LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Simonas Monkevičius
Medţiojamųjų gyvūnų kepenų patomorfologinė
analizė
Pathomorfological analysis of liver in wild animals
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: prof. dr. Albina Aniulienė
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Medţiojamųjų gyvūnų kepenų patomorfologinė analizė“:
1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) 2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŢVALGA ... 91.1. Šernai (Sus scrofa) ... 9
1.1.1. Šernų populiacijos struktūra, gaištamumas ... 9
1.1.2. Šernų natūralūs priešai, ligos, parazitai ... 10
1.2. Taurieji elniai (Cervus elaphus) ... 11
1.2.1. Tauriųjų elnių natūralūs priešai, ligos, parazitai ... 11
1.3. Europinė stirna (Capreolus capreolus) ... 12
1.3.1. Europinės stirnos natūralūs priešai, ligos, parazitai ... 12
1.4. Kepenys ... 13 1.5. Kepenų patologijos ... 15 1.5.1. Lipidozė ... 15 1.5.2. Kepenų nekrozė ... 16 1.5.3. Hepatitas ... 18 1.5.4. Cholangitas ... 21 1.5.5. Hepatocitų pabrinkimas ... 21 1.5.6. Hemosiderozė ... 22 1.5.7. Fibrozė ir cirozė ... 23
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 25
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 27
3.1. Tiriamųjų ţvėrių kepenų patologijų pasireiškimo daţnumas ir formos ... 27
REZULTATŲ APTARIMAS ... 43
IŠVADOS ... 45
REKOMENDACIJOS ... 46
4
SANTRAUKA
MEDŢIOJAMŲJŲ GYVŪNŲ KEPENŲ PATOMORFOLOGINĖ ANALIZĖ
Simonas Monkevičius
Magistro baigiamasis darbas
Šiame magistro baigiamajame darbe aprašytos daţniausios šernų, stirnų ir tauriųjų elnių kepenų patologijos. Tyrime buvo nagrinėjami kepenų paţeidimai, jų pasireiškimo daţnumas, priklausomybė nuo rūšies bei regiono. Tyrimo laikotarpis – 2017 m. birţelio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėnesio. Tyrimo metu buvo atliekamas patologinis anatominis 50 sumedţiotų ţvėrių kepenų įvertinimas, buvo paimta 50 kepenų mėginių, iš kurių buvo paruošti histologiniai preparatai, kurie buvo vertinami mikroskopuojant. Dauguma ţvėrių buvo skirtingo amţiaus ir skirtingų lyčių.
Tirtiems medţioklėje nušautų 90 proc. ţvėrių rastos kepenų patologijos. Daţniausia nustatyta, kepenų hiperemija (60 proc.), lipidozė (46 proc.) ir hepatitas (54 proc.). Nepaţeistų kepenų ir kitų patologijų, kaip hidropinė degeneracija, hemosiderozė, nekrozė nustatyta daug rečiau.Panašūs kepenų patologijų pasireiškimo dėsningumai nustatyti atskiroms ţvėrių rūšims: šernų kepenyse vyravo kepenų hiperemija (53 proc.), lipidozė ir hepatitas (po 47 proc.), tauriųjų elnių kepenyse vyravo hepatitas (63 proc.) ir hiperemija (50 proc.), o stirnų kepenyse – hiperemija (70 proc.), hepatitas (57 proc.) ir lipidozė (52 proc.).
Atlikus kepenų patologinius histologinius pakitimus nustatyta, kad vyravo ne išplitusios visose kepenyse, o ţidininės patologijos (ţidininis hepatitas, fibrozė, perivaskulitas, nekrozė), o lipidozė buvo lengvo laipsnio.
5
SUMMARY
PATHOMORFOLOGICAL ANALYSIS OF LIVER IN WILD ANIMALS
Simonas Monkevičius Master‘s Thesis
This master thesis describes the most common liver pathologies of wild boar, roe deer and red deer. The study examined liver lesions, their incidence, dependence on species and region. Investigation period was from 2017 June till 2018 August. The study included a pathological anatomical assessment of 50 hunted animals liver, from which histological preparations were prepared, which were evaluated by microscopy. Most of the animals were of different age and gender.
90% of the investigated liver pathologies were found. The most common was liver hyperaemia (60%), lipidosis (46%) and hepatitis (54%). Livers without any lesions, hepatosis and other pathologies such as hydropic degeneration, haemosiderosis, and necrosis were found to be much less frequent (p <0.05). Similar patterns of hepatic pathology were observed in individual species of animals: boar liver hyperaemia (53%), lipidosis and hepatitis (47% each), in red deer liver hepatitis (63%) and hyperemia (50%), and roe deer liver - hyperaemia (70%), hepatitis (57%) and lipidosis (52%).
Hepatic pathological histology was found to be predominant focal lesions in the liver (focal hepatitis, fibrosis, perivasculitis, necrosis), and lipidosis was mild in the liver.
6
SANTRUMPOS
HEV - hepatito E virusas
PSO - Pasaulio sveikatos organizacija
AKM - Afrikinis kiaulių maras
VMVT - Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
AIDS - įgyto imuniteto deficito sindromas
RNR - ribonukleo rūgštis
Ag - antigenas
Fe - geleţis
7
ĮVADAS
Maistui medţiojami laukiniai ţolėdţiai (elniniai) - stirnos (Capreolus capreolus), taurieji elniai (Cervus elaphus) ir šernai (Suis scrofa) yra geri bioindikatoriai, rodantys aplinkos uţterštumą kenksmingosiomis medţiagomis (1). Tačiau, kol kas, nedaug tyrimų yra atlikta apie laukinių ţvėrių sveikatos būklę ir detaliai neišnagrinėtos jų ligos. Kiekvienais metais Lietuvoje yra sumedţiojama apie 20 tūkstančių ţvėrių, kurių kepenys yra naudojami maisto gamybai. Tyrimų apie laukinių ţvėrių kepenų patologijas, apart šernų, Lietuvoje neradome.
Hepatito E virusas (HEV) yra gausiai paplitęs tarp Lietuvos kiaulių ir šernų. Šią išvadą pagrindţia santykinai ryškios serologinių (43,75 proc. kiaulių, 57,05 proc. šernų) ir virusologinių ţymenų (22,55-32,98 proc. kiaulių, 17,03-25,94 proc. šernų) vertės. Laukinių atrajotojų (11,76 proc. briedţių ir 1,20 proc. stirnų) tyrimų rezultatai suteikia prielaidą manyti, kad Lietuvos kiaulės ir šernai yra tikrieji viruso rezervuarai, stirnos - tikėtina atsitiktiniai šeimininkai ir gali kelti pagrįstą zoonozinę riziką visuomenės sveikatai. Virusas gali būti perduotas per ţalią arba per maţai termiškai apdorotą mėsą ir jos produktus, per tiesioginį arba artimą kontaktą su infekuotais gyvūnais ir (arba) biologine jų medţiaga (2). Taigi, ne visi laukiniai ţvėrys yra sveiki. Beveik visų jų skerdena naudojama maisto gamyboje ir ne tik.Išleistas VMVT direktoriaus įsakymas:Dėl laukinių medţiojamųjų gyvūnų mėsos tiekimo maţais kiekiaisvietinei rinkai veterinarijos reikalavimų 2005 m. (gruodţio 29 d. Nr. B1-725, Vilnius). Šiuo įsakymu suteikiamas leidimas pardavinėti sumedţiotų ţvėrių mėsą vietinėje rinkoje ir aprašoma kaip šį procesą atlikti, taip pat nurodomi reikalavimai veterinarijos gydytojui,kaip patikrinti ar mėsa yra tinkama maisto vartojimui(IV skyrius, tikrinimas po skerdimo, 16.4.2. punktas - artritas, orchitas, pokyčiai kepenyse arba bluţnyje, ţarnų uţdegimas arba uţdegimas bambos srityje). Šio įsakymo punkte nenurodoma kokiems tiksliai kepenų pokyčiams esantmėsa turėtų būti netinkama ir kokius tyrimus reikėtų atlikti veterinarijos gydytojui kad būtų galima įvertinti kepenų pokyčius. Įvertinus turimą informaciją apie laukinius ţvėris išsiaiškinome, kad jie serga įvairiomis ligomis ir galima teigti, jog šie ţvėrys yra nepakankamai tyrinėjami. Atsiţvelgiant į tai, kad laukiniai ţvėrys yra plačiai naudojami maisto gamyboje ir jų ligos yra nevisiškai išnagrinėtos, nusprendėme atlikti medţiojamųjų ţvėrių (stirnų, elnių, šernų) kepenų patologijų analizę.
Darbo tikslas: įvertinti kepenų patologinius pokyčius ir jų daţnumą tarp medţiojamų laukinių ţvėrių.
8 Darbo uţdaviniai:
1. Nustatyti tiriamų stirnų, elnių, šernų kepenų patologijų pasireiškimo daţnumą.
2. Nustatyti kepenų pokyčių formas taikant patologinį histologinį tyrimą.
3. Įvertinti patologinius histologinius pokyčius priklausomai nuo gyvūno rūšies ir regiono.
4. Atlikti palyginamąją aptinkamų pokyčių kepenyse analizę skirtingoms gyvūnų rūšims ir
9
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Šernai (Sus scrofa)
Šernai aptinkami miškų zonoje, dykumose, kalnuose (iki 4000m aukščio). Šernai gali gyventi visur, kur tik randa pašaro, kur gali pasislėpti. Optimalios šernams sąlygos yra lapuočių arba mišrūs miškai (su ąţuolų arba bukų medynais), kuriuos supa ţemės ūkio naudmenos (3). Šernų populiacijos stabilus augimas stebimas visoje Europoje. Ryškus populiacijos pagausėjimas buvo nustatytas 1960-1970 m. Pastarieji statistikos duomenys rodo šernų populiacijos intensyvesnį gausėjimą nuo 1990-ųjų (4).
Šernai yra visaėdţiai gyvūnai. Jie minta ţoliniais augalais, jų šaknimis, šakniastiebiais ir šakniagumbiais, puskrūmių antţemine ir poţemine dalimi, medţių ir krūmų ūgliais bei šaknimis, sėklomis, vaisiais, uogomis, grybais, samanomis, kerpėmis, bestuburiais gyvūnais, varliagyviais, ropliais, peliniais grauţikais, ant ţemės perinčių paukščių kiaušiniais ir jaunikliais, dvėseliena (3). Šernai yra socialūs gyvūnai, daţniausiai gyvenantys patelės dominuojamoje bandoje. Šernai patinai palieka savo bandą apie 8–15 mėnesių amţiaus. Jauniklės patelės lieka su savo motinomis arba įkuria naujas teritorijas šalia. Suaugę patinai linkę gyventi atsiskyrę, išskyrus, dauginimosi laikotarpį (5).
Šernai lytiškai subręsta tik antraisiais gyvenimo metais. Kai kurios jauniklės patelės subręsta ir jau gali poruotis pirmaisiais metais (3). Lytinis aktyvumas ir testosterono produkcija priklauso nuo dienos trukmės, pasiekia viršūnę spalio ir lapkričio mėnesiais, kai prasideda ruja. Veisimosi sezono metu, šerno patinas, kuris paprastai gyvena atsiskyręs arba labai maţomis gupėmis su kitais patinais, pereina į patelių bandas. Patinams kartais tenka nukeliauti didelius atstumus, ieškant būrio paršavedţių. Per šį laikotarpį, patinai neretai atsisako maisto ir gali prarasti iki 25% kūno masės. Kai keli patinai parodo susidomėjimą ta pačia paršavede, prasideda kova tarp potencialių konkurentų (6).
1.1.1. Šernų populiacijos struktūra, gaištamumas
Mūsų šalyje augalinis maistas sudaro 96,8 proc. šernų raciono, o gyvūninės kilmės pašarai - 3,2 proc. Šernų gaišimo prieţastys yra įvairios, bet daţniausiai gaišta dėl ligų (7). Pokyčius organuose ir audiniuose, o taip pat gaišimą gali sukelti badavimas esant ekstremalioms oro sąlygoms ir vilkų plėšrumui (8). Tačiau, vilkų papjautų šernų skaičius yra labai maţas, palyginus su medţiotojų sumedţiotų šernų skaičiais (9). Šernas turi kelis kitus natūralius priešus tarp gyvūnų. Pavojingiausias ir didţiausią įtaką šernų gaištamumui daro ţmogus (daţniausiai medţiojimas arba automobilių sukeltos avarijos) (10). Vizualinis stebėjimais iš pėdsakų nustatyta, kad ţiemą mūsų miškuose patinai sudaro
10 15,4 - 18 proc. šernų populiacijos, patelės 25,5 - 27,5, jaunikliai - 54,5 - 59,1 procentų. Patinų ir patelių (lyčių) santykis svyruoja nuo 1:1,5 iki 1:1,8 (3).
1.1.2. Šernų natūralūs priešai, ligos, parazitai
Šernai ţinomi kaip kelių ligų platintojai, kuriomis serga gyvuliai ir ţmonės (11). Kiaulių hepatitas E virusas (HEV) laikomas nauju zoonozės agentu, dėl jo genetinio tapatumo ir panašumo į ţmogaus HEV. Ši liga sukelia asimptominę infekciją kiaulėms. Tai kelia susirūpinimą visuomenės sveikatos prieţiūros atstovams. Uţsikrėtęs hepatitu, ţmogus gali sirgti įvairaus sunkumo ligos formomis. Hepatitas E yra kepenų liga, sukelta hepatito E viruso. Šis virusas turi bent 4 skirtingus genotipus: genotipai 1, 2, 3 ir 4. Genotipai 1 ir 2 randami tik ţmonių organizmuose. Genotipų 3 ir 4 virusai cirkuliuoja keliuose gyvūnuose, bet gali nesukelti ligos (įskaitant kiaules, šernus ir stirnas), tačiau retkarčiais yra uţkrečiami ţmonės. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) statistika (2017) praneša, jog hepatitas E 2015 metais sukėlė maţdaug 44000 mirčių pasaulyje. Tai sudaro 3.3% bendro mirtingumo dėl virusinio hepatito (9). Liga yra mirtina beveik 100% atveju, ji labai stipriai uţkrečiama ir šiuo metu nėra jokios vakcinos (12).
Nesenai Afrikinis kiaulių maras (AKM) pasirodė keliose Europos šalyse (13). Įtariama, kad tam įtakos turėjo vietiniai šernai (14). 2014 metais sausio mėnesį Lietuvoje pastebėti pirmi šernų AKM ligos atvejai. Pagal Valstybinės Maisto ir Veterinarijos Tarnybos (VMVT) 2017-12-31 duomenis Afrikinio kiaulių maro atvejai laukinėje faunoje nustatyti 1328 vietose, 2456 šernams, iš kurių 310 sumedţiotiems ir 2146 gaišusiems (15). Šernų AKM atvejus nustatė Lenkija, Latvija ir Estija. Nuo 2017 m. pabaigos liga stebima Baltijos šalyse, Lenkijoje, Čekijos respublikoje ir Rumunijoje. Nuo 2018 m. pradţios naujausia informacija apie AKM protrūkį tarp naminių kiaulių ir šernų yra prieinama Europos Komisijos dėka (9).
Šernų populiacija uţima svarbią rolę platinant klasikinį kiaulių marą Europoje. Ši liga plinta labai greitai šernų populiacijose ir ja lengvai uţkrečiamos naminės kiaulės. Ligos protrūkiai uţfiksuoti Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse. Kiaulių maras sukelia karščiavimą, odos paţeidimus, konvulsijas ir daţnai (ypač jauniems gyvūnams) mirtį per 15 dienų. Maţa dalis uţkrėstų kiaulių gali išgyventi ir įgyti imunitetą (9).
Šernai taip pat gali sirgti paratifu ir tuberkulioze. Invazines ligas sukelia įvairūs parazitai. Daţniausi šernų ektoparazitai - kiaulinės utelės ir erkės. Šernai serga sarkocistoze, kepenų tulţies latakuose parazituoja lacentinė siurbikė, raumenyse randama mezocerkarijų. Iš kaspinuočių randama ilgosios tenijos ir echinokoko lervų. Bronchuose randama metastrongilų apvaliosios kirmėlės (3).
11 Šernai ţinomi kaip bemaţ 20 skirtingų parazitų šeimininkai, kurių infekcijos daţniausiai pasireiškia vasarą. Parazitai gali uţkrėsti ţmones tokiais parazitais kaip Trichinella spiralis, Taenia solium ir Balantidium coli (9). Pagal VMVT duomenis 2017 metais Lietuvoje nustatyti 79 trichinelėmis uţsikrėtę šernai 2016 m. - 74, 2015 m. – 95 (16). Pagal uţkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenis per 2017 m. buvo nustatyti 9 trichinelioze uţsikrėtusių ţmonių atvejai (17).
1.2. Taurieji elniai (Cervus elaphus)
Taurieji elniai didţiąją metų dalį paprastai gyvena vienos lyties bandose. Per dauginimosi sezoną subrendę patinai konkuruoja tarpusavyje kovodami, ir taip bando atkreipti patelių dėmesį į save. Kovos metu didţiausią reikšmę turi ragų tvirtumas, gyvūno svoris ir kovojimo įgūdţiai. Tokios kovos kartais baigiasi rimtais suţalojimais ar net gaišimu (18). Tauriojo elnio patelės lytinę brandą pasiekia 2 metų amţiaus (19). Lietuvoje gyvenančių elnių patinų kūno masė (be vidaus organų) siekia apie 142 kg, patelių apie 71 kg. Elnio patino kurio amţius apie 15,5m., kūno ilgis gali siekti iki 215 cm, o aukštis iki 133 cm. Tik patinai turi ragus, kurie kasmet numetami. Pirmi ragai vadinami iešmais arba ylomis, jie šakų neturi, tačiau jei gyvūnas sveikas, visais kitais ateinančias metais ragai išauga vis graţesni, ilgesni, sunkesni ir turintys vis daugiau šakų. Numetus ragus, neuţilgo pradeda augti kiti, vadinami pantais. Jie būna apvilkti oda ir kraujagyslėmis, ragai būna šilti. Kai ragai nustoja augti, ragų kraujotaka nustoja veikusi, odos ląstelės pradeda ţūti ir po truputį atsidalinti nuo ragų, tuomet elniai patys stengiasi ragus trinti į medţių kamienus, šakas, krūmus, kad nusivalytų ţuvusią odą nuo ragų. Tauriesiems elniams labiausiai tinkama aplinka yra plačialapiai miškai, tačiau ţvėrys gali prisitaikyti ir kitomis sąlygomis. Taurieji elniai maitinasi pakankamai įvairiu augaliniu maistu: krūmų, medţių lapais, ūgliais, medţių ţieve, vaisiais, puskrūmiais, kerpėmis, ţoline augmenija, grybais ir kultūriniais augalais. Taurieji elniai
yra sėslūs gyvūnai. Šie gyvūnai gana retai nueina daugiau kaip 30 km nuo savo įprastos buveinės (3).
1.2.1. Tauriųjų elnių natūralūs priešai, ligos, parazitai
Pavojingiausias tauriojo elnio priešas mūsų šalyje - vilkas. Elniai ţūva susidūrę su transporto priemonėmis, nuo įvairių traumų, suţeidimų medţioklėje, o patinai - turnyrinėje kovoje.
Pavojingiausios infekcinės ligos: snukio ir nagų liga, tuberkuliozė, pasiutligė. Elniai taip pat serga aktinomikoze. Nuo šios ligos daţniausiai paţeidţiamas ţandikaulių kaulinis audinys, iškrenta dantys. Invazinių ligų sukelėjai yra įvairūs parazitai: briedmusės, nieţinės erkės, elninės utėlės, plaukagrauţiai, gylių lervos, kepeninė siurbikė, echinikoko lervos, avinis kaspinuotis, kaspinuočio ilgosios tenijos lervos (3). Detalūs tyrimai atskleidţia, kad Europoje gyvenantys elniai yra labai daţnai uţkrėsti vidinių parazitų (20). Visų rūšių Europoje gyvenantys laukiniai elniai gali uţsikrėsti galvijų
12 virusine diarėja ir yra įrodymų apie nuolatinę infekciją, kuri parodo galvijų virusinės diarėjos poveikį elniams (21). Fasciola hepatica parazito sukeliamos ligos sezoniškumas priklauso nuo drėgmės ir temperatūros, kurių poveikis nulemia sraigių populiacijos dydį, o kartu ir Fasciola hepatica. Poūmė liga sukeliama padarant masinę ţalą kepenims dėl nuolatos migruojančių nesubrendusių parazitų (22). Tačiau, pavojaus lygis susijęs su elnių perduodamomis ir sergamomis ligomis yra menkai aprašytas (23).
1.3. Europinė stirna (Capreolus capreolus)
Europinė stirna paplitusi visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį ir Airijos salą. Plačiai paplitusi visoje Lietuvoje. 2017 m. Lietuvoje gyveno daugiau kaip 130 tūkst. stirnų. Stirnos gyvena miškuose, laukuose, krūmuose. Kūno ilgis iki 150 cm, aukštis ties pečiais iki 100 cm, patino masė iki 55 kg, patelė maţesnė. Galva maţa. Patinai turi trišakius, rečiau keturšakius iki 25 cm ilgio ragus. Kojos ilgos, lieknos. Uodega trumpa. Pasturgalyje ryški balta dėmė, vadinamasis „veidrodėlis“. Kailis vasarą šviesiai (kaštoniškai) rudas, ţiemą pilkas. Tik patinai turi ragus, kurie pradeda augti pirmaisiais metais. Pirmieji ragai išauga maţi ir nešakoti. Juos numeta daţniausiai lapkričio mėnesį, nauji uţauga ir nusivalo (iš pradţių būna apsitraukę oda su kraujagyslėmis) iki birţelio mėnesio. Antraisiais metais ragai dvišakiai, o dar po metų ragai jau būna trišakiai. Toliau šakų skaičius nedidėja, išskyrus pasitaikančias anomalijas dėl ligų ar paţeidimų. Vidutinė stirnų gyvenimo trukmė apie 10-12 metų (24).
Pagrindinis stirnų maistas - įvairūs ţoliniai bei sumedėję augalai. Mūsų šalyje ţinoma apie 250 augalų rūšių, kuriomis maitinasi stirnos. Iš medţių ir krūmų svarbiausi stirnų mitybai yra karklai, drebulės, eglės, skroblai, ąţuolo gilės, iš ţolinių augalų - vėdryniniai, ankštiniai, kryţmaţiedţiai, iš ţemės ūkio augalų - ţiemkenčiai, dobilai, cukriniai runkeliai. (3).
1.3.1. Europinės stirnos natūralūs priešai, ligos, parazitai
Tiek mūsų šalyje, tiek visame areale didţiausias stirnos priešas yra vilkas. Tose vietose, kur vilkų daug, stirnų kaimenė visuomet išretėjusi. Stirnos gali sirgti pavojingomis ţmogui ir naminiams gyvuliams ligomis: snukio ir nagų liga, brucelioze, tuberkulioze, pasiutlige, virusiniuhepatitu. Stirnos apsikrėčia kokcidijomis, ir strongilidais. Aptikta 27 stirnos helmintų rūšys iš jų net 22 apvaliųjų kirmėlių (3). Centrinėje Europoje stirnos (Capreolus capreolus) yra vienas iš svarbiausių laisvėje gyvenančių šeimininkų suaugusioms erkėms Ixodes ricinus. Tačiau, tik kelios studijos ištyrė stirnų uţsikrėtimą erkėmis (25).
13
1lentelė. 2016m. Lietuvoje medţiojamųjų ţvėrių apskaita (2016-2017 m. Medţioklės sezonas) duomenys iš
Lietuvos medţiotojų ir ţvejų draugijos (26). Eil. Nr. Rūšies pavadinimas 2016 m. vnt Palyginti su 2015 m. (vnt) (+) padidėjo (-) sumaţėjo 1. Briedis 14091 +1238 2. Taurusis elnias 36147 +2829 3. Stirna 130087 +10472 4. Danielius 3590 +623 5. Šernas 19699 -7798 6. Barsukas 9615 +847 7. Vilkas * - 8. Bebras 40618 -3184
*-Dėl nepalankių gamtinių sąlygų apskaita nevyko.
1.4. Kepenys
Kepenys - homeostazės sargybinis, visų metabolinių procesų epicentras, kurie vyksta gyvūno organizme, masyvus filtras, nukenksminantis kraujyje esančius toksinus ir švarų kraują atiduodantis atgal į kraujo apytaką. Kepenys dalyvauja virškinant maistą, išskirdamos fermentus, emulguojant riebalus ir panaikinant nuodingas medţiagas. Kepenys taip pat atlieka svarbų vaidmenį imuninėje sistemoje kovojant su svetimomis makromolekulėmis. Būtent dėl šių prieţasčių, sutrikus kepenų funkcijai ir atsiţvelgiant į kepenų svarbą visam organizmui išeitys gali būti letalios (27).
Kepenis dengia skaidulinis dangalas (tunica fibrosa), kuris storiausias būna kepenų vartų (porta hepatis) srityje. Virš šio dangalo yra serozinis dangalas (tunica serosa) su ryškiu poseroziniu dangalu (tela subserosa). Iš kepenų skaidulinio dangalo atsiskiria jungiamojo audinio pertvaros, kurios kepenų parenchimą suskirsto į daugiašones 2 mm ilgio ir 1 mm skersmens skilteles (28).
Kepenų topografinė padėtis dešiniame viršutiniame pilvo srities kvadrate, šiek tiek ţemiau diafragmos. Kepenys turi 2 skiltis, didesnę dešinę ir maţesnę kairę, kurios susijungia prie tulţies pūslės. Kadangi dešinė kepenų skiltis yra didesnė uţ kairę, tai tulţies pūslė guli dešinės kepenų skilties duobėje. Kepenys turi dvigubą kraujo aprūpinimą, kepenų arteriją ir kepenų portalinę veną.
Kairysis ir dešinysis kepenų latakai susijungdami suformuoja kepenų lataką, kuris susijungęs su tulţies pūslės lataku, sudaro bendrą lataką, kuris atsiveria dvylikapirštėje ţarnoje (29).
Kepenų skiltelė - tai funkcinis kepenų vienetas, šešiakampė struktūra. Skiltelės centre yra centrinė vena (galutinė kepenų venulė). Kiekvienoje skiltelės kampe ji turi vartų kanalą. Į kanalo sudėtį įeina tulţies latakas, vartų venos atšaka, kepenų arterija, nervai, limfagyslės. Jie visi apgaubti
14 kolagenine stroma ir sudaro kepenų triadas (30).
Hepatocitai sudaro 70-80 proc. kepenų masės. Hepatocitai yra atskirt kepenų sinusoidais ir gausiai aprūpinti eozinofiline citoplazma, dauguma turi vieną, apvalų, esantį centre, branduolį, su chromatinu viduje. Hepatocitai yra labai aktyvūs metaboliškai, turintys daug organelių: endoplazminį tinklą, mitochondrijų, lizosomų, peroksisomų, goldţio kompleksą, transportinę vakuolę. Šios organelės atlieka įvairiausias funkcijas, nuo lipoproteinų sintezės iki gliukozės kaupimo (27).
Kepenų ţvaigţdiškos ląstelės randamos hepatocitų pakraščiuose. Paprastai, jos atsakingos uţ vitamino A išsaugojimą citoplazminėse vakuolėse (30).
Ţvaigţdiškosios ląstelės atrodo kaip lipidų lašeliai. Jos įsikūrusios endotelio ląstelėse ir hepatocituose. Endotelio ląstelės atpaţįstamos pagal plokščią ir pailgą branduolį (31).
15
1.5. Kepenų patologijos
1.5.1. Lipidozė
Tai trigliceridų įsiterpimas hepatocituose, daţniausiai pasireiškia, kai dėl medţiagų apykaitos sutrikimo arba dėl padidėjusio lipoproteinų išskyrimo hepatocituose, trigliceridų kaupimosi greitis kepenyse padidėja. Įprastai lipidai transportuojami į kepenis iš riebalinio audinio ir hepatocituose laisvosios riebiosios rūgštys esterifikuojamos į trigliceridus, pakeičiamos į cholesterolį ir fosfolipidus. Hepatocituose taip pat vyksta riebiųjų rūgščių oksidacija į ketoninius kūnus energijos gamybai. Kepenys taip pat gamina lipidus iš amino rūgščių ir gliukozės, išskyrus atrajotojų kepenis. Kai šie procesai sutrinka, prasideda lipidozė arba kepenų suriebėjimas (29). Kepenyse yra 5 rūšių riebalai: trigliceridai, fosfolipidai, lipoproteinai, cholesterolis ir cholesterolio esteriai. Hepatocitų vakuolizacija lipidozės metu yra dominuojanti, susidarant trigliceridams. Jie kaupiasi kepenyse, kai kepenų sintezės lygis pranoksta jų sunaudojimą. Kepenų trigliceridai gaminami iš riebalų rūgščių, iš sisteminės cirkuliacijos. Baltymų perteklius racione veda link riebalų kaupimosi kepenyse trigliceridų pavidalu. Hepatocitų vakuolizacija ir trigliceridų kaupimasis nesukelia problemų iki tol, kol vakuolės morfologiškai nepaţeidţia kepenų audinių struktūrų. Normaliose kepenyse, stiprių paţeidimų neatsiranda, kol riebalai neviršija 5% visų kepenų svorio. Stipriai sergančių lipidoze gyvūnų kepenys gali sverti dvigubai arba net trigubai palyginus su sveikomis kepenimis. Metabolinis balansas tarp riebalų sintezės ir trigliceridų kaupimo yra veikiamas kraujyje esančios gliukozės koncentracijos taip pat ir hormonų bei nervų sistemos mechanizmų (32). Ţuvus kepenų ląstelėms, riebalų lašai patenka į aplinkinius audinius. Kepenų lipidozė sukelia kepenų nepakankamumą. Pašalinus lipidozės prieţastis kepenų funkcija atsistato (33).
16
2 pav. Tauriojo elnio kepenų lipidozė, autoriaus nuotrauka, HE,x200
1.5.2. Kepenų nekrozė
Morfologiškai atpaţįstama, kai ląstelės pabrinksta ir vėliau netenka membranos vientisumo, organelės yra lizuojimos dėl ląstelės apsaugos nebuvimo. Nekrozuotose ląstelėse paprastai matomi branduolių pasikeitimai (kariopiknozė, karioreksė, kariolizė). Galimi keli kepenų nekrozės morfologiniai modeliai: atsitiktinė hepatoląstelinė nekrozė, zoninė arba išplitusi (27). Kepenų paţeidimas, nekrozė daţnai sukeliama viruso poveikio audiniui metu, ar įvairių cheminių agentų (34). Tai sukelia didelį pavojų sveikatai. Kepenų nekrozė yra vienas iš svarbiausių kepenų klinikinių poţymių. Nekrozė yra sudėtingas procesas, pasiţymintis pastovia aktyvacija daugybe reakcijų, kurių pabaigoje dėl ląstelės membranos nevientisumo, ląstelė netenka sudedamųjų dalių (35). Nekrozė, daţnas radinys ūmių ar chroniškų ligų atvejais ir daţniausiai sukelia progresyvią fibrozę. Nekrozės apimtis gali būti labai įvairi, nuo individualios ląstelės, iki masyvios kepenų nekrozės (36).
Apoptozė tai terminas naudojamas nusakyti individualių ląstelių ţūtį, tai puikiai reguliuojamas, lėtas procesas, kuris skatina ląstelės regeneraciją ir audinių atsinaujinimą. Patologinėmis sąlygomis
17 procesas yra maţiau kontroliuojamas ir kur kas daţniau progresyvus (patologinė apoptozė). Kepenyse daţnai randama įvairių formų hepatitų ir tai daţnai susiję su kitais pakitimais, tokiais kaip uţdegimas, degeneracija ir skiltelių suyrimas.
Ţidininė nekrozė apima didesnes hepatocitų grupes vienoje skiltelėje, dar ţinoma kaip centrinė. Šie terminai aprašo skiltelės paţeidimą ir yra daţnai naudojami norint įvertinti skiltelinius pakitimus esant hepatitui.
Zoninė nekrozė ţinoma kaip nekrozė, kuri apima konkrečią acinuso zoną, tarkim centrolobuliarinė nekrozė, kuri sukeliama ischemijos ar apsinuodijus cheminėmis medţiagomis. Esant ţymiai stipresniam paţeidimui, nekrozė gali susilieti ir įtraukti daugiau nei vieną zoną, vienoje skiltelėje, gali išplisti ir į šalia esančias skilteles, daţnai vadinama tiltinė nekrozė ir gali pasireikšti įvairiomis formomis, tokiomis kaip centrinė-centrinė arba portalinė-portalinė tiltinės nekrozės.
Dalinė nekrozė, gana daţnai pasireiškiantis nekrozės tipas, esant hepatitui. Jis atpaţįstamas kaip uţdegimas plintantis iš vartų į periportalinę zoną, esant periportalinių hepatocitų nekrozei ir ribojančios plokštelės suardimui. Ribojanti plokštelė tai hepatocitų sluoksnis, kuris dengia vartus. Esant chroniškam hepatitui, šis paţeidimo kelias veda fibrozės link.
Susiliejanti nekrozė įtraukia daugybę skiltelių. Šis procesas gali būti vietinis, o galima prieţastis vietinė ischemija. Generalizuotas, stipresnis paţeidimas baigiasi beveik pilna arba pilna kepenų parenchimos nekroze (submasyvi, masyvi kepenų nekrozė). Submasyvių ar masyvių nekrozių daţniausios prieţastys yra ūmūs virusiniai arba autoimuniniai hepatitai (37). Nekrozių eiga, nėra visiškai specifinė, jas gali sąlygoti daug prieţasčių. Papildomi pakitimai, tokie kaip uţdegimo laipsnis ir tipas, gali būti itin vertingi aiškinantis nekrozių prieţastis (38). Apibendrinant, nekrozė kepenų mėginyje yra rodiklis ūmaus arba tebesitęsiančio paţeidimo indikatorius. Nekrozės išplitimo tipas yra daţnai labai naudingas norint patikslinti sukėlusią prieţastį ir išsiaiškinti kiek ištikrųjų yra paţeistos kepenys (37).
18
3 pav. Šerno kepenų nekrozė, autoriaus nuotrauka, HE, x40
1.5.3. Hepatitas
Tai yra kepenų parenchiminio audinio uţdegimas. Hepatito morfologinis spektras gali būti nuo paprastos maţos dalies hepatocitų nekrozės, iki išplitusio uţdegimo, nekrozės ir fibrozės, kuri pereina į cirozę. Esant hepatitui, visur pilna limfocitų, plazminių ląstelių ir makrofagų. Esant ūmiam hepatitui būdingas infiltracinis uţdegimas, hepatocitų nekrozė. Ūmų hepatitą sukelia tiek bakterijos, pirmuonys tiek virusai. Tokiais atvejais randami nekroziniai ţidiniai su neţymiu uţdegimu ar limfocitų infiltracija. Lėtinio hepatito metu pasireiškia fibrozė, kartu su limfocitais, makrofagais, plazmos ląstelėmis. Visa tai vyksta dėl ilgesnio patologinio proceso (29).
Virusinių infekcijų atvejais hepatotropiniams paţeidimams daţniausiai būdinga kepenų ląstelių nekrozė ar apoptozė nei uţdegiminis atsakas į patologinį sukėlėją. Taip pat hepatitui būdingi yra toksinų, metalų, vaistų ar metabolinių reakcijų sukelti paţeidimai, kurių metu pastebimas leukocitų
19 atsakas į paţeistas ląsteles. Dauguma infekcinių hepatito prieţasčių, pavyzdţiui toksoplazmozė, įvairūs herpesvirusai ir daugybė bakterijų, kuriems būdingas uţdegimo vietoje esantis stiprus leukocitų, Kupferio ląstelių atsakas šalia esančio nekrozės ţidinio.
Ūmus hepatitas daţniausiai pasireiškia granulomos formavimusi, uţdegiminių ląstelių infiltracijomis, hepatocitų apoptozės ar nekrozės ţidinių atsiradimu ir kartais regeneracijos poţymiais. Leukocitų infiltracijos ūmaus difuzinio hepatito atveju yra linkę kauptis šalia portalinių takų, aplink didelius latakus, kartais kapsulėje ir aplink centrines venas. Maţas, bet diagnostikai svarbus neutrofilų ir limfocitų skaičius daţniausiai matomas perisinusoidinėje srityje, tarp hepatocitų ir nekrozės vietose. Edema yra retas ūminio hepatito poţymis, tačiau matomas esant stipriam paţeidimui, pavyzdţiui pasireiškus infekciniam šunų hepatitui. Kupferio ląstelės daţnai sutinkamos esant ūmiam uţdegimui kepenyse. Jos padidėja ir tampa vakuolėtomis, kur kaupiasi po fagocitozės atsiradusios lizosominės atliekos. Kupferio ląstelės taip gali būti aktyvuotos histiocitų, kurie išskiria įvairius citokinus ir kitus mediatorius, sukeliančius hepatocitų ir endotelio ląstelių hipertrofinius ir proliferacinius pakitimus. Aktyvuotos Kupferio ląstelės vietomis yra didesnės ir labiau pastebimos arba jų daugiau, jų branduolys padidėjęs, citoplazma bazofilinė ir gali turėti vakuolių. Labai sunkių infekcijų metu didţioji dalis Kupferio ląstelių, greta esančių sinusoidinių endotelio ląstelių ir hepatocitų išgyvena nekrozę.
Chroniškas hepatitas tai kepenų uţdegimą ir nekrozę sukeliantis pakitimas, kuri tęsiasi ilgiau nei 6 mėnesius. Šis pokytis gali sukelti chronišką tulţies latakų obstrukciją. Pagal turimus mokslinius duomenis, labai daţnai ši liga yra idiopatinė. Šiai ligai nebūdingi specifiški klinikiniai poţymiai, ankstyvosiose ligos stadijose, tačiau kai liga progresuoja ir pasireiškia vis daugiau patologijų, gali išsivystyti kepenų nepakankamumas. Portalinės srities uţdegimas varijuoja savo intensyvumu ir pasireiškia limfocitų ir plazminių ląstelių infiltracija. Galimas tiltinių nekrozių išsivystymas, kurios kepenų skiltelėse atskiria zonas tarp kepenų triadų ir centrinės venos. Hepatocituose randami degeneraciniai pokyčiai, kaip ląstelių pabrinkimas ir apoptozė. Taip pat būdinga tulţies latakų epitelio degeneracija, daugybinės nekrozės ir hepatocitų regeneracija. Kolageno kaupimasis ir pamatinių membranų formavimasis perisinusoidiniuose tarpuose sukelia kepenų sinusoidų kapiliarizaciją. Maţos hepatocitų grupės gali būti izoliuotos išsiplėtusiame portaliniame tarpe. Fibrozė gali progresuoti į tiltinę ir suardyti kepenų skiltelės struktūrą ir tai gali baigtis ciroze (39).
Hepatitas E virusas (HEV) daţnai plinta per vandenį ir sukelia infekciją jauniems arba vidutinio amţiaus individams. Epidemiologiniai atvejai buvo nustatyti Azijos ir Indijos, Afrikos ir Meksikos teritorijose. Sporadinė infekcija, panašu kad nėra daţna, ir daţniausiai pasireiškia keliautojams. HEV sukėlė ūmų hepatitą ţmonėms Indijoje iš kurių 50% atvejų buvo sporadiniai. HEV infekcija pasiţymi dideliu nėščiųjų moterų mirtingumu ir gali siekti 20%. HEV nesiejamas su chronine kepenų liga ar
20 nuolatine viremija. Daţniausias inkubacijos laikotarpis iki pasireiškimo yra 6 savaitės. HEV turi RNR, kuris stuktūriškai panašus į Caliciviridae. Viruso dalys yra 32 iki 34 nm diametro ir RNR genomas maţdaug 7,6 kb dydţio. Specifinis antigenas (HEV Ag) gali būti indentifikuotas hepatocitų citoplazmoje aktyvios infekcijos metu. Virusai išskiriami su išmatomis ūmios ligos atveju. Prieš prasidedant klinikiniams simptomams, HEV RNR ir HEV virionai, gali būti aptikti išmatose ir kepenyse. Simptomai pranyksta per 2 – 4 savaites (39). HEV patogenezė ištirta kol kas tik kiaulių organizmuose. Daţniausiai kaiulės uţsikrečia apie 2-4 mėnesių amţiaus. Daţniausiai kiaulių susirgimai neparodo klinikinių poţymių, tokių kaip mikroskopinių pakitimų kepenyse. Kiaulės uţsikrečia tiesioginio kontakto metu, nuo uţsikrėtusių gyvūnų išmatų, uţkrėsto vandens ar pašaro. Uţsikrėtusios kiaulės daţniausiai patiria trumpą, 1-2 savaičių viremiją. Reguliarios HEV stebėjimo programos turėtų būti atliekamos pastoviai, ypač šalyse, kurių kiaulienos produkcija yra populiari. Taip būtų galima stebėti uţsikrėtimo lygį šiame gyvūnų rezervuare (2).
21 1.5.4. Cholangitas
Tai tulţies latakų uţdegimas, kurio metu sutrinka tulţies sekrecija ir tekėjimas. Daţniausiai cholangitą sukelia vaistai, hormonai, citokinai ar tiesiog latakų obstrukcija įvairiomis medţiagomis. Kliniškai cholangitas sukelia bilirubino kiekio ir tulţies rūgšties padidėjimą kraujyje (29). Tulţies latakai yra kelias tulţiai, ksenobiotikams, druskoms ir toksiniams metabolitams pasišalinti ir tai yra viena iš atspariausių vietų gyvūnų organizmuose. Cholangiocitai, dengiantys tulţies latakus yra labai atsparus tokioms medţiagoms. Cholangiocitai yra maţiau atsparūs cholestazei, nei hepatocitai ir tai gali būti cholangito prieţastimi. Cholangitas pasiţymi lėtai besivystančia fibrozuojančia cholangiopatija, kurios pasekoje greitai kinta biocheminiai kraujo parametrai: serume daugėja šarminės fosfatazės ir γ-glutamato transferazės (41).
1.5.5. Hepatocitų pabrinkimas
Ląstelių pabrinkimas, tai atsakas į bet kokį paţeidimą. Pasireiškia, kai ląstelė negali atlikti normalių funkcijų, dėl ko kaupiasi vanduo ląstelės viduje. Ląstelės dydis ir tūris padidėja (27).
22 1.5.6. Hemosiderozė
Hemosiderozė – tai hemosiderino kaupimasis įvairiuose audiniuose. Hemosiderinas yra netirpus ir savo sudėtyje turintis geleţies ir baltymo. Hemosiderinas susidaro fagocitams suardant hematiną. Spalva priklauso nuo granulių tankumo, dydţio ir gali kisti nuo auksinės iki rudai juodos. Jis susidaro iš hemoglobino, tai histochemiškai Fe teigiamas pigmentas (42). Iš grūdelių sudarytas hemosiderinas kaupiasi ląstelių citoplazmoje, o uţ ląstelės ribų randamas pigmentas iš suirusių hemosideriną pagaminusių ląstelių. Sisteminė hemosiderozė atsiranda kai vyksta eritrocitų hemolizė, pavyzdţiui sepsio, babeziozės ir kt. atvejais. Vietinė hemosiderozė atsiranda kai suyra eritrocitai išsiliejus kraujui į audinius. Tai gali atsitikti dėl hemoraginio uţdegimo, veninės hiperemijos ar kraujosruvų (43).
23 1.5.7. Fibrozė ir cirozė
Fibrozinis audinys sufomuojamas kaip atsakas į uţdegimą arba tiesioginį toksinį poveikį kepenims. Fibrozės procesas yra absoliučiai negrįţtamas. Tačiau, dabar vis daugiau kyla diskusijos dėl fibrozės ir net cirozės procesų negrįţtamumo. Atsidėjęs kolagenas sukelia įvairias pasekmes: atrofiją, sutrikdo kraujo apytaką ir perfūziją tarp hepatocitų. Eigos pradţioje fibrozė gali išsivystyti aplink triadas arba kepenų venas. Besitęsiant fibrozei kepenys yra padalinamos į proliferuojančių hepatocitų mazgelius apjuostų randiniu audiniu ir tai vadinama ciroze (40).
Tulţies latakų uţdegimas ar obstrukcija sukelia aplink lataką esančių miofibroblastų proliferaciją ir gali sukelti latakų fibrozę arba portalinę-portalinę tiltinę latakų cirozę ir proliferuotų hepatocitų mazgelių atsiradimą.
Po masyvios kepenų nekrozės, kai didelė parenchimos apimtis yra sunaikinama, taip pat pasireiškia randėjimas.
Difuzinė kepenų fibrozė yra chroninio parenchimos paţeidimo pasekmė (po uţsitęsusio uţdegimo, arba ponekrozinių pakitimų). Fibrozės pasekoje susiformuoja jungiamasis audinys ir nusidriekia iki kepenų triadų, sudaro pseudoskilteles, kuriose maţi parenchimos plotai yra atskirti jungiamuoju audiniu. Fibrozė gali sukelti sinusoidinę kapiliarizaciją arba intrahepatinį šuntą tarp portalinės venos ir arterijos ir gali sutrikdyti augimo faktorių ir kitų medţiagų, reikalingų kepenų regeneracijai, išskyrimą. Hipoksija taip pat turi svarbų vaidmenį hepatocitų atrofijai, kurią beveik visada lydi difuzinė kepenų fibrozė.
Skiltelės centro fibrozė yra daţniausiai pastebima po zoninės nekrozės esant hipoksiniam arba toksiniam paţeidimui. Atrajotojams tai gali sukelti apsinuodijimas pirolizidino alkaloidais (39).
Cirozė yra difuzinis procesas pasiţymintis fibroze ir normalios kepenų struktūros virtimu į nenormalius struktūrinius vienetus. Pagrindinis poţymis yra hepatocitų regeneracinių mazgelių formavimas apsuptų fibroze ir kraujotakos sutrikimais, kurie daţnai paveikia centrinę ir portalines venas. Daugumoje gyvūnų, išskyrus šunis išsivysto difuzinė kepenų fibrozė, kurią seka chroninis paţeidimas, bet nesusidaro regeneruojantys mazgeliai. Vartų sisteminiai šuntai ir venų okliūzija gali sutrikdyti kepenų funkciją ir sukelti vartų venos hipertenziją. Kliniškai cirozė sukelia kepenų nepakankamumą (39).
24
7pav. Fibrozinis uţdegimas stirnos kepenyse, autoriaus nuotrauka, HE,x200
25
2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA
Tyrimai, kurie buvo reikalingi baigiamojo darbo rašymui, buvo atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Veterinarinės patobiologijos katedroje esančiame Patologijos centre. Tyrimai buvo atlikti 2017-2018 metais.
Tyrimų medţiaga. Tiriamoji medţiaga - nušautų ţvėrių kepenų mėginiai buvo renkami iš dviejų medţioklės klubų, Kauno rajone ir Kėdainių rajone. Mėginiai buvo imami iš sumedţiotų stirnų, tauriųjų elnių ir šernų kepenų. Buvo surinkta 50 mėginių: 23 stirnos, 8 Taurieji elniai ir 19 šernų. Jie pristatyti, kartu su vaţtaraščiu, į Lietuvos Sveikatos Moklsų Universitetą, Veterinarijos Akademijos, Patologijos katedrą, kur buvo atlikti histologiniai tyrimai.
Makroskopinis tyrimas. Tinkamiems mėginiams buvo priskirti tik mechaniškai nesuţalotos kepenys. Kepenys įvertinamos makroskopiškai ir tik iš įtarimą keliamų vietų kepenyse, kur yra aiškiai matomi spalviniai pakitimai, ar kitos įtarimą keliančios patologijos, jų ribose su sveiku kepenų audiniu, imamas kepenų mėginys.
Patologinis histologinis tyrimas. Kepenų gabalėlis buvo imtas apie 5mm pločio, ilgio ir storio. Mėginys talpinamas ir fiksuojamas indelyje su 10% formaldehido tirpalu, sandariai uţdaromas ir uţrašomas numeris ar kita, reikiama informacija, kuri galėtų padėti identifikuoti mėginį. Fiksacija truko 24 valandas. Sudarytas mėginių ţurnalas, su visa reikiama informacija apie mėginį: gyvūno rūšis, lytis, svoris, amţius, vieta, kurioje paimtas mėginys ir mėginio paėmimo data. Visi mėginiai buvo laikyti Patologijos centro histologijos laboratorijoje, kur buvo atlikta mėginių fikscaija su 10% formalino fosfatiniu buferiniu tirpalu. Fiksacija truko 24 valandas. Mėginius paruošiant pjaustymui iš jų pašalinama fiksuojančioji medţiaga, vanduo ir jie pamerkiami į juos standinančias medţiagas.
Supjaustyti mėginiai buvo įdėti į biopsines kasetes ir plauti tekančiu vandeniu 24 valandas. Išplovus iš mėginių formalino fosfatinio buferio likučius, kasetės su mėginiais buvo patalpintos į mėginių įmirkimo procesorių – „Shandon Pathcentre“ (gamintojas: Thermo Scientific, JAV), kur buvo dehidratuojami 60°, 80° ir 96° etanolyje po 2 val. 30 min. Tam, kad mėginiai nebūtų deformuojami ir nepakistų audinių histologinė sandara, vanduo iš mėginių šalinamas didėjančios tvarkos koncentracijos etilo spiritu. Mėginiai perdedami iš silpnesnės koncentracijos į stipresnės koncentracijos etilo spiritą. Vėliau, mėginiai įrenginyje praskaidrinami izopropanolyje tris kartus po 1 val. 30 min. ir chloroforme 3 kartus po 1 val. 30 min. Mėginių impregnavimas atliekamas 4 val. 30 min. mėginius impregnuojant 60°C temperatūros parafinu. Fiksuotieji mėginiai, prieš pradedant juos pjaustyti, sustandinami parafinu. Praėjus 24 val. mėginiai įlieti į parafininius blokus, naudojant „Tess 99“ (gamintojas: MEDITE, JAV)
26 įliejimo įrangą. Parafininiai blokai atvėsinti ant įrenginyje įmontuoto šaldomojo stalelio.
Sustandinti mėginiai parafinu, pjaustomi rotaciniu mikrotomu. Mėginių pjaustymas buvo atliktas rotaciniu mikrotomu „Accu-Cut ®SRMTM“ (gamintojas: Sakura, Japonija). Daromi 4 µm storio pjūviai, jie paskleidţiami 37°C temperatūros vandens vonelėje, perkeliami ant objektinio stiklelio ir paliekami dţiūti. Pjūviai dţiovinami 5 val. 37°C temperatūros kaitinimo plokštės „Hotplate“ (gamintojas: Thermo Scientific, JAV), o vėliau, praėjus dţiovinimo laikui, talpinami į termostatą 37°C temperatūros „B28“ (gamintojas: BINDER, Vokietija), ten laikomi 24 val. ir galutinai išdţiovinami.
Mikroskopijai mėginiai uţdedami ant objektinio stiklelio. Objektiniai stikleliai gali būti valomi 96 % etilo spirito ir eterio (1:1) mišiniu. Mėginiai yra daţomi siekiant išryškint arba išskirti audinių komponentus, ląstelių organoidus, bei kitas sudėtines dalis.
Išdţiovinti mėginių pjūviai daţomi hematoksilino–eozino daţais histologinių pjūvių automatiniame daţymo įrenginyje – „Tissue-Tek ®DRSTM“ (gamintojas: Sakura, Japonija) tokia
eiga:
1. Deparafinavimas ksilenu 2 kartus po 6-7 min. Jo metu iš pjūvio pašalinamas parafinas; 2. Rehidratavimas izopropanoliu 2 min. ir 96° etilo alkoholiu – 4 min.;
3. Išplaunamas alkoholis skalaujant vandeniu 3 min.; 4. Daţymas hematoksilinu – 10 min.;
5. Plovimas: vandeniu – 5 min., 96° etilo alkoholiu – 2 min., vandeniu – 5 min.; 6. Daţymas eozinu – 5 min.;
7. Plovimas vandeniu – 1 min.
8. Dehidratavimas 96° etilo alkoholiu – 1 min. ir izopropanoliu – 1 min.; 9. Praskaidrinimas ksilenu – 1 min.
Įrenginiui atlikus visus šiuos daţymo eigos etapus daţymo procesas yra baigtas. Nudaţyti preparatai dengiami ilgalaikio saugojimo dengiamąja terpe „Shandon Consul-Mount TM“ (gamintojas: Thermo Scientific, JAV) ir uţdengiami dengiamaisiais stikleliais. Paruošti preparatai mikroskopuoti Patologijos centro laboratorijoje esančiu mikroskopu OLYMPUS, histologinių preparatų vaizdai fiksuoti Olympus DP72 histologinių vaizdų analizės sistemos kamera. Statistinė analizė. Duomenų analizė buvo atlikta naudojantis duomenų analizės programa „Excel‘‘. Ryšys tarp poţymių buvo vertinamas taikant pasikliautinį intervalą (PI). Poţymių skirtumai buvo vertinami kaip statistiškai reikšmingi kai p < 0,05.
27
3. TYRIMŲ REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų ţvėrių kepenų patologijų pasireiškimo daţnumas ir formos
Makroskopiškai tiriant kepenis buvo nustatyta, kad 50 proc. visų ţvėrių kepenų buvo su paţeidimais. Daugumoje paţeistų kepenų matėsi spalviniai pakitimai, kepenys buvo nevientisos spalvos, nuo tamsiai vyšninės iki šviesiai roţinės. Pjūvyje kepenys skėtėsi ir parenchima skutosi, pjūvio griovelyje rinkosi kraujas. Kepenys, kurios buvo mechaniškai suţalotos iš išorės šūvio metu, nebuvo tiriamos, iš nesuţalotų kepenų buvo imti mėginiai histologiniam tyrimui, atlikti tikslią analizę ir nustatyti kepenų patologijas.Tirtų šernų pasiskirstymas pagal lytį: 68 proc. (95 proc. PI: 43-87 proc.) patelių ir 32 proc. (95 proc. PI: 12-56 proc.) patinų. Stirnų pasiskirstymas: 43 proc. (95 proc. PI: 23-65 proc.) patelių ir 57 proc. (95 proc. PI: 34-76 proc.) patinų. Tauriųjų elnių pasiskirstymas: po 50 proc. (95 proc. PI: 15-84 proc.) patelių ir patinų. (9 pav.)
9 pav. Visų tirtų ţvėrių rūšių pasiskirstymas pagal lytį
Iš visų tirtų ţvėrių 6 proc. (95 proc. PI: 1-17 proc.) rasta hemosiderozė, 54 proc. (95 proc. PI: 39-68 proc.) nustatytas hepatitas, 22 proc. (95 proc. PI: 12-36 proc.) aptikta hidropinė degeneracija, 60 proc. (95 proc. PI: 45-74 proc.) rasta hiperemija, 46 proc. (95 proc. PI: 32-61 proc.) nustatyta lipidozė, 18 proc. (95 proc. PI: 9-31 proc.) aptikta nekrozė, 10 proc. (95 proc. PI: 3-22 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų. 13 10 4 6 13 4 0 2 4 6 8 10 12 14
Šernas Stirna Taurusis elnias
Ţ vė rių skaič ius, v nt.
Ţvėrių rūšys ir lytys
patelės patinai
28 Kepenų hiperemijos atvejai sudarė 10 kartų daugiau nei hemosiderozės, skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05), 6 kartus daugiau nei sveikų ţvėrių atvejai, statistiškai patikima (p<0,05), 3,3 karto daugiau nei nekrozės atvejai, statistiškai patikima (p<0,05), 2,7 karto daugiau nei hidropinės degeneracijos atvejais, statistiškai patikima (p<0,05).
Hepatito atvejai sudarė 9 kartus daugiau, nei hemosiderozės, 5,4 kartus daugiau nei sveikų ţvėrių, 3 kartus daugiau nei nekrozės atvejais, 2,4 kartų daugiau nei hidropinės degeneracijos atvejais, visais atvejais skirtumai buvo statistiškai patikimi (p<0,05).
Kepenų lipidozės atvejai sudarė 7,6 karto daugiau nei hemosiderozės, 4,6 karto daugiau nei sveikų ţvėrių, 2,5 karto daugiau nei nekrozės atvejais, visais trimis atvejais skirtumai buvo statistiškai patikimi (p<0,05).
Remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad daţniausiai pasitaikiusios patologijos tirtų ţvėrių (šernų, stirnų, tauriųjų elnių) tarpe yra kepenų hiperemija, 60 proc., hepatitas, 54 proc. ir lipidozė, 46 proc. visi rezultatai buvo statistiškai patikimi.
Rečiausia patologija šių ţvėrių tarpe hemosiderozė, 6 proc.
Ţvėrys, be jokių rastų patologijų kepenyse histologinio tyrimo metu sudarė 10 proc. (10 pav.)
10 pav. Visų ţvėrių kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas
3 27 11 30 23 9 5 0 5 10 15 20 25 30 35 Ţ vė rių skaič ius, v nt.
29 Šioje diagramoje (11 pav.) patologijas suskirstėme į uţdegimines patologijas (hepatitus) irneuţdegimines (hepatozes) ir kraujo apytakos sutrikimus (hiperemija).
Iš visų tirtų ţvėrių 58 proc. (95 proc. PI: 43-72 proc.) nustatyta hepatitai, 58 proc. (95 proc. PI: 43-72 proc.) aptiktos hiperemijos, 10 proc. (95 proc. PI: 1-22 proc.) buvo sveiki ţvėrys, 92 proc. (95 proc. PI: 81-98 proc.) rastos hepatozės.
Tirtų ţvėrių hepatozės atvejai sudarė 9,2 karto daugiau nei sveikų ţvėrių ir skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05), 1,5 karto daugiau nei hepatitų ir hiperemijos atvejai ir šie rezultatai buvo statistiškai patikimi (p<0,05).
Tirtų ţvėrių hepatitai sudarė 5,8 karto daugiau nei sveikų ţvėrių ir skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Ţvėrių kepenų hiperemijos atvejai sudarė 5,8 karto daugiau nei sveikų ţvėrių ir skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Remiantis gautais tyrimo duomenimis daţniausia visų tirtų ţvėrių kepenų patologija buvo hepatozės (92 proc.), o hepatitai ir kepenų hiperejimos atvejai sudarė po 58 proc. Tuo tarpu ţvėrių kepenys be patologijų sudarė 10 proc. Visi šie rezultatai buvo statistiškai patikimi.
11 pav.Visų tirtų ţvėrių kepenų patologijų pasireiškimo daţnumas
Šioje diagramoje (12 pav.) hepatozei priskyrėme šias patologijas: hidropinė degeneracija, lipidozė, nekrozė ir hemosiderozė.
29 29 5 46 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 Ţ vė rių sk aičiu s, vn t. Patologijų pasiskirstymas. hepatitas hiperemija sveiki Hepatozė
30 Iš tirtų šernų patelių 54 proc. (95 proc. PI: 25-81 proc.) aptikti hepatitai, 100proc. (95 proc. PI: 78-100 proc.) nustatytos hepatozės, 38 proc. (95 proc. PI: 14-68 proc.) rastos hiperemijos, šernų patelių be kepenų patologijų nerasta.
Iš tirtų šernų patinų 33 proc. (95 proc. PI: 43-78 proc.) nustatyti hepatitai, 17 proc. (95 proc. PI: 1-64 proc.) aptiktos hepatozės, 67 proc. (95 proc. PI: 22-96 proc.) rastos hiperemijos, 33 proc. (95 proc. PI: 4-78 proc.) jokių kepenų patologijų nerasta.
Iš tirtų stirnų patelių 100 proc. (95 proc. PI: 69-100 proc.) nustatyti hepatitai, 100 proc. (95 proc. PI: 69-100 proc.) aptiktos hepatozės, 80 proc. (95 proc. PI: 44-97 proc.) rastos hiperemijos, stirnų patelių be kepenų patologijų nerasta.
Iš tirtų stirnų patinų 31 proc. (95 proc. PI: 9-61 proc.) nustatyti hepatitai, 85 proc. (95 proc. PI: 55-98 proc.) aptiktos hepatozės, 62 proc. (95 proc. PI: 32-86 proc.) rastos hiperemijos, 15 proc. (95 proc. PI: 2-45 proc.) jokių kepenų patologijų nerasta.
Iš tirtų tauriojo elnio patelių 100 proc. (95 proc. PI: 40-100 proc.) nustatyti hepatitai, 50 proc. (95 proc. PI: 7-93 proc.) aptiktos hepatozės, 50 proc. (95 proc. PI: 7-93 proc.) rastos hiperemijos, tauriųjų elnių patelių be jokių kepenų patologijų nerasta.
Iš tirtų tauriųjų elnių patinų 25 proc. (95 proc. PI: 1-81 proc.) nustatyti hepatitai, 50 proc. (95 proc. PI: 7-93 proc.) aptiktos hepatozės, 50 proc. (95 proc. PI: 7-93 proc.) rastos hiperemijos, 25 proc. (95 proc. PI: 1-81 proc.) nerasta jokių kepenų patologijų.
Šernų patelių kepenų hepatozės atvejai sudarė 3,7 karto daugiau nei hiperemijos, skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Tarp šernų patinų kepenų patologijų jokio statistiškai patikimo skirtumo nerasta (p>0,05). Tarp stirnų patelių kepenų patologijų jokio statistiškai patikimo skirtumo nerasta (p>0,05).
Stirnų patinų kepenų hepatozės atvejai sudarė 5,5 karto daugiau nei atvejų be patologijų, skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Tarp tauriųjų elnių patelių kepenų patologijų jokio statistiškai patikimo skirtumo nerasta (p>0,05).
Tarp tauriųjų elnių patinų kepenų patologijų jokio statistiškai patikimo skirtumo nerasta (p>0,05). (12 pav.)
31
12 pav. Visų tirtų ţvėrių patologijų pasiskirstymas pagal lytį ir rūšį
Iš visų tirtų šernų 21 proc. (95 proc. PI: 6-46 proc.) buvo nustatyta hidropinė degeneracija, 53 proc. (95 proc. PI: 28-76 proc.) nustatyta hiperemija, 47 proc. (95 proc. PI: 24-71 proc.) nustatyta lipidozė, 21 proc. (95 proc. PI: 6-46 proc.) nustatyta nekrozė, 5 proc. (95 proc. PI: 1-26 proc.) nustatyta hemosiderozė, 47 proc. (95 proc. PI: 24-71 proc.) buvo rastas hepatitas, 11 proc. (95 proc. PI: 1-33 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų.
Kepenų hiperemijos atvejai sudarė 10 kartų daugiau negu hemosiderozės ir skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Remiantis atlikto histologinio tyrimo gautais duomenimis galima teigti, kad daţniausiai šernams pasitaikanti kepenų patologija yra hiperemija, o rečiausiai pasitaikanti kepenų patologija yra hemosiderozė (p<0,05).
Lyginant kepenų lipidozės pasireiškimą su hemosiderozės atvejais statistiškai patikimo skirtumo nerasta (p>0,05). Reikšmingo skirtumo nerasta tarp hepatito ir hidropinės degeneracijos (p>0,05). (13 pav.)
Histologinio tyrimo metu labai daţnai rasta mišri patologija: lipidozė, hiperemija ir hidropinė degeneracija. Hidropinės degeneracijos metu kepenų skiltelių struktūra neţymiai pakitusi, kadangi hepatocitai nevienodai padidėja, pašviesėja, citoplazma pabrinksta, sijos deformuojasi. Lipidozės apimtuose hepatocituose matomos įvairaus dydţio lipidų vakuolės, dėl to kai kurių hepatocitų branduoliai nustumti į šoną. Dėl hiperemijos kepenų kapiliarai išsiplėtę ir uţpildyti eritrocitais (14 pav.). 7 2 11 4 4 1 18 1 12 11 2 2 5 4 8 8 2 2 2 2 1 0 5 10 15 20
patelės patinai patelės patinai patelės patinai
Šernas Stirna Taurusis elnias
Ţ vė rių skaič ius, v nt.
Ţvėrių rūšies ir lyties pasiskirstymas
hepatitas hepatozė hiperemija sveiki
32
13 pav. Šernų kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas
14 pav.Lipidozė(1), hiperemija(2), hidropinė degeneracija(3), šerno kepenys, HE, x200. Pavienės kepenų
ląstelės vakuolėtos (lipidozė), kiti hepatocitai pabrinkę, jų citoplazma grūdėta (hidropinė degeneracija) kapiliarai išplėsti, uţpildyti eritrocitais (hiperemija)
Patologinio histologinio tyrimo metu buvo tirti skirtingų lyčių tauriųjų elnių kepenys. Iš 8 tirtų 4 10 9 4 1 9 2 0 2 4 6 8 10 12 še rnų ska ičius, vnt .
33 tauriųjų elnių 50 proc. (95 proc. PI: 16-84 proc.) sudarė patinai, o 50 proc. (95 proc. PI: 16-84 proc.) – patelės.
Iš visų tirtų tauriųjų elnių 25 proc. (95 proc. PI: 3-65 proc.) buvo rasta hidropinė degeneracija, 50 proc. (95 proc. PI: 16-84 proc.) aptikta hiperemija, 25 proc. (95 proc. PI: 3-65 proc.) nustatyta lipidozė, 63 proc. (95 proc. PI: 24-91 proc.) rastas hepatitas ir 13 proc. (95 proc. PI: 1-53 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų.
Kepenų hepatitų atvejai sudarė 5 kartus daugiau nei sveikų ţvėrių, tačiau statistiskai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05). Kepenų hiperemijos atvejai sudarė 4 kartus daugiau nei sveikų ţvėrių, tačiau taip pat, statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05). (15 pav.)
15 pav. Tauriųjų elnių kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas
Patologinio anatominio tyrimo metu buvo tirti skirtingų lyčių stirnų kepenys. Iš 23 tirtų stirnų 56% (95 proc. PI: 34-76 proc.) sudarė patinai, o 43% (95 proc. PI: 23-65 proc.) – patelės.
Iš visų tirtų stirnų 22 proc. (95 proc. PI: 7-44 proc.) nustatyta hidropinė degeneracija, 70 proc. (95 proc. PI: 47-87 proc.) buvo rasta hiperemija, 52 proc. (95 proc. PI: 30-73 proc.) rasta lipidozė, 22 proc. (95 proc. PI: 7-44 proc.) aptikta nekrozė, 8 proc. (95 proc. PI: 1-28 proc.) buvo aptikta hemosiderozė, 57 proc. (95 proc. PI: 34-77 proc.) buvo rastas hepatitas, 9 proc. (95 proc. PI: 1-28 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų.
Kepenų hiperemijos atvejai sudarė 8 kartus daugiau nei hemosiderino ir skirtumas buvo 2 4 2 5 1 0 1 2 3 4 5 6 hidropinė degeneracija
hiperemija lipidozė hepatitas sveiki
Ta ur iųj ų elni ų ska ičius, vnt .
34 statistiškai reikšmingas (p<0,05). 3,2 karto daugiau nei hidropinės degeneracijos ir nekrozės, abiem atvejais skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05). Kepenų hiperemijos atvejai sudarė 8 kartus daugiau nei sveikų ţvėrių skaičiaus ir skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Kepenų lipidozės atvejai sudarė 6 kartus daugiau nei hemosiderozės atvejai ir sveikų ţvėrių, abejais atvejais skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Kepenų hepatito atvejai sudarė 6,5 karto daugiau nei hemosiderozės ir sveikų ţvėrių ir skirtumas buvo statistiškai patikimas abiem atvejais (p<0,05).
Remiantis atlikto histologinio tyrimo gautais duomenimis galima teigti, kad daţniausiai pasitaikanti kepenų patologija stirnoms yra hiperemija, hepatitas ir lipidozė, o rečiausiai pasitaikanti – hemosiderozė (p<0,05). (16 pav.)
16 pav. Stirnų kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas
5 16 12 5 2 13 2 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 S ti rnų skaič ius, vnt.
35
17 pav. Kepenų hiperemija, stirnos kepenys, HE, x200. Kepenų skiltelių kapiliarai išplėsti, uţpildyti
eritrocitais (hiperemija), kai kurie hepatocitai pabrinkę
36
19 pav.Kepenų perivaskulitas (A), lipidozė (B), hiperemija (C), stirnos kepenys, HE, x200. Preparato centre
kraujagyslė apsupta uţdegiminėmis ląstelėmis: limfocitais, plazmocitais, pavieniais segmentuotais ir lazdeliniais neutrofilocitais. Hepatocitai vakuolėti, jų branduolys nustumtas į šoną (stambialašelinė lipidozė),
kapiliarai išplėsti, uţpildyti eritrocitais (hiperemija)
Tyrimo metu mėginiai buvo surinkti iš 2 medţioklės klubų, Kauno rajono ir Kėdainių rajono, atitinkamai 30 ir 20 mėginių. Iš Kauno rajono imtų mėginių patologijos rastos 25 mėginiuose, 83 proc. Iš Kėdainių rajono imtų mėginių patologijos rastos 19 mėginiuose, 95 proc. Iš visų tirtų kepenų mėginių net 88 proc. buvo paveikti įvairių patologijų.
Iš 11 tirtų šernų kepenų mėginių, kurie buvo paimti Kauno rajone, 9 proc. (95 proc. PI: 1-41 proc.) buvo rasta hidropinė degeneracija, 54 proc. (95 proc. PI: 23-83 proc.) nustatyta hiperemija, 36 proc. (95 proc. PI: 11-69 proc.) aptikta lipidozė, 27 proc. (95 proc. PI: 6-61 proc.) buvo rasta nekrozė, 9 proc. (95 proc. PI: 1-41 proc.) nustatyta hemosiderozė, 64 proc. (95 proc. PI: 31-89 proc.) aptiktas hepatitas, 18 proc. (95 proc. PI: 2-52 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų.
Iš šernų kepenų mėginių, kurie buvo paimti iš Kauno rajono, histologinio tyrimo metu nustatyti hepatito atvejai sudarė 7 kartus daugiau nei hidropinės degeneracijos atvejai bei hemosiderozės, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nėra (p>0,05).
Kepenų hiperemijos atvejai sudarė 6 kartus daugiau nei hidropinės degeneracijos ir hemosiderozės atvejai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05). (20 pav.)
37
20 pav. Šernų kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas Kauno rajone
Iš 8 tirtų šernų kepenų mėginių, kurie buvo paimti Kėdainių rajone, 50 proc. (95 proc. PI: 16-84 proc.) buvo rasta hidropinė degeneracija, 38 proc. (95 proc. PI: 9-76 proc.) aptikta hiperemija, 63 proc. (95 proc. PI: 24-91 proc.) rasta lipidozė, 13 proc. (95 proc. PI: 1-53 proc.) nustatyta nekrozė, 25 proc. (95 proc. PI: 3-65 proc.) buvo rastas hepatitas.
Iš šernų kepenų mėginių, kurie buvo paimti iš Kėdainių rajono, histologinio tyrimo metu nustatyti kepenų lipidozės atvejai sudarė 5 kartus daugiau, nei nekrozės, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05).
Kepenų hidropinės degeneracijos atvejai sudarė 2 kartus daugiau nei kepenų hepatito atvejai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nerasta (p>0,05).
Tiriant šernų kepenų mėginius paimtus iš Kėdainių rajono, kepenų kuriose nebutų jokių patologijų, nerasta. (21 pav.)
1 6 4 3 1 7 2 0 1 2 3 4 5 6 7 8 Š ernų skaič ius, v nt.
38
21 pav. Šernų kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas Kėdainių rajone
Iš 16 tirtų stirnų kepenų mėginių, kurie buvo paimti Kauno rajone, 31 proc. (95 proc. PI: 11-58 proc.) nustatyta hidropinė degeneracija, 75 proc. (95 proc. PI: 48-93 proc.) aptikta hiperemija, 38 proc. (95 proc. PI: 15-65 proc.) buvo rasta lipidozė, 19 proc. (95 proc. PI: 4-46 proc.) nustatyta nekrozė, 56 proc. (95 proc. PI: 30-80 proc.) aptiktas hepatitas, 6 proc. (95 proc. PI: 1-30 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų.
Kepenų hiperemijos atvejai sudarė 12 kartų daugiau nei fibrozės ir skirtumas buvo statistiškai patikimas (p<0,05).
Remiantis atlikto histologinio tyrimo duomenimis, galima teigti, kad daţniausia stirnų kepenų patologija Kauno rajone, buvo hiperemija, o rečiausia fibrozė (p<0,05). (22 pav.)
22 pav. Stirnų kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas Kauno rajone
Iš 7 tirtų stirnų kepenų mėginių, kurie buvo paimti Kėdainių rajone, 57 proc. (95 proc. PI: 18-90 4 3 5 1 2 0 1 2 3 4 5 6 hidropinė degeneracija
hiperemija lipidozė nekrozė hepatitas
Š
ernų
skaič
ius, v
nt.
Patologijų pasireiškimo daţnumas, vnt.
4 12 6 3 11 1 0 2 4 6 8 10 12 14 S ti rnų skaič ius, vnt.
39 proc.) buvo rasta hiperemija, 86 proc. (95 proc. PI: 42-99 proc.) aptikta lipidozė, 29 proc. (95 proc. PI: 4-71 proc.) nustatyta nekrozė, 29 proc. (95 proc. PI: 4-71 proc.) rasta hemosiderozė, 57 proc. (95 proc. PI: 18-90 proc.) aptiktas hepatitas, 14 proc. (95 proc. PI: 1-58 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų.
Kepenų lipidozės atvejų buvo 6 kartus daugiau nei sveikų ţvėrių, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo (p>0,05). (23 pav.)
23 pav. Stirnų kepenų patologinių histologinių pakitimų pasireiškimo daţnumas Kėdainių rajone
Tauriųjų elnių tyrimai pagal rajonus: Iš 2 tirtų tauriųjų elnių kepenų mėginių, kurie buvo paimti Kauno rajone, 50 proc. (95 proc. PI: 1-99 proc.) buvo rasta hiperemija, 50 proc. (95 proc. PI: 1-99 proc.) nebuvo rasta jokių patologijų. Statistiškai jokių reikšmingų skirtumų nerasta (p>0,05).
Iš 6 tirtų tauriųjų elnių kepenų mėginių, kurie buvo paimti Kėdainių rajone, 33 proc. (95 proc. PI: 4-78 proc.) buvo rasta hidropinė degeneracija, 50 proc. (95 proc. PI: 12-88 proc.) aptikta hiperemija, 33 proc. (95 proc. PI: 4-78 proc.) nustatyta lipidozė, 83 proc. (95 proc. PI: 36-99 proc.) buvo rastas hepatitas.
Daţniausiai rasta tauriųjų elnių patologija yra hepatitas, kurį radome 5 individams iš 6, tačiau ši patologija neturėjo jokių statistiškai patikimų skirtumų su kitomis patologijomis (p>0,05).
4 6 2 2 4 1 0 1 2 3 4 5 6 7 S ti rnų skaič ius, vnt.
40
24 pav.Hepatitas, stirnos kepenys, HE, x200. Kepenų parenchima gausiai infiltruota limfocitais,
plazminėmis ląstelėmis, pavieniais makrofagais ir jungiamojo audinio ląstelėmis, hepatocitai išnykę, kraujagyslės išsiplėtę
41
25 pav.Hepatitas, šerno kepenys, HE, x200. Ţidininio hepatito atveju kepenyse matosi išsiplėtę
kapiliarai, uţpildyti eritrocitais (hiperemija), viduryje yra limfocitų ir plazmocitų ţidinys, šalia jo hepatocitai nekrozuoti, atokesniuose hepatocituose stebima hidropinė degeneracija
26 pav. Hepatitas taurusis elnias, HE, x100. Kepenyse stebimas silpnas perivaskulitas, aplink
kraujagyslę ir atokiau susikaupę limfocitai, jungiamojo audinio ląstelės, pavieniai plazmocitai ir makrofagai. Kraujagyslės pilnakraujės. Hepatocituose vakuolės (lipidozė) ir pabrinkimas
42
27 pav. Hepatitas, lipidozė, hidropinė degeneracija, tauriojo elnio kepenys, HE, x100. Histopreparate
stebimas šviesiai nusidaţęs nekrozės ţidinys, infiltruotas uţdegiminėmis ląstelėmis (makrofagais, limfocitais, pavieniais neutrofiliniais granuliocitais), kepenų kapsulė ir pokapsulinis audinys gausiai infiltruotas uţdegiminėmis ląstelėmis, dešiniame kampe kraujagyslė, apsupta uţdegiminėmis ląstelėmis (perivaskulitas).
Kapiliarai išplėsti (hiperemija), hepatocitai pabrinkę, grūdėti, dėl pabrinkusių mitochondrijų, kai kuriuose hepatocituose – stambialašelinė lipidozė (ląstelės su vakuolėmis)
43
REZULTATŲ APTARIMAS
Atlikus tyrimą ir nustačius patologijas ir jų daţnumą pastebėta, kad iš visų tirtų kepenų mėginių net 88 proc. buvo paveikti įvairių patologijų. Rastos patologijos: hiperemija, hepatitas, lipidozė, nekrozė, hidropinė degeneracija ir hemosiderozė. Šalia nustatytų ţvėrių kepenų patologijų, rasta ir sveikų kepenų audinių, kurių hepatocitai ir tarskiltėlinis jungiamasis audinys būdingas ţvėrių kepenų histostruktūrai. 10 proc. visų tirtų ţvėrių kepenyse nebuvo rasta jokių patologijų.
Daţniausiai pasitaikiusios patologijos buvo hiperemija, hepatitas ir hepatozės (hidropinė degeneracija, lipidozė ir nekrozė), rečiausia hemosiderozė. Nors tyrimams naudojome kepenų mėginius, kurie nebuvo mechaniškai paveikti iš išorės, galima daryti prielaidą, kad kulkos, kurios viršija garso greitį, sukelia smūgines bangas, kurių metu, paţeidţiami organai ir kraujagyslės. Taigi, kepenys nebuvo mechaniškai paţeistos iš išorės, tačiau tikėtina, jog šūvis turėjo įtakos hiperemijos susidarymui organo viduje.
28 ţvėrims, atitinkamai 9 šernams, 14 stirnų ir 5 tauriesiems elniams buvo nustatytas hepatitas. Tai sudarė 56 proc. visų ţvėrių kurie sirgo hepatitu. Nors mes tiksliai negalime indentifikuoti hepatito rūšies iš histologinių tyrimų, tačiau ţinant, kad (HEV) plinta ne tik fekaliniu-oraliniu būdu, bet ir per maistą, vandenį ir sukelia infekciją, gauti rezultatai akivaizdţiai įrodo, kad potenciali zoonozinė viruso grėsmė, įskaitant maisto grandinę, tiesioginį kontaktą su infekuotais gyvūnais, visuomenes sveikatai galima, nes viruso paplitimas tarp Lietuvos kiaulių, šernų ir stirnų patvirtintas ir serologiniais (buvusi infekcija), ir molekuliniais (esama infekcija) tyrimais. Taip pat rezultatai pagrindţia tolesnių, platesnio pobūdţio tyrimų plėtros svarbą, siekiant išsiaiškint HEV mastą Lietuvoje (2).
Tyrimų apie įvairiomis ligomis sergančius Lietuvos laukinius ţvėris vis daugėja ir tai atkreipia specialistų dėmesį. Tačiau daţnai sunku įsivaizduoti ir įvertinti tų ligų mastą. Nors santykinai maţa ţmonių dalis turi tiesioginį ryšį su laukiniais ţvėrimis, tam tikroms ţmonių grupėms tiesioginis kontaktas su laukiniais ţvėrimis yra neišvengiamas. Kontakto metu, valgant ar ruošiant ţvėrių mėsos produktus yra tikimybė uţsikrėsti, tiek veterinarams, pareigūnams, medţiotojams ir maisto pramonėje dirbantiems asmenims. Asmenys turintys tiesioginį profesinį kontaktą su gyvūnais arba jų subproduktais, gali sumaţinti galimą uţsikrėtimo HEV riziką naudodami apsaugines pirštines, batus, rūpindamiesi tinkama peilių, naudojamų skerdenai, mėsai išpjaustyti, bei rankų higiena. Vartojama kiaulių, šernų, stirnų mėsa ir jos subproduktai būtinai turi būti tinkamai termiškai apdoroti, siekiant išvengti galimo uţsikrėtimo HEV per maisto grandinę. Būtent dėl šių prieţasčių būtina gilinti ţinias apie laukinių ţvėrių sveikatingumą ir jų platinamas ligas, bei uţsiimti ligų prevencija.
