LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Gabija Radvilienė
Dažniausiai diagnozuojamos sarkomos šunims ir katėms
Most frequently diagnosed sarcomas in dogs and cats
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Nomeda Juodžiukynienė
2 DARBAS ATLIKTAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Dažniausiai diagnozuojamos
sarkomos šunims ir katėms“.
1. Yra atliktas mano pačios.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo (-os) vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai
1) ______________________________________________________________________ 2) ______________________________________________________________________
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
TURINYS ... 3
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 7
ĮVADAS ... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Sarkomos ... 10
1.2. Sarkomų klasifikavimas ... 11
1.3. Putliosios ląstelės sarkomose ... 12
1.4. Dažniausi sarkomų tipai nustatomi šunims ir katėms ... 12
1.4.1. Liposarkoma ... 12
1.4.2. Fibrosarkoma ... 13
1.4.3. Vakcinos sukelta fibrosarkoma ... 14
1.4.4. Histiocitinė sarkoma... 15
1.4.5. Piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai ... 17
1.4.6. Limfosarkoma ... 18 1.4.7. Hemangiosarkoma... 19 1.4.8. Lejomiosarkoma ... 20 1.4.9. Sinovinė sarkoma ... 21 1.4.10. Chondrosarkoma ... 22 1.4.11. Osteosarkoma ... 23
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 25
2.1. Histopatologinis tyrimas ... 25
2.1.1. Mėginių paruošimas dažymui ... 25
2.1.2. Histologinių preparatų dažymas Gimzos metodu ... 25
4
2.2. Statistinė analizė... 26
3. TYRIMO REZULTATAI ... 27
3.1. Bendri tyrimo rezultatai ... 27
3.2. Fibrosarkomų rezultatų analizė ... 33
3.3. Histiocitinių sarkomų rezultatų analizė ... 34
3.4. Osteosarkomų rezultatų analizė ... 35
3.5. Putliųjų ląstelių skaičius sarkomose ... 37
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 38
IŠVADOS ... 41
5
SANTRAUKA
Dažniausiai diagnozuojamos sarkomos šunims ir katėms Gabija Radvilienė
Magistro baigiamasis darbas
Tyrimo tikslas: ištirti sarkomų paplitimo dažnumą įvairių veislių, amžiaus ir lyties šunims ir katėms.
Tyrimo uždaviniai: nustatyti kokią dalį visų susirgimų sudaro navikiniai susirgimai, nustatyti kokią dalį visų šunų ir kačių navikų sudaro sarkomos, nustatyti kokių rūšių sarkomos randamos šunims ir katėms, įvertinti sarkomų pasireiškimą įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių šunims ir katėms, nustatyti šunų ir kačių veislės įtaką sarkomų pasireiškimui, nustatyti putliųjų ląstelių skaičių skirtinguose sarkomų tipuose.
Tyrimo metodika: duomenys buvo renkami 2012 m. sausio – 2015 m. balandžio mėn. laikotarpiu LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre buvo vertinta kiek dažnai ir kokio tipo sarkomos histopatologiškai nustatomos šunims ir katėms, taip pat atliktas putliųjų ląstelių skaičiavimas sarkomų preparatuose.
Rezultatai ir išvados: nustatėme, kad navikiniai susirgimai sudaro 3 proc. visų susirgimų šunų tarpe ir 2 proc. kačių tarpe, kad sarkomos sudaro 4 proc. visų navikų šunims ir 6 proc. katėms. Mūsų tyrimo metu šunims buvo nustatytos histiocitinės sarkomos (30 proc.), osteosarkomos (27 proc.), fibrosarkomos (23 proc.), hemangiosarkomos (12 proc.), limfosarkoma (4 proc.), bei lejomiosarkoma (4 proc.). Katėms - fibrosarkomos (60 proc.), bei osteosarkomos (40 proc.). Nustatėme, kad vidutinis sarkomomis sergančių šunų amžius buvo 6,8 metai, mediana - 7 metai. Sergančių kačių amžiaus vidurkis 7,9 metai, mediana - 10 metų. Šunų grupėje sarkomomis vienodai dažnai sirgo tiek patinai (50 proc.), tiek patelės (50 proc.). Kačių grupėje dažniau sirgo patelės (80 proc.), nei patinai (20 proc.). Vokiečių aviganių (19,25 proc.) ir anglų kokerspanielių (15,40 proc.) veislės šunys dažniau sirgo sarkomomis. Kačių tarpe sarkomos dažniau diagnozuotos mišrūnėms (40,00 proc.). Suskaičiavus putliųjų ląstelių skaičių skirtinguose sarkomų tipuose nustatėme, kad ląstelių skaičius žymiai skiriasi ne tik atskiruose tipuose, bet ir skirtinguose tų pačių tipų mėginiuose.
6
SUMMARY
Most common sarcomas diagnosed in dogs and cats Gabija Radvilienė
Master‘s Thesis
Purpose of research: to investigate the frequency of prevalence of sarcomas in dogs and cats of various breeds, age and sex.
Tasks of the study: to determine the proportion of cases of neoplastic diseases, to determine the proportion of sarcomas among all tumours of dogs and cats, to determine the types of sarcomas found in dogs and cats, to evaluate the prevalence of sarcomas in dogs and cats of all ages and both sexes, to identify the impact of the breed of dogs and cats on the prevalence of sarcomas, to determine the number of mast cells in different types of sarcomas.
Method of research: data were collected from January 2012 to April 2015 in L. Kriaučeliūnas Small Animal Clinic of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences. Results of histopathological tests of selected animals were analysed, sarcoma types were identified, histological preparations were prepared and mass cell count in preparations was performed in the Pathology Centre of the Department of Communicable Diseases of the Veterinary Academy of the Lithuanian University of Health Sciences.
Results and conclusions: we found that tumour diseases account for 3 % all clinical cases among dogs and 2 % among cats; that sarcomas account for 4 % of all cancers in dogs and 6 % in cats. In our study dogs were diagnosed with histiocytic sarcomas (30 %), osteosarcomas (27 %), fibrosarcomas (23 %) hemangiosarcomas (12 %) lymphosarcomas (4 %) and leiomyosarcomas (4 %). Cats – with fibrosarcomas (60 %) and osteosarcomas (40 %). We found that the average age of dogs with sarcomas was 6.8 years, median – 7 years. The average age of sick cats was 7.9 years, median – 10 years. In the dog group sarcomas were equally often prevalent in both males (50 %) and females (50 %). In the cat group females (80 %) were affected by disease more often than males (20 %). The incidence of sarcomas was more common in the breeds of German shepherd dogs (19.25 %) and English Cocker Spaniels (15.40 %). Among cats, sarcomas were more frequently diagnosed for crossbreeds (40.00 %). We determined the count of mast cells in different types of sarcomas and found that the count of cells differs significantly not only in different types, but also in different samples of the same types.
7
TERMINŲ IR SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
Adipocitas – riebalinė ląstelė Agregatai – ląstelių sankaupos
Anizocitozė – ląstelės dydžio ir formos polimorfizmas Anizokariozė – branduolio dydžio ir formos polimorfizmas Biopsija – ląstelių ar audinių gabalėlio paėmimas ištyrimui DHS – diseminuota histiocitinė sarkoma
Ekscizija – išpjovimas
Ekstranodalinė – susidariusi ne limfiniuose mazguose
Endoneuriumas – nervinės skaidulos jungiamojo audinio dangalas HE – hematoksilinas - eozinas
Hematogeninis – plintantis per kraują Hiperchromazija – tamsesnis nusidažymas
Inbrydingas – artimos giminystės individų poravimas Incizija – įpjovimas
Infiltracija – įsiskverbimas ir kaupimasis LHS – lokali histiocitinė sarkoma
Miksoidinis – mišrus
Pleomorfinis – įvairaus dydžio ir formos
PPNAN – piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai Proliferacija – ląstelių populiacijos augimas dalijimosi būdu Recidyvuoti – pasikartoti
8
ĮVADAS
Navikas - tai nekontroliuojamai besidauginančių, pakitusių ląstelių darinys. Vėžys plačiai paplitęs gamtoje, jis pažeidžia naminius gyvūnus, laukinius žinduolius, paukščius ir žuvis. Kaip rodo vienas, nesenai atliktas šunų mirtingumo tyrimas, vėžys yra viena iš pagrindinių grynaveislių šunų mirties priežasčių, sudarančių 27 proc. visų šunų mirties atvejų Jungtinėje Karalystėje (1). Senesnių tyrimų duomenimis, atlikus 2000 šunų skrodimą, nustatyta, jog 23 proc. iš jų visų, ir 45 % vyresnių, nei 10 metų šunų, mirė dėl navikų (2). Kituose mirties priežasčių tyrimuose nustatyta, kad mirtis dėl vėžio sudaro apie 15–30 proc. visų šunų ir 26 proc. kačių mirties priežasčių ir, kad vėžys yra dažniausia mirtina liga šunų ir kačių populiacijose (3).
Tarp žmonių šeimų yra pastebėtas paveldimas polinkis susirgti tam tikrų rūšių navikiniais susirgimais. Panašus, su veisle susijęs, polinkis išsivystyti navikiniams susirgimams, yra pastebimas ir tarp šunų (4). Tai leidžia įtarti, jog polinkis sirgti navikinėmis ligomis yra nulemtas genetiškai. Tačiau, nors specifiniai genų pažeidimai, susiję su padidėjusia rizika susirgti vėžiu, tarp žmonių šeimų buvo nustatyti, tarp naminių gyvūnų tokie genų pokyčiai kol kas nėra identifikuoti (4). Katėms, kaip ir šunims, taip pat stebimos tam tikros priklausomybės tarp naviko tipo, lokalizacijos ir veislės (5).
Didėjant gyvūnų amžiui, navikų pasireiškimas dažnėja. Tačiau reikėtų nepamiršti, jog dalis navikų yra nustatoma jauno amžiaus gyvūnams.
Italijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, jog tarp šunų, navikai patelėms pasireiškia tris kartus dažniau, nei patinams (6). Tokį žymų skirtumą nulėmė dažni patelių pieno liaukos navikai. Išskyrus pieno liaukų navikus, kurie dažniau pasireiškia nesterilizuotoms patelėms, nei patinams ar sterilizuotoms patelėms, ryšio tarp lyties ir navikų pasireiškimo dažnumo tarp kačių, nepastebėta (7).
Šunims ir katėms pasireiškia įvairių tipų navikiniai susirgimai. Vieni jų - sarkomos. Sarkoma yra piktybinis, mezenchiminės kilmės navikas. Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikto tyrimo metu, ištyrus 63 504 šunis ir 11 909 kates, nustatyta, jog piktybinių navikų pasitaikymo dažnumas tarp šunų ir kačių populiacijų yra panašus (8).
Navikų epidemiologiniai tyrimai padeda nustatyti ir identifikuoti rizikos faktorius. Informacija apie navikų epidemiologija yra reikalinga tam, kad padėtų praktikuojantiems veterinarijos gydytojams gydyti pacientus ir tinkamai informuoti klientus (9). Tyrimų, įvertinančių sarkomų dažnumą šunų ir kačių populiacijoje Lietuvoje, sarkomų pasireiškimą priklausomai nuo veislės, amžiaus ir lyties, dar nebuvo atlikta.
Ši tema yra aktuali, nes gyvūnų mirtingumas nuo vėžio, tarp jų ir sarkomų, yra didelis. Praktikuojantys veterinarijos gydytojai, žinodami dažniausiai sarkomomis sergančias gyvūnų rūšis,
9 veisles, amžiaus grupes, bei lytį, galėtų jas lengviau diagnozuoti ir diferencijuoti nuo kitų navikų, bei tinkamai gydyti.
Darbo tikslas: Ištirti sarkomų paplitimo dažnumą įvairių veislių, amžiaus ir lyties šunims ir katėms.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti kokią dalį visų šunų ir kačių susirgimų sudaro navikiniai susirgimai. 2. Nustatyti kokią dalį visų šunų ir kačių navikų sudaro sarkomos.
3. Nustatyti kokių rūšių sarkomos randamos šunims ir katėms.
4. Įvertinti sarkomų pasireiškimą įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių šunims ir katėms. 5. Nustatyti šunų ir kačių veislės įtaką sarkomų pasireiškimui.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sarkomos
Sarkomos - tai piktybiniai jungiamojo audinio navikai. Audiniai, kurie remia, palaiko, arba atskiria skirtingus organizmo audinius ir organus yra vadinami jungiamaisiais audiniais. Šis audinys yra mezoderminės kilmės ir yra randamas bet kurioje kūno dalyje (10). Sarkomos gali susidaryti iš įvairių šio audinio tipų, tokių kaip, raumeninis, kaulinis, riebalinis, nervinis ir kiti jungiamieji audiniai. Nors sarkomos kyla iš skirtingų audinių, susidaro skirtingose kūno vietose ir vystosi skirtingai, jos yra priskiriamos bendrai grupei dėl bendros jų kilmės. Sarkomos yra apibūdinamos kaip turinčios “pseudokapsulę”, neturinčios aiškių ribų, turinčios pirštus primenančias ataugas, infiltruojančias aplinkinius audinius (11).
Etiologija: apie sarkomų atsiradimo priežastis šunims ir katėms žinoma nedaug. Genetiniai pokyčiai, pasikartojančios traumos, svetimkūniai, vakcinacija, parazitai ir radiacija - tai priežastys susijusios su sarkomų atsiradimu abejoms rūšims. Tai, jog kai kurioms veislėms sarkomos pasireiškia dažniau, reiškia, kad arba šiose veislėse yra genetinių pakitimų, arba, dėl šių veislių populiarumo, sarkomų susidarymą nulemia aukštas inbrydingo lygis. Nėra tiksliai žinoma, ar trauma inicijuoja sarkomų susidarymą, ar nulemia didesnį šeimininkų atidumą gyvūnų sveikatos problemoms. Svetimkūniai ir vakcinacijos sukelia chronišką audinių stimuliaciją, o tai gali sukelti neoplastinių procesų pradžią. Radiacija taip pat susijusi su sarkomų formavimusi, tačiau sarkomų atsiradimas po diagnostikos tikslais panaudotų radiacijos spindulių yra retas (10).
Simptomai: kadangi sarkomos vystosi iš įvairių audinių ir įvairiose kūno vietose, jų sukeliami simptomai taip pat yra labai skirtingi. Dažnai simptomai yra nespecifiniai, o rodantys bendrą gyvūno būklės pablogėjimą: viduriavimas, vėmimas, svorio mažėjimas, apetito stoka, pasunkėjęs kvėpavimas, rijimas, šlubavimas, padidėję limfiniai mazgai.
Diagnostika: dėl to, jog egzistuoja daugiau nei 50 skirtingų sarkomų tipų, jų diagnozavimas nėra lengvas. Navikų diagnozavime dažnai naudojami ultragarso, rentgeno, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tyrimai, tačiau nė vienas jų neleidžia tiksliai nustatyti sarkomų rūšies. Nustatyti tikslią rūšį yra svarbu tam, kad būtų galima įvertinti naviko plitimo, metastazavimo tikimybę ir parinkti tinkamiausią gydymą. Tam reikalingi biopsijos arba plonos adatos aspiracijos tyrimai.
Gydymas: dėl to, jog sarkomos auga ir plinta greitai, dažniausiai taikomas chirurginis gydymas. Pašalinamas ne tik navikas, bet ir aplink esantys sveiki audiniai. Dažnai visiškas naviko pašalinimas negalimas dėl jo dydžio ir lokalizacijos. Kartu su chirurginiu gydymu dažnai taikomas ir gydymas radioterapija. Kitas galimas gydymo būdas yra chemoterapija.
11 Prognozė: prognozė labai priklauso nuo to, ar sarkoma yra išplitusi, ar ne. Jei navikas pastebėtas anksti ir visiškai pašalintas, prognozė dažniausiai būna gera. Gyvūnams, kuriems navikas yra išplitęs, prognozė yra atsargi. Šunys, kurie buvo gydyti chirurginiu būdu, vidutiniškai išgyvena 3,5 metų, o šunys, kuriems buvo taikytas chirurginis gydymas ir radioterapija, išgyvena apie 6 metus (12). Tiksliau įvertinti prognozę padeda naviko stadijos ir laipsnio nustatymas. Naviko laipsnis nustatomas atliekant histologinį tyrimą ir skirstomas nuo pirmo iki trečio laipsnio. Pirmas laipsnis yra žemiausias ir jam priskiriami gerai diferencijuoti navikai, trečias laipsnis aukščiausias ir jam priskiriami blogai diferencijuoti navikai. Naviko stadija yra nustatoma remiantis keturiais parametrais: histologine klase, naviko dydžiu, pokyčiais regioniniuose limfiniuose mazguose ir tolimomis metastazėmis. Kuo aukštesnė ligos stadija, tuo prognozė blogesnė (10).
1.2. Sarkomų klasifikavimas
Pagal kilmę sarkomos klasifikuojamos į dvi pagrindines grupes: 1. Sarkomas, susidarančias iš kaulinio/kremzlinio audinio 2. Minkštųjų audinių sarkomas
Minkštųjų audinių sarkomos - tai navikai, susidarę iš minkštųjų jungiamųju audinių. Jie gali susidaryti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai susidaro odoje ir poodiniuose audiniuose (13). Pagal tai, iš kokio audinio susidaro, minkštųjų audinių sarkomos yra skirstomos į šiuos tipus:
Liposarkoma
Fibrosarkoma
Histiocitinė sarkoma
Miksosarkoma
Periferinio nervo apvalkalo sarkoma
Limfosarkoma
Hemangiosarkoma
Lejomiosarkoma
Rabdomiosarkoma
Sinovinė sarkoma
Sarkomos, susidarančios ir kaulinio ir kremzlinio audinio nepriklauso minkštųjų audinių sarkomoms ir sudaro atskirą grupę. Kaulinio audinio sarkomos vadinamos osteosarkomomis, o kremzlinio - chondrosarkomomis.
12
1.3. Putliosios ląstelės sarkomose
Klinikinių stebėjimų ir tyrimų su gyvūnais metu nustatyta, kad naviko ląstelės sukelia organizmo imuninį atsaką. Histopatologiniai tyrimai rodo, kad daugelį navikų supa vienbranduolių ir putliųjų ląstelių infiltratai. Putliosios ląstelės susidaro kaulų čiulpuose, yra ilgaamžės, heterogeniškos ir funkcionuoja kaip teigiami ir neigiami imuninės sistemos atsako reguliatoriai. Putliosios ląstelės gali tiesiogiai daryti įtaką naviko ląstelių proliferacijai ir infiltracijai, tačiau taip pat netiesiogiai „padeda“ navikui organizuojant jo mikroaplinką ir moduliuojant organizmo imuninį atsaką į naviko ląsteles (14). Nors tikslus putliųjų ląstelių poveikis naviko vystymuisi nėra iki galo ištirtas, Japonijoje atlikto tyrimo metu, išanalizavus 44 žmonių sarkomos atvejus, nustatyta, kad didesnis putliųjų ląstelių kiekis tiesiogiai koreliuoja su palankia prognoze pacientams, sergantiems sarkomomis (15).
1.4. Dažniausi sarkomų tipai nustatomi šunims ir katėms
1.4.1. Liposarkoma
Liposarkoma – tai piktybinis riebalinio audinio navikas. Liposarkomos yra retas navikas. Iš visų naminių gyvūnų šunims jos pasitaiko dažniausiai ir sudaro 0,2–0,5 proc. visų šunų navikų (16). Literatūroje yra nedaug atvejų, aprašančių liposarkomas katėms (17) ir tik vienas atvejis, aprašantis miksoidinio tipo liposarkomą katei (18). Liposarkomų atsiradimas katėms siejamas su kačių leukemijos virusu (FeLV) (19). Lytis liposarkomų pasireiškimo dažnumui įtakos nedaro. Šios rūšies sarkomos dažniau pasitaiko Šetlando aviganiams, nei kitoms šunų veislėms (4). Kitų šaltinių duomenimis, liposarkomos dažniau nustatomos taksų ir kokerspanielių veislės šunims (19). Liposarkomos nustatomos vyresnio amžiaus gyvūnams, vidutinis šunų, kuriems buvo nustatyta liposarkoma, amžius yra 9,7 metai (16).
Liposarkomų susidarymas dažnai yra susijęs su svetimkūniais ar nutukimu (10). Svetimkūniai, sukeliantys liposarkomas, gali būti įvairūs, pavyzdžiui, mikročipai. Italijoje atlikto tyrimo metu nusatyta, kad 11 metų šuniui, kuris buvo patinas, mišrūnas, mikročipo implantacijos vietoje susidarė liposarkoma (20). Kito tyrimo metu, 11 metų sterilizuotai mišrūnei patelei, chirurgiškai pašalinus liposarkomą, naviko viduje buvo rastas 1 x 0.8 cm. dydžio stiklo gabalėlis (21).
Liposarkomos gali būti skirstomos į tipus pagal jų ląstelių morfologiją, tačiau nėra priimtos šių tipų klasifikacijos gyvūnų liposarkomoms ir dauguma autorių tiesiog remiasi žmonių literatūroje aprašomais klasifikavimo principais. Tokie autoriai gyvūnų liposarkomas skirsto į gerai diferencijuotas, pleomorfines (anaplastines) ir miksoidinio tipo, kuris yra pats rečiausias.
13 Liposarkomų išvaizda labai priklauso nuo riebalų kiekio, kurį jos gamina. Dažniausiai liposarkomos būna kietos, standžios konsistencijos, kietesnės, nei lipomos. Jų spalva gali būti pilka arba balta, jos būna infiltravusios aplinkinius audinius, suaugusios su jais.
Gerai diferencijuoto tipo liposarkomų ląstelės panašios į normalius adipocitus, turinčius vieną didelę, skaidrią vakuolę ir branduolį periferijoje. Kitose ląstelėse yra įvairaus dydžio ir formos (ovalūs, apvalūs) branduoliai ir gausi citoplazma, kurioje yra daug riebalų lašelių. Pleomorfinio (anaplastinio) tipo ląstelės pasižymi įvairia morfologija, greta jų matomos didelės, daugiabranduolės ląstelės. Intracitoplazminės riebalų vakuolės pastebimos tik nedidelėje dalyje ląstelių. Miksoidinio tipo liposarkomose matomos išsibarsčiusios, verpstės formos ląstelės, lipocitai, lipoblastai. Kai kuriuose lipoblastuose gali būti randamos vakuolės, kurių turinys dažosi alciano mėliu (5).
Dažniausiai liposarkomos aptinkamos poodiniame jungiamajame audinyje, tačiau taip pat gali būti randamos krūtinės ląstoje, pilvo ertmėje ar giliuosiuose audiniuose (19). Dažniausiai liposarkomos randamos ventralinėje pilvo dalyje, pavyzdžiui, pilvo apačioje.
Liposarkomos metastazuoja retai, tačiau jų metastazės galimos į plaučius, kepenis, kaulus, blužnį ir limfinius mazgus (19). 1989–2000 metais atliktas tyrimas parodė, jog šunų išgyvenamumo trukmė po liposarkomų šalinimo operacijos labai priklauso nuo to, kokia technika navikas buvo šalintas. Buvo stebimas 56 šunų, su histologiškai patvirtintomis liposarkomomis, išgyvenamumas. 6 šunims buvo atlikta incizinė biopsija, 34 šunims navikas buvo pašalintas sveikų audinių ribose ir šešiolikai šunų buvo atlikta plati naviko ekscizija. Vidutinė išgyvenamumo trukmė buvo 1188, 649, 183 dienos, atitinkamai šunims, kuriems buvo atlikta plati naviko ekscizija, naviko šalinimas sveikų audinių ribose ir incizinė biopsija (22). To pačio tyrimo metu buvo nustatyta, kad naviko dydis, jo lokalicazija, ribų aiškumas ir histologinis tipas nėra reikšmingai susiję su šunų išgyvenamumo trukme.
1.4.2. Fibrosarkoma
Fibrosarkoma - tai piktybinis navikas, susidarantis iš fibroblastų, kitų mezenchiminių ląstelių ir kolageno (19). Tai dažnas šunų ir kačių odos navikas, katėms sudarantis 15–17 proc. odos navikų ir ketvirtas pagal dažnumą navikas šiai gyvūnų rūšiai (5). Kitų šaltinių duomenimis, tai dažniausias kačių odos navikas, sudarantis 20–30 proc. visų kačių odos navikų ir trečias pagal dažnumą navikas šiai gyvūnų rūšiai (19). Fibrosarkomos šunims yra vienas dažniausiai nustatomų minkštųjų audinių sarkomų tipų. Jungtinėse Valstijose atlikto tyrimo metu, ištyrus 87 šunų minkštųjų audinių sarkomas, net 50 iš jų buvo fibrosarkomos (23). Lytis fibrosarkomų susidarymui įtakos neturi, kaip ir veislė kačių tarpe (4). Tarp šunų, auksaspalviai retriveriai ir dobermano pinčeriai turi didesnę riziką susirgti fibrosarkomomis (24). Šio tipo sarkomos dažniau nustatomos suaugusiems ir vyresnio amžiaus šunims ir katėms (vidutiniškai 9 metų gyvūnams) (4).
14 Kas tiksliai sąlygoja fibrosarkomų susidarymą - nežinoma, tačiau pastebėta, kad svetimkūniai, tokie kaip vakcinos, mikročipai, netirpūs chirurginiai siūlai turi įtakos fibrosarkomų susidarymui tiek šunims, tiek katėms (25).
Navikai gali būti apriboti, arba infiltravę aplinkinius audinius. Dažniausiai neturi kapsulės. Navikas būna pilkai baltos spalvos, jo paviršius blizgantis (4).
Fibrosarkomos gali susidaryti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai susidaro odoje, poodiniuose audiniuose ir burnos ertmėje (10). Ištyrus 371 kačių naviką burnos ertmėje, buvo nustatyta, kad 12,9 proc. iš jų sudarė fibrosarkomos (26). Iš 84 ištirtų fibrosarkomų šunims, 10 iš jų buvo burnos ertmėje, 30 galūnėse, 27 liemens srityje, 7 galvoje ir kakle ir 10 pieno liaukų srityje (27).
Navikas gali būti gerai diferencijuotas, sudarytas iš verpstės formos ląstelių. Ląstelių citoplazma negausi, branduoliai nuo pailgos iki ovalios formos, su neišsiskiriančiais branduolėliais. Dažnai tarp ląstelių būna rausva kolageninė medžiaga. Gali būti kiaušinio arba daugiakampio formos daugiabranduolių gigantinių ląstelių, su dideliais, ovalios arba apvalios formos branduoliais ir gerais matomais branduolėliais. Kartais matomi periferiniai limfocitų agregatai.
25 proc. fibrosarkomų atvejų navikas metastazuoja kraujagyslėmis (5). Burnos ertmės fibrosarkomos gali metastazuoti į limfinius mazgus ir plaučius. Šunų, kuriems diagnozuota burnos ertmės fibrosarkoma, išgyvenamumo trukmė buvo nuo 569 iki 1598 dienų (28). Kitame tyrime teigiama, kad naviko lokalizacija reikšmingos įtakos prognozei nedaro, nes, nepriklausomai nuo lokalizacijos, šunų išgyvenamumo trukmė buvo apie 80 savaičių. Šaltinių duomenimis, šunims fibrosarkomos po pašalinimo recidyvuoja 30–40 proc. atvejų (27).
1.4.3. Vakcinos sukelta fibrosarkoma
Vakcinos sukelta fibrosarkoma dažniausiai nustatoma katėms, tačiau gali būti nustatoma ir šunims. Navikas gali būti nustatomas katėms nuo 3 metų amžiaus, tačiau vidutinis kačių, kurioms nustatoma vakcinos sukelta fibrosarkoma amžius yra 8,1 metai, o tai yra šiek tiek mažiau, nei vidutinis kačių, kurioms nustatomos su vakcinacija nesusijusios fibrosarkomos, amžius ( vidutiniškai 9,2 metai). Kito tyrimo duomenimis, vidutinis kačių, kurioms diagnozuota vakcinos sukelta fibrosarkoma amžius buvo 10,3 metai (29). Lytis vakcinų sukeltų fibrosarkomų susidarymui įtakos neturi. Tikslų šio naviko dažnumą nustatyti sunku, tačiau manoma, kad jis susidaro nuo 1:1000 iki 1:10000 vakcinuotų kačių (4).
Tyrime, kuriame buvo tirtos vakcinų sukeltos fibrosarkomos katėms, nustatyta, kad daugiau, nei 51 proc. tokių sarkomų buvo apsuptos makrofagų ir limfocitų su granuliomine aplinkinių audinių reakcija. Panašūs indikatoriai, rodantys lėtinį uždegimą, buvo nustatyti ir kituose eksperimentiniuose tyrimuose (30). Šunų tarpe vakcinos sukeltos fibrosarkomos turi uždegiminius infiltratus, tokius, kaip makrofagai, limfocitai ir plazmos ląstelės (31). Tyrimų duomenimis, vietinę
15 uždegiminę reakciją gali sukelti aliuminio hidroksidas, esantis vakcinų sudėtyje, arba kitos, potencialiai dirginančios medžiagos. Yra pripažinta, kad ir kitos medžiagos, ne tik aliuminis, gali būti įtrauktos į fibrosarkomų susidarymo patogenezę (32). Iš esmės, bet kas, kas sukelia vietinę uždegiminę reakciją, gali nulemti naviko susidarymą (33). Tai pagrindžia tokie klinikiniai pavyzdžiai, kaip sarkomos, susidariusios ilgo veikimo vaistų leidimo vietoje, taip pat sarkomos, susidariusios ties neabsorbuojamų siūlų siūlėmis ir sarkomos, susidariusios akyse po traumų (34). Ilgą laiką trūko duomenų, pagrindžiančių mikročipų sukeliamą fibrosarkomų susidarymą. Buvo abejojama, ar tikrai mikročipai sukelia šias fibrosarkomas, ar jas sukelia anksčiau toje pačioje vietoje atliktos vakcinacijos. Tačiau dabar jau yra tyrimų, įrodančių, jog būtent mikročipai, o ne prieš tai atliktos vakcinacijos, sukelia fibrosarkomas. 9 metų katei mikročipo dėjimo vietoje, kakle, buvo nustatyta ir pašalina fibrosarkoma. Atlikus pašalinto naviko histologinį tyrimą, buvo nustatyta, kad jis turi tipiškus kačių vakcinos sukeltos fibrosarkomos bruožus. Tačiau visos ankstesnės vakcinacijos šiai katei buvo atliekamos į galūnes (35).
Šio tipo fibrosarkomos susidaro vakcinacijos vietoje, o tai gali būti ant kaklo, krūtinės, juosmens srityje ar ant galūnių (4). Navikas išsivysto per mėnesius ar metus po vakcinacijos. Daugkartinis vakcinavimas toje pačioje vietoje didina naviko susidarymo tikimybę (36). Po dviejų vakcinacijų rizikai išauga 125 proc., o po 3–4 kartų - 175 proc. (5).
Navikai būna kieti, gerai apriboti, neskausmingi, baltos spalvos, centre turintys cistišką struktūrą, pripildytą vandeningo arba gleivingo skysčio (4).
Šie navikai susidarę iš pailgų ląstelių, kurias supa stroma. Dažnai yra matomos nekrozės zonos kartu su limfocitų ir makrofagų infiltratais ir daugiabranduolės gigantinės ląstelės. Mitozinis ląstelių indeksas yra daug aukštenis, nei fibrosarkomose, susidariusiose ne po vakcinacijos (37). Pastebėta, kad fibrosarkomų, susidariusių vakcinacijos vietoje, uždegiminė limfocitų infiltracija būna naviko periferijoje, kai tuo tarpu su vakcinacija nesusijusiose fibrosarkomose būna perivaskulinė uždegiminė infiltracija visame navike (31).
Katėms, po naviko pašalinimo, net 70 proc. atvejų šio tipo sarkomos recidyvuoja (19). Metastazės šių fibrosarkomų atvejų susidaro labai retai, tačiau jų susidarymo tikimybė didėja, didėjant katės išgyvenamumo trukmei. Nėra žinoma, ar tai, jog taikant agresyvų gydymą, katė išgyvena ilgiau, nulemia metastazių atsiradimą, ar, kai kurie gydymo būdai tiesiogiai skatina susidaryti metastazes. 22 proc. kačių, kurioms buvo taikytas agresyvus gydymas (radikali ekscizija, radiacija ir chemoterapija), susidarė metastazės (38).
1.4.4. Histiocitinė sarkoma
Histiocitinė sarkoma - tai dabartinis terminas, naudojamas apibūdinti blogai diferencijuotas, pleomorfines sarkomas, susidarančias iš minkštųjų audinių (39). Šiuo metu yra išskiriami du pagrindiniai histiocitinės sarkomos tipai - tai lokalizuota histiocitinė sarkoma (LHS) ir diseminuota
16 histiocitinė sarkoma (DHS). Dauguma sergančių LHS šunų yra 6–11 metų amžiaus (40). Tarp lygiaplaukių retriverių net 25 proc. visų navikų sudaro LHS (41). Lyties predispozicija nenustatyta ir bet kokio amžiaus šunys gali susirgti šia liga (42). Diseminuotos histiocitinės sarkomos (DHS) išimtinai dažnai pasireiškia Berno zenenhundų veilės šunims. Berno zenenhundų tarpe šio naviko paplitimas yra net 25 proc. (43). Tai, jog šio tipo naviko paplitimas labai didelis tarp kai kurių veislių, leidžia manyti, jog liga yra paveldima. Danų mokslininkai ištyrė, kad iš 13 Berno zenenhundų, sergančių DHS, 11 buvo geneologiškai susiję (44). Histiocitinė sarkoma nustatoma ne tik Berno zenenhundų ir lygiaplaukių retriverių veislės šunims. Kitos šunų veislės, kurioms histiocitinė sarkoma nustatoma gana dažnai yra rotveileriai ir auksaspalviai retriveriai (1 lentelė).
1 lentelė. Šunų veislės, kurioms nustatyta LHS ir DHS (42).
Veislė LHS DHS Iš viso
Rotveileris 5 6 11 Berno zenenhundas 3 5 8 Auksaspalvis retriveris 3 2 5 Labradoro retriveris 2 2 4 Lygiaplaukis retriveris 2 1 3 Mišrūnas 2 0 2 Šarpėjus 1 1 2 Basetas 0 1 1 Biglis 1 0 1 Anglų sprinerspanielis 0 1 1 Samojedas 0 1 1 Iš viso 19 20 39
Lokalizuota histiocitinė sarkoma yra greitai auganti, pavienė, vietiškai invazinė minkšto audinio masė, pasižyminti vidutiniu - aukštu metastaziniu potencialu (42). Ji infiltruoja giliąją dermą, skeleto raumenis, fascijas (40). Tokie pažeidimai anksčiau buvo priskiriami piktybinei fibrozinei histiocitomai (45). Diseminuota histiocitinė sarkoma – tai multisisteminė liga, pasireiškianti navikais, susidarančiais vienu metu įvairiuose organuose (46).
LHS dažniausiai susidaro galūnių odoje ar poodyje, tačiau gali susidaryti ir kituose organuose. Lygiaplaukiams retriveriams LHS dažniausiai susidaro giliuose galūnių raumenyse arba arti sąnarių, dažniausiai alkūnėse (43). Diseminuota sarkoma - tai multisisteminė liga, pasireiškianti
17 navikais, susidarančiais vienu metu įvairiuose organuose (46). Pirmiausia navikai susidaro blužnyje, plaučiuose ir kaulų čiulpuose, vėliau kepenyse ir limfiniuose mazguose (40).
LHS histologiškai atrodo kaip pleomorfinių histiocitinių ląstelių gausi masė. Šios ląstelės pasižymi ryškia anizocitoze ir gausia eozinofiline citoplazma, kuri gali būti su smulkiomis granulėmis, arba putota. Branduoliai ženkliai skiriasi savo dydžiu ir forma, dažniausiai būna ląstelės centre ir turi gerai matomus, įvairaus dydžio branduolėlius (40). DHS histologiškai matomos nuo vidutinio iki didelio dydžio histiocitinės ląstelės, kurios gali būti išsidėsčiusios pavieniui, arba sudaryti nedidelius agregatus. Branduoliai gali būti ovalios arba inksto formos, dažniausiai išsidėstę ekscentriškai, turi gerai matomą, kartais ne vieną, branduolėlį. Citoplazmoje dažnai būna vakuolių ir hemosiderino granulių (47). Ląstelės gali būti apvalios arba netaisyklingos formos. Šios ląstelės turi gausią, blyškią, bazofilinę citoplazmą (5).
Diseminuotos sarkomos prognozė bloga. Remiantis kelių tyrimų duomenimis, išgyvenamumo trukmės mediana buvo 106 dienos (nuo 2 iki 884 dienų), o vienus metus išgyvena nuo 0 proc. iki 30 proc. sergančių šunų (48). Berno zenenhundų veislės šunys nuo diagnozės išgyvena vidutiniškai 49 dienas (39). LHS prognozė priklauso nuo ligos išplitimo ir nuo to, ar yra susidariusių metastazių, ar ne. Deja, dažniausiai histiocitinė sarkoma susijusi su bloga prognoze šunims, nes diagnozės metu jau būna metastazių. Tolimos metastazės susidaro 70–91 proc. šunų. Kitų šaltinių duomenimis metastazės susidaro 60 proc. atvejų ir dažniausiai šis navikas metastazuoja į limfinius mazgus (40). 16 šunų, sergančių lokalizuota histiocitine sarkoma, ir gydomų agresyvia vietine terapija, bei chemoterapija, išgyvenamumo trukmės mediana buvo 568 dienos (49).
1.4.5. Piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai
Piktybiniai periferinio nervo apvalkalo navikai (PPNAN), kurie susidaro iš endoneuriumo fibroblastų ir/arba Švano ląstelių, yra palyginti reti tarp gyvūnų, išskyrus šunis. Remiantis vienu tyrimu, PPNAN sudaro 26,6 proc. visų šunų nervų sistemos navikų (50). PPNAN yra retai nustatomi katėms. Penkerius metus trukusiame tyrime, kurio metu buvo ištirti 59 periferinio nervo apvalkalo navikai iš 53 kačių, nustatyta, kad lytis piktybinio šio tipo navikų pasireiškimo dažnumui įtakos neturi. Vidutinis sirgusių kačių amžius buvo 11 metų. Tyrime taip pat nustatyta, kad 38 proc. kačių, kurioms nustatyta PPNAN buvo grynaveislės, tačiau konkrečios veislės predispozicija nenustatyta (51). Remiantis vienu tyrimu, vidutinis šunų, sergančių PPNAN amžius yra 10,6 metų. Šunų tarpe veislės predispozicija nenustatyta, tačiau vieno tyrimo metu iš 11 sirgusių šunų, net 4 buvo Šetlando aviganių veislės (52).
Piktybiniams periferinio nervo apvalkalo navikams priskiriama neurofibrosarkoma ir piktybinė Švanoma.
PPNAN būna neinkapsuliuotas, invazinis (53). Navikai būna kieti, nuo balkšvos iki tamsesnės spalvos, blizgantys, gali būti išopėję (51).
18 Vieno tyrimo duomenimis, katėms šie navikai dažniausiai būna susidarę galvos srityje (4). Kito tyrimo metu 75 proc. PPNAN katėms buvo nustatyti galvoje, kakle ir galūnėse (51). Šunims PPNAN dažniausiai apima petinį arba juosmenį nervų rezginius (53).
Naviko ląstelės būna verpstės arba ovalios formos. Kitos netipinės ląstelės turi gausiai grūdėtą citoplazmą arba yra didelės daugiabranduolės ląstelės. Dauguma ląstelių, sudarančių PPNAN yra išsidėsčiusios mažais susipynusiais pluoštais, su įsiterpiančiu įvairiu kiekiu kolageniškos arba gleivingos stromos (4).
Yra aprašytų PPNAN metastazavimo atvejų šunims į plaučius, tuo tarpu katėms metastazavimo atvejų literatūroje aprašytų nėra (54). Japonijoje atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, kad visi 11 šunų, kuriems chirurgiškai buvo pašalintas PPNAN, mirė per ateinančius dvejus metus po operacijos (52). Navikas yra linkęs recidyvuoti, kačių tarpe recidyvuoja apie 30 proc. atvejų (51).
1.4.6. Limfosarkoma
Limfosarkoma, kitaip vadinama piktybine limfoma, yra viena iš dažniausių navikų rūšių, nustatomų šunims ir katėms. Navikas nustatomas vidutiniškai 33 iš 100 000 šunų. Šis navikas dažniausiai nustatomas vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims (amžiaus mediana nuo 6 iki 9 metų) (55). Tyrimo, kuriame buvo analizuojamos kačių limfosarkomos, metu nustatyta, kad 18 iš 20 sergančių kačių buvo vyresnės, nei 6 metų amžiaus. Šio tipo navikas dažniau nustatomas bokserių, bulmastifų ir buldogų veislės šunims. Kitos veislės, kurioms nustatyta padidėjusi rizika susirgti limfoma yra basethaundai, senbernarai, škotų terjerai, erdelio terjerai, labradoro retriveriai ir rotveileriai (45). Lyties predispozicija nenustatyta nei šunų, nei kačių tarpe.
Dažniausiai nustatoma multicentrinė, rečiau alimentinė, mediastinalinė, odos ir ekstranodalinė formos. Ekstranodalinės formos atveju navikas dažniausiai nustatomas inkstuose, centrinėje nervų sistemoje, akyse, kauluose, sėklidėse (55). Kačių tarpe dažniausiai nustatoma alimentinės formos limfoma (56).
Ligos prognozė varijuoja ir manoma, kad daug faktorių daro įtaką išgyvenimo trukmei. Pagrindiniai faktoriai yra ligos klinikinė stadija ir gyvūno sveikatos būklė. Šunys, kuriems nustatyta I ar II ligos stadija, turi palankesnę ligos prognozę, nei tie, kuriems nustatyta pažengusi ligos stadija. Palankesnę ligos prognozę taip pat turi ir tie šunys, kurie ligos diagnozavimo metu yra sveiki, nei tie, kurie sergantys. Negydant naviko, dauguma šunų miršta per 4–6 savaites (55). Kačių, kurioms taikytas chemoterapinis gydymas, gyvenimo trukmės mediana yra 210 dienų (57).
19 1 pav. Limfosarkoma (HE, 400x).
1.4.7. Hemangiosarkoma
Hemangiosarkoma yra piktybinis navikas, susidarantis iš pakitusių kraujagyslių ir kapiliarų endotelio ląstelių. Šunims nustatomas dažniau, nei kitoms gyvūnų rūšims ir siejamas su dideliu mirtingumu. Šis navikas sudaro nuo 0,3 iki 2,0 proc. visų šunų navikų ir apie 7 proc. visų piktybinių šunų navikų (58). Vokiečių aviganiams, bokseriams, auksaspalviams retriveriams ir Labradoro retriveriams šis navikas nustatomas dažniau, nei kitoms šunų veislėms. Odos hemangiosarkoma dažniau susidaro greihaundų, vipetų, Amerikiečių pitbulterjerų veislės šunims (4). Katėms hemangiosarkomos susidaro žymiai rečiau, nei šunims.
Nors tikslios susidarymo priežastys nežinomos, tačiau tai, kad kai kurioms veislėms navikas nustatomas dažniau, nei kitoms, gali reikšti, kad navikas yra paveldimas. Odos hemangiosarkomų susidaryme yra ryšys tarp navikų susidarymo ir saulės poveikio (5).
Navikas iškilęs, blogai apribotas, išopėjęs, kraujingas, plinta vietiškai (5). Odos ar poodinių audinių hemangiosarkoma būna pavienė, ryškiomis ribomis, nuo raudonai rudos iki juodos spalvos, konsistencija gali būti minkšta arba kieta, pjaunant naviką išsiskiria kraujas (4).
Trys dažniausios hemangiosarkomų susidarymo vietos yra blužnis (nuo 28 proc. iki 50 proc.), dešinysis prieširdis (nuo 3 proc. iki 50 proc.) ir oda ar poodiniai audiniai (17 proc.) (32). Odos hemangiosarkoma dažniausiai pasitaiko tose odos vietose, kur plona plaukų danga - apatinė pilvo siena šunims, ausies kaušeliai katėms (5). Taip pat dažnai navikai katėms susidaro ant akių vokų, galūnėse, letenose (4).
Neoplastinės ląstelės gali būti įvairios formos - verpstės, daugiakampės ar kiaušinio. Ląstelių branduoliai gerai matomi, pleomorfiniai ir hiperchromatiniai (4). Ląstelių negausu, daug eritrocitų.
20 Esant solidinei anaplastinei hemangiosarkomai, galima rasti didelių ir labai didelių ląstelių telkinių, sudarytų iš labai pleomorfinių ląstelių (5) (2 pav.).
Vidaus organų hemangiosarkomos yra labai agresyvūs navikai ir ligos prognozė būna bloga. Esant hemangiosarkomai blužnyje, išgyvenamumo trukmės mediana po splenektomijos šunims yra 1,6 mėnesio (59). Mirtis dažnai susijusi su mazgelių ir masių plyšimu ir dėl to išsiliejusiu krauju į pilvo ertmę ar perikardą. Odos hemangiosarkomos yra mažiau agresyvios, jos rečiau metastazuoja ir išgyvenimo trukmė sergant jomis, būna ilgesnė (4). Jei navikas susidaro blužnyje - kepenys, taukinė ir plaučiai yra dažniausios vietos į kurias jis metastazuoja hematogeniniu keliu arba vietiškai (32).
2 pav. Hemangiosarkoma (HE, 400x). 1.4.8. Lejomiosarkoma
Lejomiosarkoma - tai lygiųjų raumenų navikas. Lejomiosarkomos yra antras pagal dažnumą virškinamojo trakto navikas šunims. Vieno tyrimo duomenimis žarnų lejomiosarkomos patelėms nustatomos dvigubai dažniau, nei patinams, tačiau vėlesni tyrimai lyties predispozicijos nenustatė. Nors žarnų lejomiosarkoma yra diagnozuota 17 mėnesių šuniui, dauguma atvejų šis navikas nustatomas 10 metų ir vyresniems šunims. Vidutinis šunų, sergančių skrandžio lejomiosarkoma amžius yra 7 metai, o žarnų lejomiosarkoma - 11 metų. Žarnų lejomiosarkomos nustatomos visoms šunų veislėms ir nors gali būti dažniau nustatomos mišrūnams, 44 lejomiosarkomų atvejus tyrusiame tyrime veislės predispozicija nustatyta nebuvo. Vieno tyrimo duomenimis, vokiečių aviganiai gali turėti didesnį polinkį sirgti lejomiosarkomomis. Katėms lejomiosarkomos nustatomos daug rečiau. Yra atvejų, kai jos nustatomos jaunoms dvejų metų katėms, tačiau dažniausiai
21 lejomiosarkomos nustatomos vidutinio ir vyresnio amžiaus katėms. Veislės ar lyties predispozicija nenustatyta (4).
Penkis metus trukusio tyrimo metu, kuris buvo atliktas „The Animal Medical Center“, nustatyta, kad 23 iš 44 lejomiosarkomų šunims buvo susidariusios virškinamajame trakte. Kita didelė dalis, tai yra 16 iš 44, susidarė blužnyje (4).
Lejomiosarkomos yra kietos konsistencijos, kreminės spalvos ir gali turėti ryškias hemoragijas. Daugybinės nekrozės zonos suteikia lejomiosarkomoms cistinę arba multicistinę išvaizdą (4).
Histologiškai lejomiosarkomose randamos ląstelės, kurių branduoliai žymiai ištįsę, hipochromatiniai. Taip pat matomos anaplastinės ląstelės, iš kurių kai kurios yra daugiabranduolės, su aukštu mitoziniu indeksu (19).
Šunų gyvenimo trukmė po chirurginio gydymo trunka nuo 0 iki 47 mėnesių, gyvenimo trukmės mediana yra maždaug 12 mėnesių (60). Remiantis keliais tyrimais, lejomiosarkomų metastazinis potencialas operacijos metu yra nuo žemo iki vidutinio ir varijuoja nuo 16 proc. iki 37,5 proc. Dažniausiai navikas metastazuoja į limfinius mazgus, peritoniumą ir kepenis (60). Kito tyrimo duomenis, net 50 proc. šunų buvo nustatytos metastazės (61).
1.4.9. Sinovinė sarkoma
Sinovinė sarkoma yra retas navikas. Vystosi iš bursų, sąnarių kapsulės, sausgyslių makščių (5). Tarp šunų šis navikas dažniausiai nustatomas didelių, bet ne labai didelių veislių šunims ir nėra konkrečios veislės predispozicijos. Šis navikas dažniau nustatomas patinams, nei patelėms (santykiu 3:2), o sergančių šunų amžius labai plautus (nuo 12 mėnesių iki 15 metų), tačiau dažniausiai jis nustatomas vidutinio amžiaus šunims (62).
Sinovinės sarkomos dažniausios susidarymo vietos retėjančia tvarka yra kelio girnelė, alkūne, petis, čiurna, riešas ir klubas (63).
Sinovinė sarkoma atrodo sudaryta iš suspaustų, tamsios spalvos audinio skiltelių. Naviko ribos ryškios ir jis atrodo inkapsuliuotas. Perpjovus naviką matomas lygios tekstūros audinys, kuris dažnai turi tamsias zonas, susidariusias iš hemoragijų, ir šviesias zonas, susidariusias iš nekrozuotų vietų. Kai kuriuose navikuose gerai matomos cistiškos vietos, pripildytos gleivingo skysčio.
Vieno tyrimo duomenimis, vidutinė gyvenimo trukmė nuo diagnozės iki šuns mirties arba eutanazijos yra 31,8 mėnesiai (nuo 0 iki 74 mėnesių) (64). Vieno tyrimo duomenimis, dvidešimtyje iš 37 (54 proc.) atvejų susidarė metastazės. Dažniausiai metastazės susidarė plaučiuose (n=10), limfiniuose mazguose (n=10), rečiau inkstuose, blužnyje, krūtinės pleuroje, kepenyse ir širdyje (63).
Preparatuose randamos dviejų rūšių ląstelės: vienos - šeivos formos, kitos - epiteloidinės, panašios į sinovijos ląsteles. Didelės, pleomorfinės mezenchiminės ląstelės, panašios į osteoklastus,
22 randamos sinovijoje. Kartais randami neutrofilai. Šunims randamos didelės, daugiakampės, šeivinės, pleomorfinės ląstelės, išsidėsčiusios grupėmis. Ryški anizokariozė (5).
1.4.10. Chondrosarkoma
Chondrosarkoma yra piktybinis navikas, susidarantis iš ląstelių, gaminančių kremzlinę tarpląstelinę medžiagą. Chondrosarkoma yra antras pagal dažnumą pirminis šunų kaulų navikas ir sudaro nuo 5 proc. ik 10 proc. visų pirminių šunų kaulų navikų (32). Tyrime, kuriame buvo ištirti 97 chondrosarkomomis sergantys šunys, nustatyta, kad vidutinis sergančių amžius 8,7 metai (nuo 1 iki 15 metų). Sirgo daugiausia vidutinių ir didelių veislių šunys, o auksaspalviai retriveriai turi 3,12 karto didesnę tikimybę susirgti šia liga, nei kitų veislių šunys (65). Kitų šaltinių duomenimis, navikas dažnai nustatomas bokseriams, vokiečių aviganiams, auksaspalviams retriveriams ir mišrūnams, tačiau retai nustatomas mažų ir labai didelių veislių šunims. Lyties predispozicija nenustatyta (4).
Veterinarinėje medicinoje chondrosarkomos skirstomos į susidarančias skelete ir ne skelete (66). Nors chondrosarkomos dažniausiai susidaro arba iš kremzlinių struktūrų, arba iš kaulų, susidariusių iš chondroidinių ląstelių, jos taip pat gali susidaryti vietose, kur kremzlės paprastai nėra randamos (65). Šunų populiacijoje ne skelete susidarančios chondrosarkomos sudaro nuo 1 proc. iki 13 proc. visų chondrosarkomų. Ne skelete susidarančios chondrosarkomos randamos plaučiuose, taukinėje, perikarde, dešiniame prieširdyje ir pilvaplėvėje (67). Skelete susidarančios chondrosarkomos dažniausiai susidaro plokščiuosiuose kauluose. Viename didelės apimties tyrime nustatyta, kad net 61 proc. chondrosarkomų susidaro plokščiuosiuose kauluose, ypatingai daug nosies ertmėje ir šonkauliuose (4).
Chondrosarkomos susidaro labai didelės, jei leidžiama joms augti be chirurginio pašalinimo. Perpjovus naviką, daugumos chondrosarkomų audinys primena hialininę kremzlę. Navikas susidaro iš daugelio mažų mazgelių, kurių audinys varijuoja nuo minkšto iki vidutiniškai kieto, o spalva nuo baltos iki pilkai baltos ir melsvai baltos. Dažnai centrinėse naviko srityse yra vietų, kurios yra pilkšvos rūdžių spalvos ir pasižymi gleivėta konsistencija. Tokios gleivingos vietos yra būdingos nosies ertmės chondrosarkomoms (4).
Preparatuose matoma daug kremzlinės tarpląstelinės medžiagos. Randami pavieniai chondroblastai. Ląstelių piktybiškumo kriterijai nėra labai ryškiai išreikšti. Gali būti padidėjęs branduolio ir citoplazmos santykis, hiperchromazija, anizokariozė. Branduolėliai, jei jie yra, būna pavieniai, smulkūs, taisyklingi. Gali būti dvibranduolių ląstelių ir mitozių (5).
Chondrosarkomų metastazinis potencialas ribotas, jos susidaro nuo 0 proc. iki 20,5 proc. atvejų (68). Dažniausiai navikas metastazuoja į plaučius, tačiau gali ir į kitus organus, tokius kaip inkstai, kepenys, širdis, skeletas (4). Nosies ertmės chondrosarkomos metastazuoja rečiau. Šunų,
23 kuriems nustatyta chondrosarkoma skelete, išgyvenamumo trukmės mediana yra nuo 201 iki 1080 dienų (67).
1.4.11. Osteosarkoma
Osteosarkoma - tai piktybinis kaulų navikas, sudarantis apie 3–4 proc. visų šunų piktybinių navikų (5). Osteosarkomos sudaro nuo 80 proc. iki 90 proc. visų pirminių šunų kaulų navikų (32). Katėms šis navikas nustatomas retai - naviko dažnumas 3.1–4.9 atvejai 100 000 kačių (69). Osteosarkomos dažniausiai diagnozuojamos vidutinio ir vyresnio amžiaus šunims. Sergančių šunų amžiau mediana yra 7 metai (32). Katėms šio tipo navikas nustatomas vyresniame amžiuje, sergančiųjų amžiaus vidurkis yra 10,9 metai (70). Gerai žinoma, kad osteosarkomos dažniausiai nustatomos didelių ir labai didelių veislių šunims (32). Rizika susirgti osteosarkoma tarp labai didelių (daugiau kaip 40 kg.) ir didelių (nuo 20 kg. iki 40kg.) veislių šunų yra atitinkamai 60,9 ir 7,9 karto didesnė, nei rizika susirgti mažų veislių šunims (mažiau, nei 10 kg.) (4). Veislės, kurios turi didžiausią riziką susirgti osteosarkomomis yra šios: dobermanai, vokiečių aviganiai, auksaspalviai retriveriai, vokiečių dogai, airių seteriai, rotveileriai, senbernarai, airių vilkogaudžiai, dirhaundai, rusų kurtai, greihaundai ir leonbergeriai. Tačiau nėra nustatyta, ar veislė, ar veislės nulemtas šuns dydis, predisponuoja naviko susidarymą. Dauguma šaltinių nurodo, kad šis navikas dažniau nustatomas patinams, nei patelėms (71). Veislės predispozicija katėms nenustatyta.
Dažniausiai osteosarkomos susidaro galūnėse (64 proc.), rečiau ašiniame skelete (šonkauliuose ir kaukolėje 28,5 proc.) ir rečiausiai susidaro ne skelete (7,5 proc.) (72). Galūnių osteosarkomos dažniau susidaro priekinėse, nei užpakalinėse galūnėse, o ne skelete susidarančios sarkomos dažniausiai susidaro visceraliniuose organuose (antinksčiuose, akyse, skrandžio raištyje, klubinėje žarnoje, inkstuose, kepenyse, blužnyje, sėklidėse ir vaginoje) (73). Katėms osteosarkomos taip pat dažniau susidaro galūnėse, tačiau, kitaip nei šunims, dažniau nustatomos užpakalinėse, o ne priekinėse galūnėse (69).
Makroskopiškai matoma padidėjusi pažeisto kaulo apimtis. Pjūvyje matoma edema ir susidaręs osteofibrozinis audinys. Vystosi aplinkinių raumenų atrofija ir padidėja, bei sukietėja regioniniai limfiniai mazgai. Kaulo lūžis naviko susidarymo vietoje yra nereta komplikacija. Kartais ši komplikacija išsivysto pačioje naviko susidarymo pradžioje, tačiau dažniausiai, pažengusiose naviko stadijose (19).
Osteosarkomų ląstelės varijuoja - nuo gerai diferencijuotos sarkomos, kurios ląstelės turi nedidelius piktybiškumo požymius, iki nesubrendusių ląstelių sarkomų, kaip osteoblastinė osteosarkoma, kurios osteoblastams būdinga ryški ląstelių ir branduolio dydžio variacija ir kiti ryškūs piktybiškumo požymiai (didelis branduolio ir citoplazmos santykis, ryški hiperchromazija, bei ryški anizokariozė). Branduolėliai dažnai yra dideli ir netaisyklingi, jie gali būti dauginiai. Kai kada ląstelės gali turėti nespecifinį grūdėtumą (5).
24 Šunų, sergančių osteosarkoma ir gydytų chirurgiškai bei chemoterapija, išgyvenamumo trukmės mediana yra nuo 5 iki 13 mėnesių. Tais atvejais, kai diagnozės metu yra matomų metastazių, išgyvenamumo trukmės mediana sutrumpėja dviem mėnesiais (32). 80 proc. osteosarkomimis sergančių šunų miršta dėl naviko metastazių į plaučius (71). Metastazių susidarymas ir gyvūno mirtingumas priklauso nuo naviko lokalizacijos. Jei navikas lokalizuotas distalinėje stipinkaulio dalyje, metastazių susidarymo tikimybė mažesnė, nei tais atvejais, kai navikas lokalizuotas proksimaliniame žastikaulyje, distaliniame šlaunikaulyje ar proksimaliniame blauzdikaulyje (74).
25
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimai atlikti 2012 m. sausio–2015 m. balandžio mėn. laikotarpiu LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Patologijos centre, bei LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje. LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo analizuojami duomenys apie gydytas kates ir šunis, jų veislę, amžių, lytį, svorį ir atrinkti gyvūnai, kuriems nustatyti navikiniai susirgimai ir imti mėginiai histopatologiniam tyrimui. LSMU VA Užkrečiamujų ligų katedros Patologijos centre buvo vertinta kiek dažnai ir kokio tipo sarkomos histopatologiškai nustatomos šunims ir katėms, taip pat atliktas putliųjų ląstelių skaičiavimas sarkomų preparatuose.
2.1. Histopatologinis tyrimas
2.1.1. Mėginių paruošimas dažymui
Bioptatų audiniai histologiniams preparatams buvo pjaunami pusiau automatiniu rotaciniu mikrotomu „Sacura Accu – Cut SRM“, kad matytųsi tik vienas ląstelių sluoksnis - 4 mikrometrų storio pjūviais. Ant objektinių stiklelių perkelti pjūviai buvo džiovinami ant termostatu reguliuojamos kaitinimo plokštės, vėliau 24 val. laikomi 37 ºC termostate. Prieš dažant pjūviai deparafinuojami. Tam jie du kartus merkiami į ksileną po 5–6 min. Po to du kartus po 2 min. merkiami į 96° etilo alkoholį. Vėliau pjūviai laikomi distiliuotame vandenyje 2–3 min. tam, kad pašalinti alkoholį.
2.1.2. Histologinių preparatų dažymas Gimzos metodu
Pradžioje sumaišomas Gimzos tirpalas iš 80 ml. distiliuoto vandens ir 20 ml. Gimzos dažų. Šiame tirpale preparatas laikomas 1 val. Po to į 100 ml. distiliuoto vandens įlašinami 3–4 lašai ledinės acto rūgšties. Šis tirpalas užlašinamas ant preparato ir palaikomas kelias sekundes (3 pav.). Po dažymo pjūviai kelias sekundes dehidratuojami 96° etilo alkoholyje ir skaidrinami 2 min. ksilene. Pabaigoje preparatai uždengiami dengiamuoju stikleliu.
26 3 pav. Histologinių preparatų dažymas Gimzos metodu.
2.1.3. Histologinių preparatų tyrimas
Histologiniai mėginių tyrimai buvo atliekami OLYMPUS BX41 mikroskopu, fotografuojant OLYMPUS fotoaparatu. Mėginiai, dažyti hemotoksilinu - eozinu, buvo analizuoti norint nustatyti sarkomos tipą. Mėginiuose, dažytose Gimzos metodu, buvo skaičiuojamas putliųjų ląstelių skaičius. Putliosios ląstelės buvo skaičiuojamos 5 regėjimo laukuose, kuriuose matomas didžiausias putliųjų ląstelių skaičius, ir buvo išvestas ląstelių skaičiaus aritmetinis vidurkis.
2.2. Statistinė analizė
Duomenys buvo grupuojami pagal gyvūno rūšį, sarkomos tipą, gyvūno veislę, lyti, amžių, bei svorį. Paskaičiuotas navikų pasireiškimo dažnumas tarp visų tyrimo laikotarpiu LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje gydytų pacientų, taip pat sarkomų dalis visų diagnozuotų navikų atžvilgiu. Analizuojant buvo siekiama nustatyti gyvūnų veislės, amžiaus, lyties ir svorio įtaką sarkomų pasireiškimui. Gauti duomenys buvo statistiškai apdorojami programa „Microsoft Excel“ (2010).
27
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Bendri tyrimo rezultatai
Nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. LSMU VA L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje lankėsi 19 239 šunys ir 5 172 katės. Per tą patį laikotarpį klinikoje navikiniai susirgimai buvo diagnozuoti 632 šunims (4 pav.) ir 83 katėms (5 pav.).
4. pav. Šunų ligų pasiskirstymas 2012–2015 metais.
5 pav. Kačių ligų pasiskirstymas 2012–2015 metais.
97%
3%
Šunų ligų pasiskirstymas 2012 - 2015 metais
Kitos ligos Navikiniai susirgimai
98%
2%
Kačių ligų pasiskirstymas 2012 - 2015 metais
28 Iš šunims diagnozuotų 632 navikinių susirgimų, atlikus histopatologinį tyrimą, buvo diagnozuotos 26 sarkomos (6 pav.). Katėms, iš 83 diagnozuotų navikinių susirgimų, atlikus histopatologinį tyrimą nustatytos 5 sarkomos (7 pav.).
6 pav. Šunų navikinių susirgimų pasiskirstymas.
7 pav. Kačių navikinių susirgimų pasiskirstymas.
96%
4%
Šunų navikinių susirigimų pasiskirstymas
Kiti navikai Sarkomos
94%
6%
Kačių navikinių susirgimų pasiskirstymas
29 Išanalizavus šunų sarkomų histologinius preparatus (n=26), buvo nustatyti šie sarkomų tipai: histiocitinė sarkoma (n=8), osteosarkoma (n=7), fibrosarkoma (n=6), hemangiosarkoma (n=3), limfosarkoma (n=1), lejomiosarkoma (n=1) (8 pav.). Kačių tarpe (n=5) buvo nustatytos fibrosarkomos (n=3), bei osteosarkomos (n=2) (9 pav.). Šunų tarpe daugiausia nustatyta histiocitinių sarkomų, kačių – fibrosarkomų.
8 pav. Sarkomų tipų pasiskirstymas šunų tarpe.
9 pav. Sarkomų tipų pasiskirstymas kačių tarpe. 23%
30% 27%
4% 4% 12%
Sarkomų tipų pasiskirstymas šunų tarpe
Fibrosarkoma Histiocitinė sarkoma Osteosarkoma Limfosarkoma Lejomiosarkoma Hemangiosarkoma
60%
40%
Sarkomų tipų pasiskirstymas kačių tarpe
30 Buvo suskaičiuota, keliems skirtingų veislių šunims buvo nustatytos sarkomos ir kokią procentinę, visų šunų, sergančių sarkomomis, dalį kiekviena veislė sudarė (2 lent.). Tokie patys skaičiavimai buvo atlikti ir kačių sarkomoms (3 lent.). Nustatyta, kad šunų tarpe sarkomomis dažniausiai serga vokiečių aviganiai (19,25 proc.). Grynaveisliai šunys sudarė didžiąją dalį sergančių sarkomomis šunų (96,15 proc.). Kačių tarpe sarkomos dažniau nustatytos mišrūnėms (40,00 proc.).
2 lentelė. Šunų veislės įtaka sarkomų pasireiškimui.
Veislė Šunų skaičius % (n=26)
Mišrūnas 1 3,85% Vokiečių aviganis 5 19,25% Šarpėjus 1 3,85% Bokseris 1 3,85% Anglų kokerspanielis 4 15,40% Mitelšnauceris 1 3,85% Stafordšyro bulterjeras 2 7,70% Šeltis 1 3,85% Biglis 1 3,85%
Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2 7,70%
Rusų spanielis 1 3,85% Bobteilas 1 3,85% Prancūzų buldogas 1 3,85% Rotveileris 2 7,70% Vokiečių dogas 1 3,85% Berno zenenhundas 1 3,85% Iš viso 26 100,00 %
3 lentelė. Kačių veislės įtaka sarkomų pasireiškimui.
Veislė Kačių skaičius % (n=5)
Mišrūnas 2 40,00%
Rusų mėlynoji 1 20,00%
Persų 1 20,00%
Kanados sfinkas 1 20,00%
31 Tirti gyvūnai sugrupuoti į keturias amžiaus grupes: iki 1 metų, nuo 1 iki 5 metų, nuo 6 iki 10 metų ir vyresni, nei 10 metų. Analizuojant šunų grupę, nustatyta, kad šunų, jaunesnių, kaip 1 metai sergančių sarkomomis nebuvo. Grupėje nuo 1 iki 5 metų buvo 10 sergančių šunų, nuo 6 iki 10 metų - 11 sergančių šunų, o vyresnių, kaip 10 metų gyvūnų grupėje buvo 5 sergantys šunys. Daugiausia (42 proc.) sergančių šunų buvo 6–10 metų amžiaus. Sergančių šunų amžiaus vidurkis 6,8 metai, mediana - 7 metai. Jauniausias sergantis šuo buvo 2 metų amžiaus, vyriausias - 13 metų. Daugiausiai sarkomomis sergančių kačių buvo 6–10 metų amžiaus grupėje (n=2), kitose amžiaus grupėse sergančių kačių buvo po vieną. Sergančių kačių amžiaus vidurkis yra 7,9 metai, mediana - 10 metų. Jauniausia serganti katė buvo pusės metų amžiaus, vyriausia - 14 metų.
10 pav. Šunų amžiaus įtaka sarkomų pasireiškimui.
11 pav. Kačių amžiaus įtaka sarkomų pasireiškimui.
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%
<1 metų 1 - 5 metai 6 - 10 metai > 10 metų 0%
39% 42%
19%
Šunų amžiaus įtaka sarkomų pasireiškimui
0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40%
<1 metų 1 - 5 metai 6 - 10 metai > 10 metų
20% 20%
40%
20%
32 Šunų tarpe sergančių patinų buvo 13, o patelių taip pat 13 (12 pav.). Galima teigti, kad šunų lytis sergamumui sarkomomis įtakos neturi. Suskaičiavus gydytų kačių pasiskirstymą pagal lyti, paaiškėjo, kad patelių, sergančių sarkomomis buvo keturis kartus daugiau, nei patinų. Pagal gautus rezultatus būtų galima teigti, kad patelių tarpe sarkomos paplitusios labiau (13 pav.).
12 pav. Šunų lyties įtaka sarkomų pasireiškimui.
13 pav. Kačių lyties įtaka sarkomų pasireiškimui.
50%
50%
Šunų lyties įtaka sarkomų pasireiškimui
Patinai
Patelės
20%
80%
Kačių lyties įtaka sarkomų pasireiškimui
33
3.2. Fibrosarkomų rezultatų analizė
Norint nustatyti, ar gyvūno veislė turi įtakos fibrosarkomų susidarymui, buvo skaičiuojama, keliems veislės atstovams jos nustatytos. Nustatyta, kad tiek šunų (4 lent.), tiek kačių (5 lent.) tarpe veislė neturi įtakos fibrosarkomų pasireiškimui.
4 lentelė. Šunų veislės įtaka fibrosarkomų pasireiškimui.
Veislė Šunų skaičius % (n=6)
Mišrūnas 1 16,67% Šarpėjus 1 16,67% Stafordšyro bulterjeras 1 16,67% Vokiečių aviganis 1 16,67% Anglų kokerspanielis 1 16,67% Biglis 1 16,67% Iš viso 6 100,00%
5 lentelė. Kačių veislės įtaka fibrosarkomų pasireiškimui.
Veislė Kačių skaičius % (n=3)
Rusų mėlynoji 1 33,33%
Mišrūnė 1 33,33%
Kanados sfinksas 1 33,33%
Iš viso 3 100,00%
Pagal tyrimo duomenis, suskirsčius šunis ir kates į keturias amžiaus grupes (<1 metų; 1–5 metų; 6–10 metų ir >10 metų), nustatyta, kad šunų tarpe 1–5 metų, 6–10 metų ir >10 metų grupėse buvo vienodas sergančių šunų skaičius - po du šunis (n=2). Grupėje iki 1 metų amžiaus sergančių šunų nebuvo. Jauniausias šuo, kuriam nustatyta fibrosarkoma buvo 3 metų amžiaus, vyriausias 11 metų amžiaus. Šunų, sergančių fibrosarkomomis, amžiaus vidurkis yra 7,3 metai, mediana - 7 metai. Tarp kačių, po vieną sergančią katę buvo <1 metų, 1–5 metų ir 6–10 metų grupėse, tačiau nebuvo nė vienos, vyresnės, kaip 10 metų katės, kuriai nustatyta fibrosarkoma. Sergančių kačių amžiaus vidurkis 5,2 metai, mediana - 5 metai. Pagal gautus rezultatus galima teigti, kad amžius fibrosarkomų pasireiškimui įtakos neturi.
Tarp sergančių fibrosarkomomis šunų buvo 4 patinai ir 2 patelės. Patinai sudarė 66,67 % sergančių šunų, o patelės - 33,33 %. Pagal gautus rezultatus galima teigti, kad patinų tarpe fibrosarkomos paplitusios labiau. Kačių tarpe fibrosarkomomis sirgo 2 patelės (66,67 %) ir vienas patinas (33,33 %). Patelės fibrosarkomomis kačių tarpe serga dažniau.
34
3.3. Histiocitinių sarkomų rezultatų analizė
Šio tipo sarkoma buvo nustatyta tik šunims. Norint nustatyti, ar šunų veislė daro įtaką histiocitinių sarkomų susidarymui, buvo skaičiuojama keliems skirtingų veislių šunims per tyrimo laikotarpį nustatytos histiocitinės sarkomos. Nustatyta, kad histiocitinės sarkomos buvo dvigubai dažniau nustatytos anglų kokerspanieliams ir vakarų Škotijos baltiesiems terjerams, nei kitoms veislėms (6 lent.).
6 lentelė. Šunų veislės įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui.
Veislė Šunų skaičius % (n=3)
Vokiečių aviganis 1 12,50 %
Bokseris 1 12,50 %
Anglų kokerspanielis 2 25,00 %
Mitelšnauceris 1 12,50 %
Vakarų Škotijos baltasis terjeras 2 25,00 %
Prancūzų buldogas 1 12,50 %
Iš viso 8 100,00 %
Šunys, kuriems buvo nustatyta histiocitinė sarkoma, tyrimo metu suskirstyti į keturias amžiaus grupes: <1 metų; 1–5 metų; 6–10 metų ir >10 metų. Išanalizavus duomenis nustatyta, kad daugiausia histiocitine sarkoma sergančių šunų priklauso 1–5 metų grupei (n=5) (14 pav.). Sergančių šunų amžiaus vidurkis - 4,75 metai, mediana - 4 metai. Jauniausias histiocitine sarkoma sirgęs šuo buvo 2 metų, vyriausias - 11 metų. Remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad amžius daro įtaką histiocitinių sarkomų pasireiškimui.
14 pav. Šunų amžiaus įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui.
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%
<1 metų 1 - 5 metai 6 - 10 metai > 10 metų 0%
62.50%
25.00%
12.50%
35 Analizuojant šunų lyties įtaką histiocitinių sarkomų susidarymui nustatyta, kad patelėms šio tipo sarkomos pasireiškė tris kartus dažniau (15 pav.). Remiantis gautais duomenimis, galima būtų teigti, kad moteriška lytis šunų tarpe turi įtakos histiocitinių sarkomų pasireiškimui.
15 pav. Lyties įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui.
3.4. Osteosarkomų rezultatų analizė
Norint nustatyti veislės įtaką osteosarkomų susidarymui buvo analizuojama kokių veislių atstovams šio tipo navikas buvo nustatytas, bei apskaičiuota procentinė kiekvienos veislės dalis visoje grupėje. Nustatyta, kad osteosarkomos rotveilerių veislės šunims pasireiškia du kartus dažniau, nei kitų veislių atstovams (7 lent.). Kačių grupėje osteosarkoma buvo diagnozuota dviejų veislių atstovams – mišrūnei ir Persų veislės katei.
7 lentelė. Šunų veislės įtaka osteosarkomų pasireiškimui.
Veislė Šunų skaičius % (n=3)
Rusų spanielis 1 14,28% Stafordšyro bulterjeras 1 14,28% Vokiečių dogas 1 14,28% Rotveileris 2 28,57% Vokiečių aviganis 1 14,28% Berno zenenhundas 1 14,28% Iš viso 7 100,00%
Išanalizavus šunų, kuriems nustatyta osteosarkoma, amžių, jie suskirstyti į keturias amžiaus grupes: <1 metų; 1–5 metų; 6–10 metų ir >10 metų. Osteosarkomų nebuvo nustatyta jaunesniems,
25%
75%
Lyties įtaka histiocitinių sarkomų pasireiškimui
36 kaip 1 metai šunims. Grupėje nuo 1 iki 5 metų amžiaus buvo 2 sergantys šunys, nuo 6 iki 10 metų buvo daugiausia sergančių šunų - 5. Osteosarkoma nebuvo nustatyta nė vienam vyresniam, kaip 10 metų šuniui. Sergančių šunų amžiaus vidurkis 6,9 metai, o mediana 7 metai. Sergančių kačių amžiaus vidurkis 12 metų, mediana - taip pat 12 metų.
Tarp sergančių osteosarkomomis šunų buvo 4 patinai ir 3 patelės. Patinai sudarė 57 proc. sergančiųjų, patelės - 43 proc. Skirtumas tarp lyčių nežymus.
Norint nustatyti, ar šunų svoris daro įtaką sergamumui osteosarkomomis, tiriami gyvūnai buvo suskirstyti į tris svorio grupes: 10–20 kg., 20–40 kg., >40kg. Remiantis gautais duomenimis, galima teigti, kad osteosarkomos dažniau susidaro šunims, sveriantiems daugiau, kaip 40 kg. ir, kad svoris turi įtakos osteosarkomų pasireiškimui (16 pav.).
16 pav. Šunų svorio įtaka osteosarkomų pasireiškimui.
Siekiant nustatyti dažniausią osteosarkomų susidarymo vietą, gyvūnai buvo grupuojami remiantis naviko lokalizacija. Iš 7 sergančių šunų, 6 osteosarkoma nustatyta priekinėje kojoje ir 1 užpakalinėje. Iš to galima teigti, kad šunims osteosarkomos dažniau susidaro priekinėse, nei užpakalinėse galūnėse. Tarp kačių, 1 osteosarkoma nustatyta priekinėje kojoje ir 1 užpakalinėje. Mūsų tyrimo duomenimis, katėms osteosarkomos susidaro vienodai dažnai tiek priekinėje, tiek užpakalinėje kojoje. 0.00% 10.00% 20.00% 30.00% 40.00% 50.00% 60.00% 10 - 20 kg. 20 - 40 kg. > 40 kg. 28.57% 14.28% 57.14%
37
3.5. Putliųjų ląstelių skaičius sarkomose
8 lentelė. Putliųjų ląstelių skaičius sarkomose (regėjimo lauke, 400x).
Sarkomos tipas Putliųjų ląstelių skaičius
Limfosarkoma 11,6 Fibrosarkoma 42 Histiocitinė sarkoma 7,6 Histiocitinė sarkoma 3 Lejomiosarkoma 3,6 Fibrosarkoma 7 Histiocitinė sarkoma 3,6 Osteosarkoma 3,2 Fibrosarkoma 4,2 Histiocitinė sarkoma 30,6
