4 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA VETERINARIJOS FAKULTETAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
AURELIJA STAŠKUTö
VI kursas 4 grup÷
KIAULIŲ
VIRŠKINAMOJO
TRAKTO
PARAZITOZIŲ
PAPLITIMAS
IR
EPIDEMIOLOGINIAI
TYRIMAI
SKUODO
RAJONE
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
5 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas)...
1. Yra atliktas mano paties:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷)
(parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
6
TURINYS
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS... 4
VETERINARIJOS AKADEMIJA... 4
VETERINARIJOS FAKULTETAS ... 4
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA ... 4
AURELIJA STAŠKUTö ... 4
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS ... 4
SANTRAUKA ... 7
SUMMARY ... 8
ĮVADAS ... 9
DARBO TIKSLAS ... 10
LITERATŪROS APŽVALGA... 11
1.1. Kiaulių parazitoz÷s... 11
1.2. Kiaulių ezofagostomoz÷... 11
1.3. Kiaulių kokcidioz÷ ... 15
1.4. Kiauliu askaridoz÷... 17
1.5. Kiaulių trichurioz÷... 21
2. Koproskopiniai helmintozių diagnostikos metodai... 23
2.1. McMaster metodas ir modifikacijos ... 24
3. Tyrimų metodai ir organizavimas... 26
3.1. Modifikuotas MakMasterio (McMaster) metodas ... 26
3.2. Darbo metodika (tyrimai, laikas ir vieta) ... 26
3.3 Darbo eiga... 27
4. Tyrimų rezultatai ir aptarimas... 28
IŠVADOS... 32
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 33
7
SANTRAUKA
Staškut÷ A. Kiaulių virškinamojo trakto parazitozių paplitimas ir epidemiologiniai tyrimai Skuodo rajone. Veterinarin÷s medicinos magistro baigiamojo darbo vadovas prof. hab. dr. Saulius Petkevičius. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Veterinarijos akademija. Veterinarijos fakultetas. Užkrečiamųjų ligų katedra. – Kaunas, 2013 – 35 puslapiai.
Magistro darbą sudaro: įvadas, 4 skyriai (literatūros apžvalga, koproskopiniai helmintų diagnoztikos metodai, tyrimo metodai ir organizavimas, tyrimų rezultatai ir aptarimas), išvados, literatūros sąrašas. Magistro darbo apimtis sudaryta iš 34 puslapių. jame yra: 1 lentelių, 4 grafikų, 6 paveikslų. 46 šaltinių sudaro bibliografinį aprašą.
Tyrimai buvo atliekami 2010 – 2013 metais. Išmatų m÷giniai buvo renkami pas smulkius ūkininkus Skuodo rajone. Tyrimai atlikti LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros, Parazitologijos laboratorijoje. Viso ištirta - 78 m÷giniai. Buvo tiriamos įvairaus amžiaus grupių kiaul÷s, kurios buvo užsikr÷tę Trichuris suis, Eimeria spp, Ascaris suum ir Oesophagostomum spp. Tyrimai buvo suskirstyti pagal tokias amžiaus grupes: 0 – 3 m÷n., 3 – 6 m÷n., 6 – 9 m÷n., 9 – 11 m÷n. ir paršavedes. Atlikti tyrimai modifikuotu MakMasterio metodu (Roepstorff & Nansen, 1998).
Magistro darbe apžvelgiama kiaulių virškinamojo trakto parazitų vystymosi ciklas, parazitozių epidemiologija, klinikiniai simptomai, pataloginiai – anatominiai pokyčiai, diagnozavimas, gydymas ir profilaktika.
Buvo siekiama ištirti kiaulių užsikr÷timą helmintais, įvertinti kiaulių helmintozių paplitimą Skuodo rajone. Žinant kiaulių amžių ir lytį galima išsiaiškinti, kokio amžiaus kiaul÷s dažniausiai užsikrečia virškinamojo trakto parazitais. Kiaulių didžiausias užsikretimas buvo Oesophagostomum spp. ir Eimeria spp.
Virškinamojo trakto parazitais labiausiai užsikr÷tę 0 – 3 m÷n. ir 6 – 9 m÷n. amžiaus kiaul÷s. Oesophagostomum spp. buvo užsikr÷tusios įvairaus amžiaus grupių kiaul÷s.
8
SUMMARY
Staskute A. Prevalance of swine gastrointestinal parasitoses and epidemiological studies in the district of Skuodas. Veterinary Medicine thesis prof. hab. dr-. Saulius Petkevicius. Lithuanian University of Health Sciences. Veterinary Academy. Faculty of Veterinary. Department of Infectious Diseases. - Kaunas, 2013 - 35 pages.
Master's thesis consists of an introduction, four chapters (literature review, helminth coproscopy diagnostic techniques, materials and methods results and discussion), conclusions, list of references. Master's work consists of 34 pages, including are 1 table, 4 figures and 6 pictures. 46 reference were used as bibliographic description.
The study on distribution of pig gastrointestinal parasites in Skuodas district of Lithuania was performed in year 2010 - 2013. Seventy eight faecal samples from the pigs of different age in several small farms of Skuodas district were collected. Our study have shown that majority of farms were infected with Trichuris suis, Eimeria spp, Ascaris suum and Oesophagostomum spp. In addition, the results revealed that A. suum and T.
suis infections were most prevalent in 0-3 month old pigs and Oesophagostomum spp. and Eimeria spp. were mostly prevalent in 6-9 month old pigs. The results described in master work showed that gastrointestinal parasite infection is quite common in small pigfarms of Skuodas district.
This is in agreement with results from previously performed studies were distribution of gastrointestinal parasites in pigs farms of Lithuania were performed.
9
ĮVADAS
Lietuvoje atliktais tyrimais nustatyta, kad Oesophagostomum spp. ir Ascaris suum yra kiaulių virškinamojo trakto labiausiai paplitę parazitai, o Trichuris suis invazija pasitaiko sporadiškai (Petkevičius, Pereckien÷, 2009).
Helmintozių paplitimas ir helmintų kiaušin÷lių kiekis išmatose priklauso nuo daugelio veiksnių: gyvulių laikymo ir priežiūros, zoohigieninių sąlygų, kiaulių amžiaus ir imuniteto bei helmintų invazijos intensyvumo (Roepstorff, Nansen, 1994). Nustatyta, kad fermos dydis, pašarų kokyb÷, paršelių atjunkymo laikas turi įtakos virškinamojo trakto helmintų invazijos intensyvumui: mažesnis jis didel÷se kiaulių fermose ir anksti nujunkant paršelius (Roepstorff, Nansen, 1998). Helmintų invazijos intensyvumui taip pat turi įtakos fermos grindų tipas. Įrodyta, kad penimas kiaules ir paršaved÷s laikant ant betoninių grindų, kreikiamų šiaudais, nematodų O. dentatum invazija būna didesn÷ nei laikant ant lentinių grindų. Askaridoz÷s paplitimui fermoje grindys didel÷s įtakos neturi. Kasdienis gardų valymas ir dezinfekavimas ženkliai sumažina helmintų paplitimą tarp penimų kiaulių, bet paršavedžių helmintų invazijai tas įtakos neturi (Nansen, Roepstorff, 1999).
Kasmet, d÷l kiaulių virškinimo trakto parazitinių helmintozių, patiriami dideli ekonominiai nuostoliai, sutrinka normali ir sveika gyvulių gyvensena. Kiaul÷ms, d÷l šių parazitozių smarkiai sumaž÷ja svoris, padid÷ja sergamumas, pažeidžiami vidaus organai ir imunin÷ sistema, maž÷ja priesvoriai, gyvuliai tampa pasiligoję ir padid÷ja kritimo rizika (Mejer, Roepstorff, 2006).
Suskaičiavus kiaušin÷lių skaičių išmatose, galima įvertinti užsikr÷timo gausumą ir parinkti atitinkamas profilaktikos bei gydymo priemones (Roepstorff, Nansen, 1998; Pereckien÷ ir kt., 2006). Virškinamojo trakto parazitozių diagnostikai dažniausiai naudojamas kokybinis arba kiekybinis išmatų tyrimai (Nansen, Roepstorff, 1998).
Virškinamojo trakto helmintai yra plačiai paplitę ir kasmet užkrečia milijonus gyvulių bei žmonių visame pasaulyje. Nustatyta, kad ES šalyse, esančiose vidutinio klimato zonoje, kuriai priklauso ir Lietuva, parazitais užsikrečia 40-50 proc. tradiciniu būdu laikomų kiaulių ir 70 proc. ekologiškose fermose, bei lauke laikomų kiaulių (Hale et al., 1981; Nansen, Roepstorff, 1999). Produktyviose didel÷se kiaulių fermose virškinamojo trakto helmintų invazijos intensyvumas yra ženkliai mažesnis palyginti su tradicin÷mis vidutinio dydžio arba mažomis fermomis (Roepstorff Jorsal, 1989), bet ir jose nepavyksta visiškai apsisaugoti nuo parazitų.
10
DARBO TIKSLAS
Darbo tikslas: įvertinti Skuodo rajone auginamų kiaulių užsikr÷timo mastą virškinimo trakto helmintais pagal gyvulio amžių, lytį ,bei tipą (paršai, kaiul÷s, paršaved÷s, kuiliai). Nustatyti pagal amžiaus grup÷ms budingą helmintų dominavimą ir jų skaičių m÷giniuose.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti kiaulių virškinimo trakto parazitų vystymosi ciklus.
2. Ištirti ir nustatyti kiaulių užsikr÷timą parazitin÷mis virškinimo trakto helmintoz÷mis pagal gyvulių amžių ir lytį, naudojant modifikuotą Makmasterio metodą.
11
LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Kiaulių parazitoz÷s
Mūsų klimato zonoje stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų fermose auginamos kiaul÷s yra užsikr÷tusios Ascaris suum ir Oesophagostomum spp. helmintais (Petkevičius ir Pereckien÷, 2009). Nustatyta, kad šernai, kaip ir kiaul÷s, dažniausiai užsikrečia virškinamojo trakto helmintais bei pirmuonimis. Laukinių šernų užsikr÷timas GI parazitais yra intensyvesnis nei naminių kiaulių ir apima daugiau nei 20 parazitų rūšių, iš kurių nuo 5 iki 10 yra ypač paplitę ir dažnai parazituoja kartu, t. y. sudaro parazitocenozes. Helmintozių paplitimas ir helmintų kiaušin÷lių kiekis išmatose priklauso nuo daugelio veiksnių: kiaulių amžiaus, imuniteto, helmintų invazijos intensyvumo, gyvulių laikymo ir priežiūros, zoohigieninių sąlygų, sezoniškumo (Roepstorff, Nansen, 1994). Patvirtinta, kad Ascaris ir Oesophagostomum helmintų invazija rudenį ir žiemą yra didesn÷ (Joachim et al, 2001).
Šiaur÷s ir Vidurio Europoje, kuriai priklauso ir Lietuva, beveik visos kiaul÷s auginamos fermose, intensyvios produkcijos ūkiuose, taikant modernią gamybos sistemą bei principą „tuščia-pilna". (Joachim et al., 2001)
Nustatyta, kad fermos dydis, pašarų kokyb÷, paršelių atjunkymo laikas turi įtakos virškinamojo trakto helmintų invazijos intensyvumui, kuris yra mažesnis didel÷se kiaulių fermose ir anksti nujunkant paršelius.
1.2. Kiaulių ezofagostomoz÷
Oesophagostomum spp., kaip ir Ascaris suum yra vienas iš labiausiai paplitusių ir daugiausiai ekonominių nuostolių sukeliantis kiaulių virškinimo trakto parazitas pasaulyje ir Lietuvoje. Tai storajame žarnyne parazituojantis ir jo sienel÷se mazgelius formuojantis nematodas (Christensen, 1998; Petkevičius, Pereckien÷, 2009).
Kiaul÷se buvo aptiktos penkios rūšys: Oesophagostomum dentatum, O. Quadrispinulatum, (Alicata, 1935), O. brevicaudum, O. georgianum ir O. granatensis. Šiuo metu yra trys rūšys, nes O. georgianum, ir O. granatensis priskirtos Oesophagostomum dentatum rūšiai. (Murrell, 1986; Urquhart et al., 1996; Christensen, 1998). Kiaul÷s gali užsikr÷sti penkių rūšių ezofagostomomis, tačiau dažniausiai sutinkamos dvi – Oesophagostomum dentatum ir Oesophagostomum quadrispinulatum (Roepstorff, Nansen, 1994).
Dažniausiai kiaul÷s užsikrečia Oesophagostomum dentatum, rečiau O. quadrispinulatum. Tai baltos spalvos helmintai. Patel÷s būna 11-14 mm ilgio, patin÷liai būna 8-10 mm,. Kiaušin÷liai apie 70 µm ilgio ir 45 µm pločio (1 pav.) (Roepstorff, Nansen, 1994; Christensen, 1998; Petkevičius, 2002).
12
1 pav. Oesophagostomum spp. kiaušin÷lis (-)
Oesophagostomum spp. helmintams būdingas tiesioginis nemigracinis vystymosi ciklas (e.g. Urquhart et al., 1996).
O. dentatum nuo O. quadrispinulatum skiriasi pagal stempl÷s formą (vazos forma su apvalia pradžia būdinga O. quadrispinulatum, o kūgio formos - O. dentatum), O. dentatum patin÷lių spikulių ilgis ilgesnis (979-1300 µm) nei O. quadrispinulatum (753-960 µm) ir patelių atstumas nuo analin÷s angos iki uodegos galiuko yra skirtingas (251-387 µm - O. dentatum ir 367-597 µm - O. quadrispinulatum) (Christensen, 1998).
Parazituodamos storojoje žarnoje, patel÷s apvaisintus kiaušin÷lius išskiria su išmatomis į aplinką. Šių nematodų kiaušin÷lių išsiritimui deguonis yra gyvybiškai svarbus. Esant intensyviai Oesophagostomum spp. invazijai 1 grame išmatų galima rasti nuo 3000 iki 14000 kiaušin÷lių. Palankiomis sąlygomis per 24 - 48 val. iš kiaušin÷lių išsirita išsivysčiusios L1 stadijos lervos, kurios per savaitę laiko neriasi dar du kartus ir tampa invazin÷mis L3 stadijos lervomis (650 µm ) (2 pav.) (Reinecke, 1970; Christensen, 1998; Petkevičius, Pereckien÷, 2009).
2 pav. Oesophagostomum spp. L3 stadijos lerva (-)
Temperatūra yra labai svarbi lervų vystymuisi ir išgyvenimui. Dauguma kiaulių Oesophagostomum spp. lervų žūna jei temperatūra būna žemesn÷ kaip 10ºC ir aukštesn÷ kaip 25ºC. L3 stadijos lerva
13 yra šiek tiek atspari išdžiūvimui, tuo tarpu L1 ir L2 stadijos lervos greitai žūna, jei aplinkoje nepakanka dr÷gm÷s (Christensen, 1998). Optimaliausia Oesophagostomum spp. vystymosi ir išgyvenimo temperatūra yra +15-20°C bei 79,5-95,5% dr÷gm÷ (Fossing et al., 1995).
Kiaulei prarijus Oesophagostomum spp. L3 stadijos invazin÷s lervos per virškinamąjį traktą pasiekia storąsias žarnas, kur prasiskverbia į aklosios arba gaubtin÷s žarnos sienelę ir toliau vystosi gleivin÷je. Žarnų gleivin÷je formuoja mazgelius, kuriuose neriasi iki L4 stadijos lervos. Iš mazgelių į žarnų spindį lervos išeina apie 7-10 dieną po invazinių lervų patekimo į kiaul÷s virškinamąjį traktą (Christensen, 1998).
Lervos migruoja į gaubtinę žarną ir ten subręsta. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 17 iki 45 dienų. Pakartotinai užsikr÷tus, lervos gali tapti hipobioz÷s būkl÷s ir L4 stadijoje išbūti iki 1 metų. Suaugusios Oesophagostomum spp. patel÷s kiaušin÷lius pradeda išskirti pra÷jus maždaug 17-20 dienų nuo užsikr÷timo invazin÷mis lervomis pradžios (Roepstorff, 1986; Bjørn et al., 1990; Petkevičius, 1997; Christensen, 1998).
Oesophagostomum spp. užsikr÷timas susijęs su žemu kiaulių imunitetu. Daugiausiai helmintų turi, palyginti, vyresnio amžiaus kiaulių grup÷s. Tod÷l ir padid÷jęs apvaisintų ezofagostomų kiaušin÷lių kiekis išmatose randamas labai dažnai pas paršavedes, tai susiję su jų imuniteto šiems parazitams sumaž÷jimu (Pattison et al., 1979; Christensen, 1998).
Oesophagostomum spp. yra paplitęs visame pasaulyje, ir tarp daugyb÷s gyvūnų, įskaitant smulkius atrajotojus, kiaules, primatus, žmones ir graužikus (Urquhart et al., 1996).
Paršeliai dažniausiai užsikrečia oraliniu ar perkutaniniu būdu. Taip pat invazines lervas mechaniškai gali pernešti ir mus÷s. Paprastai ezofagostomų lervos aplinkoje išgyvena apie 3 m÷nesius, tačiau esant palankioms sąlygoms gali išgyventi metus ir ilgiau. Oesophagostomum spp. gali greitai daugintis ir pasiekti aukštą užsikr÷timo lygį dr÷gnuoju vasaros metu, kai kiaul÷s užsikr÷čia 10–15 tūkst. invazinių lervų per savaitę (Pattison et al., 1979; Carstensen et al., 2002).
Ezofagostomų L3 stadijos lervos gali peržiemoti lauko sąlygomis. Rudenį į virškinimo traktą patekusios lervos nustoja vystytis ir tampa hipobioz÷s būkl÷s L4 stadijoje. Šios lervos hipobioz÷s būsenoje išbūna iki pavasario ir tai dažniausiai sutampa su paršiavimusi (Roepstorff, Nansen, 1998).
Mazgeliniams nematodams būdingas tiesioginis vystymosi ciklas, be migracijos. (Pattison et al., 1980). Lervoms prasiskverbus į storųjų žarnų gleivinę, tose vietose vystosi uždegimas, žarnyno sienel÷s hiperemija ir edema. Aplink kiekvieną lervą susiformuoja mazgelis.
Mazgeliams susiformavus, gleivin÷je įvyksta ląstelių infiltracija limfocitais, makrofagais, eozinofilais ir polimorfin÷mis branduolin÷mis ląstel÷mis. Susidarę mazgeliai būna maždaug 5 mm skersmens, su smulkiu kazeoziniu centru ir apsupti uždegimine zona. Kai kurios lervos lieka mazgeliuose ir nesivysto, nes būna apsuptos aplink židinį susiformavusios kapsul÷s. O židiniui
14 sukalk÷jus arba suvašk÷jus, lerva žūna arba patenka į raumenis ir migruoja tarp raumenų fibrilių. Ten jos kartais kapsuliuojasi arba žūna. Paprastai L4 stadijos lervos išeina į žarnų spindį, kur migruoja į gaubtinę žarną ir subręsta. Per lervų iš÷jimo iš mazgelių susidariusias angeles, gali patekti patogeniniai mikroorganizmai ir apsunkinti ligos eigą (McCracken, Ross, 1970; Christensen, 1998).
Sunkiausios reakcijos pasireiškia vienuoliktą dieną po mazgelių susiformavimo. Jei žarnų sienoje mazgelių būna daug, gali susiaur÷ti žarnų spindis, tod÷l sutrinka žarnų peristaltika ir virškinimas. Mazgeliams rezorbuojantis galima intoksikacija. Smarki infekcija gali sukelti viduriavimą, nekrozinį enterokolitą, svorio netekimą ir net gyvūno mirtį jam išsekus.
L÷tiniais atvejais vyresn÷ms kiaul÷ms gali išsivystyti storosios žarnos difterinis uždegimas. Oesophagostomum spp. gali sukelti „plonų paršavedžių sindromą“: svorio maž÷jimą, agalaktiją, sumaž÷jusį vados dydį, sumaž÷jusį vados priesvorį gimimo ir atjunkymo dieną, po paršiavimosi paršaved÷s turi mažai pieno (Christensen, 1998; Roepstorff, Nansen, 1998).
Diagnoz÷ nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, skrodimo rezultatais, epizootiniais duomenimis, atliekant serologinius ir koprologinius tyrimus.
Skerdimo ar skrodimo metu kiaulių storosiose žarnose prie gleivin÷s randami prisitvirtinę suaugę ezofagostomai arba žarnų gleivin÷je susiformavę mazgeliai. Kadangi svarbiausi pokyčiai atsiranda inkubaciniame laikotarpyje, su išmatomis išsiskiria labai mažai kiaušin÷lių (Christensen, 1998; Roepstorff, Nansen, 1998).
Užsikr÷timas Oesophagostomum spp. helmintais dažniausiai nustatomas atliekant koprologinius tyrimus, naudojant flotacinį arba modifilkuotą MacMaster metodą (Roepstorff, Nansen, 1998). Tiriant lauke laikomų kiaulių išmatas galima rasti į Oesophagostomum spp. kiaušin÷lius panašių kito helminto Hyostrongylus rubidus kiaušin÷lių. Tokiu atveju gentys atskiriamos ruošiant išmatų kultūras ir diferencijuojant L3 stadijos lervas pagal būdingus požymius (Christensen, 1998).
Kiaušin÷liai ar lervos taip pat gali būti identifikuotos naudojant PGR analizę, kuri tiksliai identifikuoja Oesophagostomum spp. ir gali atskirti O. dentatum nuo O. quadrispinulatum. Helmintams surinkti ir identifikuoti gali būti naudojamas agaro- gelio migracijos metodas (Christensen, 1998).
Šiltu metų laiku, lauke laikomoms kiaul÷ms, gydyti galima naudoti fenbendazolo, tiabendazolo, levamizolo ar ivermektino preparatus. Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje dauguma lervų tampa hipobioz÷s būkl÷s, tod÷l dehelmintizavimui naudojami ivermektino ar benzimidazolio preparatai, kurie veikia hipobioz÷s būkl÷s lervas. Norint apsaugoti kiaules nuo užsikr÷timo Oesophagostomum spp. helmintais, patariama jas ganyti kiekvienais metais vis kitoje ganykloje.
15 Taip pat, įrodyta, kad penimas kiaules ir paršavedes laikant ant betoninių grindų, kreikiamų šiaudais, mazgelinių nematodų O. dentatum invazija būna didesn÷ nei laikant ant lentinių grindų (Petkevičius, Pereckien÷, 2009).
Nustatyta, kad antihelmintikai skirtingai veikia Oesophagostomum spp. pateles ir patin÷lius. Didesnis ivermektino efektyvumas pasteb÷tas prieš O. dentatum pateles, o pirantelis efektyviau veikia prieš Oesophagostomum spp. patin÷lius (Christensen, 1998). Ivermektino poveikis prieš O. quadrispinulatum yra žymiai mažesnis, nei prieš O. dentatum (Špakauskas ir kt., 2009).
Š÷rimas taip pat įtakoja užsikr÷timą ir išskiriamų kiaušin÷lių kiekį. Norint sumažinti kiaulių virškinamojo trakto parazitų populiaciją, rekomenduotina naudoti pašarus su dideliu lengvai virškinamų angliavandenių kiekiu. Šeriant tokiais pašarais žymiai sumaž÷ja O. dentatum invazija. Oesophagostomum spp. kiaušin÷lių taip pat mažiau rasta kiaules šeriant komerciniais granuliuotais pašarais, nei šeriant miežių miltais su baltymų priedais. Vieno tyrimo metu, kiaul÷s buvo šertos pašaru, kurį skirtingu santykiu sudar÷ miežių miltai, avižų lukštų miltai ir baltyminis mišinys. Didesnis užsikr÷timas buvo pasteb÷tas pas tas kiaules, kurių pašaruose santykinai buvo mažinta miežių miltų ir baltyminio mišinio ir didinta avižų lukštų miltų (Bjørn et al., 1996; Christensen, 1998; Petkevičius et al., 1999). Badavimas taip pat gali sumažinti kiaulių virškinamojo trakto Oesophagostomum spp. invaziją (Petkevičius, 1998).
1.3. Kiaulių kokcidioz÷
Eimeria - pirmuonių parazitų rūšis, sukelianti invazijas stuburiniams, įskaitant naminius gyvūnus bei žmogų. Eimeria spp. kokcidioz÷ yra labiau paplitusi tarp vyresnių kiaulių, po nujunkymo. Izosporoz÷ dažnai aptinkama intensyviai auginamų kiaulių ūkiuose, žindomų paršelių grup÷se , I. suis yra kokcidijų klasei priklausantis viduląstelinis pirmuonis, dažniausiai parazituojantis paršelių žarnyne. I. suis randama 5-8 dienų, 2-3 savaičių paršelių organizme, o 13 amžiaus dieną nustatyta didžiausia (46,3 proc.) izosporų invazija (Roepstorff et al., 1998).
16 Tyr÷jai teigia, kad ne visi vienos vados paršeliai yra vienodai užsikr÷tę kokcidijomis. Atvesti didesnio svorio paršeliai labiau linkę užsikr÷sti invazin÷mis oocistomis (3 pav.). Tą galima paaiškinti aktyvesne gyvūnų elgsena. Paršaved÷s teoriškai gal÷tų būti kokcidijų šaltinis naujagimiams paršeliams, tačiau įrodyta, kad I. suis oocistų paršaved÷se randama labai mažai, dažniausiai mažiau nei 5 proc. (Eysker et al., 1994).
Taigi paršaved÷s n÷ra labai svarbios izosporoz÷s epidemiologijai platinant parazitų populiaciją paršiavimosi garduose. Izosporomis užkr÷sti paršiavimosi gardai yra pagrindinis kokcidioz÷s šaltinis. Mokslininkai (1996) nustat÷, kad izosporų oocistos yra labiau paplitę ūkiuose, kur kiti paršeliai anksčiau buvo sirgę kokcidioze. Išmatų konsistencija n÷ra tiesiogiai susijusi su išskiriamų oocistų kiekiu. Izosporos yra vienodai paplitusios žindomų ir atjunkytų paršelių amžiaus grup÷se, tačiau su amžiumi gyvuliai įgyja sterilų imunitetą. Izosporos yra ypač atsparios aplinkos sąlygoms ir gali išgyventi keletą m÷nesių ar net metų. Jaunesni paršeliai yra jautresni invazijai, tačiau po trijų savaičių klinikinių simptomų nebelieka. Organizmo patomorfologinių pokyčių intensyvumą nulemia paršelio amžius, o ne patekusių į virškinimo traktą oocistų kiekis. (Eysker et al., 1994).
Eimeria spp. oocistos dažnai randamos kiaulių išmatose. Nustatyta, kad eimerijos gali sukelti plonųjų žarnų gleivin÷s nekrozę ir hemoragiją. Histopatologiškai nustatyta, kad eimerioze sergančioms kiaul÷ms gali išsivystyti nekrotinis enteritas.
I. suis - vieni labiausiai paplitusių kiaulių parazitų, kurie padaro didelius ekonominius nuostolius, pasireiškus tik ką atvestų paršelių diar÷jai , išsivysčius organizmo dehidratacijai, susilpn÷jus pašarų virškinimui ir absorbcijai žarnyne, maž÷jant paršelių priesvoriui. Nors paršelių gali sirgti daug, jie gaišta retai . Būdingiausias klinikinis ligos požymis yra skystos gelsvos spalvos išmatos, kurios niekuomet nebūna kraujingos. Paršeliai viduriuoja nuo 5 iki 21 amžiaus dienos , tačiau diar÷ja pasireiškia ne tik prieš oocistų išskyrimą, bet ir po to. Mokslininkai (2006) įrod÷, kad /. suis oocistų ekskrecija ir diar÷ja ne visuomet pasireiškia tuo pat metu, o viduriavimas n÷ra tinkamiausias parametras vertinant izosporoz÷s intensyvumą ir paplitimą, taip pat siūlo paršelių svorio kritimą laikyti kaip indikatorių diagnozuojant izosporozę. (2005) duomenimis, esant vandeningai diar÷jai paršeliams buvo nustatyta stipriausia izosporoz÷s invazija (39,0 proc.), o susiformavus išmatoms invazija buvo silpniausia (19,0 proc.).
Viduriuojančių paršelių išmatose, be I.suis, dažnai randama ir E. coli bakterijų. Esant paralelinei infekcijai, rotovirusai gali sustiprinti izosporoz÷s patogeniškumą iki aukščiausio laipsnio. I. suis paprastai laikoma antrine paršelių diar÷jos priežastimi, bet pastaruoju metu atlikti tyrimai rodo, kad I. suis sukelia pirminę paršelių diar÷ją ir yra paplitusi daug labiau, nei anksčiau buvo manoma. Paršeliai užsikrečia sporuliuotomis izosporų oocistomis, kurios v÷liau parazituoja gyvulių plonųjų žarnų gleivin÷je, tuščiojoje ir klubin÷je žarnose. Patekę į virškinimo traktą sporozoitai gali pakliūti į žarnyno ląstelių vidų, kur greitai dauginasi ir kartu ardo plonųjų žarnų gaurelių epitelį. Paveiktos
17 ląstel÷s suapval÷ja, deskvamuojasi, gaureliai atrofuojasi ir susilieja, išsivysto fibrininis nekrotinis žarnyno uždegimas. Vystymosi laikas šeimininko virškinimo trakte yra labai trumpas (latentinis periodas 4-5 dienos). Išor÷je sporuliacija įvyksta dar greičiau (1-3 dienos), o esant palankioms aplinkos sąlygoms trunka mažiau nei dieną (Mundt, 2005).
Kiaulių bandose I. suis parazitozių profilaktikai reikia keisti zoohigienines sąlygas paršiavimosi garduose. Tas sumažintų invazijos intensyvumą nenaudojant cheminių preparatų. Dažniausiai paršiavimosi garduose yra palanki aplinka (+20°C temperatūra ir 57-80 proc. santykin÷ oro dr÷gm÷) kokcidijų vystymuisi. Kokcidijų oocistos paršelių išmatose dažniau randamos, kai gyvuliai laikomi ant nešvarių cementinių grindų. Tuo tarpu sistemingai valant grindis yra tikimyb÷, kad kokcidijų invazijos intensyvumas sumaž÷s (Mundt et al., 2005).
Nustatyta, kad fermos ūkininkavimo metodai taip pat gali daryti įtaką GI parazitozių paplitimui. Jei kiaulininkyst÷s ūkiuose kiaul÷s pagal amžių neskirstomos į atskiras grupes, sudaromos palankios sąlygos aplinkos užteršimui GI parazitų kiaušin÷liais ir oocistomis. Pastaruoju metu plačiai paplitęs ūkininkavimo metodas, kai paršeliai po nujunkymo perkeliami į naujus gardus, atsižvelgiant į gyvulio amžių ir svorį. Be to, invazijos intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo zoohigienos sąlygų konkrečioje fermoje. Jei gardai n÷ra gerai valomi ir dezinfekuojami, sudaromos palankios sąlygos GI helmintų kiaušin÷liams ir pirmuonių oocistoms kauptis aplinkoje bei užkr÷sti gyvulius. Užsikr÷tę pirmąją gyvenimo savaitę, po 10-12 savaičių paršeliai į aplinką išskiria didelį kiekį GI parazitų kiaušin÷lių. Tai labai būdinga fermose laikomų kiaulių bandoms ir ekologiškiems ūkiams, auginant kiaules lauke (Roepstorff et al., 1992).
1.4. Kiaulių askaridoz÷
Tai viena iš pagrindinių visame pasaulyje paplitusių parazitinių infekcijų tarp naminių ir laukinių kiaulių bei šernų. Askaridozę sukelia nematodų klas÷s, Ascaridea šeimos helmintas Ascaris suum (Roepstorff, 2003; Pereckien÷ ir kt., 2006).
Ascaris suum patin÷liai būna 12–25 cm ilgio ir 5–6 mm pločio; patel÷s 30–35 cm ilgio ir 5–6 pločio. Parazituodamos kiaulių plonojoje žarnoje, kur aplinka beveik anaerobin÷, askarid÷s juda prieš žarnų turinio srovę ir laikosi vienoje pad÷tyje išsilenkusios ir atsir÷musios į žarnų sienelę abiem savo galais (Murrell, 1986). D÷l išmatose esančio pigmento kutikul÷ yra gelsvos spalvos (Roepstorff, 2003).
Suaugusi Ascaris suum patel÷ gali tur÷ti virš 25 milijonų kiaušin÷lių vienu metu ir kasdien gali išskirti apie 250000 apvaisintų kiaušin÷lių, kurie aplinkoje gali išlikti gyvybingi iki 5-10 metų. Apvaisintas A. suum kiaušin÷lis yra 50-76µm pločio ir 62-84 µm ilgio, tamsiai rudos spalvos (4
18 pav.) ir labai lipnūs, tod÷l gali prikibti prie odos, įrankių, sienų, batų ir gali būti rasti visoje užkr÷stų kiaulių aplinkoje.
4 pav. Ascaris suum kiaušin÷lis
Kiaušin÷lius išplovus iš fekalijų, prarandamas kibumas. Kiaušin÷lis turi storą ir atsparų apvalkalą, sudarytą iš 4 sluoksnių, kuris apsaugo juos nuo dezinfekcinių medžiagų ir išdžiūvimo.
Askaridžių ir kitų helmintų kiaušin÷liai būna hipobioz÷s būsenoje, jei vidutin÷ aplinkos temperatūra būna ne aukštesn÷ nei +8°C. Jei temperatūra pakyla iki +9-11°C, kiaušin÷liai pradeda vystytis, bet iki invazin÷s stadijos subręsta tik +12°C temperatūroje. Kiaušin÷liai +40°C ir -25°C temperatūroje žūna (Connan, 1977; Petkevičius, 1997; Šarkūnas V., Šarkūnas M., 2003).
Iš užsikr÷tusios kiaul÷s su išmatomis patekę į aplinką kiaušin÷liai pradeda vystytis esant tinkamai dr÷gmei ir temperatūrai (20-26°C). Per 15-30 dienų susiformuoja L1 stadijos lerva. Lervai išsin÷rus, kiaušin÷lyje išsivysto L2 stadijos lerva. Tokie kiaušin÷liai tampa invaziniais (Jungersen, 1998). Kiaulei prarijus tokį kiaušin÷lį, žarnose išsirita L2 stadijos lervut÷, kuri skverbiasi į aklosios ar gaubtin÷s žarnos sienelę, patenka į portalinę kraujotaką ir nukeliauja į kepenis, sudarydamos charakteringas „baltas d÷mes“ (Murrell, 1986; Roepstorff, Nansen, 1998). Tai įvyksta pra÷jus 24h nuo invazinio kiaušin÷lio patekimo į kiaul÷s virškinamąjį traktą. Kepenyse lerva neriasi. Lerva iki L3 stadijos išsineria per 36 valandas, t.y. 4-6 dieną po užsikr÷timo. Toliau L3 stadijos lerva patenka į mažąjį kraujo apytakos ratą ir iš kepenų migruoja į plaučius. 7-8 dieną po užsikr÷timo, lerva iš kapiliarų prasiskverbia į alveoles ir kyla kv÷pavimo takais iki rykl÷s, kur su gleiv÷mis lervos atkosimos į burnos ertmę ir nurytos patenka į plonąją žarną. Plonajame žarnyne lervai išsiritus paskutinius 2 kartus ji tampa jauna suaug÷le, pra÷jus 3-4 savait÷m po kiaušin÷lio patekimo į virškinamąjį traktą. Askarid÷s lytiškai subręsta pra÷jus 6-8 savait÷m po užsikr÷timo. Jei invaziniai kiaušin÷liai patenka į sliekų ar žem÷s vabzdžių virškinimo traktą, tai šie gyvūnai tampa rezervuariniais šeimininkais (Murrell, 1986; Petkevičius, 1997; Roepstorff, Nansen, 1998).
19
5 pav. Ascaris suum vystymosi ciklas
Dažniausiai askarid÷mis užsikrečia jauni paršeliai, o suaugusios kiaul÷s yra invazijos nešiotojos. Ši parazitoz÷ dažniausiai plinta kiaulid÷se, kai su pašaru, vandeniu ar srutomis į kiaulių virškinamąjį traktą patenka invaziniai kiaušin÷liai. Užsikr÷timo rizika did÷ja kiaules laikant ankštuose, retai valomuose, nedezinfekuotuose garduose, antisanitarin÷mis sąlygomis, šeriant nevisaverčiais pašarais, trūkstant vitaminų. Taip pat kiaul÷s gali užsikr÷sti ir lauko aikštel÷se bei ganyklose, jei aplinka užteršta invaziniais Ascaris suum kiaušin÷liais (Nansen, Roepstorff, 1999; Petkevičius, Pereckien÷, 2009).
Askarid÷s gali gyventi tik plonojoje žarnoje. Pra÷jus 7–10 parazitavimo m÷nesių askarid÷s pačios pasišalina iš virškinimo trakto su išmatomis, taip pat gali pasišalinti kiaul÷ms susirgus infekcin÷mis ligomis (Jungersen, 1998, Roepstorff, Nansen, 1998).
Ascaris suum kiaušin÷liai labai atsparūs aplinkos poveikiui ir ilgai gali išlikti gyvibingi. Taip pat atsparūs ir chemin÷ms medžiagoms, tod÷l netgi 2% formaline ar sieros rūgšties tirpale gali vystytis iki invazin÷s stadijos. Askaridžių kiaušin÷liai jautrūs temperatūrai ir žūna esant žemesnei kaip -30°C ir aukštesnei kaip +40°C. Taip pat kiaušin÷lius galima sunaikinti 2–5 proc. karštais (+60°C) šarmų tirpalais, negesintomis kalk÷mis ir 5–10 proc. karbolio skiediniu (Roepstorff, 2003).
Intensyvi Ascaris suum invazija daugiau būdinga 3–6 m÷nesių kiaul÷ms, laikomoms ne tik lauke, bet ir tvarte (Roepstorff et al., 1992). Lietuvoje atliktais tyrimais daugiausiai askarid÷mis užsikrečia 3–4 ir 4–7 m÷nesių kiaul÷s smulkiose fermose, bei 4–7 ir 9–11 m÷nesių vidutinio dydžio fermose (Petkevičius, Pereckien÷, 2009). Vidurio ir Šiaur÷s Europos šalyse askaridoze dažniausiai serga 2–7 m÷nesių paršai (Roepstorff, 2003; Petkevičius, Pereckien÷, 2009).
Ascaris suum parazitų sukeliami patologiniai pakitimai kiaulių organizme yra ženklūs, tai turi įtakos kiaulių sveikatai, jų fiziologinei būklei. Patiriami dideli ekonominiai nuostoliai, d÷l kiaulių priešsvorių sumaž÷jimo ir gaištamumo. Pagrindiniai askaridoz÷s pažeidimai pasitaiko plonosiose žarnose, kepenyse ir plaučiuose (Roepstorff, Nansen, 1998).
20 Dažnai iš žarnų spindžio askarid÷s prasiskverbia į tulžies lataką ir sukelia obstrukcinę geltą. Kartais paršeliams gali būti anafilaksinių požymių (traukuliai, nerviniai priepoliai, odos b÷rimas), kurie po kelių minučių praeina, o retais atvejais trunka iki 1 val. Ascaris suum lervoms prasiskverbus per plonųjų žarnų sienelę gleivin÷je susiformuoja nedidel÷s petechin÷s kraujosrūvos. Per pažeistas vietas žarnų gleivin÷je padid÷ja rizika į organizmą patekti virusams ar patogeniniams mikroorganizmams (Lloyd, Soulsby, 1985; Roepstorff, Nansen, 1998; Pereckien÷ ir kt., 2006). Pra÷jus 24 val. po invazinio kiaušin÷lio patekimo į kiaul÷s virškinamąjį traktą, lerva prasiskverbusi per plonųjų žarnų sienelę, portaline kraujotaka nukeliauja į kepenis. Kepenų parenchimoje migruojančios L2 ir L3 stadijos lervos, sukelia intraskiltelinę kepenų nekrozę, fibrozę ir uždegiminę reakciją. Intraskilteliniame audinyje vyksta eozinofilų infiltracija ir formuojasi kolagenas. Taip kepenų paviršiuje susiformuoja baltos, debesų pavidalo, 3 – 10 mm skersmens fibrozin÷s d÷m÷s, vadinamos „pieno d÷m÷mis“. Jos susiformuoja ankščiau sensibilizuotoms kiaul÷ms lervų migravimo ir uždegiminių reakcijų vietoje. V÷liau kiaul÷ms išsivysto hepatitas (Murrell, 1986; Petkevičius, 1997; Roepstorff, Nansen, 1998; Pereckien÷ ir kt., 2006).
Askarid÷ms subrendus, atliekami koprologiniai tyrimai flotacijos metodu. Kiaulių helmintoz÷ms nustatyti naudojami flotaciniai Fiuleborno, Ščerbovičiaus, Darlingo ir vienas populiariausių MacMaster metodas (Pereckien÷ ir kt., 2006). Kiaušin÷lių nustatymas išmatose yra pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs virškinimo trakto helmintų, įskaitant ir askarides, diagnozavimo metodas. Kiekybiniai rezultatai išreiškiami kiaušin÷lių ar lervų skaičiumi viename grame išmatų (Pereckien÷ ir kt., 2006). Neapvaisinti askaridžių kiaušin÷liai į paviršių dažnai neiškyla, tod÷l tiriamos nuos÷dos. Geriausiai askaridžių diagnozavimui tinka flotaciniai cinko arba magnio tirpalai. Tyrimus rekomenduojama prad÷ti vyresniems nei 2 m÷n. paršeliams, nes ankščiau askarid÷s būna dar nesubrendę ir neišskiria kiaušin÷lių (Roepstorff, Nansen, 1998).
Askaridoz÷ gali būti diagnozuojama po paskerdimo radus plonosiose žarnose subrendusių helmintų, taip pat galima įtarti askaridozę poskerdimin÷s ekspertiz÷s metu radus „pieno d÷mes“ ant kepenų paviršiaus.Kiaulių askaridozę diagnozuoti, rekomenduojama taikyti serologinį (ELISA) metodą, nes tiriant kraujo m÷ginius galima tiksliau nustatyti gyvulių užsikr÷timą, nei tiriant išmatas (Roepstorff, Nansen, 1998).
Kiaulių askaridozei gydyti yra naudojami įvairūs antihelmintikai, kurie dažniausiai sušeriami su pašaru. Įtarus Ascaris suum sukeltą parazitozę, rekomenduojama gydyti levamizolio (pvz.: Levamisol 8%, Dehelman. Efektyvumas 84–100%) ar ivermektino (pvz.: Noromectin, Ivomec 1%. Efektyvumas iki 100%) preparatais. Taip pat gerai tinka ir benzimidazolų grup÷s preparatai, tačiau kiekviena rūšis veikia skirtingai ir efektyvumas gali svyruoti nuo mažiau nei 80% iki 90% ir daugiau. Kai kurie benzimidazolų grup÷s preparatai silpnai veikia į A. suum (pvz.: tiabendazolas). Iš benzimidazolų grup÷s geriausiai tinka albendazolai, oksibendazolai, flubendazolai (30 mg/kg
21 pašaro 5–10 dienų), fenbendazolai (pvz.: Flubendazol 5%, Flubenol 5%, Flubenol 50% ir kt.). Helmintai jautrūs medžiagoms, kurios veikia į jų raumenis ir energijos apykaitą (Matusevičius, Špakauskas, 2005; Daunoras ir kt., 2008; Špakauskas ir kt., 2009).
Rekomenduojama naudoti antihelmintikus paršaved÷ms prieš kergiant arba pirmaisiais dviem paršingumo m÷nesiais. Tuo pačiu metu valomos ir dezinfekuojamos lauko aikštel÷s, paršavimosi patalpos ir kiti gardai. Laikant kiaules lauke, rekomenduojama kelis metus askaridžių kiaušin÷liais užterštą kiaulių aptvarą palikti tuščią, nes po kultivavimo jie išlieka gyvybingi keletą metų. Veislines kiaules ir žindomus paršelius geriau ganyti atskirose ganyklose. Geriausia, kai žindomi paršeliai laikomi aptvaruose ant kieto grunto (Roepstorff, Nansen, 1998).
Įrodyta, kad pašaro sud÷tis ir maistinių medžiagų santykis jame, turi įtakos kiaušin÷lių išskyrimui. A. suum kiaušin÷lių daugiau rasta pas kiaules, kurios buvo šertos miežiais su baltymų priedais, nei šeriant komerciniais granuliuotais pašarais (Bjørn et al., 1996). Taip pat žinoma, kad 10 dienų badavimas sumažino A. suum kiaušin÷lių ir suaugusių helmintų skaičių, sąlygojo askaridžių patelių produktyvumo sumaž÷jimą ir pasikeitusią parazitų lokalizaciją kiaulių virškinamąjame trakte (Petkevičius, 1998).
Profilaktiškai turi būti plaunami loviai, šluotos, valomos grindys, kad išvengti koprofagijos ir papildomo užsikr÷timo, kas 10 dienų verdančiu vandeniu plaunamas inventorius. Turi būti taikoma profilaktin÷ dehelmintizacija. Garduose neturi būti labai dr÷gna, kadangi tai puikios sąlygos kiaušin÷liams vystytis ir išlikti gyvybingiems ilgą laiką (Roepstorff, Nansen, 1998).
1.5. Kiaulių trichurioz÷
Trichuris suis - plaukagalviai nematodai, parazituojantys kiaulių storajame žarnyne, aklojoje žarnoje bei proksimalin÷je gaubtin÷s žarnos dalyje, ten lieka visą parazitavimo laiką (Kringel & Roepstorff, 2006). Trichuris spp. turi specifinius šeimininkus ir invazijos dažnai esti subklinikin÷s formos . Suaugę nematodai yra 4-6 cm ilgio, turi plauko pavidalo išaugą . T. suis vystosi pagal tiesioginį vystymosi ciklą, inkubacinis periodas yra vidutiniškai 6—7 savait÷s. Invaziniams kiaušin÷liams patekus į kiaulių virškinimo traktą, invazin÷s L1 stadijos lervos giliai prasiskverbia į aklosios ir gaubtin÷s žarnų gleivinę ir vystosi toliau. Parazitų lervos nemigruoja, neriasi ir auga, įsmeigę į žarnų gleivinę ilgą ir ploną priekinę kūno dalį, minta epiteliu. T. suis yra labai panašūs į žmonių T. trichiura helmintus, savo vystymosi ciklu, morfologija, lokalizacija ir patologiniu poveikiu žarnos gleivinei (Holland, 1987). Kiaulių eksperimentin÷ trichuroz÷s invazija d÷l panašių biologinių savybių yra tinkamas žmonių T. trichiura nematodoz÷s modelis, tačiau kiaul÷ms labiau nei žmon÷ms sukeliamas daug intensyvesnis šio parazito šeimininko imuninis atsakas. T. trichiura yra vieni iš trijų svarbiausių helmintų (Ascaris lumbricoides ir mazgeliniai nematodai), sukeliantys helmintozes žmogui .T. suis
22 helmintoz÷ yra patogeniškesn÷ nei askaridoz÷ ar ezofagostomoz÷, nuo kurios labiausiai kenčia žmon÷s, o ypač vaikai (Stephenson, 2002).
Zoonotines žmonių trichurozes gali sukelti gyvūnų T. vulpis ir T. suis helmintai. (1976) buvo atliktas eksperimentas: žmon÷s buvo užkr÷sti T. suis, o kiaul÷s - T. trichiura parazitais. Mokslininkas įrod÷, kad žmonių nematodoz÷ gali būti sukelta kiaulių T. suis helmintų. A. Fernandes su grupe tyr÷jų (2005) archeologiniuose žmonių fekalijų m÷giniuose aptiko T. trichiura ir T. suis kiaušin÷lių. Manoma, kad Trichuris suis yra ne mažiau paplitę helmintai, tačiau jų parazitų invazijos intensyvumas dažniausiai yra mažas arba vidutinis, mat randama apie 2-9 proc. užsikr÷tusių atjunkytų paršelių ir iki 10-19 proc. užsikr÷tusių penimų kiaulių. Įrodyta, kad produktyviuose ūkiuose, taikant šiuolaikines technologijas bei profilaktikos priemones, nenaudojant antihelmintikų galima palaikyti neaukštą helmintų invazijos lygį, tačiau didesn÷ dauguma kiaulių augintojų profilaktiškai dehelmintizuoja atjunkytus paršus ir paršaved÷s beveik nepatirdami ekonominio efekto (Roepstorff, Jorsal, 1990).
Ištirta, kad laikant kiaules ganyklose ar vasaros stovyklose virškinamojo trakto invazija gali būti intensyvesn÷ nei laikant tvarte net esant ekstensyviai kiaulių produkcijos sistemai . Trichuris helmintai fermose laikomų kiaulių organizme randami tik sporadiškai, tuo tarpu ganyklose laikomose kiaul÷se trichurių invazija yra plačiai paplitusi (Nansen, Roepstorff, 1999). L. J. Martin su kitais tyr÷jais (1974) tvirtina, kad T. suis helmintai dažniausiai randami jaunesnių paršų grup÷se, ir tik nedidel÷ dalis trichurių aptinkama suaugusių gyvulių organizme (Jacobs, Dunn, 1969).
T. suis kiaušin÷liai (Pav.-) yra citrinos formos, rudos spalvos, turi storą sienelę ir abiejuose galuose kamštelius. Kiaušin÷liai pasišalina su išmatomis, kuriose vystosi L1 stadijos lerva. Trichurių kiaušin÷liai yra labai rezistentiški ir lauko sąlygomis gali išlikti invaziniai iki 10-11 metų. Palankiomis sąlygomis trichurių ir askaridžių kiaušin÷liai aplinkoje gali išgyventi kelerius metus. Vidutinio klimato regionuose žiemos metu T. suis, A. suum ir O. Dentatum kiaušin÷liai neembrionuoja ir nesivysto iki invazinių formų (žemesn÷je nei +10°C-15°C temperatūroje), tačiau atsiradus palankioms sąlygoms pradeda vystytis. Kadangi šių helmintų kiaušin÷liai iki invazin÷s stadijos vystosi labai l÷tai jiems kyla pavojus žūti. Tuo galima paaiškinti, kad trichuriai dažniausiai aptinkami tiktai sporadiškai (Roepstorff, Nansen, 1994).
Nustatyta, kad trichurių kiaušin÷liai +34°C temperatūroje gali išlikti invaziniai iki 3 savaičių, tačiau kambario temperatūroje - keletą m÷nesių. Vidutinio klimato regionuose vasaros laikotarpiu tik nedidel÷ dalis kiaušin÷lių lieka invaziniai, tuo tarpu dauguma kiaušin÷lių iki kitos vasaros sezono nepasiekia invazin÷s stadijos. (Roepstorff, Nansen, 1998)
23 Nepaisant T. suis kiaušin÷lių galimyb÷s ilgai išgyventi, jų aplinkoje žūti gali gana daug, tas priklauso nuo dirvožemio biotinių ir abiotinių veiksnių. Kitų mokslininkų pasteb÷jimais, T. suis aplinkoje aptinkami gana dažnai, nes kiaušin÷liai gali ilgai išlikti gyvybingi . Metų laikas ir gyvulių amžius yra svarbiausi veiksniai perduodant parazitus palikuonims. Pasteb÷ta , kad trichuroz÷ms nebūdingas sezoniškumas. Manoma, kad invazija platinama per nujunkytus paršus ir penimas kiaules, kurios helmintų kiaušin÷liais užteršia gardus (Larsen, Roepstorff, 1999).
Trichurių patologinis poveikis šeimininko organizmui yra sud÷tingas. Vietin÷ organizmo imunin÷ sistema, ypač žarnynas (limfoidinis audinys), reaguoja į patogeną makrofagų ir žarnyno epitelio receptoriais. Nustatyta, kad parazituodami žarnyne T. suis helmintai išskiria proteinus ir peptidus bei stimuliuoja žarnyno epitelines ląsteles, kurios produkuoja priešuždegiminius citokininus. Šie duomenys patvirtina teiginį, kad parazituodami trichuriai gali sustiprinti šeimininko imuninį atsaką, ir helmintai pašalinami iš šeimininko virškinamojo trakto (Parthasarathy, Mansfield, 2005).
2. Koproskopiniai helmintozių diagnostikos metodai
Veterinarijoje svarbu laiku diagnozuoti, kada gyvuliai yra užsikr÷tę helmintoz÷mis ir diagnozę patvirtinti laboratoriniais tyrimais. Helmintų kiaušin÷lių kiekio nustatymo metodi yra plačiai taikomi žmonių ir gyvūnų parazitologinei diagnostikai, įvertinti parazitozių paplitimą epidemiologiniais tyrimais. Ištyrus parazituojančią helmintų rūšį, galima tiksliai taikyti reikiamus antihelmintikus, parinkti atitinkamas profilaktines priemones. Koproskopiniais tyrimais galima nustatyti parazitų kiaušin÷lių, oocistų bei lervų buvimą išmatų m÷giniuose, bei apskaičiuoti jų kiekį l g išmatų. Tyrimai pagrįsti žinomo tūrio išmatų m÷ginių suspensijos mikroskopavimu. Koproskopiniai tyrimai yra greitai atliekami ir nesud÷tingi. Parazitoz÷s tiksliausiai diagnozuojamos gyvulius paskerdus, tačiau veterinarijoje plačiau taikomi imunobiologiniai ir koproskopiniai tyrimų metodai. Helmintozių diagnostikai labai svarbūs koproskopiniai tyrimai. Paprasčiausias metodas diagnozuoti virškinimo trakto helmintus – kiaušin÷lių nustatymas išmatose. Daugelis parazitologinių diagnostikos tyrimų nereikalauja sud÷tingos įrangos ir yra paprasti. Įrangą gali įsigyti ir nedidel÷s veterinarin÷s diagnostikos laboratorijos. Koproskopiniai tyrimai skirstomi: kombinuotuosius, sedimentacinius, flotacinius. Helmintų kiaušin÷lių specifinis tankis yra šiek tiek didesnis nei vandens ir išmatų dalelių. Jei išmatos suspenduojamos vandenyje, kiaušin÷liai nus÷da ant indo dugno - sedimentacijos metodas. Jei išmatos suspenduojamos tirpale, kurio specifinis tankis didesnis, kiaušin÷liai iškyla į tirpalo paviršių - flotacijos metodas.. Šių metodų privalumas yra tas, kad tiriant išmatų m÷ginį kiaušin÷liai ar lervos koncentruojami mažame suspensijos tūryje, kuris mikroskopuojamas identifikuojant ir skaičiuojant kiaušin÷lius.
Koproskopiniai tyrimai, priklausomai nuo taikomo metodo, gali būti kokybiniai arba kiekybiniai. Kokybiniai tyrimai parodo tik, kokiais helmintais gyvulys yra užsikr÷tęs, tuo tarpu kiekybiniai
24 leidžia nustatyti ne tik užsikr÷timą helmintais, bet ir invazijos intensyvumą. Gyvuliai n÷ra apsaugoti nuo nematodų invazijos ir kiekybin÷mis diagnostikos priemon÷mis tikslinga kontroliuoti subklinikines parazitų invazijas ar stengtis sustiprinti organizmo imunines savybes. Kontroliuojant parazitoz÷s svarbu ne tik nustatyti, kad gyvulys užsikr÷t÷ parazitais, bet ir išsiaiškinti invazijos poveikį parazito šeimininko organizmui (Vyšniauskas ir kt., 2005).
2.1. McMaster metodas ir modifikacijos
Kiekybiniams koproskopiniams tyrimams atlikti veterinarin÷s laboratorijos vis dažniau taiko McMaster metodą, ir helmintų kiaušin÷lius skaičiuoja specialiomis šiam metodui pritaikytomis kameromis (Vyšniauskas ir kt., 2005).
Taikomas McMaster metodas pavadintas Australijoje gyvenusio mokslininko vardu. Tai yra standartinis, kiekybinis išmatų skiedimo ir jose esančių kiaušin÷lių flotacijos metodas, kai tiriant naudojamos specialios McMaster kameros. Su flotacinio tirpalo pagalba helmintų kiaušin÷liai iškyla prie viršutinio McMaster kameros paviršiaus ir yra lengvai suskaičiuojami, o nuos÷dos krenta į kameros dugną. Tyrimas šiuo metodu nereikalauja sud÷tingos laboratorin÷s įrangos, ypatingų reagentų ar didelių darbo sąnaudų, yra greitai atliekamas, patogus ir pakankamai efektyvus ne tik moksliniams tyrimams, bet ir kasdienei veterinarin÷s kontrol÷s praktikai. McMaster metodą tobulino ne tik Sidn÷jaus universiteto McMaster laboratorija, bet ir kiekviena individuali laboratorija, kuri laboratorinei technikai ir rezultatų aiškinimui nustat÷ savo standartus. Parazitologijos laboratorijos gyvulių helmintoz÷ms diagnozuoti pritaik÷ ir patobulino koproskopinių tyrimų procedūras. Atsiradus skirtingoms modifikacijoms, pasikeit÷ originalus kiaušin÷lių skaičiavimo metodas. Koproskopiniams tyrimams pagreitinti sukurtos įvairios modifikacijos, kuriomis stengtasi išsaugoti tyrimo paprastumą bei išlaikyti metodo tikslumą.
Daugelis tyr÷jų pateikia įvairias McMaster metodo modifikacijas, kurios skiriasi tiriamų išmatų svoriu, m÷ginių skiedimo santykiu, flotaciniu tirpalu, flotacijos laiku, kameros skaičiuojamų langelių skaičiumi, tūriu ir tyrimo jautrumu. Įvairios laboratorijos koproskopiniams tyrimams naudoja skirtingus flotacinius tirpalus: prisotintas NaCl tirpalas + 500 g gliukoz÷s + 1000 ml H2O (jautrumas 20 kiaušin÷lių l g išmatų); 210 g prisotinto NaCl tirpalo + ZnCl2 220 g + 800 ml H2O (jautrumas 50 kiaušin÷lių l g išmatų); prisotintas MgSO4 tirpalas + sacharoz÷ (jautrumas 20 kiaušin÷lių l g išmatų) (Roepstorff et al., 1998).
Kiekybiniams parazitologiniams tyrimams atlikti vis dažniau taikomos įvairios McMaster metodo modifikacijos, kurių jautrumas svyruoja nuo 10 iki 100 kiaušin÷lių l g išmatų. Atliekant tyrimus skirtingomis šio metodo modifikacijomis, išaiškintas kiaušin÷lių kiekis perskaičiuojamas l g išmatų, t.
25 y. tiriamajame m÷ginyje rastą kiaušin÷lių skaičių reikia dauginti iš atitinkamo jautrumo koeficiento (nuo 10 iki 100). Taip ištiriama nuo 10 mg iki 100 mg išmatų.
Įvairios laboratorijos koproskopiniams tyrimams naudoja individualius arba grupinius išmatų m÷ginius ir tada apskaičiuoja gautų duomenų vidurkį. Abu būdai turi savų privalumų ir trūkumų. Nepaisant to, grupinio m÷ginio tyrimas yra daug greitesnis ir patogesnis, norint parinkti tinkamas kontrol÷s priemones, nes reikalauja mažesnių laiko ir darbo sąnaudų, parazitologijos laboratorijose sumaž÷ja koproskopinių tyrimų kaštai. Tiriant individualius ir grupinius m÷ginius ryškaus rezultatų skirtumo nenustatyta (Coles et al., 2006).
Mokslininkai nurodo, kad helmintų kiaušin÷liams skaičiuoti gali būti naudojamos įvairaus tūrio kameros: įprasta dviejų langelių McMaster kamera (2 x 0,15 ml), Gordon-Whitlock kamera (3 x 0,15), Whitlock McMaster kamera (3 x 0,3 ml), universali Whitlock kamera (4 x 0,5 ml), FECPAK l ml kamera (2 x 0,5 ml), modifikuota MAFF l ml kamera (2 x 0,5 ml).
Norint tiksliau nustatyti helmintų kiaušin÷lių skaičių išmatose, būtina tobulinti kiekybinius koproskopinius metodus. Nors kiaušin÷lių kiekiui nustatyti ir reikia nemažai laiko bei darbo sąnaudų, bet gaunama vertingos informacijos apie helmintų invaziją atskirame individe arba apie . šeimininko organizmo reakciją į helmintus. Koproskopiškai nustačius didelį kiekį helmintų kiaušin÷lių ar lervų, galima patvirtinti prieš tai sp÷tą diagnozę, tačiau, net radus nedidelį jų skaičių, negalima kategoriškai teigti, jog gyvuliai kenčia nuo helmintozių. McMaster metodas yra netiesioginis helmintų invazijos vertinimo būdas, nes nustatomas ne pačių helmintų, o jų išskiriamų kiaušin÷lių kiekis. Nepaisant įvairių identifikavimo trūkumų, koproskopiniams tyrimams McMaster metodas yra universaliausias ir labiausiai paplitęs helmintozių tyrimo būdas. Pasirenkant tinkamiausią tyrimo metodą reikia atsižvelgti į jo paprastumą ir tikslumą, tačiau reikia atminti, kad net ir sud÷tingais metodais gauti tyrimų rezultatai n÷ra absoliučiai tikslūs.
Mokslin÷je literatūroje aprašyta daug McMaster metodo modifikacijų, taigi laboratorijoms reikia pasirinkti vieną iš jų. Jei norima išsiaiškinti, ar kiaul÷s tik užsikr÷tę helmintais, galima pasirinkti paprastesnes metodo modifikacijas, bet norint nustatyti invazijos intensyvumą, reikia išmanyti, kuri modifikacija yra efektyviausia, stabiliausia, tiksliausia ir patikimiausia (Vyšniauskas ir kt., 2005).
26
3. Tyrimų metodai ir organizavimas
3.1. Modifikuotas MakMasterio (McMaster) metodas
Didel÷ dalis helmintų su gyvulių išmatomis į aplinką išskiria kiaušin÷lius, kurių skaičiaus nustatymas gali apibūdinti helmintų invazijos intensyvumą. Kiaušin÷lių nustatymas 1 grame išmatų (EPG) paremtas flotacijos principu, naudojant tradicines dviejų langelių McMaster kameras. Modifikacijos jautrumas yra 20 kiaušin÷lių l g išmatų. Kiaul÷ laikyta užkr÷sta, jei McMaster kameroje aptiktas bent vienas kiaušin÷lis, nesvarbu - embrionaves ar ne. Tyrimo tikslas buvo nusta-tyti bendrą užsikr÷timo mastą.
Atliekant tyrimus šiomis modifikacijomis išaiškintas kiaušin÷lių kiekis perskaičiuojamas 1 g išmatų, t. y. tiriamajame m÷ginyje rastas kiaušin÷lių skaičius dauginamas iš atitinkamų jautrumo koeficientų (nuo 10 iki 100).
Baigiamajame darbe atliktuose tyrimuose buvo panaudotas plačiausiai pasaulyje paskutiniu metu naudojama ir aprobuota Roepstorff, Nansen, (1998) MakMasterio metodo modifikacija. Kiaušin÷liai buvo skaičiuojami žinomame flotacijos tirpalo kiekyje, kuriuo užpildomos abi MakMasterio kameros pus÷s, o jautrumo koeficientas buvo 20.
3.2. Darbo metodika (tyrimai, laikas ir vieta)
Tyrimai buvo atlikti pas smulkius ūkininkus Skuodo rajone. Išmatų m÷giniai buvo renkami ir tiriami 2010 – 2012 metais. Tyrimai buvo atlikti LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros parazitologijos laboratorijoje. Viso buvo ištirta - 78 m÷giniai. M÷giniai buvo imami individualiai į sterilius vienkartinius indelius, užrašoma m÷ginių pa÷mimo data ir kiaulių amžius, savininkas. Laikomi 4°C šaldytuve ir per 7 dienas tur÷jo būti ištirti. Tirtos įvairaus amžiaus kiaul÷s, užsikr÷tusios Ascaris suum, Oesophagostomum spp., Trichuris suis ir Eimeria spp. Pagal amžių kiaul÷s buvo suskirstytos į grupes: 0 – 3m÷n., 3 – 6 m÷n., 6 – 9 m÷n., 9 – 11 m÷n. ir paršavedes. Visi tyrimai buvo atlikti prisilaikant gyvūnų laikymo, globos, veterinarinių bei naudojimo reikalavimų.
Laboratoriniai išmatų tyrimai buvo atliekami pasitelkiant modifikuotą MakMaster metodą. Šiuo metoodu, galima nustatyti nematodų ir cestodų kiaušin÷lių bei pirmuonių oocistų skaičių 1 g išmatų. Kiaušin÷lių skaičius buvo nustatomas remiantis flotacijos principu. Metodas netinka balantidijų cistoms, bei sunkiems trematodų kiaušin÷liams skaičiuoti. Pasitelkiant šį metodą, kiaušin÷liai skaičiuojami tam tikrame flotacinio tirpalo kiekyje, kurio į abi Makmasterio kameros puses pripilama (Roepstorff, Nansen, 1998). Kiaul÷ laikoma užkr÷sta, jei randamas bent viena oocista ar kiaušin÷lis.
Visas darbas ir laboratorinių tyrimų rezultatų apibendrinimas, bei apdorojimas buvo atliekamas naudojantis kompiuterin÷mis sistemomis: Microsoft Word ir Microsoft Exel.
27
3.3 Darbo eiga
Priemon÷s: • Flotacinis tirpalas
• Plastmasiniai indeliai ( talpa: 100 – 200 ml. ) • Marl÷ arba koštuvas
• Pipet÷ • Centrifūginiai m÷gintuv÷liai • Makmasterio kamera • Centrifūga • Filtrinis popierius • Mikroskopas (50 x ) Darbo eiga:
1. Atsveriama 4,0 gramai šviežiai paimtų išmatų, 0,1g tikslumu plastmasiniuose indeliuose. 2. Ant išmatų užpilama 56ml vandens (proporcija: 1,0g išmatų – 14,0ml vandens)
3. Išmatos gerai išmaišomos vandenyje ir paliekama 30 min.
4. Mišinys pakartotinai išmaišomas ir filtruojamas per marlę į kitą plastmasinį indelį. 5. Išmaišius filtratą, 10ml supilama į centrifūginį megintuv÷lį
6. Centrifuguojama 1200 aps./min. dažniu, viso 7 minutes.
7. Pipete nusiurbiamas paviršinis skystis, paliekant m÷gintuv÷lyje nuos÷das. 8. M÷gintuv÷lis su nuos÷domis pripildomas flotaciniu tirpalu iki 4ml. 9. Gerai išmaišoma ir pipete užpildomosabi Makmasterio kameros puses. 10. Mikroskopuojama pra÷jus ne mažiau 2 – 3 min. 50 x padidinimu.
11. Identifikuojamas ir skaičiuojamas kiekvienas kiaušin÷lis. Kiekvienos helmintų rūšies, rastas kiaušin÷lių skaičius abiejose Makmasterio kameros pus÷se, yra dauginamas iš 20. Taip apskaičiuojamas kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų.
Ištyrus m÷ginį, Makmasterio kamera gerai išplaunama vandeniu ir nusausinama filtriniu popieriumi. Atliekant šį tyrimo metodą, labai svarbu gauti gerai homogenizuotą išmatų bei vandens mišinį, gerai jį išmaišyti, kamerą pripildyti, nepaliekant oro burbuliukų. Tikslius tyrimo rezultatus galima gauti griežtai laikantis nurodymų (Roepstorff, Nansen, 1998).
Norint gauti tikslesnius rezultatus gali būti kartojami skaičiavimai, tuomet nustatomas kiaušin÷lių skaičiaus vidurkis dviejose kamerose. Atliekant šį tyrimo metodą labai svarbu gauti gerai
28 homogenizuotą išmatų – vandens mišinį, gerai jį išmaišyti, kamerą užpildyti nepaliekant oro burbuliukų. Tikslius tyrimo rezultatus galima gauti griežtai laikantis min÷tų nurodymų (Roepstorff, Nansen, 1998).
4. Tyrimų rezultatai ir aptarimas
Smulkiuose ūkiuose m÷giniai buvo renkami 2011 ir 2012 metų, kovo – birželio ir rugs÷jo – lapkričio m÷nesiais. Viso buvo surikta ir iširta 78 m÷giniai Skuodo rajone.
M÷ginai buvo imami i sterilius, vienkartinius, plastikinius indelius. Kiekvienam m÷ginys individualus. Buvo užrašoma m÷ginių pa÷mimo data, kaiulių lytis ir amžius, bei savininko pavard÷. M÷giniai iki tyrimo buvo laikomi šaldytuve +4 laipsniu teperatūroje ir ištirtas per 7 dienas.
M÷giniai buvo tiriami LSMU, Užkrečiamųjų ligų atedros, Parazitologijos laboratorijoje.
Jei MacMaster kameroje, tyrimo metu buvo rastas bent vienas kiaušin÷lis, kaiul÷s buvo laikomos užsikr÷tusios. Tyrimai buvo atliekami MacMaster modifikuotu metodu (Nansen, Roepstorff, 1998) naudojant tradicinius, dviejų langelių MacMaster kameras.
1 lentel÷. Tirtų kiaulių skaičius pagal amžiaus grupes.
7 pav. M÷ginių skaičius pagal amžiaus grupes.
Kiaulių amžiaus grup÷s
0-3 m÷n. 3-6 m÷n. 6-9 m÷n. 9-11 m÷n. Paršaved÷s Kuiliai Iš viso : M÷ginių
skaičius
29 Smulkiuose ūkiuose laikomų kiaulių užkr÷stumas 93,6%. Augintojai kiaules laiko savo reikm÷ms, d÷l tos priežasties mažiau rūpinasi jų priežiūra.
Prasta tvartų priežiūra, netinkamos sanitarin÷s sąlygos. Rečiau valomi gardai, gerai neišplaunami loviai. Patalpos blogai vedinamos, pas kai kuriuos kaiulių laikytojus buvo nepakankamas apšvietimas. Tvartuose buvo jaučiamas amoniako kvapas, daug dr÷gm÷s, d÷l prastos ventiliacijos. Pasteb÷ta jog kai kurios kiaul÷s laikomos siauruose ir nedideliuose garduose, m÷šlas valomas retai. Sienu, lubu, grindu, šoninių pertvarų dezinfekcija beveik netaikoma. Naujai įsigyti paršiukai laikomi tuose pačiuose tvartuose kur ir prieš tai buvo laikomos užsikr÷tusios kiaul÷s, arba šalia yra užsikr÷tusiu kiaulių gardas. Tai vienas iš dažniausių užsikr÷timo helmintais būdų.
Kai kurie kiaulių augintojai net neitar÷, kad jų kiaul÷s yra užsikr÷tusios parazitais, ir nežinojo jų daromos žalos gyvūnui, bei galimų ekonominių nuostolių. Buvo ir tokiu augintojų, kurie tūr÷jo pesimistišką požiūrį į dehelmentizaciją.
8 pav. Bendras kiaulių užkr÷stumas.
Rasta 57,8% kiaulių užsikr÷tusių Oesophagostomum spp., tai buvo aukščiausias invazijos lygis. Taip pat dominavo ir Ascaris suum – 37,8%, bei gausu buvo pirmuonių Eimeria spp. – 40,8%, o mažiausią dalį sudar÷ Trichuris suis – 22,0 %.
30 9 pav. Parazitų pasiskirstymas pagal atskiras rūšis.
Buvo vertinamas parazitų paplitimas pagal amžių: 0 – 3m÷n., 3 – 6 m÷n., 6 – 9 m÷n., 9 – 11 m÷n. ir paršavedes. Reikia atkreipti d÷mesį į tai, kad kiaul÷s užsikr÷tusios mišria helmintų invazija, tod÷l grafike jos priskiriamos prie kelių parazitinių helmintozių.
Nustatyta kad, amžiaus grup÷je 0 – 3 m÷nesių kiaules paplitę: • Oesophagostomum spp. – 58%
• Ascaris suum – 32% • Eimeria spp. – 47% • Trichuris suis – 27%
Amžiaus grup÷je 3 – 6 m÷n. buvo rastos tokios parazitoz÷s: • Oesophagostomum spp. –48%
• Ascaris suum – 41% • Eimeria spp. – 37% • Trichuris suis – 30%
Nuo 6 iki 9 m÷n. amžiaus grup÷je parazitoz÷s paplitusios taip: • Oesophagostomum spp. –62%
• Ascaris suum – 38% • Eimeria spp. – 42%
31 • Trichuris suis – 21%
Amžiaus grup÷je nuo 9 iki 11 m÷n. parazitoziu paplitimas buvo toks: • Oesophagostomum spp. –78%
• Ascaris suum – 36% • Eimeria spp. – 29% • Trichuris suis – 14%
Parazitozių paplitimas pas paršavedes buvo ištirtas toks: • Oesophagostomum spp. –43%
• Ascaris suum – 42% • Eimeria spp. – 49% • Trichuris suis – 18%
32
IŠVADOS
Dažniausiai kiaulių virškinamajame trakte pasitaiko mišri parazitų invazija, arba asocijuota parazitų invazija. Rečiau pasireišk÷ monoinvazijos.
Didžiausia dalis virškinamajame trakte rastų parazitozių buvo Oesophagostomum spp. ir Eimeria spp., bei Ascaris suum, mažiausia dalis buvo užsikr÷tę Trichuris suis.
Virškinamojo trakto parazitais labiausiai užsikr÷tę 0 – 3 m÷n. ir 6 – 9 m÷n. amžiaus kiaul÷s. Ezofagostomoze buvo užsikr÷tusios įvairaus amžiaus grupių kiaul÷s.
Paprastai smulkiuose ūkiuose vykdomos tik gydomosios dehelmintizacijos, kurias reiktų laikyti neplanin÷mis ir pav÷luotomis. Didžiausią žalą gyvulio organizmui padaro migruojančios helmintų lervos. Tada gyvulio organizme ir įvyksta negrįžtami patologiniai procesai, ženkliai mažinantys gyvulių produktyvumą.
Nustačius užsikr÷timą helmintais, reikia atlikti dehelmintizaciją ir aplinkos dezinvaziją. Jeigu šios priemon÷s laiku neįvykdomos, yra neužkertamas kelias invazijos plitimui, did÷ja ekonominiai nuostoliai. Reik÷tų nuolat gerinti zoohigienines sąlygas gyvulių laikymo vietose, taikyti įvairias profilaktines priemones, konsultuoti ir apmokyti smulkius ūkininkus.
33
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bjørn H, Roepstorff A, Nansen P. A possible influence of diet composition on the establishment of nematodes in the pig. Veterinary Parasitology. Denmark. 1996. T. 63. P. 167 – 171.
2. Bjørn H., Roepstorff A., Waller P., Nansen P. Resistance to levamisole and cross resistance between pyrantel and levamisole in Oesophagostomum quadrispinulatum and Oesophagostomum dentatum in pigs. Veterinary Parasitology. 1990. T. 37. P. 21 – 30. 3. Christensen M. Ch. Population biological studies of Oesophagostomum dentatum and
Oesophagostomum quadrispinulatum in pigs. Copenhagen, Denmark. 1998. P. 4-11.
4. Coles G. C., Jackson F., Pomroy W. E., Prichard R. K., von Samson - Himmelstjerna G., Silvestre A., Taylor M. A., Vercuysse J. The detection of anthelmintic resistance in nematodes of veterinary importance. Veterinary Parasitology. 2006. Vol. 136. P. 167-185. 5. Connan R. M. Ascariasis: The development of eggs of Ascaris suum under the conditions
prevailing in a pig house. Veterinary Record. 1977. T. 100. P. 421 – 422.
6. Daunoras G., Jodkonis L, Jokimas J., Sudikien÷ K. Lietuvos respublikoje registruotų veterinarinių vaistų katalogas. Kaunas. 2008. P. 137 – 138, 324 – 325, 530 – 534, 683 – 685, 871 – 872.
7. Eysker M., Boerdam G. A., Hollanders W., Verheijden J.H. M. The prevalence of Isospora suis and strongyloides ransomi in sucking piglets in the Netherland. The Veterinary Quarterly. 1994. Vol.16. P. 203-205.
8. Fossing E.C., Knudsen T.S.B., Bjørn H. and Nansen P. Development of the free-living stages of Hyostrongylus rubidus and Oesophagostomum spp. at different temperatures and humidities. Journal of Helminthology. Denmark. 1995. T. 69. P. 7-11.
9. Hale O. M., Stewart T. B., Marti O. G., Wheat B. E., McCormick W. C. Influence of an experimental infection of nodular worms (Oesophagostomum spp.) on performance in pigs. Journal of Animal Science. 1981. T. 52. P. 316 – 322.
10. Jacobs D.E., Dunn A.M The epidemiology of porcine oesophagostomiasis. Nordisk Veterinaermedicin. 1969. Vol. 20.P 258-266.
11. Januškevičien÷ G., Januškevičius A. Veterinarin÷s medicinos, veterinarin÷s maisto saugos ir gyvulininkyst÷s technologijos studijų programų magistrų baigiamųjų darbų rengimo nurodymai. Kaunas. 2010. 26 p.
12. Joachim A., Dulmer N., Daugschies A. Roepstorff A. Occurrence of helminths in pig fattening units with different management systems in Northen Germany. Vet. Parasitol 2001. Vol.96 P.135-146
34 13. Jorgensen R.J., Nansen P., Nielsen K., Eriksen L., Andersen S. Experimental Ascaris suum infection in the pig. Population kinetics following low and high levels of primary infection in piglets. Veterinary Parasitology. 1975.Vol. 1. P. 151-157.
14. Larsen N. and Roepstorff, A. Seasonal variation development and survival of Ascaris suum and Trichuris suis eggs on pastures. Parisitology. 1999. Vol. 119. P. 209-220.
15. Lassen B. Diagnosis, epidemiology and control of bovine coccidioses in Estonia. Tartu. 2009. P. 11 – 12, 21 – 29.
16. Lassen B., Järvis T. Eimeria and Cryptosporidium in Lithuanian cattle farms. Veterinarija ir zootechnika. Tartu, Estonia. 2009. 7 p.
17. Lassen B., Talvik H. Parasitic protozoans in livestock and pets in Estonia. Review. Veterinarija ir zootechnika. 2009. T. 46 (68). P. 30 – 32.
18. Lloyd S., Soulsby E. J. L. Ascariasis in animals. In: Ascariasis and its public health significance. (Edited by Crompton D. W. T., Nesheim M. C., & Pawlowski Z. S.). Taylor & Francis, London and Philadelphia. 1985. P. 25 – 36.
19. Matusevičius A., Špakauskas V. Antimikrobin÷s ir antiparazitin÷s vaistin÷s medžiagos ir vaistai veterinarijoje. Kaunas. 2005. P. 250 – 329, 391 – 416.
20. Mejer H., Roepstorff A. Ascaris suum infections in pigs born and raised on contaminated paddocks. Parasitology. 2006. T. 33. P. 305 – 312.
21. Mundt H.C. Isospora suis infections in piglets. Journal of Animal Protozooses. 2005. Vol. 1. No.1. P 1-12.
22. Murrell K.D. Epidemiology, pathogenesis and control of major swine helminth parasites. Vet. Clin. North Am.: Food Anim. Prac. 1986. Vol. 2. P. 439-454.
23. Nansen P., Roepstorff A. Parasitic helminthes of the pig: factors influencing transmission and infection levels. International Journal of Parasitology. 1999. T. 29. P. 877 – 891. 24. Parthasarathy G. and Mansfield L.S. Trichuris suis excretory secretory products elitic
interleukin secretion from intestinal ephitelial cell. Veterinary Parasitology. 2005, Vol. 131(3-4). P. 317- 24.
25. Pattison H. D., Smith W. C., Thomas R. J. The effect of sub-clinical nematode parasitism on reproductive performance in the sow. Animal Production. 1979. T. 29. P. 321 – 326.
26. Pattison H. D., Thomas R. J., Smith W. C. The effect of subclinical nematode parasitism on digestion and performance in growing pigs. Animal Production. 1980. T. 30. P. 285 – 294. 27. Petkevičius S. Badavimo įtaka kiaulių A. suum ir Oesophagostomum spp. invazijai.
35 28. Petkevičius S. The influence of carbohydrates on Oesophagostomum spp. and Ascaris suum
infection in the pig. Habilitacinis darbas. Kaišiadorys. 2002. P. 10 – 17.
29. Petkevičius S., Nansen P., Bach Knudsen K.E., Skjøth F. The effect of increasing levels of insoluble dietary fibre on the establishment and persistance of Oesophagostomum dentatum in pigs. Parasite. 1999. T. 6. P. 17 – 26.
30. Petkevičius S., Pereckien÷ A. Kiaulių virškinamojo trakto helmintozių paplitimas Lietuvoje priklausomai nuo gyvulio amžiaus ir fermų dydžio. Veterinarija ir zootechnika. 2009. T. 46 (68). P. 48 – 54.
31. Reinecke R. K. Helminth diseases in domestic animals inrelation to their environment. South African Journal of Science. 1970. T. 66. P. 192 – 199.
32. Roepstorff A. Ascaris suum in Pigs: Population Biology and Epidemiology. Copenhagen. 2003. P .15 – 55, 67 – 68.
33. Roepstorff A. Transmission of intestinal parasites in Danishsow herds. Veterinary Parasitology. 1991. T. 39. P. 149 – 160.
34. Roepstorff A., Jørgensen R. J., Nansen P., Henriksen S. Aa., Skovgaard Pedersen J., Andreasen M. Parasitter hos økologiske svin. Danish. 1992. P. 1 – 35.
35. Roepstorff A., Nansen P. Epidemiology and control of helminth infections in pigs under intensive and non-intensive production systems. Veterinary Parasitology. 1994. T. 54. P. 69 – 85.
36. Roepstorff A., Nansen P. Simple MacMaster technique. Epidemiology, diagnosis and control of helminth parasites of swine. Food and agriculture of the United Nations. Rome. 1998. P. 11 – 13, 15 – 19, 47 - 56, 83 – 86, 141 – 146, 148 - 159.
37. Stephenson L. S. Pathophysiology of intestinal nematodes. Geohelminths : ascaris. Trichuris and Hookworm, ed. Holland C.V., Kennedy M.W Boston. Dordrecht, London, Kluwer Academic Publishers. 2002. Vol. 2. P. 39-61.
38. Šarkūnas V., Šarkūnas M. Kiaulių parazitozių kontrol÷. VETinfo. T. 14. P. 8 – 11.
39. Urquhart G. M., Armour J., Duncon J. L., Dunn A. M., Jennings F. W. Veterinary parasitology. Blackwell Science. 1996. P. 49 – 50, 68 – 69.
40. Vyšniauskas A., Perckien÷ A., Kaziūnait÷ V. MacMaster metodo modifikacijų palyginamasis įvertinimas. 2005. T. 29. P. 61-66.
41.
http://dpd.cdc.gov/dpdx/HTML/ImageLibrary/M-R/Oesophagostomiasis/body_Oesophagostomiasis_il2.htm. Prieiga per internetą 2012 11 17 42. http://excelsiorsentinel.com/ascaris.html. Prieiga per internetą 2012 11 18
36 2012 09 28
44. http://quizlet.com/7644137/egg-identification-flash-cards/. Prieiga per internetą 2012 09 28 45. http://uk.merial.com/producers/swine/woe/woe_04.asp. Prieiga per internetą 2012 10 12 46.
http://www2.vetagro-sup.fr/etu/copro/sommaire/diagnostic_par_especes/porcs/page_photo/p_trichuris_suis.htm. Prieiga per internetą 2012 12 14
