SERGAMUMAS, LIGŲ PREVENCIJA IR TERAPIJA LIETUVOS KARIUOMENĖJE 1919-1923 METAIS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VIKTORIJA ŠIMKUTĖ

SERGAMUMAS, LIGŲ PREVENCIJA IR TERAPIJA LIETUVOS

KARIUOMENĖJE 1919-1923 METAIS

Magistro baigiamasis darbas

Vientisųjų studijų programa „Farmacija“, valstybinis kodas 6011GX003 Studijų kryptis „Farmacija“

Darbo vadovė Doc. dr. Vilma Gudienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

Farmacijos fakulteto dekanė Ramunė Morkūnienė ... Data:

SERGAMUMAS, LIGŲ PREVENCIJA IR TERAPIJA LIETUVOS

KARIUOMENĖJE 1919-1923 METAIS

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas:

Doc. dr. Vilma Gudienė... Data:

Recenzentas Darbą atliko: ... Magistrantė

Data: Viktorija Šimkutė ... Data:

3

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

1.1. Kariuomenės ir ligų ryšys ... 12

1.2. Infekcinių ligų plitimas kariuomenėse XX a. pradžioje ... 14

1.3. Ligų prevencija ... 16

1.4. Gydymas ... 18

2. TYRIMO METODIKA ... 21

2.1. Tyrimo organizavimas ir eiga ... 21

2.2. Tyrimo objektas ... 22

2.3. Tyrimo metodai ... 23

2.4. Tyrimo chronologinės ribos ... 23

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 24

3.1. Sergamumas Lietuvos kariuomenėje 1919 metais ... 24

3.2. Ligų prevencija ... 26

3.2.1. Izoliacija ir švara ... 26

3.2.2. Dezinfekcija ... 29

3.2.3. Lytiškai plintančių (venerinių) ligų prevencija ... 30

3.2.4. Imunoprofilaktika ... 32

3.2.5. Žaizdų infekcijų prevencija ... 34

3.3. Prevencijos efektyvumas ... 35

3.4.1. Lytiškai plintančių ligų gydymas ... 37

3.4.2. Virškinamojo trakto sutrikimų valdymas ... 40

3.4.3. Širdies veiklos sutrikimų kontrolė ... 42

3.4.4. Gripo ir peršalimo simptomų lengvinimas ... 44

3.4.5. Seroterapija ir proteinoterapija ... 46

3.4.6. Kitų ligų gydymas ... 48

3.5. Gydymo efektyvumą lėmę veiksniai ... 49

4. IŠVADOS ... 53

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 54

MAGISTRANTO PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ IR KONFERENCIJŲ TEZIŲ SĄRAŠAS ... 55

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 56

SANTRAUKA

V. Šimkutės magistro baigiamasis darbas „Sergamumas, ligų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais“/ mokslinė vadovė doc. dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2021. Tyrimo tikslas - įvertinti sergamumą, ligų prevenciją ir terapiją Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais.

Tyrimo objektas: Pirminiai ir antriniai šaltiniai: archyviniai dokumentai, periodiniai leidiniai, knygos ir vizualinė medžiaga, kuriuose atsispindi sergamumas, ligų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais.

Tyrimo metodika: Atliekant tyrimą naudotas istorinis tyrimo metodas. Vykdyta pirminių ir antrinių šaltinių istorinė analizė, informacijos rinkimas, sisteminimas bei aprašymas. Duomenų įvertinimui naudoti lyginamosios analizės, analogijos, sintezės ir aprašomasis metodai.

Tyrimo rezultatai ir išvados: 1919 m. Lietuvos kariai daugiausiai sirgo infekcinėmis ligomis, dažniausiai dėmėtąja šiltine ir ispanišku gripu. Siekiant sustabdyti ligų plitimą, buvo įdiegtos tokios prevencijos priemonės: dezinfekcija, antiseptikų naudojimas, imunoprofilaktika, sergančiųjų izoliacija, karių švietimas bei higienos ir sanitarijos normų užtikrinimas. Taikyta prevencija buvo efektyvi ir lėmė, kad stacionarinio sergamumo rodikliai sumažėjo daugiau nei tris kartus (1919 m.- 127,54 %, 1923 m.- 37,62 %). Tik suvaldžius infekcines ligas didesnis dėmesys pradėtas skirti neužkrečiamoms ligoms, jų prevencijai ir gydymui.

Lietuvos kariuomenėje kariai buvo gydomi simptomiškai. Terapijoje naudoti cheminės ir augalinės kilmės preparatai, skirti stimuliuoti širdies veiklą (pvz.: kofeinas, strofantinas, kamparas, digoksinas), skatinti viduriavimą (ricinos aliejus, magnio sulfatas, klizmos), slopinti viduriavimą (bismuto druskos, taninai), skatinti kosulį (ipekakuanos šaknų preparatai), malšinti skausmą ir temperatūrą (įvairūs salicilatai, fenacetinas, piramidonas). Labai svarbią vietą gydyme užėmė antiseptinėmis savybėmis pasižyminčios medžiagos: kalomelis, salolis, naftolis ir kiti. Jų pagrindinis tikslas buvo nukenksminti ligų sukėlėjus. Be medikamentinės terapijos Lietuvos kariuomenėje buvo taikomi ir tokie gydymo metodai, kaip seroterapija, proteinoterapija, poodinė skysčių terapija. Terapijos veiksmingumą lemdavo ne tik taikomi gydymo metodai, bet ir tai, kaip anksti sergantys kariai apsilankydavo gydymo įstaigose ir koks buvo kariuomenės aprūpinimas vaistais. Ankstyvas ir reguliarus kreipimasis į gydymo įstaigas bei pakankami kariuomenės ištekliai buvo siejami su mirštamumo rodiklių sumažėjimu.

SUMMARY

Final Master‘s thesis „Morbidity, disease prevention and treatment in the Lithuanian army in 1919-1923“ by V. Šimkutė/ supervisor Assoc. Prof. V. Gudienė; Department of Drug Technology and Social Pharmacy at the Faculty of Pharmacy, Lithuanian University of Health Sciences. – Kaunas, 2021. The aim of the study: To evaluate morbidity, disease prevention and treatment in the Lithuanian army in 1919-1923.

Object of the research: Primary and secondary sources: archival documents, periodicals, books and visual material, which reflect morbidity, disease prevention and therapy in the Lithuanian army in 1919-1923.

Methodology: A historical research method was used in this research. Historical analysis, collection, systematization, and description of primary and secondary sources was performed. Methods of comparative analysis, analogy, synthesis, and description were used for data evaluation.

Results and conclusions: In 1919 Lithuanian soldiers suffered from infectious diseases, mostly epidemic typhus and Spanish flu. To stop the spread of diseases in the army, the following preventive measures were implemented: disinfection, antiseptics, immunoprophylaxis, isolation of sick soldiers, education, ensuring hygiene and sanitation. The applied prevention was effective and resulted in a more than three-fold decrease in inpatient morbidity rates (127.54% in 1919, 37.62% in 1923). Only with the control of infectious diseases, more attention has been paid to non-communicable diseases, their prevention and treatment.

In the Lithuanian Army, soldiers were treated symptomatically. Various chemical and herbal compounds were used to stimulate heart activity (e.g., caffeine, strophanthin, camphor, digoxin), to promote diarrhea (castor oil, magnesium sulfate, enemas), to suppress diarrhea (bismuth salts, tannins), to promote cough (preparations of ipecac root), to relieve pain and fever (various salicylates, phenacetin, pyramidone). Substances with antiseptic properties: calomel, salol, naphthol and others, played an important role in the treatment. The main purpose of these compounds was to decontaminate pathogens. In addition to drug therapy, such treatment methods as serotherapy, protein therapy, and subcutaneous fluid therapy were used in the Lithuanian army. The effectiveness of the therapy was determined not only by the methods of treatment used, but also by how early the soldiers visited military hospitals and how well the army was provided with medical supplies. Early and regular access to medical facilities and adequate military resources were associated with lower mortality rates.

7

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju doc. dr. Vilmai Gudienei už visokeriopą pagalbą, patarimus, komentarus ir palaikymą rengiant šį magistro baigiamąjį darbą bei pateikiant tarpinius rezultatus mokslinėse publikacijose ir konferencijose. Už naudingas pastabas ir paskatinimą taip pat dėkoju Kolorado universiteto profesorei emeritei Mary Schaeffer Conroy. Už nuorodas į naudingus šaltinius dėkoju kolegoms iš facebook grupės „Medicinos ir farmacijos istorijos diskusijų klubas“. Nuoširdų ačiū tariu Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriui Daliui Žižiui už leidimą naudotis archyvo fonduose saugoma medžiaga, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus darbuotojams už pagalbą ieškant tyrimui tinkamų šaltinių.

SĄVOKOS

Dežuruojantis sanitarijos puskarininkis – budintis kariuomenės personalo darbuotojas, gydantis sužeistus ir sergančius karius gydytojo nurodymais.

Kalomelis [gr. kalos — gražus + melas — juodas]- balti gyvsidabrio chlorido (Hg2Cl2) kristalai;

nuodingas antimikrobinis preparatas. Kareivis - eilinis, atliekantis karo prievolę.

Karininkas - kariuomenės ar policijos vadovaujančio personalo karys. Karys - kariuomenės žmogus.

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyrius (Sanitarijos skyrius) – 1918 metų gruodžio 4 d. įkurta organizacija, kurios pagrindinė funkcija buvo rūpintis Lietuvos kariuomenės karių sveikata. Tai dabartinės Karo medicinos tarnybos pirmtakas.

Ligotumas (antrinis sergamumas) - ligos atvejų ir gyventojų skaičiaus santykis tam tikru laiko momentu (dažniausiai metų gale). Ligotumas parodo ligos paplitimo mastą.

Miazmai [gr. miasma — nešvarybė] - medžiaga, kuri iš aplinkos patenka į kūną ir sukelia ligą. Mirštamumas - mirčių ir per tą patį laikotarpį nustatytų tos ligos atvejų skaičiaus santykis. Mirštamumas parodo ligos sunkumo laipsnį.

Mirtingumas - mirčių nuo tam tikros ligos ir gyventojų skaičiaus santykis.

Sanitarijos puskarininkis – kariuomenės medicinos personalo darbuotojas, gydantis sužeistus ir sergančius karius gydytojo nurodymais.

Sergamumas (pirminis sergamumas) - per metus nustatytų naujų tam tikros ligos atvejų ir tų metų vidutinio gyventojų skaičiaus santykis.

9

ĮVADAS

Nuo seniausių laikų kariams teko kovoti dviem frontais: pirmame - su ginkluotais priešais, antrame - su ligomis. Dėl specifinių faktorių kariuomenėje: gyvenimo ankštomis sąlygomis, prastos sanitarijos, higienos normų nesilaikymo, nuovargio ir streso, karius kankino įvairūs psichosomatiniai sutrikimai bei infekcinės ligos. Pirmą kartą ginklai, o ne minėti susirgimai, pareikalavo daugiau karių gyvybių tik XX a. pradžioje. Tai buvo pasiekta efektyvių prevencijos priemonių prieš infekcines ligas dėka [1]. Tuo tarpu terapija, kuri XX a. pradžioje žengė į priekį, vis dar rėmėsi simptominiu gydymu. Dalis vaistų buvo ne tik neveiksmingi, bet ir kenksmingi, o kai kurie susirgimai buvo gydomi nežinant arba tik numanant tikrąją jų kilmę [2]. Kariuomenėje, kur svarbiausia užduotis buvo kuo greičiau sugrąžinti sergančius karius į tarnybą, efektyvaus gydymo būdų trūkumas apsunkindavo medicinos personalo ir sergančių karių kasdienybę.

1918 metų lapkričio 23 dieną buvo pradėta formuoti Lietuvos kariuomenė, kuri iškart įsitraukė į Nepriklausomybės kovas (1918 – 1920 (1923) m.) su kaimyninėmis šalimis. Po kelių savaičių buvo įsteigtas Sanitarijos skyrius, kurio pagrindinė užduotis turėjo būti rūpinimasis mūšiuose sužeistais Lietuvos kariais. Vis dėlto didžiausią dėmesį teko skirti ligoms, jų prevencijai ir gydymui. Jos 1919-1923 metais nusinešė 1111 karių gyvybes, kai tuo tarpu karo lauke žuvo 96 kariai [3, 4]. Tokią padėtį lėmė prasta kariuomenės sanitarinė būklė ir nepriteklius. Kaip teigė S. Lukminaitė, Nepriklausomybės kovų pradžioje trūko visko, pradedant gydymo įstaigomis, baigiant medicinos ištekliais, „netrūko tik sergančių ir sužeistųjų“ [3]. Kadangi Lietuvos kariuomenės susikūrimo pradžioje infekcinių ligų sergamumo ir mirštamumo rodikliai buvo didžiausi, Sanitarijos skyrius labiausiai orientavosi į šių ligų prevenciją ir gydymą [3, 4].

Informacija apie ligas bei prevencijos ir gydymo priemones Lietuvos kariuomenėje Nepriklausomybės kovų metu (1918- (1920) 1923) atsispindi pirminiuose šaltiniuose: karių ligų istorijose, kariuomenės dokumentuose, atsiminimuose, periodiniuose karybos ir medicinos leidiniuose, kurie yra saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve bei internetinėse duomenų bazėse. Vykdant šį tyrimą buvo atliekama istorinė ir medicininė minėtų šaltinių analizė. Taikyti lyginamosios analizės, analogijos, sintezės ir aprašomasis metodai.

Šis darbas atskleidžia, kokiomis ligomis sirgo Lietuvos kariai 1919-1923 metais. Tyrimo rezultatai parodo, kokios buvo taikytos prevencijos priemonės ir kokia terapija buvo naudojama sergančių karių gydymui. Remiantis sergamumo ir mirštamumo statistiniais duomenimis bei jų pokyčiais įvertinta, ar prevencija ir gydymas buvo veiksmingi.

Šį tyrimą bus galima palyginti su kitų šalių analogiškais tyrimais. Darbas papildys Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos istoriografiją. Tyrimas yra išskirtinis savo tarpdiscipliniškumu, kadangi

atskleidžia medicinos, farmacijos, istorijos, ekonomikos ir karybos aspektus bei sąsajas. Gauti rezultatai ateityje gali turėti ir praktinę reikšmę didaktine prasme.

Problemos aktualumas: Apie Lietuvos kariuomenės sanitarijos būklę, gydymo įstaigų kūrimąsi ir veiklą, vaistų ir medicinos priemonių tiekimą, dažniausias ligas jau yra paskelbta mokslinių tyrimų. Tuo tarpu taikytos prevencijos ir gydymo priemonės aprašomos tik iš dalies. Tai bus pirmasis tyrimas, kuriame išsamiai bus išnagrinėta ligų epidemiologija, jų prevencija ir terapija Lietuvos kariuomenėje.

Farmacijos studijų magistrantui atlikti tyrimus apie ligų epidemiologiją, prevenciją ir terapiją yra svarbu, kadangi šiandien vaistininkas matomas ne tik kaip vaistus išmanantis profesionalas, bet ir kaip pilnavertis sveikatos priežiūros specialistas. Farmacininko profesija, kuri dar XIX a. buvo susitelkusi į vaistus, jų gamybą ir paskirstymą, tapo orientuota į pacientą. Besiplečiančios farmacinės rūpybos paslaugos, atsirandanti išplėstinės praktikos vaistininko kvalifikacija rodo, kad šiandieninis vaistininkas turi išmanyti ne tik ligų gydymą, bet ir jų epidemiologiją bei prevenciją, juolab kad jis yra lengviausiai prieinamas sveikatos priežiūros specialistas [5].

Šio darbo tikslas yra įvertinti sergamumą, ligų prevenciją ir terapiją Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais.

11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas: Įvertinti sergamumą, ligų prevenciją ir terapiją Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti, kokiomis ligomis sirgo Lietuvos kariai Nepriklausomybės kovų metu.

2. Išanalizuoti, kaip buvo vykdoma ligų prevencija ir kokios Karo sanitarijos skyriaus priemonės buvo pasitelkiamos šio tikslo įgyvendinimui Lietuvos kariuomenėje 1919-1923 metais.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.

Kariuomenės ir ligų ryšys

Karo metu sukuriamos sąlygos lemia, kad mirčių skaičius kelis kartus viršija taikos metu patiriamų netekčių skaičių. Labiausiai šias pasekmes pajaučia kariai. Karo metu jie susiduria ne tik su ginkluotais priešais, bet ir su ligomis. Iki XX a. pradžios ligos nusinešdavo daugiau karių gyvybių nei sužeidimai karo lauke (1 lentelė) [1].

1 lentelė. Mirčių nuo ligų (a) ir mirčių karo lauke (įskaitant mirtis nuo žaizdų)(b) santykis kariuomenėse įvairių karinių konfliktų metu [1]

KARINIS KONFLIKTAS

KARIUOMENĖ MIRČIŲ SANTYKIS (a : b)

Prancūzijos revoliucija ir Napoleono karai

(1792-1815)

Didžiosios Britanijos kariuomenė 7,6:1

Meksikos karas (1846-1848)

JAV kariuomenė 7,3:1

Krymo karas (1853-1856)

Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Turkijos ir Sardinijos kariuomenės

3,8:1

JAV pilietinis karas (1861-1865)

JAV Konfederacijos kariuomenė 1,7:1

Būrų karas (1899-1902)

Didžiosios Britanijos kariuomenė 1,9:1

Rusijos- Japonijos karas (1904-1905)

Japonijos kariuomenė 0,5:1

Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918)

Visos kariuomenės 0,4:1

Dažniausios ligos, su kuriomis susidurdavo kariai, buvo žaizdų infekcijos ir užkrečiamosios ligos. Pagrindinė priežastis, lėmusi užkrečiamųjų ligų plitimą kariuomenėse, buvo sanitarinių normų nesilaikymas. Nasmith teigė, kad „karo istorija visada buvo epidemijų istorija“ [6]. Karinių konfliktų metu kariai nuolat migravo, gyveno ankštomis sąlygomis, nesilaikė higienos normų, negavo pakankamai geros kokybės vandens ir maisto. Tai skatino šiltinių, choleros, dizenterijos ir kitų ligų, bendrai vadintų „karo maru“ (angl. „war pestilence“), plitimą [1, 7-9]. Padėtį apsunkino gydymo ir prevencijos priemonių ribotumas bei medicinos žinių trūkumas. Pavyzdžiui, pirmoji efektyvi užkrečiamųjų ligų prevencijos priemonė- vakcina, buvo atrasta XVIII a. pabaigoje, o efektyvūs vaistai- antibiotikai, tik XX a. pirmoje pusėje. Be to iki XIX a. vidurio buvo tikima, kad ligas sukelia miazmai arba kad jos yra Dievo siųsta bausmė [10]. Nežinant tikrųjų ligų plitimo kelių, nebuvo galima imtis efektyvių prevencijos priemonių. Pavyzdžiui, Napoleono kariuomenės sanitarija XIX a. pradžioje buvo laikoma geriausia

13

visame pasaulyje. Nepaisant to, vien per 1812 metų liepos mėnesį nuo dėmėtosios šiltinės mirė apie 80 000 Napoleono karių. Tuo metu buvo žinoma, kad liga yra labai pavojinga, lengvai užkrečiama ir plintanti karo bei bado metu, tačiau nežinota, kad ją platina utėlės Pediculus humanus humanus. XX a. pradžioje tai įrodė prancūzų bakteriologas Charles Nicolle (1866-1936 m.). Po šio atradimo buvo pradėta naudoti efektyvi prevencijos priemonė- dezinfekcija [11, 12]. Nepaisant to 1918-1922 metais Rytų Europos šalių civilius bei kariuomenes palietė didžiausia istorijoje dėmėtosios šiltinės epidemija, kuri vien Rusijoje nusinešė iki 3 milijonų gyvybių [13]. Tuomet išryškėjo dar viena problema, lemianti didelį sergamumą kariuomenėse - tai išteklių trūkumas. 1917 m. prasidėjusio Rusijos pilietinio karo metu šalyje buvo jaučiamas didžiulis nepriteklius, o būtiniausių išteklių pristatymas į karo veiksmų apimtas vietas buvo labai sudėtingas. Dėl šios priežasties karius pasiekdavo nepakankamas higienos priemonių, dezinfekcinių prietaisų ir medikamentų kiekis. Be to vykstant aktyviems karo veiksmams gautus išteklius ne visada pavykdavo išnaudoti tinkamai [13].

Karinių konfliktų metu dažnai buvo susiduriama ir su žaizdų infekcijomis: dujine gangrena bei botulizmu. Šios infekcijos ilgą laiką laikytos tipinėmis kariuomenės ligomis [14]. Jų sukėlėjai- Clostridium šeimos bakterijos, patekdavo į žaizdas ir sukeldavo mirtį net ir esant nedideliems audinių pažeidimams. JAV pilietinio karo metu (1861-1865 m.) mirtingumas nuo dujų gangrenos ligoninėse siekė iki 62% [15]. Šių ligų valdymui labai didelę įtaką turėjo sužeistųjų evakuacijos sistemos efektyvumas, sužeidimų sunkumas bei gydymo ir prevencijos galimybės. Iki XIX a. pradžios kariuomenės neturėjo kokybiškos evakuacijos sistemos, kuri padėtų greitai nuvežti sužeistus karius pas gydytoją, galintį pasirūpinti žaizdomis. Tuo metu manyta, kad tokia sistema net nereikalinga, nes ribotos gydymo galimybės vis tiek nepajėgdavo išsaugoti karių gyvybių [16]. XIX a. evakuacijos sistema jau buvo tobulesnė, tačiau iškilo kita problema- kariuomenės pradėjo naudoti žymiai modernesnę ginkluotę, kas lėmė jog žaizdos būdavo gilesnės, o jų infekcijos- sunkesnės. Tuo metu žaizdomis buvo rūpinamasi: jos buvo plaunamos antiseptikais, buvo pašalinami pažeisti audiniai. Tačiau pirmoji efektyvi priemonė, padėjusi suvaldyti botulizmo ligą, buvo antibotulininis serumas, atrastas tik 1890 m. [17].

Infekcinės žaizdų ir užkrečiamos ligos nebuvo vienintelės, su kuriomis susidurdavo kariai. Jie taip pat sirgdavo nervų, virškinimo ir kardiovaskulinės sistemos ligomis [18, 19]. Karo metu kariams teko priimti sunkius sprendimus, dalyvauti žudynėse, matyti mirštančius draugus, susidurti su masinio naikinimo ginklais. Dalyvaujant mūšiuose suaktyvėdavo jų simpatinės nervų sistemos aktyvumas. Visa tai neigiamai paveikdavo endokrininę ir nervų sistemas bei lemdavo psichinių ir psichosomatinių ligų atsiradimą. Šioms ligoms būdingi simptomai, dar žinomi „karo sindromų“ pavadinimu, pirmą kartą pradėti tyrinėti tik XIX amžiuje. JAV pilietinio karo metais buvo diagnozuojama „dirgliosios širdies“ (angl. „irritable heart“) liga, kuriai buvo būdingi tokie simptomai, kaip dusulys, krūtinės skausmas, nereguliarus širdies plakimas. Gydytojas Jacob Mendes Da Costa (1833-1900), pirmasis apibūdinęs šią ligą, manė, kad ji nėra susijusi su karine tarnyba, ir teigė, kad ja serga tiek kariai, tiek civiliai. Gydytojas

taip pat nurodė, kad viena pagrindinių „dirgliosios širdies“ ligos kilmės priežasčių yra infekcijos [20]. Tokios nuomonės buvo laikomasi dar XX a. pradžioje. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje psichosomatinių ir psichinių ligų priežastimi buvo laikomos infekcinės ligos bei miego trūkumas, prasta mityba bei psichinis ir fizinis nuovargis. Buvo ieškoma ir organinės jų kilmės. Tik karo pabaigoje buvo pradėta svarstyti, jog karo sukuriamos stresinės aplinkybės yra pagrindinė minėtų ligų išsivystymo priežastis [19, 21].

1.2.

Infekcinių ligų plitimas kariuomenėse XX a. pradžioje

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais kariuomenės kovojo su ligomis, kuriomis kariai sirgo dar senovėje. Senovės Romos kariuomenėje plito įvairios žarnyno infekcinės ligos ir karštligės (šiltinės) [22]. Su tomis pačiomis ligomis kariai susidūrė ir 1899-1902 metais vykusio Būrų karo metu. Tuomet vien nuo vidurių šiltinės mirė daugiau karių nei buvo sužeista karo lauke [23]. Žarnyno infekcinės ligos bei įvairios karštligės buvo dažnos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. 1914 metais Serbijoje prasidėjo dėmėtosios šiltinės epidemija, kuria per metus susirgo apie 150 000 karių [24]. Tuo tarpu Vakarų Europos kariuomenėse buvo fiksuojami simptomiškai panašios ligos - apkasų karštligės, protrūkis. Pirmojo pasaulinio karo metais šia liga užsikrėtė daugiau nei 1 milijonas karių [25]. Tiek dėmėtąją šiltinę, tiek apkasų karštligę platina utėlės, tačiau skiriasi jų sukėlėjai: pirmąją ligą sukelia Rickettsia prowazeki, antrąją- Bartonella quintana [25, 26]. Bakteriologas Hans Zinsser (1878-1940) šių ligų pasiskirstymą skirtinguose frontuose laikė vienu iš ryškiausių Pirmojo pasaulinio karo fenomenų. Jis pabrėžė, kad tiek Europos rytų, tiek vakarų kariuomenėse utėlių buvo vienodai daug, o paaiškinimo, kodėl jų platinamos ligos skyrėsi, tiesiog nebuvo [27]. Kai kurie tyrėjai teigia, kad Vakarų Europos kariuomenės turėjo didelius dezinfekcinių ir kitų sanitarinių priemonių išteklius, galinčius padėti suvaldyti apkasų karštligę. Tačiau ši liga, priešingai nei dėmėtoji šiltinė, dar nebuvo žinoma. Tai, kad ją platina utėlės, buvo išsiaiškinta tik 1917 metais, todėl efektyvios prevencijos imtasi jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui [25, 28].

XX a. pradžioje kariuomenėse taip pat buvo fiksuojami vidurių ir grįžtamosios šiltinių, choleros bei dizenterijos atvejai. Privaloma vakcinacija daugumoje Vakarų Europos kariuomenių lėmė, kad mirtingumas nuo vidurių šiltinės buvo tik 0,02 %, kai Būrų karo metu (1899-1902) šis rodiklis siekė 3,9 % [29]. Tuo tarpu Rytų Europoje padėtis buvo daug blogesnė. Rusijos kariuomenėje 1914-1917 metais mirtingumas nuo minėtos ligos buvo 21,9 % [30]. Lenkijos kariuomenėje 1918-1921 metais vidurių šiltinė taip pat buvo išplitusi. Tiek Rusijos, tiek Lenkijos kariuomenėse buvo vykdoma vakcinacija nuo šios ligos, tačiau dėl lokalių karų nepavyko pataisyti bendros sanitarinės būklės, kas lėmė sunkų užkrečiamųjų ligų valdymą. Šiame regione taip pat išplito dizenterija. 1919-1921 m. Lenkijos

15

kariuomenėje buvo nustatyti 38 700 šios ligos atvejai [31]. Dizenterija, vidurių šiltinė ir cholera Pirmojo pasaulinio karo metais taip pat buvo išplitusi serbų bei turkų kariuomenėse [31, 33]. Šio karo metu daug dėmesio sulaukė ir lytiškai plintančios (venerinės) ligos. Dėl jų 1917 metais Jungtinės Karalystės ligoninėse nuolat gydėsi 7 500-9 000, o Prancūzijos ligoninėse- 8 000 vyrų. Nors mirtingumas nuo šių ligų buvo nedidelis, tačiau pagrindinė problema buvo tai, kad dėl lytiškai plintančių ligų kariai ilgai negalėdavo atlikti tarnybos. Pavyzdžiui, amerikiečių kariai vien dėl šios priežasties bendrai prarado apie 7 milijonus tarnybos dienų [34].

Ispaniškas gripas ir maliarija- dar dvi ligos, kuriomis sergamumas XX a. pradžioje buvo labai didelis. Pirmojo pasaulinio karo metais ispanišku gripu užsikrėtė apie milijonas ir mirė apie 100 000 karių [35]. Pirmieji šios ligos atvejai buvo užfiksuoti JAV karo stovyklose, o 1917 metais, kai JAV įsitraukė į karą, kartu su šios šalies kariais ispaniškas gripas persikėlė ir į Europą [36]. Jau 1918 metų pavasarį šia liga sirgo trys ketvirtadaliai prancūzų ir daugiau nei pusė britų karių [35]. Kariuomenėse ispaniškas gripas plito ypač greitai, kadangi karo stovyklose ir apkasuose tarp karių buvo artimas kontaktas. Šaltiniuose teigiama, kad pirmieji ispaniško gripo atvejai, kaip taisyklė, pirmiausia atsirasdavo kariuomenėse ir tik per kontaktą patekdavo į civilių tarpą [37]. Kita minėta liga- maliarija, taip pat sukeldavo daug problemų. Pirmojo pasaulinio karo metais ja susirgo daugiau nei milijonas ir mirė beveik 30 000 karių [38]. Iki šio karo daugumoje Europos valstybių buvo registruojami pavieniai ligos atvejai, tačiau kariams grįžtant iš maliarijos paveiktų kraštų, į Europą kartu grįžo ir maliarija. Didžiojoje Britanijoje kilo šios ligos epidemija [38].

Galima pastebėti, kad XX a. pradžioje ypač didelis dėmesys buvo skiriamas užkrečiamosioms ligoms. Tuo metu žaizdų infekcijos, kurios sukeldavo daug problemų XIX a. ir anksčiau vykusių karų metu, jau buvo pradėtos valdyti. Pirmojo pasaulinio karo metais gydytojai, turėdami botulino toksino antiserumą ir antiseptikus bei mokėdami atlikti pažeistų audinių pašalinimą, gebėjo gerai rūpintis žaizdomis, todėl mirtingumas nuo žaizdų infekcijų buvo mažas [39]. Dėmesys, nors ne toks didelis, kaip jau aprašytų ligų atveju, buvo sutelktas ir į neužkrečiamas ligas. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo registruojama daug širdies ligų, reumatizmo ir psichinių ligų atvejų [21]. Daugiausia tai buvo somatoforminiai sutrikimai, kurių atsiradimui paaiškinimo gydytojai neturėjo. Netgi buvo manyta, kad juos, kaip ir užkrečiamąsias ligas, sukelia mikroorganizmai ar jų išskiriami toksinai. Kaip teigia karo medicinos istorijos tyrėjai, daugelio ligų kilmė XX amžiuje buvo aiškinama remiantis jų sąsajomis su bakterijomis [40]. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl minėtu laikotarpiu labai didelis dėmesys buvo skiriamas kovai su mikroorganizmais ir jų sukeliamų ligų prevencijai.

1.3.

Ligų prevencija

XX a. pradžioje buvo taikomos įvairios užkrečiamųjų ligų prevencijos priemonės, tai sergančiųjų izoliacija, vakcinacija, higiena, dezinfekcija ir kitos. Pirmiausia buvo stengiamasi atskirti sergantįjį nuo sveikų karių. Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenėje buvo įkurtos specialios ligoninės - lazaretai, kuriose buvo gydomi tik užkrečiamomis ligomis sergantys kariai [3, 41]. Kitų šalių kariuomenėse pasidėjus ispaniško gripo pandemijai buvo rekomenduojama laikytis saugaus atstumo vieniems nuo kitų. Buvo bandoma užtikrinti, kad vienam kareiviui būtų skiriamas beveik 10 m2 _plotas.

Kai kur tarp lovų buvo įrengiamos specialios pertvaros. Sergantieji ir medicinos personalas dėvėjo nosį ir veidą dengiančias kaukes [42].

Dizenterijos, choleros ir vidurių šiltinės sukėlėjai plito su vandeniu ir maistu, todėl buvo skiriamas dėmesys jų švarai. Vanduo buvo distiliuojamas, valomas naudojant filtrus arba sterilizuojamas naudojant dezinfekcines medžiagas su chloru, pavyzdžiui, chlorkalkes [3, 43]. Kadangi minėtų ligų sukėlėjai plinta ir per išmatas, buvo skiriamas dėmesys jų dezinfekcijai ir deginimui, dažnam rankų plovimui ir kitų higienos normų laikymuisi. Tačiau, kaip teigė serbų kariuomenės atstovai 1915 metais, didžiausias dėmesys užkrečiamųjų ligų prevencijoje turėjo būti skiriamas vakcinoms, nes užtikrinti kokybiškas sanitarines sąlygas karo metu buvo labai sudėtinga [44].

XX a. pradžioje kariai buvo skiepijami nuo raupų, vidurių šiltinės, parafito A ir B, choleros. Tai buvo negyvos inaktyvuotos vakcinos, sudarytos iš cheminėmis medžiagomis, dažniausiai karbolio rūgštimi (fenoliu), nukenksmintų ligų sukėlėjų [45]. Kariuomenėse buvo naudojamos tiek vienvalentės, tiek daugiavalentės vakcinos. Daugelyje kariuomenių vakcinacija nuo raupų ir vidurių šiltinės buvo privaloma. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais privalomas skiepijimas nuo vidurių šiltinės buvo įvestas Prancūzijos, Rusijos, Italijos, JAV kariuomenėse [30, 46, 47]. Dėl šios priežasties Prancūzų kariuomenėje mirtingumas nuo vidurių šiltinės per trejus metus sumažėjo nuo 118 iki 0,3 mirties atvejų 100 000 karių. Tuo tarpu britų kariuomenėje buvo privaloma vakcinacija tik nuo raupų. Vakcina nuo vidurių šiltinės buvo tik rekomenduojama, tačiau iki 1918 metų pasiskiepijo daugiau nei 90% karių [47]. Kadangi kariuomenės dažnai susidurdavo su daugiau nei viena užkrečiamąja liga, plačiai naudotos ir polivalentės vakcinos. Pavyzdžiui, 1916 metais paaiškėjus, kad kariai Prancūzijoje susiduria su vidurių šiltine bei parafitais A ir B, karo gydytojai pagamino kombinuotą vakciną nuo visų trijų ligų [48]. Pirmojo pasaulinio karo metais italas Aldo Castellani sukūrė keturvalentę vakciną nuo vidurių šiltinės, parafitų A ir B bei choleros. Ši vakcina buvo sėkmingai išbandyta serbų kariuomenėje- buvo paskiepyti visi jų kariai [30]. Taip pat buvo naudojamos penta- ir heksavakcinos. Polivalentines vakcinas sukūrę ir išbandę mokslininkai teigė, kad jos buvo labai veiksmingos. Būtent todėl keturvalentę vakciną buvo rekomenduojama naudoti visose kariuomenėse [33, 48, 49].

17

Vakcinų nuo dėmėtosios šiltinės ir ispaniško gripo pirmuosius tris XX amžiaus dešimtmečius dar nebuvo [50]. Nepaisant to, kai kurie šaltiniai teigia, kad Turkijos kariuomenėje 1915 metais karo gydytojas Tevfik Salimšių imunizacijai naudojo dėmėtąja šiltine sergančių karių serumą. Imunizacija laikyta efektyvia, nes nei vienas paskiepytas žmogus nemirė, o sergamumas šia liga labai sumažėjo [51]. Panaši situacija buvo ir su ispaniškuoju gripu. Vos tik prasidėjus šios ligos pandemijai, buvo bandoma išskirti sukėlėjus ir sukurti vakciną. Tačiau mokslininkai nežinojo, kad ispanišką gripą sukelia virusas Haemophilus influenzae (B. influenze), todėl išskyrė ir tariamus sukėlėjus, kurie lemdavo antrinių infekcijų atsiradimą [52]. Daugiausia tokių vakcinų sukūrė karo patologai, dirbantys kariuomenėse. Pavyzdžiui, 1918 metais britų karo patologo William Boog Leishman (1887-1926) iniciatyva sukurta vakcina, kurios sudėtyje buvo B. Influenzae bei streptokokai ir pneumokokai. Nors ši vakcina buvo kritikuojama dėl to, kad jos sudėtyje yra per mažai skirtingų rūšių mikroorganizmų, ja buvo paskiepyti 15 624 kariai, o jos efektyvumas dėl sumažėjusio mirtingumo buvo laikomas pakankamu [53, 54]. Vėliau, kai buvo išaiškintas tikrasis gripo sukėlėjas, tapo aišku, kad tokios vakcinos negalėjo būti labai efektyvios.

XX a. pradžioje taip pat buvo užkrečiamųjų ligų, kurių prevencijai buvo naudojamos specifinės prevencijos priemonės. Pavyzdžiui, lytiškai plintančių ligų atveju daug dėmesio buvo skiriama karių švietimui apie šių ligų žalą ir galimybę jų išvengti. Taip pat buvo naudojami antiseptikai, kurių kariai galėdavo gauti specialiai įrengtuose profilaktiniuose centruose. Populiarūs antiseptikai buvo gyvsidabrio dichlorido, kalio permanganato ir protargolio tirpalai, kalomelio tepalas [46, 55] (1 pav.).

1 pav. Lytiškai plintančiomis ligomis sergantys kariai plauna šlaplę antiseptikų tirpalais, 1918 m. [56]

Taip pat buvo stengiamasi propaguoti prezervatyvų, kurių efektyvumas buvo įrodytas, naudojimą. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariams jie buvo išduodami kartu su naudojimo instrukcijomis. Tuo tarpu amerikiečių ir britų kariai prezervatyvų nenaudojo. Manoma, kad tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl JAV kariuomenėje buvo ypač didelis susirgimų sifiliu ir gonorėja skaičius [57].

Dėmėtosios šiltinės ir maliarijos prevencijai buvo naudojamos specifinės prevencijos priemonės. Dėmėtosios šiltinės atveju, buvo atliekama dezinfekcija naudojant karštus vandens garus, karbolio rūgštį ir kitas medžiagas [13]. Taip pat naudoti tepalai su insekticidais. Vienas iš tokių tepalų- „N.C.I.“, kurio sudėtyje buvo 96% naftalenas, 2% kreozotas ir 2% jodoformas [58]. Piretrino, gaunamo iš kai kurių Asteraceae šeimos augalų, miltelių purškalas buvo naudojamas maliarijos prevencijai [59]. Didelio dėmesio buvo sulaukęs chininas, kurį kariai naudojo ne tik maliarijos gydymui, bet ir prevencijai. Prevencija naudojant chininą tuo metu turėjo net atskirą pavadinimą- chininizacija (angl. quininization). Nors toks prevencijos būdas turėjo nemažai šalutinių poveikių, kariai vartodavo 0,3 iki 60 miligramų chinino per dieną, o per metus suvartojamo vaisto kiekis siekdavo dešimtimis tonų [38, 60]. Taigi, galime matyti, kad XX a. pradžioje užkrečiamųjų ligų buvo naudojama daug efektyvių prevencijos priemonių. Tai buvo labai svarbu, kadangi ligų terapija nepasižymėjo tokia įvairove ir efektyvumu, o kartais atnešdavo daugiau žalos nei naudos.

1.4.

Gydymas

XX a. pradžioje ligų gydymas buvo simptominis. Kadangi dažniausioms to laikotarpio užkrečiamosioms ligoms buvo būdingi panašūs simptomai, todėl ir jų terapija buvo labai panaši. Širdies veiklos nepakankamumas- dažnas šiltinių simptomas. Jo gydymui buvo naudojamos tokios širdį stimuliuojančios medžiagos, kaip kofeinas, adrenalinas, kamparas, rusmenė [61]. Širdies veiklos, kraujotakos ir kvėpavimo stimuliavimui buvo naudojamas alkoholis, dažniausiai viskis. Šiltinių atveju jis buvo vertinamas ir todėl, kad pasižymi kraujagysles plečiančiu poveikiu, todėl padėdavo kūnui atvėsti ir mažinti kūno temperatūrą. Be to, sergant minėtomis ligomis ligoniams buvo patariama valgyti tik skystą maistą, kad virškinimas būtų neapsunkintas ir susidarytų kuo mažiau išmatų. Alkoholis tokiu atveju buvo pasirenkamas, kadangi jo virškinti nereikia ir jis lengvai absorbuojamas [62].

Daugumai ligų buvo būdingas ir karščiavimas. Jo malšinimui buvo naudojamas antipirinas ir chinino, vaisto vartojamo maliarijos gydymui, druskos [63]. Tačiau antipiretikai karščiavimo malšinimui buvo vartojami retai [61]. To meto gydytojai teigė, kad temperatūros mažinimas vaistais gali tik dar labiau pakenkti, nes neleidžia organizmui kovoti su infekcijos sukėlėjais. Vietoj to kūną buvo siūloma vėsinti voniose, energingai trinant jį šaltu vandeniu, naudojant šaltus kompresus. Tokios

19

procedūros taip pat padėdavo stabilizuoti kvėpavimą ir širdies veiklą, sumažinti nemigą ir kliedesius [64, 65]. Šios terapinės galimybės buvo pritaikomos ir psichosomatinių simptomų, kuriuos patirdavo kariai, malšinimui [66].

Skausmo mažinimui buvo naudojami salicilatai, aspirinas, fenacetinas, piramidonas ir kitos medžiagos [25, 66]. Kartu su anestetikais, antiseptikais ir antitoksinų serumais, analgetikai buvo daugiausiai Pirmojo pasaulinio karo metu naudoti vaistai [67]. Ypač plačiai buvo vartojamas aspirinas. Prasidėjus ispaniško gripo pandemijai ir neturint specifinio gydymo pandemijai, jis buvo naudojamas kaip vienas pagrindinių ligos simptomus malšinančių vaistų [68]. Minėti analgetikai atliko svarbią funkciją ne tik užkrečiamųjų ligų, bet ir psichosomatinių ligų medikamentinėje terapijoje, kuri buvo labai siaura. Pirmojo pasaulinio karo metais kariuomenėse jų simptomams malšinti pirmiausia buvo skiriami analgetikai ir raminantys vaistai, tokie kaip valerijonas, bromidų druskos, chloralio hidratas, pirmieji barbitūratai [66].

Esant vidurių užkietėjimui, kuris būdingas vidurių šiltinei, buvo naudojamos vidurius laisvinančiomis savybėmis pasižyminčios medžiagos: ricinos aliejus, magnio druskos, augaliniai šaltekšnio ar senos preparatai [63]. Pirmojo pasaulinio karo metais britų kariuomenėje buvo populiari piliulė „Numeris 9“ (pill No.9)- stiprus vidurius liuosuojantis vaistas, laikytas universaliu medikamentu visoms ligoms gydyti. Jo sudėtyje buvo karčiojo arbūzo (Citrullus colocynthis), rabarbarų ekstrakto ir kalomelio [63]. Kalomelio terapinis pritaikymas buvo gana platus. Jis buvo naudojamas ne tik kaip vidurius laisvinantis vaistas dizenterijos ir choleros atveju, bet ir sifilio gydymui. Jis pasižymi baktericidinėmis savybėmis, todėl galėjo turėti teigiamą poveikį. XX a. pradžios gydytojai teigė, kad kalomelis nukenksmina visus organizme esančius toksinus ir dezinfekuoja žarnyną. Tačiau tai labai toksiška druska. Kartotinis kalomelio naudojimas sukeldavo stomatitą ir kitus sunkius šalutinius poveikius [69]. Terapijoje jis buvo naudojamas ir vienas, ir derinyje su tokiomis medžiagomis, kaip opijatai. Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo metais Turkijos kariuomenėje choleros gydymui buvo naudojamas kalomelis ir spiritinė opijaus tinktūra, vadinama laudanumu [32]. Opijatai, kurie buvo naudojami ir skausmo malšinimui, buvo skiriami esant viduriavimui. Jo gydymui buvo naudojamos ir bismuto druskos, kurias buvo patariama duoti pacientui tik gydymo pradžioje, nes vėlesnėse stadijose gali pabloginti ligos eigą [63].

Lytiškai plintančių ligų terapija buvo specifinė. Gonorėjos atveju buvo vykdomas šlapimo pūslės ir šlaplės plovimas naudojant antiseptikus, pavyzdžiui sidabro junginius (Argyrol), b-naftolį, kalio permanganatą. Toks gydymas būdavo labai skausmingas, kadangi suleistus antiseptikų tirpalus reikėdavo laikyti kelias valandas. Sifilio gydymui buvo naudojami gyvsidabrio ir arseno turintys vaistai. Gyvsidabrio junginiai vartoti tiek per os, tiek kaip tepalai, pleistrai, poodinės ir intraveninės injekcijos, žvakutės. Geriausia žinomas gyvsidabrio junginys buvo kalomelis. Arsenopreparatai, kurie buvo atrasti 1910 metais, buvo plačiai naudojami Pirmojo pasaulinio karo metais. Žinomiausi iš jų buvo

„Salvarsanas“, „Neosalvarsanas“, „Kharsivan“ ir „Neo-Kharsivan“. Gydymas tiek arseno, tiek gyvsidabrio junginiais būdavo labai ilgas- trukdavo kelis mėnesius [46, 70-71]. Tuo metu netgi buvo žinomas posakis: „dvi minutės su Venera, gyvenimas su gyvsidabriu“ [72]. Įdomu tai, kad vaistai nuo lytiškai plintančių ligų buvo naudojami ir kitų ligų gydymui. Pavyzdžiui, Serbijoje 1915 m. dėmėtosios šiltinės atveju pacientams į veną buvo leidžiamas „Neosalvarsanas“ ir sidabro koloidinis junginys „Electrargol“ [61].

XX a. pradžioje be medikamentų buvo svarbi ir serumo terapija. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo naudojami antitoksiniai serumai nuo difterijos, meningokokinės infekcijos, gonorėjos, dizenterijos ir stabligės [63]. Antitoksinis serumas nuo stabligės buvo vienas didžiausių laimėjimų medicinoje. Šis serumas buvo naudojamas tiek stabligės gydymui, tiek prevencijai. Jis buvo išgaunamas iš stabligės toksinais imunizuotų arklių. Pirmojo pasaulinio karo metais po 3 ml šio serumo nedelsiant buvo injekuojama visiems sužeistiems kariams. Britų kariuomenė viso karo metu sunaudojo apie 2 milijonus stabligės antitoksinio serumo dozių [46, 73]. Masinis šio serumo naudojimas lėmė, kad 1918 metais tik 0,5 iš 1000 sužeistų karių užsikrėsdavo stablige, kai 1914 metais šis rodiklis buvo 9 iš 1000 sužeistųjų [39].

Taigi, literatūros analizė atskleidė, kad XX a. pradžioje kariuomenės susidurdavo su įvairiais susirgimais, tačiau didžiausiu iššūkiu buvo infekcinės ligos. Dėl šios priežasties didelis dėmesys buvo skiriamas jų prevencijai: vykdyta sergančiųjų izoliacija, dezinfekcija, vakcinacija, naudotos antiseptinėmis savybėmis pasižyminčios medžiagos, rūpintasi sanitarijos ir higienos normų užtikrinimu. Infekcinių ligų gydymas daugiausia buvo paremtas simptomų malšinimu. Tačiau svarbią vietą terapijoje užėmė ir antimikrobinėmis savybėmis pasižymintys vaistai bei imuniniai serumai. Tuo tarpu kitų ligų prevencija ir gydymas sulaukdavo mažiau dėmesio, kadangi jų kilmė buvo mažai žinoma, o mirštamumo ir mirtingumo rodikliai buvo daug mažesni nei infekcinių ligų atveju.

2. TYRIMO METODIKA

2.1.

Tyrimo organizavimas ir eiga

Rengiant baigiamąjį magistro darbą pirmiausia buvo susiplanuoti pagrindiniai darbo etapai: 1. Istoriografijos studijavimas

2. Pasiruošimas tyrimui

3. Tyrimui reikalingos medžiagos paieška 4. Surinktos medžiagos sisteminimas ir analizė

Tyrimo pradžioje buvo atlikta mokslinės literatūros, susijusios su nagrinėjama tema, analizė. Pirmiausia susipažinta su Lietuvoje atliktais tyrimais, tai Solveigos Lukminaitės „Karo sanitarijos tarnybos veikla Nepriklausomybės kovų metu (1919-1923 m.)“ ir Vytauto Lesčiaus „Lietuvos kariuomenė 1918-1920“ [3, 41]. Kadangi tai yra vieninteliai išsamūs moksliniai leidiniai apie Lietuvos karo mediciną XX a. pradžioje, daugiausia buvo nagrinėjama užsienio autorių mokslinė literatūra. Tokiu atveju buvo remiamasi analogijos principu, t.y. buvo laikomasi prielaidos, kad ligos, jų prevencija ir terapija tiriamuoju laikotarpiu buvo panaši daugelyje Europos kariuomenių.

Atlikus mokslinių straipsnių analizę, buvo pradėtas pasiruošimas tyrimui: susikurtas darbo planas, išsikelti tikslai ir uždaviniai bei pasirinkta darbo metodika. Vėliau pradėta šaltinių, kuriuose yra tyrimui reikalinga informacija, paieška. Elektroninio archyvo informacinėje sistemoje ( www.eais-pub.archyvai.lt) pagal raktinius žodžius buvo nustatyta, jog archyviniai dokumentai, susiję su Lietuvos karo medicina 1919-1923 metais, yra kaupiami Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fonduose. Šiai įstaigai buvo pateiktas prašymas susipažinti su minėtais dokumentais (1, 2 priedas). Pirmą kartą archyviniai dokumentai nagrinėti 2019 m. gruodžio 12 dieną, antrą kartą- 2020 m. rugsėjo 24 dieną. Abu kartus buvo padarytos dokumentų fotografinės kopijos, kurios leido duomenis analizuoti bet kuriuo metu.

Vėliau susipažinta su internetinėmis duomenų bazėmis, kuriose saugomi darbo temą atskleidžiantys periodiniai leidiniai ir knygos. Tai:

• Lietuvos integrali muziejų informacine sistema- www.limis.lt; • Virtuali kultūros paveldo sistema- www.epaveldas.lt;

• Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema- www.libis.lt;

• Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos informacijos viešinimo kanalas- www.noriuzinoti.lt.

Susipažinus su visais potencialiais duomenų šaltiniais, buvo pradėta juose saugomos informacijos atranka, sisteminimas ir analizė pasirinktais tyrimo metodais. Taip pat buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro (BEC) pritarimas atlikti šį tyrimą (3 priedas).

Duomenys, kuriuos pavyko išanalizuoti greičiau, buvo perteikti tezėse, skirtose tarptautinėms konferencijoms: „Contemporary Pharmacy: Issues, Challenges and Expectation“, „47th Congress of ISHM“, „Scientia et historia 2021“ bei mokslinėse publikacijose: „Epidemic typhus in the Lithuanian army, 1919-1923“ ir „Prevention and treatment of venereal diseases in the Lithuanian army, 1919-1923“ (4-8 priedai).

2.2.

Tyrimo objektas

Tyrimui naudoti keturių rūšių šaltiniai: archyviniai dokumentai, periodiniai leidiniai, knygos, vizualinė medžiaga. Didžioji dalis šaltinių yra pirminiai- jie yra atsiradę tame laikotarpyje, kurį jie apibūdina, t. y. 1919-1923 metais. Tyrimui naudota ir keletas antrinių šaltinių, kurie buvo sukurti po aprašomų įvykių.

Archyviniai dokumentai. Tyrimui naudotos karo ligoninių ir vaistinių veiklos bylos, karo gydytojų įsakymai, vaistinių turto pirkimo ir perdavimo aktai, kariuomenei skirtų aukų ir dovanų priėmimo aktai bei kiti dokumentai. Darbe išsamiai nagrinėjamos karių, gydytų I atskirame lazarete, ligų istorijos. Pacientų vardai, pavardės ir kiti asmeniniai duomenys nėra minimi, aprašoma tik ligos eiga ir medikamentinė terapija. Visi archyviniai dokumentai buvo saugomi Kariuomenės tiekimo valdybos (F. 1), Karo Sanitarijos valdybos (F. 4), Krašto apsaugos ministerijos (F. 384), Kariuomenės gydymo įstaigų (F. 809), Kariuomenės Sanitarinio sandėlio (F. 812), Dr. Jono Basanavičiaus vardo Karo ligoninės (F. 1102) fonduose.

Periodiniai leidiniai. Tyrimui naudoti šie periodiniai leidiniai: „Kariškių žodis“, „Karys“ ir „Medicina“. Naudotasi straipsniais, kuriuose kalbama apie kariuomenės sanitarinę padėtį, sergamumą, ligų prevenciją ir gydymą. Didžioji dalis jų buvo karo gydytojų rengti straipsniai ar ištraukos iš medicininių leidinių, kiti- civilių gydytojų straipsniai ar pačių karių perpasakotos istorijos.

Knygos. Tyrimui naudoti specifiniai medicininiai leidiniai, tai gydytojo, biologo A. I. Baranov parašyti ir į lietuvių kalbą išversti vadovėliai sanitarijos puskarininkiams: „Odos ir veneros ligos“, „Igiena“, „Ligonių slauginimas“, „Vidaus, akių ir ausų ligos“. Šiuose leidiniuose aprašomos XX a. pradžioje paplitusios ligos, jų prevencija ir terapija. Kadangi tai buvo tiriamojo laikotarpio karo gydytojų mokomoji medžiaga, atliekant darbą laikyta, jog vadovėliuose aprašyta terapija buvo taikoma Lietuvos karių gydymui ir ligų prevencijai. Taip pat analizuota Stasio Barkausko sudaryta ir 1930 metais išleista statistikos knyga „Ligotumas ir mirtingumas Lietuvos kariuomenėje“. Svarbu pažymėti, kad knygos

23

pavadinime nurodytos sąvokos: „ligotumas“ ir „mirtingumas“, neatitinka šiandieninės šių sąvokų sampratos. Atlikus palyginimą su archyviniuose šaltiniuose rastais statistiniais duomenimis, buvo padaryta išvada, kad S. Barkausko naudojama sąvoka „ligotumas“ atitinka šiandieninį „sergamumo“ sąvokos apibrėžimą. Tuo tarpu toje knygos dalyje, kurioje S. Barkauskas aprašo „mirtingumą“, yra pateikti tiek mirtingumo, tiek mirštamumo rodikliai. Dėl šios priežasties magistro baigiamajame darbe buvo naudoti S. Barkausko pateikti statistiniai duomenys, tačiau sąvokos įvardijamos taip, kaip jos yra apibrėžiamos šiandien.

Vizualinė medžiaga. Tyrimas buvo papildytas Lietuvos karo ligoninių ir vaistinių nuotraukomis, kurios iliustruoja Lietuvos karo medicinos būklę aprašomuoju laikotarpiu. Nuotraukos buvo gautos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų.

2.3.

Tyrimo metodai

Atsižvelgiant į darbo tarpdiscipliniškumą pasirinktas tyrimo metodas- istorinė pirminių ir antrinių šaltinių analizė. Šaltiniuose rasti duomenys buvo sisteminami, o vėliau vertinami bei interpretuojami taikant lyginamosios analizės, analogijos, sintezės ir aprašomąjį metodus. Statistiniai duomenys buvo analizuojami naudojant Microsoft Office Excel programą ir aprašomosios statistikos metodą. Šaltinių tvarkymui naudota Lietuvos sveikatos mokslų universiteto prenumeruojama šaltinių tvarkymo programa Refworks.

2.4.

Tyrimo chronologinės ribos

Darbo chronologinės ribos apima 1919-1923 metus. Tokios chronologinės ribos pasirinktos atsižvelgiant ir į medicininį/farmacinį, ir į istorinį kontekstą. Minėtu laikotarpiu Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyriaus veikla buvo aktyviausia [3]. Taip pat vyko Nepriklausomybės kovos, kuriose dalyvavo Lietuvos kariuomenė. Dėl šių kovų pradžios datos abejonių nėra, tačiau istorikai įvardija skirtingas jų pabaigos datas. Vieni teigia, kad Nepriklausomybės kovos tęsėsi iki 1920 metų, kiti- jog iki 1923 metų, kai buvo atgautas Klaipėdos kraštas ir Lietuvoje įsivyravo taika. Kadangi pastaroji data sutampa su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyriaus veiklos susiaurėjimu, 1919-1923 metus nuspręsta laikyti galutinėmis chronologinėmis ribomis šiame darbe.

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS

3.1.

Sergamumas Lietuvos kariuomenėje 1919 metais

Viso tiriamojo laikotarpio metu Lietuvos kariuomenėje buvo rūpestingai vedami statistiniai duomenys apie karių sergamumą. Šiuos duomenis surinkdavo Krašto apsaugos ministerijos Karo sanitarijos inspekcija, kuri atlikdavo kariuomenės sanitarinius patikrinimus. Patikrinimai buvo vykdomi kas mėnesį, todėl informacija apie sergamumą buvo atnaujinama tokiu pačiu periodiškumu [74]. Taip pat duomenis apie sergamumą kaupdavo vyresnieji kariuomenės dalių gydytojai, kurie šią informaciją kas dvi savaites perduodavo Sanitarijos skyriui [75]. Sergamumo duomenys buvo renkami apie kiekvieną ligą atskirai. Majoras Stasys Barkauskas, kuris statistiką registravo savo knygoje „Ligotumas ir mirtingumas Lietuvos kariuomenėje“, ligas suskirstė į tokias grupes: užkrečiamos ir parazitinės ligos, tuberkuliozė, sifilis, kitos venerinės ligos, neužkrečiamos ligos [4].

Didžiausi sergamumo rodikliai fiksuoti 1919 metais. Stacionarinis sergamumas užkrečiamomis ir parazitinėmis ligomis buvo 63,5 %, o neužkrečiamomis ligomis- 41,8 %. Dėmėtąja šiltine sergančių karių karo ligoninėse gydyta daugiausiai (15,2 %) (2 pav.) [4].

2 pav. Lietuvos karių stacionarinis sergamumas užkrečiamosiomis ligomis 1919 metais (%)

Didelį sergamumą dėmėtąja šiltine lėmė prasta kariuomenės sanitarinė būklė: švarių rūbų, pirčių, dezinfekcinių prietaisų ir kitų prevencijos priemonių trūkumas, higienos normų nesilaikymas [74]. Prie išteklių trūkumo prisidėjo karių prastos žinios apie užkrečiamąsias ligas. Žurnale „Kariškių žodis“ buvo rašoma: „Jei kareiviai kuomet tarpe savęs kalba apie gresiantį jiems pavojų, tai kalbama

15,20% 13,95% 5,64% 7,33% 7,77% 13,61% 0% 2% 4% 6% 8% 10% 12% 14% 16%

Dėmėtoji šiltinė Ispaniškas gripas Angina Lytiškai plintančios ligos

Dizenterija Kitos užkrečiamos ligos

25

apie kulipkos ar durtuvo pavojų. Bet užmirštama, kad esant kariuomenėj jiems gresia pavojus ir nuo nematomų priešų - iš pusės įvairių užkrečiamųjų ligų nešiotojų“ [76]. Karo ligoninėse taip pat buvo gydoma daug karių, sergančių ispanišku gripu (irmėde) (13,95 %). 1918 m. prasidėjusi šios ligos pandemija skaudžiai palietė Lietuvą ir jos kariuomenę. 1919 metais karo ligoninėse buvo gydomi 1427 šia liga sergantys kariai, iš kurių 123 atvejai buvo su komplikacijomis- plaučių uždegimu [4].

Stacionarinio sergamumo lytiškai plintančiomis ligomis rodikliai statistikoje nebuvo tokie dideli, kaip dėmėtosios šiltinės ir ispaniško gripo atveju. Tikėtina, kad sergamumas šiomis ligomis turėjo būti daug didesnis, kadangi kariai retai kreipdavosi į gydymo įstaigas pasireiškus venerinių ligų požymiams. Jie jausdavo gėdą ir sakydavo, jog „ligą gavę nuo to, kad rūkę blogus papirosus, kad prieš vėją šlapinosi“, o ne dėl to, kad turėjo lytinių santykių su moterimis [77]. Taip pat svarbu pabrėžti, kad kariuomenei lytinių ligų gydymas buvo ilgas ir labai brangus - antras pagal brangumą po chirurginio gydymo [78]. Dėl tokio gydymo kariai daug laiko praleisdavo ligoninėje ir negalėdavo atlikti tarnybos. Pagrindinė lytiškai plintanti liga buvo gonorėja. 1919 m. ligoninėse buvo užregistruoti 588 šios ligos atvejai, kai kitų lytinių ligų – 162 [4].

Tarp neužkrečiamų ligų dažniausios Lietuvos kariuomenėje didžiausi stacionarinio sergamumo rodikliai buvo būdingi neužkrečiamoms kvėpavimo takų (išskyrus plaučių ir pleuros uždegimą) (6,1 %), odos („bendrų apdangalų ir paodinės ląstenos“) (4,9 %), akių (3,1 %) bei virškinamojo trakto („aštrios skilvio ir žarnų“) (3,1 %) ligoms. Nervų ir psichinės („dvasios“) ligos, kurios buvo dažnos XX a. vykusių karinių konfliktų metu, Lietuvos kariuomenėje buvo nustatomos retai. Pavyzdžiui, 1919 m. 1000 ligoninėse besigydančių karių tekdavo po 8,99 nervų ir 2,44 „dvasios“ ligų atvejų (3 pav.) [4].

3 pav. Dažniausių neužkrečiamų ligų stacionarinio sergamumo rodikliai 1919 metais

0% 1% 2% 3% 4% 5% 6% 7% Kvėpavimo organų ligos (išskyrus plaučių ir pleuros uždegimą)

Odos ligos Akių ligos Žarnyno ir skrandžio ligos

Kardiovaskulinės ligos

Stacionarinio sergamumo rodiklius tiek 1919 metais, tiek viso tiriamojo periodo metu viršijo ambulatorinio sergamumo rodikliai. Pavyzdžiui, 1919 metais kariai dėl ligų ambulatorijose apsilankė 74 651 kartus, tuo tarpu karo ligoninėse- 13 051. Dažniausios ambulatoriškai gydomos buvo odos ligos ir lengvos karštligės (4 pav.) [4].

4 pav. Ambulatorinis sergamumas Lietuvos kariuomenėje 1919 metais

Tokius didelius ambulatorinio sergamumo rodiklius lėmė kartotiniai ligonių apsilankymai ambulatorijose. Šios gydymo įstaigos buvo lengviau prieinamos nei karo ligoninės. Be to kariai nenorėjo prarasti tarnybos dienų dėl ilgo gydymosi stacionare. Ambulatoriškai daugiausia buvo gydomos nesudėtingos ir neužkrečiamos ligos, kai tuo tarpu visas užkrečiamąsias ligas buvo stengiamasi gydyti karo ligoninėse. Šiose ligoninėse ne tik buvo suteikiamas reikalingas gydymas, bet rūpintasi ir tinkama ligų prevencija. Kadangi tiriamuoju laikotarpiu gydymas buvo daugiausia simptominis, prevencija atliko svarbiausią vaidmenį ligų valdyme [4].

3.2.

Ligų prevencija

3.2.1. Izoliacija ir švara

Lietuvos kariuomenėje ligų prevencija pirmiausia rėmėsi užkrečiamomis ligomis sergančiųjų karių izoliacija. Šiam tikslui įgyvendinti buvo įrengtos atskiros ligoninės- lazaretai, kuriuose buvo gydomi užkrečiamomis ligomis sergantys kariai. 1922 metų įsakyme kariuomenei Nr. 158 krašto apsaugos ministras nurodė griežtai laikytis ligonių paskirstymo, tai yra karius, sergančius akių, ausų,

0% 20% 40% 60% 80% 100% 120% 140% 160%

27

nosies, gerklės bei užkrečiamomis ligomis, siųsti į I atskirą lazaretą, o venerinėmis ir odos ligomis sergančius- į II atskirą lazaretą [79]. Visus sergančiuosius buvo stengiamasi gydyti atskirose patalpose, siekiant sumažinti užsikrėtimo pavojų. Ispaniško gripo atveju sergantiesiems buvo liepiama dėvėti veido kaukes. Vieno kareivio, sirgusio šia liga, ligos istorijoje galima matyti, kaip gydytojas paskyrimuose nurodo sergančiajam dėvėti veido kaukę (5 pav.) [80].

5 pav. Ispanišku gripu sergančiam kareiviui gydytojas paskiria dėvėti kaukę (rus.: „маску на лица“; liet.: „kaukė veidui“)

Kad užkrečiamųjų ligų plitimas būtų apribotas pačiose kareivinėse, buvo stengiamasi palaikyti kuo didesnius atstumus tarp karių. Vidaus tarnybos statute buvo nurodoma, kad vienam kariui turi tekti 16 m3 oro. Patalpose buvo užtikrinama ventiliacija, reikalingos temperatūros palaikymas. Daug dėmesio buvo skiriama gyvenamųjų patalpų švarai ir higienos normų laikymuisi. Vidaus tarnybos statute buvo nurodoma, kad „kareivis turi būti neapsileidęs ir švarus“ [81]. Pirmasis veiksmas naujokui patekus į kariuomenę, būdavo apsilankymas pirtyje ir rūbų dezinfekcija. Žurnale „Karys“ buvo rašoma, kad „svarbiausias mokslo dėsnis- švarumas, jo pasiekiama vandeniu ir muilu“ [82]. Karo gydytojų susitikimuose buvo nuolat pabrėžiama, jog Lietuvos kariams skiriama per mažai muilo ir jog reikia didinti jo kiekį. 1919 metų įsakymu kariuomenei Nr. 116 nurodoma, kad vienam kareiviui mėnesiui turi būti išduodama pusė svaro muilo. Kiekvieną išdavimą reikėdavo užfiksuoti dokumentuose tam, kad kareiviui perėjus tarnauti į kitą dalinį būtų aišku, kad jis jau buvo gavęs savo muilo normą [83]. Pirmaisiais kariuomenės gyvavimo metais užtikrinti didesnes muilo normas buvo sudėtinga, kadangi Lietuvoje jo gamyklos dar neveikė, o visas kiekis buvo gaunamas iš užsienio. Dažniausiai naudotas vadinamasis „Amerikoniškas muilas“. Vėliau dalį muilo tiekė 1921 metais Kaune atsidaręs „Florance“ muilo ir parfumerijos fabrikas bei Vislickio muilo gamykla. Šiek tiek muilo buvo gaminama ir pačios kariuomenės muilo dirbtuvėse. Ši higienos priemonė buvo reklamuojama kariuomenės periodikoje. Skelbimuose buvo teigiama, kad muilas ne tik padeda palaikyti kūno švarą, bet ir leidžia išvengti spuogų bei odos ligų (6 pav.) [84, 85].

6 pav. Florance parfurmerijos fabriko muilo „Florance 503“ ir muilo-putų „Miraderma-Florance“ reklama kariuomenės žurnale „Karys“, Nr. 21, 1923 m.

Kariai muilu privalėjo praustis kiekvieną rytą ir vakarą. Pirtyse, kuriose buvo lankomasi kelis kartus per mėnesį, buvo „reikalinga visas kūnas gerai įmuilinti“ [82]. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas rankų ir kojų švaros palaikymui. Periodikoje kariai buvo mokomi, kad rankų švara yra geriausia priemonė „nuo pirštų nuaugimo (Panaritium) ir kitų uždegimų“ [82]. Taip buvo sumažinama tikimybė užsikrėsti užkrečiamosiomis ligomis, kurių sukėlėjai plito su maistu, vandeniu ir išmatomis. Muilas buvo svarbus ir kojų priežiūrai. Kartu su šaltu vandeniu jis padėdavo sumažinti kojų prakaitavimą, kas buvo didelė karių, ypač pėstininkų, problema. Prakaitavimui sumažinti taip pat buvo naudojami tam tikri vaistai: salicilo rūgšties tepalas ir vazenolio pudra. Salicilo rūgšties tepalą buvo rekomenduojama naudoti tiek kaip odos ligų prevencijos, tiek kaip gydymo priemonę [82].

Lietuvos kariuomenėje kariai taip pat buvo skatinami rūpintis akių, burnos ir dantų švara. Žurnale „Karys“ buvo rašoma, kad „niekas kariuomenėj nėra taip apleista, kaip burnos ir dantų priežiūra“ [86]. Kariai buvo mokomi, kad nesirūpinant dantų ir burnos higiena į kvėpavimo ir virškinimo sistemas gali patekti ligas sukeliančios bakterijos. Teigta, kad „blogų dantų žmonės dažnai serga plaučių ligomis“ [86]. Dantų priežiūrai pirmiausia buvo raginama turėti po nuosavą dantų šepetėlį bei naudoti dantų krapštukus, kurie buvo gaminami iš medžio, metalo, plunksnos ir kitų medžiagų. Visuose kariuomenės periodikos straipsniuose apie dantų priežiūrą buvo rašoma, kad dantų plovimo metu nerekomenduojama naudoti jokių priemonių, o tik išskalauti burną su valgomosios druskos tirpalu [82, 86, 87]. Rašyta, kad „visoki dantų lašai, eliksirai, muilai, pastos ir t.t., kurie daugiau kenksmingi, negu naudingi, yra vengtini“ dėl jų sudėtyje esančių rūgščių [82]. Tačiau žurnale „Karys“ buvo pateiktas vienas dantų miltelių, kurių sudėtyje rūgščių nėra ir kurie gali būti naudingi dantų higienai, pavyzdys:

Rp.: Cretae albae prepar. 40,0 Natr. bicarb. 5,0

Ol. menth. pip. gtt. V.

29

Po kiekvieno dantų plovimo šepetėliu burną buvo rekomenduojama išskalauti tyru vandeniu, kad su juo būtų pašalintos visos bakterijos. Burnos skalavimas ir gargaliavimas tyru vandeniu buvo ypač propaguojamas žiemos metu, siekiant apsisaugoti nuo peršalimo. Be to gresiant užkrečiamųjų ligų epidemijoms karo gydytojai turėdavo parūpinti kariams „antiseptiško burnai skalauti vandens“ [82]. Tai buvo viena iš priemonių apsisaugoti nuo tokių ligų, kaip cholera ar vidurių šiltinė, kurių sukėlėjai patekdavo per burną su nešvariu maistu ar neplautomis rankomis. Rankų švara taip pat buvo svarbi akių ligų prevencijos dalis. Be to, 1920 metų įsakyme kariuomenei Nr. 403 nurodoma, kad siekiant apsisaugoti nuo akių ligų „po didesnių žygių, esant vėjui, kaitrai ir dulkėms“, akis reikia praplauti boro ir cinko tirpiniais [88].

3.2.2. Dezinfekcija

Užkrečiamųjų ligų prevencijoje labai svarbų vaidmenį atliko dezinfekcija. Šios prevencijos priemonės tikslas buvo sunaikinti užkrečiamųjų ligų sukėlėjus. Dezinfekcija buvo atliekama rūbams ir patalynei, siekiant sunaikinti utėles, platinančias dėmėtąją šiltinę. Taip pat didelis dėmesys buvo skiriamas išmatų, vėmalų ir kitų kūno išskyrų, kuriose buvo randami užkrečiamųjų ligų sukėlėjai, dezinfekcijai.

Susirgus vienam iš karių, visi jo daiktai ir patalpos būdavo dezinfekuojami, naudojant aukštą temperatūrą arba chemines medžiagas. Tarp cheminių medžiagų dažniausiai buvo naudojama karbolio rūgštis, jos mišiniai su muilu, sieros rūgštimi, taip pat sublimatas (gyvsidabrio dichloridas), kalkių pienas (kalcio hidroksidas), chlorkalkės, soda ir žaliasis muilas, medžių degutas, formalinas, sieros dujos. Daiktai buvo virinami 1-2% sodos arba potašo (kalio karbonato) ir muilo vandeniniame tirpale. Taip pat naudota dezinfekcija sausu karščiu, tačiau tik metaliniams daiktams. Dezinfekcija su aukšta temperatūra būdavo atliekama keliais skirtingais būdais. Kariuomenėje labai vertintos dezinfekcijos kameros- medinės arba metalinės dėžės, kurioje buvo 100o_{C tekantys vandens garai. Tokiose kamerose buvo}

dezinfekuojami rūbai, patalynė, minkšti baldai ir kiti daiktai. Už dezinfekcijos kameras buvo atsakingi specialius mokymus baigę asmenys, vadinti dezinfektoriais (7 pav.) [89, 90].

7 pav. Pirmojo atskirojo lazareto dezinfekcijos personalas ir dezinfekcijos kamera, 1923 m. Nuotrauka iš Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondų

Išmatų, vėmalų ir kitų kūno išskyrų dezinfekcijai dažniausiai buvo naudojamos cheminės medžiagos. Pavyzdžiui, karių, kurie sirgo cholera, vidurių šiltine ir dizenterija išmatos buvo surenkamos į specialias talpyklas, užpilamos karbolio rūgštimi, sandariai uždaromos ir pakasamos po žeme toliau nuo vandens šaltinių. Kitas variantas buvo išmatas ir šlapimą dezinfekuoti ir viską supilti į tualetą. Sergantieji tuberkulioze ar difterija skreplius turėdavo išspjauti į indelius su dezinfekuojamomis medžiagomis: 5% karbolio rūgštimi, sublimatu (1:1000) arba 10% sodos tirpalu [91, 92].

3.2.3. Lytiškai plintančių (venerinių) ligų prevencija

Lietuvos kariuomenėje visų lytiškai plintančių ligų prevencijai buvo skatinama naudoti antiseptinėmis savybėmis pasižyminčius koloidinius sidabro junginius: albarginą, kolargolį ir protargolį. Be koloidinių sidabro junginių naudotas ir sublimatas, karbolio rūgštis, kalio permanganato tirpalas. Populiarus buvo ir 33% kalomelio tepalas. Kariams šios medžiagos buvo prieinamos ligoninėse, ambulatorijose, sanitariniuose punktuose. Kariuomenės įsakymuose buvo nurodyta, jog visi sanitariniai punktai, ypač didesniuose miestuose ar didesniuose daliniuose privalo turėti albargino skiedinio (albargini 1,0 glycerini, aquae destill. aa 5,0), albargino pastos (albargini 1,0 glycerini 13,0 Boli alb. ad 30,0 m. f. pasta ad tubam) ir kalomelio tepalo (Calomel 10,0 lanolini 30,0). Kariams šias priemones turėdavo parūpinti dežuruojantys sanitarijos puskarininkiai, kurie taip pat privalėjo paaiškinti, kaip teisingai jomis naudotis. Informacijos suteikimas buvo labai svarbus, nes neteisingas prevencinių priemonių naudojimas galėdavo sukelti daug žalos. Gydytojas Fuchas, aptardamas kovos su veneros

31

ligomis prevencijos priemones, teigė, kad „tepalai ir skiediniai gerai veikia gerose rankose, bet girti ir nekultūringi žmonės nesugebės juos vartoti, tik susigadins“ [77, 78].

Vykdant lytinių ligų prevenciją skysti antiseptinių medžiagų tirpalai buvo leidžiami į šlaplę ir laikomi kelias minutes, tepalai- tepami ant lytinių organų. Šią procedūrą buvo rekomenduojama atlikti iškart po „susinešimo su įtariama moterimi“. Kariuomenės įsakymuose buvo nurodoma, kad kiekvienas kareivis privalo prisistatyti į sanitarinį punktą per 12 valandų, o esant svarbioms priežastims- per 24 valandas po lytinio akto [88]. Tačiau kariai šio įsakymo dažnai nevykdydavo. Tai daugiausia lėmė neigiamas požiūris į lytiškai plintančiomis ligomis sergančius vyrus. Be to, protargolio, albargino ar kolargolio leidimas į šlaplę būdavo skausminga procedūra, o gyvsidabrio turinčio kalomelio tepalo naudojimas sukeldavo nepageidaujamus poveikius.

Lytiškai plintančių ligų prevencijai taip pat buvo naudojamos medžiagos, kuriomis prieš lytinį aktą buvo sutepama vyro varpa. Tokių medžiagų pavyzdžiai buvo koldkremas arba švieži kiaulės taukai. Taip pat naudoti prezervatyvai. Nors kariai buvo skatinami naudoti prezervatyvus, ši prevencijos priemonė buvo labai mažai reklamuojama. Kariuomenės periodikoje prezervatyvai niekur neminimi. Iš gydytojo Fuchso žodžių, jog „nebereikia drausti apsisaugojimo priemones reklamuoti“, galima manyti, kad tiriamuoju laikotarpiu rašyti apie venerinių ligų prevencijos priemones kariuomenės periodikoje buvo neįprasta. Tikėtina, kad tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl pirmaisiais kariuomenės gyvavimo metais sergamumas lytinėmis ligomis buvo didelis [78, 93].

Lietuvos karo bei civilių gydytojai, vykdydami posėdžius dėl kovos su lytiškai plintančiomis ligomis ir ieškodami geriausių prevencijos priemonių, dažnai atsigręždavo į kitas Europos šalis. Ketvirtajame Steigiamojo Seimo subkomisijos posėdyje 1920 metais buvo iškelta idėja bausti karius, kurie po lytinių santykių nepasinaudoja antiseptinių medžiagų tirpalais. Gydytojas Fuchas pateikė amerikiečių kariuomenės pavyzdį, kur kariai per 12 valandų po lytinio akto turėdavo atvykti į ambulatoriją susileisti 20 % protargolo glicerine tirpalo. Jei tai nebūdavo vykdoma, susirgę kariai, po išgijimo patekdavo į kalėjimą. Posėdžio metu gyd. Fuchas taip pat papasakojo apie tai, kad rusų kariuomenėje venerinių ligų prevencijai buvo naudojami „taukiniai žvakagaliai“. Kiti gydytojai aptarė galimybę prevencijai naudoti salvarsaną, kuris įprastai buvo skiriamas gydymui. Teigta, kad tokia taktika pasiteisino Prancūzijoje ir kad tai gerokai sumažintų gydymo išlaidas [78].

Lytiškai plintančių ligų atveju, didelis dėmesys buvo skiriamas ir prostitucijai. Gyd. Fuchas teigė, kad „kova su venerinėmis ligomis, tai kova su prostitucija“. Ketvirto Steigiamojo Seimo subkomisijos posėdžio metu buvo aptarta galimybė išmokyti prostitutes apžiūrėti vyrų lytinius organus bei atpažinti pagrindinius lytiškai plintančių ligų požymius: opas, išbėrimus ir kt. Taip pat buvo siūloma viešnamius aprūpinti įvairiomis prevencijos priemonėmis, pradedant antiseptikų tirpalais, baigiant prezervatyvais. Gydytojas Gefenas kalbėjo, jog kiekviena prostitutė su savimi turi turėti Esmarcho irigatorių su vyno raudonumo kalio permanganato skiediniu, 5 % protargolo tirpalo, švirkštų, vazelino,

prezervatyvų bei mokėti šiomis priemonėmis naudotis. Tokią idėją buvo sudėtinga įgyvendinti, kadangi ne kariuomenės Sanitarijos skyrius, bet Lietuvos Sveikatos departamentas rūpinosi prostitucijos problema. Šių dviejų institucijų požiūris į venerines ligas ir jų prevenciją buvo skirtingas [78].

3.2.4. Imunoprofilaktika

1920 metų birželio 15 dieną vykusiame Steigiamojo Seimo sveikatos subkomisijos posėdyje gydytojas Petras Avižonis teigė: „Vokiečiuos karininkai yra žiūrimi sveikatos ir skiepijami. Mums reikia sekti pavyzdingą vokiečių armiją...“ [78]. Jau po trijų dienų įsakyme Lietuvos kariuomenei Nr. 363 buvo rašoma, kad įvairiose Europos kariuomenėse privalomas skiepijimas nuo tam tikrų užkrečiamųjų ligų „davė labai geras pasekmes, žymiai sumažindamas susergančių ir mirštančių skaičių“ [94]. Įsakymą išleidęs Krašto apsaugos ministras Antanas Merkys pabrėžė, kad tokią taktiką reikia taikyti ir Lietuvos kariuomenėje bei įsakė skubiai paskiepyti visus kareivius ir karininkus nuo raupų ir vidurių šiltinės, o gresiant epidemijoms- nuo choleros ir dizenterijos [94]. Šis įsakymas ne visada buvo išpildomas. 1921 metų sausio 21-25 dienomis vykusiame Armijos rikiuotės dalių gydytojų suvažiavime karo gydytojai priėmė rezoliuciją, kurioje teigė, kad iki šio suvažiavimo dar ne visi Lietuvos kariai buvo paskiepyti nuo raupų, vidurių šiltinės ir choleros. Buvo nuspręsta, kad visi į kariuomenę patenkantys naujokai turi būti skiepijami nuo raupų per pirmąsias dvi dienas nuo atvykimo, nuo vidurių šiltinės- „prie pirmos galimybės“ [95, 96]. Aprašomuoju periodu, tai yra 1919-1923 metais, raupai ir vidurių šiltinė buvo vienintelės ligos, nuo kurių skiepytis Lietuvos kariams buvo privaloma. Nesiskiepyti nuo šių ligų galėjo kariai, „neseniai persirgę kalbamąja liga“ arba „kurių sveikatos stovis <...> neleidžia to“ (8 pav.) [94].

8 pav. Karių vakcinacija 1-ojo pasienio pulko sanitariniame punkte.

Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų (VDKM Fa 13759), autorius nežinomas. www.limis.lt