KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS
DONATA GRIKŠTAITĖ
MEDIKŲ POŽIŪRIS Į PACIENTŲ PSICHOSOCIALINĖS
PAGALBOS POREIKIUS
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS (Socialinis darbas medicinoje)
Mokslinė vadovė: Dr. Rūta Butkevičienė
SANTRAUKA
Šiuo tyrimo tikslas - ištirti gydytojų ir slaugytojų, dirbančių Kauno Medicinos Universiteto Klinikose, chirurginio profilio padaliniuose, požiūrį į pacientų psichosocialinius poreikius.
Tyrimo uždaviniai - nustatyti medikų požiūrį į psichosocialinių paslaugų svarbą pacientams ir jų šeimoms, ištirti kokie specialistai teikia psichosocialinę pagalbą pacientams bei nustatyti medikų požiūrį į šio specialisto įdarbinimo skyriuose svarbą
Tyrimas atliktas 2004 – 2005 metais. Tyrime dalyvavo 103 respondentai: gydytojai, slaugytojai ir slaugytojų padėjėjai.
Tyrimui atlikti buvo sudarytas klausimynas pagal užsienio literatūros šaltinius, bendradarbiaujant R. Butkevičienei (KMU) kartu su L. Roff ir D.L. Klemmack (Alabamos universitetas, JAV). Gauti duomenys apdoroti naudojant statistinę duomenų apdorojimo programą.
Nustatyta, jog medikų požiūriu yra svarbu teikti psichosocialines paslaugas pacientams ir jų šeimos nariams. Skyriuose, kuriuose dirba respondentai, darbuotojo, teikiančio psichosocialinę pagalbą nėra. Dauguma tyrime dalyvavusių medikų mano, kad yra svarbu, jog jų atstovaujamuose skyriuose būtų darbuotojas, teikiantis psichosocialines paslaugas pacientams.
SUMMARY
The aim of this research is to investigate doctors‘ and nurses‘, working at Kaunas
Medical University Clinics in subdivision of surgical section approach to patients‘ psychosocial needs.
The tasks of this research – to settle doctors‘ attitude towards importance of psychosocial services for patients and their families, to investigate what specialists render psychosocial assistance for patients and estimate the doctors‘ attitude to the importance of employing this specialist in the departments.
The research was accomplished in 2004 – 2005. 103 respondents i.e. doctors, nurses and carers took part in this research.
In order to accomplish this research, using foreign literature sources, collaborating R. Butkeviciene (KMU) together with L. Roff and D.L. Klemmack (Alabama University, USA) was designed a questionnaire. Got information was computed using statistical program.
It was estimated, that according to doctors‘ attitude, it is important to render psychosocial assistance for patients and their families. There was not any employee, rendering psychosocial assistance, in the departments where worked respondents. Most of medics, who took a part in the research, think, that it is important, that in their departments should be employee rendering psychosocial services for patients.
TURINYS
Turinys……….. 3
Trumpas sąvokų apibūdinimas... 4
Įvadas... 5
1. Teorinė apžvalga: pacientų psichosocialiniai poreikiai holistiniu požiūriu 1.1 Sveikatos sutrikimo sąlygoti pokyčiai... 8
1.1.1 Liga kaip stresorius asmens ir šeimos gyvenime... 8
1.1.2 Ligoninės aplinka: chirurgijos skyrius ir jo specifika... 12
1.2 Psichosocialinių poreikių apibūdinimas... 13
1.3 Adaptacija ir socialinė parama... 16
1.4 Specialistai ir psichosocialinių poreikių tenkinimas... 20
2. Medikų požiūrio į pacientų psichosocialinės pagalbos poreikius tyrimo metodika... 26
3. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas 3.1 Respondentų demografinės charakteristikos... 29
3.2 Medikų požiūris įpacientų psichosocialinius poreikius 3.2.1 I- ma klausimyno dalis. Ar skyriuje, kuriame dirba respondentai, yra darbuotojas, teikiantis išvardintas paslaugas? Kokiai profesijai atstovauja šis darbuotojas?... 30
3.2.2 II- a klausimyno dalis. Kaip svarbu, kad skyriuje, kuriame dirba respondentai, būtų darbuotojas, teikiantis išvardintas paslaugas?... 38
3.2.3 III- ia klausimyno dalis. Kaip, skyriuje, kuriame dirba respondentai, yra svarbu teikti išvardintas paslaugas?.... 44
Išvados... 50 Rekomendacijos... 51 Literatūros sąrašas... 52 Priedai... 56 1 Priedas... 57 2 Priedas... 61 3 Priedas... 62
TRUMPAS SĄVOKŲ APIBŪDINIMAS
Poreikiai – yra tai, ko reikia žmogui arba socialinei sistemai pagrįstai funkcionuoti tam tikroje situacijoje (šiuo atveju, susirgus). Poreikis – nėra noras kažką gauti ir turėti, bet trūkumas, kuris kliudo žmogui ar sistemai vystytis arba tobulėti [17].
Šiame darbe poreikiai pasireiškia įgyti tam tikrą paramą, paslaugas ir informaciją, reikalingus efektyviam funkcionavimui užtikrinti. Jie gali būti informacijos, bendruomenės paslaugų, finansinės paramos ir kt. poreikiai [34].
Psichosocialiniai poreikiai - gali būti apibūdinama taip:
1. psicho (emocijos, nusistatymas ir elgesys) – tai asmens charakteristikos;
2. socialinis kontekstas (šeima, bendruomenė ir kultūra) – tai aplinkos apibūdinimas;
3. dviejų veiksnių tarpusavio priklausomybė (psicho ir socialinis kontekstai) [47].
Literatūroje išskiriamos sąvokos psichologinė – emocinė raida ir socialinė raida, kitur šios sritys apjungiamos kaip labai artimos viena kitai. Tačiau dažniausiai poreikiai išskiriami ir analizuojami atskirai [32].
ĮVADAS
Lietuvos sveikatos programoje, paremtoje Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) “Sveikata visiems” principais, stengiamasi atsižvelgti į ligonių psichosocialines problemas, jų teisę ir socialinio solidarumo užtikrinimą [24]. Svarbu rūpintis visu žmogumi ir sveikatos priežiūros specialistai turėtų atkreipti dėmesį į pacientų psichosocialinius poreikius kaip į medicininio gydymo sudėtinę dalį.
Holistinis požiūris vertina žmogų kaip nedalomą visumą ir atsižvelgia į tarpusavyje sąveikaujančių žmogaus biofizinės, emocinės, pažinimo, socialinės, dvasinės sferų funkcionavimą. Šios sferos viena nuo kitos labai tampriai priklausomos. Biofizinė sritis (žmogaus sveikata ir jo fizinė būklė) yra ypatinga tuo, kad ji traktuojama kaip priemonė pasireikšti kitoms keturioms sritims. Pastarųjų keturių sferų augimas ir vystymasis yra stipriai priklausomas nuo atitinkamos joms biologinės – fizinės žmogaus kūno būsenos. Pagal Schuster ir Ashburn, vadovaujantis holistiniu požiūriu, dirbantys su pacientais įvairių sričių specialistai turėtų atpažinti ir prognozuoti galimus pokyčius kiekvienoje iš penkių sferų, siekiant kiekvienos iš jų maksimalaus įsijungimo ir tuo padedant pacientui galimai maksimaliu potencialu siekti tikslų ir poreikių patenkinimo [16].
Holistinį požiūrį į žmogų per poreikių tyrinėjimą analizavo Abraham Maslow, Eric Erikson, Charlotte Towle: jie teigė, jog žmogui reikia ne tik maisto, šilumos, pastogės ir pan., bet ir saugumo, meilės, pripažinimo, pagarbos [17,43, 48].
Pastarajame dešimtmetyje Lietuvoje atlikti moksliniai darbai, tyrinėjantys pacientų poreikius parodė, kad medikai linkę su pacientu kalbėtis ne tik apie ligos simptomus ir gydymą, bet ir jausmus, mintis, lūkesčius. Pacientams svarbu, kad medikui rūpėtų ne tik jo medicininė būklė, bet ir jų mintys, jausmai, vertybės, tačiau garsiai to neišsako [14,16,27,25].
Medicinos darbuotojai pacientų poreikius vertina svarbiais. Aktualūs nustatyti informacijos apie medicininius ligos aspektus poreikiai, psichosocialiniai poreikiai, tokie kaip - pagalbos poreikis susitaikant su artimojo liga, ar emocinės paramos poreikis keičiant gyvenimo būdą [16].
Psichosocialinės paslaugos yra įtrauktos į gydytojų bei slaugytojų pareigybes ir normas [2,1]. Kyla klausimas – ar teikiamos ir kaip teikiamos šios paslaugos, ir ar iš viso medikai turėtų jas teikti?
Įvertinti pacientų psichosocialinius poreikius, organizuoti pagalbą ligoniams ir jų šeimoms reglamentuoja Lietuvos teisiniai aktai. Juose teigiama, jog socialiniai darbuotojai, atlikdami savo pareigas tarpininkauja tarp sveikatos priežiūros personalo ir paciento, teikia informaciją ir konsultuoja pacientą, informuoja paciento artimuosius apie pagalbos poreikį ir priemones, koordinuoja santykius su šeima, sprendžiant paciento socialines problemas, bendradarbiauja su medikais ir pan. [6,3]. Atliktuose tyrimuose analizuojamas socialinio darbuotojo vaidmuo, pacientų ir medikų patirtis santykiuose su socialiniu darbuotoju. Tik nedaugelis medikų ir pacientų tiesiogiai bendravo su socialiniu darbuotoju. Tiek medikai, tiek pacientai tikėjosi tų pačių funkcijų iš socialinių darbuotojų, tačiau pacientai labiau nei medikai tikėjosi sulaukti pagalbos iš socialinių darbuotojų, padedant gauti materialinę paramą. Medikai tikėjosi, kad socialiniai darbuotojai perims dalį mediko funkcijų [24,28].
Tyrimo aktualumas ir naujumas
Lietuvoje daugiausiai tyrinėti psichosocialiniai poreikiai pačių pacientų ir jų šeimų požiūriu [12,22], tačiau apie psichosocialinių poreikių svarbą ir jų tenkinimo galimybes medikų požiūriu, sveikatos priežiūros įstaigose yra mažai tyrinėta. Medikų požiūris į pacientų psichosocialinių poreikių tenkinimą Lietuvoje, tirtas tik viename darbe (Jarmalavičiūtė, 2002). Tyrimas parodė, kad pacientų informacijos, pagalbos susitaikant su artimojo liga ar emocinės paramos keičiant gyvenimo būdą poreikiai medikų požiūriu yra svarbūs.
Šis tyrimas – platesnio tyrimo, kuris orientuotas į socialinio darbuotojo veiklos galimybes ir funkcijas sveikatos priežiūros sistemoje, žingsnis. Lietuvos visuomenei, tuo pačiu ir medikų bendruomenei nėra pakankamai aiškus socialinio darbuotojo vaidmuo. Daugelyje ligoninių ir sveikatos priežiūros įstaigų tarptautiniu mąstu, socialiniai darbuotojai yra neatsiejama sveikatos priežiūros komandos dalis ir dirba susitelkę ties pacientų ir jų šeimų psichosocialiniais poreikiais, tarpininkauja padedant juos suprasti gydytojams, slaugytojams ir kitam medicinos personalui. Analizuojant ligonių psichosocialinius poreikius, kaip juos supranta ir vertina medikai, siekiama išsiaiškinti kaip suprantamas socialinio darbo medicinoje turinys, bei ar reikalingas darbuotojas, teikiantis socialines paslaugas.
Tyrimo mokslinė ir praktinė vertė
Lietuvoje didėja supratimas, kad sveikatos priežiūroje reikia rūpintis visu žmogumi ir ligoninės personalas turėtų atkreipti dėmesį į pacientų psichosocialinius ir
paslaugų teikimas ir asmenys, atsakingi jas užtikrinti reglamentuojami Lietuvos norminiuose dokumentuose. Juose teigiama, jog socialinis darbuotojas privalomas medicinos pagalbos, slaugos ir palaikomojo gydymo, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigose [6]. Šiuo tyrimu norima nustatyti kaip gydytojai ir slaugytojai Kauno Medicinos Universiteto Klinikose, chirurginio profilio padaliniuose suvokia tokio darbuotojo svarbą, bei ar egzistuoja socialinis darbuotojas jų atstovaujamuose skyriuose.
Šio tyrimo mokslinė vertė - parengti klausimyną, kuris ateityje galėtų būti naudojamas tirti pacientų, jų šeimų bei medikų, visuose sveikatos priežiūros lygiuose, požiūrį į psichosocialinių poreikių tenkinimą.
Prakinė tyrimo vertė - tyrimo rezultatai bus panaudojami parengiant naujus teisinius dokumentus, įteisinančius socialinio darbuotojo poziciją sveikatos priežiūros sistemoje.
Tyrimo tikslas: ištirti gydytojų ir slaugytojų, dirbančių tretinės sveikatos
priežiūros lygio įstaigose, požiūrį į pacientų psichoscialinės pagalbos poreikius.
Tyrimo uždaviniai:
1. Ištirti, ar yra teikiama psichosocialinė pagalba pacientams ir kokie specialistai ją teikia.
2. Nustatyti gydytojų ir slaugytojų požiūrį į specialisto, teikiančio psichosocialines paslaugas, įdarbinimo skyriuje svarbą.
3. Nustatyti gydytojų ir slaugos darbuotojų požiūrį į psichosocialinių paslaugų svarbą pacientams ir jų šeimoms.
Tyrimo objektas: medikų, dirbančių Kauno Medicinos Universiteto
Klinikose, chirurginio profilio padaliniuose požiūris į psichosocialinę pagalbą pacientams.
Bendrinė tyrimo hipotezė: medikų požiūris į specialisto, teikiančio
psichosocialines paslaugas, svarbą (skyriuose, kuriuose dirba respondentai), priklauso nuo medikų profesijos ir darbo patirties.
1. TEORINĖ APŽVALGA: PACIENTŲ PSICHOSOCIALINIAI
POREIKIAI HOLISTINIU POŽIŪRIU
1.1 Sveikatos sutrikimo sąlygoti pokyčiai
1.1.1 Liga - kaip stresorius asmens ir šeimos gyvenime
Dr. Th. H. Holmes ir Dr. R. H. Rahe sudarė sąrašą įvykių, kuriuos surangavo, pradėdami nuo labiausiai stresuojančių ir baigdami mažiausiai stresuojančiais. Liga ar susižalojimas, bendrame sąraše, įvertinti vienu iš didžiausių balų (53). T.y. susirgimas laikomas nemažu stresoriumi [26].
1994 m. išleistame medicinos terminų žodyne „Pschyrembel“ stresas apibūdinamas - organizmo būsena, kuri pasižymi specifiniu sindromu, bet gali būti sukelta ir įvairių nespecifinių dirgiklių (infekcijų, sužeidimų, nudegimų, spinduliavimo, taip pat pykčio, džiaugsmo ir kitų streso faktorių). Stresą galima suvokti ir kaip išorinius poveikius, prie kurių kūnas nepakankamai prisitaikė, pavyzdžiui operacijos, apsinuodijimas, nėštumas [26].
Stresą galima apibrėžti kaip bendrą procesą, kuriuo įvertiname ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius, vadinamuosius stresorius [26]. Stipriausias stresorius yra baimė. Ji gali skatinti veikti, padėti atrasti naujų idėjų ir galimybių. Stresą sukelia baimė dėl gyvybės, dėl išlikimo.
Stresas – pertvarka ir pokyčiai individo įprastame elgesyje, individui atsakant į stresinius įvykius. Vienas stresas, jeigu individas ar šeima su juo nesusitvarko/ neišsprendžia, gimdo kitą stresą. Šeimos nario liga sukelia socialinius – struktūrinius stresorius šeimoje – keičiasi šeimos narių vaidmenys, pablogėja šeimos materialinė padėtis, kas, vėl įtakoja patį ligonį [40]. Liga ar negalia sukelia tam tikrus vidinius ir išorinius pokyčius, kurie išbalansuoja pusiausvyrą. Kaip asmuo suvokia stresą ir kaip į jį reaguoja, priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, lyties, patirties, kultūrinių normų, jautrumo tam tikriems įvykiams, asmenybinių žmogaus savybių [38].
Žmogus ir jį supanti aplinka ligoninėje apima fizinę aplinką, santykius ir sąveiką tarp specialistų ir paciento, tarp pačių pacientų, tarp šeimos ir paciento [38]. Beveik
visi ligoninės pacientai jaučiasi nebegalintys kontroliuoti nei savo socialinių ryšių, nei ligoninės rėžimo, nes artimiesiems ir draugams ne visada leidžiama juos lankyti. Nemalonūs įvykiai, kurių žmogus negali kontroliuoti, gali sukelti stiprų stresą. Pasak psichologės Shelley Taylor, žmonės, kurie prisiima „gerųjų pacientų“ vaidmenį, linkę bendradarbiauti, nereiklūs ir nieko neklausinėja – labiausiai išgyvena negalėdami kontroliuoti. Taigi, „geras pacientas“, kuris jaučiasi bejėgis, sunerimęs ir prislėgtas, gali sau pakenkti. Kadangi dauguma žmonių yra supratingi, geri pacientai, jų gydytojai pakankamai neįvertina to, kad šiems žmonėms reikia daugiau informacijos [26].
„Blogieji pacientai“ nelinkę bendradarbiauti, mėgstantys skųstis ir reikalauti. Medikai gali vengti nemalonių pacientų arba slopinti jų emocijas vaistais [26].
Asmens veiklą ribojanti liga, bendravimo stygius sukelia vienokią ar kitokią emocinę reakciją. Adekvati reakcija bus tokia, kai pacientas suvokia pasikeitusią situaciją, pajėgia tinkamai įvertinti galimybes pasveikti ir kt.
Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, esant stipriam stresoriui, gali atsirasti asmens emocinės reakcijos arba būsenos, trikdančios asmens prisitaikymą aplinkoje: bendravimą, veiklą, savo esminių poreikių tenkinimą. Tai ūminio arba lėtinio streso būklė [8].
Žmogui gręsia pavojus susirgti daugybe įvairių ligų, kurios gali būti lengvos ir sunkios, trumpalaikės ir ilgalaikės. Jeigu liga sunkesnė, prikausto ligonį prie lovos, tai žmogus jau neišvengiamai, gal būt ir ilgam, atitrūksta nuo kasdieninės veiklos, įprasto gyvenimo būdo. Jeigu ligonis patenka į ligoninę, tai jam tenka išsiskirti ir su įprasta aplinka. Tai keičia ligonio socialinius ryšius, jo santykius su aplinka, paliečia jo dvasinę pusiausvyrą. Sergant kyla pavojus laikinai arba visam laikui netekti įprasto šeimyninio gyvenimo, pasitenkinimo galimybe užsidirbti. Šis pavojus sukelia nerimą, baimę [15]. Susirgus ypač pasireiškia finansiniai sunkumai, baugina šeimos finansinė būklė, jos pokyčiai. Ypač darbingo amžiaus žmones. Gąsdina išlaidos, kurias tenka patirti tiek pačiam ligoniui, tiek artimiesiems. Tenka įsigyti medikamentus, slaugos priemones, kompensacinę techniką [14]. Gąsdina priklausomybė nuo artimųjų ir medicinos personalo (trumpam ar ilgam, gal net visam laikui).
Analizuojant socialinių santykių pokyčius sveikatos sutrikimo atveju, reikėtų apžvelgti žmogų supančias sistemas. Pagal Bronfenbrener modelį žmogaus socialinę aplinką sudaro keturi struktūriniai žiedai. Mikrosistema – artimiausia ligonio aplinka, t.y. ligonio šeima, kurioje vyrauja įvairūs tarpusavio santykiai. Mikrosistema nėra
vientisa – joje galima išskirti ir subsistemas: sutuoktinių subsistema, tėvystės (vaikų ir tėvų sąveika), konkurencinė subsistema (tarp vaikų) [35]. Mezosistema – mikrosistema funkcionuoja mezosistemos kontekste. Čia įeina asmenys/ sistemos, su kuriomis asmuo palaiko kasdieninį – intensyvų ryšį, pavyzdžiui, draugai, kaimynai, darbo kolektyvas ir pan. [35]. Mezosistemoje taip pat funkcionuoja individai ir organizacijos, susiję su mikrosistema, šiuo atveju - medicinos personalas [9]. Egzosistema – konkrečios socialinės struktūros, kurios veikia ir įtakoja mikrosistemos elementus. Tai vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, bendruomenė, transporto sistema, bažnyčia, sveikatos bei švietimo įstaigos. Makrosistema apima įstatymus, visuomenės požiūrius, etinius ir moralinius visuomenės principus [9]. Taigi, pagrindinis dėmesys skiriamas paciento ir medicinos personalo ryšiams, mezosistemos žiede, kas ypač svarbu hospitalizacijos atveju.
Šeima – artimiausia individo socialinė aplinka
Šeima sudaro artmiausią ligonio socialinę aplinką – mikrosistemą. Šeima laikoma pagrindiniu visuomenės institutu, nes tenkina pagrindinius poreikius. Į šiuos poreikius įeina seksualinio elgesio reguliavimas, reprodukcija, socializacija, socialinė padėtis, saugumas. Saugumas - ypač svarbus poreikis, nes bet kada galima susirgti, tapti neįgaliam, priklausomam nuo kitų. Pirmiausia tuo turi pasirūpinti šeima [30].
Šeima yra sistema, kurioje atskiros sistemos dalys (šeimos nariai) yra tarpusavyje susijusios ir veikia viena kitą. Siekiant pilnai suprasti šeimos funkcionavimą, kiekvienas narys turėtų būti analizuojamas sąveikos su kitais šeimos nariais kontekste, nes pokyčiai vieno iš šeimos narių elgesyje arba nukrypimai nuo įprastų vystymosi normų, neišvengiamai paveikia kitus šeimos narius ir sutrikdo ryšius šeimoje [22].
Šeima yra neformali sistema, arčiausiai individo, kurioje individas veikia kaip posistemė. Pagal Greene socialinę sistemą sudaro asmenys, jungiami emocinių ryšių ir tam tikros nuolatinės sąveikos. Šeima ypač reikšminga vykstant esminiams pokyčiams – ligos, negalios atvejais. Šeima sudaro balansą / pusiausvyrą. Tam tikrose situacijose šiam balansui iškyla grėsmė. Išoriniai įvykiai ar vidiniai pokyčiai gali sutrikdyti šeimos funkcionavimą ir sukelti šeimoje krizę. Šeimos įsitikinimai, lūkesčiai, ištekliai daro įtaką ligos priėmimui. Narių santykiai su sergančiu asmeniu ir fizinės bei socialinės aplinkos sistemomis reikšmingi tiek individui, tiek visai šeimai. Šeimos sugebėjimas priimti sergantį arba neįgalų šeimos narį priklauso nuo jos kaip sistemos sugebėjimo perskirstyti vaidmenis bei užduotis ir palaikyti senus bei megzti
naujus ryšius su kitomis sistemomis. Pokyčiai sukelia krizę, nes ne visi šeimos nariai pajėgūs ar pasirengę perimti vaidmenis ir palaikyti ar užmegzti naujus ryšius [30].
Kituose šaltiniuose šeimos reakcija priklauso nuo:
• santykių su specialistais – kaip šeimos nariams pranešama apie ligą ir kokią paramą jie gauna šiuo sunkiu momentu;
• negalios rūšis – labai svarbus veiksnys. Kokią įtaką negalia turės žmogaus gyvenimo kokybei, kaip ji vystysis laiko perspektyvoje ir pan. – yra esminiai klausimai;
• šeimos vertybės – įtakos šeimos reakcijoms turės šeimos teikiami prioritetai: kam svarbu išvaizda, gali būti sunku priimti kūno deformacijas; jei didesnė reikšmė teikiama protiniams sugebėjimams, intelektui – gali sunkiau reaguoti į psichinę negalią;
• šeimos narių brandos laipsnis – individuali kiekvieno šeimos nario branda tuo metu, kai išryškėjo/ įvyko negalia, liga, įtakos gebėjimą priimti tai;
• religija – rimtas sužeidimas, liga beveik visuomet iškelia klausimus, susijusius su dvasine žmonių gyvenimo sritimi [7].
Be to, susidorojimą su stresu apsprendžia ir individo bei šeimos – sistemos išorinis ir vidinis kontekstai. Išorinį kontekstą sudaro šeimos istorija, kultūra, religija, ekonomika, raidos tarpsnis ir šeimos fizinė sveikata. Vidinį kontekstą sudaro šeimos filosofija (vertybės ir įsitikinimai), psichologija (šeimos ir jos narių gynybiniai mechanizmai) ir sociologija (struktūra ir funkcijos) [7].
Kiekvienas narys yra savita asmenybė su savo unikaliais problemų įveikimo įgūdžiais. Keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi jo sąveika su kitais. Todėl šeima turi daugiau dėmesio skirti tarpusavio santykiams, kad galėtų padėti vieni kitiems padidinti prisitaikymo galimybes [22].
Šeimoje, kurioje yra sergantis amuo, adaptacija priklauso nuo pusiausvyros tarp ligos ar negalios iškeltų reikalavimų ir šeimos galimybių į juos atsiliepti. Galimybes sudaro turimi resursai (asmenų, šeimos ir bendruomenės) ir streso įveikimo mechanizmas. Gerai funkcionuojančios šeimos sistemos yra labiau pasirengusios savo nario ligai [30]. Būdas kaip šeima priima nario ligą, kaip pateisina “ligonio” rolę, įtakoja tai, kaip pats ligonis priima naują vaidmenį [25].
1.1.2 Ligoninės aplinka: chirurgijos skyrius ir jo specifika
Patekus į ligoninę, keičiasi asmens mezosistema: atsiranda nauji ryšiai (gydytojo – paciento, slaugytojo – paciento), keičiasi esami santykiai su šeimos nariais, draugais, giminaičiais. Kinta ligonio aplinka. Pacientas turi prisitaikyti prie gydymo įstaigose nusistovėjusios tvarkos: dienos rėžimo, meniu, personalo elgesio, aplinkos. Paciento gyvenimo stilius ir jo socialiniai ryšiai kartais gali neatitikti įstaigoje vyraujančių normų [38]. Be to, iškyla grėmė asmeniui. Kiekvienas žmogus tikisi konfidencialumo – gydytojas informaciją apie ligonio būklę, tyrimus, gydymo metodus galėtų suteikti tik ligoniui, o ne visai palatai. Atlikti apžiūrą taip pat galima be palatos kaimynų stebėjimo. Dar vienas svarbus momentas – netikrumas dėl perspektyvos, kuri siejasi su paprastais, praktiškais dalykais (kaip grįžti namo iš ligoninės) ir tolimesniais (kada galės dirbti, kaip susitvarkys kasdienybėje). Pastebima informacijos stoka. Nėra priėjimo prie ligos istorijos. Stinga komunikacinių sugebėjimų tarp personalo ir ligonio. Stengiamasi nesakyti diagnozės [14].
Informacija apie ligonio būklę, tyrimus ir pan. turi būti suteikiama sergančiajam ir jo artimiesiems. Tokiu atveju žmogus jaučiasi saugesniu, nes žino kas jo laukia, ko tikėtis.
Teisminė įstatymų kalba sudėtinga eiliniam žmogui ir sunkiai suprantama. Nesuvokdamas įstatymų esmės, dažnai žmogus negali jais tinkamai pasinaudoti, o tai reiškia, kad nėra dar sudarytos sąlygos integruotis į visuomenės gyvenimą [14]. Be to, gydymo įstaigose turėtų būti darbuotojas, kuris atstovautų pacientų teises, ypač šiuo metu, kai ypatingai akcentuojami juridiniai aspektai medicinoje.
Sumažinti įtampą, ligonio baimę ypač veiksminga ir turi teigiamą įtaką: geras kontaktas tarp gydytojo ir ligonio; ligonio polinkis išsakyti baimę, nerimą, nuogąstavimus; geri ligonio santykiai su aplinkiniais žmonėmis; geros gyvenimo sąlygos ir šeimyninės aplinkybės, kurioms operacija neturi įtakos; ligonio gebėjimas lengvai prisitaikyti prie naujos aplinkos; stipri, brandi ligonio asmenybė [15].
Asmens ir jo šeimos reakcija į ligą, tolimesnio funkcionavimo galimybės ir prognozės priklauso nuo pačios ligos specifikos. Daugelis žmonių paprastai chirurgiją sieja su pjaustymu, žaizdomis, kokio nors organo dalies ar jo viso pašalinimu. Operacijos metu gali būti pažeistas žmogaus susidarytas savo kūno vaizdas – kūno
veiksnių, priklauso ir nuo to, ar pažeista ši suvokimo schema ir kiek asmenybė sugeba priimti, “reintegruoti” naują padėtį, operacijos padarinius. Pavyzdžiui, rankos ar kojos amputavimas, protezavimas, organo netekimas ir pan. gali būti ypač netikėti, nelaukti ir sukeliantys didžiulę įtampą ligoniui ir jo šeimos nariams.
Kompleksinis gydymas chirurgijoje turėtų remtis kontaktais, ryšiu tarp chirurgo ir ligonio, slaugytojos ir ligonio. Chirurginio skyriaus ligoniams tenka susidurti su sunkiomis likimo staigmenomis, išgyventi nemažai konfliktų ir labai jaudintis. Kontaktas su ligoniais, su jų aplinka yra nepaprastai svarbus, suteikiantis jiems jėgų. Vienas iš kontakto su ligoniu formavimo metodų yra informacijos suteikimas apie ligą: kokios viltys pasveikti, realios operacijos galimybės ir pan.
Chirurgas paprastai ligoniui padeda jį operuodamas. Operacija atrodo esanti tikslingiausias problemos sprendimas. Chirurgas tiesiogiai paveikia laukiantį pagalbos ligonį. Laiko stoka ir operacijų gausumas trukdo formuotis reikalingam kontaktui tarp chirurgo ir ligonio. Chirurginio gydymo metodai nereikalauja iš ligonio ypatingo aktyvumo, jo elgesys šioje medicinos srityje daugiau pasyvus. Dėl trumpalaikio kontakto su ligoniu galimybė pažinti ligonio asmenybę yra maža [15].
Pagrindinė priešoperacinio laikotarpio problema - baimė. Tam tikra operacijos baimė – natūralus jausmas, atsirandantis ir kai nervų sistema sveika. Ligonis gali bijoti labai daug ko: pačios operacijos, susijusių su ja kančių, pasekmių. Gali nuogąstauti dėl operacijos baigties, jos veiksmingumo.
1.2 Psichosocialinių poreikių apibūdinimas
Psichosocialinės pagalbos poreikis iškyla žmogaus socialinės deadaptacijos atveju, atsiradus išoriniam ar vidiniam psichologiniam diskomfortui. Išorinio socialinio, psichologinio nepasitenkinimo šaltinis gali būti socialinės, ekonominės ir medicininės socialinės priežastys: darbo, artimųjų netektis, neįgalumas, lėtinės ligos, įprastų veiklos sąlygų pasikeitimas ir pan. Tai sukelia būtinybę keisti ankstesnius elgesio stereotipus, vertinimus, motyvaciją, kad būtų galima efektyviai funkcionuoti naujomis gyvenimo sąlygomis [23].
Užsienio šalyse atlikta nemažai tyrimų, siekiant išsiaiškinti psichosocialinių poreikių kilmę.
„Psichosocialinė globa“ remiasi planuota ir informacine veikla, šalinant stresą ir siekiant gerovės pacientui, ir visi elementai, kurie gali sąveikauti, sudarydami vientisumą, verti dėmesio – įskaitant fizinį, psichologinį, dvasinį, aplinkos šeimos ir kultūrinį lygius [47].
Vaiko onkologinio susirgimo atveju atkreipiamas dėmesys į šeimos ir vaiko adaptaciją ir psichosocialiniai poreikiai pabrėžiami kaip prioritetas. Tai atsispindi: „psichosocialinė globa“ - kaip tikslas daugumoje sferų: socialiniame darbe, psichologijoje, slaugoje, atstatomojoje terapijoje, kur siekiant geriau suprasti pacientų ir jų šeimų poreikius, rengiamos konferencijos, kuriose dalyvauja daugelio profesijų medikai. Šiose konferencijose atkreipiamas dėmesys į problemų identifikavimą ir intervencijos planavimą pacientams ir jų šeimoms [47].
Kitame tyrime pažymima, jog psichosocialiniais poreikiai asocijuojasi su:
• sąveika su sveikatos priežiūros specialistais ir profesionalia praktika (socialiniai ir asmeniniai sugebėjimai; bendravimo stilius);
• priežiūros ir procedūrų kokybė (gydymo ir intervencijų greitumas); • socialinės paramos tinklas (kvalifikacija ir apimtis);
• emocijos, jausmai, nerimas dėl savęs ir kitų.
Šio tyrimo autoriai nurodo, jų manymu, labiausiai paplitusius psichosocialinius poreikius: sveikatos priežiūros specialistų jautrumas, sąžiningumas, pagarba; gavimas išsamios informacijos ko tikėtis iš ligos ir gydymo, apie gydymo trukmę, informacijos šaltinius; saugi, gera socialinė parama ir pagalba iš šeimos narių, draugų ir sveikatos priežiūros specialistų; pagalba palaikyti savarankiškumą [33].
Bailey ir Simeonsson nurodė tokias poreikių kategorijas, reikalingas efektyviam šeimos funkcionavimui užtikrinti: informacijos poreikiai; emocinės paramos poreikiai; bendruomenės paramos poreikiai; finansinės paramos poreikiai; šeimos funkcionavimo poreikiai [34]. Minėtos kategorijos buvo išskirtos tėvų, auginančių vaikus su negalia, poreikiams tirti.
Nustatyti poreikius gana sudėtinga. Nėra vieno ir teisingo metodo tai padaryti [33].
Buvo atliktas tyrimas (Tenesio Universitetas) kuriame kaip bendros psichosocialinės reakcijos, nurodoma susirūpinimas ir depresija dėl žalos savigarbai, bejėgiškumo ir pažeidžiamumo jausmo, nesusitaikymo su liga, nepriklausomybės ir finansinio saugumo praradimo, nesutarimų šeimoje. Miego sutrikimai dažniausiai
būdingi pooperaciniu periodu. Padidėja pyktis ir irzlumas, vedybiniai konfliktai. Padažnėję vedybiniai konfliktai ir nepasitenkinimas būdinga 6 mėnesių laikotarpyje po operacijų. Pacientams ir jų partneriams seksualinės funkcijos atnaujinimas kelia nerimą [4].
Kai kurie autoriai mano, kad neigimas - ginybinis mechanizmas, kaip skydas nuo išorinės baimės, pranašauja gerą rezultatą [45].
Žmogiškieji poreikiai kyla iš vystymosi ir socialinių problemų, iškylančių gyvenimo tėkmėje – tarpasmeniniuose santykiuose ir ryšiuose su aplinka. Žmogiškųjų poreikių patenkinimas apsprendžia sėkmingą žmonių adaptaciją [7].
Autoriai įvairiai interpretuoja žmogiškuosius poreikius. Charlotte Towle savo veikale apie socialinį darbą, nagrinėja poreikį santykyje su veiksniais, turinčiais įtakos žmogaus vystymuisi. Towle teigimu, šie elementai yra būtini, jei norima, kad asmenys būtų motyvuoti siekti socialinių tikslų:
1. fizinė gerovė: maistas, pastogė, sveikatos priežiūra; 2. galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai;
3. santykiai su kitais žmonėmis; 4. dvasinių poreikių patenkinimas.
Ji taip pat pabrėžia, kad poreikis priklauso nuo asmens amžiaus ir gyvenimo situacijos [17].
Abraham Maslow išdėstė poreikius tam tikra hierarchija, kuri papildo Towle požiūrį ir išplečia supratimą apie poreikį. A. Maslow poreikių hierarchijos pagrindas yra 2 grupės: stokojimo poreikiai ir augimo poreikiai. Stokojimo poreikiuose žemesnis poreikis turi būti patenkinamas prieš pakylant į aukštesnį lygmenį. Kai visi šios grupės poreikiai bus patenkinti, žmogaus stokojimas bus pašalintas [43].
Poreikių, susijusių su medicininiais ligos aspektais, tokių kaip paciento informacijos poreikis apie medicininius ligos aspektus tenkinimas medikų požiūriu tiek pat aktualūs, kaip ir psichosocialinių poreikių, tokių kaip pagalbos poreikis susitaikant su artimojo liga ar emocinės paramos poreikis keičiant gyvenimo būdą, tenkinimas [16].
1.3 Adaptacija ir socialinė parama
Adaptacija – tęstinis, į pokyčius orientuotas procesas, apimantis žmogaus pažinimo, jutimo ir elgesio procesus, kuriuos mes naudojame siekdami prisiderinti prie aplinkos ir jos sąlygų. Adaptacija reiškia veiksmus keičiant aplinką (darant pokyčius esamoje arba ieškant visai naujos aplinkos), keičiantis patiems žmonėms arba vykstant ir tam, ir tam [38].
Į adaptaciją galima pažvelgti prisitaikymo šeimoje ar kitos mažos socialinės grupės aspektu. Pasikeitus įprastam gyvenimui (susirgus) keičiasi, persiskirsto vaidmenys tarp šeimos narių, artimiausių žmonių. Keičiasi bendravimas ir sąveika su aplinkiniais. Sergantis asmuo įgauna ligonio rolę. Be to, pagrindiniai poreikiai įgauna kitokį aspektą: susirgus prarandamas saugumas, nes suprantama, kad prarasta kontrolė ir nuo tavęs mažai kas priklauso. Žmogui reikia būti reikalingu – ligonis nori jausti rūpestį, užuojautą ir meilę iš artimųjų. Be to, svarbu žmogui užtikrinti jo konfidencialumą, vengiant viešumo, žinoti kas jo laukia ir pačiam priimti svarbius sprendimus, įtakosiančius tolesnę gyvenimo kokybę [44].
Viena iš populiariausių adaptacijos stadijų autorių - E. Kubler – Ross. Ji nustatė šias adaptacijos stadijas netekties (ligos) atveju: neigimas; pyktis; derybos; depresija; priėmimas [14].
Susidūrus su liga įvyksta stresinė reakcija ligoniui ir šeimai, kurios metu veikia šeimos nario ir šeimos, kaip sistemos, vidiniai resursai ar trūkumai bei turimi išoriniai resursai ar trūkumai. Todėl reaguoja adaptyviai arba neadaptyviai. Svarbus vidinis resursas yra šeimos narių fizinė sveikata. Dar prie vidinių resursų priskiriamas sutelktumas, prisitaikymas. Išorinius resursus galima būtų pavadinti socialinės paramos šaltiniais, pavyzdžiui, kaimynai, draugai, religinės organizacijos, bendruomenės, valstybinės struktūros, teikiančios vieno ar kito pobūdžio paramą [27].
Adaptacijos sėkmė priklauso nuo adaptacinio potencialo (asmens savybių) bei socialinės aplinkos (sąveika tarp aktyvaus socialinio lauko, jo keliamų reikalavimų ir individo). Aukšto adaptacinio potencialo asmenys, gaunantys socialinės aplinkos paramą turi didesnę tikimybę sėkmingai adaptuotis visuomenėje [41].
Keletas tyrimų parodė, kad pacientas, gavęs informaciją apie tai, ko jis gali tikėtis prieš gydymo procedūrą, per ją ir po jos, taip pat patarimą, kaip įveikti iškilusius
sunkumus, patiria mažiau skausmo. Pacientas, žinodamas, kad viskas vyksta pagal tam tikrą planą, mažiau nerimauja [26].
Adaptacija gali būti 3 rūšių:
• Psichologinė (emocinė/ asmeninė) – žmonės sugeba atstatyti pusiausvyros būseną, keisdami savo elgesį ir pritaikydami jį prie aplinkos pokyčių, kartu pakeisdami ir tuos aplinkos elmentus, kuriuos jie geba valdyti.
• Socialinė adaptacija – tai adaptacija ne tik staiga pasikeitus socialinėms sąlygoms, bet ir susijusi su giluminiais asmenybės struktūros elementais, kurie formuojasi per visą žmogaus gyvenimą, visuose socializacijos etapuose. • Biologinė – tai gyvų sistemų kokybinės charakteristikos bei specifinės jų
savybės, atspindinčios jo ryšį su aplinka [10,18].
Poreikis adaptacijai atsiranda tuomet, kai organizmas patenka į naujas sąlygas, kuomet veiksniai veikia ilgesnį laiką ir organizmo pakitimai yra tikslingi. Adaptacija – tai biosistemos savybė, kuri gali būti suprantama kaip statinė (tam tikra būsena konkrečiose sąlygose) ir kaip dinaminė (kintanti priklausomai nuo aplinkos sąlygų). Ligos atveju bus daugiau statinė adaptacija – konkrečios sąlygos - ligos pakeistos sąlygos [10].
Socialinė adaptacija – harmoningų kooperacinių santykių su socialine aplinka ir jos atstovais nustatymas. Socialinė adaptacija – tai santykio su aplinkiniais išraiška. Teigiamas santykis su aplinka – tai gerų santykių su kitais žmonėmis palaikymas ir tinkamų gyvenimo sąlygų susikūrimas. Socialinė adaptacija – tai socialinis – psichologinis asmenybės prisitaikymas šeimoje, darbo kolektyve, ar kitoje mažoje socialinėje grupėje, kuris lemia tam tikrų vaizdinių formavimąsi ir verčia užimti tam tikrą poziciją [18].
Susirgus, yra svarbu atrasti paramą ir pagalbą iš šalies, kad lengviau būtų prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Todėl svarbu apžvelgti socialinės paramos įtaką sergančiam asmeniui.
Socialinė parama apibūdinama kaip “teigiama kito žmogaus ar grupės įtaka probleminių situacijų atveju”. Socialinė parama – tai pozityvūs, sveikatą stiprinantys socialiniai ryšiai, kurie įvairiais būdais veikia sveikatą [19]. Ji apima pagalbos teikimą, kas padėtų atlikti sergančiąjam savo rolę. Socialinė parama skirstoma į suvokiamą ir gaunamą. Suvokiama parama atsispindi asmens įsitikinime, kad
probleminėse situacijose jis gaus paramą. Tai stiprina saugumo, prieraišumo, intymumo poreikius. Gaunama – konkrečius fizinius ir psichologinius veiksnius [30].
Socialinė parama gali turėti tiesioginę įtaką streso faktoriams ir poveikį sveikatai. Socialinė parama gali būti buferis (netiesioginis efektas) žmogui, reaguojant į streso faktorių [26].
Socialinė parama apima praktinę, finansinę, informacinę ir psichologinę pagalbą. Skiriami trys socialinės paramos tipai:
• konkreti pagalba (praktiniai patarimai ir materialinė pagalba); • emocinė parama (išklausymas, paskatinimas, pagarba, atjauta); • informacinė pagalba (patarimai ir pagalba, priimant sprendimus) [30].
Užsienio literatūroje skiriama dar ir bendrumo parama – jausmas, jog esi artimai susijęs su kitu asmeniu, priklausomybė.
Socialinės paramos tinklas ir sistema yra kaip individų grupės ar organizacijos su kuriais palaikomi ryšiai, gauti ar keistis socialine parama. Parama gali būti formali ir neformali. Formali – organizacijos, agentūros, teikiančios socialines paslaugas. Šeima, draugai, giminės, kolegos ir pan. sudaro neformalios paramos tinklą [37]. Neformali parama apima ir bažnyčią, savipagalbos grupes. Į ją įeina begalė veiklos sričių – pagalba savęs apsirūpinimui, pagalba transportavimo metu, maisto ruošimas, emocinė parama ir kiti sveikam žmogui kasdieniniai ir elementarūs dalykai.
Neformali pagalba susideda iš savipagalbos grupių, draugų, kaimynų, kurie suteikia nemokamus patarimus, pagalbą, užuojautą, draugystę ir pan. Tokią pagalbą suteikia ligonio aplinkos žmonės, nes jiems rūpi, nes jie myli, gerbia, užjaučia šį sergantį žmogų.
Neformali socialinė parama kelia imunitetą fizinėm ir psichologinėm sveikatos problemoms. Sąveika su kitais socialiniame tinkle gali patenkinti socialinius ir emocinius poreikius ir užkirsti kelią izoliacijai bei vienišumui [37]. Sergantis žmogus turi jausti rūpestį, šilumą ir tai, jog yra svarbus aplinkiniams, jog jo nepaliks vieno su savo problemomis.
Ligos atveju individo ir šeimos sistemoje atsiranda nauji žmonės ir struktūros: sveikatos priežiūros ar kitos įstaigos, socialiniai darbuotojai, medikai ir kiti. Pagrindinę formalios socialinės pagalbos funkciją atlieka socialinis darbuotojas. Jis koordinuoja socialinę pagalbą: padeda klientams identifikuoti savo poreikius,
nukreipia į kitas socialinio tinklo įstaigas – bendruomenę, slaugos ligonines, globos namus ir pan. [37].
Socialinės paramos tinklą sudaro asmenys, iš kurių tikimasi visokeriopos pagalbos, emocinės paramos, palaikymo, informacijos, dėmesio ir pagelbėjimo krizės atveju [30]. Šias funkcijas geriausiai galėtų atlikti ligonio šeima. Tarpusavio bendravimas, ryšiai šeimoje ir visuomenėje, darbas, supanti aplinka – labai svarbu ir būtina kiekvienam individui. Sveikata ir socialiniai ryšiai neatsiejami. Jie įtakoja vienas kitą. Didžiausią įtaką sveikatai turi socialiniai veiksniai, susiję su šeima, profesija, atliekamu darbu, socialiniais ryšiais visuomenėje, kultūra bei socialine ekonomine žmogaus padėtimi.
Didžiausia reikšmė socialinės paramos sistemoje tenka šeimai. Šeima – sistema, paprastai turinti didžiausią įtaką asmens formavimuisi [19].
Atliktame tyrime nurodoma, jog A. Bergman išskyrė 4 pagrindinius šeimos palaikymo tipus, kurie gali turėti poveikį ligonio funkcionavimui ir gijimo procesui:
1. Šeimos sutelktumas – įeina emociniai ryšiai tarp šeimos narių, tarpusavio supratimas ir palaikymas. Taip pat didelę reikšmę turi ir individualus autonominis laipsnis. Kuo didesnis sutelktumas, tuo didesnis pasirengimas savitarpio pagalbai.
2. Šeimos adaptacija – tai vidinis šeimos lankstumas, sugebėjimas keisti šeimos struktūrą, vaidmenis, taisykles, atsižvelgiant į patiriamą stresą ir situaciją. Yra tikimybė, kad tokia šeima lengviau adaptuosis ir priims pokyčius, susirgus šeimos nariui.
3. Šeimos socialinė integracija – tai šeimos ryšiai su giminėmis, kaimynais, draugais, kitomis visuomenės grupėmis. Socialiai integruota šeima gauna didesnę paramą ar palaikymą iš aplinkos, jai lengviau išgyventi ištikus krizei, nes žino, kad gaus pagalbą iš giminių ir kaimynų.
4. Gyvenimo įvykiai – šeimos patirtų stresų laipsnis, įtakojantis reakciją į tokius stresus keliančius įvykius kaip liga. Gyvenimo patirtis, panašios situacijos gali įtakoti tiek gijimo, tiek adaptacijos procesus [25].
1.4 Specialistai ir psichosocialinių poreikių tenkinimas
Kaip buvo minėta, ligonio socialinę sistemą sudaro 4 sistemos. Svarbu plačiau apžvelgti ir makrosistemą, kurioje funkcionuoja įstatymai bei teisiniai dokumentai, kurie be kitų reikalavimų, nurodo užtikrinti ir paciento poreikių tenkinimą.
Chirurgo teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos medicinos norma MN 74: 2000. 28 p. nurodoma, jog gydytojas chirurgas pagal kompetenciją teikia kvalifikuotą ir specializuotą medicinos pagalbą, psichologinę pagalbą, propaguoja sveiką gyvenseną. Gydytojas chirurgas privalo bendradarbiauti su kitais asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, slaugos ir socialinės rūpybos darbuotojais bei specialistais (p.35.16). Be to, turi žinoti sveiko žmogaus ir ligonio psichologiją, mokėti bendrauti su ligoniais, jų šeimų nariais ir kolegomis [2].
Slaugytojo darbą reglamentuoja MN 28: 2004 “Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė”. Pagal šį dokumentą, slaugytojo pareiga organizuoti ir įgyvendinti slaugą bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros specialistais, pacientais ir (ar) šeima; laiku ir tinkamai atlikti paskirtas gydymo ir diagnostines procedūras, apie tai aiškinti pacientui ir (ar) jo šeimai: atlikimo būdus, pasiruošimą, galimas komplikacijas. Slaugytojas privalo stebėti paciento elgesį, jo sveikatos fizinę, psichinę, socialinę būklę. Be to, svarbu dirbti komandoje, bendradarbiaujant su kitomis institucijomis nuo kurių priklauso žmonių sveikata (p.13.1;13.3;13.4;13.14) [1].
Pagal PSO rekomendacijas, ligonių psichosocialinių problemų sprendimas, jų teisių ir socialinio solidarumo užtikrinimas yra socialinio darbuotojo sritis [24]. Socialiniai darbuotojai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisiniais dokumentais. Šiuose dokumentuose minimi psichosocialiniai poreikiai, jų tenkinimas ir visą tai sudaro socialinių darbuotojų pareigybes.
Pagrindinė socialinio darbo idėja Lietuvos Socialinių darbuotojų etikos kodekse – ginti žmogų kaip individualybę ir vertybę, puoselėti jo teisę į apsisprendimą ir savirealizaciją [3,4].
“Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatuose” sveikatos priežiūros įstaigos socialiniai darbuotojai – specialistai, kurių darbo patirtis yra sustiprinti į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančio ar joje besigydančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus,
atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, ir skatinti pilnavertiškesnį asmens socialinį funkcionavimą [6].
“Sveikatos priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatuose” numatyta, jog socialiniai darbuotojai teikia socialines paslaugas šiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose: medicinos pagalbos, slaugos ir palaikomojo gydymo, medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo [6].
Socialiniai darbuotojai atlikdami savo pareigas, vykdo labai daug funkcijų. Svarbiausios galėtų būti: tarpininkavimas tarp sveikatos priežiūros personalo ir paciento. Svarbu, kad pacientas nebūtų paliekamas vienas su savo mintimis ir problemomis. Ne visada gydytojas suspėja pakankamai skirti laiko savo ligoniams. Svarbu teikti informaciją ir konsultacijas ne tik apie ligą, prognozes, bet ir apie socialinę paramą, teises ir galimybes, kompensacijas. Tai ypač aktualu, nes sunkiai susirgus prarandamas kuriam laikui, ar visiškai darbingumas, netenkama pajamų. Užsienio tyrimai rodo, kad viena iš pagrindinių ligonių ir jų šeimos narių baimė – finansinis nestabilumas [37].
Dažnai žmonės nežino savo teisių ir galimybių, todėl siekiant palengvinti adaptaciją, integrciją suteikti juridinę informaciją ir pagalbą yra taip pat labai svarbu. Socialinio darbuotojo veiklos sritis plati bei įvairi. Socialinis darbas orientuojamas ne į izoliuotą asmenį ar šeimą, bet į asmenį ar šeimą, esančius tam tikroje socialinėje aplinkoje ir veikiamus tam tikrų socialinių veiksnių. Socialinio darbo reikalavimas - sisteminis požiūris, kad visi trys elementai – asmuo, aplinka bei santykiai tarp asmens ir aplinkos – sudarytų vieningą visumą [5]. Socialinio darbuotojo veikla gydytojų požiūriu svarbi daugelyje poreikių sričių. Svarbią vietą, tiriamųjų požiūriu vertinant socialinio darbuotojo veiklą, užima pacientų informacijos poreikiai apie psichologines – socialines paslaugas [16].
Pirmosios socialinį darbą medicinoje pradėjo dirbti medicinos seserys, nes jos geriausiai žinojo ligoninės tvarką ir organizaciją, be to buvo geriausiai susipažinusios su bendruomenės ištekliais. Šių socialinių darbuotojų rolė buvo laikoma kaip “draugiškų lankytojų”. Šio šimtmečio pradžioje buvo oficialiai įteisintas socialinis darbas ligoninėse ir pirmoji sritis, kurioje pradėjo veikti socialinė pagalba, buvo pagalba tuberkulioze sergantiesiems, siekiant padėti psichologiškai įveikti negatyvų poveikį, kurį sukelia ilgalaikis atsiskyrimas su šeima dėl gydymo [39].
Socialinio darbo tikslai Tampere Univeristetinėje ligoninėje (Suomija) išskiriami atskirai klientui (ligoniui) ir profesionalų komandai. Klientui: svarbu būti
išgirstam, dalyvauti reabilitacijoje, gauti informaciją, paslaugas ir reikiamą pagalbą į kurią turi teisę. Komandai: sutelkti socialinio darbo žinias ir įgūdžius į komandinį darbą, sudaryti visapusiškos globos planus, rūpintis ir suteikti informaciją apie paslaugas, kurios gali būti naudingos ir pritaikomos individualiems ligonių poreikių tenkinimams.
Šiame šaltinyje nurodoma kas sudaro socialinio darbo turinį: 1) socialinis įvertinimas ir profesionali ataskaita: susitikimo reziume, konsultacijos komandiniame darbe ar dokumentacijoje, pavyzdžiui, pašalpų klausimu, socialinės paslaugos ir palaikymas; 2) kliento socialinio funkcionavimo palaikymas, pavyzdžiui, psichosocialinis palaikymas, planavimas ir organizavimas tęstinės namų priežiūros; savanorių pagalba; pacientų teisės; 3) pagalba finansiniam saugumui, pavyzdžiui, pašalpos, draudimas.
Naudojami socialinio darbo metodai: psichosocialinės konsultacijos, palaikymas, koordinavimas, terapija, komandinis darbas ir pan. [42].
Socialiniai darbuotojai Danijoje dirba sveikatos priežiūros įstaigose (dirba ne visuose skyriuose – tai priklauso nuo vietos valdžios, kuriai priklauso ligoninė, sprendimo) ir psichiatrijoje. Privalomas socialinis darbuotojas pediatrijos ir onkologijos skyriuose. Suomijoje taip pat socialinis darbuotojas privalomas pediatrijos, onkologijos ir ginekologijos skyriuose. JAV socialinis darbuotojas privalo konsultuoti 80 – mečius, sutrikusios psichinės būklės asmenis, gavusius lankomosios priežiūros paslaugas, su koplikuotu nėštumu moteris, įtariamus ŽIV/ AIDS nešiotojus [8].
Užsienio šalyse, pavyzdžiui JAV, ligoninėje dirbantys socialiniai darbuotojai dirbantys su klientais, pirmiausiai atlieka pacientų psichosocialinį įvertinimą: medicininė būklė ir jos poveikis, socialinė parama, šeimos tarpusavio santykiai, draudimas ir pajamos, emocinė būklė, gyvenimo sąlygos ir aplinka, funkcionavimas prieš ligą. Toliau seka pagalba pacientams ir jų šeimos nariams suprasti ligą, galimą gydymo poveikį, personalo mokymas apie psichosocialinę paciento būklę ir pan. Panašiai socialinis darbas ir pacientų poreikių įvertinimas organizuojamas Suomojoje, Danijoje [8].
Socialiniai darbuotojai, įvertindami pacientą, daugiausiai dėmesio kreipia į problemines dalis, į problemines sąveikas tarp dalių, koks tinkamiausias intervencijos metodas išspręstų problemas. Psichosocialinis įvertinimas susideda ne tik iš
Socialinio darbuotojo tikslas ligoninėje - kad pacientas namo grįžtų optimaliai funkcionuodamas. Socialinis darbuotojas įvertina ir sprendžia psichosocialines problemas, kurios gali turėti įtakos grįžus namo, ar slaugai namuose [46].
Albanio universitete (University at Albany, New York) buvo aprašytas socialinio darbuotojo dalyvavimas ligos valdyme. Gerinti sveikatos kokybę siekiama per problemų sprendimą, su kuriomis tradiciškai socialiniai darbuotojai susiduria. Buvo diskutuojama apie socialinio darbo ir ligos valdymo suderinamumą. Socialiniai darbuotojai iškelia tokias problemas kaip psichosocialiniai veiksniai ir gyvenimo kokybės kilimas [36].
Lietuvoje atlikta nemažai tyrimų apie socialinį darbą ar socialinį darbuotoją. Medikai ir pacientai socialinį darbuotoją suvokia kaip reikalingą asmenį, tačiau negali įvardinti, kokias funkcijas jis atlieka. Vienas iš tyrimų parodė, kad profesionalai suvokia socialinį darbuotoją kaip komandos narį, kuriam reikalingas grupinis palaikymas ir kuris turi įsiklausyti į komandos narių žodžius. Socialinis darbuotojas turi bendradarbiauti su įvairiomis socialinėmis institucijomis, kitais socialiniais darbuotojais [27,13]. Pastaraisiais metais plačiau diskutuojamas socialinis darbas komandoje. Teigiama, kad tada į klientą žiūrima iš įvairių pusių, t.y. naudojamas holistinis požiūris į žmogų, kas suteikia daugiau informacijos apie kliento situaciją. Labai dažnai klientas turi įvairialypę problemą. Pažeidimai nėra vien tik medicininiai – patiriamas stresas, kai suvokiama savo liga [13]. Gydytojai linkę labiau matyti praktiškus socialinių darbuotojų vaidmenis, kurie sutaupytų gydytojų laiką [27].
Mažiausiai žinomos medikams socialinio darbuotojo vaidmens sritys – socialinio darbuotojo ir kliento santykiai, konfliktinių situacijų sprendimo būdai ir socialinio darbuotojo teisės [13].
Literatūros apžvalgos apibendrinimas
Pagal Dr. Th. H. Holmes ir Dr. R. H. Rahe liga ar susižalojimas, bendrame sąraše, įvertinti vienu iš didžiausių balų (53). T.y. susirgimas laikomas nemažu stresoriumi [26]. Liga ar negalia sukelia tam tikrus vidinius ir išorinius pokyčius, kurie išbalansuoja pusiausvyrą.
Žmogui gresia pavojus susirgti daugybe įvairių ligų, kurios gali būti lengvos ir sunkios, trumpalaikės ir ilgalaikės. Kai ligonis patenka į ligoninę, tai jam tenka išsiskirti ir su įprasta aplinka. Tai keičia ligonio socialinius ryšius, jo santykius su aplinka, paliečia jo dvasinę pusiausvyrą [15].
Pasikeitus įprastam gyvenimui (susirgus) keičiasi, persiskirsto vaidmenys tarp šeimos narių, artimiausių žmonių. Keičiasi bendravimas ir sąveika su aplinkiniais.
Analizuojant socialinių santykių pokyčius sveikatos sutrikimo atveju, reikėtų apžvelgti žmogų supančias sistemas. Pagal Bronfenbrener modelį žmogaus socialinę aplinką sudaro keturi struktūriniai žiedai. Mikrosistema – artimiausia ligonio aplinka, t.y. ligonio šeima. Mezosistema – įeina asmenys/ sistemos, su kuriomis asmuo palaiko kasdieninį – intensyvų ryšį, pavyzdžiui, draugai, kaimynai, darbo kolektyvas, bendruomenė ir šiuo atveju - medicinos personalas [9,35]. Egzosistema – tai vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, bendruomenė, transporto sistema, bažnyčia, sveikatos bei švietimo įstaigos. Makrosistema apima įstatymus, visuomenės požiūrius, etinius ir moralinius visuomenės principus [9]. Pagrindinis dėmesys šiame tyrime skiriamas paciento ir medicinos personalo ryšiams, mezosistemos žiede, kas ypač svarbu hospitalizacijos atveju.
Patekus į ligoninę, keičiasi asmens mezosistema: atsiranda nauji ryšiai (gydytojo – paciento, slaugytojo – paciento), keičiasi esami santykiai su šeimos nariais, draugais, giminaičiais. Kinta ligonio aplinka. Pacientas turi prisitaikyti prie gydymo įstaigose nusistovėjusios tvarkos: dienos rėžimo, meniu, personalo elgesio, aplinkos [38].
Susirgus, yra svarbu atrasti paramą ir pagalbą iš šalies, kad lengviau būtų prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Todėl svarbu apžvelgti socialinės paramos įtaką sergančiam asmeniui.
Socialinės paramos tinklas ir sistema yra kaip individų grupės ar organizacijos su kuriais palaikomi ryšiai, gauti ar keistis socialine parama. Parama gali būti formali ir neformali. Formali – organizacijos, agentūros, teikiančios socialines paslaugas. Šeima, draugai, giminės, kolegos ir pan. sudaro neformalios paramos tinklą. Neformali parama apima ir bažnyčią, savipagalbos grupes. Į ją įeina begalė veiklos sričių – pagalba savęs apsirūpinimui, pagalba transportavimo metu, maisto ruošimas, emocinė parama ir kiti sveikam žmogui kasdieniniai ir elementarūs dalykai [37].
Pagal PSO rekomendacijas, ligonių psichosocialinių problemų sprendimas, jų teisių ir socialinio solidarumo užtikrinimas yra socialinio darbuotojo sritis [24]. Socialiniai darbuotojai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisiniais dokumentais. Šiuose dokumentuose minimi psichosocialiniai poreikiai, jų tenkinimas ir visą tai sudaro socialinių darbuotojų pareigybes.
metodas išspręstų problemas. Psichosocialinis įvertinimas susideda ne tik iš informacijos rinkimo, bet ir nustatymo, kuriai daliai reikalinga intervencija [46]. Lietuvoje atlikta nemažai tyrimų apie socialinį darbą ar socialinį darbuotoją. Medikai ir pacientai socialinį darbuotoją suvokia kaip reikalingą asmenį, tačiau negali įvardinti, kokias funkcijas jis atlieka [13,37].
2. MEDIKŲ POŽIŪRIO Į PACIENTŲ PSICHOSOCIALINĖS
PAGALBOS POREIKIUS TYRIMO METODIKA
Tyrimo kontingentas
Tyrimo apklausai atlikti buvo pasirinkti Kauno medicinos universiteto klinikų chirurginio profilio medikai: gydytojai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos. Klausimynai išdalinti: KMUK Chirurgijos klinikoje (chirurginiame skyriuje; plastinės chirurgijos ir nudegimų skyriuje), Kardiochirurginėje klinikoje (kardiochirurginiame skyriuje), Neurochirurginėje klinikoje (mišrios traumos skyriuje). Ausų, nosies, gerklės ligų klinikoje.
Tyrimo instrumentas
Klausimynas buvo sudarytas bendradarbiaujant R. Butkevičienei (KMU) kartu su L. Roff ir D.L. Klemmack (Alabamos universitetas, JAV). Žodinę klausimyno adaptaciją padėjo atlikti KMU dėstytoja, 4 VSF magistrantūros studentai ir 4 gydytojai – rezidentai.
Per pacientų psichosocialinius poreikius siekiama išsiaiškinti: ar yra darbuotojas, teikiantis psichosocialines paslaugas ligoniams. Kokiai profesijai šis asmuo atstovauja. Taip pat svarbu sužinoti kaip svarbu, kad toks darbuotojas būtų būtent tokiuose skyriuose, kur dirba respondentai. Atsakiusieji į klausimus svarbos tvarka pažymėjo kurių poreikių tenkinime turėtų dalyvauti gydymo įstaigos specialistai.
Klausimyne – “Medikų požiūris į pacientų psichosocialinės pagalbos poreikius” (1 priedas) viso yra 48 klausimai. Klausimynas sudarytas iš 3 dalių (kiekvienoje dalyje – 16 uždaro tipo klausimų): I „Ar yra skyriuje, kuriame dirba respondentai, darbuotojas, teikiantis išvardintas paslaugas? Jei yra, kokiai profesijai atstovauja šis darbuotojas?“; II „Kaip svarbu, kad skyriuje, kuriame dirba respondentai, būtų darbuotojas, teikiantis išvardintas paslaugas?“; III „Kaip skyriuje,
kuriame dirba respondentai, yra svarbu teikti išvardintas paslaugas?“; demografiniai duomenys.
Šiuo klausimynu buvo siekta ištirti koks yra medikų požiūris į jų pacientų psichosocialinius poreikius ir kokie poreikiai jų manymu yra svarbiausi.
Pirmoje klausimyno dalyje prašyta į klausimus atsakyti “Taip” arba “Ne”. Atsakymas “Taip” išsiplečia į profesijų nurodymą: “gydytojas”, “slaugytojas”, “slaugytojo padėjėjas” ir “kiti”.
2 – ame ir 3 – iame blokuose pateikti 4 atsakymų variantai: “labai svarbu”, “svarbu”, “nelabai svarbu”, “visiškai nesvarbu”, iš kurių prašyta pažymėti vieną tinkamą respondentui atsakymą. Atsakymui “labai svarbu” suteikta reikšmė “4”, atsakymui “svarbu” suteikta reikšmė “3”, atsakymui “nelabai svarbu” – reikšmė “2”, ir atsakymui “visiškai nesvarbu” – reikšmė “1”.
Nustatytas klausimyno vidinis stabilumas (pastovumas), pagrįstas visų skalės klausimų tarpusavio koreliacija. Vidinis anketos stabilumas įvertintas Kronbach alfa rodikliu.
Pirmosios klausimyno dalies (klausimai nuo 1.1 iki 1.16) Kronbach alfa koeficiento reikšmė 0,8773, antrosios dalies (klausimai nuo 2.1 iki 2.16) - 0,8897 ir tai rodo gerą klausimyno vidinį stabilumą, trečiosios klausimyno dalies (klausimai nuo 3.1 iki 3.16) – 0,920 ir tai rodo aukštą klausimyno vidinį stabilumą.
Tyrimo procesas
Klausimynai buvo išdalinti medikams, prieš tai suderinus su klinikų ar skyrių, kuriuose jie dirbo, vadovais. Klausimynai pristatyti medikams rytinių susirinkimų, vadinamų „penkiaminutėmis“ metu. Respondentai pildė jiems pateiktus klausimynus iš karto, arba anketos buvo paliktos skyriuose. Dalis klausimynų (48,5%) buvo išdalinta paprašius kolegų (kurie dirba apklausoje dalyvavusiuose skyriuose) pagalbos.
Iš viso buvo išdalinta 115 klausimynų. Grąžinti - 103 (89,6%) klausimynai. 12 klausimynų (10,4%) buvo visai negrąžinti.
Tyrimo apklausa buvo vykdoma gavus Kauno Medicinos Universiteto Bioetikos centro ir KMUK Generalinio direktoriaus leidimus (2,3 priedai).
Statistinis duomenų apdorojimas
Tyrimo apklausos duomenys statistiškai apdoroti, taikant statistinės programinės įrangos paketą SPSS. Tyrimo duomenų analizei naudoti šie statistinės analizės metodai:
• aprašomosios statistikos metodas;
• kryžminės klasifikacijos lentelės (crosstabs). Aprašomajai informacijai skaičiuoti naudota:
• vienodų įverčių dažniai ir procentinės reikšmės; • amžiaus vidurkis ir standartinis nuokrypis (x ± SD).
Ryšio ir skirtumo analizei naudojamos kryžminės klasifikacijos lentelės.
Skirtumai tarp kokybinių dydžių – tiriamųjų demografinių charakteristikų ir požiūrio į
pacientų psichosocialinės pagalbos poreikius įvertinami taikant chi kvadrato (x2)
rodikį. Statistinis skirtumo tarp rodiklių reikšmingumas vertinamas pagal reikšmingumo lygmens reikšmę (p).
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Respondentų demografinės charakteristikos
Tyrime dalyvavo 103 respondentai, iš jų – 71,8% (n= 74) moterys ir 28,2% (n= 29) vyrai. Respondentų amžiaus vidurkis – 39,8 (SD= 11,63) metai.
42,7% (n= 44) tyrime dalyvavusių yra gydytojai, toks pat skaičius – slaugytojai ir 14,6% (n= 15) – slaugytojo padėjėjai (1 pav.).
1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal profesijas
Beveik pusė apklaustųjų (49,5 %; n= 51) įgiję aukštąjį išsilavinimą, nebaigtą
džiausią dalį respondentų sudaro medikai, turintys profesinę patirtį iki 10 42.70% 42.70% 14.60% Gydytojai Slaugytojai Slaugytojų padėjėjai
aukštąjį – 3,9% (n= 4), 34 % - aukštesnįjį (n= 35) ir vidurinį išsilavinimą – 12,6 % (n= 13).
Di
metų – 45,6% (n= 47); 11 – 20 metų turintys profesinę patirtį – 26,2% (n= 27); 21 – 30 metų – 17,6% (n= 18). Mažiausia respondentų dalis, turinti 30 ir daugiau metų profesinę patirtį, sudaro 10,7% (n= 11) (2 pav.).
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
50
R
es
ponde
nt
ų sk
ai
čiu
s,
p
ro
c.
iki 10 m.
11-20 m.
21-30 m.
30 m. ir daugiau
2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal profesinę patirtį
3.2 Medikų požiūris įpacientų psichosocialinius poreikius
3.2.1 I- ma klausimyno dalis. Ar skyriuje, kuriame dirba respondentai, yra da
auti rezultatai aprašomi, analizuojant atsakymus “Taip”.
as, kuris kalbasi su
rbuotojas, teikiantis išvardintas paslaugas? Kokiai profesijai atstovauja šis darbuotojas?
G
Daugiausiai respondentų (3 pav.) atsakė, kad skyriuje yra darbuotoj
pacientu besirūpinančiais artimaisiais apie jo poreikius (88,2%; n=90). 87,1% (n=88) atsakinėjusių pažymėjo, kad skyriuose, kuriuose jie dirba, yra darbuotojas, supažindinantis pacientus su skyriaus fizine aplinka, reikalavimais ir procedūromis. Didelė dalis respondentų pažymėjo, kad trečioje pozicijoje, pagal atsakymų “Taip” dažnumą, atsidūrė teiginys, jog respondentų skyriuose yra darbuotojai, kurie kalbasi su pacientais ir jų šeimomis apie sveikatos sutrikimo poveikį jų kasdieniniam
gyvenimui (77,5%; n=79); informuoja skyriaus personalą apie paciento neigiamus
jausmus ir išreikštus klausimus (75,5%%; n=77) ir suteikia pacientams informaciją
apie jiems priklausančią paramą, pvz., vaistus, kompensacinę techniką, pašalpas (73,3%; n=74). 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100
Poveikis kasdieniniam gyvenimui 1.1
Prisitaikymo planas 1.2 Emocin
ė parama 1.3
Informacija apie pagalb
ą 1.4
Pagalba susisiekti 1.5
Pasir
ūpina transportavimu 1.6
Informacija apie param
ą 1.7
Pagalba kreiptis d
ėl paramos gavimo 1.8
Supažindinimas su aplinka 1.9 Padeda išreikšti jausmus 1.10
Informuoja personal
ą 1.11
Atstovauja kliento teises 1.12 Kalbasi su artimaisiais 1.13
Padeda kontaktuoti su personalu 1.14
Aptaria poreikius 1.15
Padeda kontaktuoti už
įstaigos rib ų 1.16 Paslaugos Procentai Taip Ne
3 pav. Atsakymų į klausimą “Ar yra skyriuje darbuotojas, teikiantis išvardintas
Mažiausiai respondentų (17,5%; n= 17) teigė, jog jų atstovaujamuose padalin
paslaugas ?” procentinis pasiskirstymas
iuose yra kas galėtų atstovauti pacientų teises. Maždaug penktadalis (24,5 %; 24) pažymėjo, kad yra darbuotojai, padedantys pacientams kreiptis dėl paramos gavimo ir apie trečdalis (36%; n= 36), kad yra darbuotojas, padedantis užmegzti kontaktą su jiems svarbiais asmenimis už gydymo įstaigos ribų – su kunigu, teisininku, šeimos konsultantu ar pan..
Atsakymai į daugumą teiginių (1.4; 1.5; 1.6 1.10; 1.14; 1.15; žiūr. 1 priedas) ar yra, ar nėra darbuotojas, teikiantis atitinkamas paslaugas, skyrėsi nežymiai.
Svarbu sužinoti, kas teikia vienas ar kitas paslaugas pacientams. Iš atsakiusių, jog yra teikiamos vienos ar kitos psichosocialinės paslaugos, daugiausiai gydytojų respondentų (82,7%; n= 62) suteikia pacientams informaciją apie jiems priklausančią paramą (4 pav.). 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 P ov eik is k as die nin ia m g yv en im ui 1. 1 P ris ita ik ym o p lanas 1 .2 Em oc in ė pa ram a 1 .3 Infor m ac ija api e pa gal bą 1. 4 P agal ba s us is iek ti 1.5 Pa si rū pi na t rans por tav im u 1.6 Infor m ac ija api e par am ą 1.7 P agal ba k re ipt is d ėl par amo s ga vi m o 1.8 S upaž indi ni m as s u apl ink a 1.9 P ade da i šr ei kš ti j aus m us 1.10 Infor m uoj a per son al ą 1.11 A ts tov au ja k liento tei ses 1. 12 K alb as i s u a rt im ais ia is 1 .1 3 P ade da kont ak tu ot i s u per so nal u 1.14 A ptar ia por ei ki us 1. 15 P adeda k ont ak tuoti už įst ai go s r ib ų 1.16 Paslaugos P ro cen ta i Gydytojas Slaugytojas Gydytojas ir slaugytojas
4 pav. Medikų manymu darbuotojų, teikiančių psichosocialines paslaugas procentinis pasiskistymas
Nedidelė dalis respondentų teigė, jog yra darbuotojas, kuris padeda kreiptis dėl paramos gavimo. Daugiausiai pažymėjo, jog tai - gydytojai (80%; n= 20).
Gydytojai dažniau, nei kitų profesijų medikai, padeda pacientam susisiekti su pagalbą teikiančiomis institucijomis (75,4%; n= 43) bei suteikia pacientams informaciją apie pagalbos galimybes jų gyvenamoje vietoje (71,4%; n= 40).
Kaip rodo tyrimo rezultatai, slaugytojai daugiau nei gydytojai, supažindina pacientus su skyriaus fizine aplinka, reikalavimais ir procedūromis (77,5%; n= 69). Be to, slaugytojai dažniau padeda išreikšti savo neigiamus jausmus (baimę, pyktį, nerimą), susijusius su hospitalizacija (64,3%; n= 36).
Apklausoje dalyvavę medikai teigė, kad tiek slaugytojai (59,2 %; n= 45), tiek įvardinti “kiti” darbuotojai (40,8%; n= 32) informuoja personalą apie neigiamus paciento jausmus, padeda užmegzti kontaktą su jiems svarbiais asmenimis už gydymo įstaigos ribų (slaugytojai - 59 %; n= 23; “kiti” - 41%; n= 13).
Reikia paminėti, kad respondentai pažymėjo, kad psichosocialines paslaugas teikia ir kiti darbuotojai arba gydytojai ir slaugytojai kartu. Tik viename užpildytame klausimyne buvo įvardinta, kad “kiti” – tai vyriausia skyriaus slaugytoja. Kituose klausimynuose nurodyta, jog išvardintas paslaugas teikia gydytojai kartu su slaugytojais. Daugiausiai respondentų nurodė, kad “kiti” atstovauja pacientų teises ligoninėje (41,1%; n= 7), kalbasi su artimaisiais apie pacientų psichosocialinius poreikius (36,3%; n= 32) ir aptaria pacientų poreikius su medicinos personalu (37%; n= 17).
Atsakymų pasiskirstymas pagal profesiją
Analizuojant atsakymus pagal profesiją, pastebėta, kad daugiausia gydytojų (72,4%; n= 41) teigė, jog yra darbuotojas, padedantis kreiptis dėl paramos gavimo (5 pav.). 63,2% (n=36) respondentų teigė, kad skyriuose, kuriuose jie dirba, yra kas padeda pacientam susisiekti su pagalbą teikiančiomis institucijomis. Mažiausiausiai gydytojų respondentų (40,4%; n= 21) nurodė, kad jų atstovaujamuose skyriuose yra darbuotojų, kurie padėtų išreikšti pacientams neigiamus jausmus ir kurie aptartų pacientų psichosocialinius poreikius su medikais (42,9%; n= 21).
Slaugos specialistai daugiausiai atsakė (59,6%; n= 31), kad yra kas padeda klientam išreikšti savo neigiamus jausmus (baimę, nerimą, pyktį), susijusius su hospitalizacija.
57,1% (n= 28) slaugytojų teigia, kad yra darbuotojai, kurie aptaria pacientų psichosocialinius poreikius su gydytojais ir slaugytojais komandinio darbo metu.
Mažiausiai slaugytojų – maždaug trečdalis (27,6%; n= 8), teigė, kad yra kas
(36,8%; n= 21) pažymėjo, kad yra darbuotojas, kuris padėtų pacientam susisiekti su pagalbą teikiančiomis institucijomis ar specialistais.
0 10 20 30 40 50 60 70 80
Poveikis kasdieniniam gyvenimui 1.1
Emocin
ė parama 1.3
Pagalba susisiekti 1.5
Informacija apie param
ą 1.7 Supažindinimas su aplinka 1.9 Informuoja personal ą 1.11 Kalbasi su ar timaisiais 1.13 Aptaria poreikius 1.15 Paslaugos Procentai Gydytojas Slaugytojas
5 pav. Medikų, teigiančių, kad yra darbuotojas, kuris teikia psichosocialines paslaugas, pasiskirstymas pagal profesiją
Atsakymų pasiskirstymas pagal profesinę patirtį
Daugiausiai teigiamų atsakymų apie darbuotojo, teikiančio psichosocialines
paslaugas buvimą, vyravo respondentų, turinčių 0 – 10 metų profesinę patirtį, tarpe (atsakymai svyruoja 52,1% - 34,7% ribose) (6,7 pav.).
Mažiausias teigiamų atsakymų procentas tenka respondentams, turintiems 30 ir daugiau metų patirtį (atsakymai svyruoja 17,6% - 8,3% ribose).
Didžiausią dalį atsakymų 0 – 10 m. profesinės patirties respondentai pateikė, jog yra darbuotojas, kuris supažindina klientus su skyriaus fizine aplinka, reikalavimais, procedūromis (52,1%; n= 28).
51,6% (n= 28) šioje grupėje esančių medikų pažymėjo, kad yra kas galėtų pasirūpinti pacientų transportavimu iš gydymo įstaigos. Mažiausiai atsakymų (24,1%; n= 7) teko teiginiams, jog skyriuose yra darbuotojai, padedantys kreiptis dėl paramos gavimo ir atstovaujantys paciento teises sveikatos priežiūros įstaigoje (33,3%; n= 7).
0 10 20 30 40 50 60 P ovei ki s kasdi eni ni am gyveni m ui 1. 1 P ris itai kym o pl anas 1. 2 Em oc in ė par am a 1. 3 Inf or m aci ja api e paga lb ą 1. 4 P agal ba susi si ekt i 1. 5 Pa si rū pi na t ranspor tavi m u 1. 6 Inf or m aci ja api e par am ą 1. 7 P agal ba kr ei pt is d ėl par am os gavi m o 1. 8 Paslaugos Pr o c e n ta i Iki 10 m. 11 - 20 m. 21 - 30 m. 30 m. ir daugiau
6 pav. Medikų, teigiančių, kad yra darbuotojas, kuris teikia psichosocialines paslaugas, pasiskirstymas pagal profesinę patirtį
Analizuojant respondentų, turinčių 30 ir daugiau metų profesinę patirtį, grupę, daugiausiai atsakė, kad yra darbuotojų, padedančių užmegzti kontaktą už ligoninės
ribų su jiems svarbiais asmenimis (17,6%; n= 6) ir suteikiančių pacientams informaciją apie pagalbos galimybes jų gyvenamoje vietoje (16,1%; n= 9).
Mažiausiai šioje grupėje nurodė apie darbuotojo, atstovaujančio paciento teises gydymo įstaigoje buvimą (4,8 %; n= 1) ir pasirūpinančio pacientų transportavimu buvimą (5,6%; n= 3). 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 50 S upaži ndi ni m as su apl in ka 1. 9 P adeda i šr ei kšt i j ausm us 1. 10 Inf or m uoj a p er sonal ą 1. 11 A tst ovauj a kl ie nt o t ei ses 1. 12 Ka lb as i s u a rt im ais ia is 1 .1 3 P adeda kont akt uot i su p er sonal u 1. 14 A pt ar ia p or ei ki us 1. 15 P ad eda kont akt uot i už įst ai go s r ib ų 1. 16 Paslaugos P ro cen tai Iki 10 m. 11 - 20 m. 21 - 30 m. 30 m. ir daugiau
7 pav. Medikų, teigiančių, kad yra darbuotojas, kuris teikia psichosocialines paslaugas, pasiskirstymas pagal profesinę patirtį
Šioje klausimyno dalyje daugiausiai tyrime dalyvavusių respondetų teigė, kad yra darbuotojas, kuris kalbasi su paciento artimaisiais apie jo poreikius. Šeima yra pati artimiausia ligonio aplinka, turinti įtakos jo būklei, prisitaikymui prie pakitusių gyvenimo sąlygų, prie naujos aplinkos. Svarbu bendrauti, bendradarbiauti ne tik su
