VAIDA VISOCKYTĖ

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA

VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Sveikatos psichologijos katedra

VAIDA VISOCKYTĖ

PAAUGLIŲ SAVIVEIKSMINGUMO LYTINIUOSE SANTYKIUOSE SĄSAJOS

SU TĖVŲ-PAAUGLIŲ BENDRAVIMU IR DVASINGUMU

Sveikatos psichologijos antrosios pakopos studijų baigiamasis darbas

Leidžiama ginti

(Rengimo komisijos pirmininkas, Mokslinis laipsnis, vardas, vardo pirmoji raidė ir pavardė, parašas)

Studentas _______________________________________

(Vardas, pavardė, parašas)

Darbo vadovas ___________________________________ (Mokslinis laipsnis, vardas, vardo pirmoji raidė ir pavardė, parašas) Data ___________________________________________

TURINYS

1.1.1. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ir praktinė vertė... 10

1.2. Literatūros apžvalga ... 12

1.2.1. Paauglių lytinė elgsena ir su ja susiję veiksniai... 12

1.2.2. Paauglių saviveiksmingumas seksualiniuose santykiuose ... 16

1.2.3. Tėvų ir paauglių tarpusavio santykiai ir komunikacija ... 26

1.2.4. Dvasingumas ir jo samprata ... 31

1.3. Tikslas ir uždaviniai ... 34

2. METODAI ... 35

2.1. Tyrimo eiga ir imtis ... 35

2.2. Tyrimo instrumentai ... 37

2.3. Duomenų analizė ... 39

3. REZULTATAI ... 41

3.1. Paauglių lytinė elgsena ... 41

3.1.1. Lytinė elgsena ir socialiniai-demografiniai rodikliai ... 41

3.2. Tėvų-paauglių komunikacija ... 43

3.2.1. Šeimos bendravimo kokybė ... 43

3.2.2. Tėvų-paauglių bendravimas seksualinėmis temomis ... 44

3.2.3. Tėvų-paauglių bendravimas ir su juo susiję veiksniai ... 45

3.3. Paauglių dvasingumas ... 46

3.3.1. Paauglių dvasingumas ir su juo susiję veiksniai ... 47

3.3.2. Dvasingumas ir tėvų-paauglių bendravimas ... 48

3.4. Paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumas lytiniuose santykiuose... 49

3.4.1. SBS ir su juo susiję veiksniai ... 49

3.4.2. Paauglių SBS ir tėvų-paauglių bendravimo aspektai ... 51

3.4.3. SBS ir dvasingumas ... 52

3.5. Paauglių SBS sąsajos su bendravimu su tėvais ir dvasingumu ... 53

4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 57

5. IŠVADOS ... 64

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 65

PADĖKA

Paauglių seksualinė elgsena, tarpusavio ryšys su savimi, aplinka ir tėvais – dažnai jautrios, intymios, psichologinius ir socialinius gyvenimo aspektus apimančios temos. Vis dėlto, jų nagrinėjimas svarbus siekiant suprasti bei stiprinti paauglių seksualinę elgseną ir įgalinti jaunus žmones pasirinkti psichologinei, fizinei ir seksualinei sveikatai palankius sprendimus. Tad pirmiausia, noriu padėkoti visiems tyrime dalyvavusiems paaugliams už jų nuoširdumą, įsitraukimą, skirtą laiką ir pagalbą prisidedant prie aiškesnio šių temų suvokimo.

Be to, noriu padėkoti ir mokyklų vadovams, kurie suteikė leidimus atlikti šį tyrimą. Ačiū už Jūsų drąsa ir už tai, kad Jums rūpi moksleivių gerovė. Taip pat, esu dėkinga mokyklų administracijai ir mokytojams už pagalbą organizuojant tyrimus – Jūsų dėmesingumas, įsitraukimas ir struktūra man buvo didžiulė pagalbą duomenų rinkimo procese. Dėkoju ir dviejų mokyklų psichologėms už pagalbą atliekant tyrimą.

Didžiausią padėką skiriu šio mokslinio darbo vadovui – prof. Kastyčiui Šmigelskui. Kartu dirbta 4 metus, sulaukiau didžiulės pagalbos rengdama tiek kursinį, tiek baigiamuosius studijų darbus. Esu itin dėkinga profesoriui už skirtą ilgą laiką, pagalbą duomenų analizės klausimais, o labiausiai – už kantrybę ir diskusijas, kurių metu vis naujoje perspektyvoje pamatydavau ir savo darbus, ir galimybes juose. Taip pat, dėkoju visiems Sveikatos psichologijos katedros dėstytojams už Jų atsidavimą ir inovatyvias idėjas rengiant stiprius, komandoje ir individualiai gebančius dirbti sveikatos psichologus. Jūsų darbas – neįkainojamas. Kartu, dėkoju už dėstytojų kantrybę, žmogiškumą, atvirumą idėjoms ir priėmimą. Laikas su Jumis buvo didelė galimybė augti ir kaip specialistei, ir kaip žmogui.

Galiausiai, noriu padėkoti artimiesiems ir kolegoms už jų palaikymą, buvimą šalia, supratingumą ir paskatinimus. Labiausiai noriu padėkoti Povilui Šūmakariui ir Vaidai Žliobaitei – šių žmonių dėka iš naujo atrasdavau motyvacijos, ryžto, tikėjimo savimi, o jų emocinė parama, supratingumas ir besąlygiškas palaikymas vis skatino nesustoti viso darbo rengimo metu.

AČIŪ!

SANTRAUKA

Visockytė, V. (2020). Paauglių saviveiksmingumas lytiniuose santykiuose ir jo sąsajos su tėvų-paauglių bendravimu ir dvasingumu (Sveikatos psichologijos magistro baigiamasis darbas). Mokslinis vadovas: prof. Kastytis Šmigelskas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos psichologijos katedra: Kaunas. – 69 p.

Tyrimo problema: paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumas yra įsitikinimai apie

savo gebėjimus bendrauti su partneriu tiek pozityviomis, tiek su rizika susijusiomis seksualinėmis temomis (Quinn-Nilas ir kt., 2015). Tai vienas svarbiausių su paauglių lytinės elgsenos pasirinkimais siejamų veiksnių. Vis dėlto, Lietuvoje trūksta tyrimų, kuriuose būtų analizuojama, kaip paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumas susijęs su bendravimu su tėvais ir dvasingumu, nėra aiškūs jo prognostiniai veiksniai.

Tyrimo dalyviai ir metodai: tyrime dalyvavo 486 16-19 m. moksleiviai, besimokantys miestų

ir kaimų gimnazijose ir profesinio rengimo centruose. Tyrimo instrumentas – 64 klausimų popierinė anketa – sudarytas naudojantis skalėmis: seksualinio bendravimo saviveiksmingumo (angl. Sexual

Communication Self-Efficacy Scale, santr. SCSES), šeimos bendravimo kokybės (angl. Quality of Family Communication), tėvų-paauglių bendravimui seksualinėmis temomis – seksualinio bendravimo

(angl. The Sexual Communication Scale) ir dvasingumo (angl. Spirituality Scale). Papildomi 10 klausimų buvo skirti įvertinti socialinius-demografinius ir lytinės elgsenos aspektus. Atlikta vienmatė ir dvimatė duomenų analizė bei daugiaveiksnė tiesinė regresinė analizė.

Rezultatai: 42 proc. paauglių yra turėję lytinius santykius, dažniau – besimokantys profesinėse

mokyklose ir nepilnose šeimose (p<0,05). 48 proc. visada naudojosi prezervatyvais. 46 proc. tiriamųjų, neturėjusių lytinių santykių, būtų pasiruošę juos turėti per artimiausius 6 mėn.: 63 proc. vaikinų ir 29 proc. merginų (p<0,001). Šeimos bendravimo kokybės balas buvo 1,74±0,678, jis buvo aukštesnis tarp besimokančių gimnazijose ir gyvenančių su abiem tėvais (p<0,05). Bendravimas seksualinėmis temomis dažniausiai pasireiškė mamų-merginų diadoje (54,92±18,113), kitose diadose – nesiekė 45 balų. Bendras dvasingumo balas – 3,95±0,668, ryšys su savimi pasireiškė stipriausiai – 4,47±0,746. Vyresniųjų paauglių (p=0,024) ir merginų (p<0,001) dvasingumas išreikštas stipriau. Dvasingumas stipriausiai koreliavo su šeimos bendravimo kokybe (ϱ=0,25). Įvertinus paauglių SBS pastebėta, kad

paaugliams lengviausia derėtis dėl prezervatyvų naudojimo (3,26±0,618). Neturėję lytinių santykių, bet jiems pasiruošę paaugliai turėjo aukštesnį SBS nei nepasiruošę jų bendraamžiai (p<0,001). Bendrą SBS balą labiausiai prognozavo lytinių santykių patirtis (β=0,29; p<0,001) ir ryšys su savimi (β=0,14; p=0,027). Partnerio seksualinės istorijos aptarimą labiausiai prognozavo įgyta lytinių santykių patirtis (β=0,24; p<0,001) ir stipriau jaučiamas ryšys su gamta (β=0,13; p=0,031). Lengvesnes derybas dėl prezervatyvų naudojimo prognozavo įgyta lytinių santykių patirtis (β=0,12; p=0,011) dažnesnis bendravimas seksualinėmis temomis su mama (β=0,20; p=0,030) ir ryšys su savimi (β=0,21; p=0,001). Lengvesnį negatyvių žinučių perdavimą prognozavo įgyta lytinių santykių patirtis (β=0,16; p=0,001) ir moteriška lytis (β=-0,12; p=0,032). Lengvesnį pozityvių žinučių perdavimą prognozavo įgyta lytinų santykių patirtis (β=0,32; p<0,001), ryšys su savimi (β=0,14; p=0,020), vyresnis amžius (β=0,10; p=0,037), vyriška lytis (β=0,11; p=0,039). Lengvesnį tinkamą prezervatyvų naudojimo aptarimą prognozavo įgyta lytinių santykių patirtis (β=0,29; p<0,001) ir vyriška lytis (β=0,12; p=0,019).

Išvados: Vertinant bendrąjį paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumą, jį labiausiai

prognozuoja įgyta lytinių santykių patirtis ir jaučiamas stipresnis ryšys su savimi (kaip dvasingumo dimensija). SBS pasireiškimo neprognozuoja šeimos bendravimo kokybė, seksualinių temų aptarimas su mama ir su tėčiu, amžiaus grupė ir lytis ir kitos dvasingumo dimensijos.

Raktažodžiai: paauglių lytiniai santykiai, seksualinis saviveiksmingumas, seksualinio bendravimo saviveiksmingumas, tėvų-paauglių bendravimas, dvasingumas.

SUMMARY

Visockytė, V. (2020). Adolescent sexual self-efficacy and its associations with parental-adolescent communication and spirituality (Master‘s thesis of Health Psychology). Scientific supervisor: prof. Kastytis Šmigelskas. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Psychology: Kaunas. – 69 p.

Research issue. Adolescent sexual communication self-efficacy (SCSE) is defined as beliefs

about one’s ability to communicate with a partner on both positive and risk-related sexual topics (Quinn-Nilas et al., 2015). This is one of the most important factors associated with adolescent sexual behavior choices. However, there is a lack of research in Lithuania that analyzes prognostic factors of SCSE among adolescents and its relationship to communication with parents and to spirituality.

Participants and methods. In total, 486 students (aged 16–19 years) from urban and rural

gymnasia and vocational training centers participated in a study. The research tool (a paper questionnaire of 64 questions) included: Sexual Communication Self-Efficacy Scale (SCSES), Quality of Family Communication Scale, Spirituality scale and The Sexual Communication Scale, which was used to measure the frequency about sexual parental-adolescent communication. Additional 10 questions were designed to assess sociodemographic and sexual behavior aspects. A univariate, bivariate analysis and multivariate linear regression analysis were used for statistical analysis.

Results. Overall, 42% of participants had sexual intercourse, and adolescents from vocational

schools and from incomplete families had it more often (p<0.05), 48% always used condoms. In total, 46% participants, who have not had sexual intercourse, would be prepared to have it in the nearest 6 months: 63% males, 29% females (p<0.001). Family communication quality score was 1.74±0.678. The score was higher among adolescents studying in gymnasia and living with both parents (p<0.05). Communication on sexual topics occurs more often among mother-daughter dyad (54.92±18.113), among other dyads the score did not reach higher than 45. Overall spirituality score was 3.95±0.668, connection with self manifested the most – 4.47±0.746. Spirituality among older adolescents (p=0.024) and females (p<0.001) was expressed more strongly. Spirituality correlated mostly with family communication quality (ϱ=0.25). Evaluation of adolescents SCSE scale showed that condoms use was easiest to negotiate (3.26±0.618). Adolescents who have not had sexual intercourse, but were prepared to, had higher SCSE compared to those who were not prepared to have intercourse (p<0.001). Overall SCSE score was most predicted by sexual intercourse experience (β=0.29; p<0.001) and connection with oneself (β=0.14; p=0.027). Discussion of a partner’s sexual history was most predicted by experience in sexual intercourse (β=0.24; p<0.001) and stronger felt connection with nature (β=0.13; p=0.031). Easier condom negotiation was predicted by sexual intercourse experience (β=0.12; p=0.011) more frequent communication with mother about sexual topics (β=0.20; p=0.030) and

connection with oneself (β=0.21; p=0.001). Easier communication about negative messages was predicted by experience in sexual intercourse (β=0.16; p=0.001) and female gender (β=-0.12; p=0.032). Easier transmission of positive messages was predicted by experience in sexual intercourse (β=0.32; p<0.001), connection with oneself (β=0.14; p=0.020), older age (β=0.10; p=0.037), male gender (β=0.11; p=0.039). Easier discussion of proper preservative use is predicted by experience in sexual intercourse (β=0.29; p<0.001) and male gender (β=0.12; p=0.019).

Conclusions. Assessing the overall adolescent sexual communication self-efficacy, it is being

predicted most by experience of sexual intercourse and stronger connection with oneself (as a dimension of spirituality). SCSE manifestation is not predicted by family communication quality,

communication with mother and father about sexual topics, age group and gender, and other dimensions of spirituality.

Keywords: adolescent sexual behavior, sexual efficacy, sexual communication self-efficacy, parental-adolescent communication, spirituality.

SANTRUMPOS

LPI – lytiškai plintančios infekcijos

SBS – seksualinio bendravimo saviveiksmingumas ŠBK – šeimos bendravimo kokybė

SĄVOKOS

DVASINGUMAS (angl. spirituality) – pasaulėžiūra, atsiskleidžianti per vertybių ir įsitikinimų visumą, kuri skatina sąveikauti su savimi, kitais, gamta, aukštesne dvasine jėga ir paskatina veikti subjektyviai suvokiamos krypties link. Šio darbo autorės sudaryta dvasingumo sąvoka daugiausia remiasi Michaelson ir kt. (2015) bei Jucevičienės ir Škėrienės (2016) darbais ir sąvokos apibrėžimu. Taip pat, atkreipiamas dėmesys, kad dvasingumas nėra religingumas, kadangi yra esminis skirtumas: dvasingumas tai asmeniškai formuojama pasaulėžiūra, individualių ir savitų atsakymų paieškos, o religingumas – tai veikimas institucinės, organizuotos religijos kryptimi, vadovaujantis religinėje perspektyvoje iš anksto pateiktais atsakymais.

LYTINĖ ELGSENA – tai elgesys, susijęs su lytinių santykių pasirinkimais, apsisprendimais ir lytine sueitimi. Remiantis psichologijos žodynu (2013) ir dabartiniu lietuvių kalbos žodynu (231 p., 2015), seksualinės elgsenos ir lytinės elgsenos sąvokos šiame darbe vartojamos sinonimiškai.

SAVIVEIKSMINGUMAS (angl. self-efficacy) – asmeniniai įsitikinimai apie savo gebėjimus, elgsenos ir veiklos efektyvumą, padedantys kontroliuoti įvykius ir daugelį asmens gyvenime iškylančių situacijų (Billgin, 2011, cit. pgl. Bandura 1977).

SEKSUALINĖ ELGSENA – žr. lytinė elgsena.

SEKSUALINIO BENDRAVIMO SAVIVEIKSMINGUMAS (angl. sexual communication

self-efficacy) – įsitikinimai apie savo gebėjimus bendrauti su partneriu tiek pozityviomis, tiek su rizika

susijusiomis seksualinėmis temomis (Quinn-Nilas ir kt., 2015).

SEKSUALINIS SAVIVEIKSMINGUMAS (angl. sexual self-efficacy) – tai vertybėmis ir pasaulėžiūra paremti vidiniai gebėjai, atsiskleidžiantys per seksualines žinias ir įgūdžius siekiant saugios ir malonios lytinės elgsenos. Seksualinio saviveiksmingumo sąvoka sudaryta darbo autorės, remiantis mokslininkų samprata ir apibrėžimais (Brar, 2019; Carlson ir Soller, 2018, cit. pgl. Martin, 1996; Closson ir kt., 2018; Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015; Impett ir kt., 2006, cit. pgl. Levinson, 1986; Taris ir Semin, 1998).

1. ĮVADAS

1.1. Įžanga

Paauglystės laikotarpiu, kai žmogus yra sudėtingame pereinamajame etape iš vaikystės į suaugystę, vyksta intensyvūs pokyčiai (Kurienė, 2016, psl. 130). Pirmiausia, keičiasi kūno vaizdas: atsiranda kūno plaukuotumas, vyriškėja ir moteriškėja kūno formos, keičiasi balsas. Taip pat, vyksta intensyvūs nematomi fiziologiniai procesai: keičiasi hormoninė organizmo veikla, vystosi ir bręsta tam tikros smegenų struktūros (PSO, 2020; Hazen ir kt., 2008). Kartu su fiziologiniais pokyčiais, formuojasi ir bręsta paauglio psichika, kuri priklauso nuo įvairių psichosocialinių veiksnių. Šiuo laikotarpiu formuojasi ir iš naujo perstruktūruojama vertybių, požiūrio ir įsitikinimų visuma, paauglys stengiasi įgyti autonomiją ir nepriklausomumą, atrasti ir vystyti savąjį „Aš“, ugdyti dvasingumą, kaip vieną iš elgseną ir įsitikinimus apimančių aspektų (Kurienė, 2016, psl. 130-133; Berenbaum ir kt., 2015; Hazen ir kt., 2008). Dėl vykstančių biopsichosocialinių pokyčių keičiasi ir paauglio mąstysena, elgsena, susidomėjimo sritys, siekiama intensyvių potyrių, stiprėja malonumų troškimas (Berenbaum ir kt., 2015). Minėti aspektai susiję ir su paauglių lytine elgsena, kuri tampa viena iš svarbiausių ir aktualiausių temų tiek mokslinėje plotmėje, tiek kasdienybėje.

Vykstant reikšmingiems psichologiniams pokyčiams vėlyvojoje paauglystėje, jaunas žmogus turi lytiškai prisitaikyti ir stengtis suprasti savo lytinę tapatybę, kurti vertybių ir įsitikinimų sistemą apie seksualumą, seksualinę elgseną, vertinti savo seksualinį potencialą (State Adolescent Health Resource Center, n.d.; Stewart ir kt., 2019). Tampa aišku, kad paauglių lytinė elgsena yra itin svarbus mokslinio tyrinėjimo objektas dėl įvairių priežasčių asmeniniame ir socialiniame, visuomenės kontekste. Dažnai siekiama suprasti, kas turi įtakos paauglių lytiniams santykiams, seksualiniam debiutui, apsaugantiems veiksniams ir rizikos veiksniams. Paauglio pasirinkimas pradėti ar atidėti lytinius santykius, kontraceptinių priemonių naudojimas, susiklosčiusios aplinkybės – kiekvieno paauglio lytinė patirtis ir elgsena gali būti skirtinga. Paaugliai, dėl hormoninių pokyčių ir psichosocialinės raidos, susidomėję seksualiniais santykiais, tampa itin pažeidžiami dėl galimų, su lytiniais santykiais susijusių grėsmių, kai suvokiant save kaip seksualinę būtybę pradedama intensyviai ieškoti seksualinių partnerių ir eksperimentuoti, o didelė dalis paauglių tampa lytiškai aktyvūs (Polozovaitė ir kt., 2018; Berenbaum ir kt., 2015; Hazen ir kt., 2008). Stengiantis, kad paaugliai išvengtų galimos rizikos lytiniuose santykiuose ir kartu būtų apsaugotas jų psichologinis ir fizinis vientisumas, siekiama juos šviesti, ugdyti įvairius įgūdžius, suteikti reikalingos ir naudingos informacijos. Viena vertus, nors paauglystės laikotarpiu paaugliai daugiau atsigręžia į bendraamžius, jų nuomonę ir požiūrį, tačiau bene svarbiausi

aspektai, kurie turi įtakos lytinei elgsenai, yra paauglių tėvai, jų pagalba formuojama pasaulėžiūra ir bręstančių žmonių saviveiksmingumas lytiniuose santykiuose.

Besiformuojančioms asmenybėms itin svarbu ugdyti saviveiksmingumą lytiniuose santykiuose. Viena vertus, seksualinis saviveiksmingumas yra daugiasluoksnis psichosocialinis reiškinys, kurį sudėtinga analizuoti. Kita vertus, jis labai dažnai apibrėžiamas kaip apsauginis paauglių lytinių santykių veiksnys (Saliares ir kt., 2016, cit. pgl. Harden, 2014). Paauglių saviveiksmingumas analizuojamas vertinant apsaugos priemonių naudojimą ir susijęs su gebėjimu derėtis lytinės veiklos procese. Kita vertus, saviveiksmingumas lytiniuose santykiuose yra daugiau negu vien tik rizikingos elgsenos, susijusios su lytiniais santykiais, mažinimas. Ypač tarp vyresniųjų paauglių jis yra siejamas ir su poreikių, norų atpažinimu, gebėjimu juos išsakyti, komunikuoti seksualinėmis temomis su partneriu (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Nors iki galo nėra aišku, kaip paauglių seksualinis saviveiksmingumas formuojasi, dažnai jis siejamas su įvairiais biopsichosocialiniais reiškiniais, tarp kurių kaip itin svarbų aspektą galima išskirti paauglių-tėvų santykius ir tarpusavio komunikaciją.

Paauglystės laikotarpiu tėvai vaidina itin svarbų vaidmenį formuojant(is) paauglio elgsenai, kas apima įvairius elgsenos aspektus, ir gana dažnai – lytinę elgseną. Nors paaugliai ir siekia autonomijos, nepriklausomumo, jiems labai svarbu turėti glaudų, pasitikėjimu ir pagarba grįstą santykį su tėvais. Taip pat, paauglių įsitikinimai, vertybės, požiūris yra įtvirtinami per tai, kaip tėvai suvokia pasaulį, o kartu tai turi įtakos ir paauglių elgsenai, pasirinkimams (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Ne išimtis – ir lytinė paauglių elgsena. Paaugliams svarbu ne tik turėti ryšį su tėvais, kurių pagalba formuoja savo vertybių ir elgesio sistemas, dvasingumą, bet kartu svarbu nuosekliai komunikuoti seksualinėmis temomis. Gali būti, kad paaugliai, remdamiesi savo tėvų pasidalinimais, kuriuose atsispindi požiūris, įsitikinimai ir vertybės, gali rinktis ne tik mažiau rizikingą lytinę elgseną, bet kartu turėti ir kokybiškus, psichikos nežalojančius lytinius santykius (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Atsižvelgiant į tai, kad paauglių-tėvų santykyje bene labiausiai formuojasi su paauglių elgsena susijusios vertybės, tampa svarbi dvasingumo sąvoka, kuri apibrėžiama kaip vertybių ir požiūrių visuma, atsiskleidžianti per santykį su savimi, kitais, gamta ir aukštesne jėga.

Dvasingumas yra daugialypė sąvoka, mokslinėje literatūroje apibrėžiama labai skirtingai. Svarbu tai, kad dvasingumas vis dar dažniausiai suvokiamas religinėje perspektyvoje, ir remiantis tam tikra įsitikinimų visuma, nagrinėjamas per institucinės religijos prizmę (Good ir kt., 2011). Kita vertus, pastaruoju laikotarpiu į šį psichologinį aspektą vis dažniau pradėta žvelgti globaliai, pasaulietine ir plačiąja prasme. Pastebima, kad dvasingumas gali būti suvokiamas kaip požiūris į gyvenimą, vertybių visuma, orientacija į nematerialius gyvenimo aspektus ar aukštesniuosius tikslus, savirealizaciją ir savęs išpildymą (Jucevičienė ir Škėrienė, 2016; Good ir kt., 2011). Be to, dvasingumas yra glaudžiai

susijęs su subjektų ir objektų emocinės vertės suvokimu, siekiu tausoti ir vertinti aplinką, kurti tvarius, pagarbius žmogiškuosius ryšius (Jucevičienė ir Škėrienė, 2016). Nors dvasingumas suvokiamas kaip daugiasluoksnė sąvoka, dažniausiai jis apibrėžiamas kaip vertybių ir požiūrio visuma, siejama su ryšiu su savimi, kitais, aplinka ir aukštesne jėga. Ir nors dvasingumas pasaulietine prasme tik neseniai pradėtas nagrinėti, jis glaudžiai siejamas su paauglių vertybėmis ir yra vienas iš veiksnių, darančių įtaką paauglių elgsenai. Paauglių dvasingumas siejamas su retesne rizikinga elgsena, tokia kaip rūkymas, alkoholio ar narkotikų vartojimas, taip pat susijęs su mažesniu polinkiu žaloti save, rizikuoti (Michaelson ir kt., 2016). Pastaruoju laikotarpiu minėtas psichosocialinis reiškinys pradėtas tirti ir paauglių lytinių santykių kontekste, tačiau kol kas mažai žinoma, kaip šie reiškiniai susiję tarpusavyje. Natūralu, kad dvasingumas ir jo išraiška siejama su vienais svarbiausių žmogiškųjų ryšių paauglio gyvenime – tėvų-paauglių santykiais. Pasak Hazen ir kitų (2008), glaudus, šiltas ir artimas paauglių-tėvų ryšys gali turėti įtakos formuojant stipresnį paauglių vertybių pamatą, o ilgalaikėje perspektyvoje tai gali turėti įtakos dvasingumui ir jo sąsajoms su lytinės elgsenos pasirinkimais. Taigi, šiame darbe siekiama atkreipti dėmesį, kaip paauglių saviveiksmingumas lytinuose santykiuose yra susijęs su paauglių-tėvų tarpusavio ryšiu ir komunikacija bei dvasingumu.

1.1.1. Tyrimo objektas, problema, aktualumas ir naujumas ir praktinė vertė

Tyrimo objektas – paauglių saviveiksmingumas lytiniuose santykiuose ir jo sąveika su

bendravimu su tėvais bei dvasingumu. Paauglių saviveiksmingumas lytiniuose santykiuose vertinamas remiantis tiriamųjų subjektyviu seksualinio bendravimo saviveiksmingumo (SBS) vertinimu, kuris atsiskleidžia per gebėjimą bendrauti su seksualiniu partneriu. Bendravimas su tėvais analizuojamas remiantis paauglių subjektyviu suvokimu, apimant šeimos tarpusavio bendravimo kokybę (ŠBK) ir galimybę bendrauti seksualinėmis temomis, atskirai su tėčiu ir su mama. Dvasingumas vertinamas remiantis paauglio sau priskiriama svarba jausti ryšį su savimi, kitais, aplinka ir aukštesne jėga.

Tyrimo problema. Analizuojant ir siekiant tirti paauglių lytinę elgseną apsaugančius veiksnius,

dažnai minimas saviveiksmingumas, tačiau šis reiškinys analizuojamas plačiąja psichologine prasme. Vis dėlto, moksliniuose tyrimuose yra nepakankamos žinios apie specifinį – seksualinio bendravimo – saviveiksmingumą. Dažnai sunku suprasti, kas yra SBS lytiniuose santykiuose, kadangi jis apima įvairius su lytine elgsena susijusius aspektus, tad nėra vieningos nuomonės, apibrėžimo ir vieningų tyrimo instrumentų. Kyla klausimas ne tik apie seksualinio bendravimo saviveiksmingumo sąvoką, bet ir apie jo formavimą(si) paauglystėje, su saviveiksmingumu susijusius arba jį sąlygojančius veiksnius.

Taip pat, trūksta mokslinių tyrimų siekiant suprasti paauglių dvasingumo, tėvų-paauglių tarpusavio ryšio ir SBS sąsajas. Kadangi paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumas yra svarbus apsauginis veiksnys, kyla klausimas apie paauglių saviveiksmingumą ir jo sąsajas su tėvų-paauglių santykiais bei dvasingumu, taip pat šių trijų veiksnių tarpusavio sąveiką ar prognostinius veiksnius aukštesniam SBS.

Aktualumas. Visame pasaulyje viena aktualiausių temų yra paauglių lytinė elgsena. PSO vis

dažniau atkreipia dėmesį į paauglių seksualines teises, kurios apima ne tik rizikingos lytinės elgsenos mažinimą ir su ja susijusią prevenciją, bet kartu atkreipiamas dėmesys, kad paauglys turi seksualines teises, orientuotas į jo norus ir poreikius, galinčius apsaugoti biopsichosocialinę sveikatą (PSO, 2020). Tad tampa svarbu atkreipti dėmesį ne tik į lytinei paauglių elgsenai riziką keliančių veiksnių mažinimą, siekiant išvengti lytiškai plintančių infekcijų (LPI) ir neplanuoto nėštumo, bet kartu suprasti paauglių psichiką ir kūno vientisumą lytinėje elgsenoje saugančius ir stiprinančius veiksnius.

Pirmiausia, nemalonūs paauglių lytiniai santykiai, po kurių paaugliai patiria nepageidaujamas emocijas, tokias kaip kaltę, gėdą, nerimą, gali turėti ilgalaikių pasekmių paauglio psichosocialiniam funkcionavimui: tai gali būti susiję su padidėjusiu nerimu, nevisavertiškumu, dažniau apleidžiamais mokslais, sunkumais tarpasmeniniuose santykiuose su svarbiais asmenimis, o kartu ir su seksualiniu partneriu bei gali turėti įtakos ir paaugliui suaugus (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). SBS gali būti veiksnys, padedantis kurti labiau emociškai artimus santykius su partneriu, sustiprina rūpestį ir pasitikėjimą savimi. Vis dėlto, pastebima, kad paauglių saviveiksmingumas komunikuojant apie lytinius santykius su seksualiniu partneriu išlieka žemas, o pats bendravimas – apsunkintas (Quinn-Nilas ir kt., 2015). Dėl šių psichologinių ir socialinių priežasčių aktualu tirti ir suprasti, kas stiprina paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumą.

Antra, yra teigiama, kad visame pasaulyje LPI skaičius tarp paauglių didėja (PSO, 2020), ir nors Lietuvoje lytiškai plintančių infekcijų skaičius išlieka gana stabilus (Čaplinskas, 2019, Higienos institutas, 2020), statistika gali būti netiksli. Teigiama, kad apie 80 proc. atvejų, susijusių su LPI, tarp paauglių dėl tam tikrų priežasčių Lietuvoje lieka nediagnozuota (Polozovaitė ir kt., 2018). Taip pat, paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumo aspektas tampa svarbus dėl galimo neplanuoto nėštumo. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, 2018 m. tarp 15–19 m. paauglių įvyko 41 savaiminis abortas ir 177 dirbtiniai abortai (Higienos institutas, 2019). Nors nėščiųjų paauglių skaičiai, kaip ir visoje Europoje, mažėja, vis dėlto kiekvienas atvejis yra skaudus ir gali turėti neigiamų ilgalaikių pasekmių paauglių asmeniniame ir socialiniame bei visuomenės kontekste.

Be to, Lietuvoje nuo 2007 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. ISAK-179 patvirtinta Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa. Žinios apie lytiškumą ir šeimą integruojamos daugiausiai į klasės

valandėles, kai kada – į dalykines pamokas. Vis dėlto, mokyklose Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa dažniausiai vykdoma nenuosekliai, mažai atsižvelgiant į tikruosius paauglių poreikius. Minėta programa yra gana griežtai struktūruota, daugiau orientuota į šeimos kūrimą, taip paaugliams nesuteikiant erdvės gauti kryptingos, kompleksiškos, įvairiapusiškos informacijos apie savo ir kito asmens seksualumą, seksualines teises, galimybę turėti ne rizikingus, o poreikius patenkinančius lytinius santykius. Be to, didelė dalis pedagogų jaučiasi neturintys pakankamai kompetencijų kalbėti nei su paaugliais, nei su tėvais lytinių santykių ir seksualumo temomis (Ustilaitė ir kt., 2008). Tampa aišku, kad paauglių žinių ir įgūdžių spragos mokykloje nėra pašalinamos Dėl šių priežasčių tampa aktualu tirti kitus, su paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumu, susijusius veiksnius.

Taigi, siekiant apsaugoti paauglius nuo psichologiškai nemalonių ir fiziškai nesaugių lytinių santykių, yra svarbu pažinti ir galimai formuoti tinkamą paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumą. Kol Lietuvoje paaugliams LPI tyrimai sudėtingai prieinami dėl finansinių išteklių ir psichosocialinių aspektų, bei tol, kol paaugliai negauna tinkamo lytinio ugdymo mokyklose, aktualu analizuoti, ar paauglių SBS gali būti susijęs su tėvų-paauglių tarpusavio santykiais ir dvasingumu.

Naujumas. Užsienio mokslinėje literatūroje gausu straipsnių, nagrinėjančių tiek paauglių lytinę

elgseną, tiek paauglių saviveiksmingumą lytiniuose santykiuose. Tačiau tyrimai dažniausiai orientuoti į jaunesniuosius paauglius, o saviveiksmingumas aktualiausias kaip rizikingą lytinę elgseną mažinantis ir prezervatyvų naudojimą galintis paskatinti veiksnys. Taip pat, dvasingumo tyrimai dažniausiai siejami su rizikinga elgsena, retai įtraukiant lytinę elgseną, o dvasingumo ir seksualinio bendravimo saviveiksmingumo ryšys tiriamas itin retai. Lietuvoje apskritai nepavyksta rasti tyrimų, kuriuose būtų analizuojamas paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumas ir tėvų-paauglių tarpusavio bendravimo sąsajos, taip pat nėra tyrimų, kuriuose būtų analizuojamas paauglių SBS ir dvasingumo ryšys. Taigi, šis mokslinis darbas gana naujas tiriamųjų amžiaus aspektu – atkreipiamas dėmesys į vyresniuosius paauglius, ir Lietuvoje visiškai naujas tuo, kad orientuojamasi ne tik į lytinių santykių rizikos mažinimą, bet ir pozityvius aspektus, kartu siekiama suprasti sąsajas tarp paauglių SBS ir tėvų-paauglių santykių, dvasingumo.

1.2. Literatūros apžvalga

1.2.1. Paauglių lytinė elgsena ir su ja susiję veiksniai

Paauglystėje bręstančioms asmenybėms kyla itin daug psichosocialinių iššūkių. Paaugliai siekia nepriklausomumo, autonomijos, įvairiapusio savo tapatumo pažinimo, suvokimo ir įtvirtinimo, iš naujo

kuria vertybių ir įsitikinimų sistemą, remdamiesi savo patirtimi ir socialinės aplinkos įtaka formuoja savitą, unikalią pasaulėžiūrą. Psichosocialiniai veiksniai turi įtakos paauglio pasirenkamai ir palaikomai lytinei elgsenai. Vyresniojoje paauglystėje, kai siekiama save seksualiniai įtvirtinti, susidomima seksualine veikla ir kitu asmeniu kaip seksualine būtybe, tampa svarbūs veiksniai, turintys įtakos seksualinei elgsenai. Tarp tokių veiksnių – psichologiniai, vertybiniai, pasaulėžiūros, dvasingumo aspektai, socialiniai veiksniai. Šie veiksniai gali būti skatinantys arba apsaugantys nuo rizikingos elgsenos, todėl didelė dalis veiksnių yra vertinami dviprasmiškai. Taigi, tampa svarbu analizuoti, kokie paauglių lytinės elgsenos veiksniai susiję su saugia lytine elgsena.

Psichologiniai veiksniai. Paauglių lytinei elgsenai didelę įtaką turi psichologiniai veiksniai,

kurie atsiskleidžia ir veikia per asmenines savybes, turimus vidinius išteklius, vertybes ir įgyjamą patirtį. Visų pirma, labai didelę įtaką paauglių lytiniams santykiams turi paauglio savigarba. Pastebima, kad paaugliai, kurių aukštesnė savigarba, yra linkę atidėti lytinių santykių debiutą, ir net jeigu turi lytinius santykius, jie yra saugesni dėl dažnesnio prezervatyvų naudojimo (Kalina ir kt., 2011). Be to, paaugliai, jaučiantys aukštesnę savigarbą, yra linkę labiau domėtis apsisaugojimo priemonėmis lytiniuose santykiuose ir jas naudoti (Hampanda ir kt., 2014). Kita vertus, Kalina ir kt. tyrime (2011) pastebima, kad paaugliai, kurie turi didesnę savigarbą, bet mažiau palaikymo socialinėje aplinkoje, yra labiau linkę į nesaugius lytinius santykius. Taigi tikėtina, kad savigarba yra svarbus veiksnys paauglių seksualiniame elgesyje, tačiau jo svarbą gali nulemti ir kiti psichosocialiniai veiksniai.

Antra, su paauglių lytine elgsena glaudžiai siejamas pasitikėjimas savimi ir savo jėgomis. Jauni žmonės, jausdami stipresnį pasitikėjimą savimi, yra linkę turėti saugesnius seksualinius santykius (Masto ir Zimmer-Gembeck, 2015). Tikėjimas savimi lytiniuose santykiuose pasireiškia per dažnesnį prezervatyvų naudojimą (Kalina ir kt., 2011), gebėjimą atidėti ar atsisakyti lytinių santykių (Hampanda ir kt., 2014). Tad, paauglių pasitikėjimas savimi siejamas su saugiais lytinės elgsenos pasirinkimais

Be to, lytinė elgsena su paauglių ateities siekiais ir motyvacija. Pastebima, kad paaugliai, kurie yra labiau orientuoti į ateitį, asmeninį tobulėjimą, aukštojo mokslo siekimą ir karjerą, labiau rūpinasi savo lytiniais santykiais ir pasižymi saugesne lytine elgsena (Hanass-Hancock, 2014). Taip pat labiau motyvuoti paaugliai yra linkę ieškoti patikimos informacijos apie lytinę elgseną, kuri skatina užsiimsi labiau saugiai lytiniais santykiais (Pringles ir kt., 2017). Taigi tikėtina, kad motyvuoti paaugliai linkę ieškoti patikimos informacijos, o turimos žinios tampa sąlyga saugesniam lytiniam gyvenimui.

Bendra paauglių emocinė būsena taip pat turi įtakos lytinei elgsenai. Emocinė būsena turi skirtingą poveikį tam, kokius lytinius santykius paaugliai rinksis (Dube ir kt., 2016). Tyrimų rezultatuose pateikiama, kad paaugliai, kurie išgyvena nerimą, baimę, patiria depresyvumą, yra linkę mažiau rūpintis savimi seksualinių santykių kontekste (Thibodeau ir kt., 2017; Dube ir kt., 2016), dėl to

lytiniai santykiai tampa labiau rizikingi. Kita vertus, kai paaugliai jaučiasi laimingi, patiria vidinę ramybę, turi daugiau siekių saugiai ir sveikai seksualinei elgsenai (Thibodeau ir kt., 2017). Galima daryti prielaidą, kad emocinė sveikata yra svarbus kriterijus, kuris gali turėti įtakos paauglių savęs vertinimui, savigarbai, o tuo pačiu ir saugaus seksualinio elgesio pasirinkimui.

Su paauglių seksualine elgsena itin stipriai susijęs ir psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Tyrimuose vienareikšmiškai teigiama, kad PAM turi įtakos nesaugiems lytiniams santykiams (Pringles ir kt., 2017; Madkour ir kt., 2010; Boyer ir kt., 2000). Vartodami alkoholį lytinių santykių metu, paaugliai turi daugiau seksualinių partnerių (Dube ir kt., 2016; Sneed ir kt., 2009), rečiau renkasi naudoti prezervatyvus, dažniau jaučia kaltę ir gėdą po lytinių santykių (Madkour ir kt., 2010). Alkoholis ir kitos PAM stipriai veikia paauglio pasirinkimus, drąsiau ir neatsakingai priimami sprendimai gali turėti įtakos mažiau saugiai paauglių lytinei elgsenai.

Bene labiausiai su paauglių lytine elgsena siejamas veiksnys yra saviveiksmingumas, kuris suvokiamas kaip gebėjimų visuma veikti norimo tikslo link. Pastebima, kad daugelyje sričių saviveiksmingi paaugliai panaudoja įsitikinimus apie savo gebėjimus ir seksualinių santykių metu (Berglas ir kt., 2017) ir padeda juose labiau pasirūpinti savimi. Saviveiksmingumas, kaip psichologinis veiksnys, padeda atsisakyti ankstyvo seksualinių santykių debiuto, nesaugių ir nepageidaujamų lytinių santykių (Buhi ir Goodson, 2007). Nors yra abejonių apie saviveiksmingumo įtaka seksualiniams santykiams (Buhi ir Goodson, 2007), daugelis mokslininkų patvirtina, kad būtent šis veiksnys – vienas svarbiausių psichologinių aspektų, padedančių siekti saugesnės ir sveikesnės seksualinės elgsenos.

Taigi, paauglių psichologiniai aspektai glaudžiai susiję su seksualine elgsena. Aukšta savigarba, pasitikėjimas savimi, stabili emocinė būsena ir aukštas saviveiksmingumas padeda paaugliams siekti sveikos lytinės elgsenos, o PAM vartojimas, patiriamas depresyvumas ir nerimas siejamas su labiau rizikingais lytiniais santykiais.

Socialiniai veiksniai. Socialiniai veiksniai taip pat glaudžiai siejami su paauglių lytine elgsena.

Kadangi paauglystėje iš naudojo formuojami ir perstruktūruojami santykiai, ryšys su socialine aplinka tampa svarbus paauglių seksualinių santykių kontekste.

Visų pirma, paauglių lytinei elgsenai įtakos turi jų seksualiniai partneriai. Dažnai pastebima, kad šiltas, pagarbus tarpusavio ryšys veikia kaip apsauginis veikinys, padedantis kurti saugesnę seksualinę elgseną (Zimmer-Gembeck, 2013). Taip pat, stipri partnerių tarpusavio komunikacija apie prezervatyvų naudojimą, LPI, neplanuotą nėštumą bei poreikius seksualiniuose santykiuose padeda paaugliams rinktis saugius seksualinius santykius (Quinn-Nilas ir kt., 2015; Zimmer-Gembeck, 2013). Vis dėlto, seksualinio partnerio amžius, negatyvus požiūris į kontraceptinių priemonių naudojimą gali didinti paauglių nesaugių santykių tikimybę. Pavyzdžiui, 5 ir daugiau metų vyresni paauglių

seksualiniai partneriai bei jų išsakomos prezervatyvų naudojimui prieštaraujančios nuostatos, daro įtaką tam, kad paaugliai rečiau renkasi naudoti šias priemones (Boyer ir kt., 2000). Taigi, paauglių seksualiniai partneriai gali tiek paskatinti, tiek trukdyti saugiems paauglių lytiniams santykiams.

Antra, paauglių seksualinei veiklai įtakos turi bendraamžiai ir draugai. Pastebima, kad paaugliams daug įtakos turi bendraamžių turimos nuostatos, požiūris į seksualinius santykius (Pringles ir kt., 2017; Boyer ir kt., 2000). Bendraamžių pritariantis požiūris į prezervatyvų naudojimą, skatina tiek merginas, tiek vaikinus dažniau jais naudotis (Cornelius ir kt., 2017). Be to, lytinių santykių atidėjimą palaikantys draugai paskatina laukti ir vėlesnės lytinių santykių pradžios (Cornelius ir kt., 2017). Kita vertus, nors draugų požiūris ir nuostatos siejami su paauglių lytine elgsena, paauglių saugiems lytiniams santykiams tai turi mažai įtakos (Buhi ir Goodson, 2007), o dėl patiriamo socialinio spaudimo iš bendraamžių, paaugliai dažniau renkasi turėti ankstesnius lytinius santykius (Pringles ir kt., 2017). Tad, bendraamžių įtaka gali būti svarbi, tačiau vertinama nevienareikšmiškai.

Vis dėlto, pastebima, kad bene didžiausią įtaką paauglių lytinei elgsenai turintis socialinis veiksnys – paauglių tėvai. Dažnai pastebima, kad gyvenimas su abiem biologiniais tėvais skatina saugesnę lytinę elgseną (Pringles ir kt., 2017; Roojanavech ir kt., 2016; Miller ir kt., 2002), o gyvenantys tik su vienu iš tėvų rečiau naudoja prezervatyvus, turi daugiau seksualinių partnerių, dažniau patys inicijuoja lytinius santykius (Roojanavech ir kt., 2016; Madkour ir kt., 2010). Antra, paauglių ir tėvų tarpusavio bendravimas, glaudus ryšys padeda paaugliams rinktis saugesnius lytinius santykius (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Be to, paauglių-tėvų bendravimas seksualinėmis temomis padeda jauniems žmonėms geriau suprasti seksualinių santykių galimą naudą ir žalą, įgyja daugiau resursų spręsti seksualinius klausimus (Widman ir kt., 2016). Taip pat, labai stiprią įtaką turi ir tėvų perteikiamos vertybės bei požiūris, per kuriuos formuojasi paauglio dvasingumas ir unikali pasaulėžiūra. Paaugliai, kurių tėvai išreiškė pozityvų požiūrį į vėlesnius lytinius santykius (Roojanavech ir kt., 2016), nuostatas apie saugią lytinę elgseną (Santa Maria ir kt., 2015a) buvo linkę į labiau saugius seksualinius santykius ar jų atidėjimą. Tad tėvų vaidmuo ir glaudi šeimos tarpusavio komunikacija gali skatinti paauglius rinktis sveikesnę seksualinę elgseną.

Dėl to, kad paaugliai yra jautrūs socialinei aplinkai, draugų, partnerių ir tėvų įtaka tampa itin svarbi. Glaudus, šiltas ir atviras tarpusavio ryšys su paaugliams svarbiais asmenimis, galimybė atvirai kalbėtis seksualinėmis temomis – tai veiksniai, dažniausiai nukreipiantys paauglius saugiems lytinių santykių pasirinkimams.

Apibendrinant, seksualinei paauglių patirčiai įtakos turi įvairūs psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o kartu su įgyjama lytine patirtimi gali keistis paauglio mąstymas ir požiūris (Pringles ir kt., 2017). Dėl to, kad paaugliai galėtų kurti savitą pasaulėžiūrą, atsiskleidžiančią per dvasingumą, įtvirtinti

saugią ir su sveikata susijusią lytinę elgseną, jiems labai svarbu remtis tėvų vertybėmis, įsitikinimais ir tarpusavio bendravimu, per kurį vystosi ir formuojasi seksualinis saviveiksmingumas.

1.2.2. Paauglių saviveiksmingumas seksualiniuose santykiuose

Saviveiksmingumo samprata

Saviveiksmingumas yra vienas iš aktualiausių ir dažniausiai tyrinėjamų paauglio psichosocialinio funkcionavimo aspektų. Šio reiškinio tyrinėjimų pradininkas A. Bandura saviveiksmingumą išsamiai analizavo įvairiuose psichologiniuose tyrimuose nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. A. Bandura socialinėje kognityvinėje teorijoje saviveiksmingumą apibrėžia kaip asmeninius įsitikinimus apie savo gebėjimus, elgsenos ir veiklos efektyvumą, kurie padeda kontroliuoti įvykius ir daugelį asmens gyvenime iškylančių situacijų (Billgin, 2011, cit. pgl. Bandura 1977). Taip pat, pabrėžiama, kad saviveiksmingumas yra tarpininkas tarp asmens žinių ir įgūdžių, susijusių su numatoma elgsena ir faktine elgsena, kurią paauglys pasirenka (Rostocky ir kt., 2008, cit. pgl. Bandura, 1986). Nepaisant didelės tyrimų imties, saviveiksmingumas išlieka itin aktualus sveikatos psichologijos tyrimuose. Dažniausiai remiamasi būtent socialinėje kognityvinėje teorijoje pateikiamu saviveiksmingumo apibrėžimu, tačiau laiko perspektyvoje pastebimi ir tam tikri šios sąvokos patikslinimai.

Visų pirma, dalis autorių tikslina, kad saviveiksmingumas susijęs ne tik su gebėjimu tvarkytis įvairiose situacijose, bet ir orientuotas į norimo tikslo siekimą (Rocha-Rdz ir kt., 2017; Billgin ir kt., 2011) nepriklausomai nuo realių asmens galimybių pasiekti norimą rezultatą (Rocha-Rdz ir kt., 2017). Taip pat, papildoma, kad asmens saviveiksmingumas – tai psichologinis aspektas, siejamas su pasitikėjimu savimi siekti tik to, kas svarbu ir reikalinga pačiam žmogui (Rocha-Rdz ir kt., 2017). Caprara ir kiti (2011) papildo, kad minėta sąvoka yra siejama ir su įsitikinimais bei vertybėmis: saviveiksmingumas yra vertybių ir įsitikinimų visuma apie savo sprendimus, kuriuos asmuo daro atsižvelgdamas į savo galimybes ir gebėjimus. Taigi, saviveiksmingumo sąvoka yra gana homogeniška, apimanti paauglio vertybes ir įsitikinimus apie save ir savo gebėjimus, žinias, kompetencijas ir įgūdžius, tvarkymąsi su kasdienėmis situacijomis ir norimo tikslo siekimą.

Kadangi saviveiksmingumas apima tiek besivystančią pasaulėžiūrą, vertybes ir įsitikinimus, tiek gebėjimus ir kompetencijas, jo formavimasis glaudžiai susijęs su paauglių gyvenimo socialiniu kontekstu. Per ryšį su savimi, kitais, paauglį supančia aplinka, aukštesniais dvasiniais objektais ir subjektais paaugliai formuoja savo vertybines ir elgesio sistemas, padedančias tinkamai funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Dažnai pastebima, kad saviveiksmingumas labiausiai formuojasi ne

individualioje perspektyvoje, o santykyje su kitais paaugliui ypač reikšmingais ir svarbiais žmonėmis artimoje aplinkoje (Ethier ir kt., 2006). Remiantis moksliniais tyrimais, saviveiksmingumas paaugliams labiausiai kuriasi ir tvirtėja per santykį su tėvais, iš jų sulaukiamo palaikymo, drąsinimo ir jų tikėjimo paauglių jėgomis ir galimybėmis įveikti iškylančias gyvenimo situacijas (Cattelino ir kt., 2018; Billgin, 2011). Aišku, kad saviveiksmingumo formavimasis susijęs su artima aplinka ir atsiskleidžia kaip svarbus prognostinis veiksnys įvairioje paauglio psichosocialinėje elgsenoje: gebėjime tvarkytis su emociniais sunkumais, psichinės ir fizinės sveikatos siekiančioje, kartu – ir lytinėje, elgsenoje.

Seksualinio saviveiksmingumo samprata

Seksualinis saviveiksmingumas. Paauglių saviveiksmingumas yra psichosocialinis aspektas,

glaudžiai siejamas su paauglių elgsenos pasirinkimais. Siekiant suprasti lytinę elgseną ir pasirinkimus, yra svarbus labiau specifinis, konkrečiai į lytinę elgseną orientuotas saviveiksmingumo suvokimas – tai seksualinis saviveiksmingumas. Seksualinis saviveiksmingumas yra platus ir nevienalytis reiškinys, tiriamas skirtingais aspektais: prezervatyvų naudojimo, LPI ir neplanuoto nėštumo rizikos mažinimo, gebėjimų visa tai įgyvendinti stiprinimo. Kadangi šis reiškinys – daugiaplanis, pateikiamos ir skirtingos jo suvokimo perspektyvos. Tad remiantis kitų autorių apibrėžimais ir suvokimu, seksualinis saviveiksmingumas apima 4 pagrindinius aspektus: 1) gebėjimų visumą veikti seksualiniuose santykiuose; 2) vertybes ir įsitikinimus apie lytinę elgseną ir save; 3) seksualines žinias ir įgūdžius; 4) seksualinių poreikių ir norų suvokimą.

Vienas iš seksualinio saviveiksmingumo dedamųjų komponentų – tai pasaulėžiūros aspektai. Seksualinio saviveiksmingumo sąvoką dalis autorių apibrėžia kaip vertybių ir įsitikinimų apie lytinę elgseną visumą (Taris ir Semin, 1998), pasireiškiančią per požiūrį ir nuostatas apie savo seksualines teises (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Taip pat, seksualinis saviveiksmingumas – savo seksualumo ir galimybių būti seksualiniai aktyviam suvokimas (Atrian ir kt., 2018). Taigi, minėta sąvoka susijusi su turimomis vertybėmis, požiūriu, aplinkos ir savęs suvokimu.

Kita seksualinio saviveiksmingumo sąvoką apimanti dalis – tai seksualinių gebėjimų visuma. Apibrėžiama, kad seksualinis saviveiksmingumas yra gebėjimų (Closson ir kt., 2018; Impett ir kt., 2006, cit. pgl. Levinson, 1986; Taris ir Semin, 1998) ir savo vidinių pajėgumų (Brar, 2019) naudojimas seksualinėse situacijose bei gebėjimas išlaikyti kontrolę seksualiniuose sprendimuose (Carlson ir Soller, 2018, cit. pgl. Martin, 1996). Atrian ir kiti (2018) papildo, kad seksualinis saviveiksmingumas – tai gebėjimas įvertinti savo galimą seksualinę elgseną, dėl to svarbūs ne tik gebėjimai išvengti neplanuoto nėštumo ir LPI (Brar, 2019; Van Campen ir Romero, 2012), bet kartu ir galimybėms

pasiekti fizinį ir psichologinį pasitenkinimą lytinių santykių metu (Carlson ir Soller, 2018). Taigi, minėtas reiškinys apima gebėjimus siekti saugios ir malonios lytinės elgsenos.

Dar vienas aspektas, siejamas su seksualiniu saviveiksmingumu, yra seksualinės žinios ir įgūdžiai. Nurodoma, kad seksualinis saviveiksmingumas apima seksualinių žinių ir įgūdžių panaudojimą tvarkantis su seksualinėmis situacijomis (Closson ir kt., 2018; Atrian ir kt., 2018; Taris ir Semin, 1998; Impett ir kt., 2006, cit. pgl. Levinson, 1986). Taigi, turimos seksualinės žinios ir lavinami įgūdžiai taip pat yra svarbūs seksualinio saviveiksmingumo komponentai.

Seksualinio saviveiksmingumo sąvoka formuojama ir apimant paauglio seksualinių norų, poreikių suvokimą. Akcentuojama, kad seksualinis saviveiksmingumas siejamas ne tik su nemalonių ir nesaugių lytinių santykių atsisakymu (Impett ir kt., 2006, cit. pgl. Levinson, 1986), bet labiau orientuojamas į galimybes veikti pagal savo vidinius seksualinius poreikius ir norus (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Taip pat, Van Campen ir Romero (2012) pabrėžia, kad seksualinis saviveiksmingumas yra suvokiamų norų ir poreikių išsakymas prieš ir per lytinius santykius. Tad seksualinio saviveiksmingumo samprata atsiskleidžia ir gebėjimą suvokti savo siekius ir poreikius.

Seksualinio saviveiksmingumo sąvoka yra plati ir apimanti įvairius aspektus: pasaulėžiūros ir savęs suvokimą, vertybes, seksualines žinias, įgūdžius ir galimybes veikti sveikos ir malonios seksualinės elgsenos link. Kadangi ši sąvoka pateikiama ir interpretuojama skirtingai, remiantis anksčiau minėtų autorių seksualinio saviveiksmingumo samprata, šiame darbe seksualinis saviveiksmingumas – vertybėmis ir pasaulėžiūra permeti vidiniai gebėjimai, atsiskleidžiantys per seksualines žinias ir įgūdžius, siekti nežalojančios ir malonios seksualinės elgsenos.

Seksualinio saviveiksmingumo tyrimai

Seksualinio saviveiksmingumo sąvoka yra plati ir į apibrėžimą yra įtraukiami įvairūs psichosocialinio funkcionavimo aspektai. Dėl sąvokos nevienalytiškumo ir daugiaplaniškumo, dažniausiai siekiama vertinti ne bendrąjį seksualinį saviveiksmingumą, o specifines, labiau apibrėžtas jo sritis, pasireiškiančias paauglių seksualinėje elgsenoje.

Pastebima, kad moksliniuose tyrimuose nagrinėjamos atskiros seksualinio saviveiksmingumo ir jo pasireiškimo sritys. Yra tyrimų, kuriuose mokslininkai orientuojasi į paauglio galimybes pasiekti seksualinį pasitenkinimą ir tiriamas malonumų saviveiksmingumas (angl. pleasure self-efficacy) (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Tačiau dažniausiai seksualinį saviveiksmingumą siekiama atskleisti per paauglių prezervatyvų naudojimą, kadangi jų naudojimas vertinamas kaip labiausiai su seksualiniu saviveiksmingumu susijusi elgsena (Leddy ir kt., 2015; Rostocky ir kt., 2008; Pearson, 2006). Tokiuose tyrimuose analizuojamas prezervatyvų naudojimo saviveiksmingumas (angl. condom

use self-efficacy) arba paauglių gebėjimas derėtis su partneriu dėl prezervatyvų naudojimo (angl. condom negotiation self-efficacy) (Leddy ir kt., 2015). Tad stebimi siauros seksualinio

saviveiksmingumo srities tyrimai.

Vis dėlto, seksualinis saviveiksmingumas nėra tik gebėjimas naudotis prezervatyvais siekiant sumažinti LPI ar neplanuoto nėštumo riziką, ir seksualinį saviveiksmingumą siaurinti iki prezervatyvų naudojimo būtų netikslu. Subtilių ir gilesnių seksualinio saviveiksmingumo ir seksualinės elgsenos aspektų įtraukimas tyrimuose svarbus, kadangi tai susiję su visapusiška seksualine ir psichologine gerove, glaudžiu ryšiu su savimi, apima gebėjimų visumą, seksualines žinias ir įgūdžius, galimybes pasiekti malonumą ir pasitenkinimą (Qiunn-Nilas ir kt., 2016; Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015; Leddy ir kt., 2015;Taris ir Semin, 1998). Taip pat, seksualinių žinių, įgūdžių ir gebėjimų – seksualinio saviveiksmingumo – panaudojimas dažniausiai atsiskleidžia santykyje su kitu žmogumi ir yra susijęs su tarpusavio komunikacija (Qiunn-Nilas ir kt., 2016; Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015), Dėl to, kad seksualinis saviveiksmingumas dažniausiai atsiskleidžia santykyje su (galimu) seksualiniu partneriu, tampa svarbu tirti saviveiksmingumą bendrauti seksualinėmis temomis.

Taigi seksualinio saviveiksmingumo tyrimai kai kada apima labai siauras šio psichosocialinio veiksnio sritis, dažniausiai – prezervatyvų naudojimo saviveiksmingumą. Visgi, dėl seksualinio bendravimo subtilumo, jo pasireiškimo sąveikoje su seksualiniu partneriu, svarbu analizuoti seksualinio bendravimo saviveiksmingumą.

Seksualinio bendravimo saviveiksmingumas

Seksualinis saviveiksmingumas glaudžiai susijęs su kitais asmenimis ir pasireiškia dažniausiai ne individualiame, o socialiniame kontekste, dėl to naujausi seksualinio saviveiksmingumo tyrimai yra orientuojami į seksualinio bendravimo saviveiksmingumą (angl. sexual communication self-efficacy) (Brar, 2019; Arthur ir kt., 2019; Quinn-Nilas ir kt., 2015; Widman ir kt., 2016; Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015; Leddy ir kt., 2015). Seksualinio bendravimo saviveiksmingumas – tai įsitikinimai apie savo gebėjimus bendrauti su partneriu tiek pozityviomis, tiek su rizika susijusiomis seksualinėmis temomis (Quinn-Nilas ir kt., 2015). Šis psichosocialinis aspektas psichologijos tyrimų kontekste, nors yra sąlyginai naujas, jo apibrėžimas gana aiškus.

Skirtingų tyrėjų pateikiamos sąvokos yra tarpusavyje persidengiančios ir viena kitą papildančios. Dažniausiai seksualinio bendravimo saviveiksmingumas apima 3 svarbiausius aspektus: 1) įsitikinimus apie savo gebėjimus kalbėtis su partneriu; 2) su rizikinga lytine elgsena susijusių temų aptarimą; 3) pozityvių seksualinių temų tarpusavio komunikaciją. Dauguma autorių patvirtina, kad visų pirma SBS atsispindi turimuose paauglio įsitikinimuose apie savo gebėjimus palaikyti pokalbius

seksualinėmis temomis su partneriais (Arthur ir kt., 2019; Pariera ir kt., 2016; Leddy ir kt., 2015; Quinn-Nilas ir kt., 2015). Be to, daugumoje sąvokų pabrėžiamas paauglių ir jų partnerių bendravimas apie rizikingą lytinę elgseną, jos mažinimą (Leddy ir kt., 2015; Quinn-Nilas ir kt., 2015; Rostocky ir kt., 2008) ir kartu įtraukiamos pozityvios seksualinės temos (intymumą, malonumą, abiejų partnerių poreikius, norus, pasitenkinimą) (Arthur ir kt., 2019; Pariera ir kt., 2016; Quinn-Nilas ir kt., 2015). Taigi, paauglių ir seksualinių partnerių tarpusavio sąveikoje vertinama seksualinio bendravimo saviveiksmingumo sąvoka atsiskleidžia per paauglių įsitikinimus apie savo gebėjimus mažinti su seksualine veikla susijusią riziką bei apima malonumo ir seksualinės sveikatos bei gerovės siekimą.

Seksualinio bendravimo saviveiksmingumas vertinamas atsižvelgiant į paauglių gebėjimą bendrauti su partneriais įvairiomis seksualinėmis temomis. SBS apima 5 dimensijas: komunikaciją apie tinkamą kontracepcijos naudojimą, pozityvių ir negatyvių seksualinių žinučių siuntimą, pokalbius apie partnerio seksualinę istoriją ir gebėjimą derėtis dėl prezervatyvų naudojimo (Quinn-Nilas ir kt., 2015).

SBS buvo formuojamas remiantis bendru seksualiniu saviveiksmingumu. Pastebėta, kad bendrasis seksualinis saviveiksmingumas ir seksualinio bendravimo saviveiksmingumas apima keltą panašių dimensijų: įsitikinimus apie savo gebėjimus, galimybes derėtis dėl prezervatyvų ir galimybes atsisakyti nesaugių ar nenorimų lytinių santykių (Closson ir kt., 2018; Quinn-Nilas ir kt., 2015; Taris ir Semin, 1998) ir abu reiškiniai yra siejami su žiniomis bei kompetencijomis (Closson ir kt., 2018; Atrian ir kt., 2018; Rostocky ir kt., 2008; Impett ir kt., 2006, cit. pgl. Levinson, 1986; Taris ir Semin, 1998). Taigi, seksualinis saviveiksmingumas ir SBS yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tačiau pastarasis orientuotas į socialinį kontekstą (1 pav.).

Seksualinio saviveiksmingumo tyrimai tapo svarbūs dėl to, kad paaugliai dažniausiai savo gebėjimus ir įsitikinimus atskleidžia santykyje su seksualiniu partneriu. Ankstesnių tyrimų rekomendacijose buvo siekiama atkreipti dėmesį ne tik individualiame lygmenyje turimus gebėjimus ir kompetencijas mažinti rizikingą lytinę elgseną, bet buvo skatinama analizuoti, kaip paaugliai geba bendrauti su partneriais seksualinėmis temomis (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015; Zimmer-Gembeck, 2013). Būtent socialinių santykių kontekste vertinamas seksualinis saviveiksmingumas gali būti svarbus, kadangi jo pasireiškimas, įtraukus bendravimą su seksualiniu partneriu, gali skirtis (Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015; Sneed ir kt., 2009; Ethier ir kt., 2006). Taip pat, Quinn-Nilas ir kiti (2015) pabrėžia, kad seksualinio bendravimo saviveiksmingumas turi apimti įvairiapusį seksualinių santykių aptarimą su partneriu. Saviveiksmingumas bendraujant apie teigiamus sekso aspektus daro įtaką ne tik seksualiniam pasitenkinimui ir maloniems lytiniams santykiams, bet ir daro esminį bei teigiamą poveikį deryboms dėl seksualinių santykių saugumo (Pascoe, 2020, cit. pgl. Douglas ir Fenton, 2013 ir Quinn-Nilas, 2015). Pasak SBS skalės autorių, tai padeda ne tik išvengti rizikingų lytinių santykių, bet

gali padėti stiprinti paauglių pasitenkinimą lytiniais santykiais, stiprinti orientaciją į fizinę ir psichologinę seksualinę sveikatą (Quinn-Nilas ir kt., 2015).

1 pav. Seksualinio saviveiksmingumo ir seksualinio bendravimo saviveiksmingumo sąsaja ir jų sudedamieji komponentai.

Seksualinis saviveiksmingumas, SBS ir jų sąsajos su lytine elgsena ir seksualine sveikata

Paauglių seksualinis saviveiksmingumas ir paauglių seksualinio bendravimo saviveiksmingumas yra tarpusavyje itin glaudžiai susiję, dažnai pasireiškiantys panašiose situacijose, tiek per asmeninę prizmę, tiek per santykį su kitais, paaugliui svarbiais asmenimis. Dėl to seksualinio bendravimo ir SBS sąsajos su biopsichosocialiniais veiksniais analizuojami greta (2 pav.).

Biologiniai aspektai. Visų pirma, paauglių seksualinis saviveiksmingumas siejamas su

biologiniais veiksniais. Lytis ir amžius bei su jais susiję procesai sąveikauja su paauglių gebėjimais priimti seksualinius sprendimus ir daryti tinkamus pasirinkimus.

Bene labiausiai su seksualiniu saviveiksmingumu yra susijusi paauglio lytis. Tyrimų apie paauglių seksualinio saviveiksmingumo ir lyties sąsajas rezultatai – nevienareikšmiai (Carlson ir Soller, 2018; Saliares ir kt., 2016; Taris ir Semin, 1998). Dalis autorių teigia, kad vaikinai turi aukštesnį seksualinį saviveiksmingumą (Closson ir kt., 2018; Carslon ir Soller, 2018, Rosenthal ir kt., 1991) ir nukreipia jį į siekį įgyvendinti seksualinius troškimus ir norus (Closson ir kt., 2018; Carslon ir Soller, 2018), labiau tiki savo vidinėmis jėgomis ir gebėjimais išreikšti ir ginti seksualinius poreikius (Rosenthal ir kt., 1991). Be to, jie turi aukštesnį prezervatyvų naudojimo saviveiksmingumą (Closson ir

kt., 2018; Rosenthal ir kt., 1991). Tačiau didesnė dalis tyrimų patvirtina, kad aukštesnį seksualinį saviveiksmingumą turi merginos (Brar ir kt., 2019, Rostocky ir kt., 2008). Joms seksualinis saviveiksmingumas atsiskleidžia per aukštesnius nei vaikinų gebėjimus atsisakyti lytinių santykių, jei nenaudojami prezervatyvai, priimti saugesnės seksualinės veiklos sprendimus ir siejamas su mažesniu seksualinių partnerių skaičiumi (Brar ir kt., 2019, Carlson ir Soller, 2018 Mitchell ir kt., 2017; Rostocky ir kt., 2008). Taip pat merginos lengviau išlaiko savikontrolę siekiant saugių lytinių santykių (Pearson, 2006), o vaikinai, turėdami aukštą malonumų seksualinį saviveiksmingumą, gali patirti didesnę nesaugių lytinių santykių riziką dėl siekio seksualinius norus ir įgyvendinti net su mažai pažįstamais asmenimis (Taris ir Semin, 1998). Taigi, merginos dažniau pasižymi aukštesniu seksualiniu saviveiksmingumu.

2 pav. Su seksualiniu saviveiksmingumu ir seksualinio bendravimo saviveiksmingumu susiję veiksniai

Kitas biologinis veiksnys, kurio perspektyvoje analizuojamas seksualinis saviveiksmingumas, – amžius. Dalis mokslininkų pabrėžia, kad seksualinio saviveiksmingumo ugdymas ir stiprinimas yra svarbus jau vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje (Kulik ir kt., 2016; Ritchwood ir kt., 2015). Pastebima, kad kuo anksčiau vaikams pradedamos teikti žinios apie seksualinę elgseną, ugdomi gebėjimai (pavyzdžiui, pasakyti „ne“, derėtis dėl saugių lytinių santykių), tuo didesnė tikimybė, kad vėlesniuose gyvenimo etapuose paaugliai, jau turėdami lytinius santykius, bus saviveiksmingi (Kulik ir kt., 2016; Ritchwood ir kt., 2015). Be to, stiprinamas seksualinis saviveiksmingumas paauglystėje, gali būti susijęs ir su įvairiais seksualinės elgsenos aspektais suaugusiojo amžiuje. Žmonės, kurie turi aukštesnį seksualinį saviveiksmingumą paauglystėje, tikėtina, suaugusiojo amžiuje gali patirti didesnį pasitenkinimą lytiniuose ir tarpasmeniniuose santykiuose su romantiniu partneriu (Arthur ir kt., 2019).

Panašu, kad nuo anksti ugdomas seksualinis saviveiksmingumas gali turėti įtakos vėlesniuose etapuose. Taigi, vaikinų ir merginų seksualinis saviveiksmingumas atsiskleidžia skirtingose srityse, tačiau dažniau merginos turi aukštesnį seksualinį saviveiksmingumą. Tuo pačiu abejoms lytims svarbu jau vaikystėje ugdyti seksualinio saviveiksmingumo įgūdžius, kadangi tai gali būti veiksnys, skatinantis visą gyvenimą siekti sveikesnės ir saugesnės seksualinės elgsenos (Kulik ir kt., 2016).

Psichologiniai aspektai. Paauglio asmenybė, vykstantys psichologiniai procesai, įgyjama

patirtis turi didelę reikšmę seksualiniams pasirinkimams. Be to, per įvairius psichologinius veiksnius, vidines savybes atsiskleidžia ir seksualinis saviveiksmingumas, SBS bei jų tarpusavio sąsajos.

Pirmiausia, vidinės paauglių savybės susijusios su seksualiniu saviveiksmingumu. Aukštesnis psichologinis atsparumas padeda paaugliams atsilaikyti prieš bendraamžių ir draugų patiriamą psichologinį spaudimą, paskatina turėti saugesnius lytinius santykius ir išlaikyti seksualinį saviveiksmingumą visoje seksualinėje elgsenoje (Buhi ir kt., 2007). Taip pat, pasak DiIorio ir kitų (2004), labiau savimi ir savo jėgomis pasitikintys paaugliai dažniau naudoja prezervatyvus lytinių santykių metu, o žemas pasitikėjimas savimi siejamas su jų menkomis galimybėmis išreikšti norus, išsakyti turimas nuostatas ir turi žemesnį seksualinį saviveiksmingumą. Be to, seksualinė savivertė siejama su aukštesniu situaciniu ir atsisakymo seksualiniu saviveiksmingumu (Rostocky ir kt., 2008). Taigi, psichologinis atsparumas, pasitikėjimas savimi ir seksualinė savivertė glaudžiai siejasi su seksualiniu saviveiksmingumu ir SBS bei jų pasireiškimu.

Kitas psichologinis veiksnys – savęs matymas ir suvokimas. Savęs kaip unikalios asmenybės suvokimas turi įtaką efektyvumui lytiniuose santykiuose. Rostocky ir kitų (2008) tyrime, kuriame teigiama, kad autentiškas ir pozityvus savęs matymas suteikia daugiau galimybių adaptyviems įsitikinimams apie seksualinį saviveiksmingumą. Kita vertus, menkai save kaip autentišką asmenybę matantys ir savo kūną objektyvizuojantys paaugliai turi žemesnį saviveiksmingumą, menkesnes galimybes derėtis dėl įvairių kontraceptinių priemonių naudojimo (Impett ir kt., 2006). Tad paauglių autentiškas savęs ir savo kūno suvokimas susijęs su aukštesniu seksualiniu saviveiksmingumu.

Be to, paauglių seksualinis saviveiksmingumas ir SBS susiję su jų seksualine patirtimi. Taris ir Semin (1998) tyrimo rezultatuose pastebėta, kad paauglių seksualinis saviveiksmingumas didėja kartu su įgyjama lytine patirtimi: įgiję patirtį jie gali geriau prognozuoti savo seksualinę veiklą, jos eigą. Kita vertus, dauguma tyrimų pabrėžia, kad didesnį seksualinį saviveiksmingumą turi paaugliai, neturėję lytinių santykių (Berglas ir kt., 2017; Mitchell ir kt., 2017). Analizuojant nepatyrusių lytinių santykių paauglių seksualinį saviveiksmingumą keliama prielaida, kad paaugliai vertina hipotetines situacijas, kurios atrodo paprasčiau, lengviau įgyvendinamos (Berglas ir kt., 2017). Nors paauglių lytinė patirtis susijusi su seksualiniu saviveiksmingumu ir SBS, nėra aišku, kokios jų tarpusavio sąsajos.

Paauglių seksualiniam saviveiksmingumui ir SBS svarbi ne tik lytinių santykių patirtis, bet ir paauglių gebėjimai seksualinėje veikloje panaudoti turimas žinias ir įgūdžius bei kompetencijas. Žinios apie seksualines temas yra vienas svarbiausių seksualinio saviveiksmingumo aspektų (Rocha-Rdz ir kt., 2017, cit pgl. Montero, 2011) ir yra vertinamas kaip seksualinės elgsenos pamatas. Pastebima, kad paaugliai, turėdami reikalingas seksualines žinias ir ugdomus įgūdžius, geba derėtis dėl lytinių santykių ar jų atsisakyti, atsispirti lytiniams potraukiams (Kulik ir kt., 2016; Kirby ir Lepore, 2007), dažniau derisi dėl kontraceptinių priemonių naudojimo (Kulik ir kt., 2016, Pearson, 2006). Taip pat net ir lytiškai aktyvūs paaugliai, turėdami su seksualiniu saviveiksmingumu susijusias kompetencijas, yra linkę į sveikesnes sekso praktikas nei tie paaugliai, kurie neturi tinkamos informacijos ir įgūdžių (Kirby ir Lepore, 2007) ar negeba išsakyti seksualinių poreikių ir norų (Pearson, 2006). Tad su seksualinio saviveiksmingumo stiprinimu ir jo pasireiškimu glaudžiai susijusios paauglių turimos seksualinės žinios ir išlavinti įgūdžiai, kurie tarpusavyje sąveikauja su vertybėmis ir įsitikinimais

Seksualinis saviveiksmingumas ir seksualinio bendravimo saviveiksmingumas siejami ir su pasaulėžiūra. Teigiama, kad seksualinis saviveiksmingumas susijęs su vertybėmis, požiūriu ir pasaulio matymu, ir gali priklausyti nuo turimos (egocentrinės ar orientuotos į kitus) pasaulėžiūros (Berglas ir kt., 2017). Be to, seksualinis saviveiksmingumas pasireiškia per įsitikinimus apie savo ir partnerio turimas teises seksualiniuose santykiuose (Brar, 2019; Berglas ir kt., 2017) bei lyčiai priskiriamas teises ir galimybes (Carlson ir Soller, 2018; Berglas ir kt., 2017; Pearson ir kt., 2006). Poros lygiavertis požiūris į lytis ir jų seksualines teises siejamas su aukštesniu seksualiniu saviveiksmingumu ir SBS, nei tose porose, kurios pripažįsta daugiau vyro teisių ir galimybių (Carlson ir Soller, 2018), o tradicinis požiūris į moters ir vyro vaidmenis silpnina merginų seksualinį saviveiksmingumą (Pearson, 2006). Nors paaugliai retai turi įsitikinimus apie galimybes atvirai išreikšti seksualinius poreikius ir norus ir taip reguliuoti seksualinio gyvenimo aspektus (Berglas ir kt., 2017), vertybių, požiūrio, seksualinių poreikių išsakymas yra itin svarbus, kadangi bręstančioms asmenybėms gali padėti labiau tikėti lygiavertiškumu, galimybėmis išsakyti savo įsitikinimus ir pagal juos veikti, taip sumažinant nemalonias emocines reakcijas, galinčias kilti po nemalonių, nesaugių ir nepageidaujamų lytinių santykių (Mitchell ir kt., 2017). Taigi, turima pasaulėžiūra, besiformuojanti psichosocialiniame kontekste, gali būti siejama su sveikatos siekiančia arba rizikinga seksualine elgsena ir seksualinio saviveiksmingumo pasireiškimu joje.

Taigi stabili psichologinė būsena, paauglio pasitikėjimas savimi, psichologinis atsparumas gali būti veiksniai, skatinantys paauglius rinktis sveikesnę ir labiau malonią lytinę elgseną (Rostocky ir kt., 2008). Per įgyjamą patirtį, su(si)formuotą pasaulėžiūrą į save ir kitus atsiskleidžia ir seksualinio saviveiksmingumo įtaka paauglio lytinei elgsenai ir seksualiniams pasirinkimams.

Socialiniai aspektai. Šalia minėtų biopsichologinių veiksnių, stiprią įtaką paauglių

seksualiniam saviveikmingumui turi socialiniai santykiai su artimais žmonėmis. Seksualinis saviveiksmingumas ir SBS atsiskleidžia per santykius su partneriais, tėvais.

Paauglių seksualinis saviveiksmingumas ir seksualinio bendravimo saviveiksmingumas siejamas su poros tarpusavio santykiais. Paaugliai, kurie turi ilgalaikius romantinius santykius (Crowell ir Emmers-Somer, 2000; Taris ir Semin, 1998; Rosenthal ir kt., 1991) ir jaučiasi lygiaverčiai savo partneriams, juos sieja glaudus ir artimas tarpusavio ryšys (Carlson ir Soller, 2018; Leddy ir kt., 2015; Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015; Rickman ir kt., 1994) pasižymi aukštesniu seksualiniu saviveiksmingumu ir aukštesniu SBS. Kita vertus, nelygiavertiškumas santykiuose, negalėjimas išsakyti savo poreikių ir norų, paaugliams, ypač merginoms, turi neigiamos įtakos: paminamos teisės ir galimybės, silpnėja galimybės pasirūpinti savimi, prastėja tarpusavio santykiai, psichologinė būsena, sumažėja seksualinis saviveiksmingumas (Brar, 2019; Saliares ir kt., 2016). Taigi, paauglių seksualinis saviveiksmingumas ir SBS, vertinami poros santykių perspektyvoje, susiję su paauglių poros tarpusavio santykių kokybe, atvirumu pokalbiams.

Kitas socialinis aspektas, pastebimas paauglių poros santykių kontekste, yra seksualinių temų aptarimas. Paaugliai tarpusavyje su partneriais dažniau komunikuojantys seksualinėmis temomis yra linkę rinktis saugesnius lytinius santykius, dažniau naudoti prezervatyvus (Saliares ir kt., 2016, Quinn-Nilas ir kt., 2015 Leddy ir kt., 2015; Rickman ir kt., 1994) arba juos naudoti visada (Leddy ir kt., 2015). Be to, aukštesniam SBS svarbi paauglių tarpusavio komunikacija apie partnerio seksualinę istoriją. Nors pastebima, dažniau ir išsamiau apie seksualinę istoriją kalbantys paaugliai, rečiau naudojasi prezervatyvais lytinių santykių metu (Crowell ir Emmers-Somer, 2000), dauguma tyrimų šią mintį paneigia (Saliares ir kt., 2016, Quinn-Nilas ir kt., 2015, Rickman ir kt., 1994). Taigi, paaugliams svarbu jaustis galintiems ir sugebėti bendrauti įvairiomis seksualinėmis temomis, kadangi tai susiję su seksualinio bendravimo saviveiksmingumu ir sveikesne lytine elgsena.

Bendravimas su partneriu seksualinių malonumų temomis turi pozityvų poveikį paauglių santykiams ir psichikai. Gebėjimas kalbėti apie seksualinių santykių malonumus, gali būti šių santykių apsauginis veiksnys (Saliares ir kt., 2016), skatinantis pasirinkti labiau tinkamus seksualinius partnerius, ir turi įtakos seksualinei ir psichologinei sveikatai vėlyvojoje paauglystėje ir jauname amžiuje (Saliares ir kt., 2016; Mastro ir Zimmer-Gembeck, 2015). Nors paaugliai nori kalbėtis apie seksualinius malonumus su partneriais, dažnai nežino, kaip pradėti pokalbius, o šių įgūdžių trūkumas gali turėti įtakos žemesniam SBS, rizikingai lytinei elgsenai, retesniam prezervatyvų naudojimui (Troth ir Peterson, 2000). Tad malonumų aptarinėjimas su partneriu, pasireiškiantis per seksualinio bendravimo saviveiksmingumą, gali būti susijęs su labiau saugiais lytiniais santykiais.