LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Donatas Šimkus
ŠUNŲ ODOS IR JOS DARINIŲ NAVIKŲ
HISTOPATOLOGINIAI,
IMUNOHISTOCHEMINIAI IR
EPIDEMIOLOGINIAI TYRIMAI
Daktaro disertacija
Žemės ūkio mokslai, veterinarija (02A)
Disertacija rengta 2009–2015 metais Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedroje.
Mokslinis vadovas – doc. dr. Alius Pockevičius (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A).
Disertacija ginama Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos veterinarijos mokslo krypties taryboje:
Pirmininkas
prof. dr. Antanas Sederevičius (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A).
Nariai:
prof. dr. Albina Aniulienė (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A);
doc. dr. Alvydas Malakauskas (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A);
dr. Mykolas Mauricas (Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centras, biomedicinos mokslai, biologija – 01B);
dr. Asta Tvarijonavičiūtė (Barselonos autonominis universitetas, žemės ūkio mokslai, veterinarija – 02A).
Disertacija bus ginama viešame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos veterinarijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2016 m. rugsėjo 28 d. 13 val. Dr. S. Jankausko auditorijoje.
LITHUANIAN UNIVERSITY OF HEALTH SCIENCES VETERINARY ACADEMY
Donatas Šimkus
HISTOPATHOLOGICAL,
IMMUNOHISTOCHEMICAL AND
EPIDEMIOLOGICAL STUDIES OF THE
CANINE SKIN AND ADNEXAL TUMOURS
Doctoral Dissertation
Agricultural Sciences, Veterinary (02A)
Dissertation has been prepared at the Department of Infectious Diseases of Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences during the period of the 2009−2015.
Scientific supervisor – Assoc. Prof. Dr. Alius Pockevičius (Lithuanian University of Health Sciences, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A).
Dissertation is defended at the Veterinary Research Council of Veterinary Academy of Lithuanian University of Health Sciences.
Chairperson
Prof. Dr. Antanas Sederevičius (Lithuanian University of Health Sciences, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A).
Members:
Prof. Dr. Albina Aniulienė (Lithuanian University of Health Sciences, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A);
Assoc. Prof. Dr. Alvydas Malakauskas (Lithuanian University of Health Sciences, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A);
Dr. Mykolas Mauricas (State Research Institute Centre for Innovative Medicine, Biomedical Sciences, Biology – 01B);
Dr. Asta Tvarijonavičiūtė (Autonomous University of Barcelona, Agricultural Sciences, Veterinary – 02A).
Dissertation will be defended at the open session of the Veterinary Research Council of the Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy Dr. S. Jankauskas Auditorium at 1:00 p. m. on 28th of September, 2016.
TURINYS
SANTRUMPOS ... 7
ĮVADAS... 8
Tiriamoji problema ... 8
Darbo aktualumas ir reikšmė ... 9
Darbo tikslas ir uždaviniai ... 9
Darbo mokslinis naujumas ... 10
Lietuvoje ir pasaulyje ta tema atliktų tyrimų apžvalga ... 10
Darbo apimtis ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Šunų odos ir jos darinių morfologija... 11
1.2. Kalių pieno liaukų morfologija ... 13
1.3. Įvairių veiksnių įtaka navikų vystymuisi ... 14
1.4. Dažniausių odos ir pieno liaukų navikų pasireiškimas ... 16
1.5. Navikas ir jo vystymasis ... 17
1.6. Navikų invazija ir metastazavimas ... 18
1.7. Šunų navikų diagnostikos metodai ... 18
1.8. Odos navikai ... 21
1.9. Odos darinių navikai ... 24
1.10. Navikų metastazės odoje ... 35
1.11. Cistos ... 35
1.12. Į navikus panašūs odos pažeidimai ... 37
1.13. Melanocitiniai navikai ... 38
1.14. Odos mezenchiminiai navikai ... 41
1.15. Šunų odos histiocitiniai navikai ... 46
1.16. Putliųjų ląstelių navikas (mastocitoma) ... 47
1.17. Užkrečiamasis šunų lyties organų navikas... 48
1.18. Odos plazmocitoma ... 48
1.19. Odos limfosarkoma ... 49
1.20. Pieno liaukų navikai ... 50
1.21. Pieno liaukų navikų piktybiškumo kriterijai ... 50
1.22. Gerybiniai pieno liaukų navikai ... 53
1.23. Pieno liaukų hiperplazijos ir displazijos ... 55
1.24. Spenio patologijos ... 56
1.25. Piktybiniai epiteliniai pieno liaukų navikai ... 57
1.26. Piktybiniai epiteliniai pieno liaukų navikai – specifiniai tipai ... 62
1.27. Piktybiniai mezenchiminiai navikai (sarkomos) ... 64
2. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI ... 66
2.1.1. Mėginių atranka ... 66
2.1.2. Mėginių paruošimas histologiniams (HE), histocheminiams (HC) ir imunohistocheminiams (IHC) tyrimams ... 67
2.2. Tyrimo metodai ... 68
2.2.1. Mėginių tyrimas dažant hematoksilinu ir eozinu (HE) ... 68
2.2.2. Mėginių tyrimas histocheminiu tyrimo metodu, dažant toluidino mėliu (TB) ... 68
2.2.3. Mėginių tyrimas imunohistocheminiu tyrimo metodu (IHC) ... 68
2.2.4. Navikų vertinimo ir klasifikavimo kriterijai ... 71
2.2.5. Epidemiologiniai tyrimai ... 72
2.3. Statistinė duomenų analizė ... 73
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 74
3.1. Histologinių ir imunohistocheminių tyrimų rezultatai ... 75
3.1.1. Odos epiteliniai ir melanocitiniai navikai ... 75
3.1.2. Odos mezenchiminiai navikai ... 87
3.1.3. Pieno liaukų navikai ... 92
3.2. Imunohistocheminių ir histocheminių reakcijų pritaikomumas navikų rūšių identifikavimui ir diferencijavimui ... 101
3.3. Įvairių veiksnių, turinčių įtakos navikų pasireiškimui, tyrimų analizė ... 106
3.3.1. Amžius ... 106
3.3.2. Veislė ... 115
3.3.3. Lytis ... 117
3.3.4. Anatominė lokalizacija ... 122
4. GAUTŲ DUOMENŲ APTARIMAS ... 125
4.1. Histologiniai ir imunohistocheminiai tyrimai ... 125
4.2. Imunohistocheminių ir histocheminių reakcijų pritaikomumas navikų rūšių identifikavimui ir diferencijavimui ... 129
4.3. Įvairūs veiksniai, turintys įtakos navikų pasireiškimui ... 132
IŠVADOS ... 139
REKOMENDACIJOS ... 141
LITERATŪROS ŠALTINIAI ... 142
PUBLIKACIJOS DAKTARO DISERTACIJOS TEMA ... 155
DALYVAVIMAS KONFERENCIJOSE ... 155
SUMMARY ... 173
PRIEDAI ... 200
GYVENIMO APRAŠYMAS ... 203
SANTRUMPOS
µl − mikrolitras
AE1/AE3 − imunohistocheminis žymuo (antikūnas), žymintis daugumą žmogaus epitelinių baltymų
CANs − odos darinių navikai (angl. Cutaneous adnexal neoplasms) CIS − carcinoma in situ (preinvazinė karcinoma, intraepitelinis navikas) CK 5/6 − citokeratinas 5/6 (angl. Cytokeratin 5/6)
CMT − šunų pieno liaukų navikai (angl. Canine mammary tumours) DAB − 3,3 − diaminobenzidinas
Df − laisvų narių skaičius
EDJ − epidermio ir dermos jungtis
EMT − epitelio – mezenchimos virsmas (angl. Epithelial−Mesenchymal Transition)
HC − histochemija (angl. Histochemistry)
HE − histologinių mėginių (preparatų) dažymas hematoksilinu−eozinu HF − plauko folikulas (angl. Hair follicle)
HFT − plauko folikulo navikai (angl. Hair follicle tumors)
HPF − mikroskopavimo laukas padidinus vaizdą 400 kartų (angl. a High − power field)
IHC − imunohistochemija (angl. Immunohistochemistry) (tyrimo metodas specifiniams antigenams audiniuose aptikti)
JK − Jungtinė Karalystė
LP34 − imunohistocheminis žymuo (antikūnas), žymintis žmogaus 5, 6, 18 citokeratino baltymus
MCTs − putliųjų ląstelių navikai
>3/10 − matymo laukuose padidėjęs mitozinių ląstelių skaičius ml − mililitras
p − reikšmingumo lygmuo
ph − vandenilio jonų (H+) koncentracijos tirpale matas STT − minkštųjų audinių navikai (angl. Soft tissue tumours)
TB − histologinių mėginių (preparatų) dažymas toluidino mėliu (angl. Toluidine blue staining)
TBS − 0,05 M TRIS−1,5 M natrio chlorido buferis
TBST − 0,05 M TRIS−1,5 M natrio chlorido − 0,5 proc. Tween 20 buferis TNM − piktybinių navikų išplitimo vertinimo sistema (angl. Tumor, Nodes, Metastasis)
UVS − ultravioletiniai spinduliai
ĮVADAS
Tiriamoji problema
Šunų navikai − sparčiausiai progresuojanti priežastis pasaulyje, dėl kurios gyvūną tenka eutanazuoti arba jis nugaišta (Proschowsky et al., 2003; Bronden et al., 2009; Dobson, 2013). Oda yra didžiausias gyvūno organas, dengiantis visą kūną (Mukaratirwa et al., 2005) ir labiausiai veikiamas fizinių ir cheminių veiksnių, galinčių sukelti navikų vystymąsi (Pakhrin et al., 2007). Dažniausi navikai šunims yra odos navikai (Murphy, 2006; Chikweto et al., 2011) ir sudaro apie 30 proc. visų diagnozuojamų navikų (MacDonald et al., 2008). Odos darinių navikai (CANs) daug dažnesni šunims nei katėms ar žmonėms (Jasik et al., 2009).
Antroje vietoje pagal sergamumo dažnumą po odos navikų kalėms yra pieno liaukų navikai, kurie sudaro apie 50 proc. visų diagnozuojamų navikų (Vascellari et al., 2009) arba apie 82 proc. visų reprodukcinių organų navikų (Gobello et al., 2001; Kovacevic et al., 2005).
Šunų odos navikiniai procesai vystosi labai panašiai, kaip ir žmonių, tačiau dėl greitesnės medžiagų apykaitos jie progresuoja daug greičiau, sukeldami metastazes (Yager et al., 1994; Dhami et al., 2010; Santos et al., 2013).
Šunims gerybinių odos navikų pasireiškimas yra dažnesnis (apie 75 proc.), palyginti su piktybiniais odos navikais (nuo 25 proc. iki 35 proc.) (Sharif, 2006; MacDonald et al., 2008; Warland et al., 2011).
Histologiniu tyrimo metodu ištyrus pakitusį audinį, galima nustatyti, ar tai navikinis, ar kitoks pokytis (Aughey et al., 2010). Esant silpnai diferencijuotiems navikams, klasikiniu histologiniu tyrimo metodu sunku identifikuoti tikslią naviko kilmę (Shafiee et al., 2013). Nuo to kaip tiksliai nustatoma naviko galutinė diagnozė, priklauso planuojamo gydymo modelio pasirinkimas ir ligos eigos prognozė (Paoloni et al., 2008).
Veterinarinėje patologijoje imunochistocheminiai tyrimai yra vieni svarbiausių pagalbinių tyrimų metodų, padedančių identifikuoti navikus, tiksliai nustatant naviko ląstelių kilmę ir jų tipą (Ramos−Vara et al., 2008; Araujo et al., 2012). Šiuo metu taikomos net specialios gydymo technologijos, kai medikamentai tiesiogiai veikia naviko antigenus (nustatytus imunohistocheminiu tyrimo metodu) (Laurinavičienė, 2012).
Tarptautinė histologinė naminių gyvūnų odos, melaniną gaminančių ir minkštųjų audinių navikų klasifikacija yra modifikuota Pasaulio sveikatos organizacijos (WHO) 1998 m. (Sharif, 2006).
Darbo aktualumas ir reikšmė
Pastaruoju metu tiek šunų, tiek žmonių odos ir jos darinių navikų pasireiškimas didėja (Bronden et al., 2009; Callens et al., 2016). Šunų odos navikų tyrimai yra labai aktualūs veterinarijos gydytojams klinicistams dėl tinkamiausio gydymo būdo pasirinkimo ir medicinos mokslui dėl žymiai artimesnio šunų ir žmonių navikų anatominio, fiziologinio ir epidemiologinio panašumo, palyginti su ankstesniais tyrimais, kada pelės buvo naudojamos kaip biologinis navikų vystymosi modelis (Ranieri et al., 2013).
Šiuo metu pasaulyje, medicininėje patologijoje, sparčiai progresuoja navikų diagnostiniai tyrimo metodai, kurių pagalba tiksliau nustatoma ligos eiga bei parenkami tinkamiausi gydymo būdai. Analogiški tyrimai atliekami ir veterinarinėje patologijoje, tačiau naudojami antikūnai yra skirti medicininei diagnostikai (David et al., 2008; Araujo et al., 2012).
Imunohistocheminiu (IHC) tyrimo metodu galima tiksliai nustatyti naviko histogenezę. Šio metodo pagrindas yra atitinkamais žymėtais monokloniniais antikūnais nustatyti tam tikrų specifinių antigenų (specifinių baltymų−molekulių) buvimą audiniuose ar ląstelėse, jų tikslią lokalizaciją bei apytikrį kiekį pagal reakcijos intensyvumą (Ramos−Vara et. al., 2008; Laurinavičienė, 2012).
Šio darbo aktualumas yra išsiaiškinti ir palyginti šunų odos ir pieno liaukų navikų rūšių pasireiškimą, pritaikant naujausius veterinarinės patologijos diagnostikos metodus, kurie žymiai palengvintų navikinių susirgimų diagnostiką.
Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas − atlikti šunų odos, jos darinių navikų patomorfologinių, imunohistocheminių ir epidemiologinių tyrimų analizę.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti odos ir jos darinių navikų morfologiją atliekant histologinius, histocheminius ir imunohistocheminius tyrimus.
2. Pritaikyti imunohistocheminius tyrimus naudojant antikūnus prieš citokeratino baltymus LP34, AE1/AE3 ir antikūnus prieš vimentino baltymą V9, odos ir jos darinių navikų rūšių identifikavimui ir diferencijavimui.
Darbo mokslinis naujumas
Šiame darbe atliktas išsamus šunų odos ir jos darinių navikų tyrimas, nustatytas navikų pasireiškimas ir tai įtakojantys veiksniai. Pritaikyta imunohistocheminė šunų odos ir jos darinių navikų diagnostika, kuri Lietuvoje iki šiol nebuvo atliekama. Panaudoti medicininei patologijai skirti antikūnai LP34 prieš citokeratino baltymą, antikūnai AE1/AE3 prieš citokeratino baltymus, antikūnai V9 prieš vimentino baltymą ir įvertinta jų praktinė reikšmė šunų odos, jos darinių ir pieno liaukų navikų tyrimuose. Pagal gautus rezultatus atlikta išsami navikų analizė, palyginant klasikinius histopatologinius pokyčius su IHC reakcijų metu gautais rezultatais. Visi šio tyrimo metu gauti duomenys suteikė galimybę palyginti bei įvertinti naujausią navikų laboratorinę diagnostiką, pačių navikų pasireiškimą mūsų šalyje bei skirtinguose pasaulio regionuose pagal šiuo metu pateikiamą naujausią mokslinę literatūrą.
Lietuvoje ir pasaulyje ta tema atliktų tyrimų apžvalga
Nepaisant sparčiai progresuojančių navikų diagnostikos tyrimo metodų, Lietuvoje yra mažai publikacijų, analizuojančių šunų odos, jos darinių ir pieno liaukų navikų tyrimus ir šių navikų pasireiškimą. Taip pat mūsų šalyje nebuvo įsisavintos IHC tyrimų metodikos, leidžiančios atlikti šunų odos, jos darinių ir pieno liaukų navikų tyrimus, kurių rezultatais būtų galima identifikuoti tikslią navikinių ląstelių kilmę.
Pasaulyje šia tema gausu atliekamų tyrimų, tačiau jie nėra konkretūs ir dažnai prieštaraujantys vienas kitam. Mūsų studijų laikotarpiu, kada vyko tiriamieji darbai, buvo sulaukta aktualių mokslinių publikacijų, analogiškų mūsų tyrimams. Dauguma veterinarijoje naudojamų IHC tyrimų susiduria su antikūnų stoka, kurie būtų specifiški ir jautrūs šunų audinių antigenams.
Darbo apimtis
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Šunų odos ir jos darinių morfologija
Šunų oda dengia visą gyvūno kūną ir yra tarpininkas tarp organizmo vidinės terpės ir išorinės aplinkos. Šunų oda savo sandara skiriasi nuo žmonių. Taip pat šunų odos sandara skiriasi priklausomai nuo anatominės lokalizacijos (Yager et al., 1994). Šunų odą sudaro epidermis, derma, poodis, odos dariniai (Bacha et al., 2012).
Epidermis − tai išorinis odos sluoksnis, kurio didžiausią dalį sudaro daugiasluoksnis plokščiasis ragėjantis epitelis (mažai tarpląstelinės medžiagos) kilęs iš ektodermos. Epidermis storesnis neplaukuotose vietose (nosies veidrodėlio ir kojų pagalvėlių srityse). Šiame sluoksnyje ląstelės dalijasi, nėra kraujagyslių, todėl jį maitina limfa, tekanti pro pamatinę membraną. Epidermį sudaro pamatinis (stratum basale), dygliuotasis (stratum spinosum), grūdėtasis (stratum granulosum), skaidrusis (stratum
lucidum) ir raginis ląstelių (stratum corneum) sluoksniai. Pamatiniame
sluoksnių. Raginį sluoksnį sudaro korneocitai. Tai plokščios, daugiausiai iš keratino sudarytos ląstelės. Tarpląstelinę erdvę užpildo riebalai, riebiosios rūgštys, cholesterinas, riebaluose tirpių dalelių lipidai, amino rūgštys, cukrus ir vandenyje tirpios medžiagos. Šis sluoksnis užtikrina odos atsparumą išorės veiksniams, kartu išsaugodamas drėgmę. Epidermyje taip pat lokalizuojasi melanocitai, Langerhanso ląstelės, Merkelio ląstelės. Pamatinė membrana – dermoepiderminę jungtį sudarantis odos komponentas, sudarytas iš baltymų tinklo. Mechaninis pamatinės membranos pažeidimas, ar genetinis jos sintezės vientisumo defektas pasireiškia epidermio atsiskyrimu nuo tikrosios odos. Pamatinė membrana taip pat neleidžia supiktybiškėjusioms ląstelėms plisti į giliau esančius audinius. Pamatinė membrana būtina angiogenezei (Yager et al., 1994; Padaiga ir kt., 2006; Bacha et al., 2012; Aughey et al., 2010).
Derma – tikroji oda kilusi iš mezenchimos, kurios didžiąją dalį sudaro tarpląstelinė medžiaga ir trijų tipų skaidulos (kolageno, elastinės, retikulinės) suformuojančios odos rėmą. Šiame sluoksnyje daug nervų galūnėlių ir gausus kapiliarų tinklas. Paviršinis dermos sluoksnis suformuoja reljefą. Kolageninės skaidulos atsakingos už tvirtumą, o elastinės suteikia stangrumo. Derma turi du sluoksnius: paviršinis sluoksnis (papilinis) − sudarytas iš plonų kolageno skaidulų tinklo ir gilusis sluoksnis (retikulinis) − sudarytas iš storesnių kolageno skaidulų, išsidėsčiusių paraleliai odos paviršiui. Dermoje gausu specializuotų ląstelių ir struktūrų: plaukų folikulai; riebalinės liaukos; kraujagyslės; nervai; specializuotos nervinės struktūros. Dermoje esantys fibroblastai yra atsakingi už pagrindinės medžiagos sintezę (Aughey et al., 2010; Bacha et al., 2012).
Poodis − sudarytas iš riebalinio audinio skiltelių ir jungiamojo audinio pertvarų, kuriuose gausu kraujagyslių, nervų bei specifinių ląstelių (fibrocitai, fibroblastai, putliosios ląstelės, plazmos ląstelės, makrofagai ir pigmentinės ląstelės). Šis sluoksnis svarbus kūno ir odos temperatūros reguliacijoje bei yra maisto medžiagų „sandėlis“. Šio sluoksnio storis priklauso nuo lokalizacijos. Poodinio audinio nėra vokų, lūpų, žandų, nosies, ausų kaušelių ir spenių srityse (Aughey et al., 2010; Bacha et al., 2012).
(voko kremzlės), lokalizuotos akių vokų kraštuose. Modifikuotoms prakaito ar riebalinėms liaukoms priskiriamos ausų sieros liaukos esančios išorinėje ausies landoje. Modifikuotoms prakaito liaukoms priskiriamos išangės liaukos (analiniai maišeliai), lokalizuotos išangės kanalo šulų ir tarpinės zonos gleivinėje bei pieno liaukos (Krstic et al., 2004; Aughey et al., 2010; Bacha et al., 2012).
1.2. Kalių pieno liaukų morfologija
Šunims pieno liaukos pradeda formuotis embrioniniu laikotarpiu, tačiau galutinis išsivystymas skiriasi priklausomai nuo lyties. Patinų pieno liaukos yra rudimentinės, jas sudaro tik išsišakoję ištekamieji latakai, o kalėms galutinė sandara susiformuoja tik po jauniklių atsivedimo (laktacijos metu) (Morris et al., 2001; Aughey et al., 2010; Bacha et al., 2012 ).
Kalės turi penkias poras pieno liaukų. Pieno liaukų speniai yra trumpi, bet stori. Kiekvieno spenio gale yra nuo 6 iki 12 skylučių, kurios veda į tiek pat spenio latakų. Pieno cisternos yra pailgi maišeliai su pridėtinėmis liaukomis (Padaiga ir kt., 2006). Pasitaiko kalių, turinčių keturias ar šešias poras pieno liaukų. Pieno liaukos išsidėsčiusios išilgai baltosios linijos. Pirmoji ir antroji pora lokalizuojasi krūtinės srities (krūtininės pieno liaukos), trečioji ir ketvirtoji pora – pilvo srities (pilvinės pieno liaukos), penktoji pora – kirkšnies srities (kirkšninės pieno liaukos) poodiniuose audiniuose. Kiekviena pieno liauka turi spenį, kurio gale yra nuo šešių iki dvylikos skylučių, vedančių į tiek pat spenio latakų. Pieno liauką sudaro epiteliniai latakai ir skiltelės, esančios tarp jungiamojo audinio stromos. Kiekvieną skiltelę sudaro liaukų alveolės, alveoliniai pieno latakai ir tarp alveolių esantis purusis kolageninis jungiamasis audinys, kuriame – gausu kraujo ir limfos kapiliarų bei nervinių skaidulų, apraizgančių pieno alveoles bei jungiamojo audinio ląsteles. Kiekvieną alveolę sudaro liaukinis epitelis, pamatinė membrana ir tarp jų išsidėstę žvaigždiškieji mioepiteliocitai (Soremno et al., 2009; Aughey et al., 2010; Bacha et al., 2012). Spenio latako gleivinė išklota daugiasluoksniu plokščiuoju ragėjančiu epiteliu. Spenio vidurinis sluoksnis sudarytas iš puriojo kolageninio audinio, kuriame gausu neruožuotųjų miocitų ir kraujagyslių (Morris et al., 2001).
1.3. Įvairių veiksnių įtaka navikų vystymuisi
Dauguma tyrėjų skirtingai klasifikuoja veiksnius, sukeliančius skirtingų navikų vystymąsi. Medicinoje krūties naviko rizikos veiksniai dažniausiai skirstomi į veiksnius, kuriuos galima pakeisti (gyvensena, gimdymas, nežindymas, pakaitinė hormonų terapija, estrogenų terapija, peroraliniai kontraceptikai), ir į veiksnius, kurių pakeisti negalima (lytis, amžius, genetiniai rizikos veiksniai, ankstyvos mėnesinės ir vėlyva menopauzė, patirtas vienos krūties navikas) (Laurinavičienė, 2012).
Veterinarijoje įvairūs veiksniai, sukeliantys navikų vystymąsi, skirstomi kaip išoriniai, cheminiai, biologiniai ir genetiniai faktoriai, tačiau daugelio navikų etiologija šiuo metu dar nėra visiškai aiški (Morris, 2001; Dobson, 2013).
Ultravioletiniai spinduliai, ilgą laiką veikiantys nepigmentuotą ar silpnai plaukuotą odą, sukelia ragėjančių ir pamatinių ląstelių navikų vystymąsi (Warland et al., 2011; Manesh et al., 2014). Odos papilomatozę sukelia specifinis Canis familiaris šeimininko DNR Papova virusas, kuris šunims pasitaiko gana retai. Virusinės papilomos dažniausiai pasitaiko jauniems šuniukams burnos ertmėje. Atskiros pavienės papilomos vyresniems šunims su virusinės kilmės pažeidimu dažniausiai neturi nieko bendra (Lange et al., 2009; Bernard et al., 2010). Patinams testosterono padidėjimas dažnai indukuoja perianalinių liaukų adenomą.
1.3.1. Amžius
Didžiausia tikimybė šunims susirgti odos navikais yra šeštieji gyvenimo metai ir kiekvienais kitais metais rizika susirgti vis didėja (Morris, 2001; Vascellari et al., 2009). Šunų odos histiocitoma, papiloma, folikulinė ir dermoidinė cista yra žymiai dažnesnė šunims iki 2 metų amžiaus (Bomhard, 2001; Goldschmidt, 2002; Fulmer et al., 2007). Plokščialąstelinė ragėjanti karcinoma dažnesnė vyresnio amžiaus šunims (Goldschmidt, 2000; Mačiulskis ir kt., 2007; Manesh et al., 2014). Kalėms pieno liaukos navikų atsiradimo kritinis amžius yra aštuntieji gyvenimo metai ir kiekvienais kitais metais rizika susirgti vis didėja. Piktybiniai pieno liaukų navikai dažniau pasitaiko vidutinio ar vyresnio amžiaus kalėms (Santos et al., 2013). Didžiausias kalių sergamumas pieno liaukos navikais nustatomas devintaisiais–vienuoliktaisiais gyvenimo metais (Gobello et al., 2001; Sontas, 2009; Shafiee et al., 2013; Santos et al., 2013).
1.3.2. Lytis
Lytis yra svarbus veiksnys diagnozuojant šunų perianalinių liaukų navikus, kurie žymiai dažniau pasitaiko patinams (89 proc.) negu kalėms (11 proc.) (Goldschmidt, 2002; Sharif, 2006). Odos histiocitoma ir melanoma taip pat dažniau nustatomos patinams (52−69 proc.) nei kalėms (31−48 proc.) (Morris, 2001; Bomhard, 2001; Bomhard, 2001; Chikweto et al., 2011; Warland et al., 2011). Lipoma dažniau pasitaiko kalėms (68 proc.), negu patinams (32 proc.) (Sharif, 2006; Chikweto et al., 2011). Kalėms pieno liaukų navikai sudaro apie 82 proc. visų reprodukcinių organų navikų. Piktybiniai pieno liaukos navikai sudaro apie 50 proc. (Sontas, 2009; Vascellari et al., 2009). Patinams taip pat diagnozuojami pieno liaukų navikai, tačiau labai retais atvejais (Gobello et al., 2001; Shafiee et al., 2013). Nesterilizuotoms kalėms pieno liaukų navikai yra daug dažnesni (Shafiee et al., 2013; Santos et al., 2013). Daugeliui kitų odos ir jos darinių navikų atsiradimui lytis nėra lemiamas veiksnys (Bomhard, 2001; Dobson, 2013).
1.3.3. Veislė
Putliųjų ląstelių navikas dažniau nustatomas bokserių, mopsų, Bostono terjerų veislių šunims (Sharif, 2006). Plokščialąstelinė ragėjanti karcinoma dažnesnė šventojo Huberto skalikų, ryzenšnaucerių ir pudelių veislių šunims (Aiello, 1998; Dobson, 2013), tačiau nedažna mišrių veislių šunims (Manesh et al., 2014). Sergamumas pieno liaukos navikais būdingas visų veislių kalėms, tačiau manoma, jog mišrių veislių kalės serga rečiau (Gobello, 2001; Sontas et al., 2009; Shafiee et al., 2013). Didesnę riziką susirgti pieno liaukos navikais turi pudelių, anglų spanielių, anglų seterių, pointerių, foksterjerų, Bostono terjerų, kokerspanielių, afganų kurtų, vokiečių aviganių, mažųjų pudelių, toipudelių, Maltos bišonų, čihuahua, biglių, taksų, vakarų Škotijos baltojo terjero, Jorkšyro terjero veislių kalės (Perez, 1998; Gobello, 2001; Sontas et al., 2009).
1.3.4. Anatominė lokalizacija
Odos navikai skirstomi į priklausančius nuo anatominės lokalizacijos (galvos, kaklo, galūnių, krūtinės, nugaros, pilvo, perianalinės, uodegos sričių navikai) ir navikus nepriklausančius nuo anatominės lokalizacijos (Bomhard, 2001; Sharif, 2006). Sharif (2006) disertacijoje šį suskirstymą papildė pridėdamas pieno liaukos sritį (Sharif, 2006). Anatominė lokalizacija lemia tų navikų atsiradimą, kurių pirminės audinių ląstelės yra tik toje anatominėje lokalizacijoje. Analinių maišelių navikai vystosi tik perianalinėje srityje (Goldschmidt, 2005; Gauthier, 2009). Perianalinių liaukų navikai gali vystytis aplink anuso sritį, viršutinėje ir apatinėje uodegos srityse, patinams – šalia apyvarpės srities, taip pat užpakalinės kojos kaudalinėje srityje. Sieros liaukos navikai būdingi tik ausies kanalo srityje (Goldschmidt, 2000). Ekrininių liaukų navikai vystosi padų srityse. Riebalinių liaukų adenoma dažna galvos srityje (49,5 proc.). Trichoblastoma dažnai diagnozuojama galvos ir kaklo srityse (Goldschmidt et al., 2002; Sharif, 2006). Pieno liaukų navikai dažnesni kirkšninėse pieno liaukose (60 proc.) ir pilvinėse pieno liaukose (27 proc.) (Shafiee et al., 2013).
1.4. Dažniausių odos ir pieno liaukų navikų pasireiškimas
Dauguma tyrėjų mokslinėse publikacijose kaip dažniausius šunų odos ir pieno liaukų navikus nurodo:
1. Pieno liaukų karcinoma (kalėms apie 50 proc.) (Vascellari et al. 2009; Dobson, 2013).
2. Putliųjų ląstelių navikas (mastocitoma) (7−21 proc.) (Webster et al., 2006; Sharif, 2006; Romansik et al., 2007; Warland, 2011).
3. Perianalinių liaukų adenoma (5,4 proc., Sharif, 2006). 4. Lipoma 6−8 proc. (Bomhard, 2001; Sharif, 2006).
5. Riebalinių liaukų adenoma ir hiperplazija (4−7 proc., Bomhard, 2001); (2,8 proc., Sharif, 2006).
6. Histiocitoma >10 proc. (16,4 proc., Sharif, 2006).
7. Melaniną gaminančio audinio navikai (6 proc., Bomhard, 2001); (2,7 proc., Sharif, 2006).
8. Pamatinių ląstelių navikas (4−6 proc., Bomhard, 2001). 9. Plauko piltuvėlio cista (4,5 proc., Sharif, 2006).
10. Fibrosarkoma (3,9 proc., Sharif, 2006).
1.5. Navikas ir jo vystymasis
Neoplazija (lot. neoplasia – naujojo audinio susidarymas) – „naujas augimas“, o toks naujai augantis darinys yra vadinamas neoplazma (lot.
neoplasma – navikas). Visi navikai yra priklausomi nuo šeimininko
organizmo pateikiamų mitybinių medžiagų ir aprūpinimo krauju, jiems taip pat yra būtinas endokrininis „palaikymas“ (Cotran et al., 1999; Boerkamp et al., 2014).
1.6. Navikų invazija ir metastazavimas
Invazija ir metastazavimas yra biologiniai piktybinių navikų požymiai. Tam, kad naviko ląstelė galėtų atitrūkti nuo pirminio naviko ir patekti į kraujagysles ar limfagysles bei daugintis naujoje vietoje, ji turi pereiti daug etapų. Kiekvieną šios sekos etapą veikia Dauguma veiksnių, todėl naviko ląstelė bet kuriame etape gali žūti. Atliekant eksperimentą su pelėmis, nustatyta, kad kiekvieną dieną nuo pirminio naviko atsiskiria ir į kraujagysles arba limfagysles patenka milijonai navikinių ląstelių, o nauji metastazių židiniai susidaro tik keli (Cotran et al., 1999; Sijmons, 2008).
1.7. Šunų navikų diagnostikos metodai 1.7.1. Klinikinis simptominis tyrimas
Odos navikų diagnostikoje labai svarbią reikšmę turi anamnezė bei atitinkamų klinikinių tyrimų rezultatai. Radiaciniai odos ar gleivinės pažeidimai gali būti labai panašūs į navikus. Gyjantys lūžiai gali iš dalies imituoti osteosarkomą (Cotran et al., 1999).
1.7.2. Citologinis tyrimas
Paprastai naudojami keli medžiagos tyrimams ėmimo metodai: 1) išpjovimas ar biopsija; 2) adatinė aspiracija ir 3) citologinis tepinėlis. Tiriamas dažytas audinių ląstelių ir skysčių tepinėlis. Šis metodas naudojamas tiriant apčiuopiamus vietinius darinius (pvz., pieno liaukoje). Galima nustatyti ląstelių anaplazijos požymius, kurie rodo jų piktybiškumo laipsnį. Šiuo metodu galima diferencijuoti normalias, displastines ir navikines ląsteles bei pastebėti ląstelių pokyčius, būdingus navikui in situ (Cotran et al., 1999; Juodžiukynienė, 2013).
1.7.3. Histologinis tyrimas
1999). Mikroskopiškai ištyrus pakitusį audinį, galima nustatyti, ar tai navikinis, ar kitoks pokytis, gerybinis ar piktybinis, iš kokio audinio kilęs ir kiek diferencijuotas navikas. Tiriant mikroskopu, kreipiamas dėmesys į naviką sudarančias ląsteles, jų išsidėstymą, navikinio audinio santykį su aplinkiniais audiniais (Aughey et al., 2010).
1.7.4. Imunohistocheminis tyrimas
Medicininėje patologijoje imunohistocheminiai navikų tyrimai plačiai naudojami nuo 1970 m. (Ruiz et al., 2005). Veterinarinėje patologijoje imunochistocheminiai tyrimai pradėti žymiai vėliau, tačiau jie tapo vieni svarbiausių pagalbinių tyrimų metodų, padedančių identifikuoti navikus, tiksliai nustatant naviko ląstelių kilmę ir jų tipą (Ramos−Vara et al., 2008; Araujo et al., 2012).
Specifinių monokloninių antikūnų prieinamumas labai palengvino ląstelių produktų ar jų paviršiaus markerių identifikavimą (Stalioraitytė ir kt., 2001). Šiuo metu taikomos net specialios gydymo technologijos, kai medikamentai tiesiogiai veikia naviko antigenus (nustatytus imunohistocheminiu tyrimo metodu) (Laurinavičienė, 2012).
Veterinarinėje patologijoje naudojant medicininei pramonei skirtus antikūnus prieš citokeratino baltymą (Kozaki et al., 2001) LP34, AE1/AE3, diagnozuojami odos navikai kilę HF išorinės epitelinės makšties ląstelių (Kozaki et al., 2001; Bayramgurler et al., 2005).
Odos darinių navikų diferencinė diagnostika nuo adenokarcinomų ar kitų navikų metastazių odoje yra gana sudėtinga (Clemente et al., 2010). Citokeratinas 5/6 rekomenduojamas naudoti diferencijuojant odos darinių navikus nuo pieno liaukos navikų metastazių odoje (Crowson et al., 2006). Citokeratiną 5/6 daugiausiai ekspresuoja pirminiai odos darinių navikai bei odos metastazės pieno liaukoje ar plaučiuose (Plumb et al., 2004; Clemente et al., 2010). Taip pat moksliniais tyrimais nustatyta, kad citokeratinas 19 (AE1) aptinka liaukines epitelines ląsteles kalių pieno liaukų navikuose (Sassi et al., 2008).
Vimentinas – tarpinis filamentas, randamas daugelyje mezenchimių ląstelių. Nustatomas visose sarkomose ir melanomose, tačiau kartais būna ir limfomose bei netgi karcinomose (Bahrami et al., 2008). Šis baltymas pasižymi aukštu jautrumu ir labai silpnu specifiškumu, todėl gali dubliuotis (kryžminė reakcija) su citokeratinu tiriant karcinomas, dėl to gaunamas klaidingai teigiamas rezultatas (Painter et al., 2010). Vimentinas yra labai svarbus navikų patogenezėje, sukeliant epitelio–mezenchimos virsmą (EMT) (Gladilin et al., 2014).
Dauguma ankstesnių IHC tyrimų buvo nepatikimi dėl medicininei patologijai skirtų antikūnų kryžminių reakcijų su gyvūnų audinių antigenais (Ruiz et al., 2005). Taip pat yra nuomonių, kad antikūnų specifiškumas priklauso nuo IHC reakcijai pasirinktos metodikos. Antikūnai AE1/AE3 yra specifiški epitelinėms ląstelėms, naudojant epitopų atvėrimą karščiu (Ruiz et al., 2005). Šiuo metu atlikdami IHC tyrimus dauguma tyrėjų daro prielaidą, kad prieš išplintant ar metastazuojant odos epitelinėms ląstelėms juose įvyksta EMT procesas ir tokie navikai įgauna mezenchiminiams navikams būdingų antigeninių savybių (Bongiovanni et al., 2013).
1.7.5. Molekuliniai, tėkmės citometrijos ir navikų markerių tyrimai Veterinarijoje molekuliniai navikų tyrimai atliekami moksliniais tikslais, siekiant tiksliau suklasifikuoti ir suprasti navikų vystymosi mechanizmus (Chimura et al., 2011; Giantin et al., 2014).
Lietuvoje šiuo metu dar neatliekami molekuliniai šunų odos ar pieno liaukų navikų tyrimai.
Medicinoje moksliniais tikslais, siekiant geriau suprasti krūties navikų molekulinius patogenezės mechanizmus buvo tiriami genetiniai bei epigenetiniai pakitimai genuose, susijusiuose su ląstelės atsparumu navikui, su ląstelės ciklo ir kitų ląstelės atsakų valdymu (Laurinavičienė, 2012).
Tėkmės citometrija gali greitai ir kokybiškai nustatyti kai kurias individualias ląstelės savybes – pvz., membranos antigenus ar DNR kiekį naviko ląstelėje. Navikų žymekliai yra biocheminiai navikų buvimo požymiai. Tarp jų yra ląstelių paviršiaus antigenai, citoplazmos baltymai, fermentai ir hormonai. Klinikinėje praktikoje šis terminas reiškia molekulę, kuri randama plazmoje ar kitame organizmo skystyje (Stalioraitytė ir kt., 2001; Al−Dissi et al., 2009).
1.8. Odos navikai
1.8.1. Epiteliniai navikai be ragėjančių ląstelių ar odos darinių
Pamatinių ląstelių navikas (pamatinių ląstelių epitelioma) – gerybinis navikas, susidarantis proliferuojant epidermio pamatinių ląstelių sluoksniui (Goldschmidt et al., 2000; Memije et al., 2014). Pagal paskutinę (1998) tarptautinę naminių gyvūnų klasifikaciją visi navikai, kilę iš HF pamatinių ląstelių, yra priskiriami prie trichoblastomų. Šiuo metu, perklasifikavus šiuos navikus, pamatinių ląstelių navikų pasireiškimas šunims – labai retas (Sharif, 2006). Dažniausiai serga vidutinio ir vyresnio amžiaus grifonų, Kerio žydrojo terjero, Airių švelniaplaukio kviečiaspalvio terjero veislių šunys (Dobson, 2013). Makroskopiškai pamatinių ląstelių navikai lokalizuojasi galvos (ypač ausų), kaklo srityse (Aiello, 1998). Odoje sudaro įvairaus dydžio, dažnai pigmentuotus, intraderminius, standžius mazgelius (nuo 1 cm iki 10 cm skersmens), kurie gali giliai įaugti į odą bei dėl nekrozės išopėti (susidaro cista). Navikui būdingas invazinis augimas, pašalinus gali ataugti, tačiau nemetastazuoja (Mačiulskis ir kt., 2007).
Histologiškai pamatinių ląstelių navikai lokalizuojasi dermos sluoksnyje bei EDJ srityje. Navikinės ląstelės kaupiasi į židinėlius, kuriuos gaubia skaidulinio jungiamojo audinio stroma. Ląstelės būna mažos, apvalios su negausia citoplazma, kurioje gali būti pigmento melanino, negausus navikinių ląstelių branduolių polimorfizmas bei kintantis mitozinis aktyvumas. Būdinga naviko skiltelių centrinės dalies cistinė degeneracija bei melanofagų sankaupos (Goldschmidt et al., 2000; Memije et al., 2014).
Pamatinių ląstelių karcinoma – mažo piktybiškumo laipsnio navikas, sudarytas iš pamatinių ląstelių su ragėjančių arba HF piltuvėlio dalies (infundibulos) ląstelių židinėliais (Memije et al., 2014). Pamatinių ląstelių karcinoma šunims diagnozuojama retai (apie 0,6 proc.), tačiau didesnį polinkį susirgti turi patinai (Sharif, 2006).
1.8.2. Gerybiniai epidermio navikai
Papiloma arba karpa – gerybinis navikas, išsivystantis proliferuojant ragėjančiam plokščiajam arba pereinamajam epiteliui. Dažniausiai lokalizuojasi odoje ir gleivinėse. Papilomos vystymąsi taip pat gali sukelti papilomos virusai (Sansak et al., 2015). Nevirusinės kilmės papiloma klasifikuojama kaip ragėjanti papiloma ir yra nustatoma iki atsirandant navikiniams pažeidimams (Sharif, 2006). Makroskopiškai papiloma yra apvalios, grybo, žiedinio kopūsto arba pirštiškos formos, su plokščia ar pailga, standžios arba minkštos konsistencijos epidermio išauga. Papiloma kabo ant plonos kojelės arba turi platų pagrindą su viena ar keliomis susiliejančiomis išaugėlėmis. Pasireiškia daugybinėmis karpomis nuo snukio lūpos iki stemplės, ar akies konjuktyvos gleivinės, ar gretimos plaukuotos odos. Naviko paviršius dažniausiai būna šiurkštus dėl epitelio ląstelių padidinto ragėjimo. Navikui būdingas lėtas augimas (Mačiulskis ir kt., 2007).
Atvirkštinė (invertuojanti) papiloma – gerybinis navikas, pasižymintis endofitiniu augimu. Būdinga ragėjančio epitelio proliferacija, kurią sukelia papilomos virusas (Sansak et al., 2015). Atvirkštinė papiloma dažnesnė tarp jaunų bei suaugusių šunų (Porcellato et al., 2014). Makroskopiškai navikas gerai izoliuotas nuo dermos ir poodinių audinių. Pirštiškos formos papilės invaginuojasi naviko centro link ir suformuoja į kraterius panašius pažeidimus. Centrinėje naviko dalyje susikaupia keratininiai dariniai bei galima sąsaja su dengiančiu epidermiu (Yager et al., 1994; Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006).
1.8.3. Piktybiniai epidermio navikai
Daugiažidininė ragėjančių ląstelių karcinoma in situ (panaši į Boweno ligą) – šunims retas piktybinis epidermio ląstelių navikas (apie 0,5 proc.), kuris nenusitęsia giliau nei pamatinių ląstelių sluoksnis (Sharif, 2006). Šio tipo ragėjančių ląstelių karcinoma nėra susijusi su ultravioletinių spindulių poveikiu, tačiau pastebėtas ryšys su papilomos viruso infekcija (Manesh et al., 2014). Makroskopiškai stebima epidermio hiperplazija ir hiperemija su intensyvia pigmentacija (Goldschmidt et al., 2000; Mačiulskis ir kt., 2007).
Histologiškai stebimas pažeidimas epidermio pamatiniame sluoksnyje (apie plaukų folikulus), kuris žymiai sustorėja bei ragėjančių ląstelių atipija. Iš pradžių pažeidimas apima pamatinį ir dygliuotąjį ląstelių sluoksnį, o po to plaukų folikulų išorines makštis. Navikinės ląstelės dideliais, hiperchromiškais branduoliais. Visuose epidermio sluoksniuose intensyvus mitozinis aktyvumas bei galimos vakuolės ląstelių citoplazmoje. Būdinga viršutinio epidermio sluoksnio hiperkeratozė, parakeratozė ir hiperpigmentacija su gausiu melanino kiekiu. Daugiažidininė ragėjančių ląstelių karcinoma, prasiskverbusi per pamatinio sluoksnio membraną, virsta plokščialąsteline ragėjančia karcinoma. Prognozė abejotina dėl intensyvaus naviko plitimo (Manesh et al., 2014).
hiperemiškas, dažnai metastazuojantis į sritinius limfinius mazgus, o iš jų į kitus vidaus organus, dažniausiai į plaučius (Sharif, 2006; Tavasoly et al., 2014).
Histologiškai navikinės ląstelės stambios, šviesios, polimorfiškos, polichromiškos, ragėjančios ir sudarančios daugiasluoksnius apskritus darinius – „vėžio perlus“ bei gausus mitozinis aktyvumas. Būdinga epitelinių ląstelių invazija į dermą, kur suformuoja saleles, apgaubtas skaiduliniu jungiamuoju audiniu (Goldschmidt et al., 2000; Mačiulskis ir kt., 2007; Manesh et al., 2014).
Pamatinio sluoksnio ragėjančių ląstelių karcinoma − mažo piktybiškumo navikas, išsivystantis iš epidermio pamatinių ląstelių su ragėjančių ląstelių židiniais. Ankstesnėje klasifikacijoje šis navikas buvo priskirtas prie pamatinių ląstelių navikų (Sharif, 2006; Tavasoly et al., 2014). Pamatinio sluoksnio ragėjančių ląstelių karcinoma dažniausiai lokalizuojasi galvos, kaklo, kojų, pilvo apatinėse srityse (Tavasoly et al., 2014).
Histologiškai būdinga navikinių ląstelių infiltracija dermos audiniuose. Pamatinės ląstelės susikaupia į židinius periferijoje, o jų centre matomos šiurkščios, keratinizuotos ląstelės. Tarp pamatinių ląstelių gausu diskeratoziškų ląstelių bei nustatoma keratinizuotų ląstelių atipija. Gausus mitozių skaičius ir melanino susikaupimas periferinėse pamatinėse ląstelėse (Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006; Manesh et al., 2014; Tavasoly et al., 2014).
1.9. Odos darinių navikai 1.9.1. Folikuliniai navikai
Makroskopiškai navikas apibūdinamas kaip intraderminė sankaupa. Dažnai auga egzofitiškai, dydis kinta nuo 0,5 iki 3,0 cm skersmens. Naviko centre stebimas įdubimas su pilkais keratininiais dariniais. Odos ir poodiniai pažeidimai gerai izoliuoti nuo aplinkinių audinių. Dažniausiai lokalizuojasi nugaros, priekinių ir užpakalinių galūnių srityse (Aiello, 1998; Tavasoly et al., 2014).
Histologiškai stebima cista, kurios sienelę sudaro sluoksniuotas ragėjantis epitelis, kuris palaipsniui keratinizuojasi ir susisiekia su epidermio paviršiumi. Cistos centrinė dalis užpildyta šviesesniu keratinu. Navikas išsiskiria didelėmis ragėjančiomis ląstelėmis su blyškia eozinofiliška citoplazma. Cistos sienelės atšakose dažnai stebimi „keratininiai perlai“. Galimos intracitoplazminės keratohialininės granulės. Ląstelių ribos neryškios, jų centre − stambus euchromatinis branduolys. Periferijoje − plonos, dviejų ląstelių storio pertvaros. Skirtingai centro link šviesesnį vaizdą formuoja daugybinės rago formos cistos. Navikas apsuptas suspaustos skaidulinio jungiamojo audinio stromos. Būdingi lėtinio uždegimo požymiai. Galima kremzlinė ar kaulinė metaplazija. Prognozė gera, išskyrus šunis, sergančius daugybiniais navikais, kurie vystosi neribotą laiką (Aiello, 1998; Goldschmidt et al., 2000; Kato et al., 2006; Tavasoly et al., 2014).
Trichoblastoma − gerybinis navikas, susidarantis iš pirminių HF užuomazginių ląstelių, vystantis gemaliniam folikului. Ankstesnėje klasifikacijoje šis navikas buvo priskirtas prie pamatinių ląstelių navikų (Sharif, 2006).
Makroskopiškai navikas auga egzofitiškai. Dydis kinta nuo 1 cm iki 5 cm skersmens. Naviką dengiantis epidermis suplonėjęs, hiperpigmentuotas, iškritusiais plaukais bei išopėjęs. Navikas pjūvyje atrodo lyg būtų sudarytas iš daugybės skiltelių dėl gerai izoliuojančios jungiamojo audinio kapsulės. Galima pigmentacija ir (ar) cistiška išvaizda. Dažnai nustatomas galvos, kaklo srityse (Campos et al., 2014).
labai retai atsinaujina (Aiello, 1998; Goldschmidt et al., 2000; Campos et al., 2014).
Tricholemona – gerybinis plauko folikulo (HF) navikas, susidarantis iš HF sąsmaukos ir šaknies makštų epitelinių ląstelių (Chen et al., 2013). Makroskopiškai nediferencijuojamas nuo trichoblastomos. Pagal tai, iš kurios HF dalies išsivystė navikas, tricholemonos skirstomos į tipus. Kai patologinis procesas būna labiau apėmęs apatinės dalies HF ląsteles – apatinis tipas, o kai sąsmaukos dalies ląsteles – sąsmaukos tipas (Aiello, 1998; Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006).
Trichoepitelioma − gerybinis navikas, susidarantis pakitus visiems HF segmentams. Makroskopiškai navikui būdingas intraderminis augimas. Auga egzofitiškai, dydis kinta nuo 1 cm iki 5 cm skersmens bei būdingas dengiančiojo epidermio išopėjimas (Sharif, 2006; Kallan et al., 2016). Dažniausiai serga vidutinio amžiaus basethaundų ir mastifų veislių šunys (Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006). Navikas pjūvyje būna šviesiai pilkos spalvos su keratininės masės salelėmis, apgaubtomis jungiamojo audinio kapsule, kurios navikui suteikia trabekulinį vaizdą. Galima cistiška išvaizda. Navikas dažniausiai lokalizuojasi nugaros, priekinių kojų ir krūtinės srityse (Morris et al., 2001).
Histologiškai navikui būdinga kintanti struktūra, dažniausiai sudarytas iš daugybinių intraderminių cistinių sankaupų su invazija į poodinius audinius. Pamatinių ląstelių sluoksnis lokalizuojasi cistų sienelių periferinėje dalyje (Aiello, 1998; Goldschmidt et al., 2000; Morris et al., 2001; Kallan et al., 2016).
Piktybinė trichoepitelioma (matricos karcinoma) − piktybinis navikas, susidarantis pakitus HF matricos ar HF šaknies ląstelėms ir metastazavus į regioninius limfinius mazgus bei plaučius. Tai naujai įtrauktas navikas į tarptautinę navikų klasifikaciją (Sharif, 2006). Makroskopiškai navikinį židinį sudaro daugybiniai žalojantys mazgeliai (Goldschmid et al., 2000).
(Goldschmid et al., 2000; Dobson et al., 2002). Naujoje klasifikacijoje šis navikas buvo pervadintas iš nekrozuojančios ir kalcifikuojančios Malherbo epiteliomos (Sharif, 2006). Makroskopiškai navikui būdingas iškilus intraderminis susikaupimas bei kintantis dydis nuo 1 cm iki 6 cm skersmens. Naviką dengiančioje odoje iškrenta plaukai bei išopėja. Naviko pjūvio paviršiuje stebimos kalkiškos, baltos spalvos dėmės. Pažeidimas pigmentuotas ir daugiažidininis. Kartais pjaunant naviką stebimas kaulėjimo procesas. Pilomatriksoma dažniausiai lokalizuojasi užpakalinių kojų, nugaros ir krūtinės srityse (Mukaratirwa et al., 2005; Sharif, 2006; Pakhrin et al., 2007).
Histologiškai būdinga viena ar daugiau skiltelių, atskirtų kolageninio jungiamojo audinio stroma. Periferinėje zonoje − gausios bazofiliškų ląstelių sankaupos, branduoliai maži, hiperchromiški, negausus citoplazmos kiekis. Būdingas vidutinis mitozinis aktyvumas. Gausu daugiabranduolių gigantiškų ląstelių ir proliferuojančių fibroblastų. Galima kalcinozė ar osifikacija (Yager et al., 1994; Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006). Chirurgiškai pašalinus naviką, prognozė gera, tačiau galimi recidyvai. Retkarčiais gali išsivystyti į piktybinę pilomatriksomą su metastazėmis į regioninius limfinius mazgus ar plaučius (Aiello, 1998; Goldschmidt et al., 2000).
Piktybinė pilomatriksoma (plauko matricos karcinoma) − piktybinis navikas susidarantis iš pakitusių HF matricos ląstelių, formuojantis daugiažidininius mazgelius. Tai naujai įtrauktas navikas į tarptautinę navikų klasifikaciją (Sharif, 2006; Carroll et al., 2010).
Histologiškai būdingi pažeidimai dermoje ir poodiniuose audiniuose. Navikinės ląstelės sudaro daugybinius židinius ir savo išvaizda primena gerybinius navikus, tačiau turi didesnius branduolius ir labiau išreikštą ląstelių polimorfizmą, mitozinį aktyvumą ir invaziją į poodinius audinius. Osifikacijos požymiai aptinkami pirminiuose navikuose ir metastazėse. Diferencijuojant piktybines trichoepiteliomas, pagrindinis požymis − trichohialininių granulių stoka ląstelių citoplazmoje ir (ar) kalcinozės ir osifikacijos židinėlių buvimas (Goldschmidt et al., 2000; Carroll et al., 2010).
1.9.2. Nago guolio navikai
Histologiškai navikas yra simetriškas, be kapsulės su netaisyklingomis ribomis bei naviko centre lokalizuota keratinine šerdimi. Naviko sienelė sudaryta iš sluoksniuotų keratinocitų, kuriuose blyški, aiškiai ribota eozinofiliška citoplazma ir dideli vezikuliniai branduoliai, o centre parakeratoziškos ragėjančio keratino sankaupos. Nėra granuliacinio sluoksnio. Būdingas įvairus apoptuotų keratinocitų skaičius (Aiello, 1998; Goldschmidt et al., 2000; Kato et al., 2006; Tavasoly et al., 2014).
Nago guolio ragėjančių ląstelių (plokščialąstelinė) karcinoma − piktybinis nago guolio epitelio navikas su kintančio laipsnio ragėjančių ląstelių diferenciacija. Makroskopiškai būdingas vaizdas priklauso nuo išplitimo ir pirštakaulio destrukcijos. Gali būti daugybiniai pirštikaulių pažeidimai su antriniu uždegimu. Pažeisti pirštikauliai identifikuojami atliekant rentgeninį tyrimą (Sharif, 2006; Kato et al., 2006).
Histologiškai pokyčiai primena ragėjančių ląstelių karcinomą (Goldschmidt et al., 2000; Tavasoly et al., 2014).
1.9.3. Riebalinių ir modifikuotų riebalinių liaukų navikai
Riebalinių liaukų adenoma − gerybinis navikas, sudarytas iš hiperplazuotų riebalinių ląstelių (ląstelių su intracitoplazminėmis vakuolėmis) ir nedidelio kiekio pamatinių ląstelių bei latakų (Michishita et al., 2013). Riebalinių liaukų adenoma dažniausiai lokalizuojasi galvos srityje, mazgelio formos su ekspansyviai augančiais intraderminiais audiniais (Mukaratirwa et al., 2005). Naviko dydis kinta nuo 0,5 cm iki 5,0 cm skersmens, kartais gali būti išopėjęs. Navikas pjūvyje būna baltos spalvos arba pigmentuotas, savo išvaizda primenantis polipą. Didžiausią polinkį sirgti šiais navikais turi kokerspanielių, samojedų ir haskių veislių šunys (Sharif, 2006). Histologiškai stebimos gerai izoliuotos intraderminės sankaupos, kurios yra skirtingo dydžio, tačiau galima invazija nuo epidermio ir dermos jungties (EDJ) iki poodinių audinių. Būdingas kintantis pamatinių ir vyraujančių riebalinių ląstelių kiekis. Pasitaiko, jog mažesni ar didesni latakai yra iškloti šviesiomis, eozinofiliškomis ragėjančiomis ląstelėmis (Michishita et al., 2013). Prognozė gera, net esant daugiažidiniams pažeidimams, naviką plačiai chirurgiškai pašalinus tikimybė navikui atsinaujinti ir išplisti yra labai maža (Goldschmidt et al., 2000; Michishita et al., 2013).
diferencijuoti nuo odos riebalinių liaukų adenomos (Mukaratirwa et al., 2005). Histologiškai stebimi riebalinių liaukų latakų pakitimai. Latakai išsidėstę atsitiktine tvarka ir išsibarstę su pamatinių ląstelių sankaupomis bei mažesniu riebalinių ląstelių kiekiu. Latakų stroma yra netaisyklinga ir panaši į liauką, kurioje stebima intensyvi riebalinių liaukų hiperplazija (Goldschmidt et al., 2000; Michishita et al., 2013).
Riebalinių liaukų epitelioma − mažo piktybiškumo navikas, kuriam būdingas padidėjęs pamatinių ir sumažėjęs riebalinių ląstelių kiekis bai pačių liaukų latakų kiekis (Michishita et al., 2013). Makroskopiškai nediferencijuojamas nuo odos riebalinių liaukų adenomos bei odos riebalinių liaukų latakų adenomos (Mukaratirwa et al., 2005). Histologiškai naviko stromoje stebimos pamatinių ląstelių sankaupos, naviko parenchimoje pamatinės ląstelės stebimos atskirai arba susitelkusios smulkiomis sankaupomis, kurioms būdingas mitozinis aktyvumas ir mažas tipiškas branduolys. Pakitusiuose latakų židininiuose galimos mažos ragėjančios cistos bei įvairaus laipsnio melanizacija pamatinėse ląstelėse. Naviko tarpskiltelinėje stromoje galimi melanofagai, o periferinėje dalyje − limfagyslių invazija (Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006; Zuckermann et al., 2013).
Riebalinių liaukų karcinoma − piktybinis navikas, sudarytas iš įvairaus diferenciacijos laipsnio riebalinių ląstelių (Zuckermann et al., 2013). Dažniausiai lokalizuojasi galvos, kaklo, priekinių kojų srityse, vyresnio amžiaus šunims (Sharif, 2006). Makroskopiškai stebimas intraderminės masės susikaupimas. Pjūvyje naviko parenchima baltos ar geltonos spalvos. Galima invazija į poodinius audinius. Būdingas greitas augimas. Dažnai metastazuoja į regioninius limfinius mazgus (Mukaratirwa et al., 2005). Histologiškai būdingos navikinės ląstelės, sudarančios daugybines skilteles. Navikinių ląstelių kintamumą apibūdina citoplazmos lipidizacija. Ląstelių branduoliai būna dideli, gausus polimorfizmas bei mitozinis aktyvumas. Būdingos ląstelių nekrozės ir branduolių hiperchromiškumas. Prognozė atsargi, nors metastazės šios ligos atveju nėra žinomos (Goldschmidt et al., 2000; Morris et al., 2001).
analogiška kaip ir riebalinės liaukos adenomos atveju. Liaukos kanalai išsidėstę netvarkingai, tarp jų įsiterpusios pamatinės ląstelės ir mažesnis kiekis subrendusių riebalinių ląstelių. Kanalų ir liaukų išsidėstymo architektūra netaisyklinga. Dengiantis epidermis dažnai hiperplazuoja. Dažnai stebima antrinė uždegiminė reakcija. Navikui plyšus ir riebalinei medžiagai išsiliejus į supančią stromą išsivysto stipri granulominė reakcija, kurios metu atsiranda gigantiškų ląstelių. Dažnai navikas melanizuojasi, todėl reikia diferencijuoti nuo šioje vietoje susidarančios melanocitomos (Petersen et al., 2015). Prognozė gera, jei navikas yra visiškai pašalinamas. Jeigu navikas pasišalina nevisiškai, galimi recidyvai (Goldschmidt et al., 2000).
Meibomo (akies voko kremzlės riebalinių liaukų) liaukų epitelioma − mažo piktybiškumo akies voko riebalinių liaukų navikas, kuriame vyrauja pamatinės ląstelės, o riebalinių ląstelių ir liaukos kanalų kiekis yra labai mažas (Petersen et al., 2015). Makroskopiškai nediferencijuojamas nuo Meibomo liaukos adenomos (Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006). Histologiškai vaizdas primena riebalinių liaukų epiteliomą. Vyrauja pamatinės ląstelės ir pavienės riebalinės ląstelės. Kanalų diferenciacijos židiniai pasireiškia kaip ragėjančios cistos. Kintantis melanizacijos laipsnis. Melanino granulės pirmiausia randamos pamatinėse ląstelėse bei vėliau melanocitai, įsiterpę tarp navikinių ląstelių. Tarpskiltelinėje stromoje galimi melanofagai. Riebalinės liaukos epiteliomos atveju periferijoje kartais galimos limfos sankaupos (Goldschmidt et al., 2000; Petersen et al., 2015).
Meibomo liaukų (akies voko kremzlės riebalinių liaukų) karcinoma − piktybinis navikas, kuris šunims nustatomas labai retais atvejais (Sharif, 2006; Petersen et al., 2015). Makroskopiškai nediferencijuojamas nuo Meibomo liaukų adenomos. Histologiniai požymiai analogiški kaip ir riebalinių liaukų karcinomos atveju. Prognozė − būtina stebėsena dėl limfagyslių invazijos ir metastazių į limfinius mazgus (Petersen et al., 2015).
1.9.4. Perianalinių liaukų navikai
Perianalinių liaukų navikai būdingi tik šunims, kurie išsivysto iš perianalinių liaukų (pakitusių prakaito liaukų), lokalizuotų išangės, tarpvietės, kryžkaulio, juosmens bei viršutinėje ir apatinėje uodegos srityse. Perianalinių liaukų funkcija yra teritorijos žymėjimas specifiniais kvapais (Goldschmidt et al., 2000). Dažniausiai serga vyresnio amžiaus patinai (Yager et al., 1994; Morris, 2001).
aštuntąją valanda, perianalinių liaukų srityse (Yager et al., 1994). Makroskopiškai navikas auga kaip pavienis arba daugybinis blyškiai rudos spalvos egzofitinis odos mazgelis, kurio dydis kinta nuo 0,5 cm iki 10 cm skermens. Navikui būdingas išplitimas į poodinius audinius bei išopėjimas, dažnai kraujuoja (Yager et al., 1994; Goldschmidt et al., 2000). Tiriant histologiškai perianalinių liaukų vaizdas primena kepenų struktūrą. Navikas nuo aplinkinių audinių gerai atskirtas jungiamojo audinio kapsule. Naviko parenchimą sudaro trabekulės, kurias formuoja navikinių ląstelių sankaupos ir jas gaubiantis gerai vaskuliarizuotas jungiamasis audinys. Naviko periferinėse skiltelėse stebimos smulkios bazofiliškų ląstelių sankaupos su silpnai nusidažiusiais branduoliais ir mažais branduolėliais. Didelis mitozinis aktyvumas. Greta navikinių procesų dažnai stebimi nekroziniai, hemoraginiai bei antrinės infekcijos uždegiminiai židiniai (Pereira et al., 2013).
Perianalinių liaukų epitelioma (analinių žiedinių liaukų epitelioma) – mažo piktybiškumo navikas, kuris susidaro proliferuojant pamatinėms ląstelėms su perianalinių liaukų ląstelėmis (Pereira et al., 2013). Didesnis sergamumas nustatomas patinams, palyginti su patelėmis. Dažniausiai serga Sibiro haskių, buldogų veislių šunys (Sharif, 2006). Makroskopiškai naviko negalima diferencijuoti nuo kitų perianalinių ir analinių maišelių liaukų navikų, kuriems būdingas žalojančių mazgelių susidarymas išangės srityse (Goldschmidt et al., 2000). Histologiškai būdingos pamatinių ląstelių sankaupos su gausiomis mitozėmis bei ląstelių branduolių monomorfiškumas ir „suirusią kepenų struktūrą“ primenantis histologinis vaizdas. Diagnozuojant šį naviką, svarbu diferencijuoti nuo riebalinių liaukų epiteliomos (Pereira et al., 2013).
Perianalinių liaukų karcinoma (analinių žiedinių liaukų karcinoma) – piktybinis navikas, kurį sudaro intensyviai kintančios diferenciacijos laipsnio liaukinės ląstelės (Pereira et al., 2013). Makroskopiškai nediferencijuojamas nuo kitų perianalinių ir analinių maišelių liaukų navikų (Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006). Histologiškai perianalinių liaukų karcinomai būdinga skiltėtumo atipija, priešingai negu perianalinių liaukos adenomos ar epiteliomos atvejais. Primityvios pamatinės ląstelės su dideliais, polimorfiškais, hiperchromiškais branduoliais. Ląstelių citoplazma silpnai eozinofiliška su gausiomis vakuolėmis (Pereira et al., 2013).
1.9.5. Apokrininių ir modifikuotų apokrininių liaukų navikai
Makroskopiškai navikas lokalizuojasi galvos, kojų, krūtinės, pilvo srityse, nuo 1 cm iki 4 cm skersmens, mazgelio formos. Navikui būdinga dengiančio epidermio hiperpigmentacija bei plaukų iškritimas. Navikas pjūvyje stebimas kaip vientisos ar cistiškos struktūros. Cistas užpildantis skystis būna baltos arba šviesiai rudos spalvos (Mishishita et al., 2013). Histologiškai navikas lokalizuotas dermos audiniuose, sudarytas iš liaukinių, cistiškų ar kapiliarinių komponentų. Kai kuriuose navikuose galima gausi plazminių ląstelių invazija ir varškiška nekrozinė masė su makrofagais stromoje (Yager et al., 1994; Morris et al., 2001). Vyraujant liaukiniams komponentams, naviką sudaro smulkių liaukinio epitelio ląstelių sankaupos, atskirtos plonu jungiamojo audiniu, kuris navikui suteikia trabekulinę struktūrą. Navikinės ląstelės kubo formos su gausiai grūdėta eozinofiliška citoplazma ir centre fiksuotu branduoliu bei liaukų kanalėliuose galimos eozinofilų sankaupos. Vyraujant cistiškiems komponentams, liaukų kanalėliai užildyti sekretu ir epitelinės ląstelės išsidėsčiusios plonomis linijomis (Morita et al., 2010).
Sudėtinė apokrininių liaukų adenoma – gerybinis navikas, susidarantis proliferuojant liaukinėms ir mioepitelinėms ląstelėms. Histologiškai − sudėtinės apokrininės adenomos atveju stebimi proliferuotų mioepitelinių ir epitelinių ląstelių židiniai dermoje arba verpstiškų – kriaušiškų ląstelių sankaupos, kurios metaplazuojasi į žvaigždiškus darinius (Simko et al., 2003).
Mišri apokrininių liaukų adenoma – gerybinis navikas, susidarantis proliferuojant ir metaplazuojant mioepitelinėms ląstelėms į kremzlines ar kaulines struktūras (Morita et al., 2010).
Apokrininių liaukų latakinė (duktalinė) adenoma – gerybinis navikas, susidarantis iš įvairaus diferenciacijos laipsnio apokrininių liaukų latakų epitelio (Shokry et al., 2012). Šis navikas naujoje klasifikacijoje buvo atskirtas nuo apokrininių liaukų adenomos (Sharif, 2006). Histologiškai būdingas židininis pažeidimas dermoje ir poodiniuose audiniuose. Židinys sudarytas iš daugybės skiltelių, kurių centre – cistinė degeneracija. Spindžio vidų išklojančios ląstelės su negausiu citoplazmos kiekiu ir mažais hiperchromiškais branduoliais. Šalia pamatinio sluoksnio esančios ląstelės verpstiškos su plonėjančiais galais, mažu citoplazmos kiekiu ir euchromiškais branduoliais. Nežymus ląstelių ir branduolių polimorfizmas bei mitozinių ląstelių skaičius bei galima plokščialąstelinė diferenciacija su smulkiomis keratino granulėmis (Mishishita et al., 2013).
intraderminis susikaupimas bei infiltracija į giliuosius audinius. Dažnos erozijos, opos bei hiperemija. Pažeidimai neryškūs, panašūs į egzeminį dermatitą (Simko et al., 2003; Mishishita et al., 2013). Histologiškai stebima vientisa masė arba vamzdiška ir cistiška struktūra. Cistiška struktūra gali išsitęsti papilėmis į cistos kanalėlius. Navikui infiltruojantis į odos ir poodinius audinius sukeliamas aplinkinių audinių desmoplastiškas atsakas. Pakitę navikai turi gausią eozinofilišką citoplazmą. Ląstelių branduoliai atipiški, dideli, euchromatiški, vezikuliniai kiaušinio formos su gerai matomu branduolėliu. Vidutinis branduolio ir ląstelės polimorfizmas bei mitozinis aktyvumas. Diferencijuoti nuo gerybinių navikų pagal jų invaziją. Dažnai navikinės ląstelės išplinta dermos limfine sistema į regioninius limfinius mazgus ir plaučius (Shokry et al., 2012; Mishishita et al., 2013). Prognozė labai atsargi, kadangi pasitaiko metastazės į sritinius limfinius mazgus ir plaučius (Goldschmidt et al., 2000; Sharif, 2006).
Sudėtinė apokrininių liaukų karcinoma – piktybinis navikas, kuriam būdinga intensyvi įvairaus diferenciacijos laipsnio liaukinių ir mioepitelinių ląstelių proliferacija.
Mišri apokrininių liaukų karcinoma – piktybinis navikas, kuriam būdingas metaplazinis mioepitelio kremzlėjimas arba kaulėjimas (Simko et al., 2003; Mishishita et al., 2013). Histologiškai sudėtinė ir mišri apokrininių liaukų karcinoma nuo gerybinio naviko skiriasi tik piktybine liaukų epitelinių komponentų išvaizda (Sharif, 2006; Shokry et al., 2012).
Apokrininių liaukų latakinė (duktalinė) karcinoma − piktybinis apokrininių liaukų latakų epitelio navikas, kuris šunims nustatomas retais atvejais (Shokry et al., 2012). Pagal naująją klasifikaciją šis navikas atskirtas nuo apokrininių liaukų karcinomos (Sharif, 2006). Histologiškai navikinės ląstelės susikaupia židiniais spindyje, sudarydamos dvigubą epitelinių ląstelių sluoksnį. Būdingas ląstelių branduolių polimorfiškumas, hiperchromatiškumas ir mitozinis aktyvumas bei ragėjančių ląstelių židiniai. Naviko išorėje dalyje stebima supančios stromos invazija į aplinkinius audinius, tačiau retos metastazės į limfinius mazgus (Simko et al., 2003; Mishishita et al., 2013).
Sudėtinė ir mišri sieros liaukų adenoma. Sudėtinė sieros liaukų adenoma − piktybinis navikas, susidarantis iš piktybiškai pakitusių liaukinių ląstelių epitelinių ir mezenchiminių komponentų. Mišri sieros liaukų adenoma susidaro iš metaplazavusių mioepitelinių komponentų į kremzlines arba kaulines struktūras (Pieper et al., 2015).
Sieros liaukų karcinoma − piktybinis navikas, susidarantis pakitus liaukinių ląstelių epiteliniams komponentams (Pieper et al., 2015). Didžiausią polinkį susirgti turi kokerspanielių, pekinų veislių šunys (Sharif, 2006). Histologiniai pokyčiai analogiški kaip ir apokrininių liaukų karcinomos atveju (Goldschmidt et al., 2000; Pieper et al., 2015).
Analinių liaukų adenoma − gerybinis navikas, kuriam būdingi pokyčiai nustatomi analinių liaukų apokrininiame sekreciniame epitelyje (Urie et al., 2015). Šunims šis navikas nustatomas labai retais atvejais (Williams et al., 2003; Sharif, 2006). Histologiškai būdingos daugybinės smulkios liaukinio epitelio sankaupos, atskirtos jungiamuoju audiniu, kuris suformuoja trabekules, taip pat gerai inkapsuliuotas. Liaukų kanalėliuose galimas eozinofiliško sekreto susikaupimas (Aiello, 1998; Williams et al., 2003). Ląstelių branduoliai maži bei gausus ląstelių polimorfizmas ir mažas mitozinis aktyvumas (Urie et al., 2015).
Analinio liaukų (maišelių) karcinoma – piktybinis navikas, kuriam būdingi pokyčiai nustatomi analinio maišelio sienelės apokrininiame sekreciniame epitelyje (Urie et al., 2015). Makroskopiškai naviko skersmuo gali kisti nuo 0,5 cm iki 8,0 cm. Mažiausi navikai aptinkami rektinės palpacijos būdu. Dideli navikai būna panašūs į perianalinių liaukų adenomą ir išopėję. Dažnos metastazės į kryžkaulio ir žemutinius juosmens srities limfinius mazgus, kurie apsunkina šlapinimąsi ir tuštinimąsi. Pseudohipertireozės sukeliama antrinė hiperkalcemija kliniškai pasireiškia kaip dažnas šlapinimasis ir troškulio jausmas (Williams et al., 2003). Histologiškai ląstelių branduoliai būna euchromiški arba hiperchromiški, apvalūs arba ovalūs, su ryškiais branduoliais ir nedideliu kiekiu eozinofiliškos citoplazmos. Pagal navikinių ląstelių suformuojamą struktūrą navikai skirstomi į solidinį ir tubulinį tipą (Sharif, 2006; Urie et al., 2015).
1.9.6. Ekrininių liaukų navikai
polimorfiškumas bei mitozinis aktyvumas (Yager et al., 1994; Ciortea et al., 2015).
Ekrininių liaukų karcinoma − piktybinis navikas, kuriam būdingi pakitimai ekrininiame sekreciniame epitelyje (Ciortea et al., 2015). Šunims pasitaiko retai. Makroskopiškai pažeidimai lokalizuoti pėdų pagalvėlėse (Whitley et al., 2012). Navikinių ląstelių citoplazma būna blyški, eozinofiliška, o branduoliai maži, hiperchromiški. Identifikuojant naviką būtina diferencijuoti nuo metastazinės karcinomos (Whitley et al., 2012; Ciortea et al., 2015).
1.10. Navikų metastazės odoje
Dažniausiai navikų metastazės pasitaiko kalėms kirkšnies srities odoje, sergant pieno liaukų karcinoma dėl tiesioginio plitimo dermos limfagyslėmis (Cassali, 2013). Histologiškai diferencijuoti pirminę apokrininę karcinomą nuo pieno liaukos karcinomos metastazių yra labai sudėtinga, todėl svarbu nustatyti, kurioje pieno liaukoje susiformavo pirminis navikas (Goldschmidt et al., 2000; Cassali, 2013).
Prostatos karcinomos, šlapimkanalio karcinomos (pereinamųjų ląstelių karcinoma), gaubtinės žarnos karcinomos ir kitų navikų metastazės taip pat dažniausiai lokalizuojasi vidinės kirkšnies srities odoje dėl retrogradinės limfinės sistemos. Navikinės ląstelės būna pavienės arba susikaupusios į smulkias saleles. Dažniausiai asocijuojasi su desmoplastišku šeimininko atsaku. Tiksli identifikacija atliekama imunohistocheminiais tyrimais (Hohsteter et al., 2014).
1.11. Cistos
Cistos − tai nenavikiniai pažeidimai, primenantys navikus ir galintys išsivystyti į navikus (Sharif, 2006).
dengiančio epidermio galima nedidelė pora. Kartais ryškiai stebimi pamatinių, dygliuotųjų ir granuliacinių ląstelių sluoksniai. Keratinizuotose cistose dažnai stebimas ląstelių išsibarstymas (raizgininė ortokeratozė) arba susikoncentravusios viename židinyje (kompaktinė ortokeratozė). Cistos sienelei plyšus, išsivysto granulominė uždegiminė reakcija į keratiną (Perazzi et al., 2013).
Plauko folikulo (HF) sąsmaukos cista – sienelė, sudaryta iš pirminės (anageninės) HF vidurinės dalies ir regresinės (katageninės) HF apatinės dalies ląstelių (Perazzi et al., 2013). Pagal naująją klasifikaciją ši cista buvo atskirta nuo epidermoidinės cistos (Sharif, 2006). Histologiškai cistos išklotos daugiasluoksnio ragėjančio, keratinizuojančio epitelio ląstelėmis, neturinčiomis granuliacinio ląstelių sluoksnio. Keratinocitai, esantys virš pamatinių ląstelių, turi gausią, blyškią eozinofilišką citoplazmą. Tarpląstelinės jungtys neryškios. Cistų keratiniai dariniai yra švelniai eozinofiliški ir ne tokie kompaktiški arba sluoksniuoti kaip HF piltuvėlio cistos atveju (Sharif, 2006; Perazzi et al., 2013).
Panfolikulinės (trichoepiteliomatozinės) cistos atveju identifikuojami du arba trys folikulinio epitelio sluoksniai (Perazzi et al., 2013). Pagal naująją klasifikaciją ši cistą buvo atskirta nuo epidermoidinės cistos (Sharif, 2006).
Histologiškai cistos sienelė išklota sluoksniuotomis ragėjančiomis epitelinėmis ląstelėmis. Būdinga greita keratinizacija į eozinofiliškas neturinčias branduolio ląsteles. Smulkios ląstelės su intracitoplazminėmis trichohialino granulėmis labiau lokalizuojasi tarp piltuvėlio ir tarpląstelinės keratinizacijos zonų. Tokios cistos gali išsivystyti į trichoepiteliomą (Sharif, 2006; Perazzi et al., 2013).
Dermoidinė cista (dermoidinis sinusas) – įgimta odos arba poodinė cista, kurios sienelė sudaryta iš epidermio ir subrendusių dermos audinių bei odos darinių (Perazzi et al., 2013). Odos darinių sudėtis gali kisti priklausomai nuo jų kiekio ir diferenciacijos laipsnio. Kartais galimi daugybiniai cistiniai pažeidimai. Dažnai nustatoma jauniems šunims baltosios pilvo linijos srityje ir nėra priklausomas nuo lyties ir veislės (Sharif, 2006). Histologiškai cista gali per mažą porą susijungti su dengiančiuoju epidermiu. Palei sienelę – gausus sluoksniuotas ragėjančių, keratinizuojančių ląstelių sluoksnis. Cistų spindyje susikaupia plaukų ir keratino dariniai. Taip pat cistą supančioje dermoje gausu plaukų folikulų ir riebalinių liaukų likučių (Perazzi et al., 2013).
