PERIODONTITO LAIPSNIO ĮTAKA SISTEMINIAMS ORGANIZMO SUTRIKIMAMS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Sergėj Voitenko

PERIODONTITO LAIPSNIO ĮTAKA SISTEMINIAMS

ORGANIZMO SUTRIKIMAMS

PERIODONTITIS DEGREE INFLUENCE ON SYSTEMIC BODY

DISORDERS

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRINIS BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: vet. gyd. lekt. Dmitrij Kvitka

2

DARBAS ATLIKTAS X SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Periodontito laipsnio įtaka sisteminiams organizmo sutrikimams“

1. Yra atliktas mano paties.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

(data) (darbo vadovo vardas,

pavardė)

(parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)

vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentai: 1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė)

3

TURINYS

1.1 Dantų anatominė sandara ... 9

1.2 Dantų anatominė struktūra ... 10

1.3. Periodonto liga ... 12

1.3.1 Gingivitas ... 16

1.3.2. Periodontitas ... 17

1.4 Sisteminės ligos ... 18

1.4.1 Inkstų funkcijos sutrikimai ... 18

1.4.2 Širdies funkcijos sutrikimai ... 19

1.4.3 Virškinimo sistemos funkcijos sutrikimai ... 19

2. TYRIMO MEDŢIAGA IR METODAI ... 20

3. REZULTATAI ... 23 4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 33 5. IŠVADOS ... 35 REKOMENDACIJOS ... 36 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 37 PRIEDAI ... 40

4

PERIODONTITO LAIPSNIO ĮTAKA SISTEMINIAMS ORGANIZMO

SUTRIKIMAMS

SANTRAUKA

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas, Dr. Leono Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika, Tilţės g. 18, Kaunas.

Baigiamasis darbas išdėstytas 40 puslapių, jame yra 25 paveikslai, 3 lentelės, 1 priedas. Literatūros sąraše nurodyti 43 literatūros šaltiniai.

Darbo tikslas. Įvertinti skirtingo laipsnio periodontito koreliacija su kitų organų sistemų

sutrikimais.

Tiriamieji gyvūnai – įvairių veislių, lyties, amţiaus, šėrimo tipo šunys, atvykę į „X“ kliniką atlikti burnos higieną. Tiriamiesiems buvo pildoma registracijos kortelė ir apţiūros anketa, kurioje buvo renkami duomenys apie gyvūną: anamnezė, snukio ertmės apţiūros įrašai: stebimi dantų paţeidimai, dantenų būklė, periodontito laipsnis, nustatoma galutinė diagnozė, paskiriamas chirurginis ir medikamentinis gydymas, paskyrimai gydymui namuose bei pateikiamos rekomendacijos.

Periodontito pasireiškimo ir vyravimo priklausomybė buvo vertinama amţiaus, veislės, šėrimo tipo atţvilgiu. Taip pat vertinti kraujo morfologiniai (WBC) ir biocheminiai (CREA, UREA) parametrai, inkstų struktūriniai pokyčiai, tiriant ultragarsu. Buvo tiriama Helicobacter pylori vyravimo koreliacija priklausomai nuo periodontito laipsnio.

Rezultatai ir išvados: Ištirti 28 šunys. Analizuodami tyrimo rezultatus nustatėme, kad 2 – 5

ir 6 – 8 m. amţiaus grupėse daţniausiai buvo diagnozuojamas 2 laipsnio periodontitas, 9 m. amţiaus ir vyresnių šunų grupėje vyravo 3 ir 4 laipsnio periodontitas. Veislės ir šėrimo tipo įtaka periodontito atsiradimui ir vyravimui nustatyta nebuvo. Kraujo morfologiniai ir biocheminiai parametrai, nepriklausomai nuo diagnozuoto periodontito laipsnio, buvo normos ribose. Inkstų struktūriniai pokyčiai, tiriant ultragarsu, daţniau aptinkami šunims, kuriems diagnozuotas 3 – 4 laipsnio periodontitas. Stipresnė Helicobacter pylori reakcija daţniau nustatoma šunims, sergantiems paţengusiu (3-4 laipsnio) periodontitu. Daţniausiai sutinkama H. pylori sukeliama patologija – skrandţio gleivinės hiperemija.

5

PERIODONTITIS DEGREE INFLUENCE ON SYSTEMIC BODY

DISORDERS

Master‘s Thesis

SUMMARY

Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Dr. Leono Kriaučeliūno small animal clinic., Tilţės g. 18, Kaunas.

Final thesis consists of 40 pages, it contains 25 pictures, 3 tables, 1 annex, 43 references.

Objective. To evaluate the correlation between different periodontitis degrees and other organ

system disorders.

Subjects of the study included dogs of various breeds, gender, age, type of feeding, who have come to the clinic to perform oral hygiene. All the dogs, which participated in the study were given a registration card and a survey questionnaire, where the following data was filled: anamnesis, oral cavity inspection records: observed dental lesions, condition of the gingiva, degree of periodontitis, final diagnosis, performed surgical and medical treatment, prescribed therapy in home conditions and recommendations.

The dependence of the onset and severity of periodontitis was assessed in terms of age, breed, and type of feeding. Blood morphological (WBC) and biochemical (CREA, UREA) parameters, kidney structural changes observed with ultrasound were also assessed. The prevalence correlation between Helicobacter pylori and periodontitis degree was studied.

Results and Conclusions: 28 dogs were examined. Analyzing the results of the study, we

found that in 2 – 5 and 6 – 8 years old age groups 2 degree periodontitis was commonly diagnosed, periodontitis of 3 and 4 degree prevailed in the age group of 9 years and older. Breed and feeding type had no effect on the occurrence and prevalence of periodontitis. The estimated morphological and biochemical parameters of the blood, irrespective of the periodontitis diagnosed, were within the normal range. Changes in the kidney structure are more common in dogs with a 3 – 4 degree of periodontitis. A stronger response to Helicobacter pylori is more common in dogs with advanced stages (3 – 4 degree) of periodontitis. The most common pathology caused by H. pylori is hyperemia of the gastric mucosa.

6

SANTRUMPOS

 RBC – eritrocitų (raudonųjų kraujo kūnelių) skaičius  HCT – hematokritas; eritrocitų santykis su kraujo plazma  HGB – hemoglobino koncentracija

 MCV – vidutinis eritrocitų tūris

 MCH – vidutinis hemoglobino kiekis eritrocite

 MCHC – vidutinė eritrocitų hemoglobino koncentracija  RDW – eritrocitų dydţio variacija

 %RETIC – retikuliocitų procentinė reikšmė, išreiškiamas procentais  RETIC – retikuliocitų skaičius

 WBC – leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) skaičius  %NEU – neutrofilų procentinė reikšmė

 %LYM – limfocitų procentinė reikšmė  %MONO – monocitų procentinė reikšmė  %EOS – eosinofilų procentinė reikšmė  %BASO – bazofilų procentinė reikšmė  NEU – neutrofilų skaičius,

 LYM – limfocitų skaičius  MONO – monocitų skaičius  EOS – eosinofilų skaičius  BASO – bazofilų skaičius  PLT – trombocitų skaičius  MPV – vidutinis trombocitų tūris

 PDW – trombocitų apimties variacija, trombocitų pasiskirstymas pagal dydį  PCT – trombokritas, išreiškiamas procentais

 BUN – šlapalas  Glu – gliukozė  Cre – kreatininas

 ALP – šarminė fosfatazė  ALT – alanintransaminazė  T-Pro – bendras baltymas



7

ĮVADAS

Periodontitas yra viena iš daţniausiai pasitaikančių snukio ertmės ligų, kuri yra sutinkama smulkių gyvūnų veterinarijos praktikoje. Didţioji dalis šunų ir kačių populiacijos virš 3 metų amţiaus turi šios ligos poţymius ir jiems yra reikalingas profesionalus gydymas. Šios ligos paplitimas šunų populiacijoje gali siekti nuo 53 iki 97 proc. Kai kuriems gyvūnams ryškūs klinikiniai poţymiai tampa pastebimi tik vėlesnėse ligos stadijose.

Periodonto liga – tai unikali snukio ertmės infekcija, kuri nėra susijusi su masyvia bakterine audinių invazija. Periodonto liga aprašoma kaip multifaktorinė infekcija ir yra siejama su tokiais etiologiniais faktoriais kaip gyvūno imuninės sistemos būklė, veislė, amţius, snukio ertmės mikroflora ir dantų valymo procedūrų daţnis.

Jeigu periodontitas nėra gydomas, jis gali lemti oronazalinių fistulių, osteomielito, patologinių ţandikaulio lūţių, akių problemų atsiradimą. Periodontito gydymas ir prevencija yra svarbūs net tik kosmetiniu atţvilgiu, kadangi yra nustatyta, kad didelio laipsnio infekcija snukio ertmėje gali sukelti kitų organizmo sistemų funkcijų sutrikimą. Su periodontitu yra siejamos kepenų, virškinamojo trakto, inkstų, plaučių bei širdies patologijos.

Periodontitas yra siejamas su silpna endotoksemija, kuri gali sukelti intrahepatinę cholestazę. Kaip paţengusio periodontito pasekmė gali išsivystyti bakteremija, kuri gali lemti imuninių kompleksų susidarymą ir jų predispoziciją inkstuose, sukeliant glomerulonefritą. Snukio ertmė savaime yra mikroorganizmų laboratorija ir kartais net menkas įbrėţimas dantenų paviršiuje, nusilpus imunitetui ar atsiradus kitokiems nepalankiems veiksniams gali sukelti rimtų nemalonumų. Infekcijos sukeltos Helicobacter rūšių (H. heilmannii ir H. failai) buvo aptiktos šunims ir katėms (14). Manoma, kad mikroorganizmai gali būti perduodami peroraliai, nes jų buvo aptikta dantų apnašose ir seilėse (7,14).

Darbo aktualumas: kadangi periodontitas šunų tarpe yra daţnai pasitaikanti liga, mes norėjome

suţinoti, kokią įtaką jo sunkumo laipsnis gali daryti kitoms organizmo organų sistemoms.

Darbo tikslas: įvertinti skirtingo laipsnio periodontito koreliacija su kitų organų sistemų

sutrikimais

Darbo uţdaviniai:

1. Įvertinti gyvūno amţiaus, veislės, šėrimo tipo įtaką periodontito laipsnio atsiradimui ir vyravimui.

2. Įvertinti skirtingo laipsnio periodontito koreliaciją su inkstų disfunkcija tiriant biocheminius (CREA, UREA) kraujo parametrus.

8 3. Įvertinti skirtingo laipsnio periodontito koreliaciją su snukio ertmės uţdegimu analizuojant

morfologinius (WBC) kraujo parametrus.

4. Įvertinti skirtingo laipsnio periodontito koreliaciją su inkstų struktūriniais pokyčiais, aptinkamais tiriant ultragarsu.

5. Įvertinti skirtingo laipsnio periodontito koreliaciją su Helicobacter pylori reakcijos stiprumu ir sukeliamomis virškinamojo trakto patologijomis.

9

1. LITERATŪROS APŢVALGA

1.1 Dantų anatominė sandara

Šunys turi 42 dantis, kurie pagal formą ir padėtį yra skirstomi į kandţius (dentes incisivi), iltinius (dentes canini), kaplius(dentes premolares) ir krūminius (dentes molares) (1). Kiekvienas dantis turi 3 pagrindines struktūrines dalis (1 pav):

 Danties vainiką (corona dentis) matoma danties dalis, kuri yra virš dantenos ir yra padengta emaliu.

 Kaklelį (collum dentis) yra tarp vainiko ir šaknies, ties dantenomis. Danties kaklelis – tai emalio ir cemento susijungimo vieta, kitaip vadinama cemento – emalio jungtimi (CEJ) (2).  Šaknį (radix dentis) danties dalis, esanti po dantenomis. Didţioji jos dalis išsidėsčiusi

ţandikaulių alveolėse (3). Kandţiai ir iltiniai dantys yra vienašakniai, tuo tarpu kapliai ir krūminiai dantys gali turėti vieną, dvi arba tris šaknis (1).

1 pav. Sveiko danties anatominė sandara (1)

Kiekvienam danties paviršiui yra suteiktas tam tikras pavadinimas, kurio dėka klinikiniame darbe yra indentifikuojama patologijos buvimo vieta (2). Danties paviršius, nukreiptas burnos prieangio link yra vadinamas prieanginiu paviršiumi (facies vestibularis), o paviršius, kurį liečia lieţuvis-lieţuviniu paviršiumi (facies lingualis). Liečiamasis paviršius (facies contactus), nukreiptas

10 į priešais gulinčių dantų pusę vadinamas išoriniu (facies mesialis), o į kaudaliau esančių dantų pusę-distaliniu (facies distalis). Taip pat dantys turi kramtomąjį paviršių (facies occlusalis) (3).

Dantys sudaryti iš trijų skirtingų mineralizuotų audinių, kurie dengia danties ertmę (cavum dentis). Danties ertmė yra uţpildyta minkštimu (pulpa dentis), kuris yra sudarytas iš jungiamojo audinio (kolageno), nervų, kraujagyslių ir nediferencijuotų mezenchiminių ląstelių (2,3). Kiekvienos šaknies gale atsiveria apikalinė anga, kuri leidţia kraujagyslėms ir nervams pro danties šaknies kanalą (canalis radicis dentis) patekti į danties ertmę. Dauguma minkštime esančių nervų yra juntamieji. Kadangi minkštimas apsuptas neelastišku, nesiplečiančiu audiniu, net silpniausia uţdegiminė reakcija sukelia skausmo pojūtį (3).

1.2 Dantų anatominė struktūra

Emalis (enamelum) kietas, dantį dengiantis viršutinis sluoksnis. Emalis yra baltos spalvos, epitelinės kilmės, neląstelinis, dėl ko negali regeneruoti (3). 96 proc. emalio sudaro neorganinės medţiagos (didţioji dalis – hidroksiapatito kristalai), tuo tarpu organiniai junginiai ir vanduo sudaro tik 4 proc. į emalio sudėtį įeinančių medţiagų (2). Šunų dantys pagal emalio išsidėstymą priskiriami brachiodontiniams dantims (3).

Dentinas (dentinum) susideda iš pagrindinės kaulinės medţiagos ir kolageninių skaidulų. Jis yra gaminamas odontoblastų, kurie traukiasi nuo naujai suformuoto dentino ir sudaro ištisinį sluoksnį tiesiogiai besiliečiantį su minkštimu (3). Odontoblastai gali vykdyti trijų tipų dentino sintezę – pirminis dentinas, kuris formuojasi prieš danties išdygimą. Antrinis, kurio sintezė prasideda po danties išdygimo ir reparacinis arba tretinis dentinas, susidarantis dėl odontoblastų paţeidimo (1,2). Odontoblastų produktyvumas išlieka nepakitęs visą gyvenimą, todėl antrinis dentinas palaipsniui uţpildo minkštimo ertmę, gyvūnui senstant. Dentinas apsupa danties minkštimą, taip apribodamas minkštimo ertmę. Danties vainike dentiną dengia emalis, o šaknyje cementas (3). Svarbi į dentino sudėtį įeinantį struktūra – dentino vamzdeliai, besitęsiantys nuo išorinio danties paviršiaus iki minkštimo. Viename mm2

yra 30 – 40 tūkst. vamzdelių, kurie dalyvauja skausmo impulsų perdavime minkštimui, esant dentino paţeidimui (2).

Cementas (cementum) minkščiausias iš kalcifikuotų danties audinių, kuris tiesiogiai kontaktuoja su alveoliniu kaulu. Dantis prie alveolinio kaulio tvirtinasi periodonto raiščių pagalba. Raiščius sudaro kolageninės skaidulos, kurios tvirtinasi prie cemento ir alveolinio kaulo (1,3).

Dantenos (gingiva) yra sudarytos iš tankaus skaidulinio jungiamojo audinio, kuris yra padengtas lygia, daug kraujagyslių turinčia gleivine (3). Laisvoji dantenų dalis formuoja dantenos kraštą, kuris lengvai pastebimas, atliekant snukio ertmės apţiūrą ir apsupa kiekvieno danties

11 vainiką. Tarp laisvo dantenos krašto ir danties išsidėsto dantenos vagelė. Vagelę dengiantis epitelis atsinaujina kas 4-6 dienas. Dantenų vagelėje pastoviai randamas krevikulinis skystis, į kurio sudėtį įeina įvairios imuninės sistemos ląstelės (antikūnai, neutrofilai, limfocitai). Vagelės dugną dengia epitelinis audinys, kuris hemidesmosomų pagalba prijungia dantenos audinius prie danties paviršiaus (2).

Šunų dantų ţymėjimui yra naudojama modifikuota triados sistema. Naudojant šią sistemą kiekvienam dančiui individualiai yra priskiriamas triţenklis numeris. Pirmas skaičius reiškia ketvirtį, kuriame išsidėsto dantis:

 1 - dešinė viršutinio ţandikaulio pusė  2 - kairė viršutinio ţandikaulio pusė  3 - kairė apatinio ţandikaulio pusė  4 - dešinė apatinio ţandikaulio pusė

Antras ir trečias skaičius paţymį danties padėtį atitinkamame ketvirtyje, pradedant skaičiavimą nuo vidurinės linijos (2 pav) (2).

12

1.3

.

Periodonto liga

Grupė uţdegiminių sutrikimų, kurie yra sukelti bakterijų, esančių apnašose ir po jomis, apibendrinami terminu „periodonto liga“ (4). Pirminė prieţastis, sukelianti šią ligą, tai apnašų kaupimasis dantų paviršiuje, tuo tarpu akmenų formavimasis tai tik antrinis etiologinis faktorius (5). Periodonto liga yra daţnai sutinkama smulkių gyvūnų tarpe – iki 2 metų amţiaus 80 proc. šunų ir 70 proc. kačių turi šio sutrikimo poţymius (6). Gyvūnui senstant didėja ir periodonto ligos paplitimas, tačiau sutrikimas maţiau paplitęs tarp antsvorį turinčių gyvūnų (7). Į periodonto ligos sąvoką įeina ankščiausia susirgimo stadija – gingivitas, ir paţengusi stadija – periodontitas (4).

Ligos progresavimui būdingas epizodiškumas – ūmios, besikartojančios audinių paţeidimo fazės ir po jų sekantys ramybės periodai. Audinių paţeidimo fazių metu vyksta ţymus periodonto kišenių gilėjimas bei periodonto raiščio audinių ir alveolinio kaulo struktūros nykimas uţdegiminio proceso pasekoje. Ramybės periodams nebūdingi jokie ligos progresavimo poţymiai, tačiau dėl subgingivinių apnašų, esančių ant šaknų paviršiaus, palaikomo uţdegiminio proceso, šiose stadijose negali vykti pilnavertis paţeistų audinių gijimas (5).

Pagrindinis klinikinis poţymis, pagal kurį periodonto ligai gali būti priskiriama tam tikra ligos stadija yra dantų prisitvirtinimas ţandikaulio arkadose. Vertinti periodonto ligą pagal prisitvirtinimą yra tikslingiau, negu remiantis periodonto kišenių gilumu, kadangi atkreipiamas dėmesys į dantenų recesiją. Prisitvirtinimas ţandikaulio arkadose nustatomas pagal atstumą tarp CEJ ir dabartinės dantenų prisitvirtinimo ribos (8). Pagal dantų prisitvirtinimą ţandikaulio arkadose gali būti išskiriami keturi periodonto ligos laipsniai:

 0 laipsnis (sveikos dantenos ir dantys) – jokių dantenų uţdegimo ar periodontito poţymių (9,10) (3 pav.).

 1 laipsnis (gingivitas) – dantenų uţdegimas laisvajame dantenų krašte, sukeltas supragingivinių apnašų. Progresuojant gingivitui ryškėja dantenų paraudimas, atsiranda edema, zonduojant dantenas atsiranda kraujavimas. Paţengęs gingivitas yra apribotas dantenų epiteliniu ir jungiamuoju audiniais. Dantys nekliba, kaulinio audinio paţeidimo nėra (9,10) (4 pav.).

 2 laipsnis (ankstyvas periodontitas) – šiai ligos stadijai būdinga apikalinė epitelinio audinio migracija, ko pasekmėje formuojasi gilesnė vaga (kišenė). Dantų prisitvirtinimo praradimas šioje stadijoje gali būti iki 25 proc (9,10) (5 pav.).

 3 laipsnis (vyraujantis periodontitas) – šiai ligos stadijai gali būti būdinga dantenų recesija ar dantų šaknų apnuoginimas. Galimas neţymus vienašaknių dantų paslankumas. Nors dantų ir dantenų paviršius išoriškai neţymiai skiriasi nuo antro ligos laipsnio, šioje stadijoje

13 prasideda pokyčiai kauliniame audinyje. Dantų prisitvirtinimo praradimas siekia – nuo 25 iki 50 proc (9,10) (6 pav.).

 4 laipsnis (paţengęs periodontitas) – ţymus ( >50 proc.) dantų prisitvirtinimo netekimas, kuris gali būti išreikštas kaip dantų klibėjimas, dantenų recesija, abscesų formavimasis ar dantų šaknų apnuoginimas (9,10) (7 pav.).

5 pav.2 laipsnio periodontitas. Zondo pagalba išmatuojama 6 mm periodonto kišenė (8)

4 pav. 1 laipsnio periodontitas

(gingivitas) (8)

3 pav. 0 laipsnio periodontitas (8)

6 pav.3 laipsnio periodontitas. Zonduojant išmatuojama 4 mm periodonto kišenė, 2 mm dantenų recesija (8)

14 Prisitvirtinimo praradimas išreiškiamas procentiškai, o ne tiksliais išmatavimo vienetais dėl didelės dantų šaknų ilgio variacijos tarp atskirų dantų ir skirtingų šunų veislių. Šis parametras turėtų būti nustatomas kombinuojant zondavimą ir dantų rentgeninį tyrimą (8).

Kitas būdingas periodonto ligos poţymis – dantų šaknų išsišakojimo (vieta tarp daugiašaknių dantų šaknų) apnuoginimas. Ši patologija atsiranda dėl apikalinio alveolinio kaulo judėjimo. Gyvūnams dantų išsišakojimo apnuoginimas gali atsirasti net ir ankstyvose periodonto ligos stadijose, ypač tai pastebima smulkių veislių šunims, kadangi net ir 1 mm alveolinio kaulo praradimas gali lemti šio sutrikimo išsivystymą. Atsidengęs šaknies išsišakojimas sudaro sąlygas apnašų ir maisto likučių kaupimuisi bei akmenų formavimuisi, tokiu būdu didėja audinių jautrumas periodonto ligai (8).

Veterinarinėje odontologijoje danties šaknies išsišakojimo apnuoginimui gali būti priskiriami sekantys laipsniai:

 0 laipsnis (F0): nėra šaknies išsišakojimo apnuoginimo (8 pav.).

 1 laipsnis (F1): priskiriamas, kai zonduojant po daugiašaknių dantimi su prisitvirtinimo praradimu į bet kurią pusę pasiekiama iki karūnėlės vidurio (9 pav.).

 2 laipsnis (F2): priskiriamas, kai zonduojant po daugiašaknių dantimi su prisitvirtinimo praradimu pasiekiama daugiau, negu iki karūnėlės vidurio, tačiau zondui nepraeinant kiaurai iki priešingos zondavimo krypčiai pusės (10 pav.).

 3 laipsnis (F3): priskiriamas, kai zonduojant po daugiašaknių dantimi zondas praeina kiaurai iki priešingos zondavimo krypčiai pusės(10) (11 pav.).

15 Apikalinė alveolinio kaulo migracija, be šaknies išsišakojimo apnuoginimo, taip pat lemia ir paţeistų dantų klibėjimo atsiradimą. Kaulinio audinio kiekio praradimas, reikalingas patologinio danties mobilumo išsivystymui, priklauso nuo atitinkamo danties šaknies ilgio ir nuo danties palaikančio alveolinio kaulo kokybės (pvz., apatinio ţandikaulio kaulinis audinys yra tankesnis, negu viršutinio; distalinės ţandikaulio dalies kaulinis audinys yra tvirtesnis uţ rostralinės dalies kaulinį audinį) (8,11). Didelio laipsnio mobilumas gali būti pastebimas apatinio ţandikaulio pirmųjų kaplių, išsidėstančių šalia fibrozinės simfizės, srityje. Tačiau tai būdinga ir esant minimaliai kaulo rezorbcijai, arba net nepaţeisto kaulo atveju, todėl siekiant įvertinti periodonto ligos laipsnį neuţtenka vertinti tik paţeistų dantų mobilumą (8).

Dantų klibėjimas gali būti vertinamas naudojant Amerikos Veterinarinės Odontologijos Koledţo taikomą nomenklatūrą:

 0 laipsnis (M0): normalus fiziologinis judrumas iki 0.2 mm.

 1 laipsnis (M1): Judrumas į visas puses, išskyrus aksialinę, daugiau nei 0.2 mm ir iki 0.5 mm.

9 pav. 1 laipsnis, zondas galiuku

siekia šaknies išsišakojimą (8)

10 pav. 2 šaknies išsišakojimo

apnuoginimo laipsnis (8)

11 pav. 3 šaknies išsišakojimo apnuoginimo laipsnis (8)

8 pav. 0 laipsnis, nėra šaknies

16  2 laipsnis (M2): Judrumas į visas puses, išskyrus aksialinę, daugiau nei 0.5 mm ir iki 1.0

mm.

 3 laipsnis (M3): Judrumas į visas puses, išskyrus aksialinę, daugiau nei 1.0 mm arba bet koks aksialinis judrumas (10).

1.3.1 Gingivitas

Gingivitas tai ankstyvoji ir grįţtama periodonto ligos stadija, kurios metu uţdegiminis procesas vyksta dantenose (6). Gingivitas atsiranda kaip atsakas į periodonto patogenines bakterijas, esančias apnašose ir danties paviršiuje (12). Daţniau gingivitas yra diagnozuojamas vyresnio amţiaus šunų tarpe (13). Pagrindiniai gingivito atsiradimo poţymiai – dantenų kraujavimas, padidėjęs seilėtekis, dantenų paraudimas ir edema (14).

Pirminis etiologinis faktorius, lemiantis gingivito išsivystymą – apnašos, kurių sudėtyje infekcijos pradţioje dominuoja gramteigiamos, anaerobinės bakterijos, o vėlesnėse stadijose gramneigiamos, anaerobinės bakterijos, spirochetos (15,16). Sveikoje burnos ertmėje esančiose apnašose didţiąją dalį sudaro aerobiniai arba fakultatyvūs anaerobiniai mikroorganizmai (5). Liga prasideda komensaliniams seilėse esantiems mikroorganizmams prisitvirtinus prie dantų paviršiaus dantenų vagelėse, kas sukelia uţdegiminio eksudato – dantenų vagelės skysčio, išsiskyrimą (17). Jeigu gyvūnas neturi jokių sveikatos sutrikimų, į dantenų vageles patenka nedidelis kiekis bakterijų, kurios yra fagocituojamos. Sveikose dantenose išskiriamo vagelės skysčio kiekis minimalus, tačiau atsiradus uţdegiminiam procesui jo kiekis padidėja. Uţdegiminio proceso atsiradimui sąlygas gali sudaryti lokaliniai pakitimai (pavyzdţiui, tonzilitas, ţaizdos snukio ertmėje), arba sisteminės ligos, sutrikdančios apsauginių organizmo sistemų veiklą (8,18). Dantenų vagelės skystis suteikia gramneigiamai mikrobiotai, kolonizuojančiai dantenų vageles, reikalingą substratą uţdegiminiam procesui sukelti (17). Dantenų epitelis ir jungiamasis audinys yra paţeidţiamas uţdegiminių mediatorių ir tokių bakterinių produktų kaip proteazė, hialuronidazė, kolagenazė, chondroitinsulfatazė (12). Dantenų uţdegimą spartina faktoriai, palengvinantys apnašų kaupimąsi – nelygus dantų paviršius (dėl įskilimų, agresyvaus valymo, emalio hipoplazijos), dantų susigrūdimas (8). Apnašoms toliau kaupiantis dantenų vagelėje, pradiniai paţeidimai, kurie gali būti charakterizuojami polimorfonuklearinių neutrofilų infiltracija, progresuoja į lėtinę stadiją, kurios metu ląstelių populiacijoje pradeda dominuoti plazminės ląstelės (12).

Gingivito diagnozavimas vyksta kombinuojant snukio ertmės apţiūra su dantenų apčiuopa (19). Ţmonių odontologijoje plačiausiai naudojamos dvi gingivito laipsnio vertinimo sistemos, kurios gali būti pritaikomos ir veterinariniame darbe. Gradacijos sistema pagal Loe paremta dantenų

17 zondavimu. Dėl to labiau tinka apţiūrai, taikant bendrąją nejautrą. Pagal šią sistemą gingivitui gali būti priskiriami sekantys laipsniai (8):

 GI 0 – sveikos dantenos.

 GI 1 – silpnas uţdegimas: neţymus paraudimas ir edema. Kraujavimo zonduojant nėra.  GI 2 – vidutinio lygio uţdegimas: dantenų paraudimas ir edema. Kraujavimas zonduojant.  GI 3 stiprus uţdegimas: ryškus dantenų paraudimas ir edema, taip pat opų atsiradimas.

Spontaninio kraujavimo tendencija (8,20).

Gradacijos sistema pagal Lobene gali būti taikoma suteikiant gingivitui atitinkamą laipsnį be zondavimo pagalbos, dėl to yra labiau tinkanti gyvūnams (8).

 GI 0 – jokių uţdegimo poţymių.

 GI 1 silpnas uţdegimas. Neţymus dantenų paraudimas. Gali būti neţymūs vietiniai audinių pakitimai, tačiau ne visame marginaliniame krašte.

 GI 2 silpnas uţdegimas, apimantis visą dantenų kraštą.

 GI 3 vidutinio lygio uţdegimas. Stebimas paraudimas, edema, galima dantenų krašto hipertorfija.

 GI 4 stiprus uţdegimas. Ryškus paraudimas, edema, spontaninis kraujavimas, išopėjimas, galima dantenų krašto hipertorfija (21).

Gingivitas taip pat gali būti vertinamas naudojant kraujavimo indeksą. Šiuo atveju atliekamas švelnus zondavimas kiekvieno danties dantenų vagelėje keliose vietose. Nesant kraujavimui zonduojant indekso reikšmė – 0, o jeigu zondavimas sukelia dantenų kraujavimą – 1 (5).

1.3.2. Periodontitas

Periodontitas – vėlesnis periodonto ligos etapas, apibūdinamas uţdegiminiu procesu, kuris apima gilesnes palaikomąsias danties struktūras, tokias kaip periodonto raištis ir alveolinis kaulas (6). Daţniau periodontitas pasitaiko smulkiųjų veislių šunų tarpe (22). Taip pat šių veislių tarpe paţengęs periodontitas yra daţniau aptinkamas, nei didelių veislių šunims (23). Periodontito atsiradimui gali turėti įtakos periodonto traumos, genetinė predispozicija, malokliuzijos, neiškritę pieniniai dantys, tankiai išsidėstę dantys (24). Esminis poţymis, atskiriantis periodontitą nuo gingivito tai kliniškai pastebimas dantų prisitvirtinimo praradimas (8). Periodontito pradţia apibūdinama kaip negrįţtami audinių pakitimai, kurie, netaikant gydymo, sukuria sąlygas tolesniam periodontito progresavimui (25).

Daţniausiai tai negydomo gingivito pasekmė, kada infekcija, dėl dantų apnašų patogeninio potencialo pakitimo išplinta į kitus periodonto komponentus uţ dantenų ribų (12). Pokyčiai atsiranda, kai apnašose išsivysto anaerobinių gramneigiamų bakterijų populiacija. Iš šių bakterijų

18 labiausiai išskiriamos juodai pigmentuotos anaerobinės bakterijos (24). Tačiau bakterijų rūšys, atsakingos uţ ligos pradţią ir jos tolesnį vystymąsi nėra ţinomos (26). 2012 m. Dewhirst ir kitų atliktame tyrime, kurio metu buvo tirta šunų snukio ertmės mikroflora, buvo identifikuoti 353 taksonai, iš kurių 80 proc. buvo naujai atrasti, o su ţmogaus burnos mikrobiota sutapo tik 16,4 proc (27). Kito tyrimo metu nustatyta, kad sveikų šunų burnoje esančių aerobinių gramneigiamų bakterijų, tokių kaip Bergeyella zooheicum, Neisseria shayeganii, Moxarella sp. ir Capnocytophaga sp. populiacijų sumaţėjimas yra ryškesnis besivystančio periodontito atsiradimo poţymis, negu su liga susijusių bakterijų rūšių atsiradimas (28).

Dėl mikroorganizmų sukelto uţdegimo vyksta progresyvus periodonto raiščio ir alveolinio kaulo paţeidimas, ko pasėkoje atsiranda periodonto kišenės ir vyksta dantenų recesija (8). Šiems pokyčiams didţiausią įtaką turi proinflamatoriniai citokinai (IL–8, IL-6, TNF-α), matricos metaloproteinazės ir jų audinių inhibitoriai. Šie mediatoriai lemia kaulinio, kolageninio audinių ir audinių matricos suardymą (12). Progresuojant ligai periodonto raiščio, alveolinio kaulo ir cemento paţeidimai stiprėja, šios struktūros yra rezorbuojamos, dėl ko išsivysto patologinis danties mobilumas ir prisitvirtinimo praradimas (29).

1.4 Sisteminės ligos

Dėl didelio periodonto ligos paplitimo šunų tarpe bet kokios šios ligos sąsajos su sisteminiais sutrikimais ir organų paţeidimais yra svarbios. Sisteminiai sutrikimai šunų, sergančių lėtiniu periodontitu, tarpe yra siejami su bakterinių toksinų absorbcija iš burnos ertmės ir bakteremija. Su periodonto liga yra siejamas hepatitas, glomerulonefritas, plaučių fibrozė, lėtinis bronchitas, gastritas, endokarditas ir intersticinis nefritas (7).

1.4.1 Inkstų funkcijos sutrikimai

2011 m. Glickman ir kitų atliktame retrospektyviame tyrime buvo nustatytas teigiamas ryšys tarp periodontito sunkumo laipsnio ir lėtinio inkstų nepakankamumo (30). DeBowes ir kitų atliktame tyrime, kuriame buvo vertinami histopatologiniai pokyčiai 45 šunų, sergančių periodontitu, vidaus organuose, nustatytas ryšys tarp periodontito ir histologinių pokyčių inksto parenchimoje (31).

Glomerulonefritas gali būti siejamas su bakteremija, kuri išsivysto kaip periodontito pasekmė. Periodonto patogeninės bakterijos turi potraukį endoteliui ir jų filtraciją gromerulo kapiliaruose gali sukelti sienelių pokyčius kapiliaruose. Bakterijos ir kiti antigenai reaguoja su specifiniais imunoglobulinais, suformuodamos imuninius kompleksus, kurie koncentruojasi glomerule vykstant plazmos filtracijai. Jiems susiformavus, kompleksai stimuliuoja citokinų, augimo faktorių ir kitų

19 bioaktyvių faktorių, pritraukiančių neutrofilus ir skatinančių leukocitų adheziją, išskyrimą. Šie procesai skatina lėtinio inkstų nepakankamumo atsiradimą (32).

1.4.2 Širdies funkcijos sutrikimai

2009 m. Glickman ir kitų atliktame retrospektyviame tyrime, kuriame buvo tiriamas ryšys tarp periodonto ligos sunkumo ir širdies ydų atsiradimo, nustatyta, kad šunims turintiems periodontitą širdies veiklos sutrikimai diagnozuojami daţniau, negu šunims, kurie jos neturi. Šunims su paţengusiu periodontitu (3-4 laipsnis) problemos, susijusios su širdies veikla, pasitaikydavo daţniau. Pavyzdţiui, šunims su 3 laipsnio periodontitu rizika susirgti endokarditu buvo 6 kartus didesnė, negu šunų sergančių 1 laipsnio periodontitu arba sveikų šunų grupėse (7). Tačiau Peddle ir kitų publikacijoje šis tyrimas buvo kritikuojamas, kadangi nebuvo pateiktas tikslus endokardito diagnozavimo būdas. Taip pat šioje publikacijoje buvo pabrėţtas didelis hipertrofinės kardiomiopatijos diagnozių kiekis tirtoje šunų populiacijoje, kas nesutampa su klinikine patirtimi šios ligos atţvilgiu (33).

1.4.3 Virškinimo sistemos funkcijos sutrikimai

Helicobacter pylori sukeliamas skrandţio uţdegimas ir funkcijų sutrikimas yra daţnai ţmonių tarpe pasitaikanti problema, tačiau H. pylori ryšys su šunų skrandţio ligomis dar nėra pilnai ištirtas (34). Tačiau pas šunis aptinkamos Helicobacter spp. padermės buvo rastos pas ţmones, turinčius problemų su virškinamuoju traktu arba sisteminių sutrikimų (35). Į Helicobacter panašūs organizmai (HPO) yra daţnai aptinkami šunų skrandţiuose. HPO infekcija šunų populiacijoje yra labai paplitusi, tuo tarpu Helicobacter spp. bakterijos nustatomos 61-80 proc. vėmimo simptomą turinčių šunų ir 67-86 proc. kliniškai sveikų šunų (36).

Šunų virškinamąjame trakte buvo aptiktos H. heilmannii, H. felis, H. bizzozeronni, H. salomonis, H. bilis, ir H. cyanogastricus rūšių bakterijos. Atliktų tyrimų duomenimis, Helicobacer spp. gali turėti įtakos gastrito ir kitų skrandţio patologijų išsivystymui, sukeldamos uţdegiminį atsaką skrandyje, tačiau šio atsako stiprumo priklausomybė nuo aptikto bakterijų kiekio nebuvo nustatyta (37).

20

2. TYRIMO MEDŢIAGA IR METODAI

Tyrimas buvo atliktas X smulkių gyvūnų klinikoje nuo 2018-04-01 iki 2018-11-30. Tiriamieji – įvairių veislių, amţiaus, šėrimo tipo, smulkūs ir vidutinio dydţio šunys, atvykę atlikti burnos higienos procedūros.

Siekiant įvertinti amţiaus įtaką periodontito vystymuisi, gyvūnai buvo suskirstyti į tokias amţiaus grupes:

 2 – 5 m. amţiaus,  6 – 8 m. amţiaus,

 9 m. ir vyresnio amţiaus.

Šunys, priklausomai nuo veislės, buvo suskirstyti į 2 grupes: smulkių (≤ 5kg.) ir vidutinio dydţio (>5 – 15 kg.) šunys. Smulkių veislių šunų grupę sudarė Jorkšyro terjerai, rusų toiterjerai, Čihuahua veislės šunys. Vidutinio dydţio šunų grupę sudarė Maltos bišonai, Vakarų Škotijos baltieji terjerai, pekinai, prancūzų buldogai, trumpaplaukiai taksai, mišrūnai.

Tyrime dalyvaujantys šunys pagal šeimininkų duodamą pašarą, buvo suskirstyti į tris grupes: gaunantys šlapią, sausą ir mišrų (sausą pašarą, konservus, maistą nuo stalo) pašarą.

Visiems tyrime dalyvavusiems šunims buvo pildoma registravimo kortelė (1 priedas).

Šunims atvykusiems į kliniką buvo atliekama snukio ertmės apţiūra. Apţiūrima, ar šuo turi visus dantis, vizualiai įvertinami gingivito poţymiai, ar šuo turi dantų akmenų ir kur jie išsidėstę. Jeigu šuo leidţiasi apţiūrimas, įvertinama ar nėra klibančių dantų.

Šunims buvo imamas kraujas iš v. cephalica arba v. jugularis, atliekami morfologiniai ir biocheminiai kraujo tyrimai. Morfologiniam kraujo tyrimui skirtas kraujas buvo talpinamas į mėgintuvėlius su EDTA antikoaguliantu, biocheminiam kraujo tyrimui – į mėgintuvėlius su ličio heparino antikoaguliantu.

Morfologiniai kraujo tyrimai atlikti naudojant IDEXX „Lasercyte“ kraujo tyrimams skirtą aparatą. Į morfologinio kraujo tyrimo rezultatus įėjo sekantys parametrai: RBC ( x10˄12/L), HCT (proc), HGB ( g/Dl), MCV (fL), MCH (pg), MCHC(g/dL), RDW (proc.), RETIC (proc.), RETIC (K/µL), WBC (x10˄9/L), %NEU (proc.), %LYM (proc.), %MONO (proc.), %EOS (proc.), %BASO (proc.), NEU ( x10˄9/L), LYM (x10˄9/L), MONO (x10˄9/L), EOS (x10˄9/L), BASO (x10˄9/L),PLT (K/µL), MPV (fL), PDW (proc.), PCT (proc.). Buvo vertinama uţdegiminė reakcija vyraujant periodontitui.

Biocheminiai kraujo tyrimai atlikti naudojant „Spotchem EZ SP-4430“ aparatą, naudojant „Panel V“ multitesto juostelę. Į biocheminio kraujo tyrimo rezultatus įėjo sekantys parametrai: BUN (mmol/L), Glu (mmol/L), Cre (µmol/L), ALP (IU/L), ALT –(IU/L), T-Pro (g/L)

21 Paėmus kraujo mėginį šunims buvo atliekamas ultragarsinis inkstų tyrimas. Kairysis inkstas įvertinamas gyvūnui gulint ant dešiniojo šono, dešinysis inkstas vertinamas gyvūną paguldţius ant nugaros. Ultragarsinio tyrimo metu atkreipiamas dėmesys į inksto formą, jo šerdinę ir ţievinę dalis bei geldelę – vertinami šių struktūrų pokyčiai ir echogeniškumas. Tyrimui atlikti naudotas literatūroje rekomenduojamas aukšto daţnio išgaubtas daviklis (38).

Prieš pradedant burnos higienos procedūrą gyvūnas premedikuojamas, naudojant atropino sulfatą (0,02 mg/kg), medetomidino hidrochlorido ir butorfanolio derinį. Intraveninis kateteris įvedamas į v.cephalica. Bendros nejautros indukcija taikoma naudojant propofolio injekcinę emulsija (2-4 mg/kg). Bendroji nejautra palaikoma naudojant propofolio injekcinę emulsija.

Gyvūnui esant bendroje nejautroje atliekama išsami burnos ertmės apţiūra. Atkreipiamas dėmesys į dantenų recesijos buvimą, daugiašaknių dantų šaknų išsišakojimo atidengimą, dantų klibėjimą ir prisitvirtinimo praradimą.

Burnos higiena atliekama ultragarsinio skalerio pagalba. Po procedūros dantų paviršius poliruojamas, naudojant KERR poliravimo pastą be fluoro su abrazyvinėmis dalelėmis.

Po burnos higienos procedūros gyvūnams buvo atliekamas endoskopinis tyrimas lankstaus endoskopo pagalba. Pacientas bendroje nejautroje paguldomas ant kairiojo šono, jo kaklas ištiesiamas, į burną įstatomas ţiodiklis (39). Endoskopijos metu įvertinama stemplės gleivinė, kardialinis sfinkeris, skrandţio kūnas, dugnas ir piliorinė dalis.

Endoskopijos metu apvalių ţnyplių be dantukų pagalba paimama biopsija H. pylori nustatymui. H. pylori nustatymui naudoti greitieji AMA RUT® ureazės testai (12 pav.). Uţdėjus paimtą biopsijos mėginį ant indikacinio disko paviršiaus ir uţlašinant 1-2 lašus distiliuoto vandens po 3 minučių buvo vertinama įvykusi spalvinė reakcija, lyginama su testo pakuotėje pateiktais standartais ir įvertinamas įvykusios reakcijos stiprumas.

Tyrimo schema pateikiama 13 paveiksle.

22 13 pav. Tyrimo schema

Tyrimai atlikti laikantis 2012-10-03 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. XI – 2271 ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų naudojimą eksperimentams.

Statistiniai skaičiavimai buvo vykdomi taikant statistinių duomenų apdorojimo programų paketus – SPSS. Skaičiuoti statistiniai rodikliai:

 Pasiskirstymai, procentais.

 Statistinis patikimumas. Rodiklių tarpusavio priklausomybės hipotezei tikrintas „Chi – kvadrato“ testas. Vidurkių lyginimui naudota vieno faktoriaus dispersinė analizė (One – Way ANOVA). Duomenys laikomi patikimi, kai p < 0,05.

23

3. REZULTATAI

2018-04-01 iki 2018-11-30 metų laikotarpiu ištyrėme 28 šunis iš kurių 22 sirgo periodontitu. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad 0 ir 1 laipsnio periodontitu sirgo 6 šunys, 2 laipsnio – 11, 3 laipsnio – 2, 4 laipsnio – 3 šunys.

Didţiausią periodontitu sergančių šunų grupę sudarė šunys, sergantys 2 laipsnio periodontitu – 11 vnt. (39,29 proc), maţiausią dalį sudarė šunys, sergantys 4 laipsnio periodontitu – 3 vnt. (7,14 proc) Tirtų šunų periodontito laipsnių pasiskirstymo procentinė sudėtis pateikta 14 paveiksle, o ketvirto laipsnio periodontito vizualizacija pateikta 15 ir 16 paveiksle.

14 pav. Diagnozuoto periodontito sunkumo laipsnių procentinė sudėtis

16 pav. 4 laipsnio periodntitas, diagnozuotas

10 m. mišrūnui (autoriaus nuotrauka)

15 pav. 4 laipsnio periodntitas, diagnozuotas

10 m. Nykštukiniam pudeliui (autoriaus nuotrauka)

24 Mes tyrėme ir nustatėme šunų amţiaus įtaką periodontito pasireiškimui. Gavome tokius duomenis:

 2 – 5 m. amţiaus grupėje (n=14) 0 laipsnio periodontitu sirgo 4 šunys, 1 laipsnio – 3, 2 laipsnio – 7 šunys.

 6 – 8 m. amţiaus grupėje (n=4) 1 ir 2 laipsnio periodontitu sirgo po 2 šunis.

 9 m. ir vyresnių šunų amţiaus grupėje (n=10) 0, 2 ir 3 laipsnio periodontitas diagnozuotas 2 šunims 1 laipsnio – 1, 4 laipsnio – 3 šunims.

Mes nustatėme, kad 2 – 5 m. amţiaus grupėje daţniausiai pasireiškė 2 laipsnio periodontitas, (50,0 proc.), o rečiausiai - 1 laipsnio periodontitas (21,4 proc.). 2 – 5 m. amţiaus grupėje esantiems šunims 3 ir 4 laipsnio periodontitas diagnozuotas nebuvo.

6 – 8 m. amţiaus grupėje daţniausiai vyravo 1 ir 2 laipsnio periodontitas (50 proc.), 6 – 8 m. amţiaus grupėje esantiems šunims 3 ir 4 laipsnio periodontitas diagnozuotas nebuvo.

9 m. ir vyresnio amţiaus šunų grupėje daţniausiai pasireiškė 4 laipsnio periodontitas (30 proc.), o rečiausiai 1 laipsnio periodontitas (10 proc.). Periodontito laipsnių pasiskirstymas priklausomai nuo amţiaus pateiktas 17 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p<0,05 (p=0,04).

17 pav. Periodontito laipsnių pasiskirstymas pagal amžių.

28.6 0 20 21.4 50 10 50 50 20 0 0 20 0 0 30 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 2-5 m. (n=14) 6-8 m. (n=4) 9 ir daugiau m. (n=10)

PERIODONTITO LAIPSNIŲ PASISKIRSTYMAS, PROC.

ŠU

N

Ų

A

M

Ţ

IA

U

S

GR

U

P

ĖS

25 Analizuodami šunų veislių įtaką periodontito pasireiškimui nustatėme, kad smulkių veislių šunų (≤ 5 kg) (n=10) grupėje 2 laipsnio periodontitu sirgo 5 šunys, 0 laipsnio 2, o 1, 3 ir 4 laipsnio periodontitu sirgo po vieną šunį.

Vidutinio dydţio (> 5 – 15 kg) (n=18) šunų grupėje 2 laipsnio periodontitas diagnozuotas 6 šunims, 1 laipsnio 5 šunims, 0 laipsnio 4, 4 laipsnio 2, 3 laipsnio periodontitas nustatytas 1 šuniui.

Nustatėme, kad smulkių veislių šunys daţniausiai sirgo 2 laipsnio periodontitu (50 proc.), rečiausiai grupėje buvo diagnozuoti 1, 3 ir 4 laipsnio periodontitas (10 proc.). Vidutinio dydţio šunų tarpe daţniausiai vyravo 2 laipsnio periodontitas (33,3 proc.), rečiausiai – 3 laipsnio periodontitas (5,6 proc.). Periodontito laipsnių priklausomybė nuo veislės pateikta 18 paveiksle. Rezultatai statistiškai nepatikimi, nes p>0,05 (p=0,8).

18 pav. Periodontito laipsnių pasiskirstymas pagal veislę Analizuodami pašaro įtaką periodontito pasireiškimui nustatėme, kad:

 Sausu pašaru šeriamų šunų ( n=11) tarpe 0 laipsnio periodontitas nustatytas 4 šunims, 1 laipsnio periodontitas 3, 2 ir 4 laipsnio periodontitas 2 šunims. 3 laipsnio periodontitas šioje grupėje diagnozuotas nebuvo.

20 22.2 10 27.8 50 33.3 10 5.6 10 11.1 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Smulkių veislių šunys (≤5 kg) (n=10) Vidutinio dydţio šunys (>5 - 15 kg) (n=18)

P

ER

IOD

ON

TIT

O

LA

IP

SN

IŲ

P

A

SI

SKI

R

STY

M

A

S,

P

R

OC

.

26  Šlapiu pašarų šeriamų šunų tarpe 0 laipsnio periodontitas diagnozuotas 2 šunims, 1 ir 2 laipsnio periodontitas nustatytas 2 šunims. 3 ir 4 laipsnio periodontitas šioje grupėje diagnozuotas nebuvo.

 Mišrų pašarą gaunančių šunų grupėje 2 laipsnio periodontitu sirgo 7, o 3 laipsnio periodontitu 2 šunys. 3 laipsnio periodontitas šioje grupėje diagnozuotas nebuvo. Nustatėme, kad tik sausą pašarą gaunantiems šunims daţniausiai nebuvo diagnozuojamas periodontitas (36,4 proc). Šunims šeriamiems tik konservais nustatytas 0, 1 ir 2 laipsnio periodontitas (33,3 proc.). Mišrų pašarą gaunantiems šunims daţniausiai vyravo 2 laipsnio periodontitas (63,6 proc.). Periodontito laipsnių pasiskirstymas priklausomai nuo šėrimo tipo pateiktas 19 paveiksle. Rezultatai statistiškai nepatikimi, nes p>0,05 (p=0,13).

19 pav. Periodontito laipsnių pasiskirstymas pagal šėrimo tipą

Mes tyrėme kraujo biocheminio parametro šlapalo rodiklius vyraujant skirtingo laipsnio periodontitui. Nustatėme kad vyraujant 1 laipsnio periodontitui šlapalo kiekis 1.24 mmol/L didesnis, nei 2 laipsnio periodontito atveju (p=0,042). Vyraujant 1 laipsnio periodontitui šlapalo kiekis 2.5 mmol/L didesnis, nei 3 laipsnio periodontito atveju (p=0,013). 4 laipsnio periodontitu sergantiems šunims šlapalo kiekis 2.5 mmol/L didesnis, nei sergant 3 laipsnio periodontitu (p=0,025) (1 lentelė). 36.4 33.3 0 27.3 33.3 9.1 18.2 33.3 63.6 0 0 18.2 18.2 0 9.1 0 20 40 60 80 100 Sausu pašaras (n=11) Šlapias pašaras (n=6) Mišrus pašaras (n=11)

PERIODONTITO LAIPSNIŲ PASISKIRSTYMAS, PROC

ŠĖRI

M

O

TI

PAI

27 1 lentelė. Šlapalo vidurkių skirtumų priklausomybė nuo periodontito laipsnio

Rodiklis Periodontito laipsnis (I) Periodontito laipsnis (J) Vidurkių skirtumas (I-J) Patikimumo laipsnis Urea (mmol/L) 0 1 -.98333 .149 2 .26212 .655 3 1.51667 .117 4 -.98333 .235 1 0 .98333 .149 2 1.24545* .042 3 2.50000* .013 4 .00000 1.000 2 0 -.26212 .655 1 -1.24545* .042 3 1.25455 .166 4 -1.24545 .107 3 0 -1.51667 .117 1 -2.50000* .013 2 -1.25455 .166 4 -2.50000* .025 4 0 .98333 .235 1 .00000 1.000 2 1.24545 .107 3 2.50000* .025 *-p<0,05

Mes tyrėme kraujo biocheminio parametro kreatinino rodiklius vyraujant skirtingo laipsnio periodontitui. Nustatėme, kad vyraujant 4 laipsnio periodontitui kreatinino kiekis 21.83 µmol/L didesnis, nei 0 laipsnio periodontito atveju (p=0,038). 4 laipsnio periodontito atveju kreatinino kiekis 26.84 µmol/L didesnis, nei sergant 2 laipsnio periodontitu (p=0,007). 4 laipsnio periodontitu sergantiems šunims kreatinino kiekis 27.16 µmol/L didesnis, lyginant su 3 laipsnio periodontito atveju (p=0,044) (2 lentelė).

2 lentelė. Kreatinino vidurkių skirtumų priklausomybė nuo periodontito laipsnio. Rodiklis (I) Periodontito laipsnis (J) Periodontito laipsnis Vidurkių skirtumas (I-J) Patikimumo laipsnis Crea(µmol/L) 0 1 -2.833 .729 2 5.015 .487 3 5.333 .645

28 4 -21.833* .038 1 0 2.833 .729 2 7.848 .280 3 8.167 .482 4 -19.000 .067 2 0 -5.015 .487 1 -7.848 .280 3 .318 .977 4 -26.848* .007 3 0 -5.333 .645 1 -8.167 .482 2 -.318 .977 4 -27.167* .044 4 0 21.833* .038 1 19.000 .067 2 26.848* .007 3 27.167* .044 *-p<0,05

Mes tyrėme kraujo morfologinių rodiklių (WBC) pakitimus sergant skirtingo laipsnio periodontitu. Nustatėme, kad vyraujant 3 laipsnio periodontitui leukocitų skaičius buvo 3.25x10˄9/L maţesnis, negu 0 laipsnio periodontito atveju (p=0,029). Taip pat vyraujant 3 laipsnio periodontitui leukocitų skaičius buvo 3.47x10˄9/L maţesnis, nei 1 laipsnio periodontito (p=0,021) ir 3.06x10˄9/L maţesnis, nei 2 laipsnio periodontito atveju (p=0,029). 4 laipsnio periodontitu sergantiems šunims leukocitų vidurkis buvo 4.2 x10˄9/L didesnis, nei 3 laipsnio periodontito atveju (p=0,013) (3 lentelė).

3 lentelė. Leukocitų vidurkių skirtumas priklausomai nuo periodontito laipsnio Rodiklis Periodontito laipsnis (I) Periodontito laipsnis (J) Vidurkių skirtumas (I-J) Patikimumo laipsnis Leukocitai, x10˄9 0 1 -.22333 .823 2 .18894 .830 3 3.25167* .029 4 -.95167 .440 1 0 .22333 .823 2 .41227 .640 3 3.47500* .021 4 -.72833 .554 2 0 -.18894 .830 1 -.41227 .640 3 3.06273* .029 4 -1.14061 .317

29 3 0 -3.25167* .029 1 -3.47500* .021 2 -3.06273* .029 4 -4.20333* .013 4 0 .95167 .440 1 .72833 .554 2 1.14061 .317 3 4.20333* .013

Mes tyrėme periodontito laipsnio įtaką struktūrinių inkstų pokyčių atsiradimui ir nustatėme kad 13 periodontitu sergančių šunų turėjo ultragarsu pastebimus struktūrinius pakitimus inkstuose (59,09 proc).

0 laipsnio periodontitu sergančių šunų (n=6) tarpe struktūriniai inkstų pokyčiai nustatyti nebuvo. 1 laipsnio periodontito diagnozuotų šunų (n=6) tarpe 1 šuniui buvo nustatyti struktūriniai pokyčiai inkstuose(16,7 proc.), 2 laipsnio periodontito diagnozuotų šunų (n=11) tarpe – 7 šunims (63,6 proc). Visiems šunims, segantiems 3 (n=2) ir 4 (n=3) laipsnio periodontitu buvo aptikti struktūriniai pokyčiai inkstuose, tiriant ultragarsu. Struktūrinių pokyčių inkstuose pasireiškimo, priklausomybė nuo periodontito laipsnio, pasiskirstymas pateiktas 20 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p<0,05 (p=0,01).

20 pav. Periodontito laipsnio įtaka struktūriniams inkstų pokyčiams

100 83.3 36.4 0 0 0 16.7 63.6 100 100 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 0 laipsnis (n=6) 1 laipsnis (n=6) 2 laipsnis (n=11) 3 laipsnis (n=2) 4 laipsnis (n=3)

P

OKY

Č

A

I

IN

KSTU

OSE,

P

R

OC

.

30 Tirdami periodontito laipsnio koreliacija su H. pylori sukeliamomis virškinamojo trakto patologijomis nustatėme, kad 19 iš 22 (86,36 proc.) periodontitu sergančių šunų skrandyje buvo aptiktos Helicobacter pylori bakterijos. Taip pat stipri teigiama H. pylori reakcija buvo nustatyta tiriant vieną iš 0 laipsnio periodontitu sergančių šunų (21 pav.). 17 iš 20 šunų (85 proc.), kurių skrandyje buvo nustatyta H. pylori, buvo stebimi virškinamojo trakto paţeidimai (opos, erozijos, petechijos, skrandţio gleivinės hiperemija) (22 – 23 pav.).

21 pav. Stipriai teigiama H. pylori reakcija(autoriaus nuotrauka)

22 pav. Peptinės opos ant gastroezofaginio

sfinkterio, nustatytos 9 m. Jorkšyro terjerui, sergančiam 4 laipsnio periodontitu (autoriaus nuotrauka)

23 pav. Petechijos skrandyje, aptiktos 10 m.

mišrūnui, kuriam diagnozuotas 3 laipsnio periodontitas (autoriaus nuotrauka)

31 Tarp 0 laipsnio periodontitu sergančių šunų (n=6) 5 šunys turėjo neigiamą H. pylori reakciją (83,3 proc.), 1 šuo – stipriai teigiamą reakciją (16,7 proc.). 1 laipsnio periodontitu segančių šunų (n=6) tarpe 2 šunims nustatyta neigiama H. pylori reakcija (33.3 proc.), 2 šunims – silpna (33.3 proc.), ir 2 šunims – vidutinio stiprumo reakcija (33.3 proc.). 2 laipsnio periodontitu segančių (n=11) šunų tarpe – 6 šunims nustatyta silpna H. pylori reakcija (54,5 proc), 2 šunims – vidutinio stiprumo reakcija (18,2 proc.), 2 šunims – stipri reakcija (18,2 proc.) ir 1 šuniui - neigiama (9,1 proc.). Šunims (n=2), sergantiems 3 laipsnio periodontitu nustatyta vidutinio stiprumo H. pylori reakcija, o 4 laipsnio periodontitu sergantiems šunims (n=3) pasireiškė stipri reakcija. H. pylori bakterijos nustatymas priklausomai nuo periodontito laipsnio pateiktas 24 paveiksle. Rezultatai statistiškai patikimi, nes p<0,05 (p=0,001).

24 pav. Helicobacter pylori vyravimas esant skirtingiems periodontito laipsniams

Vertindami virškinamojo trakto patologijų pasireiškimą tarp šunų, kuriems buvo nustatyta teigiama H. pylori reakcija, nustatėme, kad esant teigiamai, bet kurio stiprumo reakcijai daţniausiai pasitaikiusi patologija buvo skrandţio gleivinės hiperemija atitinkamai 62,5 proc., 83,3 proc. ir 83,3 proc. Petechijos, erozijos ir opos skrandyje nustatytos esant stipriai H. pylori reakcijai. Skrandţio patologijų priklausomybė nuo H. pylori reakcijos stiprumo sukeltų paţeidimų pateiktos 25 paveiksle. 83.3 33 9.1 0 0 0 33 54.5 0 0 0 33 18.2 100 0 16.7 0 18.2 0 100 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 0 laipsnis (n=6) 1 laipsnis (n=6) 2 laipsnis (n=11) 3 laipsnis (n=2) 4 laipsnis (n=3)

HELICOBACTER PYLORI REAKCIJŲ PASISKIRSTYMAS, PROC

P

ER

IOD

ON

TI

T

O

LA

IP

SN

IA

I

32 25 pav. H. pylori sukeliamų patologijų priklausomybė nuo reakcijos stiprumo

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 Skrandţio gleivinės hiperemija

Petechijos Erozijos Opos

62.5 12.5 0 0 83.3 16.6 33.3 16.6 83.3 50 ₅₀ 33.3

PA

T

OLOGI

JŲ

P

A

SI

SKI

R

STY

M

A

S,

P

R

OC

PATOLOGIJOS

33

4. REZULTATŲ APTARIMAS

Analizuodami tyrimo rezultatus nustatėme, kad periodontitas turi įtakos inkstų struktūrinių pokyčių atsiradimui ir virškinamojo trakto sutrikimams, susijusiems su H.pylori invazija.

Mes nustatėme, kad šunų amţius turėjo įtakos periodontito pasireiškimui tirtoje šunų populiacijoje. 2 – 5 m. amţiaus grupėje (n=14) sergamumas periodontitu siekė 71,4 proc., 6 – 8 m. amţiaus grupėje (n=4) – 100 proc., 9 m. ir vyresnių šunų amţiaus grupėje (n=10) – 80 proc. Priešingai, Wallis ir kitų atliktame tyrime buvo nustatyta, kad didėjant amţiui didėja periodontito paţeistų dantų skaičius šunų snukio ertmėse. Šio tyrimo duomenimis, 2 metų šunų tarpe periodontito buvo paţeisti tik 0,5 proc. visų dantų, tuo tarpu 8 m. amţiaus šunų snukio ertmėje periodontito paţeidimai dantyse siekė 44,2 proc. (23). M. Kyllar atlikto tyrimo rezultatuose nurodoma, kad 12-13 m. amţiaus šunų grupėje sergamumas buvo 50 proc. didesnis, nei šunų iki 5 m. amţiaus grupėje (22).

Vertinant šunų veislės įtaką periodontito atsiradimui ir vyravimui nustatėme, kad smulkių veislių šunų grupės tarpe (n=10) periodontitu sirgo 80 proc. šunų, vidutinio dydţio šunų tarpe (n=18) sergamumas siekė 77,7 proc. M. Kylar nustatė, kad jos tirtoje smulkių veislių šunų grupėje 53,7 proc. tiriamųjų sirgo periodontitu, tuo tarpu vidutinio dydţio šunų grupėje sergamumas buvo maţesnis ir siekė tik 31,8 proc (22). Literatūroje taip pat nurodoma, kad smulkiųjų veislių šunims periodontitas yra diagnozuojamas daţniau (8), tačiau mūsų atlikto tyrimo metu ţenklių skirtumų tarp veislių grupių sergamumo nenustatėme.

Analizuodami pašaro įtaką periodontito pasireiškimui, nustatėme, kad sausu pašaru šeriamų šunų grupėje (n=11) sergamumas siekė 63,6 proc., šlapiu pašaru šeriamų šunų grupėje (n=6) 66,6 proc., mišriu pašaru šeriamų šunų grupėje (n=10) sergamumas siekė 100 proc. Gawor ir kiti 2006 m. atliktame tyrime nustatė, kad periodontitas, dantų apnašos ir akmenys buvo rečiau nustatomi šunims, šeriamiems sausu pašaru, lyginant su tais, kurie buvo šeriami šlapiu ar mišriu pašaru (40).

Analizuodami periodontito įtaką leukocitų skaičiaus kitimui, nustatėme, kad nepriklausomai nuo diagnozuoto periodontito laipsnio leukocitų skaičius buvo normos ribose. Literatūroje nurodoma, kad vyraujant didelio laipsnio periodontitui, nedidelio laipsnio leukocitozė yra būdinga, lyginant su kontrolinėmis tiriamųjų grupėmis ir yra siejama su polimorfonuklearinių leukocitų atsiradimu, tačiau šios krypties tyrimų rezultatai daţnai buvo statistiškai nepatikimi (41)

Tirdami šlapalo ir kreatinino koncentracijos kraujyje priklausomybę nuo periodontito, nustatėme, kad visų periodontito laipsnių atveju abu šie parametrai išlieka normos ribose. Nabi ir kitų atliktame tyrime, lyginant šunis su fiziologiškai sveika inkstų funkcija ir šunis, turinčius lėtinį inkstų nepakankamumą, buvo nustatyta, kad LIN turinčių šunų grupėje paţengęs periodontitas buvo

34 aptinkamas daţniau, šlapalo ir kreatinino rodikliai buvo 4 kartus didesni, negu sveikų šunų grupėje (42).

Nustatėme periodontito įtaką struktūrinių pokyčių inkstuose atsiradimui. 100 proc. šunų, sergančių 3 ir 4 laipsnio periodontitu buvo aptikti struktūriniai pokyčiai inkstuose. Literatūroje tikslių duomenų apie periodontito ir inkstų struktūrinių pokyčių sąsajas aptikti nepavyko, tačiau Nabi ir kitų atliktame tyrime buvo nustatyta, kad periodontitu sergančių šunų insktuose daţniau aptinkami lėtiniam inkstų nepakankamumui būdingi pakitimai, nei sveikų šunų grupėje (42).

Nustatėme periodontito įtaka H. pylori sukeliamų virškinimo sistemos sutrikimų atsiradimui. Visiems tirtiems šunims, sergantiems 4 lapsnio periodontitu buvo nustatyta stipri H. pylori reakcija, sergantiems 3 laipsnio periodontitu – vidutinio stiprumo reakcija. Nowroozilarki ir kitų atliktame tyrime, kurio metu iš snukio ertmės buvo imami seilių ir dantų apnašų mėginiai, nustatyta, kad mėginiuose, paimtose iš periodontitu sergančių šunų Helicobacter spp. ir Wolinella spp. bakterijos buvo aptinkami daţniau, negu sveikų šunų grupėje (43). Vertinant patologijas, aptinkamas H.pylori turinčių šunų skrandyje, nustatėme, kad nepriklausomai nuo teigiamos reakcijos stiprumo daţniausiai aptinkamas pakitimas – skrandţio gleivinės hiperemija. Veterinarinės medicinos srityje atliktuose tyrimuose nurodoma, kad Helicobacter spp. sąsajos su pakitimais, atsirandančiais šunų virškinamajame trakte dar nėra pakankamai ištirtos ir šių dviejų faktorių ryšys nėra patikimas (43).

35

5. IŠVADOS

1. Veislės įtaka periodontito atsiradimui tyrime statiškai nepatikima. Vidutinio dydţio šunų grupėje sergamumas buvo maţesnis (77,8 proc.), nei smulkių veislių šunų grupėje (80 proc.).

2. 2 – 5 ir 6 – 8 m. amţiaus grupėse vyravo 2 laipsnio periodontitas, 9 m. amţiaus ir vyresnių šunų grupėje vyravo paţengusios (3 ir 4 laipsnio) ligos formos.

3. Šėrimas neturėjo įtakos periodontito pasireiškimui.

4. Tiesioginės inkstų disfunkcijos pasireiškimo koreliacija su periodontitu matuojant biocheminius kraujo parametrus (CREA, UREA) nustatyta nebuvo. Statistiškai reikšmingi kreatinino koncentracijos kraujyje skirtumai stebimi lyginant 4 periodontito laipsnį su 0, 2 ir 3 laipsniais. Statistiškai reikšmingi šlapalo koncentracijos kraujyje skirtumai stebimi lyginant 1 periodontito laipsnį su 2, 3 periodontito laipsnį su 1 ir 4 ir tarp 4 ir 3 periodontito laipsnių .

5. Leukocitų skaičiaus koreliacija su periodontitu nustatyta nebuvo. Statistiškai reikšmingi skirtumai tarp leukocitų skaičiaus stebimi tarp 3 ir visų keturių periodontito laipsnių.

6. Didėjant periodontito laipsniui struktūriniai pakitimai inkstuose ultragarsu aptinkami daţniau.

7. Didėjant periodontito laipsniui H. pylori reakcijos stiprumas didėja. Daţniausiai pasitaikanti patologija vyraujant H. pylori buvo skandţio gleivinės hiperemija.

36

REKOMENDACIJOS

Smulkių veislių šunims virš 2 metų amţiaus rekomenduojama du kartus per metus atvykti į kliniką snukio ertmės apţiūrai ir bent vieną kartą per metus esant poreikiui atlikti burnos higienos procedūrą.

Vidutinio dydţio šunims virš 2 metų amţiaus rekomenduojama vieną kartą per metus atvykti į kliniką snukio ertmės apţiūrai ir esant poreikiui, bent vieną kartą per metus atlikti burnos higienos procedūrą.

Šunims, kuriems yra diagnozuojamas 3 ar 4 laipsnio periodontitas, atlikus snukio ertmės higieną, rekomenduojama vartoti gastroprotektorius ir rūgštingumą maţinančius preparatus (pvz. omeprazolis, ranitidinas, sukralfatas).

37

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Gorman G, editor. Dental anatomy and pathology. Proceedings of the Annual Conference of the New Zealand Veterinary Nursing Association; 2012-06-19; ; 2012.

2. Johnston N. Veterinary Dentistry, Basics. Prieiga per internetą:

https://www.rvc.ac.uk/review/dentistry/Basics/intro.html. Ţiūrėta 09-28, 2018.

3. König HE, Liebich H. Veterinary Anatomy of Domestic Mammals. 4th, revised ed. Stuttgart, Germany: Schattauer GmbH; 2009.

4. Albuquerque C, Morinha F, Requicha J, Martins T, Dias I, Guedes-Pinto H, et al. Canine periodontitis: The dog as an important model for periodontal studies. The Veterinary Journal 2012;191:299.

5. Gorrel C. Veterinary Dentistry for the General Practitioner. 2nd ed. London: Elsevier Ltd.; 2013.

6. Niemiec BA. Periodontal Disease. Topics in Companion Animal Medicine 2008;23(2):72. 7. Glickman LT, Glickman NW, Moore GE, Goldstein GS, Lewis HB. Evaluation of the risk

of endocarditis and other cardiovascular events on the basis of the severity of periodontal disease in dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association 2009;234(4):486. 8. Niemiec BA. Veterianry Periodontology. 1st ed.: John Wiley & Sons, Inc.; 2013.

9. Bredthauer L. Emphasizing oral health care. Banfield Journal 2005;1(4):28.

10. American Veterinary Dental College. Periodontal Disease Classification. Prieiga per internetą: https://www.avdc.org/nomenclature3.html#perio. Ţiūrėta 09-24, 2018.

11. Huja SS, Fernandez SA, Hill KJ, Gulati P. Indentation Modulus of the Alveolar Process in Dogs. Journal of Dental Research 2007;86(3):237.

12. Rawlinson JE, Goldstein RE, Reiter AM, Attwater DZ, Harvey CE. Association of periodontal disease with systemic health indices in dogs and the systemic response to treatment of periodontal disease. Journal of the American Veterinary Medical Association 2011;238(5):601.

13. Harvey CE. Periodontal disease in dogs:etiopathogenesis, Prevalence, and Significance. Canine dentistry 1998.

14. Riggio MP, Lennon A, Taylor DJ, Bennett D. Molecular identification of bacteria associated with canine periodontal disease. Veterinary Microbiology 2011;150:394.

15. Pieri FA, S Moreira MA, Falci Daibent AP. Periodontal Disease in Dogs. 2012. 16. Roy CG editor. Textbook of Veterinary Diagnostic Radiology. 7th ed.; 2018.

38 17. L. Peters J, L. DeMarsa P, M. Collins L, A. Stonerc J, Matsumoto H, Komori N, et al. Effects of immunization with natural and recombinant lysine decarboxylase on canine gingivitis development. Vaccine 2012;30.

18. 8th World Veterinary Dental Congress. Professional and Home Dental Care of the Adult Dog and Cat; 2003-07-13; ; 2003.

19. Bonello D. Effect of a Mucoadhesive Gel and Dental Scaling on Gingivitis in Dogs. J Vet Dent 2008;25(1):28.

20. Loe H. The Gingival Index, the Plaque Index and the Retention Index Systems. J Periodontol 1967;38(6):38.

21. Lobene RR, Mankodi SM, Ciancio SG, Lamm RA, Charles CH, Ross NM. Correlations Among Gingival Indices:A Methodology Study. J Periodontol 1989;60(3):159.

22. Kyllar M, Witter K. Prevalence of dental disorders in pet dogs. Vet Med – Czech 2005;50(11):496.

23. Wallis C, Patel KV, Marshall M, Staunton R, Milella L, Harris S, et al. A longitudinal assessment of periodontal health status in 53 Labrador retrievers. Journal of Small Animal Practice 2018;59(9):560.

24. Nemiec BA. Small animal dental, oral and maxillofacial disease. : Manson publishing; 2010. 25. Davis IJ, Wallis C, Deusch O, Colyer A, Milella L, Loman N, et al. A Cross-Sectional Survey of Bacterial Species in Plaque from Client Owned Dogs with Healthy Gingiva, Gingivitis or Mild Periodontitis. PLOS ONE 2013;8(12).

26. Van Dyke TE. The Etiology and Pathogenesis of Periodontitis Revisited. Journal of Applied Oral Science 2009;17(1).

27. Dewhirst FE, Klein EA, Thompson EC, Blanton JM, Chen T, Milella L, et al. The Canine Oral Microbiome. PLOS ONE 2012;7(4).

28. Wallis C, Marshall M, Colyer A, O’Flynn C, Deusch O, Harris S. A longitudinal assessment of changes in bacterial community composition associated with the development of periodontal disease in dogs. Veterinary Microbiology 2015;181:271.

29. Fernandes NA, Pacheco Batista Borges A, Correna Carlo Reis E, Viana Sepúlveda R, de Sousa Pontes KC. Prevalence of periodontal disease in dogs and owners’ level of awareness - a prospective clinical trial. Rev Ceres 2012;59(4):446.

30. Glickman LT, Glickman NW, Mooreb GE, Lundd EM, Lantzc GC, Pressler BM. Association between chronic azotemic kidney disease and the severity of periodontal disease in dogs. Preventive Veterinary Medicine 2011;99:193.