KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
VILMA RASTENIENĖ
STUDIJUOJANČIŲ SLAUGYTOJŲ KETINIMO IŠVYKTI Į KITAS ŠALIS TYRIMAS
Magistro darbas
Mokslinis vadovas: prof.habil.dr. Ž. Padaiga
Turinys
1. Įvadas...5
2. Darbo tikslas ir uždaviniai...7
3. Literatūros apžvalga...8
3.1. Slaugytojų migracijos priežastys užsienio šalyse...8
3.2. Dokumentai suteikiantys galimybes studijuoti ir dirbti Europos Sąjungos šalyse...13
4. Lietuvos slaugos specialistų slaugos praktiką reglamentuojantys teisės aktai...16
4.1. Slaugytojų licencijavimo tvarka...16
4.2. Slaugytojų kvalifikacijos pripažinimas...19
4.3. Teisės aktai reglamentuojantys slaugytojų migraciją į ES...21
5. Veiksniai įtakojantys sveikatos priežiūros paslaugų poreikį...23
6. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo organizavimas...24
6.1. Sveikatos priežiūros ištekliai ir jų struktūra...24
7. Sveikatos apsaugos reikalavimai ir reformos kryptys sveikatos priežiūros specialistams...26
7.1.Slaugos specialistų profesinio rengimo kaitos galimybės...28
8. Darbo rinkos prognozė...29
9. Tyrimo metodai ir medžiaga...32
10. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas...34
10.1. Slaugos specialistų struktūriniai ir kiekybiniai pokyčiai Lietuvoje (1991 – 2003 m.)...34
10.2. Slaugytojų resursų palyginimas su kitomis užsienio šalimis...39
10.3. Slaugos specialistų rengimo ikidiplominėse studijose analizė...40
10.4. Studijuojančių slaugytojų migracijos priežastys...43
Išvados...52
Praktinės rekomendacijos...54
Literatūra...55
SANTRAUKA
Klinikinė slauga
SLAUGYTOJŲ MIGRACIJOS Į KITAS ŠALIS TYRIMAS Vilma Rastenienė
Mokslinis vadovas prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga. Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2005. -58p.
Darbo tikslas - nustatyti pagrindines studijuojančių slaugytojų ketinimo išvykti į kitas šalis priežastis bei numatyti pagrindines sveikatos priežiūros reformos kryptis, mažinančias slaugytojų migraciją.
Uždaviniai: 1) nustatyti slaugytojų struktūrinius ir kiekybinius pokyčius Lietuvoje 1991 – 2003 m., 2) atlikti slaugos specialistų rengimo ikidiplominėse studijose analizę 1996 – 2003 m., 3) nustatyti studijuojančių slaugytojų migracijos priežastis ir jų ryšį su sociodemografiniais rodikliais bei įgyta profesine kvalifikacija, 4) Išanalizuoti studijuojančių slaugytojų požiūrį į slaugos praktikos permainas, kurios slaugos specialistus paskatintų neišvykti į kitas užsienio šalis.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas - studijuojančių slaugytojų ketinimo išvykti į kitas šalis priežastys.
Atlikta Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenų bazės analizė (1996 – 2003 m.) ir tarptautinis palyginimas su kitomis šalimis, slaugos specialistų rengimo ikidiplominėse studijose analizė (1996 – 2003 m.) ir studijuojančių slaugytojų anketinė apklausa, atlikta kiekybinė duomenų analizė.
Anketinė apklausa atlikta 2005 m. kovo 31 d. – gegužės 11 d. Tyrimo imtis – patogioji. Tyrimo metu buvo ketinta apklausti visas Kauno kolegijoje slaugoa fakultete podiplominėse studijose studijuojančias slaugytojas.Į anketos klausimus išsamiai atsakė 176 slaugytojų, 5 anketos buvo nepilnai užpildytos, todėl analizuojant duomenis, atmestos, 9 anketos negrąžintos( atsakas - 94 proc.). Tyrimo medžiaga apdorota naudojant SPSS 11,0 statistinį paketą. Požymių statistinis ryšys tirtas susietų lentelių metodu. Remiantis lentelės duomenimis, apskaičiuota chi kvadrato kriterijaus reikšmė, jo laisvės laipsnių skaičius (df) bei statistinis reikšmingumas (<0,05) – statistikai reikšminga.
Rezultatai:Asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių slaugos specialistų skaičius mažėja. Jei 1993 metais jose dirbo 30265 slaugos specialistai, tai 2002 m. dirbo jau tik 25883 slaugos specialistų.Lyginant atskirų šalių regionų slaugytojų resursų rodiklius, matome tokį pasiskirstymą: geriausias slaugytojų išteklius išvystęs Šiaurės šalių regionas, trečioje vietoje – Europos Sąjungos šalys, ir Centrinės bei Rytų Europos šalys yra paskutinėje vietoje.
Slaugos absolventų baigusių bakalauro ir magistratūros studijas skaičius su metais didėja 1996 m. šias studijas baigė 25, 2003 m. – 61 slaugos absolventai
Dauguma slaugytojų (47,4 proc.), ketinančių išvykti į kitas užsienio šalis, buvo 35 – 45 metų amžiaus grupėje, turinčių
didesnį nei 10 metų darbo stažą. Galima teigti, kad slaugytojos, ketinančios išvykti į kitas užsienio šalis, turi nemažą profesinę bei gyvenimo patirtį. Remiantis tyrimo duomenimis dauguma respondentų (46,6 proc.) ketina dirbti slaugytojomis sveikatos priežiūros įstaigose daugiau nei 2 metus, iki 2 metų planuoja dirbti 32,9 proc. slaugytojų ir mažesnė dalis (20,5 proc.) slaugytojų planuoja kitose užsienio šalių sveikatos priežiūros įstaigose dirbti iki 1 metų
Išvados: Asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių slaugos specialistų skaičius mažėja. Nuo 1993 metų iki 2002 m.
jų skaičius sumažėjo 14,5 proc., o etatų skaičius – 15,6 proc.
Slaugytojų skaičius, tenkantis 10 000 gyventojų per dešimt metų sumažėjo 8 proc.( nuo 81,27/10 000 gyv. iki 74,7/10 000 gyv.). Geografinis specialistų pasiskirstymas Lietuvoje yra labai netolygus. Ypač ryškus skirtumas yra tarp miestų ir rajonų. Miestuose slaugos specialistų 2002m. teko 98,3 /10 000 gyventojų, o 10 000 rajonų gyventojų tik 57,8. 47 proc. slaugos specialistų sudaro bendrosios praktikos slaugytojos, dirbančios antro – trečio lygio paslaugas teikiančiose sveikatos priežiūros įstaigose. Bendruomenės slaugytojų skaičius panašus išlieka visus paskutinius kelis metus. Didėja slaugos administratorių (1999m.–3,8, 2002m.– 4,5 10 000 gyventojų) bei slaugos mokytojų skaičius (1999m. jų nebuvo registruota, 2002 m. - 0,004 slaugos mokytojų 10 000 gyventojų). Tačiau mažėja vaikų slaugytojų skaičius 1999m. – 9,5, 2002m. sumažėjo iki 6,5 /10 000 gyventojų.
Slaugos absolventų baigusių bakalauro ir magistratūros studijas skaičius su metais didėja. 1996 m. šias studijas baigė 25, 2003 m. – 61 slaugos absolventai. Aukštąsias neuniversitetines mokyklas slaugos absolventų skaičius su metais mažėja. 1996 m. šias studijas baigė 708 slaugos absolventai, 2003 m. – 584. 1999 m. skaičius sumažėjo iki 94 absolventų dėl mokymosi laiko prailginimo nuo 3 iki 3,5 m.
Dauguma respondentų ( 93,5 proc.) kaip pagrindinę migracijos priežastį nurodė neadekvatų darbo užmokestį, prastas darbo sąlygas( 64,9 proc.), bei didelį darbo krūvį (23,4 proc). Didžiausia dalis (59 proc.) slaugytojų, ketinančių išvykti į kitas užsienio šalis įgiję I – ą kvalifikacinę kategoriją. Daugiausia ( 83,3 proc.) slaugytojų ketina išvykti į kitas užsienio šalis turinčių daugiau nei 10 metų darbo stažą, mažesnė dalis (2,6 proc.), turinčių 1 – 5 metų darbo stažą.
Daugumos respondentų (80,8 proc.) nuomone, Lietuvoje slaugos specialistams svarbu adekvati apmokėjimo už darbą sistema, palanki šalies politika ( 46,2 proc.), subalansuota profesinių sąjungų veikla, ginanti savo narių interesus, slaugos, kaip savarankiškos profesijos įteisinimas (21,8 proc.). Apklausos duomenimis didžioji dalis respondentų (67,9 proc.) pageidautų užsienio kalbos tobulinimo kursų, daugiau finansuojamų tobulinimosi kursų (52,6 proc.), kurių metu slaugytojai keltų kvalifikacinę kategoriją, įgytų naujų žinių bei gebėjimų, kompiuterinių technologijų kursų (43,6 proc.).
. .
1. ĮVADAS
Socialiniai pokyčiai, politinės ir ekonominės reformos įpareigoja sveikatos politikos strategus susirūpinti Lietuvos žmonių sveikata, aktyviai ir kūrybiškai tęsti nepriklausomybės metais pradėtą sveikatos apsaugos reformą. Šiandien jau visi – ir Seimas, ir Vyriausybė, ir sveikatos priežiūros specialistai, ir visuomenė - supranta, kad investicija į sveikatą yra investicija į ekonominį ir socialinį valstybės suklestėjimą, investicija į ateitį.
Pokyčiai vykstantys sveikatos apsaugos sistemoje, kuriuos įpareigota vykdyti Sveikatos apsaugos ministerija – įstaigų restruktūrizavimas, besikeičiantys finansavimo principai ir kitos priemonės įtakoja medicinos darbuotojų profesinę veiklą, bei jų poreikį. Tai ilgalaikis procesas, reikalaujantis naujausių moksliškai pagrįstų žinių bei nuolatinės priežiūros.
1980 – 1990 metais daugelyje šalių prasidėjusios sveikatos sektoriaus reformos patvirtino, kad sveikatos priežiūros žmogiškieji ištekliai yra strateginis sistemos kapitalas. Nuo žmonių, teikiančių paslaugas, profesionalumo ir motyvacijos pirmiausia priklauso sveikatos sistemos veikla. Šiame permainų ir reformų procese slaugos specialistai susiduria su slaugos sektoriuje didėjančiu slaugos specialistų trūkumu. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių slaugos specialistų skaičius mažėja. Jei 1993 metais jose dirbo 30265 slaugos specialistai, tai 2002 m. dirbo jau tik 25883 slaugos specialistų, tai yra per dešimt metų jų skaičius sumažėjo 14,5 proc.(Lietuvos sveikatos informacinio centro duomenys). Mažėja vaikų slaugytojų skaičius 1999m. – 9,5 /10 000 gyventojų, 2002m. sumažėjo iki 6,5 /10 000 gyventojų. Su metais šis skaičius mažės, kadangi Lietuvai įstojus į ES slaugytojai migruoja į kitas užsienio šalis.
Remiantis užsienio šalyse atliktais tyrimais – mažas darbo užmokestis, karjeros galimybių ribotumas, žemas slaugytojų prestižas visuomenėje – pagrindinės priežastys, kurios įtakoja slaugytojų migraciją į kitas Europos Sąjungos šalis.
Apibendrinus literatūros šaltinių, taip pat teisinės bazės, ekspertų apklausos rezultatus, galima teigti, kad žmoniškųjų išteklių sveikatos priežiūros sistemoje politikos įgyvendinimui trukdo šie veiksniai:
1. Aiškių sveikatos priežiūros žmoniškųjų politikos metmenų nebuvimas, o tai iš dalies sąlygoja politikų ir sveikatos politikos kaita.
2. Šalies socialinė – ekonominė situacija lemia ribotą sveikatos sektoriaus finansavimą, mažesnius nei šalies darbo užmokesčio vidurkis, atlyginimus ir su tuo susijusią nepakankamą darbuotojų motyvaciją.
3. Netolygus specialistų pasiskirstymas geografiniu ir specialybiniu požiūriu negali užtikrinti paslaugų prieinamumo, o kai kurių specialistų trūkumas gali sąlygoti žmonių gyvenimo kokybės blogėjimą.
Sveikatos priežiūra reformuojama, siekiant efektyvumo, taupymo ir lygybės, paskirstant išteklius bei teikiant viešąsias paslaugas, tenkinančias klientų poreikius bei lūkesčius. Sveikatos priežiūros žmoniškųjų išteklių valdymas turi būti orientuotas į paslaugų kokybės gerinimą esant ribotam finansavimui.
Lietuvoje iki šiol nėra aiškaus modelio, kuriuo būtų apibrėžtas sveikatos priežiūros žmoniškųjų išteklių planavimas, jų poreikis ir geografinis bei specialybinis pasiskirstymas. Tikėtina, kad šią problemą padės išspręsti Atviros Lietuvos Fondo ( ALF) projektas „ Sveikatos priežiūros žmoniškųjų išteklių raida ir planavimas Lietuvoje“, kurio rezultatų pagrindu parengtos rekomendacijos sudarys prielaidas sveikatos priežiūros žmoniškųjų išteklių politikos formavimui Lietuvoje.
Svarbiausias žingsnis integracijos į Europos Bendriją link –slaugos studijų reforma, kurios pasekoje slaugytojų rengimas trukme bei turiniu priartintas prie europinių standartų. Tai užtikrina abipusį pripažinimą Lietuvai tapus ES nare.
Šiame procese dalyvauja viešojo administravimo institucijos, švietimo ir mokslo ministerija, sveikatos apsaugos ministerija, apskričių viršininkų administracija, savivaldybės ir kitos viešojo administravimo institucijos, tačiau jų veikla nesubalansuota, nėra glaudaus bendradarbiavimo tarp šių institucijų. Visi išvardinti veiksniai rodo, kad slaugos specialistų planavimas, bei priežasčių, įtakojančių slaugytojų migraciją į kitas užsienio šalis nustatymas yra labai aktualus, tačiau tuo pat metu ir sudėtingas bei ilgalaikis procesas, reikalaujantis naujausių moksliškai pagrįstų žinių bei nuolatinės priežiūros.
Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas: nustatyti pagrindines studijuojančių slaugytojų ketinimo išvykti į kitas šalis priežastis bei numatyti sveikatos priežiūros reformos kryptis, mažinančias slaugytojų migraciją.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti slaugytojų struktūrinius ir kiekybinius pokyčius Lietuvoje 1991 – 2003 m.ir palyginti su kitomis užsienio šalimis.
2. Atlikti slaugos specialistų rengimo ikidiplominėse studijose analizę 1996 – 2003 m.
3. Nustatyti studijuojančių slaugytojų migracijos priežastis ir jų ryšį su sociodemografiniais rodikliais bei įgyta profesine kvalifikacija.
4. Išanalizuoti studijuojančių slaugytojų požiūrį į slaugos praktikos permainas, kurios slaugos specialistus paskatintų neišvykti į kitas užsienio šalis.
2. LITERATŪROS
APŽVALGA2.1.Slaugytojų migracijos priežastys užsienio šalyse
Dėl padidėjusios tarptautinės migracijos buvo atlikti tyrimai įvairiose užsienio šalyse.
2004 m. Škotijos Karalienės Margaritos universitete Sveikatos priežiūros fakultete atliktame tyrime išskirtos penkios šalys, į kurias migruoja slaugytojos: Austrija, Airija, Norvegija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Šis tyrimas atliktas norint planuoti slaugytojų skaičių. Informacija buvo gauta iš slaugos specialistų registro, atlikus apklausą šalyse, į kurias išvyko slaugytojos, ieškodamos darbo. Apklausa atlikta norint išsiaiškinti slaugytojų migracijos priežastis (4).
Pasaulio banko duomenimis, slaugytojos, turinčios mažas ir vidutines pajamas, migravo į Didžiąją Britaniją, Airiją ir Jungtines Amerikos Valstijas, o į Norvegiją ir Austriją – slaugytojos, turinčios didesnes pajamas (7). Daugelis besivystančių šalių susidūrė su demografine dilema: reikia rūpintis senyvais žmonėmis, kai tuo tarpu didesnė dalis slaugos personalo yra pensinio amžiaus. Dėl šios priežasties atsirado iš kitų šalių poreikis bei būtinybė įvesti šalių susitarimą reguliuoti slaugytojų judėjimą, svarstyti kompensacinį mechanizmą tarp šalių, iš kurių slaugytojos išvyko ir į kurias migravo ieškodamos darbo.
Slaugytojų skaičiaus mažėjimą galima būtų sustabdyti dviem mechanizmais: pirma – išsaugoti dirbančias slaugytojas, pagerinus jų darbo sąlygas šalies viduje, antra – didinant slaugytojų skaičių, priėmus slaugytojų iš kitų šalių. Programos, kuriose slaugytojos tobulina profesinę kvalifikaciją, galėtų grąžinti slaugytojas, palikusias šią profesiją (4).
Migracijos procesas plėtojasi tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių, taip pat tarp besivystančių šalių, kai slaugytojos migruoja trumpam laikui. Šios migracijos pavyzdys galėtų būti slaugytojų judėjimas tarp Didžiosios Britanijos ir Australijos, t.y. tarp dviejų išsivysčiusių šalių.
Slaugytojos iš besivystančių šalių migraciją motyvavo mažu atlyginimu, karjeros galimybių ribotumu, prasta gyvenimo kokybe bei vidaus tvarka, taip pat žemu slaugytojų prestižu visuomenėje (1).
Pavyzdžiui, 2000 m. daugiau kaip 500 slaugytojų iš Ganos išvyko į kitas išsivysčiusias šalis. Malavyje 1999 – 2001 m. 60 proc. dirbančio personalo paliko vieną iš trečio lygio ligoninių ir išvyko į kitas šalis (30).
2000 – 2001 metais apie 10 proc. slaugytojų Barbadose paliko šią specialybę, ir dalis jų įsidarbino kitose šalyse ( 2).
Tarptautinis slaugytojų judėjimas gali turėti poveikį šalių personalo skaičiaus dinamikai, todėl į jį turėtų atsižvelgti šalies vyriausybė, tarptautinės organizacijos, slaugytojų sąjungos bei darbdaviai (4). Šalys turi planuoti personalo skaičių, sudaryti palankias darbo sąlygas bei gerinti sveikatos priežiūros politiką, norėdamos sustabdyti slaugytojų migraciją į kitas šalis.
Airija ir Didžioji Britanija išsiskiria dideliu atvykstančių slaugytojų skaičiumi. Tarp 1990 m. naujai užregistruotų slaugytojų 1800 buvo Airijos slaugytojų, 590 - slaugytojų iš Europos Sąjungos ir apie 100 slaugytojų - iš šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai. Tačiau 2001 m. šis skaičius pasikeitė - Airijos slaugytojų buvo 1400, 1200 slaugytojų, atvykusių iš Europos Sąjungos šalių, ir 1900 slaugytojų, migravusių iš šalių, nepriklausančių Europos Sąjungai. Paginti su 1990 m. migravusių slaugytojų skaičius Airijoje išaugo trečdaliu. Šie skaičiai rodo suaktyvėjusią tarptautinę migraciją Airijoje. Daugiausia slaugytojų į Airiją migravo iš Australijos, Indijos, Filipinų, Pietų Afrikos ir Didžiosios Britanijos (39).
Panaši situacija ir Didžiojoje Britanijoje. 1990 m. viena iš dešimties slaugytojų buvo atvykusi iš kitų šalių. 2001 – 2002 m. migravusių slaugytojų buvo daugiau nei vietinių.1600 slaugytojų migravo iš Australijos, Indijos, Filipinų ir Pietų Afrikos. 1990 m. slaugytojos migravo iš 71, o 2001 m. - iš 95 užsienio šalių ( 38). Pasaulio banko duomenimis, į Didžiąją Britaniją atvyksta dauguma slaugytojų, gaunančių mažas bei vidutines pajamas (7).
Jungtinėse Valstijose atvykusių slaugytojų pradėjo daugėti nuo 2000 m. Daugumą sudarė slaugytojos iš Filipinų.
Slaugytojų migracijos klausimas sprendžiamas jau du dešimtmečius, tačiau, netaikant veiksmingų priemonių migruojančių slaugytojų daugėja nuo 1940 metų (4).
Šalyse, iš kurių slaugytojos išvyko, turėtų būti atsižvelgta į slaugytojų poreikius didinti atlyginimą, plėtoti karjeros galimybes, kelti slaugytojų prestižą visuomenėje, koreguoti slaugytojų darbo laiką (24). Tyrimo duomenimis, dauguma migravusių slaugytojų pasiliktų šalyje, jei būtų pakankama gyvenimo kokybė.
Įvairiose užsienio šalyse vyksta diskusijos, kaip išspręsti šias problemas, t.y. grąžinti išvykusias slaugytojas atgal į šalį (5). Šalys, į kurias atvyksta slaugytojos, turėtų sureguliuoti kompensacinį mechanizmą, kaip būtų atlyginamos išlaidas šaliai, kuri rengė slaugos specialistus.
Šalyse turėtų būti registruojamas slaugytojų, išvykstančių iš šalies, persikeliančių iš miesto į kaimą, bei pereinančių iš valstybinio sektoriaus į privatų, ar visai paliekančių profesiją, skaičius, kuris padėtų planuoti slaugytojų poreikį šalyje.
Kitas tyrimas „ Užsienio šalių slaugytojų patirtis Olandijoje“ atliktas Olandijos sveikatos priežiūros asociacijos, siekiant išsiaiškinti migravusių slaugytojų kvalifikaciją, priežastis, dėl kurių jos palieka savo šalį, bei darbo paieškos problemas (43).
Europos Sąjungos šalių ( Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino) piliečiams suteikta teisė dirbti be specialaus leidimo. Ši taisyklė galioja ir valstybėms kandidatėms į Europos Sąjungą (41).
Vilioti slaugytojas iš kitur nėra naujas fenomenas Europos šalyse. Pavyzdžiui, Švedija samdo slaugos darbuotojus iš Europos Sąjungos šalių, ypač iš Vokietijos (38).
1998 m. Olandijos vyriausybė su darbdavių atstovais priėmė nutarimą reguliuoti slaugytojų, migruojančių iš užsienio šalių skaičių (41). Olandijos slaugytojų asociacija, socialinės rūpybos darbuotojai pabrėžė išankstines sąlygas atvykstančioms slaugytojoms: įgytas išsilavinimas bei kvalifikacijos pripažinimas yra pagrindas darbo vietai suteikti.
Šios organizacijos siekia suderinti slaugytojų mokymą bei kvalifikacijos suteikimą užsienio šalyse.
1997 m. Olandijoje pradėta rengti slaugytojas pagal programą, kuri pripažinta kitose užsienio šalyse. Pagal šią programą įgyta profesinė kvalifikacija pripažįstama kitose šalyse. Tuo remiantis suteikiama teisė laisvam slaugytojų judėjimui tarp įvairių šalių (8).
Šioje Olandijos sveikatos priežiūros asociacijos tyrime norėta išsiaiškinti, kiek slaugytojų planuoja migruoti į Olandiją iš kitų Europos šalių, kodėl slaugytojos planuoja migruoti, kokiu būdu planuoja rasti darbą, su kokiomis problemomis susiduria ieškodamos darbo.
Registre (BIG registre) kaupiami duomenys apie užregistruotas slaugytojas Olandijoje. Klausimynas išsiųstas 2654 šalių nepriklausančių Europos Sąjungai slaugytojoms 2001 metais lapkričio mėnesį. Gauti 1768 respondenčių duomenys. Dauguma respondenčių slaugytojos iš Belgijos (46,7 proc.), Vokietijos (22,7 proc.), Didžiosios Britanijos (12,8 proc.), 2,1 proc. - iš Lenkijos. 87 proc. respondenčių šioje studijoje buvo moterys nuo 30 iki 50 metų amžiaus (75 proc.). 2000 metais 139 slaugytojos iš Europos Sąjungos šalių, Norvegijos, Lichtenšteino bei Airijos užregistruotos Olandijos slaugytojų registre. Viso šiame registre per metus užregistruota 6000 slaugytojų (9). Migracija iš šalių kandidačių į Europos Sąjungą Olandijoje yra palyginti maža – 2000 m. užregistruota 20 slaugytojų. 2001 m. šis skaičius išaugo – šiame registre užregistruota 83 slaugytojos. 2001 m. išduota 116 leidimų dirbti ( 109 iš jų – slaugytojoms iš Indonezijos, Filipinų bei Pietų Afrikos). Tai yra svarbu slaugytojoms, atvykusioms iš kitų užsienio šalių. Registro duomenimis, apie 1000 slaugytojų, įgijusių šią specialybę Europos šalyse, dirba Olandijoje (8).
Tai rodo išaugusį migracijos lygį iš šalių, kandidačių į Europos Sąjungą. Taigi šalims, kurias palieka slaugytojos, įgijusios kvalifikaciją tose šalyse svarbu atlikti ekonominę analizę.
Šiame tyrime išskirtos migracijos priežastys. Dauguma Prancūzijos slaugytojų (96 pro.) nurodė asmenines priežastis (taip pat vedybas). Slaugytojoms iš Belgijos šios priežastys buvo ne tokios svarbios (jas nurodė 42 proc. respondenčių). Įdomu tai, kad dauguma slaugytojų iš Belgijos (58 proc.), dirbančių Olandijoje, gyvena Belgijoje. Didesnė dalis (43 proc.) slaugytojų iš Lenkijos ir 42 proc. slaugytojų iš Belgijos nurodė palankias darbo sąlygas Olandijoje. 44 proc. slaugytojų iš Austrijos išskyrė darbo įgūdžių ir žinių tobulinimą. 26 proc. slaugytojų iš Austrijos, Prancūzijos, Airijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos bei Lenkijos, kaip pagrindinę migracijos priežastį, išskyrė sunkumus darbe bei prastą vidaus tvarką. Šių šalių vyriausybės turėtų atsižvelgti į nurodytas priežastis (43).
Šioje studijoje buvo apklaustos slaugytojos siekiant išsiaiškinti, su kokiomis problemomis jos susiduria, ieškodamos darbo Olandijoje. Respondentės, kaip svarbiausią priežastį, nurodė kalbos barjerą. Trečdalis (32 proc.) apklaustųjų ( išskyrus slaugytojas iš Belgijos) papildomai mokosi olandų kalbos prieš atvykdamos į Olandiją. 6 proc. slaugytojų mokėsi specialiuos kursuose ir 4 proc. tobulino profesinę kvalifikaciją.
Respondentės buvo paprašytos išskirti problemas pagal svarbą (svarbiausias, vidutines ir neturinčias didesnės reikšmės). Kaip svarbiausia problema išskirta žinių apie Olandijos įstatymus, mokesčių bei socialinę sistemą stoka. Kaip ne tiek reikšmingą problemą slaugytojos nurodė sertifikatų bei profesinės kvalifikacijos pripažinimą. Kai neturinčią didesnės reikšmės problemą slaugytojos išskyrė įvairių pareiškimų bei prašymų pildymą dėl olandų kalbos barjero. Slaugytojos, kurioms sunku rasti tinkamą darbą, nurodė žinių stoką apie Olandijos sveikatos priežiūros sistemą.
Analizuojant šias problemas buvo nustatyta, kuri slaugytojų grupė dažniausiai su jomis susidūrė. Slaugytojos iš Vokietijos patiria mažiausiai problemų. Slaugytojos iš Belgijos daugiausiai problemų patiria, susidūrusios su įstatymais, slaugytojos iš Ispanijos, Airijos, Didžiosios Britanijos bei Lenkijos - su kalbos barjeru, Austrijos ir Prancūzijos – su kultūriniais skirtumais bei sveikatos priežiūros sistemos problemomis. Lenkijos slaugytojos nurodė techninių procedūrų atlikimą, Ispanijos respondentės – žinių pritaikymo stoką Olandijos sveikatos priežiūros sistemoje.
70 proc. šioje studijoje dalyvavusių respondenčių nurodė techninių žinių stoką ir tai, kad norėtų gauti paramą iš Olandijos slaugytojų.
Remiantis šio tyrimo duomenimis bei stabdant migracijos lygį, turėtų būti bandoma derinti Europos Sąjungos šalių darbo rinką.
Slaugytojų antplūdis iš Europos Sąjungos šalių į Olandiją 2000 metais sumažėjo palyginti su 1996 metais. 2000 m. užregistruota 139 migravusios slaugytojos iš Europos Sąjungos šalių, o 1996 m. užregistruota 310 slaugytojų. Tai rodo šių šalių globalinių problemų sprendimą.
Europos darbo birža turėtų teikti duomenis apie užsienio šalių slaugytojų kvalifikacijos lygį ir kaupti informaciją apie slaugos personalo paklausą įvairiose šalyse, kadangi informacija apie darbo vietas Europos Sąjungos šalyse yra nepakankama.
Olandijos sveikatos priežiūros profesionalai perduoda savo patirtį atvykusioms slaugytojoms dėl mokymosi disciplinų, taisyklių bei normų nesuderinimo tarp Europos sąjungos šalių.
Slaugytojų migraciją iš besivystančių šalių stabdo menka profesinė kvalifikacija. Olandijos vyriausybė 2000 m. priėmė 20 slaugytojų iš Lenkijos kaip pagalbines seseris. Tai skatina besivystančias užsienio šalis tobulinti bei derinti slaugytojų profesinę kvalifikaciją, didinti darbo užmokestį bei pritraukti slaugytojas, paliekančias šią profesiją.
Kitas tyrimas atliktas 1970 m. Alfonso Mejerio siekiant nustatyti atvykusių ir šalies gydytojų bei slaugytojų skaičių (33). Mejerio pastebėjimu, 1970 m. gydytojų bei slaugytojų migracija buvo pasiekusi aukščiausią tašką šalyse.
Pokolonijiniu periodu, besivystančios šalys pradėjo plėtoti sveikatos priežiūros sistemą bei rengė specialistus, tačiau susidūrė su tos srities profesionalų „ protų nutekėjimu“ šalyse. Šis procesas sutapo su sveikatos priežiūros sistemos vystymusi industrinėse šalyse ir profesionalaus personalo trūkumu, vykstant sveikatos priežiūros profesionalų judėjimui tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Į šį tyrimą buvo įtraukta Pasaulinė Sveikatos Organizacija. 1972 m. 6 proc. įvairių šalių gydytojų (140 000) ir 4 proc.(135 000) slaugytojų išvyko iš šalies. Daugiau nei trys ketvirtadaliai iš jų pasiskirstė trijose šalyse: Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje (34). Vokietijos Federacinė Respublika ir Australija buvo antroje vietoje pagal atvykusiųjų skaičių. Slaugytojai ir gydytojai migravo iš Azijos šalių: Indijos, Pakistano ir Šri Lankos.
A. Mejerio tyrimas aktualus ir šiandien, praėjus 25 metams. Šio tyrimo esminis trūkumas buvo patikimų duomenų nebuvimas, apibrėžiant „ pastovią ir laikiną“ migraciją. Kėlimasis iš šalies į šalį sukelia sunkumų migracijos vietai nustatyti.. Tai reikalauja iš šalies politikų gilesnės analizės atsižvelgiant į išaugusią tarptautinę migraciją, kuri nuo 1975 m. padvigubėjo apytikriai iki 175 milijonų žmonių (2,9 proc. pasaulio populiacijos, kurią daugiausia sudaro moterys 48 proc.) (33). Azijos šalis - Egiptą, Indiją, Pakistaną, Filipinus ir Korėjos Respubliką - paliko nemažai tos srities profesionalų. Šis tyrimas parodė, jog vyriausybės nepaisymas veiksnių, dėl kurių darbuotojai palieka šalį, labiau skatina, nei stabdo aukštos kvalifikacijos darbuotojų migraciją (3). Tai skatina atkreipti dėmesį bei reguliuoti sveikatos priežiūros specialistų poreikį šalyse, rūpinantis specialistų išsaugojimu, rengimu bei palankių darbo sąlygų sudarymu. Svarbus dėmesys turi būti skiriamas dvišaliams susitarimams bei derinama slaugytojų rengimo sistema.
Tyrimas „ Ilgalaikė slaugytojų migracija“, atliktas Minesotos universitete, buvo skirtas nustatyti slaugytojų telkimo ilgam periodui priežastis. Vizų ribojimas slaugytojoms iš kitų šalių buvo viena iš priežasčių, sukėlusi slaugytojų stygių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Antra vertus, planuojamas slaugytojų telkimas iš kitų šalių, jų mokymas, rengimas, kultūrinių ryšių suderinimas ir jų išsaugojimas ilgam laikui vysto emigrantų populiaciją Jungtinėse Amerikos Valstijose vadinamą „naujaisiais amerikiečiais“, ir tai užtikrina darbuotojų skaičių šioje šalyje ilgam laikui (34).
Kitas tyrimas „ Ramiojo vandenyno salų gydytojų ir slaugytojų migracija“ atliktas Australijos universitete padidėjus migracijai Pietų šalyse. Tam tikslui buvo apklausta 250 gydytojų ir slaugytojų iš trijų Pietų šalių. Kaip pagrindinė migracijos priežastis buvo išskirta mažos pajamos. Glaudūs šalių ryšiai, darbo užmokesčio skirtumai bei geresnės darbo sąlygos lėmė slaugytojų migraciją labiau išsivysčiusiose šalyse. Tačiau didesnė dalis Pietų šalių slaugytojų turėjo motyvaciją grįžti atgal į šalį, ir tai stabdė profesionalių darbuotojų nutekėjimą. Šalies vyriausybė turėtų skatinti slaugytojų grįžimą norėdama išsaugoti profesionalius bei kvalifikuotus šios srities specialistus ( 36). Tyrimas „ Filipinų slaugytojų lūkesčiai bei patirtis“ atliktas išsiaiškinti migravusių slaugytojų galimybes Londone. Profesinės karjeros planai ir darbo užmokesčio skirtumas buvo pagrindinės priežastys lėmusios slaugytojų migraciją į Jungtinę Karalystę. Palankios darbo sąlygos,
bei naujos technologijos šioje šalyje suteikia galimybes specialistų tobulėjimui, bei plėtoja karjeros galimybes, kas ypatingai naudinga jauniems specialistams (6). Norint išsaugoti slaugytojas šalyje, bei sustabdyti profesionalių specialistų migraciją šalių vyriausybė, tarptautinės organizacijos, slaugytojų sąjungos, bei darbdaviai turėtų į tai atsižvelgti sudarant galimybes šalies specialistams siekti aukštesnės profesinės kvalifikacijos.
Tarptautinis slaugytojų judėjimas gali turėti poveikį šalių personalo skaičiaus dinamikai, todėl į jį turėtų atsižvelgti šalies vyriausybė, tarptautinės organizacijos, slaugytojų sąjungos bei darbdaviai (4). Šalys turi planuoti personalo skaičių, sudaryti palankias darbo sąlygas, bei gerinti sveikatos priežiūros politiką, norėdamos sustabdyti slaugytojų migraciją į kitas šalis.
2. Dokumentai suteikiantys galimybes studijuoti ir dirbti Europos Sąjungos šalyse
1977 m. birželio 27 d. priimta Tarybos direktyva dėl slaugytojų diplomų ir oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo. Slaugytojų rengimo programos tarp įvairių šalių nėra pakankamai suderintos, todėl diplomai ir kiti kvalifikacijos įrodymai pripažįstami tik išlaikius kvalifikacinį egzaminą.
1997m. balandžio 11 d. Lisabonoje pasirašyta Konvencija dėl kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regione. Šios Konvencijos 4 skyr. 1 str. nurodoma, kad kiekviena šalis pripažįsta kvalifikacijas, suteiktas kitose šalyse atitinkančias bendrus reikalavimus, keliamus teisei į aukštąjį mokslą įgyti tose šalyse, siekiant būti priimtam mokytis pagal programas, priklausančias aukštojo mokslo sistemai, jei negalima nurodyti esminių skirtumų tarp bendrųjų reikalavimų toje šalyje, kurioje buvo įgyta kvalifikacija, ir šalyje, kurioje siekiama, kad būtų pripažinta kvalifikacija. Taip pat 4 skyr. 3 str. nurodo, jog kiekviena kita šalis suteikia teisę į specifines programas, jei negalima nurodyti esminių skirtumų tarp reikalavimų, keliamų teisei mokytis toje šalyje. 5 skyr. 1 str. nurodoma, kad kiekviena šalis pripažins dalines studijas, baigtas kitoje šalyje pagal aukštojo mokslo programą, pateikus pažymėjimą, kad studentas sėkmingai įvykdė studijų reikalavimus. 6 skyr. 1 str. nurodoma, kad kiekviena šalis pripažins aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jei negalima nurodyti esminių skirtumų. Viena iš sąlygų, kaip nurodo šios Konvencijos 4 skyr. 7 str. – pakankamai mokėti kalbą ar kalbas, kuriomis dėstoma tam tikroje institucijoje.
Aukštojo mokslo kvalifikacijų, suteiktų, kitoje šalyje, pripažinimas sudarys galimybes: 1) tolesnių aukštojo mokslo studijų, įskaitant tinkamus egzaminus, ir (ar) pasiruošimo
2) akademinių vardų naudojimą pagal šalies, kurioje siekiama pripažinimo, įstatymus ir reglamentus;
3) šis pripažinimas gali palengvinti priėjimą prie darbo rinkos, kurią reguliuoja įstatymai ir reglamentai ar tos valstybės, kurioje siekiama pripažinimo, jurisdikcija.
Taip pat 1999m. dvidešimt devynios Europos valstybės, tarp jų ir Lietuva, pasirašė Bolonijos deklaraciją „ Europos aukštojo mokslo erdvė“. Šalys kurdamos tokią aukštojo mokslo erdvę įsipareigojo:
• Priimti lengvai suprantamų ir panašių laipsnių, taip pat diplomų priedų sistemą siekiant skatinti Europos piliečių į(si)darbinimą ir tarptautinį Europos aukštojo mokslo sistemos konkurencingumą.
• Įvesti sistemą, iš esmės pagrįstą dviem svarbiausiais – pagrindinių ir podiplominių – studijų ciklais. Teisei į antrąjį ciklą įgyti reikės sėkmingai baigti pirmąjį ne trumpesnį, kaip trejų metų trukmės ciklą. Laipsnis, suteiktas po pirmojo ciklo, taip pat bus laikomas tinkamu Europos darbo rinkai kvalifikacijos lygiu. Antrojo ciklo baigimas lems magistro laipsnį ir (arba) doktorantūros studijas, kaip kad yra daugelyje Europos šalių.
• Sukurti Europos kreditų įskaitymo sistemai lygiavertę kreditų sistemą kaip tinkamą priemonę studentų mainams remti; kreditai galėtų būti užskaitomi ir ne aukštojo mokslo kontekste, įskaitant tęstinį mokymą, su sąlyga, kad jie pripažįstami atitinkamų universitetų.
• Remti priemones įveikiant veiksmingo laisvo judėjimo įgyvendinimo kliūtis ir skirti ypatingą dėmesį.
2003 m. rugsėjį susitikę Berlyne Europos šalių ministrai parengė komunikatą, kuriame pažymėjo, kad Europos aukštojo mokslo erdvės ir Europos tyrimų erdvės tarpusavio sąveika turi būti kuo glaudesnė. Galiausiai jie susitarė dėl kiekvienos šiame procese dalyvaujančioje šalies pažangos stebėsenos. Berlyne prie Bolonijos proceso prisijungė dar 7 šalys. Bolonijos procese dalyvaujanti Lietuva taip pat įsipareigojo dalyvauti kuriant Europos aukštojo mokslo erdvę (25).
Bolonijos procesas stimuliavo aukštojo mokslo reformas daugelyje Europos šalių, apimdamas vis platesnes aukštojo mokslo sritis. Jis tapo svarbiu bendrų sprendimų paieškos bei ilgalaikių programų rengimo instrumentu. Bolonijos procesas yra sudėtinė Europos Sąjungos Tarybos Lisabonos (2000 m.) ir Barselonos (2002 m.) nutarimų sukurti konkurencingiausią ir dinamiškiausią pasaulyje žinių ekonomiką, gebančia užtikrinti nuolatinį augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų ir didesnę socialinę sanglaudą, įgyvendinimo priemonių dalis.
Šioje studijoje Bolonijos proceso kontekste apžvelgiamos kolegijų – naujo aukštojo mokslo sektoriaus Lietuvoje – problemos ir galimybės veikti Europos aukštojo mokslo erdvėje.
Lisabonos Konvencija bei Bolonijos deklaracija suteikia galimybes studijuoti kitose Europos Sąjungos šalyse, bei sudaro sąlygas laisvam specialistų judėjimui.
Tuo remiantis Lietuvos Slaugos studijų programa buvo rengiama atsižvelgiant į Europos Sąjungos keliamus minimalius studijų reikalavimus (studijų trukmė ne mažesnė kaip 4600 valandų, praktiniam mokymui turi būti skiriama ne mažiau kaip 50 procentų studijų laiko)(21).
Vakarų šalyse slaugų mokymo lygis išaugo ypač per pastaruosius 20 metų. Buvo rengiamos akademinės studijos ir prasidėjo slaugos tyrinėjimai. Jie padėjo sukaupti žinių apie slaugą, slaugos teorijas bei slaugos modelius. Šimtmetį buvusi medicinos tarnaite slauga su savo kuklia padėtimi jau įžengia į sveikatos priežiūrą. Slaugos ir slaugų socialinė padėtis įtakojo slaugos etiką, ypač santykiuose su medicina. Slaugų sociologinis vaidmuo yra pagrindinis veiksnys, lemiantis slaugos praktikos sąlygas bei atsakomybę, kurią slaugas priima už savo veiksmus. Slaugos programos buvo tobulinamos taip, kad jos užtikrintų paslaugas, atitinkančias žmonių reikmes, ir kad slauga taptų patraukli ir palanki karjerai.
Europos ir kitų užsienio šalių slaugytojai priima atsakomybę ir veikia savarankiškai tiesiogiai slaugydami. Jie yra nepriklausomi praktikai, atsakingi už savo teikiamą priežiūrą. Tik turėdami tam tikrą savarankiškumą, slaugytojai gali būti visiškai atsakingi už savo veiksmus.
Vykstantys dinamiški pokyčiai visose Lietuvos gyvenimo srityse yra lydimi sveikatos priežiūros sistemos reformos, kurioje ypač akcentuojama slaugytojų veikla. Tradicinė slaugytojų veikla nebeįstengia patenkinti sparčiai kintančių žmogaus poreikių sveikatos priežiūrai. Po truputį tradicinę („instrumentinę“, „techninę“) slaugą keičia holistinis požiūris į slaugytojo veiklą, kurioje tampa svarbūs socialiniai, psichologiniai bei pedagoginiai aspektai.
Lietuvoje slaugytojai dar netapo svarbia medicinos specialistų grupe. Jie negali drąsiai pasakyti, kad dirba savarankišką, visuomenės pripažįstamą darbą, nors per 13 metų slaugos specialistų rengimas pasikeitė iš esmės. Slaugytojai 3,5 metų rengiami kolegijose, 4 metus trunka bakalauro studijos. KMU bakalauro studijos orientuojasi į ES praktiką. Tai patvirtina dokumentas „Lietuvos slaugytojų profesinio pripažinimo įvertinimo apžvalga“ (21). Universitetinių studijų rengimo programa įvykdyta pagal bendrą slaugytojų mokymo direktyvą (The directives on general nurse training). Tai reiškia, kad slaugytojai, turintys KMU slaugos bakalauro diplomą, Lietuvai tapus ES nare, gali dirbti ES šalyse narėse kaip lygiaverčiai slaugytojai su tos šalies slaugytojais. Tai padeda Lietuvos slaugytojams lengviau integruotis į darbą ES šalyse.
Slaugytojams iš Lietuvos yra galimybė išvykti į tokias šalis: Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Airiją, JAV. Pagrindiniai reikalavimai išvykti: tos šalies kalbos mokėjimas, profesijos ( specialybės) pažymėjimas ( diplomas) arba prilyginamą kvalifikaciją, įrodomą dokumentą, amžius 18 – 40 metai. Kai kuriose šalyse reikalaujamas darbo stažas pagal įgytą profesiją. Išvykti dirbti slaugytojoms jau dabar padeda darbo biržos, kurios palaiko ryšius su tų šalių darbo biržomis.
Pagrindinis ES principas – jei asmuo turi diplomą ir dirba pagal savo kvalifikaciją savo gimtojoje šalyje, gali dirbti ir kitose ES šalyse. Įstojus į ES, Lietuvoje išduoti ir valstybės pripažinti diplomai bus pripažįstami visose šalyse narėse, taip pat bus pripažįstamos profesinės kvalifikacijos. Apie tai, kad netaikys pereinamo laikotarpio darbuotojams iš Lietuvos, yra pranešusios – Airija, Danija, Švedija, Didžioji Britanija ir Nyderlandai. Jų darbo rinkos Lietuvai atsivėrė vos tik tapus jai ES nare.
Europos Bendrijos sutarties 39 straipsnis ir 49 straipsnio pirmoji dalis visiškai taikoma laisvam darbuotojų judėjimui ir laisvei teikti paslaugas, apimančiai laikiną darbuotojų judėjimą tarp Lietuvos ir Belgijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Nyderlandų, Austrijos, Lenkijos, Portugalijos, Slovėnijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės laikantis pereinamojo laikotarpio nuostatų. Lietuvos integracija į ES jau pakeitė ir dar nemažai pakeis kasdienį Lietuvos slaugytojų gyvenimą.
3. Lietuvos slaugos specialistų slaugos praktiką reglamentuojantys teisės aktai
3.1. Slaugytojų licencijavimo tvarka
Nuo 2001 m. spalio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo 2001 m. birželio 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos slaugos praktikos įstatymas (26).
Pagrindinis parengto Slaugos praktikos įstatymo tikslas - reglamentuoti slaugos praktikos teisinius pagrindus, slaugytojų pareigas bei jų teises. Įstatymu siekiama įteisinti sveikatos sistemos reformos nuostatą, kad slauga yra savarankiška profesija. Slaugytojai atlieka svarbų darbą sprendžiant sveikatos priežiūros problemas ir užtikrinant kokybišką, prieinamą, bešališką, veiksmingą ir tinkamą medicinos pagalbą, garantuojančią nuolatinę priežiūrą bei derančią su žmogaus teisėmis ir nuolat kintančiais poreikiais. Rengiant įstatymo projektą atsižvelgta į dabartinį Lietuvos slaugytojų vaidmenį šalies sveikatos priežiūros sistemoje, daugelio pasaulio šalių daugiametę patirtį, Europos Sąjungos direktyvas, užsienio šalių ekspertų patarimus, metodinių seminarų medžiagą. Slaugos praktikos įstatymas numato tobulinti slaugytojų rengimo tvarką. Organizuojamos slaugytojų praktikų tęstines slaugos studijos universitetuose siekiant įgyti kvalifikacinį laipsnį (bakalauro, magistro, daktaro). Parengti šį įstatymą lydintys teisės aktai: slaugos praktikos licencijavimo taisyklės, slaugos paslaugų, kurioms teikti yra būtina licencija, sąrašą, slaugos paslaugų sertifikavimo taisyklės, slaugos praktikos licencijų ir sertifikatų registro nuostatai, slaugytojų profesinio tobulinimo tvarka.
Šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai reglamentuoja slaugos praktikos teisinius pagrindus, slaugytojų pareigas, jų teises bei atsakomybę.
Slaugos praktika niekada nebuvo apibrėžta, teisė verstis ja nebuvo reglamentuota, todėl pasitaikė atvejų, kad slaugytojais dirbo asmenys, neturintys slaugytojo profesinės kvalifikacijos. Siekiant užtikrinti paciento teisių apsaugą, bet nesant konkrečių reikalavimų slaugos praktikai, buvo sudėtinga kontroliuoti slaugos paslaugų kokybę bei specialistų profesinį tobulinimąsi.
Sudaryta nuolat veikianti Slaugos praktikos licencijavimo komisija, parengti ir patvirtinti jos nuostatai. Įsigaliojus slaugos praktikos įstatymui slaugytojos gali užsiimti praktine veikla tiktai turėdamos licencijas ir sertifikatus, patvirtinančius jų veiklą. Priėmus tokį įstatymą, slaugytojams sudarytos vienodos teisės teikti slaugos paslaugas privačiose bei valstybinėse asmens sveikatos įstaigose (įmonėse).
Pagal šį įstatymą iki 2003 m. spalio 1 d. visi bendrąja slaugos praktika besiverčiantys slaugytojai turi įgyti bendrosios praktikos slaugytojo licencijas ir sertifikatus, o specialiąja slaugytojo praktika – akušerės, vaikų slaugytojos ir kt. – iki 2005 m (26).
Bendrosios praktikos slaugytojo licencija – dokumentas, suteikiantis slaugytojui teisę verstis bendrąja slaugos praktika.
Slaugos praktikos sertifikatas (toliau – sertifikatas) – dokumentas, suteikiantis slaugytojui
teisę teikti tam tikras slaugos paslaugas.
Licencijų registras – Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkomas ir saugomas sąrašas,
kuriame registruojami duomenys apie licencijų išdavimą, perregistravimą galiojimo sustabdymą ir panaikinimą. Licencijų registre kaupiami duomenys apie slaugytojas, įgijusias licencijas ir
sertifikatus, jų profesinę kvalifikaciją, išsilavinimą bei darbo patirtį. Ateityje šiame registre bus sukaupta naudinga informacija apie slaugytojų žmogiškuosius išteklius Lietuvoje.
Šiuo metu licencijų registre trūksta pilnos ir patikimos informacijos apie Lietuvos slaugytojas. Duomenys apie slaugytojų darbo jėgos išteklius gaunami iš Lietuvos Sveikatos
informacinio centro ir kitų Pasaulio sveikatos organizacijų duomenų bazių. Duomenys apie slaugytojų darbo vietas bei užmokestį gaunami iš Valstybės darbo biržos ir Lietuvos statistikos departamento. Užsienio šalių specialistai atvykę laikinai į Lietuvos Respubliką turi teisę verstis slaugos praktika, turintys šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą bendrosios ar specialiosios praktikos
slaugytojo licenciją ar sertifikatą. Šiems asmenims, norintiems verstis slaugos praktika, bendrosios ir (ar) specialiosios praktikos licencijos ir sertifikatai išduodami tuo atveju, kai jų slaugos studijų
baigimo diplomas bei įgyta bendrosios ir (ar) specialiosios praktikos slaugytojo profesinė kvalifikacija yra pripažinti Lietuvos Respublikoje (20).
Slaugytojos, baigusios atitinkamas specialiosios slaugos studijas, įgijusios slaugos bakalauro laipsnį ir (ar) slaugytojo profesinę kvalifikaciją turi teisę gauti bendrosios praktikos slaugytojo licenciją. Specialiosios praktikos licencija išduodama baigus atitinkamas (3,5 metų)
slaugos studijas ir įgijus atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją: akušerio, anestezijos ir intensyvios terapijos, bendruomenės, psichikos sveikatos bei vaikų slaugytojos. Lietuvos
sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintas Slaugos praktikos licencijavimo taisykles turi teisę išduoti, perregistruoti, sustabdyti, atnaujinti bei panaikinti slaugytojo bendrosios ar specialiosios praktikos licenciją (13,14,26). Pagal licencijavimo taisykles, licencijas slaugytojos turi teisę gauti tik baigę studijas aukštesniojoje medicinos mokykloje, kolegijoje ar universitete. Slaugytojos, kurios baigė studijas ankščiau turi kreiptis į Sveikatos apsaugos ministerijos licencijavimo komisiją ir pateikti dokumentus, patvirtinančius įgytą profesinę kvalifikaciją, bei per paskutinius penkerius metus ne mažesnę 3 metų darbo patirtį tam tikroje srityje. Leidimas slaugos specialistui verstis slaugos veikla (licencija slaugos praktikai) pakartotinai išduodamas (atnaujinamas) pateikus pažymėjimus, dokumentus, patvirtinančius, kad slaugos specialistas per paskutinius penkerius metus tobulino profesinę kvalifikaciją ne mažiau kaip 100 val. pagal specialybę (13,15,26).
Pagal galiojančius slaugytojų teisinius dokumentus, specifine slaugytojo praktika užsiimantys slaugytojai turi įgyti sertifikatus, įrodančius jų profesinę kompetenciją, teikti šias paslaugas (16,17). Sertifikatai išduodami slaugos specialistams, teikiantiems greitosios medicinos pagalbos, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugos paslaugas, dirbantiems chemoterapijos, hemodializės skyriuose, slaugytojams dietologams. Sertifikatai išduodami neterminuotam laikui, tačiau kas penkeri metai slaugytoja turi pateikti dokumentus, įrodančius kvalifikacijos tobulinimą šioje srityje.
Slaugytojų profesiniu tobulinimu rūpinasi sveikatos priežiūros įstaigos, įmonės, jų steigėjai, profesinės sveikatos priežiūros įstaigų organizacijos bei patys slaugytojai.
Nuo 2002 m. sausio mėn. slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centras organizuoja kvalifikacinius kursus slaugytojams, dirbantiems specializuotuose skyriuose ir neturintiems specialiosios praktikos slaugytojo profesinės kvalifikacijos.
Slaugytojos tobulinasi ir kelia kvalifikaciją Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro organizuojamuose kursuose. Šio centro padaliniai įsikūrę Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Utenoje ir Druskininkuose. Šis centras sveikatos priežiūros specialistams siūlo per 150 tobulinimosi ir papildomos kvalifikacijos įgijimo programų. Slaugytojams skirta 90 tobulinimosi ir 4 specialiosios kvalifikacijos įgijimo programos. Pastarosios parengtos remiantis LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl sveikatos priežiūros specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir finansavimo tvarkos bei 2001m. įsakymu „Dėl bendrosios ir specialiosios praktikos slaugytojų profesinės kvalifikacijos pripažinimo (9).
Bendrosios praktikos slaugytojai gali kelti kvalifikaciją Kauno Medicinos ir socialinių mokslų studijų centre podiplominių studijų skyriuje bei kitų mokymo ir gydymo institucijų organizuojamuose kursuose, seminaruose, konferencijose. Slaugytojo siekia aukštojo išsilavinimo studijuodamos Kauno medicinos universiteto Slaugos fakultete. Baigus studijas aukštojoje mokykloje gali tęsti studijas slaugos magistratūroje, bei doktorantūroje, siekti mokslinio laipsnio.
Nuo 2004 metų Kauno medicinos universitete organizuojamos slaugos tęstinės podiplominės studijos. Slaugos specialistai galės išklausyti tobulinimosi kursus priartinant įgūdžius ir gebėjimus prie Europos Sąjungos slaugos specialistų darbo standartų, kad galėtų praktiniame darbe gerinti slaugos kokybę. 2004 metais KMU Slaugos fakulteto taryboje patvirtinta 24 profesinės kvalifikacijos tobulinimo programos. Vadovaujantis LR SAM įsakymu “Dėl sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo ir jo finansavimo tvarkos” visiems slaugos specialistams bus suteikiama lygi galimybė tobulinti profesinę kvalifikaciją (18). Ministerija, siekdama patenkinti specialistų tobulinimo poreikius bei atsižvelgdama į valstybės biudžeto skiriamas lėšas, kas penkerius metus (licencijos ar kito specialisto profesinei veiklai būtino dokumento gavimo bei privalomo perregistravimo laikotarpiu) asmeniui, dirbančiam valstybės, savivaldybių sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaigoje, apmoka iki 75 procentų privalomojo asmens profesinės kvalifikacijos tobulinimosi švietimo institucijos, kuriai suteikta teisė vykdyti ir formalųjį švietimą, organizuojamuose specialistų profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursuose. Kita dalį apmoka sveikatos priežiūros ar farmacijos įstaiga, įstaigos steigėjas arba pats specialistas.
Tobulinimo kursus dėsto gydytojai ir slaugos specialistai, baigę universitetines studijas. Slaugos specialistai išklausę tobulinimosi kursus priartinant įgūdžius ir gebėjimus prie Europos Sąjungos slaugos specialistų darbo standartų, galės gerinti slaugos kokybę praktikiniame darbe. Šiame darbe dalyvauja beveik visos KMU klinikos, KMU Slaugos fakultetas bei kitos teorinės katedros.
Į kitas Europos Sąjungos šalis ketinantys išvykti slaugytojai kreipiasi į Sveikatos apsaugos ministeriją patvirtinimo, jog jiems išduota licencija ir jie gali teisėtai dirbti ES šalyse pagal profesiją. Tai sudaro sąlygas laisvam darbuotojų judėjimui.
3.2. Slaugytojų kvalifikacijos pripažinimas
Kvalifikaciją galima įvardinti kaip tam tikrų žinių, mokėjimų, sugebėjimų, įgūdžių ir patyrimo visumą, užtikrinančią žmogaus profesinį aktyvumą ir meistriškumą.
Personalo mokymas arba kvalifikacijos kėlimas – suteikimas darbuotojams kvalifikacijos, reikalingas šiuo metu jų užimamoms pareigoms atlikti arba jos tobulinimas (29).
Personalo ugdymas – suteikimas darbuotojams kvalifikacijos, kaip turimo sugebėjimo savarankiškai, kokybiškai ir kūrybiškai veikti tam tikroje srityje.
Kvalifikacija įgyjama ir išvystoma konkrečioje profesinėje veikloje. Tuomet pažymėjimai apie įgytą profesinį išsilavinimą liudija formaliąją, o profesinės veiklos rezultatai – realiąją turimos kvalifikacijos pusę. Realiajai žmogaus profesinės veiklos pusei išreikšti naudojama kita, artimai su kvalifikacija susijusi sąvoka – kompetencija, kuri apibūdinama kaip žinių ir įgūdžių derinimas bei sugebėjimas juos pritaikyti konkrečiomis aplinkybėmis (37). Kiekviena profesinė veikla
reikalauja atitinkamos kvalifikacijos, kaip turimo sugebėjimo savarankiškai, kokybiškai ir kūrybiškai veikti tam tikroje srityje.
Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija, siekdama įvertinti specialistų kvalifikaciją ir atsižvelgdama į asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistų pasiūlymus 1999 m. gegužės 25 d. išleido įsakymą „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ir profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (19). Šiuo įsakymu ir vadovautasi skirstant specialistus, turinčius aukštesnįjį medicinos išsilavinimą arba baigusius pirmosios pakopos nuosekliąsias universitetines studijas, į tam tikras specialistų grupes. Išskirtos šios pagrindinės specialistų grupės: slaugos, fizinės medicinos ir reabilitacijos, burnos priežiūros, laboratorinės diagnostikos, dietistai ir kiti specialistai. Po 1999 m. įvykusio vidurinio medicinos personalo pervardijimo, atskirai išskirti, medicinos autoklavų aparatininkus, dezinfekuotojus, perfuzionistus, patologijos laborantus ir technikus, medicinos registratoriai kai tuo tarpu 1993 m. šie specialistai buvo priskirti prie kitų specialistų grupių ir atskirai neišvardinti slaugos specialistų skaičius sumažėjo
Šis teisės aktas buvo svarbus pasirengiant slaugytojų licencijavimui, nes kiekviena asmens sveikatos priežiūros įstaiga išanalizavo įstaigoje dirbančių slaugos specialistų turimas kvalifikacijas ir gerai žino, kiek slaugytojų neturi reikiamų kvalifikacijų. Todėl slaugos specialistams, kurie baigė studijas iki 1999 metų, bei įgijo medicinos sesers, vaikų įstaigų medicinos sesers, medicinos felčerio ar akušerio profesinę kvalifikaciją, taip pat kitiems sveikatos priežiūros specialistams, kurie persikvalifikavo ir dirba slaugytojais, kuriems nesuteikta slaugytojo profesinė kvalifikacija, papildomai išklausiusiems slaugos teorijos pagrindus, įgijusiems reikiamas profesines kvalifikacijas, pripažįstama bendrosios ar atitinkama specialiosios praktikos slaugytojo profesinė kvalifikacija. Tuo siekiama, kad slaugos specialistai būtų aukštos profesinės kvalifikacijos ir teiktų pacientams kokybiškas slaugos paslaugas (19).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 – jame straipsnyje sakoma, kad „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“. LR Seimas pripažindamas, kad gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, atsižvelgdamas į PSO strategijas „ Sveikata visiems – 2000“, Otavos Sveikatos stiprinimo chartijos ir Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos nuostatas, 1994 m. liepos 19 d. priėmė Sveikatos sistemos įstatymą (27). Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, šios sistemos valdymo, finansavimo, sveikatos rėmimo, fizinių ir juridinių asmenų, pareigūnų atsakomybės už sveikatos priežiūros teisės aktų pažeidimus, pagrindus.
3.3. Teisės aktai reglamentuojantys slaugytojų migraciją į ES šalis
Užsienyje įgytą bendrosios praktikos slaugytojo profesinį pasirengimą pripažįsta Sveikatos apsaugos ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl profesinės kvalifikacijos vertinimo ir pripažinimo nuostatų“, kurie įgyjami baigus pagrindines slaugos studijas, atitinkančias Europos Sąjungos slaugytojų minimalius studijų reikalavimus (35).
Kadangi 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamente dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje nebuvo specialios nuostatos dėl bendrosios praktikos slaugytojų kvalifikacinio laipsnio naudojimo.
Tam, kad Bendrijos piliečiams ir Lietuvos piliečiams būtų lengviau pradėti ir vykdyti sureguliuotą profesinę veiklą atitinkamai Lietuvoje ir Bendrijoje, Asociacijos taryba išnagrinėjo, kokie veiksmai yra reikalingi, siekiant užtikrinti, kad profesinė kvalifikacija būtų abipusiai pripažįstama, ir šiam tikslui gali imtis visų būtinų priemonių siekiant laisvo darbuotojų judėjimo.
1977 m. birželio 27 d. priimta Tarybos direktyva 77/452/EEB dėl bendrosios praktikos slaugytojų diplomų, pažymėjimų, ir kitų oficialią kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsteigimo teise ir laisve teikti paslaugas (10). Šios Tarybos direktyvos 2 skyr. 2 str. nurodo, kad bet kuri valstybė narė pripažįsta diplomus, pažymėjimus ir kitus oficialią kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, kuriuos tų valstybių narių piliečiams išduoda kitos valstybės pagal Tarybos direktyvos 1 str. ir kurie yra išvardinti 3 str., ir tokius pažymėjimus, suteikiančius teisę savarankiškai pradėti verstis bendrąja slaugos praktika ir toliau ja užsiimti, savo teritorijose pripažįsta taip pat, kaip ir tuos, kurie išduodami toje valstybėje narėje.
Europos Bendrijos Tarybos 1977m. birželio 27 d. priimta direktyva 77/453/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių bendrosios praktikos slaugytojų veiklą, derinimo (12). Šios direktyvos 1 str. nustato valstybėms narėms, kad diplomai ir kt. kvalifikacijos įrodymai būtų išduodami išlaikius egzaminą, kuris garantuoja, kad profesinio rengimo laikotarpiu atitinkamas asmuo įgijo profesinę kvalifikaciją. Tarybos direktyvos 77/452/EEB 3 skyr., 4 str. nurodo sąlygas: jeigu valstybių narių piliečių diplomai, pažymėjimai ir kiti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai neatitinka minimalių mokslo reikalavimų, išdėstytų 1 str., turi būti pridėta pažyma, kad šie piliečiai ne mažiau, kaip trejus metus iš penkerių iš tiesų teisėtai vertėsi bendrąja slaugos praktika. Taip pat valstybė narė, priimanti kitų valstybių narių piliečius, privalo užtikrinti teisę naudotis jiems teisėtai suteiktu kvalifikaciniu laipsniu, jei jis sutampa su profesine kvalifikacija ( 4 skyr., 5 str.). 2001 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje, kuri yra iš dalies pakeičianti 77/452/EEB ir 77/453/EEB direktyvas dėl bendrosios praktikos slaugos, medicinos sesers, stomatologo, veterinarijos gydytojo, akušerės, architekto, farmacininko ir gydytojo profesijų
nurodoma, kad jei valstybių narių piliečių diplomai, pažymėjimai bei kiti oficialūs kvalifikaciją šios direktyvos taikymo srityje patvirtinantys dokumentai neatitinka šioje direktyvoje tai valstybei narei nurodytų pavadinimų, pakankamais dokumentais visos valstybės narės laiko tų valstybių narių išduotus diplomus, pažymėjimus bei kitus oficialius kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus, su kuriais pateikiamas ir kompetentingos institucijos ar institucijų išduotas pažymėjimas. Šiame pažymėjime nurodoma, kad minėti diplomai, pažymėjimai bei kiti oficialūs kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai buvo išduoti baigus šios direktyvos nuostatas atitinkantį mokymą ir rengimą ir juos išduodanti valstybė narė prilygina juos tiems, kurių pavadinimai yra išvardyti šioje direktyvoje ( 2 skirsnis, 3 str.) (11).
Remiantis šiomis Tarybos direktyvomis sudaromos sąlygos laisvam darbuotojų judėjimui. Naujosios valstybės narės Lietuvos stojimo į ES Aktu prisijungia prie valstybių narių vyriausybių atstovų Taryboje priimtų sprendimų ir susitarimų. Jos įsipareigoja nuo įstojimo dienos prisijungti prie visų kitų susitarimų, kuriuos esamos valstybės narės sudarė dėl Sąjungos funkcionavimo arba kurie yra susiję su jos veikla, tarp jų ir dėl laisvo asmenų judėjimo. Teisė laisvai keliauti po visas ES šalis, studijuoti ar dirbti ir būti apsaugotam bet kurioje iš jų yra viena pamatinių Sąjungos laisvių. Ja, Lietuvai įstojus į ES, gali naudotis kiekvienas Lietuvos pilietis.
Laisvo darbo judėjimo srityje numatoma teikti paramą norintiems įsidarbinti kitose šalyse. Šį siekį žmonėms realizuoti padeda ir reikiamas paslaugas teikia Darbo birža. Lietuvai tapus ES nare, atsiranda galimybė legalizuotis ir nelegaliai dirbantiems asmenims.
Lietuvos narystė ES iš visų gyventojų grupių didžiausias galimybes suteikia jaunimui. Atsiranda naujos mokymosi, darbo, kultūrinio tobulėjimo bei savęs realizavimo galimybės naudojantis narystės teikiamais privalumais. Sudaromos sąlygos apsigyventi, studijuoti, legaliai įsidarbinti ar pradėti verslą ES, tuo pačiu gaunant visas socialines garantijas.
Planavimo sistemos turi užtikrinti, kad profesionalių sveikatos priežiūros darbuotojų skaičius ir sudėtis atitiktų esamas ir būsimas visuomenės reikmes, Lietuvai įstojus į ES.
Visoms šalims narėms turi būti suteiktos atitinkamos galimybės specializuotai rengti specialistus ir vadovauti visuomenės sveikatai, įgyti valdymo ir praktikos įgūdžių.
Kitų sektorių profesionalių darbuotojų rengimas taip pat turi remtis sveikatos politika ir žiniomis, kaip jų darbas gali veikti sveikatos veiksnius.
4. Veiksniai, įtakojantys sveikatos priežiūros paslaugų poreikį
Yra daug faktorių, veikiančių sveikatos priežiūros paslaugų poreikį. Demografiniai poveikiai
Svarbiausias poveikis sveikatos priežiūros paslaugų poreikiui kyla iš nuolat besikeičiančios populiacijos struktūros. Gyventojų skaičius mažėja, mažėja gimstamumas, santykinai stabilūs mirštamumo rodikliai. Šių demografinių tendencijų pasekmėje populiacijoje mažėja vaikų ir žymiai daugiau žmonių sulaukia senyvo amžiaus. Dėl žymaus mirštamumo rodiklių skirtumo tarp vyrų ir moterų, didžiąją vyresnio amžiaus gyventojų dalį sudaro vienišos moterys. Lietuvoje senėjimo rodiklis 2001 metų duomenimis yra 15,4% (demografiškai senas, daugiau negu 7% visų gyventojų vyresni negu 65 metai)(38).Nuo šio dešimtmečio pradžios migracijos tendencijos labai kito dėl politinių ir ekonominių pokyčių. Pirmiausia gyventojai kėlėsi gyventi į miestus. Vėliau, mieste padidėjus nedarbui, migracijos banga įgavo priešingą kryptį.
Demografiniai rodikliai rodo, kad akušerijos , vaikų ir paauglių poreikiai ir toliau mažės. Iš kitos pusės aišku, kad daugelis susirgimų, ypač lėtinių, susijusių su senyvu amžiumi, nuolat didins visų sveikatos apsaugos sistemos lygių krūvį. Dėl to reikia iš esmės perskirstyti sveikatos apsaugos sistemos resursus, kadangi auga bendruomenės slaugytojų ir paliatyviosios pagalbos paslaugų poreikis.
Gyvenimo būdo poveikis
Besikeičiantis gyvenimo būdas, didėjantis rūkančiųjų, vartojančių alkoholį ir narkotikus skaičius, netaikant efektyvių sveikos gyvensenos propagavimo programų, neteikiant kryptingos informacijos ir neskatinant žmonių labiau rūpintis savo sveikata, didina sveikatos apsaugos paslaugų poreikį. Lietuvoje pastaraisiais metais augo savižudybių skaičius ir jos dažnėja jaunose, po 1965 m. gimusiose kartose, atrodo, kad savižudybės ima integruotis į mūsų gyvenimą kaip natūralus problemų sprendimo būdas. Tai pavojaus signalas tautos išlikimui, nes tokį kelią vis dažniau renkasi jauni žmonės. 1994-2000 m. bandžiusių nusižudyti paauglių dažnis padidėjo 2 kartus: 1994 m. tokių paauglių buvo 0,9 proc., 2000 m. 1,9 proc.
Specialios programos turi būti nukreiptos į savižudybių profilaktiką, narkomanijos ir kitų priklausomų ligų gydymą, įkuriant regioninius priklausomybių pagalbos centrus, informacines telefono tarnybas. Mokyklose svarbu plėtoti sveikatos mokymą bei ligų profilaktiką steigiant sveikatos priežiūros specialistų kabinetus, kur galėtų dirbti slaugos ar visuomenės sveikatos specialistai.
Demokratijos vystymosi poveikis
Besivystantys demokratiniai procesai keliais būdais didina paslaugų poreikį. Nuo 1997 metų, įvedus draudiminę sveikatos apsaugos finansavimo sistemą, gyventojai vis labiau pripažįsta faktą, kad jie yra išskirtiniai sveikatos priežiūros paslaugų “pirkėjai”, todėl didėja jų reikalavimai bei poreikiai.
Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas taip pat veikia sveikatos priežiūros paslaugų poreikius. Šis įstatymas gali padidinti kokybiškų paslaugų poreikius. Greičiausiai didės ir medikų atsakomybė, jiems bendraujant su savo pacientais. Ėjimas integracijos į Europos sąjungą kryptimi reikalauja eilės su sveikata susijusių priemonių (sveikata ir saugumas, juridinė darbo santykių bazė ir pan.) harmonizacijos, o tai, savo ruožtu, taip pat veiks paslaugų valdymo poreikius. Didėjančios visuomenės žinios apie kitose šalyse taikomus profesinius ir organizacinius standartus gali turėti įtaką tam, kaip sveikatos priežiūros paslaugos bus teikiamos ateityje, ir suteikti papildomą krūvį sveikatos apsaugos sistemos paslaugoms ir personalui.
Naujos technologijų ir klinikinių naujovių poveikis
Sveikatos apsaugos sistema, remdamasi moksliniais tyrinėjimais, taikant naują techniką ir technologijas, taikant naujus medikamentus ir gydymo schemas, nuolat didina gydomųjų intervencijų galimybes. Tai bendras visų sveikatos apsaugos sistemų poreikis. Įprasta naujų paslaugų evoliucija prasideda nuo tretinio lygio centrų. Palaipsniui, panaudojant naują techniką bei technologijas, jos tampa įprastomis visose antrinio lygio gydymo įstaigose, tretinio lygio centrai tuo tarpu ieško naujų inovacinių paslaugų.
Iš dalies taip yra dėl pagerėjusios diagnostikos ir padidėjusio naujo tipo paslaugų poreikio. Bendruomenės slaugytojai reikalingi diegti profilaktines ir skriningo programas, kadangi didėja visų lygių paslaugų poreikis.
5. Sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas
5.1. Sveikatos priežiūros ištekliai ir jų struktūra 1 lentelė. Sveikatos priežiūros įstaigų tinklas 2002 m.
Įstaigos tipas Įstaigų skaičius
Ligoninės 188 Bendrojo pobūdžio ligoninės 72
Miesto ligoninės 27 Centrinės rajonų ir apskričių ligoninės 45
Slaugos ligoninės 77 Lietuvos sveikatos informacinio centro duomenys 2002 m.
2002 m. sveikatos apsaugos sistemą (be privačių) sudarė 188 stacionarai ( iš kurių 72 – bendrojo pobūdžio, 36 – specializuoti, 77 – slaugos ), 452 ambulatorines paslaugas teikiančių įstaigų (poliklinikos, pirminiai sveikatos priežiūros centrai, bendrosios praktikos gydytojo kabinetai, ambulatorijos) bei 934 medicinos punktai.
1 pav. Sveikatos įstaigų personalo struktūra 2003 m.
16,4 2,7 0,5 31,9 17,7 7 23,8 Gydytojai Stomatologai Farmacininkai Slaugytojos
Kiti specialistai Pagalbinis medicinos personalas Kiti
Sveikatos priežiūros įstaigose slaugos specialistai sudaro didžiąją dalį personalo – 31,9 proc. Tuo tarpu gydytojai – 16,4 proc., pagalbinis medicinos personalas – 7 proc.
Didžiausia bendrojo pobūdžio bei specializuotų, aukšto lygio medicinos paslaugas teikiančių medicinos įstaigų koncentracija yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Čia taip pat stebimas tankesnis poliklinikų bei pirminės sveikatos priežiūros centrų, greitosios ir neatidėliotinos med. pagalbos stočių, kraujo donorystės bei visuomenės sveikatos centrų, privačių sektorių tinklas. Lietuvos kaimuose pagrindinės sveikatos priežiūros paslaugas teikia medicinos punktai bei ambulatorijos.
Šiose struktūrose šiuo metu dirba 27.787 slaugytojai, kas sudaro 54,7 proc. viso dirbančio medicinos personalo. Analizuojant slaugytojų pasiskirstymą - didžiausias jų skaičius yra Klaipėdos apskrityje, taip pat Panevėžio bei Šiaulių apskrityse, mažiausias – Tauragės bei Vilniaus apskrityse (Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenys).
Analizuojant sveikatos būklę, matomi ryškūs rodiklių skirtumai tarp miesto ir kaimo vietovių gyventojų. Vienas iš prieinamumo indikatorių rodo žymius skirtumus tarp sveikatos apsaugos sistemos įstaigų panaudojimo. Galime daryti prielaidą, kad egzistuoja dideli sveikatos apsaugos sistemos prieinamumo skirtumai, arba kad kaimo gyventojai tradiciškai nesinaudoja prieinamomis paslaugomis.
Sveikatos apsaugos ir socialinės sferos paslaugų spektras vis labiau plečiasi, kad pagerintų žmonių gyvenimo kokybę ir leistų jiems kaip galima ilgiau išlikti savo natūralioje aplinkoje. Norint išvengti nebūtinos ligonių hospitalizacijos, socialinėje sferoje kuriasi slaugos namai ir kitų tipų
tarnybos. Slaugos ligoninės kartu su socialine tarnyba padeda įkurti globos namus tam tikrai gyventojų grupei. Žmonės tokiuose globos namuose išlaiko savo įprastą gyvenimo stilių kaip galima ilgiau, jiems suteikiamos jų specifinius poreikius atitinkančios paslaugos. Daugelyje šalių kuriamos specialios slaugos įstaigos beviltiškai sergantiems (mirštantiems).
Įvertinant šiuos veiksnius: demografines tendencijas, ekonominę ir socialinę aplinką, analizuojant sveikatos apsaugos sistemos vystymosi raidą, prognozuojant ateities poreikius bei įgyvendinant sveikatos politikos strategiją, vykdant ligoninių sistemos restruktūrizaciją ir modernizaciją, galima teigti, kad nuolat bus didinama pirminiam lygiui bei visuomenės sveikatai skiriama sveikatos apsaugos sistemos resursų dalis. Tai sudarys pagrindą PSP modeliui bendruomenėje. Poliklinikinė sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistema pasikeis į komandinę veiklą ir į šeimą nukreiptą pirminę sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemą. Aukštos kokybės pirminė sveikatos priežiūra leis optimaliau panaudoti antrinio bei tretinio lygio sveikatos priežiūros sistemos paslaugas.
6. Sveikatos apsaugos reikalavimai ir reformos kryptys slaugos specialistams
Sveikatos priežiūros organizatoriai valstybinėse institucijose, savivaldybėse ir apskrityse bei sveikatos priežiūros įstaigose turi siekti, kad žmonėms būtų teikiamos kokybiškos medicinos paslaugos, racionaliai naudojami finansiniai, žmogiškieji, technologijų ir kiti ištekliai.
Pagrindinis vyriausybės sveikatos politikos, reformuojant sveikatos priežiūros sistemą, tikslas – sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas. Šio tikslo įgyvendinimui, kaip rodo įvairių šalių patirtis, žmogiškųjų išteklių vaidmuo yra lemiamas. Nuo slaugos specialistų profesinės kvalifikacijos, reikiamo skaičiaus ir teisingo pasiskirstymo priklauso sveikatos priežiūros sistemos efektyvumas. Slaugos specialistų ištekliai savo skaičiumi, įgūdžiais ir kompetencija turi atitikti esamas ir numatomas sveikatos priežiūros tarnybų reikmes. Į tai būtina atsižvelgti, formuojant programas slaugos specialistams ikidiplominėse studijose bei tęsiant tolesnį slaugos specialistų tobulinimą.
Decentralizacija, valdymo lankstumas, didesnis sveikatos priežiūros padalinių savarankiškumas bei rinkos principų įdiegimas labai pakeitė sveikatos priežiūros valdymo principus. Sveikatos priežiūros specialistams reikia politinio supratimo bei motyvacijos sutelkti plačią politinę ir kultūrinę paramą. Žmogiškųjų išteklių planavimas turi būti neatsiejama sveikatos apsaugos reformos proceso dalis (44).
Žmogiškiesiems ištekliams sveikatos priežiūros sistemoje būdingi bendri viešojo sektoriaus darbuotojams bruožai – kokybinė ir kiekybinė sudėtis bei pasiskirstymas dažnai netenkina visuomenės poreikių, nepakankama motyvacija darbui ir ribotos skatinimo galimybės, be to
