SLAUGOS PERSONALO ŽINIŲ POREIKIS, VYKDANT RIZIKINGO, PAVOJINGO GYVENTOJŲ ELGESIO PREVENCIJĄ ILGALAIKĖS GLOBOS INSTITUCIJOSE

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

VILMA RUSECKIENĖ

SLAUGOS PERSONALO ŽINIŲ POREIKIS, VYKDANT

RIZIKINGO, PAVOJINGO GYVENTOJŲ ELGESIO PREVENCIJĄ

ILGALAIKĖS GLOBOS INSTITUCIJOSE

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovė

Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė Prof. Dr. Jūratė Macijauskienė

2017 m. ... mėn. ... d.

SLAUGOS PERSONALO ŽINIŲ POREIKIS, VYKDANT

RIZIKINGO, PAVOJINGO GYVENTOJŲ ELGESIO PREVENCIJĄ

ILGALAIKĖS GLOBOS INSTITUCIJOSE

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Prof. habil. dr. Vita Lesauskaitė 2017 m. ... mėn. ... d.

Recenzentas

Prof. dr. Olga Riklikienė 2017 m. ... mėn. ... d. Darbą atliko Magistrantė Vilma Ruseckienė 2017 m. ... mėn. ... d. KAUNAS, 2017

TURINYS

SANTRAUKA ...5

SUMMARY ...7

SANTRUMPOS ...10

ĮVADAS ...11

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ...13

1.1 LITERATŪROS APŽVALGA ...14

1.1. Demencijos sąvoka ir paplitimas ...14

1.2. Į asmenį orientuota slauga ...15

1.3. Psichologinės teorijos, turėjusios įtakos į asmenį orientuotos slaugos vystymuisi ...18

1.3.1. Asmenybės ir tarpusavio santykių teorija, orientuota į asmenį ...18

1.3.2. Mokymosi per patirtį teorija ...19

1.3.3. Asmenybės ir tarpusavio santykių bei mokymosi per patirtį teorijų pritaikymas slaugos priežiūros personalui perspėjant pavojingą elgseną ...20

1.4. Demencijos elgsenos ir psichologiniai simptomai ...23

1.4.1. Pavojinga elgsena ...23

1.4.2. Ažitacija ...24

1.4.3. Demencijos elgsenos ir psichologinių simptomų vertinimas ...25

1.5. Demencijos elgesio ir psichologinių simptomų suvaldymo priemonės ...26

1.5.1. Nefarmakologinės intervencijos ...26

1.5.2. Fizinis ir cheminis suvaržymas ...30

1.6. Sveikatos ir priežiūros personalo mokymas ...32

2. TYRIMO METODIKA ...37

2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai ...37

2.2. Statistinės analizės metodai ...39

3. REZULTATAI ...40

3.1. Tiriamųjų socialinės demografinės charakteristikos ...40

3.2. Demencijos elgesio ir psichologinių simptomų dažnumas ...42

3.3. Slaugos personalo žinios apie elgesio su demencija sergančiaisiais principus ir metodus ...45

3.4. Slaugos personalo žinios apie nefarmakologines intervencijas ...48

4. REZULTATŲ APTARIMAS ...55

5. IŠVADOS ...59

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ...60

8. LITERATŪROS SĄRAŠAS...63 9. PRIEDAI ...70

SANTRAUKA

Ruseckienė V. Slaugos personalo žinių poreikis, vykdant rizikingo, pavojingo gyventojų elgesio prevenciją ilgalaikės globos institucijose, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė prof. habil. dr. V. Lesauskaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2017, – 71 p.

Tyrimo tikslas. Nustatyti slaugos personalo žinių poreikį vykdant pavojingo gyventojų

elgesio prevenciją ilgalaikės globos institucijose.

Uždaviniai. 1. Nustatyti sergančiųjų demencija sutrikusio elgesio ir psichologinių simptomų

dažnumą. 2. Nustatyti slaugos personalo žinias apie taikomus elgesio korekcijos principus ir metodus. 3. Nustatyti slaugos personalo žinias apie nefarmakologines intervencijas ir jų naudojimą.

Tyrimo metodika. Atliktas tyrimas keturiose Kauno regiono pagyvenusių žmonių ilgalaikės

priežiūros institucijose 2015 metais spalio – 2016 m. vasario mėnesiais. Taikytas atsitiktinės atrankos metodas. Tyrime dalyvavo 56 ilgalaikės globos institucijų slaugos ir priežiūros personalo respondentai. Tirtųjų amžiaus vidurkis - 42,5 ± 11,7 metai. Siekiant nustatyti sergančiųjų demencija sutrikusio elgesio ir psichologinių simptomų dažnumą, slaugos ir priežiūros personalas užpildė anketas kiekvienam tiriamųjų ilgalaikių institucijų gyventojui. Iš viso užpildyti 145 klausimynai kiekvienam gyventojui. Šiam tyrimui naudotos trys anketos; Demencijos elgesio ir psichologinių simptomų įvertinimas, Elgesio metodų žinių inventorius stacionarizuotų suaugusiųjų priežiūroje ir Nefarmakologinių intervencijų klausimynas.

Rezultatai. Šiame tyrime identifikuotos trys temos: demencijos elgesio ir psichologinių

simptomų dažnumas ilgalaikėse institucijose, slaugos personalo žinios apie elgesio su demencija sergančiaisiais principus ir metodus, slaugos personalo žinios apie nefarmakologines intervencijas ir jų naudojimą. Bent vienas iš demencijos elgesio ir psichologinių simptomų pasireiškė beveik visiems, (99,3 proc.) tiriamųjų ilgalaikės globos įstaigų gyventojams. Dažniausiai (81,4 proc.) pasireiškė interesų praradimas, 77,2 proc. nepastovi kintanti nuotaika, 69,0 proc. miego sutrikimas/pastovaus stebėjimo reikalingumas, 67,6 proc. gyventojų atrodė nelaimingi arba depresijoje, 52,4 proc. konfuzija tarp dabarties ir praeities, 54,5 proc. iliuzijos, 49,0 proc. pažįstamų žmonių neatpažinimas, 49,7 proc. slaugytojo veiksmų nesupratimas, 58,6 proc. nesugebėjimas elgtis su pinigais, 56,6 proc. neramumas, 45,5 proc. nesugebėjimas rasti kelio namo, 44,8 proc. garsus balsas, 42,1 proc. verbalinė ir neverbalinė ažitacija, 60,7 proc. pakartotinis daugiakartis istorijos pasakojimas, 54,5 proc. impulsyvus bei pastoviai besikabinėjantis, pasikartojančių klausimų uždavinėjimas, 51,0 proc. prasimanytos istorijos, 48,3 proc. pokalbio trukdymas, 71,0 proc. šlapimo nelaikymas ir 51,7 proc. išmatų nelaikymas. Tyrimo dalyviai nebuvo dalyvavę mokymuose apie pavojingą sergančiųjų demencija elgesio ir psichologinius simptomus, taikomus korekcijos metodus ir nefarmakologines priemones. Kiti lankyti mokymai

neturėjo įtakos žinioms apie elgesį su demencija sergančiaisiais. Geresnės žinios apie elgesio su demencija sergančiaisiais principus ir metodus buvo aukštojo universitetinio išsilavinimo grupėje bei siejosi su didesne darbo patirtimi. Beveik 80 proc. slaugos personalo žinojo ir naudojo nefarmakologines intervencijas, tokias kaip rami muzika, lėlių terapija, stalo žaidimai, fizinis aktyvumas, dainavimas, kasdieninių poreikių intervencijas, rankų masažas, kognityviniai žaidimai, atsiminimų terapija, humoras, skaitymo grupės. Mažiausiai buvo žinoma socialinis suvaržymas, šilta vonia, ryški šviesa, multisensorinė terapija ir sodininkystė. 26,8 proc. respondenčių žinojo ir naudojo fizinį suvaržymą. Iš viso respondentės vidutiniškai žinojo ir naudojo šiek tiek daugiau kaip dešimt iš dvidešimt pateiktų priemonių. Dažnesnis nefarmakologinių intervencijų naudojimas buvo susijęs su didesne ilgalaikės globos slaugos ir priežiūros personalo darbo patirtimi.

Išvados. Demencijos elgesio ir/ar psichologiniai simptomai buvo dažni ir pasireiškė beveik

visiems ilgalaikės globos institucijų gyventojams. Ažitacija buvo vienas iš pagrindinių pavojingos elgsenos simptomų; Geresnės slaugos personalo žinios apie taikomus elgesio su sergančiaisiais demencija principus ir metodus siejosi su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu ir didesne darbo patirtimi. Lankyti bendro pobūdžio kursai slaugos ir globos personalui šių specialiųjų žinių nesuteikė; Dažnesnis nefarmakologinių intervencijų naudojimas buvo susijęs su didesne ilgalaikės globos slaugos ir priežiūros personalo darbo patirtimi. Daugiausiai žinomos ir naudojamos buvo paprastos, nesudėtingos ir mažai kainuojančios priemonės. Tyrimas atskleidė demencijos elgesio ir psichologinių simptomų aktualumą bei slaugos personalo žinių poreikio reikalingumą, vykdant rizikingo, pavojingo gyventojų elgesio prevenciją ilgalaikėse globos institucijose.

SUMMARY

Ruseckienė V. Nursing staff knowledge in challenging behaviour prevention management in long – term care institutions, master’s thesis / supervisor prof. habil. dr. V. Lesauskaitė; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department or Nursing and Care. – Kaunas, 2017, – s.71.

The aim of research. To identify the knowledge of nursing staff in challenging behaviour

prevention management in long – term care institutions.

Objectives. 1. To assess the frequency of behavioural and psychological symptoms of

dementia patients. 2. To identify nursing staff knowledge in behavioural methods. 3. To identify nursing staff knowledge and the use of nonpharmacological interventions.

Methods. The study was conducted in four long – term institutions in Kaunas, in October,

2015 – February, 2016. A random selection of participants was used for this study. In this study participated 56 nursing staff of long – term institutions. The mean age of participants was 42.5 ± 11.7 years. To investigate the frequency of behavioural and psychological symptoms a questionnaire was filled out by a nursing staff for each resident in the four long – term institutions. In total 145 questionnaires were filled out for each resident. For this research three instruments were used: Behavioral and Psychological Symptoms of Dementia Measure, Knowledge of Behavioural Methods with Inpatient Adults Inventory and Non-Pharmacological Interventions Questionnaire.

Results. Three themes were identified for this study: the frequency of behavioural and

psychological symptoms of dementia patients, nursing staff knowledge in behavioural methods, nursing staff knowledge and the use of nonpharmacological interventions. At least one of behavioural and psychological symptoms of dementia were present in 99. 3 % of the sample studied. Most often were seen (81.4 %) reduction of interest, 77.2 % changeable mood, 69.0 % sleep disturbance/need to be watched out, 67.6 % residents appeared unhappy or depressed, 52.4 % confusion between present and past, 54.5 % delusions, 49.0 % misrecognition of acquaintance, 49.7 % misinterpretation for caregiver‘s contact, 58.6 % inability of managing money, 56.6 % restlessness, 45.5 % inability of finding the way home, 44.8 % loud voice, 42.1 % verbal and non – verbal abuse, 60.7 % repeated story, 54.5 % compulsive and handling around persistency, repetitive questions behaviour, 51.0 % confabulation, 48.3 % disturbing conversation behaviour, 71.0 % urinary incontinence and 51.7 % faecal incontinence. None of the sample study respondents had completed dementia and challenging behaviour or nonpharmacological interventions training courses before. Other training did not have any impact on the knowledge of dementia patients’ behavioural problems and their correction. Staff with university education and longer work experience had better knowledge of behavioural methods. Almost 80 % of the nursing staff were aware and used nonpharmacological interventions, such as

calming music, doll therapy, table games, physical activity, singing, assisted daily living interventions, hand massage, cognitive games, reminiscence therapy, humour, and reading groups. There was minimal knowledge about social restraint, thermal bath, bright light, multi – sensory therapy and horticulture. 26.8 % of respondents knew and used physical restraints. On average respondents knew slightly more than ten out of twenty presented interventions. The better part of nonpharmacological interventions use was associated with longer work practise and experience in long – term institutions.

Conclusions. The frequency of behavioural and psychological symptoms of dementia patients

was found to be high and was present in almost all long – term institution’s residents. Agitation was one of the main symptom of challenging behaviour; The advanced knowledge of behavioural methods by nursing staff was associated with university education and longer work experience. Nursing staff who attended general training courses did not gain the specialised knowledge; The use of nonpharmacological interventions was associated with longer work practise and experience in long – term institutions. Simple interventions were mostly used because they were well known, low cost and easy to implement. The study showed the importance of behavioural and psychological dementia symptoms and the need of knowledge for nursing staff in challenging behaviour prevention management in long – term institutions.

PADĖKA

Esu labai dėkinga visiems už palaikymą ir supratimą šių studijų metu bei rengiant šį darbą. Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei Prof. habil. dr. Vitai Lesauskaitei už pagalbą, pastabas ir patarimus bei man skirtą laiką, rašant šį darbą ir rengiant mokslines publikacijas.

Noriu padėkoti Kauno regiono pagyvenusių žmonių ilgalaikės priežiūros institucijų vadovams už suteiktą galimybę atlikti šį mokslinį tyrimą. Esu dėkinga visam šių institucijų slaugos personalui už sugaištą laiką ir kantrybę, pildant anketas.

Esu labai dėkinga savo šeimai, vyrui Artūrui ir dukrai Karolinai už supratimą, kantrybę, pagalbą ir palaikymą. Nuoširdžiai ačiū Graeme už pagalbą šių studijų metu.

SANTRUMPOS

AE – aktyvus eksperimentavimas AK - abstraktus konceptualizavimas AS – apmąstantis stebėjimas

DEPS – demencijos elgsenos ir psichologiniai simptomai ES – Europos Sąjunga KP – konkreti patirtis kt. – kiti n – absoliutus skaičius pav. – paveikslas proc. – procentai

PSO – Pasaulio Sveikatos Organizacija pvz. – pavyzdžiui

ĮVADAS

Ilgalaikė priežiūra ir slauga tampa vis sudėtingesnė, reikalaujanti kompleksinės slaugymo priežiūros ir pakankamų slaugos personalo žinių [62, 64]. Daugiau kaip 50% slaugos namų gyventojų serga tam tikra demencijos forma. Šis skaičius palaipsniui didėja [57]. Remiantis statistiniais duomenimis, Lietuvoje matoma Alzheimerio ligos ir kitų demencijų sergamumo didėjimo tendencija [12]. Demencijos kontrolės strategija yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos šalių prioritetų Sveikatos nacionalinių programų plėtojime ir įgyvendinime [75]. Ši tendencija pastebima ir visame pasaulyje [80].

Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau kaip 90% žmonių esant demencijos sindromui pasireiškia bent vienas elgsenos ir pakitusios psichikos simptomų, galinčių sukelti rizikingą, pavojingą elgseną [18, 70]. Dažnai sergantiesiems demencija žmonėms bei jų artimiesiems demencijos elgesio ir psichologiniai simptomai tampa sudėtingu ligos aspektu, kuris nulemia ilgalaikę priežiūrą ir slaugą [68]. Šie simptomai daro didelę įtaką ilgalaikės slaugos ir globos institucijų gyventojų gyvenimo kokybei bei gali tapti pavojingi tiek pačiam gyventojui tiek ir slaugos priežiūros personalui [60, 68]. Pasak tyrėjų, ažitacija yra vienas iš pagrindinių pavojingos elgsenos simptomų, pasireiškiančių dažniausiai pagyvenusių žmonių ilgalaikėje slaugoje. Literatūroje plačiai apžvelgiama šios sąvokos reikšmė ir supratimas [17, 23].

Šiuolaikinis slaugos poreikių didėjimas ir besikeičiantis požiūris į slaugą, kompleksinė slauga ir priežiūra, problemų sudėtingumas ir įvairumas reikalauja pastovių slaugos priežiūros personalo žinių, mokymo ir kompetencijos [27, 31, 57, 62]. Nepakankamos slaugos personalo žinios ir jų trūkumas dažnai lemia į pacientą neorientuotą ir nekokybišką kliento slaugą [57]. Sunkumai personalui gali iškilti ne tik dėl gyventojo ligos ir sveikatos būklės, bet ir dėl nepakankamo slaugos personalo žinių, kompetencijos ir supančios slaugymo aplinkos [55].

Literatūros duomenimis, sveikatos priežiūros personalui reikalinga turėti nemažai žinių apie demencijos eigą, jos stadijas ir simptomus bei suprasti demencijos progresavimą, atskirti nuo kitų ligų simptomų, bei mokėti suteikti reikalingą į asmenį orientuotą priežiūrą ir slaugą [49]. Į asmenį orientuota slauga yra vienas iš pagrindinių aspektų, reikalaujančių ypatingai didelio dėmesio, patirties ir žinių [24, 64]. Rekomenduojama, kad demencijos mokymas būtų būtinas, siekiant suteikti kiek įmanoma geresnę sergančiųjų demencija priežiūrą ir slaugą bei užtikrinant slaugos namų gyventojų kokybišką gyvenimą [53]. Demencijos elgsenos ir psichologinių simptomų žinojimas, jų atsiradimo priežasčių supratimas bei analizė gali padėti sumažinti atsiradusį pasikeitusį elgesį ir padaryti teigiamą įtaką šių simptomų atsiradimo rizikingo ir pavojingo gyventojų elgesio prevencijoje ilgalaikėse slaugos ir globos institucijose [61].

Demencijos elgsenos ir psichologiniai simptomų korekcija yra kompleksiškas procesas, galintis pareikalauti skirtingų intervencijų ir išsamaus, visapusiško įvertinimo [60]. Pasak mokslininkų, demencijos elgesio ir psichologiniams simptomams sumažinti nefarmakologinės intervencijos turi būti taikomos pirmiausiai, atsižvelgiant į individualaus asmens poreikius, pomėgius ir galimybes, siekiant išvengti farmakologinių intervencijų. Tinkamai pasirinktos nefarmakologinės priemonės gali būti efektyvios pakitusiems simptomams sumažinti [32]. Literatūros duomenimis, slaugos ir priežiūros personalui dažnai sunku parinkti ir pritaikyti tinkamas nefarmakologines intervencijas ažitacijai valdyti. Tai dažniausiai lemia gyventojo fizinį ir cheminį suvaržymą, kuris vis dar yra plačiai naudojamas ilgalaikėse slaugos institucijose [23, 39]. Atitinkamos programos, kursai ir mokymai gali būti pritaikyti praktikoje suvaldant pavojingą elgesį [24]. Sudarytos mokymo programos ir multidisciplininis bendradarbiavimas gali padėti sveikatos priežiūros personalui geriau suprasti pagrindines pavojingo elgesio valdymo strategijas [65]. Slaugos ir priežiūros suvokimas gali padėti suformuluoti reikiamos slaugos standartus bei mokymo strategijas, pagerinti personalo darbo motyvaciją ir sergančiųjų demencija gyvenimo kokybę [62]. Tai yra svarbu sergančiųjų demencija slaugoje, pavojingo gyventojų elgesio prevencijoje ilgalaikėse globos institucijose [21, 27, 31, 65].

Tyrimo aktualumas. Užsienyje nemažai atlikta mokslinių tyrimų, analizuojančių slaugos

personalo mokymą apie demencijos elgesio ir psichologinius simptomus, galinčius sukelti rizikingą, pavojingą elgseną tema, bei akcentuojančių jo svarbumą. Lietuvoje ilgalaikės priežiūros institucijose pradėti atlikti moksliniai tyrimai, tačiau publikuotų tyrimų yra nedaug. Tyrimų duomenų apie ilgalaikių institucijų slaugos ir priežiūros personalo mokymus demencijos ir pavojingo elgesio tematika nerasta. Lietuvoje pagyvenusių žmonių ilgalaikės globos institucijos priklauso Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir jose didesnis dėmesys yra skiriamas socialinėms problemoms [3]. Siekiant suteikti kokybiškas paslaugas ilgalaikėse globos institucijose, reikalinga atkreipti dėmesį ne tik į gyventojų socialines, bet ir sveikatos priežiūros problemas [7]. Ilgalaikėse institucijose reikalinga atlikti daugiau mokslinių tyrimų bei jų rezultatus pritaikyti praktikoje, gerinant gyventojų gyvenimo kokybę ir gerovę. Moksliniai tyrimai, dokumentacija ir tinkama vertinimo sistema padėtų efektyviau išanalizuoti esamas gyventojų sveikatos priežiūros problemas ir poreikius bei pagerintų teikiamų paslaugų kokybę [6]. Todėl pasirinkta tema yra nauja, aktuali ir svarbi tyrimų sritis. Šio tyrimo rezultatai ir rekomendacijos gali patobulinti ilgalaikių globos įstaigų slaugos personalo žinias ir būti naudingi, vykdant rizikingo, pavojingo gyventojų elgesio prevenciją ilgalaikėse globos institucijose, bei gali būti naudingi tolimesniuose tyrimuose. Šio tyrimo tikslas - nustatyti slaugos personalo žinių poreikį, vykdant pavojingo gyventojų elgesio prevenciją ilgalaikėse globos institucijose.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas - Nustatyti slaugos personalo žinių poreikį vykdant pavojingo gyventojų

elgesio prevenciją ilgalaikėse globos institucijose.

Tyrimo uždaviniai:

1. Nustatyti sergančiųjų demencija sutrikusio elgesio ir psichologinių simptomų dažnumą. 2. Nustatyti slaugos personalo žinias apie taikomus elgesio korekcijos principus ir metodus. 3. Nustatyti slaugos personalo žinias apie nefarmakologines intervencijas ir jų naudojimą.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Demencijos sąvoka ir paplitimas

Demencija - tai terminas, apibūdinantis daugybę simptomų, susijusių su atminties pablogėjimu ar kitais mąstymo gebėjimais, atsiradusia priklausomybe nuo kitų kasdieninėje veikloje [69]. Demencijos sindromas apima pažinimo funkcijų susilpnėjimą, mąstymo ir elgsenos pasikeitimą bei sumažėjusį gebėjimą atlikti kasdienę veiklą [80]. Dažniausiai pasaulyje pasireiškiantis demencijos tipas yra Alzheimerio liga, kuri sudaro 60-70 proc. visų demencijos susirgimų atvejų [80].

Demencija apima fizinę, psichologinę, socialinę ir ekonominę visumą. Ji daro įtaką pačiai asmenybei, ją supančiai aplinkai, šeimai ir slaugos priežiūros personalui [80]. Pasak Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) demencija yra viena iš pagrindinių priežasčių, reikalaujančių ypatingo dėmesio pagyvenusių žmonių priežiūroje ir slaugoje. Manoma, kad globaliai 47,5 milijonai žmonių serga demencija, šis skaičius padidėja kiekvienais metais 7,7 milijonais [80]. Kas keturias sekundes diagnozuojamas naujas demencijos atvejis [79]. Prognozuojama, kad sergančiųjų demencija skaičius padidės iki 75,6 milijonų 2030 metais ir iki 135,5 milijonų 2050 metais [80].

Kiekvienais metais Europoje 1,4 milijonų gyventojų suserga demencija [67]. Nustatyta, kad Europos Sąjungoje (ES) demencija serga 6,4 mln. žmonių [74]. Europoje didžiąją dalį demencijos atvejus (50-70 proc.) sudaro Alzheimerio liga. Demencijos kontrolės strategija yra vienas iš svarbiausių ES šalių prioritetų Sveikatos nacionalinių programų plėtojime ir įgyvendinime [75].

Higienos instituto Sveikatos informacijos duomenimis Lietuvoje 2015 metais sergančiųjų demencija ir Alzheimerio liga buvo 31559 žmonių [10]. Matoma tendencija, kad kiekvienais metais Lietuvoje sergamumas Alzheimerio liga ir kitomis demencijomis didėja. Tai gali būti susiję su vis gerėjančia demencijų diagnostika. Lietuvos sergamumo Alzheimerio liga ir kitomis demencijomis duomenys pateikti 1.1 paveiksle.

1.1 pav. Sergamumas Alzheimerio liga ir kitomis demencijomis Lietuvoje 2007-2015 m.

Demencija dažniausiai pasireiškia pagyvenusių žmonių grupėje, nors ji nėra būdinga normaliam senėjimo procesui. Tačiau gyventojų senėjimas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, darančių įtaką sergamumo demencija didėjimui. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pasaulyje sergamumas demencija proporcingai didėja su amžiumi. Nustatyta, kad žmogui senstant, sergamumas demencija padidėja dvigubai kas 5,9 metus [78].

Manoma, kad 2050 metais Europoje pagyvenusių žmonių (65 metų ir vyresnių) skaičius bus tris kartus didesnis, palyginus su 2003 metais. 80-mečių ir vyresnių žmonių padaugės penkis kartus [67]. Lietuvoje dėl mažėjančio gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės taip pat yra stebimas gyventojų senėjimas. 2016 metais 65 metų ir vyresni žmonės sudarė 19 proc. visų gyventojų, kai 2015 metais buvo 15,8 proc. [11]. Ilgėjanti gyvenimo trukmė ir sparčiai didėjantis pagyvenusių žmonių skaičius nulemia sergamumo demencija didėjimo tendenciją [11, 67, 78].

1.2. Į asmenį orientuota slauga

Į asmenį orientuota slauga yra vienas iš svarbiausių kriterijų šiuolaikinėje slaugoje. Daugiau kaip prieš šimtmetį slaugos pradininkė Florence Nightingale (1820 – 1910) akcentavo dėmesį į individualios pacientų slaugos svarbą [77], kas šiandien prilyginama į asmenį orientuotos slaugos koncepcijai. Florence Nightingale [76] sakė, kad kiekvienas pacientas yra savitas, turintis skirtingas

asmenines savybes ir savo bruožus, norus bei poreikius. Savo užrašuose (angl. Notes on nursing : what

it is, and what it is not) Florence Nightingale rašė:

„...slaugytoja turi pažinti pacientų išskirtinius bruožus. Vienas mėgsta kentėti visas savo kančias vienas, būti prižiūrėtas kiek įmanoma mažiau. Kitas pastoviai reikalauja dėmesio ir nori būti pastoviai prižiūrėtas, ir visada nori, kad kas nors būtų šalia jo. Ganėtinai dažnai atsitinka, kad dažnas daugkartinis paciento lankymas yra primestas pirmajam pacientui, kuris nieko nepageidauja, bet nori būti „paliktas vienas“, kai antrasis pacientas yra paliktas galvoti, kad jis yra neprižiūrėtas“ [76].

Sergančiųjų demencija slaugos institucijose pirmą kartą į asmenį orientuotos priežiūros ir slaugos sąvoka buvo pavartota dar 1990 metų pabaigoje [46]. Tom Kitwood yra šios teorijos pradininkas, jis apibrėžė sergančiųjų demencija individualios asmenybės svarbą [48]. Į asmenį orientuotos slaugos koncepcija palaipsniui tapo pagrindiniu kriterijumi, gerinant sveikatos priežiūros paslaugas bei užtikrinant sergančiųjų demencija gyvenimo kokybę [46]. Gyvenimo kokybė yra labai svarbi ne tik bet kuriam žmogui, taip pat ir sergantiesiems Alzheimerio liga ar kita demencija [8]. Tačiau gyvenimo kokybės koncepcija sergančiųjų demencija priežiūroje ir slaugoje vis dar išlieka nauja sąvoka [30].

Sergančiųjų demencija į asmenį orientuota slauga reikalauja lankstumo ir kūrybingumo, žinių ir mokymo, pastovaus stebėjimo ir pastabumo, pasiruošimo išklausyti ir mokėjimo klausytis. Tai ilgas, nuolatinis ir pastoviai vykstantis procesas [49]. Demencija gali pabloginti asmens neurologines ir kognityvines funkcijas, padaryti įtaką asmenybei, jo sveikatai ir fiziniam pajėgumui, asmens biografijai ir gyvenimo istorijai, socialiniam gyvenimui bei aplinkos veiksniams [30]. Vienas iš pagrindinių sergančiųjų demencija slaugos ir priežiūros komponentų yra į asmenį orientuotos slaugos terminologija ir filosofija, kuri apima asmens vertybių žinojimą ir supratimą, vertybėmis pagrįstą slaugos planavimą, tarpasmeninio ir terapinio bendravimo įgūdžius bei bendradarbiavimą, bendravimą su sergančiuoju demencija ir jo šeimos nariais [49].

Pasak L. Nazarko (2009), pagrindiniai kokybiškos priežiūros ir slaugos kriterijai yra į asmenį orientuota slauga ir aplinkos pritaikymas. Į asmenį orientuota slauga išsaugoja asmenybės vertybes, pojūčių poreikius ir supratimą, socialinį pasitikėjimą ir konfidencialumą bei tikėjimą ir viltį. Svarbu sugebėti suprasti ir įvertinti asmens elgesį, jo asmenybę ir istoriją bei pritaikyti jam reikalingą aplinką ir priežiūrą [53].

D. Brooker (2007; cit. iš 30) išskiria keturis į asmenį orientuotos priežiūros ir slaugos „VIPS“ aspektus (angl. VIPS model):

 Absoliutus sergančiojo demencija asmens vertinimas ir jo teisių išsaugojimas;

 Požiūris į asmenį, kaip į individualybę;

 Pasaulio supratimas sergančiojo demencija asmens požiūriu;

Asmens vertinimas ir jo gerbimas bei orumo ir vertybių išsaugojimas yra vieni iš pagrindinių į asmenį orientuotos slaugos kriterijų [49]. Svarbu sergančiųjų demencija asmeniniams poreikiams pritaikytos rutinos ir skatinimas jose dalyvauti, asmens saugumas bei reikšminga ir prasminga veikla [46]. Į asmenį orientuota slauga apima individualaus asmens biologinę informaciją, elgseną, biografijos detales bei socialinius ir visuomeninius aspektus [46]. Tačiau sergantiesiems demencija žmonėms gali būti sunku atsiminti, bendrauti bei dalyvauti savo sveikatos priežiūros procese. Į šį procesą turi būti žiūrima individualiai, įtraukiant patį asmenį, jo šeimą bei sveikatos priežiūros personalą. Informacija gali būti gaunama iš asmens medicininės ligos istorijos, artimųjų ir draugų bei sveikatos priežiūros personalo. Svarbus dėmesys turi būti skiriamas asmens gyvenimo istorijai, jo poreikiams, norams ir pageidavimams [34, 46, 49, 72].

Gyvenimo istorija – tai individualus biografinis metodas, padedantis suprasti žmogų [30]. Individuali sergančiojo demencija asmens gyvenimo istorija turėtų prasidėti nuo to, ką jis nori mums papasakoti ir pasidalinti, bet ne nuo to, ką mes norime paklausti [34]. Gyventojo praeities ir jo gyvenimo istorijos žinojimas gali padėti geriau suprasti žmogų bei pagerinti ir suteikti į asmenį orientuotą priežiūrą ir slaugą [30, 34, 46, 52]. Ši informacija gali būti surinkta skirtingu formatu, apimant asmens gyvenimo istorijos užrašus, atsiminimų dėžutes, nuotraukas bei kt., priklausomai nuo situacijos, pritaikymo ir tinkamumo [30, 34, 52].

Sergančiųjų demencija į asmenį orientuota priežiūra priklauso ir nuo sveikatos priežiūros personalo, jų supratimo ir patirties. Tai apima individualaus atvejo problemos atpažinimą ir sprendimą, intervencijų žinojimą rizikingoms situacijoms/pavojingam elgesiui sumažinti bei sugebėjimą jas pritaikyti konkrečiose situacijose [49]. Slaugos ir priežiūros personalo patirtis ir pastebėjimai vaidina didelį vaidmenį slaugos namų gyventojo priežiūroje ir slaugoje [46]. Optimali, į pacientą orientuota slauga priklauso nuo sveikatos ir priežiūros personalo žinių, individualių asmens poreikių, asmenybės pažinojimo ir bendradarbiavimo su šeima galimybių [72]. Sveikatos priežiūros personalo ir gyventojo artimųjų bendradarbiavimas, bei gyventojo įtraukimas į priežiūrą ir slaugą gali padėti suteikti kokybišką į asmenį orientuotą priežiūrą ir slaugą [34, 46, 72]. Pastovus kalbėjimas su gyventoju jam artima ir pažįstama tema, informavimo priemonių naudojimas (nuotraukų, atminties dėžutės, knygų ir kt.) gali padėti gyventojui bendrauti, prisiminti praėjusius įvykius, jaustis svarbiu ir reikalingu bei gyventi pilnavertį gyvenimą [34]. Slaugos personalo orientuotas į asmenį požiūris, kokybiški personalo ir kliento santykiai bei tarpusavio sąveika gali suteikti gyventojui kokybišką gyvenimą ilgalaikėse globos institucijose [21, 62].

Asmens pažinojimas ir supratimas, pasirinkimo galimybė ir autonomija, slaugos ir priežiūros kokybė, palanki fizinė ir organizacinė aplinka yra vieni iš svarbiausių į asmenį orientuotos priežiūros ir slaugos kriterijų [46]. Asmens individualių, jam svarbių vertybių žinojimas ir vertinimas gali padėti žmogui jautis vertingu ir naudingu, gerbiamu ir reikalingu bei gyvenančiu pilnavertį gyvenimą [49].

1.3. Psichologinės teorijos, turėjusios įtakos į asmenį orientuotos slaugos

vystymuisi

Dešimtmečiais kuriamos mokymosi per patirtį teorijos davė pagrindą ir pradžią vystytis naujoms teorijoms. Ši tendencija atsispindėjo įžymių mokslininkų darbuose, tokių, kaip Džonas Diujis (John Dewey), Kurtas Levinas (Kurt Levin), Žanas Piaže (Jean Piaget), Viljamas Džeimsas (William

James), Karlas Jungas (Carl Jung), Paulo Freire (Paulo Freire), Karlas Rodžersas (Carl Rogers) ir kt. [38]. Daugelis teorijų ir modelių yra sukurta sekant Karlo Rodžerso teorija ir idėjomis, kurios suteikia galimybes vystytis naujoms metodologijoms mokslo ir mokymo srityse [28]. Viena iš plačiausiai taikomų holistinės pakraipos teorijų yra D. Kolbo teorija [28, 38].

1.3.1. Asmenybės ir tarpusavio santykių teorija, orientuota į asmenį

Karlas Rodžersas (1902-1987) yra įžymus Amerikos psichologas ir vienas iš humanistinės psichologijos įkūrėjų. Jis yra pokalbio psichoterapijos pradininkas, į asmenį orientuotos teorijos kūrėjas (1942, 1951). 1957 metais buvo apdovanotas Amerikos psichologų asociacijos [36].

K. Rodžerso teorijos pagrindas yra asmenybės ir tarpusavio santykių koncepcija, orientuota į asmenį teorija. Jo teorija orientuojasi į asmenį kaip į unikalią visumą, analizuoja požiūrį į tarpusavio santykius ir individualios asmenybės saviraišką. Pagal šią teoriją mokymasis nukreiptas savianalizės ir savikryptingumo linkme, mąstant ir analizuojant [28]. K. Rodžersas teigė, kad tik individuali asmenybė gali paaiškinti savo elgesį ir poreikius, kurių negali apibrėžti kiti. Individualiam asmeniui turi būti suteikta galimybė turėti pasirinkimą, naudotis savo patirtimi, pasitikėti savimi, sugebėti džiaugtis gyvenimu [14].

Harmoningos asmenybės požymiai. K. Rodžersas (1959) apibrėžia individualų žmogų kaip harmoningą asmenybę ir išskiria šias harmoningos asmenybės savybes:

 Atvirumas patirčiai;

 Savivaizdžio ir patyrimo darna;

 Savigarba;

 Neiškreiptas realybės suvokimas;

 Pilnavertis, teikiantis pasitenkinimą bendravimas [16].

Reikalavimai terapeutui. Pasak K. Rodžerso, terapeutas turi laikytis tam tikrų bendravimo kriterijų,

tokių, kaip:

 Pozityvus vertinimas ir emocinė šiluma;

 Nuoširdumas ir vidinė darna [16].

Tai pasireiškia kaip asmeniui suteikta galimybė suprasti save per asmenybės saviraišką ir savireguliaciją [16].

Reikšmė slaugoje. K. Rodžerso į asmenį orientuota teorija plačiai naudojama ir taikoma įvairiose moksle srityse ir mokyme [36]. Jo asmenybės ir tarpusavio santykių teorija yra aktuali ir šiandien. K. Rodžerso idėjos yra plačiai taikomos įvairiuose metoduose, įskaitant humanistinį mokymą, refleksinį ir aktyvų mokymąsi, mokymą per patirtį ir savikryptingumą [28]. Karlo Rodžerso idėjos pritaikomos slaugoje. Žmogaus tarpusavio santykiai priklauso nuo asmens požiūrio ir sugebėjimo klausytis kitų, atsižvelgiant į jų skirtumus ir suvokimą. Slaugytojas turi įsiklausyti į esamą situaciją ir leisti asmeniui suprasti, kad jo nuomonė yra svarbi ir vertinama, jausmai yra suprantami ir juo rūpinamasi [73]. Humanistinės teorijos yra svarbios slaugos moksle. Jos apima žmonių tarpusavio santykius, mokymosi aplinką, tęstinumą ir žinių pritaikymą, asmenybės motyvaciją ir tobulėjimą, naujų pojūčių ir žinių plėtojimą [14].

1.3.2. Mokymosi per patirtį teorija

Davido Kolbo (1984) teorijos pagrindas yra mokymasis ir žinių įgijimas per patirtį. D. Kolbas teigia, kad mokymasis yra pastoviai vykstantis procesas, kuris tęsiasi per patirtį ir refleksiją. Ši teorija apima ir keičia asmenybės mąstymą ir elgesį, esamą ir naują patirtį, žinių ir patirties pritaikymą įvairiose situacijose. D. Kolbo teorija yra plačiai naudojama ir taikoma įvairiose disciplinose, analizuojama skirtingose situacijose [44].

D. Kolbo mokymosi per patirtį ciklai.

D. Kolbo modelis susideda iš keturių ciklų:

 Konkreti patirtis (KP) (angl. Concrete Experience); Nauja patirtis, esama patirtis.

 Apmąstantis stebėjimas (AS) (angl. Reflective Observation); Stebėjimas ir refleksija.

 Abstraktus konceptualizavimas (AK) (angl. Abstract Conceptualisation); Analizavimas, suvokimas ir apibendrinimas.

 Aktyvus eksperimentavimas (AE) (angl. Active Experimentation) [38, 41, 44].

Naujų žinių ir sąvokų pritaikymas įvairiose situacijose eksperimentuojant ir pritaikant praktikoje, naujos patirties planavimas [38, 41, 44].

Pasak D. Kolbo, šiame modelyje turi būti panaudotos visos keturios stadijos, norint užtikrinti efektyvų mokymąsi. Tačiau dažniausiai yra pasirenkamas vienas mokymosi ciklas, kuris vienas savarankiškai negali būti efektyvus mokymosi procese [44].

D. Kolbo mokymosi stiliai. D. Kolbas teigia, kad mokymasis priklauso nuo mokymosi būdo ir

stiliaus, esant skirtingoms kasdieninėms situacijoms ir mintims [41]. Remiantis mokymo per patirtį modeliu, D. Kolbas (1976, 1984) išskiria keturis pagrindinius mokymosi stilius:

 Analitikas (angl. Diverger);

Analitikai domisi žmonių santykiais ir tarpusavio ryšiais, tai emocionalūs, turintys lakią vaizduotę, iškeliantys idėjas ir mintis asmenys. Jie dažniausiai pasirenka AS ir KP būdus.

 Suvokėjas (angl. Assimilator);

Suvokėjai mažiau domisi žmonėmis, negu objektais, tai suvokiantys informaciją ir mąstantys, sugebantys apibendrinti ir pritaikyti teorijoje asmenys. Jie dažniausiai pasirenka AS ir AK būdus.

 Siejantysis (angl. Converger);

Siejantysis domisi objektais, bet ne žmonėmis. Jie neemocionalūs, pasižymintys konkretumu ir loginiu deduktyviu metodu. Jie dažniausiai pasirenka AK ir AE būdus.

 Derintojas (angl. Accommodator);

Derintojas pasižymi rizika ir problemų sprendimais. Domisi nauja patirtimi ir linkęs rizikuoti. Jis dažniausiai pasirenka KP ir AE būdus [41].

Reikšmė slaugoje. D. Kolbo mokymosi per patirtį teorija yra be galo svarbi slaugymo moksle ir praktikoje [44]. Mokymosi per patirtį modeliai ir jų stiliai gali būti pritaikyti įvairiose mokymo srityse ir disciplinose esamoms žinioms tobulinti ir naujoms žinioms įsigyti [38]. Šiuolaikinis slaugos poreikių didėjimas ir besikeičiantis požiūris į slaugą, jos kompleksiškumas reikalauja daugiau žinių, įgūdžių ir kritinio mąstymo slaugoje, norint priimti tinkamą sprendimą slaugos praktikoje [44].

1.3.3. Asmenybės ir tarpusavio santykių bei mokymosi per patirtį teorijų

pritaikymas slaugos priežiūros personalui perspėjant pavojingą elgseną

K. Rodžerso asmenybės ir tarpusavio santykių teorija atskleidžia į asmenį orientuotos slaugos aktualumą, pabrėžia refleksinį ir aktyvų mokymąsi, mokymą per patirtį ir savikryptingumą [28]. Žmogaus tarpusavio santykiai priklauso nuo asmens požiūrio ir sugebėjimo klausytis kitų, atsižvelgiant į jų skirtumus ir suvokimą. Slaugytojas turi įsiklausyti į esamą situaciją ir leisti asmeniui suprasti, kad jo nuomonė yra svarbi ir vertinama, jausmai yra suprantami ir juo rūpinamasi [73]. D. Kolbo mokymosi per patirtį teorija yra pamatinis pagrindas slaugymo moksle ir praktikoje. Slaugos poreikių didėjimas, jos kompleksiškumas reikalauja daugiau žinių, įgūdžių ir kritinio mąstymo

slaugoje, norint priimti tinkamą sprendimą konkrečioje situacijoje [44]. Tai yra pastoviai vykstantis procesas, besitęsiantis per patirtį ir refleksiją, apimantis ir keičiantis asmenybės mąstymą ir elgesį, integruojantis esamą ir naują patirtį, žinių ir patirties pritaikymą įvairiose situacijose [44].

Remiantis K. Rodžerso ir D. Kolbo teorijomis galima daryti išvadą, kad slaugytojas, analizuojantis esamą situaciją, turi teikti pirmenybę į asmenį orientuotai slaugai ir požiūriui:

1. Įvertinti esamą situaciją. Išsiaiškinti individualaus asmens jausmus ir poreikius. 2. Stebėti situaciją bei ją apmastyti, stengtis suvokti ir išsiaiškinti priežastis. 3. Analizuoti situaciją ir apibendrinti, bandyti stabilizuoti situaciją.

4. Pritaikyti sąvokas bei žinias esamoje situacijoje, planuoti naują patirtį ir pritaikyti įvairiose situacijose, sugrįžtant į stebėjimą ir analizavimą, sudaryti slaugos planą.

Tokiu būdu slaugytojas geriau supranta ir pažįsta individualią asmenybę ir jos poreikius, įgyja daugiau žinių ir įgūdžių per patirtį bei refleksiją, bei gilina esamas žinias ir įgyja naujų žinių bei naujos patirties (1.3.3 pav.).

1.3.3 pav. K. Rodžerso asmenybės ir tarpusavio santykių teorijos pritaikymas slaugos personalui perspėjant pavojingą elgseną

Konkreti patirtis Situacija Individuali Asmenybė Apmąstymas Stebėjimas Refleksija Analizavimas Suvokimas Apibendrinimas K. Rodžerso asmenybės ir tarpusavio santykių teorija Rizikinga pavojinga elgsena Situacijos įvertinimas Pritaikymas

Situacijos pavyzdys. Po pietų gyventojas garsiai šaukia ir rėkia, prašydamas pagalbos ir sakydamas,

kad jis yra įkalintas. Slaugos priežiūros personalas sako, kad jis taip elgiasi nuolat.

Situacijos analizė:

Slaugytojas teikia pirmenybę individualiai asmenybei, bandydamas išklausyti ir suprasti individualaus asmens poreikius ir jausmus.

1. Įvertinama esama situacija. Kas įvyko? Kada atsirado šis elgesys?

Pakalbėjus su gyventoju jis pasako, kad jis jaučiasi įkalintas, nes aplinkui visi vaikšto ir nekreipia į jį dėmesio. Jis norėtų pajudėti, bet negali atsistoti, jam reikalinga pagalba.

2. Stebima situacija. Stengiamasi suprasti situaciją. Kodėl atsirado šis elgesys?

Stebima supanti aplinka. Pastebima, kad sekančiame kambaryje skamba muzika ir keli gyventojai nuotaikingai dainuoja. Toliau kalbant su gyventoju, jis pasako, kad mėgsta muziką ir jis visada gyveno aktyvų gyvenimą, šokdavo ir dainuodavo vakarėliuose.

3. Analizuojama situacija, bandoma stabilizuoti situaciją. Kas galėjo būti kitaip?

Slaugytojas analizuoja ir bando suprasti esamą situaciją, padeda gyventojui atsistoti ir nuveda į kitą kambarį, kuriame skamba muzika. Gyventojas pakiliai klausosi muzikos, jaučiasi dėmesio centre ir įsiterpia į dainavimą.

4. Įvertinęs esamą situaciją slaugytojas įgyja naujos patirties ir žinių, kurias sugebės pritaikyti naujoje situacijoje bei rizikingo, pavojingo elgesio prevencijoje.

Išanalizavęs situaciją slaugytojas supranta, kad gyventojas nemėgsta vienatvės ir jaučiasi įkalintas, nes negali savarankiškai atsistoti. Gyventojas mėgsta būti dėmesio centre, dainuoti ir gyventi aktyvų gyvenimą.

Šios situacijos patirtis ir žinios gali būti papildytos individualaus asmens slaugos plane, pasidalintos su kitais slaugytojais bei pritaikytos esant panašioje situacijoje ar panašios elgsenos prevencijoje, sugrįžtant prie stebėjimo ir naujos patirties. Tačiau, patenkinus vienus poreikius gali atsirasti kiti nepatenkinti poreikiai [23].

K. Rodžerso teorija ir į asmenį orientuotos slaugos taikymas slaugos priežiūros personalui padeda suprasti bei įsiklausyti į asmens jausmus ir poreikius, tarpusavio bendradarbiavimą ir pasitikėjimą, užtikrina į asmenį orientuotą slaugą, vykdant pavojingo gyventojų elgesio prevenciją ilgalaikėse globos institucijose.

Taikant D. Kolbo mokymosi per patirtį teoriją slaugos personalas dalyvauja pastoviame refleksiniame bendravimo procese, tampa pastovaus mokymosi dalyviu ir įgyja daugiau žinių, patirties ir kompetencijos, kurios pritaikomos praktikoje.

Apibendrinant galima teigti, kad slaugos personalo žinios ir orientuota į asmenį slauga daro įtaką bei vaidina didelį vaidmenį rizikingo, pavojingo gyventojų elgesio prevencijoje ilgalaikėse

globos institucijose. Tai pastoviai vykstantis mokymosi ir žinių įgijimo procesas per patirtį, refleksiją ir analizę, nukreiptas į individualų asmenį ir apimantis kompleksinę slaugą.

Į asmenį orientuotos slaugos koncepcija aprėpia platų žinių, įgūdžių ir sugebėjimų spektrą, reikalingą sveikatos priežiūros personalui demencijos priežiūroje ir slaugoje [49].

1.4. Demencijos elgsenos ir psichologiniai simptomai

1.4.1. Pavojinga elgsena

Sergantieji demencija yra paveikti ligos įvairiais būdais - pažintinių funkcijų sutrikimu, nesavarankiškumu, sutrikusia kasdienine veikla, jiems gali pasireikšti demencijos elgsenos ir psichologiniai simptomai (DEPS) [33, 68, 80]. Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau kaip 90% žmonių esant demencijos sindromui pasireiškia bent vienas elgsenos ir pakitusios psichikos simptomų, galinčių sukelti rizikingą, pavojingą elgseną (angl. challenging behaviour) [18, 70]. Šie elgsenos simptomai gali būti agresyvumas, ažitacija, klajojimas, socialiai netinkamas elgesys, netinkamas seksualinis elgesys, daiktų kaupimas ir kiti. Gali pasireikšti ir psichikos sutrikimai: haliucinacijos, depresija, nerimas ir kiti [18, 60]. Progresuojant demencijos ligai pasikeitusių elgsenos simptomų gali daugėti [68].

Pavojingos elgsenos sąvoką pakankamai sudėtinga apibrėžti, ji apima demencija sergančiojo ligos simptomus bei sutrikusį elgesį, o kartu ir supančios aplinkos veiksnius [65]. Dažniausiai pasikeitęs elgesys savaime neatsiranda. Jis turi savo priežastis ir savo reikšmę. Kiekvienam sergančiajam demencija pakitusios elgsenos ir psichikos simptomai gali pasireikšti skirtingai. Tai daugiau bendravimo aspektas [23, 49]. Nepriklausomai nuo to ar žmogus serga demencija ar ne, jis savo poreikius, pojūčius ir norus gali išreikšti žodžiais ir savo elgsena [49]. Tačiau progresuojant demencijos ligai sergančiojo verbaliniai bendravimo gebėjimai palaipsniui mažėja, kol pasidaro sunku išreikšti savo mintis ir pojūčius [4, 23, 49, 52, 71]. Taigi, šiuos pojūčius sergantieji demencija bando išreikšti savo elgesiu [4, 23, 49, 52]. Pasikeitęs elgesys ir pavojinga elgsena gali būti pojūčių, poreikių ir pageidavimų išraiška bei prieštaravimas ir atsakas į nepageidaujamus veiksnius [23, 49]. Nežodinis bendravimas, gyventojo stebėjimas, akių kontaktas gali pagerinti bendravimą ir supratimą [71]. Moksliniai tyrimai parodė, kad asmens elgesio formulavimasis ir pavojinga elgsena reikšmingai siejasi su prieš susergant asmenybės individualumu. Tai patvirtina į asmenį orientuotos priežiūros ir slaugos požiūrį, taikymą bei reikalingumą [56].

Labai dažnai segantiesiems demencija žmonėms bei jų artimiesiems demencijos elgesio ir psichologiniai simptomai tampa sudėtingu ir sunkiu ligos aspektu bei daro įtaką jų gyvenimo kokybei [61, 68]. Taigi, sergančiojo asmens pakitęs ir sunkus elgesys dažnai nulemia institucinės ilgalaikės

globos ir slaugos pasirinkimą ir paskyrimą [68]. Kaip rezultatas, dažnesnis institucinės priežiūros pasirinkimas lemia demencijos elgsenos ir psichologinių simptomų paplitimo didėjimo tendenciją slaugos namuose [33]. Tačiau DEPS paplitimas ir dažnumas gali skirtis priklausomai nuo įstaigos [61]. Šie simptomai daro didelę įtaką ilgalaikės globos institucijų gyventojų gyvenimo kokybei bei gali tapti pavojingi pačiam gyventojui ir slaugos priežiūros personalui [60, 68].

DEPS žinojimas bei jų atsiradimo priežasčių supratimas gali padėti sumažinti atsiradusį pasikeitusį elgesį ir simptomus. Jų analizė gali turėti teigiamos įtakos šių simptomų atsiradimo rizikingo ir pavojingo gyventojų elgesio prevencijoje ilgalaikėse slaugos ir globos institucijose [61].

1.4.2. Ažitacija

Ažitacija yra vienas iš pagrindinių pavojingos elgsenos simptomų, pasireiškiančių dažniausiai pagyvenusių žmonių ilgalaikėje slaugoje [17, 23, 60]. Ažitaciją gali skatinti nepažįstama aplinka, nepatenkinti individualios asmenybės poreikiai ir į asmenį neorientuota slauga. Nemedikamentinės intervencijos turėtų būti taikomos ažitacijos prevencijoje pirmiausia, taikant į asmenį orientuotą slaugą, atsižvelgiant į jo poreikius ir supančią aplinką. Literatūroje plačiai apžvelgiama ir apibūdinama šios sąvokos reikšmė ir supratimas [17, 23].

Ažitacijos terminas apibrėžia plačią elgsenos sąvoką, kuri apima įvairius elgesio veiksmus, galinčius būti individualaus asmens poreikių ar demencijos pasekmė [23]. Ažitacijos priežastys ir jai suvaldyti taikomi būdai gali skirtis, priklausomai nuo individualaus asmens, apimant biologinius, aplinkos ir asmens poreikių faktorius [17].

Ažitacija gali būti plačiau apibūdinta skirtingais tipais:

- fiziškai neagresyvus elgesys (neramumas, nekantrumas, išėjimo ieškojimas ir bandymas išeiti, greitas žingsniavimas/vaikštinėjimas, klaidžiojimas, bruzdumas, netinkamas apsirengimas ar nusirengimas, netinkamas daiktų kėlimas, daiktų slėpimas ar kaupimas),

- fiziškai agresyvus elgesys (mušimas, sudavimas, spyrimas, drėskimas, griebimas, kandžiojimas, spjaudymasis, sužeidimas savęs ir kitų, daiktų mėtymas ar plėšymas),

- žodinis neagresyvus elgesys (dėmesio siekiantis elgesys, kartojami klausimai ar sakiniai, skundimasis, negatyvizmas),

- žodinis agresyvus elgesys (keikimasis, rėkimas, klykimas, spiegimas, žodinis seksualinis puolimas) [20].

Daugelis ažitacijos simptomų gali pasireikšti kaip individualaus asmens atsakas ar protestavimas prieš nepageidaujamą veiksmą ar elgesį, jį galima įvardinti kaip bendravimo formą. Tai asmens bandymas išsakyti savo jausmus ir poreikius. Slaugos personalui yra svarbu stengtis bandyti suprasti

individualaus demencija sergančio asmens elgesį, išklausyti ir suprasti jo poreikius. Pastovus slaugos personalo mokymas ir žinių pritaikymas praktikoje gali sumažinti klientų ažitaciją bei pavojingą elgseną [23].

J.W. Bidewell ir E. Chang (2010) pateikia ažitacijos suvaldymo modelį, kuriame pirmenybė teikiama individualiai asmenybei. Ažitacijos suvaldymo intervencijos priklauso nuo institucijos, personalo įgūdžių, žinių ir mokymo, biologinių ir aplinkos faktorių. Tai apima visą ažitacijos stebėjimo procesą, bandant išsiaiškinti individualaus asmens ažitacijos priežastis ir slaugos priežiūrą visais aspektais, atsižvelgiant į asmens poreikius, neigiamų faktorių pašalinimą, teigiamos terapijos ir aktyvios veiklos suteikimą, saugumo užtikrinimą, situacijos įvertinimą ir medikamentinių bei suvaržymo intervencijų būtinumą bei sugrįžtant prie stebėjimo proceso [17].

Įgydamas daugiau kompleksinių įgūdžių slaugos personalas gali geriau bendrauti su konkrečia asmenybe, pagerinti tarpasmeninius santykius, suprasti asmens pavojingą elgesį bei pritaikyti savo naujus įgūdžius esamoje ar naujose situacijose [24].

1.4.3. Demencijos elgsenos ir psichologinių simptomų vertinimas

Demencijos elgsenos ir psichologiniai simptomų korekcija yra kompleksiškas procesas, kuris gali pareikalauti skirtingų intervencijų ir išsamaus, visapusiško įvertinimo (angl. Comprehensive

assessment) bei slaugos priežiūros planavimo [60]. Sveikatos priežiūros personalui svarbu suprasti bei

sugebėti įvertinti demencijos simptomus ir juos atskirti nuo depresijos ir delyro simptomų, bei sugebėti suteikti gyventojui reikalingą priežiūrą ir slaugą [49].

Siekiant išsiaiškinti DEPS atsiradimo priežastis yra būtinas šių simptomų įvertinimas. Jis apima tris pagrindinius komponentus:

 Klinikinį įvertinimą;

 Slaugos personalo informacijos įvertinimą, remiantis pastoviu atidžiu gyventojo stebėjimu bei pakitusiais simptomais;

 Sergančiojo apžiūrą [60, 61].

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad demencijos elgsenos ir psichologinių simptomų įvertinimas gali skirtis priklausomai nuo slaugos personalo supratimo, žinių ir patirties [60, 61]. Atsiradus pasikeitusiam elgesiui ir DEPS, ypatingai pirmą kartą, prieš taikant bet kokias nefarmakologines ar farmakologines intervencijas, būtina atsižvelgti ir nuodugniai įvertinti sergančiojo demencija fizinę sveikatą. Šlapimo takų, kvėpavimo takų, dantų infekcijos, tuštinimosi problemos, dehidracija bei skausmas gali būti atsiradusios pakitusios elgsenos priežastis [60]. Depresija gali daugiau pasireikšti ilgalaikės globos gyventojams, jaučiantiems lėtinį skausmą [2].

Skausmas yra viena iš dažniausių pagyvenusių žmonių fizinio diskomforto priežasčių [2, 4, 58]. Kaip ir pavojinga elgsena [58], skausmas yra plačiai paplitęs tarp sergančiųjų demencija gyventojų ilgalaikėse slaugos institucijose [2, 4, 58]. Tyrimai rodo, kad 45-80 proc. slaugos namų gyventojų jaučia skausmą [58]. Skausmas labai dažnai gali sietis su pakitusiu ir pavojingu elgesiu. Pasikeitęs elgesys, nerimastingumas, ažitacija ir kiti atsiradę demencijos elgesio ir psichologiniai simptomai turi įtakos skausmo vertinimui [4, 58].

Svarbus ir su medikamentiniu gydymu susijusių aspektų įvertinimas, periodiškas medikamentų peržiūrėjimas bei jų mažinimas [60, 61]. Tikslinga nustatyti ir pavojingą elgesį galėjusius sukelti kitus veiksnius. Vienas iš plačiai naudojamų yra Elgesio, Praeities ir Rezultato įvertinimas (angl. Antecedents, Behaviour, Consequences, ABC). Šis metodas padeda sveikatos priežiūros personalui suprasti demencijos elgesį, išsiaiškinti individualaus asmens poreikius, pritaikyti tinkamas intervencijas, užtikrinti paciento gyvenimo kokybę bei kokybės valdymą [59].

Moksliniai tyrimai rodo, kad netinkamas bendravimas bei kreipimasis į sergančiuosius demencija mažybine kalba, gali sukelti pakitusį ir nepageidaujamą, probleminį elgesį ilgalaikėje slaugoje. Į sergančiuosius demencija turėtų būti kreipiamasi suaugusių kalba, oriai ir pagarbiai, atsižvelgiant į jų pageidavimus [29].

Svarbu įvertinti ir gyventoją supančios aplinkos veiksnius. Idealiai pritaikyti aplinką tinkančią sergantiesiems demencija gana sunku, tačiau būtina siekti ją pagerinti. Triukšmas, prastas apšvietimas ar tvankumas gali sukelti neramumą, pakitusį elgesį ir ažitaciją. Įtakos gali turėti ir medicininės procedūros bei socialiniai aspektai, gyventojo vienišumas bei supantys žmonės [23].

Nuodugniai ištyrus ir įvertinus sergančiojo demencija fizinę būklę bei paskirtų medikamentų pašalinį poveikį, svarbu įvertinti nefarmakologinių intervencijų pritaikymą demencijos elgesio ir psichologiniams simptomams sumažinti. Esant neefektyvioms nefarmakologinėms intervencijoms ir pakitusiam elgesiui, kuris gali būti pavojingas pačiam gyventojui bei aplinkiniams ir personalui, kartu su nefarmakologinėmis intervencijomis gali būti taikomos ir farmakologinės intervencijos. Tačiau farmakologinės intervencijos turi būti taikomos tiktai būtiniausiu atveju [60, 70].

1.5. Demencijos elgesio ir psichologinių simptomų suvaldymo priemonės

1.5.1. Nefarmakologinės intervencijos

Demencijos elgesio ir psichologiniams simptomams suvaldyti pirmiausiai turi būti taikomos nefarmakologinės intervencijos [23, 32, 70]. Jų pagrindinė paskirtis yra išsiaiškinti asmens nepatenkintus poreikius ir to priežastis bei siekti išvengti farmakologinių intervencijų [32]. Nefarmakologinės intervencijos turi būti pritaikytos individualiam asmeniui, atsižvelgiant į jo

poreikius, pomėgius ir galimybes. Tinkamai pasirinktos nefarmakologinės priemonės gali būti efektyvios DEPS simptomams sumažinti [23, 32, 52].

Moksliniai tyrimai rodo, kad maždaug 50 proc. pagyvenusių žmonių gyvenančių slaugos namuose praranda savo interesus ir vengia dalyvauti aktyvioje veikloje bei socialiniame gyvenime. Slaugos namų gyventojų skatinimas dalyvauti kasdieninėje socialinėje veikloje gali pagerinti gyventojų gyvenimo kokybę. Neaktyvumas ir nedalyvavimas socialinėje veikloje gali padaryti įtaką tiek fizinei, tiek ir psichologinei gerovei. Tai gali būti mobilumo sumažėjimo, šlapimo takų, kvėpavimo takų infekcijų, šlapimo nelaikymo, vidurių užkietėjimo, apetito praradimo, žaizdų atsiradimo, miego sutrikimo ir kitų simptomų pasekmė. Psichologiniai simptomai gali pasireikšti kaip konfuzija ir nesiorientavimas, depresija, koncentracijos sumažėjimas, mieguistumas ir apatiškumas, įtampa ir nerimastingumas, dirglumas ir irzlumas bei kitais [52].

E.H. Kong ir bendraautoriai (2009) atliko literatūros analizę, norėdami įvertinti sergančiųjų demencija nefarmakologinių intervencijų efektyvumą pasikeitusiam elgesiui ir ažitacijai sumažinti. Nefarmakologines intervencijas autoriai suskirstė į septynias grupes: sensorinės intervencijos, socialinis bendravimas, veikla, aplinkos pritaikymas, sveikatos priežiūros personalo mokymas, bendra terapija ir elgesio terapija. Atliktos literatūros analizės duomenimis, sensorinės intervencijos (aromaterapija, šilta vonia, raminanti muzika ir rankų masažas) buvo efektyviausios nefarmakologinės intervencijos. Pasak autorių, gautus rezultatus galėjo nulemti nedidelis tyrimų skaičius, naudotų instrumentų įvairovė bei skirtingos sąvokos. Autoriai padarė išvadą, kad sensorinės intervencijos yra svarbios sergančiųjų demencija priežiūroje. Šios intervencijos yra efektyvios, lengvai atliekamos, mažai kainuojančios ir saugios [39].

JAV, Pensilvanijoje, atlikto tyrimo duomenimis, nustatyta, kad veiklos užsiėmimai daro

teigiamą poveikį gyventojų elgesiui. Tris savaites du kartus per dieną gyventojams, kuriems pasireiškė kognityvinės funkcijos pablogėjimai, buvo pravesti veiklos užsiėmimai. Veikla, kuri buvo pritaikyta gyventojų funkciniams sugebėjimams ir asmeniniams interesams, sukėlė didesnį gyventojų susidomėjimą, aktyvesnį dalyvavimą ir geresnį pasitenkinimą. Po vienos savaitės užsiėmimų sumažėjo ažitacija, neramumas ir pasyvumas. Po terapijos nutraukimo gyventojų pasitenkinimas reikšmingai sumažėjo. Aktyviai kontroliuojamų asmenų grupėje nuotaika pablogėjo. Pasak autorių, kasdieniniai veiklos užsiėmimai gali padėti pagerinti gyventojų gyvenimo kokybę, padidinti pasitenkinimą, sumažinti neramumą ir pasyvų elgesį bei pakelti nuotaiką. Tyrimas parodė į asmenį orientuotos priežiūros ir slaugos reikšmingumą bei individualių pageidaujamų poreikių svarbumą [37]. JAV, Marylande, tyrėjai įvertino įvairių stimuliacijos intervencijų (muzikos, socialinių intervencijų, pritaikytų socialinių intervencijų, individualių intervencijų pagal asmens poreikius) poveikį ažitacijos elgesiui sumažinti sergančiųjų demencija slaugos namuose. Nustatyta, kad visos

analizuojamos intervencijos turėjo reikšmingą teigiamą poveikį ažitacijai sumažinti. Gyvai vykstanti socialinė veikla labiausiai skatino gyventojus ir buvo sėkmingiausia [19].

Muzikos terapija yra gana dažnai naudojama slaugos namuose [23, 63]. Moksliniai tyrimai rodo, kad muzika daro teigiamą poveikį sergančiųjų demencija bendravimui ir elgesiui bei sumažina ažitaciją, agresyvų elgesį ir neramumą. Manoma, kad susilpnėjus sergančiųjų demencija verbalinėms galimybėms ir supratimui, muzikiniai sugebėjimai išlieka dar pakankamai ilgai [63]. Muzika gali paveikti triukšmingą aplinką ir sušvelninti aplinkinius veiksnius. Tačiau muzika gali padaryti ir neigiamą poveikį, ypatingai jau įsijaudrinusiems ir sudirgusiems asmenims. Taigi, muzikos terapija turi būti taikoma atidžiai ir individualiai [23].

Sveikatos priežiūros personalas vaidina svarbų vaidmenį muzikos terapijoje [23, 63]. Dainavimas bei grojama muzika gali padaryti teigiamą įtaką tarpusavio bendravimui ir slaugai. Į asmenį orientuotos priežiūros ir slaugos filosofija bei muzikos terapija gali pagerinti gyventojų gyvenimo kokybę ir gerovę [63]. Kitų mokslininkų tyrimų duomenimis, ažitacija reikšmingai sumažėjo iš karto po aktyvios veiklos, muzikos terapijos ir sensorinės intervencijos. Nustatyta, kad aromaterapija ir šviesos intervencija jokio poveikio neturėjo [45].

Tyrėjai nustatė, kad lėlių terapija gali būti puikiai pritaikoma sergančiųjų demencija priežiūroje. Ši terapija gali padidinti terapinių intervencijų spektrą, suteikti gyventojams socialinį aktyvumą ir sensorinį stimuliavimą bei pagerinti bendravimą [54].

Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime, kuriame dalyvavo trijų ilgalaikės slaugos namų gyventojai, nustatyta, kad lėlių terapija turėjo teigiamą poveikį daliai gyventojų [13]. Naudojant lėlių terapiją, slaugos namų gyventojams atsiranda galimybė daugiau bendrauti ir palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu. Lėlių terapija, kaip ir kitos terapijos (muzika, aromaterapija ir kt.) yra teigiama ir turinti privalumų intervencija, lengvai naudojama bei mažai kainuojanti [13, 54]. Autorių nuomone, lėlių terapija turi būti pritaikoma į asmenį orientuotos priežiūros ir slaugos principu. Reikalingi tolimesni tyrimai, nukreipti šia linkme [13, 54].

W. Moyle ir kiti bendraautoriai (2012) išanalizavo masažo poveikį sergančiųjų demencija pagyvenusių žmonių priežiūroje ir slaugoje. Tyrimo analizės duomenys parodė teigiamos masažo terapijos poveikį ažitacijai sumažinti [51].

Lietuvoje I. Čiuberkienė ir bendraautoriai (2014) nustatė teigiamą Snoezelen multisensorinės terapijos poveikį sergantiems demencija ir Alzheimerio liga pagyvenusiems žmonėms. Tyrimo metu tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes. Tiriamiesiems buvo taikyta ergoterapija įprastinėje ir Snoezelen multisensorinėje aplinkoje. Iš viso buvo organizuota 60 terapijos užsiėmimų, kurie vyko tris kartus per savaitę, nuo 15 iki 45 minučių. Nustatyta, kad po ergoterapijos užsiėmimų, vykusių Snoezelen multisensorinėje aplinkoje, reikšmingai pagerėjo sergančiųjų demencija ir Alzheimerio liga asmenų pažintinės funkcijos bei tam tikros savarankiškos veiklos. Tyrimo rezultatai parodė, kad

Snoezelen multisensorinė aplinka daro teigiamą poveikį, pagerina sergančiųjų demencija pažintines funkcijas bei savarankiškas veiklas: atmintį, aplinkos suvokimą, viršutinės kūno dalies apsirengimą ir sugebėjimą persikelti, bei išraišką [1].

Pasak J. Hoe ir R. Thompson (2010) sergantieji demencija dažnai gerai ir aiškiai prisimena praeitį bei praėjusius gyvenimo įvykius [30]. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo duomenimis, nustatyta, kad tarpusavio bendravimas, diskutavimas ir pasidalinimas prisiminimais su kitais gyventojais, kolektyvinė prisiminimų terapija, gali pagerinti slaugos namų gyventojų savijautą bei gyvenimo gerovę [26].

L. Spirgienė ir bendraautoriai (2010) įvertino gyventojų socialinės ir kasdieninės veiklos sąsajas ilgalaikėse globos institucijose. Atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad gyventojai, kurie daugiau buvo priklausomi nuo personalo, mažiau užsiėmė socialine veikla. Daugiausiai pasirinkta veikla buvo TV žiūrėjimas, radijo klausymas, pasivaikščiojimas lauke, pokalbiai ir bendravimas, dalinimasis savo praeitimi ir prisiminimais bei užsiėmė dvasine ir religine veikla. Mažiausiai gyventojai domėjosi šokiais, žaidimais ir kompiuteriu. Daugiau kaip pusė gyventojų neužsiėmė juos dominančia veikla. Šių interesų praradimą lėmė esantys gyventojų susirgimai, tokie kaip regėjimo susilpnėjimas, skausmas ir judėjimo problemos [6].

Slaugos namuose aktyviems gyventojams siūloma dalyvauti taikomosios dailės ir piešimo užsiėmimuose, maisto ruošimo ir pratimų/mankštinimosi grupėse bei sodininkystės užsiėmimuose. Pusiau aktyviems gyventojams siūloma žaisti kortomis, bendrauti ir diskutuoti bei dalyvauti viktorinose. Daugiausiai priklausomiems nuo personalo ir pasyviems gyventojams gali būti pasiūlyta klausytis muzikos bei kitų grupių pokalbio, žiūrėti TV. Tačiau parenkant šias intervencijas kiekvienam individualiam gyventojui, svarbu atsižvelgti į jų galimybes, jų asmeninius interesus ir pomėgius [52]. Pasak R. Konno ir bendraautorių (2014), nefarmakologinės intervencijos gali padėti sumažinti sergančiųjų demencija slaugos ir priežiūros pasipriešinimą slaugos namuose. Individualaus asmens poreikiai ir pageidavimai bei į asmenį orientuota slauga yra pagrindiniai kriterijai asmens priežiūrai suteikti ir alternatyvioms nefarmakologinėms intervencijos pasirinkti [40].

C. King (2012) teigimu, slaugos priežiūros personalas turi sugebėti suteikti kokybišką slaugą pagyvenusiems žmonėms bei suvaldyti elgesio problemas ir ažitaciją. Kompleksiniai demencijos priežiūros poreikiai reikalauja saugios optimalios priežiūros suteikimo bei tinkamos aplinkos pritaikymo. Holistinis požiūris, sensorinės priemonės (prisilietimas, skonio pojūtis, kvapas, vizualinės priemonės) bei įrodymais pagrįstos intervencijos gali sumažinti ažitaciją ir nepageidaujamą elgesį [35]. Gyventojams, dalyvaujantiems socialinėje veikloje, mažiau pasireiškia depresija bei nerimastingumas. Jie jaučia didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Aktyvi kasdieninė ir socialinė veikla gali pagerinti gyventojo gyvenimo kokybę, bei padėti jam jaustis visuomenės dalimi [52]. Į asmenį

orientuota slauga, bendravimo strategijų pritaikymas, mokymas bei demencijos slaugos ir priežiūros analizė gali efektyviai sumažinti ažitaciją [45].

Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad nefarmakologinės intervencijos yra efektyvios priemonės mažinant ažitaciją ir pavojingą elgesį. Tačiau sveikatos priežiūros personalui dažnai sunku parinkti ir pritaikyti tinkamas nefarmakologines intervencijas ažitacijai valdyti. Tai dažniausiai lemia gyventojo fizinį ir cheminį suvaržymą, kuris yra plačiai naudojamas slaugos namuose [23, 39].

1.5.2. Fizinis ir cheminis suvaržymas

Fizinis suvaržymas yra dažnai naudojama intervencija ilgalaikėse gyventojų priežiūros institucijose [23]. Fizinis suvaržymas apima fizines bei mechanines priemones, kurios apriboja sergančiojo demencija fizinį aktyvumą ar jį izoliuoja. Tai gali būti apsauginiai lovos šonai, fiksavimo diržai prie kėdžių, vežimėlio padėklai, juosmens ir riešo suvaržymas, apatinių rūbų suvaržymas, surištos paklodės ir kiti [70]. Šios fizinio suvaržymo intervencijos lemia gyventojo emocinį išsekimą, diskomfortą bei laisvės ir judėjimo apribojimą [23, 70]. Fizinis suvaržymas gali padaryti įtaką bei neigiamą poveikį gyventojo fizinei sveikatai: nejudamumą ir raumenų susilpnėjimą, žaizdų ir pragulų atsiradimą, apatinių galūnių patinimą, mitybos pablogėjimą, širdies sutrikimus ir kitas problemas. Gali atsirasti ir psichologiniai neigiami simptomai: elgesio pasikeitimas ir nesocialus elgesys, ažitacija ir priešinimasis, baimė, neapykanta ir pyktis, nesiorientavimas bei kiti simptomai [23].

Pasak tyrėjų, dažnai atsirandantis pakitęs ir pavojingas elgesys, kuris gali būti pavojingas pačiam gyventojui bei aplinkiniams ir personalui, gali pareikalauti ir farmakologinių intervencijų [60, 70]. Mokslinių tyrimų duomenimis, farmakologinės intervencijos yra dažnai naudojamos sergančiųjų demencija elgesio problemoms ir ažitacijai sumažinti [23, 39] Cheminio suvaržymo sąvoka dažnai painiojama ir naudojama kaip kokybiškos priežiūros ir gyventojų saugumo priemonė. Tačiau konkreti medikamentų paskirtis pakankamai neaiški. Neaiškus vaistų paskyrimo tikslas svyruoja tarp asmens terapijos ir personalo bei kitų gyventojų patogumo [23].

Moksliniai tyrimai rodo, kad benzodiazepinų ir antipsichotinių vaistų naudojimas gali padaryti įtaką kognityvinių funkcijų pablogėjimui [23, 45, 60], lemti širdies veiklos sutrikimą bei padidinti mirtingumą [45]. Gali pasireikšti mieguistumas dienos metu, nestabili, pablogėjusi eisena ir griuvimai, šlapimo takų infekcijos [39] bei kitas nepageidaujamas, šalutinis poveikis [23, 60].

Z. Feng ir bendraautoriai (2009) įvertino fizinio suvaržymo ir antipsichotinių vaistų vartojimą slaugos namuose. Tyrime dalyvavo penkios šalys: Kanada, Suomija, Honkongas, Šveicarija ir JAV. Fizinio suvaržymo dažnumo naudojimas buvo įvertintas paskutinių septynių dienų laikotarpio duomenimis. Pasirinktos šios priemonės: liemens ir galūnių suvaržymas bei trukdančių/neleidžiančių