Gerda Šlepavičiūtė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Gerda Šlepavičiūtė

Dažniausiai diagnozuojamų šunų odos ligų klinikiniai požymiai ir diferencinė

diagnostika

Symptoms and differential diagnosis of most common skin diseases in dogs

Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė Lekt. dr. Inga Stadalienė

2 DARBAS ATLIKTAS SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas ,,Dažniausiai diagnozuojamų šunų odos ligų klinikiniai požymiai ir diferencinė diagnostika“

1. yra atliktas mano pačios;

2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;

3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.

Jūratė Ambrazienė

(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas ginti.

Lekt. dr. Inga Stadalienė

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)

(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas

Lekt. dr. Lina Babickaitė

(vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

3

TURINYS

1.1 Alerginės odos ligos ... 9

1.1.1 Alerginis kontaktinis dermatitas ... 9

1.1.2 Atopinis dermatitas (AD) ... 10

1.1.3 Alergija pašarui ... 12

1.2 Parazitinės odos ligos ... 15

1.2.1 Sarkoptozė ... 15

1.2.2 Demodekozė ... 16

1.2.3 Blusų sukeltas alerginis dermatitas ... 18

1.3 Dermatofitozės ... 19

1.3.1 Malasezinis dermatitas ... 21

1.4 Bakterinės odos ligos ... 22

1.4.1 Piodermija ... 22

1.5. Endokrininės odos ligos ... 23

1.5.1. Hiperadrenokorticizmas ... 23

1.5.2. Hipotiroidizmas ... 23

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI ... 25

3. TYRIMO REZULTATAI ... 28

3.1 Anamnezės analizės rezultatai ... 28

3.1.1. Duomenų apie šėrimą analizės rezultatai ... 29

3.1.2 Duomenų apie priemonių nuo ektoparazitų naudojimą analizė ... 30

3.1.3. Duomenų apie šunų, turinčių odos pažeidimų, maudymą analizė ... 30

3.1.4. Anamnezės duomenų analizė apie pokyčius gyvūno gyvenamojoje aplinkoje ... 31

3.1.5 Anamnezės duomenų analizė apie šunų, turinčių odos pažeidimų, alergijas... 31

3.1.6 Anamnezės duomenų apie kitas tiriamųjų šunų ligas ir būdingus sutrikimus rezultatai ... 32

3.1.7 Kitų anamnezės duomenų analizės rezultatai ... 33

3.2 Odos būklės įvertinimo analizė ... 34

4

3.2.2 Dažniausių odos pažeidimų vietų pasiskirstymas tarp tiriamųjų ... 38

3.3 Diagnostinių odos tyrimų rezultatų analizė ... 40

REZULTATŲ APTARIMAS ... 43

IŠVADOS ... 47

5

SANTRAUKA

Dažniausiai diagnozuojamų šunų odos ligų klinikiniai požymiai ir diferencinė

diagnostika

Gerda Šlepavičiūtė Magistro baigiamasis darbas

Dermatologinės šunų ligos yra neretai sutinkamos kiekvieno smulkiųjų gyvūnų gydytojo praktikoje. Šio darbo tikslas buvo nustatyti dažniausiai diagnozuojamas šunų odos ligas bei jų diagnostikai naudojamus tyrimo metodus. Tyrimas buvo atliktas nuo 2020 m. liepos mėn. iki 2020 m. lapkričio mėn., veterinarijos klinikoje Vilniuje. Iš viso buvo ištirti 46 šunys, turintys odos pažeidimų. Tiriamieji buvo nuo 2 mėn. iki 10 m. amžiaus. 19 iš visų tiriamųjų buvo patelės, 27 - patinai. Tyrime dalyvavo ir gyvūnų savininkai, kurie suteikė visus gyvūno anamnezės duomenis. Po anamnezės surinkimo, būdavo atliekamas tiek bendras gyvūno klinikinis tyrimas, tiek specialusis dermatologinis tyrimai. Ligos diagnozavimui ir diferencijavimui buvo atliekami dermatologiniai tyrimai – skutenų, lipnios juostos, citologinis, hormoniniai tyrimai, šlapio lapo ir Vudo lempos testas. Gauti anamnezės, apžiūros ir diagnostinių tyrimų rezultatai buvo apdoroti naudojant Microsoft excel 2019, IBM Spss programas. Nustatyta, jog dažniausiai šunys sirgo alergija pašarui ir kontaktine alergija, rečiau – atopiniu dermatitu ir blusų sukeltu alerginiu dermatitu. Rečiausiai pasitaikė šunų, užsikrėtusių niežų erkėmis ir sergančių endokrininėmis ligomis atvejų. Šunims, sergantiems blusų sukeltu alerginiu dermatitu, kontaktine alergija ir alergija pašarui, dažniausiai pasitaikęs odos pažeidimas buvo jos eritema. Sergantiems niežų erkėmis - odos sausumas. Endokrininėmis ligomis - kailio išplikimas. Atopiniu dermatitu – odos eritema, šašai ir kailio išplikimas. Šunims, sergantiems blusų sukeltu alerginiu dermatitu, dažniausiai buvo pažeidžiamos galūnės bei pasireiškė generalizuoti odos pažeidimai. Užsikrėtusiems niežų erkėmis – snukio sritis. Sergantiems atopiniu dermatitu – generalizuoti pažeidimai. Kontaktine alergija – kirkšnių sritis. Pilvo sritis – sergantiems endokrininėmis ligomis, alergija pašarui. Generalizuotų odos pažeidimų, kaklo, snukio ir pažastų srities pažeidimų dažnis nuo diagnozės priklausė (p<0,05). Pilvo, kirkšnių, galūnių, nugaros, tarpupirščių, juosmens ir uodegos srities odos pažeidimų dažnumas nuo diagnozės nepriklausė. Statistinė priklausomybė nenustatyta (p>0,05). Tyrimo metu dažniausiai naudoti šlapio lapo ir skutenų tyrimai patvirtino visus blusų ir 80 proc. niežinių erkių sukelto dermatito atvejų, o lipnios juostos tyrimas diagnozuojant šias ligas buvo mažiau informatyvus. Atliktus

6 citologinį odos tyrimą ir nustačius didelį neutrofilų ir bakterijų kiekį, visais atvejais buvo išskirtos patogeninės bakterijos.

Raktažodžiai: diferencinė diagnostika, oda, šuo.

SUMMARY

Symptoms and differential diagnosis of most common skin diseases in dogs Gerda Šlepavičiūtė

Master‘s thesis

Dermatological diseases in dogs are often found in every small animal veterinarians practice. The aim of this work was to identify the most commonly diagnosed skin diseases in dogs and the research methods used for their diagnosis. The study was accomplished from July 2020 to November 2020, in one veterinary clinic of the Vilnius city. A total of 31 dogs with skin lesions were examined. Subjects were from 2 months to 10 years old. 12 of all subjects were females and 19 were males. Animal owners were also included in the study and provided all animal history data. A clinical examination of the animal was performed, after collection of the medical history, paying particular attention to the lesions of skin. Dermatological tests that were performed to diagnose and differentiate the disease: skin scrape, adhesive tape tests, cytological, hormonal examinations, wet sheet and Wood lamp tests. The results of anamnesis, examination and diagnostic tests were processed using Microsoft excel 2019, Spss programs. It was found that most dogs had food and contact allergies, less frequently - atopic dermatitis and flea allergy dermatitis. The least common cases of scabies-infected dogs with endocrine diseases have been reported. In dogs with flea-induced allergic dermatitis, contact allergy, and feed allergy, the most common skin lesion was erythema. In patients with scabies mites - dry skin. In patients with endocrine diseases - fur baldness. In patients with atopic dermatitis - erythema of the skin, scabs and hair loss. In dogs with flea-induced allergic dermatitis, the most common injuries were limb injuries and generalized skin lesions. For those infected with scabies mites, the area of the foot. In patients with atopic dermatitis - generalized lesions. Contact allergy - groin area. Abdominal area - for patients with endocrine diseases and food allergy. The incidence of generalized skin lesions, neck, foot, and armpit lesions depended on the diagnosis (p <0.05). The incidence of skin lesions in the abdomen, groin, limbs, back, interdigital,

7 lumbar, and tail area was independent of diagnosis. No statistical dependence was found (p> 0.05). The wet paper and skin scraping tests confirmed all cases of dermatitis caused by fleas and 80 percent caused by mange mites. Adhesive tape test was less informative in diagnosing these diseases. Pathogenic bacteria were isolated in all cases after cytological examination of the skin and detection of high levels of neutrophils and bacteria.

8

ĮVADAS

Odos sutrikimai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių augintinių problemų (1). Smulkiųjų gyvūnų veterinarijoje dermatologinės ligos sudaro apie 20 procentų visų gydytojo gydytų atvejų (2). Šunys turi polinkį į įvairias odos problemas, kurios skirstomos į parazitines, grybines, bakterines ir įvairios kilmės alergines ligas (1). Dermatologinių ligų diferencijavimas yra nemenkas iššūkis veterinarijos gydytojui. Diferencinės diagnozės yra sudaromos remiantis gyvūno klinikiniais požymiais, anamneze ir klinikiniais pokyčiais, rastais bendro ir dermatologinio patikrinimo metu, o joms patvirtinti arba atmesti yra naudojami tam tikri diagnostiniai tyrimai (3). Odos skutenų tyrimas, trichograma, mikroskopinių grybų ir bakterijų kultūros išskyrimas, citologinis bei odos biopsinis tyrimai yra dažniausiai naudojamos odos ligų diagnostikos priemonės (4). Taip pat gyvūnui atliekami ir specialieji tyrimai, pavyzdžiui, kraujo, šlapimo tyrimai. Jie atliekami vyresnio amžiaus gyvūnams arba kuomet pasireiškia nespecifiniai sisteminės ligos požymiai, tokie kaip letargija, anoreksija (5). Kiekvienas diagnostikos žingsnis, kuris daromas siekiant diferencijuoti odos ligą, yra itin svarbus. Žingsnis po žingsnio gauta informacija nukreipia gydytoją tinkama linkme, siekiant diferencijuoti dermatologinę ligą (4).

Darbo tikslas: nustatyti dažniausiai diagnozuojamas šunų odos ligas bei jų diagnostikai naudojamus tyrimo metodus.

Uždaviniai:

1. Nustatyti, dažniausiai pasireiškiančias šunų odos ligas veterinarijos klinikoje X; 2. Nustatyti, rizikos veiksnius dažniausiai diagnozuotų šunų odos ligų pasireiškimui; 3. Nustatyti dažniausiai diagnozuotų šunų odos ligų klinikinius požymius;

4. Nustatyti dažniausiai diagnozuotų šunų odos ligų pažeidimų lokalizaciją; 5. Išanalizuoti atliktų diagnostinių tyrimų rezultatus.

9

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Alerginės odos ligos

1.1.1 Alerginis kontaktinis dermatitas

Alerginis kontaktinis dermatitas yra alerginė būklė, kurią sukelia tiesioginis sąlytis su aplinkoje esančiomis fizinėmis arba cheminėmis medžiagomis, dėl to gali pasireikšti odos eritema, edema ar net išopėjimas (6). Tokia reakcija į alergeną yra savita ir nepriklauso nuo alergeno dozės (7). Alerginį kontaktinį dermatitą gali sukelti šie alergenai:

 augalai: kamelija, chrizantema, paprastoji raktažolė, jurginas, kiaulpienė, pušis ir kt.;

 vaistai: streptomicinas, neomicinas, gentamicinas, chlorheksidinas, gliukokortikoidai, benzoilo peroksidas ir kt.;

 metalai: nikelis, chromas (esantys šunų antkakliuose);

 kiti alergenai, pavyzdžiui, herbicidai, įvairūs plovikliai, formaldehidas, guma, dezinfektantai, šampūnai, sintetiniai audiniai ir kt. (8).

Kontaktinis dermatitas dažniausiai pasireiškia mažai plaukuotose arba beplaukės odos vietose, pavyzdžiui, kirkšnyse, ant snukio, ausų, plantariniame tarpupirščių paviršiuje, ant letenų pagalvėlių, tarpvietėje, kapšelio srityje ir ventralinėje uodegos dalyje. Alergeno paveiktoje odos vietoje gali atsirasti edema, eritema, papulės, pūslelės bei lėtiniai pažeidimai – odos pleiskanojimas, trūkinėjimas, lichenifikacija (7). Taip pat gali išsivystyti antrinė bakterinės arba grybinės kilmės infekcija, seborėjinis dermatitas. Pažeidimų pasiskirstymas yra labai svarbus, nes tai gali padėti suprasti, koks dirgiklis ar alergenas sukėlė pažeidimus. Šios ligos diagnozavimas yra sudėtingas, nes panašūs klinikiniai požymiai yra būdingi ir iritaciniam kontaktiniam dermatitui bei kitoms dermatozėms (8).

Alerginio kontaktinio dermatito diagnozavimas ir diferencinės diagnozės

Šią ligą nustatyti itin sunku, nes alergenu gali būti kažkas, kas gyvūną veikia ilgą laiką, o alergija pasireiškė tik dabar. Diagnozė dažniausiai grindžiama gyvūno klinikinės apžiūros duomenimis, anamneze, histopatologiniu tyrimu, diferencinių diagnozių atmetimu, apribojant numanomą alergeną arba darant provokaciją juo, darant odos lopo testą (7). Viena iš efektyviausių alerginio kontaktinio dermatito diagnozavimo priemonių yra provokacijos metodas (8). Darant provokaciją, labiausiai tikėtini

10 dirgikliai yra po vieną įterpiami į gyvūno aplinką ir dvi dienas stebima gyvūno būklė (7). Odos lopo testo metu labiausiai tikėtinų alergenų prisotinti pleistrai yra dedami ant šuns odos ir stebima jos reakcija (8). Tos vietos odos būklė yra stebima 5 - 15 d. po testo padarymo, alergeno vietoje paraudonavusi oda rodo teigiamą testo rezultatą (7). Diagnozavimui taip svarbu sužinoti visą informaciją apie pažeidimo vystymąsi – pradinių pažeidimų atsiradimo laiką, galimus alergenus, ankstesnes alergines reakcijas. Reikėtų sužinoti, kiek gyvūnų buvo paveikti, pokyčius gyvūno aplinkoje, naujas priemones, naudotas odai. Diferencinės alerginio dermatito diagnozės yra atopinis dermatitas, nepageidaujamos reakcijos į pašarą, niežai, pirminės odos infekcijos, pavyzdžiui, demodekozė arba dermatofitozė, arba antrinės mielių ar bakterijų sukeltos infekcijos (7).

1.1.2 Atopinis dermatitas (AD)

Šunų atopinis dermatitas (AD) yra viena dažniausių šunų dermatozių (9). Ja serga 3 – 15 procentų šunų populiacijos arba 58 procentai odos ligomis sergančių šunų (10). Tai lėtinė uždegiminė odos liga, sukelianti odos barjero funkcijos pakitimus, odos uždegimą, antrines stafilokokines ir malasezines odos ir ausų infekcijas, hiperjautrumą aplinkos ir pašaro alergenams (11). Atopiniu dermatitu šunys pirmą kartą suserga tarp 6 mėn. ir 6 metų amžiaus, tačiau daugiau kaip 70 procentų šunų, sergančių atopiniu dermatitu, klinikiniai požymiai pasireiškia nuo 1 iki 3 metų amžiaus (10). Atopinis dermatitas paprastai apibūdinamas kaip niežėjimą kelianti odos liga, kurią sukelia genetinis polinkis į 1 tipo imunoglobulino E sukeltą padidinto jautrumo reakciją, sukeltą aplinkos alergeno. Šie alergenai paprastai yra namie esančių dulkių erkučių, žiedadulkių ir pelėsių sporų komponentai (12). Kai kuriems šunims būdingi atopinio dermatito klinikiniai požymiai nebūna susiję su imunoglobulinu E, todėl tokie šunys priskiriami prie sergančių nealerginiu atopiniu dermatitu (9). Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai atopinio dermatitito požymiai - generalizuotas niežulys, eritema, papulės, pustulės, šašai ir nusikasymai (10). Greičiausiai iš jų pasireiškia niežėjimas, kuris gali apimti kasymąsi, trynimąsi į aplinkinius objektus, galvos purtymą, savęs kandžiojimąsi ir per dažną laižymąsi. Priklausomai nuo dalyvaujančių alergenų, niežėjimas gali būti sezoninis, pavyzdžiui, nuo žiedadulkių, arba ne sezoninis – sukeltas dulkių erkučių, netinkamo pašaro (13). Niežėjimas yra bendras atopinio dermatito bruožas, pirminiai odos pažeidimai yra reti, o dauguma pažeidimų atsiranda dėl antrinės savitraumos, kurią lydi įvairaus laipsnio eritema, alopecija, įdrėskimai (12). Dažniausiai sergant atopiniu dermatitu yra pažeidžiamas šuns snukis, ausys, pilvo, pažastų, kirkšnių, tarpvietės, distalinės galūnių sritys. Lėtiniais atvejais dėl gyvūno kasymosi ir laižymosi gali atsirasti antriniai odos pažeidimai – lėtinis uždegimas ir antrinė infekcija (14). Tipiškiems

11 antriniams odos pažeidimas priskiriami odos nusidraskymai, alopecija, lichenifikacija, hiperpigmentacija, odos šašėjimas ir seborėja (13). Šunys, sergantys atopiniu dermatitu, turi polinkį pasikartojančioms stafilokokų ir malasezijų infekcijoms odoje ir ausyse (11).

Atopinį dermatitą predisponuojantys veiksniai ir jo diagnozavimas

Atopinis dermatitas išsivysto dėl imuniteto sutrikimų bei odos barjero defektų. Jam įtakos turi ir šėrimas, namų dulkių erkutės, uždegimai, alergenai ir gyvenamoji vieta (15). Pavyzdžiui, tiriant auksaspalvius ir labradoro retriverius, buvo pastebėtas ryšys tarp gyvenimo kaime ir mažesnės atopinio dermatito rizikos. Taip gali būti dėl kelių priežasčių – mažesnio kuro išmetamųjų dalelių kiekio ore, geresnės patalpų oro kokybės, didesnio kontakto su mikrooganizmais ir dažnesnio buvimo lauke (16). Be to, atlikti tyrimai rodo, jog polinkį sirgti atopiniu dermatitu turi labradorai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, mopsai ir mišrūnai (12). Tam tikros veislės sergamumo paplitimas skirtinguose geografinėse vietovėse gali skirtis. Pavyzdžiui, Šveicarijoje predispoziją sirgti atopiniu dermatitu turi Vakarų Škotijos baltieji terjerai, bokseriai, prancūzų buldogai, vengrų vižlai, bulterjerai, Rodezijos ridžbekai ir basetai. Mišrios veislės šunys šia liga serga rečiau (14). Atlikti tyrimai rodo, jog su atopiniu dermatitu yra susijęs nemažas skaičius genų (17). Šunų atopinis dermatitas turi sudėtingą genetinį pagrindą, kuris kartu su išoriniais veiksniais lemia atopinio dermatito vystymąsi (18). Vieni naujausių atliktų tyrimų taip pat parodė, jog didesnę riziką sirgti atopiniu dermatitu turi kastruoti gyvūnai (patinai ir patelės), lyginant su nekastruotais. Kastruotos patelės turi didesnę riziką nei kastruoti patinai. Taip pat teigiama, jog reguliarus maudymas, kuris gali susilpninti odos barjerą, yra atopinio dermatito rizikos faktorius (19).

Šunų atopinio dermatito diagnozavimas yra pagrįstas klinikinių požymių vertinimu ir kitų priežasčių, turinčių panašius klinikinius požymius, atmetimu (žiūrėti 1 lentelę) (13). Svarbiausios diferencinės diagnozės yra ektoparazitai, mikrobinės odos infekcijos, kitos alerginės odos ligos, neoplastiniai procesai odoje. Jos turi būti atmetamos remiantis anamneze, dermatologine apžiūra, tyrimais (skutenų tyrimu, trichograma, citologiniu odos ir ausų mėginių tyrimu) ir atsaku į gydymą (14). Pacientams, kurie nuolat kasosi ir/ar kartu pasireiškia virškinamo trakto sutrikimų, yra tikslinga taikyti eliminacinę dietą. Jei pasitvirtina šunų atopinio dermatito diagnozė, gali būti atlikti alergijos tyrimai, siekiant nustatyti galimus ligą sukėlusius alergenus specifinei alergenų imunoterapijai (13).

12 Ektoparazitų sukeltos odos

ligos

Bakterinės odos infekcijos

Alerginės odos ligos Neoplastinės ligos - Blusos - Niežai (Sarcoptes scabiei) - Demodekozė - Cheiletieliozė - Pedikuliozė - Otoakariozė - Trombikuliozė -Nosies erkės (Pneumonyssus caninum) - Stafilokokinė piodermija - Malasezinis dermatitas

- Blusų sukeltas alerginis dermatitas - Atopinis dermatitas - Pašaro netoleravimas/alergija - Hiperjautrumas vabzdžių įkandimams - Kontaktinis dermatitas - Odos limfoma (11).

1 lentelė. Niežtinčios odos diferencinės diagnozės (13).

Atopiniam dermatitui diagnozuoti Tarptautinis gyvūnų alerginių ligų komitetas (ICADA) parengė praktinių gairių rinkinį. Jose dėmesys sutelkiamas į tris diagnostinius aspektus:

1. Kitų odos būklių atmetimas, kai klinikiniai požymiai yra panašūs arba sutampa su šunų atopinio dermatito požymiais.

2. Išsami AD sergančio gyvūno ligos istorijos analizė.

3. Odos reaktyvumo įvertinimas naudojant intraderminį testą arba nustatant IgE, naudojant alergenui specifišką serologinį IgE testą (ASIS).

Norint nustatyti AD, reikia išanalizuoti visus 3 minėtus apektus, nes pasikliaujant tik vienu iš jų diagnozė gali būti netiksli (13).

1.1.3 Alergija pašarui

Alergija pašarui yra imunologinė reakcija į maisto produktuose esantį alergeną, pavyzdžiui, į kokį nors pašaro priedą, konservantą, kukurūzus, pieną, komercinį pašarą, gyvūnų skanėstus, kiaušinius, žuvį, avižinius dribsnius, ryžius, bulves, skirtingų rūšių mėsą, įskaitant kiaulieną, jautieną, avieną ir arklieną (20). Ši liga sudaro 10 – 12 procentų šunų dermatozių (21). Alergija maistui gali pasireikšti dermatologiniais ir/arba virškinamojo trakto klinikiniais požymiais (22). Todėl alergija pašarui gali būti skirstoma į ne imuninės sistemos sukeltas reakcijas (pašaro netoleravimą), pavyzdžiui, laktozės netoleravimas, ir į imuninės sistemos sukeltas reakcijas, arba vadinamąją alergiją pašarui (22). Niežulys yra pagrindinis klinikinis alergijos pašarui požymis (23). Šunų alergija pašarui pasireiškia kaip ne

13 sezoninis (lokalus arba generalizuotas) niežulys, apimantis ausis, pėdas, kirkšnių ir pažastų sritis, snukį, kaklą, tarpvietę, pilvą, distalines galūnių dalis (24). Alergiškam gyvūnui gali susidaryti papulės, eritrodermija, nusikasymai, hiperpigmentacija, epidermio koleretės, pododermatitas, sausa seborėja, išorinės ausies uždegimas (25). Dėl bakterinės infekcijos, kurią dažniausiai sukelia Staphylococcus pseudintermedius, ant odos gali atsirasti papulės, pustulės, epidermio koleretės, šašai. Kartu su bakterine infekcija neretai galima aptikti ir mielių sukeltą infekciją, kurią paprastai sukelia Malassezia pachydermatis (26). 20–30 procentų kačių ir šunų kartu serga ir gretutinėmis alerginėmis ligomis (atopija, blusų sukeltu alerginiu dermatitu) (23). Pusei sergančiųjų kartu pasireiškia otitas, kuris kartais yra vienintelis klinikinis požymis (26). 10 - 15 procentų šunų, turinčių alergijos pašarui sukeltų odos problemų, kartu yra būdingi ir virškinamojo trakto sutrikimai (25). Galima pastebėti, jog gyvūnas periodiškai apsivemia, tuštinasi 4 ir daugiau kartų per dieną skystesnėmis, neformuotomis išmatomis, pasireiškia vidurių pūtimas, dažnesnis nei įprastai gyvūno atsirūgimas (27). Patys dažniausi šunų alergenai, susiję su nepageidaujamomis reakcijomis į maistą, yra vištiena, jautiena, kviečiai, pieno produktai (26). Šunų pašaro alergenų įvairovė yra didelė, todėl skirtinguose šaltiniuose pateikti dažniausi alergenai gali skirtis (21).

Alergijos pašarui diagnozavimas

Alergijos pašarui diagnozavimas yra neatsiejamas nuo gydymo, nes ligos patvirtinimas yra pagrįstas atsaku į gydymą (20). Nepageidaujamos odos reakcijos į pašarą gali būti atmestos tik taikant efektyvią eliminacinę dietą, nes tikslių komercinių diagnostinių tyrimų šiuo metu nėra. Deja, nėra dietų, kurios būtų veiksmingos visais šios ligos atvejais. Todėl kai kuriais atvejais, ypač kai yra virškinimo trakto sutrikimo požymių, gali prireikti kelių skirtingų dietų, kol bus pasiekta pakankama klinikinių požymių kontrolė (13). Neretai gydytojams yra sunku diagnozuoti šunų ir kačių alergijas pašarui dėl kelių priežasčių (25):

 kitų alergijų ar būklių klinikinių požymių buvimo;

 antrinių infekcijų buvimo;

 diagnostinių tyrimų trūkumo;

 netiksli savininko pateikta informacija apie gyvūną (3).

Pacientams, kuriems įtariama alergija pašarui, reikėtų surinkti išsamią anamnezę, įskaitant informaciją apie dietą bei atlikti nuodugnią gyvūno klinikinę apžiūrą. Būtina atmesti kitas ligas, keliančias niežulį, pavyzdžiui, atopinį dermatitą arba blusų sukeltą alerginį dermatitą. Kartais, priklausomai nuo klinikinių požymių, yra būtina atlikti odos skutenų, citologinį odos tyrimą, išskirti

14 mikroskopinių grybų kultūrą (25). Šiuo metu geriausias alergijos pašarui diagnozavimo metodas yra eliminacinė dieta. Šis tyrimas užima daug laiko, tačiau jis yra efektyviausias būdas, kai norima nustatyti konkretų alergeną (25). Tokia dieta yra sudaroma atsižvelgiant į tai, kuo gyvūnas buvo prieš tai šertas, o dietos ingredientai turi būti tokie, kokių gyvūnas prieš tai nebuvo gavęs, ir tai turėtų trukti bent jau 8–12 savaičių. Iš esmės yra trys eliminacinės dietos variantai:

1) namie ruošto maisto (dietoje naudojamas gyvūnui visiškai naujas baltymas);

2) komercinė pasirinkto, visiškai naujo gyvūnui, baltymo dieta;

3) komercinė hidrolizuota dieta (26).

Pilnas eliminacinės dietos – iššūkio tyrimas gali būti suskirstomas į 4 fazes: eliminacijos, iššūkio, patvirtinimo ir identifikavimo. Paskutinės fazės metu gyvūnas yra šeriamas griežta dieta, prie jos pridedant baltymą, kuriam gyvūnas yra alergiškas, pavyzdžiui, duodant skanėstus su šiuo baltymu. Baltymas duodamas iki 2 savaičių ir taip vis keičiant ingredientą yra nustatomi specifiniai ingredientai, kurių reikėtų vengti duoti šiam gyvūnui (20). Yra daug maistinei alergijai diagnozuoti skirtų metodų, kuriais tiriamos seilės, plaukai arba kraujo serumas, tačiau šiuo metu pats patikimiausias metodas yra eliminacinė dieta, kuomet naudojamas gyvūnui naujas baltymų ir angliavandenių šaltinis. Jei tokia dieta sukelia pagerėjimą, o grįžimas prie seno pašaro – pablogėjimą, patvirtinama alergijos pašarui diagnozė (26).

Alergiją pašarui predisponuojantys veiksniai

Hiperjautrumas pašarui dažniausiai pasireiškia labai jauniems arba vyresniems šunims, odos problemų turintiems pirmą kartą (28). Nepageidaujama reakcija į pašarą dažniausiai pasitaiko jaunesniems nei 1 metų ir vyresniems kaip 6 metų šunims. Tačiau daugiausia sergančiųjų – jaunesnių nei metų amžiaus šunų grupėje (26). Vyresni šunys, kuriems būdingas hiperjautrumas tam tikram pašaro ingredientui, paprastai tampa alergiški vienam arba keliems įprastos dietos ingredientams (28). Atlikti tyrimai rodo, jog airių kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų, dalmatinų, Vakarų Škotijos baltųjų terjerų, kolių, šarpėjų, Lasos apsų, kokerspanielių, springerspanielių, miniatiūrinių šnaucerių, Labradoro retriverių, taksų, pudelių, vokiečių aviganių, auksapalviai retriverių ir bokserių veislės šunys yra labiau linkę į alergiją pašarui (25).

15

1.2 Parazitinės odos ligos

1.2.1 Sarkoptozė

Niežai yra užkrečiama zoonozinė odos liga, kurią sukelia ektoparazitai – Sarcoptes scabiei rūšies erkutės (29). Šios erkutės rausiasi į/per odą ir sukelia stiprų odos niežulį ir eritemą (30). Dažniausiai šiomis erkutėmis užsikrečia jauni šunys, kurių mityba yra nevisavertė. Tačiau gali sirgti ir suaugę, neapsaugoti nuo ektoparazitų šunys (31). Niežulys paprastai prasideda praėjus kelioms dienoms po infekcijos, o intensyvus niežulys išsivysto per 21 – 30 dienų (32). Dažniausi klinikiniai šios ligos požymiai – stipriai niežtintis ir dirginantis odos bėrimas papulėmis, odos sustorėjimas, eksudacija su šašų formavimusi ir antrinė bakterinės kilmės infekcija su pustulėmis (30). Toks niežėjimas, išbėrimas papulėmis, šašai pirmiausia atsiranda ventralinėje pilvo dalyje, ant krūtinės, ausų, alkūnių ir galūnių, o negydant gali išplisti po visą kūną (1 pav.) (29). Paprastai liemens dorsalinė dalis būna nepaveikta. Manoma, jog šunų niežams būdingas intensyvus, nesezoninis niežulys atsiranda dėl kompleksinio hiperjautrumo įvairiems erkių antigenams, pavyzdžiui, erkučių išmatoms, kutikulės baltymams (32). Lėtiniais atvejais dažnai matomas nuolatinis niežulys, odos sustorėjimas, šašų formavimasis ant ausų kaušelio kraštų, alkūnių ir kulnų (30). Gausaus užsikrėtimo atveju gyvūnui gali kristi svoris, oda pasidengti šašais, stipriai pleiskanoti (32). Taip pat gali pasireikšti sisteminiai požymiai – depresija ir limfadenopatija (33).

16 Sarkoptozės diagnozavimas ir predisponuojantys veiksniai

Sarkoptozė yra diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais, ausies - galūnės refleksu ir imant odos skutenų mėginį (30). Diagnozė gali būti pagrįsta ir staigiai atsiradusiu niežuliu, kuris būdingas ir kitiems kartu su sergančiu gyvūnu gyvenantiems šunims ir/ar žmonėms. Gali būti naudojami ir komerciniai ELISA testai, kuriais nustatomis specifiniai erkučių antikūnai. Tačiau dažnai jie būna klaidingai teigiami arba neigiami dėl per mažo specifinių antikūnų kiekio. Jei parazitų nerandama, tačiau anamnezė ir klinikiniai požymiai leidžia įtarti sarkoptozę, taikomas empirinis gydymas (29). Alerginio tyrimo rezultataus visuomet reikėtų interpretuoti atsargiai, kadangi skirtingos erkių rūšys turi tokius pačius išmatų ir kutikulės antigenus (32). Norint diagnozuoti sarkoptozę, galima daryti keleto odos vietų skutenų mikroskopinį tyrimą (13). Skutenas geriausia imti iš pažeistų vietų, kur nėra plaukų – nuo ausų, alkūnių ir kulkšnių. Reikėtų paimti bent 3–4 skutenų mėginius (33). S. scabiei gali būti sunku rasti, todėl dažniausiai, norint atmesti šių parazitų buvimą, reikalingas antiparazitinis gydymas. Šias erkutes kartais galima rasti atliekant odos biopsiją ir išmatų flotaciją (13). Prie diferencinių diagnozių priskiriamas blusų sukeltas hiperjautrumas, pašaro ir aplinkos alergenų sukeltos odos reakcijos, piodermija, demodekozė, dermatofitozė, kontaktinis ir malasezijų sukeltas dermatitai (32). Nėra nustatyta amžiaus, lyties ar veislės predispozicijos (34). Tačiau yra duomenų, jog dažniausiai serga jauni šunys (<2 metų) (33). Jauni šunys gali būti laikomi dažniau sergančiais dėl jų laikymo grupėmis veislynuose, prieglaudose, gyvūnų parduotuvėse, dresūros pamokose (34). Senyvo amžiaus arba šunys, kurių imuninė sistema yra susilpnėjusi, taip pat yra jautresni (33).

1.2.2 Demodekozė

Šunų demodekozė yra dažna uždegiminė ir parazitinė odos liga, kuri, kaip manoma, yra susijusi su genetiniais arba imuniniais organizmo sutrikimais (35). Ją sukeliantis Demodex canis yra ektoparazitas, paprastai jie yra komensaliniai šunų plaukų folikulų ir riebalinių odos liaukų gyventojai (36). Šios erkutės visą savo gyvenimo ciklą praleidžia plaukų folikuluose. Tokia lokacija apsaugo jas nuo fizinio jų pašalinimo ir nuo daugelio insekticidų, naudojamų šunims apsaugoti nuo ektoparazitų (37). Erkučių populiacijos dydį kontroliuoja šuns imuninė sistema (38). Dėl šios ligos Demodex spp. erkutės, būdamos normalia mikrobiota, pradeda daugintis plaukų folikuluose ir riebalinėse liaukose, dėl to atsiranda odos išplikimai, eritema, pleiskanojimas, pustulės, furunkuliozė ir antrinė infekcija (35). Alopecija, folikulų užsikimšimas ir melsvas odos atspalvis yra dažniausi demodekozės požymiai. Sergant demodekoze dažniausiai yra būdingas nedidelis niežėjimas, nebent išsivysto antrinė infekcija (37). Demodex spp.

17 erkučių sukelti pažeidimai gali atsirasti ant snukio ir galūnių arba jie gali būti generalizuoti (36). Demodekozė gali būti skirstoma į du tipus, priklausomai nuo pažeidimų vietos. Gali būti generalizuota arba lokalizuota (39). Esant lokalizuotai demodekozei pažeidimai yra matomi vienoje arba dviejose kūno vietose, dažniausiai galvos srityje. Pažeidimai būna nedideli, be antrinės infekcijos. Generalizuotos demodekozės atveju pažeidimai matomi daugiau nei dviejose kūno vietose, gali būti difuziškai išsidėstę (37). Jei liga progresuoja, dėl antrinės infekcijos gali susidaryti folikulinės pustulės, furunkuliozė, odos pleiskanojimas, šašai, eksudacija ir besidrenuojančios opos. Sunki, generalizuota pustulinė demodekozė gali būti skausminga ir susijusi su hiperpigmentacija, limfadenopatija, letargija ir karščiavimu (40).

Demodekozės diagnozavimas

Demodekozė diagnozuojama iš giliųjų odos sluoksnių imant skutenas (37). Skutenas reikėtų imti iš kelių vietų, iš maždaug 1 𝑐𝑚2 _{odos ploto, plaukų augimo kryptimi (40). Imant mėginį reikia spausti} odą tam, kad plaukų folikulų dugne esančios erkutės pakliūtų į folikų paviršių. Odą reikia gramdyti, iki kol prasidės kapiliarinis kraujavimas (41). Surinktos skutenos yra perkeliamos ant stiklelio, sumaišomos su mineraliniu arba parafino aliejumi (40). Mėginys tiriamas mažu padidinimu (40x), sumažinus šviesos šaltinio šviesą (41). Kadangi Demodex spp. erkutės yra normalios mikrofaunos dalis, viena erkė, nustatyta paėmus mėginius iš kelių vietų, gali būti normalus reiškinys ir įtakos neturėti. Tačiau daugiau nei viena rasta erkutė rodo klinikinę demodekozę. Jei šuniui, kuriam būdinga demodekozės klinika, yra randama viena erkutė, tikslinga skutmenas imti ir tirti dar iš kelių vietų (40). Mėginius imti iš kelių vietų tikslinga ir todėl, nes Demodex spp. erkučių radimo mėginyje tikimybė yra tik 30 – 50 procentų. Mėginius tyrimui imant iš daugiau vietų, ši tikimybė padidėja (42). Retais atvejais diagnozei nustatyti gali prireikti odos biopsijos, ypač šarpėjų veislės šunims dėl jų įgimto mucinozis cutis arba kuomet šuo turi fibrozinių pažeidimų. Demodekozei diagnozuoti yra naudojami ir du mažiau invazyvūs tyrimo būdai – plaukų mikroskopavimas arba lipnios juostos tyrimas. Skutenų tyrimą reikia atlikti, net jei abu prieš tai minėti tyrimai yra neigiami (43). Papildomai prie skutenų tyrimo rekomenduojama daryti ir trichogramą. Šis tyrimas puikiai tinka parazitų, kurie gyvena plaukų folikuluose aptikimui. Trichograma yra ypač vertinga, kai mėginį reikia imti iš vietų, iš kurių sunku paimti skutenas, pavyzdžiui, iš srities aplink akis, tarpupirščių. Kai kurie jautrūs ir aktyvūs pacientai šį tyrimą geriau toleruoja (44). Galutinė ligos diagnozė, jei įmanoma, visuomet turėtų būti nustatoma iš pažeistų vietų imant ir tiriant odos skutenas, kuomet per mikroskopą matomos suaugusios erkės arba nesubrendusios jų formos (43). Norint padidinti tikimybę rasti Demodex spp. erkutes, mėginiai turėtų būti imami iš folikulinių papulių ir pustulių. Jei jų

18 dar nėra, skutenos turi būti imamos iš eritemiškų, alopecinių sričių (40). Kartais skutenų mėginio paėmimą gali apsunkinti sudėtinga pažeidimo lokalizacija arba gyvūnas gali nesileisti paimti mėginį, todėl mėginį galima paimti naudojant lipnios juostos tyrimą, tačiau šis metodas nėra laikomas patikimesniu už pastarąjį (44). Išmatų flotacija taip pat gali būti naudinga diagnozuojant demodekozę arba sarkoptozę, nes dalis parazitų yra praryjama laižant ar kramtant pažeistas vietas. Šio metodo jautrumas mažas, tačiau didelis specifiškumas (5).

1.2.3 Blusų sukeltas alerginis dermatitas

Blusų sukeltas alerginis dermatitas yra dažna šunų liga, kai kuriems gyvūnams sukelianti hiperjautrumo reakciją į blusų seilėse esančius antigenus, kuriuos šios įšvirkščia į odą besimaitindamos (45). Pats plačiausiai paplitęs ir dažniausiai šunims ir katėms diagnozuojamas yra Ctenocephalides felis porūšis (46). Blusos pirmiausia pastebimos dėl mechaninio gyvūno odos dirginimo, sunkiais atvejais – išsivysčiusios anemijos. Dermatologiniai požymiai išryškėja, kai gyvūnams išsivysto alerginis blusų dermatitas (47). Pats būdingiausias šios ligos simptomas – niežėjimas, kuris gali būti stiprus (48). Sergantiems šunims būdingi odos pažeidimai dažniausiai matomi ties lumbosakraline, kaudomedialine šlaunų sritimi ir uodegos pagrindu (2 pav.) (13). Alergiškam gyvūnui blusos įkandimo vietoje išryškėja 2–3 dienas neišnykstanti papulė (49). Papulės odoje dėstosi grupėmis. Matomi 5–10 mm skersmens apskritos formos paraudimai, kurie praėjus 24 valandoms virsta niežtinčiomis papulėmis (46). Po kelių dienų arba valandų gali atsirasti odos pleiskanojimas, nukasymai, plaukų lūžinėjimas, pažeistos odos lichenifikacija. Jei niežulys stiprus ir gyvūnas nėra gydomas, odoje gali atsirasti erozijos ir opos (48).

19 Blusų sukelto alerginio dermatito diagnozavimas ir ligą predisponuojantys veiksniai

Užsikrėtimas blusomis diagnozuojamas remiantis klinikiniais požymiais bei pastebėjus blusas arba jų išmatas kailyje. Norint įsitikinti, galima blusas iš kailio iššukuoti blusų šukomis ir jas tirti (47). Tam gali reikėti kruopštaus 10 minučių kailio šukavimo (48). Jei blusų kailyje daug, jas galima nesunkiai pamatyti. Užsikrėtimą blusomis taip pat galima diagnozuoti radus blusų išmatų kailyje. Blusų išmatoms aptikti yra rekomenduojama daryti šlapio lapo testą. Įtariamos blusų išmatos yra surenkamos ant balto, sudrėkinto popieriaus lapo. Jei tai blusų išmatos, jos ištirpsta palikdamos oranžinės – raudonos spalvos dėmes ant lapo, nes jose yra iš dalies suvirškinto hemoglobino. Tačiau šiuo testu gali būti sunku atskirti blusų išmatas nuo hemoraginių šašų, todėl patartina iš kailio iššukuotas daleles mikroskopuoti (47). Taip pat svarbu žinoti ar gyvūnas neseniai nebuvo maudytas, nes tai gali įtakoti klaidingai neigiamus testo rezultatus (50).Norint atmesti blusų alerginį dermatitą, kai blusų ar jų išmatų nerandama, reikia pradėti veiksmingą blusų kontrolės programą (13). Diagnozuojant reikėtų apsvarstyti kitų ligų su panašiais klinikiniais požymiais buvimo galimybę, pavyzdžiui, cheiletieliozės ar kitos alerginės ligos – alergijos pašarui, atopijos (48). Šunims, kurie jaučia niežulį ir turi pažeidimus vietose, kurios iš pradžių nebuvo paveiktos blusų, pavyzdžiui, letenos ar ausų kanalai, blusų sukeltas alerginis dermatitas gali būti ne vienintelė niežėjimo priežastis (13). Reikėtų atmesti ir pedikuliozę, kuri suaugusiems šunims yra reta, dažniau pasitaiko prieglaudų šunims, ir jai būdingas juosmens dorsalinės dalies odos pleiskanojimas. (48). Blusų alerginį dermatitą dar galima nustatyti atliekant odos serologinį ir intraderminį testus (49).

Blusų paplitimas ir su tuo susijęs padidėjęs jautrumas priklauso nuo geografinės vietovės, kurioje gyvūnas gyvena. Blusos gali būti daugiametė problema subtropinio ir atogrąžų klimato zonose, sezoninės – atšiauresnėse klimato zonose. Blusų beveik nebūna aukštose vietovėse, sausringose ir šaltose klimato zonose (13). Manoma, kad blusoms alergiški šunys gali būti linkę į atopinį dermatitą, taip pat kaip kad atopiniu dermatitu sergantys šunys linkę į blusų sukeltą odos hiperjautrumą (48).

1.3 Dermatofitozės

Dermatofitozė yra paviršinė grybinė šunų ir kačių odos liga (51). Beveik 70 procentų atvejų šunims ją sukelia Microsporum canis, 20 procentų – M. gypseum ir 10 procentų – Trychophyton spp. mikroskopiniai grybai (52). Pagrindinis ligos perdavimo būdas yra tiesioginis užsikrėtusių gyvūnų kontaktas. Sveikas gyvūnas šia liga užsikrečia tik tuomet, kai odoje yra mikroįtrūkimas. Ši liga dažniau

20 pasireiškia šiltoje ir drėgnoje aplinkoje, nes jos patogenezėje svarbi drėgmė (51). Sergant dermatofitoze yra stebimas pažeistų vietų plaukų slinkimas, susidariusios papulės, šašai, eritema, folikulų užsikimšimas, hiperpigmentacija ir nagų išvaizdos pokyčiai (53). Pažeidimai būna židininiai, daugiažidininiai arba išplitę (51). Paprastai jie – asimetriški. Niežulio dažniausiai nėra arba jis nestiprus (53). Neplaukuotoje odoje dermatofitų sukelti pažeidimai paprastai būna uždegimiški, ypač pažeidimo kraštuose. Pasireiškia tos vietos eritema, pleiskanojimas, gali susiformuoti pūslelės. Plaukuotose vietose plaukai tampa trapūs, gali atsirasti alopecija (54). Specifiniai dermatofitų sukelti pažeidimai lokalizuojasi snukio, galūnių ir/arba uodegos srityse. (55). Gyvūnams, kurie turi ar turėjo blusų, dermatofitinio susirgimo pažeidimų vietos atspindi blusų parazitavimo vietas, nes tose vietose blusos sukelia odos mikroįtrūkimus (51). Prie diferencinių diagnozių priskiriamas bakterinis folikulitas, demodekozė, malasezijų sukelta infekcija, niežai ir seborėjinis dermatitas (56).

Dermatofitozes predisponuojantys veiksniai

Kaip ir visų infekcinių ir (arba) užkrečiamųjų ligų atveju ši liga dažniau pasireiškia gyvūnams, patyrusiems stresą, arba kai didelis gyvūnų skaičius laikomas vienoje vietoje, pavyzdžiui, gyvūnų prieglaudoje arba veislyne (51). Todėl išskiriami šią ligą predosponuojantys veiksniai yra gyvūno klinikinė būklė, infekcinių sporų skaičius, perdavimo dažnis ir gyvūnų patiriamas fiziologinis stresas (54). Dermatofitoze yra linkę sirgti maži šuniukai ir kačiukai, gyvenantys tarp kitų gyvūnų šiltame ir drėgname klimate bei vaikštantys į lauką, lyties predispozicija nebuvo nustatyta (57). Kiti rizikos veiksniai yra nevisavertė mityba, didelis gyvūnų tankumas, netinkamas sergančių gyvūnų karantinavimas. Jorkšyro terjerai dermatofitozėmis serga dažniau, ypač sukeltomis M. canis (54). Medžiokliniai ir tarnybiniai šunys, pavyzdžiui, kurtsharai, šiurkščiaplaukiai foksterjerai, Labradoro retriveriai, griunendaliai, bigliai, pointeriai, Džeko Raselo terjerai, vokiečių aviganiai, vokiečių jagterjerai, turi polinkį į dermatofitozes, ypač sukeltas M. persicolor ir M. gypseum mikroskopinių grybų. Manoma, jog taip yra dėl didesnio šių veislių sąlyčio su dirvožemiu, kuriame būna prieš tai minėtų grybų artrosporų (57).

Dermatofitozių diagnozavimas

Dermatofitozės diagnozuojamos remiantis gyvūno ligos istorija, klinikine apžiūra, atliekant Vudo lempos tyrimą, mikroskopuojant pažeistos vietos plaukus ir šašus, išskiriant mikroskopinio grybo kultūrą ir imant odos biopsiją (58). Įtariamo grybinio pažeidimo arba užkrėstų plaukų tyrimas Vudo lempa yra

21 naudinga priemonė norint diagnozuoti M. canis sukeltus pažeidimus šunims ir katėms. Šiam dermatofitui UV spinduliuose būdingas gelsvai žalsvas švytėjimas (56). Tačiau yra didžiulė rizika gauti klaidingus šio tyrimo rezultatus, nes tik 30 – 80 procentų M. Canis dermatofitų fluorescuoja, o kai kurios pašalinės medžiagos, pavyzdžiui, pleiskanos gali švytėti taip pat kaip dermatofitai (42). Todėl Vudo lempos testas neturėtų būti vienintelis diagnostikos metodas. Jis gali padėti atrenkat plaukus mikroskopiniam tyrimui, arba renkant medžiagą mikroskopinių grybų pasėliui (59). Užkrėstus plaukus tiesiogiai mikroskopuojant 4 arba 10x padidinimu, jie atrodo išblukę, sudaryti iš gijų. 40x padidinimu galima matyti dermatofitų artrosporas (58). Odos biopsija yra imama esant mazgeliniam dermatitui arba gavus neigiamą mikroskopinio grybo kultūros rezultatą (56). Mikroskopinių grybų kultūros sėjimas turėtų būti galutinė dermatofitozių diagnostikos priemonė, nes vien tiesioginio mikroskopavimo neužtenka tiksliai diagnozuoti šią ligą dėl kartais gautų klaidingai neigiamų rezultatų (54). Išskirtos kultūros tiriamos makroskopiškai ir mikroskopiškai (58).

1.3.1 Malasezinis dermatitas

Malassezia pachydermatis yra komensalinės šunų mielės, kurių nedideliais kiekiais paprastai randama išoriniame ausies kanale, ant gleivinės, odos (60). Malasezijų dauginimasis ant odos priklauso nuo mielių metabolinio aktyvumo ir nuo šeimininko įgimto ir įgyto imuniteto atsako (61). Malasezinis dermatitas šunims dažniausiai pasireiškia kaip antrinė liga, atsirandanti dėl pagrindinės odos ligos, tokios kaip alergijos (įskaitant atopinį dermatitą, alerginį blusų sukeltą dermatitą), pasikartojanti bakterinė piodermija ir endokrininės ligos, ypač hipotireozė. Dažniausiai malasezinis dermatitas paveikia šunų lūpų kraštus, ausies landą, pažastų sritį, kirkšnis, ventralinę kaklo dalį, tarpupirščių odą, snukio ar uodegos srities raukšles, odą aplink vulvą, perianalinės srities odą (60). Malasezinio dermatito paveikta oda paprastai būna paraudusi, dažnai apatinis plaukų paviršius būna padengtas riebia, rudai juoda medžiaga (62). Odos pažeidimai gali būti lokalizuoti arba generalizuoti. Stiprus niežėjimas ir jį lydintis nemalonus kvapas yra pagrindiniai ligos požymiai (60). Klinikinių malasezinio dermatito požymių pasireiškimą skatina per didelė odos riebalų gamyba, prasta sebumo kokybė, drėgmės kaupimasis, epidermio pažeidimai, gretutinės dermatozės, atopija, bakterinės kilmės odos infekcijos. Kai kurie aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, šiluma ir drėgmė, taip pat gali būti malasezijų dauginimosi priežastis (61). Odos raukšlės taip pat gali būti svarbus faktorius, sukeliantis malasezijų arba bakterijų kiekio augimą. Manoma, jog lytis ir amžius nėra susiję su malaseziniu dermatitu, tačiau yra tyrimų, rodančių, jog šiai ligai būdinga veislės predispozicija. Malaseziniu dermatitu dažniau serga Vakarų Škotijos baltieji

22 terjerai, anglų seteriai, ši - cu, basetai, amerikiečių kokerspanieliai, taksai, pudeliai, australų šilkiniai terjerai (62).

1.4 Bakterinės odos ligos

1.4.1 Piodermija

Piodermija yra odos infekcija, kurią sukelia piogeninės bakterijos. Tai viena dažniausių šunų odos ligų (63, 64). Ji vystosi dėl sutrikusių vietinių odos gynybos mechanizmų, kas lemia antrinę bakterijų invaziją odoje (63). Piodermija yra viena iš daugiafaktorinių bakterinių odos ligų, kuriai būdingi pirminiai odos pažeidimai (65). Jie dažniausiai būna granuliacinio arba pustulinio tipo, eritemiški. Šiuos pažeidimus apima papulės, pustulės, po kurių atsiranda antrinių odos pažeidimų – šašėjimas, epidermio koleretės, alopecija, pleiskanojimas, eritema, niežulys, lichenifikacija ir hiperpigmentacija. Jie dažniausiai randami ant galvos, aplink snukį, ant ausų kaušelių (64). Pagrindiniai piodermijos sukėlėjai yra Staphylococcus intermedius kartu su S. aureus (65). Piodermija yra skirstoma į tris plačias klasifikacijas, pagrįstas pažeistos vietos odos gyliu ir folikulų pažeidimo lygiu:

 paviršiaus piodermija;

 paviršinė piodermija;

 gili piodermija (63).

Gilios odos infekcijos paprastai yra paviršinės infekcijos tęsinys. (65)

Piodermijos diagnozavimas ir predisponuojantys veiksniai

Piodermijos atsiradimą dažniausiai predisponuoja alerginis dermatitas ir endokrininės ligos, tačiau ją gali predisponuoti ir daug kitų ligų (63). Nustatyta ir kai kurių veislių predispocizija, pavyzdžiui, auksaspalvių retriverių, taksų, biglių, pointerių ir Gordono seterių (64). Ši liga diagnozuojama remiantis anamneze, klinikiniais požymiais ir atliekant tris laboratorinius tyrimus – citologinį, odos skutmenų (ektoparazitų buvimo galimybei atmesti) bei bakterijų ir mikroskopinių grybų išskyrimą. Norint suvaldyti piodermą, svarbu nustatyti galimą pagrindinę jos priežastį. Tai padaroma atliekant odos skutenų tyrimą, niežų kontrolę, alergijos testus, endokrinopatijų tyrimus, taikant hipoalergines dietas, griežtą ektoparazitų kontrolę ir odos biopsijas (65).

23

1.5. Endokrininės odos ligos

1.5.1. Hiperadrenokorticizmas

Šunų endokrininės ligos sudaro apie 8,6 proc. visų odos ligų (66). Hiperadrenokorticizmas yra viena iš dažniausių šunų endokrinopatijų, pasireiškianti daugiau kaip 30 proc. endokrininėmis ligomis sergančių šunų. Ją sukelia per didelė kortizolio gamyba organizme (67). Šis liga dažniausiai serga vidutinio arba vyresnio amžiaus šunys (68). Pastebėta ir veislės predispozicija. Polinkį sirgti šia liga turi nykštukiniai podeliai, bokseriai ir taksai. Yra tyrimų, kurie rodo patelių predispoziciją sirgti šia liga (69). Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai hiperadrenokorticizmo požymiai yra polidipsija, poliurija, polifagija, nutukimas, hepatomegalija, dusulys, raumenų atrofija, abipusė progresuojanti alopecija, sisteminė hipertenzija, odos hiperpigmentacija, odos kalcinozė, insulinui atsparus cukrinis diabetas (70). Dėl šios ligos atrofuojasi plaukų folikulai ir riebalinės liaukos, suplonėja kailis ir oda. Alopecija paveikia kūno šonus, ventralinę pilvo sritį, tarpvietę ir kaklą. Neretai kailio spalva tampa šviesesne nei įprastai. Kartais panašius simptomus turi ir kitos ligos, todėl diagnozuojant reikėtų aspvarstyti tokias ligas kaip hipotiroidizmą, alergines odos ligas, niežų erkių sukeltas ligas, grybelines odos ligas (67). Hiperadrenokorticizmas diagnozuojamas atsižvelgiant į klinikinius ligos požymius ir į paciento ligos istoriją. Dažniausiai pasitaikantys klinikiniai požymiai – poliurija, polidipsija, polifagija, nutukimas, hepatomegalija, dusulys, raumenų atrofija, abipusė progresuojanti alopecija, sisteminė hipertenzija, odos hiperpigmentacija, odos kalcinozė, insulinui atsparus cukrinis diabetas. Įtariant hiperadrenokorticizmą, diagnozės patvirtinimui yra daromi kraujo, šlapimo tyrimai, matuojamas kraujo spaudimas (70).

1.5.2. Hipotiroidizmas

Tai liga kylanti dėl struktūrinių ir funkcinių skydliaukės pakitimų, kuomet ji pradeda gaminti per mažai skydliaukės hormonų, kurie reikalingi odos diferenciacijos reguliavimui. Paprastai endokrininėms ligoms yra būdinga simetriška bilateralinė alopecija, hiperpigmentacija. Niežulio paprastai nebūna (66). Hipotiroidizmu dažniausiai serga vidutinio – vyresnio amžiaus šunys. Lyties predispozicija nenustatyta, tačiau Amerikoje nustatyta, jog polinkį sirgti šia liga turi dobermanai ir auksaspalviai retriveriai (71). Dažniausi šios ligos klinikiniai požymiai – letargija, fizinio aktyvumo netoleravimas, svorio didėjimas (72). Dermatologiniai požymiai, pavyzdžiui, endokrininė alopecija, seborėja, hiperkeratozė, hiperpigmentacija, sunkus žaizdų gyjimas, odos pleiskanojimas, paviršinė piodermija pasireiškia 60 – 80

24 procentų hipotiroidizmu sergančių šunų. Alopecija pasireiškia kūno šonuose, ventralinėje krūtinės dalyje, ant kaklo ir uodegos. Alopecija dažniausiai prasideda nuo sričių, kurios patiria didžiausią trintį, pavyzdžiui, uodega, kaklas ir laikui bėgant pereina į bilateralinę juosmens alopeciją, į galvą ir galūnes (66). Taip pat gali pakisti kailio spalva, sunkiai ataugti nukirpti plaukai (71). Diagnozuojama remiantis anamneze, ligos istorija, atsižvelgiant į klinikinius ir laboratorinius tyrimų rezultatus (72). Taip pat histopatologiniam vertinimui gali būti imama odos biopsija (66). Hipotiroidizmo diagnozavimą apsunkina jai būdingų klinikinių požymių panašumas į kitų endokrininių ligų požymius, todėl norint tiksliai diagnozuoti dažnai atliekami ir endokrininiai tyrimai (71).

25

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

Tyrimas buvo atliekamas nuo 2020 m. liepos mėn. iki 2020 m. lapkričio mėn., privačioje veterinarijos klinikoje Vilniuje. Ištirti 46 šunys, turintys odos ligų požymius. Tyrimo objektas buvo įvairių veislių, nuo 2 mėnesių iki 10 metų amžiaus šunys, kuriems pasireiškė dermatologiniai klinikiniai požymiai. Kiekvieno paciento savininkui buvo pateikti klausimai iš iš anksto paruošto klausimyno, susijusio su odos ligomis. Klausimynas buvo sudarytas iš 14 klausimų, kuriuos savininkas atsakydavo anamnezės rinkimo metu. Jei gyvūnui buvo būdingas niežulys, paciento savininkui būdavo pateikiama niežulio vertinimo skalė, pagal kurią jis įvertindavo gyvūno niežulio stiprumą balais nuo 0 iki 10 (73). Po gyvūno bendro klinikinio tyrimo, atliktų reikalingų specialiųjų diagnostinių tyrimų ir anamnezės surinkimo, kiekvienam pacientui buvo atliktas šlapio lapo testas, odos skutenų, lipnios juostos ir Vudo lempos tyrimai. Citologinis tyrimas buvo daromas pacientams, kuriems odoje buvo pasireiškusi egzema, pustulės, pūslelės. Bakteriologinis odos tyrimas buvo atliekamas šunims, kuriems buvo nustatytas gausus bakterijų kiekis atliekant lipnios juostos tyrimą bei esant generalizuotiems pažeidimams su daugybinėmis pustulėmis, papulėmis ar egzema odoje. Mikologinis tyrimas buvo atliekamas pacientams, kuriems buvo įtariama dermatofitozė. Hormoniniai tyrimai buvo atliekami įtariant endokrininės kilmės susirgimus, kuriuos būtų galima patvirtinti šiuo tyrimu. Odos skutenų tyrimas buvo imamas iš pažeistos/įtartinos gyvūno odos vietos, skalpeliu švelniai skutant odos paviršių iki kapiliarinio kraujavimo. Paimtas mėginys perkeliamas ant mikroskopinio stiklelio ir mikroskopuojamas 40x padidinimu. Šlapio lapo testas buvo atliekamas šukuojant šuns kailį ir ant balto popieriaus lapo surenkant kailyje esančias daleles. Galutiniam rezultatui gauti lapas apipurškiamas vandeniu arba spiritu. Lipnios juostos tyrimas buvo atliekamas lipnios juostos gabalėlį lipnia puse priglaudžiant prie pažeistos odos vietos ir jį dedant ant objektinio stiklelio, ant kurio prieš tai užlašinama mineralinio aliejaus. Toks paruoštas objektinis stiklelis yra uždengiamas kitu objektiniu stikleliu. Paruošti mėginiai yra mikroskopuojami mikroskopu, 40x padidinimu. Vudo lempos tyrimas buvo atliekamas tamsioje aplinkoje, naudojant Vudo lempą, kuria buvo apšviečiamos probleminės odos vietos, ieškant gelsvai žalsvo švytėjimo, būdingo Microsporum canis.

Hormoniniai tyrimai buvo atliekami imant gyvūno kraują ir siunčiant jį analizei į laboratoriją. Kraujas buvo imamas laikantis antiseptikos sąlygų iš paviršinės v. cephalica į sterilų mėgintuvėlį be antikoagulianto kraujo serumui išskirti. Mėgintuvėlis su krauju 15 minučių laikomas kambario temperatūroje ir vėliau centrifuguojamas 10 min. 2000 apsisukimų per min. greičiu. Kraujo serumas

26 atskiriamas ir perkeliamas į kitą mėgintuvėlį. Serumas buvo siunčiamas į laboratoriją bendro ir laisvo tiroksino kiekiams kraujo serume nustatyti.

Bakteriologinis odos tyrimas buvo imamas naudojant sterilų tamponą. Paimtas mėginys buvo dedamas į sterilią transportinę terpę su užsukamu dangteliu. Toks mėginys siunčiamas į laboratoriją tolimesniam tyrimui.

Mėginys mikologiniam tyrimui imamas užsimovus pirštines. Plaukai pincetu yra pešami iš pažeistų vietų, jų kraštų ir dedami į popierinį maišelį. Taip pat, vienkartinio skalpelio pagalba, imamas paviršinis odos sluoksnis su pleiskanomis. Jei yra daugiau nei viena pažeidimo vieta, mėginys imamas iš kelių vietų. Maišelis užklijuojamas ir siunčiamas į laboratoriją su lydraščiu.

Citologinis tyrimas buvo imamas prie pažeidimo vietos priglaudus objektinį stiklelį. Jį nudžiovinus ir nudažius „Diff-Quik“ dažais, vertinama žiūrint per mikroskopą 100x padidinimu. Citologinio tyrimo metu vertinamas kraujo ląstelių, ypač eritrocitų, leukocitų kiekiai, jų formos, netipinės ląstelės bei bakterijų kiekis, jų tipas. Visų tyrimų ėmimo metu gyvūnai buvo atitinkamai fiksuoti jų savininko, veterinarijos gydytojo arba veterinarijos gydytojo padėjėjo. Tyrimo eiliškumas pavaizduotas tyrimo schemoje (3 pav.).

Viso tyrimo metu gauti rezultatai apdoroti naudojant Microsoft excel 2019, IBM Spss Statistics Subscription programomis. Atlikta anamnezės, apžiūros ir diagnostinių odos tyrimų metu gautų rezultatų aprašomoji analizė. Požymių priklausomybė tarp lyginamų grupių apskaičiuota naudojant neparametrinės analizės metodą - (chi kvadratu) kriterijų.

27

28

3. TYRIMO REZULTATAI

Diagnozių pasiskirstymas tarp šunų, turinčių odos pažeidimų:

4 pav. Diagnozių pasiskirstymas tarp šunų, turinčių odos pažeidimų.

Tyrimo metu Vilniaus veterinarijos klinikoje X dažniausios ligos, diagnozuotos šunims, turintiems odos pažeidimų, buvo alergija pašarui (30 proc. (n=14) visų šunų (n=46)) ir kontaktinė alergija (24 proc. (n=11) visų šunų). Rečiau diagnozuotas atopinis dermatitas (15 proc. (n=7) visų šunų) ir blusų sukeltas dermatitas (13 proc. (n=6) visų šunų). Rečiausiai buvo diagnozuotos endokrininės ligos (7 proc. (n=3) visų tirtų šunų) ir užsikrėtimas niežų erkėmis (11 proc. (n=5) visų šunų) (4 pav.).

3.1 Anamnezės analizės rezultatai

15,2 proc. (n=7) visų tiriamųjų (n=46) buvo iki metų amžiaus; 58,7 proc. (n=27) visų šunų buvo nuo 1 iki 5 metų amžiaus; 26,1 proc. (n=12) buvo nuo 5 iki 10 metų amžiaus; 41,3 proc. (n=19) visų tiriamųjų (n=46) buvo patelės; 58,7 proc. (n=27) buvo patinai.

7 proc. 30 proc. 24 proc. 15 proc. 13 proc. 11 proc. Endokrininės ligos Alergija pašarui Kontaktinė alergija Atopinis dermatitas Blusų sukeltas alerginis dermatitas

Užsikrėtimas niežų erkutėmis

29 3.1.1. Duomenų apie šėrimą analizės rezultatai

Vertinant skirtingų pašaro rūšių ir jų derinių pasiskirstymą odos pažeidimų turinčių šunų tarpe, nustatyta, kad 41,3 proc. (n=19) visų odos pažeidimų turinčių šunų (n=46) buvo šeriami specializuotu šunų pašaru; 4,35 proc. (n=2) gydomuoju pašaru; 10,87 proc. (n=5) buvo taikoma RAW mityba; 4,35 (n=2) proc. šėrė specializuoto šunų pašaro, pašaro ruošto namie ir maisto nuo stalo deriniu; 23,91 proc. (n=11) šėrė specializuoto šunų pašaro ir maisto nuo stalo deriniu; 8,7 proc. (n=4) specializuoto šunų pašaro ir RAW mitybos deriniu; 6,52 proc. (n=3) pašaro ruošto namie ir RAW mitybos deriniu; Pašaro rūšis neturėjo įtakos skirtingų dermatologinių ligų pasireiškimui (p>0,05).

Vertinat pagrindinių duodamo pašaro komponentų (baltymų) ir jų derinių pasiskirstymą odos pažeidimų turinčių šunų tarpe, nustatyta, kad didžiausia dalis visų tirtų odos pažeidimus turinčių šunų (n=46), gavo pašarą su jautienos baltymų pagrindu t.y. 21,7 proc. (n=10). Šiek tiek mažiau šunų, t.y. 19,6 proc. (n=9) gavo pašarą su vištienos baltymų pagrindu. Mažiausia dalis, t.y. po 2,2 proc. (n=1) gavo pašarą su vištienos arba vištienos ir jautienos baltymų pagrindu (5 pav.).

5 pav. Pašaro baltymų šaltinis

Analizuojant pašaro keitimo įtaką šunų, turinčių odos pažeidimų, tarpe nustatyta, kad 26 proc. (n=12) visų odos pažeidimus turinčių šunų (n=46) per pastaruosius 2 - 3 mėnesius pašaras buvo pakeistas; 74 proc. (n=34) pašaras keistas nebuvo. Pašaro keitimas neturėjo įtakos skirtingų dermatologinių ligų

19.6 proc. 21.7 proc. 10.9 proc. 4.3 proc. 4.3 proc.6.6 proc. 4.3 proc. 4.3 proc.8.7 proc. 6.6 proc. 4.3 proc. 2.2 proc. 2.2 proc. 0 5 10 15 20 25 Vištiena Jautiena Ėriena Arkliena Elniena Hidrolizuotas baltymas Triušiena Kiauliena Lašiša Kita žuvis Jautiena ir kiauliena Vištiena ir kiauliena Vištiena ir jautiena Pasiskirstymas (proc.) B al ty mas ar b a j o de ri n ys

30 pasireiškimui (p>0,05). Tačiau net 42,9 proc. (n=6) šunų, kuriems diagnozuota alergija pašarui (n=14), pašaro pakeitimas iššaukė odos ligos pasireiškimą.

3.1.2 Duomenų apie priemonių nuo ektoparazitų naudojimą analizė

Vertinant antiparazitinių priemonių naudojimo pasiskirstymą odos pažeidimų turinčių šunų tarpe, nustatyta, jog 78 proc. (n=36) visų odos pažeidimų turinčių pacientų (n=46) buvo duodamos/naudojamos apsauginės priemonės nuo ektoparazitų; 22 proc. (n=10) šunų priemonės nuo ektoparazitų nebuvo duodamos/naudojamos.

Vertinant antiparazitinių priemonių naudojimo tyrimo metu pasiskirstymą, odos pažeidimų turinčių šunų tarpe, nustatyta, jog preparatai nuo ektoparazitų tyrimo metu buvo duodami/naudojami 63 proc. (n=29) visų šunų, turinčių odos pažeidimų (n=46); 37 proc. (n=17) antiparazitiniai preparatai duodami/naudojami nebuvo. Antiparazitinių preparatų nenaudojimas turi įtakos parazitų sukeltų ligų pasireiškimui. Šunys negydyti nuo išorinių parazitų ženkliai dažniau sirgo blusų ir niežų sukeltu dermatitu nei endokrininėmis ligomis (p<0,05).

Vertinant antiparazitinių preparatų naudojimo dažnumo pasiskirstymą tarp odos pažeidimų turinčių pacientų, nustatyta, kad kas mėnesį priemonės nuo ektoparazitų yra naudojamos/duodamos 26,09 proc. (n=12) visų tirtų šunų (n=46); kas 3 mėnesius 32,61 proc. (n=15) ; kas 7-8 mėnesius 6,52 proc. (n=3); nereguliariai 13,04 proc. (n=6), nenaudoja 21,74 proc (n=10).

3.1.3. Duomenų apie šunų, turinčių odos pažeidimų, maudymą analizė

24 proc. (n=11) visų šunų, turinčių odos pažeidimus (n=46) per pastarąsias 7 dienas (iki atvykimo į kliniką) buvo išmaudyti; 76 proc. (n=35) maudyti nebuvo. Maudymas neturėjo įtakos skirtingų dermatologinių ligų pasireiškimui (p>0,05).

Analizuojant maudymo dažnumo įtaką, šunų, turinčių odos pažeidimų tarpe, nustatyta, kad 8,7 proc. (n=4) visų tirtų šunų (n=46) buvo maudomi nereguliariai; 13,04 proc. (n=6) visų šunų buvo maudomi kas 2 sav.; 30,43 proc. (n=14) kas 1-2 mėn.; 30,43 proc. (n=14) kas 3-4 mėn.; 13,04 proc. (n=6) kas 6 mėn. 4,35 (n=2) išvis nebuvo maudomi. Maudymo dažnumas nelėmė dažnesnio kurios nors iš pasireiškusių dermatologinių ligų pasireiškimo (p>0,05).

31 Vertinant maudymui naudojamo šampūno rūšies pasiskirstymą šunų, turinčių odos pažeidimų tarpe, nustatyta, jog 68 proc. (n=30) visų maudytų šunų (n=44), maudymui buvo naudojamas šunims skirtas šampūnas; 16 proc. (n=7) maudymui buvo naudojamas nespecializuotas šampūnas (muilas ir kitos žmonės skirtos higienos priemonės); 5 proc. (n=2) gydomasis šampūnas; 11 proc. (n=5) maudymui nenaudojo jokio šampūno. Šampūno rūšis nelėmė dažnesnio kurios nors iš pasireiškusių dermatologinių ligų pasireiškimo (p>0,05).

3.1.4. Anamnezės duomenų analizė apie pokyčius gyvūno gyvenamojoje aplinkoje

41 proc. (n=19) visų tirtų šunų (n=46) pokytis gyvenamojoje aplinkoje buvo; 59 proc. (n=27) pokyčio gyvenamojoje aplinkoje neturėjo. Aplinkoje įvykęs pokytis neturėjo įtakos skirtingų dermatologinių ligų pasireiškimui (p>0,05).

Dažniausi gyvenamosios aplinkos pokyčiai, tarp visų tirtų šunų, turėjusių pokytį gyvenamojoje aplinkoje (n=19), buvo išvyka į gamtą (32 proc. (n=6) visų šunų, turėjusių pokytį (n=19)) ir vizitas pas kirpėją (21 proc. (n=4) visų šunų, turėjusių pokytį). Rečiausi pokyčiai (sudarę po 5 proc. (n=1) visų šunų turėjusių pokytį) buvo namuose atsiradęs naujas gyvūnas, nauji skalbimo milteliai ir naujas guolis.

3.1.5 Anamnezės duomenų analizė apie šunų, turinčių odos pažeidimų, alergijas

52 proc. (n=24) visų tirtų šunų (n=46) neturėjo alergijų (arba šeimininkai nežinojo apie jas). 48 proc. (n=22) buvo alergiški tam tikriems pašaro arba aplinkos alergenams.

Dažniausi alergenai, visų alergiškų šunų tarpe (n=24) buvo vištiena, jautiena ir žiedadulkės. Jiems buvo alergiški po 21 proc. (n=5) visų alergijas turinčių šunų (n=24). Alergija kalakutienai, antienai, avienai, triušienai bei antiparazitiniams preparatams pasireiškė rečiausiai (po 4 proc. (n=1) nuo visų alergijas turinčių šunų) (6 pav.).

32

6 pav. Alergeno rūšies pasiskirstymas

13 proc. (n=6) visų tirtų šunų (n=46) buvo būdingas alergijos sezoniškumas, visi jie buvo alergiški žiedadulkėms. 87 proc. (n=40) visų šunų šeimininkai alergijos sezoniškumo nepastebėjo.

3.1.6 Anamnezės duomenų apie kitas tiriamųjų šunų ligas ir būdingus sutrikimus rezultatai Vertinant virškinamojo trakto sutrikimų pasiskirstymą tarp tiriamųjų, nustatyta, kad 30 proc. (n=14) visų tirtų šunų (n=46) buvo būdingi virškinamojo trakto sutrikimai; 70 proc. (n=32) neturėjo virškinamojo trakto sutrikimų. Virškinamojo trakto simptomų pasireiškimo dažnumas nuo dermatologinės ligos nepriklausė (p>0,05).

Vetinant virškinamojo trakto sutrikimų pasiskirstymą tarp visų maistine alergija sergančių šunų (n=14), nustatyta, jog pusei jų (n=7) pasireiškė virškinamojo trakto sutrikimai, likusiems (n=7) – nepasireiškė.

Vertinant niežulio stiprumo pasiskirstymą tarp odos pažeidimų turinčių šunų, nustatyta, kad 91,3 proc. (n=42) visų tiriamųjų (n=46) niežulys pasireiškė, o 8,7 proc. (n=4) nepasireiškė. Tiriamiesiems dažniausiai pasireiškė stiprus ir vidutinio stiprumo niežulys (28,3 proc. (n=13) ir 43,5 proc. (n=20) visų

21 proc. 4 proc. 4 proc. 4 proc. 21proc. 4 proc. 13 proc. 8 proc. 8 proc. 13 proc. 21 proc. 4 proc. 8 proc. 0 5 10 15 20 25 Vištiena Kalakutiena Antiena Aviena Jautiena Triušiena Žuvis Ryžiai Įvairūs kvapikliai Dulkių erkutės Žiedadulkės Antiparazitiniai preparatai Pieno produktai Pasiskirstymas (proc.) Al er ge n as

33 tirtų šunų (n=46)) (7 pav.); stiprus ir vidutinio stiprumo niežulys dažniausiai pasireiškė šunims, sergantiems atopiniu dermatitu (stiprus – 28,6 proc. (n=2), vidutinis – 71,4 proc. (n=5) visų atopiniu dermatitu sergančių šunų (n=7)), užsikrėtusiems niežų erkėmis (stiprus 40 proc. (n=2), vidutinis – 60 (n=3) visų niežų erkėmis sergančių šunų (n=5)), turintiems alergiją pašarui (stiprus – 14,3 proc. (n=2), vidutinio stiprumo 50 proc. (n=7) iš visų maistine alergija sergančių (n=14)). Stiprus niežulys pasireiškė 83,3 proc. (n=5), vidutinio stiprumo – 16,7 proc. visų blusų sukeltu alerginiu dermatitu sergančių pacientų (n=6). Niežulys nepasireiškė pacientams, sergantiems endokrininėmis ligomis bei vienam pacientui, sergančiam kontaktine alergija. Niežėjimo intensyvumas priklausė nuo dermatologinės ligos pasireiškimo (p<0,05).

7 pav. Niežulio stiprumo pasiskirstymas

3.1.7 Kitų anamnezės duomenų analizės rezultatai

Vertinant taikyto gydymo pasiskirstymą tarp šunų turinčių odos pažeidimus, nustatyta, kad didžiajai daliai tiriamųjų, prieš kreipiantis į kliniką gydymas nebuvo taikytas (83 proc. (n=38) visų tirtų šunų (n=46)). 17 proc. (n=8) visų tirtų šunų, gydymas prieš kreipiantis į kliniką buvo taikytas.

Vertinant papildų naudojimo pasiskirstymą tarp šunų turinčių odos pažeidimus, nustatyta, kad didžioji dalis tiriamųjų (91 proc. (n=42) iš visų tirtų pacientų (n=46)) papildų nenaudojo. 9 proc. (n=4) visų tirtų šunų, papildus naudojo.

8,7 proc.

4,3 proc.

15,2 proc.

43,5 proc.

28,3 proc

34 Analizuojant anamnezės duomenis apie tiriamųjų šunų laikymo sąlygas, nustatyta, jog didžioji dalis tiriamųjų (83 proc. (n=38) visų tirtų šunų (n= 46)) buvo laikomi namie; 17 proc. (n=8) buvo laikomi lauke. Lauke laikomi šunys dažniau sirgo blusų sukeltu dermatitu nei endokrininėmis ligomis ar alergija pašarui (p<0,05).

3.2 Odos būklės įvertinimo analizė

3.2.1 Dažniausiai pažeistų odos vietų pasiskirstymas tarp tiriamųjų

8 pav. Dažniausiai pažeistų odos vietų pasiskirstymas

Šunims, sergantiems blusų sukeltu alerginiu dermatitu, dažniausiai buvo pažeidžiamos galūnės bei pasireiškė generalizuoti odos pažeidimai (po 66,7 proc. (n=4) visų šunų, sirgusių blusų sukeltu alerginiu dermatitu (n=6)). Šunims, užsikrėtusiems niežų erkėmis - snukio sritis, ir ji buvo pažeista visiems šunims (n=5) užsikrėtusiems niežų erkėmis. Šunims, sergantiems atopiniu dermatitu, dažniausiai pasireiškė generalizuoti pažeidimai ir jie buvo būdingi visiems šia liga sergantiems šunims (n=7); Kontaktine alergija sergantiems dažniausiai buvo pažeidžiamos kirkšnys (54,5 proc. (n=6) visų šunų sirgusių

35 kontaktine alergija (n=11)); alergiškiems pašarui - pilvo srities oda (64,3 proc. (n=9) visų šunų, turėjusių alergiją pašarui (n=14)); endokrininėmis ligomis - pilvo srities oda, kuri buvo pažeista visiems šunims, sergantiems endokrininėmis ligomis (n=3) (8 pav.).

9 pav. Generalizuotų odos pažeidimų pasiskirstymas

prie skirtingų diagnozių (p<0,05*).

Generalizuotų odos pažeidimų dažnis priklausė nuo diagnozės ir ženkliai dažniau pasireiškė sergantiems atopiniu dermatitu nei kontaktinės alergijos ar endokrininių ligų atvejais (p<0,05*) (9 pav.).

0 proc. 7,1 proc. 0 proc. 100 proc.* 20 proc. 66,7 proc. 0% 20% 40% 60% 80% 100% Endokrininės ligos Alergija pašarui Kontaktinė alergija Atopinis dermatitas Niežų erkės Blusų sukeltas alerginis

dermatitas

Šunys, turėję pažeidimą (proc.)

Di

ag

n

o

36

10 pav. Snukio pažeidimų pasiskirstymas

prie skirtingų diagnozių (p<0,05*)

Snukio srities pažeidimo dažnis priklausė nuo diagnozės ir dažniausiai buvo pažeidžiamas niežų atveju, nei sergant endokrininėmis ligomis, blusų sukeltu alerginiu dermatitu ir kontaktine alergija (p<0,05*) (10 pav).

11 pav. Pilvo srities pažeidimų pasiskirstymas prie skirtingų diagnozių (p<0,05)

Pilvo srities odos pažeidimų dažnumas nuo diagnozės nepriklausė. Statistinė priklausomybė nenustatyta (p>0,05) (11 pav). 0 proc. 21,4 proc. 0 proc. 28,6 proc. 100 proc.* 0 proc. 0% 20% 40% 60% 80% 100% Endokrininės ligos Alergija pašarui Kontaktinė alergija Atopinis dermatitas Niežų erkės Blusų sukeltas alerginis…

Šunys, turėję pažeidimą (proc).

D ia gno zė 100 proc. 64,3 proc. 36,4 proc. 85,7 proc. 40 proc. 50 proc. 0.0% 50.0% 100.0% Endokrininės ligos Alergija pašarui Kontaktinė alergija Atopinis dermatitas Niežų erkės Blusų sukeltas alerginis…

Šunys, turėję pažeidimą (proc.)

Di

ag

n

o