SLAUGOS FAKULTETAS
KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA
AURELIJA BAČIŪNAITĖ
KMU STUDENTŲ FIZINĖS SVEIKATOS ĮVERTINIMAS FIZINĖS BŪKLĖS,
FIZINIO PAJĖGUMO IR FIZINIO AKTYVUMO RODIKLIAIS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. Dr. Laimonas Šiupšinskas
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
KINEZIOLOGIJOS IR SPORTO MEDICINOS KATEDRA
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanas Jūratė Macijauskienė 2010-05-13
KMU STUDENTŲ FIZINĖS SVEIKATOS ĮVERTINIMAS FIZINĖS BŪKLĖS,
FIZINIO PAJĖGUMO IR FIZINIO AKTYVUMO RODIKLIAIS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Laimonas Šiupšinskas 2010-05-13 Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Aurelija Bačiūnaitė 2010-05-13 KAUNAS, 2010
TURINYS
Turinys...
Santrauka ... 4
Įvadas... 6
Darbo tikslas ir uždaviniai... 7
1. Literatūros apžvalga ... 8
1.1. Fizinė sveikata... 8
1.1.1. Fizinė būklė ... 8
1.1.2. Fizinis pajėgumas... 8
1.1.3. Fizinis aktyvumas ir fizinis pasyvumas ... 10
1.2. Fizinis aktyvumas ir jo poveikis žmogaus organizmui... 12
1.2.1. Fizinis aktyvumas ir širdies ir kraujagyslių sistema ... 15
1.2.2. Fizinis aktyvumas ir kvėpavimo sistema ... 18
1.2.3. Fizinis aktyvumas ir endokrininė sistema... 19
1.2.4. Fizinis aktyvumas ir griaučių raumenų sistema... 20
1.2.5. Fizinis aktyvumas ir antsvoris bei nutukimas ... 24
1.2.6. Fizinis aktyvumas ir psichinė sveikata... 25
2. Tyrimo metodika ir metodai... 27
3. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas... 30
3.1. Fizinės būklės vertinimo rezultatų aptarimas... 30
3.2. Fizinio pajėgumo vertinimo rezultatų aptarimas ... 35
3.3. Kūno masės kompozicijos vertinimas... 41
3.4. Fizinio aktyvumo vertinimas... 42
3.5. Fizinės sveikatos vertinimas ... 45
4. Išvados... 47
5. Praktinės rekomendacijos... 48
6. Litertūros sąrašas... 49
SANTRAUKA
A.Bačiūnaitė. KMU studentų fizinės sveikatos įvertinimas fizinės būklės, fizinio pajėgumo ir fizinio aktyvumo rodikliais. Magistro baigiamasis darbas. Mokslinis vadovas doc. dr. L. Šiupšinskas; Kauno medicinos universiteto, Slaugos fakulteto, Kineziologijos ir sporto medicinos katedra. – Kaunas, 2010, -57p.
Šio tyrimo tikslas – fizinės būklės, fizinio pajėgumo ir fizinio aktyvumo rodikliais įvertinti KMU studentų fizinę sveikatą. Tikslui įgyvendinti iškelti tokie uždaviniai: įvertinti KMU studentų fizinę būklę; nustatyti KMU studentų fizinio pajėgumo lygį; įvertinti KMU studentų kasdienio fizinio aktyvumo lygį; palyginti fizinio aktyvumo, fizinio pajėgumo ir fizinės būklės kitimą. Studentų fizinei būklei vertinti buvo matuojamas tiriamųjų ūgis, svoris, GPT, sistolinis AKS, pulsas ramybės metu, pulso atsistatymas po fizinio krūvio. Fizinis pajėgumas buvo vertinamas atlikus 2 km ėjimo bei Eurofit testus (flamingo, tepingo, sėstis ir siekti, šuolis į tolį iš vietos, plaštakos jėgos, sėsti ir gulti, 10 x 5 bėgimo šaudykle, ištvermės bėgimo šaudykle). Analizuojami Baecke kasdienio fizinio aktyvumo klausimyno rezultatai apibūdino studentų fizinį aktyvumą darbinėje veikloje, sportinėje veikloje ir laisvalaikiu. Atlikus visus testus ir matavimus, užpildžius klausimyną, buvo vertinami KMU studentų fizinė sveikata ir jos komponentai, jų kitimas tyrimo metais.
SUMMARY
A.Bačiūnaitė. Physical health evaluation by physical fitness, physical capacity and physical activity of Kaunas Univversity of Medicine students.. MA thesis / supervisor ph. d. L. Šiupšinskas, Kaunas University og Medicine; Faculty of Nursing, Kaunas, 2010, 57.
The aim of the research is to evaluate physical health of the students of KMU by indexes of physical condition, fitness and activity. In order to accomplish the aim, such tasks were set: to evaluate physical condition of the students, determine their level of physical fitness, estimate the level of students’ everyday activeness and compare the variation of physical activity, potential, and variation of physical condition.
For the evaluation of students’ physical condition, such factors were taken into account: height, weight, vital lung capacity, systolic blood pressure, pulse’s condition in a calm state and its recovery after a physical activity. Physical fitness was evaluated after conducting 2 km walk and Eurofit tests. The results of Beaecke everyday physical activity survey characterized students’ physical activeness in operational, sports and leisure activities.
After conducting all the tests, taking measurements and filling survey, students’ physical health, its components and variation were evaluated. The results of the research revealed that physical health state of the students was improving. During the sessions from 2007-2008 till 2009-2010 better indexes of lungs vital capacity and good height and weight proportions could have a reasonable impact on this improvement. On the other hand, reaction after physical activity had worsen during this period.
Evaluating the physical potential of students by Eurofit tests, the most extreme changes, making the biggest impact on this index of physical health was balance. It has significantly improved in the period from 2004-2005 to 2009-2010 sessions and was evaluated as very good. The indexes of hand force had also improved significantly. The indexes of general endurance was not quite constant. From the 2003-2004 sessions a dramatic reduction of endurance can be observed, especially in female group.
There relative fat mass and BMI of KMU students in the period from 2003-2004 to 2009-2010 sessions was optimal. However, some alteration did appear (for example in the male group indexes was better). The physical activity at operational and sports activities reduced considerably, however during 2009-2010 session it grew up. KMU students are not tend to be active during their leisure. Consequently, this particular index reduces yearly. After evaluating the variation the physical state, fitness and activity, a conclusion, stating that during 2009-2010 session, the physical health of KMU students statistically considerably was improving, may be drawn.
ĮVADAS
Fizinė sveikata – viena iš trijų asmens ir visuomenės gerovės komponenčių, nusakančių pagrindinių žmogaus organizmo sistemų, daugiau ar mažiau susijusių su fiziniu aktyvumu, funkcionavimo lygį. [45] Pasaulinė sveikatos organizacija sveikatą apibūdina kaip fizinę, dvasinę ir socialinę gerovę [74], todėl galime teigti, kad gerai savijautai būtinas ne tik socialinis stabilumas, dvasinis gerbūvis, bet taip pat ir gera fizinė sveikata. Fizinis pajėgumas, aktyvus gyvenimo būdas turi tiesioginį ryšį su žmogaus sveikata. [45]
Vienas pagrindinių lėtinių neužkrečiamų ligų rizikos veiksnių yra fizinis pasyvumas. Su fiziniu pasyvumu siejama 3,5 proc. visų ligų ir jam priskiriama 5–10 proc. visų mirčių Europos regione. Skelbiama vis daugiau moksliniais tyrimais pagrįstų įrodymų, jog fizinis pasyvumas yra ir hiperlipidemijos, nutukimo, antrijo tipo diabeto, osteoporozės, kai kurių vėžio formų ligų rizikos veiksnys [30] Atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, kuriuose buvo ištirta daugiau kaip 630 tūkstančių tiriamųjų, nustatytas labai aiškus ryšys tarp fizinės sveikatos būklės ir mirtingumo. Įrodyta, kad profesionalus fizinis aktyvumas arba aktyvus laisvalaikis tiesiogiai susijęs su ilgaamžiškumu, netikėtų mirčių rizikos mažėjimu bei lėtinių ne infekcinių ligų prevencija. [67] Tam, kad būtų išvengta fizinio paasyvumo ir su juo susijusių komplikacijų, būtina tirti žmonių fizinę sveikatą ir skatinti fizinį aktyvumą.
Fizinio aktyvumo ir pajėgumo nauda žmogaus sveikatai neabejojama, tačiau vis dar sunku išrinkti testų kompleksą, kuriuo būtų galima tinkamai įvertinti fizinę sveikatą. Daugelyje šalių testai, skirti fizinei sveikatai vertinti, yra skirtingi, galbūt nulemti geografinės padėties, ekonominės situacijos, socialinių ir kultūrinių skirtumų. Lietuvoje daugiausia naudojami Eurofit testai [45, 64], kurie pasirinkti ir šiam tyrimui. Tačiau testų pasirinkimas nėra vienintelė problema, kylanti planuojant tokius tyrimus. Dažnai kyla klausimas, kokie specialistai gali ir turėtų vykdyti tokius tyrimus. Dažnai tai visuomenės sveikatos specialistų darbas, tačiau tokius tyrimus vykdyti privalo mokėti ir kineziterapeutas. Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme teigiama, kad „kineziterapeutas privalo: propaguoti sveiką gyvenseną, sveikatos tausojimo priemones; žinoti žmogaus fizinių ypatybių grąžinimo ir lavinimo principus; mokėti įvertinti žmogaus fizinį išsivystymą, fizines ypatybes, nustatyti įvairaus amžiaus asmenų toleranciją fizniam krūviui; gebėti įvertinti asmens fizinį aktyvumą, konsoltuoti hipodinamijos profilaktikos klausimais.“ [38]
Remiantis šiais įsakyme išdėstytais principais, kilo mintis vykdyti šį tyrimą, kurio tikslas - fizinės būklės, fizinio pajėgumo ir fizinio aktyvumo rodikliais įvertinti KMU studentų fizinę sveikatą.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Fizinės būklės, fizinio pajėgumo ir fizinio aktyvumo rodikliais įvertinti KMU studentų fizinę sveikatą.
Darbo uždaviniai:
Įvertinti KMU studentų fizinę būklę;
Nustatyti KMU studentų fizinio pajėgumo lygį;
Įvertinti KMU studentų kasdienio fizinio aktyvumo lygį;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
F
IZINĖ SVEIKATAFizinė sveikata – viena iš trijų asmens ir visuomenės gerovės komponenčių, nusakančių pagrindinių žmogaus organizmo sistemų, daugiau ar mažiau susijusių su fiziniu aktyvumu, funkcionavimo lygį. [45] Moksliniais tyrimais nustatytas tiesioginis ryšys tarp fizinio aktyvumo ir fizinės sveikatos, todėl fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo lygio didinimas lemia geresnę fizinę sveikatą. [11] Ką reiškia būti fiziškai sveikam? Paul Mason teigia, jog fiziškai sveikas žmogus būna tada, kai kūnas gali funkcionuoti taip, kaip jis yra sutvertas: judėti, kovoti su ligomis, pasižymi gera protine veikla. [50] Fizinis pajėgumas, aktyvus gyvenimo būdas turi tiesioginį ryšį su žmogaus sveikata. Tiksliau būtų vadinti ją fizine žmogaus sveikata – sąvoka, nusakančia pagrindinių žmogaus organizmo sistemų, daugiau ar mažiau susijusių su fiziniu aktyvumu, funkcionavimo lygį. Kad būtų pasiekta ir išlaikyta gera fizinė sveikata, būtinas nuolatinis kompleksiškas individo psichinių (valia, sugebėjimas koncentruoti dėmesį ir kt.) ir fizinių gebėjimų bei žmogaus organizmo pagrindinių sistemų funkcionavimo tobulinimas. Psichinė ir fizinė sveikata glaudžiai susijusios ir didele dalimi lemia žmogaus sveikatos lygį ir socialinę gerovę. Mokslinionkų teigimu, visiškai sveikų žmonių yra tik 7-10 proc. [45]
Galima teigti, kad fizinė sveikata yra fizinės būklės, fizino aktyvumo ir fizinio pajėgumo visuma, todėl kiekvienas iš šių komponentų turi būti aptariamas plačiau.
1.1.1. Fizinė būklė
Fizinė būklė gali būti apibūdinama kaip fizinis išsivystymas. Fizinis išsivystymas – morfologinių ir fiziologinių organizmo savybių visuma, rodanti organizmo fizinio subrendimo būklę, fizinį pajėgumą bei harmoningumą. Fizinį išsivystymą apibūdina morfologinių požymių (bendrųjų kūnų dydžių, kūno dalių proporcijų, konstitucijos) ir fiziologinių savybių visuma tam tikru gyvenimo momentu. Fizinė būklė taip pat priklauso ir nuo įgimtų pradų ir išorinės aplinkos veiksnių (socialinių, ekonominių, klimato ar geografinių sąlygų, mitybos, persirgtų ligų bei fizinio aktyvumo). [50]
1.1.2. Fizinis pajėgumas
Fizinis pajėgumas – tai gebėjimas patenkinamai atlikti fizinį darbą. Dažnai fiziniu pajėgumu laikomi tik sportinei veiklai svarbūs gebėjimai. Tada jo svarbiausias tikslas – maksimaliai išlavinti konkrečiai sporto šakai svarbius fizinio pajėgumo komponentus. [50] Su sveikata susijęs fizinis pajėgumas apima širdies ir kraujagyslių sistemos ištvermę, griaučių raumenų sistemos ypatybes, kūno masės kompoziciją ir medžiagų apykaitą. [68]
Fizinis pajėgumas gali būti apibūdinamas kaip žmogaus fizinio aktyvumo sąlygotų požymių visuma. [66] Žmogaus darbui ir buičiai fizinis pajėgumas yra svarbus kaip sveikatos komponentas, padedantis išlaikyti gyvenimo aktyvumą. Jis susijęs su funkcinėmis galimybėmis atlikti kasdienes užduotis nepervargstant. [14]
Fizinis pajėgumas – sveikatos būklė, kai žmogus, nerizikuodamas sveikata, efektyviai ir be didelio nuovargio, neprarasdamas energijos rekreaciniam aktyvumui laisvalaikiu, patenkina kasdieninio gyvenimo poreikius. Tai pats bendriausias, labiausiai mokslo pasaulyje paplitęs fizinio pajėgumo sąvokos apibrėžimas.
Kalbant apie moksliškai pagrįstas išvadas dėl mankštinimosi sukeltų fiziologinių ir struktūrinių žmogaus organizmo pokyčių, galima teigti, kad sveikatą stiprinantį fizinį pajėgumą apibūdina daug dimensijų, labai susijusių su specifiniais sveikatos ypatumais. Šios dimensijos dažnai sutampa su fizinio pajėgumo rodikliais, reikalingais siekiant labai gerų rezultatų, tačiau skiriasi fizinio pajėgumo, susijusio su sveikta ar pasiekimais, išraiška. [64]
Su sveikata susijusį fizinį pajėgumą galima suvokti kaip gebėjimų, sąveikaujančių su sveikata, derinį, kurį sudaro individualūs ypatumai ir funkcinės galimybės. Individualūs ypatumai dažniausiai yra genetiškai nulemti. Funkcinės galimybės susijusios su individo gebėjimais atlikti darbines užduotis. [14] Skiriami šie su sveikata susijusio fizinio pajėgumo komponentai [64]:
o Aerobinis pajėgumas – širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos gebėjimas aprūpinti organizmą deguonimi, esant ilgai trunkančiai, nepertraukiamai fizinei veiklai.
o Raumenų jėga – raumens ar raumenų grupės gebėjimas susitraukti įveikiant pasipriešinimą.
o Raumenų ištvermė – raumens ar raumenų grupės gebėjimas be nuovargio susitraukinėti kuo ilgesnį laiką.
o Ištvermė – žmogaus fizinė ypatybė ir gebėjimas ilgai atlikti skirto intensyvumo darbą, toleruoti atsirandantį nuovargį. [8]
o Greitumas – žmogaus fizinė ypatybė ir gebėjimas atlikti judesius per trumpą laiką [8] arba pradėti judesius, greitai juos atlikti ar atlikti kuo daugiau judesių per tam tikrą laiką. [52]
o Vikrumas – sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo greitus ir tikslius judesius. [52]
o Lankstumas – sąnario judesio amplitudė nejaučiant diskomforto. [68] o Koordinacija – gebėjimas panaudoti jutimus (regą ir klausą) kartu su kūno dalimis tolygiai ir tiksliai atliekant motorines užduotis, [52] arba gebėjimas greitai išmokti
naujų judesių, jungti šiuos judesius į derinius, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. [8]
o Kūno sudėtis – procentinis riebalų ir liesos kūno masės santykis organizme. [68]
Biologinis fizinių ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir sistemos, leidžiančios žmogui judėti, jausti, analizuoti. Tai morfofunkcinės ypatybės, kurios yra įgimtos ir santykinai nuolatinės bei joms būdinga adaptacija, kintamumas ir lygio didėjimas. Fizinių ypatybių kiekybinę išraišką sąlygoja žmogaus amžius, lytis, gyvensena ir kiti veiksniai. [35]
Žmogaus individualūs ypatumai lemia organizmo prisitaikymo prie fizinių krūvių dydį, o funkcinės galimybės – fizinio aktyvumo sukeltus pokyčius, todėl vertinant su sveikata susijusį fizinį pajėgumą, labai svarbu yra nustatyti žmogaus funkcines galimybes. [14]
Fiziniam pajėgumui didesnės reikšmės turi tinkamas fizinio aktyvumo kiekis ir rūšis, todėl fizinio pajėgumo matavimai yra naudingi, kai gauti rezultatai siejami su informacija apie žmogaus gyvenseną. Senstant fizinės galimybės mažėja, nyksta, todėl praktiškai neįmanoma nustatyti absoliutaus įvairaus amžiaus žmonių fizinio pajėgumo lygio.
Svarbu, kad fiziniai pratimai, kuriuos atlieka žmogus, visiškai atitiktų jo individualų pajėgumą, kurį galima pamatuoti. Sveikatos ugdymo paskirtis – be rizikos didinant organizmo funkcinį pajėgumą, sukelti teigiamus sveikatos pokyčius. Jeigu genetinės galimybės yra menkos, negalima skatinti žmogaus siekti labai gerų fizinio pajėgumo rezultatų. Į tai reikia atsižvelgti sudarant gyventojų fizinio pajėgumo standartus ir neklaidinti žmonių, pateikiant fizinio pajėgumo dydį, kaip minimalų, siekiant geros sveikatos. [14]
1.1.3. Fizinis aktyvumas ir fizinis pasyvumas
Fizinis aktyvumasFizinis aktyvumas – visuma aktyvių judesių, kuriuos per tam tikrą laiką ir tam tikru intensyvumu atlieka raumenys ir sąnariai. Judesiai reikalingi ne tik žmogaus praktiniams tikslams pasiekti, bet ir fiziniam pajėgumui, sveikatai stiprinti. [52]
Nustatyta, kad fizinis aktyvumas mažina tikimybę patirti stresą, nerimą, depresijos simptomus. Tyrimais įrodytas aerobinių pratimų efektyvumas, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus ir lyties, suteikia teigiamą emocinį efektą. Geriausiai žinomi fizinių pratimų sukelti smegenų pokyčiai - tai endorfinų, cheminių medžiagų, kurios yra 20 kartų stipresnės negu morfijus, išsiskyrimas iš hipofizės. Energinga mankšta endorfinų kiekį gali padidinti iki 5 kartų [71]
Fizinio aktyvumo skatinimo rekomendacijose teigiama, jog suaugę žmonės turi būti fiziškai aktyvūs vidutiniškai bent 30 min. per dieną daugumą savaitės dienų, arba dar geriau kasdien.
Pagrindinis rekomenduojamas fizinio aktyvumo lygmuo yra lygus 1000 kcal per savaitę. Tai yra žemiausias lygmuo, kuris mažina sveikatos sutrikimų riziką. [15]
Objektyviai žmogaus sveikata vertinama remiantis medicininio patikrinimo rezultatais, tačiau svarbu ir tai, kaip pats žmogus vertina savo sveikatą. Žmogaus savijauta ne visada sutampa su fizine sveikatos būkle – ji priklauso nuo daugelio psichologinių, socialinių ir kultūrinių veiksnių. Mokslinių tyrimų duomenimis, savo sveikatą blogai vertinančių žmonių mirtingumo, sergamumo ir kiti objektyvūs sveikatos rodikliai yra blogesni nei tų, kurie savo sveikatą vertina gerai. 2006 m. 43 proc. vyrų ir 45 proc. moterų atsakė, kad jų sveikata gera arba gana gera. Per dvylika metų gerai vertinančių savo sveikatą moterų dalis padidėjo trečdaliu. [19]
Fizinis aktyvumas gali būti skatinamas profesinėje, namų ruošos, mobilumo ir laisvalaikio srityse. 2006 metais Lietuvoje atliktas suaugusiųjų gyvensenos tyrimas parodė, jog laisvalaikiu besimankštinančių žmonių dalis padidėjo. 2006 m. 23 proc. vyrų ir moterų atsakė, kad jie mankštinasi bent 4 kartus per savaitę po 30 min. ir ilgiau taip, kad pagreitėtų kvėpavimas ir padidėtų širdies susitraukimų dažnis. 1994 m. taip mankštinosi 16 proc. vyrų ir 14 proc. moterų. (1 pav.)
30 23 13 23 20 18 16 30 27 27 14 15 27 22 10 12 14 16 18 20 22 24 26 28 30 1994 1996 1998 2000 2002 2004 2006 Pr o c . Vyrai Moterys
1 pav. Lietuvos gyventojų, laisvalaikiu sportuojančių bent 30 min. 4 ir daugiau dienų per savaitę, dalis 1994 – 2006 m.
Šaltinis: Grabauskas, Klumbienė, Petkevičienė ir kt. [19]
Fizinis pasyvumas
Maždaug 15 proc. lėtinių ligų atsiradimo priežastis – sėdima gyvensena, t. y. fizinis pasyvumas. [69] Fizinis pasyvumas padvigubina sergamumo širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, II tipo diabeto ir nutukimo, storosios žarnos ligų, krūties vėžio, aukšto kraujospūdžio, lipidų sutrikimo, osteoporozės tikimybę, sukelia nerimą ir depresiją. Fizinis pasyvumas vienodai paplitęs ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose šalyse. [6] 1986 metais dėl fizinio pasyvumo per metus suskaičiuojami 256 686 mirties atvejai, iš jų dėl išeminės širdies ligos – 205 254, insulto – 43 063 ir storosios žarnos vėžio – 8 369. Atlikus tyrimus nustatyta, kad dėl fizinio aktyvumo, per savaitę išeikvojant 1000 kcal, mirtingumas dėl visų minėtų priežasčių sumažėja 30 proc., o dėl išeminės širdies ligos, II tipo diabeto ir storosios žarnos vėžio – 212 000 atvejų per metus [69]
Fizinio pasyvumo pasekmės yra lėtinės ligos, kurių inkubacinis laikotarpis yra skaičiuojamas metais ir jos dažniausiai nepagydomos (pvz., II tipo diabetas). Apmaudu, tačiau lėtinių ligų gydymas vis dar yra populiaresnis nei fiziškai aktyvi gyvensena. Daugelis gyventojų nėra pakankamai įsitikinę, kad 30 minučių trukmės vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas kiekvieną dieną (pvz., greitas ėjimas) yra gyvybiškai svarbus jų asmeninei ir šeimos narių sveikatai, lemia gyvenimo kokybę. Vis dar tebevyrauja klaidingas požiūris, kad beveik visos ligos yra pagydomos ir šiuolaikinė medicina, kovojant prieš lėtines ligas, yra pajėgesnė nei aktyvi gyvensena. [70]
1 lentelė. Ligos, kurias sukelia fizinis pasyvumas
Šaltinis: Volbekienė [70] Ligos ar būklės, kurioms įtakos turi fizinis
pasyvumas Fizinis pasyvumas padeda negatyviai progresuoti
o Širdies infarktas, išeminė širdies liga o Hipertenzija
o Nutukimas o Insultas o II tipo diabetas
o Didesnis cholesterolio kiekis kraujyje o Krūties vėžys
o Storosios žarnos vėžys o Kasos vėžys
o Prostatos vėžys
o Tulžies pūslės akmenligė o Periferinės kraujotakos ligos o Depresija
o Pažintinių funkcijų sutrikimai o Osteoporozė
o Blogas fizinis pajėgumas
o Nepakankamas sąnarių paslankumas o Bloga gyvenimo kokybė
o Ankstyva mirtis
o Negatyvioms cheminės terapijos pasekmėms o Lėtiniam juosmeninės nugaros dalies skausmui o Ligų liekamiesiems reiškiniams
o Stuburo diskų degeneracijai
o Nepatenkinamam fiziniam pajėgumui o Būklei po stuburo traumų
o Būklei po insulto
o Būklei po stuburo, šlaunikaulio lūžių
1.2.
F
IZINIS AKTYVUMAS IR JO POVEIKIS ŽMOGAUS ORGANIZMUIPastarųjų metų mokslinėse publikacijose teigiama, kad vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, trunkantis 30 minučių ir ne mažiau kaip 5 kartus per savaitę (pvz., 30 minučių greitoko ėjimo), stiprina suaugusiųjų sveikatą. Mokslininkai nustatė, kad fizinis aktyvumas, išeikvojant 1000– 1100 kcal energijos per savaitę, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemos, griaučių raumenų pajėgumą, padeda išlaikyti sveiką svorį. Jeigu fizinis aktyvumas yra mažesnis, tai žmogaus gyvensena yra fiziškai pasyvi ir galimi sveikatos sutrikimai. [70]
Gera fizinė sveikata yra kaip prevencinė priemonė gerai bendrai sveikatos būklei palaikyti ir išvengti ankstyvo lėtinių ligų pasireiškimo. 1995 metais JAV Širdies ir kraujagyslių ligų centro (CDC) ir Amerikos sporto medicinos koledžo (ACSM) bendrose rekomendacijose teigiama, jog epidemiologiniais tyrimais įrodytas įvairaus stiprumo fizino aktyvumo prevencinis poveikis mažinant lėtinių ligų – išeminės širdies ligos, padidėjusio kraujospūdžio, II tipo cukrinio diabeto, osteoporozės,
storosios žarnos vėžio, nerimo ir depresijos – riziką. [70] Be to fizinio pajėgumo ir mirtingumo tyrimo rezultatai rodo, kad tarp aukštesnio už vidutinį aerobinio pejėgumo lygio ir gyvenimo trukmės yra realus, aiškiai išreikštas tarpusavio ryšys. [58]. Mokslininkų atlikti tyrimai patvirtino neabejotiną fizinio aktyvumo naudą žmogaus sveikatai, todėl galima teigti, kad žmogaus gyvenimo būdas ir jam įtaką darantys veiksniai turi didesnę reikšmę sveikatai ir ilgalaikiškumui nei medicina. Galima teigti, jog mes, kaip sveiką gyvenimo būdą ir fiziškai aktyvią gyvenseną propaguojantys medicinos atstovai, turėtume ne tik gydyti žmogų, jau žinodami tikslią diagnozę, bet ir dirbti šviečiamąjį bei prevencinį darbą.
Mankštinimasis laisvalaikiu, norint įgyti ir palaikyti gerą fizinio pasirengimo bei svarbiausių organizmo sistemų funkcionavimo lygį, gana sudėtingas procesas. Subjektyvus fizinės sveikatos būklės vertinimas, priežiūra, fiziologinių rodiklių kitimo kontrolė, aktyvaus gyvenimo būdo pasirinkimas ir neigiamų jaunimo įpročių išvengimas, būtų vienos iš aktualesnių sąlygų, teigiamai veikiančių fizinės sveikatos tausojimo procesą. [44]. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad fizinę sveikatą reikia pradėti tausoti ir ja rūpintis jau nuo vaikystės, būtina ugdyti ir lavinti požiūrį bei įpročius, susijusius su fizine sveikata, kad jie liktų visam laikui, o žmogus kuo ilgesnį laiką liktų sveikas.
Sveikata vystosi ir auga nuo gyvybės užsimezgimo ir žmogui būtina per visą jo gyvenimą. Vaikystėje susiformavęs gyvenimo būdas daro didelį poveikį tolesniam žmogaus gyvenimui. [33]. Optimaliam augančio ir bręstančio vaiko organizmo funkcionavimui reikalinga darni ir integruota visų organizmo sistemų veikla, psichoemocinė ir socialinė gerovė. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau akcentuojamas jaunėjantis įvairių lėtinių neinfekcinių ligų amžius, gyvenimo būdo ypatumų sąlygotos sveikatos būklės.
Didėjantys mokykliniai krūviai, sėslus laisvalaikio leidimo būdas, neracionali mityba, užteršta aplinka silpnina vaiko organizmo sugebėjimą adekvačiai reaguoti į kasdienines užduotis ir iššūkius. Skirtingiems vaiko raidos etapams būdingas ne tik skirtingas jų organų bei sistemų subrendimo lygis ir funkcionavimo ypatumai, bet ir skirtingi organizmo ir išorinės aplinkos sąveikos mechanizmai. [54] Neigiamai sveikatą veikiančių veiksnių, tokių kaip sėslus gyvenimo būdas [2] neracionali mityba [10] ir pan. didėjimas tarp vaikų ir paauglių didina sergamumą širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemos, griaučių - raumenų sistemos, medžiagų apykaitos ligomis. Paauglių antsvorio paplitimas lemia širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizikos didėjimą. [61] Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas pastaruoju metu taip pat tampa vis dažnesniu reiškiniu vaikų amžiuje [63]
Ar mokyklinio amžiaus vaikai yra sveiki ir fiziškai aktyvūs, priklauso nuo to, kaip jie buvo auklėjami, ir kokie įpročiai ugdant ir gerinant fizinės sveikatos būklę buvo įdiegti. Žinoma, tai nėra tik tėvų atsakomybė. Labai daug reikšmės turi kūno kultūros pamokos ir kūno kultūros mokytojo iniciatyva. Mokytojas turi patenkinti mokinių kūno fizinio lavinimo ir grožio kultūros poreikį. [36]
Daug tyrimų yra atlikta vertinant pirmojo kurso studentus. Tokie tyrimai parodo ne tik esamą jų fizinę būklę, bet galime spręsti ir apie vaikystėje ar paauglystėje padarytas klaidas, ugdant fiziškai aktyvią gyvenseną. Pirmojo kurso studentai nepakankamai domisi savo pulso dažnio ir kraujospūdžio reikšmėmis. Bendrojo lavinimo mokyklose jie neįgijo pakankamai žinių apie paprasčiausius fizinio krūvio dydžio bei intensyvumo fiziologinius rodiklius, jų matavimą ir kontrolę. Dėl šios priežasties studentai negali fizinės sveikatos gerinimo tikslu saugiai savarankiškai mankštintis laisvalaikiu. Studentų informuotumą apie paprasčiausius fiziologinius rodiklius ir jų matavimą lemia studijų kryptis. [36]
Pusė aukštųjų mokyklų pirmakursių turi tvirtą nuostatą, kad fizinės sveikatos gerinimo proceso sėkmė priklauso nuo asmeninės iniciatyvos. Tie studentai, kurie kontroliuoja pulsą ir kraujospūdį, lankosi pas gydytojus 1-2 kartus per metus, rūpinasi sveikata ir teigia, kad ji gera, fizinį aktyvumą vertiną kaip vieną pagrindinių sveikatinimo priemonių. [36]
Fizinio aktyvumo poveikis žmogaus organizmui pasireiškia visose sistemose, tačiau analizuodami jas atskirai, turime suvokti, kad ramybės, o juo labiau fizinio krūvio metu, organizmas funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip atskiros grandys.
Sveikata gali būti suvokiama naudojant sveikatos triados modelį. (2 pav.) Šiame modelyje išskiriami 3 lygmenys: cheminis, protinis ir struktūrinis. Tai yra plataus suvokimo modelis, pateikiamas kaip lygiakraštis trikampis, vaizduojantis, jog visi šie lygmenys vienodai veikia vienas kitą. Sutrikus bet kuriai grandžiai sutrinka ir sveikatos būklė – žmogus suserga. [17]
2 pav Sveikatos triada
Šaltinis: sudaryta autorės pagal [17]
Kai sveikatą suprantame holistiškai, galime struktūriškai pavaizduoti ir fizinio aktyvumo bei sveikatos ryšį.
3 pav. Fizinio aktyvumi ir sveikatos ryšys [52]
1.2.1. Fizinis aktyvumas ir širdies ir kraujagyslių sistema
Kiekvienais metais JAV, kaip ir Lietuvoje, širdies ir kraujagyslių ligos nusineša daugiau gyvybių, nei kitos priežastys kartu sudėjus. Nuo 1950 iki 1996 metų mirtingumas dėl širdies ir kraujagyslių ligų padidėjo 37 proc. (kasmet papildomai 200 000 mirčių), nors bendras gyventojų skaičius padidėjo tik 43 proc. Paskutiniais XX amžiaus metais, nuo 1986 iki 1996 metų, pastebėtas mirtingumo dėl širdies ir kraujagyslių ligų sumažėjimas 2 proc. [66]. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, Lietuvoje 2003 metais kraujo apytakos sistemos ligos buvo pagrindinė vyrų (46, proc.) ir moterų (64 proc.) mirties priežastis. [70]
Fizinis aktyvumas gali tapti vienu iš širdies ir kraujagyslių sistemos ligų atitolinimo ar išvengimo būdų. Tai vienas iš pagrindinių gyvensenos veiksnių, apsaugančių nuo išeminės širdies ligos išsivystymo, arterinės hipertenzijos, mažo tankio lipoproteinų kiekio padidėjimo krajyje („blogojo“ cholesterolio) ir atsparumo insulinui. Remiantis 1998 m. Amerikos kardiologų asociacijos duomenimis, širdies ir kraujagyslių ligos yra viena iš pagrindinių mirtingumo bei invalidumo priežasčių JAV. Kiekvienais metais ~ 1,5 mln. žmonių ištinka širdies priepuolis ir 500 000 dėl tos priežasties miršta. 45 proc. žmonių, kuriuos ištinka širdies smūgis yra jaunesni nei 65 metų ir suserga vienu iš produktyviausiu jų gyvenimo laikotarpiu.
Fizinio aktyvumo nebuvimo (fizinio pasyvumo), kaip ir kitų faktorių svarbą širdies ir kraujagyslių sistemai galima pavaizduoti schematiškai (3 pav.).
4 pav. Fizinio pasyvumo įtaka širdies ir kraujagyslių sistemai
Šaltinis: [14]
Galima teigti, jog pakankamai aktyvi fizinė veikla gali sumažinti riziką susirgti ligomis, nuo kurių miršta daugiausia gyventojų. Ji tiesiogiai veikia žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemą, todėl žmonėms, sergantiems šios sistemos ligomis, rekomenduojama mankštintis reguliariai.
Pagrindiniai širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai reguliariai mankštinantis (gyvenant fiziškai aktyviai) [52]:
1. Didėja širdies ir kraujagyslių sistemos darbingumas (stiprėja širdies raumuo, didėja jo susitraukimo greitis, atsipalaidavimas;
2. Mažėja ŠSD;
3. Mažėja kraujo spaudimas;
4. Gerėja kraujotaka širdies vainikinėse kraujagyslėse; 5. Didėja širdies sistolinis kraujo tūris;
6. Didėja minutinis kraujo tūris; 7. Mažėja širdies raumens dirglumas;
8. Didėja kraujo, eritrocitų ir hemoglobino kiekis; 9. Mažėja kraujo koaguliacija;
10. Mažėja aterosklerotinių plokštelių kiekis arterijose.
Tyrimais įrodyta, kad trumpi, apie 10 minučių trunkantys fizinio aktyvumo ciklai, paskirstyti per visą dieną, yra daug naudingesni nei viena ilga treniruotė. Paprasta kasdienė fizinė veikla, kuri yra maloni ir nereikalauja ypatingų sąlygų gali būti naudinga ir paciento, sergančio širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, sveikatai. Tokia veikla, kaip greitas ėjimas, važiavimas dviračiu, lipimas laiptais anksčiau nebuvo rekomenduojama sergantiesiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, bet atvirkščiai – ramybė ir fizinis pasyvumas buvo skiriami tokiems pacientams.
JAV atlikti tyrimai įrodė, kad išemine širdies liga sergantiems pacientams taikant reabilitacijos programas, kurios yra sudarytos remiantis fiziniais pratimais, 10 proc. sumažėja staigios
mirties tikimybė. Teigima, jog jei per savaitę yra išeikvojama apie 1600 kcal, išeminės širdies ligos progresavimas yra stabdomas, o jei energijos suvartojimas padidinamas iki 2200 kcal per savaitę, tai išemine širdies liga sergantiems pacientams mažėja aterosklerotinių plokštelių. [16] Pratimų mokymas bei fizinės veiklos buvimas ir aktyvinimas davė statistiškai reikšmingą sveikatos būklės pagerėjimą pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu. Sveikatos būklės pagerėjimas atsiranda anksti ir išlieka visą gyvenimą.[34] Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems pacientams net ir žemo intensyvumo pratimai (apie 45 proc. nuo maksimalaus aerobinio pajėgumo) labai pagerina sveikatos būklę. Pavyzdžiui, Australijoje po širdies miokardo infarkto pacientai yra mokomi mažo intensyvumo pratimų dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad pacientas įgautų daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir galėtų namuose imtis kasdienės veiklos, tokios kaip vaikščiojimas, apsitarnavimas ir kt.; antra, kad nebūtų persistengta ir nepasikartotų miokardo infarktas. Be to, teigiama, jog mažo intensyvumo treniruotės yra pigesnės, nes jas galima atlikti namuose, jos nereikalauja ypatingos įrangos ar išsamių tyrimų sekant paciento būklę fizinio krūvio metu. [42] Tačiau nerekomenduojamas mažesnis fizinis krūvis nei 45 proc. nuo širdies susitraukimų dažnio rezervo. [16]
Gyvenimo kokybė labai pagerėja pacientams, sergantiems periferinių kraujagyslių ligomis bei reabilituojamiems fizinių pratimų programomis. Fizinė veikla tokiems pacientams padeda atstatyti pagrindines judėjimo funkcijas. Aktyvinant periferinę kraujotaką mažėja neigiamas rūkymo, padidėjusio arterinio kraujo spaudimo bei padidėjusio mažo tankio lipoproteinų kiekio kraujyje žalingas poveikis. [5]. Fizinis aktyvumas gali būti taikomas kaip gydymas arba kaip profilaktikos priemonė aukštam arterino kraujo spaudimo gydymui, reguliavimui ar netgi jo išvengimui. Vidutinio intensyvumo aerobinės krypties pratimai mažina sistolinį arterinį kraujo spaudimą 3,8 mmHg, o diastolinį – 2,6 mmHg. [72]. Fizinis aktyvumas arterinį kraujo spaudimą gali veikti trumpai ir ilgai. Ilgalaikis efektyvumas priklauso nuo profilaktinio fizinio aktyvumo poveikio nutukimui, atsparumo insulinui ir raumenų kapiliarų tankio didėjimo. [40] Iš karto po fizinio krūvio arterinis kraujo spaudimas sumažėja. Tokie pokyčiai sveikiems žmonėms stebimi apie 2 valandas po krūvio, o žmonėms, kurių kraujospūdis aukštas – net iki 12 valandų. Taigi nesudėtinga ir efektyvu fiziniu aktyvumu reguliuoti žmogaus kraujospūdį. [25]
Tyrimais įrodyta ir pagrįsta, kad fizinis aktyvumas mažina mažo tankio lipoproteinų susidarymą, bet skatina didelio tankio lipoproteinų gamybą, todėl tai yra būdas „blogojo“ cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti, taip išvengti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų bei sumažinti mirtingumo riziką. Teigiama, kad net ir mažas fizinis aktyvumas, anksčiau fiziškai pasyviems buvusiems žmonėms labai pagerina sveikatos būklę, o mirtingumo rizika sumažėja 20 – 35 proc. [13]
Apibendrinant galima teigti, kad fizinis aktyvumas yra glaudžiai ir tiesiogiai susijęs su žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemos būkle. Sveiki žmonės norėdami išvengti širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, paiilginti gyvenimo amžių, turi būti daugiau negu vidutiniškai fiziškai
aktyvūs, o jau sergantieji šios sistemos ligomis gali rinktis mažo intensyvumo fizinį aktyvumą, kuris atitiktų jų kasdienę veiklą. Fizinis aktyvumas gali būti ne tik reabilitacija, gydymas, bet taip pat ir profilaktikos priemonė širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms išvengti.
1.2.2. Fizinis aktyvumas ir kvėpavimo sistema
Fizinio aktyvumo įtaka kvėpavimo sistemai:
o Retėja ir gilėja kvėpavimas, gerėja plaučių ventiliacija; o Didėja krūtinės ląstos ekskursija;
o Gerėja deguonies difuzija iš alveolių į kraują; o Didėja gyvybinė plaučių talpa.
Plaučių funkcijos būklei vertinti naudojama daug parametrų: gyvybinė plaučių talpa, krūtinės ląstos ekskursija, kvėpavimo dažnis, gali būti tiriamos kraujo dujos ir kt. Dauguma šių rodiklių sportuojančių asmenų yra didesni, nei nesportuojančių. Fizinio krūvio metu visi parametrai kinta. Pavyzdžiui, gyvybinė plaučių talpa gali padidėti trečdaliu, kvėpavimo dažnis nuo 10 – 16 kartų per minutę ramybės metu gali padažnėti iki 50-70 kartų per minutę. Fizinis aktyvumas net 4 kartus pagerina deguonies difuziją iš alveolių oro į kraują (ramybės metu – 15 ml/min, o fizinio krūvio metu – apie 65 ml/min). Plaučių ventiliacijos pagerėjimą nusako nuo 5 – 12 l/min ramybėje iki 60 – 120 l/min fizinio krūvio metu iškveppiamo oro kiekis. [52]
Dauguma plaučių funkciją nusakančių parametrų yra pakanakamai jautrūs nustatant obstrukcines ar restrikcines plaučių ligas bei vertinant pacientų ar sveikų sportuojančių asmenų plaučių funkcinę būklę. Tačiau vertinant žmogaus fizinį pajėgumą bei prognozuojant organizmo reakciją į fizinį krūvį tik šiais rodikliais, nėra informatyvu, nes dažniausiai jų reikšmės svyruoja normos ribose. Tyrimais nustatyta, kad nėra jokio skirtumo tarp panašios kūno masės maratono bėgikų bei kitų ištvermės sporto šakų atstovų ir eilinių, nesportuojančių žmonių statinių ir dinaminių plaučių funkcijos rodiklių [22] Kitas tyrimas, kuriame buvo vertintos didelės grupės paauglių plaučių talpos ir tūrio bei kūno masės santykis prieš vasaros stovyklą ir po jos parodė, kad nėra jokio skirtumo, kokia fizine veikla paaugliai užsiminėjo atostogų metu (net ir bėgimo treniruotės), tai nedarė įtakos jų plaučių parametrams [9] Taip pat nustatyta, kad nėra jokio ryšio tarp maksimalaus deguonies suvartojimo ir plaučių tūrio ar maksimalios plaučių ventiliacijos tiriant sveikus, nesportuojančius asmenis [21]
Veikiant nuolatiniams fiziniams krūviams stiprėja kvėpavimo raumenys (diafragma, tarpšonkauliniai raumenys ir kt.). [52] Įrodyta, kad plaukimas bei nardymas didina statinį plaučių tūrį. Šių sporto šakų atstovai arba žmonės, kurie plaukioja arba nardo laisvalaikiu, taip būdami fiziškai aktyvūs, pasižymi stipresniais įkvėpime dalyvaujančiais raumenimis, nes pastarieji vandenyje turi atlikti žymiai sunkesnį darbą išplečiant krūtinės ląstą esant dideliam vandens pasipriešinimui. Būtent dėl šios priežasties plaukikai bei nardytojai turi didesnę plaučių talpą nei kiti žmonės. [28]
Po sunkių fizinių pratimų atsiradęs dusulys dažnai atrodo kaip kvėpavimo sistemos nesugebėjimas aprūpinti organizmo deguonimi, tačiau nustatyta, kad dažniausiai tai nėra fizinių pratimų atlikimą limituojantis faktorius. Kai kurių sportininkų didesnis nei norma plaučių tūris dažniausiai yra genetiškai sąlygotas faktorius arba specifinių kvėpavime dalyvaujančių raumenų treniravimo rezultatas. Tyrimais nustatyta, kad įkvėpime dalyvaujantys raumenys nenuvargsta didelio intensyvumo bei ilgos trukmės fizinių pratimų metu. [3]
Ištvermės lavinimas gerina organizmo vidinės būklės stabilumą (homeostazę) submaksimalaus fizinio krūvio metu. Tokio fizinio krūvio metu organizme išsivysto nedidelis hormoninis bei rūgštinis disbalansas, kuris neigiamai veikia įkvėpime dalyvaujančių raumenų funkcinę būklę [31]. Giliai kvėpuojant fizinių pratimų metu lavinami ir plaučių ventiliacijoje dalyvaujantys raumenys. Pavyzdžiui 20 savaičių reguliarus bėgiojimas 16 proc. padidino kvėpavime dalyvaujančių raumenų ištvermę (susidarė mažesnis pieno rūgšties kiekis) sveikiems suaugusiems vyrams ir moterims. Šis raumenų ištvermės pagerėjimas iš dalies susijęs su padidėjusiu aerobiniuose procesuose dalyvaujančių fermentų kiekiu bei pagerėjusiomis oksidacinėmis savybėmis [43].
Apibendrinant galima teigti, kad kvėpavimo sistemai fizinis aktyvumas daro didelę įtaką stiprindamas kvėpavimo raumenis, gilindamas kvėpavimą, gerindamas plaučių ventiliaciją. Dozuotas ir individualiai parinktas fizinis aktyvumas yra daugelio lėtinių kvėpavimo sistemos ligų gydymo būdas, hipodinaminės pneumonijos prevencijos priemonė, rūkymo žalingų padarinių mažinimo būdas. Tik kvėpavimo sistemos funkcijos vertinimo rodikliais negalima vadovautis nusakant žmogaus fizinę būklę ar reakciją į fizinį krūvį.
1.2.3. Fizinis aktyvumas ir endokrininė sistema
Kalbant apie fizinio aktyvumo poveikį endokrininei sistemai, daugiausia dėmesio yra skiriama cukrinio diabeto kontrolei ir jo komplikacijų gydymui. Žinoma, kad apsisaugoti nuo pirmojo tipo cukrinio diabeto neįmanoma. O antrojo tipo cukrinis diabetas – labiausiai paplitusi medžiagų apykaitos liga pasaulyje. Atlikta daug tyrimų, kuriais įrodyta, kad antrojo tipo cukrinio diabeto įmanoma išvengti arba bent jau apsisaugoti nuo galimų komplikacijų kovojant su antsvoriu ir nutukimu skatinant fizinį aktyvumą. [32]. Nutukimas - vienas grėsmingiausių rizikos faktorių, kuris ilgainiui gali tapti labai rimta cukrinio diabeto komplikacija. Nutukę žmonės cukriniu diabetu serga 10 kartų dažniau, nei normalaus svorio asmenys. Ligą sąlygoja per didelis vartojamų angliavandenių, riebalų kiekis, nepakankamas fizinis aktyvumas. [48]
Amerikos Diabeto asociacija paskelbė, kad 2006 metais JAV buvo 9,3 proc. sergančiųjų antrojo tipo cukriniu diabetu. 2007 metais paskelbti duomenys, jog antrojo tipo cukriniu diabetu sergančių asmenų gydymui Jungtinės Amerikos Valstijos išleido net 178 milijardus dolerių, o tai yra 2,3 karto daugiau, lyginant su kitomis ligomis sergančiųjų gydymo išlaidomis. Tačiau mokslininkai ir
kiti sveikatos sistemoje dirbantys specialistai teigia, jog yra išeitis šioms išlaidoms sumažinti – investuoti į žmonių skatinimą fiziškai aktyviai gyventi, sportuoti. Tai duos naudos ne tik valstybei, bet gerės ir žmonių sveikata. Padaryta išvada, kad fizinis aktyvumas gali ne tik mažinti cukrinio diabeto komplikacijas ar būti naudojamas kaip prevencinė priemonė joms atsirasti, bet taip pat ir didelis faktorius paties cukrinio diabeto, kaip ligos, atsiradimui mažinti. Mokslinio straipsnio išvadose sakoma, kad gydytojas, žmogui diagnozavęs cukrinį diabetą, iš karto turi informuoti jį apie fizinių pratimų įtaką ir poveikį, skirti kineziterapiją, kad žmogus būtų išmokomas saugiai ir tinkamai pasirinkti fizinį krūvį. [59]
Cukrinis diabetas yra viena iš svarbiausių šio ir ateinančio šimtmečio medicinos problemų, nes pacientų, sergančių šia liga, skaičius kasmet sparčiai didėja. [48] Prognozuojama, kad nuo 2000 iki 2050 metų sergančiųjų diabetu skaičius padidės 165 proc., t. y. nuo 11 iki 29 milijonų. [70] Didžiausias sergančiųjų skaičius bus tarp 75 metų amžiaus žmonių. Lietuvoje šiuo metu yra daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių sergančių cukriniu diabetu. Dauguma jų gydosi vartodami insuliną. Dažnai insulino kontrolei ir cukrinio diabeto profilaktikai yra rekomenduojamas individualiai parinktas fizinis aktyvumas. Sergantieji cukriniu diabetu įsitikina, kad reguliariai mankštinantis insulino reikia mažiau. Cukrinis diabetas yra liga, kurios atsiradimui įtakos gali turėti genetiniai faktoriai. Tyrimais įrodyta, kad fizinio aktyvumo stoka ir nutukimas daro daug didesnę įtaką insulino veikimui sergančiųjų antrojo tipo cukriniu diabetu palikuonių organizme nei asmenų, kurių giminėje diabeto atvejų nepasitaikė. [29] Tyrimais nustatyta, kad gyvenimo būdo pokyčiai, įskaitant apie 150 minučių per savaitę fizinio aktyvumo ir mitybos nulemtas svorio netekimas, sumažino gliukozės tolerancijos sutrikimų turinčių asmenų ligos progresavimą 58 procentais. Tyrimas parodė, kad sergantiesiems antrojo tipo cukriniu diabetu, tik sveika mityba arba tiktai fizinė veikla taip gerai neveikia kontroliuojant ir reguliuojant gliukozės kiekį kraujyje, kaip pritaikytų pratimų ir sureguliuotos mitybos derinys. [55]
Ilgalaikio tyrimo rezultatai atskleidė, kad mažiausiai dviejų valandų per savaitę papraščiausios fizinės veiklos – ėjimo – įtaka antrojo tipo cukriniu diabetu sergantiesiems yra reikšminga ir efektyvi. Teigiama, kad tuomet mirties rizika sumažėja 39 – 54 proc. ir 34 – 53 proc. tampa mažesnė rizika širdies ir kraujagyslių sistemos ligų vystymuisi bei mirtingumui nuo jų sergančiųjų antro tipo cukriniu diabetu imtyje.[20]
1.2.4. Fizinis aktyvumas ir griaučių raumenų sistema
Apie teigiamą fizinio aktyvumo poveikį judėjimo ir atramos aparato sistemai daug rašoma, atliekama tyrimų. Sisteminga fizinė treniruotė labai pagerina judėjimo-atramos aparato (kaulų, sąnarių, skeleto raumenų, sausgyslių, raiščių) struktūrą ir funkcijas. Sukaupta gausi rentgenologinių tyrimų medžiaga leidžia tvirtinti, kad dėl ilgalaikės fizinės treniruotės poveikio kaulai storėja ir stiprėja. Ilgalaikis fizinis neveiklumas sukelia kalcio apytakos organizme pažeidimus. Jo trūkstant, progresuoja
kaulinio audinio retėjimas (osteoporozė), kaulai tampa trapūs. Treniruojant organizmą, stiprėja sausgyslės ir raiščiai. Ypač gerai vystosi ir sustiprėja skeleto raumenys. Kiekvienas žmogus, reguliariai atlikdamas fizinius pratimus, gali 2-3 kartus sustiprinti savo raumenis. Išvystyta raumenų sistema byloja apie žmogaus sveikatos būklę, kadangi raumenyno veikla daro teigiamą poveikį visiems organizmo gyvybiniams procesams [65]
Judamąjį aparatą sudaro pasyvioji dalis: kaulai ir jų jungtys, bei aktyvioji dalis – raumenys. Didžiausias krūvis, veikiant fiziniams pratimams, tenka judamajam aparatui, todėl jis labiausiai pajunta tiek teigiamą, tiek neigiamą jų poveikį.
Reguliariai atliekant fizinius pratimus, kaulinėse struktūrose kinta: [52]
o Cheminė kaulų sudėtis. Kauluose, kuriems tenka pagrindinis krūvis, kaupiasi daugiau kalcio ir fosforo druskų, ypač arčiau atramos paviršiaus. Juose daugėja mineralinių medžiagų, tačiau organinių medžiagų nemažėja – kaulai tampa tvirtesni.
o Išorinė kaulų forma. Išoriškai fiziškai aktyvių žmonių kaulai reljefiškesni – ryškesnės tampa keteros, šiurkštumos, nelygumai. Tačiau tam tikrai sporto šakai atstovaujančių sportininkų kaulams būdingi skirtingi pokyčiai.
o Vidinė sandara. Vidiniai sandaros pokyčiai priklauso nuo fizinio krūvio pobūdžio. Veikiant statiniams ir jėgos krūviams, daugiausia tų kaulų, kuriems tenka pagrindinis krūvis, sustorėja kompaktinis kaulo sluoksnis. Šie sustorėjimai ryškiausi būna raumens tvirtinimosi vietose. Dėl šio sluoksnio sustorėjimo sumažėja kaulų čiulpų ertmė, kuri gali ir visai išnykti. Veikiant dinaminiams krūviams, kauluose daugėja osteonų. Dažnai pasitaiko mišrių pokyčių – kompaktinio kaulo sluoksnio sustorėjimų ir osteonų daugėjimo.
o Augimo ir kaulėjimo procesai. Dideli, sunkūs fiziniai krūviai, neatitinkantys organizmo brendimo, iš pradžių kaulų augimą aktyvina, bet greitai kaulai nustoja augti, nes kaulėja augimo zonos – epifizinės kremzlės. Tinkamai dozuojant fizinį krūvį arba gyvenant fiziškai aktyviai, atitinkamai pagal judamojo aparato subrendimą, aktyvinamos kaulų augimo zonos, jos ilgiau nekaulėja. Dėl šios priežasties didėja žmogaus augimo potencinės galimybės, nors ir teigiama, kad ūgis yra 96-98 proc. genetiškai nulemtas. [52]
Veikiant fiziniams krūviams raumenyse vyksta šie pokyčiai: o Kinta išorinė forma.
o Kinta vidinė sandara. o Kinta funkcinės savybės.
Teigiama, kad fiziniai pratimai labai pagerina apykaitą raumenų ląstelėse. Dirbančiuose raumenyse funkcionuoja 10-30 kartų daugiau kapiliarų nei nedirbančiuose. Dirbančių raumenų ląstelės
gauna daug kartų daugiau maisto medžiagų. Dėl padidėjusio maitinimo ir fiziologinės stimuliacijos pagerėja raumenų sandara ir funkcijos: didėja apimtis (masė), išauga jų susitraukimo jėga ir greitis. Gerai treniruoto žmogaus raumenyse visi procesai vyksta ekonomiškiau ir efektyviau, susikaupia didelis potencialių medžiagų, būtinų judesiams atlikti, kiekis. Kadangi jauno žmogaus raumenynas sudaro 40 - 45 proc. bendrojo kūno svorio, bet koks medžiagų apykaitos pagerėjimas tokioje didelėje kūno masėje teigiamai veikia bendrąją organizmo būklę. [65]
Raumenų darbo, kaip žmogaus naudojamos energijos generatoriaus, lyginamasis svoris per pastaruosius 100 – 120 m. sumažėjo net 188 kartus. Šiuolaikinių profesijų pagrindinį darbą sudaro mašinų, mechanizmų valdymas, sudėtingų sistemų kontrolė. Visų darbo rūšių spektre profesijos, kur vyrauja nedidelis ir vidutinis fiziniai krūviai, reikalaujantys nežymaus energijos sunaudojimo, sudaro apie 80 proc. [18]
Fizinis aktyvumas – vienas iš veiksnių netiesiogiai veikiančių kūno laikyseną. Jis stipriai veikia griaučių - raumenų sistemos funkcinę būklę: naudojant skirtingas fizinio aktyvumo formas lavinama griaučių - raumenų sistema, ugdant griaučių raumenų jėgą, ištvermę, sąnarių lankstumą, judesių koordinaciją, stiprinant silpnąsias raumenų grupes, daroma įtaka raumenų tarpusavio pusiausvyrai. [26] Teigiama, kad sumažėjus funkciniam krūviui, raumenyse vyksta stiprėjanti atrofija su struktūriniais ir funkciniais pakitimais, kurie sukelia progresuojantį raumenų silpnumą. Pavyzdžiui, susilpnėjus liemens raumenims, kojoms, didėjant kūno masei, sunku atlikti palaikančias funkcijas. Išsivysto įvairūs kūno laikysenos pažeidimai, stuburo, krūtinės ląstos, dubens deformacijos ir kt., kurie gali sukelti darbingumo sumažėjimą. [47]
Vis labiau trumpėjant fizinio aktyvumo laikui per dieną, dauguma žmonių ir laisvalaikį leidžia pasyviai: žiūrėdami televizorių, sėdėdami prie kompiuterio. Jei darbas irgi yra sėdimas, tai žmogus praktiškai visą dieną praleidžia būdamas tokioje pačioje padėtyje. Dirbant kompiuteriu, nors ir trumpą laiką, vystosi kaulų ir raumenų sistemos pakenkimai, kurie yra labai dažni suaugusiems (iki 85proc. visų dirbančiųjų). Tačiau suaugusiųjų organizmas yra mažiau jautrus aplinkos pokyčiams, negu vaikų, todėl galima teigti, kad netaisyklinga laikysena susiformuoja dar vaikystėje ar paauglystėje. Tyrimais patvirtinta, kad pirmosiose klasėse vaikų su netaisyklinga laikysena būna apie 3 proc., aštuntose - apie 8 proc., o vyresnėse klasėse – daugiau negu 20 proc. Netaisyklinga kūno laikysena retai būna įgimta, dažniausiai ji susiformuoja dėl netinkamos aplinkos, kuomet sėdima ant ūgiui nepritaikytų kėdžių, per mažai judama arba dirbama tokius darbus, kurių krūvis neatitinka morfologinių ir fiziologinių asmens ypatumų. Taisyklinga kūno laikysena sudaro optimalias sąlygas krūtinės ląstos, galūnių kaulų ir vidaus organų veiklai, todėl taisyklingos laikysenos profilaktika turi būti rūpinamasi nuo vaikystės ir visą gyvenimą. [12]
Anot B. Gaigalienės, nemažai mokslinių darbų patvirtino, kad tam tikri fiziniai pratimai ir jų kompleksai senstant stabdo kaulų retėjimą, todėl siūloma fizinį aktyvumą sieti su osteoporozės
profilaktika, o hipodinamiją priskirti osteoporozės rizikos veiksniams. Osteoporozė – degeneracinė kaulų liga, kurios eigoje mažėja kaulų masė (mažėja kaulų mineralinis tankis). Ilgainiui kaulai tampa nepatvarūs, trapūs. Tai ypač svarbu moterims, sergančioms osteoporoze. Šiuo metu sergančiųjų šia liga yra apie 75 milijonai žmonių, daugiausia moterų po menopauzės. [37] Statistiniai duomenys rodo, kad vyresniame amžiuje moterys linkusios parkristi dažniau negu vyrai, o ligos paveikti kaulai lūžta greičiau. Epidemiologiniais tyrimais įrodyta, kad fiziškai pasyvių asmenų šlaunikaulio lūžiai yra vidutiniškai du kartus dažnesni nei aktyviųjų, nes kaulų retėjimą galima sulėtinti tinkamu fiziniu aktyvumu ir mityba. Taigi fizinis aktyvumas, mažindamas osteoporozės galimybę, mažina ir su ja susijusių kaulų lūžių riziką. [18]
Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad pažinimo funkcijos sutrikimai, rizikos veiksniai prognozuojant šlaunikaulio lūžius ir fizinis aktyvumas buvo didesnis moterims, sergančioms osteoporoze lyginant su sveikomis moterimis (kontroline grupe). Be to, nustatyta, kad yra ryšys tarp fizinio aktyvumo ir emocinės būsenos bei gyvenimo kokybės vertinimų. Atlikus tyrimą statistiškai patikimi rezultatai gauti, lyginant fizinio aktyvumo ir kaulų retėjimo rodiklius. Galima teigti, jog priklausomai nuo kiekio, fizinis aktyvumas veiksmingai lėtina kaulų retėjimą moterims po menopauzės. Taip pat buvo nustatyta atvirkštinis ryšys tarp fizinio aktyvumo ir klubų kaulų lūžių rizikos. Fizinė veikla gerina pusiausvyrą, koordinaciją, raumenų jėgą, reakcijos laiką. Visi šie bruožai mažina kritimų ir kaulų lūžių tikimybę. [37]
Vyresniame amžiuje fizinis aktyvumas yra svarbus apsauginis faktorius nuo kaulų mineralinio tankio mažėjimo. Pastarasis priklauso nuo lyties. Didžiausias mineralinio kaulų tankio didėjimas stebimas lytinio brendimo metais (apie keturioliktus metus berniukams ir apie dvyliktus metus mergaitėms). Asmenys, kurie subręsta vėliau, turi mažesnį mineralinių medžiagų kiekį ir netgi intensyvus fizinis aktyvumas negali jo padidinti iki reikiamos normos. [1]
Nugaros skausmas. Išsivysčiusiose šalyse iki 7 proc. visų apsilankymų pas bendrosios praktikos gydytoją dažniausia priežastis – stuburo skausmas. Nugaros skausmą per savo gyvenimą patiria apie 80 proc. moterų ir 70 proc. vyrų. 2003 m. duomenimis, Lietuvoje net 259 iš 100 000 gyventojų, besikreipusiems į gydymo įstaigą, buvo diagnozuota dorzopatija, iš jų pirmąkart 37,6 proc., pakartotinai – 62,4 proc. Šios problemos aktualumą taip pat rodo ir tai, kad 2003 metais Lietuvoje pirmą kartą pripažinti neįgaliais dėl nugaros problemų net 2 064 asmenys. [56]
Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, žmonėms, kurie jaučia apatinės nugaros dalies skausmą ir buvo aktyvios fizinės veiklos tyrimo grupėje, judėjimo ir apsitarnavimo funkcijos atsistatė greičiau nei grupėje, kurioje skausmas buvo gydomas konservatyviai. Taip pat pastebėta, kad šioje grupėje gydymo poveikis truko ilgiau, ypač vyrams. Teigiama, kad bene svarbiausias pasiekimas – jog pacientai, jaučiantys apatinės nugaros dalies skausmą ir lankantys fiznio aktyvumo užsiėmimus išmoko, kaip saugiai judėti ir atlikti kasdienę veiklą, kol skausmas bus panaikintas. [39]
Atliktų populiacinių tyrimų rezultatais įrodyta, kad fizinis pasyvumas nėra nugaros skausmo atsiradimo rizikos veiksnys, tačiau žmonės, kurie dalyvavo sveikatos stiprinimo užsiėmimuose, turėjo mažesnę riziką patirti nugaros skausmą. [51] Gauti įdomūs taip pat Švedijoje atliktų tyrimų rezultatai bandant išsiaiškinti priežastis ir faktorius, kurie gali turėti įtakos nugaros skausmui atsirasti. Teigiama, kad iš 5798 tiriamųjų, kurių amžius buvo nuo 25 iki 79 metų, net 41 proc. jautė apatinės nugaros dalies skausmą (daugiausia 55 – 64 metų amžiaus grupėje). Apie 40 proc. visų apklaustųjų apatinės nugaros dalies skausmą jautė šešis arba daugiau mėnesių (skausmas lėtinis, chroniškas), tačiau įdomiausia tai, jog tie respondentai, kurie jautė skausmą, dirbo sunkesnį fizinį darbą ir buvo mažiau fiziškai aktyvūs laisvalaikiu nei sveiki asmenys. Buvo įžvelgta ir keletas gretutinių faktorių: tarp jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą buvo daugiau rūkančių asmenų, jų kūno masės indeksas buvo didesnis, jie gyveno mažesnėse bendruomenėse ir buvo menkiau išsilavinę nei tie, kurie nejautė nugaros skausmų. Todėl tyrėjai padarė išvadą, jog apatinės nugaros dalies skausmas priklauso nuo fizinio aktyvumo darbo metu ir laisvalaikiu, gyvenimo būdo faktorių bei demografinių charakteristikų. [4]
Apatinės nugaros dalies skausmas dažnai pasitaiko ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams ar paaugliams. Teigiama, kad 5-19 proc. visų vaikų iki paauglystės yra jautę apatinės nugaros dalies sskausmą. Tiriant 15-16 metų jaunuolius buvo manoma, kad apatinės nugaros dalies skausmą jiems gali sukelti fizinio aktyvumo nebuvimas arba tam tikros sporto šakos. Tokie skausmai, prasidėję vaikystėje ar paauglystėje, gali išlikti ar vėl atsirasti ir vyresniame amžiuje. Nustatyta, jog paauglystėje geriausia plaukioti. Tokia fizinė veikla daro įtaką ir teigiamai veikia jaunuolių, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, sveikatą. [60]
Žinoma, kad neadekvati fizinė veikla, kurios intensyvumo nenustatė specialistas, taip pat gali sukelti nugaros skausmą. Nugaros traumų tikimybę padidinti gali ir nuo ilgai trunkančios fizinės veiklos palaisvėję nugaros raiščiai bei nuvargę raumenys, todėl esant apatinės nugaros dalies skausmui būtina pasitarti su specialistu, kad fizinė veikla būtų saugi. Pavyzdžiui, jogos pratimai, užtikrinantys nugaros mobilumą, bus atliekami skausmams mažinti, o specifiniai nugaros ir pilvo raumenų ištvermę lavinantys pratimai yra atliekami pasireiškiant pakartotiniams nugaros sakusmams. [27]
Taigi apibendrinant galima teigti, kad fizinė veikla turi didžiulę įtaką žmogaus kaulams ir raumenims. Tiek vaikystėje, tiek paauglystėje, tiek vyresniame amžiuje tinkamai parinktas ir dozuojamas fizinis aktyvumas gali būti taikomas kaip prevencinė priemonė. Jei žmogus nuo vaikystės pratinamas aktyviai leisti laisvalaikį, kuo daugiau judėti, tai mažėja tikimybė, jog asmens laikysena bus netaisyklinga, asmuo sirgs osteoporoze, osteoartritu, jaus apatinės nugaros dalies skausmą.
1.2.5. Fizinis aktyvumas ir antsvoris bei nutukimas
Nutukimas, kaip būklė ar liga, sparčiai plinta visame pasaulyje. Nutukimas yra vienas iš pagrindinių pavojų sveikatai. Širdies ir kraujagyslių ligų centro duomenimis, JAV 2000 metais 19,8
proc. suaugusių gyventojų yra nutukę, o nuo 1991 metų nutukusiųjų skaičius padidėjo iki 61 proc. Atliktais tyrimais įrodyta, kad antsvoris ar nutukimas yra susijęs su padidėjusiu mirtingumu ir/ar sergamumu. Pagal 1991 metų statistiką kasmet dėl nutukimo miršta nuo 280 000 iki 325 000 žmonių, ir šis skaičius didėja. [70] Visame pasaulyje pripažinta, kad nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas didina riziką susirgti širdies-kraujagyslių, onkologinėmis ligomis, cukriniu diabetu. Kas antras žmogus Europoje turi viršsvorio problemų. Pagal Lietuvoje suaugusių gyventojų faktinės mitybos tyrimų duomenis, 17,7 proc. vyrų ir 19,5 proc. moterų yra nutukę, o viršsvorį turi 45,3 proc. vyrų ir 34,9 proc. moterų. Epidemiologinė nutukimo situacija tarp vaikų taip pat nėra džiuginanti. [47]
Dažniausiai nutunkama pasikeitus žmogaus fiziniam aktyvumui, kuris daro įtaką asmens sveikatos būklei, todėl tai gali būti kintamasis nutukimo – sergamumo – mirtingumo santykyje. [23] Supratimas, kad fiziniu aktyvumu galima gydyti nutukimą bei su juo susijusias kitas sveikatos problemas, gali greitai duoti teigiamų rezultatų ir užkirsti kelią komplikacijų atsiradimui. Fizinis aktyvumas, padedantis gerinti žmogaus sveikatą ir fizinę formą, mažinantis riziką susirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis, dar nepakankami vertinamas pasaulyje. PSO rekomenduoja kasdien mažiausiai vieną valandą skirti fiziškai aktyviai veiklai. Tačiau, kaip rodo Lietuvoje atliekami tyrimai, daugiau nei pusė šalies gyventojų laisvalaikiu skaito, žiūri televizorių ar renkasi kitas pasyvaus poilsio formas. [47] Dauguma atliktų tyrimų skelbia, kad nutukimas yra susijęs su padidėjusia mirtingumo ir sergamumo rizika. Pastaraisiais dešimtmečiais atliktos didelės studijos pateikė įrodymų, kad asmenims, kurie yra fiziškai aktyvūs, mažėja mirtingumo tikimybė ir mažesnė rizika susirgti širdies ir kraujagyslių bei medžiagų apykaitos ligomis, tam tikrų vietų vėžiu. [23] Didėjant kūno masės indeksui, didėja ir svorio įtaka žmogaus sveikatai. Pavyzdžiui, kai kūno masės indeksas didesnis nei 35 kg/m2, susirgti diabetu rizika padidėja 93 kartus tarp moterų ir 42 kartus tarp vyrų. Kūno svoriui padidėjus 20 proc., išeminės širdies ligos rizika tarp vyrų padidėja 86 proc., tarp nutukusių moterų – 3-6 kartais. Taip pat, didėjant nutukimui, auga hipertenzijos, osteoartrito ir tulžies pūslės ligų rizika. [70] Be to, keletas tyrimų rodo, kad fizinis aktyvumas gali būti ne tik nutukimo gydymas ar prevencija, bet taip pat ir sumažinti ar padėti išvengti jo sukeltų komplikacijų. [23]
Apibendrinant galima teigti, kad sveika mityba bei kryptingas, vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas yra pagrindinės priemonės svorio korekcijai, mažinančios riebalų kiekį ir didinančios raumenų masę.
1.2.6. Fizinis aktyvumas ir psichinė sveikata
Psichinės sveikatos sutrikimai, įskaitant neklinikinę depresiją, nerimo priepuolius, nuolatinį ar dažnai pasireiškiantį liūdesio jausmą ir nuotaikos sutrikimus, yra susiję su vis didėjančių paauglių ir jaunuolių mirtingumu. 2001 metų duomenimis, 28.3 proc.JAV studentų jautė liūdesį ar buvo visiškai praradę viltį, kad nutraukė savo įprastą veiklą. O 21 proc. tiriamųjų nuo 9 iki 17 metų bent vieną kartą
buvo diagnozuotas koks nors psichinis sutrikimas. Nuo 1995 metų iki 1999 metų jaunuolių, vartojančių psichotropinius vaistus padaugėjo nuo 62 proc. iki 195 proc. Ir šis skaičius vis didėja. [7] Spėjama, kad iki 2020 metų depresija taps antra liga, dėl kurios gaunamas neįgalumas. [74]
Teigiama, jog fizinis aktyvumas, fizinė veikla gali turėti teigiamą poveikį gydant psichologinius susirgimus, ypatingai veiksminga – depresijos ir nerimo atvejais. Atliktais tyrimais nustatyta, kad depresija sergantys asmenys yra mažiau judrūs, linkę būti pasyviais, o pasitelkus jėgos lavinimo bei aerobinio pobūdžio fizinę veiklą, depresijos simptomai statistiškai reikšmingai sumažėjo. Tačiau įrodyta, kad fiziniai pratimai nėra prevencinė priemonė depresijos atsiradimo rizikai mažinti. [49] JAV ir Kanadoje vykdytos keturios populiacinės apklausos, trukusios net dešimt metų, parodė, kad fizinio aktyvumo lygis (mažas, vidutinis arba didelis) pozityviai susijęs su bendra asmens savijauta, mažesniu depresijos ir nerimo pasireiškimu, pozityviomis mintimis ir geresne nuotaika. Rezultatai atskleidė faktą, kad kuo didesnis fizinio aktyvumo lygis, tuo pozityviau jis veikia išvardintas sritis. Poveikis aiškiausiai matomas moterims ir asmenims, sulaukusiems 40 metų ir daugiau. [62]
Sisteminiais tyrimais įrodyta, kad fiziškai aktyvių žmonių gyvenimo kokybės rodikliai yra aukštesni nei tų, kurie gyvena fiziškai pasyvų gyvenimą. Ypač gerai tai matoma tiriant vyresnio amžiaus arba lėtinių ligų kamuojamus asmenis. Atlikto tyrimo duomenimis, nustatytas glaudus ryšys tarp psichinės ir fizinės sveikatos vertinant jaunų suaaugusiųjų gyvenimo kokybę. [24]
Nėra tyrimais įrodyta, kad fizinis aktyvumas padeda išvengti psichikos sutrikimų, nes psichinė sveikata taip pat priklauso ir nuo socialinių, ekonominių bei biologinių faktorių. [74] Tačiau greitas ėjimas, plaukimas, negreitas bėgimas, važiavimas dviračiu, šokiai (šokio terapija) ir kitos rekreacinės veiklos sritys teigiamai ir nuolat veikia psichinę sveikatą, skatina augti pasitikėjimą savimi, gerina socializaciją, gerina nuotaiką.
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimo organizavimas. Tyrimas buvo atliekamas 2008 – 2010 metų rugsėjo – balandžio mėnesiais. Tyrimas vyko KMU Kineziologijos ir sporto medicinos katedroje. Taip pat analizėje panaudoti anksčiau (nuo 1993 – 1994 iki 2007-2008 mokslo metų) atliktų tyrimų duomenys. Tyrimui vykdyri ir atlikti buvo gautas KMU Bioetikos centro leidimas Nr. BC-SL(M)-18 (5 priedas). Surinkti duomenys apdoroti naudojant SPSS 16.0 ir Microsoft Office Excel programas.
Tyrimo objektas. KMU studentų fizinė sveikata, kuri buvo vertinama pasirinktais aerobinio pajėgumo, griaučių raumenų pajėgumo, judėjimo pajėgumo, antropometrinių matavimų testais bei anketine apklausa.
Tiriamieji. Tirimųjų atranka – tikslinė. Tyrime dalyvavo KMU studijuojantys asmenys. Nuo 1993 metų ištirti 1204 vaikinai, kurių amžiaus vidurkis 19,4 ± 0,8 metų ir 3794 merginos, kurių amžiaus vidurkis 19,6 ± 0,5 metų. Ne visi testai buvo pradėti taikyti vienu metu, todėl tiriamųjų imtis skirtinguose testuose nėra vienoda (žr. 1 priedą).
Tyrimo metodai. Pasirinkta tiriamuosius vertinti naudojant EUROFIT testus, kadangi jų paskirtis yra išmatuoti su sveikata susijusį fizinį pajėgumą. EUROFIT testai yra skirti darbingo amžiaus suaugusiesiems – asmenims nuo 18 iki 65 metų amžiaus. Šiems testams atlikti nereikalinga speciali įranga, patalpa ar lėšos, todėl tyrimo metodus buvo lengva taikyti. Fizinei būklei vertinti buvo matuojamas ūgis, svoris, GPT, pulsas ramybės metu, sistolinis AKS, pulso atsistatymas po fizinio krūvio. Kūno kompozicija taip pat yra reikšminga dedamoji vertinant fizinę sveikatą, todėl buvo apskaičiuotas KMI ir santykinė riebalų masė. Laisvalaikiu, darbinėje ir sportinės veiklos metu esantis fizins aktyvumas vertintas naudojant Beacke kasdienio fizinio aktyvumo klausimyną. Darbinė veiklos metu esantis fizinis aktyvumas studentams buvo traktuojamas kaip fizinis aktyvumas studijų metu. Taigi norint įvertinti tiriamųjų fizinę sveikatą, buvo vertinama fizinė būklė, fizinis pajėgumas, kūno masės kompozicija ir fizinis akttyvumas. Visi taikyti metodai ir trumpas jo aprašas pateikiamas 2 lentelėje.
2 lentelė. Tyrime taikyti testai ir trumpas jų aprašas
Šaltinis: sudaryta autorės [45, 64,68]
Fizinės būklės vertinimas
Eil.Nr. Parametras Kas verinama Atlikimo technika Vertinimas
1. Ūgis Matuojamas
tiriamojo ūgis Matuojamas ūgis naudojant ūgio matuoklę Ūgis (cm)
2. Svoris Tiriamojo svoris Asmuo pasveriamas
naudojant medicinines svarstykles Svoris (kg) 3. GPT Gyvybinė plaučių talpa Tiriamasis stovėdamas giliai įkvepia ir maksimaliai iškvepia į spirometrą
Fiksuojami spirometro rodomi duomenys – GPT (l)
4. Sistolinis AKS AKS Kraujospūdžio matavimo
aparatu matuojamas AKS Registruojamas sistolinis AKS mmHg
5. ŠKS būklė
ramybės metu
Pulsas ramybėje Ramybės metu suskaičiuojamas pulsas
Registruojamas pulso dažnis per 1 min. (kartai / min)
6. ŠKS būklė po
fizinio krūvio Pulso atsistatymas po fizinio krūvio Pamatuojamas pulsas ramybės būsenoje, tada atliekama 20 standartinių pritūpimų vidutiniu tempu. Matuojamas pulsas
Registruojamas laikas, per kurį pulsas po fizinio krūvio atsistatė iki ramybėje buvusio pulso
(min) Fizinio pajėgumo vertinimas
EUROFIT
Atlikimo
seka Testas Kas verinama Atlikimo technika Vertinimas
1. Flamingo testas Pusiausvyra Balansuoti stovint viena koja ant nurodytų matmenų buomelio
Mėginimų išlaikyti pusiausvyrą per vieną minutę skaičius.
(k/min)
2. Tepingas Rankos kartotinių
judesių greitis
Parankesne ranka kiek galima greičiau padaryti 25 pilnus judesius, pakaitomis paliečiant du ant stalo pritvirtintus judesius.
Geriausias laikas, per kurį nustatytos zonos buvo paliestos po 25 kartus. (sek)
3. Sėstis ir siekti Liemens
juosmeninės dalies paslankumas
Siekti rankomis kuo tolimesnio taško sėdint, nelenkiant kojų per kelių sąnarius.
Tolimiausias, pirštų galais, pasiektas taškas. (cm) 4. Šuolis į tolį iš
vietos
Staigioji jėga Šokama į priekį atsispiriant abiem kojomis.
Geresnis iš dviejų bandymų šuolio rezultatas. (cm) 5. Plaštakos jėga Plaštakos jėga,
santykinė plaštakos jėga.
Maksimalia jėga spaudžiams dinamometras.
Testuojamos abi plaštakos
Stipresnės rankos rezultatas.
(kg)
6. Sėstis ir gultis Pilvo raumenų
jėgos ištvermė Per 30 sek. kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti. Tiksliai atliktų judesių, per 30 sek., skaičius. (k/30 sek.)
7. 10x5 bėgimas
šaudykle Vikrumas Bėgama paskirtu taku pirmyn ir atgal, abiem pėdom peržengiant galinę liniją ir kuo greičiau apsisukant.
Matuojamas laikas (s), per kurį tiriamasis atlieka užduotį.
8. Ištvermės
bėgimas Širdies ir kvėpavimo sistemos pajėgumas
Pradedama eiti, vėliau bėgama atkarpas po 20 m, kaskart didėjančiu tempu, kurį nurodo signalas.
Fiksuojamas laikas, per kurį įveikiama užduotis (s, min).
9. Fizinio
pajėgumo indeksas (2 km ėjimo testas)
Aerobinis
pajėgumas Einama 2 km lygia vietove. Pagal formulę, atsižvelgiant į lytį, amžių (m), ėjimo laiką
(min, sek.), pulso dažnį per
pirmąją minutę pabaigus testą
(k/min), KMI (kg/m2)
apskaičiuojamas FPI.
Kūno masės kompozicijos vertinimas
Eil.Nr. Parametras Kas tiriama Atlikimo technika Vertinimas
1.. Santykinė
riebalų masė Riebalų masė organizme Kaliperiu matuojamos riebalinės raukšlės nurodytose vietose. Pagal formulę RMproc.=457 /
kūno tankis - 414,2
apskaičiuota santykinė riebalų masė.
Apskaičiuojama santykinė riebalų masė organizme (kg)
2. Kūno masės
indeksas Svorio ir ūgio santykis Pagal formulę KMI=svoris (kg)/ūgis(m)2 apskaičiuotas kūno masės indeksas
Apskaičiuotas ir įvertintas tiriamųjų KMI (kg/m2)
Fizinio aktyvumo vertinimas
Eil.Nr. Klausimynas Kas tiriama Atlikimo technika Vertinimas
1. Beacke kasdienio fizinio aktyvumo klausimynas Fizinis aktyvumas darbo, sporto ir laisvalaikio metu Tiriamasis užpildo klausimyną, kurį sudaro 16 klausimų: 1-8 klausimai fiziniam aktyvumui darbinėje veikloje vertinti, 9-12 klausimai fiziniam aktyvumui sportinėje veikloje vertinti ir 13-16 klausimai – fiziniam aktyvumui laisvalaikiu vertinti
Kiekviena veikla vertinama nuo 1 (mažiausias) iki 5
(didžiausias) balas. Fizinio aktyvumo lygis vertinamas balais nuo 3 (mažiausias) iki 15 (didžiausias). Balai gali būti išreiškiami proc. (%)
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1.
F
IZINĖS BŪKLĖS VERTINIMO REZULTATŲ APTARIMASFizinės būklės vertinimas šiame tyrime buvo pagrįstas ūgio, svorio, gyvybinės plaučių talpos ŠKS ramybės metu bei po fizinio krūvio (20 standartinių pritūpimų vidutiniu tempu), sistolinio AKS matavimu bei vertinimu. Diagramose pateikiama minėtų tirtų rodiklių vidurkių (be standartinės paklaidos) kitimas nuo 1993-1994 iki 2009-2010 mokslo metų (ne visi tyrimai buvo pradėti tais pačiais mokslo metais). Tiriamųjų imtis, pasiskirstymas pagal lytį ir rezultatų vidurkiai atitinkamais metais pateikiami 1 priede. Paryškintos linijos rodo, kad tais metais pokytis buvo statistiškai patikimas (p<0,05). Tyrimo duomenis nuspręsta palyginti su nustatytomis normomis (2 priedas) ir palyginti su jau atliktais ir publikuojamais studentų tyrimais [68].
5 pav. pateikiamas tyrime dalyvavusių studentų ūgio vidurkių kitimas. Bendros ūgio mažėjimo ar didėjimo tendencijos nėra, nes statistiškai reikšmingų pokyčių ilgesnį periodą nestebima. Merginų ūgio vidurkis statistiškai reikšmingai nekito nė vienais iš tirtųjų mokslo metų, o vaikinų – statistiškai reikšmingai didėjo 2005-2006 ir 2006-2007 mokslo metais, mažėjo – 2008-2009 ir 2009-2010 mokslo metais. Palyginus duomenis su anksčiau atliktais tyrimais galime teigti, kad KMU studentų ūgio vidurkis yra toks pats: merginų svyruoja nuo 167 iki 169 cm, o vaikinų – nuo 181 iki183 cm, visai kaip ir anksciau atliktuose tyrimuose [68].
181 183 182 184 182 182 182 180,5 180 181 181 169 169 168 169 168,5 168 168 167 168 167 169 161 164 167 170 173 176 179 182 185 188 1993-1994 1994-1995 1995-1996 1996-1997 1997-2003 2003-2004 2004-2005 2005-2006 2006-2007 2007-2008 2008-2009 2009-2010 Mokslo metai Ū gi s, c m vyrai moterys
5 pav. Studentų ūgio vidurkio kitimas 1993 – 1996 ir 2003 – 2010 mokslo metais
(Paryškintos linijos žymi statistiškai reikšmingus pokyčius, p<0,05)
Pateiktose orientacinėse normose [68] nurodoma, kad Lietuvoje merginų studenčiųsvoris yra nuo 58,77 iki 59,24 kg, o tai reiškia, kad mūsų tyrime dalyvavusios merginos svėrė daugiau. Tai ypač
