KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Dalius Skupeika
GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS VEIKLOS VERTINIMAS KAUNO RAJONE
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS
Visuomenės sveikatos vadyba
Mokslinis vadovas doc., dr. S.Starkuvienė
Kaunas, 2009
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
GREITOSIOS MEDICINOS PAGALBOS VEIKLOS VERTINIMAS KAUNO RAJONE
Dalius Skupeika
Mokslinė vadovė doc. dr. Skirmantė Starkuvienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra.
Kaunas; 2009. 64 p.
Darbo tikslas. Įvertinti V.Į. Greitosios Medicinos Pagalbos Stoties ir Privačios Greitosios Medicinos Pagalbos Stoties veiklą Kauno rajone.
Tyrimo metodika. Analizuota 2007 m. Kauno rajono V.Į. Greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties ir privačios GMP stoties veikla. GMP paslaugų kokybės ir veiklos rodikliai gauti iš GMP kvietimo kortelių, duomenys apie diagnozių sutapimus ir ligonių stacionarizavimą gauti iš GMP siuntimų, o duomenys apie GMP finansinę veiklą Kauno rajone gauti iš finansinių įstaigų ataskaitų.
Rezultatai. 2007 m. Kauno rajono tiek privati GMP, tiek valstybinė GMP iki 5 min. greitąją medicinos pagalbą suteikė dešimtadaliui ligonių, kai tuo tarpu pagalbą iki 15 min. reikšmingai didesnei daliai ligonių suteikė privati GMP, lyginant su valstybine GMP, atitinkamai 78,2 proc. ir 43,5 proc. Privačios GMP perveţtų į ligonines ir stacionarizuotų ligonių dalis buvo reikšmingai didesnė negu valstybinės GMP, atitinkamai 91,9 proc. ir 54,2 proc. Valstybinėje GMP dirbančių gydytojų nustatytų diagnozių nesutapimo procentas buvo reikšmingai didesnis negu privačios GMP dirbančių gydytojų, atitinkamai 6,4 proc. ir 2,8 proc. Valstybinė GMP vyko į ligonių perveţimus, nelaimingų atsitikimų vietas bei pas susirgusius asmenis namuose daug daţniau, lyginant su privačia GMP, tačiau pagal vienai GMP brigadai skirtus perveţimus bei pagal vienam etatui tenkančias suteiktas paslaugas privati GMP suteikė iš viso daugiau paslaugų ir vyko pas susirgusius pacientus į namus. Kilometraţas, tenkantis vienai GMP paslaugai, taip pat buvo didesnis privačios GMP, lyginant su valstybine GMP teikiant visas paslaugas. Nustatyta, kad gydytojų ir kito GMP personalo, dirbančio valstybinėje GMP įstaigoje, atlyginimų vidurkis per mėnesį buvo reikšmingai didesnis negu dirbančiųjų privačioje GMP įstaigoje. Visos išlaidos 1 GMP paslaugai buvo maţesnės privačioje GMP įstaigoje, išskyrus ligonių perveţimus į kitas ligonines, lyginant su valstybine GMP įstaiga.
Bendros išlaidos, tenkančios vienam etatui, o taip pat tenkančios vienam kilometrui kelio iki ligonio, taip buvo maţesnės privačioje GMP įstaigoje, lyginant su valstybine GMP įstaiga.
Išvados. Greitosios medicinos pagalbos veiklos kokybės rodikliai bei pagalbos operatyvumas Kauno rajone buvo geresnis privačios GMP įstaigos, lyginant su valstybine GMP įstaiga.
Raktaţodţiai: greitoji medicinos pagalba, valstybinė, privati, paslaugų kokybė, išlaidos.
SUMMARY
Management of Public Health
THE EVALUATION OF THE ACTIVITY OF PREHOSPITAL EMERGENCY SERVICE IN KAUNAS DISTRICT
Dalius Skupeika
Supervisor Skirmantė Starkuvienė, Dr. Sc. Assoc. Professor
Department of Health Management, Faculty of Public Health, Kaunas University of Medicine. Kaunas; 2009. 64 p.
Aim of the study. To evaluate the activity of public and private prehospital emergency service stations in Kaunas district.
Methods. The activities of public and private prehospital emergency service stations in Kaunas district in 2007 were analyzed. Data on quality and activities indicators of prehospital emergency service was obtained from prehospital emergency service invitation card, data about diagnosis coincidence and patients hospitalization was obtained from prehospital emergency service committals, while data about prehospital emergency service financial activities in Kaunas district was obtained from financial reports of the insitutions.
Results. In Kaunas district in 2007, public as well as private prehospital emergency service provided first medical aid until 5 minutes for one tenth of patients, while until 15 minutes private prehospital emergency service comparing with public prehospital emergency service provided first medical aid for significantly bigger proportion of patients, respectively 78.2%
and 43.5%. The proportion of patients who were transported to the hospital and who were hospitalized was significantly bigger of private prehospital emergency service than that of public prehospital emergency service, respectively 91.9% and 54.2%. The proportion of wrong diagnoses in the public prehospital emergency service was significantly bigger than that in the private prehospital emergency service, respectively 6.4% and 2.8%. The public prehospital emergency service provided patients transportation service, went to the places of accidents and to the ill patients at home more often comparing with private prehospital emergency service. However, one prehospital emergency service team and one staff of private prehospital emergency service provided more services in general and more often provided services for ill patients at home, than that of public prehospital emergency service. Mileage for one prehospital emergency service, was bigger in the private prehospital emergency service comparing with public prehospital emergency service while providing all services.
Average monthly salary of physicians and other personnel of the public prehospital
emergency service was significantly higher than that of personnel working in the private prehospital emergency service. All expenses for one prehospital emergency service were smaller in the private prehospital emergency service, except patient’s transportation to the other hospitals, comparing with public prehospital emergency service. General expenses, calculated for one staff and for one kilometer till the patients, were smaller in the private prehospital emergency service comparing with public prehospital emergency service.
Conclusions. Quality indicators and prehospital emergency service activities were better of private prehospital emergency service comparing with public prehospital emergency service in Kaunas district.
Key words: prehospital emergency service, public, private, activities, quality of services, expenses.
SANTRUMPOS
ASPĮ – asmens sveikatos prieţiūros įstaiga GMP – greitoji medicinos pagalba
LNSS – Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema PSDF – Privalomojo sveikatos draudimo fondas PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
V.Į. – Viešoji įstaiga
VLK – Valstybinė ligonių kasa
TURINYS
1. ĮVADAS ... 8
2. LITERATŪROS APŢVALGA ... 10
2.1. Greitosios medicinos pagalbos veiklos vertinimas ... 10
2.1.1. Greitosios medicinos pagalbos apibrėţimas ... 10
2.1.2. GMP įstaigų personalas ... 12
2.1.3. Greitosios medicinos pagalbos organizavimas ir teikimas ... 14
2.1.4. Greitosios medicinos pagalbos finansavimas ... 15
2.1.5. Greitosios medicinos pagalbos paslaugų kokybės vertinimas... 16
2.2. Būtinoji medicinos pagalba sveikatos reformos kontekste ... 23
2.3. Pagrindiniai sveikatos reformos elementai ir jų ryšys su būtinąja medicinos pagalba ... 25
2.3.1. Būtinosios medicinos pagalbos privatizavimas ... 25
2.3.2. Greitosios medicinos pagalbos koncepcijos įgyvendinimas ... 29
2.3.3. Greitosios medicinos pagalbos dispečerinių tarnybų pertvarkymas ir modernizavimas ... 30
2.3.4. Greitosios medicinos pagalbos automobilių parko atnaujinimas ... 31
2.3.5. GMP paslaugų vidaus auditas ir kontrolė ... 32
3. TYRIMO METODIKA ... 34
3.1. Tyrimo medţiaga ir metodai ... 34
3.2. Statistinė duomenų analizė... 35
4. REZULTATAI ... 36
4.1. Valstybinės įmonės ir privačios greitosios medicinos pagalbos stočių brigadų teikiamų paslaugų kokybės kriterijų analizė ... 36
4.2. Valstybinės ir privačios greitosios medicinos pagalbos suteiktų paslaugų vertinimas ... 42
4.3. Valstybinės ir privačios greitosios medicinos pagalbos paslaugoms panaudotų lėšų vertinimas ... 47
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 52
6. IŠVADOS ... 55
7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 56
8. LITERATŪRA ... 57
9. PRIEDAI ... 61
1. ĮVADAS
Temos aktualumas. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, permainos neaplenkė ir Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos. Sveikatos prieţiūros reforma pradėta vykdyti 1993 m.
Rinkos ekonomikos sąlygomis atsirado konkurencija tarp sveikatos prieţiūros įstaigų, iškilo organizacijos valdymo, personalo valdymo, finansinių išteklių valdymo, pertvarkos poreikis.
Norint sėkmingai įgyvendinti suplanuotas reformas, kurios keičia nusistovėjusią organizacijos struktūrą, tarpusavio santykius, būtina įvertinti šių pokyčių įtaką paslaugų kokybei.
Nacionalinė sveikatos taryba kurdama koncepciją pagrindinį dėmesį skyrė sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumui ir jų kokybei [1, 2, 3, 4].
Greitąją medicinos pagalbą šalyje teikia greitosios medicinos pagalbos (GMP) įstaigos. Jos teikia paslaugas būtinosios medicinos pagalbos atvejais: ūmiai susirgus; įvykus nelaimingam atsitikimui; pacientams, kuriuos perveţant reikia teikti būtinąją medicinos pagalbą; nustato gimimo ir mirties faktą [5]. Būtinoji medicinos pagalba priskirta valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos prieţiūrai [4]. Jos išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų [4].Šalies gyventojams teikiamai greitajai medicinos pagalbai nuolat skiria dėmesį Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija, o Greitosios medicinos pagalbos koncepcija yra patvirtinta nuo 2005 m. [6].
Šiuo metu yra vykdomas antrasis sveikatos prieţiūros reformos etapas. Jame dideli pokyčiai yra numatyti teikiant būtinąją medicinos pagalbą. Atsirado kelios paslaugų teikėjų nuosavybės formos, pasikeitė paslaugų finansavimo tvarka, naujai diegiama sveikatos paslaugų kokybės sistema, medikų profesinės veiklos licencijavimas. Lietuvos nacionalinė sveikatos tarybos koncepcijoje yra numatyta apie 60 proc. sveikatos prieţiūros paslaugų perduoti teikti privačiam sektoriui [1, 7]. Tarp jų ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų dalį yra numatyta perduoti privatininkams. Lietuvoje yra greitosios medicinos pagalbos stočių, kurios vos išgyvena iš joms skiriamų pinigų, nes nėra diferencijuojamas finansavimas įstaigoms, teikiančioms paslaugas miesto ir kaimo teritorijoje [7, 8, 9].
Mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė
Šiame darbe išanalizuotos bei įvertintos Greitosios medicinos pagalbos įstaigose suteiktos paslaugos pagal pagrindinius kokybės kriterijus, priklausomai nuo jų nuosavybės formos, palygintos viešosios ir privačios greitosios medicinos pagalbos stočių suteiktos paslaugos, įvertintos išleistos lėšos bei medicinos ištekliai, skirti greitosios medicinos pagalbos paslaugų apmokėjimui bei aptarnavimui Kauno rajono gyventojams, įvertintas jų
panaudojimo tikslingumas bei naudingumas. Gauti duomenys gali būti pritaikomi priimant sprendimus, optimaliai panaudojant Greitosios medicinos pagalbos įstaigoms skirtas lėšas, kad nenukentėtų medicininės pagalbos teikimo kokybė bei būtų optimaliai gerai apmokama medicininiam bei aptarnaujančiam personalui. Tyrimo rezultatai gali būti panaudoti sveikatos prieţiūros organizatoriams bei visuomenės sveikatos vadybos specialistams tobulinti, pirminės bei antrinės sveikatos prieţiūros sistemos tobulinimo planavimui, medicinos studentams mokyti.
Darbo tikslas
Įvertinti V.Į. Greitosios Medicinos Pagalbos Stoties ir Privačios Greitosios Medicinos Pagalbos Stoties veiklą Kauno rajone.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti viešosios ir privačios greitosios medicinos pagalbos stočių teikiamų paslaugų kokybę pagal pagrindinius kokybės kriterijus.
2. Įvertinti ir palyginti viešosios ir privačios greitosios medicinos pagalbos stočių suteiktas paslaugas.
3. Įvertinti viešosios ir privačios greitosios medicinos pagalbos paslaugoms skiriamas lėšas bei išteklius.
2. LITERATŪROS APŢVALGA
2.1. Greitosios medicinos pagalbos veiklos vertinimas
Gyventojų sveikata – didţiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, kuriai išsaugoti ir palaikyti kasmet skiriama vis daugiau materialių ir intelektualių išteklių. Esant kritinei sveikatos būklei labai svarbu, kad asmenims kuo anksčiau būtų pradėta teikti reikiama pagalba. Daţnai pirmoji, kuri ją teikia – tai greitosios medicinos pagalbos tarnyba. Ar pavyks išgelbėti paciento gyvybę neretai priklauso nuo šios pagalbos operatyvumo, ją teikiančių specialistų kvalifikacijos ir aprūpinimo tinkamomis priemonėmis. Greitąją medicinos pagalbą šalyje teikia greitosios medicinos pagalbos (GMP) įstaigos. Jos teikia paslaugas būtinosios medicinos pagalbos atvejais: ūmiai susirgus; įvykus nelaimingam atsitikimui; pacientams, kuriuos perveţant reikia teikti būtinąją medicinos pagalbą; nustato gimimo ir mirties faktą [5].
Būtinoji medicinos pagalba priskirta valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos prieţiūrai
[4]. Jos išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų [4]. Šalies gyventojams teikiamai greitajai medicinos pagalbai nuolat skiria dėmesį Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija, o Greitosios medicinos pagalbos koncepcija yra patvirtinta nuo 2005 m. [6].
2.1.1. Greitosios medicinos pagalbos apibrėţimas
GMP paslaugas teikiančios įstaigos uţdavinys yra sergantiems arba suţeistiems asmenims pradėti teikti būtinąją medicinos pagalbą įvykio vietoje ir skubiai juos nugabenti į stacionarinę ASPĮ arba patarti kreiptis į ambulatorinę ASPĮ [10]. Greitosios medicinos pagalbos įstaigos – Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos subjektas. GMP paslaugų teikimas yra licencijuojama veikla [11], o šias paslaugas teikia ASPĮ, turinčios licenciją. GMP, kaip asmens sveikatos prieţiūros paslaugų, tinkamumo ir priimtinumo reikalavimus nustato SAM [12]. Ministerija prognozuoja sveikatos prieţiūros specialistų poreikį ir formuoja valstybės uţsakymą rengti šiuos specialistus [12]. Savo teritorijoje GMP paslaugas organizuoja savivaldybės institucijos [13].Greitąją medicinos pagalbą šalyje šiuo metu teikia 56 viešosios ASPĮ, kurių steigėjai yra savivaldybės, 2 privačios GMP įstaigos.
GMP paslaugos teikiamos teritoriniu principu – visose šalies savivaldybėse. Šias paslaugas teikia 19 GMP stočių ir 37 pirminės sveikatos prieţiūros centrai, turintys GMP skyrius. Birštono savivaldybės gyventojams GMP paslaugas teikia Prienų rajono PSPC, Alytaus miesto savivaldybės gyventojams – Alytaus rajono savivaldybės GMP stotis.
Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybių gyventojams, be viešųjų ASPĮ, GMP paslaugas teikia V.Budanovo IĮ. Šilalės ir Visagino savivaldybių gyventojams GMP paslaugas teikia UAB
„Ambulansas“.
GMP paslaugas teikia GMP brigados, kuriose dirba medicinos darbuotojai (GMP paslaugas teikiantys gydytojai ir / ar slaugytojai) ir vairuotojai. 2007 m. šalies GMP brigadose dirbo 1639 medicinos darbuotojai: 280 gydytojų ir 1359 slaugytojai. GMP brigadų skaičius nustatomas atsiţvelgiant į normatyvus – kaimo vietovėse vienai brigadai numatyta aptarnauti 10–15 tūkstančių gyventojų, mieste – 12–17 tūkstančių gyventojų [14]. Pagal šiuos normatyvus šalyje galimas minimalus GMP brigadų skaičius yra 200, maksimalus – 300 brigadų. Bendras GMP brigadų skaičius 2005–2007 m. šalyje neţymiai maţėjo (1 lentelė).
1 lentelė. GMP brigadų skaičius 2005–2007 m. pagal priklausomybę
GMP brigadų skaičius pagal priklausomybę
2005 m. 2006 m. 2007 m.
n proc. n proc. n proc.
GMP stotys 140 55,1 137 54,6 135 54,2
PSPC GMP skyriai 110 43,3 107 42,6 107 43,0
Privačios ASPĮ, teikiančios GMP paslaugas
4 1,6 7 2,8 7 2,8
Iš viso 254 100,0 251 100,0 249 100,0
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ metinės ataskaitos uţ 2005-2007 m. [15]
Dauguma GMP įstaigų – smulkios, jose suformuota iki keturių GMP brigadų (tokių GMP įstaigų – du trečdaliai (1 pav.).
5
13
20 8
6 2
2
0 5 10 15 20 25
1 brigada nuo 2 iki 3 brigadų nuo 3 iki 4 brigadų 4 brigados nuo 5 iki 8 brigadų 10 brigadų 20-30 brigadų
Absol. sk.
1 pav. GMP paslaugas teikiančių įstaigų pasiskirstymas pagal suformuotų brigadų skaičių
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2005-2007 m. [15]
Viena GMP brigada 2005–2007 m. aptarnavo vidutiniškai iki 14 tūkstančių gyventojų, Dešimčiai tūkstančių gyventojų 2005 m. teko 2238 GMP iškvietimai, 2006 m. – 2310, o 2007 m. – 2329. Savivaldybėse 10-čiai tūkstančių gyventojų per metus tenkantis GMP iškvietimų skaičius svyruoja nuo 1,5 tūkst. (Šilutės, Šakių, Jurbarko rajonuose) iki 3 tūkst. (Radviliškio
rajone), 3,5 tūkst. (Švenčionių rajone). Išimtis – kurortiniai miestai, kuriuose registruojama daugiausia GMP iškvietimų, pavyzdţiui, Nidoje 10-čiai tūkstančių gyventojų per metus registruojama iki 5 tūkst. GMP iškvietimų. GMP įstaigoms nustatyta teikti būtinąją medicinos pagalbą [14].
2.1.2. GMP įstaigų personalas
Viena iš GMP koncepcijoje nustatytų GMP reformos priemonių – planuoti, rengti ir nuolat tobulinti reikalingus specialistus. Prognozuoti sveikatos prieţiūros specialistų poreikį ir formuoti valstybės uţsakymą rengti šiuos specialistus yra įstatymu nustatyta SAM teisė [16, 17]. GMP koncepcijoje nurodyta, kad GMP medicinos personalas – gydytojai, bendruomenės slaugytojai, skubios medicinos pagalbos specialistai, paramedikai [18]. GMP medicinos personalo bendras skaičius 2005–2007 m. beveik nekito: gydytojų 2007 m. buvo 15 proc.
maţiau negu 2005 m., o slaugos specialistų minimu laikotarpiu dirbo 1,5 proc. daugiau (2 lentelė).
2 lentelė. GMP medicinos personalas 2005-2007 m.
GMP medicinos personalas
2005 m. 2006 m. 2007 m.
n proc. n proc. n proc.
GMP paslaugas teikiantys gydytojai
326 20 303 19 280 18
GMP paslaugas teikiantys slaugytojai
1341 80 1337 81 1359 82
Iš viso 1667 100,0 1640 100,0 1639 100,0
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2005-2007 m. [15]
Daugiausia gydytojų dirba didesnėse įstaigose (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos GMP įstaigose ir kt.). Šios gydymo įstaigos neatsisako GMP paslaugas teikiančių gydytojų ir neketina jų atleisti, nes sudėtingesniais atvejais būtina, kad paslaugas teiktų aukštesnės kvalifikacijos specialistai. Kauno miesto GMP ir Šakių GMP stotyse nuo 2007 m. įsteigti paramedikų etatai. VšĮ Kauno miesto GMP stoties vadovybė jų veiklą vertino teigiamai, tačiau paţymėjo, kad dėl neadekvataus darbo uţmokesčio paramedikai palieka GMP įstaigą.
Didţiausią GMP darbuotojų dalį sudaro bendruomenės slaugytojai, t.y. medicinos felčerio kvalifikaciją įgiję specialistai. Jų rengimas buvo nutrauktas 1998 metais. Kadangi daugiau nei 1300, t.y. apie 82 proc. visų GMP medicinos specialistų, felčerių dirbo GMP tarnybose, jų rengimas nutrauktas neatsiţvelgus į GMP įstaigų poreikį. Reikiamų specialistų paieška ir apmokymas tampa pačių GMP paslaugas teikiančių įstaigų uţduotimi. Gaila, kad jau 10 metų neberuošiami specialistai GMP tarnyboms, nors teisinė bazė paruošta. Jei 2008-2009 metais
jie nebus pradėti ruošti ir tam nebus skiriamas finansavimas, šalies GMP tarnybai gresia krizė, nes nebebus, kas teikia GMP paslaugas.
SAM patvirtina ir vis atideda skubios pagalbos slaugos specialistų ir paramedikų ruošimą. Gydytojai GMP įstaigoms iš vis neruošiami. Šiuo metu labai trūksta gydytojų ir bendruomenės slaugytojų (felčerių), kurių ruošimas nutrauktas prieš 10 metų. Jei ir toliau nebus imtasi skubių priemonių, GMP įstaigas ištiks personalo krizė. Visų GMP brigadų sudėtyse turi būti bendruomenės slaugytojai, turintys medicinos felčerio diplomus [18]. GMP paslaugų teikimo reikalavimuose įstaigos vadovas įpareigotas nustatyti GMP brigadų sudėtį, atsiţvelgiant į specialistų kompetenciją [18]. Kaip rodo apklausos duomenys 37,5 proc. įstaigų mano, kad GMP paslaugų teikimo reikalavimai iš dalies atitinka esamų įstaigos specialistų kvalifikacinius gebėjimus, o 9 proc. mano, kad neatitinka [19, 20].
GMP įstaigų nuomonė dėl medicinos personalo profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos atitikties nustatytiems GMP paslaugų teikimo reikalavimams: reikalavimai pagal kompetencijas ir kvalifikacinius gebėjimus per aukšti, nes darbuotojai kai kurių procedūrų niekur ir niekada nesimokė. Be to, reikalavimai prieštarauja bendruomenės slaugytojo normai. Nauji GMP paslaugų teikimo reikalavimai neatitinka įstaigos specialistų kvalifikacinių sugebėjimų. Nėra tokius reikalavimus atitinkančių tobulinimosi kursų, neįmanoma paruošti reikalaujamos kvalifikacijos specialistų per nurodytą laiką.
Yra rizika, kad ne visais atvejais šių specialistų profesinė kompetencija ir kvalifikacija gali būti pakankama nustatyto lygio GMP paslaugoms teikti. Išvaţiuojamųjų GMP brigadų kiekybinė ir kokybinė sudėtis turėtų būti nustatyta paslaugų teikimo reikalavimuose pagal teikiamas paslaugas (nurodant reikalingos kompetencijos specialistus), o ne GMP įstaigos vadovo sprendimu. GMP koncepcijos įgyvendinimo priemonių plane buvo numatyta parengti skubios pagalbos specialistų mokymo programą (2003 m. I ketv.) ir pradėti rengti šiuos specialistus (2003 m. III ketv.). Priemonių vykdymas buvo atidėtas iki 2004 m., tačiau neįgyvendintas. Vėlesniuose GMP koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano pakeitimuose skubios pagalbos specialistų rengimas nebuvo numatytas, nors buvo patvirtinta skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto medicinos norma, pagal kurią šių slaugos specialistų kompetencija turėtų labiau atitikti GMP paslaugoms nustatytus reikalavimus. skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto praktiniam mokymui projektus. Minėtas aprašo projektas parengtas siekiant nustatyti minimalų kvalifikacijos lygį, būtiną teikiamų skubios pagalbos paslaugų kokybei uţtikrinti. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto kvalifikacinių reikalavimų aprašo projekte numatyta, kad teisę uţsiimti skubios medicinos pagalbos slaugos specialisto veikla turės asmenys, turintys bendrosios praktikos slaugytojo
diplomą, atlikę praktinį mokymą eidami jaunesniojo skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareigas, ir baigę skubiosios medicinos pagalbos teorinio mokymo programą, ne trumpesnę kaip 320 val. Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto rengimo finansavimas minėtuose dokumentuose neaptariamas [21].
GMP koncepcijoje numatyta, kad, be kitų priemonių, reforma vykdoma planuojant, rengiant ir nuolat tobulinant reikiamus specialistus, tačiau neįgyvendinus numatytų priemonių, susijusių su specialistų rengimu, vėlesniuose GMP koncepcijos pakeitimuose (nuo 2005 m.) jų nebuvo numatyta, t.y. nesukurta bendra GMP paslaugas teikiančių specialistų planavimo ir rengimo sistema. Nevykdant GMP reformos priemonių – planuoti ir rengti specialistus, atsiranda objektyvios prieţastys, galinčios turėti neigiamos įtakos GMP paslaugų kokybei. Slaugos specialistai, kurių profesinė kompetencija pakankama savarankiškai teikti GMP paslaugas, nerengiami, todėl būtinas papildomas profesinis rengimas. Yra rizika, kad toks GMP specialistų rengimas brangiau kainuos, galimi kvalifikacijos ir kompetencijos skirtumai šalyje [13].
2.1.3. Greitosios medicinos pagalbos organizavimas ir teikimas
Greitosios medicinos pagalbos stotys kaimo vietovėje turi aptarnauti nuo 10 tūkst. iki 15 tūkst. gyventojų, o miesto teritorijoje viena brigada turi aptarnauti nuo 12 tūkst. iki 17 tūkst. gyventojų. Sveikatos apsaugos ministro įsakymas reglamentuoja, kad brigados uţimtumas per valandą turi būti 0,15–0,25 iškvietimų kaime ir nuo 0,2 iki 0,3 iškvietimų per valandą mieste. Norinti teikti greitosios medicinos pagalbos paslaugas stotis turi turėti ne maţiau kaip dvi brigadas ir aptarnauti ne maţiau kaip 20 tūkst. gyventojų [11].
Sveikatos apsaugos ministerija nustatė GMP paslaugų teikimo reikalavimus [1]. SAM nustatė GMP tarnybos uţdavinį – pradėti teikti būtinąją medicinos pagalbą sergantiems arba suţeistiems asmenims įvykio vietoje ir, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2004 m.
balandţio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ [21], skubiai juos nugabenti į stacionarinę ASPĮ arba patarti kreiptis į ambulatorinę ASPĮ.
Būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarka:
1. Būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos prieţiūros įstaigose, teikiančiose ambulatorines ir / ar stacionarines paslaugas, teikiama skubi medicinos pagalba.
2. Pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi ir tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ir savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir / ar kitokias priemones bei medţiagas, iki nukentėjusiajam / pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.
3. Būtinoji (pirmoji ir skubioji) medicinos pagalba asmens sveikatos prieţiūros įstaigose teikiama etapais – pirmiausia suteikiama pirmoji pagalba, o po to – skubioji institucinė pagalba. Kai kuriais atvejais tai gali būti vykdoma vienu metu.
4. Asmens sveikatos prieţiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir / ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos pagalba yra kvalifikuota asmens sveikatos prieţiūros paslauga, kurią teikia gydytojas arba gydytojas kartu su kitais asmens sveikatos prieţiūros specialistais.
5. Skubios medicinos pagalbos mastą nustato pacientą apţiūrėjęs gydytojas. Nėra tinkama SAM nuoroda GMP tarnyboms teikiant paslaugas vadovautis sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“, tiksliau neapibrėţus ir neišaiškinus, kurią būtinosios medicinos pagalbos dalį – pirmąją ar / ir skubiąją – turėtų teikti GMP brigados.
Iki šiol kai kurios teisės aktų, reglamentuojančių GMP paslaugų organizavimą, teikimą ir apmokėjimą, nuostatos nesuderintos tarpusavyje, nedetalizuotos, todėl nesudaro prielaidų efektyviai GMP įstaigų veiklai.
2.1.4. Greitosios medicinos pagalbos finansavimas
Būtinoji medicinos pagalba priskirta valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos prieţiūrai [4]. GMP paslaugos apmokamos iš PSDF biudţeto lėšų. SAM nustatyta tvarka mokama uţ GMP brigadų budėjimo valandas ir pacienčių transportavimą dėl normalaus ar gresiančio priešlaikinio gimdymo ir pogimdyminio laikotarpio patologijos [13]. GMP paslaugoms apmokėti skirtos PSDF biudţeto lėšos 2006–2007 m., lyginant su 2005 m., didėjo, nes etapais buvo didinamas medicinos darbuotojų darbo uţmokestis (2 pav.).
83134,1
101614
115213,8
0 20000 40000 60000 80000 100000 120000 140000
Lt
2005 2006 2007
2 pav. PSDF biudžeto išlaidos GMP paslaugoms apmokėti 2005–2007 m. (tūkst. Lt).
Šaltinis – Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos [15]
GMP paslaugas teikiančios įstaigos PSDF biudţeto lėšas naudojo darbo uţmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms, medicinos reikmenims ir paslaugoms, ryšių paslaugoms, darbuotojų kvalifikacijai kelti, draudimų išlaidoms (privalomosios civilinės atsakomybės, GMP automobilių), GMP autotransporto kurui ir remontui, komunalinėms ir kitoms paslaugoms apmokėti, kitoms išlaidoms. Iš PSDF biudţeto lėšų buvo įsigyjamas ilgalaikis turtas – medicininė įranga ir priemonės, skirtos GMP paslaugoms teikti, kompiuterinė technika ir ryšio priemonės. Kai kurios įstaigos nurodė lėšas skyrusios GMP automobiliams įsigyti. Didţiąją dalį gautų PSDF biudţeto lėšų GMP paslaugas teikiančios įstaigos skiria darbuotojų darbo uţmokesčiui ir socialinio draudimo įmokoms. 2007 m. šioms išlaidoms panaudota 77,4 proc. lėšų [15].
2.1.5. Greitosios medicinos pagalbos paslaugų kokybės vertinimas
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nustatė GMP veiklos ir paslaugų kokybės vertinimo kriterijus. SAM nustatė, kad GMP paslaugas pagal kokybės vertinimo kriterijus vertinti ir registruoti turi ASPĮ, teikiančios GMP paslaugas [13].
Pirmasis GMP paslaugų kokybės kriterijus yra operatyvumas, t.y. laikas nuo iškvietimo uţregistravimo iki pirmosios medicinos pagalbos teikimo pradţios. Yra siekiama, kad laikas nuo iškvietimo uţregistravimo iki pirmosios medicinos pagalbos teikimo gyvybei grėsmingais atvejais pradţios mieste būtų 5–10 min., kaimo vietovėse – 10–20 min., kitais atvejais mieste – 15–30 min., kaimo vietovėse – 25–45 min. Šie rodikliai atitinka uţsienio tyrėjų pateiktiems rezultatams. Austrijoje, Nyderlanduose priimtinas laikas nuo pagalbos
iškvietimo iki GMP atvykimo yra 15 min., Norvegijoje 12–20 min., Latvijoje: mieste – 15 min., kaimo vietovėse – 25 min. [22].
Antrasis GMP paslaugų kokybės rodiklis – suaugusiųjų ir vaikų, GMP brigadų atveţtų į stacionarinių ASPĮ priėmimo skyrius, hospitalizavimas procentais. SAM nustatytas suaugusiųjų ir vaikų, GMP brigadų atveţtų į stacionarinių ASPĮ priėmimo skyrius, hospitalizavimas procentais: a) didesnis uţ šalies vidurkį 5 proc. ir daugiau, b) lygus šalies vidurkiui ar didesnis uţ jį iki 5 proc., c) maţesnis uţ šalies vidurkį. Uţsienio šalyse, pvz.
Latvijoje stebimas ir vertinamas GMP tarnybos veiklos rodiklis yra hospitalizuotų asmenų procentas nuo visų GMP iškvietimų, o ne tik į stacionarines ASPĮ GMP atveţtų pacientų hospitalizavimo procentas [22].
GMP brigadų į stacionarines ASPĮ atveţtų asmenų hospitalizavimo procentais vertinimas nuo visų GMP iškvietimų (o ne atveţtų į stacionarines ASPĮ hospitalizavimo procentas, kaip nustatė SAM) leistų įvertinti ir GMP įstaigų veiklą ir netiesiogiai parodytų sveikatos prieţiūros paslaugų organizavimą atitinkamoje vietovėje. SAM nustatytas vertinti rodiklis – „asmenų, GMP brigadų atveţtų į stacionarinių ASPĮ priėmimo skyrius, hospitalizavimo procentas“ – neleidţia vertinti, kuriai daliai GMP iškvietusiųjų asmenų būtinoji (skubi) medicinos pagalba yra reikalinga pagal SAM nustatytą skubios medicinos pagalbos mastą ir teikiama SAM nustatyta tvarka [21].
Trečiasis GMP paslaugų kokybės rodiklis – GMP teikėjų ir stacionarinių ASPĮ klinikinių diagnozių nesutapimo procentas. SAM nustatytas GMP paslaugų kokybės vertinimo rodiklis – „GMP teikėjų ir stacionarinių ASPĮ klinikinių diagnozių nesutapimo procentas“ – yra neobjektyvus ir nepagrįstas, nes GMP personalo kompetencijai nepriskirta nustatyti diagnozės (tuo labiau klinikinės).
SAM, nustatydama vertintinus rodiklius ir vertinimo kriterijus, nenustatė institucijos, kuri vertintų duomenis šalies mastu. Neapibendrinant ir nevertinant nustatytų rodiklių šalies mastu, GMP įstaigos negali palyginti savo rodiklių su šalies, negali atitinkamos savo veiklos vertinti objektyviai. Nėra institucijos, kuri GMP paslaugų kokybės rodiklius vertintų šalies mastu. Vertinant šiuos kriterijus iš esmės, jie ne visiškai atitinka GMP prisiimtiems įsipareigojimams. Pvz., GMP brigadų atveţtų į stacionarinių ASPĮ priėmimo skyrius, hospitalizavimo procentas neleidţia vertinti, kuriai daliai GMP iškvietusiųjų asmenų būtinoji medicinos pagalba yra reikalinga pagal SAM nustatytą būtinosios pagalbos mastą. GMP įstaigos – įstaigos, teikiančios būtinąją medicinos pagalbą pacientams nelaimingo atsitikimo atvejais, esant gyvybei grėsmingoms, pavojingoms ir kritinėms būklėms, ūminėms ligoms, įvykio vietoje ir, esant indikacijoms, atsakingos uţ skubų pacientų nugabenimą į stacionarinę
ASPĮ [10]. GMP darbuotojams atvykus pas pacientą 2007 m. atitiko SAM nustatytus kriterijus
[14] – daugiau nei 90 proc. atvejų pas pacientą mieste atvykstama per 15 min., kaimo vietovėje – per 25 min. [23]. Pagal GMP iškvietimus į stacionarines ASPĮ nuveţama apie 40 proc. GMP kvietusių asmenų (3 lentelė).
3 lentelė. GMP brigadų į stacionarines ASPĮ nuvežtų GMP iškvietusių asmenų (be ligonių ir gimdyvių pervežimų) procentas 2005–2007 m.
2005 m. 2006 m. 2007 m.
Vidurkis 39,1 39,8 41,7
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2005-2007 m. [15]
Todėl, GMP brigadai suteikus pagalbą pagal SAM nustatytas kategorijas ir indikacijas, pacientai toliau turėtų būti stebimi, tiriami ir gydomi stacionarinėse ASPĮ [21].
Todėl GMP uţdavinio įgyvendinimą tiksliau atspindėtų hospitalizuotų asmenų dalis (procentas) nuo registruotų GMP iškvietimų ar GMP iškvietusių asmenų skaičiaus. Per 2005- 2007 m. Lietuvoje buvo hospitalizuojama apie 20 proc. GMP kvietusių asmenų (4 lentelė).
4 lentelė. Hospitalizuotų asmenų dalis (proc.) nuo GMP iškvietimų skaičiaus 2005–2007 m.
2005 m. 2006 m. 2007 m.
Vidurkis 22,1 20,8 21,4
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2005-2007 m.
Uţsienio šalyse, pvz., Latvijoje 2005 m. buvo hospitalizuota 41 proc. GMP iškvietusių asmenų, 2006 m. – 42 proc., [22], o tai rodo, kad GMP paslaugų dėl būtinosios pagalbos teikiama daugiau. Didţiausia GMP iškvietusių ir hospitalizuotų asmenų dalis 2007 m. buvo Molėtų, Pasvalio, Raseinių, Rietavo, Šilutės, Kauno ir Klaipėdos rajonų GMP įstaigų – buvo hospitalizuota 33–38 proc. GMP iškvietusių asmenų. Kai kurių ASPĮ šie rodikliai kur kas maţesni, pavyzdţiui, Kazlų Rūdos PSPC GMP kvietusių asmenų hospitalizavimas 2007 m. nesiekė 10 proc. GMP įstaigų veikla analizuota ir pagal SAM nustatytą vertinti rodiklį
„suaugusiųjų ir vaikų, GMP brigadų atveţtų į stacionarinių ASPĮ priėmimo skyrius, hospitalizavimas procentais“ (5 lentelė).
5 lentelė. GMP brigadų atvežtų į stacionarinių ASPĮ priėmimo skyrius asmenų hospitalizavimas 2005–2007 m. (proc.)
2005 m. 2006 m. 2007 m.
Vidurkis 58,8 54,7 53,9
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2005-2007 m. [15]
GMP brigadų į stacionarines ASPĮ atveţtų pacientų hospitalizavimas, palyginti su paskelbtais 2001 ir 2002 metų duomenimis, sumaţėjo daugiau nei 10 proc.: 2001 m.
hospitalizavimas – 66,8 proc., 2002 m. – 64,4 proc. [24].
Tik septynių GMP įstaigų atveţtų į stacionarines ASPĮ asmenų hospitalizavimo rodiklis 2005–2007 m. didėjo. Dviejų trečdalių GMP paslaugas teikiančių įstaigų (40 ASPĮ)
atveţtų į stacionarines ASPĮ pacientų hospitalizavimo rodiklis 2005-2007 m. laikotarpiu maţėjo. GMP iškvietusių asmenų hospitalizavimo procentas (2007 m. – 21,4 proc.), (8 lentelė) daugiau nei du kartus maţesnis nei GMP brigadų atveţtų į stacionarines ASPĮ asmenų hospitalizavimo procentas (2007 m. – 53,9 proc.) (9 lentelė). Pristatant GMP įstaigų veiklą pagal SAM nustatytą hospitalizavimo rodiklį, informacija apie GMP įstaigų uţdavinio įgyvendinimą ir būtinosios pagalbos poreikį nėra tiksli. GMP įstaigų veiklą vertinti pagal SAM nustatytą kriterijų būtų galima tuo atveju, jeigu GMP įstaigos paslaugas teiktų tik pagal ministerijos nustatytas būtinosios medicinos pagalbos teikimo indikacijas [21] ir į stacionarines ASPĮ veţtų visus GMP iškvietusius asmenis. Pagal GMP iškvietimus į stacionarines ASPĮ nuveţtų asmenų (be nėščiųjų ir gimdyvių perveţimo) skaičius procentais parodė skirtingus GMP įstaigų veiksmus iškvietimų atvejais. 12 proc. GMP įstaigų į stacionarines ASPĮ nuveţa apie pusę GMP iškvietusių asmenų, hospitalizuojama nuo ketvirtadalio iki trečdalio GMP kvietusiųjų.
Pusę GMP iškvietusių asmenų į stacionarines ASPĮ nuveţa Trakų GMP stoties, Raseinių, Klaipėdos rajono Gargţdų PSPC GMP brigados, hospitalizuojama iki 30 proc.
GMP kvietusiųjų asmenų. Šiaulių GMP stoties brigados į stacionarines ASPĮ nuveţa daugiau nei 80 proc. GMP iškvietusių asmenų, hospitalizuojama 25 proc. 70 proc. GMP įstaigų didesniąją dalį paslaugų suteikia pacientų namuose ar kitose buvimo vietose – į stacionarines ASPĮ nuveţa maţiau nei pusę GMP iškvietusių asmenų. Kazlų Rūdos PSPC GMP brigados į stacionarą nuveţa 16 proc. GMP iškvietusių asmenų, Pakruojo, Švenčionių, Šiaulių rajono PSPC GMP brigados – 20–23 proc. GMP iškvietusių asmenų.
GMP iškvietusiems asmenims teikiant pagalbą tik namuose arba neapdraustiems privalomuoju sveikatos draudimu asmenims dalis paslaugų teikiama ne pagal skubios medicinos pagalbos teikimo indikacijas, nustatytas SAM. Tai, kad GMP įstaigos dalį paslaugų teikia ne pagal kompetenciją. GMP brigados apie 30-40 proc. atvejų atlieka šeimos gydytojų darbą, kad dalis iškvietimų neatitinka būtinosios pagalbos kriterijų. GMP įstaigos nustatytą uţdavinį įgyvendina, bet paslaugas daugiau nei puse atvejų teikia ne pagal GMP įstaigų uţdavinį – ne dėl būtinosios pagalbos, kurios teikimo indikacijos ir mastas nustatytas SAM.
Per 2005-2007 m. didėjo vienam GMP brigados išvykimui vidutiniškai tekęs PSDF biudţeto lėšų kiekis (6 lentelė).
6 lentelė. PSDF biudžeto lėšų kiekis (Lt), tekęs vidutiniškai vienam GMP brigados išvykimui 2005–2007 m.
2005 m. 2006 m. 2007 m.
Vidurkis 105 Lt 131 Lt 152 Lt
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2005-2007 m. [15]
GMP įstaigų teikiamas paslaugas apmokant kaip uţ GMP brigadų budėjimo valandas ir neatsiţvelgiant į veiklos intensyvumą, kuo maţiau iškvietimų, tuo didesnis vienam GMP brigados išvykimui vidutiniškai tenkantis lėšų kiekis. Atlikta GMP iškvietimų struktūros analizė parodė, kad, skaičiuojant su ligonių ir gimdyvių perveţimais, kuriuos GMP įstaigoms nustatyta teikti ir kurie apmokami iš PSDF biudţeto lėšų, į stacionarines ASPĮ pacientai nuveţami puse GMP iškvietimų atvejų (50 proc.). 43 proc. visų GMP iškvietimų atvejų pagalba teikiama namuose ar kitose pacientų buvimo vietose, 4 proc. GMP iškvietimų atšaukiami ir 3 proc. yra be rezultatų (3 pav.).
43%
50%
4% 3%
Atšaukta iškvietimų
Išvykimai be rezultato
Išvykimai, kai asmenys nuveţti į stacionarinę ASPĮ
Pagalba suteikta paciento buvimo vietoje
3 pav. Visų GMP iškvietimų pasiskirstymas pagal rezultatą (proc.) 2007 m.
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2007 m.
GMP įstaigos GMP brigadų išvykimų skaičių gali reguliuoti per dispečerinę tarnybą.
GMP iškvietimai būna atšaukiami. Pavyzdţiui, išsiaiškinus, kad į GMP įstaigą kreipiamasi ne dėl būtinosios pagalbos, GMP darbuotojas (dispečeris) ne siunčia GMP brigadą, o pataria asmeniui, kaip elgtis ir kur kreiptis reikiamų sveikatos prieţiūros paslaugų. Kartais GMP kviečiantys asmenys patys atšaukia iškvietimą – atsisako GMP paslaugų. Atšauktų GMP iškvietimų skaičius 2005-2007 m. laikotarpiu didėjo (7 lentelė).
7 lentelė. Atšauktų GMP iškvietimų dalis procentais 2005–2007 m.
2005 m. 2006 m. 2007 m.
Vidurkis 3,6 3,9 4,3
Šaltinis – GMP paslaugas teikiančios ASPĮ uţ 2005-2007 m. [15]
2007 m. Kauno GMP stotyje atšaukus 16 proc. iškvietimų, GMP brigadų išvykimų, tenkančių 10-čiai tūkstančių gyventojų, skaičius vis vien viršijo šalies vidurkį. Į stacionarines ASPĮ Kauno GMP brigadas iškvietusiųjų asmenų hospitalizavimo rodiklis (2007 m. – 14,8 proc.) yra maţesnis nei šalies vidurkis (2007 m. – 21,4 proc.). Tai rodo, kad dalis asmenų GMP iškviečia ne dėl būtinosios pagalbos [15].
Prancūzijoje, Anglijoje, Austrijoje GMP tarnybos budintis gydytojas ar kitas kvalifikuotas darbuotojas sprendţia, ar reikalinga skubi pagalba ir kokia GMP brigada – pradinio gyvybės palaikymo ar paţangaus gyvybės palaikymo – pagalbą turi teikti. Jeigu skubi pagalba nebūtina, besikreipiančiam asmeniui paaiškinama, kur kreiptis norimų paslaugų. Nyderlanduose, kur GMP paslaugas teikia tam parengti slaugytojai, į iškvietimus GMP brigados vyksta pagal protokolus, į skirtingus iškvietimus vyksta skirtingos (pradinio gyvybės palaikymo ar paţangaus gyvybės palaikymo) brigados. Lietuvoje, įgyvendinant GMP reformą, 2006–2007 m. buvo numatyta vykdyti GMP dispečerinės tarnybos pertvarką
[6]. Tačiau parengti GMP išsiuntimo į įvykio vietą algoritmą numatyta 2009 m. antrą ketvirtį
[25].
Dalis GMP brigadų išvykimų dėl įvairių prieţasčių yra be rezultatų – nuvykus pagal iškvietimą nerandama asmens, kuriam reikalinga pagalba, atsisakoma pagalbos arba jos nereikėjo. GMP brigadų išvykimų be rezultatų skaičius 2005–2007 m. neţymiai didėjo – nuo 3 proc. iki 3,3 proc. nuo bendro GMP iškvietimų skaičiaus. Šalies mastu 2007 m. GMP brigados vyko į 750 tūkstančių iškvietimų, į stacionarines ASPĮ nuveţė 350 tūkstančių pacientų. GMP įstaigų veiklos rezultatyvumo – skubaus paciento nuveţimo į stacionarinę ASPĮ – poţiūriu tik kas antras GMP brigados išvykimas rezultatyvus, nes dalis paslaugų teikiama pacientų namuose ir ne dėl būtinosios medicinos pagalbos, kurios mastas nustatytas SAM. Tai parodytų ir nepakankamą GMP įstaigų veiklos efektyvumą – tas pats rezultatas galėtų būti pasiektas maţesniais ištekliais. Kita vertus, skiriamus išteklius svarbu panaudoti kokybės poţiūriu geresniems rezultatams pasiekti – teikti kokybiškesnes GMP paslaugas.
Gerinti paslaugų kokybę ir taip didinti greitosios medicinos pagalbos efektyvumą būtų galima GMP įstaigų išlaidų struktūroje daugiau lėšų skiriant aprūpinimui specialistais, reikiamomis priemonėmis, įranga, personalo kvalifikacijai kelti ir įgūdţiams tobulinti, apskritai – GMP sistemai plėtoti. Taigi, taupiau ir efektyviau būtų naudojamos PSDF ir valstybės biudţetų lėšos. Galimybes ir būdus, kaip GMP paslaugas teikti efektyviau, nurodė ir šias paslaugas teikiančios įstaigos.
GMP paslaugas teikiančių įstaigų siūlymai; aiškiai apibrėţti GMP teikimo apimtis ir būtinosios pagalbos teikimo mastą, GMP funkcijas; šviesti visuomenę, kokiais atvejais GMP vyksta į iškvietimus, o kada privalu kreiptis į šeimos gydytoją; parengti ir patvirtinti šalies mastu vienus algoritmus ir iškvietimų indikacijas, kuriais vadovaujantis bus priimami GMP iškvietimai, parengti specialistus, ypač dispečerius, galinčius atrinkti pacientus, kuriems nebūtina teikti būtinosios pagalbos. GMP įstaigų nuomone, kai kuriais atvejais GMP paslaugas arba jų dalį turėtų apmokėti paslaugų gavėjai.
GMP paslaugas teikiančių įstaigų siūlymai; „įvesti minimalų mokestį uţ nebūtinosios pagalbos kvietimus“, „įvesti dalinai mokamus iškvietimus, kai neteikiama būtinoji pagalba“, „įvesti nors simbolinį mokestį uţ bereikalingus iškvietimus“. Europos Sąjungos valstybėse yra mokama uţ dalį GMP paslaugų. Pavyzdţiui, Vokietijoje nustatytas 10 EUR mokestis, nors GMP išlaidas dengia sveikatos draudimo įstaigos. Nyderlanduose nustatyta sveikatos draudimo įmokos dalis uţ GMP, Liuksemburge GMP paslaugos kompensuojamos tik teikiant skubią pagalbą. Italijoje ir Graikijoje teikiant GMP paslaugas nustatytas nedidelis transporto mokestis.
GMP paslaugas teikiančių įstaigų siūlymai dėl mokamų GMP paslaugų, kai neteikiama būtinoji pagalba, yra pagrįsti, nes Sveikatos sistemos įstatymas numato [75p], kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos prieţiūrai priskiriama būtinoji medicinos pagalba. GMP paslaugas teikiančiose įstaigose PSDF biudţeto lėšos naudojamos GMP paslaugoms, suteiktoms ne dėl būtinosios medicinos pagalbos, o galimi būdai didinti teikiamų paslaugų efektyvumą neišnaudojami. GMP paslaugų ir dispečerių veiksmų aiškesnis ir detalesnis reglamentavimas padėtų didinti ir GMP paslaugų teikimo, ir PSDF biudţeto lėšų naudojimo efektyvumą. Daugelis GMP įstaigų turi įdiegusios arba diegia kokybės vadybos sistemas. Kokybės sistemos įdiegtos arba diegiamos beveik visuose GMP paslaugas teikiančiuose PSPC, tačiau trečdalis jų nenurodė, kad turi patvirtintus aprašus, pagal kuriuos teikiamos GMP paslaugos ir atliekamos procedūros.
GMP paslaugas teikiančių įstaigų problemos; įstaigoms sukurti kokybės vadybos sistemas ir procedūras yra labai sudėtinga, nes nėra visos šalies mastu parengtų rekomendacijų, metodikų. Įstaigoms trūksta kvalifikuotų darbuotojų, galinčių tinkamai diegti kokybės procedūras, trūksta praktinių įgūdţių. ASPĮ nuomone, standartizuotus ir privalomus visoje šalyje diagnostinių ir gydomųjų procedūrų aprašus turėtų parengti SAM.
GMP paslaugas teikiant pagal bendrus, šalies mastu nustatytus standartus, o ne pagal kiekvienoje GMP įstaigoje patvirtintas procedūras, atsirastų prielaidos šalies gyventojams uţtikrinti vienodą GMP paslaugų kokybę. Greitosios medicinos pagalbos paslaugas savo teritorijoje organizuoja savivaldybės institucijos [13]. Savivaldybių greitosios medicinos pagalbos stotys ar skyriai, veikiantys kaip savarankiški juridiniai asmenys ar pirminės asmens sveikatos prieţiūros įstaigų padaliniai, priskirti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos savivaldybių asmens sveikatos prieţiūros viešųjų įstaigų nomenklatūrai [26, 27]. Nustatyta, kad šias įstaigas pagal paslaugų poreikį organizuoja ir tvarko savivaldos vykdomoji institucija
[26, 27]. Surinkti duomenys parodė, kad, organizuodamos GMP paslaugų teikimą,
savivaldybės vykdo ASPĮ steigėjų funkcijas – tvirtina GMP paslaugas teikiančių viešųjų ASPĮ įstatus, nustato įstaigų struktūrą, tvirtina finansinę atskaitomybę ir kita [28].
Savivaldybės nustato GMP brigadų išdėstymą teritorijoje, kai kuriose savivaldybėse yra atskiros GMP pastotės, pavyzdţiui, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėţio miestų, Kauno, Švenčionių, Šalčininkų rajonų. Neringos savivaldybė vasaros sezono metu iš savivaldybės biudţeto lėšų finansuoja papildomos GMP brigados darbą (pastotė Juodkrantėje). Lėšų skyrė ir Šilalės rajono savivaldybė, kurios gyventojams GMP paslaugas teikia privati įstaiga [21].
GMP įstaigų veikla visos savivaldybės organizuojamos sveikatos prieţiūros kontekste nevertinama, ne visos savivaldybės nustato GMP paslaugų teikimo problemas ir GMP įstaigoms kelia veiklos uţdavinius pagal savivaldybės gyventojų reikmes. Apskrities gydytojui koordinuoti GMP veiklą apskrityje (parengiant GMP brigadų išdėstymo planą ir jį perduodant centrinei dispečerinei tarnybai) numato Greitosios medicinos pagalbos koncepcija [6].
Apskrities institucijos, bendradarbiaudamos su savivaldybėmis (savivaldybių gydytojais), turėtų koordinuoti savivaldybių GMP įstaigų veiklą, o ne tik derinti GMP brigadų išdėstymą su centrine dispečerine tarnyba. Svarbu visiems apskrities gyventojams uţtikrinti tolygias GMP paslaugas.
2.2. Būtinoji medicinos pagalba sveikatos reformos kontekste
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, vyksta labai daug pasikeitimų visuomeniniame gyvenime. Neaplenkė permainos ir Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos. 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino Nacionalinę sveikatos apsaugos koncepciją, kurioje buvo numatyti esminiai pokyčiai sveikatos prieţiūros sistemoje [1]. Sveikatos prieţiūros reforma, pradėta vykdyti 1993 m., yra nenutrūkstamas procesas, kuris vyksta ir vyks. Reformą galima traktuoti kaip pastangas pakeisti sovietinę sveikatos prieţiūros sistemą, kuri buvo labai brangi ir neefektyvi, ir pritaikyti sveikatos prieţiūros sistemą prie sparčiai kintančios socialinės aplinkos [29, 30].
Kaip teigia I.Damirova ir R.Šnapštienė, reformų laikotarpiu vykstant sparčiai viešojo administravimo institucijų kaitai pagrindiniai stebėsenos tikslai yra prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir veiklos efektyvumo didinimas sudarant prielaidas operatyviau spręsti iškylančias problemas ir išvengti klaidų (adaptuotis pasikeitus aplinkai, susitvarkyti su sistemos problemomis) [19].
Pastaruoju metu, ţengiant į rinkos ekonomiką, atsiranda konkurencija tarp asmens sveikatos prieţiūros įstaigų. Norint išsilaikyti konkurencinėje aplinkoje, iškilo organizacijos valdymo, personalo valdymo, finansinių išteklių valdymo, pertvarkos poreikis. Norint sėkmingai įgyvendinti suplanuotas reformas, kurios keičia nusistovėjusią organizacijos struktūrą, tarpusavio santykius, būtina įvertinti šių pokyčių įtaką paslaugų kokybei.
Nacionalinė sveikatos taryba kurdama koncepciją pagrindinį dėmesį skyrė sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumui ir jų kokybei. Tačiau tai įgyvendinti nėra lengva.
Sėkmingam pokyčių valdymui nepakanka pakeisti vien tik įstaigos nuosavybės formos, reikia, kad organizacijoje dirbantys specialistai ir pagalbos laukiantys ţmonės aktyviai tai remtų ir kad jiems būtų sudarytos galimybės įtakoti reformos procesą [1].
Būtinąją medicinos pagalbą Lietuvoje teikia greitosios medicinos pagalbos stotys ar skyriai. Šiuo metu yra vykdomas antrasis sveikatos prieţiūros reformos etapas. Jame dideli pokyčiai yra numatyti teikiant būtinąją medicinos pagalbą. Atsirado kelios paslaugų teikėjų nuosavybės formos, pasikeitė paslaugų finansavimo tvarka, naujai diegiama sveikatos paslaugų kokybės sistema, medikų profesinės veiklos licencijavimas ir daug kitų naujų sąlygų, iš esmės keičiančių paslaugų pobūdį ir jų vaidmenį sveikatos prieţiūros sistemoje [6].
Iš kitos pusės, toli graţu ne visada įvykę ar vykstantys pokyčiai atitinka medikų bei pacientų lūkesčius tiek ekonomine, tiek profesine prasme. Tai daţniausiai nulemia ne tiek įstatymų ar kitų teisės aktų trūkumai, kiek įstaigų steigėjų, jų vadovų sprendimai ar konkrečios įstaigos darbo organizavimas.
Būtinosios medicinos pagalbos, kaip atskirai organizuoto sveikatos prieţiūros paslaugų sektoriaus, koncepcija Lietuvoje yra visiškai nauja. Pirmą kartą kartą šis terminas sveikatos politikos srityje panaudotas Nacionalinės sveikatos koncepcijoje 1991 m. Tačiau esminės pertvarkos, teikiant būtinosios pagalbos paslaugas, yra numatytos tik antrajame reformos etape, tai yra, kai 1997 m. Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo apibrėţta, kas yra būtinoji pagalba, kokios būklės jai priklauso ir kokiomis priemonėmis turi būti teikiama pagalba. Būtinoji medicinos pagalba yra ta, kuri turi būti pradėta teikti nedelsiant, kai ligonio sveikatai ar gyvybei gresia pavojus.
Buvusioji sveikatos prieţiūros sistema yra labai kritikuojama. Lietuvoje sveikatos apsaugos reforma yra suplanuota, vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos Liublijanos chartijos principais [29]. Per nepriklausomybės metus Lietuvos sveikatos apsaugoje įvyko daug pakitimų. Reformomis siekiama kelių pagrindinių tikslų:
1. Aktyvios sveikatos prieţiūros politikos.
2. Restruktūrizuoti sveikatos prieţiūros paslaugas taip, kad jos būtų orientuotos į pirminės sveikatos prieţiūros plėtrą.
3. Reformos tikslas – didinti sveikatos prieţiūros paslaugų teikėjų produktyvumą bei jų orientavimą į pacientų poreikius.
4. Įdiegti demokratiškesnį sprendimų priėmimo modelį, didinant savivaldybių ir apskričių, medicinos specialistų, pacientų bei visuomenės vaidmenį.
Nacionalinėje sveikatos tarybos koncepcijoje sveikatos prieţiūros reforma numatyta įgyvendinti dviem etapais. Greitosios medicinos pagalbos paslaugos (įvardijamos kaip būtinosios medicinos pagalbos paslaugos) įtrauktos tik į antrąjį reformos etapą, būtent po to, kai bus reorganizuotas paslaugų teikimas priminiuose sveikatos prieţiūros centruose [10].
2.3. Pagrindiniai sveikatos reformos elementai ir jų ryšys su būtinąja medicinos pagalba
2.3.1. Būtinosios medicinos pagalbos privatizavimas
Reformuojant šalyje sveikatos prieţiūrą, nutarta kreiptis į Laisvosios rinkos institutą, kad šis išanalizuotų ir tinkamai suformuluotų, kaip Lietuvoje turi funkcionuoti skubios pagalbos sistema, kad ji būtų racionali ir efektyvi, tikslinga ir išsami, bei atliekanti visas savo funkcijas. Atlikus analizę, laisvosios rinkos institutas nustatė blogą medicinos įstaigų valdymą ir menką jų finansavimą.
Kaip teigia A.Raipa, daugelis visuomenės narių suteikia medicinos įstaigoms atsakomybę. Siekiant darbo efektyvumo, galimi įvairūs metodai ir technika: kokybės ciklai ir valdymas, darbo sąlygos ir sutarčių sudarymo tobulinimas. Pokyčių tempas generuoja naujas uţduotis vadybos ir administravimo ideologijai, administratoriams, reikalauja perţiūrėti kai kurias, atrodo, nepajudinamas, klasikinėmis laikomas administravimo ideologijas ir kitas vertybes. Be to, piliečiai reikalauja tobulesnių valstybinio reguliavimo metodų, jų derinimo su piliečių atstovavimu ir dalyvavimu priimant sprendimus, rengiant ir įgyvendinant viešąsias programas [31].
Remiantis šiomis išvadomis, kilo idėja privatizuoti sveikatos prieţiūros paslaugas. Tai reikštų, kad mūsų visuomenė turi apsispręsti, kokios mes sveikatos apsaugos norime ir kiek pasiruošę uţ tai mokėti, nes iš ţodţio “reforma” nėra aišku, ką ruošiamasi daryti, nėra ţinoma, gal ruošiamasi privatizuoti apskritai visą sveikatos apsaugą, o gal yra siūlomas koks konkretus modelis, galintis pagerinti sveikatos prieţiūros paslaugų prieinamumą ir jų kokybę.
Nacionalinė sveikatos taryba paţymi, kad labai svarbu sveikatos prieţiūros veiklą organizuoti taip, kad visa sistema dirbtų vieningai ir paslaugas teiktų bendrai. Bendradarbiavimo metodas leistų vieningai spręsti aktualias problemas skirtingų lygių institucijoms. Vis dėlto organizacijose labiau jaučiama konkurencija nei noras bendradarbiauti [2].
Reforma, turėjusi įtakos ir greitosios medicinos pagalbai, privertė šias įstaigas tapti savarankiškomis. Greitosios medicinos pagalbos stotys, išgirdusios ţodį „laisvė“ ir supratusios, kad gali savarankiškai organizuoti savo veiklą, pradėjo atakuoti sveikatos apsaugos ministeriją, kad ši įstatymu nustatytų, kas yra būtinoji medicinos pagalba, nustatytų jos mastą. Paruošus ir pristačius įstatymą Nr. 328, 2000 m. birţelio 14 d. „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų, bazinių kainų, organizavimo bei apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos Greitosios medicinos pagalbos stotys buvo finansuojamos geriausiai iš visų Lietuvos sveikatos prieţiūros įstaigų [13].
Įstaigos, suţinojusios apie tokį palankų finansavimą, suskubo atsiskirti nuo poliklinikų ar ligoninių priėmimo skyrių. Daugelis Lietuvos greitųjų medicinos pagalbos įstaigų šį etapą prisimena kaip aktyvios kovos metą. Vos kreipusis į savivaldybės administraciją dėl atskyrimo nuo pirminio sveikatos prieţiūros centro ir tapimo savarankiškomis, viešosiomis įstaigomis, jas uţgriūdavo patikrinimai kokie tik Lietuvoje yra įmanomi, o jiems nepasiteisinus būdavo pradėta siūlyti dalį paslaugų perduoti teikti privačioms įstaigoms [24].
Pirmasis Lietuvoje pritaręs greitosios medicinos pagalbos paslaugų privatizavimui buvo sveikatos apsaugos ministras Romualdas Dobrovolskis. Papildţius greitosios medicinos pagalbos paslaugų masto įstatymą, 2000 m. greitosios medicinos pagalbos paslaugas buvo leista teikti privačioms įstaigoms, kurios neturėjo dispečerinės tarnybos, joms priklausančios aptarnauti teritorijos, tai teritorijai priskirto gyventojų skaičiaus ir dar daug kitų privilegijų, kurios buvo nesuprantamos valstybinėms greitosios medicinos pagalbos stotims. Valstybinės įstaigos, sugebėjusios atsiskirti nuo pirminių sveikatos prieţiūros centrų, negalėjo pradėti vykdyti savarankiškos veiklos, neįsigijusios higienos paso, neturėdamos veiklą reglamentuojančios licencijos, neturėdamos sutarčių su vaistine, degaline, visuomenės sveikatos centru, skalbykla ir daugeliu kitų susijusių įstaigų – teritorinė ligonių kasa šioms įstaigoms nepervesdavo pinigų [9].
Kaip teigia Z.Lydeka, nuosavybė apibrėţia savininko valią bei teises, susijusias su konkretaus turto valdymu, naudojimusi ir disponavimu. Turto valdymas reiškia įstatymų įtvirtintą faktinę galimybę turėti turtą savo ţinioje ir fiziškai ar ūkiškai jį veikti. Naudojimasis suprantamas kaip įstatymų įtvirtinta galimybė vertingąsias turto savybes pritaikyti savo nuoţiūra ir kartu gauti naudą. Naudojimosi turtu teisė gali būti perduota kitam asmeniui pagal
nuomos sutartį. Disponavimas turtu, kaip teigia ekonomikos specialistai, suteikia galimybę savininkui savo nuoţiūra nustatyti teisinę turto padėtį, faktinį jo likimą (suteikia galimybę turtą suvartoti, perdirbti, perleisti kitiems asmenims) [32].
Privati įstaiga nėra atsakinga uţ visišką pagalbos suteikimą, nes ji neturi jai priskirtos teritorijos, kurioje ji būtų atsakinga uţ greitosios pagalbos paslaugų teikimą. Sugedus greitosios pagalbos automobiliui, jos darbuotojai praneša, kad toliau vykti jie negali, ir šią jų nesėkmę dengia valstybinės greitosios medicinos pagalbos brigada, kuri neturi į ką kreiptis pagalbos, nes ji savo nustatytoje teritorijoje privalo pagelbėti nelaimės ar ligos ištiktiems be jokių išlygų. Privačios greitosios medicinos pagalbos brigadai atsidūrus sunkioje situacijoje, kurioje jų pajėgos yra per menkos, jie kviečiasi į pagalbą valstybinės įstaigos budinčią brigadą, kuri uţbaigia jų pradėtą darbą. Kaip teigia F.S.Butkus, tokiomis sąlygomis svarbios yra ne tik darbuotojo ţinios ir įgūdţiai, bet ir dorovinės jų nuostatos, susitapatinimas su organizacija [33]. Šiuolaikinis vadybos mokslas vienu iš veiksmingiausių įrankių, formuojant rezultatyviai ir efektyviai veiklai būtinas darbuotojų dorovines nuostatas, laiko organizacijos korporacinę kultūrą.
Privačių greitosios medicinos pagalbos įstaigų savivalė paskatino valstybines Lietuvos greitąsias medicinos pagalbos stotis burtis į Greitosios medicinos pagalbos asociaciją, kuri atstovautų joms politiniu lygmeniu svarstant naujus reikalavimus. Valstybinių įstaigų darbuotojus šokiravo įstatymo projektas, kuriame siūloma greitosios pagalbos darbuotojams laikyti fizinius ir psichologinius testus. Šis darbuotojų išbandymas leistų greitosios medicinos pagalbos veiklą apibūdinti kaip operatyvinę, o ne kaip paslaugų teikėjų. Įsiliejus į įstatymo kūrimo veiklą greitosios pagalbos asociacijai, buvo išaiškinta, kad operatyvinės tarnybos Lietuvoje negali būti privatizuojamos, todėl įstatymų leidėjai atsisakė darbuotojų testavimo ir paliko galimybę būtinosios pagalbos paslaugas Lietuvoje teikti ir privačioms struktūroms.
Šiuo metu Lietuvoje būtinąją medicinos pagalbą privačios įstaigos teikia Klaipėdoje – 2 brigados, Visagine – 2 brigados, Šilalėje – 4 brigados, Šilutėje – 2 brigados, Kauno rajone – 0,5 brigados. Tai nėra vieninga privati organizacija, tai vykdo skirtingi savininkai. Tik vienintelėje Šilalėje privatizuota yra visa įstaiga, visuose kituose rajonuose privatininkas paslaugas teikia tik nedidele apimtimi, neorganizuodamas pilnai įstaigos veiklos, nedrįsdamas prisiimti visiškos atsakomybės uţ būtinosios pagalbos teikimą priskirtoje teritorijoje. Visais šiais atvejais privatininkas turi kur pasislėpti, nes šalia budi valstybinė greitoji.
Šiandieninis privatininkas ateidamas ţada kokybiškesnes paslaugas, geresnes darbo sąlygas ir didesnį atlyginimą, tačiau vos pradėjęs veiklą laukia tos valstybinių pinigų injekcijos, kad galėtų įkvėpti gyvybę vos kvėpuojančiai įstaigai.
Remiantis įstatymo papildymu, kuris leido nustatytoje teritorijoje nuolatinai teikti būtinąją medicinos pagalbą ne maţiau kaip dviejų brigadų apimtimi, Kauno rajone 2002 m.
savivaldybės tarybos sprendimu, buvo leista pusei brigados UAB “Tavo viltis” teikti greitosios medicinos pagalbos paslaugas. Šia darbų apimtimi buvo sumaţinta VšĮ Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis. Tokiu būdu valstybinėje įstaigoje vietoj 6,5 brigadų liko dirbti 6 brigados.
Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis Kauno rajono gyventojams ir jų svečiams pagalbą teikia jau 59 metai. Tai ne vien tik senos geros tradicijos ir darnus kolektyvas, tai įstaiga su puikiai veikiančia struktūra, kuri reikalinga būtinajai pagalbai uţtikrinti Kauno rajono gyventojams ir jų svečiams. Tai tikslingai išdėstytos pastotės, leidţiančios greičiau nuvykti pas ligos ar nelaimės ištiktą ţmogų, tai moderni dispečerinė tarnyba, aprūpinta naujausiomis ryšio ir informacinėmis priemonėmis, tai didţiulis automobilių parkas turintis net penkis vienerių metų senumo automobilius, tai visus reikalavimus atitinkanti medikų apranga, medicinos priemonės bei medikamentai. Visomis tomis priemonėmis, skirtomis skubiai pagalbai teikti, naudojasi kvalifikuoti medikai.
Kauno rajono taryba 2002 m. balandţio 16 d. valdybos sprendimu, nutaria išduoti UAB “Tavo viltis” vienai brigadai leidimą teikti skubią medicinos pagalbą Kauno rajono teritorijoje (Kauno rajono valdybos sprendimas Nr. 83). Pradedama finansuoti ir pradeda darbą UAB “Tavo viltis” 2002 m. lapkričio 1 d. Dirbdama pusės brigados apimtimi privati greitoji medicinos pagalba gali uţtikrinti pagalbos teikimą tik po dvylika valandų per parą.
Negalėdama finansiškai išlaikyti savo dispečerinės tarnybos, įstaiga šias paslaugas nuomoja iš valstybinės greitosios medicinos pagalbos stoties. Įstaiga turi vieną greitosios pagalbos automobilį, nepaisant tai, kad įstatymas reikalauja turėti rezervinį automobilį gedimo atveju.
Įstaigai vadovauja direktorius, kuris yra lojalus akcininkams ir atlieka visus darbus, reikalingus įstaigos veiklai uţtikrinti. Įstaigos direktorius į darbą priimamas ne konkurso būdu, prieš tai akcininkams išsiaiškinus apie jo kvalifikaciją ir kompetenciją. Privačios greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius nesprendţia darbuotojų priėmimo į darbą ar darbuotojų atleidimo klausimų, nevykdo ir neorganizuoja įstaigoje pirkimų, nesprendţia įstaigos veiklos klausimų. Kasdieninė veikla – tai budinčioms brigadoms vaistų ir medicinos priemonių išdavimas, darbo laiko apskaitos ţiniaraščio vedimas, darbo grafikų sudarymas, atsakymas į įvairius klausimus, higieninių reikalavimų uţtikrinimas, ataskaitų sudarymas ir jų pristatymas laiku atskaitingoms institucijoms, nenutrūkstamos įstaigos veiklos uţtikrinimas savo kompetencijos ribose.
