KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Julijos Starik
TĖČIŲ DALYVAVIMO NEIŠNEŠIOTŲ NAUJAGIMIŲ SLAUGOJE PATIRTIS
Magistro darbasDarbo vadovas Doc. dr. R. Butkevičienė
TURINYS
SANTRUMPOS ... 5 Ž ODYNAS ... 5 ĮVADAS ... 6 TYRIMO TIKSLAS... 8 TYRIMO KLAUSIMAS ... 8 TYRIMO OBJEKTAS ... 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 91.1 Šeima ž mogaus gyvenime ... 9
1.2 Tėvystė ir motinystė ... 11
1.2.1 Tėvystės ir motinystės poreikiai... 11
1.2.2 Tėčio vaidmuo ... 13
1.2.3 Tėtis ir naujagimis: kaip susiformuoja ryšys... 15
1.2.4 Kultūrinis visuomenės požiūris į tėčio vaidmenį ir socialinę politiką ... 17
1.3 Tėvų išgyvenimai gimus neišnešiotam ar sergančiam naujagimiui ... 19
1.4 Bendradarbiavimo santykių aktualumas... 21
2. TYRIMO METODOLOGIJA ... 23
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS... 26
3.1 Kūdikio gimimas: tėčio reakcija... 26
3.2 Sąveiką su gydytojais ir slaugytojais... 36
3.3 Tėčių įsitraukimas į kūdikių slaugymą... 42
3.4 Savojo vaidmens suvokimas... 47
ĮŽVALGOS ... 55
REKOMENDACIJOS... 56
Praktinės rekomendacijos... 56
Rekomendacijos tolimesnėms tyrimams ... 56
LITERATŪROS SĄRAŠAS... 57
Starik J. „Tėčių dalyvavimo neišnešiotų naujagimių slaugoje patirtis“, magistro baigiamasis darbas/mokslinis vadovas doc. dr. Rūta Butkevičienė; Kauno medicinos universitetas, slaugos fakultetas, slaugos ir rūpybos katedra – Kaunas, 2009 – 61p.
SANTRAUKA
Raktažodžiai: neišnešiotas naujagimis, tėvystė, naujagimių slauga, tėčių patirtis
Darbo tikslas: ištirti tėčių dalyvavimo neišnešiotų ar sergančių naujagimių slaugoje patirtį. Tyrimo klausimas: kokia tėčių dalyvavimo neišnešiotų ar sergančių naujagimių slaugoje patirtis? Tyrimo objektas: yra tėčių dalyvavimo neišnešiotų ar sergančių naujagimių slaugoje patirtis.
Tyrimo metodologija. Tyrimas kokybinis fenomenologinis. Atranka tikslinė. Tyrime duomenų rinkimo būdas – stebėjimas, pusiau struktūruotas interviu ir literatūros analizė. Apklausti 5 neišnešiotų naujagimių tėčiai, kurie tyrimo laikotarpiu dalyvavo savo naujagimių slaugoje.
Starik J. „Fathers' experience in participation of nursing of premature babies“, master's degree final project/scientific supervisor assoc.prof.. Rūta Butkevičienė, MD, PhD; Kaunas University of Medicine, Nursing faculty, Department of Nursing and Care – Kaunas, 2009 – 62p.
SUMMARY
Keywords: premature baby, fatherhood, neonatal nursing, fathers' experience
The aim of the study: to investigate fathers' experience in participation in nursing of premature or ill babies.
The question of the study: what is the experience of fathers who are involved in the nursing of premature or ill babies?
Object of the study: fathers' experience in nursing of premature or ill babies.
Methodology: Qualitative phenomenological analysis. Method of collecting information used in the study – observation, semi-structured interview and literature analysis.
five fathers who were involved in nursing of their premature babies were interviewed.
SANTRUMPOS
CNS – centrinė nervų sistemad. – diena
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos m. – metai
m - vidurkis min. – minutės proc. - procentai t.t. – taip toliau t.y. – tai yra
Ž ODYNAS
Neišnešiotas naujagimis – naujagimis, kuris gimė anksčiau nei 37 nėštumo savaitę
„Kengūros“ metodas, „oda prie odos“ metodas – neaprengto naujagimio priglaudimas prie nuogos motinos ar tėvo krūtinės
Gestacinis amžius – skaičiuojamas nuo pirmos paskutinių menstruacijų dienos iki vaiko gimimo dienos (lotyniškai gestatio – nėštumas)
ĮVADAS
Tradiciškai visuomenės, tautos kultūroje – papročiuose, tautosakoje, religijoje, moksle, poezijoje – motinystei skiriamas didesnis dėmesys nei tėvystei. Tačiau auklėjant vaikus jokiu būdu nepraranda reikšmės tėvo asmenybė, jo dvasinis pasaulis [14]. Tėvas turi be galo didelę įtaką visam tolimesniam vaiko gyvenimui – charakterio stipriosioms savybėms atskleisti [24]. Tėvo dalyvavimas stabilizuoja ir skatina sveiką šeimos funkcionavimą [41].
Kūdikio gimimas – tai naujų santykių sukūrimas tarp vyro ir moters kaip tėvų [32]. Taip pat tai tėvystė ir motinystė, kuri reiškia ne tik gilu ryši, bet ir naujas, sudėtingas užduotis [54]. Tapus tėvais vyras ir moterys turi koreguoti savo įprasta gyvenimą, ypač vaiko pirmaisiais gyvenimo metais [64]. Perėjimas į tėvystę ir integracija kūdikio į šeima gali sietis ne tik su vystymosi pokyčiais, bet taip pat ir su stresu [75, 76].
Per pastaruosius dešimtmečius tėvystes supratimas pasikeitė: tėvai ir vaikai turi daugiau rūpintis vieni kitais, tėvai turi praleisti daugiau laiko su savo vaikais, ir tėčiai šiandien, skirtingai nuo savo tėvo, atsižvelgiant į jų patirtį, turi dalyvauti savo vaiko priežiūroje [46, 69, 70]. Tačiau skirtumai tarp vaidmenų vyrų ir moterų kasdieniniame šeimos gyvenime vis dar yra susiję su lyčių perspektyva, ir akivaizdu, kad tradicijos vis dar įtakoja tėvystė (vyriškos lytės) [68]. Nystrom ir kt. (2004) pabrėžia, kad tradiciškai tėvas šeimoje turi saugotojo ir aprūpintojo vaidmenį. Taip pat priklausomai nuo santykių ir aplinkybių, turinčių įtaka šeimos gyvenimui, vyrai turi didelę įtaką tėvystės interpretacijai [64]. Nepaisant visų žinių apie tėvystė, daugelis vyrų dar vis mažai įsitraukę į vaiko priežiūra ir įsisąmonina koks jų naujas vaidmuo kaip tėčio ir kaip tai gali paveikti jų gyvenimą [41].
Lietuvos kontekste atliktų tyrimų, analizuojančių tėčių dalyvavimą vaiko priežiūroje, patyrimą ir poreikius gimstant neišnešiotam ar sergančiam kūdikiui nėra daug, kas rodo nagrinėjamos temos naujumą bei analizės būtinumą.
Šio mokslinio darbo tikslas yra atskleisti tėčių dalyvavimo neišnešiotų naujagimių slaugoje patirtį.
Pirmoje šio darbo dalyje, literatūros apžvalgoje, pateikiami teoriniai tėvo vaidmens vaiko gyvenime aspektai, susiję su šeimos kaip sistemos samprata, tėvystes poreikiais, tėvo ir naujagimio ryšio formavimosi, išgyvenamu stresu gimus neišnešiotam ar sergančiam naujagimiui, aktyvios tėvystes privalumais ir bendradarbiavimu su specialistais. Empirinėje darbo dalyje pristatomi kokybinio tyrimo – pusiau struktūruoto interviu su tėčiais, rezultatai, pabaigoje pateikiamos darbo išvados ir rekomendacijos.
Tyrimo „idėja“
Mano bakalauro studijų baigiamąjį darbą rašiau tema “Šeimų, kurių naujagimiai gydomi ir slaugomi Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, poreikių vertinimas”. Pokalbiuose su šeimomis išryškėjo ypatingas vyro - tėčio vaidmuo šiuolaikinėje šeimoje. Laukiant mažylio, vyras atsakingas už būsimosios mamytės ir kūdikio savijautą, todėl jo vaidmuo šeimoje labai sustiprėja. Ką tik tapusiai mama moteriai labai reikia draugo ir lygiaverčio partnerio, su kuriuo ji galėtų pasitarti, pasidalyti savo dvejonėmis ir baimėmis.
Vaiko priežiūra vyrui — nemenkas iššūkis. Moteris nesąmoningai ruošiasi motinystei dar būdama maža mergaitė, supdama lėles, vyrai įgimto tėvystės jausmo neturi. Prižiūrėdama kūdikį moteris remiasi intuityviu patyrimu ir vidiniu ž inojimu, o vyras tai tiesiog išmoksta. Mama moka nuspėti, ko kūdikiui konkrečiu metu labiausiai reikia, vyras remiasi sąmoningu žinojimu, protu ir atmintimi. Jeigu tėtis tvirtai išmoksta vaiko priežiūros pradžiamokslį, jis būna puiki auklė -kasdienėse situacijose rečiau puola į neviltį, lengvai nepasiduoda emocijoms. Taip teigia mokslininkai ir psichologai.
TYRIMO TIKSLAS
Tikslas - atskleisti tėčių dalyvavimo neišnešiotų naujagimių slaugoje patirtį.
TYRIMO KLAUSIMAS
Tyrimo klausimas - kokia tėčių dalyvavimo neišnešiotų naujagimių slaugoje patirtis?
TYRIMO OBJEKTAS
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Šeima ž mogaus gyvenime
„Žmogus sutvertas laimei ir laimė yra viso gyvenimo tikslas“, sakė Aristotelis. Ž mogaus gyvenimas ir yra nuolatinis laimės siekimas, susijęs su gyvenimo prasmės ir tikslo supratimu, su savo gyvenimo vizija [16]. Todėl svarbu paminėti, kad gyvenimo pilnatvė geriausiai juntama šeimoje, nes šeimoje vyrauja gilūs ir nusistovėję tarpusavio santykiai, pagrįsti bendra šeimos istorija, pasaulio ir gyvenimo tikslo suvokimu, nes šeima – tai sistema, daž niausiai sujungianti tris kartas [52].
Litvinienės (2002) teigimu, šeima yra svarbiausias veiksnys apsprendžiantis vaiko asmenybės tapsmą. Pagrindinis šeimos bruožas yra dvasinė ir fizinė tėvų ir vaikų sąveika. Šeima pati pirmoji teikia vaikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reikšmių supratimą. Šeimos ryšiai bei tėvų santykis su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis [14].
Tačiau, kaip pabrėžia Butkevičienė (2008), šeimos sudėties ir struktūros atmainos gali būti labai įvairios. Skyrybos ir kartotinės vedybos sukuria netradicinę šeimos struktūrą. Daugėja santuokos neįregistravusių ir vaikus auginančių porų. Kartais tėvai egzistuoja fizine prasme, tačiau jų nėra emocine prasme [9].
Nagrinėjant šeimos reikšme žmogaus gyvenime svarbu paminėti, kad šeima yra socialinė sistema. Tai yra maža grupė artimai tarpusavyje susijusių asmenų, kurie jungiasi į vieną vienetą, kad atlikti tam tikras funkcijas ir pasiekti tam tikrus tikslus [49]. Visos šeimos turi savo taisykles. Kiekvienam šeimos nariui yra numatytos tam tikros funkcijos ir vaidmenys. Šeimoje vyrauja tam tikra galios struktūra, būdai, kuriais šeima sprendžia iškilusius sunkumus [52].
Taip pat svarbu paminėti šeimą paaiškinančias teorijas, nes jomis remiantis galima labiau suvokti, paaiškinti ir nuspėti šeimos nariu elgesį, poreikius, šeimos kitimą ir sunkumus [48]. Pagrindinės teorijos yra - sistemų teorija, šeimos struktūrinė-funkcinė teorija, šeimos raidos teorija. Šios teorijos yra tarpusavyje susijusios ir vieną kitą papildo. Jos paremtos ilgalaikiais stebėjimais, mokslo tyrimo duomenimis. Toliau trumpai aptarsim kiekviena iš jų.
Bronfenbrenner (1979), įžymus psichologas, šeima pavaizduoja kaip dalį struktūros, su atskirais šeimos nariais, viduje supančios aplinkos. Ši aplinka yra žinoma kaip mikrosistema. Asmuo ir šeima esantis viduje ir veikiami mezosistemos (supanti didesnė aplinka) ir net dar didesnės aplinkos – makrosistemos, socialinės aplinkos, kuri apima bendruomenės ideologiją, vertybes, socialines įstaigos. Šeima turi savo ribas, kurios lemia šeimos atvirumą, uždarumą ar chaotiškumą [30]. Sistemų teorija nagrinėja šeimos procesus, o ne tik vertina šeimą kaip aplinką, kurioje funkcionuoja kuris vienas šeimos narys [9].
Struktūrinė-funkcinė šeimos teorija nagrinėja šeimos struktūrą ir funkcijas, kurias šeima turėtų atlikti visuomenei ir šeimos nariams šeimos sistemos viduje. Šeimos struktūra reiškia šeimos vidaus organizaciją (šeimos sudėtį ir vidaus tarpusavio sąveiką) kuria remdamasi šeima šias funkcijas atlieka. Šeimos struktūros elementai: šeimos nariai ir jų vaidmenis, šeimos kultūrą, vertybės [9].
Friedman (2003) išskyrė penkias šeimos funkcijas: emocinės paramos, socializacijos, reprodukcinė, ekonominė, sveikatos priežiūros [49].
G. Navaitis (2002) nurodo, jog šeima atlikdama tam tikras funkcijas tenkina atitinkamas poreikių grupes: tėvystės ir motinystės, savęs išreiškimo vaikuose, bendravimo su vaikais; materialinių šeimos narių poreikių; simpatijos, savigarbos, emocinio palaikymo, psichologinio saugumo; bendro laisvalaikio, savitarpio dvasinio praturtinimo [17].
Šeimoms būdingas tam tikras raidos (vystymosi) procesas. Šeimos vystymosi teorija grindžiama keturiomis pagrindinėmis prielaidomis: šeimos vystosi ir keičiasi; kadangi žmonės bręsta ir bendrauja su kitais, jie rodo iniciatyvą, išsako savo poreikius; šeimos ir jų nariai įvykdo tam tikras už duotis; visos šeimos turi pradžią ir pabaigą [49]. Šeimai būdingi tam tikri gyvenimo ciklai, kurie jai itin reikšmingi. Šie ciklai yra susiję su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais. Kiekvienas raidos/ciklo tarpsnis meta tam tikrą iššūkį šeimai – būtini vaidmenų pokyčiai ir nauja tarpusavio santykių ir santykių su aplinka kokybė [15].
sociologijos srityse. Ši teorija nagrinėja šeimos ir kitos socialinės sistemos (sveikatos priežiūros , švietimo sistema) santykius.
Apibendrinant literatūros analizę, galime teigti, jog šeima paaiškinančios teorijos turi panašumų. Teorijos aiškina, kad šeima bendrauja su savo vidinėmis ir išorinėmis aplinkomis ir turi būti nagrinėta kontekste.
1.2 Tėvystė ir motinystė
1.2.1 Tėvystės ir motinystės poreikiai
Vaikas ir šeima yra nedaloma biologinė, emocinė, socialinė, pažintinė ir dvasinė visuma. Šeimos samprata daugelio žmonių požiūriu yra neatskiriama nuo galimybės susilaukti vaikų, juos auginti ir auklėti [20]. Noras turėti vaikų, ugdyti jų asmenybes yra viena svarbesnių šeimos kūrimo bei jos stabilumo išsaugojimo paskatų [17].
Kūdikio gimimas yra nepakartojamas įvykis abiejų tėvų gyvenime. Tai biologinės prigimties realizavimas. Kad ir kaip vaizdžiai draugai pasakotu apie savo vaikus, niekas negali iš tikrųjų įsivaizduoti, ką kiekvienam reiškia kūdikio gimimas [15].
Nagrinėjant tėvystės ir motinystės poreikius svarbu plačiau aptarti šeimos vystymosi tarpsnį „kūdikio susilaukusi pora“. Šio tarpsnio trukmė priklauso nuo to, kiek vaikų auga šeimoje ir koks jų amžiaus skirtumas [44]. Šiame etape šeima turi įvykdyti keturios vystymosi užduotys (žr. priedas Nr. 1).
Šio tarpsnio pradžioje tėvai būna susijaudinę ir susirūpinę dėl savo kūdikio. Šis susirūpinimas dažniausiai mažėja po kielių dienų, kadangi tėvai ir kūdikis pradeda pažinti vienas kita. Tėvai nesąmoningai gali priešintis savo naujam vaidmeniui. Situacija gali apsunkinti pagalbos trukumas iš šeimos ir draugų; prieštaringi paslaugių draugų , šeimos, ir sveikatos priežiūros profesionalų patarimai; dažnas pabudimas kūdikio naktį; motinos fizinis ir psichologinis nuovargis. Moteris šiame etape turi susieti vyrą ir kaip sutuoktinį ir kaip tėvą ir atvirkščiai [49].
komplikuoja tėvystę: dauguma asmenų šiandien nėra pasiruošti būti tėvais ir kad romantizuojamas vaiko auginimas mūsų visuomenėje [49].
Teigi tėvystė ir motinystė, visų pirma, tai suvokimas, kad esi tėvas ir motina. Tik tada pasidaro aišku, kad tai ir pareiga, ir didžiulė atsakomybė. Matulienė (2001) pabrėžę, kad motina ir tėvas nevienodai suvokia tėvystę ir motinystę. Motina pradeda tai suvokti nuo pirmųjų kūdikio judesių. Tėvas gi tėvystę suvokia tik vaikui gimus arba netgi dar vėliau. Suvokimas yra savęs identifikavimas su tėvu ir motina, kaip socialine grupe [15, 16, 20].
Tėvas greičiau suvokia savo socialinę atsakomybę kaip asmuo, kuris aprūpina šeimą. Tik vėliau, kai tenka rūpintis ir kūdikiu, tėvo požiūris į kūdikį pasikeičia: iš besirūpinančiojo materialiai, jis tampa dvasiškai bendraujančiu, žaidžiančiu su kūdikiu. Taip pat tėvystė ir motinystė – tai tokia patirtis, kokios nelemia įgyti tiems, kurie neturėjo arba neaugino vaikų. Teigiamiems aspektams galėtu būti priskirti: žaidimai, garbingumo jausmas, draugystė, pasididžiavimas, šeimos tęstinumas [15]
Labai svarbi motyvacija, kodėl šeima nori turėti vaikų. Miškinis (2003) išskiria tris motyvų rūšis: psichologinius, socialinius ir ekonominius (žr. priedas Nr. 2) [16]. Išanalizavus šaltinį galima teigti, kad motyvuose „užkoduota“ tai, ko mes labiausiai trokštame. Vyras ir moteris tapdami tėvais realizuoja savo poreikius globoti ir kontroliuoti [17].
Galima pasakyti, kad žmonija gimdo ir augina vaikus dėl vienos itin paprastos priežasties – pratęsdama savo egzistenciją. Apsisprendimas turėti vaikų pirmiausiai yra individualus, tačiau tam tikrą poveikį daro ir socialinė aplinka. Teigiamą poveikį sutuoktinių apsisprendimui turi: šeima, draugai, religija, vyriausybė ir jos institucijos [15, 22].
Anot Seliokienės (2004) žmonių elgsenoje asmeniniai motyvai neretai būna stipresni už visuomeninius. Tikriausiai moterys yra labiau motyvuotos turėti savo palikuonių, tačiau tokie motyvai nesvetimi ir vyrams. Nemaža dalis vyrų palieka šeimą, jeigu negali turėti vaikų [22].
1.2.2 Tėčio vaidmuo
Dauguma autorių analizuodami tėvystės ir motinystės ypatumus, tėvo ir motinos vaidmens reikšmingumą vaiko gyvenime, nurodo, jog motinos vaidmuo (ypač kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje) yra reikšmingesnis negu tėvo [4, 14, 18, 22]. Motina tiek fiziškai, tiek dvasiškai labiau susijusi su savo kūdikiu: ji nešioja kūdikį įsčiose, gimusį maitina krūtimi, nuolat būna greta, todėl jos įtaka vaikui didesnė. Tačiau vaiko pilnutinės asmenybės formavimosi procese labai svarbus tėvo vaidmuo. Tėvo ryšys su vaikais visiškai kitoks [41]
Nuo apvaisinimo akimirkos vyras „berods jokios jėgos augančiam vaikui nebeteikia [14]. Svarbiausia užduotis nėštumo metu tenka motinai – išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį [4]. Nuo motinos minčių šviesumo, dorumo, kilnumo priklausys gimstančiojo dvasios grožis. Tėvo pareiga – pasirūpinti, kad tokios giedrios mintys kuo dažniau aplankytų besilaukiančią žmoną [14].
Kai kurie psichologai ir sociologai šiandien yra tos nuomonės, kad būsimasis tėvas ne tik turėtų būti prie gimdyvės gimdymo metu, bet ir gerai suprastų fizinius, emocinius savo žmonos pasikeitimus nėštumo, gimdymo metu bei pogimdyminiame periode ir tuo pačiu geriau pasiruoštų savo vaidmeniui [14, 15].
Taigi, tėvo jausmai įvairūs ir prieštaringi. Jis dėkingas žmonai ir kartu gali jausti pavydą. Jis išdidus, nes pasitvirtino kaip vyras, tačiau tuo pat metu jam atrodo, kad jis nereikalingas ž monai. Jis rūpinasi žmonos sveikata, o kartais jam norisi užmiršti, kad ji nėščia. Šalia žmonos jis drovus kaip jaunuolis, tačiau tuo pat metu jaučia, kad vyriškėja, greitai taps vyru, tėvu [14].
Apie tėvystę galima kalbėti biologine ir dvasine prasme. Wojtyla (1994) nurodo, jog biologine prasme tėvystė – „vaiko, kuriam duotas gyvenimas, perteiktas egzistavimas, turėjimas. Tėvystė – ypatingo dvasinio tobulumo ženklas. Jos esmė visada yra koks nors „pradėjimas“ dvasine prasme, sielų formavimas“ [20].
Vaikas gimsta berniuku arba mergaite. Tačiau psichologinė orientacija dar neišreikšta. Jei tėvas kartu su motina rūpinasi kūdikiu, tai vyro įtaka gali išryškėti jau pirmaisiais gyvenimo metais [14].
Teisingai lytinei orientacijai kaip modelis labiausiai tinka tėvas [14, 18, 78]. Bendraudamas su tėvu berniukas mokosi būti vyru, įsigyja tipiškų vyriško charakterio ypatybių. Tai padaryti jam nesunku – tereikia mėgdžioti tėvą. Mergaitė stebėdama tėvą susidaro įvaizdį: kaip vyrai elgiasi su moterimis, kokie yra vyriškojo būdo niuansai [4, 16, 78].
Kalbant apie santykinį dažnį, tėčiai skiria daugiau laiko žaidimams, nei motinos. Kai vaikai yra maži, tėčiai linkę įsitraukti ir skatinti fizine veikla. Su mokyklinio amžiaus vaikais tėčiai daugiau pramogauja, pvz., pasivaikščiojimai, ekskursijos, taip pat asmeniški pašnekesiai [41, 50, 79].
Kadangi mokytojai yra šalininkai vaidmens modelio, siūlo tėčiams prisiimti atsakomybe už savo vaikų mokymą. Vaikai privalo žinoti apie gyvenimą, turi turėti išlikimo sugebėjimus ir mokytis mokykloje. Šios pamokos gali būti kaip mokymas apie raides, skaičius ir figūras; padėti mokyklinio amž iaus vaikams atlikti namų darbus; skatinti vaiko sportinius įgūdžius ar pomėgius; skatinti mokslą, socialinius įgūdžius ir sveiką gyvenimo būdą. Ritualai, kurių metų įtraukiami tėvai, pavyzdžiui, namų žaidimai, sporto renginiai, prausimasis, miego ritualai, namų ūkio ruošos, apsipirkimai, skaitymas kartu, taip pat padeda stiprinti tėvo-vaiko ryšy [41].
Tėvo dalyvavimas turi ilgalaiki poveiki vaikystėje ir paauglystėje. Vaikams, kurie patiria didesne tėvo parama išsiugdo stipresnis jausmas socialines kompetencijos ir rečiau pasitaiko depresijos simptomu [43]. Nors laikas, praleistas su vaikais, paprastai tėvo yra mažesnis palyginus su motinos, tyrimai rodo, kad bendravimas tarp tėčių ir vaikų daro įtaka moksliniams pasekimams [79]. Paaugliai, kurie suvokia savo tėvo paskatinimą ir dalyvavimą jų gyvenime, gauna aukštus balus kolegijoje iš egzaminų, pasiekę didesnį ekonominį ir išsilavinimo lygį, mažiau nusikalsta ir turi didesnę psichologine gerovė [41]
Tėvo paskirtis – vadovauti, mokyti įveikti sunkumus. Tėvo funkcija yra reguliuojanti. Kai jo nėra, šeima netenka pusiausvyros. Dėl to vaiko pasitikėjimas svyruoja iš pagrindų. Tai sukelia egzistencijos baimę, kuri neretai lydi visą gyvenimą ir užaugus gali pasireikšti depresijomis [14]. Tėvo dalyvavimas stabilizuoja ir skatina sveiką šeimos funkcionavimą [41].
Moralinės savitvardos ugdyme tėvas vaidina lemiamą vaidmenį. Haris (1998) teigia, kad vaikai , neturintys tėvo, linkę savo poreikius tenkinti nedelsiant. Tu vaikų, kurie su tėvu gali pozityviai identifikuoti, moralinės nuostatos yra aukštesnės negu tų, kurie neturėjo vyriškumo pavyzdžio arba jų tėvo įvaizdis turėjo neigiamų bruožų [15].
Vienas iš žymiausių JAV pediatrijos, psichologijos ir psichiatrijos specialistų Formas (1992) teigia, jog geras tėvas – tai ne tik vyras, mokantis prižiūrėti naujagimį ar keisti vystyklus....“Mes tarsi norime priversti tėvą tapti motina, kad jis nevengtų atsakomybės auklėjant vaikus. Tai nepadarys jos idealiu tėvu“ [10].
1.2.3 Tėtis ir naujagimis: kaip susiformuoja ryšys
Tyrimai apie tėvystę ir ryšį tarp tėvo ir kūdikio nėra itin gausūs. Tai nenuostabu, kadangi tėvo vaidmuo netgi vienoje visuomenėje yra nevienareikšmis, smarkiai kinta visuomenės istorijos požiūriu; nekalbant jau apie skirtumus atskirose valstybėse. Moters motinos vaidmuo labiau vienalytis ir mažiau kintamas istoriniu požiūriu. Iš dalies taip yra dėl biologinio ryšio tarp motinos ir kūdikio [40, 57].
Apie motinos vaidmenį kūdikio gyvenime žinome iš tiesų labai daug, tai plačiai aptarinėjama, diskutuojama ir aprašoma tema, todėl labai dažnai kyla natūralus klausimas – „ O kaipgi tėvas?“
Normaliomis aplinkybėmis labiausiai nuo motinos priklauso, ar tėvas siekia pažinti savo vaiką. Emocinę paramą, kure teikia tėvui kiti šeimos nariai, praktiškai padeda tėvo ir vaiko sąveikai. Tėvai, kurie jaučia meile, supratimą ir palaikymą kaip sutuoktiniai ir partneriai, demonstruoja daugiau meilės, pritarimo , paramos bendraujant su vaikais. Palaikymas ir supratimas iš sutuoktinio ar partnerio padeda gerinti santuokos ir šeimos santykius [53]. Kai tėvai išsiskyrę arba nesusituokę, teigiamas paramos santykis su motina arba kitais šeimos nariais yra svarbu numatant sėkminga vaiko prisitaikymą prie šeimos struktūros [41].
Galima atrasti įvairiausių priežasčių, kodėl tėvui sunku dalyvauti auginant kūdikį. Dažniausiai tėvas retai būna namie, kai vaikas nemiega. Tačiau labai dažnai, net tėvui esant šalia, motina nežino, kada pasinaudoti vyro parama. Be abejo, neretai kur kas paprasčiau užmigdyti vaiką iki tėvui pareinant.
Kūdikiai yra socialinės būtybės nuo pat gimimo. Beveik iš pat pradžių naujagimis ir tėvai bendrauja akimis, prisilietimu, šypsena ir balsu. Pirmoji ir svarbiausia kūdikystės socialinė pasieka yra prieraišumas. Nuo kūdikio prieraišumo kokybės priklauso vėlesnis vaiko socialinis išmanymas. Visi kūdikiai labai prisiriša prie tų, kas jais rūpinasi. Iš pradžių kūdikius traukia visi žmonės, vėliau jie teikia pirmenybę pažįstamiems veidams ir balsams, dar vėliau, pastebėję tėvo ir motinos dėmesį, čiauška ir guguoja [18].
Tyrimai įrodo tėvo įtaka vaiko socialiniam, emociniam ir pažinimo vystymuisi. Pavyzdž iui, daugelis kūdikių jau pirmomis savo gyvenimo dienomis reaguoja į tėvo balsą pasukdami galvą. Taip pat svarbu paminėti nustatyta faktą, kad neišnešiotiems naujagimiams, dažnai lankantis tėčiams, pagerėjo svorio augimas hospitalizavimo laikotarpio [60]. Sakoma, kad tėčio glėbyje kūdikis greičiau nurimsta ir užmiega. Galbūt dėl to, kad tėtis mažiau nerimauja matydamas spurdantį kūdikėlį, jo širdis plaka ramiai, judesiai lėti ir vienodi.
tėvai irgi geba tai daryti. Nors dauguma sunerimusių vaikų linkę ieškoti mamos, bet, likę vieni, jie tiek pat nusimena ir tėvui, ir motinai išėjus. Be to, kūdikiai, kurių tėvai taip pat juos vystė, maudė, ar maitino, yra saugesni likę su nepažįstamu žmogumi [66].
Kai kurie tėvai pradžioje su savo kūdikiais jaučiasi labai nedrąsiai, bet yra ir tokių, kurių niekaip nepriversi domėtis ir bendrauti su savo vaikais. Kai kuriems vyrams atrodo, kad jie geriau atliktų motinos vaidmenį.
Tėvystės procesus tyrinėjantys mokslininkai teigia, jog tėvystę geriau suvokia tie, kurie dar prenataliniame, iki kūdikio gimimo, laikotarpyje rūpinosi motina, o kūdikiui gimus kartu su ja aktyviai padeda prižiūrėti naujagimį [15]. Jei tėtis per visa nėštumą buvo šalia mamos, kūdikis jau pažįsta jo balsą, o gimęs pradeda atpažinti jo prisilietimus. Kadangi tik sulaukęs pusės metų kūdikėlis prisiriša prie mamos ir tėčio, gali atrodyti, kad visą laiką iki tol tėčio ypatingai neišskiria iš kitų. Tačiau jei vaikelis nurimsta ant tėčio rankų, užmiega su juo, tai reiškia, kad tėtis jam yra artimas [18].
Australijoje buvo atliktas tyrimas siekiant išnagrinėti psichologines būsimojo tėvo užduotis, prisitaikymo aspektus partnerės nėštumo metu ir pogimdyminiu periodu bei ryšio tarp tėvo ir naujagimio vystymąsi [40].
Devyneri moters nėštumo mėnesiai jos vyrui yra laikomi psichologinio pasiruošimo tapti tėvu laiku [55]. Manoma, kad šis laikas smarkiai nulemia paskesnį tėvo elgesį – jau po kūdikio gimimo [40].
jausmai nebus patenkinti, tėvas gali jaustis apgautas, nuviltas, gali patirti beviltiškumo ir pykčio jausmą. Ketvirta užduotis - kokio tipo tėvas? Palyginti su moterimis ir jų pačių motinomis, vyrai yra daug mažiau linkę kopijuoti savo tėvus kurdami santykius su būsimu vaiku [40, 55].
Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad ryšys – tai dviejų žmonių bendravimo rezultatas, taigi svarbus yra ir tėčio, ir kūdikio įnašas. Taip, pat akivaizdu, kad tėčio ir kūdikio santykiams turi įtaka žmonos ir artimųjų palaikymas. Mamos turėtų leisti rūpintis vaikeliu, pasitikėti. Svarbiausia kūdikiui yra maistas, šiluma, miegas, bendravimas ir pažinimas. Ryšys tarp kūdikio ir tėvų randamas tik per šiuos kasdieninius ritualus.
Nemaža įtaką turi specialistu (psichologu, gydytojų, slaugytojų) skatinimas tėčio dalyvavimo vaiko priežiūroje. Tėvų santykis su vaikais kiekvienu konkrečiu atveju individualus, todėl vargu, ar įmanomi bendri receptai [15].
1.2.4 Kultūrinis visuomenės požiūris į tėčio vaidmenį ir socialinę politiką
Ekonominiai pokyčiai per pastaruosius 30 metų leidžia moterims turėti darbo vieta ir gerai apmokoma darbą. Vyrai daugiau praleidžia laiko namuose ir rūpinasi vaikais. Pavyzdžiui, dauguma motinu teikia pirmenybe tėvo priežiūrai jeigu pati negali priežiūrėti vaiką [72]. Be to, vedę vyrai gali prižiūrėti vaikus per motinos darbo valandas jeigu šeima neturtinga, jeigu tėvas yra bedarbis, arba dirba ne visą darbo dieną, arba jeigu vaikai yra maži [38].
Svarbu paminėti, kad permainos technologijų rinkoje, darbas namuose, lanksčių darbo valandų taikymas suteikia galimybę tėvams praleisti daugiau laiko su savo vaikais ir šeima [ 41].
Senojoje Europoje vis daugiau vyrų be baimės imasi vaikų globos ir su ja susijusių rūpesčių, naudojasi tėvystės atostogų teise ir be didesnių rūpesčių susitaiko su jų partnerių-moterų karjeros ambicijomis [81].
Islandijos tėvystės atostogų schema, kuri nuo 2003 m. suteikia tėčiams individualią teisę į trijų mėnesių tėvystės atostogas, lėmė tai, kad šiandien Islandijoje beveik 95 proc. tėčių naudojasi šia teise, o visuomenė ir darbdaviai pamiršta tradiciją apie žmogaus prigimti ir tik moterims būdingą gebėjimą globoti vaikus. Šis įstatymas turi tiesioginį teigiamą poveikį gimstamumo didėjimui, moterų ekonominiam aktyvumui šalyje, sukuria ekonominę naudą šeimai, darbdaviui ir valstybei [19].
Švedijoje tėčiai yra skatinami valstybes ir visuomenes pasinaudoti tėvystės atostogomis. Jiems yra skiriamos 10-ties dienų specifinių gimdymo atostogų. Be to, skiriamos 480 dienų atostogos vaiko priežiūrai. Visa suma turi būti padalinta lygiai tarp tėvų. Pasinaudoti atostogomis gali skirtingų metu. Kompensacija už tėvystės atostogas ir pirmų 390 dienų yra 80% jų atlyginimo iki tam tikro lygmens [47].
2006 m. „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje kol kas vaiko priežiūros atostogų teise (iki tol, kol vaikui sueis vieni metai) pasinaudojo tik apie 2 proc. tokią teisę turinčių tėčių (nuo 2007 m. sausio 1 d. per jas kompensuojama 85 proc. uždarbio) ir tik kas antras tėtis pasinaudojo mėnesio tėvystės atostogų, per kurias kompensuojamas visas darbo užmokestis, teise [80].
Viena iš priežasčių tėčių nenorą pasinaudoti tėvystės atostogų teise – finansinis motyvas prarasti kuo mažiau namų ūkio pajamų per atostogas. Bet jokie statiniai rodikliai negali patvirtinti, kad Lietuvoje 98 proc. vyrų (tie, kurie nenori tėvystės atostogų) uždirba daugiau nei moterys. Vis dėlto reikia pripažinti, kad didžioji dalis vyrų net nesvarsto tokios galimybes. Lietuvoje vyro vaidmens globojant vaikus privalumai nėra iki galo suvokti, o vyrų gebėjimu būti geru globėju kartais net atvirai abejojama [19].
Kita priežastis, kuri gali paaiškinti nepakankama vyro dalyvavimą vaiko priežiūroje Lietuvoje, yra plačiai paplitęs esensialistinis požiūris į žmogaus lytį ir tikėjimas gamtos galia lemti žmogaus likimą. Svarbu suvokti, kad santykiai tarp lyčių, įskaitant motinytės/tėvystės patirtį, negali būti nusakomi tik biologiniais ypatumais. Tėvystę formuoja galios santykiai, medicinos, teisės, žiniasklaidos ir švietimo sistemos (tėčiu ne gimstama, o tampama) [81]
Viešojoje politikoje trūksta principinių sprendimų apie tai, kaip labiau įtraukti vyrus į vaikų priežiūrą ir skatinti juos siekti lyčių lygybės apskritai. Vyriška globa vertinama moteriškos globos standartais (tad nuvertinama, nes manoma, kad moteris – geresnė globėja), netikima jos efektyvumu.
1.3 Tėvų išgyvenimai gimus neišnešiotam ar sergančiam naujagimiui
Priešlaikinis gimdymas yra pagrindinis veiksnys, kuris sutrikdo lūkesčių procesą apie „augantį“ kūdikį. Ališauskienė (2005), Ruškus (2002) atkreipia dėmesį į tėvų mintis apie būsimą kūdikį, kuris dažniausiai įsivaizduojamas įprasto dydžio, su šeimai būdingais išorės bruožais ir pan. Tėvų fantazijos neretai palaiko ir skatina bendravimas su giminėmis ir draugais. Šeima rengiasi sutikti vaiko gimimą, turėdama tam tikrų žinių, nuostatų, lūkesčių. Dar prieš kūdikio gimimą, net prieš pradėjimą, tėvai galvoje jau turi tam tikras fantazijas apie jį: koks jis bus, kaip atrodys... Tai palieka žymę gimusiam kūdikiui. Todėl pačios pirmos problemos ir kyla dėl šio skirtumo tarp „kūdikio galvoje“ ir realaus kūdikio [2, 21]Prieš laiką dažniausiai pagimdoma netikėtai, ir tėvai neturi galimybių pasiruošti juos ištikusiai krizei. Jei nėštumo laikotarpis rizikingas, šeima ilgą laiką gyvena baimindamasi ir nerimaudama dėl priešlaikinio gimdymo. Tėvai pasijunta bejėgiai, patiria stresą, kai įvykiai klostosi neatitikdami jų lūkesčių [25].
Pirmoji savaitė po neišnešioto ar sergančio naujagimio gimimas yra streso ir nerimo metas seimai [58]. Dauguma autorių pažymi, kad didesnė tėvų dalis, gimus tokiam kūdikiui, išgyvena tam tikras stadijas, kol priima savo vaiką tokį, koks jis yra [2, 21]. Kubler-Ross pabrėžia, jog tėvai turi apraudoti jų lauktą kūdikį ir tik po to jie gali priimti savo tikrąjį (realų) vaiką. Ligoto vaiko gimimas išgyvenamas kaip ilgai laukto, svajoto, idealaus, sveiko vaiko mirtis. Minėta autore nurodo tokius išgyvenimus, kaip šokas ir neigimas, pyktis, liūdesys, jaučiamas beviltiškumas, nerimas, derėjimasis, depresija ir adaptacija [13].
Šokas, neigimas, perdėtas susirūpinimas yra pradinė tėvų reakcija į žinią apie jų vaiko būklę [13]. Neigimas iš esmės yra teigiamas dalykas, tik jam užsitęsus tai gali tapti problema visiems šeimos nariams. Tačiau ilgai besitęsiantis neigimas gali turėti nepalankių vaiko ir jo šeimos raidai pasekmių: tėvai, pernelyg globodami vaiką, neskatins jo siekti daugiau, nei šis geba, vengs ankstyvosios intervencijos tarnybų, nepaliaujamai lankys specialistus, tikėdamiesi išgirsti palankių medicininių ar psichologinių išvadų [21].
Per derėjimosi pakopą tėvai laukia stebuklo, galinčio teigiamai paveikti vaiko raidą. Pastebėta, kad tėvai dažnai mano, jog jei jie labai stengsis, vaikui pagerės. Būklės gerėjimas būtų atlygis už sunkų darbą. Gedėdami tėvai dažnai randa atsvarą religijoje arba kitose artimais tarpusavio santykiais pasižyminčiose bendruomenėse [2, 21].
nepadeda, negydo („Reikia kovoti, tu turi kovoti! Svarbiausia - kova! Būtinai reikia kovoti su ligonine, ypač su daktaru! Aš tik kovoju, o mano priešai yra tie du tūkstančiai jų gerbiamos ligoninės darbuotojų“). Pykti galima ant visuomenės, kad neužjaučia, nesupranta [21].
Šiuos stadijos ar laikotarpiai gali būti išgyvenami labai įvairiai ir per nevienodą laiko tarpą, tai priklauso nuo individualių žmogaus savybių [2].
Šeimos nėra vienodos. Tėvų išgyvenimo būsenoms įtakos turi įvairūs veiksniai, tokie kaip socialinis ekonominis statusas, tarnybų pagalbos kokybė, informacijos prieinamumas, bendruomenės narių parama, specialistų nuostatos, šeiminė padėtis, santykiai šeimoje, kitų vaikų buvimas, vaiko išvaizda, religijos įtaka. Galima pažymėti ir kitus veiksnius: bendra emocinė tėvų branda, socialinės ir kultūrinės nuostatos, išsilavinimas, tėvų amžius, vaiko lytis, vaiko gebėjimas reaguoti į tėvus, vaiko raidos prognozė [1].
Kai kurie tėvai stengiasi įveikti susidariusią situaciją, ieškodami informacijos, norėdami kuo daugiau suž inoti. Kitiems –neigimas yra geriausias būdas išgyventi vaiko ligos laikotarpi [58].
Svarbu paminėti tai, kad dažniausiai tėvų reakcija į vaiko būkle skiriasi [2, 25] Mamos labiau reaguoja emocionaliai, išgyvena depresiją ir nerimą, o tėčiai, kaip įprasta manyti, linkę spręsti šeimos finansines problemas ir kitus praktiškus klausimus. Nors šita teiginį galima paneigti padarytu tyrimų rezultatais, kurie parodė, kad tėvai dažnai nusišalina nuo sergančio vaiko slaugos ne tik iš materialinių paskatų, bet ir dėl jiems pernelyg sunkaus emocinio krūvio, o savo jausmų jie nelinkę išreikšti [7].
Anot Butkevičienės (2008) nusišalinimas padeda tėčiams įgauti stabilumo. Minėta autorė taip pat rašo, kad vyrai mažiau nei moterys kalba apie save ir vaiką, tačiau jų išgyvenimai ne mažesni. Daugelyje kultūrų vyrams nepriimta reikšti savo skausmingus išgyvenimus. Tėvui atrodo, kad jis turi išlikti stiprus šeimoje, kai kiti šeimos nariai sutrikę, ir nerodyti savo baimės ar nerimo [9]. Kadangi vyrams būdinga slėpti savo emocijas, kritinis priešlaikinio gimdymo momentas ir vėlesnis laikotarpis, kol naujagimis yra NITS, gali būti lengviausiai išgyvenamas laikotarpis tėvams. Vėliau, kai jie pradeda įsisąmoninti, kas atsitiko, emocijos gali išsiveržti į paviršių [33].
Tėvo išgyvenimų dinamiką, intensyvumą ir poliariškumą atskleidė japonų rašytojas Kenzaburo Oe (2001):
sunkiu akmeniu jį buvo užgriuvęs gėdos jausmas, kad tokį dalyką ištartų balsu, pasakytų savo valią gydytojui. <...> Tai mano asmeninė patirtis. <...> Ką aš norėjau apsaugoti, bėgdamas ir paskui save palikdamas aibes gėdingiausių dalykų. <...>Daugiau nebebėgsiu ir nebesislapstysiu. <...> Aš nustosiu būti bėgančiu vyru, <...> man reikia dirbti ir dėl vaiko ateities. <...> Tu pasikeitei.“ [12].
Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad prieštaringų jausmų kaita gali būti tokia nepakeliama, kad kai kurie tėčiai tarsi atskiria savo emocijas nuo problemų, nesąmoningai bandydami užsitikrinti stabilumą. Dėl to jie gali elgtis nenatūraliai šaltai ir racionaliai [25].
1.4 Bendradarbiavimo santykių aktualumas
Visų sričių specialistų, dirbančių su šeima, veikla turi būti skirta šeimos sėkmingai adaptacijai. Šeimai svarbu žinoti visa informacija apie vaiką. Bendradarbiaujant formuojasi abipusiu pasitikėjimu paremtas tarpusavio ryšys, kuris bus svarbus ieškant bendrų sutarimų sunkumams spręsti. Specialistai turi padėti tėvams atlikti savo, kaip tėvų, vaidmenį [9].
Dauguma šeimų rūpinasi savo vaikais, nori jiems padėti ir siekia bendradarbiauti su specialistais, kaip ir dauguma specialistų nori įtraukti šeimas į vaikų ugdymo procesą. Tačiau specialistai neretai jaučiasi nepakankamai pasirengę dirbti su tėvais. Efektyvus specialistų ir šeimų bendradarbiavimas didele dalimi priklauso nuo specialistų nuostatų, įsitikinimų apie šeimos vaidmenį ir veiksmingumą, bendravimo gebėjimus [1].
Taip pat Ališauskienė (2005) pažymi, kad bendradarbiavimo efektyvumui gali trukdyti kaip specialistų , taip ir tėvų nuostatos. Labai svarbu įvertinti tėvų individualius skirtumus, įvertinus reikia padėti tėvams įgyti kai kurių įgūdžių, padėti jiems sustiprinti jų tėvystės identiteto jausmus [2, 9, 27].
Gebėjimas bendradarbiauti su tėvais ir kurti partneryste grįstus santykius yra gerai pasirengusio specialisto pož ymis [1]. Dažnai tai, kaip pirmą kartą kalbamasi su tėvais, kaip pranešama apie vaiko problemą ir pan., deda pagrindus tėvų ir vaiko, taip pat tėvų ir specialistų tarpusavio santykiams. Labai svarbu bendraujant su tėvais duoti jiems pakankamai laiko ir galimybę aptarti jų reakcijas, užduoti klausimus. Ne paslaptys, kad specialistai dažniau kreipia dėmesį į vaiko sutrikimą nei į galimybes. Pastebima specialistų tendencija koncentruotis į specifinius dalykus ir nežiūrėti į vaiką kaip į visumą [2, 21].
Bendradarbiavimas reikalauja pagarbos, pasitikėjimo. Svarbi abipusė pagarba, pripaž inimas ir patvirtinimas. Tėvai turėtų būti skatinami būti aktyviais proceso dalyviais. Ališauskienė (2005) pabrėžia, kad siekiant sukurti pozityvius ir produktyvius tarpusavio santykius su tėvais, svarbu išsiaiškinti, ką kiekvienai šeimai reiškia konkreti situacija ir kaip ji pasirengusi įveikti tą situaciją [2]. Turnbull ir Turnbull (1997) nurodo, kad specialistu pareigia – padėti šeimoms pasiekti jų tikslus, pasijusti kompetentingiems (įgalintiems). Minėti autoriai taip pat pabrėžia, kad reikia padėti tėvams būti optimistais ir tuo pat metu realistais, leisti jiems paprasčiausiai būti tėvais [77].
Butkevičienė (2008) apibudina bendradarbiavimą tarp specialistų ir tėvų tokiais bendradarbiavimo santykių raidos etapais: tėvų įtraukymas į procesą – tai atviras bendravimas, būtiniausios informacijos tėvams suteikimas; tėvų dalyvavimas – tai dalijimasis su tėvais savo patirtimi ir žiniomis, siekiant suteikti tėvams įgūdžių, reikalingų vaikui prižiūrėti; specialistų ir tėvų partnerystė – tai specialistų patarimai ir palaikymas, bendradarbiavimas priimant sprendimus; pagalba šeimai – tai šeimą palaikantys santykiai, paremti abipuse pagarba ir pasitikėjimu [9].
Dettmer (1999) pažymi, kad, siekiant sukurti palankius ir bendradarbiavimą skatinančius santykius su tėvais, svarbu gerai pažinti ne tik tėvus, bet ir save, kaip specialistą. Autorė nurodo penkis specialistų bendradarbiavimo su tėvais žingsnius: 1) savo, kaip specialisto vertybių ir nuostatų į tėvus ir bendradarbiavimą su jais išmanymas; 2) suprasti, kad, kuriant bendradarbiavimo santykius, svarbu: aktyvus klausymas ir išklausymas; pritariamasis reagavimas; vengimas specialių terminų, kurie tėvams dažniausiai yra nesuprantami ir gąsdinantys; 3) šeimų ir tarnybų sąveikos inicijavimas; 4) darbo su tėvais individualizavimas, nes tėvams svarbu turėti pasirinkimo laisvę; 5) bendradarbiavimo įvertinimas [42].
Kitos svarbios specialistų charakteristikos yra: pozityvumas – gebėjimas pripažinti kito vertę, nepriklausomai, kas jis yra, ką sako ar daro; konkretumas – specialisto gebėjimas reaguoti tiksliai, aiškiai, specifiškai ir nedelsiant; šiltumas – gebėjimas parodyti susirūpinimą verbaline ir neverbaline raiška; empatija – gebėjimas bendrauti su kitais, jaučiant ir suprantant jų lūkesčius ir požiūrius, socialinėje sąveikoje svarbu įsijautimas, kai savo vaizduote stengiamasi lyg persikelti į kito žmogaus būseną, ir atjauta – „užsikrėtimas“ kito žmogaus veiksmais, išgyvenimais, potyriais [1, 2].
2. TYRIMO METODOLOGIJA
Tyrimo tipas ir jo pagrindimas. Kokybinis tyrimo tipas , grindžiamas fenomenologine
aprašomąja tradicija buvo pasirinktas atsižvelgiant į tyrimo temą „Tėčių dalyvavimo neišnešiotų naujagimių slaugoje patirtis“ ir tikslą „atskleisti tėčių dalyvavimo neišnešiotų naujagimių slaugoje patirtį“. Šio tipo tyrimo privalumas yra tas, kad jis padeda suprasti tokią žmonių patirtį, kaip skausmą, rūpestį, bejėgiškumą... Kadangi žmonių emocinę būseną gan sunku išmatuoti kiekybiškai (t.y. tam suteikti matematinę išraišką), kokybinis metodas yra daug efektyvesnis (naudingesnis) nei kiekybinis, tiriant respondentų atsakymus apie emocines jų būsenas. Fenomenologinio tyrimo tikslas – išsiaiškinti skirtingus tiriamojo fenomeno aspektus, atsiskleidžiančius patiriančiojo sąmonėje [67].
Kokybinio tyrimo tipo fenomenologine rūšis leido atskleisti tėčių dalyvaujančių savo naujagimių slaugyme patirti ir ši reiškinį interpretuoti tokia prasme, kokią jam suteikia patys respondentai.
Tiriamoji grupė ir jos atranka. Tyrime dalyvavo penki respondentai – neišnešiotų naujagimių tėčiai. Detalus tiriamosios grupes pristatymas pateiktas 3 lentelėje.
Respondentai buvo pasirinkti tikslinės atrankos būdu. Tiriamųjų atrankos kriterijai:
1. Tėčiai, kurių naujagimiai tyrimo laikotarpiu gydomi ir slaugomi KMUK Neonatologijos klinikoje.
2. Tėčiai, kuriu naujagimių būkle tyrimo laikotarpiu buvo stabili.
3. Tėčiai dalyvaujantis savo naujagimių slaugoje, atliekant tokius veiksmus kaip naujagimio kūno padėties keitimas, maitinimas, sauskelnių keitimas, „kengūros” metodo taikymas.
3 lentelė Tiriamosios grupės charakteristika
Respondentas Amžius Išsilavinimas Užimtumas
Adomas 25 Aukštasis universitetinis Dirba
Rytis 35 Aukštasis universitetinis Dirba
Kęstas 32 Profesinis Dirba
Tadas 30 Profesinis Tėvystes atostogos
Tyrimo metu respondentu amžius svyravo tarp 25 ir 39 metų (m = 32,2). 3 tėčiai turėjo aukštąjį universitetinį (iš jų 2 medicinini) ir 2 profesini išsimokslinimą. Visi respondentai tyrimo laikotarpiu turėjo nuolatini darbą. Tačiau tik vienas iš penkių respondentų pasinaudojo galimybe pasiimti tėvystes atostogas. Visi dalyvavę tėčiai (n = 5) gyvena šeimoje susituokę. Pirmagimių (visi pirmagimiai gimė iš dvynių) susilaukė 3 tėčiai. Visi respondentai susilaukė pirmo neišnešioto naujagimio šeimoje. Tyrime dalyvavusių tėčių naujagimių amžius tyrimo laikotarpio svyravo tarp 1,5 ir 4 mėnesių (m = 2). Naujagimių gimimo gestacinis amžius svyravo tarp 25 ir 34 savaičių (m = 30).
Duomenų rinkimo būdas. Duomenys buvo renkami taikant tyrimo metodų
trianguliaciją: pusiau struktūruotas interviu, pateikiant atviro tipo klausimus, literatūros analizę bei stebėjimą. Tyrimo metu žymėjausi savo pastebėjimus. Taip pat rašiau savo, kaip tyrėjos, refleksijas.
Interviu vedamieji klausimai:
1. Kas įtakojo tėčių įsitraukimą į naujagimių slaugymą? 2. Ką tėčiams reiškia dalyvauti naujagimių slaugoje?
3. Koks slaugytojos vaidmuo tėčių apsisprendime įsitraukti į naujagimių slaugymą? Interviu vedamieji klausimai padeda atskleisti tyrimo tikslą.
Duomenų rinkimo procesas.
Tyrimo vieta. Tyrimas buvo atliktas KMUK, Neonatologijos klinikoje, Naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos ir Naujagimių ligų skyriuose. Interviu su tėčiais vyko Neonatologijos klinikos studentų kambaryje, tėčiams patogiu laiku. Su tyrimo dalyviais dėl susitikimo buvo tariamasi iš anksto.
Tyrimo trukme. Tyrimas vyko nuo 2009 01 13 iki 2009 05 13. Tyrimui atlikti gautas tyrimų etikos komiteto leidimas (Nr. BC-KS (M)-67).
Tyrimo eiga. Interviu metu respondentams buvo pateikti atviro tipo klausimai. Klausinėjant buvo taikytą “piltuvėlio” techniką. Tėčiai buvo įvedami į interviu pateikiant bendro pobūdžio klausimus: „Papasakokit, kaip jus dabar gyvenat?“, „Papasakokit, kaip sekasi augti jūsų kūdikiui?“. Paskui buvo einama prie vedamųjų interviu klausimu. Norint gauti kuo išsamesnę informaciją, buvo naudojami daugiausiai atviri klausymai arba uždari klausimai informacijos pasitikslinimui. Pokalbio sklandumui palaikyti nebuvo laikomasi klausimų eiliškumo. Interviu trukdavo nuo 60 iki 90 min. Vidutine interviu trukme 64 min. Taip pat buvo fiksuojami asmeniniai pastebėjimai.
Duomenų analizės procesas. Atlikus interviu, diktofono įrašai buvo šifruojami ieškant prasminių vienetų, koduojami, jungiant į temas (žr. priedas Nr. 3). Pagal išvestas pagrindinės temas buvo rašomas analitinis memos.
Tyrimo validumas ir patikimumas. Kokybinio tyrimo tikėtinumą (angl. credibility), kuris susijęs su klausimu, ar galima tikėti tyrimo išvadomis, galima įrodyti keliais būdais [6]. Pvz., tikėtina, kad tyrimo rezultatai yra tikslūs, jeigu: taikyta trianguliacija (metodų, šaltinių, teorijų). Pasirinkau duomenų trianguliacija. Duomenis rinkau iš įvairių šaltinių ir įvairiais būdais, būtent – interviu, stebėjimu ir literatūros apžvalga. Trianguliacijos būdas leido man daryti pagrįstas tyrimo išvadas. Tyrimo patikimumui užtikrinti buvo taikyta tyrėjų trianguliacija. Kategorijos ir temos buvo aptariamos ir diskutuojamos su darbo vadove R Butkevičienė.
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Atliktame kokybiniame tyrime respondentų buvo klausiama apie jų patirtį dalyvaujant kūdikių slaugoje. Išanalizavus interviu medžiagą atsiskleidė tokios temos:
Kūdikio gimimas: tėčio reakcija;
Tėčių sąveika su gydytojais ir slaugytojais; Įsitraukimas į kūdikio slaugymą;
Savojo vaidmens suvokimas; Toliau bus aptariama kiekviena iš temų.
3.1 Kūdikio gimimas: tėčio reakcija
Trečia valanda po pietų. Neįtikėtina ramybe užpilde reanimacijos skyriaus palatas. Taip būna labai retai - čia yra įprastas judėjimas. Aš žiūriu pro didžiulį palatos langą – ten pavasaris! Pavasaris užpildo kiekvieną gyvą būtybę. Diena saulėta, džiugi. Atrodo, kad visų širdyse turėtų spinduliuoti laimė ir džiaugsmas. Saulės spindulys prasimuša pro palatos langą ir žaidžia patalpoje įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Širdį užpildo palaima ir atrodo, kad pasaulyje tik nėra bėdų, nelaimių.
Staiga šią ramybę sutrikdo telefono skambutis. Atbėga mano kolegė. Jos balse nerimas: „Atveža naujagimį iš gimdyklos, dvidešimt septynių savaičių“.
Durys į skyrių staiga atsidaro ir įvažiuoja inkubatorius, stumiamas gydytojo ir slaugytojos. Pamatau neįprastai mažą mergytę. Jos kūnelis ryškiai raudonos spalvos, padengtas baltu apnašu. Veidelis iškreiptas skausmingos grimasos, kakta susiraukšlėjusi. Naujagimė labai smulki, tikra coliuke. Jos delniuko didį galima palyginti su suaugusio vyro didžiojo piršto nago dydžiu. Ji tokia maž a, kad telpa delne.
Paskui inkubatorių į skyrių įeina jaunas vyras. Jis apsirengęs tokia pat pižama kaip ir personalas. Ant kojų užmauti mėlini maišeliai – bachilai. Vyro veidas susirūpinęs, tarp antakių gilios raukšlės, akys paraudusios. Jis virpančiu balsu paklausė, ar gali įeiti į palatą ir pamatyti dukrelę. Pasiūliau jam atsisėsti ant šalia palatos stovinčių kėdžių ir palaukti. Po kiek laiko eidama pro šalį pastebiu, kad vyras sėdi ant kėdes krašto, pasilenkęs į prieki. Ant kelių padėtos rankos truputėlį dreba. Kiekvieną išeinantį iš palatos žmogų jis palydi klausiamu žvilgsniu.
mirksėdamas. Praėjo gal dešimt minučių, kol jis galėjo ištarti pirmą klausimą: „Ar ji gyvens?“. Gydytoja ilgai aiškino apie pacientės būklę ir taikomą gydymą. Gydytoja išėjo. Vyras liko prie mergaitės. Pasiūliau tėčiui paliesti savo kūdikį. Paaiškinau rankų plovimo taisykles. Drebančiomis rankomis jis nusiėmė laikrodį ir labai kruopščiai nusiplovė rankas. Vyras vos, vos palytėjo mažylę. Tėčiui ant kaktos sublizgo prakaito lašeliai. Jis glostė mergaitę ir šypsodamasis kažką tyliai jai sakė. Paskui padėkojo ir išėjo. Mergaitės veidukas buvo ramus, ji miegojo, širdelė plakė ramiai.
Tai vienas iš stebėjimų atskleidžiančių tėčio jausmus savo gimusiam neišnešiotam kūdikiui. Aišku, tėčių reakcijos būna labai įvairios.
Analizuodama interviu pastebėjau įdomius reiškinius: tėčiai paklausti apie dalyvavimo patirtį slaugoje, pradėdavo pasakoti apie savo patirtus išgyvenimus laukiant kūdikio, žmonos gimdymą, savo jausmus pamačius gimusį neišnešiotą vaikutį ir situacijos vertinimą.
Kūdikio laukimas
Tėvo ir vaiko ryšys yra vienas iš pagrindinių veiksnių, apsaugančių kūdikį nuo neigiamų įtakų, ugdančių saugos jausmą ir padedančių gerus psichologinės bei fizinės sveikatos pagrindus. Tėvo ir vaiko ryšio svarba ypač išryškėja kūdikystėje, tačiau šio ryšio pagrindai yra dedami nėštumo metu [28]. Pastebėjau iš tėčių pasakojimų apie jų bendravimą su nešiojamu kūdikiu, kad tai jiems svarbi ir maloni patirtis. Kūdikio laukimas atsiskleidžia per artimą ryšį su nešiojamu kūdikiu:
„Glostydavau pilvuką. Uždėjęs ranką laukdavau judesių, kada jie ten spurdės. Tada iš tikro jaučiau, kad jų laukiu.“ (Rytis)
„Kasdien dainuodavau daineles. Pasakodavau, kaip mes jų laukiam, kaip mums bus smagu visiems kartu.“(Adomas)
Nėra taisyklių, kaip bendrauti su nešiojamu kūdikiu. Svarbiausia atsiminti, kad kūdikis gerai jaučia visas tėvų būsenas ir jausmus, supranta mintis ir netgi girdi. Tėčių elgesys patvirtina tai, kad tėvystės instinktas yra užkoduotas mumyse, visi jį turime. Tačiau jis pasireiškia ne visiems vienodai. Kuo žmogus brandesnis kaip asmenybė, tuo greičiau atsiskleidžia poreikis rūpintis kitu, auginti naują žmogų.
“Žinojimas nėra tai, ką tu pamatai gyvenime”
Visų tyrime dalyvavusių tėčių kūdikiai gimė neišnešioti.
Neišnešiotų naujagimių adaptacijos eiga dėl jų organų ir sistemų morfologinio ir funkcinio nebrandumo yra savita. Nebrandų naujagimį greičiau pažeidžia įvairūs aplinkos veiksniai. Tokiam naujagimiui dažniau kyla įvairių komplikacijų, dažnesnis mirties ir sunkių liekamųjų CNS pažeidimo reiškinių pavojus. Medicininio registro duomenimis neišnešiotų naujagimių mirtingumas sudaro 68 proc. visų naujagimių mirtingumo.
Kai kuriais atvejais, jei nėštumas laikomas rizikingu, tėvai ilgą laiką gyvena baimindamiesi ir nerimaudami dėl priešlaikinio gimdymo. Rytis ir Gintas ruošėsi priešlaikiniam gimdymui. Nežinia, kada gims kūdikiai, kėlė tam tikrą nerimą. Tačiau tėčiai tikėjosi, kad nėštumas tęsis ilgiau:
„Tada, kai sąrėmiai atsirado, tiesiog pasąmonėje vis tiek ruošiausi, kad jie gims prieš laiką. Tik neaišku kada. Tokia nuojauta buvo.. Tikėjausi, kad ilgiau juos išlaikys. (Rytis)
„Pats vandenų nutekėjimas buvo tam tikras nerimas, kaip mes išlauksim, kada gims. Jau buvo faktas, kad gims prieš laiką. Kitokių minčių nebuvo. <....>Na, kaip pats esi šalia ir žinai, kokių būna išeičių ir variantų, tai nerimas turbūt dar didesnis. Jei nežinotum, jis gal būtų mažesnis.“
(Gintas)
Dažniausiai tėvai stengiasi įveikti susidariusią situacija, ieškodami informacijos ir norėdami iš anksto kuo daugiau sužinoti apie neišnešiotus naujagimius, jų problemas ir galimybes. Kitas tėtis pasakojo, kad, norėdamas surinkti daugiau informacijos, jis nuėjo į skyrių, kur neišnešiojimo atveju gulėtų jo dukros:
„Žinot, aš viską mačiau. Aš buvau skyriuje, kur gali gulėti mano dukros. Man aprodė viską. Parodė, kaip bus, paaiškino, nuo ko bus pradėta. Kad kurį laiką teks praleisti reanimacijoje. Po to bus perkeltos į Naujagimių ligų skyrių. Tame skyriuje aš irgi buvau. Parodė tuos mažus vaikučius.“
(Adomas).
Užsienyje atlikti tyrimai taip pat atskleidė, kad priešlaikinio gimdymo grėsmė priverčia tėčius daugiau galvoti apie dar negimusį kūdikį ir rinkti informaciją apie neišnešiotus naujagimius [59].
Tyrime dalyvavo du tėčiai medikai. Tačiau, kaip parodė tyrimo duomenų analizė, kasdieninė gydytojo patirtis savaime nepateikia atsakymų apie kūdikį ir jo būklę. Tėčių medikų elgesys ir reakcijos tik patvirtino tendenciją: jeigu medikas tampa pats pacientu arba suserga jo artimas, žinios ir įgūdžiai tiesiog išgaruoja.
„Bet kai patį tai paliečia, tada galvoje „prabėga“ visokios mintys. Nežinai ir stebi, ir žiūri, ir bijai kartu, kad nepamatytum ko negero. Taip yra, taip buvo.“ (Gintas)
Žinojimas bet kurio atveju yra geriau nei nežinia. Tačiau tėčiai gali patirti prieštaringus jausmus. Kartais lūkesčiai ir gauta informacija nesutampa su tikrove:
„Mes labai ilgai pragulėjome ligoninėje po vandenų nutekėjimo ir žinojom, kur papuls kūdikiai ir kaip papuls, kaip bus gydomos ir taip toliau. Tačiau žinojimas nėra tai, ką tu pamatai gyvenime.“ (Adomas)
Žinojimas gali sukelti dar didesnį nerimą, gali užvaldyti bejėgiškumas arba jis gali padėti prisitaikyti prie aplinkybių. Visi, be išimties, tėčiai buvo emociškai nepasiruošę priešlaikiniam ž monos gimdymui. Nauji tyrimai, atlikti užsienyje , parodė, kad labai svarbu suteikti išsamią informaciją rizikingo neštumo atveju, nes tai gali palengvinti tėčių perėjimą į tėvystę [37].
“Nebuvom pasiruošę gimdymui”
Jaukus kambarys, ant langų užuolaidos su gandrais, kurie savo snapuose laiko ryšulėlius. Taip, tai gimdymo palata, kurioje į šį pasaulį ateina nauja gyvybė. Šiandiena čia truputėlį kitokia nuotaika. Ore tvyro nerimas, nes netrukus turi gimti neišnešiotas kūdikis. Palatoje labai šilta, apie 35º šilumos. Viskas paruošta. Kūdikių apžiūros stalelis pridengtas gražiu apklotu su meškiukais. Kitoje palatos pusėje, gimdymo lovoje, guli moteris. Laikas nuo laiko jos veidą iškreipia skausmo grimasa, ji pradeda aimanuoti. Prie moters galvos palinkęs vyras. Jo veide matosi begalinis švelnumas ir susirūpinimas. Atrodo, kad jis noriai paimtų sau žmonos skausmo. Vyras kužda jai į ausį:„viskas bus gerai“, glosto įraudusius žandus ir šluosto prakaito lašelius nuo kaktos. Greitai šie žmonės taps tėvais. Laikas pradės skaičiuoti naują jų gyvenimo atkarpą, - tai bus visai kitoks gyvenimas, kupinas naujų rūpesčių.
Trys tėčiai, dalyvavę tyrime, ruošėsi priešlaikiniam gimdymui. Du ž monos gimdymas už klupo netikėtai. Vienam iš jų dukros gimimas buvo stiprus emocinis sukrėtimas, tarsi stebuklas. Jis pasakojo, kad išsyk sureagavo į skausmus ir pasiūlė žmonai vykti į ligoninę. Tačiau netikėtai, prasidėjo gimdymas:
Sužinojęs naujieną tėtis patyrė šoką, nes viskas vyko ne pagal planą. Pirmas jų vaikas gimė išnešiotas ir apie priešlaikinį gimdymą nebuvo net minčių. Jis tiesiog než inojo, ko griebtis. Bet gimdymo procesas vyko labai greitai. Netrukus Tadui neplanuotai teko dalyvauti ž monos gimdyme.
„Tarsi stebuklas koks įvyko. Abu nesupratome. Pagimdė tiesiog palatoje. Gimdymo procese dalyvavome aš ir slaugytoja, daugiau nieko nebuvo, nes niekas nespėjo atbėgti. Viskas vyko labai staigiai. Ir tai buvo nelaukta...<>...Nesupratau prie kurio pulti: prie žmonos ar prie vaiko. Nesupratau paties momento. Tik vėliau suvokiau, kad atėjo į pasaulį lauktas vaikas. Dukra!“
(Tadas)
Kitas tėtis žmonos gimdymą prisimena kaip itin skausminga patirtį:
„Nuo pat pradžių, kaip gimdėm, jau mus nuteikė patiems baisiausiam dalykui. Gali mirti.
(Kęstas)
Kūdikiams grėsė mirtis. Tačiau kiekvienoje situacijoje tebėra gyva viltis:
„Viena akušere atėjo ir pasakė, kad laukia kol numirs ir tada išgimdysim. Buvo taip. Mes buvom šoke. Pribėgo gydytoja ramino įkvėpdama vilti....Jie gimė labai maži.“ (Kęstas)
Priešlaikinis gimdymas gali prasidėti dėl įvairių priežasčių. Kartais nėštumą reikia užbaigti dėl atsiradusių rizikos faktorių, kurie gali pabloginti moters ir vaisiaus būklę. Ginto žmona turėjo užbaigti nėštumą dėl ryškėjančių infekcijos požymių. Nėštumo užbaigimą jis apibūdina taip:
„Dar keletą dienų, penkias berods, buvo bevandenis laikotarpis, kol neišryškėjo infekcijos požymiai. Tada jau ir turėjom užbaigti nėštumą. Tada ir prasidėjo mūsų mobilizavimas.“(Gintas)
Gintas susilaukė trečios dukros. Pirmosios gimė išnešiotos. Žmona gimdė natūraliai. Šitą gimdymą jis apibūdina kaip rizikingą, nes be cezario pjūvio operacijos moteris negalėjo pagimdyti:
„Pirmos išnešiotos, abi natūraliai pagimdytos. O šis atvejis buvo truputį kitoks. Sustatė... Tam tikro streso įnešė. Šiandien galim tik džiaugtis.“ (Gintas)
Adomo žmona pragulėjo ligoninėje iki gimdymo du mėnesius, nes nutekėjo vaisiaus vandenys. Tą laikotarpį jis prisimena kaip labai sunkų. Priešlaikinį gimdymą jis vertina kaip neišvengiamą procesą, kuris nuo jų nepriklausė:
„Kadangi nutekėjo vandenys, tai du mėnesius praleido gulėdama lovoje. Mums tas laikotarpis iš tikrųjų buvo sunkus...<>... „Čia jau, žinot, ne nuo mūsų priklauso. Būtų priklausę, mes čia negulėtumėm. Kaip yra, taip yra. Nepasirinksi, žinot. Kas atsitiko - turėjo atsitikti. Pasirinkimo nėra.“ (Adomas)
„Aš buvau operacinėje tuo metu, kai darė „cezarį“ viską iš arti mačiau. Aš mačiau iš labai arti, gal per metrą. Girdėjau, kaip ginekologas sakė, kad tėtis labiau išbalęs negu mama (juokiasi).“(Rytis)
Visu tėčių gimdymo patyrimas yra unikalus, tačiau kiekvienas iš jų savo pasakojime įvardijo panašias juos lydinčias emocines ir fizines būsenas – stresas, šokas, bejėgiškumas. Tai yra normalus reagavimas į rizikingą situaciją. Išgyvenimo stiprumas nuo kiekvieno žmogaus psichologinės, dvasinės brandos, socialinės, kultūrinės aplinkos bei pagalbos resursų. Analizuodama kitų tyrimų duomenis pastebėjau panašias tėčių reakcijas į priešlaikinį gimdymą [ 33, 43, 58]. Autoriai pabrėžia, kad tėčių reakcija gali skirtis nuo mamų. Tėčiai gali stengtis kompensuoti perdėtą partnerės pesimizmą ar optimizmą. Jie yra labai pažeidžiami, nes dar nėra pasiruošę prisiimti atsakomybę už naujagimį ir jo mamą [51]. Daugelis tėvų neišnešioto naujagimio gimimą išgyvena kaip bauginantį ir pavojingą įvykį, galingą grėsmę [25].
Tėčio jausmai pamačius kūdikį
Ališauskienė (2005) pabrėžia, kad priešlaikinis gimdymas sutrikdo tėvų lūkesčių procesą 2]. Dažniausiai tėvai jau turi tam tikras fantazijas apie kūdikį: koks jis bus, kaip atrodys, įsivaizduoja, kad jis bus įprasto dydžio, su šeimai būdingas išorės bruožais ir pan. Tačiau anksčiau laiko gimęs kūdikis dažniausiai būna mažai panašus į įsivaizduotąjį. Tėvai pasijunta bejėgiai, patiria stresą.
Interviu metu tėčiai pasakoja apie savo reakciją, pamačius mažą kūdikį. Natūralu, jog pirmas pasimatymas tėčiams sukėlė skirtingus jausmus. Palyginus neseniai pradėta plačiau kalbėti apie neišnešiotus naujagimius ir jų šeimas.
Vienas iš tėčių savo pasakojime pabrėžia, kad net neįsivaizdavo, kad gali būti tokių vaikų. Žiūrėdamas Nomedos laidas girdėjęs, kad yra taip vadinamų „coliukų“. Jis pažymi, kad yra skirtumas tarp to ką tu pats pamatai ir, to ką parodo laidoje arba rašo laikraštyje:
„Negalėjau įsivaizduoti, kad yra tokių vaikų. Dabar sužinojau, kai pačiam papuolė. Net neįsivaizdavau. Esu girdėjęs per televiziją, kad gimsta tie vadinami „coliukai“. Per Nomedos laidas esu girdėjęs, bet kad tiek yra maži, ir tiek yra visokių - net neįsivaizdavau.“ (Kęstas)
Pirmą kartą savo kūdikius jis pamatė gimdykloje. Neonatologai leido trumpai pažiūrėti. Antras jų susitikimas buvo reanimacijoje. Neišnešiotų kūdikių gimimas tėčiui sukėlė nuostabą, praradimo jausmą ir baimę:
Dalyvaudamas ž monos gimdyme, kitas tėtis vaiko dydžio tikrai neįsivaizdavo. Kai pamatė gimusią dukrytę, tik tada sužinojo, kaip jį atrodo, bet nesureikšmino savo kūdikio mažumo. Tėtis pabrėžė, kad kūdikis nėra išskirtinis - yra toks, koks turi būti:
„Nieko panašaus nebuvau matęs. Pirmąjį gimusį savo vaiką pamačiau jau „ant stalo“ gulintį. O dabar, kai dalyvavau gimdyme....Nesu matęs, tokio mažo žmogučio...<>...Man šis vaikas -paprasčiausiai vaikas, ir tiek. Neturi reikšmės, kad jis anksčiau gimė. ar ne.“(Tadas)
Adomui gimusių kūdikių mažumas nebuvo staigmena. Būdamas ligoninėje su žmona, jis ruošėsi priešlaikiniam gimdymui, įsivaizdavo savo kūdikių dydį ir žinojo, kad jie bus mažiukai. Nebuvo baimės dėl reanimacijos aplinkos, negąsdino įranga. Tačiau matyti savo vaikus, prijungtus prie visos tos įrangos, buvo labai sunku:
„Jausmas buvo labai sunkus. Mažesnioji mergaitė buvo silpnesne. Jinai buvo prijungta prie plaučių ventiliacijos aparato. Tai iš tikrųjų buvo sunku ir skaudu žiūrėti. Pirmą kartą pamačius...tai tavo vaikas, žinot. Iš tiesų nelabai smagu...“(Adomas)
Gintas prisipažino, kad nėra geras pasakotojas, kad gražiai „ nupieštų“ savo jausmus. Tačiau pamačius savo kūdikį, užplūdo patys gražiausi jausmai, lydimi „nedidelio nerimo“:
Ji gulėjo inkubatoriuje, mažutė, su deguonies „ūsais“. Įspūdingas vaizdas. Savas vaikas kitaip atrodo nei kiti. Man buvo didžiausiais džiaugsmas, kad ji ne intubuota, kad gali kvėpuoti, kad juda, kruta, kad aprengta. Buvo uždėta kepurytė, kojinytėm apauta. Toks žmogeliukas, su žalia liemene. Geras jausmas, labai geras jausmas... su nedideliu nerimu.“(Gintas)
Rytis lygino savo kūdikius su kitais, bandydamas pamatyti skirtumus:
„Po to, kai jau buvau matęs vaikučių kurie svėre 900 gramų, tai manasis lyginant su kitais buvo labai gražus.“(Rytis)
Kūdikio gimimas – naujas šeimos gyvenimo periodas, tuo labiau, jei gimsta neišnešiotas kūdikis.
“Gyvenimas pasikeitė”
Kūdikio gimimas – didelis sukrėtimas kiekvienam vyrui. Šis įvykis neišvengiamai pakeičia gyvenimą, komplikuoja santykius ir tampa sunkiu išbandymu, nes natūraliai suirus senajai šeimos sistemai, reikia kurti naują. Gimus kūdikiui, radikaliai pasikeičia tėčio dalyvavimas socialiniame gyvenime, pasikeičia gyvenimo ritmą ir netgi kai kuriuos įpročius. Padidėja išlaidos.
Savo pasakojimuose tėčiai pabrėžia, kad jiems apsivertė visas gyvenimas:
„Turbūt viskas apsivertė. Tai, kad gimė kūdikis tik dabar kažkiek jaučiasi. Pradžioje tiktai grynai tokia rutina. Eini ir galvoji: „Kad tik viskas gerai būtų, kad tik gerai būtų!“. Tik dabar po keturių mėnesių pradėjo situacija keistis, vežimėlį įsigijom, lovytę užsakiau. Dabar jau jaučiu, kad gimė vaikas. Namus pradėjom ruošti.“ (Kęstas)
„Labai staigiai apsivertė visas gyvenimas.“(Adomas)
Kęstas savo gyvenimą apibudina kaip „rutina“: namai ligoninė, ligoninė namai:
„Man gyvenimas virto asmeniškai tokia rutina. Grįžtu namo, permiegu - ir atgal, į ligoninę. Tik rutina. Šiuo metu, kai vaikeliui geriau, situacija pradėjo keistis.“ (Kęstas)
Vaiko gimimas vertė atsiriboti nuo viso pasaulio:
„Pradžioje net nieko nesinorėjo. Norėjosi nuo visko atsiriboti. Pareini namo, būdavo vienas tamsoje pabūni. Man buvo ramu, man buvo gera. Ramybės norėjau. Nenorėjau, kad kištųsi, kad kalbėtų. Mano šeima yra žmona ir vaikas. Aišku, bandė gal guosti, bet aš nenorėjau. Sakydavau, kad viskas gerai.“ (Kęstas)
Priklausomai nuo kūdikio sveikatos būklės ir su tuo susijusios priežiūros poveikio, tėvų socialiniai ryšiai ir dalyvavimas visuomenėje žymiai susilpnėja, dažnai šeimos linkę izoliuotis nuo aplinkinių žmonių, sutrinka ryšiai su išplėstine šeima ir kitais artimais šeimai žmonėmis [7].
Izoliacija yra pirminė reakcija į stresą, kuomet žmogui reikia atsitraukti ir apgalvoti pasikeitusią situaciją. Tačiau izoliacija tampa kliūtimi tolesniam problemų sprendimui, jeigu asmuo „užsibūna“ šioje būklėje [31]. Gali būti, kad patys tėvai stengiasi vengti kontaktų su žmonėmis, nes nori patys susidoroti su savo išgyvenimais, nenori aplinkinių užuojautos, nenori parodyti, kad jiems sunku.
Antra vertus, patys tėčiai kalba apie tai, kad ir nuo jų priklauso aplinkinių žmonių reakcija:
„Manau, kaip pats reaguoji, taip ir aplinkinius nuteiki. Jei pats blogai jausies, žinoma, ir aplinkiniai reaguos. Pasakai: „Viskas gerai“, nedetalizuoji. Tai šeimos dalykas. O vaikui tiesiog „viskas gerai“, gimė anksčiau laiko ir puikiai auga“. Draugai reagavo ramiai. Tėvų nuomone – „viskas bus gerai“. Kita vertus, kaip pateiksi, taip ir pats jausiesi už šeimos ribų.‘ (Tadas)
Tyrime dalyvavę tėčiai pabrėžia , kad neišnešioto kūdikio gimimas „pakoregavo jų gyvenimą“. Vienam jų, gimus kūdikiams, pasikeitė prioritetai. Baigėsi tie laikai, kai jis galvodavo apie save. Dabar reikės daugiau laiko skirti kūdikiams:
Gintas ir jo šeima turėjo daug planų, jie labai daug keliauja. Jis manė, kad neštumas negali trukdyti šeimos pomėgiams, nes nėštumas - tai ne liga. Neseniai visa šeima buvo išvykusi į Daniją. Tačiau, kaip jis pats sako, Dievas iš jo pasijuokė:
„Apskritai nėštumo metu, prieš mėnesį, visa šeima į Daniją buvom išvažiavę. Galvojom, kad viskas turi būti gerai ir tiktai gerai. Bet mūsų svajones gyvenimas truputį pakoregavo. Turėjom daug visokių planų, (tie planai, sako, garsiai pasakyk - Dievas nusijuoks). Tikriausiai viską gyvenime reikia planuoti tyliai ir truputį palikti savieigai.“ (Gintas)
Neišnešiotų kūdikių gimimas į Ryčio gyvenimą įnešė tam tikros įtampos. Jis turėjo suderinti darbą, rūpinimąsi vaikais ir buitimi:
„Dienotvarkė mano buvo tokia: atsikeliu, surenku skalbinius, nes, būdavo parnešu viską skalbti, surinku išdžiuvusius visus, su pilnais maišais einu aštuntai valandai einu į darbą, į penkminutę. Ten operacijos. Sužiūriu ligonius. Kokia antra, trečia valanda jeigu pavykdavo ateinu pas vaikus. Būdavau iki kokios 22, 23 valandos, čia ką reikia, tuo metu viską padedu. Grįžtu namo, krentu ir mėgu...Taip ir judėdavau (šypsosi). Susipirkt tokių dalykų reikėjo. Buvo labai įtemptas gyvenimas.“ (Rytis)
Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad priešlaikinis gimdymas sukelia sumaištį tėčių gyvenime. Toks intensyvus gyvenimas atima tėčiams labai daug jėgų.
Viltis ir optimizmas – kognityvinė įveika
Šeimos prisitaikymas ir adaptacija priklauso nuo šeimos išteklių ir šeimos įveikos. Įveika – tai esminis šeimos adaptacijos veiksnys. Įveika reiškia būdus, kuriuos šeima naudoja krizinei situacijai spręsti [9]. Šeimos įveika gali pasireikšti tokiu šeimos elgesiu, kaip tiesioginiai veiksniai; pažintine (kognityvine) įveika (stresoriaus „performulavimu“ arba naujos reikšmės stresoriui suteikimu); emocijų kontroliavimas [35].
Sulaukę neišnešioto naujagimio ir susidūrę su jų sveikatos sutrikimais, tėčiai bando įvairiais būdais įveikti sunkumus ir išgyvenimus.
Vienas tokių įveikos būdų – kognityvinė įveika, kuomet žmonės mintimis ir mąstymu ieško teigiamų stresoriaus pusių ir pačiam įvykiui stengiasi suteikti pozityvią prasmę.
Vienas iš tėčių suprasdamas, kad situacija yra nepaprasta ir nekasdieniška, tikėjo, kad jo kūdikiai turi „išsikapstyti“. Jis visur stengiasi įžvelgti optimistinių dalykų;
