KAUNAS, 2015 MEDICINOS SESERŲ RENGIMO IR PRAKTIKOS RAIDA 1945-1990 METAIS LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

SANDRA RIMKUVIENĖ

MEDICINOS SESERŲ RENGIMO IR PRAKTIKOS

RAIDA 1945-1990 METAIS

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc., dr. Olga Riklikienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Jūratė Macijauskienė Parašas

2015m. ...mėn. ...d.

MEDICINOS SESERŲ RENGIMO IR PRAKTIKOS RAIDA 1945-1990 METAIS

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Dr. Lina Spirginė Doc. Dr. Olga Riklikienė

2015m...mėn. ...d. 2015 m...mėn...d. Recenzentas Darbą atliko Magistrantė Sandra Rimkuvienė 2015 m...mėn...d. 2015 m...mėn. ...d.

KAUNAS, 2015

TURINYS

SANTRAUKA SANTRUMPOS

ĮVADAS ... 9

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

1.1. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos sistema (1945-1990 m.) ... 12

1.2. Medicinos seserų profesinis rengimas ir tobulinimas(is) bei politinis švietimas tarybiniu laikotarpiu ... 22 1.3. Medicinos seserų dalyvavimas ligų profilaktikos veikloje ir sanitarinio švietimo darbe ... 33 1.4. Medicinos seserų tarybos veikla ... 35

1.5. Dvilaipsnės ligonių aptarnavimo sistemos įdiegimas ... 41

1.6. Medicinos darbuotojų profesinės ir visuomeninės veiklos įvertinimas ... 44

1.7. Medicinos seserų vaidmuo ateistiniame auklėjime ... 47

2. TYRIMO METODIKA ... 52

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ... 52

2.2. Tiriamoji grupė ir jos atranka ... 52

2.3. Tyrimo duomenų analizė ... 56

2.4. Tyrimo etika ... 57

3. TYRIMO REZULTATAI ... 58

3.1. Profesinis medicinos seserų rengimas tarybų valdžios laikotarpiu ... 58

3.1.2. Ankstyvoji profesinė veikla: paskyrimai ir jaunųjų specialistų integracija . 60

3.2. Medicinos seserų profesinė veikla tarybų valdžios laikotarpiu ... 60

3.2.1. Medicinos seserų darbo sąlygos ir užimtumas ... 60

3.2.2. Medicinos seserų darbo drausmė ir kontrolė ... 62

3.2.3. Medicinos seserų tobulinimas(is) ir veiklos įvertinimas tarybų valdžios laikotarpiu ... 64 3.2.4. Medicinos seserų laisvalaikis, užklasinė, profsąjunginė bei partinė veikla ... 66 3.3. Profesiniai medicinos seserų santykiai su gydytojais, vadovais, ligoniais ... 67

3.4. Dvasinės paramos ir pagalbos suteikimas ligoniui tarybų valdžios laikotarpiu: religinės laisvės slopinimas ir medicinos seserų „pogrindinė“ veikla ... 69 4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 72

5. IŠVADOS ... 76

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 77

7. PUBLIKACIJOS ... 78

8. LITERATŪRA ... 79

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju baigiamojo darbo vadovei doc. dr. Olgai Riklikienei už pagalbą rašant magistrinį darbą, už jos kantrybę, laiką, naudingus patarimus.

Dėkoju Slaugos ir rūpybos katedros lektorei dr. Linai Spirgienei už patarimus.

Tariu ačiū Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyresniajai muziejininkei dr. Astai Lignugarienei, kuri suteikė naudingų pasiūlymų ir patarimų.

Ypač nuoširdžiai dėkoju respondentėms už suteiktą galimybę atlikti šį tyrimą.

Pagarbiai, studentė Sandra Rimkuvienė

SANTRAUKA

Rimkuvienė S. Medicinos seserų rengimo ir praktikos raida 1945-1990 metais; magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. O. Riklikienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2015, – 85 p.

Darbo tikslas – išnagrinėti medicinos seserų rengimo ir praktikos raidą Lietuvoje vykusią tarybų valdžios laikotarpiu, t.y.1945–1990 metais.

Tyrimo klausimai: Kokiomis sąlygomis vyko seserų rengimas ir praktika Lietuvoje 1945-1990 metais? Kokios vertybės ir darbo prioritetai apibūdino medicinos seserų profesinį įvaizdį Lietuvoje? Kokios reikšmės medicinos seserų rengimui ir praktikai turėjo ano meto visuomeninio gyvenimo, politikos, ekonomikos ir kultūros ypatumai?

Tyrimo metodika. Tyrimo tipas – kokybinis. Pasirinkti du tyrimų planai: istorinis tyrimas (istorinės rašytinės medžiagos turinio analizė) ir gyvenimo istorijos (life history) tyrimas (individualus ir grupinis interviu). Istoriniai ir empiriniai tyrimo duomenys rinkti 2013 - 2014 m. Interviu dalyvavo penkiolika medicinos seserų, tiriamuoju laikotarpiu baigusios medicinos mokyklas ir dirbusios sveikatos apsaugos įstaigose. Imtis pasirinkta tikslinės patogiosios atrankos būdu.

Rezultatai: 1945-1990 m. medicinos seserys centralizuotai buvo rengiamos aukštesniajame profesiniame lygmenyje, dėstant didžiajai daugumai gydytojų ir grindžiant mokymą biomedicinos modeliu. Medicinos sesers pagrindinė pareiga buvo laiku ir nepriekaištingai vykdyti gydytojų nurodymus, išliekant jautriai, taktiškai, tvarkingai ir nuoširdžiai ligoniams. Medicinos seserų kvalifikacijos kėlimas vyko neformaliai ir neplaningai, praktikoje dominavo absoliutus gydytojo autoritetas. Vyravo priemonių, vaistų bei medicinos technikos trūkumas, maži medicinos darbuotojų atlyginimai, deklaratyvus dėmesys visuomenės sveikatos mokymui, sveikos gyvensenos ir profilaktikos gerinimui.

Išvados: Medicinos seserys negalėjo savarankiškai plėtoti ir tobulinti savo profesinių žinių bei praktikos, jų profesinis statusas išliko žemas darbo aplinkoje ir visuomenėje. Medicinos seserų praktikai buvo būdinga darbo drausmės ir tvarkos kontrolė, komunistinis-ateistinis personalo ir visuomenės auklėjimas, partinė bei profsąjunginė veikla, tarybinės propagandos sklaida, labai ribotas socialinis gerbūvis, tikėjimo laisvės suvaržymas. Vis tik ateistinė propaganda nesutrukdė medicinos seserims išsaugoti gailestingumą, tenkinant ligonių dvasinius poreikius, jiems sunkiai sergant arba pasitinkant gyvenimo pabaigą.

SUMMARY

Rimkuvienė S. Development of medical sisters‘training and practice during the Soviet period (1945– 1990) in Lithuania, Master‘s degree thesis / scientific adviser Assoc.prof. O. Riklikienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2015, P.85.

The aim was to explore the development of medical sister‘training and practice during the soviet period (1945– 1990) in Lithuania.

Reasearch questions: In what circumstances the training and practice of medical sisters took place in Lithuania during 1945–1990? What values and work priorities did the medical sisters‘professional image describe in Lithuania? What kind of influence did the public life, economical and cultural factors of those years have had for the training and practice of medical sisters?

Methods. The qualitative research was carried on applying two research designs: historical research (content analysis of historical written materials) and life history research (individual and group interviews). Historical and empyrical data was collected during 2013-2014. Fifteen medical sisters that were graduated from medical schools and worked in health care institutions during study period participated in the interviews. Purposive convenient selection of study sample was applied.

Results: Medical sisters were centrally trained at vocational level grounded on the biomedical model with the vast majority of doctors as teachers. The main duty of a medical sister was to accomplish doctor‘s orders perfectly and on time by remaining sensitive, discreet, neat and sincere to the patients. The qualification imrpovement process for medical sisters was irregular and informal, the absolute authority of doctor was predominant in everyday practice. The lack of medications and medical equipment, low salaries for medical sisters, declarative attention on public health education, improvement of healthy lifestyle and prevention prevailed.

Conclusions: Medical sisters were unable to develop and improve their own professional knowledge and practice; their professional status remained low at the working environment and in society. Discipline and control was maintained in the practice of medical sisters with communist-atheist education of personnel and public. Medical sisters‘professional practice was also characterized by influence of communist party politics, dissemination of soviet propaganda and activity in trade-union under very limited social welfare and restriction of religious freedom. Nevertheless atheistic propaganda didn‘t restrain medical sisters from mercifulness in helping patients to meet their spiritual needs in illness or during end-of-life care.

SANTRUMPOS

TSR – Tarybų socialistinė respublika TSKP - Tarybų sąjungos komunistų partija LTSR – Lietuvos tarybų socialistinė respublika

VLKJS – Visasąjunginė Lenino komunistinio jaunimo sąjunga CK - Centro komitetas

SAM – Sveikatos apsaugos ministerija

ĮVADAS

Mūsų laikais, kada įvykiai pasaulyje labai greitai vystosi, ypač svarbu pažinti istoriją. Visa, kas vyksta dabar, yra glaudžiai susiję su praeitimi, tad negalima suprasti dabarties, nežinant, kas buvo seniau [8].

Kaip rašė A. Gumuliauskas, pagal nerašytą tarybinės sistemos konstitucinę realybę, aukščiausia valdžia tarybų sąjungoje priklausė komunistų partijai, kuri vadovavo visoms valstybės gyvenimo sritims.

Okupavus Lietuvą, komunistų partija bei sovietų vyriausybė daug dėmesio skyrė švietimo pertvarkymui ir kultūrai, kad švietimo ir kultūros įstaigos, organizacijos išugdytų sovietinį žmogų. Sovietinis žmogus būtų tas, kuris nežinotų savo tautos istorijos, papročių, nemokėtų gimtosios kalbos, būtų ištikimas komunistiniams idealams. Šią misiją galėjo atlikti tik ištikimi partijai pedagogai, menininkai, kultūros veikėjai ir kt. [17].

Atsakingais valstybinio aparato darbuotojais, įmonių, organizacijų vadovais galėjo dirbti tik LKP(b) nariai. Gatvėse, aikštėse, valdžios įstaigose komunistai naikino viską, kas galėtų priminti nepriklausomą Lietuvą. Iškilo nauja LTSR vėliava ir herbas, iškabinti sovietiniai gatvių ir aikščių pavadinimai, griauti senieji paminklai ir statyti nauji, tradicines valstybines ir religines šventes turėjo keisti komunistinės [17].

Nuo pat okupacijos pradžios vis didesnių teisių bei laisvių suvaržymo ir represijų sulaukė įvairios tikinčiųjų bendruomenės. Ateistinė ir marksistinė-leninistinė ideologija skverbėsi į visas gyvenimo sritis: mokyklose pakeistos Lietuvos istorijos ir literatūros programos, įvestos privalomos rusų kalbos pamokos. Pokario metais (nuo 1945 m.) buvo atkuriamos aukštosios ir specialiosios vidurinės mokyklos. Tačiau Lietuvos TSR aukštosios mokyklos prarado savo autonomiją, jų mokymosi programose buvo pradėta daug dėmesio skirti studentų marksistinės pasaulėžiūros formavimui, taip pat kuriami vakariniai marksizmo–leninizmo universitetai. Lietuvos aukštosios ir specialiosios vidurinės mokyklos dirbo pagal centralizuotus, t.y. sąjunginius mokymo planus bei programas.

Slaugos plėtrai visais laikais reikšmės turėjo amžiaus filosofinės pažiūros bei tikėjimas. Užuojauta nelaimingiems, kenčiantiems ir pavargusiems, tikėjimas ir tolerancija skatino slaugos vystimąsi, o gyvenimas vertė išmanyti susirgusiojo priežiūrą bei gydymo metodus [50].

Po antrojo pasaulinio karo technologijos ir medicinos mokslo pažanga darė įtaką ekonominiam-socialiniam visuomenės gyvenimui. Tuomet kito ir medicinos seserų praktika: pagrindinė slaugos, kaip rūpybos, funkcija buvo išplėsta – medicinos seserys tapo gydytojų paskirtų užduočių vykdytojomis. Naujiems profesiniams įsipareigojimams atlikti buvo reikalingi to meto

profesinėje spaudoje deklaruoti tarybinės medicinos sesers bruožai: tvarkingumas, asmeninės higienos taisyklių laikymasis, darbo disciplina ir nepaprastas tikslumas vykdant gydytojo paskyrimus, santūrumas ir ramumas, mokėjimas savikritiškai įvertinti klaidas, neslepiant jų nuo gydytojo [44]. Medicinos seserys dėl savo asmenybės savybių buvo apibūdinamos kaip talentingos organizatorės ir novatorės, kurios nuolat ieškojo ir surasdavo vis naujų galimybių slaugymui pagerinti ir medicininio aptarnavimo kultūrai kelti. Teigta, kad jos neužsidarė asmeninių ir profesinių interesų rate, aktyviai dalyvavo šalies ūkiniame ir kultūriniame gyvenime [63]. Nepaisant permainų slaugos profesijoje ir gana teigiamo medicinos sesers įvaizdžio, iki ženklaus profesinio savarankiškumo buvo dar toli. Visuomenė vertino slaugą kaip paramą medicinai [60].

Istorinės žinios apie slaugos vystimąsi Lietuvoje leidžia tiksliau nustatyti šios profesijos ištakas ir įvertinti profesijos raidą lėmusius socialinius veiksnius [25]. Kiekvienam slaugytojui svarbu suprasti, kaip dabartinė slaugos profesija yra susijusi su praeitimi: kas ir kokiomis aplinkybėmis kūrė slaugymo tradicijas ir etiką, kokius reikalavimus visuomenė kėlė medicinos seserims praeityje. Slaugos profesijos raidos istorija parodo, koks gydymas ir slaugymas buvo seniau, kaip susikūrė dabartinis slaugos mokslas ir praktika [24]. Atkreipiame dėmesį, jog yra atlikta vos keletas sisteminių tyrimų, nagrinėjančių slaugos profesijos pokyčius įvairiais istorijos tarpsniais Lietuvoje. Daugiau informacijos, susijusios su slauga ir medicinos/gailestingųjų seserų ar vienuolių veikla Lietuvoje randama Laima M. Karosas disertacijoje [81], su ja susijusiose publikacijose [79], taip pat O. Riklikienės parašytame straipsnyje [25] ir L. Karosas parašytame straipsnyje [80], bei A. Šeškevičiaus (1999) straipsnyje [60]. Šiame darbe nagrinėjama medicinos seserų profesijos raida tarybinės valdžios laikotarpiu, analizuojant medicinos seserų rengimą, tobulinimąsi, savivaldą (seserų tarybų veiklą), dalyvavimą profilaktinėje ir sanitarinio švietimo veikloje, meninėje saviveikloje, profsąjunginėje veikloje ir kt. Atlikta tiriamojo laikotarpio archyvinės medžiagos (spaudos leidinių) paieška ir susistemintas jos aprašymas atskleis istorinius medicinos seserų profesijos raidos momentus, pateiks faktinių įrodymų kritiniam apmastymui, padės geriau suvokti tarybinį slaugos laikotarpį esančioms ir būsimoms slaugytojų kartoms.

Apie medicinos seserų rengimą ir kasdienį darbą tarybinės valdžios periodu, ypač ankstyvuoju laikotarpiu, daugiausia galima išgirsti iš pavienių gyvų atsiminimų. Šio tyrimo metu surengti interviu su liudininkėm užfiksavo gyvą patyrimą, kuris svarbus ne tik šiam tyrimui, bet ir istoriniam slaugos profesijos palikimui.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – išnagrinėti medicinos seserų rengimo ir praktikos raidą Lietuvoje tarybų valdžios laikotarpiu, t.y.1945–1990 metais.

Tyrimo klausimai:

1. Kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis vyko medicinos seserų rengimas ir praktika Lietuvoje 1945-1990 metais?

2. Kokios vertybės ir darbo prioritetai apibūdino medicinos seserų profesinį įvaizdį Lietuvoje 1945-1990 metais?

3. Kokios reikšmės medicinos seserų rengimui ir praktikai turėjo ano meto visuomeninio gyvenimo, politikos, ekonomikos ir kultūros ypatumai?

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Lietuvos TSR sveikatos apsaugos sistema ( 1945-1990 m.)

Tarybų sąjungoje komunistų partija vadovavo visoms valstybės gyvenimo sritims. Visasąjunginė komunistų partija (VKP) buvo griežtai centralizuota organizacija, kurios padaliniai privalėjo paklusti aukštesniųjų partinių organų nurodymams ir juos vykdyti. Lietuvos komunistų partija (LKP) tebuvo VKP(b) teritorinis respublikinis padalinys ir visiškai priklausė nuo Kremliaus. LKP pagrindinis uždavinys buvo kuo greičiau įtvirtinti tarybinį rėžimą Lietuvoje, sutapatinti kraštą su kitomis tarybų sąjungos respublikomis. Respublikos aukščiausioji konstitucinė institucija buvo Lietuvos TSR aukščiausioji taryba, kuri buvo renkama kas keturi metai. Aukščiausiasis valstybinės valdžios organas tarp Lietuvos TSR aukščiausiosios tarybos sesijų buvo jos prezidiumas.

Po antrojo pasaulinio karo, tarybų valdžios laikotarpiu Lietuvos TSR sveikatos apsaugos sistemoje, kaip ir visoje tarybų sąjungoje, vyravo Semaškos modelis. Jis pasižymėjo tuo, kad sveikatos apsaugos sistema buvo centralizuota ir finansuojama iš valstybės biudžeto. Buvo kontroliuojama valstybės, remiantis centrine planavimo sistema, pritaikyta vienodo socialinio sluoksnio vartotojams.

Atlyginimai

Paslaugos

1 pav. Centralizuotas Semaškos sveikatos finansavimo modelis [57].

Centralizuotas sveikatos

priežiūros valdymas

Sveikatos paslaugų planavimas

Valstybė

Sveikatos priežiūros

paslaugų teikėjai

Gyventojai

Įmonės

Apdraustieji

Visiems gyventojams paslaugos buvo teikiamos nemokamai, nebuvo jokio privataus sektoriaus. Gyventojai negalėjo pasirinkti paslaugos teikėjo, nes gydytojai ir medicinos seserys buvo priskiriamos geografiniu principu. Teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūra sąlygojo neracionalų sveikatos priežiūros išteklių naudojimą, nes pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros paslaugos buvo integruotos į ligoninių teikiamų paslaugų struktūrą. Sveikatos priežiūra nebuvo valstybės prioritetinė sritis, kadangi ji nevykdė jokios gamybinės veiklos (Čepulytė, Palubinskienė, 2008).Biudžetinis sveikatos priežiūros finansavimas buvo pakankamai brangus, kadangi nebuvo atsižvelgiama į realiai suteikiamas paslaugas, taip pat nebuvo siekiama efektyviai panaudoti turimų lėšų [57].

Trūko vaistų, vyravo prasta medicinos technologija, maži medicinos darbuotojų atlyginimai, mažas dėmesys sveikatos mokymui, sveikai gyvensenai ir profilaktikai. Neigiamos įtakos turėjo per smulkus Lietuvos teritorinis-administracinis suskirstymas, dėl to ne visada tinkamai buvo išdėstytos sveikatos apsaugos įstaigos, panaudoti turimi materialiniai ištekliai.

Lietuvoje medicinos seserų profesinė kompetencija tuo metu buvo nepakankama. Darbo užmokesčio sistema neskatino medicinos seserų kelti kvalifikaciją, gerinti medicinos pagalbą. Neįdiegti slaugos kokybės ir slaugos specialistų mokymo kontrolės mechanizmai. Medicinos seserys neturėjo profesinio savarankiškumo ir adekvataus išsilavinimo, todėl negalėjo plėtoti bazinės slaugos koncepcijos – slaugos teorijos, metodologijos, praktikos.

Minint svarbiausius medicinos vystymo ir sveikatos apsaugos sistemos pokyčius, reikėtų paminėti tai, kad 1945 m. pradžioje įkurta Respublikinė Medicinos mokslinė biblioteka, o 1946 m. LTSR Mokslų akademijos sistemoje – Eksperimentinis medicinos ir onkologijos institutas. 1948 m. – Kauno Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinio tyrimo institutas, taip pat pertvarkyti ir išplėsti Vilniaus Sanitarijos ir higienos, Tuberkuliozės mokslinio tyrimo institutai [30].

1950- 1951 m. buvo pradėta Lietuvos TSR kaimo gyventojų dispanserizacija, kuri kaip vėliau (1956 m.) rašė A. Dirsė (LTSR Sveikatos apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas), pasirodė neatitinkanti tarybinės sveikatos apsaugos uždavinių. Skelbta, kad rezultatų dispanserizacijos darbe pasiekta kai kuriuose respublikos rajonuose, pvz., Šilutės, Jurbarko, Zarasų. Tačiau buvo rajonų, kuriuose dispanserizacija net nebuvo pradėta arba atliekama formaliai (Ukmergės, Vilkijos, Varnių raj.) [10]. Kaip 1955 m. rašė B. Penkauskas (LTSR Sveikatos apsaugos ministras), statybų Lietuvos darbo žmonių sveikatos apsauga sudarė palankias sąlygas kiekvienais metais stiprinti ir nuolat plėsti sveikatos apsaugos tinklą respublikoje. Plėtra ir investicijos buvo akivaizdžios, bet tikrasis jų poveikis sveikatai nebuvo patikimai įrodytas arba buvo pateikiami tik neįtikėtinai teigiami rezultatai. Valstybės skiriamos lėšos sveikatos apsaugai kasmet didėjo: 1945 m. Tarybų Lietuvos biudžetas sveikatos apsaugai buvo 94 milijonai rublių, o 1955 m. jis jau siekė 290 milijonų rublių. Išaugo gydymo-profilaktikos įstaigų tinklas, pvz. bendras ligoninių tipo įstaigų skaičius padidėjo beveik tris kartus, o

įvairių dispanserių skaičius padidėjo dešimt kartų. Taip pat išaugo sanitarijos- epidemiologijos stočių skaičius. Be to, kaimo vietovėse veikė platus felčerių-akušerių punktų tinklas [49].

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo pastatyta daugiau kaip 200 pramonės įmonių, ir per tą laikotarpį išaugo darbininkų klasė. Todėl visose stambesnės įmonėse ir fabrikuose, turinčiuose 300 ir daugiau darbininkų, buvo steigiami felčerių sveikatos punktai, o turinčių 800 darbininkų – gydytojų punktai, kurie atlikdavo profilaktinį ir gydomąjį darbą. Šių punktų nauda grįsta teiginiais apie mažėjantį pramonės darbuotojų sergamumą bei darbuotojų sanitarinio sąmoningumo didėjimą. Išsamesnių tyrimų ir įvertinimų šiems teiginiams patvirtinti tuomet nebuvo atlikta ir gyventojų sveikatos rodiklių kitimas nebuvo atskirai siejamas su šių punktų egzistavimu, todėl galima būtų teigti tik tai, jog šie punktai visų pirma teikė patogumą darbuotojams, kai jie galėdavo gauti medicinos darbuotojo konsultaciją darbo vietoje, taupydami savo ir darbdavio laiką, t.y. medicinos punktai darbovietėse galimai sąlygojo didesnį sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą. 1945 m. prie įmonių jau veikė 24 felčerių ir 4 gydytojų sveikatos punktai, o 1956 m. – 153 felčerių ir 4 gydytojų sveikatos punktai [11].

TSR Sveikatos apsaugos ministras 1955 m. vasario mėn. 18d. įsakymu Nr. 90 įpareigojo medicinos darbuotojus pagerinti mokyklų medicininį-sanitarinį aptarnavimą, ypač kaimo vietovėse. Ir jau tų pačių metų (1955 m.) rugsėjo mėn. 16 d. LTSR Švietimo ministro įsakymu Nr. 1228, skelbta, kad „miestų ir rajonų liaudies švietimo skyriai sustiprino mokinių sveikatos apsaugos kontrolę, pakėlė higieninių žinių sklaidos lygį“ [40]. Be abejo, medicininis-sanitarinis aptarnavimas priartėjo prie mokinių, galėjo turėti reikšmės mokinių sveikatos švietimui ir sanitarijos žinioms, tačiau tikrasis poveikis mokinių sveikatai vėlgi liko tik prognozuojamas.

Plečiantis medicinos darbuotojų darbo vietoms, imta rengti daugiau specialistų. 1956 m. P. Lazutka (Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas) rašė, kad išaugo vidurinio medicinos personalo, kurio ypač trūko iki 1950 m. skaičius. Parengti 1150 felčerių-akušerių užpildė laisvus etatus miestuose ir kaimuose. Iki 1956 m. Lietuvoje buvo 2773 asmenys su viduriniu medicinos išsilavinimu ir per vienerius metus šis skaičius išaugo iki 8000 (vidurinio med. personalo skaičius padidėjo4 kartus, palyginus su 1945m.). Tačiau skirtinguose šaltiniuose šie skaičiai skiriasi, nėra tikslios informacijos apie tai, kiek ir kokių sveikatos specialistų buvo parengta gydymo įstaigų, lovų bei medicininių darbuotojų skaičiaus didėjimą 1957 m. pateikiama 1-oje lentelėje.

1 lentelė. Gydymo įstaigų ir medicinos darbuotojų statistiniai duomenys Rodikliai 1945 m. 1950 m. 1955 m. 1956m. 10 000 gyventojų 1956 m. Ligoninių ir kitų stacionarinių gydymo įstaigų 98 174 268 284 Lovų skaičius 6 537 10 270 15 250 16 675 60 Gydytojų 891 2 256 3 345 3 680 14 Viduriniojo med. personalo 1 859 5 123 8 643 9 815 35

[šaltinis:Dirsė A. Sveikatos apsaugos pasiekimai tarybų Lietuvoje. 1957; 11. [11]

Matyti, kaip didėjo gydymo- profilaktikos įstaigų tinklas ir medicinos darbuotojų skaičius jose. 1956 m. vykdytas viduriniojo medicinos personalo kvalifikacijos kėlimas. Kvalifikacijos kėlimo kursus baigė 5006 asmenys. Nuolatinė medicinos personalo ir gydymo - profilaktikos įstaigų plėtra buvo vykdoma partijos ir tarybinės vyriausybės skiriamomis lėšomis Lietuvos TSR sveikatos apsaugai. Lėšos kasmet didėjo:

1945 m. sveikatos apsaugos biudžetas buvo 94 mln.rb. 1950 m. - 182,6 mln.rb.

1955 m. - 290 mln.rb. 1956 m. - 350 mln.rb.

Mokslinių duomenų, kaip šios lėšos buvo susijusios su geresniais šalies gyventojų sveikatos rodikliais, rasti nepavyko, tad galima teigti, jos gerėjanti gyventojų sveikata buvo daugiau deklaratyvi, akcentuojant tik didėjančias investicijas ir struktūriškai besiplečiantį gydymo bei profilaktikos įstaigų tinklą.

Spauda rašė, kad socialistinė sveikatos apsauga buvo didžiausias visuomenės iškovojimas. Siekta įtikinti, kad tik komunizmą kurianti visuomenė drįsta prisiimti atsakomybę už visų piliečių sveikatą ir suteikti visiems nemokamą ir kvalifikuotą medicininę pagalbą. Į dirbančiojo sveikatą buvo žiūrima ne tik kaip į žmogaus asmeninį reikalą, bet kaip į visuomenės turtą, nes daugelio svarbiausių liaudies ūkio uždavinių sprendimas priklausė nuo dirbančiųjų sveikatos, sveikatos apsaugos tarnybų veiklos ir medicinos mokslo laimėjimų. Valdančiojo aparato siekta ekonominė nauda iš sveikų gyventojų lėmė tai, kad metai iš metų buvo didinamos lėšos sveikatos apsaugai ir fizinei kultūrai, daugėjo gydytojų ir vidurinio medicinos personalo, plėtėsi ligoninės, sanatorijos, buvo statomos sporto

salės, stadionai, aikštelės, propaguojamas turizmas, fizinė kultūra, sportas [33]. Gyventojų užimtumas veiklomis sveikatos labui galimai suteikė jiems daugiau laisvalaikio ir pramogų galimybių, tačiau lieka neaišku, ar gyventojai iš tiesų tapo sveikesni, labiau dalyvaujantys ligų profilaktikoje, ar sumažėjo ydingo gyvenimo būdo įpročių, lėtinių ligų ir kt.

Literatūros šaltiniai įvardija tam tikrus, kaip skelbiama – rimtus, trūkumus šalia skelbiamų didelių laimėjimų, pasiektų respublikos sveikatos apsaugos srityje. Rašyta, kad įstaigų vidurinis med. personalas buvo perkrautas gydomuoju darbu ir neįtrauktas į profilaktinį darbą. Pvz., 1955 m. 57 proc. apsilankymų namuose atliko vidurinis med. personalas. Visose kaimo, apylinkės laboratorijose ir ligoninėse per tą patį laikotarpį 15 proc. ligonių priėmė vidurinis med. personalas. Tai įrodė, kad felčeriai, akušerės ir medicinos seserys perkrautos tuo darbu, kurį jie ne itin gerai išmanė, kartu neatliko ir savo tiesioginių pareigų [32]. Praėjus dešimtmečiui po karo, 1959 m. spalio mėn. 14-16 d., Lietuvos TSR medicinos darbuotojai buvo išrinkti delegatais į pirmąjį suvažiavimą, kuris vyko Vilniuje. Pirmasis suvažiavimas buvo šaukiamas apsvarstyti svarbiausius sveikatos apsaugos uždavinius, iškilusius su priimtais TS komunistų partija XXI suvažiavimo nutarimais. Septynmečio plane buvo numatytas tolesnis sveikatos apsaugos materialinės bazės stiprinimas – naujų medicininių įstaigų statyba, aparatūros ir vaistų gamybos išplėtimas ir pakankamas gydytojų bei kitų medicinos darbuotojų parengimas. Šioms priemonėms įgyvendinti buvo paskirtos didelės papildomos lėšos (243 mln. rublių).

Randama duomenų, kad nuolat didėjant kadrų (aut. – personalo) skaičiui ir augant kvalifikacijoms, mažėjo tuberkuliozinių susirgimų, suaugusiųjų ir vaikų mirštamumas, ypač nuo plaučių uždegimo ir ūmaus apendicito. Pagerėjo profilaktinis ir sanitarinis-priešepideminis darbas. 1965 m. M. Zaikauskas (LTSR Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojas) deklaravo pasiektus geresnius rezultatus gydomajame- profilaktiniame darbe. Pasak jo, tobulėjo miesto ir kaimo gyventojų medicininis aptarnavimas, buvo gerinama moterų ir vaikų sveikatos apsauga, kovojant su infekciniais susirgimais, tuberkulioze, keliant visuomenės bei kitų žinybų vaidmenį sveikoms darbo ir buities sąlygoms sudaryti. Lyginant 1964 m. su 1958 m. sergamumas tuberkulioze sumažėjo 30,5 proc., o mirtingumas - 35 proc. Respublikinės ligoninės geriau teikė organizacinę-metodinę ir konsultacinę pagalbą rajonų ligoninėms. Respublikinių ligoninių specialistai vykdavo į rajonus ilgesniam laikui, susipažinti su rajonų gydytojų darbu, suteikti konkrečią pagalbą vietoje [70]. Vis tik jei šie gyventojų sveikatos pasiekimai buvo realūs, juos visų pirma turėjo lemti geresnė gydomųjų vaistų kokybė, skaičius ir prieinamumas, kaip antai, atsiradę efektyvūs vaistai nuo tuberkuliozės. Plaučių uždegimas gydomas antibiotikais ir veiksmingesnių antibiotikų atsiradimas farmacijos rinkoje buvo reikšmingesnis nei medicinos personalo ar lovų skaičius.

1966 m. įvykęs TSKP XXIII ir Lietuvos komunistų partijos XV suvažiavimai numatė pagrindines kryptis ir priemones tolesniam šalies vystimuisi penkmečio laikotarpiu. Suvažiavimo

direktyvose dėl 1966-1970 m. penkmečio plano TSRS liaudies ūkiui vystyti buvo atkreiptas medicinos darbuotojų dėmesys į gyventojų medicininį aptarnavimą, kultūros kėlimą, didesnį rūpinimąsi ligoniais, ryžtas toliau plėsti ambulatorijų, poliklinikų, sanitarinės tarnybos, medicinos pagalbos namie, greitosios medicinos pagalbos stočių tinklą, gerinti jų darbą [55]. LTSR Sveikatos apsaugos ministras V. Kleiza apžvelgė baigto penkmečio laimėjimus ir sunkumus, su kuriais teko susidurti, bei iškėlė perspektyvas ateičiai. Nemaža gydymo įstaigų dalis buvo aprūpinta naujausia tarybine bei užsienio aparatūra ir prietaisais: rentgeno aparatais su elektroniniais vaizdo stiprintuvais, daugiakanaliais elektrokardiografais ir elektroencefalografais, dirbtinės kraujo apytakos, ekstrakorporinės dializės ir kitais aparatais bei prietaisais. Šie duomenys rodo, kad kiekybinei sveikatos apsaugos plėtrai buvo skiriamas prioritetas, galvojant, kad tokios sąlygos automatiškai gerins šalies gyventojų sveikata. Taip pat skelbiant viešai didelių lėšų skyrimą gyventojų sveikatai – visų laikų žmogaus brangiausiam turtui – anuometinė valdžia didino savo reputaciją ir eilinių žmonių palankumą, sudarydama įvaizdį, kad valdžiai rūpi kiekvieno sveikata. Be abejo, naujos įrangos atsiradimas turėjo palengvinti ir pagreitinti ligų diagnostiką bei gydymą, užtikrinti kokybiškesnių paslaugų atsiradimą. Įvertinti, kiek tos naujosios technologijos buvo šiuolaikiškos, ir koks buvo jų pasiskirstymas po visą šalies teritoriją sudėtinga. Manant, kad sveikatos apsaugos vystymas ir medicinos pagalbos gyventojams teikimas glaudžiausiai susijęs su medicinos kadrais, per penkmetį (1966-1970 m.) buvo paruošti 6157 medicinos felčeriai, akušerės, laborantai ir medicinos seserys. 1970 m. viduriniojo medicinos personalo skaičius sudarė 75,5/10 000 gyventojų, vietoje 64,8 (1966 m.). Nežiūrint visų pastangų, susijusių su viduriniojo medicinos personalo ruošimu, deklaruojama, kad vis dar jų trūksta, ypač medicinos seserų ir provizorių padėjėjų. Tuo metu vidurinės medicinos mokyklos kasmet parengdavo apie 1230 viduriniojo medicinos personalo, o siekta paruošti du kartus daugiau. Nėra aišku, kokiais siekiamais rodikliais bei specialistų ir pacientų/paslaugų santykiais bei prognostiniais žmogiškųjų išteklių skaičiavimais buvo remtasi, numatant konkrečius rengiamų specialistų skaičius. Užsimenama, kad viena iš trūkumo priežasčių buvo specialistų migracija, t.y. ruošiamų medicinos seserų skaičių reikėjo padidinti dar ir dėl to, kad dalis viduriniojo medicinos personalo darbuotojų išeidavo dirbti į kitas žinybas arba sistemas. Sprendžiant šią problemą, ketinta privilioti personalą socialinėmis garantijomis, t.y. siekta aprūpinti vidurinįjį medicinos personalą butais, nors tuo metu tai vyko pernelyg lėtai [28].

1973 m. balandžio 26 d. Vilniuje įvyko respublikos medicinos darbuotojų aktyvo pasitarimas, skirtas aptarti sveikatos apsaugos būklei, jos vystimosi perspektyvoms ir medicinos darbuotojų uždaviniams, gerinant tarybų Lietuvos gyventojams teikiamą medicinos pagalbą. Pasitarimą atidarė LTSR Sveikatos apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas M. Zaikauskas, o pranešimą skaitė LTSR Sveikatos apsaugos ministras V. Kleiza. Jis įrodė, kad medicinos darbuotojų gretos toliau gausėjo. Per 1971-1972 m. tarybų Lietuvos aukštosios ir vidurinės medicinos mokyklos paruošė 1273 gydytojus, 202 provizorius bei jų padėjėjus ir 2529 viduriniojo medicinos išsilavinimo specialistus. Anot

V.Kleizos, tuo metu Sveikatos apsaugos ministerijos sistemoje dirbo 85 proc. visų respublikos gydytojų ir 87 proc. vidurinio medicinos personalo specialistų. Tarybų Lietuvoje 10 000 gyventojų (1973.I.1) teko 29,9 gydytojo ir 82,7 viduriniojo medicinos personalo darbuotojo (TSRS - atitinkamai 29,5 ir 92). Vis tik Respublikos visų žinybų poreikiams patenkinti reikėjo, kad medicinos mokyklos kasmet paruoštų po 2 tūkstančius viduriniojo medicinos išsilavinimo specialistų (tuo metu buvo paruošiama tik apie 1200).

Respublikos medicinos darbuotojų pasitarimo dalyviai, apsvarstę ir išanalizavę opiausias respublikos sveikatos apsaugos problemas, ragino visus sveikatos apsaugos darbuotojus dar aktyviau, sumaniau, meistriškiau tausoti darbo žmonių sveikatą, siekti, kad respublikoje ryžtingai būtų vykdomas sveikatos apsaugos įstatymas, kovoti už sveiką buitį, darbą ir poilsį, už buities, darbo, aplinkos estetiką, už sveikas, darnias ir gausias šeimas[9]. Siekiai pozityvūs ir savalaikiai, deja, konkretūs veiksmai ir įsipareigojimai, apart didesnės specialistų plėtros, pasitarime, greičiausiai, nebuvo analizuoti, nes šaltiniuose įrašų apie tai nėra.

Susirūpinta socialiniu draudimu ligos ar negalios atveju. 1977 m. pateiktas TSRS konstitucijos projektas, kuris užtikrintų piliečiams teisę į materialinį aprūpinimą ligos atveju arba netekus darbingumo, garantuotų teisę į sveikatos apsaugą. Kaip rašyta spaudoje, „Naujos Konstitucijos projektas <,...> apibendrina visą tarybų valstybės istorijos konstitucinį patyrimą ir suteikia šiam patyrimui naują turinį, atitinkantį dabartinės epochos reikalavimus“. Manyta, kad visaliaudinis konstitucijos projekto svarstymas tarybiniams žmonėms, tarp jų, ir medicinos darbuotojams, tapo akstinu kūrybiniam aktyvumui, iniciatyvai didinti, opiausioms kasdieninėms problemoms spręsti. Daug dėmesio medikai skyrė konstitucijos projekto 42 straipsniui, kurio teiginiai įpareigojo ne tik tausoti žmonių sveikatą, bet ir stiprinti ją, visur ir visada rūpintis augančios kartos sveikata, harmoningu fiziniu ir dvasiniu jos vystimusi, užtikrinant ilgą ir darbingą gyvenimą. Projekto 43 ir 44 straipsniai suteikė teisę į materialinį aprūpinimą senatvėje bei kitais atvejais, ir teisę į butą. Konstitucijos projekto 35 straipsnis užtikrino motinystės ir vaikystės materialinį ir moralinį rėmimą. Šis straipsnis buvo tęstinumas priemonių, nurodytų pagrindinėse TSRS liaudies ūkio vystymo kryptyse 1976-1980 metams, kur buvo numatyta “Moterims, turinčioms, vaikų, sudaryti daugiau galimybių dirbti ne visą darbo dieną arba ne visą darbo savaitę, taip pat dirbti namuose“ [38]. Minėti pokyčiai teisės aktuose rodo, kad sveikatos apsauga tapo susieta su socialinėmis žmonių garantijomis bei motinystės klausimais.

J. Žukauskas rašė: „TSRS Aukščiausiosios Tarybos neeilinė septintoji sesija 1977 m. spalio 7 d. priėmė naują TSRS Konstituciją. Tai labai svarbus istorinis mūsų gyvenimo įvykis, kurį respublikos medicinos darbuotojai kartu su visa liaudimi sutiko dideliu politiniu ir gamybiniu pakilimu. Mums, sveikatos apsaugos darbuotojams, ypač džiugu, kad ,tik ką priėmus naują TSRS Konstituciją, TSKP CK ir TSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą “Dėl priemonių liaudies sveikatos apsaugai gerinti“,

numatant tolesnį medicinos įstaigų tinklo ir jo materialinės bazės plėtimą, visapusišką medicininės pagalbos gerinimą, atkreipiant dėmesį į širdies ir kraujagyslių, onkologines ligas, medicininės pagalbos vaikams ir motinoms gerinimą, tolesnį mokslo vystymą, sanitarinių-higieninių žinių propagavimą ir daugelį kitų priemonių. Labai svarbu, kad šiame nutarime numatytos papildomos medicinos darbuotojų materialinio ir moralinio skatinimo priemonės“ [74]. Šiame deklaratyviame propagandiniame pasisakyme reikėtų įžiūrėti teisingą sveikatos stiprinimo kryptį, kovojant su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis bei onkologiniais susirgimais, kurie iš tiesų buvo opūs tuo metu. Vaikų, motinų sveikatos stiprinimas, gerėjant šalies ekonominiam ir socialiniam gyvenimui, taip pat buvo reikalingas. Vis tik konkrečios priemonės neminimos, toliau akcentuojama begalinė, ir, kaip aiškėja, nuosekliai neplanuota ir nežinia, kur vedanti, struktūrinė kiekybinė sveikatos apsaugos sistemos plėtra.

Galiausiai iš sveikatos apsaugos sistemos vadovų pareikalauta atskaitomybės gyventojams. Nuo 1985 m. lapkričio mėn. vadovaujantys sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai, respublikinių gydymo įstaigų ir rajonų centrinių ligoninių vyr. gydytojai, jų pavaduotojai, mokslinio tyrimo institutų direktoriai ir jų pavaduotojai, kaimo ambulatorijų ir apylinkių ligoninių vyr. gydytojai, miestų ir rajonų sanitarijos ir epidemiologijos stočių vyr. gydytojai ir respublikos vaistinių vedėjai turėjo atsiskaityti respublikos gyventojams. Kaip rašė A. Valavičius (Sveikatos apsaugos ministerija), kad kiekvienas darbuotojas su gyventojais susitikdavo 2 kartus per metus. Susitikimų metu būdavo išgirstama daug spręstinų klausimų, iškelta nemažai problemų. Iš ataskaitų paaiškėdavo, kad dauguma klausimų buvo apie gydymą, gyventojų aprūpinimą medikamentais, konsultacijas respublikos gydymo centruose, stomatologinę pagalbą, narkomanijos problemą. Dalį problemų išspręsdavo rajono gydymo įstaigų vadovai, vaistinių vedėjai, o kita sukaupta medžiaga būdavo svarstoma ministerijos pirminės partinės organizacijos atviruose susirinkimuose. Gyventojų keliamus klausimus analizuodavo ir ,pagal galimybes, spręsdavo atitinkamos ministerijos valdybos, skyriai ir kitos žinybos [66]. Gyventojų įtraukimas į sveikatos apsaugos problemų paviešinimą ir klausimų sprendimą galėtų būti auštančios demokratijos požymis, tačiau sudėtinga įvertinti, kiek ir kokių sprendimų, kokiais terminais būdavo priimama po šių pasitarimų. Žinant didelį biurokratijos aparatą, kuris buvo sukurtas ir funkcionavo tarybų valdžios laikotarpiu, sunku būtų tikėtis spartaus ir veiksmingo problemų sprendimo. Vis tik tuo metu viešėjo korupcija, įvairios jos formos, valdžios atstovai buvo nutolę nuo eilinių žmonių, todėl greičiausiai išspręstų klausimų buvo gerokai mažiau nei spręstinų.

1989 m. Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos VI atkuriamajame suvažiavime priimta rezoliucija dėl sveikatos politikos raidos. Remdamiesi šia rezoliucija, kuri laikyta itin reikšminga, medikai įsipareigojo plėtoti naują Lietuvos sveikatos koncepciją pagal naujuosius visuomenės sveikatos principus, kuriuos pateikė Pasaulio sveikatos organizacija. Taigi, ir sovietinės okupacijos metu

Lietuvos medikai ir mokslininkai sugebėjo palaikyti santykius su užsienio šalimis, nes turėjo gerus ryšius su PSO ir gerą sveikatos informacinę sistemą [22].

1989 m. A. Vinkus (Sveikatos apsaugos ministras) rašė: „Šalyje sukurta ilgalaikė kompleksinė programa “Sveikata 2000“. Tai postūmis keičiant požiūrį į gyventojų sveikatos užtikrinimą, tačiau sėkmė priklauso nuo to, ar supras Lietuvos žmonės ir valdžios organai (įvairaus lygio liaudies deputatų tarybos), kad patys atsako už sveikatą, kad siekti jos reikia vykdant konkrečias priemones, gerinant darbo ir buities sąlygas. Mums atrodė, kad kai kurie gamybos lyderiai susirūpinę tik planų vykdymu, produkcijos didinimu ir visiškai nesidomi, kaip gamyba veikia darbuotojų ir šalia gyvenančių žmonių sveikatą.“ Po daugelio tarybinės valdžios metų, ministro pasisakymas atkreipia dėmesį į tai, jog dideli skaičiai dar nieko nereiškia, kad pati sistema, net ir labai kiekybiškai išvystyta, negali užtikrinti sveikatos visiems žmonėms be jų asmeninių pastangų. Taip pat pabrėžiama, kad neužtenka deklaratyvių lozungų, bet reikia konkrečių veiksmų plano, jų įgyvendintojų ir kontrolės bei rezultatų įvertinimo.

Tuo metu sveikatos apsaugos ministerijos sistemoje dirbo 91 proc. gydytojų ir 86 proc. viduriniojo medicinos personalo. Miestuose ir rajonuose su išvystyta pramone buvo jaučiamas didelis jaunesniojo medicinos ir ūkio personalo darbuotojų stygius. Viena iš trūkumo priežasčių — menkas jų darbo užmokestis. [ 68].

Prieš pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, suaktyvėjo ir medicinos seserų veikla, 1989 m. lapkričio 16 d. Vilniuje buvo sukviestas respublikos medicinos seserų suvažiavimas. Į jį atvyko 305 delegatės, daug svečių. Kaip rašė spauda, tarp delegačių — iš keturiolikos asmenų susidedanti Lietuvos gailestingųjų seserų sąjungos atkūrimo iniciatyvinė grupė: A. Čiočienė, P. Bilinskienė, J. Uleckienė, B. Būdvytienė, A. Holcman, O. Kuklienė, L. Kuodienė, I. Jurelienė, V. Vasiliūnienė, A. Užkalnienė, M. Daukuvienė, J. Ivaškevičienė, N. Švainickienė, D. Jonaitienė.

Įžanginį žodį tarė Lietuvos medicinos seserų suvažiavimo organizacinio komiteto pirmininkė Vilniaus m. I poliklinikos vyr. medicinos sesuo A. Čiočienė – viena žymiausių medicinos seserų lyderių. Pranešėja išsamiai analizavo medicinos seserų socialines problemas, pažymėjo, jog medicinos sesers darbas sunkus ir alinantis. Ypač didelės dvasinės įtampos reikalauja ligonių slauga. Kol medicinos seserims nebus sumažintas darbo krūvis, kol jos dirbs antraeilius darbus, trukdančius sukoncentruoti visą dėmesį ligoniui, slauga nepagerės. Palatos medicinos sesuo turi grįžti prie ligonio lovos. Jos darbą reikia organizuoti taip, kad slaugytų ne 20-30 ligonių, o ne daugiau kaip 8-10. Taigi, imta kelti į viešumą rimtas sveikatos apsaugos problemas, kurios ilgus metus buvo maskuojamos tarybinės propagandos.

Suvažiavime kalbėta, kad seserims nesudarytos tinkamos darbo ir poilsio sąlygos. Ilgą laiką jų atlyginimas nekilo (maksimalus siekė 80 rb.). Apie 42 proc. medicinos seserų neturi buto, jį nuomoja arba gyvena bendrabutyje. Net 68 proc. atostogas praleidžia namie ir tik 5 proc. su įstaigos kelialapiu.

„Tai didelė socialinė nelygybė, nes kitų profesijų žmonės turi geresnes darbo, buities sąlygas, lengviau dirba ir daugiau uždirba“ — teigė A.Čiočienė. Toliau kalbėjo buvusi Gailestingųjų seserų sąjungos narė Veronika Monkutė — Janulionienė, Sveikatos apsaugos ministras A. Vinkus, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas, akademikas A. Marcinkevičius. Konferenciją sveikino Estijos seserų tarybos pirmininkė Remes Teisė, taip pat Latvijos medicinos seserų asociacijos prezidentė Liucija Lapine, TSRS liaudies deputatė O. Mitalienė ir kt. Respublikinės Vilniaus klinikinės ligoninės vyr. medicinos sesuo D. Drilingaitė pasiūlė peržiūrėti medicinos seserų mokymo programą, bei darbo apmokėjimą. Šis renginys rodo, kad Lietuvos medicinos seserys palaikė ryšius su kaimyninėmis Baltijos respublikomis spręsdamos profesinius klausimus bei seserų rengimą, savo problemas keldamos į aukščiausią valdžios lygmenį savo šalyje.

Suvažiavimo metu Lietuvos gailestingųjų seserų sąjungos prezidente išrinkta Onutė Mitalienė, viceprezidente Janina Ivaškevičienė, taip pat išrinkta Gailestingųjų seserų sąjungos taryba iš 92 asmenų. [2]. Medicinos seserų pavyzdžiu sekė akušerės: 1990 m. kovo 28 d. Vilniuje vykusiame suvažiavime jos įkūrė Lietuvos akušerių sąjungą, kurios pirmininke buvo išrinkta vyr. akušerė B. Jakutienė.

Apibendrinant apžvelgtąjį laikotarpį, galima teigti, kad tarybiniais metais sveikatos apsauga buvo viena prioritetinių vadovybės tikslų, tikintis, jog kiekybiškai plėtojant gydymo įstaigų tinklą ir nuolat rengiant vis daugiau specialistų, galima pasiekti geresnės šalies gyventojų sveikatos. Vadovaujantis planinės penkmečio ar septynmečio ekonomikos dėsniais, sveikatos apsaugai skirtos lėšos nuolat didėjo, tačiau nebuvo patikimo atskaitomybės už pasiektus rezultatus. Trūksta duomenų, kokiais kriterijais ir rodikliais vadovaujantis buvo monitoruojami gyventojų sveikatos pokyčiai, kokiu būdu buvo identifikuojamos jų sveikatos problemos. Daugelis skelbtų teigiamų pasiekimų, gerinant gyventojų sveikatą, greičiausiai atsirado dėl kitų priežasčių: efektyvesnių gydymo metodų, veiksmingesnių vaistų (pvz., tuberkuliozei gydyti), naujų formų antibiotikų atsiradimo, gerėjančių ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygų. Nors literatūros šaltiniai mini tam tikrus organizacinius medicinos personalo darbo trūkumus (didelis krūvis, menkas apmokėjimas, sunkios buities ir poilsio sąlygos), pažymi darbuotojų rotaciją ir „nutekėjimą“ į kitas darbo sferas, kur kas rimtesnės tarybinio laikotarpio medicinos problemos nutylimos: korupcija, kyšininkavimas, sveikatos netolygumai, autokratinis valdymas, medicinos personalo hierarchija ir medicinos seserų profesinis nesavarankiškumas, paternalistinis požiūris į pacientą. Stebina ir tai, kad šaltiniai, aprašantys Lietuvos sveikatos apsaugą, nemini bendradarbiavimo su kitomis TSRS respublikomis, nėra pateikiama jokių sveikatos rodiklių tarp respublikinių palyginimų, kas leidžia susidaryti vaizdą, jog sveikatos apsaugos plėtotė Lietuvoje buvo ganėtinai izoliuota ir uždara. Taip pat pastebime, kad artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, imta drąsiau kritikuoti esamą sveikatos apsaugos sistemą ir atviriau kalbėti apie reikalingus pokyčius.

1.2. Medicinos seserų profesinis rengimas ir tobulinimas(is) bei politinis

švietimas tarybiniu laikotarpiu

Ankstyvuoju pokariniu laikotarpiu (iki 1957 m.), plečiantis gydymo ir profilaktikos įstaigų tinklui, sparčiai didėjo ir medicinos darbuotojų skaičius, ypač viduriniojo medicinos personalo, kuriam priklausė medicinos seserys. Gydytojų skaičius padidėjo beveik 4 kartus, viduriniojo medicinos personalo — 4,6 karto. Šiai viduriniojo personalo grupei priklausė: 1104 felčeriai ir felčeriai– akušeriai, 1281 akušeriai, 4716 medicinos seserys. Taipogi rašyta [12], kad tuomet Lietuvos gydymo-profilaktikos įstaigose dirbo nemažai medicinos seserų bei kitų darbuotojų, neturinčių specialaus medicininio išsilavinimo. Dalis iš jų buvo baigę tik trumpalaikius paruošimo kursus. Vadinasi, oficiali kvalifikuotų medicinos kadrų pasiūla netenkino egzistavusio poreikio.

Lietuvai tapus Tarybine Respublika, 1946–1950 m. įsteigtos Respublikinės felčerių-akušerių ir Medicinos seserų mokyklos (Kaunas). Iš šių dviejų mokyklų 1958 m. reorganizuota Respublikinė Kauno medicinos mokykla, o 1971 m. jai suteiktas P. Mažylio vardas.

Šį vardą mokykla gavo dėl didelio P.Mažylio atsidavimo savo profesijai. D.Baliutavičienė, aprašydama tarpukario laikotarpį ir P.Mažylio veiklą, mini: „P.Mažylis labai mėgo akušerių kursus ir skyrė jiems daug laiko ir jėgų. Jis pats sudarydavo kursų programas, ieškojo dėstytojų, mokymo priemonių, priiminėjo pirmąsias kursų klausytojas. P.Mažylis reikalaudavo, kad akušerės būtų sąžiningos, mėgtų savo darbą ir būtų atsidavusios. Savo ranka jis parašė kursus baigusios akušerės pasižadėjimą, kuris būdavo skaitomas iškilmingose išleistuvėse: „Prižadu nėščioms, gimdančioms ir pagimdžiusioms moterims, o taipogi naujagimiui teikti pagalbą dieną ir naktį taip, kaip buvau kursuose mokoma ir kaip akušerių knygose rašoma. Savo darbą prižadu sąžiningai, vienodai turtingoms ir beturtėms. Savo žodžius ir pasiryžimą pildyti, ką esu prižadėjusi, patvirtinu paduodama ranką kursų vedėjui ir mokytojui ir dėdama savo parašą iškilmingoje kursų knygoje“ [3].

Kaip rašė spauda, 1954 m. rugpjūčio mėn. 9 d. vykdant LTSR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymą Nr. 1253-K, respublikinė Kauno laborantų mokykla buvo reorganizuota į respublikinę Utenos medicinos mokyklą. Pirmuoju mokyklos direktoriumi buvo paskirtas P. Laucius. 1956 m. mokyklą baigė pirmoji medicinos felčerių laida (33 felčeriai). 1958 m. — pradėtos ruošti medicinos seserys, o 1961 m. priimta pirmoji medicinos seserų laida vaikų įstaigoms.

Medicinos mokyklų daugėjo. 1944 m. gruodžio 1 d. pradėjo veikti Panevėžio medicinos seserų mokykla, vadovaujama dr. Mykolo Marcinkevičiaus. Mokykla galutinai įteisinta 1945 m. jau direktoriaus Kazimiero Gudelio. 1946 m. birželio mėn. medicinos mokyklą baigė pirmoji pokario medicinos seserų laida (jų buvo 39). Tų pačių metų rugsėjo mėnesį Panevėžyje atidaryta dvimetė akušerių mokykla. Jos direktorius 1946-1949 m. buvo Vladas Dalinda. Tuomet Panevėžyje buvo dvi glaudžiai bendradarbiavusios medicinos mokyklos: akušerių mokykla ir medicinos seserų mokykla.

Nuo 1949 m. vasario 1 d. Akušerių mokykla buvo prijungta prie medicinos seserų mokyklos ir pavadinta Respublikine Panevėžio akušerių mokykla. 1947 m. birželio mėnesį. mokyklą baigė pirmoji akušerių laida. 1954 m. medicinos mokykloje pradėti rengti medicinos felčeriai. 1965 metų gruodžio 17 d. mokyklai buvo suteiktas Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklos vardas.

Po karo ligoninėse buvo gydoma daug ligonių, sužeistųjų. Labai stigo medicinos darbuotojų. Todėl medicinos mokyklos moksleivės ir mokėsi, ir dirbo. Vadinasi, mokymosi sąlygos nebuvo itin lengvos. Kai kuriems medicinos mokyklos mokiniams buvo skiriamos stipendijos (80 rub.). 1945 m. medicinos mokyklose įvestas privalomas karinis parengimas ir fizinis lavinimas [29].

1945 m. spalio mėn. buvo įkurta dar viena, Klaipėdos medicinos mokykla, kurioje buvo rengiamos medicinos seserys, akušerės ir felčeriai. 1971 m. ši mokykla buvo pavadinta gydytojo profesoriaus Juozo Kupčinsko vardu. Tais pačiais metais studentų reikmėms tenkinti pastatytas 400 vietų studentų bendrabutis. Klaipėdos medicinos mokykloje tuo metu mokėsi apie 800 busimųjų medicinos seserų, akušerių ir felčerių [77]. Medicinos seserų studijų programą rengė ir tvirtino TSRS Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija (2 lentelė).

Tarybiniu laikotarpiu mokslas medicinos mokyklose baigusiems aštuonias vidurinės mokyklos klases trukdavo 2 m. 10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą – 1 m. ir 10 mėn. Pokario metais medicinos mokyklose didelis dėmesys buvo skiriamas politiniams, bendriems teoriniams, medicininiams dalykams ir labai sumažintas specialybės praktinių dalykų dėstymas (ligonių slaugymas, pragulų profilaktika ir kt.).

Jaunieji specialistai, baigę dienines medicinos mokyklas, vadovaujantis paskirstymo planu („paskyrimu“), buvo įdarbinami pagal specialybę gydymo-profilaktikos ir sanitarijos-epidemiologijos įstaigose. Laikyta, kad jaunųjų specialistų įdarbinimas planine tvarka – viena iš garantijų, užtikrinančių TSRS Konstitucijos nustatytą piliečių teisę į darbą. Jaunuosius specialistus skirstė jaunųjų specialistų skirstymo komisija, sukurta prie mokslo įstaigos. Mokslo įstaigą jaunuosius specialistus įdarbindavo, atsižvelgiant į jo pasiruošimo laipsnį, sveikatos būklę ir šeimyninę padėtį. Turintys I ar II grupės neįgalumą būdavo skiriami, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę bei šeimos nuolatinę gyvenamąją vietą, arba, jiems sutikus, į vieną komisijos pasiūlytą vietą. Tie, kurių tėvai būdavo I ar II grupės invalidai, nesant šeimoje kitų darbingų narių, skiriami, jiems prašant, į nuolatinę gyvenamąją vietą. Nėščios arba turinčios vaiką iki vienų metų jaunosios specialistės buvo skiriamos į jų šeimų (vyro, tėvo) nuolatinę gyvenamąją vietą, o sutuoktiniai, kartu baigę mokyklą, - į vieno miesto arba rajono įstaigas. Jei vienas iš sutuoktinių baigia mokyklą anksčiau, jis skiriamas bendrais pagrindais, jei vėliau - skiriamas į sutuoktinio paskyrimo vietą. Įstaigų vadovams buvo draudžiama priimti jaunuosius specialistus į darbą trejus metus po mokyklos baigimo be atitinkamos ministerijos (srities sveikatos skyriaus) siuntimo arba pažymos, kad jiems suteikta galimybė savarankiškai įsidarbinti. Taip pat jaunieji specialistai, baigę mokyklas, privalėjo trejus metus atidirbti gydymo-profilaktikos arba sanitarijos-epidemiologijos

įstaigose pagal ministerijos arba srities sveikatos apsaugos skyriaus paskyrimą. Šį laikotarpį įstaigos vadovams buvo draudžiama juos perkelti į darbą, nesusijusi su specialybę, taip pat atleisti jaunuosius specialistus be srities sveikatos apsaugos skyriaus leidimo [1].

2 lentelė. Medicinos seserų rengimo programa Medicinos seserų rengimo

programa

Mokymo ciklai Mokymo dalykai

Bendrojo išsilavinimo Bendrojo išsilavinimo

1. Filosofijos žinių pagrindai 2. Mokslinio ateizmo pagrindai

Bendrojo medicininio išsilavinimo Bendrojo medicininio išsilavinimo 1. Lotynų kalba 2. Genetikos pagrindai 3. Anatomija ir fiziologija 4. Mikrobiologija 5. Farmakologija ir receptūra 6. Higienos pagrindai

Specialiojo išsilavinimo Specialiojo išsilavinimo 1. Bendroji ligonių slauga 2. Vidaus ligos ir ligonių

slauga, patologijos pagrindai 3. Chirurginės ligos ir ligonių

slauga

4. Vaikų ligos ir vaikų slauga 5. Akušerija ir ginekologija ir

ligonių slauga

6. Infekcinės ligos ir ligonių slauga, epidemiologijos pagrindai

7. Nervų ir psichinės ligos ir ligonių slauga, medicininės psichologijos pagrindai 8. Odos ir veneros ligos ir

ligonių slauga

9. Akių ligomis sergančių ligonių slauga

10. Ausų, nosies ir gerklės ligomis sergančių ligonių slauga

11. Fizioterapija, masažas ir gydomoji mankšta

12. Pirminis karinis – medicininis parengimas 13. Darbo sauga ir priešgaisrinė

apsauga.

[šaltinis: N. Bielinienė. Slaugytojų kompetencijos kaitos tendencijos visuomenės poreikių raidos kontekste. Magistro darbas,2007. [5]

Kaip jau minėta, norinčios tapti medicinos seserimis, galėjo stoti į medicinos mokyklą baigusios aštuonias vidurinės mokyklos klases arba, jau vėlesniais metais, baigusios visą vidurinės mokyklos programą. Medicinos seserų ruošimas buvo centralizuotas pagal profesinio rengimo programą, integruotą į tarybų sąjungos sveikatos priežiūros sistemą. Medicinos sesers diplomas bei „išrašas iš žinių įskaitos lapo“, išduoti Klaipėdoje 1947 m. įrodo, kad tuometinės medicinos seserų skyriaus moksleivės, įstojusios į mokyklas po 8 klasių bendrojo lavinimo, buvo mokomos ne tik profesinių, bet ir bendrųjų dalykų: fizikos, biologijos, chemijos, TSRS istorijos, lietuvių, lotynų ir rusų kalbų, aritmetikos. Specialieji profesiniai dalykai buvo daugiau orientuoti į mediciną (farmakologija [pavadinimai originalūs – aut.] su receptūra, vidaus ligos, ligonių slaugymas ir medicinos technika ir t.t.), civilinę saugą (sanitarinės gynybos parengimas, prieššaukiminis karinis parengimas), visuomenės švietimą (ankstyvo ir priešmokyklinio amžiaus vaikų auklėjimo darbas), ir mažiau dėmesio skirta profesionaliam ir savarankiškam ligonių slaugymui. Teoriją ir toliau dėstė gydytojai, o dirbančios medicinos seserys mokė studentus praktinių įgūdžių [53].

Siekiant, kad darbuotojai, turintys didelę praktinę patirtį, galėtų įgyti medicininį išsilavinimą, 1955 m. įvesta vakarinio mokymo sistema, suteikianti išsilavinimą neatitraukiant besimokančiųjų nuo darbo, t.y., neakivaizdiniu būdu. Vakarinis mokymas greičiausiai padėjo spręsti aprūpinimo medicinos darbuotojais problemą.

Taip pat veikė Raudonojo Kryžiaus draugijos medicinos seserų dvimečiai kursai, kuriuose 1958 m. mokėsi 818 žmonių, o per 1955 m. paruošė net 1087 medicinos seseris. Vis tik buvo trūkumų, ruošiant jaunuosius specialistus. LTSR Raudonojo Kryžiaus draugijos centro komiteto teigimu, draugijos kursus baigusios medicinos seserys kartais nepateisindavo savo įsigytų diplomų, nes būdavo gaunami signalai iš įstaigų, kad medicinos seserys yra blogai paruoštos. Raudonojo Kryžiaus draugijos medicinos seserys turėjo būti paruoštos gerai ir kokybiškai, kaip ir medicinos mokyklose, nes jos turėjo visas viduriniojo medicinos personalo teises. Didelė atsakomybė už viduriniojo medicinos personalo darbą tekdavo sveikatos apsaugos skyrių vedėjams, vyr. gydytojams ir kitiems medicinos įstaigų vadovams bei gydytojams-ordinatoriams, kurie kasdien susidurdavo su viduriniais medicinos darbuotojais ir stebėjo jų paruošimo trūkumus. [26].

1954 m. TSRS sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, kad visos medicinos seserų mokyklos 1954 - 1956 m. turi būti reorganizuojamos į medicinos mokyklas su technikumų teisėmis, nes iki to laikotarpio medicinos vidurines mokyklas baigę mokiniai neturėjo teisės tęsti mokslą aukštosiose medicinos mokyklose [26].

Nepaisant kasmet ženkliai didinamo priėmimo į medicinos seserų programas skaičiaus, darbo rinkoje šių specialistų vis dar trūko, imta ieškoti greitesnio jų parengimo būdų. Spauda rašė, kad 1978 m. Klaipėdos medicinos mokykloje buvo įkurta eksperimentinė grupė — be stojamųjų egzaminų buvo priimta 30 jaunuolių, baigusių aštuonias klases be trejetų (su vidurkiu, didesniu kaip 4,3 balo). Tai

buvo mokyklos naujovė, pateisinusi vadovybės lūkesčius ir plačiai žinoma už mokyklos ribų. Eksperimentinės grupės rudens semestro mokslo vidurkis buvo 4,2 (kitų grupių 3,80, praleistų su pateisinama priežastimi paskaitų - 81 val. (kitų 264 val.), pažangumas — 100 proc. (kitų 96 proc.). Apie savo auklėtines ir visą kolektyvą atsiliepė ilgametė mokyklos vadovė — direktorė Liucija Jurkštienė. Ji pateikė duomenis apie mokyklos veiklą. Pirmaisiais pokario metais, vietoj veikusių medicinos seserų kursų ilgainiui (1946 m. spalio 16 d.) buvo atidaryta medicinos seserų mokykla. 1950 m. mokykla išleido 52 medicinos seseris, o jau 1978 m. — 254 medicinos seseris.

1979 m. buvo įteikta 170 medicinos seserų diplomų. Nuo 1957 m. iki 1979 m. su pagyrimu baigė 195 medicinos seserys ir akušerės. Į mokykla buvo priimami moksleiviai su aštuonių ir vienuolikos (dešimties – rusų grupė) klasių išsilavinimu. Per 18 mokyklos gyvavimo metų, ją baigė 2 852 medicinos seserys, 749 akušerės ir 310 felčerių. Penkios auklėtinės, baigusios aukštąsias mokyklas, dirbo dėstytojomis. 1971 m. birželio 9 d. mokyklai buvo suteiktas profesoriaus Juozo Kupčinsko vardas. 1978 m. rugsėjo mėnesį buvo pradėtas eksploatuoti 419 vietų modernus bendrabutis [14].

Patys medikai, kaip rašė Z.Tartilas, o ką jau kalbėti apie ligonius, norėjo savo ar brangių asmenų sveikatą patikėti tik tauriai, kupinai gerumo ir profesinės išminties medicinos seseriai. Vis tik spaudoje randama kritinių pasisakymų medicinos seserų atžvilgiu. Kaišiadorių rajono centrinės ligoninės specialistai diskutavo:

“Jaunosios specialistės būna menkai parengtos darbui. Jeigu Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos auklėtinių ligoninės laukia, tai iš kai kurių kitų mokyklų atsiunčiama nemažai netinkamų specialisčių. Savo teises žino, o apie pareigas nė girdėti nenori. Kasmet bent viena, atvykusi pagal paskyrimą, pabėga, net pareiškimo neparašiusi, - tokia ligoninės vyriausiojo gydytojo Tado Snieškaus nuomonė.“

“Rudenį į rajoną neatvyko šešios seselės. Ir taip, kone, kasmet. Nesu patenkinta daugeliu Panevėžio A. Domaševičiaus, Šiaulių medicinos mokyklų auklėtinių, - sakė ligoninės vyr. sesuo Nijolė Dalangauskienė.“

“Seseles reikėtų skirstyti į darbą ne pagal pažangumą, o pagal gyvenamąją vietą. Tada atkristų nemažai daliai ir buto problema. Deja, skirstoma ne pagal šį kriterijų,- sako vyr. gydytojas.

Gal taip ir reikėjo daryti? Kas iš to, jei jaunas specialistas, paskirtas į kitą rajoną, namų link žvalgosi, kartais net į darbą neišeina, kad tik jį atleistų. Opiausia problema jaunų specialistų buvo gyvenamasis plotas, nes ne visos gydymo įstaigos suteikdavo bendrabučius, dažnai reikėdavo nuomotis kambarį, brangiai už jį mokėti“ [62].

Šis posėdžio išrašas rodo, kad tarybinis medicinos darbuotojų paskyrimo sumanymas nebuvo veiksmingas, priešingai, kėlė daug rūpesčių tiek vadovams, ir nėra visiškai patrauklus darbuotojams. Taip pat aiškėja, kad nors medicinos seserys buvo rengiamos pagal vieningas TSRS programas, parengimo kokybė tarp atskirų įstaigų ženkliai variavo ir vadovai tai aiškiai stebėdavo.

Nuo 1972 m. Lietuvoje pradėtos ruošti medicinos seserys-stomatologo pagalbininkės (Kaune).

Tobulinimas(is). Kartu su medicinos seserų ir kito viduriniojo medicinos personalo rengimu, vyko šių darbuotojų tobulinimas, perkvalifikavimas, rengimas specializacijoms. Reta profesinė grupė tarybų valdžios laikotarpiu (o ir vėliau) turėjo galimybę tobulintis specialiai šiam tikslui įkurtoje institucijoje. 1946 metais Vilniuje prie Sveikatos apsaugos ministerijos buvo įkurtas Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos (SDTS) centras. Ši mokymo įstaiga iš pradžių vadinosi Medicinos kursų bazė, vėliau – Respublikiniai gydytojų ir viduriniojo medicinos personalo specializacijos kursai, Respublikiniai medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursai (1963-1967) [76]. Nuo 1954 metų susikūrus įstaigose medicinos seserų taryboms, vidurinis medicinos personalas kvalifikaciją keldavo dviem būdais: kartą per mėnesį organizuodavo bendras konferencijas ir kėlė kvalifikaciją skyriuose. Daug dėmesio buvo skiriama populiarinant pažangius darbo metodus, keičiantis darbo patirtimi su kitomis gydymo įstaigomis. Patikrinus atskirų skyrių darbą, trūkumai buvo aptariami konferencijose, skyrių gamybiniuose susirinkimuose. Kiekvienos konferencijos metu viena tema buvo skiriama dalykinei kvalifikacijai kelti, kita politiniams—ekonominiams, ateistiniams klausimams nagrinėti. Medicinos sesers vaidmuo buvo nuolat akcentuojamas spaudoje, tačiau tuo metu jis sietas su patarnavimu gydytojui. Nuo 1955 m. pradėtame leisti žurnale „Sveikatos apsauga“ skyriuje „Vidurinio medicinos personalo klausimai“, medicinos seserys galėdavo rasti vertingų straipsnių apie medicinos sesers darbą ligoninėje, vaidmenį ligonių slaugyme bei kvalifikacijos kėlimą ir pan. Kaip rašė medicinos sesuo Muravjova: „Mes norime pareikšti savo nuoširdžią nuomonę, atkreipdami gydytojų dėmesį į tai, kad jų darbas dažnai būna nesėkmingas, jeigu jis yra nesuderintas su vidurinio med. personalo darbu. Kuo bedirbtų gydytojas, visur jo patikimiausias padėjėjas — felčeris, medicinos sesuo. Iš tikrųjų didelį vaidmenį sveikatos apsaugos sistemoje vaidina vidurinis medicinos personalas. Be jo neįmanoma organizuoti tinkamo ligonių gydymo ir juo labiau įgyvendinti profilaktinių priemonių ir plačiau išvystyti sanitarinio švietimo darbą. Mūsų liaudis aukštai vertina sveikatos apsaugos darbuotojų veiklą, jų tarpe ir vidurinio medicinos personalo darbą. Šį pasitikėjimą galima pateisinti tiktai nuolat keliant medicinos seserų ir felčerių teorinį ir praktinį lygį, nuolat gerinant gyventojų medicininį aptarnavimą“ [44]. Taigi manyta, kad kuo labiau patyręs medicinos personalas, kuo jis daugiau turi teorinių ir praktinių žinių, tuo gydomojo ir profilaktinio darbo kokybė aukštesnė, tuo veiklos rezultatai geresni.

TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga) Sveikatos apsaugos ministerijos 1955 m. liepos mėnesio 5 d. įsakymu Nr.143-M nurodoma, kad vidurinis medicinos personalas (felčeriai, akušerės, med. seserys, sanitarijos felčeriai) turi išklausyti kvalifikacijos kursus ne rečiau kaip 1 kartą per 5 metus [26]. Deklaruota, kad kiekvienas medicinos darbuotojas turi nuolat gilinti savo specialybės žinias, studijuoti ir taikyti praktikoje visa tai, kas nauja ir pažangu. Vis tik, naujų žinių įgijimas daugiausia sietas su minėto centro organizuotais kursais, nes vidurinio medicinos personalo vietinės, rajoninės bei tarprajoninės konferencijos, seminarai, paskaitos pradėtos organizuoti tik po kelerių metų.

Gerinant ligonių slaugymą, didelės reikšmės turėjo keitimasis patyrimu. 1955 m. Vilniaus vaikų ligoninėje medicinos seserų konferencijoje, medicinos sesuo Svirskytė papasakojo apie savo darbo patyrimą, slaugant ligonius, sergančius plaučių uždegimu. Kolektyvas nutarė medicinos sesers Svirskytės darbo patyrimą pritaikyti kitiems ligoniams, sergantiems plaučių uždegimu. Ligoninės vadovybė parėmė šią medicinos seserų iniciatyvą [42]. 1956 m. vidurinio medicinos personalo bendras skaičius sudarė 8240 asmenų, jų tarpe buvo felčerių, felčerių - akušerių 1104, akušerių 1281, medicinos seserų 4716 ir visa eilė kitokių medicinos darbuotojų. ( vidurinio medicinos personalo skaičius padidėjo, palyginus su 1945 m. 4 kartus).

Medicinos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo tvarka buvo reglamentuota Sveikatos apsaugos ministro 1956 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 499 ir 1956 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 525. Viduriniųjų medicinos darbuotojų kvalifikacijai kelti buvo numatytos šios formos: parengimo kursai neatitraukiant nuo darbo (Vilniuje, Kaune bei Respublikinėse įstaigų bazėse), su pertraukomis parengimo kursai (įstaigų bazėse), siuntimas darbo vietos principu į specialias įstaigas, be to, seminarų, konferencijų ir paskaitų būdu. Rekomenduota įstaigose organizuoti seserų tarybas [38].

1957 m. gegužės 25 d. Klaipėdos ligoninės medicinos seserų tarybos iniciatyva surengta Klaipėdos miesto ir zonos rajonų vidurinio medicinos personalo konferencija. Konferencijos metu dalyviai išklausė gyd. Pasvensko ir med. sesers Šaulutės (aut. – vardai šaltinyje neminimi) pranešimus – apie pirmosios pagalbos teikimą, gyd. Cukermano – apie ikivėžinius susirgimus, med. sesers Kecoriūtės – apie vaikų, sergančių plaučių uždegimais, slaugymą. Klaipėdos ligoninės med. sesuo Raišutienė kalbėjo apie dispanserizacijos reikšmę, jos įgyvendinimą, apylinkės medicinos sesers uždavinius, padedant apylinkės gydytojams, atlikti ligonių dispanserizaciją. Neverdauskaitė pasidalijo savo asmeniška patirtimi, kaip slaugyti ligonius namuose. Jos teigimu, esant tinkamoms buitinėms sąlygoms ir gerai organizavus namuose ligonių ištyrimą, gydymą ir slaugymą, jų gydymo rezultatai, net esant kai kuriems ūminiams susirgimams, nekalbant jau apie lėtinius, neblogesni kaip stacionare. Paruoštas pranešimas buvo Telšių rajoninės ligoninės med. sesers Zinkevičiūtės “Silpnų vaikų patronažas Telšių vaiko konsultacijos 1952-1956 m. duomenimis“. Tačiau buvo įžvelgta ir kai kurių trūkumų: tai kad konferencija vyko 1 dieną ir per 7 val. reikėjo išklausyti 11 pranešimų. Taip pat buvo