LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinika
Gintarė Ramunytė
Skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumas dermatofitoze:
diagnostikos, gydymo bei profilaktikos ypatumai
Differently kept cat morbidity dermatophytosis: diagnosis,
treatment and prevention
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBASDarbo vadovas: asist. Lina Babickaitė
2 DARBAS ATLIKTAS DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumas dermatofitoze: diagnostikos, gydymo bei profilaktikos ypatumai“.1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas,pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE/KLINIKOJE
(aprobacijos data) (katedros/klinikos vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1.
2.
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 SNTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Susirgimo etiologija ... 9 1.1. Klinikiniai požymiai ... 10 1.2. Diagnostikos metodai ... 111.2.1 Anamnezės rinkimas ir gyvūno klinikinis tyrimas ... 12
1.2.2. Tyrimas Vudo lempa bei plaukų tyrimas mikroskopu ... 13
1.2.3. Mikroskopinių grybų kultūros auginimas ant DTM komercinės terpės bei tyrimas mikroskopu ... 14
1.3.5. Odos biopsija ... 15
1.3. Mikroskopinių grybų identifikavimas. ... 15
1.4. Dermatofitozės diferencinė diagnostika ... 17
1.5. Gydymas ... 18
1.6. Profilaktika ... 20
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI ... 23
3.1.Lytis ... 23
3.2.Amžius ... 24
3.4. Kontaktas su kitais gyvūnais ... 26
3.5.Laikymo sąlygos ... 27 3.6. Klinikiniai požymiai ... 28 3.7. Laboratoriniai tyrimai ... 29 3.8. Gydymas ... 30 4.REZULTATŲ APTARIMA ... 32 IŠVADOS ... 36 REKOMENDACIJOS ... 37 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 38
4
SANTRAUKA
Baigiamasis magistrinisdarbasparuoštas tema: „Skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumas dermatofitoze: diagnostikos, gydymo bei profilaktikos ypatumai“.
Darbo tikslas: nustatyti skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumą dermatofitoze, įvertinti klinikinių požymių įvairovę, diagnostikos, gydymo bei profilaktikos ypatumus.
Darbą sudaro: 41 lapų, pateiktos5 lentelės, 21paveikslų, remtąsi 43 literatūros šaltiniais.
Darbas atliktas 2 pasirinktose Vilniaus veterinarijos smulkiųjų gyvūnų gydyklose. Ištyrus57dermatofitoze užsikrėtusiaskates,nustatyta klinikinių požymių įvairovė, nustatyta, kuriose kūno dalyse bei kokie dažniausiai buvo matomi simptomai.Nustatyta ir išanalizuota, kokie vaistiniai preparatai dažniausiai buvo pasirenkami gydant kates nuo dermatofitozės, pateiktos3 gydymo schemos. Taip pat, tiriamojo darbo metu buvo išanalizuoti kačių dermatofitozės diagnostikos metodai, jų privalumai ir trūkumai.
Tyrimo laikotarpiu,nuo2012 01 30 iki 2015 11 28pasirinktose Vilniaus veterinarijos smulkiųjų gyvūnų klinikose buvo nustatyta, kad daugiausia įtakos užsikrėsti dermatofitoze turėjo kačių laikymo sąlygos. Buvo nustatyta, kad katės, kurios buvo išleidžiamos į lauką, sirgo 1,7 karto dažniau, negu katės, kurios nebuvo išleidžiamos į lauką.
Dažniausiai mikroskopiniai grybai buvo išskirti jauniems katinams(iki 3 metų)kurie sirgo6,3 karto dažniau negu 7 – 10 m. katės, 1 – 3 m. katės sirgo 11kartų dažniau negu 3 – 7 metų katės.
Nustatyta, kad dažniausiaibuvo užsikrečiamaMicrosporum genties mikroskopiniais grybais. Pagal tyrimo duomenis fluorescenciją sukėlusių mikroskopinių grybų buvo 2 kartus daugiau už dermatofitus, nesukėlusius fluorescencijos. Tačiau tyrimas Vudo lempa nebuvo pagrindinis tyrimo metodas, ir su tyriamąja medžiaga buvo atliekami tolimesni tyrimai.Metodas sėjant pažeistus plaukus ant DTM terpės buvo vienas pagrindinių, siekiant tiksliai diagnozuoti dermatofitozę.
5
SUMMARY
The Final Master's thesis was prepared and titled: “Differently kept Cat morbidity dermatophytosis: diagnosis, treatment and prevention”.
The purpose of this thesis was to diagnose the incidence of feline dermatophytosis under different conditions, evaluate the diversity of clinical signs, and the subsequent diagnosis, treatment and preventative features.
Thesis consists of: 41 pages, 5 tables, 21 pictures, 43 references.
The work had been carried out in 2 chosen Vilnius veterinary small animal clinics. During the study, 57 dermatophytosis infected cats were evaluated for the diversity of clinical features. It was analyzed in which parts of the feline body the symptoms appeared mostly. Also, it considered which active substances were usually selected for dermatophytosis treatment and provided with the recommended regimen. The thesis also examined specific diagnostic methods, their advantages and disadvantages.
During the investigation period from 2012 01 30 to 2015 11 28 it was concluded that the biggest affect causal effect on dermatophytosishad was the homecare conditions of the cats. It was concluded that cats held outside were 1.7 times more infected with dermatophytosis than cats, which were not put outside.
The most common microscopic funguses were found in younger cats: from birth up to the age of 3. This age group had dermatophytosis 6.3 times more than a group of 7-10 year old cats, while the 1-3 year old cats group had 11 times more than a group of 3-7 year old cat.
As a result, it was determined that in most cases cats were infected with Microsporumspp. fungi. According to the survey data, fluorescence caused by fungi were 2 times more than dermatophytes that did not cause fluorescence. Apart from Voods lamp study method, the main method of sowing damaged hair on the DTM, was one of the main methods in order to accurately diagnose dermatophytosis.
6
SNTRUMPOS
DTM – Dermatophyt test medium komercinė terpė CYP – citochromo P fermentas
CNS – centrinė nervų sistema ALT – alanino aminotransferazė p.o.–per burną (per os)
7
ĮVADAS
Oda yra didžiausias katės organas. Ji apsaugo organizmą nuo nepalankaus aplinkos veiksnių poveikio, dalyvauja termoreguliacijoje. Skirtingo amžiaus kačių oda gali sudaryti 12 – 24 proc. viso kūno ploto. Oda sudaryta iš trijų sluoksnių: epidermio, dermos ir poodžio. Taip pat odai yra priskiriami jos dariniai: plaukai, nagai, poodiniai raumenys bei riebalai (1).
Ant odos paviršiaus yra randama įvairių bakterijų ir mikroskopinių grybų, tarp jų ir dermatofitų, sporų. Dermatofitai yra siūliniai mikroskopiniai grybai, kurie naudoja keratiną ar anglies pluoštą, esančius išoriniame plauko, odos ar nago sluoksnyje tam, kad vystytųsi ir daugintųsi. Dermatofitų sukeliamas susirgimas (dermatofitozė) pavojaus gyvybei nekelia, tačiau mikroskopinių grybų infekcijos yra ganėtinai paplitusios ir kelia problemas kačių sveikataivisame pasaulyje. Iš aplinkos ir nuo gyvūnų kailio yra išskiriama apie 20 skirtingų dermatofitų rūšių, tačiau labiausiai susirūpinimą keliančios ir Europoje labiausiai paplitusios yra 3 gentys– tai Microsporum spp., Trychophytonspp.ir
Epidermopyton spp.(2).Tai zoonozinio tipo mikroorganizmai, jais gali užsikrėsti ne tik gyvūnai, bet ir
žmonės. Šią infekciją eliminuoti iš visuomenės yra itin sudėtinga, nes mikroskopinių grybų sporos yra išplitusios aplinkoje. Taip pat reikėtų paminėti, kad infekcija greitai ir lengvai plinta tiek tarp žmonių, tiek tarp gyvūnų(33).
Jei mikroskopiniai grybai yra individo natūralioje odos mikrofloroje (gyvūnas ar žmogus yra nešiotojas) ir yra tinkamos sąlygos jiemsdaugintis (pvz., nusilpusi imuninė sistema), susirgimas gali būti sunkiai diagnozuojamas, gyvūnas ilgai gydomas ir sukeliamadaugiau sveikatos problemų (5).
Užsikrėsti mikroskopiniais grybais galima dėl daugelio priežasčių. Mikroorganizmo sporų yra gausu dirvožemyje, ant sergančių ar nešiotojų gyvūnų kailio, inventoriaus. Todėl, ar užsikrės individas mikroskopinių grybų sporomis, priklauso nuo to, kokioje aplinkoje katė gyvena. Taip pat nemažai reikšmės turi organizmo atsparumas aplinkos veiksniams. Kiekvieno gyvūno imuninė sistema yra individuali, tačiau nemažai įtakos jos susidarymui ir stiprumui turi gyvūno laikymo sąlygos. Nuo užsikrėtusio gyvūno kailio į aplinką yra išskiriamas didelis kiekis sporų, negydomą gyvūną kankina niežulys, diskomfortas. Negydant gali atsirasti antrinės kilmės infekcijos, todėl svarbu yra laiku diagnozuoti susirgimą bei gydyti gyvūną, ir vėliau apsaugoti nuo pakartotinio užsikrėtimo, naikinant iš gyvenamos aplinkos mikroskopinių grybų sporas, stiprinant odos bei viso organizmo atsparumą aplinkos veiksniams (34).
8 Darbo tikslas:Nustatyti skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumą dermatofitoze, įvertinti klinikinių požymių įvairovę, diagnostikos, gydymo bei profilaktikos ypatumus.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti, kuriose kūno dalyse dažniausiai pasireiškia klinikiniai požymiai katėms, kurios serga dermatofitoze.
2. Išanalizuoti taikomus diagnostinius metodus, jų privalumus ir trūkumus. 3. Pateikti gydymo schemų sudarymo bei profilaktikos taikymo principus. 4. Nustatyti skirtingų laikymo sąlygų įtaką kačių sergamumui dermatofitoze.
9
1.
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Susirgimo etiologija
Dermatofitozė – tai mikroorganizmų (dermatofitų) sukelta odos, plaukų ar nagų infekcija. Mikroskopinių grybų sukeltos infekcijos (mikozės) yra skirstomos į paviršines, poodines ir sistemines. Dermatofitams yra priskiriami Microsporum spp. (sukelia mikrosporijas), Trichophyton spp. (sukelia kerpančiąją dedervinę) ir Epidermophyton spp. mikroskopiniai grybai (3). Dermatofitai gali būti klasifikuojami į zoofilinius, antropofilinius ir geofilinius (21).
Zoofiliniai dermatofitai paprastai randami tarp gyvūnų, tačiau jie taip pat gali būti perduoti ir žmonėms. Zoofiliniams dermatofitams yra priskiriami Microsporium canis (tarp kačių) (21). Antropofiliniai mikroskopiniai grybai dažniausiaiaptinkami tarp žmonių, ir labai retai perduodami gyvūnams. Jiems priskiriami: Epidermophyton floccosum, Microsporum audoinii, Microsporum
ferrugineum, Trichophyton concentricum, Trichophyton kanei, Trichophyton megninii, Trichophyton raubitschekii, Trichophytonrubrum ir kt. (21).Geofiliniai mikroskopiniai grybai dažniausiairandami
dirvožemyje esančiuose plaukų, plunksnų, kanopų ir kituose dariniuose, kurių sudėtyje yra keratino. Šiais dermatofitais gali užsikrėsti gyvūnai ir žmonės. Jiems yra priskiriami: Microsporum gypseum,
Trichophyton ajelloi, Trichophyton terreste, Trichophyton mentagrophytes (21).
M. canis yra dažniausiai pasitaikanti mikroskopinių grybų rūšis tarp kačių. Brazilijoje (2011 m.)
katės M. canisbuvoužsikrėtusios 52,2 proc., M. gypseum– 14,9 proc. ir Trichophyton spp. – 31,9 proc. atvejų.Šių trijų genčių mikroskopiniai grybai sudaro 98 proc. visų katėms sukeliamų dermatofitozių (13). Iš visų dermatofitozes sukeliančių mikroskopinių grybų padermių užsikrėtimas Microsporum spp. yra dažniausias, apie 90 proc. visų kačių dermatofitozių yra sukeliama šių mikroskopinių grybų. Likusius 10 proc. sudaro Trichophyton spp. ir Epidermophyton spp. (12). Reikėtų paminėti ir tai, kad užsikrėtimas Microsporum gypsemum ir Microsporum canis būdingassezoniškumas, o Trichophyton spp. tai nėra būdinga. Katėms žiemos periodu labiau stebimiM. canissukelti susirgimai (19). Mikroskopinių grybų augimo ir klinikinių požymių atsiradimo laikotarpis paprastai svyruoja nuo 7 iki 14 dienų, kai kuriais atvejais gali užtrukti ir iki 21 dienos, tai priklauso nuo sukėlėjo porūšio (4).
Mikroskopinių grybų sporos, kurios vėliau vystosi į mikroskopinius grybus ir šie sukelia dermatofitozes, yra aplinkoje, jos gali būti ore, prikibusios prie dulkių. Katės gali užsikrėsti nuo kito, jau sergančio gyvūno, nuo daiktų, kurie yra užteršti mikroskopinių grybų sporomis, tokių kaip šukavimo šepečiai ar plaukų kirpimo mašinėlės, jei apyvokos daiktai yra naudojami daugeliui gyvūnų ir nėra tinkamai dezinfekuojami (2). Daugelis dermatofitų rūšių ore platina savo sporas, jos lengvai
10 plinta aplinkoje nuo užkrėsto inventoriaus ar pažeisto kailio net 18 mėnesių (4). Į organizmą sporos patenka per pažeistą gyvūno odą (1). Pačios sporos savaime nesukelia infekcijos. Tam, kad gyvūnas susirgtų, mikroskopinių grybų sporoms reikia kelių palankių veiksnių: odos mikro ar makro pažeidimų, pažeistos odos imuninės sistemos (22).
Dažniausiai užkrato šaltiniai būna prieglaudose, globos namuose, veislynuose ar vietose, kur yra laikoma daug gyvūnų. Tokiose vietose dermatofitams susidaro palankios sąlygos (pakankamas šilumos ir drėgmės kiekis) plisti ir daugintis. Rizika užsikrėsti mikroskopiniais grybais yra didesnė, sergantalergozėmis ar gyvūnui užsikrėtus parazitais. Katės yra labiau linkusios sirgti mikozėmis nei šunys: katės dermatofitais užsikrečia 24,7 proc., šunys – 18,7 proc. (19). Pagrindiniai T.
mentagrophytes platintojai ir nešiotojai yra laukiniai graužikai, todėl jais dažniausiai užsikrečia
medžiojančios katės (20). Pačios katės yra natūralūs M. canis nešiotojai, todėl, nusilpus katės imuninei sistemai, iškart gali pasireikšti dermatofitozės simptomai (14). Besimptomės mikroskopinių grybų infekcijos dažniau aptinkamos tarp ilgaplaukių kačių(1 lentelė). Prieglaudose gali kilti didesnė rizika užsikrėsti mikozėmis dėl didelio gyvūnų skaičiaus vienoje patalpoje, taip pat gana dažnai keičiasi tuose pačiuose narvuose gyvenančios katės (19).
1 lentelė. Skirtingo plauko ilgio kačių užsikrėtimas mikroskopiniais grybais (19)
1.2. Klinikiniai požymiai
Jaunų kačiukų ir suaugusių kačių klinikiniai požymiai gali skirtis priklausomai nuo dominuojančio mikroskopinio grybo rūšies. Infekcijos sukėlėjas pirmiausiai pažeidžia plauko folikulus, todėl vystosi apskritimo formos pažeidimai – išplikimai (alopecija), gali susidaryti šašeliai aplink išplikusios vietos kraštus. Pažeistas vietas paprastai niežti, gyvūnas kasosi (7). Katėms alopecijos ploteliai dažniausiai matomi snukio, galūnių, nagų ar uodegos srityse, tačiau dermatofitai gali pažeisti ir didelius odos plotus, ypač ilgaplaukėms katėms. Mikroskopinių grybų sukelta infekcija sergančios katės lengviau užsikrečiair antriniais odos patogenais (pvz., bakterijomis) (5).
Ilgaplaukės, ypač Persų ir Himalajų veislių katės yra jautresnės mikroskopinių grybų sukeltam susirgimui (8). Pastebėta, kad Persų veislės katės, kurioms diagnozuotosodos granuliomos, buvo užsikrėtusios ir M. canis (19). Manoma, kad šių veislių katės yra labiau linkusios sirgtidėl savo ilgo
Katės Gyvūnų skaičius M. canis M. gypseum T. mentagrophytes
Ilgaplaukės 294 134 0 0
Europos
11 kailio (1 pav.), Persų veislės kačių kailis yra neįprastai ilgas dėl homozigotinių genų mutacijos, dėl tos pačios priežasties oda yra jautresnė aplinkos veiksnių poveikiui (5,13). Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mikroskopiniai grybai sukelia asimetrišką ar fragmentinę alopeciją su papulėmis ar pustulėmis, gali būti eritema, dažnai išsivysto hiperpigmentacija – visa tai yra lydima niežulio. Odos pažeidimo plotai dažniausiai nedideli, tačiau kartais gali siekti iki 4 – 6 cm skersmens (23).
1 pav.Skirtingo kailio ilgio kačių užsikrėtimas mikroskopiniais grybais (19).
1.3. Diagnostikos metodai
Tam, kad būtų galima tiksliai nustatyti gyvūno susirgimo kilmę, atliekamu tam tikri diagnostikos tyrimai:renkama anamnezė, kailis tiriamas Vudo lempa, plaukaitiriamimikroskopu, mikroskopinių grybų kultūros auginamos specialiose terpėse bei išaugintos kultūros tiriamos mikroskopu(8). Kiekvienas iš išvardintų metodų turi savo privalumų ir tūkumų (2lentelė). Tyrimams naudojama klinikinė medžiaga turi būti paimta iš pažeistų, tačiau neįsisenėjusių audinių vietos, taip pat, pereinant iš sveiko į pažeistą audinį. Gali būti imami pažeistos odos skutenos, lipnia juostele imamas atspaudas iš pažeidimo vietos, pešami plaukai (8).
45,6 0 0 27,1 3,1 0,06 0 10 20 30 40 50
M. canis M. gypseum T. mentagrophytes
G yvū n ų sk aičiu s, p roc . Mikroskopiniai grybai Ilgaplaukės Europos trumpaplaukės
12 2lentelė.Diagnostikos metodų privalumai ir trūkumai
1.3.1. Anamnezės rinkimas ir gyvūno klinikinis tyrimas
Renkama kiek įmanoma tikslesnė anamnezė apie gyvūną ir jo priežiūrą, pasitelkiant į pagalbą standartinę dermatologinės apžiūros formą, apklausiant gyvūno savininką. Gyvūno savininkas turi atsakyti į šiuo dažniausiai užduodamus klausimus, pvz., kokiomis sąlygomis laikomas gyvūnas, kokiu pašaru šeriamas gyvūnasar pastaruoju metu pašaras buvo keičiamas, ar nebuvo naujų įsigytų daiktų, kada pirmą kartą gyvūno savininkas pastebėjo klinikinius požymius, kuriose vietose jie buvo lokalizuoti. Taip pat klausiama, ar yra kitų augintinių, ar yra kontaktas su kitais gyvūnais. Užduodami specialūs klausimai, siekiant išsiaiškinti, ar patiems savininkams nepasireiškė panašūs simptomai, nes tai suteikia informacijos apie galimus dermatofitozės susirgimus, tačiau reikėtų nepamiršti, kad ne visos dermatofitų padermės yra zoonozinio tipo. Išsiaiškinama, ar dažnai gyvūnas kasosi, ar katinas yra išleidžiamas į lauką, ar gyvūno savininkas neturi draugų, dirbančių gyvūnų prieglaudose, ir kaip dažnai
Metodo
pavadinimas Privalumai Trūkumai
Vudo lempa Greita, nebrangu
Netikslu, tik 30 – 50 proc.
Microsporum
spp.padermiųfluorescuoja
Plaukų tyrimas mikroskopu
Matomos mikroskopinio grybo sporos, net jei gyvūnas yra nešiotojas (klinikinių požymių nėra), greita, nebrangu.
Tikslumas priklauso nuo laboranto įgūdžių, negalima nustatyti tikslios mikroskopinio grybo rūšies
Kultūros auginimas ant DTM ar Sabūro dekstozės terpių
Gana tikslu, patogu, paruošiamamedžiaga
kitiemstyrimams.
Ilgai užtrunka, negalima nustatyti tikslios mikroskopinio grybo rūšies.
Išskirtos kultūros tyrimas mikroskopu
Tiksliausias būdas iš paminėtų, vienintelis būdas kuriuo galima nustatyti tikslią mikroskopinio grybo rūšį.
Priklauso nuo laboranto įgūdžių (nepatyręs – galimi klaidingi tyrimo rezultatai), ilgai užtrunka kultūros auginimas, brangiausias metodas iš visų paminėtų.
13 su jais bendrauja, ar gyvūnas anksčiau nebuvo užsikrėtęs mikroskopiniais grybais. Daug informacijos suteikia ligos išrašai iš veterinarijos gydyklų, jeiaugintinis buvo gydytas anksčiau (38).
Klinikinis tyrimas atliekamas gerai apžiūrint visą gyvūno kailį, odą ir nagus. Tikrinama, ar nėra kailio, nagų ar odos pažeidimų, pleiskanojimo, paraudimo. Apžiūrimas kailis – ar nėra praplikimų, jei yra, ar plikimo židinių ribos yra apskritimo formos, ar jos aiškios, ar kraštuose nėra šašelių. Pažeistos vietos šiek tiek pagramdomos ir stebima ar katinui niežti. Iš pažeistų kailio vietų papešami plaukai, kadangi dermatofitai suardo plauko folikulą, plaukai turėtų lengvai išsipešti ar iškristi. Atlikus klinikinį tyrimą yra suformuojama preliminari diagnozė, kuri turi būti paremta tolesniais laboratoriniais tyrimais (32).
1.3.2. Tyrimas Vudo lempa bei plaukų tyrimas mikroskopu
Įtarus grybinės kilmės susirgimą gyvūno kailis gali būti tiriamas Vudo lempa. Vudo lempa skleidžia tam tikrą ultravioletinės bangos ilgį (365 nm). Atliekant tyrimą, Vudo lempa turi būti įkaitinama, palaikius ją 5 – 10 min. įjungtą, tiriamajame kambaryte turi būti tamsu, tik tokiu būdu bus matoma fluorescencija (5).Veikiant ultravioletinei šviesai ant pažeistų plaukų gali būti matomos izoliuotos M.canis kolonijos, kurios švyti gelsvai žalia spalva (32). Fluorescencija vyksta, nesM.canis išskiria triptofano metabolitus, kurie švyti veikiant ultravioletinei šviesai. Plaukai, užkrėsti kitomis dermatofitų rūšimis (T. mentagrophytes, M. persicolor, M. gypseum), apšvietus Vudo lempa, nešvyti. Taigi neigiamas tyrimo Vudo lempa atsakymas nepaneigia dermatofitozės diagnozės (2).
Plaukai taip pat turėtų būti tiriami mikroskopu, tačiau tam reikia patirties. Plaukai turėtų būti renkami iš pažeistų vietų su odos nuograndomis. Tiriant mikroskopu mėginys stebimas pro 4x padidinimo objektyvą. Užkrėsti plaukai atrodo išsiplėtę, matomapakitusi plauko struktūra, grybus ir nelygus paviršius, plauko kontūrai netaisyklingi, apšepę, o plauko kutikulės ir žievės struktūra pakitusi. Tiriant 40x padidinimu matomos grupėmis ar grandinėle išsidėsčiusios mikroskopinio grybo sporos (2 pav.). Tiriant mikroskopu, matomos M. canis makrokonidijos, kurių dydis yra 12 – 25 μm, T. mentagrophytes makrokonidijos dydis 10 – 20 μm, Epidermophyton floccosum makrokonidijos dydis 6 – 8 μm. Dermatofitai nesuformuoja audiniuose makrokonidijų, todėl jei jos matomos – vadinasi tai yra kita mikroskopinio grybo rūšis (43).
14 2 pav. a)dermatofitų pažeistas plaukas (rodyklė) (4), b) dermatofitų sporos išsidėsčiusios aplink
pažeistą plauką (30).
1.3.3. Mikroskopinių grybų kultūros auginimas ant DTM komercinės terpės bei tyrimas
mikroskopu
Dermatofitozės diagnostika dažniausiai yra paremta dermatofitų augimu specialioje terpėje. Vis dėl to labai svarbu išaugusią kultūrą tirti mikroskopu (3 pav.). Dažniausiai naudojama DTM („Dermatophyte Test Medium“) terpė, skirta dermatofitams iš plaukų ir odos išskirti. Rūgštus terpės pH (5,5) slopina daugelio bakterijų augimą, o indikatorius fenolas raudonasis, esantis terpėje, leidžia atskirti patogeninius mikroskopinius grybus nuo saprofitinių. Patogeniniai mikroskopiniai grybai, skaidydami terpėje esančius baltymus, pakeičia terpės spalvą į raudoną (3). Kultūros ant DTM terpės auginamos ne trumpiau kaip 10 dienų, tačiau rekomenduojama 14 – 21 d., 37°C temperatūroje, esant 30 proc. drėgmei. Išaugusios kultūros turi būti tiriamos mikroskopu (6).
Norint paruošti mėginį tyrimui mikroskopu turi būti daromas sterilios kultūros tepinėlis. Sterilia kilpele dalis užaugintos kultūros pernešama ant objektinio stiklelio, daromas atspaudas, kuris fiksuojamas su liepsna ar spiritiniu tirpalu, dažomas metileno mėlynuoju ir tiriamas mikroskopu, atliekama dermatofitų diferencija pagal jų morfologines ir kultūrines (augimą terpėje) savybes (6).
3 pav.Dermatofitų kultūros mikroskopinis vaizdas: a) Trichophyton spp., b) Microsporum spp.,
15 1.3.4. Odos biopsija
Odos biopsija nėra dažnai naudojamas diagnostikos tyrimas, tačiau tikrai gali praversti, norint tiksliai diagnozuoti susirgimą. Dažniausiai ji yra atliekama, kai kitais tyrimo metodais yra sunku patvirtinti ir nustatyti tikslią diagnozę (21). Norint paimti odos biopsiją reikia turėti nedidelius chirurgijos ir siuvimo įgūdžius. Imant biopsijos mėginį negalima plauti ar valyti odos, nes susidaręs šašas ar susidariusi plutelė gali turėti diagnostinę reikšmę. Mėginys imamas iš 4 – 6 mm gylio, tarp sveikos ir pažeistos odos srities (4 pav.). Tam, kad gyvūnui būtų suteikta mažiau skausmo, galima naudoti vietinę nejautrą (dažniausiai naudojamas lidokainas), tačiau reikėtų įsitikinti, kad lidokainas buvo aplikuotas į poodį, o ne į dermą – injekavus lidokainą į dermą, mėginyje gali būti artefaktų, atsirastiodos edema. Paimtas mėginys dedamas į 10 proc. formalino tirpalą. Jei mėginys siunčiamas į laboratoriją žiemos metu, reikėtų jam leisti kambaryje pastovėti 24 val., tam kad transportuojant neužšaltų (37).
4 pav.Biopsijos mėginio paėmimo technika (37.)
1.4. Mikroskopinių grybų identifikavimas.
Mikroskopinius grybus svarbu identifikuoti, dėl gydymo schemos sudarymo ir vėliau vykdomos profilaktikos. Kai kurie dermatofitai pasižymi zoonozinėmis savybėmis, dėl tokyla pavojus ir kačių savininkams ar veterinarijos gydytojams (3lentelė) (30).
16 3 lentelė. Skirtingoms mikroskopinių grybų rūšims būdingi bruožai (8,13,26,30)
Mikroskopiniai
grybai Hifai Išaugintos kolonijos Makrokonidijos Patogeniškumas
Microsporum canis
Augina, su pertvarėlėmis
Kolonijos gauruotos, spalva: balta, geltona (5 pav.) Verpstės formos su pertvarėlėmis (5 pav.) Katės, šunys, žmonės Trichophyton mentagrophytes Augina, spiralės formos Kultūros plokščios, granuliuotu paviršiumi, spalva: geltonai rusva ar rausvai ruda Sferinės ar subsferinės formos (6 pav.) Katės, pelės, kt. graužikai Epidermophyton spp. Augina
Kolonijų centrinė dalis pakyla ir susibanguoja, spalva: ruda ar chaki (7 pav.)
Neturi Katės, šunys, žmonės
M. canis užaugusią kultūrą sudaro baltos, stambiai pukuotos kolonijos, išsidėsčiusios
„plunksnos“ forma. Kultūros apatinis sluoksnis yra tamsesnės geltonos spalvos, kuri susidaro išsiskyrus mikroskopinio grybo metabolitams. Tokia pigmentacija aiškiai matoma po 6 augimo dienų, vėliau ji blunka ir diferencijuoti iš užaugusios kultūros darosi sunkiau (4 pav.) (30). M. canis formuoja makrokonidijas, kurios pasižymi asimetriška ar sferines forma. Makrokonidijų sienelė yra stora, gali atrodyti šiurkšti. Pagrindinis skiriamasis bruožas – M. canis makrokonidijos suskirstytos į atskiras dalis, pertvarėlės juosiančios nuo senelės horizontalia kryptimi, makrokonidiją skiria į šešias ar daugiau dalių (4 pav.) (8,13).
5 pav.M.canis: a) užaugusios kultūros vaizdas, b)makrokonidija verpstės formos su pertvarėlėmis
(13).
T. mentagrophytes makrokonidijos dažniausiai būna išsidėsčiusios ant hifų stiebų ir yra sferinės ir
17 6 pav.T. mentagrophytes a)makrokolonijos, b)spiraliniai hifai ir makrokonidijos(26).
Epidermophyton spp. išaugintos kolonijos paprastai yra žalsvai rudos arba chaki spalvos,
plokščios. Iš pradžių paviršius gali atrodyti grūdėtas, vėliau jį padengia neilgas pūkelis, primenantis zomšinį paviršių. Centrinė kolonijų dalis yra suraizgyta, o senose kultūrose gali susidaryti balti pleomorfiniai grybienos kuokštai (7 pav.) (26,31).
7 pav.Epidermophyton spp. a) makro vaizdasb) mikro vaizdas(31).
1.5. Dermatofitozės diferencinė diagnostika
Norint tiksliai diagnozuoti dermatofitozę, reikia atsižvelgti į diferencinę diagnostiką. Mikroskopinių grybų sukelti klinikiniai požymiai yra nespecifiniai, todėl gali būti panašūs į kitus odos susirgimus. Dermatofitozę reikėtų skirti nuo parazitinių , bakterinių susirgimų, taip pat nuo alergijų ar odos vėžinių susirgimų (4 lentelė) (14).
18 4 lentelė.Odos ligų klinikinių požymių diferenciacija (14)
Susirgimas
Dermatofitozė Niežai Malofagozė Alergozės Piodermija neoplastiniai Odos susirgimai Požymis Pleiskanos + + + + +/- Niežulys + + + + + + Šašai + +/- + + + Pustulės + + Pūslelės + + Hiperpigmentacija + + + Alopecija + + + + + Eritema + + + + Nudraskymai + + +/- + +/- + Papulės + +
1.6. Gydymas
Gydant gyvūnus siekiama pašalinti ligos priežastis, sustabdyti ir susilpnintiatsiradusius klinikinius ligos požymiusbei riziką užsikrėsti antrinėmis bakterinėmis infekcijomis. Gydymas reikalingas ne vien sergančio gyvūno sveikatai gerinti, bet ir tam, kad užkratas nebūtų platinamas. Gydymas nuo dermatofitozių dažnai priklauso nuo klinikinių požymių ir ligos eigos, pvz., nekomplikuoti pavieniai odos pažeidimai gali būti gydomi lokaliai veikiančiais vaistais (4).
Gydymas nuo dermatofitozių skirstomas pagal pažeidimų išplitimą:
Lengva forma – šios infekcijos atveju užtenka paprastesnių gydymo priemonių. Derinamas vietinis gydymas bei parenkama tinkama mityba. Dažniausiai naudojami vietiniam gydymui skirti tepalai su chlorheksidinu, mikonazoluar tiobendazolu, kuriais yra tepamos pažeistos odos vietos. Taip pat gali būti skirtas šampūnas su tomis pačiomis veikliosiomis medžiagomis – gyvūnas yra maudomas, stengiantis įtrinti pažeistą odos vietą (2).
Sunki forma – gydant yra svarbi sisteminė terapija (7). Kates, kurios serga generalizuota dermatofitozės forma, rekomenduojama nukirpti, ypač ilgaplaukes (8).
Pažeistoms vietoms praplauti gali būti naudojamas 0,2 proc. enilkonazolo tirpalas, reikėtų atkreipti dėmesį į jo šalutinius poveikius gyvūnams, jis gali sukelti padidėjusį seilėtekį, gali būti idiopatinio raumenų paralyžiaus priežastimi, taip pat gali šiek tiek padidinti ALT koncentraciją kraujyje. Taip pat, gali būti naudojamas 2 proc. mikonazolo tirpalas ir 2 proc. mikonazolas derinamas su chlorheksidino šampūnu (39). Be šių preparatų dažnai naudojamas yra 1 proc. klotrimazolo tirpalas,
19 kuris destabilizuojaląstelės membraną, todėl slopina mikroskopinių grybų augimą ir naikina dermatofitus (Trichophyton spp., Epidermophyton spp. bei Microsporum spp.)(8).
Skiriant sisteminų gydymą, dažniausiai skiriami preparatai, kurių veikliosios medžiagos yraketokonazolas, itrakonazolas, flukonazolas, taip pat terbinafino preparatai (40).
Azolo grupės preparatai turi platų veikimo spektrą prieš mikroskopinius grybus. Šios grupės preparatai slopina citochromo P (CYP) fermentą, kuris yra atsakingas už ergosterolio formavimą mikroskopinio grybo ląstelėse. Veikiant vaistui yra trikdomas dermatofitų ląstelės sienelės formavimasis. Tačiau šios grupės preparatai veikia ir gyvūno organizme esantį CYP, taip gali sumažėti kortizolio, testosterono, cholesterolio kiekis organizme (40).
Ketakonazolas – tai pirmoji atrasta (1970 m.) priešgrybinė medžiaga. Ji vis dar naudojama veterinarijoje, dėl savo nedidelės kainos, tačiau kur kas rečiau, nes yra ne tokia saugi ir efektyvi, kaip naujai atrasti priešgrybiniai medikamentai (itrakonazolas) (40).Itrakonazolas – lyginant su ketakonazolu geriau veikia mikroskopinius grybus ir gana retas neigiamas poveikis sergančiam gyvūnui. Lyginant šias dvi vaistų veikliąsias medžiagas, itrakonazolas turi silpnesnį hepatotoksinį poveikį, taip pat silpniau veikia poveikį kortizolio ir testosterono išsiskyrimą (41).Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nešertoms katėms šis preparatas pasisavinamas tik 70 proc. Itrakonazolas pirmiausiai metabolizuojamas kepenyse, mažiau nei 1 proc. vaisto pašalinama per inkstus (17).Flukonazolas yra paprastai gerai toleruojamas vaistas, tačiau kaip ir kiti azolo grupės preparatai turi jiems būdingus nepageidaujamus šalutinius poveikius, tai yra vėmimas, viduriavimas, apetito stoka, rečiau stebimas hematotoksinis poveikis. Nepatartina flukonazolo naudoti katingumo periodu, ar laktuojančioms katėms, nes gali atsirasti tetratogeninis ir mutageninis poveikis (41).
Terbinafinas yra alilaminogrupės vaistinė medžiaga. Jis slopina fermentą svaleno epoksidazę, topasekoje mažėja ergosterolio kiekis ląstelėje. Terbinafinas neslopina gyvūno organizme esančio CYP, todėl šalutiniai poveikiai retesni (40).Esant užsikrėtimui M.canis,terbinafinasefektyviausiai veikia jį naudojant 30 – 40 mg/kg, vieną kartą per dieną (27). Terbinafinas paprastai yra gerai toleruojamas vaistas, tačiau gali pasireikšti šalutiniai poveikiai, tokie kaipvėmimas ar pykinimas, jie silpnėja jei preparatas yra suduodamas su pašaru (41).
Priešgrybinės medžiagos yra parenkamos, atsižvelgiant į sukėlėją,ligos eigą bei formą, gyvūno amžių, veislę. Gydymo schemos sudaroma individualiai kiekvienam pacientui(24).
20
1.7.Profilaktika
Profilaktika yra vykdoma, siekiant sumažinti aplinkos užkrėtimą mikroskopinių grybų sporomis ir užkirsti kelią dermatofitozių plitimui. Geriausias būdas apsaugoti gyvūną ir save nuo užsikrėtimo mikroskopiniais grybais – tai laikytis higienos įpročių. Plauti rankas po gyvūno glostymo ar lietimo, dezinfekuoti patalpas kuriose yra laikomi užkrėsti gyvūnai, efektyvu yra susiurbti siurbliu dulkes bei plaukus, taip pat kruopščiai prižiūrėti ir valyti inventorių, jei jis yra naudojamas ne vienam gyvūnui ir gali turėti tiesioginį kontaktą su žmogumi ar kitu gyvūnu. Norint apsisaugoti nuo užkrato išplitimo, sumažinti tikimybę užsikrėsti, esant tiesioginiam kontaktui su užkrėstais gyvūnais, būtina dėvėti pirštines ir apsauginius drabužius (9), valyti aplinką – užkrėstame kailyje yra daug mikroskopinių grybų sporų, kurios skiriasi į aplinką ir taip labiau išplinta. Reikėtų dezinfekuoti aplinką, kurioje yra laikomi užkrėsti gyvūnai, kurioje yra užkrėsto gyvūno šerių (4).
Yra pripažinta, kad kai kurios dezinfekcinės priemonės efektyviai mažina aplinkos užterštumą mikroskopinio grybo sporomis. Viena iš tokių dezinfekcinių priemonių yra natrio hipochlorido tirpalas (35). Taip patdezinfekcijai naudojami tokie preparatai kaip“Ecocid S”, “Safe 4”, “ TH4+”, balikliai su chloru ir kt.(36,42).
Dermatofitų kontrolė turėtų būti taikoma visą augintinio gyvenimą (ypač jei gyvūnas yra sirgęs dermatofitoze). Geriausias būdas užkirsti kelią mikroskopiniams grybams plisti – neturėti jokio kontakto su sergančiais gyvūnais. Ši profilaktinė strategija yra vertinama labai gerai, tačiau – ne visada įmanoma, nes užkrėsti gyvūnai ne visada turi išreikštus klinikinius požymius (2).
21
2.
TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimo metu buvo analizuojami nuo 2012 iki 2015 m. Vilniaus smulkiųjų gyvūnų gydyklose ir globos organizacijose registruoti pacientai (katės), sergantys dermatofitoze.Mėginiai buvo imami tik iš sergančių kačių. Iš viso buvo tirtos 57 katės.
Procedūros buvo atliekamos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymu (1997-11-06 Nr. VIII - 500).
Visiems pacientams buvo atliekamas klinikinis tyrimas, tyrimas Vudo lempa, pasėlio sėjimas į DTM terpę, užaugusios kultūros tyrimas mikroskopu:
Anamnezės rinkimas– iš kiekvieno paciento savininko buvo surenkami detalūs anamnezės duomenys. Anamnezės rinkimo metu gyvūnų savininkų buvo klausiama kur yra laikomas gyvūnas kaip keitėsi laikymo sąlygos pastaruoju metu, ar yra tiesioginis, netiesioginis kontaktas su kitais gyvūnais. Kuo gyvūnas yra šeriamas, kaip keitėsi pašaras pastaruoju metu. Kokios priežiūros priemonės yra naudojamos ar jos buvo keistos. Jei gyvūnas buvo priglaustas ar laikomas prieglaudoje, buvo renkami duomenys, kokios sveikatos būklės gyvūnas buvo rastas/priglaustas, kiek laiko gyvūnas praleido prieglaudoje, ar kontaktavo su sergančiais gyvūnais. Ar buvo skirtas gydymas, jei taip, koks skirto gydymo efektyvumas.
Klinikinis tyrimas buvo atliekamas gerai apšviestame kabinete, tyrimo metu buvo mūvimos vienkartinės pirštinės, kurios po kiekvieno paciento apžiūros buvo keičiamos. Po kiekvieno paciento, naudojant dezinfekcines priemones buvo gerai dezinfekuojamas apžiūros stalas. Specialus odos klinikinis tyrimas buvo pradedamas nuo nosies galiuko, vėliau apžiūrint galvą, kaklą, kūną, galūnes, uodegą. Apvertus gyvūną buvo vertinama ventralinė kūno sritis. Apžiūros metu buvo vertinamas plaukų blizgesys, odos ir plaukų drėgnis, kaip plaukai laikosi odoje. Radus pažeidimus buvo registruojama jų lokalizacijos vieta, dydis, išsidėstymas, ribotumas. Taip pat buvo vertinamas odos dirglumas, tose vietose, kur nebuvo pažeidimų ir pažeistose vietose.
Vudo lempos testas – tyrimo metu, tamsoje, gyvūnas buvo apšviečiamas ultravioletinės šviesos lempa (Bottom Factory, Kinija) tam, kad galima būtų pastebėti pažeistų vietų švytėjimą, Vudo lempa buvo įkaitinama, įjungus palaikoma 5 min. ir tik po to buvo apšviečiamas gyvūnas. Buvo tiriama ties plaukų pagrindu ir per visą plauko ilgį. Lempą buvo laikoma 2,5 – 5 cm atstumu nuo gyvūno, buvo apšviečiamas visas gyvūno kailis, stengiantis pravesti lėtai, palaikant lempą kiekvienoje vietoje bent po kelias minutes. Jei gyvūnas turėjo šašų, jie buvo nuimti, ir tik tada apšviesta ultravioletine šviesa, nes pats šašas nešvyti ir dengia pažeistus plaukus.
22
Pasėlio sėjimas ant DTM terpės – mėginys buvo imtas nuo odos pažeisto ir sveiko audinio kraštų, peštas plaukas, imtos ir odos skutenos, visas mėginys buvo sėjamas į specialią DTM terpę (Helth Link, CAT #1729, Dermatophyte test medium) ir auginama termostate (Piopio 25 A, Turkija), kuriame buvo palaikoma pastovi 37 °C temperatūra. Visi tirti mėginiai buvo auginami 10 d., po to buvo vertinti terpės spalvos pasikeitimai.
Išaugintos kultūros tyrimas mikroskopu. Visos išaugusio kultūros buvo tiriamos mikroskopu. Sterilia kilpele nuo kiekvienos kultūros buvo imamas mėginys, fiksuojamas ant objektinio stiklelio ir tiriamas binokuliariniu mikroskopu (Omax CS-M82ES, Japonija), naudojant 4x ir 40x padidinimus.
Visi tirti gyvūnai buvo suskirstyti į grupes pagal:
kačių sirgimo laikotarpį;
lytį – katės, katinai;
amžių – <1 m., 1 – 3 m., 3 – 7 m. ir 7 – 10 m. ir >10 m. katės;
kailio plauko ilgį – ilgaplaukės, trumpaplaukės;
kontaktą su kitais gyvūnai – turėjo, neturėjo;
laikymo sąlygas – katės išeinančios į lauką, katės neišeinančios į lauką;
klinikinius požymius – kuriose kūno vietose jie buvo lokalizuoti: galva ir kaklas, nugara ir pilvas, galūnės, uodega;
atliktus laboratorinius tyrimus – tyrimas Vudo lempa, mikologinis tyrimas;
taikytą gydymo schemą (5 lentelė).
5 lentelė. Tirtoms katėms naudotos gydymo schemos
Eilės nr. Medikamentai Paskirtas gydymas
I Imaverol 0,2 proc. tirpalas naudotas išoriškai kas 3 dienas mėnesį laiko II Imaverol
Terbinafin
0,2 proc. tirpalas naudotasišoriškai kas 3 dienas mėnesį laiko Terbinafinas 30 – 45 mg/kg 1xd. p. o. 30 d. iš eilės
23
3. TYRIMO REZULTATAI
Mikroskopiniais grybais užsikrėtusių kačių daugiausiai buvo 2012 m. (35 proc.). 2013 m. kačių su klinikiniais dermatofitozės požymiais buvo žymiai mažiau nei 2012 m. (15 proc.). 2014 m. ir 2015 m. buvo registruotas vienodas skaičius susirgimų (po 25 proc.), tai buvo atitinkamai 10 proc. mažiau nei 2012 m. ir 10 proc. daugiau nei 2013 m (p<0,05). (8 pav.).
Visais tirtais laikotarpiais pastebėtas sergamumo dermatofitoze sezoniškumas, daugiausia atvejų registruota šaltuoju metų laiku (68,3 proc.), rečiau susirgimo atvejai registruoti pavasarį (24,5 proc.), rečiausiai dermatofitozė buvo diagnozuota vasarą ir rudenį (atitinkamai 2 proc. ir 1,6 proc.).
8 pav. Kačių sergamumas dermatofitoze 2012 – 2015 metais.
3.1.Lytis
Tyrimo metu nustatyta, jog katės dermatofitoze sirgo 12,2 proc. dažniau nei katinai. Beveik visais tyrimo laikotarpiais dažniau dermatofitozė diagnozuota katinams (katinai dermatofitoze sirgo atitinkamai 2012 m. – 55 proc.; 2013 m. – 66,7 proc.; 2015 m. – 64,3 proc.), išskyrus 2014 m., kai dažniau sirgo katės (57,1 proc.) (p>0,05)(9 pav.).
0 5 10 15 20 2012 2013 2014 2015 20 9 14 14 G yvū n ų sk aičiu s, vn t. Laikas, m.
24 9 pav. Skirtingos lyties kačių sergamumas dermatofitoze.
31 dermatofitoze sirgęs gyvūnas kurį laiką buvo laikomas ar laikoma iki šiol gyvūnų prieglaudoje. Tarp iš prieglaudos atvežtų gyvūnų, dažniau dermatofitoze sirgo katinai (54,8 proc.) nei katės. Dermatofitozė diagnozuota 26 privačių asmenų gyvūnams. Tarp jų dermatofitoze dažniau sirgo katės (57,7 proc.) (p>0,05)(10 pav.).
10 pav. Skirtingų savininkų kačių sergamumas dermatofitoze.
3.2.Amžius
Dažniausiai mikroskopiniais grybais buvo užsikrėtusios jaunos, iki 1 m. (47,4 proc.) ir 1 – 3 m. katės (31,6 proc.). Rečiau dermatofitozė buvo diagnozuta 3 – 7 m. ir >10 m. (po 8,8 proc.) katėms,
0 5 10 15 2012 2013 2014 2015 11 6 6 9 9 3 8 5 Katinai Katės 17 14 11 15 0 5 10 15 20 25 30 35 Katinai Katės G yvū n ų sk aičiu s, vn t. Lytis
25 rečiausiai dermatofitoze sirgo 7 – 10 m. katės (3,5 proc.). Vidutinis dermatofitoze sirgusių kačių amžius buvo (1,2 ± 2,4 m.) (11 pav.).
>1 m. kačių grupėje dažniau dermatofitozė buvo diagnozuota katinams (66,7 proc.), 1 – 3 m. – katėms (55,6 proc.), 3 – 7 m. – nežymiai dažniau sirgo katės (60 proc.), 7 – 10 m. kačių amžiaus grupėje sirgo tik katinai, o >10 m. amžiaus grupėje dermatofitozė šiek tiek dažniau diagnozuota katinams (60 proc.)(p>0,05) (11 pav.).
11 pav.Skirtingo amžiaus kačių sergamumas dermatofitoze.
3.3. Plauko ilgis
Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai dermatofitozė buvo diagnozuota trumpą plauką turinčioms katėms (66,7 proc.). Trumpaplaukės katės dažniau buvo išleidžiamos į lauką (76,3 proc.), ilgaplaukės katės dažniau buvo laikomos tik patalpoje (63,2 proc.)(p>0,05) (12 pav.).
18 8 2 3 9 10 3 2 2 0 5 10 15 20 25 30 >1 1 – 3 3 – 7 7 – 10 10< G yvū n ų sk aičiu s, m . Amžius, m. Katinai Katės
26 12 pav. Skirtingo plauko ilgio kačių sergamumas dermatofitoze.
3.4. Kontaktas su kitais gyvūnais
Beveik 2/3 kačių, kurios sirgo dermatofitoze, turėjo kontaktą su kitais gyvūnais (n=41): 53,7 proc. katinų ir 46,3 proc. kačių. Dažniausiai tai buvo gyvūnai, kurie gyveno lauke ar buvo išleidžiami į lauką (n=30). Pacientai, kurie neturėjo kontakto su kitais gyvūnais, dermatofitoze sirgo 43,8 proc. rečiau (p>0,05)( 13 pav.).
13 pav. Kačių turėjusių ir neturėjusių kontakto su kitais gyvūnais sergamumas dermatofitoze. 7 29 12 7 0 10 20 30 40
Ilgo plauko katės Trumpo plauko katės
G yvū n ų sk aičiu s, vn t. Plauko ilgis
Išleidžiamos į lauką Neišleidžiamos į lauką
22 19 7 9 0 5 10 15 20 25 30 35 Katinai Katės G yvū n ų sk aičiu s, vn t. Lytis
27
3.5.Laikymo sąlygos
Tyrimo metu nustatyta, kad dažniausiai sirgusios katės ir katinai buvo laikomi patalpa/laukas sąlygomis (n=36), tik patalpoje gyvūnai buvo laikomi 27 proc. rečiau (14 pav.).
14 pav. Skirtingomis sąlygomis laikomų kačių sergamumas dermatofitoze.
Tiekkatinų, tiek kačių sergamumas dermatofitoze nepriklausė nuo laikymo sąlygų: katinai, kurie buvo išleidžiami į lauką, dermatofitoze sirgo tik 5,4 proc. dažniau nei katės, o katinai, kurie buvo laikomi tik patalpoje, dermatofitoze sirgo tik 4,8 proc. rečiau nei katės (p>0,05) (15 pav.).
15 pav. Skirtingomis sąlygomis laikomų katinų ir kačių sergamumas dermatofitoze. 63,5 proc.
36,5 proc.
Katės laikomos laukas/patalpa sąlygomis Katės laikomos tik patalpoje
17 14 11 15 0 5 10 15 20 25 30 35 Katinai Katės G yvū n ų sk aičiu s, vn t. Lytis
28
3.6. Klinikiniai požymiai
Gyvūnams, kuriesirgo dermatofitoze dažniausiai simptomai nustatyti galvos ir kaklo srityje (n=26). Šiek tiek rečiau pažeidimai buvo lokalizuoti nugarosir pilvos (n=21) bei galūnių srityje (n=13) Rečiausiai klinikiniai požymiai buvo lokalizuoti uodegos srityje (n=7) (16 pav.).
16 pav. Klinikiniai požymiai katėms, sergančioms dermatofitoze.
Klinikiniai požymiai katėms, kurios buvo laikomos tik patalpoje ir išleidžiamos į lauką buvo nustatyti panašūs. Tyrimo metu klinikinių požymių skirtumo tarp kačių ir katinų nenustatyta. Tiek katinams, tiek katėms dažniausiai klinikiniai požymiai registruoti galvos ir kaklo srityje (36,4 proc. kačių, 41,2 proc. katinų), rečiau nugaros ir pilvo srityje (30,3 proc. kačių, 32,4 proc. katinų), rečiausiai – uodegos srityje(12,1 proc. katėms, 8,8 proc. katinų)(p>0,05) (17 pav.).
17 pav.Klinikiniai požymiai katėms ir kaitnams, sergantiems dermatofitoze. 38,8 proc.
31,3 proc. 19,5 proc.
10,4 proc.
Galva ir kaklas Nugara ir pilvas Galūnės Uodega
14 11 6 3 12 10 7 4 0 5 10 15 20 25 30
Galva ir kaklas Nugara ir pilvas Galūnės Uodega
G yvūn ų sk aič iu s, vnt. Kūno sritis Katinai Katės
29 Visoms tirtoms katėms buvo nustatyta alopecija (n=57), dažnai buvo pastebėtas pleiskanojimas (n=46). Šiek tiek rečiau buvo randami šašai (n=38), paraudimai (n=31) ir nukasymai (n=29). Klinikinių požymių įvairovė tarp kačių ir katinų nesiskyrė, taip pat nebuvo klinikinių požymių skirtumo tarp kačių, kurios buvo laikomos tik patalpoje ir kačių, kurios gyveno ar buvo išleidžiamos į lauką(18 pav.).
18 pav.Klinikinių požymių įvairovė katėms, sergančioms dermatofitoze.
3.7. Laboratoriniai tyrimai
Visoms tirtoms katėms buvo atliktas plaukų tyrimas naudojant Vudo lempą. Fluorescencija buvo matoma 39 katėms (19 pav.).
19 pav.Plaukų tyrimas Vudo lempa.
28,4 proc. 22,9 proc. 18,9 proc. 15,4 proc. 14,4 proc. Alopecija Pleiskanojimas Šašai Paraudimai Nukasymai 68,4 proc. 31,6 proc.
30 Po plaukų tyrimo Vudo lempa, visoms katėms buvo imti mėginiai mikologiniam tyrimui. Iš visų tirtų mėginių buvo išskirti dermatofitai. 56 katėms buvo diagnozuota Microsporum spp. sukelta dermatofitozė, o vienai katei susirgimą sukėlė Trichophyton spp. (20 pav.).
17 kačių atlikus mikologinį tyrimą, dermatofitai buvo išskirti, nors tyrimo Vudo lempa tyrimo rezultatas šioms katėms buvo neigiamas. Taip pat fluorescencija nebuvo matoma katei, kuriai dermatofitozę sukėlė Trichophyton spp. Visoms katėms (n=39), kurioms tyrimo Vudo lempa atsakymas buvo teigiamas, atlikus mikologinį tyrimą, dermatofitai buvo išskirti (p<0,05).
20 pav. Mikologinio tyrimo rezultatai.
3.8. Gydymas
Katėms kurios buvo užsikrėtusios mikroskopiniais grybais, tačiau odos ir kailio pažeidimai buvo neryškūs buvo skiriamas vietinis gydymas (I gydymo schema) (n=38), vietinė kartu su sistemine terapija (II gydymo schema) buvo skirta 14 kačių, o tik sisteminis gydymas (III gydymo schema) buvo skirtas rečiausiai (n=5). Gydymo metu visos katės nebuvo išleidžiamos į lauką, šeriamos pilnaverčiu pašaru, naudojami papildai, skirti gyvūnams, turintiems odos pažeidimų (21 pav.).
98,2 proc. 1,8 proc.
31 21 pav. Gydymo schemos, taikytos katėms, sergančioms dermatofitoze.
Pakartotinė kačių apžiūra buvo atliekama po 14 dienų. Taikant vietinę terapiją odos būklės pagerėjimas buvo matomas 30 kačių, likusioms odos būklė neprastėjo, bet klinikiniai požymiai nesilpnėjo. Taikant vietinę ir sisteminę terapijas, odos būklės pagerėjimas buvo matomas visoms 14 kačių. Taikant tik sisteminę terapija, odos būklė pagerėjo taip pat visoms katėms (n=5).
Sekanti pakartotinė apžiūra buvo atliekama po 28 d. nuo gydymo pradžios. Taikant tik vietinę terapiją, odos pažeidimų nebuvo rasta pas 29 kates, 9 katės pakartotinei apžiūrai atvestos nebuvo. Taikant vietinę ir sisteminę terapijas, odos pažeidimų nebuvo rasta pas 10 kačių, 4 katės pakartotinei apžiūrai atvestos nebuvo. Taikant tik sisteminę terapiją, visos gydytos katės buvo kliniškai sveikos.
66,7 proc. 24,6 proc.
8,7 proc.
32
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Dermatofitozė yra paviršinė keratinizuotų audinių, tokių kaip pėdutės, plaukai, viršutinis odos sluoksnis, infekcija. Kadangi yra vis daugiau laikoma kačių, neretai priglaustų iš lauko ar gyvūnų prieglaudų, sergamumo dermatofitų sukelta infekcija atvejai dažnėja ne tik tarp kačių, bet ir tarp žmonių. Nors literatūros duomenimis, net iki 60 proc. kačių, kurios išeina į lauką, savininkai taip pat sirgo dermatofitoze (6,25). Atlikto tyrimo metu nenustatytas nei vienas savininko ar gyvūnų prieglaudos darbuotojo užsikrėtimas dermatofitais. Žmonių užsikrėtimas dermatofitais labai priklauso nuo higienos įpročių, taip pat gyvūno laikymo ir priežiūros sąlygų.
Literatūroje pateikiami kontraversiški duomenys dėl dermatofitozių susirgimų dažnio skirtingais metų laikais. Kai kurių autorių teigimu, dažniau katės dermatofitoze serga šaltuoju metų laiku (25), kiti gi teigia, kad metų laikas sergamumui dermatofitoze įtakos neturi, tai priklauso nuo aplinkos užterštumo dermatofitų sporomis, besavininkių gyvūnų skaičiaus tiriamame regione (17).Tyrimo metu dažniausiai dermatofitozė diagnozuota šaltuoju metų laiku (68,3 proc.), o rečiausiai vasarą ir rudenį. Tačiau reikia turėti mintyje, kad šiltas ir drėgnas oras yra palankus dermatofitų sporų vystymuisi, todėl susidaro palankios sąlygos gyvūnams užsikrėsti.Tačiau esant šaltam orui, daugiau gyvūnų patenka į prieglaudas, daugiau gyvūnų susiburia į vieną vietą, todėl susidaro palankios sąlygos dermatofitams daugintis ir plisti (14).
Daugelio autorių nuomone, lyties predispozicijos sergamumui kačių dermatofitozenėra. Tačiau Natale (2007) teigimu, dermatofitozė dažniau diagnozuojama katėms (susirgimas buvo diagnozuotas net 92 proc. kačių). Toks duomenų pasiskirstymas galimas dėl tirtos populiacijos ir regiono, kuriame tyrimas buvo atliekamas. Kito tyrimo metu (24) žymiai dažniau dermatofitozė buvo diagnozuota katinams. Teigiama, kad nekastruoti katinai, išleidžiami į lauką, dermatofitoze serga dažniau. Nes tai teritoriniai gyvūnai, dažnai kovojantys dėl teritorijos ar patelių. Tokie gyvūnai turi tiesioginį kontaktą su kitais, dažnai besavininkiais, neprižiūrėtais gyvūnais, susidaro palankios sąlygos dermatofitų sporoms plisti (13). Atlikto tyrimo duomenimis 12,2 proc. dažniau sirgo katės, tačiau iki 1 m. dermatofitozė dažniau diagnozuota katinams. Taip pat dermatofitų sukeltas susirgimas dažniau diagnozuotas prieglaudoje laikytiems katinams (54,8 proc.). tarp privačių asmenų gyvūnų dermatofitoze dažniau sirgo katės (57,7 proc.).
Skirtingo amžiaus katės dermatofitoze serga nevienodai. Nustatyta, kad jauni gyvūnai yra daug jautresni dermatofitų sukeliamiems susirgimams, <1 m. katės dermatofitoze serga iki 67 proc.dažniau. Kačių amžiui didėjant, dermatofitozė pasitaiko rečiau, tačiau susirgimui jautrios visų amžiaus grupių
33 katės (13). Tyrimo metu dažniausiai dermatofitozė taip pat buvo diagnozuota jaunoms, iki 1 m. katėms (47,7 proc.). Šios amžiaus grupės kačių imuninė sistema dar nėra visiškai susiformavusi, todėl gyvūnai jautresni nepalankiems aplinkos veiksniams. Taip pat jauniems gyvūnams žymiai greičiau išryškėja klinikiniai požymiai ir savininkai su jais greičiau kreipiasi į gydyklą, tuo tarpu vyresniems gyvūnams klinikiniai požymiai nėra tokie ryškūs, o neretai jie būna tik mikroskopinių grybų nešiotojai.
Literatūroje pateikiami duomenys, kad dažniau dermatofitoze linkusios sirgti ilgaplaukės katės. Esant ilgam plaukui, odos pažeidimai yra mažiau matomi ir ilgiau lieka nepastebėti ir gyvūnas serga sunkesne ligos forma. Taip pat šukuojant tokį ilgaplaukį gyvūną, naudojant bendrus šukavimo įrankius, dėl susidariusio elektrostatinio krūvio, dermatofitų sporos yra žymiai lengviau platinamos tarp kartu laikomų gyvūnų (9). Tyrimo metu dermatofitoze daugiau nei 30 proc. dažniau sirgo trumpo plauko katės, ir tos trumpaplaukės katės, kurios buvo išleidžiamos į lauką. Tokius skirtingus tyrimo rezultatus galėjo įtakoti tiriama populiacija, nes dėl sudėtingesnės kailio priežiūros, ilgesnio kačių šėrimosi laiko, vis daugiau yra laikomos trumpaplaukės katės, kurių tiriamojoje grupėje buvo daugiau nei ilgaplaukių.
Esant kontaktui su kitais gyvūnais, susidaro palankios sąlygos dermatofitų sporoms plisti. Jei oda yra pažeista (kąstinės žaizdos, įdrėskimai ir kt.), patogenai sąlygoja ryškesnius ir gilesnius odos pažeidimus, dažnos antrinės kilmės infekcijos (13). Atlikto tyrimo metu dermatofitozė dažniau diagnozuota gyvūnams, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su kitais gyvūnais (beveik 2/3 gyvūnų), iš jų 53,7 proc. buvo katinai.
Kačių dermatofitozė yra viena iš trijų, gyvūnų prieglaudose dažniausiai diagnozuojamų dermatozių. Nes kai kurie gyvūnai ilgą laiką būna neprižiūrėti, gyvena lauke ir prastomis sąlygomis, kol patenka į gyvūnų prieglaudą ar pas naujus savininkus. Patekę į prieglaudą ar į naujus namus, gyvūnai patiria stiprų stresą, tampa jautresni infekcinės kilmės susirgimams, tarp jų ir dermatofitozei. Stresuojantys gyvūnai mažiau prižiūri savo kailį, mažiau laižo jį. Mikroskopinių grybų sporos, kurios, laižant kailį, įprastai yra mechaniškai pašalinamos, lieka ant plaukų ir gali sukelti susirgimą. Kai kuriuose regionuose, net 60 – 100 proc. kačių populiacijos gali būti užsikrėtusios dermatofitais (24).Tyrimo metu nustatyta jog daugiau nei pusė kačių, sirgusių dermatofitoze buvo priglaustos ar išleidžiamos į lauką (63,5 proc.). Taip pat dermatofitozė dažnesnė katėms, sergančioms kitomis konkurentinėmis ligomis, o tai dažniau stebima lauke gyvenantiems gyvūnams ar laisvai išleidžiamoms į lauką (2).
Dermatofitozės klikinikiai požymiai nėra specifiniai, panašūs į daugelį kitų odos ligų. Todėl ligos diagnostika labai priklauso ir nuo savininko, kaip greitai gyvūnas yra atvedamas apžiūrai. Jei savininkas gyvūnui skiria pakankamai dėmesio, atsiradę odos pažeidimai greitai pastebimi ir
34 kreipiamasi į veterinarijos gydytoją. Tokiu atveju pažeidimai paprastai būna pavieniai, matomi nedideli plikimo ploteliai, ryškiai ribotais kraštais, su uždegimine zona, pažeidimo pakraštyje. Tačiau jei gyvūnas laikomas tik lauke ar yra besavininkis, klinikiniai susirgimo požymiai dažnai jau būna generalizuoti, ryškiausiai matomi galvos ir kalo srityje (4). Tyrimo metu gauti duomenys sutampa su pateiktais literatūros šaltinuose, katėms, sergančioms dermatofitoze, odos ir plaukų pažeidimai dažniausiai buvo matomi galvos ir kaklo srityje (38,8 proc.). Esant generalizuotai ligos formai pažeidimai buvo matomi ir galūnių, uodegos srityje: išplikimo židiniai, pleiskanojimas, šašai, kasymosi žymės.
Ligos diagnostika atliekama remiantis bendru algoritmu: pradžioje apklausiamas gyvūno savininkas, vėliau atliekamas gyvūno klinikinis ir specialieji tyrimai (8). Tyrimo metu taip pat remtąsi šiuo algoritmu. Visiems gyvūnams, kuriems po savininko apklausos ir specialaus odos klinikinio tyrimo įtarta mikozė buvo atliktas plaukų tyrimas Vudo lempa bei mikologinis tyrimas. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad tyrimas Vudo lempa yra paprastas ir nebrangus, tačiau jo patikimumas nėra didelis, nes ne visi dermatofitų pažeisti plaukai fluorescuoja (8). Tyrimo metu beveik 30 proc. kačių tyrimas Vudo lempa buvo neigiamas, tačiau atlikus patikimesnį – mikologinį tyrimą, dermatofitai buvo išskirti. Todėl praktikoje rekomenduojama atlikti ne tik plaukų tyrimą Vudo lempa, tačiau ir mikologinį tyrimą.
Iš 90 proc. dermatofitoze sergančių kačių plaukų mėginių yra išskiriama Microsporum spp., rečiau Trichophyton spp. Microsporum canis – dažniausiai sutinkamas mikroskopinis grybas tarp kačių, dažnai juo užsikrečia ir tokių gyvūnų savininkai (4). Atlikto tyrimo metu, Microsporum spp. išskirta net 98,2 proc., tik vienai katei išskirtas Trychophyton spp., tačiau kaip minėta, nei vienas savininkas šiais mkroskopiniais grybais neužsikrėtė.
Tinkama gydymo schema gali būti sudaroma tik tuomet, kai yra tiksliai žinoma diagnozė, patvirtinta laboratorinių ir instrumentinių tyrimų rezultatais. Gydymo schema sudaroma individualiai pacientui, atsižvelgiant į jo amžių, veislę, sukėlėją, odos pažeidimus. Dažniausiai gydant kates nuo dermatofitozės, užtenka tik vietinio gydymo, didelį dėmesį skiriant bendram organzimo atsparumo stiprinimui bei aplinkso dezinfekcijai. Esant generalizuotai ligos formai, jau skiriami ir sisteminiai veikiantys preparatai. Neretai sisteminis gydymas derinamas su išoriniai veikiančiais preparatais (29). Tyrimo metu daugiau nei pusei kačių (66,7 proc.) užteko tik vietinio gydymo enilkonazolo odos tirpalu. Jei pažeidimai buvo generalizuoti kaip rekomenduojama literatūros šaltiniuose, vietinė terapija buvo derinama su sistemiškai veikiančiais preparatais. Visų kačių savininkams buvo suteikta informacija, kokią didelę svarbą gydymui nuo šios ligos turi aplinkos dezinfekcija ir kontakto su
35 besavininkiais gyvūnais vengimas. Visoms, katėms, kurios buvo atvestos pakartotinėms apžiūroms, buvo matomas ryškus odos būklė pagerėjimas ar katės pasveiko. Tyrimo metu gauti duomenys sutampa su pateiktais literatūroje, kad gydymas nuo dermatofitozės vidutiniškai užtrunka mėnesį (29).
Gyvūnai kompanionai vis dažniau laikomi nuosavose valdose, išleidžiant juos laisvai į lauką. Gyvūnai, kurie nepratę prie lauko sąlygų, nusilpę, netinkamai prižiūrimi ar pamesti, žymiai jautresni nepalankiam aplinkos poveikiui, greičiau užsikrečia patogeniniais mikroorganizmais ir sunkiau serga. Dermatofitų sporų aplinkoje yra daug, tačiau jei gyvūnas prižiūrėtas, vakcinuotas, šeriamas tinkamai, sumažėja tikimybė užsikrėsti šiais pavojingais mikroorganizmais. Svarbu informuoti savininkus apie tokias, greitai plintančias ligas, apie pavojų pačių savininkų sveikatai. Taip pat, jei gyvūnas sirgo dermatofitoze, svarbu tinkamą dėmesį skirti aplinkos dezinfekcijai. Bendradarbiaujant augintinių savininkams ir veterinarijos gydytojui, atliekant reguliares profilaktines gyvūno sveikatos patikras, gali būti tinkamai užkertamas kelias kačių užsikrėtimui ir sirgimui dermatofitoze.
36
IŠVADOS
1. Katėms, sirgusioms dermatofitoze, dažniausiai klinikiniai požymiai buvo nustatyti galvos ir kalo srityje (38,8 proc.), rečiau nugaros ir pilvo (31,3 proc.), galūnių (19,5 pro) ir uodegos srityje (10,4 proc.).
2. Kad katė serga dermatofitoze įtarti galima apklausus gyvūno savininką ir atlikus specialųjį odos klinikinį tyrimą, retais atvejais ištyrus plaukus Vudo lempa, tačiau diagnozė turi būti patvirtinta atlikus mikologinį tyrimą.
3. Gydymo schema sudaroma individualiai pacientui, dažniausiai (66,7 proc.) efektyvi buvo vietinė terapija, esant generalizuotiems pažeidimams buvo skiriama sisteminė terapija (8,7 proc.) ar derinama sisteminė ir vietinė terapijos (24,6 proc.).
4. Pagrindinės kačių dermatofitozės profilaktikos priemonės yra savalaikis sergančio gyvūno gydymas, kontakto su kitais gyvūnais vengimas, aplinkos dezinfekcija ir tinkami savininko higienos įgūdžiai.
5. Dažniausiai dermatofitoze sirgo lauke laikomi ar laisvai į lauką išeinantys bei kontaktą su kitais gyvūnais turėję katinai (63,5 proc.), gyvūnai laikomi tik patalpoje, dermatofitoze sirgo 24 proc. rečiau.
37
REKOMENDACIJOS
Pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą (1997-11-06 Nr. VIII – 500) gyvūnai turi būti laikomi ir auginami tokiomis sąlygomis, kurios nėra jiems kenksmingos. Taip pat, gyvūnų auginimo ir laikymo sąlygos turi būti parenkamos, atsižvelgiant į gyvūno rūšį bei veislės ypatumus (15), todėl prieglaudose turėtų būti įrengtos atskiros patalpos šunims ir katėms, atskirai laikomi sergantys ir sveiki gyvūnai. Siekiant sumažinti pernešamų ligų skaičių prieglaudoje, turi būti įrengtas karantinavimo kambarys.
Kačių kambarys turi būti įkurtas, siekiant suteikti katėms galimybę daugiau judėti (lyginant su gyvenimu narve) ir bendrauti su gentainėmis. Tokioje aplinkoje katės dalinas ne tik bendrais gultais, bet ir dubenėliais bei kraiko dėžutėmis. Taip pat reikėtų užtikrinti kad į tokią aplinką nepapultų katė – dermatofitų nešiotoja, tuomet nebūtų galimybės užsikrėsti sveikoms, silpnesnio imuniteto katėms.
Didesnė rizika užsikrėsti dermatofitozėmis yra katėms, laikomoms karantino ar gydymo patalpose, kadangi gyvūnų narvai yra sudedami vienas ant kito, ir todėl mikroskopinių grybų sporos gali lengvai plisti iš vieno narvo į kitą. Be to, tokių kačių organizmo atsparumas yra susilpnėjęs, todėl šis veiksnys taip pat turi įtakos dažnesniam sergamumui. Rekomenduojama kiek įmanoma labiau atskirti skirtingų kačių narvus, griežtai laikytis dezinfekcijos reikalavimų.
Dažnai į prieglaudas patenka jauni, iki vienerių metų amžiaus kačiukai. Pastebėta, kad tokio amžiaus gyvūnai yra jautresni dermatofitozėms, dėl jų dar nevisiškai susiformavusios imuninės sistemos (19). Taip pat - vyresnio amžiaus gyvūnai nuo 7 – 14 m., kadangi tokio amžiaus gyvūnų imuninė sistema natūraliai yra nusilpusi. Todėl šių grupių kačių atstovus reikėtų intensyviau stebėti dėl didesnės rizikos užsikrėsti dermotofitoze.
Privačių asmenų katės dažniausiai yra laikomos atskirai nuo kitų gyvūnų. Galimybė tokiai katei užsikrėsti mikroskopiniais grybai gali atsirasti, kai savininkas yra linkęs bendrauti su kitais gyvūnais. Todėl tokiam gyvūno savininkui reikėtų kruopščiai laikytis asmeninės higienos principų.
Užsikrėtimo rizika yra ir tuomet, kai savininkas savo augintinį išleidžia į lauką, kur jis gali laisvai bendrauti su kitomis katėmis, pasigauti laukinių graužikų, kurie platina mikroskopinių grybų sporas. Tokiu atveju kačių savininkui reikėtų rūpintis gera gyvūno imunine sistema. Kylant įtarimui, kad katė gali būti užsikrėtusi mikroskopiniais grybais, rekomenduojama katę parodyti veterinarijos gydytojui ir profilaktiškai atlikti diagnostinius tyrimus.
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Moriello KA. Fungal flora of the haircoat of cats with and without dermatophytosis. Medical and veterinary mycology. 1991; 29(5): 285 – 92. Doi:10.1080/02681219180000441.
2. ESCCAP The Mews Studio. Superficial Mycoses in Dogs and Cats. ESCCAP Guideline 02. Second Edition. United Kingdom 2011.
3. Kauffman HF, Tomee JF, van de Riet MA, Timmerman AJ, Borger P.Protease-dependent activation of epithelial cells by fungal allergens leads to morphologic changes and cytokine production. Allergy Clin Immunol. 2000; 105(6): 1185–93.
4. Moriello K.Feline dermatophytosis, aspects pertinent to disease management in single and multiple cat situations.Feline Med Surg.2014; 16(5): 419–431.doi: 10.1177/1098612X14530215
5. Robertson JV.Ringworm.Shelter medicine program, center for companion animal health university of California. Davis.2011.
6. Koga H. Antifungal susceptibility testing method for dermatophytes – determination of MIC and MFC values. Med micology. 2014; 55(2): 57 – 63.
7. Messonier S. Getting Rid Of Ringworm. The Whole Cat Journal. 2001.
8. Budgin JB. Feline Dermatophytosis: An Update on Diagnosis and Treatment.Animal Specialty Center.2011;1(7).
9. Frymus T, Gruffydd-Jones T, Pennisi MG, Addie D, Belák S ir kt. Dermatophytosis in cats: ABCD guidelines on prevention and managment. Feline Med Surg. 2013; 15(7):598-604. doi: 10.1177/1098612X13489222.
10. Fadok VA. Ringworm In Cats: The Ecstasy & The Agony. Western Veterinary Conference. 2013. USA. Houston.
11. Augalų apsauga ekologiniame ūkyje. [elektroninis išteklius]2003[žiūrėta 2015 m. birželio 13d. ].Prieiga per internetą:http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/augalininkyste/705-augalu-apsauga-ekologiniame-ukyje
12. Moriello K. Treatment of dermatophytosis in dogs and cats: review of published studies. Vet Dermatol. 2004; 15(2): 99–107.
13. Beraldo RM, Gasparoto AK, Siqueira AM ir kt. Dermatophytes in household cats and dogs. R. Bars. Ci. Vet. 2011; 18: 85-91.
14. Gross TL, Walder EJ, Affolter VK. Skin diseases of the dog and cat. Clinical and hostopathologic diagnosis. 2nd ed. United Kingdom. Oxford. Blackwell science. 2005.
