LIGONINĖS SLAUGYTOJŲ IR UNIVERSITETO SLAUGOS STUDENTŲ DVASINĖS GEROVĖS, PASITENKINIMO GYVENIMU IR DVASINĖS PRIEŽIŪROS KOMPETENCIJŲ SĄSAJOS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

RASA AKELĖ

LIGONINĖS SLAUGYTOJŲ IR UNIVERSITETO SLAUGOS

STUDENTŲ DVASINĖS GEROVĖS, PASITENKINIMO

GYVENIMU IR DVASINĖS PRIEŽIŪROS KOMPETENCIJŲ

SĄSAJOS

Magistro studijų programos „Slaugos lyderystės“ (valst. kodas 6211GX009) baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Prof. dr. Olga Riklikienė

TURINYS

1.1 Dvasingumo samprata ir apibrėžtys ... 12

1.1.1 Dvasingumo supratimas skirtingais laikmečiais ... 13

1.1.2 Daugialypė dvasingumo samprata teologiniu, filosofiniu ir psichologiniu požiūriais ... 15

1.1.3 Dvasingumo sąvoka slaugos praktikoje ... 19

1.2 Dvasingumo raiška slaugoje: istorinė perspektyva ... 21

1.2.1 Slaugytojų dvasinės priežiūros ir kompetencijos šiame laikmetyje ... 23

1.2.2 Slaugytojų kompetencijos teikti dvasinę priežiūrą ... 25

1.3 Pasitenkinimo gyvenimu samprata ir tai lemiantys veiksniai slaugytojų tyrimuose ... 27

1.4 Užsienio šalių dvasingumo, pasitenkinimo gyvenimu, dvasinės priežiūros kompetencijų ir jų tarpusavio sąsajų tyrimai slaugoje ... 28

1.5 Tyrimo problemos teorinis pagrindimas ... 30

1.5.1 Egzistencinės krypties teorijos ... 30

1.5.2 Franklio gyvenimo prasmės teorija – logoterapija ... 32

1.5.2.1Logoterapijos nauda ir ribotumai iš dvasingumo perspektyvos ... 36

2.TYRIMO METODIKA ... 37

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ... 37

2.2 Tyrimo instrumentas ... 38

2.2.1 Skalių vertimas į lietuvių kalbą ir pritaikymas Lietuvos kultūroje ... 40

2.3 Tyrimo imtis ir respondentų atranka ... 44

2.3.1 Reprezentatyvios imties sudarymas ... 44

2.4 Tyrimo etika ... 45

2.5 Duomenų analizės metodai ... 46

3. REZULTATAI ... 47

3.1 Tiriamųjų sociodemografinių duomenų analizė ... 47

3.2 Respondentų dvasinės gerovės vertinimo analizė ... 48

3.2.1.1 Slaugytojų dvasinės gerovės skirtumai, atsižvelgiant į sociodemografines

charakteristikas ... 50

3.2.2 Slaugos studentų dvasinės gerovės vertinimo analizė... 54

3.2.2.1 Slaugos studentų dvasinės gerovės skirtumai, atsižvelgiant į jų sociodemografines charakteristikas ... 56

3.2.3 Slaugytojų ir slaugos studentų dvasinės gerovės palyginimas ... 59

3.2.4 Religijos ir dvasingumo svarba respondentų gyvenime ... 61

3.3 Respondentų pasitenkinimo gyvenimu vertinimo analizė ... 62

3.4 Respondentų dvasinės priežiūros kompetencijų vertinimo analizė ... 64

3.4.1. Slaugytojų dvasinės priežiūros kompetencijų vertinimo analizė ... 64

3.4.2 Slaugos studentų dvasinės priežiūros kompetencijų vertinimo analizė ... 65

3.4. 3 Slaugytojų ir slaugos studentų dvasinės priežiūros kompetencijų palyginimas ... 68

3.5 Dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu, dvasinės priežiūros kompetencijų ir sociodemografijos sąsajos ... 69

3.5.1. Slaugytojų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu, dvasinės priežiūros kompetencijų ir sociodemografijos sąsajos... 69

3.5.1.1 Slaugytojų dvasinės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajos ... 69

3.5.1.2 Slaugytojų dvasinės gerovės ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajos ... 70

3.5.1.3 Slaugytojų pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajos .... 71

3.5.1.4 Slaugytojų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajos su sociodemografija ... 72

3.5.2. Slaugos studentų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu, dvasinės priežiūros kompetencijų ir sociodemografijos sąsajos ... 73

3.5.2.1 Slaugos studentų dvasinės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu sąsajos ... 73

3.5.2.2 Slaugos studentų dvasinės gerovės ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajos ... 74

3.5.2.3 Slaugos studentų pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajos ... 75

3.5.2.4 Slaugos studentų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajos su sociodemografija ... 76

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 77

IŠVADOS ... 81

REKOMENDACIJOS ... 82

PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 83

LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 84

SANTRAUKA

Rasa Akelė. Ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajos. Magistro baigiamais darbas. Darbo vadovė – prof. dr. Olga Riklikienė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2020, – 125 p.

Darbo tikslas – ištirti Respublikinės Kauno ligoninės slaugytojų ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto slaugos studentų dvasinę gerovę, pasitenkinimą gyvenimu, dvasinės priežiūros kompetencijas bei jų tarpusavio sąsajas.

Darbo uždaviniai. 1. Įvertinti ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų dvasinę gerovę. 2. Įvertinti ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų pasitenkinimą gyvenimu. 3. Įvertinti ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų dvasinės priežiūros kompetencijas. 4. Nustatyti sąsajas tarp ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų.

Tyrimo metodika. Kiekybinis skrespjūvio tyrimas atliktas 2018–2019 m., taikant anketinę apklausą. Apklausai naudota Dvasinės gerovės skalė (Fisher, 2010), Dvasinės priežiūros kompetencijų skalė (van Leeuwen ir kt., 2009), Daugiamatė pasitenkinimo gyvenimu skalė (Büssing, 2012) slaugytojams ir Trumpa daugiamatė studentų pasitenkinimo gyvenimu skalė (Seligson, Huebner ir Valois, 2003) slaugos studentams. Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas Nr. BEC-12(M)-196.

Tiriamieji. Tyrime dalyvavo Respublikinės Kauno ligoninės slaugytojai (n=202), atsako dažnis 93,08 proc. ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto 2–4 kurso pirmosios pakopos slaugos studentai (n=177), atsako dažnis – 100 proc.

Išvados. 1. Absoliučiajai dauguma slaugytojų ir didesniajai daliai slaugos studentų būdinga dvasinė harmonija. Slaugos studentai dažniausiai patyrė asmeninį dvasinės gerovės disonansą, o slaugytojai – vienodai dažnai asmeninį, aplinkos ir transcendencijos. 2. Slaugytojų ir slaugos studentų pasitenkinimas gyvenimu buvo aukštas. Slaugytojai labiausiai buvo patenkinti gyvenamąją vieta, o mažiausiai – finansine padėtimi. Slaugos studentai labiausiai buvo patenkinti gyvenimu šeimoje, o mažiausiai – aukštąja mokykla. 3. Slaugytojų ir slaugos studentų dvasinės priežiūros kompetencijos tėra vidutinės. Slaugytojai ir slaugos studentai turėjo aukščiausias bendravimo ir požiūrio į paciento dvasingumą kompetencijas, o dvasinės pagalbos vertinimo ir vykdymo, profesionalumo ir dvasinės pagalbos kokybės gerinimo, asmeninės paramos ir paciento konsultavimo bei nukreipimo kompetencijų trūko. 4. Tiek slaugytojų, tiek slaugos studentų dvasinė gerovė reikšmingai teigiamai koreliavo su jų dvasinės priežiūros kompetencijomis ir pasitenkinimu gyvenimu, tačiau tarp pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų sąsajų nebuvo nustatyta.

SUMMARY

Rasa Akelė. Associations between Spiritual Well–being, Satisfaction with Life and Spiritual Care Competencies among Hospital Nurses and Universitety Nursing Students. Master's Thesis. Supervisor – professor Olga Riklikienė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2020, – 125 p.

The aim of this work is to investigate Spiritual Well–being, Satisfaction with Life, Spiritual Care Competencies, and their associations among Nurses of the Republican Kaunas Hospital and Nursing Students of Lithuanian University of Health Sciences.

Objectives. 1. To assess the spiritual well-being of hospitals nurses and university nursing students. 2. To evaluate satisfaction with life of hospitals nurses and university nursing students. 3. To assess the spiritual care competencies of hospitals nurses and university nursing students. 4. To identify associations of nurses’ and nursing students’ spiritual well-being, satisfaction with life and spiritual care competencies.

Methodology. A quantitative cross – section survey was conducted in 2018–2019. The survey used Spiritual Well-Being Questionnaire (SHALOM) (Fisher, 2010), Spiritual Care Competence Scale (van Leeuwen et al., 2009), Brief Multidimensional Life Satisfaction Scale (Büssing, 2012) for nurses, Brief Multidimensional Students’ Life Satisfaction Scale (Seligson, Huebner and Valois, 2003) for students. Permission for the study was granted by the Bioethics Centre of Lithuanian University of Health Sciences No. BEC–12(M)–196.

Subject. The study involved first level, 2–4 year nursing students (n=177) of Lithuanian University of Health Sciences, (a response rate – 100 %), and nurses of Kaunas Republican Hospital (n=202, a response rate – 93.08 %).

Conclusions. 1. The absolute majority of nurses and the majority of nursing students can be characterized as spiritually balanced. Nursing students experienced dissonance of personal spiritual well-being most often. Nurses equally often were lacking harmony in personal, environmental and transcendence spiritual well-beings. 2. Nurses and nursing students were very satisfied with their life. Nurses were the most satisfied with their place of residence and least with their financial situation. Nursing students were the most satisfied with their family life, and least with their school of higher education. 3. Nurses’ and students’ Spiritual care competencies were at the moderate level. Nurses and nursing students have had the highest competencies in communication and attitudes towards patient’s spirituality, and were lacking competencies in the evaluation and delivery of spiritual help, professionalism and quality of spiritual help, personal support, patient’s counselling and referral to professionals. 4. The spiritual well-being of both, nurses and nursing students, significantly positively correlated with their spiritual care competencies and life satisfaction, but no relationship was found between life satisfaction and spiritual care competencies of nurses and nursing students.

PADĖKA

Nuoširdžiai noriu padėkoti Respublikinės Kauno ligoninės slaugos administratorėms už didelę pagalbą atliekant anketinę apklausą, malonų bendravimą ir bendradarbiavimą. Už dalyvavimą tyrime labai dėkoju savo kolegoms slaugytojams, dirbantiems Respublikinėje Kauno ligoninėje, ir pirmosios studijų pakopos 2–4 kurso slaugos studentams, studijuojantiems Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Nuoširdžią padėką išreiškiu baigiamojo darbo vadovei prof. dr. Olgai Riklikienei už visokeriopą pagalbą, bendradarbiavimą, naudingus patarimus, įžvalgas ir paskatinimą tobulėti. Tariu ačiū LSMU biostatistikos dėstytojai prof. dr. Kristinai Berškienei už galimybę konsultuotis statistiniais klausimais. Už supratingumą dėkoju šeimos nariams ir draugams. Už didelę pagalbą, kantrybę ir motyvaciją noriu padėkoti savo vyrui Raimundui.

SANTRUMPOS

maks – maksimalus min – minimalus n – tiriamųjų skaičius p – p reikšmė

PSO – pasaulinė sveikatos organizacija

r – Spirmano ranginės koreliacijos koeficientas RKL – Respublikinė Kauno ligoninė

ŽODYNĖLIS

Dvasinė gerovė – būsena, kurios metu palaikoma santaika su savimi, kitais, aplinka ir aukštesne jėga, Dievu/dievybe [39].

Dvasinė harmonija – būsena, atspindinti dvasinės gerovės vienybės buvimą [19].

Dvasinė liga – būsena, kurios metu asmens kančia susijusi su jo gyvenimo prasme, ryšiu su savimi, aplinkiniais, pasauliu ar aukštesniąja jėga [72].

Dvasinė priežiūra – tai sąmoninga į asmenį orientuota priežiūra, kurios metu reaguojama į žmogaus dvasinius poreikius, susidūrus su pablogėjusia sveikata, liga ar kančia [99].

Dvasinės priežiūros kompetencijos – dinamiškas procesas, reikalaujantis dvasinės priežiūros žinių, gebėjimų ir įgūdžių atsižvelgiant į nustatytus reikalavimus. Procesas apibūdinamas trimis tarpusavyje susijusiais aspektais: (a) asmenine pasaulėžiūra ir su ja susijusiomis prielaidomis, apribojimais ir šališkumu; (b) empatiškai pagrįstu paciento dvasinės pasaulėžiūros supratimu; ir (c) sugebėjimu suplanuoti ir įgyvendinti intervencines strategijas, kurios būtų tinkamos, svarbios ir jautrios paciento dvasinei pasaulėžiūrai [44].

Dvasingumas – ryšys ir vieningumas su kitais žmonėmis ar aukštesniąja būtybe, kuri yra dieviška ar šventa [77]. Dvasingumas – kiekvieno žmogaus esmė, susijusi su sąmone, gyvenimo prasme, žmogiškosiomis vertybėmis, tikslais, pasitenkinimu gyvenimu ir žmogaus orumu [92].

Dvasinis disonansas – būsena, parodanti dvasinės gerovės vienybės nebuvimą [19].

Egzistencinis vakuumas – absoliuti gyvenimo beprasmybė arba nuolatinė vidinė tuštuma [61]. Holistinė priežiūra – visapusiška pagalba, reikalaujanti suvokti asmenį kaip tam tikrą visumą [59]. Ontologija – filosofinis mokslas, nagrinėjantis būties teoriją, tikrovės pobūdį ir struktūrą [66]. Pasitenkinimas gyvenimu – konkrečios gyvenimo srities arba/ir bendras gyvenimo vertinimas [48].

Slaugytojo kompetencija – žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, įgyjami per bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją bei nuolatinis tobulėjimas, atsižvelgiant į slaugos mokslo ir praktikos pažangą [68].

Sveikata – fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas (PSO, 1948) [76].

Transcendencija – tikėjimas antgamtine tikrove ir tuo, kad yra kažkas daugiau, ne tik tai kas matoma, to jausmo išgyvenimas, savęs transcendavimas ir holistinis požiūrį į būtį [79].

ĮVADAS

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sveikatą apibrėžia, kaip visišką fizinę, protinę, dvasinę ir socialinę gerovę, o ne tik ligos ar negalios nebuvimą. Tarptautinė slaugytojų taryba mano, kad sveikata – pagrindinė žmogaus teisė, ir palaiko PSO sveikatos apibrėžimą bei iš jo suformuotą holistinės priežiūros apibrėžtį (PSO, 1998) [60, 76]. Holistinė priežiūra – tai visapusiškas rūpinimasis pacientų fiziniais, psichologiniais, socialiniais ir dvasiniais aspektais [59]. Dvasingumas – abstraktus, subjektyvus ir sudėtingas terminas, pasižymintis apibrėžimų gausa ir sampratų skirtumu, priklausomai nuo kultūros, filosofijos ar individo pasaulėžiūros. Manoma, kad šios priežastys lemia, jog nėra visuotinai priimto susitarimo dėl dvasingumo sąvokos apibrėžties [76]. Vakarų literatūros analizė (2012) parodė, kad dvasingumas yra glaudžiai susijęs su gyvenimo prasme ir suvokiamas nepriklausomai nuo religijos [76]. Dvasingumo sąvoka slaugos kontekste aiškinama pasitelkiant bendrus konceptualius elementus: jausmus, susijusius su ontologine gyvenimo prasme ir pasireiškiančius per patirtį ir vertybes; kultūroje priimtus įsitikinimus ir modelius, apibrėžiančius žmogaus elgesio standartus; transcendenciją, reiškiančią buvimą anapus kažko neįprasto; ryšį, siejantį asmenį su savimi, kitais, gamta ar aukštesniąją jėga; gyvenimo prasmės paiešką [79].

Tarptautiniame slaugytojų etikos kodekse (2012) teigiama, jog slaugytojai slaugos proceso metu turi skatinti teigiamą aplinką, kurioje būtų gerbiamos paciento ir jo šeimos teisės, vertybės, papročiai ir dvasiniai įsitikinimai [41]. Vis dėlto, slaugytojai į slaugos procesą nėra linkę įtraukti dvasingumo aspekto. Dažniausiai įvardijamos to priežastys: žinių stoka; nesugebėjimas atpažinti ir užtikrinti paciento dvasinių poreikių; bei kylančios abejonės, dėl dvasinės priežiūros teigiamo poveikio sveikatai [87]. Nepaisant to, dvasinė priežiūra yra slaugytojų profesinės atsakomybės dalis, kuri turi būti užtikrinta slaugos proceso metu [41].

Tarptautiniai tyrimai parodė (2018), kad pacientai išreiškia dvasinius poreikius, tiesiogiai susijusius su jų fizine sveikata ir gerove. Kadangi slaugytojai daugiausiai laiko praleidžia su pacientais, jie geriausiai geba nustatyti pacientų poreikius. Kita vertus, slaugytojų dvasingumo dimensijos suvokimas ir jų kompetencija teikti dvasinę priežiūrą skiriasi [120]. Turkijoje (2017) atliktas tyrimas parodė, kad nors intensyviosios terapijos slaugytojai turėjo informacijos apie dvasinės priežiūros teikimą, tačiau tik dalis jų galėjo suteikti kompetentingą dvasinę priežiūrą [10]. Sveikatos priežiūros sistemai tampant vis sudėtingesnei, slaugytojams būtina tobulinti savo profesines kompetencijas pacientų dvasinių poreikių vertinimo ir dvasinės priežiūros teikimo srityse. Jei slaugytojai sugebės nustatyti pacientų dvasinius poreikius ir imsis efektyvių priemonių jiems užtikrinti, tai gali pagerinti pacientų gyvenimo kokybę [1].

Žmonės, kuriems svarbi dvasinė gerovė, linkę jaustis gyvybingesni, dažniau išreiškia didesnį pasitenkinimą gyvenimu ir turi gyvenimo tikslą. Be to, teigiamas dvasingumo poveikis stebimas ne tik pacientų, bet ir slaugytojų asmeninei sveikatai, gerovei ir pasitenkinimui gyvenimu [1]. Cohen ir kt. (2012) tyrimas patvirtino, kad dvasinės priežiūros teikimas svarbus bendrai paciento sveikatai ir gerai savijautai, todėl slaugytojams privalu turėti tinkamas dvasinės priežiūros kompetencijas [3]. Lietuvoje slaugos praktiką reglamentuojančiuose dokumentuose nėra apibrėžtos slaugytojų dvasinės priežiūros kompetencijos [68]. EPICC dvasinės priežiūros švietimo projekte – kuriame dalyvauja ir Lietuva – įvardijamos dvasinės priežiūros kompetencijos, kurių tikimasi iš slaugos ir akušerijos bakalauro studentų. Šios kompetencijos vystomos dvasinės priežiūros kompetencijų ugdymo programų metu ir grindžiamos į asmenį orientuotu ir atviru požiūriu bei pasitikėjimu, kuris yra labai svarbus slaugos procesui [35]. Siekiant maksimalaus efektyvumo, sveikatos priežiūros organizacijoms reikia stiprių lyderių. Jahandar ir kt. (2017) teigimu, dvasinės priežiūros tikslus gali įgyvendinti slaugos lyderiai, kurie moka įkvėpti ir motyvuoti kitus darbuotojus siekiant organizacijos tikslų [50].

Darbo naujumas. Šiame tyrime panaudoti du naujai parengti instrumentai: Trumpa daugiamatė studentų pasitenkinimo gyvenimu skalė (Seligson, Huebner ir Valois, 2003) ir Dvasinės priežiūros kompetencijų skalė (van Leeuwen ir kt., 2009). Mūsų šalyje tai pirmasis tyrimas, skirtas ištirti slaugytojų ir slaugos studentų dvasinę gerovę, pasitenkinimą gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijas bei jų tarpusavio sąsajas. Taip pat Riklikienės (2017) į lietuvių kalbą išversta Dvasinės gerovės skalė (Fisher, 2010) dar nebuvo naudota slaugytojų ir slaugos studentų dvasinei gerovei tirti [90, 94, 114].

Darbo aktualumas ir praktinė reikšmė. Apie mūsų šalies slaugytojų kompetencijas teikti dvasinę priežiūrą pacientams, turintiems įvairių dvasinių ir religinių įsitikinimų, žinoma, palyginti, mažai. Lietuviai turi gilią ir sudėtingą dvasinę istoriją, kuri gali įtakoti jų sveikatą ir gerovę. Be to, sveikatos priežiūros specialistai dvasinius dalykus vis dar glaudžiai sieja su religija bei tikėjimo praktika [94]. Dvasinės priežiūros kompetencijų ugdymas turi būti pagrįstas įrodymais, todėl tyrimų, skirtų dvasingumo temai analizuoti, rezultatai gali būti naudingi, kuriant dvasinės priežiūros kompetencijų vystymo strategijas. Tai ypač aktualu žinant, jog didžiąją dalį Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų sudaro slaugytojai [67]. Slaugytojų ir slaugos studentų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu, dvasinės priežiūros kompetencijų ir jų tarpusavio sąsajų tyrimas ligoninės skyrių ir universiteto administratoriams gali padėti įvertini slaugytojų ir slaugos studentų dvasinę gerovę, turimas dvasinės priežiūros kompetencijas ir identifikuoti pasitenkinimą gyvenimu mažinančius veiksnius.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas. Ištirti Respublikinės Kauno ligoninės slaugytojų ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto slaugos studentų dvasinę gerovę, pasitenkinimą gyvenimu, dvasinės priežiūros kompetencijas bei jų tarpusavio sąsajas.

Uždaviniai:

1. Įvertinti ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų dvasinę gerovę.

2. Įvertinti ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų pasitenkinimą gyvenimu. 3. Įvertinti ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų dvasinės priežiūros

kompetencijas.

4. Nustatyti sąsajas tarp ligoninės slaugytojų ir universiteto slaugos studentų dvasinės gerovės, pasitenkinimo gyvenimu ir dvasinės priežiūros kompetencijų.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Dvasingumo samprata ir apibrėžtys

Per pastaruosius kelis dešimtmečius su dvasingumu susiję moksliniai tyrimai kelia vis didesnį susidomėjimą, o dvasingumas tampa vis populiaresne sąvoka, naudojama tiek žiniasklaidoje, tiek akademinėje aplinkoje [49, 114]. Pagal paiešką „dvasingumas slaugoje“ „PubMed“ duomenų bazėje 1982–1991 m. buvo rasti vos septyni leidiniai, 2001–2011 m. jau 401 leidinys, o 2019 m. net 2244 leidiniai. Tačiau esant net ir tokiai daugybei straipsnių, kuriais siekiama spręsti dvasingumo ir religijos problemas, slaugos literatūros kontekste vis dar nėra pasiekta vieningos dvasingumo apibrėžties. Pavyzdžiui, Reinert ir Koenig (2013), vertindami dvasingumo apibrėžimus 2001–2011 m. paskelbtose publikacijose, rado ne mažiau kaip 20 skirtingų apibrėžimų, susijusių su dvasingumu, religingumu ir psichine sveikata [16].

Dvasingumo sąvoka kildinama iš žodžio dvasia (lot. spiritus, spirare, spiri), reiškiančio „gyvenimo kvapą“ (orą) ir yra sietina su religija. Graikų kalboje dvasingumo žodžio atitikmuo – pneuma, prancūzų – espirit. Skirtingose kalbose ir kultūrose dvasingumo reikšmė įvairiapusė, reiškianti sielą, drąsą, kvėpavimą, dvelksmą, alsavimą, kūno dalį, kuri nėra fizinė arba „gyvybiškai svarbų principą“, t.y. gyvastį [107, 122]. Graikijos kultūroje dvasia „priešinasi“ fizinei ir materialinei realybei. Graikai dvasią (Homero laikais) vadindavo daimonu, o vėliau ją tapatino su aukščiausia jėga arba „kosmine“ prigimtimi. Hebrajų kalboje dvasia „prieštarauja“ mirčiai, sunaikinimui ir neigiamiems aspektams, tokiems kaip baimė ir bausmė [65, 78]. Dvasingumas (angl. spirituality) žymi žmonių esybės esmę ir gyvenimo tikslą, kuris įkvepia gyventi ir atskleidžia, kokie yra jų vidiniai ištekliai formuojantys gyvenimo kelią. Tai tarytum asmeninė siekiamybė atrasti atsakymus į galutinius klausimus apie gyvenimą, jo prasmę, tarpusavio santykius ar transcendenciją [78].

Nors literatūroje egzistuoja daugybė dvasingumo apibrėžimų, tačiau išskiriami trys specifiniai, daugeliui apibrėžimų būdingi, komponentai: 1) poreikis rasti prasmę ir tikslą gyvenime; 2) poreikis siekti savo tikslų; ir 3) atrasti ryšį su savimi, kitais, aukštesniąja jėga (transcendencija) ar Dievu [78, 84].

Dvasingumo žodžio koncepcijos skirtumai tarp kultūrų atskleidžia šio termino subjektyvumą ir sudėtingumą. Dvasingumo apibrėžties ir sampratos skirtumams įtakos turi istorija, tikėjimas, tautybė, filosofija ar individo pasaulėžiūra, kas ir lemia tokį didelį subjektyvių reikšmių paplitimą.

1.1.1 Dvasingumo supratimas skirtingais laikmečiais

Stebimas didžiulis skirtumas tarp pradinės dvasingumo sampratos, kuri buvo pagrįsta Biblijos požiūriu, ir šio laikmečio supratimo [49]. Dvasingumą žydų filosofas Buberis (1970) apibūdino, kaip visos žmonijos dimensiją, kuri yra reliatyvaus pobūdžio (t.y. santykis su aukštesne būtybe ir/arba su kitais žmonėmis). Tai gali būti dvasinė ir religinė praktika organizuoto tikėjimo bendruomenėje arba panašios praktikos, kurias individas gali plėtoti savarankiškai [12].

Watsono (1989) teorijoje dvasingumas apibūdinamas, kaip žmogiškųjų savybių visuma, leidžianti geriau suprasti save, sustiprinti sąmoningumą ir, panaudojant vidinę jėgą, „įveikti“ įprastą savo pasaulėžiūrą. Dvasingumas ir religija sinonimiškai vartojami žodžiai, tačiau siekiant išaiškinti dvasingumo prasmę, būtina atskirti šiuos žodžius [101].

McWalton (1992) atkreipė dėmesį į dvasingumo paradigmos pasikeitimą ir jo evoliuciją apimančią platesnę asmens suvokimo visumą ir jo ryšį su kitais [13].

Hardy (1979) ir Hay (1994) manė, kad dvasingumas reikalauja platesnio požiūrio bei dvasingumą priskyrė biologinei kilmei. Pasak jų, dvasingumas apsireiškia ligos, emocinio streso, fizinio skausmo, agonijos ir/ar mirties laikotarpiu. Nepaisant to tiek religingi, tiek nereligingi žmonės gali pajusti dvasingumą prasmės, tikslo, tapatumo ar ryšio forma. [29].

Taylor, Highfield ir Amenta (1994) teigė, kad dvasingumas – kiekvieno žmogaus esmė ir dieviškumas, susijęs su sąmone, gyvenimo prasme, žmogiškosiomis vertybėmis, tikslais, pasitenkinimu gyvenimu ir žmogaus orumu [92].

Walker ir Avant (1995) teigimu, pradinis dvasingumo apibrėžimas kilęs iš Oksfordo anglų kalbos žodyno (1989), kuriame pateikta daugybė dvasios žodžio apibrėžčių ir formų. Žodyne pateikti apibrėžimai laikosi prielaidos, kad dvasingumas yra daugialypė sąvoka be susitartos apibrėžties [101].

Reese (1996) tvirtinimu, dvasingumas – Šventosios Dvasios gyvenimas individo viduje, vienaip ar kitaip paveikiantis jo dvasinį elgesį. King (1996) dvasingumą apibrėžė, kaip kažką neapčiuopiamo, kas atspindi tikrąją žmonijos prasmę ir paiešką [84].

Kai kurie autoriai pabrėžia glaudų ryšį tarp dvasingumo ir religijos. Kitiems autoriams tokia samprata neatspindi visapusiškos dvasingumo koncepcijos, turinčios unikalią reikšmę individui, peržengiant religinę priklausomybę, gyvenimo prasmės ir atsakymų paiešką bei siekį dvasinės harmonijos [51]. Mitroff ir Denton (1999) pritaria idėjai, kad dvasingumas yra labai individualus ir sietinas su asmens sąmoningumu, atspindinčiu gyvenimo tikslo turėjimą. Pasak jų, norint būti dvasingu neprivaloma būti religingu [103].

Mueller, Plevak ir Rummans (2001) dvasingumą apibūdino, kaip bandymą ieškoti prasmės, tikslo, transcendencijos, ryšių ir vertybių. Cousins (2002) dvasingumą apibrėžė, kaip žmogaus dvasios vidinį judėjimą į dievišką ir transcendentinę tikrovę [92].

Barnum (2003), Cavendish ir kt. (2004) bei McSherry (2006) dvasingumą apibrėžė, kaip visuotinį žmogaus reiškinį, atspindintį individo vientisumą ir ryšį su aukštesne būtybe. Dvasingumas yra, tarytum, veiksnys, sujungiantis esybę į visumą ir padedantis ieškoti gyvenimo prasmės ir tikslo. Dvasingumo energija teka iš vidaus į išorę ir tokiu būdu yra skatinamas subjektyvus asmenybės augimo procesas [82].

Rothman (2009) dvasingumas suprantamas, kaip transcendencija, ryšys su savimi, kitais ar kažkuo daugiau [72]. Roodgar (2009) teigimu, tai evoliucinė jėga, vedanti į visapusišką žmonių vystymąsi ir transcendenciją [92].

Balboni ir kt. (2013) dvasingumą apibrėžė, kaip ryšį ir vieningumą su kitais ar aukštesne jėga, kuri yra dieviška ar šventa [78]. Dreyeris ir Hermansas (2014) apibūdino šią sąvoką, kaip kažką neapčiuopiamo, kas yra už žmogaus egzistencijos ribų. Žmonės išreiškia norą įprasminti savo gyvenimą, sukurti meilę ir laimę, o būtinybė surasti gyvenimo prasmę yra kiekvieno žmogaus egzistencinis pagrindas [103].

Dvasingumas, remiantis Martins, Romeiro ir Caldeira (2017), yra pagrindinis žmonių gyvenimo ar bendros būklės aspektas. Dvasingumas gali būti pagrįstas keliais skirtingų religinių tradicijų pagrindais, t.y. dvasiniu judėjimu, tikėjimo sistema bei kultūriniu kontekstu. Šios sąvokos pagrindinė charakteristika apibrėžiama, kaip būtinybė rasti tikslą ir prasmę gyvenime. Dvasingumas taip pat suprantamas, kaip transcendencija ir ryšys su pačiu savimi, kitais ar su kažkuo už save didesniu [72]. Vis dar nėra nustatyto „auksinio“ dvasingumo apibrėžties standarto, kuris būtų nepriklausomas nuo istorijos laikmečio. Tikėtina, jog visuotinį dvasingumo apibrėžimą sunku įgyvendinti dėl istorinių ir kultūrinių pėdsakų bei skirtingo (t.y. giliai asmeniško ir individualaus) termino panaudojamo konteksto [114].

Daugelis dvasingumo sampratą analizuojančių autorių pateikia skirtingą dvasingumo apibrėžimo koncepciją, tačiau galima išskirti ir jų bendruosius požymius: tai gyvenimo prasmė, transcendencija, ryšys su savimi, kitais ar aukštesniąja jėga, kuri yra dieviška ar šventa. Kiekvieno individo dvasingumo supratimas pasireiškia įvairiai, priklausomai nuo asmens sąmoningumo, pasaulėžiūros, gyvenimo prasmės, tikslo ir vertybių.

1.1.2 Daugialypė dvasingumo samprata teologiniu, filosofiniu ir psichologiniu požiūriais

Dvasingumas grindžiamas įvairių religinių tradicijų, dvasinių judėjimų, tikėjimo sistemų ir kultūrų pagrindais [72]. Dvasingumas išlieka giliai asmeniniu ir neapsiriboja formalios ritualinės ar religinės praktikos samprata bei apibūdinamas, kaip asmens, orumo ir pagarbos visuma. Kai kurie autoriai linkę išskirti ir kitus dvasingumo aspektus [51]. Kennedy (2013) išskiria ir aprašo šiuos dvasingumo tipus:

1. Mistiškasis dvasingumas (angl. mystical spirituality) grindžiamas polinkiu pakilti virš materialaus pasaulio ribų, nepaisant jausmų, ego ir laiko. Šis požiūris yra susijęs su vienybe, asmeniniais santykiais ir visais patiriamais jausmais.

2. Autoritarinis dvasingumas (angl. authoritarian spirituality) – ypač tvirta dvasingumo forma, pagrįsta apibrėžimais bei taisyklėmis ir yra įprasta konkrečiose religinėse praktikose.

3. Intelektualus dvasingumas (angl. intellectual spirituality) orientuojasi į žinias ir dvasingumo supratimą, analizuojant istoriją ir dvasines teorijas. Toks požiūris yra labiau religinis, taip pat siejamas su teologija.

4. Paslaugų dvasingumas (angl. service spirituality) – bendra dvasingumo forma daugelyje religinių tikėjimų, kuri labiausiai siejama su tarnyste kitiems.

5. Socialinis dvasingumas (angl. social spirituality) praktikuojamas dvasinį pojūtį išreiškiant kitiems. Socialinė parama dažnai vertinama, kaip vienas svarbiausių dvasingumo aspektų [123].

Verbylaitės (2005) teigimu, galima išskirti edukologinį, psichologinį, filosofinį ir religinį (teologinį) dvasingumo aspektus. Edukologinis dvasingumas – nepaliaujamas savo gyvenimiškos patirties vertinimas, pagrįstas tikėjimu ir individo laisve. Psichologinis dvasingumas – egzistencinė asmens branda, įgyjama pereinant tam tikrus gyvenimo etapus ir pasireiškianti tikėjimo, moralinio intelekto bei kūrybinių gebėjimų augimu. Religinis dvasingumas – žmogiškosios prigimties santykis su Dievu. [65]. Remiantis Verbylaitės (2005) pateikiamais dvasingumo aspektais ir Kennedy (2013) dvasingumo tipais, atlikta išsamesnė filosofinio, psichologinio, religinio (teologinio) ir kitų dvasingumo aspektų analizė.

Filosofinis aspektas dvasingume. Anksčiau dvasingumo fenomenas, dėl jam būdingos teologinės prigimties, nebuvo intensyviai analizuojamas filosofiniu požiūriu [58]. Oleksiuk (2009) teigimu, filosofijoje dvasingumo sąvoka tarytum sujungia daugialypę tikrovę, išryškinant moralės, religingumo bei pasaulio pažinimo svarbą. Kita vertus, filosofiniuose šaltiniuose pateikiama ir daugiau dvasingumo interpretacijų, sąlygojamų šiuolaikinių paradigmų [83]. Filosofinė dvasingumo samprata grindžiama dvasinės ir materialinės dimensijos atskyrimu ir remiasi principu, kad žmogus turi prigimtinių dvasinių galių, galinčių padėti pasiekti transcendenciją. Adscheado (2000) teigimu,

dvasingumas, tarytum, nenutrūkstančios savęs paieškos, kurių pusiaukelėje susiduriama su gėriu ir blogiu [7]. Vienas ryškiausių Lietuvos filosofų Česlovas Kalenda nagrinėjo dvasingumo dimensiją ir teisingo kelio pasirinkimo svarbą. Kalendos (1991) įsitikinimu, tikslo siekimas – persipynęs su pažinimu ir sudaro dvasinį asmens kūrybiškumo pagrindą. Kiti autoriai teigia, kad dvasingumas funkcionuoja epistemologijos principu, t.y. dvasingumas yra, tarytum, aiškinimo sistema, per kurią žmogus interpretuoja savo gyvenimo patirtį. Kalenda (1996) pagrindiniu dvasingumo požymiu įvardijo tikėjimu paremtą dorovę, o Kuzmickas (2001) dvasingumą siejo su savimone ir gebėjimu pasirinkti tai, kas iš tikrųjų vertinga, pabrėždamas, jog tai leidžia individui pajusti gyvenimo pilnatvę ir laimę [58].

Pasak Meehan (2012), į asmenį orientuota slaugos praktika yra paremta filosofinėmis prielaidomis, gautomis iš istorinių duomenų, nagrinėjančių žmogaus prigimtį ir begalinės transcendentinės tikrovės egzistavimą [75]. Slaugos vertybės, susijusios su žmonių gerovės puoselėjimu, yra išreikštos etinėmis normomis, paremtomis tam tikru elgesiu, kuris laikomas svarbiu slaugos profesijoje ir kurio verta siekti. Tai apima tam tikras dvasines vertybes (atjautą, empatiją, gerumą, kantrybę, šventojo pripažinimą, taikingumą), kurias puoselėjant užtikrinamas paciento orumas teikiant slaugos paslaugas [110].

Dvasingumo samprata psichologijoje. Psichologija savo raidos pradžioje (1879) buvo apibrėžiama, kaip sielos tyrimas. Amerikiečių psichologai Jamesas (1890), Wundtas ir Titcheneris (1894) psichikos sąvoką aiškino kaip sąmonę ir apibrėžė psichologiją, kaip „sąmonės“ tyrimą. Watsonas (1913) manė, jog psichologiją geriausia apibūdinti, kaip „elgesio mokslą“, aiškinantį tiek žmonių, tiek gyvūnų elgesį. Dvasinis sąmoningumas atsiranda per aukšto intelekto, jėgos ar galios suvokimą [108]. Pasak Kontrimienės (2018, 17 p.): „dvasinis intelektas dažnai apibrėžiamas kaip intelekto dimensija, kuri reiškiasi asmens integralumu, išmintimi, atjauta, meile, džiaugsmu, ramybe ir kūrybingumu. Rytuose yra patarlė: meilė yra paukštis su dviem sparnais, atjauta ir išmintimi. Jei kuris nors sparnas sužeistas, paukštis nepaskris“. Psichologo Emmonso teigimu (1999), žmonės, kurių dvasinis intelektas aukštas, pasižymi aukštesne transcenduojančia sąmone. Dvasinis intelektas jiems leidžia gyvenimo problemas ir klausimus spręsti neprarandant atjautos, nuolankumo, dėkingumo, dorovės ir išminties [58].

Kai kurie autoriai psichologiniame kontekste linkę išskirti ir emocinį dvasingumą. Žmogus sudarytas iš kūno, proto, širdies ir sielos (ar dvasios). Mintys ir emocijos turi savo energiją, suaktyvinančią žmogaus suvokimą ir elgesį jo gyvenime. Dvasinė gerovė – teigiamų emocijų matas, susijęs su gebėjimu valdyti neigiamas emocijas (pyktį, baimę, liūdesį, pavydą, bejėgiškumą, depresiją ir kt.) ir skatinti teigiamas emocijas (meilę, džiaugsmą, pasitenkinimą, viltį, užuojautą ir kt.) savyje ir kituose. Tai yra vienas iš svarbiausių žmogaus gerovės ir sveikos gyvensenos veiksnių, skatinančių savivoką, reikalaujančią turėti prasmę ir tikslą – gyventi visavertį gyvenimą bei

palaikyti santaiką su savimi, kitais, aplinka ir aukštesniąją jėga (Dievu) [38,39]. Esant dvasinės gerovės disharmonijai asmuo kenčia nuo sunkių psichinių sutrikimų, tokių kaip vienatvė, depresija ir gyvenimo prasmės praradimas [105]. Tokią būseną – kai asmens kančia yra susijusi su jo gyvenimo prasme, ryšiu su pačiu savimi, aplinkiniais, pasauliu ar aukštesniąja jėga – NANDA International (nuo 1978 m.) įvardija, kaip dvasinį distresą, ir priskiria slaugos diagnozei [72]. Ši dvasinė liga prasideda tada, kai nesugebama išspręsti dvasinių nelaimių, ir gali atsispindėti per įvairius fiziologinius ar psichologinius būsenos nukrypimus. Dvasinės ligos negydymas gali baigtis savižudybe ar pasireikšti smurtu, agresija, priklausomybe, nerimu, depresija, skausmu, apetito praradimu ir kt. Žinoma, išvardyti pavyzdžiai nėra būdingi tik dvasinei ligai, jie gali kilti ir dėl žmogaus fiziologinės ir/arba psichologinės ligos. Svarbu atrasti dvasinės ligos šaltinį, o ne gydyti tik pasireiškiančius simptomus [74, 113].

Socialinis dvasingumas. Tai gebėjimas užmegzti ir palaikyti harmoningus santykius su įvairiais žmonėmis. Socialinio dvasingumo tikslas yra tiesiogiai susijęs su socialine gerove ir socialiniu teisingumu. Socialinis prisitaikymas būtinas asmens savirealizacijai, siekiant skatinti pilietinių pojūčių vystymąsi ir didinti socialinę vertę. Socialinis augimas yra pagrindinis visuomenės tikslas, susijęs su socialiniu sąmoningumu, požiūriu ir elgesiu (pvz., bendradarbiavimu, užuojauta, pasiaukojimu, socialine integracija, tolerancija ir kt.) [108].

Fizinis dvasingumas. Žmogaus kūną sudaro skirtingos sistemos: griaučių, raumenų, nervų, endokrininė, kraujotakos, limfinė, kvėpavimo, virškinimo, šlapimo ir reprodukcinė. Pagrindinės liaukos – t.y. skydliaukė, hipofizė, antinksčiai ir lytinės – yra atsakingos už gerą sveikatą. Manoma, kad žmogaus kūno organai ir sistemos yra visiškai atskirti nuo jo emocijų ir dvasinės būties, tačiau minėti veiksniai gali tiesiogiai paveikti asmens elgesį ir galiausiai sveikatą [108].

Teologinė (religinė) dvasingumo samprata. Dar ankstyvojoje slaugos istorijoje dvasingumas egzistavo religingumo forma (pvz. krikščioniškoje, katalikiškoje aplinkoje) ir buvo suvokiamas kaip reiškinys, kurį galima patirti per religiją [104]. Tokio religinio dvasingumo, kuris žinomas kaip tradicinis dvasingumas, išraiška buvo (ir yra) asmeninis žmogaus santykis su Dievu grindžiamas tikėjimu, meile ir viltimi. Įvardintų vertybių pažinimas ir skatinimas yra tikrasis krikščioniškojo dvasingumo pagrindas, sietinas su šventumo sąvoka ir viršijantis žemiškąsias moralines vertybes. Ši žmogaus patirtis gali būti išreikšta dvasiniais ritualais, paremtais asmeninėmis vertybėmis, įsitikinimais ir religine patirtimi, vykdant ją kasdieninėje praktikoje [108]. Bėgant laikui dvasingumo samprata keitėsi ir susiformavo naujas požiūris į dvasingumą, tvirtinantis, jog dvasingumas gali būti susijęs (arba ne) su religija. Prieita nuomonės, kad dvasingumas gali būti būdingas netgi ateistams, t.y. žmogus, kuris nesilaiko religinių ritualų, taip pat gali turėti savo dvasingumo išraiškų [112]. Taigi, religija yra vienas iš būdų išreikšti savo

dvasingumą, o tai parodo, kad religingi žmonės – dvasingi žmonės, tačiau dvasingi žmonės nebūtinai yra religingi [88].

Daugelis šio laikmečio dvasingumo koncepcijos autorių akcentuoja tikėjimo aukštesniąja jėga svarbą, nors tradicinio religingumo sampratą dažnai išplečia ar net keičia transcendencijos sąvoka [58]. Louwas (2007) dvasią prilygina kvėpavimui, o sielą egzistencinei reliacinei medžiagai ir mano, kad dvasingumas – tai, kas yra daugiau nei patirtis ir transcendencija, tai mūsų santykio su Dievu kokybė. Jis teigia, kad žmogus save atskleidžia per požiūrį į santykius ir patirtį, kuria remiantis interpretuojame savo gyvenimo prasmę. Nolanas (2006) atskiria dvasingumą ir teologiją nurodydamas, kad dvasingumas – susijęs su patirtimi ir praktika, o teologija – orientuota į doktrinas ir dogmą [122]. Tokią pačią nuomonę išsako ir Pike (2011) teigdamas, jog literatūros šaltiniuose, kuriuose rašoma sveikatos priežiūros tema, dvasingumo ir religijos terminai dažnai vartojami kaip sinonimai ir nėra diferencijuojami, tačiau jie negali būti tapatinami ir/ar vartojami kaip sinonimai, nors ir turi glaudų ryšį [88]. Kai kurie autoriai religinius ritualus priskiria bendruomenei, o dvasingumą – kiekvieno žmogaus vidiniams potyriams. Neišvengiama diskusijų, siekiant išsiaiškinti ar religija yra dvasingumo sudedamoji dalis, ar atvirkščiai. Taip pat iškyla priešprieša apibrėžiant religiją: vieni autoriai apjungia religiją ir dvasingumą, kiti šiuos du lygius atskiria (t.y. išskiria bažnyčios lankymą ir vidinį dvasinį augimą) [65]. Jones ir kt. (2016) teigimu, kai kurie autoriai vis dar pabrėžia glaudų ryšį tarp dvasingumo ir religijos, o kitiems dvasingumas turi unikalią asmeninę reikšmę, peržengiant religinę priklausomybę. Tiems, kurie neturi antgamtinių įsitikinimų, dvasingumas gali būti susijęs su motyvacija bei jėga, apimančia protą, kūną ir dvasią. Tai asmeninis tikėjimas, kuris formuoja individo pasaulėžiūrą. Todėl dvasingumas gali būti išreikštas ryšiu su Dievu, aukščiausia būtybe arba/ir santykiais su pačiu savimi, kitais ar gamta [51]. Apibendrinant dvasingumo sampratas galima teigti, kad dvasingumas gali būti suprantamas ne tik iš filosofinės, psichologinės ir teologinės (religinės) perspektyvos, bet ir iš socialinės, fizinės, biologinės bei kitų. Dvasingumas apima tam tikras bendruomeniškumo temas: meilę, užuojautą, altruizmą, išmintį ir tiesą. Skirtumų tarp dvasingumo ir religijos atskleidimas gali įvesti aiškumo, padedančio analizuoti dvasingumo koncepciją. Daugelis žmonių vis dar painioja dvasingumą su religija, todėl pateikia klaidingus religinius įsitikinimus apie dvasingumą. Religija – specifinių įsitikinimų ir praktinės veiklos visuma, būdinga tam tikrai bendruomenei ar grupei. Dvasingumas – labiau individuali praktika, susijusi gyvenimo tikslo suvokimu bei įsitikinimų ugdymo procesu.

1.1.3 Dvasingumo sąvoka slaugos praktikoje

Reikšminga kliūtis slaugos tyrimams ir praktikai dvasinės priežiūros srityje yra "dvasinio", "dvasingumo" ir "dvasinės priežiūros" sąvokų aiškumo trūkumas. Slaugytojų gebėjimas teikti dvasinės priežiūros paslaugas, siekiant patenkinti pacientų dvasinius poreikius, priklauso nuo to, kaip bus suprasta terminų reikšmė [78]. Sherry ir Draper (1997) teigimu, daugelį metų dvasingumas buvo grindžiamas slaugytojų asmeniniu ir intuityviu požiūriu [84]. McSherry ir Ross (2002) teigia, kad dvasingumo apibrėžties aiškumo stoka yra didžiausia dilema – susijusi su slaugos praktika ir švietimu – trukdanti slaugytojams veiksmingai patenkinti pacientų dvasinius poreikius [78]. McSherry ir Cash (2004) pasiūlė dvasinės taksonomijos idėją, kurios esmę sudaro tai, jog slaugytojams būtų priskirti dvasingumo apibrėžimai, suskirstyti į tam tikras kategorijas (nuo religinių iki pasaulietinių), siekiant į praktiką įvesti daugiau aiškumo. Tokie bandymai patikslinti dvasingumo sąvoką gali būti vertingi tobulinant dvasinę priežiūrą slaugos praktikoje [21]. Milligan (2011) pažymi, jog dvasingumas yra unikalus kiekvienam individui, todėl apibrėžimų lankstumas gali padėti geriau suprasti dvasingumo subtilybes [98].

Daugelis autorių pateikia įvairius dvasingumo sąvokos apibrėžimus, kurie galėtų būti naudojami slaugos praktikoje (1 lentelė) [76].

1 lentelė. Dvasingumo sąvokos apibrėžimai slaugos kontekste [13, 21, 98, 101]

Dvasingumo apibrėžtys slaugos kontekste Citatos autorius

„Jėgos, kurios mus suaktyvina, arba pagrindiniai mums įtakos turintys principai. Dvasingumas <...> nebūtinai reiškia religiją, jis taip pat apima psichologinį aspektą. Dvasingumas prieštarauja biologiniams ir mechaniniams faktoriams, kurių dėsniai gali keistis“.

Vaillot (1970), 30 p.

„Dinamiško ir asmeninio santykio su Dievu kokybė“. Ellis (1980), 42 p. „Tai, kas įkvepia norą peržengti materialinę sritį” . O'Brien (1982), 88 p. „Asmeninis požiūris ir elgesys, išreiškiantys ryšį su transcendentiniu aspektu arba

kažkuo didesniu už save“. Reed (1987), 336 p.

„Žmogaus prigimties esmė, neatsižvelgiant ar tai išreiškiama religiniais įsitikinimais, ar

praktika“. Burkhardt (1989), 71 p.

“Įgimtas, kuris yra individo pagrindinės struktūros kintamasis komponentas, palengvinantis sveikatingumo procesą, sveikatą ir suteikiantis stabilumą (harmoniją)”.

Neuman sistemos modelis (1989), 502 p.

„Išreikštas rūpinimasis savimi, kitais, gamta ir tikėjimas gyvenimo prasme“. Burkhardt, Nagai-Jacobson _{(1994), 10 p.} „Požiūris į gyvenimą, kuris pasireiškia įprastomis ar ypatingomis aplinkybėmis. Tai

visuotinė jėga, veikianti per įprastus ar kasdieninius įvykius“.

Goddard (1995), 809 p. „Būties prasmė, suteikianti egzistencijai prasmę ir tikslą“. Narayanasamy (2004), 53 p. „Dvasingumas yra savitas, potencialiai kūrybiškas ir visuotinis žmogiškosios patirties

aspektas, atsirandantis tiek subjektyvioje individo patirtyje, tiek bendruomenėse, socialinėse grupėse ir tradicijose. Dvasingumas laikomas pamatine vertybe, apimančia gyvenimo prasmės ir tikslo, tiesos ir vertybių klausimus.“.

Hughes ir kt. (2017) bei Coyle (2002) savo analizėse, nagrinėjančiose dvasingumo apibrėžimus slaugoje, išskyrė keturias dažniausiai pasikartojančias koncepcijas: 1) dvasingumas, kaip religinių įsitikinimų ir vertybių sistema (dvasingumas = religija); 2) dvasingumas, kaip gyvenimo prasmė, tikslas ir ryšys su kitais; 3) dvasingumas, kaip vertybių sistema be religinio aspekto; 4) dvasingumas, kaip metafizinis ar transcendentinis reiškinys (kai kurios transcendentinės formos laikomos esminiais dvasingumo bruožais) [72]. Tarpdisciplininė ekspertų grupė (2014), atstovaujanti įvairių pasaulio šalių medicininės, psichologinės ir dvasinės priežiūros teikėjus, pasiūlė visuotinį dvasingumo apibrėžimą, kurį galima būtų naudoti ir slaugoje: dvasingumas – dinamiškas vidinis žmonijos aspektas, per kurį žmonės siekia galutinės prasmės, tikslo ir transcendencijos bei patiria santykį su savimi, šeima ir kitais, bendruomene, visuomene, gamta arba aukštesniąja jėga (Dievu). Dvasingumas išreiškiamas asmeniniais įsitikinimais, vertybėmis, tradicijomis, praktika ir patirtais santykiais [16]. Siekdami įvertinti dvasingumo apibrėžimo nepastovumą, Reinert ir Koenig (2011) sistemingai peržiūrėjo 20 straipsnių, publikuotų CINAHL ir MEDLINE duomenų bazėse 2007-2011 m., ir nustatė, kad dauguma dvasingumo apibrėžčių yra nenuoseklios ir klaidinančios [59].

Clarke (2013) manymu, jei slaugytojai nesugeba įsisavinti dvasingumo sampratos, jie gali nesugebėti plėtoti gilių tarpasmeninių santykių, paremtų atjautos ryšiu, kurie yra svarbiausi slaugos procese. Clarke (2009) teigia, kad dvasingumo sampratos atskleidimas gali padaryti jį pernelyg apibrėžtą. Priešingai mano Swinton ir Pattinson (2010) tvirtindami, jog dvasingumo apibrėžimas gali suteikti tvirtumo. Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad pernelyg tiksli apibrėžtis gali tapti sudėtinga ir sunkiai įgyvendinama [98]. Reinert ir Koenig (2011) manymu, ateityje atliekant slaugos tyrimus didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas pacientų dvasingumui analizuoti. Tai prisidėtų prie dvasingumo ir dvasinės priežiūros apibrėžimų formavimo, atsižvelgiant į subjektyvų pacientų dvasingumo suvokimą [59, 80].

Yra beveik tiek pat dvasingumo apibrėžimų, kiek ir autorių, rašančių šia tema. Pateiktuose apibrėžimuose dažniausiai naudojamos sąvokos, apimančios religinius motyvus: nuo sąsajų su Dievu ar aukštesne jėga iki egzistencinių būties aspektų, tokių kaip gyvenimo prasmė ir tikslas. Nepaisant vyraujančios nuomonės, kad neįmanoma pasiekti visuotinio dvasingumo apibrėžimo, reikėtų plėtoti slaugos tyrimus, skirtus analizuoti dvasingumo reiškinį skirtingose klinikinėse aplinkose. Tokio pobūdžio slaugos tyrimai padėtų formuoti tinkamą dvasingumo sampratą.

1.2 Dvasingumo raiška slaugoje: istorinė perspektyva

Dvasingumo dimensija ir su ja susijusi dvasinė gerovė buvo svarbios slaugai per visą slaugos istoriją [75, 84]. Dvasingumas slaugos praktikoje turi gilias istorines šaknis, nes Vakarų pasaulyje dvasingumas, slauga ir sveikata buvo persipynę nuo seniausių laikų. Slaugos ir kitose disciplinose pabrėžiama, kad daugelį metų dvasingumo termino evoliucija buvo susijusi su krikščioniška religija, vėliau buvo plėtojama glaudi to vizija, o dabar sietina su kitais aspektais [84]. Jau Hipokrato laikais (460 m. pr. m. e.) sergančiojo sveikimas buvo sietinas ir su dvasiniais aspektais, tačiau buvo pereita nuo dieviškosios prie fizinės ligų kilmės. Profesinės slaugos egzistavimo vaidmuo per šį laikotarpį nebuvo aiškus, tačiau Hipokratas siekė rūpintis sergančiųjų dvasingumu ir nepadaryti žalos jų sveikatai [81]. Indoeuropiečių slaugytojų prototipai (maždaug prieš 7000 m.) buvo sietini su žmogaus gyvybės „maitinimu ir apsauga“. Panašūs slaugytojų archetipai sutinkami ir graikų mitologijoje (maždaug prieš 5000 m.), kur buvo akcentuojamas žmogaus dvasios „maitinimas“ ir sužeistųjų bei silpnųjų gydymas [75, 84]. Atsiradus krikščionybei (apie 30 m. e. m.) dvasingumas pradėtas laikyti, kaip „užuojautos“ komponentas, ypač tarp vargšų. Tai tapo varomąja jėga slaugai, nes ji vystėsi ir klestėjo visoje Europoje [75,81]. Diakonės ir diakonai, o vėliau ir romėnų matronės bei Parabolono brolija buvo vienos anksčiausių slaugytojų grupių, gyvenusių apie 250-350 mūsų eros metais [88]. Šie vyrai ir moterys pagal pareigybes buvo įpareigoti lankyti ir slaugyti ligonius. Daugelis romėnų matronų, kurie buvo perėję į krikščionybę, tarnavo ankstyvajai Bažnyčiai (III–IV amžiuje). Jie galėjo panaudoti savo galią ir gerovę, teikiant labdarą sergantiems. Matronai įkūrė ligonines, skirtas ligonių priežiūrai.

Europos viduramžių slauga (476-1500 m.) tapo populiari – kaip moterų ir vyrų pašaukimas – daugiausia dėl katalikų bažnyčios veiksmų. Krikščionys kunigai, vienuolės ir seserys labdaros principu padėjo vargšams ir silpniems žmonėms bei vadovavo šiai priežiūrai. Tai buvo religinio pobūdžio slaugytojų asociacija, kuri padėjo pagrindus šiuolaikinei slaugai [31,81]. Kaizeršverto diakonės – tai Vokietijoje įkurta (1836) moterų protestančių bendruomenė, kurių mokymas truko trejus metus, o jų pagrindinė veikla buvo ligonių slauga. Airijoje suburtoms (1831) gailestingosioms seserims didelį susirūpinimą kėlė neturtingieji, ypač sergantieji, gyvenantys Dublino griuvėsiuose. Karito seserys (Amerikos labdaros seserys, 1809) buvo pasiryžusios visą savo gyvenimą tarnauti kitiems, mokant vaikus ir rūpinantis ligoniais. Labdaros dukros – viena iš didžiausių ir labiausiai žinomų moterų ankstyvųjų religinių bendruomenių (įkurta Paryžiuje 1633 m.), kurios pagrindinė vizija buvo padėti vargšams, ypač sergantiems. Jų asmeninis dvasingumas buvo sutelktas į Kristaus matymą vargšo asmenyje [81].

Florence Nightingale (1820–1910) laikoma moderniosios slaugos profesijos pradininke. Ji mokėsi Theodoro Fliednerio įsteigtoje Liuteronų diakonijoje Kaiserswerth mieste, taip pat Šv.

Vincento de Paulo labdaros dukrose Prancūzijoje. Krymo karo metu Nightingale buvo paskirta slaugyti sužeistus kareivius. Ji subūrė pirmąją krikščionių slaugytojų bendruomenę (1854), kurią išsiuntė prižiūrėti sužeistus kareivius. Joms pavyko ženkliai sumažinti infekcijų skaičių, įvedant pagrindinę higieną prie fronto linijų. Tačiau slauga daugelyje Šiaurės Europos šalių – ypač Britanijoje ir Airijoje – atspindėjo tamsiausią slaugos istorijos laikotarpį, nes visuomenė tapo, tarytum, „akla“ kvalifikuotų slaugytojų parengimui. Dauguma slaugos paslaugų teikėjų buvo vargingos ir neišsilavinę moterys, pasižyminčios bloga reputacija, menka kompetencija, nepavyzdingu elgesiu ir nejautrumu slaugomiems asmenims [31,75,81].

Nightingale ir jos artimiausi slaugos bendražygiai buvo dvasingi, tačiau tam neskyrė didelio dėmesio. Dvasinis motyvas buvo stebimas daugelio slaugytojų praktikoje, ypač tikėjimo principu grįstose sveikatos priežiūros sistemose Šiaurės Amerikoje. Tai paskatino dvasingumo atgimimą devintojo dešimtmečio literatūroje ir slaugos modeliuose. Vėlesnėse diskusijose buvo aptarinėjama dvasingumo ir dvasinės priežiūros reikšmė slaugai įvairialypėje ir pasaulietinėje visuomenėje, tačiau bendros dvasingumo apibrėžties nebuvo pasiekta. Trūko aiškumo, kaip teikti dvasinę priežiūrą [75].

Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo (iki 1914 m.) funkcionavo keletas mokyklų ir institucijų, rengusių kvalifikuotus slaugos specialistus. Raudonojo Kryžiaus draugijai priklausiusios bendruomenės, t.y. seserys samarietės ir sanitarės, rūpinosi žmonėmis, kuriems reikėjo globos ir dvasinės paramos, tačiau aktyviausiai tai darė „vienuolės pogrindininkės“. Dvasinės paramos ir pagalbos suteikimas ligoniui buvo slopinamas ir viešai atlikti religines apeigas ligoninėje buvo draudžiama, tačiau tai vykdavo paslapčia [95].

Edith Cavell (1865–1915) – pirmojo pasaulinio karo slaugytoja – iš Didžiosios Britanijos persikėlė į Briuselį (Belgiją), nes norėjo tapti naujos slaugos mokyklos „L'Ecole d'Infirmiere Dimplonier“ direktore. Kai Briuselį užėmė vokiečiai Cavell iškart planavo priešintis, tačiau nuo karo pradžios jos ligoninėje be diskriminacijos buvo rūpinamasi ne tik sąjungininkų, bet ir vokiečių kariais.

Anna Maria Dengel (1892–1980), baigusi medicinos studijas Anglijoje ir Airijoje, pradėjo dirbti su sergančiais vargšais Indijoje. Dirbdama Ravalpindyje ji suprato, kad viena nesugebės įvykdyti didžių užmojų. Reikėjo religinės moterų bendruomenės, skirtos tarnauti tiems, kurie neturi galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, todėl ji įkūrė Medicinos misijos seserų draugiją.

Karito misionierės (1960) – viena iš šiuolaikiškesnių Romos katalikų religinių moterų bendruomenių, slaugančių sergančius vargšus ir savo veiklos nenutraukusi iki šiol. Motina Teresė, Kalkutos labdaros misionierių įkūrėja, išgirdo raginimą dirbti su skurdžiausiais, kol tęsė savo misiją

Indijoje. Jos įkurta bendruomenė oficialiai buvo pripažinta 1960 m. ir išplito visame pasaulyje, nors dauguma labdaros misionierių nebuvo oficialiai apmokytos slaugytojos [81].

Dame Cicely Saunders (1918–2005) buvo slaugytoja, socialinė darbuotoja, gydytoja ir rašytoja, kuri domėjosi religiniu tikėjimu. Ji siekė geriau suprasti, kaip rūpintis mirštančiais, o mirties procesą laikė neišvengiama gyvenimo ciklo dalimi. Ji pateikė pastebėjimą: kai kūnas tampa silpnesnis, dvasia tampa stipresnė. 1967 m. jos pačios krikščioniškasis tikėjimas paskatino ją atidaryti Šv. Kristoforo (angl. St. Christopher’s) hospisą. Ten vykdė mokymus ir klinikinius tyrimus, padėjo įveikti skausmą bei teikė atjautą. Jos tikėjimas gyvenimu iki mirties („gyveni kol miršti“) leido šeimoms praleisti laiką su mirštančiais, kontroliuoti skausmą vaistais ir nutraukti skausmingą gydymą, kurio tikslas – tik pratęsti gyvenimą. Pirmenybę teikė prasmės kūrimui, dvasinei ir religinei priežiūrai [31].

Apibendrinant galima teigti, jog dvasingumo sąvokos slaugos kontekste supratimas nuo Hipokrato medicinos iki šių dienų pakito. Pradžioje dvasinė priežiūra buvo sietina su religija, o dvasingumas buvo tiesiog religijos sinonimas. Vėliau dvasingumas buvo glaudžiai siejamas su religija, tačiau daugiausiai dėmesio buvo skiriama pacientų fizinėms problemoms spręsti. Šių dienų medicina dvasingumą laiko atskiru komponentu ir tvirtina, jog dvasinė priežiūra yra būtina, kaip vienas iš holistinės priežiūros elementų.

1.2.1 Slaugytojų dvasinės priežiūros ir kompetencijos šiame laikmetyje

Remiantis PSO (1948), sveikata apibrėžiama kaip fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalios nebuvimas [75]. Dvasinė priežiūra – sąmoninga į asmenį orientuota priežiūra, kuri atpažįsta ir reaguoja į žmogaus dvasinius poreikius, susidūrus su pablogėjusia sveikata, liga ar kančia [78, 99]. Kai kurie autoriai dvasinę priežiūrą apibrėžia, kaip subjektyvią ir dinamišką sąvoką, kuri laikoma unikalia sveikatos priežiūros srityje [70]. Ši priežiūra palaiko pusiausvyrą tarp biopsichosocialinių ir dvasinių aspektų, skatina asmens vientisumą ir gerovę, panaudojant asmeninius ir dvasinius išteklius [78, 99]. Dvasinė priežiūra grindžiama tarpdisciplininiu požiūriu, t.y. kiekvienas specialistas atlieka tam tikrą vaidmenį, o slaugytojų atsakomybė – suteikti individualią dvasinę priežiūrą [70].

Jau Florencija Naitingel pabrėžė būtinybę slaugytojams gerbti pacientų psichologinius ir dvasinius aspektus, siekiant užtikrinti holistinę priežiūrą [84]. Tarptautinis slaugytojų tarybos kodeksas (1973) pripažįsta dvasinį slaugos aspektą ir dvasinės priežiūros teikimą įvardija, kaip būtiną visų slaugytojų pareigą [78]. Nepaisant to, PSO (2008) ir Amerikos slaugytojų asociacija (2016) pabrėžia, jog dažniausiai siekiama patenkinti pacientų fizinius ir psichinius poreikius, o

dvasiniai paliekami nuošaly [12, 77].

McSherry (2011) pabrėžia, kad dvasinės priežiūros stoka gali būti žalinga slaugos paslaugų kokybei ir mažinti slaugytojų, kaip specialistų, prestižą [98]. Daugelis autorių teigia, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams neetiška praleisti dvasinę priežiūrą, nes jie yra įpareigoti pasirūpinti visais asmens aspektais, užtikrinant holistinę priežiūrą [77]. Dvasinė priežiūra skatina pacientų dvasingumą ir padeda formuoti jų dvasinę tapatybę [30]. Ellis ir kt. (2002), Ellis ir Campbell (2004) tyrimai atskleidė, kad pacientai išreiškia norą, jog slaugytojai su jais aptartų dvasingumo klausimus ir, esant reikalui, padėtų spręsti su tuo susijusias problemas [72]. Pacientai iš slaugytojų tikisi atjautos, išklausymo, pagarbos, vilties palaikymo ir glaudaus ryšio, todėl dažnai jų klausia gilių dvasinių klausimų: „Kodėl man?“, „Ką tai reiškia?“, „Kaip aš galiu su tuo kovoti?“. Atsakymai į šiuos klausimus gali padėti pacientams rasti prasmę ir tikslą ligos metu. Slaugytojams siūloma atidžiai įsiklausyti į pacientų užuominas, kurios vestų į natūralią diskusiją dvasingumo tema [98, 99]. Taip pat tyrimai rodo, kad dvasinės priežiūros teikimas gali padidinti pacientų emocinį ir fizinį komfortą bei sumažinti jų nerimo lygį. Dvasinė praktika padeda ir skausmo valdymui, gerina gydymo rezultatus, apsaugo nuo depresijos ir sumažina pacientų suicidinio elgesio tikimybę [76]. Ir atvirkščiai, nepaisant dvasinių poreikių, pacientas gali patirti kančią ir sveikatos pablogėjimą [109]. Lay ir kt. (2013) išskyrė galimas dvasinės priežiūros integravimo į slaugos praktiką kliūtis: žinių ir laiko stoka; dvasinės priežiūros kompetencijų stoka; slaugytojo negebėjimas suvokti asmeninio dvasingumo; slaugytojo vaidmens neapibrėžtumas teikiant dvasinę priežiūrą; ir baimė įteigti kitiems savo filosofiją [60]. Slaugytojai dažnai pabrėžia, kad dėl laiko stokos lieka nepatenkinti pacientų dvasiniai poreikiai [57]. Monroe ir kt. (2003) bei Helming (2009) nurodo, kad vienas iš sunkumų, sprendžiant dvasingumo integracijos slaugos praktikoje problemą, yra sumažėjęs slaugytojų skaičius ir padidėjęs jų darbo krūvis, kas apriboja jų, kaip slaugytojų, funkcijas. [98]. Nepaisant to, slaugytojai turėtų apsvarstyti galimybes, kaip atrasti laiko dvasinės priežiūros integracijai į praktiką [12]. Taip pat daroma prielaida, kad sunku konceptualizuoti dvasingumą, todėl kyla painiava, kaip dvasingumas turėtų būti integruotas į slaugos praktiką [98]. Bermano ir kt. (2007) teigimu, norint įgyvendinti dvasinę priežiūrą, slaugytojai turi būti įgudę užmegzti abipusiu pasitikėjimu grįstus slaugytojo ir paciento santykius [12]. Slaugytojai gali padėti pacientams atsiverti, įsiklausydami į jų išgyvenimus, skatindami teigiamą požiūrį į dvasingumą ir pripažindami būtinybę aptarti dvasinius klausimus [72, 98]. Dvasinė priežiūra prasideda skatinant žmogiškąjį kontaktą, paremtą sąžiningais santykiais, todėl būtina formuoti teisingas slaugos žinias, susijusias su tinkama dvasinės priežiūros praktika [41].

Dvasinės priežiūros integracija į slaugą būtina ne tik pacientų atžvilgiu, ji taip pat aktuali ir slaugytojams, nes įgalina praplėsti jų kompetencijas bei gali padidinti pasitenkinimą savo profesija [119]. Pabrėžtina, jog holistinė priežiūra įmanoma tik tada, kai slaugytojas supranta savo

integruotumo ir harmonijos reikšmę: disharmonizuotas ir fragmentuotas slaugytojas negali pacientui padėti pajausti harmonijos. Norėdamas dvasiškai rūpintis pacientu, slaugytojas visų pirma privalo pasirūpinti savimi bei nuolatos siekti harmonijos savo gyvenime [18].

Norint sėkmingai integruoti dvasingumą į slaugos praktiką, reikia atsižvelgti į pagrindines darbe kylančias kliūtis, susijusias su dvasingumo klausimais. Itin svarbu apgalvotai parengti dvasingumo įtraukimo į praktiką programas ir jas kruopščiai įgyvendinti. Dvasinė priežiūra pirmiausia turi būti išreikšta slaugos praktikos nuostatomis ir veiksmais, paremtais dvasinėmis slaugos vertybėmis, žmogaus orumo, gailestingumo ir atjautos principais. Slaugytojas turi rūpintis savo asmeniniu dvasingumu, nes tik tokiu atveju jis gebės teikti kompetentingą dvasinę priežiūrą.

1.2.2 Slaugytojų kompetencijos teikti dvasinę priežiūrą

Visame pasaulyje slaugytojų praktiką apibrėžia įvairios kiekvienos šalies normos, standartai ar programos. Lietuvoje bendrosios praktikos slaugytojų kompetencijas apibrėžia medicinos norma 28:2011 (MN:28:2011) „Bendrosios praktikos slaugytojo teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Pažymėtina, kad bendrosios praktikos slaugytojo kompetenciją sudaro (MN:28:2011, 5 p.): „žinios, gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis įgyja bendrosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją suteikiančių studijų metu bei nuolat tobulindamas įgytą profesinę kvalifikaciją“ (t.y. sekdamas nuolatinę slaugos mokslo ir praktikos pažangą) [68]. Šioje medicinos normoje nėra įvardijamos slaugytojų dvasinės priežiūros kompetencijos, tačiau jos gali būti numanomos, atsižvelgiant į tai, kad slaugytojas turi visapusiškai rūpintis pacientu, gerbiant ir nepažeidžiant jo teisių.

Ankstesnėje Lietuvos medicinos normoje 28:1996 (MN:28:1996, 5 p.) „Bendrosios praktikos slaugytojo teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ apibrėžta, jog slaugytojas turi „pripažinti, kad sveikata yra svarbiausias slaugos tikslas, ir savo profesine veikla stengtis užtikrinti visuomenės ir atskirų jos narių fizinę, psichinę, dvasinę bei socialinę gerovę“ [69]. Užsienio šalyse, pavyzdžiui Australijoje, slaugytojų kompetencijos standartai netgi reikalauja, kad slaugytojai teiktų dvasinę priežiūrą, kaip holistinės priežiūros dalį. Pabrėžiama būtinybė suteikti priežiūrą, kurios metu būtų atsižvelgiama ne tik į fizinius ir psichinius, bet ir į dvasinius poreikius [21].

Vis tik ne maža dalis slaugytojų jaučiasi prastai pasirengę teikti dvasinę priežiūrą, o vieną iš pagrindinių to priežasčių jie nurodo dvasinės priežiūros žinių trūkumą. Harringtono (1995) tyrimu buvo nustatyta, jog slaugytojai neįgijo pakankamai žinių mokymosi proceso metu, kad galėtų teikti dvasinę priežiūrą. Nepaisant to, slaugytojai dvasinę priežiūrą bandė teikti be jokių oficialių nurodymų, prisiimant asmeninę atsakomybę. McSherry ir kt. (2008) tyrime dalyvavę

bakalauro slaugos studentai atskleidė, kad studijų metu jie jautė dvasingumo ir dvasinės priežiūros mokymo poreikį. Tyrimo autorių rekomendacijose aukštojo mokslo įstaigos buvo skatinamos įtraukti dvasinę priežiūrą į slaugos studijų programas [21].

Kai kuriose šalyse jau egzistuoja slaugytojų dvasinės priežiūros kompetencijų ugdymo gairės ir dvasingumas palaipsniui įtraukiamas į slaugos studijų programas, tačiau tai atliekama ganėtinai pasyviai [77]. Tokios šalys kaip Didžioji Britanija, Kanada, Malta, Nyderlandai ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra linkusios įtraukti dvasingumą į slaugos studijų programas, siekiant ugdyti dvasinę priežiūrą jau pradiniame studijų etape [24]. EPICC dvasinės priežiūros švietimo standarto projekte (2017) aprašomos dvasinės priežiūros kompetencijos, kurių tikimasi iš slaugos ir akušerijos bakalauro studentų, jiems baigus studijas. Standartinės dvasinės priežiūros kompetencijos yra: asmeninis ir tarpasmeninis dvasingumas; dvasinės priežiūros įvertinimas ir planavimas; dvasinės priežiūros intervencijos ir vertinimas [35]. Van Leeuwen ir Cusveller (2004) nuomone, galima išskirti šešias pagrindines dvasinės priežiūros kompetencijas, būtinas slaugytojams: 1) asmeninių įsitikinimų keitimas; 2) dvasinės temos nagrinėjimas; 3) informacijos, susijusios su dvasingumu, rinkimas; 4) aptarimas ir planavimas; 5) dvasinės priežiūros teikimas ir vertinimas; 6) integravimas į visuotinę praktiką. Pažymėtina, jog šios kompetencijos jau yra naudojamos kai kuriose slaugos mokymo programose, tačiau stokojama tyrimų, kaip šios kompetencijos palengvina slaugytojų darbą, teikiant dvasinę priežiūrą [41].

Tyrimai atskleidžia daugybę privalumų, susijusių su dvasinės priežiūros mokymu. Meyer (2003), Pesut (2002) ir Baldacchi (2008) tyrimai įrodė padidėjusį studentų dvasinį sąmoningumą, kai slaugos studijų metu jie buvo mokomi dvasinės priežiūros. Pagerėjo jų suvokimas apie dvasingumo svarbą, gebėjimas tinkamai reaguoti, padidėjo empatiškumas, žinios ir kompetencija bei, apskritai, pasikeitė požiūris į dvasinę priežiūrą. Dvasinės priežiūros ugdymo nauda labiausiai atsispindėjo toje slaugos studentų grupėje, kurioje studentai turėjo galimybę įgyvendinti dvasinę priežiūrą klinikinėje aplinkoje. Taip pat teigiamas ryšys buvo nustatytas tarp slaugytojų, išklausiusių mokymus apie dvasingumą, ir jų sugebėjimo teikti dvasinę priežiūrą [84].

Van Leeuwen ir jo kolega Schep-Akkerman (2015) teigia, kad slaugytojai turi turėti tinkamą dvasinį sąmoningumą, nes slaugytojo asmeninis dvasingumas turi įtakos jo dvasiniam suvokimui ir kompetencijai teikti dvasinę priežiūrą [72]. Be specialaus švietimo, apie dvasinę priežiūrą, bakalauro studentai ir/ar slaugytojai gali nesugebėti nustatyti paciento dvasinių poreikių arba, sutelkdami dėmesį į kitus slaugos aspektus, dvasinę priežiūrą suteikti per vėlai. Todėl slaugytojų ir slaugos studentų dvasinės priežiūros ugdymas turi apimti dvasinio sąmoningumo vystymą [21]. Kaip pastebėjo Taylor ir kt. (2014), slaugytojo sąmoningumas taip pat didėja jam bręstant, o tai ugdo ypatingą dvasinės priežiūros kompetenciją, kuri padeda suprasti įvairių pacientų dvasinius poreikius. [41].