Didžiuosiuose prekybos centruose parduodamų daržovių maistin÷ ir energin÷ vert÷

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS

VETERINARINöS MAISTO SAUGOS PROGRAMA GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Lina Turčinavičien÷

Didžiuosiuose prekybos centruose parduodamų daržovių maistin÷ ir

energin÷ vert÷

Magistro darbas

Darbo vadovas:

Doc. Dr. Algirdas Januškevičius

NUTRITIONAL AND ENERGETIC VALUE OF VEGETABLES SOLD IN SUPERMARKETS

Magistro darbas atliktas 2008 – 2010 metais Lietuvos veterinarijos akademijos, Gyvūnų mitybos katedroje, Agrochemijos laboratorijoje, Kauno miesto didžiuosiuose prekybos centruose: „Iki“, „Maxima“, „Rimi“ ir „Norfa“.

Magistro darbą paruoš÷: Lina Turčinavičien÷

Magistro darbo vadovas: Doc. Dr. Algirdas Januškevičius

LVA Gyvūnų mitybos katedra

(parašas)

Recenzentas:

TURINYS

Įvadas...6

2. Literatūros apžvalga...8

2.1. Daržov÷s ir jų skirstymas į grupes ...8

2.2. Daržovių suskirstymas pagal maistui vartojamas dalis ...10

2.2.1. Lapin÷s kopūstin÷s daržov÷s ir žalumynai ...10

2.2.2. Šakniavaisiai ...13

2.2.3. Ankštin÷s ir kitos daržov÷s ...16

2.3. Daržovių chemin÷ sud÷tis...19

2.3.1. Vanduo...19 2.3.2. Mineralin÷s medžiagos...19 2.3.3. Angliavandeniai...22 2.3.4. Baltymai... 23 2.3.5. Riebalai...23 2.3.6. Vitaminai...23 2.3.7. Antioksidantai...23

2.4. Pagrindinių daržovių produkcija pasaulio mastu...24

2.4.1. Daržovių produkcija Lietuvoje...24

2.4.2. Daržovių produkcija pasaulyje...28

2.5. Ekologin÷s daržov÷s ... 30

2.5.1. Ekologin÷ daržininkyst÷ Lietuvoje...31

2.5.2. Ekologin÷ žemdirbyst÷ Europoje...32

2.5.3. Ekologin÷s daržininkyst÷s reikalavimai...33

3. Darbo atlikimo laikas, vieta ir metodika...35

4. Rezultatai...39

4.1. Lapin÷s kopūstin÷s daržov÷s ir žalumynai...39

4.2. Šakniavaisin÷s daržov÷s...42

4.3. Ankštin÷s bei kitos daržov÷s...47

4.4. Ekologin÷s daržov÷s...52

4.4.1. Lapin÷s kopūstin÷s daržov÷s ir žalumynai...52

4.4.2. Šakniavaisin÷s daržov÷s. ...55

4.5. Mineralin÷s medžiagos atskirų grupių daržov÷se...58

5. Rezultatų aptarimas...65

6. Išvados ir pasiūlymai...67

7. Summary...68

ĮVADAS

Žmogaus sveikata labiausiai priklauso nuo mitybos, tod÷l žmon÷s, kurie rūpinasi savo sveikata, renkasi pilnavertį maistą. Visi sveikatos mitybos skleid÷jai rekomenduoja valgyti daugiau vaisių ir daržovių, nes sveikame maiste, be baltymų, riebalų ir angliavandenių, turi būti ir biologiškai aktyvių medžiagų – vitaminų, fitoncidų, mineralinių, aromatinių ir kitų medžiagų. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojama vaisių ir daržovių per parą suvartoti apie 400 gramų, o Lietuvoje ši norma tesiekia tik 260 gramų vienam asmeniui per parą.

Visos daržov÷s yra mažai kaloringas produktas, bet jose yra daug žmogaus organizmui svarbių mineralinių medžiagų, tokių kaip kalio, kalcio, geležies, fosforo; vitamino C, karotino, B grup÷s vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios ypač pasižymi labai svarbiomis savyb÷mis - mažinti v÷žinių ligų riziką. Baltymų ir riebalų daržov÷se nedaug. Šių maisto medžiagų žmogaus organizmas gauna su gyvūnin÷s kilm÷s produktais, augaliniais aliejais bei grūdų produktais. Iš daržovių nemažai baltymų yra žaliuose žirneliuose, pupel÷se, pupose. Kai kurių daržovių baltymuose yra nepakeičiamų aminorūgščių, pavyzdžiui, lizino – lapiniuose, žiediniuose briuseliniuose ir ropiniuose kopūstuose, burok÷liuose, žirniuose ir pupel÷se, triptofano – briuseliniuose ir lapiniuose kopūstuose, metionino – brokoliuose, pupel÷se ir salotin÷se daržov÷se (Danielsson, 2004).

Riebalų ankštin÷se daržov÷se yra apie 2 proc., o kituose jų mažiau kaip 1 proc. Angliavandenių daržov÷se nemažai – 4 – 14 proc. Tai pagrindin÷ kaloringa medžiaga daržov÷se, kurios vienas gramas oksiduojantis išskiria 17,5 kJ apykaitos energijos. Daržovių angliavandeniai: fruktoz÷, gliukoz÷, sacharoz÷, krakmolas, inulinas yra lengvai virškinami. Daržov÷se yra šiek tiek ir sunkiai virškinamų bei nevirškinamų angliavandenių (chitino, celiulioz÷s ir hemiceliulioz÷s), tačiau jie yra naudingi, nes skatina žarnyno peristaltiką ir padeda vystytis naudingiems žarnyno mikroorganizmams. Nevirškinami pektinai absorbuoja tokias kenksmingas medžiagas kaip šviną, stroncį, kobaltą ir padeda pašalinti jas iš organizmo.

Daržov÷s labiausiai vertinamos d÷l biologiškai aktyvių medžiagų, kurių yra ir kituose augalin÷s kilm÷s maisto produktuose, bet ypač daug daržov÷se. Šviežiuose vaisiuose ir daržov÷se yra daug antioksidantų, kurie saugo organizmo ląsteles nuo pažeidimų, padeda išvengti kraujo krešulių ir uždegimo. Antioksidantai sulaiko kenksmingus laisvuosius radikalus, kurie natūraliai gaminasi vykstant chemin÷ms organizmo reakcijoms (Gorow et al., 2005).

Taip pat vaisiuose ir daržov÷se yra maistinių skaidulų, padedančių pašalinti iš organizmo kenksmingas medžiagas ir jų junginius. Be to, šviežiose daržov÷se yra fitoaktyviųjų medžiagų, kurias augalai patys gaminasi, siekdami apsisaugoti nuo virusų, bakterijų ir pel÷sinių grybelių. Patekusios į žmogaus organizmą, šios medžiagos mažina riziką susirgti daugeliu ligų: v÷žiu, širdies ir kraujagyslių

ligomis, osteoporoze, katarakta, diabetu, šlapimo sistemos infekcijomis. Pavyzdžiui, agurkus rekomenduojama valgyti sergant cukriniu diabetu, inkstų, širdies ligomis, reguliariai valgant pomidorus arba iš jų pagamintus padažus ir geriant sultis, sumaž÷ja rizika susirgti daugeliu onkologinių ligų (Barker, 2004).

Daržov÷s yra skirstomos pagal daugelį požymių – pagal botaninius požymius, pagal vegetacijos periodo trukmę, pagal panašią agrotechniką, pavyzdžiui profesorius V. Edelšteinas pagal vartojamas dalis daržoves skirsto taip: 1. Vaisin÷s daržov÷s, iš kurių vienos vartojamos, kada subrendę vaisiai, o kitos – jauna vaisiaus užuomazga; 2. Lapin÷s daržov÷s – vienų vartojami lapai, kitų – sumed÷ję lapkočiai, trečių – gūž÷s; 3. Žiedin÷s; 4. Ūglin÷s; 5. Svogūnin÷s; 6. Šakniavaisin÷s; 7. Stiebagumbin÷s. Per metus mokslininkai rekomenduoja suvartoti 141 – 151 kg daržovių: 20 – 30 kg gūžinių kopūstų, 20 kg moliūgų ir arbūzų, 25 –32 kg pomidorų, 10 – 13 kg agurkų, 6 – 10 kg morkų, 6 – 10 kg svogūnų, 5 – 10 kg burok÷lių, 5 – 8 kg žaliųjų žirnelių, 3 – 5 kg žiedinių kopūstų, 2 – 5 kg aguročių ir baklažanų, 1 – 3 kg saldžiųjų ankštpipirių, 1 – 2 kg prieskoninių daržovių, 3 – 5 kg kitų daržovių (Benton, 2004).

Mūsų darbo tikslas - nustatyti didžiuosiuose prekybos centruose parduodamų lietuviškų ir importuotų daržovių iš skirtingų šalių pagrindines jose esančias maisto medžiagas, paskaičiuoti jų energinę vertę; pagal galimybes nustatyti tik tai daržovei būdingą biologiškai aktyvią medžiagą; įvertinti daržovių vartojimo galimybes kasdienin÷je žmonių mityboje – įrodant jų teigiamas ir galimas neigiamas savybes; parodyti, kokių ekologiškų daržovių galima įsigyti didžiuosiuose prekybos centruose.

Darbo tikslui įvykdyti išsik÷l÷me sekančius uždavinius:

- iš visų Kauno miesto didžiųjų prekybos centrų nusipirkti realizuojamas įvairias daržoves, užaugintas mūsų šalyje ir importuotas iš kitų šalių;

- palyginti savų ir atvežtinių daržovių energinę ir maistinę vertę; - įvertinti skirtingų daržovių suvartojimo kiekius.

2. LITERATŪROS APŽVALGA

2.1. DARŽOVöS IR JŲ SKIRSTYMAS Į GRUPES

Lietuvoje daržov÷s auginamos nuo seniausių laikų. Baltų gentys augino morkas, svogūnus, burok÷lius. XIII a. jau buvo auginami kopūstai, tačiau plačiau prad÷ti auginti XV a. Lietuvos dvaruose XVI a. buvo auginamos morkos, rop÷s, kopūstai, burok÷liai, agurkai, svogūnai, pastarnokai, porai, krienai, salierai, ridikai, mairūnai, petražol÷s. Iki į Lietuvą atkeliaujant bulv÷ms, rop÷s buvo auginamos itin gausiai. Pomidorai paplito po I pasaulinio karo (Danielsson, 2004).

Daržov÷s – vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, kurių įvairios sultingos dalys vartojamos maistui. Juose yra žmogui būtinų baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių druskų ir organinių rūgščių.

Daržov÷s labai svarbios mityboje. Valgomos kaip atskiri patiekalai, kaip užkandžiai, bei m÷sos ir žuvies patiekalų garnyrai. Jos valgomos šviežios, virtos, keptos, troškintos. Taip pat daržov÷s šaldomos, džiovinamos, rauginamos, konservuojamos, sūdomos. Gausiai vartojamos dietinei mitybai (Ambrosone, Tang, 2009).

Kai kurios daržov÷s yra ir vaistiniai augalai, nes turi gydomųjų savybių. Iš jų farmacijos pramon÷je gaminami vaistai. Jos populiarios liaudies medicinoje, nes jau nuo senų laikų žmon÷s pasteb÷jo teigiamą daržovių poveikį sveikatai. Vaistai ne visada gaminami tik iš valgomų dalių, dažnai naudojamos maistui netinkamos dalys (šaknys, žiev÷), jei jos turi biologiškai aktyvių medžiagų (Garrow et al., 2005).

Daržov÷s pagal jose esančias naudingas medžiagas skirstomos į kelias grupes:

a) kopūstin÷s (baltagūžiai, raudongūžiai, briuselio, žiediniai, pekino kopūstai, brokoliai); b) ankštin÷s (pupos, pupel÷s, žirniai, lęšiai, soja);

c) tamsiai žalių lapų (špinatai, gūžin÷s, cikorin÷s salotos, salotin÷ sulten÷); d) tamsiai oranžin÷s spalvos (morkos, pomidorai, paprikos);

e) lelijin÷s ( porai, česnakai, svogūnai). • Pagal skonines savybių išraišką skirstomos:

1) aitrios, aštrios – šparagai, česnakai, porai, svogūnai, ridik÷liai, špinatai; 2) pusiau aitrios – morkos, artišokai, salotos, bulv÷s;

3) švelnios – paprikos, pomidorai, moliūgai, saldžios bulv÷s.

• Pagal vegetacijos periodo trukmę daržov÷s skirstomos į 3 grupes: vienmet÷s, dvimet÷s, daugiamet÷s.

1. Vienmet÷s daržov÷s - tai bulv÷s, pomidorai, agurkai, česnakai, ridik÷liai, rop÷s, salotos, špinatai, krapai, daržo žirniai, daržo pupos, pupel÷s, cikorin÷s salotos, pipirin÷s, ankštpipiriai, patisonai, arbūzai, melionai.

2. Dvimet÷ms daržov÷ms priklauso morkos, pastarnokai, burok÷liai, kopūstai, rop÷s, griežčiai, ridikai, salierai, svogūnai.

3. Daugiamet÷ms daržov÷ms – rabarbarai, rūgštyn÷s, žieminiai svogūnai, krienai, šparagai ir kt. • Pagal valgomąsias dalis daržov÷s skirstomos į 2 grupes:

1. Vegetatyvin÷s – maistui vartojami lapai, stiebai, žiedynai, ūgliai, šaknys. Jos skirstomos į 6 pogrupius:

a) bulv÷s, topinambai, batatai;

b) šakniavaisin÷s – morkos, petražol÷s, pastarnokai, salierai, valgomieji burok÷liai, geltekl÷s, griežčiai, ridikai, ridik÷liai, rop÷s;

c) svogūnin÷s – ropiniai svogūnai, porai, česnakai, žieminiai svogūnai;

d) kopūstinių pogrupiui priklauso įvairūs kopūstai - gūžiniai, briuseliniai, žiediniai, brokoliai, lapiniai, kinų;

e) lapin÷s ir lapkotin÷s – pipirin÷s, rūgštyn÷s, salotin÷ cikorija, salotos, špinatai, lapkotiniai salierai bei šparagai;

f) prieskonin÷s – krapai, bazilikas, gelsv÷s, mairūnas, čiobreliai, krienai. 2. Vaisin÷s – maistui vartojami vaisiai. Jos skirstomos į 4 pogrupius:

a) pomidorin÷s – pomidorai, baklažanai, ankštpipiriai;

b) agurkin÷s – agurkai, arbūzai, melionai, moliūgai, patisonai, aguročiai, cukinijos; c) ankštin÷s – pupos, pupel÷s, žirniai, lęšiai;

e) grūdin÷s – kukurūzai (Ram, Singh, 2007).

Buvo atlikti tyrimai, kurie buvo pateikiami tarptautinio NORBAGREEN tyrimo, kurio tikslas buvo įvertinti daržovių ir vaisių vartojimą Šiaur÷s Europos ir Baltijos valstyb÷se, duomenys. Lietuvoje apklausti 1076 15-74 metų amžiaus atsitiktinai pasirinkti žmon÷s. Tyrimas atliktas pagal vienodą, specialiai šiam projektui parengtą klausimyną, kurio tinkamumas įvertintas Lietuvoje, Suomijoje ir Švedijoje. Lietuvos gyventojai daržoves valg÷ vidutiniškai 32, vaisius – 22 kartus per m÷nesį. Kasdien valg÷ daržoves 61,4 proc. vyrų ir 66,5 proc. moterų. Šviežios daržov÷s vartotos rečiau: kasdien jas valg÷ 25,6 proc. vyrų ir 29,4 proc. moterų. Bent kartą per dieną vaisius valg÷ 39,7 proc. vyrų ir 44,5 proc. moterų. Populiariausios daržov÷s buvo svogūnai, morkos, agurkai, pomidorai, kopūstais ir burok÷liai. Dažniausiai valgyti obuoliai, citrusiniai vaisiai, brašk÷s ir bananai. Dažniausiai daržoves valg÷ 25-34 metų amžiaus vyrai ir 35-49 metų amžiaus moterys. Vaisių ir uogų vartojimas nuo

amžiaus nepriklaus÷. Apie 90 proc. Lietuvos gyventojų tur÷tų vartoti daugiau daržovių ir vaisių, kad jų mityba atitiktų tarptautines ir Lietuvos sveikos mitybos rekomendacijas (Petkevičien÷, 2007).

Mokslininkai rekomenduoja per metus suvartoti mažai kuo besiskiriančius pagrindinių daržovių kiekius 140 – 150 kg daržovių: gūžinių kopūstų 20 – 30 kg, moliūgų ir arbūzų 20 kg, pomidorų 25 – 32 kg, agurkų 10 – 13 kg, morkų 6 – 10 kg, svogūnų 6 – 10 kg, burok÷lių 5 – 10 kg, žaliųjų žirnelių 5 – 8 kg, žiedinių kopūstų 3 – 5 kg, aguročių ir baklažanų 2 – 5 kg, saldžiųjų ankštpipirių 1 – 3 kg, prieskoninių daržovių 1 – 2 kg, kitų daržovių 3 – 5 kg (Gopalakrishnan, 2007). Šio autoriaus rekomenduojami daržovių suvartojimo kiekiai mažai kuo skiriasi nuo pateiktų Benton (2004) normų.

2.2. DARŽOVIŲ SUSKIRSTYMAS PAGAL MAISTUI VARTOJAMAS DALIS

Daržov÷s skirstomos pagal botaninius požymius, pagal panašią agrotechniką, pagal vegetacijos periodo trukmę bei maistui vartojamas dalis (Visockis, 1993).

Daržov÷s pagal maistui vartojamas dalis yra suskirstytos į tris skirtingas kultūrų grupes:

1. Lapin÷s kopūstin÷s daržov÷s ir žalumynai – gūžiniai kopūstai, žiediniai kopūstai, porai, kinin÷s salotos, salotos, brokoliai, briuselio kopūstai.

2. Šakniavaisiai – morkos, svogūnai, česnakai, bulv÷s, ridik÷liai, rop÷s, griežčiai, pastarnokai, burok÷liai.

3. Ankštiniai ir kitos daržov÷s – cukinijos, baklažanai, paprikos, salierai, svogūnų laiškai, agurkai, pomidorai, žirniai, pupel÷s.

Iš visų grupių maistui vartojama didelis kiekis daržovių, kurios įeina į pagrindinių daržovių sąrašą. Iš išvardintų kiekvienos grup÷s daržovių visos vartojamos, tik vienos plačiau, o kitų suvartojama mažiau, nes ypač pas mus, kai kurios n÷ra laikomos kasdieniniu maisto patiekalu, kaip kitose šalyse. Kaip pavyzdį galime pateikti pupeles – jos Meksikoje sudaro dienos pagrindinę maisto dalį, o mes jas vartojame retkarčiais.

2.2.1. LAPINöS KOPŪSTINöS DARŽOVöS IR ŽALUMYNAI

Šiai grupei priskiriami kopūstai, porai, salotos, brokoliai.

Kai kuriose šalyse ypač didelę paklausą turi kopūstai ir švieži, ir rauginti, ir net pyragaičiai su kopūstais. Paskutiniu metu pas mus vis didesnę paklausą turi porai, kai kas juos vartoja vietoje įprastinių svogūnų.

Kaip galima nepamin÷ti brokolio, kuris praturtina žmonių racioną kalciu, ypač paranku tiems, kurių organizmas nevirškina pieno.

Gūžinis kopūstas (Brassica oleracea) – daržov÷, taip pat magnolijūnų (Magnoliophyta) augalų rūšis (Bratu, 2006).

Gūžiniai kopūstai. Tai daugiausia Europoje paplitusi daržov÷. Yra duomenų, kad europiečiai juos vartojo net 100 – 50 tūkst. metų prieš mūsų erą.

Senov÷s Romoje kopūstus pateikdavo desertui po pietų ir buvo teigiama, kad jie ne tik maistas, bet ir vaistas nuo daugelio ligų. Kopūstais buvo gydomos odos, virškinimo, kepenų ir blužnies ligos, taip pat egzema, nudegimai, pūlingos žaizdos, opos (Bobinien÷, 2002).

Kopūstuose yra apie 1,63 proc. ląstelienos, kuri ypač svarbi ateroskleroz÷s profilaktikai, nes padeda pasišalinti iš organizmo cholesteroliui. Juose gausu vitaminų C, U ir nedideliais kiekiais A, B1,

B2, K bei cholino. Jie turi įvairių fermentų: kalio druskų, fosforo ir sieros (Bratu, 2006).

Viduriniuose kopūstų lapuose vitamino C yra daugiau negu išoriniuose. Vitaminas C gerai išsilaiko ir raugintuose kopūstuose, bet juos reikia laikyti šaltai ir apsemtus skysčiu. Liaudies medicina rekomenduoja gerti kopūstų sultis kaip vitaminingą, žadinantį apetitą ir gerinantį virškinimą g÷rimą, ypač tinkantį sergant l÷tiniu vidurių užkiet÷jimu ir hemorojumi. Šviežiomis kopūstų sultimis gydoma skrandžio ir dvylikapiršt÷s žarnos opalig÷, nes jose yra daug opas gydančio vitamino U. Šviežiomis sultimis, praskiedus šiltu vandeniu, skalaujama burna ir gerkl÷ esant uždegimui. Šviežios kopūstų sultys taip pat tinka sergant skrandžio uždegimu su sumažintu rūgštingumu, tulžies pūsl÷s uždegimu, spazminiu kolitu. Galima išgerti iki 2 stiklinių per dieną (per 3– 4 kartus) (Luger, 2005).

Iš gūžinių kopūstų daugiausia paplitę baltieji. Pagal vegetacijos periodo ilgį kopūstai skirstomi į labai ankstyvus, ankstyvus, vidutinio ankstyvumo, vidutinio v÷lyvumo ir v÷lyvus (Gugužis, 2001).

2008 metais Kinija pagamino daugiausia kopūstų, kuris siek÷ net 36335000 tonų, antrąja vieta užima Indija (5283200 tonų), po Indijos buvo Rusija (4054000 tonų). Lenkijoje 2008 metais kopūstų derlius siek÷ 1375900 tonų. Mažiausiai pagamino Rumunija – tik 1120000 tonų (http://en.wikipedia.org/wiki/Cabbage. prieiga per internetą 2009 m. vasario 17 d.).

Žiedinis (Kalafioro) kopūstas magnolijūnų (Magnoliophyta) augalų rūšies atmaina (Barker, 2004). Pagal maisto medžiagų kiekį ir jų įsisavinimą žiediniai kopūstai yra vertingiausia iš visų kopūstų, tod÷l labai tinka dietinei mitybai. Vartojami žali, virti, kepti, troškinti, iš jų verdamos sriubos. Tinka ir konservavimui. Maistui vartojama iš žiedynų susidariusi galvut÷ (Sirtautait÷, 2000).

Žiedinius kopūstus jau gilioje senov÷je labai m÷go anglai. Iki šių dienų populiarus jų posakis, kad ,,iš visų g÷lių geriausi yra kopūstų žiedai”. Į Rusiją žiediniai kopūstai pakliuvo Jekaterinos II valdymo metais. Kada ruošdavo iškilmingus pietus Potiomkino garbei, visada būdavo patiekalų iš žiedinių kopūstų. Lietuvoje žiediniai kopūstai prad÷ti auginti palyginti neseniai. Dabar jų vert÷

žinoma, gyventojai žiedinius kopūstus labai pam÷go, kaskart daugiau augina ir noriai valgo (Luger, 2005).

Žiediniai kopūstai turi mažai riebalų, daug maisto skaidulų, folio rūgšties, vandens. Šioje daržov÷je gausu vitaminų C, B1, B2, taip pat kalcio, magnio, fosforo, kalio ir sieros (Bobinien÷, 2002).

Žiediniuose kopūstuose esantis mineralinių medžiagų derinys stiprina širdies darbą, aktyvina nervų sistemos veiklą, tod÷l juos galima valgyti žmon÷ms, sergantiems širdies ir inkstų ligomis (Nauda et al., 2004). Žiediniai kopūstai yra tinkamas dietinis produktas sergantiems Bazedovo liga (per daug intensyvi skydliauk÷s veikla). Juose yra labai retai aptinkamos daržov÷se veikliosios medžiagos cholino, dalyvaujančio riebalų apykaitoje, apsaugančio kraujagysles nuo ateroskleroz÷s, kepenis - nuo rieb÷jimo ir ciroz÷s. Tod÷l žiedinius kopūstus sveika valgyti persirgus hepatitu (gelta), linkusiems tukti, pasireiškus aterosklerozei ir jos profilaktikai.

D÷l ląstelienos švelnumo žiediniai kopūstai tinka dietiniam maitinimui sergant žarnyno ligomis (Barker, 2004).

Brokolis – bastutinių (Brassicaceae) šeimos kultūrin÷ kopūsto (Brassica oleracea) atmaina (http://lt.wikipedia.org/wiki/Brokolis). Šiuo metu brokoliai ypač vertinami Italijoje ir Anglijoje. Brokolių, kaip ir žiedinių kopūstų, valgomas žiedynas ir žiedstiebis. Jų žiedynas purus, žalias (Hayley,Kreith, 2006).

Lietuvoje daržininkai m÷g÷jai brokolius prad÷jo auginti nuo 1930 metų. Maistui vartojami taip pat kaip ir žiediniai kopūstai. Labai tinka kaip garnyras prie jautienos.

Brokoliai labai giminingi žiediniams kopūstams, tačiau yra derlingesni ir pasižymi geresn÷mis maistin÷mis savyb÷mis. Tai dietin÷, lengvai virškinama daržov÷, turi daugiau už visas tirtas kopūstines daržoves antisklerotinių savybių. Kalcio brokoliuose beveik penkiskart daugiau, negu žiediniuose kopūstuose. D÷l to, rekomenduojama valgyti tiems, kurie alergiški karv÷s pienui, kad būtų patekintas kalcio poreikis. Brokoliuose daugiau ir karotino, geležies, gausu cukraus, vitamino C. Visai nedaug natrio, tod÷l ši daržov÷ labai tinka sutrikus inkstų veiklai. Koteliuose daug gynybines organizmo j÷gas stiprinančio seleno (Bobinien÷, 2004).

Brokoliai yra švelnios struktūros, tod÷l jie lengvai virškinami ir įsisavinami, tinka ligonių maistui. Kadangi brokoliuose labai nedaug angliavandenių, jie tinka ir diabetikams. Brokoliai gerina virškinimą, padeda užkiet÷jus viduriams, stimuliuoja imuninę sistemą, stiprina širdies darbą, pagerina kraujotaką, o moterims palengvina menstruacijų negalavimus (Murray et al., 2005).

Daugiausia brokolių 2008 metais buvo užauginta Kinijoje – 8585000 tonų, antrąja vietą už÷m÷ Indija – 5014500 tonų, 1240710 tonų pagamino Jungtin÷s Valstijos, Ispanijoje brokolių buvo užauginta 450100 tonų, Lenkija pagamino 277200 tonų brokolių, o mažiausias brokolių derlius buvo Jungtin÷j Karalyst÷j, kuri užaugino 186400 tonų.

2.2.2. ŠAKNIAVAISIAI

Šioje grup÷je yra daržovių, kurios turtingos biologiškai aktyviomis maisto medžiagomis, kai kuriose gausu angliavandenių – polisacharidų. Svogūnai, česnakai savo sud÷tyje turi fitoncidinių – gydančiųjų medžiagų. Tod÷l savo ruoštu ir šios grup÷s daržov÷s nenusileidžia savo skonin÷mis, mitybin÷mis savyb÷mis.

Valgomoji bulv÷ (lot. Solanum tuberosum, angl. Potato, vok. Kartoffel) – bulvinių (Solanaceae) šeimos kiauliauogių genties augalas.

Bulv÷ – gana plačiai auginama kultūra. Sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Žinoma labai daug veislių. Laukin÷s arba savaimin÷s bulv÷s auga Pietų Amerikos Andų kalnuose, kur jos buvo svarbiausias maisto produktas. Nuo senų laikų vietinių gyventojų ind÷nų auginamos Čil÷je, Ekvadore, Kolumbijoje, Bolivijoje, Peru, Argentinoje. Inkų civilizacija augino apie 200 veislių bulvių.

Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiek÷ Europą. Pirmasis juos pamat÷ Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). Netrukus gumbai pateko į botanikos sodą Olandijoje, kur jos buvo auginamos ir platinamos kaip dekoratyviniai augalai, tačiau suprasta, kad augalo gumbai maistingi, gero skonio, tinka mitybai. 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo tik Paryžiuje karaliaus stalui. Skanūs miltingi gumbai pradžioje buvo vadinami triufeliais (pranc. truffe). Nuo 1651 m. bulv÷s prad÷tos auginti maistui. Tai pirmieji padar÷ vokiečiai. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelb÷ nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744 – 1797) net su kariuomen÷s pagalba vert÷ kaimo žmones auginti bulves (Verma, Joshi, 2000).

Į Lietuvą bulv÷s pateko Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696-1763) laikais, sp÷jama, per Rietavą. Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žem÷se, tačiau netrukus jas ÷m÷ auginti visi žemdirbiai (Lazauskas, Ražukas, 2001).

Bulvių gumbuose gausu įvairių maisto medžiagų: iki 24 proc. krakmolo, 2 proc. augalinių baltymų, fermentų, įvairių biogeninių elementų, organinių ir mineralinių druskų – kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, šiek tiek riebalų, ląstelienos, obuolių, citrinos ir rūgštynių rūgšties, gausu vitaminų A, B1, C, PP, U, folin÷s rūgšties, karotino (Ražukas, 2003). Žaliose augalo dalyse ir

Iš bulvių gumbų galima pagaminti virš 200 produktų: etilo spirito, fotojuostų, klijinių medžiagų, plastmasių, acetono, krakmolo, gliukoz÷s ir kt. Maistui tinka tik labai geros kokyb÷s bulv÷s. Vartoti labai sudygusius ir pažaliavusius gumbus pavojinga, nes visose augalo dalyse yra nuodingo alkaloido solanino. Suaugusiuose gumbuose solanino yra nedaug ir toks kiekis nepavojingas (Euhacement, 2005). Pažaliavusiuose, supuvusiuose ir sudygusiuose gumbuose solanino yra gerokai daugiau. Pavasarį ir vasarą po bulvių odele susikaupia daug solanino, tod÷l bulves reikia storai lupti. Suvalgius bulvių su dideliu kiekiu solanino, gerkl÷je darosi kartu ir ją peršti, ima pykinti, pradedama viduriuoti, ima dažniau plakti širdis, atsiranda dusulys, traukuliai, o labai sunkiais atvejais netenkama sąmon÷s. Dideli solanino kiekiai ardo kraujo eritrocitus ir slopina nervų sistemą, tod÷l reikia kreiptis į medikus (Celebi- Toprak et al., 2005).

Bulves laikant, vitamino C nuolat maž÷ja. Pavasarį jo lieka ne daugiau kaip trečdalis. Be to jis ilgiau išlieka sveikuose gumbuose, o sužalotuose ir sušalusiuose suyra daug greičiau. Kad vitamino C išliktų kuo daugiau, reikia ilgai nelaikyti nuskustų bulvių, virti prad÷ti verdančiame vandenyje. Kuo greičiau bulv÷s išverda, tuo daugiau jose lieka vitaminų. Kalis, esantis bulvių gumbuose, skatina šlapimo išsiskyrimą, tod÷l tinka inkstų ir širdies ligomis sergančiųjų dietai. Šviežios bulvių sultys padeda nuo gastritų su padid÷jusiu rūgštingumu, vidurių užkiet÷jimu, sergant skrandžio opalige: stabdo skrandžio sulčių išsiskyrimą, padeda surand÷ti opoms. Rekomenduojama gerti po 1/2 stiklin÷s sulčių 2-3 kartus per dieną pusę valandos prieš valgį (Koike, Gladders, Paulus, 2007).

Gydimui, kaip ir maistui, naudojami tik kokybiški, nepažaliavę gumbai.

2006 metais daugiausia bulvių buvo užauginta Kinijoje – 70 mln. tonų. Rusija užaugino 39 mln. tonų, trečioje vietoje Indija – 24 mln. tonų. Mažiausiai užaugino Prancūzija, kur derlius tesiek÷ tik 6 mln. tonų.

Morka (lot. Daucus, angl. Carrot, vok. Karotte) – salierinių (Apiaceae) augalų gentis, kuriai priklauso dvimečiai augalai su plunksniškai suskaldytais lapais ir elipsišku arba kiaušinišku vaisiumi.

Nuo senov÷s morka yra viena iš labiausiai paplitusių daržovių. Morkos vartojamos daugiau kaip 4000 metų. Viduramžiais morkos buvo vartojamos ir paplito Europos šalyse, o iš čia buvo nuvežtos į Ameriką, Australiją ir Naująją Zelandiją (Mikalauskas, 2004). Lietuvoje įvairių veislių morkos auginamos soduose, daržuose (Petkevičien÷, 2005).

Dar senov÷s Romos rašytojai morką pavadino daržovių karaliene. Šiuo metu be morkų neapsieina n÷ viena šeiminink÷. Jos vertinamos ne tik d÷l malonaus aromato ir skonio, bet tai ir

vitaminų sand÷lis. Morkose yra vitaminų B1, B3, B6, C, D, E, H, K, PP ir karotino – provitamino

vitamino A, kuris reikalingas akims, organizmui augti, odai ir gleivin÷ms (Stanizewska, Kula, 2001). Jose yra fiziologiškai aktyvių medžiagų: sterolių, lecitinų, daugelis fermentų, mikroelementų – jodo ir boro. Morkose yra iki 9 proc. cukraus, organinių rūgščių ir žmogaus organizmui būtinų mineralinių druskų – kalio, kalcio, fosforo ir geležies (Mikalauskas, 2004).

Kadangi morkos turi įvairių vitaminų, jos vartojamos hipoavitaminozių ir avitaminozių profilaktikai, ypač tinka vaikams; mitybai gerinti, nuo mažakraujyst÷s ar nusilpus. Kasdien valgomos šviežios morkos stiprina organizmą, jis pasidaro atsparesnis infekcin÷ms ligoms; reguliuoja medžiagų apykaitą, gerina sutrikusį reg÷jimą. Morkos teigiamai veikia virškinimo organus, kasą, gerina kepenų apykaitos bei inkstų funkcijas, skatina žarnų peristaltiką, tulžies rūgščių susidarymą ir išsiskyrimą iš organizmo, tod÷l tinka tulžies pūsl÷s akmenlig÷s profilaktikai. Farmacijos pramon÷ gamina preparatą daukariną. Jis veikia spazmolitiškai ir plečia širdies kraujagysles. Morkos aktyvina maitinančių moterų pieno liaukos veiklą, veikia antihelmintiškai ir varo spalines(Gaučien÷, 2001).

Burok÷lis - burnotinių (Amaranthaceae) šeimos, runkelio (Beta) genties dvimet÷ daržov÷, kilusi iš savaime augančių paprastųjų runkelių (Beta vulgaris). Lietuvoje auginamas paprastasis runkelis Beta vulgaris var. atrorubra. Burok÷lių t÷vyn÷ — Viduržemio ir Kaspijos jūros pakrant÷s bei tarp šių jūrų plytinčios žem÷s. Šių daržovių maistin÷ ir gydomoji galia buvo pripažinta dar Romos imperijos laikais. Iš pat pradžių jie buvo prad÷ti vartoti kaip vaistas ir tik v÷liau pasiek÷ virtuvę bei buvo pripažinti kaip puikus maisto produktas. Tuo metu, kai žmon÷s „atrado“ burok÷lius ir prad÷jo juos vartoti maistui, niekam net į galvą neat÷jo, jog, prab÷gus amžiams, ši daržov÷ užkariaus visą pasaulį ir bus valgomi jos šakniavaisiai. Tuometin÷s veisl÷s tur÷jo nedideles šaknis, o visas „g÷ris“ buvo burok÷lių lapai bei lapkočiai (Hanelt et al., 2001).

Burok÷liai — viena iš dažniausiai vartojamų daržovių. Iš jų gaminame salotas, verdame sriubas, ruošiame garnyrus ir panašiai. Jie vartojami ištisus metus. Pavasarį ir vasarą – lapkočiai su lapais, rudenį ir žiemą – šakniavaisiai. Šakniavaisiai ilgai išsilaiko švieži. Mokslininkai juos liaupsina kaip puikius pagalbininkus gelbstint nuo „amžiaus“ ligų — padid÷jusio cholesterolio kiekio, sutrikusios medžiagų apykaitos, hipertonijos, ateroskleroz÷s. Burok÷liuose yra beveik visų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų: fosforo, kalio, magnio, geležies ir mikroelementų – jodo, boro, stroncio, mangano, vario ir kt. Burok÷liuose randama nemažai vitamino C, taip pat B1, B2, PP vitaminų. Tai

puikus folio rūgšties šaltinis, tod÷l rekomenduojama vartoti n÷ščioms moterims arba planuojant pastoti. Burok÷liuose yra biologiškai aktyvių medžiagų betanino ir betaino, tod÷l jie labai tinka sergančiųjų kepenų ligomis mitybai.

Buvo atlikti tyrimai su žiurk÷mis ir žmon÷mis, kurie parod÷, kad betainas gali apsaugoti nuo kepenų ligų, jis kepenyse kaupia riebalų atsargas, kurias sukelia piktnaudžiavimas alkoholiu, baltymų trūkumas, cukrinis diabetas, bei kitos priežastys.

Betaninas, yra gautas iš šaknų, jis naudojamas pramon÷je kaip raudoni maisto dažikliai, pavyzdžiui, siekiant pagerinti pomidorų pastą, naudojamas padažams, desertams, džemams,

drebučiams, ledams, saldainiams ir javainiams (Hamilton et al., 2005).

Virti burok÷liai tinka sergantiesiems hipertonine liga, nes jų sud÷tyje esantis magnis mažina padid÷jusi kraujospūdį, ramina nervų sistemą. Burok÷liai tinka ir sergantiesiems skydliauk÷s ligomis, kadangi daugiausiai iš visų daržovių turi jodo. Nors paprastai valgomos šaknys, burok÷lių lapai yra puikus β – karotino šaltinis (Nottingham, 2004).

2.2.3. ANKŠTINöS IR KITOS DARŽOVöS

Šios grup÷s daržov÷s irgi labai plačiai vartojamos mitybai. Jau kelis paskutinius metus tiek žiemą, tiek vasarą valgome šviežius pomidorus, agurkus, baklažanus, paprikas. Tai daržov÷s su savo specifiniu skoniu pranokstančios kitų grupių daržovių suvartojamus kiekius.

Pomidoras (lot. Lycopersicon) – notreliažiedžių (Lamiidae) poklasio bulvinių (Solanaceae) šeimos augalų gentis (Areshchenkova et al., 2002).

Pomidorų t÷vyn÷ – Pietų Amerika. Atradus Ameriką greitai pakliuvo į Europą, kur buvo pavadinti, „meil÷s obuoliais“. Tokį pavadinimą gavo d÷l vaisių išorinio švelnumo, gražios formos ir spalvos. Iš Ispanijos ir Portugalijos pomidorai greitai pateko į Italiją, po to į Prancūziją ir kitas Europos šalis, taip pat į Rusiją, tačiau ilgą laiką buvo auginami tik kaip dekoratyviniai augalai. Vokietijoje pomidorai buvo laikomi kambariniais augalais ir auginami g÷lių vazonuose. Prancūzijoje jais puošdavo pav÷sines, o Anglijoje ir Rusijoje buvo auginami oranžerijose tarp kitų retesnių g÷lių. XVII a. daugelis man÷, kad pomidorų vaisiai nevalgomi, ir teig÷, kad jų užvalgius jaučiamas šleikštulys ir vemiama (Pittenger et al., 2002).

Pomidorai kaip daržov÷ pirmiausia prad÷ti auginti Rusijoje. XVIII a. mokslininkas agronomas A. Bolotovas (1738 – 1833 m.) straipsnyje ,,Apie meil÷s obuolius” raš÷, kad nuomon÷, jog pomidorai nuodingi, yra neteisinga, juos galima vartoti maistui. Teig÷, kad jie yra ne tik skanūs, bet turi ir gydomųjų savybių. Kadangi lauke pas÷ti pomidorai nesubręsdavo, A. Bolotovas pirmasis siūl÷ s÷klas s÷ti šiltoje patalpoje į g÷lių vazon÷lius ir tik pra÷jus šalnų pavojui daigus sodinti į lauką. To principo laikom÷s ir dabar (Howard, Resh, 2003).

Pomidorų reikšm÷ žmonių mitybai neabejotina. Vaisių chemin÷ sud÷tis labai svyruoja priklausomai nuo veisl÷s ir auginimo sąlygų. Juose yra 5 – 9 proc. sausųjų medžiagų, tarp jų 3 – 7 proc. cukrų, iki 1 proc. obuolių ir citrinos rūgšties, baltymų, vitaminų B1, B2, B3, PP, β – karotino,

geležies, sieros, jodo ir kitų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų, kurios padidina organizmo atsparumą prieš daugelį ligų (Bai, Feng, 2004). Vienam žmogui metin÷ pomidorų norma tur÷tų būti ne mažesn÷ kaip 20 – 25 kg. Anksčiau buvo manoma, kad pomidoruose yra daug rūgštynių rūgšties, kurios didelis kiekis nepalankiai veikia medžiagų apykaitą, tod÷l vyresnio amžiaus žmon÷ms buvo patariama jų nevalgyti. Dabar nustatyta, kad pomidoruose rūgštynių rūgšties yra net mažiau negu bulv÷se ar burok÷liuose ir rekomenduojama juos valgyti įvairaus amžiaus žmon÷ms (Petkevičien÷, 2005). Pomidorai maistui vartojami įvairiai: švieži, virti, kepti, marinuoti. Iš jų daromos įvairios mišrain÷s, uždarai. Iš pomidorų gaminamos pastos ir sultys, kurios išlaiko visas maistingąsias šviežių vaisių savybes (Smith, 2001).

Pomidorai turi daug vitaminų ir kalio druskų, tod÷l rekomenduojami sutrikus medžiagų apykaitai, sergant širdies ir kraujagyslių ligomis. Nustatyta, kad pomidorai turi ir fitoncidinių savybių. Sutrinti pomidorų vaisiai arba sultys užmuša kai kuriuos mikrobus, keliančius žaizdų pūliavimą. Nustatyta, kad šviežių pomidorų tyrel÷ stipriau veikia už sultis (Gnanamanickam, 2002).

2007 metais daugiausia pomidorų buvo užauginta Kinijoje, jų derlius siek÷ net 33 645 000 tonų, antroje vietoje buvo Jungtin÷s Valstijos – 11 500 000 tonų. Po Jungtinių Valstijų būtų Turkija, užauginusi 9 919 673 tonų pomidorų. Maždaug 125 milijonų tonų pomidorų buvo užauginta 2008 metais visame pasaulyje. Kiniją, didžiausia gamintoja, jos produkcija, sudar÷ maždaug ketvirtadalį pasaulin÷s gamybos rinkos. Viena iš pomidorų veislių, vadinama slyvų – Kalifornijoje sudaro 90 proc. JAV gamybos ir 35 proc. pasaulin÷s gamybos (http://en.wikipedia.org/wiki/Tomato. prieiga per internetą 2009 m. balandžio 13 d.).

Salieras (lot. Apium, vok. Sellerie) - salierinių (Apiaceae) šeimos augalų gentis, kurioje vienintel÷ Lietuvoje kultivuojama rūšis - valgomasis salieras (Apium graveolens).

Laikoma, kad salierai kilę iš Viduržemio jūros pakraščių, tačiau laukinių salierų yra ir Švedijoje, Alžyre, Egipte, Etiopijoje, net Šiaur÷s Kaukaze. Salierai turi gražią lapiją, tod÷l senov÷je buvo vertinami kaip dekoratyviniai augalai, o kaip daržov÷ imti vartoti daug v÷liau.

Anksčiau salierai simbolizavo liūdesį ir gedulą. Senov÷s Egipte mumijoms d÷davo ant kaklo salierų vainikus. Graikai salierų lapais puošdavo kapus, o salierus valgydavo tik per laidotuves. Dabar Graikijoje salierai simbolizuoja laimę ir kiekvieną džiugina dovanota salierų puokšt÷.

Gilioje senov÷je jau buvo žinoma, kad salierai turi gydomųjų savybių. Virtais salierais apd÷davo nušalusias vietas, jų aliejais gydydavo skrandžio susirgimus. Pirkliai salierais šerdavo arklius, kad jie būtų ištvermingesni ir greitesni. Dabar šviežiai susmulkintais salierų lapais arba salierų tepalu

gydomos odos ligos, pūlingos žaizdos. įvairių šalių liaudies medicina salierų antpilą vartoja apetitui ir virškinimui pagerinti bei užkiet÷jus viduriams. Salierai vartojami sergant inkstų ligomis, podagra, alergine dilg÷line ir dermatitais. Jų šaknys ir s÷klos skatina šlapimo išsiskyrimą (džiovintos mažiau efektyvios). Geriausiai veikia šviežios sultys. Salierai ne tik skatina inkstų veiklą, bet vartojami ir nuo akmenlig÷s, rekomenduojami sergant artritu, reumatu, valo kraują. Tinka jie ir diabetikams ( Zohary, Hopf, 2000).

Šiuo metu nustatyta, kad salierų šaknyse yra eterinio aliejaus, asparagino, manito, gleivių, kalio, kalcio, fosforo ir natrio druskų, rūgštynių rūgšties, furokumarinų, cholino, šiek tiek vitaminų C, B1 ir

B2, PP. Lapuose yra vitaminų, eterinio aliejaus, glikozido. Lapai ir šakniavaisiai vartojami kaip

prieskonis konservų pramon÷je, kulinarijoje, dedami į sriubas, garnyrus. Salierai suteikia maistui ne tik malonų aromatą, bet ir jį vitaminizuoja. Salierai vartojami žali, troškinti, kepti (Fragiska, 2005).

Agurkas (lot. Cucumis) – moliūginių (Cucurbitaceae) šeimos augalų gentis.

Agurkų t÷vyne laikoma Indija. Ten ir dabar auga laukinių agurkų. Manoma, kad Indijoje agurkus augino dar 3-ame tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Agurkus m÷go egiptiečiai ir graikai. Iki šiol išlikę agurkų su vynuog÷mis piešiniai ant šventyklų freskų. Senov÷s rom÷nai ištisus metus augindavo agurkus šiltadaržiuose ir statin÷se raugindavo taip pat, kaip ir dabar. Iš Viduržemio jūros pakrančių valstybių agurkai paplito po kitas Europos šalis, tačiau į Rusiją pateko ne iš Europos, o iš Rytų Azijos. XVI a. pradžios mūsų šalies žem÷s ūkio literatūroje jau randama žinių apie kultūrinius agurkus. D÷l švelnaus skonio, malonaus aromato visose šalyse agurkai buvo greitai pam÷gti, tod÷l nesusilauk÷ jokių prietarų, trukdančių jų pl÷totei.

Dabar agurkai paplitę po visą pasaulį, auginami lauke ir šiltadaržiuose, vartojami ištisus metus. Agurkai vartojami švieži arba maišomi prie įvairių kitų daržovių salotų (svogūnų, pomidorų, ridik÷lių, petražolių), įdaryti agurkai vartojami kaip antras patiekalas (Hancock, 2004).

Maistingumu agurkai nepasižymi. Juose yra 97 proc. vandens, ląstelienos, azotinių ir beazotinių medžiagų, iki 148 mg% kalio druskų ir šiek tiek vitaminų, B1, B2, PP ir β - karotino. Nors jie nelabai

maistingi, bet gerina apetitą, padeda organizmui geriau įsisavinti riebalus ir baltymus (Kmitien÷, 2002). Ypač kelia virškinimo liaukų sekreciją rauginti bei marinuoti agurkai, tod÷l žmon÷ms, linkusiems į nutukimą, agurkų daug valgyti nerekomenduojama. Rauginti agurkai nerekomenduojami sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis, ateroskleroze, hipertonine liga, kepenų ir inkstų ligomis bei turint širdies ydą.

Švieži agurkai padeda sergant l÷tiniu vidurių užkiet÷jimu. Jie skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą, tod÷l sultys rekomenduojamos gerti nuo pabrinkimų, atsiradusių d÷l širdies ligų. Liaudies medicinoje šviežios agurkų sultys vartojamos kaip raminantis ir skausmą mažinantis vaistas (Li et al., 2009).

2.3. DARŽOVIŲ CHEMINö SUDöTIS

Į daržovių sud÷tį įeina vanduo, angliavandeniai, baltymai, riebalai, eteriniai aliejai, mineralin÷s medžiagos, vitaminai, gliukozidai ir kitos, turinčios mažesn÷s reikšm÷s medžiagos. Valstyb÷se, kur daugiausia maitinamasi įvairiu augaliniu maistu, žmon÷s mažiau serga ir ilgiau gyvena (Lažauskas, 2005). Daržovių chemin÷ sud÷tis priklauso nuo rūšies, veisl÷s, subrendimo, rinkimo, transportavimo ir laikymo sąlygų (Decoteau, 2000).

2.3.1. VANDUO

Tai vienas iš nepakeičiamų komponentų žmogaus mityboje. Jis tirpina mineralines druskas, įeina

į visų ląstelių bei audinių sud÷tį. Daržovių dr÷gnis svyruoja nuo 75 iki 95 proc. Labiausiai hidratuotos yra vakuol÷s - 95-98 proc. vandens. Ląstel÷se didžiąją dr÷gm÷s dalį sujungia

baltymai ir pektinin÷s medžiagos. Kai tokia dr÷gm÷, daržov÷s išlaiko pastovią formą d÷l turgorinio sl÷gio, kuriuo ląstel÷s turinys slegia sieneles iš vienos pus÷s ir sienel÷ ląstel÷s turinį - iš kitos. Vaisiams ir daržov÷ms džiūstant, šis sl÷gis maž÷ja, jie praranda savo formą, o mirkant v÷l did÷ja ir atsistato pirmykšt÷ forma (Miškinien÷, 2006).

Pagal biocheminę sud÷tį daržov÷se daugiausia vandens yra pomidoruose 93,5 proc., salotose 95 proc., agurkuose iki 96 proc. Dauguma medžiagų, įeinančių į daržovių sud÷tį, yra ištirpusios vandenyje, tod÷l žmogaus organizmas jas labai gerai įsisavina (Kai, Rai, 2006).

2.3.2. MINERALINöS MEDŽIAGOS

Mineralinių medžiagų žmogaus organizmui reikia nedaug, tačiau jos būtinos, nes įeina į visų organizmo audinių sud÷tį, dalyvauja vykstant medžiagų apykaitai, susidarant fermentams, hormonams, gaminantis kraujui, lemia normalų širdies darbą, nervų sistemos ir raumenų dirglumą, įeina į kaulų sud÷tį. Tyrimais nustatyta, kad, šeriant gyvulius pašaru be mineralinių medžiagų, jie žūsta greičiau negu badaudami. Daugiausia mineralinių medžiagų žmogaus organizmas gauna iš daržovių. Žmogaus organizmas su maistu tur÷tų gauti 15 cheminių elementų. Iš jų svarbiausieji: natris, kalis, kalcis, magnis, fosforas ir geležis (Barrero, Taubshy, 2004).

Mineralinių medžiagų kiekis, paprastai yra tarp 0,60 ir 1,80 proc. Daržov÷s, ypač turtingos mineralin÷mis medžiagomis, yra šios: špinatai, morkos, kopūstai ir pomidorai.

Nuo organizme esančių natrio druskų daugiausia priklauso organizmo osmosinis sl÷gis. Chloro ir natrio yra skrandžio bei žarnyno sultyse, kasos sekrete (Lažauskas, 2005).

Kalis yra svarbus žmogaus organizmui, nes nuo jo priklauso raumenų susitraukin÷jimas ir daugelio fermentų veikla. Padidinti kalio normą reikia sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Kalio daugiausia būna kopūstuose.

Kalcis įeina į skeleto ir dantų sud÷tį. Nuo jo priklauso kraujo kreš÷jimas, kai kurių fermentų veikla, jis reguliuoja raumenų dirglumą, būtinas gydant pabrinkimus, alergiją ir kitas ligas. Jo daugiausiai būna žaliosiose pupel÷se, kopūstuose, svogūnuose, pupel÷se yra daugiau kaip 0,1 proc. kalcio. Tai antirachitinis makroelementas.

Magnis mažina padid÷jusį kraujospūdį ir žarnyno cholesterolį. D÷l magnio trūkumo padid÷ja nervų sistemos jautrumas.

Fosforas – svarbi kaulų ir dantų medžiaga. Jis įeina į visų organizmo ląstelių, baltymų bei kai kurių fermentų sud÷tį. Yra glaudžioje sąveikoje su kalciu.

Geležis įeina į raudonųjų kraujo kūnelių – hemoglobino bei ląstelių kv÷pavimo fermentų sud÷tį. Trūkstant šio elemento, vystosi mažakraujyst÷, kai kurios nagų ir odos ligos. Pagrindiniai geležies šaltiniai – špinatai.

Kiek min÷tų mineralinių medžiagų turi labiausiai paplitusios daržov÷s, matyti iš 1 lentel÷s duomenų.

Be lentel÷je nurodytų mineralinių medžiagų, žmogaus organizmui svarbus jodas, nes jo trūkstant susergama skydliauk÷s ligomis, ateroskleroze, nutukimu bei kitomis ligomis. Jodo yra burok÷liuose, kopūstuose.

1 lentel÷. Pagrindinių mineralinių medžiagų vidutinis kiekis šviežiose daržov÷se, mg/100 g

Daržov÷s Natris Kalis Kalcis Magnis Fosforas Geležis

Agurkai 8 141 23 14 42 0,9 Baklažanai 6 238 15 9 34 0,4 Burok÷liai 86 288 37 43 43 1,4 Česnakai 120 260 90 30 140 1,5 Kopūstai baltagūžiai 13 185 48 16 31 1,0 Kopūstai raudongūžiai 4 302 53 16 32 0,6 Žiediniai kopūstai 10 210 26 17 51 1,4 Krapai 43 335 223 70 93 1,6 Moliūgai 14 170 40 14 25 0,8 Morkos 21 200 51 38 55 1,2 Ridikai 10 255 39 13 44 1,0 Ridik÷liai 17 357 35 22 26 1,2 Salierai 77 393 63 33 27 0,5 Salotos 8 220 77 40 34 0,6 Svogūnų laiškai 57 259 121 18 26 1,0 Svogūnai 18 175 31 14 58 0,8 Pomidorai 40 290 14 20 26 1,4 Špinatai 62 774 106 82 83 3,0 Žalieji žirneliai 2 285 26 38 122 0,7

Fluoro trūkumas sukelia dantų kariesą. Dantys būna stipresni, kai daug valgoma kopūstų, svogūnų laiškų.

Varis, nikelis, kobaltas ir manganas turi svarbią reikšmę kraujo gamybai. Šių elementų yra morkose, burok÷liuose, pupel÷se, žaliuosiuose žirneliuose ir kitose daržov÷se(Barker, 2004).

2.3.3. ANGLIAVANDENIAI

Daržov÷se yra daug žmogaus organizmo lengvai įsisavinamų angliavandenių — cukrų (fruktoz÷s, gliukoz÷s ir sacharoz÷s) bei krakmolo. Šios medžiagos yra pagrindinis energijos šaltinis. Iš sunkiau virškinamų angliavandenių daržov÷se yra chitino, celiulioz÷s ir hemiceliulioz÷s, kurie skatina žarnyno peristaltiką, šalina cholesterolį.

Angliavandeniai yra pagrindin÷ sudedamoji vaisių ir daržovių dalis ir sudaro daugiau nei 90 proc. sausosios medžiagos. Kasdien suaugusiųjų doz÷ tur÷tų būti apie 500 g angliavandenių. Angliavandeniai vaidina labai svarbų vaidmenį maisto produktuose ir biologin÷je sistemoje. Jie gali būti naudojami kaip konstrukcijos elementai, pavyzdžiui, celiulioz÷; jie gali būti saugomi kaip energijos atsargos; jie gali veikti pagrindinius komponentus – nukleino rūgštys (Kole, 2007).

Daržov÷se esančių pektinų virškinamasis traktas beveik nesuvirškina, bet jie absorbuoja nuodingąsias medžiagas, nukenksmina ir padeda pašalinti iš organizmo. Pektinai padeda išvengti apsinuodijimo švinu, variu, kobaltu, suriša net tokias pavojingas radioaktyviąsias medžiagas kaip kobaltą ir stroncį. Augalų ląsteliena, ligninas – būtinos organizmui balastin÷s medžiagos. Jos veikia virškinimą, gerina žarnyno peristaltiką, laisvina vidurius. Nustatyta, kad balastin÷s medžiagos veikia cholesterolio apykaitą, stimuliuoja tulžies rūgščių, kurių sud÷tyje yra cholesterolio, susidarymą ir pašalina jas iš organizmo, tod÷l jos svarbios tulžies akmenų, ateroskleroz÷s, širdies išemijos profilaktikai. Augalin÷s kilm÷s ląsteliena taip pat skatina kasos funkciją, yra cukrinio diabeto profilaktin÷ priemon÷ (Magda, 2006).

Svarbiausias polisacharidas mūsų mityboje yra krakmolas, kuris sudaro 80 proc. visų naudojamų angliavandenių. Daug krakmolo yra grūduose, pupel÷se, bulv÷se, žaliuose žirneliuose, baltagūžiuose kopūstuose, morkose, pomidoruose. Angliavandeniai yra ištirpę syvuose ir kaupiasi vakuol÷se. Nemažai jų yra morkose, petražolių šaknyse, pastarnokuose, kopūstin÷se daržov÷se (Barker , 2004).

2.3.4. BALTYMAI

Baltymų daržov÷se palyginti nedaug. Daugiausia yra ankštin÷se daržov÷se, žaliuosiuose žirneliuose (apie 5 proc.), pupel÷se (apie 22 proc.) ir pupose (apie 26 proc.). Šių daržovių baltymuose yra žmogaus organizmui būtinų aminorūgščių: lizino, leucino, izoleucino, triptofano, treonino ir kt. Daržov÷se esančios organin÷s rūgštys skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą ir peristaltiką (Magda, 2006).

2.3.5. RIEBALAI

Riebalų — pagrindinių energijos tiek÷jų daugumoje daržovių yra mažiau kaip 1 proc.

Eteriniai aliejai daržov÷ms suteikia aromatą. Svogūnų, česnakų, krienų, pomidorų ir kitų daržovių eteriniai aliejai turi ne tik aromatinių, bet ir fitoncidinių medžiagų, vadinasi, jie ne tik pagerina daržovių skonį, žadina apetitą, bet ir padeda organizmui apsisaugoti nuo ligų.

2.3.6. VITAMINAI

Vitaminai — tai organiniai junginiai, kurių organizme turi būti pakankamai, kad ląstel÷s bei organai normaliai veiktų. Kai trūksta vitaminų, tai ir kitos maisto medžiagos tampa menkavert÷mis.

D÷l vitaminų trūkumo pasitaiko susirgimų, vadinamų hipovitaminoz÷mis. Gydant tokius ligonius vartojami farmacijos pramon÷je pagaminti vitaminų koncentratai. Šiuo atveju vitaminai jau tampa vaistais. Žmogaus organizmui vitaminų poreikis svyruoja priklausomai nuo darbo pobūdžio, sveikatos būkl÷s ir kitų priežasčių. Kasdienin÷ vitamino C norma darosi nepakankama sergantiems infekcin÷mis ligomis. Medikų nustatyta, kad plaučių uždegimu, kokliušu, tymais, gripu bei kitomis ligomis sergama lengviau, kai gaunama daugiau vitamino C. Pavasarį, kai intensyvesn÷ hormonin÷ medžiagų apykaita, sunkiai fiziškai dirbantiems žmon÷ms reikia daugiau B grup÷s vitaminų. Tačiau, nesaikingai vartojant chemiškai grynus vitaminus, gali pasireikšti hiperavitaminoz÷. Kenksmingiausia yra padidinti D ir A vitaminų normą. Gausiai vartojant daržoves, hiperavitaminoz÷ nepasireiškia. Jose vitamino D yra mažai.

Daržov÷se yra karotino (vitamino A provitamino), vitaminų B1, B2, B3, B6, B12, C, E, F, H, K, P,

PP, U, folin÷s rūgšties, paraaminobenzoin÷s rūgšties, inozito (Magda, 2006; Lazauskas, 2005; Barker, 2004).

2.3.7. ANTIOKSIDANTAI

Antioksidantai saugo organizmą nuo laisvųjų radikalų. Mokslininkai mano, kad antioksidantin÷mis savyb÷mis pasižymintys karotinoidai, pavyzdžiui, likopenas (yra pomidoruose), β – karotinas (apelsinuose, raudonos ir geltonos spalvų augaliniuose produktuose, tamsiai žaliose daržov÷se), saugo imunines ląsteles nuo žalingų laisvųjų radikalų – molekulių, kurios gali pažeisti ląsteles ir DNR. Antioksidantų yra žiediniuose kopūstuose, špinatuose, Briuselio kopūstuose, brokoliuose, burok÷liuose, raudonosiose paprikose, svogūnuose, kukurūzuose, baklažanuose, pomidoruose, morkose (Digest, 2008).

2.4. PAGRINDINIŲ DARŽOVIŲ PRODUKCIJA PASAULIO MASTU

Atskiruose pasaulio šalyse skirtingais metais, tai priklauso nuo poreikio, gal daugiau nuo klimatinių sąlygų, o ir nuo įpratimo, kasmet išauginami skirtingi atskirų daržovių derliai. Kiekviena šalis augina tas daržoves, kurias jos gyventojai daugumoje įpratę vartoti arba jų realizacijai turi pastovią rinką.

Ir mūsų respublikoje stebima ta pati tendencija, nors daugiau pas mus auginamos tos daržov÷s, kurios duoda didžiausią derlių ir kurių išauginimui reikalaujama kuo mažesnių sąnaudų. Mūsų šalis, skirtingai nuo kitų pasaulio šalių, negali lygintis eksportuojamų daržovių kiekiais. Lietuva, kad tenkinti gyventojų poreikius, didesnę daržovių dalių importuoja iš Olandijos, Ispanijos ir galime teigti, kad nemažą kiekį iš kaimynin÷s šalies – Lenkijos.

2.4.1. DARŽOVIŲ PRODUKCIJA LIETUVOJE

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prad÷jus agrarinę reformą, žem÷s ūkyje įvyko daug pokyčių. Vietoj ž.ū. įmonių (kolūkių, tarybinių ūkių, specializuotų valstybinių ūkių) kuriami ūkininkų ūkiai, ž. ū. bendrov÷s. kai kurie iš jų ÷m÷ auginti daržoves. 1995 m. buvo auginama 25,8 tūkst. ha daržovių (1,1 proc. viso pas÷lių ploto). Derlingaisiais 1991 m. ir 1995 m. išauginta beveik po 400 tūkst. t daržovių, nederlingais 1992 m. ~260 tūkst. tonų.

Lietuvoje yra pl÷tojama lauko ir šiltnamių daržininkyst÷.

Lauke dažniausiai auginamos lietuviškos daržovių veisl÷s, iš kurių kopūstin÷s užima ~37 proc. daržovių užauginama ploto. Labiausiai paplitę baltagūžiai kopūstai. Lietuvoje nedaug auginama brokolių bei raudonųjų, garbanotųjų, briuselinių, žiedinių, Pekino ir ropinių kopūstų. Valgomieji burok÷liai ir morkos užima ~ 40 – 44 proc. daržovių ploto, kitos daržov÷s – 20 proc. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Dar%C5%BEininkyst%C4%97. prieiga per internetą 2009 m. gruodžio 13 d.).

Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos vyriausyb÷s pateik÷ statistinius duomenis, kuriuose yra pateikiami 2007 – 2008 metų bendras žem÷s ūkio augalų derlingumas Vilniaus rajone (žr. 1 paveikslą) .

Žem÷s ūkio lauko augalų derlingumas 2007-2008 metais 0 50 100 150 200 250 300 Ele ktr÷ nų s av. Šal čini nkų r. sa v. Širv intų r. sa v. Šve nči onių r. s av. Tra kų r . sav . Ukm erg ÷s r . sav . Viln iaus r. s av. Rajonų savivaldyb÷s D e rl in g u m a s , 1 0 0 k g i š 1 h a 2007 m. 2008 m.

1 pav. Žem÷s ūkio augalų derlingumas Vilniaus rajone 2007 – 2008 metais

Lentel÷je yra pateikta rajonų savivaldyb÷se lauko augalų derlingumas 2007 – 2008 metais iš kurios galima matyti, kad didžiausias derlingumas lauko augalų buvo Širvintų r. savivaldyb÷je, kuris 2007 metais siek÷ 257,7; o 2008 net 262,6 (100 kg/ 1 ha). Švenčionių rajono savivaldyb÷je 2007 metais buvo daugiau užauginta lauko daržovių (194,9), o 2008 metais derlingumas sumaž÷jo iki 186,0 (100 kg/ 1 ha). Didžiausias lauko augalų derlingumo skirtumas tarp 2007 ir 2008 metų buvo Elektr÷nų savivaldyb÷je, kurių derlingumas atitinkamai buvo 96,2 ir 171,2 (100 kg/ 1 ha).

Dabartiniu metu Lietuvos stikliniai šiltnamiai užima apie 165 ha plotą, iš kurio 114 ha priklauso specializuotoms šiltnamių įmon÷ms ir žem÷s ūkio bendrov÷ms, 10 ha – pramon÷s įmon÷ms ir savivaldyb÷ms, apie 40 ha – gyventojams, turintiems kolektyvinius sodus ar dirbamos žem÷s prie sodybų. 36 ha specializuotų įmonių stiklinių šiltnamių yra modernizuoti. Polietileniniai šiltnamiai šalyje užima apie 550 ha.

Lietuvos šiltnamiuose auginamos daržov÷s užima 80 proc. šiltnamių ploto. Pagrindin÷s šiltnamių daržov÷s yra agurkai ir pomidorai. Statistikos departamento duomenimis 2006 m. Lietuvoje šiltnamių daržovių derlius sudar÷ apie 47 tūkst. tonų, arba beveik dvigubai daugiau negu 2000 m. (2 pav.). Daugiausia šiltnamių daržovių išauginama Kauno, Vilniaus ir Panev÷žio priemiesčiuose veikiančiose stambiausiose Lietuvos šiltnamių įmon÷se.

2 pav. Šiltnamių daržovių derliaus dinamika Lietuvoje

Apie 60 proc. visų šalies šiltnamių daržovių derliaus išauginama Lietuvos šiltnamių asociacijos įmon÷se. Šiltnamių daržovių derlingumas palyginti nedidelis. Vidutinis pomidorų derlingumas Lietuvoje pastaraisiais metais buvo apie 20 kg/m2, o Olandijoje – per 45 kg/m2, vidutinis agurkų derlingumas šalyje siek÷ 25 kg/m2, o Olandijoje – 60 kg/m2. Lietuvos šiltnamių asociacijos įmonių modernizuotuose šiltnamiuose derlingumas yra aukštesnis, asociacijos duomenimis 2006 m.

buvo gauta 33–40 kg/m2 pomidorų bei 35–45 kg/agurkų

(http://baitas.lzuu.lt/~mazylis/julram/12/129.pdf. prieiga per internetą 2009 m. gruodžio 17 d.).

Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos vyriausyb÷s taip pat pateik÷ 2007 – 2008 metų statistinius duomenis apie Vilniaus rajonuose šiltnamio augalų derlingumą, kuris yra pateiktas diagramoje (3 pav.).

Žem÷s ūkio šiltnamio augalų derlingumas 2007- 2008metais 0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 Ele ktr÷ nų s av. Šal čini nkų r. s av. Širv intų r. s av. Šve nčio nių r. s av. Tra kų r . sav . Ukm erg÷ s r. sav. Viln iaus r. s av. Rajonų savivaldyb÷s D e rl in g u m a s , 1 0 0 k g i š 1 h a 2007 m. 2008 m.

3 pav. Žem÷s ūkio šiltnamio augalų derlingumas Vilniaus rajone 2007 – 2008 metais

Iš diagramos matome, kad didžiausias šiltnamio augalų derlingumas buvo Elektr÷nų rajonų savivaldyb÷je, kuris 2007 metais buvo didesnis, negu 2008 metais. Derlingumas siek÷ 3286,6 (100 kg/ 1 ha), o 2008 metais- 3254,4 (100 kg/ 1 ha). Mažiausias derlingumas buvo Trakų rajono savivaldyb÷je. 2007 metais buvo 80,2, o 2008 metais- 92,10 (100 kg/ 1 ha). 2007 metais Vilniaus rajono savivaldyb÷je derlius buvo didesnis, negu 2008 metais, kuris siek÷ 1452,7, o 2008 metais siek÷ – 1034,10 (100 kg/ 1 ha).

2006 metais vaisių ir daržovių gamyba sudaro 17 proc. Europos Sąjungos žem÷s ūkio gamybos, o iš jos gaunamos pajamos – 3,1 proc. viso ES biudžeto. Vaisių ir daržovių gamyba Europos Sąjungoje užsiima beveik 1,4 mln. ūkių, iš jų apie 660 tūkst. specializuojasi auginti tik vaisius ir daržoves

(http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_3194.cfm&langpar am=LT. Prieiga per internetą 2009 m. gruodžio 17 d.).

2007 metais lauko daržov÷s sudar÷ 87,5 proc., šiltnamių – 12,5 proc. viso daržovių derliaus. Beveik visas (97,5 proc.) daržovių derlius užauginamas ūkininkų ir šeimos ūkiuose, ir daugiau kaip pus÷ šiltnamių daržovių derliaus (60 proc.).

2 lentel÷. Lauko daržovių pas÷liai, derlingumas ir derliai 2004-2007 metais– žem÷s ūkio įmonių šiltnamiuose Rodikliai 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. Plotas tūkst. Ha 20,4 20,7 15,5 14,9 Derlingumas t/ha 16,8 16,1 11,6 16,6 Derlius tūkst. t 342,8 333,3 178,7 246,6

Daržovių plotų maž÷jimas stabilizavosi ties 15 tūkst. ha ploto riba ir pagal preliminarią prognozę 2008 metais jų plotas sieks apie 15 tūkst. ha. Bendras daržovių derlingumas bei derlius didžia dalimi priklauso nuo meteorologinių sąlygų, nes tik nedaugelis daržovių auginimu užsiimančių ūkininkų yra įsirengę laistymo sistemas.

Daržovių eksportas ženkliai išaugo, 2007 m. palyginus su 2004 m jis išaugo beveik 85 proc. ir 2007 m. importo-eksporto balansas tapo teigiamas (http://www.zum.lt/lt/zemes-ukio-ministerija/zemes-ir-maisto-ukis--zuvininkyste/zemes-ukis/sodininkyste--darzininkyste/ prieiga per internetą 2009 m. spalio 15 d.).

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) direktor÷s, COPA-COGECA Vaisių ir daržovių komiteto ekspert÷s Zofijos Cironkien÷s duomenimis, lyginant 2004 ir 2005 m. daržovių augintojų deklaruotus plotus matyti, kad jų plotai sumaž÷jo vos ne per pus - iki 41 proc. (arba nuo 7402,01 ha 2004 m. iki 4562,66 ha 2005m.). Tačiau 2006 m. pastarieji plotai tur÷jo tendenciją padid÷ti – lyginant su 2005 m. išsipl÷t÷ iki 5,6 proc. (t.y. iki 4816, 36 ha). Iš jų apie 1700 ha auginta kopūstų, 1200 ha morkų, 1000 ha burok÷lių, 650 ha svogūnų, apie 100 ha kininių ir žiedinių kopūstų bei apie 150 ha kitų daržovių. Pastaraisiais metais daugiausiai sumaž÷jo bulvių auginimo plotai – net 11,4 proc. (arba nuo 34704,1 ha 2005 m. sumaž÷jo iki 30757,54 ha 2006 m.) (Lietuvos respublikos žem÷s ūkio ministerija, 2007).

2.4.2. DARŽOVIŲ PRODUKCIJA PASAULYJE

Daugiausia daržovių auginama JAV, Italijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, Rusijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Olandijoje, Belgijoje. Didžiausias žiedinių kopūstų derlingumas (t/ha) yra Kinijoje (21,60), kopūstų daugiausia užauginama Kor÷joje (55,3 t/ha), o bulvių didžiausias derlingumas yra Olandijoje, kuris sudaro 44,8 t/ha. (Gapalabrishnan, 2007).

Pasaulyje daržovių išauginimas nuo 1986 iki 1998 metų padvigub÷jo nuo 1161 iki 2054 mln. tonų. 2004 metais pasaulin÷ daržovių produkcija siek÷ apie 2,2 bilijono tonų (Ram, 2007).

Daržovių produkcija 2002-2003 m. pasaulyje ( Mt x 1,000,000) 0 20 40 60 80 100 120 Pom idor ai Kop ūsta i Svo gūna i Agu rkai Bak laža nai Mor kos Pap rikos Sal otos Žied inia i kop ūsta i Če snak ai 2002 m 2003 m.

Pasaulyje yra užauginama daug ir įvairių daržovių. Nuo 2002 m. iki 2003 m. metais užaugintų daržovių produkcija tik augo (4 pav.) (Koike et al., 2007).

4 pav. Daržovių produkcija pasaulio mastu 2002 – 2003 m. (mln. t x 1000000)

Didžiausia daržovių produkcija buvo užauginta 2002 – 2003 metais – ir tai sudar÷ pomidorai, kurių kiekis buvo 108,50 – 113,3 milijonų tonų. O mažiausia produkcija buvo česnakų, kurių kiekis 2002 metais buvo 12,11, o 2003 metais – 13,7 milijonus tonų.

2004 metais didžiausias pasaulyje derlius buvo bulvių, kuris siek÷ 37 proc., taip pat nemažai buvo užauginama ir pomidorų – 14 proc., kopūstų ir žiedinių kopūstų buvo užauginama – 10 proc., paprikų – 3 proc., svogūnų ir česnakų – 8 proc., salotų – 2 proc., baklažanų ir morkų – 3 proc. nuo bendro derliaus (Hancock, 2004).

2002-2004 m. daugiausia daržovių buvo auginama JAV, Vokietijoje, Jungtin÷je Karalyst÷je, Prancūzijoje, Kanadoje, Rusijoje, Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Olandijoje, Belgijoje (3 lentel÷).

3 lentel÷. Šviežių daržovių* (tūkst. t) importuotojų dešimtukas Valstyb÷s 2002 m 2003 m Pokytis proc. 2004 m JAV 2879 3067 4,2 3197 Vokietija 2895 2896 1,4 2936 Jungt. Karalyst÷ 1566 1612 5,5 1701 Prancūzija 1396 1512 3,3 1562 Kanada 1452 1464 -1,2 1446 Rusija 876 1211 7,8 1306 Japonija 859 965 9,4 1056 Belgija 953 1152 -16,9 957 Olandija 810 883 0,9 891 Malaizija 627 593 35,6 804

*visos daržov÷s, išskyrus maistines bulves.

Per 2002- 2003 metų neigiamas pokytis užaugintų daržovių buvo Kanadoje (-1,2 proc.) ir Belgijoje (-16,9 proc.). O didžiausias pokytis buvo Malaizijoje, kuris padid÷jo net ( 35,6 proc.). 2004 metais daugiausiai užaugino daržovių JAV, kurių kiekis siek÷ net 3197 (tūkst. t).

2007 metais Europos Sąjungoje, svarbiausių daržovių gamybos apimtis buvo: pomidorų, svogūnų ir morkų. Ispanijoje ir Italijoje buvo didžiausia daržovių gamyba. Ispanija pagamino daugiau nei 12,3 milijono tonų daržovių, o Italijoje buvo pagaminta maždaug 13,3 milijono tonų (http://epp.eurostat.ec.europa.eu/statistics_explained/index.php/Agricultural_products. prieiga per internetą 2009 m. lapkričio 14 d.).

2.5. EKOLOGINöS DARŽOVöS

Paskutiniu metu vis labiau populiar÷ja ekologinis ūkininkavimas, tuo pačiu gaunama ekologin÷ produkcija. Gal n÷ra n÷ vieno didesnio prekybos centro, kuriame nebūtų skirtingų maisto produktų, o kai kuriuose ir daržovių ekologinių skyrių. Taigi, dabar galima pagal kainą pasirinkti iš siūlomų daržovių: bulvių, morkų, burok÷lių, pomidorų ir kitų daržovių, kurios vadinamos ekologin÷mis. Ekologin÷s produkcijos asortimentas metai iš metų vis plečiasi ir gaus÷ja.

2.5.1. EKOLOGINö DARŽININKYSTö LIETUVOJE

Gaus÷jant alerginiams, v÷žiniams ir kitokiems susirgimams, plintant apsigimimams ir pasitaikant apsinuodijimų pesticidais atvejų, žmon÷s ima vengti chemikalais apdorojamų produktų. Europos Sąjungoje (ES) dabar n÷ra kitos tokios žem÷s ūkio specializacijos srities, kuri taip sparčiai did÷tų kaip ekologin÷ žemdirbyst÷. Kiekvienais metais ekologiškas maistas įgauna vis didesnį populiarumą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tod÷l sparčiai did÷ja jo paklausa (apytikriais skaičiavimais, bendra ekologiškų produktų paklausa viršys pasiūlą dar mažiausiai 5-10 metų). Ekologiškų produktų gamyba – tai papildomos pajamos kaimui, didesnis darbo vietų skaičius. Tokia sparti pl÷tra – naujos galimyb÷s ne tik ūkininkams, maisto perdirb÷jams, prekybininkams, bet ir vartotojams (Žekonien÷, Rutkuvien÷, 2001).

Ekologinio žem÷s ūkio pl÷tros pradžia Lietuvoje yra laikoma 1990 metai. Šiais metais buvo įkurta Lietuvos ekologin÷s žemdirbyst÷s bendrija „Gaja“, kuri 2005 metais tapo asociacija, vienijančia ekologin÷s gamybos ūkininkus. LR Vyriausyb÷ 1991 m. patvirtino pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą „Tatulos“ krypties programą, kuri prad÷ta įgyvendinti jautriausioje šalies agrarin÷je teritorijoje – Šiaur÷s Lietuvos karsto regione (194,0 tūkst. ha plote).

Lietuvoje daugiausiai ekologiškai ūkininkaujančių žmonių yra pietrytin÷je šalies dalyje. 2008 metais buvo sertifikuoti 2805 ūkiai, o sertifikuotas ekologin÷s gamybos plotas sudar÷ 127,4 tūkst. ha. Ekologin÷s gamybos ūkių skaičius ir sertifikuotų plotų Lietuvoje kasmet did÷ja, o ekologiniai ūkiai stamb÷ja. 2008 m. vidutinis sertifikuoto ūkio dydis sudar÷ 45,4 ha (Ramanauskien÷, Arys, 2009).

Lietuvos ekologin÷s gamybos ūkiuose auginama daug įvairių daržovių, kurios skiriasi biologin÷mis ypatyb÷mis ir kurioms auginti reikia skirtingų dirvožemių. Labai svarbu žinoti dirvų, kuriose numatoma auginti daržoves, agrochemines savybes. Daržov÷ms auginti reikia skirti derlingiausius dirvožemius, kuriuose gausu humuso ir maisto medžiagų. Ekologinių ūkių, kaip ir chemizuotų, dirvožemiai nevienodai turtingi maisto medžiagomis; vienur trūksta humuso, kitur – kalio ir fosforo. Dirvožemio agrocheminių savybių margumas ne visada leidžia auginti norimas daržovių rūšis, tik÷tis didelio derliaus, ypač geros kokyb÷s ir prekin÷s išvaizdos daržovių (Kairyt÷, 2004).

0,25 0,28 0,31 0,37 0,56 0,66 0,87 0,99 1,15 0 0,2 0,4 0,6 0,8 1 1,2 1,4 Ukraina Graikija Čekija Australija Prancūzija Jungtin÷ karalyst÷ Vokietija Ispanija Italija Milijonas hektarų

2.5.2. EKOLOGINö ŽEMDIRBYSTö EUROPOJE

2007 m. pabaigoje Europoje iš 200000 ūkių daugiau kaip 7,8 milijonų hektarų sudar÷ ekologiški ūkiai, o Europos Sąjungoje iš 180000 ūkių buvo 7,2 milijonai hektarų plotas, kuriame buvo vykdomas ekologinis ūkininkavimas. Maždaug dvidešimt keturi procentai ekologin÷s žem÷s yra Europoje. 2007 metais daugiausia ekologinių ūkių buvo šiose šalyse: Italijoje (1150253 ha), Ispanijoje (988323 ha) ir Vokietijoje (865336 ha) (5 pav.).

Tarp visų Europos Sąjungos šalių iš Centrin÷s bei Rytų Europos daugiausia ekologin÷s augalininkyst÷s ir gyvulininkyst÷s produkcijos gaminama Lenkijoje. Baltijos šalyse, taip pat Slov÷nijoje, ekologin÷s produkcijos gaminama mažiau, nors ekologin÷s žemdirbyst÷s plotai, lyginant su visos žem÷s ūkio paskirties žeme, yra didesni nei Lenkijoje.

5 pav. Pagrindin÷s Europos šalys, kurios ekologiškai vald÷ žem÷s ūkio paskirties žemę 2007 metais

Iš pateiktų paveikslų duomenų matome, kad 2007 metais daugiausia ekologin÷s žem÷s tur÷jo Italija, kurios už÷m÷ net 1,15 milijoną hektarų. O mažiausiai ekologinių žemių vald÷ Ukraina (0,25 milijono hektarų).

Ekologiškų produktų pardavimai 2007 metais siek÷ maždaug 16 milijardų eurų. Didžiausia rinka ekologiškai produktais buvo Vokietijoje, kur siek÷ 5,3 milijardo eurų, antroje vietoje Jungtin÷s Karalyst÷s (2,6 milijardai eurų) apyvarta per metus. Prancūzijos ir Italijos ekologiškų produktų rinka siek÷ panašiai 1,9 ir 1,87 milijonas eurų (6 pav.) (http://www.organic-world.net/europe.html. prieiga per internetą 2009 m. rugs÷jo 15 d.).

Ekologiškų produktų rinka Europos šalyse 2007 metais (milijonais eurų) 5,3 2,557 1,9 1,87 0,789 3,771 Vokietija Jungtin÷ karalyst÷ Prancūzija Italija Šveicarija Kitos šalys

6 pav. Ekologiškų produktų rinka Europos šalyse 2007 metais (mln. eurų)

2.5.3. EKOLOGINöS DARŽININKYSTöS REIKALAVIMAI

Palyginus su lauko augalais, ekologiškai auginti daržoves yra žymiai sud÷tingiau. Jų auginimui reikia daugiau darbo j÷gos, daug didesnių išlaidų, daugeliui daržovių reikia geriau sukultūrintų optimalaus dirvožemio pH (6,1-7,5) bei dirvožemių, turinčių pakankamą augalams prieinamą maisto medžiagų kiekį (pagal vertinimo skalę ne mažesniu nei vidutinišku). Svogūnin÷ms ir lapin÷ms daržov÷ms tinkamesni yra priesm÷lio bei lengvo priemolio dirvožemiai, kopūstin÷ms ir vaisin÷ms daržov÷ms – lengvo ar vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiai (Zaleckien÷, 2005).

Ekologin÷s gamybos ūkių skaičius Lietuvoje auga. Šalyse yra visos prielaidos ekologinio ūkio pl÷totei – tai tradicijos, minimalus cheminių medžiagų naudojimas, ekologinių produktų paklausa, orientacija į vakarų rinką.

Prad÷ti ekologišką ūkininkavimą yra labai sunku. Ūkiuose turi būti ypatinga švara. Susidom÷jimas ekologiniu ūkininkavimu Lietuvoje yra didelis. Pas mus pastebimas per didelis atotrūkis tarp keliamų reikalavimų ekologiškai ūkininkaujantiems, n÷ra parengtas ir ekologinių ūkių produkcijos perdirbimo ūkyje įstatymas. Mūsų šalyje pagaminamas nepakankamas kiekis ekologin÷s produkcijos, kad būtų galima šiuos produktus perdirbti ir pl÷toti eksportą (Dautartait÷, Zemeckis, 2000; Samulionis, 2001).

3. DARBO ATLIKIMO LAIKAS, VIETA IR METODIKA

Tiriamasis darbas buvo atliktas 2008- 2010 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijos Gyvūnų mitybos katedroje, Agrochemijos laboratorijoje, Kauno miesto didžiuosiuose prekybos centruose: „Iki“, „Maxima“, „Rimi“ ir „Norfa“.

Buvo ištirta 50 skirtingų daržovių ir 9 ekologiškos daržovių rūšys.

Tyrimu metu buvo analizuojama daržovių chemin÷, maistin÷ ir energin÷ vert÷.

Daržov÷s pirktos didžiuosiuose Kauno miesto prekybos centruose „Iki“, „Maxima“, „Norfa“ ir „Rimi“ buvo pirkta po vieną kilogramą įvairių daržovių.

Daržovių kokybinę sud÷tį nustat÷me LVA Gyvūnų mitybos katedros laboratorijoje, pagal priimtas metodikas ir laikantis visų reikalavimų (Januškevičius, Januškevičien÷, 2010).

• pirmiausia buvo nustatoma bendroji pašaro dr÷gm÷, tai yra išgarinus pirminę, o po to higroskopinę dr÷gm÷s. Pirmin÷ dr÷gm÷ tai vandens kiekis, kuris išgarinamas per keletą valandų termostate 60-65°C temperatūroje. Pirminei dr÷gmei buvo paimtas laboratorinis m÷ginys, jis buvo susmulkinamas ir technin÷mis svarstykl÷mis pasveriama paruošta ir sunumeruota porcelianin÷ l÷kštel÷. Užrašomas jos svoris. Į l÷kštelę pridedama tyrimui paruošto m÷ginio, pasveriama ir džiovinama termostate iki pastovaus svorio 60-65°C temperatūroje. Po džiovinimo l÷kštel÷ su pašaru paliekama laboratorijoje 24 valandoms;

• atlikus pirmin÷s dr÷gm÷s nustatymą toliau yra atliekamas higroskopin÷s dr÷gm÷s nustatymas. Pirmiausiai yra sunumeruojami biuksai, dedami į termostatą 1 val. ir džiovinami 100-105°C temperatūroje. Po džiovinimo biuksai yra išimami iš termostato žnypl÷mis ir 30-40 min. aušinami eksikatoriuje, po to susveriami analitin÷mis svarstykl÷mis 0,0001 g tikslumu. Į biuksus pripilama po 2- 3 g orasausio tiriamojo m÷ginio ir sveriami analitin÷mis svarstykl÷mis 0,0001 g tikslumu. Biuksai su m÷giniu yra dedami į termostatą ir laikomi 100- 105°C temperatūroje. Po džiovinimo iki pastovaus svorio biuksai yra išimami iš termostato ir aušinami eksikatoriuje, kai biuksai atv÷sta yra v÷l sveriami analitin÷mis svarstykl÷mis 0,0001 g tikslumu;

• bendroji pašaro dr÷gm÷ yra paskaičiuojama: pirmin÷ pašaro dr÷gm÷ sudedama su higroskopine pašaro dr÷gme natūralaus dr÷gnumo pašare;