ATSIKOSĖJIMĄ LENGVINANČIŲ AUGALINIŲ VAISTINIŲ PREPARATŲ ASORTIMENTO IR POREIKIO TYRIMAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

FARMAKOGNOZIJOS KATEDRA

RIMA ZAPALSKIENĖ

ATSIKOSĖJIMĄ LENGVINANČIŲ AUGALINIŲ VAISTINIŲ

PREPARATŲ ASORTIMENTO IR POREIKIO TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Audronis Lukošius

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

FARMAKOGNOZIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitalis Briedis

ATSIKOSĖJIMĄ LENGVINANČIŲ AUGALINIŲ VAISTINIŲ

PREPARATŲ ASORTIMENTO IR POREIKIO TYRIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. dr. Audronis Lukošius

Recenzentas Darbą atliko Magistrantė

Rima Zapalskienė

TURINYS

SANTRUMPOS ... 6

ĮVADAS ... 8

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11

1.1. Augaliniai vaistiniai preparatai ... 11

1.1.1. Augalinių vaistinių preparatų samprata ir vartojimas ... 11

1.1.2. Augalinių vaistinių preparatų registravimas ... 14

1.2. Vaistų formų klasifikacija pagal agregatinę būklę ... 16

1.3. Kosulys ir jo gydymas ... 19

1.4. Atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentas ... 21

2. TYRIMO METODIKA ... 22

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 26

3.1. Farmacijos specialistų sociodemografinių charakteristikų analizė ... 26

3.2. Pacientų sociodemografinių charakteristikų analizė ... 28

3.3. Farmacijos specialistų nuomonės, apie atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus, analizė ... 29

3.4. Pacientų nuomonės apie atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų analizė ... 39

3.5. Farmacijos specialistų ir pacientų nuomonės, apie atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus, palyginimas ... 46

IŠVADOS ... 52

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53

SANTRAUKA

R. Zapalskienės magistro baigiamasis darbas/ mokslinis vadovas doc. dr. A. Lukošius; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Farmakognozijos katedra. – Kaunas.

Darbo tikslas – ištirti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį vaistinėse. 2. Įvertinti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų pasirinkimo būdus ir farmacinę formą. 3. Nustatyti veiksnius, darančius įtaką pacientams renkantis atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus. 4. Išanalizuoti dažniausiai pacientų pasirenkamus atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus.

Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa, statistinis duomenų apdorojimas IBM SPSS Statistics 22.00 programa, grafinis duomenų pateikimas Microsoft Excel 2010 programa.

Tyrimo dalyviai: vaistinių tinklo „Camelia“ farmacijos specialistai (296 respondentai), Lietuvos gyventojai, kurių amžius yra virš 18 metų (448 respondentai).

Tyrimo rezultatai: Ketvirtadalis (25 proc.) apklaustųjų dažniausiai renkasi Pertusin sirupą, 19 proc. - Hedelix, 14 proc. – Prospan. Tyrimas atskleidė, kad 35 proc. respondentų pirmenybę teikia Dr. Theiss Eucalipin tepalui, 32 proc. – Eucabal –Balsam S, o 33 proc. pažymėjusių „kitas variantas“ parašė, kad tepalų visiškai nenaudoja. Gauti duomenys rodo, kad 21 proc. respondentų dažniausiai renkasi Umckalor, 18 proc. – Prospan, 16 proc. – Hedelix S. A. geriamuosius lašus (tirpalą), 21 proc. respondentų dažniausiai renkasi Gelomyrtol Forte, po 17 proc. Prospan ir Gelomyrtol tabletes/kapsules.

Išvados: Vaistinių tinklo „Camelia“ atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą, sudaro – 25 vaistiniai preparatai. Tyrimo metu nustatyta, kad pasirenkant atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus beveik pusė pacientų prašo farmacijos specialisto pagalbos, trečdalis kreipiasi į šeimos gydytoją. Taip pat pacientai domisi šių preparatų sudėtimi bei kaina. Anketavimo duomenys parodė, kad didžiausias poreikis yra Pertusin Forte ir Pertusin sirupo. Trečdalis apklaustųjų tepalų iš viso nenaudoja, kitų tarpe, vienodai paklausūs yra Dr. Theiss Eucalipin ir Eucabal – Balsam S. Rinkdamiesi geriamuosius lašus (tirpalą), pacientai pirmenybę teikia Umckalor, Prospan ir Hedelix S. A. Pacientai rinkdamiesi tabletes/kapsules, pirmenybę teikia Gelomyrtol Forte, Prospan, Gelomyrtol tabletėms/kapsulėms.

SUMMARY

R. Zapalskienes Master’s thesis/ scientific executive prof. dr. A. Lukosius; Lithuanian University of Health Sciences Faculty of Pharmacy, Department of Pharmacognosy. - Kaunas.

The aim of the thesis - to investigate the assortment and the demand of herbal medicinal preparations with expectorant effect.

The tasks of the thesis: 1. To review the assortment of the herbal medicinal preparations with expectorant impact in the pharmacies. 2. To assess the methods of choice and the pharmaceutical forms of the herbal medicinal preparations with expectorant effect. 3. To set the factors affecting patients choosing herbal medicinal preparations with expectorant effect. 4. To analyze the patient usually elective pharmaceutical forms of herbal medicinal preparations with expectorant effect.

Working methods: scientific literature analysis, the survey, statistical data processing with IBM SPSS Statistics 22 o'clock program, the graphic presentation of data in Microsoft Excel 2010 program.

The study participants: pharmacy technicians who works in the specific network pharmacies (296 respondents), Lithuanian residents over the age of 18 years (448 respondents).

The results: A quarter (25 percent) of the respondents generally prefer Pertussis syrup, 19 percent - Hedelix 14 percent - Prospan. The survey revealed that 35 percent respondents prefer Dr. Theiss Eucalipti grease, 32 percent - Eucabal -Balsam S, and 33 percent. indicated the "other option" wrote that absolutely does not use grease. 21 percent respondents generally prefer Umckalor, 18 percent. – Prospan, 16 percent - Hedelix SA oral drops (solution), 21 percent respondents generally prefer Gelomyrtol Forte, followed by 17 percent Prospan and Gelomyrtol tablets / capsules.

Conclusions: A drug network “Camelia” herbal medicinal preparations with expectorant effect range is - 25 herbal medicinal preparations. In choosing herbal medicinal preparations with expectorant effect impact on almost half of the patients requested pharmaceutical technician third of appeals to the family doctor. Also, patients are interested in these products and the composition of the price. The greatest need is in Pertusin Forte and Pertusin syrup. One-third of respondents do not use the grease, among other equally demand a Dr. Theiss Eucalipti and Eucabal - Balsam S. Choosing oral drops (solution), patients prefer Umckalor, Prospan SA and Hedelix. Patients choosing pills / capsules, preferring Gelomyrtol Forte, Prospan, Gelomyrtol tablets / capsules.

SANTRUMPOS

LR – Lietuvos Respublika; p – pasikliautinumo lygmuo;

PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija;

SPSS – Statistical Package for the Social Science (Statistinių duomenų apdorojimo kompiuterinė programa);

SĄVOKOS

Augalinis vaistinis preparatas – vaistinis preparatas, kurio veiklioji (-iosios) medžiaga (-os) yra arba augalinė (-ės) medžiaga (-os), arba augalinis (-iai) ruošinys (-iai), arba tokios (-ių) augalinės (-ių) medžiagos (-ų) ir tokio (-ių) augalinio (-ių) ruošinio (-ių) mišinys (Lietuvos Respublikos (LR) farmacijos

įstatymas, 2006).

Vaistinė – juridinis asmuo, vykdantis farmacinę veiklą, apimančią vaistinių preparatų įsigijimą, laikymą, pardavimą (išdavimą) galutiniam vartotojui, farmacinių paslaugų teikimą ir (ar) ekstemporalių vaistinių preparatų gamybą, kokybės kontrolę. Šiame įstatyme sąvoka „vaistinė“ neapima veterinarijos vaistinių (LR farmacijos įstatymas, 2006).

Farmacijos specialistas – vaistininkas, vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) arba Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka jiems prilygintas asmuo (LR farmacijos įstatymas, 2006).

Tradicinis augalinis vaistinis preparatas – augalinis vaistinis preparatas, kuris atitinka sveikatos apsaugos ministro nustatytus kriterijus ir jam gali būti taikoma supaprastinta tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūra (LR farmacijos įstatymas, 2006).

Vaisto forma – tai racionali farmakologiniu požiūriu, patogi vartoti ir saugoti vaistinės medžiagos forma, užtikrinanti vaistinės medžiagos optimalų terapinį poveikį, esant minimaliems nepageidaujamiems reiškiniams (Savickas ir kt., 2013).

ĮVADAS

Temos aktualumas. Kai kurių augalų sudėtyje yra medžiagų, kurios gali būtų naudojamos gydyti nuo ligų. Iš šių medžiagų pagaminti vaistai vadinami augaliniais vaistais. Augalinių vaistinių preparatų gamybos technologijos žinomos nuo K. Galeno (129–199 m.) laikų. Šiems vaistams gaminti labai retai naudojami cheminiai konservantai ar kiti sintetiniai priedai (Kažemėkaitis, 2004). Nors medicina žengia į priekį ir sukuriama vis naujesnių efektyvesnių cheminių preparatų, augaliniai preparatai išlaiko savo vertę. Jų poveikis paprastai yra platesnis ir švelnesnis nei sintetinių medžiagų. Tai ypač svarbu gydant vaikus, vyresnius žmones, kurie labiausiai jautrūs cheminiams vaistams, o kai kurių ir iš viso negali vartoti (Carmona & Pereira, 2013).

Daugeliui ligų, ar tam tikriems sveikatos sutrikimams gydyti yra vartojami augaliniai vaistiniai preparatai. Ne išimtis ir kosulys. Kosuliu skundžiasi 9–33 proc. Europos ir JAV gyventojų. Kosulys yra vienas dažniausių simptomų, dėl kurių pacientai kreipiasi į šeimos gydytoją ar pulmonologą (Stravinskaitė ir Sakalauskas, 2009). Ilgai nepraeinantis kosulys vargina pacientą, neigiamai veikia jo gyvenimo kokybę. Kosint, dažnai gaminasi per daug ir per tirštų gleivių; jos kaupiasi bronchuose, plaučiuose bei kitose ertmėse. Šiuo atveju labai padeda atsikosėjimą lengvinantys augaliniai preparatai - skystinantys gleives, skatinantys jų pasišalinimą iš organizmo (Vasiliauskas, 2010).

Temos ištirtumas ir naujumas. Augalinių vaistinių preparatų samprata yra apibrėžta Lietuvos Respublikos farmacijos įstatyme, Europos Parlamento ir Tarybos priimtoje Augalinių vaistų direktyvoje 2004/24/EB ir kituose teisės aktuose. Augalinių vaistinių preparatų vartojimą įvairioms ligoms gydyti analizuoja J. Barnes el al. (2007), M. Rajani & N. S. Kanaki (2008), P. Agarwal et al. (2012), K. U. Folashade et al. (2012), V. Garg et al. (2012) ir kiti autoriai. Reikalavimai, susiję su augaliniais vaistiniais preparatais gana išsamiai aprašyti tiek Lietuvos (Barsteigienė ir kt., 2001), tiek užsienio (Bell, 2003; Campanini & Frost, 2004; Dominelli, 2004) autorių.

Tyrimų, susijusių su konkrečių atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų poveikiu žmogui yra atlikta ganėtinai daug visame pasaulyje (Nesari et al., 2004; Girish & Chintan, 2013). Tačiau pasigendama tyrimų, kurie atskleistų, kokius atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus labiausiai vertina ir perka pacientai, koks yra šių preparatų asortimentas ir poreikis tiek Lietuvos, tiek kitų šalių vaistinėse.

Atsižvelgiant į darbo temą, šiame darbe atliekamą tyrimą galima priskirti aprašomųjų tyrimų kategorijai. Šios kategorijos tyrimuose sistemiškai aprašoma tam tikra situacija, problema, įvertinamas požiūris į tam tikrą problemą arba pateikiamas tikslus, momentinis tam tikros rinkos aplinkos aspektas.

Todėl tyrimui atlikti pasirinktas kiekybinis tyrimo metodas – anketinė apklausa, kuri geriausiai padės

įgyvendinti tyrimo tikslą ir uždavinius.

Tyrimo problema. Per pastaruosius dvidešimt metų, augant susidomėjimui augaliniais vaistais, augaliniai vaistiniai preparatai patyrė tikrą „atgimimą“ (renesansą) visame pasaulyje. 2000 metais augalinių vaistinių preparatų pasaulinė rinka buvo įvertinta apytiksliai 60 milijardų dolerių. Augalinių vaistų paklausa kiekvienais metais išauga po septynis procentus, todėl tikimasi, kad iki 2050 metų jų rinkos vertė pasieks 5 trilijonus dolerių (Rajani & Kanaki, 2008).

Nepaisant to, kad mokslinėje literatūroje augalinių vaistinių preparatų vartojimas, registravimas ir poveikis žmogui yra nemažai išnagrinėtas, tačiau pasigendama išsamesnės šių preparatų vartotojų, t. y. pacientų, nuomonės ir pasirinkimo perkant analizės. Sparčiai augant augalinių vaistinių preparatų pardavimams ir poreikiui planuoti asortimentą, itin svarbu yra nustatyti, kokius atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus dažniausiai renkasi pacientai, ar šių preparatų pasiūlą Lietuvos vaistinėse tenkina pacientų poreikius. Todėl metodologiniais ir praktiniais tikslais būtina nustatyti, atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį.

Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa, statistinis duomenų apdorojimas IBM SPSS Statistics 22.00 programa, grafinis duomenų pateikimas Microsoft Excel 2010 programa.

Darbo praktinė reikšmė. Išanalizavus atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį, tyrime dalyvavusio vaistinių tinklo pardavimų skyriaus vadovai ir kiti atsakingi asmenys galės pasinaudoti atlikto tyrimo rezultatais, išvadomis ir pasiūlymais. Tai leis geriau planuoti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą, taip gerinant farmacinės paslaugos suteikimą. Šio tyrimo rezultatai gali būti vertingi ne tik vaistinių tinklui „Camelia“, bet ir kitiems Lietuvoje veikiantiems vaistinių tinklams.

Tyrimo objektas yra atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentas ir poreikis.

Darbo tikslas – ištirti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį.

DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – ištirti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį.

Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą vaistinėse.

2. Įvertinti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų pasirinkimo būdus ir farmacinę

formą.

3. Nustatyti veiksnius, darančius įtaką pacientams renkantis atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus.

4. Išanalizuoti dažniausiai pacientų pasirenkamus atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Augaliniai vaistiniai preparatai

1.1.1. Augalinių vaistinių preparatų samprata ir vartojimas

Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) 1978 metais tradicinę (liaudies) mediciną (įskaitant ir augalinius vaistus) pripažino kaip vieną iš gydymo būdų (praktikų). Tradicinė medicina egzistuoja daugiau nei šimtmečius. Ji atsirado daug ankščiau nei buvo išvystyta ir paplito šiuolaikinė medicina, ir vis dar yra populiari šiandien. Augaliniai vaistai yra daugybę šimtmečių vietines medicinos sistemas praktikuojančių terapeutų kartų gydomosios patirties sintezė (Agarwal et al., 2012).

Pagal Europos Sąjungos (ES) teisės aktus tradiciniais augaliniais vaistais laikomi tie augaliniai vaistiniai preparatai, kurie vartojami ne mažiau kaip 30 metų, įskaitant bent 15 metų ES, yra skirti vartoti be praktikuojančio gydytojo priežiūros ir nėra švirkščiami. Šiai kategorijai priklauso ne tik ES šalyse registruoti tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai - bet ir kinų bei ajurvediniai vaistai (De Smet & Pharm, 2005).

Lietuvos Respublikos farmacijos įstatyme (2006) yra pateikiama augalinio vaistinio preparato samprata, pagal kurią „augalinis vaistinis preparatas – vaistinis preparatas, kurio veiklioji (-iosios) medžiaga (-os) yra arba augalinė (-ės) medžiaga (-os), arba augalinis (-iai) ruošinys (-iai), arba tokios (-ių) augalinės (-ių) medžiagos (-ų) ir tokio (-ių) augalinio (-ių) ruošinio (-ių) mišinys“. Taip pat šiame įstatyme yra pateikiamas tradicinio augalinio vaistinio preparato apibrėžimas - „Tradicinis augalinis vaistinis preparatas – augalinis vaistinis preparatas, kuris atitinka sveikatos apsaugos ministro nustatytus kriterijus ir jam gali būti taikoma supaprastinta tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūra“.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/24/EB - augalinis preparatas apibrėžiamas kaip preparatas, gaunamas perdirbant augalinę žaliavą į gydomąsias medžiagas, ją ekstrahuojant, distiliuojant, spaudžiant, frakcionuojant, gryninant, koncentruojant arba fermentacijos būdu. Jos apima smulkintas arba miltelių pavidalo augalines medžiagas, tinktūras, ekstraktus, eterinius aliejus, išspaustas sultis.

Vaistinių augalų kaip vaistų panaudojimas yra seniausia žmonijos žinoma sveikatos priežiūros forma, kuri buvo panaudota visose kultūrose (Barnes el al., 2007; Folashade et al., 2012). Jau pirmykščiai žmonės suprato, kad norėdami sveikai gyventi, jie yra priklausomi nuo gamtos. Įvairūs augalai buvo naudojami ne tik kaip maisto produktai, tačiau ir apsirengimui, pastogei statyti ir gydant įvairiausius susirgimus. Vadovaudamiesi instinktu, skoniu ir patirtimi pirmykščiai žmonės ligas ir susirgimus gydė vartodami augalus, gyvūno dalis, ir mineralus. Jie, atlikdami bandymus ir analizuodami klaidas, atskyrė

naudingus augalus, kurie pasižymi teigiamomis savybėmis, nuo tų, kurie buvo nuodingi ar neveiklūs, taip pat kurios kombinacijos ar apdirbimo metodai turėjo būti panaudoti, kad būtų gauti nuoseklūs ir optimalūs rezultatai. Net senovinėse kultūrose, gentiniai žmonės metodiškai surinko informaciją apie vaistinius augalus ir išvystė gerai apibrėžtą žolių farmakopėją (Agarwal et al., 2012; Folashade et al., 2012).

Augaliniai preparatai turi platesnį veikimo spektrą ir sukelia mažiau šalutinių poveikių nei sintetiniai medikamentai. Šiandien moksliškai įrodyta, kad negalavimus gydo augaluose kaupiamos veikliosios medžiagos, tam tikri cheminiai junginiai: alkaloidai, glikozidai, vitaminai, mineralinės medžiagos ir kt. Gydymui ar preparatų ruošimui naudojamos tos augalo dalys, kuriose daugiausia šių medžiagų. Tik tinkamai surinktoje ir paruoštoje vaistinėje žaliavoje biologiškai aktyvių medžiagų išlieka daug (Kažemėkaitis, 2004).

Kaip teigia M. Rajani & N. S. Kanaki (2008), P. Agarwal et al. (2012), V. Garg et al. (2012), augalinius vaistinius preparatus pastarąjį dešimtmetį vartoja apie 80 procentų pasaulio gyventojų, pirmiausiai besivystančiose šalyse pirminei sveikatos priežiūrai. Šitokiam dideliam vartojimui įtakos turėjo cheminių vaistų trūkumas chroniškoms ligoms ir susirgimams gydyti, bei dažnai pasitaikantis nepageidaujamas jų šalutinis poveikis. Tyrimais įrodyta, kad didžioji dalis ligų, tokių kaip diabetas, širdies ligos, vėžys, įvairūs psichiatriniai sutrikimai, yra įtakojami keleto veiksnių, todėl juos gydant reikia terapinio kišimosi daugiau kaip viename lygmenyje. Šių ligų gydymas derinant cheminius vaistus su augaliniais vaistiniais preparatais yra daug veiksmingesnis, nei taikant gydymą tik cheminiais vaistais.

Augalų vartojimo tradicijos įvairiose šalyse labai skiriasi. Lietuvoje augalinė kilmės preparatų vartojimą nagrinėjo Z. Barsteigienė ir kt. (2003), kurie pabrėžia, kad šiuo metu Lietuvoje galioja patvirtintas sąrašas vaistinių augalų, leidžiamų vartoti gydymo tikslais. Dauguma šiuo metu Lietuvoje registruotų augalinės kilmės preparatų parduodami be gydytojo recepto. Todėl labai svarbu, kad šiuos vaistus parduodantys vaistinių darbuotojai gerai žinotų vaistinių augalų savybes, jų vartojimo ypatybes, turėtų pakankamai farmakognozijos žinių, galėtų patarti kaip, kada ir kokiu tikslu galima vartoti tą ar kitą augalinį preparatą.

Azijos šalyse gydymas vaistiniais augalais labai populiarus, tačiau dažniausiai jis grindžiamas tik ilgalaike liaudies medicinos patirtimi, bet nėra griežtai kontroliuojamas ar reglamentuojamas. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daugelyje Vakarų Europos šalių dauguma augalinių preparatų vartojami kaip maisto papildai ir žymiai mažesnė dalis augalinės kilmės vaistų yra ištirti klinikinėje praktikoje (Barsteigienė ir kt., 2003).

Nagrinėjant užsienio autorių publikacijas, matyti, kad augalinių vaistinių preparatų vartojimą ir svarbą išsamiai savo straipsniuose nagrinėjo P. Agarwal et al. (2012). Pasak autorių, šie preparatai

nepriklauso homogeninei grupei. Jie yra arba licenciją turintys vaistiniai preparatai, kurių efektyvumas yra

įrodytas klinikiniais tyrimais ar remiantis išleista moksline literatūra (pagal Tarybos direktyvos

65/65/EEB straipsnį 4.8 a (ii)), arba preparatai su daugiau ar mažiau supaprastintais įrodymais apie jų veiksmingumą, remiantis jų naudojimu valstybiniu lygmeniu.

Remiantis Tarybos direktyva 65/65/EEB, kuri buvo realizuota visų Europos Sąjungos narių valstybių nacionalinėse teisėse, vaistiniai preparatai turi gauti leidimą, jog yra tinkami pardavimui ir tik tada gali būti paleisti į rinką. Beveik visose valstybėse narėse, augaliniai vaistai yra laikomi vaistiniais preparatais ir, teoriškai, paklūsta bendrajam vaistų reglamentui, kuris yra išdėstytas keliuose nacionaliniuose farmacijos įstatymuose (Agarwal et al., 2012).

Pasak P. Agarwal et al. (2012), augaliniai vaistiniai preparatai (kaip ir kiti vaistiniai preparatai) yra gaminami ar pateikiami individualiems pacientams, remiantis konsultacija tarp paciento ir specialisto. Išskirtinė situacija yra Jungtinėje Karalystėje, kur specialistas, pagal 1968 metų vaistų (farmacijos)

įstatymo 12 sekciją, gali klientams tiekti preparatus be licencijos. Prancūzijoje 1997 metais vietiniai

vaistiniai augalai buvo įtraukti į šalies Farmakopėjos A sąrašą, kuriame sugrupuoti 454 augalai, kurių naudos/rizikos santykis, juos naudojant tradiciškai, laikomas teigiamu. Vokietijoje augalinių preparatų teisinis statusas buvo apibrėžtas 1976 metų rugpjūčio 24 dienos vaistų (farmacijos) įstatyme. Analizuojant situaciją Jungtinėje Karalystėje, buvo nustatyta, kad preparatai, neturintys licencijų, sudaro daugiau nei 80% parduodamų augalinių vaistų. Daug vaistus primenančių augalinių produktų, kurie įeina į britų augalinę rinką, nėra registruojami dėl dviejų priežasčių: prieinamų duomenų apie jų veiksmingumą, saugumą ir kokybę nebuvimo ir didelio licencijos mokesčio. Kanadoje augaliniai produktai, kurie nėra registruoti kaip vaistiniai preparatai parduodami kaip maisto produktai ir todėl nepatenka į vaistų apžvalgos procesą, kuris nustato preparatų veiksmingumą ir saugumą. Japonų tradicinė medicina, kurią japonų bendruomenė naudoja daugiau nei tūkstantį metų, gali būti išskirstyta į liaudies mediciną ir kinų mediciną (arba Kampo mediciną). Kampo medicina yra itin populiari, tad vienam gyventojui tenkantis augalinių vaistų suvartojimas Japonijoje turbūt yra pats didžiausias pasaulyje. Sveikatos apsaugos ir gerovės ministerija 146 Kampo preparatus yra įregistravusi kaip vaistus ir jie yra įtraukti į nacionalinio sveikatos draudimo finansuojamų vaistų sąrašą.

Apibendrinant, galima teigti, kad vaistai, gaminami iš augalų sudėtyje esančių medžiagų, kurios gali būtų naudojamos gydyti nuo ligų, yra vadinami augaliniais vaistais. Daugelyje pasaulio šalių vaistingieji augalai vartojami labai ilgai, dėl to sukaupta daug informacijos apie jų savybes. Augalinius vaistinius preparatus vartoja apie 80 procentų pasaulio gyventojų. Šių preparatų saugumas, efektyvumas,

kultūrinis priimtinumas ir labai nedideli šalutiniai poveikiai išlaikė laiko bandymą, tą įrodo toks platus jų naudojimas ir pripažinimas.

1.1.2. Augalinių vaistinių preparatų registravimas

Augaliniams preparatams, parduodamiems vaistinėse, taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir cheminiams preparatams. Jie turi atitikti vaisto sudėties reikalavimus dėl kokybės, veiksmingumo ir saugumo (Verma et al., 2014). N. Verma (2013) analizuodamas augalinių vaistinių preparatų registravimą skirtingose šalyse, pabrėžia, kad kiekviena šalis turi nacionalinius įstatymus, susijusius su tradicinės ir augalinės medicinos reguliavimu. PSO kiekvienai šaliai ar vietovei rekomenduoja priimti reguliavimo sistemą, padėsiančią nustatyti tinkamą vaistinių preparatų naudojimą. Reguliavimo mechanizmo pasitelkimas padėtų užtikrinant augalinių vaistų kokybę, saugumą ir veiksmingumą. PSO augalinių vaistų vertinimo gairės gali būti naudojamos ruošiant augalinių preparatų vertinimo procesus. PSO vaistinių augalų gerų agronominių sąlygų ir surinkimo pritaikymo gairės yra skirtos valstybiniams kontrolės padaliniams, kurie pataria kultivavimo, rinkimo būdų, vietos parinkimo, klimato ir dirvos įvertinimo ir teisingo sėklų ir augalų identifikavimo klausimais.

LR farmacijos įstatymas (2006) ir LR sveikatos apsaugos ministro 2007 m. liepos 10 d. priimtame įsakyme Nr. V-596 pateiktas supaprastintas tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašas reglamentuoja, kad augaliniai vaistai registruojami tik tokiu atveju, jei pateikta dokumentacija įrodo, kad preparatas yra kokybiškas, saugus ir veiksmingas. Šiuo metu galioja patvirtintas sąrašas vaistinių augalų leidžiamų vartoti Lietuvoje gydymo tikslais. Prie kiekvieno augalo yra nurodytos jo vartojimo indikacijos. Jei, pateikiant registruoti augalinį vaistą, prašoma patvirtinti indikaciją, nenurodytą minėtame sąraše arba Pasaulinės sveikatos organizacijos ir Europos fitoterapijos mokslinė bendrija monografijose, iš pareiškėjo reikalaujama pateikti išsamius ją patvirtinančius tyrimus.

Siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, visiems vaistams, įskaitant augalinius vaistus, būtinas rinkodaros leidimas, kuriuo suteikiama teisė prekiauti jais ES rinkoje. Tačiau tradiciniai augaliniai vaistai turi tam tikrų ypatumų, visų pirma ilgą vartojimo tradiciją. Kad į tai būtų atsižvelgta, ES nustatė paprastesnę ir pigesnę šių vaistų registravimo procedūrą ir būtinas jų kokybės, saugumo ir veiksmingumo garantijas (Europos komisija, 2011).

Siekiant palengvinti tradicinių augalinių vaistų pateikimą į ES rinką, Europos Parlamentas ir Taryba 2004 m. kovo 31 d. priėmė Augalinių vaistų direktyvą 2004/24/EB. Tam, kad augalinius

vaistinius preparatus būtų galima registruoti pagal supaprastintą tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūrą, jie turi atitikti šiuos kriterijus:

−jo indikacijos būdingos tik tradiciniams augaliniams vaistiniams preparatams, kurie, atsižvelgiant į jų sudėtį, yra skirti vartoti neprižiūrint sveikatos priežiūros specialistui priežiūros diagnostikos, gydymo ar gydymo stebėjimo tikslais;

−skiriamas vartoti tik nustatyto stiprumo ir nustatytomis dozėmis;

−yra geriamasis, išviršinis ar inhaliacinis;

−tradicinio vartojimo laikotarpis, nurodytas 7.4 punkte (vartotas medicinoje ne trumpiau kaip 30 metų, iš kurių bent 15 metų – Europos Bendrijoje), yra pasibaigęs;

−pakanka duomenų apie tradicinį augalinio vaistinio preparato vartojimą, t. y. įrodyta, kad nustatytomis sąlygomis preparatas nėra žalingas, o farmakologinis poveikis ar veiksmingumas yra priimtini remiantis ilgalaikiu vartojimu ir patirtimi.

Tradiciniai augaliniai vaistiniai preparatai, kurių sudėtyje yra vitaminų ar mineralų, gali būti registruojami taikant supaprastintą tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūrą, jei vitaminų ar mineralų saugumas nekelia abejonių, o jų poveikis tik papildo augalinių veikliųjų medžiagų poveikį nustatytoms indikacijoms (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-596, 2007).

Pagal supaprastintą procedūrą siekiant įregistruoti tradicinius augalinius vaistus nereikalaujama saugos tyrimų ir klinikinių bandymų, kuriuos pareiškėjas privalo atlikti pagal išsamią registracijos procedūrą (Calapai, 2008). Dėl ilgos minėtų vaistų vartojimo tradicijos galima sumažinti būtinybę atlikti šiuos bandymus, kuriuos galima pakeisti dokumentais, kuriuose nurodoma, kad produktas yra nežalingas nurodytomis vartojimo sąlygomis ir veiksmingas, remiantis ilga vartojimo tradicija ir patirtimi. Tačiau ilga vartojimo tradicija nereiškia, kad produktas yra visiškai saugus. Todėl valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos turi teisę prašyti papildomų duomenų, jei mano, kad jie būtini vaisto saugumui

įvertinti (Calapai, 2008).

Europos komisija (2011) pabrėžia, kad Augalinių vaistų direktyva 2004/24/EB:

−nedraudžia prekiauti tradiciniais vaistais Europos rinkoje. Priešingai, nustato lengvesnę, paprastesnę ir pigesnę nei kitiems vaistams taikomą registravimo procedūrą. Be to, tradicinių augalinių vaistų augintojams suteikė išskirtinai ilgą septynerių metų pereinamąjį laikotarpį vaistams įregistruoti;

−nedraudžia prekiauti vitaminais, mineraliniais papildais ir žolių arbatomis;

−nedraudžia alternatyvių gydymo būdų ir atitinkamų specialistų paslaugų, homeopatijos, augalų arba knygų apie augalus.

Taigi Augalinių vaistų direktyva 2004/24/EB nustatoma supaprastinta procedūra, palyginti su išsamios rinkodaros leidimo išdavimo procedūros reikalavimais.

Augalinių vaistų direktyvoje 2004/24/EB nustatytas išskirtinai ilgas septynerių metų pereinamasis laikotarpis tradiciniams augaliniams vaistams, kuriais direktyvos įsigaliojimo dieną jau buvo prekiaujama rinkoje, įregistruoti. Šis septynerių metų pereinamasis laikotarpis baigėsi 2011 m. balandžio 30 d. (Efferth & Greten, 2012).

Tradiciniai augaliniai vaistai, kurie rinkoje teisėtai buvo iki 2004 m. balandžio 30 d., rinkoje galėjo likti iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Pareiškėjams buvo duoti septyneri metai šiems vaistams

įregistruoti. Pareiškėjai patys sprendžia, ar valstybių narių, kuriose jie nori prekiauti minėtais vaistais,

kompetentingoms valdžios institucijoms pateikti atitinkamas paraiškas, kad tie vaistai būtų įregistruoti iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (Peschel, 2007).

Apibendrinant, galima teigti, kad Augalinių vaistų direktyvoje (2004/24/EB), pabaiga reiškia, kad nuo 2011 m. gegužės 1 d. ES rinkoje gali likti tik tie vaistai, kurie yra įregistruoti arba kuriems išduotas leidimas. Augalinių vaistų direktyva, atsižvelgiant į ilgą tradicinių augalinių vaistų vartojimo tradiciją, šiems vaistams nustatyta paprastesnė registravimo procedūra nei kitiems vaistams. Tuo pačiu metu direktyvoje nustatytos būtinos tokių vaistų kokybės, saugumo ir veiksmingumo garantijos.

1.2. Vaistų formų klasifikacija pagal agregatinę būklę

Vartojamas vaistas privalo garantuoti gydymui būtiną vaistinės medžiagos kiekį reikiamoje kūno vietoje taip, kad gydomoji vaistinės medžiagos koncentracija būtų greitai pasiekta ir vėliau tinkamai palaikoma. Būtina, kad vaistinę medžiagą teikianti vaisto forma išskirtų vaistinę medžiagą greičiu, kurį nustato organizmo poreikiai gydymo laikotarpiu. Šis idealizuotas tikslas pabrėžia du pagrindinius vaistinės medžiagos tiekimo principus: tiekimą į reikiamą vietą organizme ir tiekimą per atitinkamą laiką. Vadinasi, vaistinė medžiaga yra siunčiama į tam tikrus organus arba audinius ir tiekiama valdomuoju greičiu (Allen, 2008).

Tyrimais nustatyta, kad vaisto forma įtakoja terapinį veikimą. Įrodyta, kad optimalus vaistinės medžiagos veikimas pasiekiamas, kai yra vartojamas optimalia vaistine forma, taip išvengiant daug nepageidaujamų reiškinių (Allen, 2008).

Analizuojant mokslinę literatūrą, galima rasti keletą vaisto formos apibrėžimų. Vaisto forma – tai racionali farmakologiniu požiūriu, patogi vartoti ir saugoti vaistinės medžiagos forma, užtikrinanti

vaistinės medžiagos optimalų terapinį poveikį, esant minimaliems nepageidaujamiems reiškiniams (Pečiūra ir kt., 2007, Savickas ir kt., 2013).

Anot L. V. Allen (2008), šiuolaikiniu požiūriu, vaisto forma – tai darnumas tarp veikliosios medžiagos ir pagalbinių medžiagų, o taip pat technologinių operacijų norma, kas užtikrina vaistinio preparato optimalų gydomąjį poveikį. Taip pat vaisto formą galima apibrėžti kaip struktūrinį vienetą farmakokinetikoje ir pramoninėje gamyboje.

Vaistų asortimentas pasižymi didele vaistų formų įvairove. Racionaliai sudaryta klasifikacija technologiniuose moksluose leidžia iš anksto nustatyti optimalią atitinkamo produkto gamybos schemą.

Vaistų technologijoje, kaip ir daugelyje kitų disciplinų, nėra vienintelės universalios klasifikacijos. Kiekviena klasifikacija yra sąlyginė, tinkanti ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Vaistų formų klasifikavimo būdų yra keletas. Visi jie remiasi vienokiais ar kitokiais bendrais požymiais (Pečiūra ir kt., 2007).

Atsižvelgiant į šiame darbe atliekamą tyrimą, teorinėje dalyje aktuali ir plačiau nagrinėjama yra vaistų formų klasifikacija pagal agregatinę būklę. Ši klasifikacija yra viena seniausių ir yra patogi pirminiam vaistų formų grupavimui. Kaip teigia L. V. Allen (2008), agregatinė būklė įgalina suteikti vaistui vienokią ar kitokią formą. Vaistų formų klasifikacija pagal agregatinę būklė leidžia iš anksto spręsti apie vaistų veikimo greitį ir net apie kai kuriuos technologinius procesus. Pavyzdžiui, skystos farmacinės formos veikia greičiau nei kietos, nes jose esančios vaistinės medžiagos pirmiausia turi ištirpti bioskysčiuose ir tik po to organizmo gali būti pasisavintos.

Tačiau ši klasifikacija turi ir trūkumų. Ta pati vaisto forma priklausomai nuo pagalbinių medžiagų savybių gali būti priskirta prie skirtingą agregatinę būklę turinčių vaistų. Ši klasifikacija neatspindi vaistų formoms būdingų reikalavimų, vartojimo būdų (Allen, 2008).

Mokslinėje literatūroje farmacinės formos skirstomos į keturias grupes: kietosios, minkštosios, skystosios ir dujinės. Šioms grupėms priskiriamos farmacinės formos pateikiamos 1 paveiksle.

Plačiau šiame darbe analizuojamos augalinių vaistinių preparatų, pasižyminčių atsikosėjimą lengvinančiu poveikiu, farmacinės formos, tokios kaip tabletės, kapsulės, geriamieji lašai (tirpalai), sirupai ir tepalai.

1 pav. Farmacinės formos

Mokslinėje pramoninės vaistų technologijos literatūroje, pateikiami nagrinėjamų farmacinių formų apibrėžimai. Savickas ir kt. (2012) sirupus apibrėžia kaip saldaus skonio, tirštus, skaidrius skysčius, turinčius juose esančių medžiagų kvapą ir skonį. Gydomiesiems sirupams gaminti naudojamas paprastas cukraus sirupas, kuris gaunamas ištirpinus cukrų vandenyje. Gydomieji sirupai gaminami sumaišius paprastą cukraus sirupą su ekstraktais ir tinktūromis arba skonį gerinančiomis medžiagomis.

Tirpalas – tai vienalytis, termodinamiškai stabilus dviejų ar daugiau komponentų mišinys (LR terminų bankas). Tai viena labiausiai paplitusių farmacinių formų, turinti tokių privalumų: vaistinės medžiagos, esančios tirpaluose, pasisavinamos greičiau (rezorbuojasi) ir greičiau veikia, mažiau dirgina gleivinę, skirtingai nuo miltelių ar tablečių (Savickas ir kt., 2012).

Tabletės – kietas vienadozis nepadengtas preparatas, gaminamas slegiant vienodą kietų dalelių kiekį arba kitais būdais, pvz., presuojant, liejant. Tabletės gali būti vienasluoksnės, gaminamos vieną kartą suslegiant daleles, ir daugiasluoksnės, sudarytos iš koncentrinių ar lygiagrečių sluoksnių, gaunamų vienas po kito slegiant skirtingos sudėties daleles (LR terminų bankas).

Kapsulės – tai kietieji preparatai, turintys kietą ar minkštą įvairios formos apvalkalą, kuriame dažniausiai yra viena veikliosios medžiagos dozė (Savickas ir kt., 2012).

LR terminų banke tepalas apibrėžiamas kaip vartoti ant odos skirtas puskietis vienadozis arba daugiadozis preparatas, sudarytas iš vienos fazės pagrindo, kuriame gali būti išsklaidomos kietosios ar skystosios medžiagos. Pramoninėje vaistų technologijoje pateikiama ši tepalų samprata – tai minkštos konsistencijos, išoriškai naudojama farmacinė forma, tepama ant odos, žaizdos ar gleivinės. Tepalai yra sudaryti iš pagrindo vaistinių medžiagų, tolygiai pasiskirsčiusių tepalo pagrinde (Savickas ir kt, 2012).

KIETOSIOS FARMACINĖS FORMOS • Milteliai; • Tabletės; • Kapsulės; • Granulės; • Pastilės; • Vaistažolių mišiniai. MINKŠTOSIOS FARMACINĖS FORMOS • Tepalai; • Pastos; • Kremai; • Piliulės; • Žvakutės; • Pleistrai. SKYSTOSIOS FARMACINĖS FORMOS • Tirpalai; • Sirupai; • Suspensijos; • Emulsijos; • Lašai; • Užpilai ir nuovirai; • Injekcijos; • Vonios. DUJINĖS FARMACINĖS FORMOS • Dujos; • Garai; • Purškalai.

Farmakopėjinė apibrėžtis – pusiau kieti preparatai vartoti ant odos, skirti gauti veikliųjų medžiagų vietinį poveikį ar poveikį per odą, minkštinantį ar apsaugantį veikimą (Ph. Eur. 01/2002:0132).

Apibendrinant galima teigti, kad optimalus vaistinės medžiagos veikimas pasiekiamas, kai yra vartojamas optimalia vaistine forma, taip išvengiant daug nepageidaujamų reiškinių. Vaistų asortimentas pasižymi didele farmacinių formų įvairove. Plačiau šiame darbe analizuojamos augalinių vaistinių preparatų, pasižyminčių atsikosėjimą lengvinančiu poveikiu, farmacinės formos, tokios kaip tabletės, kapsulės, geriamieji lašai (tirpalas), sirupai ir tepalai.

1.3. Kosulys ir jo gydymas

Kosulys yra staigus ir dažnai pasikartojančiai įvykstantis reflekso fenomenas, kai jautrūs receptoriai, esantys gerklose ir viršutiniuose kvėpavimo takuose, yra suaktyvinami sekrecijos, dirgiklių, svetimų dalelių ir mikrobų (Keter et al., 2013; Girish & Chintan, 2013).

M. Treben (2006), K. F. Chung & I. D. Pavord (2008) kosulį apibrėžia kaip vieną dažniausiai pasitaikančių simptomų, dėl kurio pacientai kreipiasi į pirminės priežiūros gydytojus. Tai taip pat reikšmingas faktorius, nurodantis plintančią infekciją. Nesvarbu ar kosulys yra ūminis, ar lėtinis, jis yra

įvairių etiologinių sąlygų (ir susijusių su kvėpavimu ir nesusijusių) simptomas. Kosulys susijęs su ūminėmis ir lėtinėmis kvėpavimo takų sąlygomis yra dažnas visų amžių pacientams (Keter et al., 2013;

Girish & Chintan, 2013).

Kosulio priežasties atpažinimas – ne visada lengva užduotis. Kiek tik įmanoma, gydytojas praktikas turėtų vengti gydymo, paremto tik simptomais, kas dažnai tiesiog atlieka paciento ar jo tėvų (jei pacientas yra vaikas) nuraminimo funkciją. Kita vertus, svarbu paminėti, kad vidaus ligų gydytojai dažnai yra apversti pagalbos prašymais iš pacientų, kurie praneša apie kosulį su kitais nespecifiniais simptomais, tokiais kaip negalavimas, ryklės gleivinės uždegimas ir vidutinė temperatūra. Tokiais atvejais, vien simptomų gydymas atrodo gan gerai pagrįstas būdas. Vis dėlto, reikia pabrėžti, kad negalima prarasti budrumo, ypač kai kosulys nedingsta. Tokiems atvejams reiktų išsamaus kitų galimų priežasčių tyrimo (Khan, 2015).

Kaip teigia P. Girish & M. Chintan (2013), dažnai kosulio priežastimis tampa bakterinės ar virusinės viršutinio kvėpavimo takų infekcijos, oro užterštumas, svetimkūniai, rūkymas, astma ir eozinofilinis bronchitas. Tik kosulio etiologijos (nustatytos priežasties) suvaldymas gali būti ne veiksmingas gydymo būdas, todėl kosulio takų/kelių jautrumo sumažinimas taip pat yra būtinas. Nors kosulys yra apsaugos mechanizmas, skirtas kvėpavimo takų išvalymui, jis gali tapti nepagrįstu arba

pastoviu, taip sukeldamas hiperventiliaciją, kuri, kartu su refleksiniais širdies ir kraujagyslių pokyčiais, gali pabloginti žmogaus sveikatos būklę.

Kosulio priežastimi gali būti daugelis ūmių ar lėtinių ligų. Dažniausia ūmaus kosulio priežastimi

įvardijamos virusų sukeltos viršutinių ar apatinių kvėpavimo takų infekcijos, kartais – bakterinės kilmės

susirgimai. Lėtinio kosulio atveju priežasties paieškos neretai užsitęsia. Pastebėta, kad 18-64 proc. atvejų šio simptomo persistavimą lemia ne viena, o kelios priežastys (De Blasio et al., 2011). L. Gediminas (2007) išskiria šias labiausiai tikėtinas kosulio priežastis: viršutinių kvėpavimo takų infekcijos; sekreto nutekėjimas į nosiaryklę; rūkymas; ūminis bronchitas; lėtinis bronchitas.

Prieš pradedant kosulį gydyti, visada reikia išsiaiškinti, dėl ko jis atsirado ir koks jis yra. Kosulys skirstomas į infekcinį ir neinfekcinį, ūminį (tęsiasi iki 3 savaičių) ir lėtinį (ilgiau negu 3 savaitės). Jeigu

ūminis kosulys yra infekcinės kilmės, jis gali būti susijęs su peršalimu, nosies ar sinusu patologija (pvz.,

gali būti sinusitas), sukeltas plaučių uždegimo. Kosulį gali sukelti bronchų astma ar alergeno patekimas į organizmą. Suprantama, kad pagal priežastį skirsis ir gydymas (Treben, 2006).

Kosulio gydymas priklauso nuo kosulio atliekamos funkcijos. Kai kosulys nurodo esančią ligą, terapijos tikslas yra tą ligą išgydyti, tačiau gydymas taip pat, pasitelkiant kosulį slopinančius vaistus, turėtų bandyti suvaldyti, sukliudyti ar pašalinti kosulį. Gydomasis kosulio slopinimas gali būti susijęs su liga arba tam tikrais simptomais. Laiku pradėtas kosulio gydymas yra naudingas, nes gali padėti išvengti užburto kosulio rato (Girish & Chintan, 2013).

Sergant kvėpavimo takų ligomis, dažnai gaminasi per daug ir per tirštų gleivių; jos kaupiasi bronchuose, plaučiuose bei kitose ertmėse. Šiuo atveju labai padeda atsikosėjimą lengvinantys augaliniai preparatai - skystinantys gleives, skatinantys jų pasišalinimą iš organizmo (Nesari et al., 2004). Atsikosėjimą lengvina vaistažolės – čiobrelis, gebenė, gyslotis, raktažolė, svilarožė, anyžius, pankolis, saldymedis, pušų pumpurai (Vasiliauskas, 2010).

Apibendrinant galima teigti, kad kosulys yra apsauginis organizmo mechanizmas, kuris kenksmingoms medžiagoms sukliudo patekti į kvėpavimo sistemą ir iš plaučių ir kvėpavimo takų pašalina svetimas medžiagas ir perteklines išskyras. Kosulys taip pat yra dažniausias kvėpavimo takų sutrikimo simptomas, dėl kurio pacientai kreipiasi į pirminės sveikatos priežiūros gydytojus ir pulmonologus. Siekiant, kad kosulys netaptų varginančia sveikatos problema, svarbu laiku ir tinkamai jį gydyti. Sausas kosulys yra gydomas kosulį slopinančiais, o produktyvus (drėgnas) kosulys – atsikosėjimą lengvinančiais preparatais.

1.4. Atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentas

Šiandien, laisvosios rinkos ekonomikos laikais, kai yra didelė prekių ir paslaugų pasiūla bei pasirinkimo galimybė, vartotojų poreikių tenkinimas tapo labai svarbus reiškinys. Kiekvienai prekybos

įmonei svarbu ir gyvybiškai aktualu suvokti, klientų norus ir lūkesčius bei operatyviai reaguoti į pokyčius

(Povilianskienė ir Šeškaitė, 2010).

Prekybos įmonių veiklos specifika yra ta, kad jos įsigytų prekių, prieš parduodamos pirkėjams neperdirba ir neapdoroja. Gamybos įmonėse sukurtas prekes vartotojams parduoda kartu su savo specifinėmis paslaugomis (Pajuodis, 2005). Prekybos įmonės prekių įsigyja turėdamos tikslą vėl jas parduoti ir iš šios veiklos gauti pelno, o įmonės finansiniai rezultatai bei veiklos sėkmė priklauso nuo rinkai pateikiamo prekių asortimento, jo formavimo ir valdymo įmonės viduje bei vartotojų poreikio atitikimo teikiamo asortimento atžvilgiu.

Mokslinėje literatūroje yra pateikiama nemažai asortimento apibrėžimų. Dauguma jų, kuriuos pateikė tokie autoriai kaip, B. R. Jewell (2002), A. Žvirblis (2005), J. Albrechtas (2006), akcentuoja, kad asortimentas yra įmonės rinkai pateikiamų prekių visuma, atitinkamai tenkinanti vartotojų poreikius ir vaizduojanti įmonės prekių pasiūlą. Nagrinėjant asortimento sampratą galima pastebėti, kad užsienio autoriai prekių asortimentą apibūdina kiek kitaip. Galima teigti, kad išsamiausią prekių asortimento apibrėžimą pateikia P. Kotler et al. (2003), kurie prekių asortimentą apibūdina kaip kelių prekių grupių derinį. Remiantis įvairių autorių pateikiamais asortimento apibrėžimais, darbo autorės nuomone, asortimentas - tai visų prekių ir prekių grupių, kurias parduoda įmonė rinkinys.

Šiame darbe nagrinėjamas vienos prekių grupės, kuri yra parduodama vaistinėse, asortimentas. Prekių grupę, kurios asortimento poreikis bus analizuojamas, sudaro atsikosėjimą lengvinantys augaliniai vaistiniai preparatai. Darbo autorė šios prekių grupės asortimento analizę atliko viename iš didžiausių Lietuvos vaistinių tinklų – „Camelia“. Analizė buvo vykdoma keliais etapais. Pirmiausia iš visų vaistinių tinklo „Camelia“ parduodamų prekių buvo išrinkti atsikosėjimą lengvinantys augaliniai vaistiniai preparatai. Antrame etape visi šie preparatai buvo suskirstyti pagal vaistų formas.

Atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentas „Camelia“ vaistinių tinkle pateiktas 2 paveiksle.

2 pav. Atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentas

Apibendrinant 2 paveiksle pateiktą atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą, galima daryti išvadą, kad vaistinių tinklo „Camelia“ analizuojamos prekių grupės nomenklatūrą sudaro – 25 vaistiniai preparatai, atitinkamai iš jų: 8 pavadinimų sirupai, 7 pavadinimų geriamieji lašai (tirpalas), 8 pavadinimų tabletės/kapsulės ir 2 pavadinimų tepalai.

2. TYRIMO METODIKA

Siekiant ištirti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį, pirmiausia nustatoma tyrimo organizavimo eigą, kuri suskirstyta į tam tikrus etapus (žr. 3 pav.).

3 pav. Atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimento ir poreikio tyrimo organizavimo etapai SIRUPAS •Bronchicum; •Dr. Theiss Husticum; •Hedelix; •Herbion; •Pertusin; •Pertusin Forte; •Prospan; •Stoptussin Fyto. GERIAMIEJI LAŠAI (TIRPALAS) •Bronchipret TI; •Broncophen; •Dr. Theiss Echinacea Forte; •Hedelix S.A.; •Prospan; •Tonsilgon N; •Umckalor. TABLETĖS/ KAPSULĖS •Bronchicum; •Bronchipret TP; •Dr. Theiss Anizyn; •Gelomyrtol; •Gelomyrtol Forte; •Prospan; •Tonsilgon N; •Umckalor. TEPALAS •Dr. Theiss Eucalipin; •Eucabal – Balsam S. Tyrimo tikslo, objekto ir uždavinių nustatymas Tyrimo metodų pasirinkimas Tyrimo instrumento kūrimas Tyrimo imties nustatymas Tyrimo duomenų rinkimas Tyrimo duomenų apdorojimas

Tyrimo tikslo, objekto ir uždavinių nustatymas. Šiame darbe atlikto tyrimo tikslas – ištirti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą ir poreikį.

Tyrimo objektas – atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentas ir poreikis.

Empirinio tyrimo tikslui pasiekti yra iškeliami šie uždaviniai:

1.Nustatyti farmacijos specialistų ir pacientų bendrąsias charakteristikas.

2.Išsiaiškinti, kaip pacientai pasirenka ir iš kur gauna informacijos apie atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus.

3.Nustatyti, kokie veiksniai ir faktoriai įtakoja pacientų pasirinkimą.

4.Išsiaiškinti, kokią atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų farmacinę formą dažniausiai renkasi pacientai.

5.Išanalizuoti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų poreikį pagal farmacinę formą.

6.Išsiaiškinti, kaip pacientai vertina atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimentą vaistinėse.

Tyrimo metodų parinkimas. Tyrimui atlikti buvo naudojami keli metodai: teorinis analizės ir empirinis metodas.

Teorinis analizės metodas. Atlikta su magistro baigiamajame darbe nagrinėjama tema susijusių mokslinių publikacijų bei kitų šaltinių apžvalga/analizė. Mokslinės literatūros lietuvių ir anglų kalbomis paieškai naudotos duomenų bazės: PubMed, Ebsco, Google Scholar.

Tyrimui atlikti pasirinktas empirinis tyrimo metodas – anketinė apklausa. Pruskus (2004) anketą apibūdina kaip klausimų, kuriuos jungia tyrėjo siekimas ištirti, kokį nors socialinį reiškinį ar procesą, visumą. Toks kiekybinis tyrimo metodas buvo pasirinktas dėl keleto priežasčių (Tidikis, 2003):

•mažos laiko sąnaudos;

•galimybė apklausti didelį respondentų skaičių;

•analizuojant anketos duomenis, galima gauti tendencijų, nuostatų, nuomonės, įsitikinimų kiekybinę, skaitinę išraišką;

•respondentų anonimiškumo garantavimas užtikrina informacijos objektyvumą, teisingumą ir patikimumą.

Kita vertus, egzistuoja ir anketinės apklausos trūkumai: sudėtingesnių klausimų ignoravimas, skubotas pildymas ir rizika, kad į klausimyną gali likti neįtraukti klausimai, svarbūs respondentams (Tidikis, 2003).

Tyrimo instrumento kūrimas. Kiekybiniame tyrime naudotų anketų klausimai buvo sudaryti siekiant jų turinį ir formą priderinti prie norimos gauti informacijos, planuojamų apklausti respondentų skaičiaus bei duomenų apdorojimo ir analizavimo metodų. Pradėjus sudarinėti anketas, pirmiausiai buvo svarstoma, kokią informaciją iš respondentų siekiama gauti, ką norima išmatuoti. Sudarant klausimus, buvo siekiama naudoti paprastus, visiems suprantamus žodžius, o ne mokslines sąvokas.

Sudarant anketas, buvo nuspręsta naudoti dviejų tipų klausimus:

•Plataus pasirinkimo klausimai, su pateiktais atsakymo variantais. Šie klausimai pasirinkti, nes jie yra paprasti respondentams, kuriems atsakant į šiuos klausimus, nereikia pastangų suformuluoti ir pateikti mintį, kas leidžia išvengti interpretavimo klaidų;

•Likerto skalės, kur respondentai tam tikroje vertinimo sistemoje turi įvertinti pateiktus teiginius pagal savo nuomonę. Šis klausimo tipas pasirinktas todėl, kad leidžia įvertinti bendrą respondento nuomonę apie tam tikrus teiginius ir nustatyti, kurie iš jų yra vertinami pozityviau.

Tyrimo anketą farmacijos specialistui sudaro 14 klausimų, iš kurių 8 plataus pasirinkimo ir 6 Likerto skalės. Sudaryta anketa pateikiama 2 priede.

Tyrimo anketą pacientui sudaro 12 klausimų, iš kurių visi yra plataus pasirinkimo. Sudaryta anketa pateikiama 3 priede.

Anketų struktūrą galima suskirstyti į keturias pagrindines dalis: įžanginę, pagrindinę, bendrąją ir baigiamąją. Anketų pradžioje yra pateiktas įžanginis žodis, jame pristatomas tyrimo vykdytojas, tikslas, garantuojamas anketos anonimiškumas ir paaiškinama, kaip pildyti anketą. Pagrindinę dalį sudaro tyrimo tikslui pasiekti užduoti klausimai. Bendrojoje dalyje pateikiami klausimai, kurie leidžia nustatyti tam tikras (lytį, amžių, išsilavinimą, gyvenamą/darbo vietą, darbo patirtį ir kt.) respondentų charakteristikas. Baigiamojoje dalyje respondentams padėkota už nuoširdžius atsakymus.

Tyrimo imties nustatymas. Šiame darbe atliekant farmacijos specialistų apklausą, vykdyta paprastoji tikimybinė atranka, kuomet kiekvienas vaistinių tinklo „Camelia“ farmacijos specialistas turėjo vienodą ir nelygią nuliui tikimybę patekti į apklausą.

Atliekant pacientų apklausą, vykdyta netikimybinė patogioji atranka, kuomet tyrimui parenkami pirmi pasitaikę ar lengviausiai pasiekiami respondentai. Generalinė visuma – visi Lietuvos gyventojai nuo 18 metų.

Apklausos imtis buvo apskaičiuota naudojantis V. I. Paniotto formule (Valackienė, 2004):

=

∆ (1)

čia:

∆ – leidžiamas paklaidos dydis (esant patikimumo tikimybei 0,954, ∆=0,05);

N – generalinės visumos dydis.

Tyrimui pasirinkta galima 5 proc. paklaida. Kaip jau buvo minėta prieš tai, farmacijos specialistų tyrimas buvo atliktas viename didžiausių Lietuvoje vaistinių tinklų – „Camelia“. Generalinės visumos narių skaičius 2015 metų birželio 01 dienos duomenimis yra 701 farmacijos specialistai. Apskaičiavus imties dydį pagal pateiktą formulę, gauta, kad norint jog tyrimo rezultatai būtų patikimi, reikia apklausti ne mažiau kaip 255 farmacijos specialistus:

=

∆

=

= ~255

Skaičiuojant pacientų imtį, generalinės visumos narių skaičius Lietuvos Statistiko departamento 2015 metų birželio 01 dienos duomenimis 2 495 800. Apskaičiavus pacientų imties dydį pagal pateiktą formulę, gauta, kad reikia apklausti ne mažiau kaip 400 respondentų:

=

∆

=

= ~399,94

Dažnai sutinkamas ir imties nustatymas vadovaujantis lentelėmis, kur remiantis nagrinėjamos populiacijos dydžiu bei imties paklaida, nustatomas rekomenduojamas imties dydis, kuris būtų reprezentatyvus (Kardelis, 2004).

2 lentelė. Imties tūrio nustatymas atsižvelgiant į tiriamos populiacijos dydį ir imties paklaidą (Pukėnas, 2009)

Populiacijos dydis

Imties paklaida Imties paklaida Imties paklaida

± 3 % ± 5 % ± 10 % 100 92 80 49 250 203 152 70 500 341 217 81 750 441 254 85 1000 516 278 88 2500 748 333 93 5000 880 357 94 10000 964 370 95 25000 1023 378 96 50000 1045 381 96 100000 1056 383 96 1000000 1066 384 96 100000000 1067 384 96

Kaip matoma iš 2 lentelėje pateiktų duomenų, atliekant farmacijos specialistų apklausą reikia apklausti 254 respondentus, o atliekant pacientų apklausą – 384.

Tyrimo duomenų rinkimas. Farmacijos specialistų ir pacientų apklausa buvo vykdoma nuo 2015 metų birželio 01 dienos iki rugsėjo 01 dienos. Tyrimo anketas pati šio darbo autorė asmeniškai dalino vaistinių tinklo „Camelia“ farmacijos specialistams bei pacientams. Taip pat apklausai atlikti pasirinktas internetinės apklausos būdas, kuomet respondentai turėjo galimybę anketą pildyti internete (www.apklausa.lt). Leidimai atlikti anketinę apklausą vaistinėse derinti su personalo vadovais. Atliekant tyrimą, buvo siekiama apklausti kuo daugiau respondentų. Apklausoje dalyvavo 296 farmacijos specialistai ir 448 pacientai. Tai reiškia, kad atliktą tyrimą galima laikyti patikimu ir reikšmingu.

Tyrimo duomenų apdorojimas. Statistinis gautų duomenų apdorojimas remiasi aprašomąja statistika. Gauti statistiniai duomenys koduoti ir apdoroti IBM Statistics SPSS 22.00, grafinis duomenų vaizdavimas atliktas Microsoft Excel 2010 programomis. Statistiniams ryšiams įvertinti naudotas susijusių požymių Chi kvadrato (χ²) kriterijus ir Stjudent‘s T-test. Duomenims patikrinti taikytas statistinio reikšmingumo lygmuo p, kai p≤0,05 rodiklių skirtumai laikyti statistiškai reikšmingi. Remiantis atliktais statistiniais skaičiavimais, visi tyrimo duomenys buvo aprašyti teoriškai.

Tyrimo etika. Tiek farmacijos specialistų, tiek pacientų anketinė apklausa vykdyta vadovaujantis savanoriško dalyvavimo principu. Asmeniškai dalinant anketas, respondentams buvo pabrėžtas konfidencialumas, pristatytas tyrimo tikslas ir informuota apie tyrimo duomenų panaudojimą.

Tyrimui atlikti 2015-05-20 dieną buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro pritarimas Nr. BEC-FF-802 (žr. 1 priede).

Atlikto atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų asortimento ir poreikio tyrimo rezultatai pateikti sekančiame poskyryje.

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1. Farmacijos specialistų sociodemografinių charakteristikų analizė

Tyrimo metu apklausti 296 farmacijos specialistai dirbantys vaistinių tinkle „Camelia“. Apklaustųjų sociodemografiniai duomenys pateikti 3 lentelėje.

Pagal 3 lentelėje pateiktus duomenis, matyti, kad net 90 proc. visų apklausoje dalyvavusių farmacijos specialistų sudaro moterys, 10 proc. - vyrai. Respondentai buvo suskirstyti į penkias amžiaus grupes: iki 30 metų (29 proc.), 31 – 40 metų (24 proc.), 41 – 50 metų (20 proc.), 51 – 60 metų (24 proc.) ir virš 60 metų (3 proc.). Apklausoje dalyvavo 190 vaistininkų (64 proc.) ir 106 vaistininko padėjėjai (36 proc.). Didžioji dalis, t.y. 87 proc., respondentų dirba mieste, visi kiti – miesteliuose (13 proc.).

3 lentelė. Farmacijos specialistų sociodemografiniai duomenys

Analizuojamos charakteristikos N Proc.

Lytis Moteris 267 90

Vyras 29 10

Amžius Iki 30 metų 87 29

31 – 40 metų 72 24

41-50 metų 58 20

51-60 metų 70 24

Virš 61 metų 9 3

Darbo vieta Miestas 256 87

Miestelis 40 13

Kaimas 0 0

Užimamos pareigos Vaistininkas 190 64

Vaistininko padėjėjas 106 36

Darbo patirtis Iki 2 metų 42 14

3 – 5 metai 39 13 6 – 10 metų 53 18 11 – 20 metų 28 10 Virš 20 metų 134 45 Dabartinėje vaistinėje dirba Iki 1 metų 43 15 1 – 5 metus 122 41 6 – 10 metų 66 22 Virš 10 metų 65 22

Apklausti farmacijos specialistai pagal darbo patirtį ir išdirbtus metus dabartinėje vaistinėje taip pat buvo suskirstyti į grupes. Beveik pusė (45 proc.) respondentų turi virš 20 metų darbo patirtį. Specialistų, kurių darbo patirtis yra 11 – 20 metų yra 10 proc., 6 – 10 metų – 18 proc., 3 – 5 metai – 13 proc. ir iki 2 metų sudaro 14 proc. visų apklaustųjų.

Suskaičiavus darbo dabartinėje vaistinėje klausimo rezultatus, paaiškėjo, kad 15 proc. apklaustųjų dirba iki 1 metų, 1 – 5 metus dirba 41 proc., 6 – 10 metų – 22 proc. ir virš 10 metų – 22 proc.

Apibendrinant sociodemografinių charakteristikų analizės rezultatus, galima teigti, kad farmacijos specialisto profesiją dažniausiai renkasi moterys. Apklausoje dalyvavo įvairaus amžiaus respondentai, dirbantys mieste. Daugiau nei pusę apklaustųjų sudaro vaistininkai. Analizuojant darbo patirtį, paaiškėjo, kad daugiausiai apklausoje dalyvavo virš 20 metų darbo patirtį turinčių specialistų, todėl galima teigti, kad apklausos metu gauti rezultatai patikimi ir paremti ilgametės darbo patirties.

3.2. Pacientų sociodemografinių charakteristikų analizė

Tyrimo metu apklausti 448 pacientai iš visos Lietuvos. Apklaustųjų sociodemografiniai duomenys pateikti 4 lentelėje.

4 lentelė. Pacientų sociodemografiniai duomenys

Analizuojamos charakteristikos N Proc.

Lytis Moteris 323 72

Vyras 125 28

Amžius Iki 30 metų 83 19

31 – 40 metų 89 20 41-50 metų 123 28 51-60 metų 107 23 Virš 61 metų 46 10 Išsilavinimas Pradinis 15 3 Vidurinis 65 15 Profesinis 96 21 Aukštesnysis 112 25 Aukštasis 160 36

Gyvenamoji vieta Miestas 299 67

Miestelis 72 16

Kaimas 77 17

Pagal 4 lentelėje pateiktus duomenis, matyti, kad 72 proc. visų apklausoje dalyvavusių pacientų sudaro moterys, 28 proc. – vyrai. Respondentai buvo suskirstyti į penkias amžiaus grupes: iki 30 metų (19 proc.), 31 – 40 metų (20 proc.), 41 – 50 metų (28 proc.), 51 – 60 metų (23 proc.) ir virš 60 metų (10 proc.). Apklausoje dalyvavę pacientai pagal išsilavinimą suskirstyti į penkias grupes: pradinis (3 proc.), vidurinis (15 proc.), profesinis (21 proc.), aukštesnysis (25 proc.) ir aukštasis (36 proc.). Daugiau nei pusė, t.y. 67 proc., respondentų gyvena mieste, 16 proc. – miestelyje ir 17 proc. – kaime.

Apibendrinant sociodemografinių pacientų charakteristikų analizės rezultatus, galima teigti, kad apklausoje daug aktyviau dalyvavo įvairaus amžiaus moterys nei vyrai. Daugiau nei trečdalis apklaustųjų turi aukštąjį išsilavinimą. Daugiau nei pusė respondentų gyvena mieste. Šitokius rezultatus galėjo įtakoti tai, kad moterys yra labiau linkusios domėtis augaliniais vaistiniais preparatais, ieškoti informacijos

įvairiuose šaltiniuose. Jos daug drąsiau kreipiasi į farmacijos specialistą patarimo ar konsultacijos. Taip

pat reikia pažymėti tai, kad miesto gyventojai turi didesnes galimybes rinktis ne tik iš gausesnio vaistinių augalinių preparatų, pasižyminčių atsikosėjimą lengvinančiu poveikiu, asortimento, bet ir iš vaistinių, kurios priklauso skirtingiems tinklams. Todėl mieste gyvenantys pacientai daug greičiau sutiko dalyvauti apklausoje, nei kaimo ar miestelio.

3.3. Farmacijos specialistų nuomonės, apie atsikosėjimą lengvinančius augalinius

vaistinius preparatus, analizė

Pirmuoju anketos farmacijos specialistams klausimu buvo siekiama išsiaiškinti, kokius atsikosėjimą lengvinančius vaistinius preparatus renkasi pacientai. Farmacijos specialistų nuomonės pasiskirstymas pavaizduotas 4 paveiksle.

4 pav. Atsikosėjimą lengvinančių vaistinių preparatų pasirinkimas, proc. (N=296)

Rezultatai rodo, kad daugiau nei pusė (58 proc.) apklausoje dalyvavusių farmacijos specialistų pažymėjo, kad dažniausiai pacientai renkasi atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus. Likę 42 proc. mano, kad dažniausiai pacientai renkasi cheminius. Paciento pasirinkimą šiuo atveju įtakoja keletas priežasčių. Pirmiausia, jau vartojami vaistai, nes jei pacientas jau vartoja cheminius vaistus nuo kitų ligų, farmacijos specialistas turi išsiaiškinti, ar tam tikri atsikosėjimą lengvinantys augaliniai vaistiniai preparatai nesukeltų šalutinio poveikio, sąveikaujant skirtingiems vaistams. Taip pat paciento pasirinkimas priklauso nuo to, kaip greitai jis tikisi pasveikti ir kokio rezultato pasiekti. Pasitaiko atvejų, kuomet pacientai vartoja cheminius vaistus ir sulaukę ganėtinai greito rezultato, tačiau nepabaigę gydymo kurso, nutraukia vaistų vartojimą, tačiau po kurio laiko kosulys vėl atsinaujina.

Farmacijos specialistų nuomonės apie atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų pasirinkimą, pasiskirstymas pavaizduotas 5 paveiksle.

Augalinius 58% Cheminius

5 pav. Atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų pasirinkimo būdų vertinimas, proc. (N=296)

Rezultatai rodo, kad farmacijos specialistų nuomone, net 88 proc. pacientų rinkdamiesi atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus prašo farmacijos specialisto pagalbos. Tik 5 proc. šiuos preparatus parenka šeimos gydytojas, o likusieji 7 proc. pasirenka patys. Tokia farmacijos specialistų nuomonė atskleidžia, kad pacientai nėra linkę kreiptis į šeimos gydytoją dėl tokių negalavimų kaip kosulys.

6 pav. Šaltinių, iš kurių, pacientai gauna informacijos apie atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus, vertinimas, proc. (N=296)

Farmacijos specialistų buvo klausiama, iš kokių šaltinių pacientai gauna informacijos apie atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus. Gauti rezultatai pateikti 6 paveiksle. Anot respondentų, daugiausiai informacijos pacientai gauna iš farmacijos specialisto, šį atsakymo variantą pažymėjo 23 proc. visų apklaustųjų. Taip pat pacientai informacijos ieško žiūrėdami televiziją ir klausydami radijo (15 proc.), naršydami internete (14 proc.), klausdami šeimos gydytojo, draugų ir pažįstamų patarimų (po 14 proc.), skaitydami spaudą (11 proc.), bei kreipdamiesi į šeimos narius (9

5% 88% 7% Parenka šeimos gydytojas Prašo farmacijos specialisto patarimo Pasirenka patys 15 11 14 23 14 9 14 Televizija ir radijas Spauda Internetas Farmacijos specialistas Šeimos gydytojas Šeimos nariai Draugai, pažįstami 0% 5% 10% 15% 20% 25% Š a lt in ia i

proc.). Apklausa atskleidė, kad pacientai dažniausiai informacijos ieško pas farmacijos specialistus, nes ši informacija yra ne tik patikima, tačiau jos gavimas nereikalauja išskirtinių sąlygų ar tam tikrų priemonių, tokių kaip kompiuteris. Taip pat sugaištama mažiau laiko, nes tuo pačiu metu galima ne tik gauti norimą informaciją, bet ir nusipirkti reikiamą augalinį vaistinį preparatą.

7 pav. Pacientų domėjimasis, atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų sudėtimi, proc. (N=296)

Respondentų nuomonės apie pacientų domėjimąsi, atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų sudėtimi, pasiskirstymas pateiktas 7 paveiksle. Kaip matoma iš gautų duomenų, net 80 proc. farmacijos specialistų pažymėjo, kad pacientai prieš pirkdami atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus domisi jų sudėtimi. Kitų 20 proc. preparatų sudėtis nedomina. Pacientai preparatų sudėtimi domisi, nes jie nori žinoti, ar į atsikosėjimą lengvinančio augalinio vaistinio preparato sudėtį

įeina vienas ar keli vaistiniai augalai ir kokie. Dažnu atveju pacientas pirmenybę teikia tiems preparatams,

kurių sudėtyje gerai žinomi augalai.

Farmacijos specialistų buvo klausiama, ar renkantis atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus pacientams svarbi jų kaina. Gauti rezultatai pateikti 8 paveiksle.

8 pav. Atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų kainos svarba pacientams, proc. (N=296) 80% 20% Taip Ne 93% 7% Taip Ne

Iš apklausoje dalyvavusių 296 farmacijos specialistų, 93 proc. pažymėjo, kad pacientams renkantis atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus jų kaina yra svarbi, o likusieji 7 proc. – nesvarbi. Kainos svarbą įtakoja Lietuvos ekonominė situacija, euro įvedimas, kuris įtakojo kai kurių preparatų kainų padidėjimą, bei paciento amžius (p≤0,05), nes pavyzdžiui pensininkams kaina visuomet yra labai svarbi.

Atlikus statistinę duomenų analizę, nustatyta, kad pacientų domėjimasis, atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų sudėtimi nepriklauso nuo šių preparatų kainos (p>0,05).

9 pav. Faktoriai, darantys įtaką, pacientams, renkantis atsikosėjimą lengvinančius augalinius vaistinius preparatus, proc. (N=296)

Siekiant išanalizuoti atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų poreikį vaistinėse, svarbu išsiaiškinti, kokie faktoriai daro įtaką pacientams, renkantis šiuos preparatus. Rezultatai pateikti 9 paveiksle. Atlikta farmacijos specialistų apklausa atskleidė, kad svarbiausi pacientams yra šie faktoriai: skonis ar kvapas (52 proc.), bei pakuotės dydis (28 proc.). Gamintojas (15 proc.) mažiau domina pirkėjus. Mažiausiai pacientams ketinantiems pirkti nagrinėjamus preparatus yra svarbi pakuotės išvaizda (3 proc.). Skonis ar kvapas pacientams dažnu atveju svarbus tuomet, kai augalinis vaistinis preparatas perkamas vaikams.

T. Nesari et al. (2004) vykdyto tyrimo metu nustatyta, kad pacientams vartojantiems augalinio vaistinio preparato farmacinę formą - sirupą, svarbiausios yra šios preparato savybės: skonis (63 proc.), konsistencija (17 proc.), kvapas (13 proc.), spalva (7 proc.).

Farmacijos specialistų buvo prašoma pažymėti, kaip dažnai pacientai renkasi tam tikras farmacines, atsikosėjimą lengvinančių augalinių vaistinių preparatų, formas. Rezultatai pateikti 10 paveiksle. Matyti, kad tarp pacientų populiariausias yra sirupas ir tabletės/kapsulės. Dažnai sirupą renkasi 78 proc., visada – 5 proc. pacientų. Visada tabletes/kapsules perka 24 proc., dažnai – 61 proc. pirkėjų.

15 52 3 28 2 Gamintojas Skonis ar kvapas Pakuotės išvaizda Pakuotės dydis Kita 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% F a k to ri a i