LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
Neringa Šermukšnienė
PUBLIKACIJŲ TURINIO APIE PSICHIKOS LIGŲ GYDYMĄ
TARPUKARIO LIETUVOJE TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Vientisųjų studijų programa ,,Farmacija“, valstybinis kodas 6011GX003 Studijų kryptis ,,Farmacija“
Darbo vadovė: Doc. Dr. Vilma Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanas Vardas, pavardė, parašas Data (metai, mėnuo, diena)
PUBLIKACIJŲ TURINIO APIE PSICHIKOS LIGŲ GYDYMĄ
TARPUKARIO LIETUVOJE TYRIMAS
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. Dr. Vilma Gudienė Data (metai, mėnuo, diena)
Recenzentas Darbą atliko
Vardas, pavardė, parašas Magistrantė
Neringa Šermukšnienė Data (metai, mėnuo, diena) Data (metai, mėnuo, diena)
TURINYS
SANTRAUKA ... 4
SUMMARY ... 5
SĄVOKOS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 10
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 11
1.1. Psichikos ligų epidemiologija XX a. pirmoje pusėje ... 11
1.2. Psichikos ligų priežastys ir klasifikavimas ... 12
1.3. Psichoterapijos metodai ... 13
1.4. Medikamentinis psichikos ligų gydymas ... 20
1.5. Psichikos ligų gydymas vaistiniais augalais ... 23
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ... 25
2.1. Tyrimo organizavimas ... 25
2.2. Tyrimo objektas ... 25
2.3. Tyrimo metodai ... 26
2.4. Tyrimo eiga... 26
TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 27
3.1. Psichofarmakoterapija atspindėta profesinėje medicinos spauoje ... 27
3.2. Psichikos ligų gydymo metodai ... 31
3.3. Vaistiniai augalai ir homeopatiniai preparatai skirti psichikos ligų gydymui ... 34
3.4. Psichikos ligų gydymo metodų ir medikamentinės terapijos palyginimas Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje, XX a. pirmoje pusėje ... 38
IŠVADOS ... 42
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 43
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 44
SANTRAUKA
Publikacijų turinio apie psichikos ligų gydymą Tarpukario Lietuvoje tyrimas
N. Šermukšnienės baigiamasis darbas. Darbo vadovė doc. Dr. Vilma Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. Kaunas.
Tyrimo tikslas. Ištirti publikacijų turinį apie psichikos ligų gydymą Tarpukario Lietuvoje.
Metodika. Analizuotas medikamentinis gydymas ir taikyti metodai gydant psichikos ligas Tarpukario Lietuvoje, tyrinėjant profesinės spaudos žurnalus ,,Medicina" ir ,,Farmacijos žinios", bei kitus medicinos populiarinimui skirtus leidinius, taikant istorinį lyginamąjį analizės metodą. Tyrimas vykdytas 2021 metų sausio - balandžio mėnesiais.
Tyrimo rezultatai. Remiantis atliktu tyrimu, nustatyta, kad žurnale ,,Farmacijos žinios“ psichikos ligonių psichofarmakoterapija aptariama nebuvo. Žurnale ,,Medicina“ buvo dažnai spausdinami įvairūs straipsniai, kuriuose rašoma apie medikamentinį gydymą naudojant esamus barbitūratus, preparatus su bromu, chloralio hidratą, skopolaminą su morfinu ir kt.; taikytus medikamentinius ir fizinius gydymo metodus kaip hidroterapija, darbo terapija, insulino komos, metrazolio, maliarijos, elektros šoko terapijos; atliktus eksperimentus ieškant efektyvesnių vaistų psichikos ligų gydyme. Lietuvoje dažnai vartotos ir vaistažolės, homeopatiniai preparatai, kurie pasižymėjo raminančiu poveikiu.
Išvados. Remiantis tyrimo rezultatais, nustatyta, kad Lietuvos gydytojai - psichiatrai domėjosi užsienyje populiarumo sulaukusiais naujausiais vaistais ar metodais, todėl dauguma tokių psichofarmakoterapijos priemonių pritaikytos ir sėkmingai vartotos Lietuvoje, psichikos ligoniams gydyti.
SUMMARY
Research on the content of publications on the treatment of mental illness in interwar Lithuania.
N. Šermukšnienė's final thesis. Supervisor doc. Dr. Vilma Gudienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Department of Drug Technology and Social Pharmacy. - Kaunas.
Metodolofy. Applying the historical comparative analysis method, medication treatment and methods
applied in the treatment of mental illness in interwar Lithuania, were analysed and professional magazines "Medicina" and "Farmacijos žinios" as well as other publications aimed at popularizing medicine, researched. The study was conducted in January – April, 2021.
Research results. According to the research, it was established that psychopharmacotherapy of mental
patients was not discussed in the magazine "Pharmacijos žinios". Various articles have often been published in the journal "Medicina" about medical treatment with existing barbiturates, bromine preparations, chloral hydrate, scopolamine with morphine, etc .; applied medical and physical treatment methods such as hydrotherapy, occupational therapy, insulin coma, metragrass, malaria, electric shock therapy; performed experiments in search of more effective drugs in the treatment of mental illness. Herbs and homeopathic preparations, which had a calming effect, were also often used
in Lithuania.
Conclusions. Based on the results of the research, it was established that Lithuanian dermatologists
were interested in the latest drugs or methods that have gained popularity abroad, therefore most of these psycho pharmacotherapeutic measures have been applied and successfully used in Lithuania to treat mental patients.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju magistro darbo vadovei, doc. Dr. Vilmai Gudienei, už pagalbą ir patarimus rengiant baigiamąjį darbą.
SĄVOKOS
Depresija - psichikos sutrikimas, pasireiškiantis nuolatiniu liūdesiu, bloga nuotaika, interesų, energijos ir aktyvumo sumažėjimu;
Isterija – viena neurozės formų. Tai yra liguista reakcija į nemalonią situaciją, pasireiškianti pykčio protrūkiais, elgesio sutrikimais, haliucinacijomis, nerimu, nesugebėjimu susivaldyti ir panašiai.;
Neurozė – psichikos sutrikimų kompleksas kurį sukelia psichogeninės priežastys. Realybės suvokimas nesutrinka. Sergant neuroze, be jokios priežasties gali pasireikšti baimė ir nerimas, panikos priepuoliai.
Psichiatrija - medicinos mokslo šaka, kuri tiria psichikos sutrikimų etiologiją, patogenezę, epidemiologiją, psichopatologiją, diagnostiką ir gydymą;
Psichofarmakoterapija - psichikos sutrikimų gydymas psichotropiniais vaistais;
Psichozė – tai psichikos sutrikimas, pasireiškiantis ryškiai išreikštu sutrikusiu santykiu su realybe. Psichozė yra rimtų psichikos sutrikimų simptomas. Asmenys psichozės būsenoje
patiria haliucinacijas, kliedesius, sutrinka jų mąstymo nuoseklumas, padidėja nerimo lygis. Taip pat gali stipriai pasikeisti žmogaus vaizduotė ir pasireikšti baimės dėl neegzistuojančių grėsmių ar atsirasti keistų, su realybe prasilenkiančių įsitikinimų, kurie prieštarauja turintiems faktams ar gamtos
dėsniams.
Šizofrenija – tai lėtinis psichikos sutrikimas; sutrinka tikrovės suvokimas, mąstymo
nuoseklumas ir produktyvumas, ryškėja socialinis atsiribojimas. Asmenys, sergantys šiuo sutrikimu, patiria haliucinacijas ir kliedesius.
ĮVADAS
Efektyvus psichikos ligų gydymas be medikamentų dažniausiai yra neįmanomas, todėl farmacijos specialisto vaidmuo tampa vis svarbesnis psichofarmakoterapijos valdyme. Šiandien visuomenės vaistininkai dalyvauja komandiniame darbe su gydytojais ir pacientais, siekiant geresnių psichikos ligų gydymo rezultatų: konsultuojant pacientus apie tinkamą vaistų vartojimą, galimas sąveikas; dalyvaujant vaistų vartojimo monitoringe; sprendžiant su vaistais susijusias problemas. Be konsultacijos apie medikamentinį gydymą, pacientams dažnai reikalingi ir patarimai apie papildomas priemones, kurios padėtų palengvinti esamus simptomus. XX a. pirmojoje pusėje, psichikos ligoniai dažniausiai buvo gydomi ligoninėse, mokslas tyrinėjo šias ligas, o vaistų kūrėjai bandė sukurti efektyvius vaistus. Mokslinėse publikacijose aptarta psichikos ligų epidemiologija, požiūrio į psichikos ligonius kaita, nemedikamentinis gydymas, tačiau išsamių darbų apie psichikos ligų gydymą Lietuvoje
XX a. pradžioje yra mažai.
Terminą ,,psichiatrija“ oficialiai pirmą sykį paminėjo terapijos profesorius J.K. Reilas 1808 m., tuometiniame Halle universitete, Vokietijoje. Jis teigė, kad ši sritis turėtų būti laikoma kaip atskira mokslo šaka, ir žmones, kurie turi psichikos sutrikimų, turėtų gydyti tik tie specialistai - psichiatrai, kurie nuolat dirba su tokiais ligoniais, ir turi daugiausiai patirties gydant. J.K. Reilas pabrėžė psichoterapijos svarbą, buvo aktyvus humaniško gydymo šalininkas. Dauguma šio profesoriaus idėjų padėjo psichiatrijos mokslui vystytis toliau [1]. XIX a. požiūris į psichikos ligas pradėjo keistis iš esmės, nes vis garsiau kalbėta apie tai, kad psichikos liga yra sutrikimas, o tokius pacientus reikia gydyti jų nežalojant. Taip pat XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ,,beprotybė”, ,,beprotiškumas”, ,,pamišimas” imti vadinti psichozėmis; buvo išskirtos atskiros psichikos ligos (melancholija, šizofrenija), kurios vėliau buvo plačiai gydomos psichiatrinėse ligoninėse [2]. Lietuvoje psichiatrijos mokslas pradėjo vystytis XVIII a. –XIX a., kai ,,pamišėlių namuose“ pradėjo dirbti gydytojai. Situacija ypač pagerėjo XX a. pradžioje, atidarius ligoninę Naujojoje Vilnioje, kurioje personalui buvo sudarytos tinkamos sąlygos vykdyti darbą ir tyrimus; o po Pirmojo pasaulinio karo, psichiatrijos mokslas toliau vystėsi remiantis Vakarų pavyzdžiu ir patirtimi [4].
Maždaug iki XIII a. ligoniai su psichikos sutrikimais būdavo laikomi vienuolynų celėse, rūsiuose, kalėjimuose, daug kur ypač siaubingomis sąlygomis, surakinti grandinėmis, uždaryti į ankštas patalpas ir pan. [3]. Humaniškesnių psichiatrinių ligoninių idėją XIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pirmiausiai pradėjo skleisti psichiatras Filipas Pinelis, Prancūzijoje, kuris pasisakė už ,,išvadavimą nuo grandinių“, to pasekoje ligoniai tapę ramesni. Vėliau jo idėjos pasiekė Angliją, kur Johanas Konolis taip
pat teigė, kad ligoniams nebūtinas suvaržymas, todėl atsisakyta net tramdomųjų marškinių, tačiau norint palaikyti tvarką reikalingas didesnis personalas. Škotijos psichiatras Viliamas Tukas dar labiau išpildė Konolio idėjas – panaikino grotas nuo langų, užraktus, kai kuriais atvejais ligoniai galėdavo išeiti iš ligoninės. Taip palaipsniui pradėjo kurtis vis daugiau viešųjų psichiatrinių ligonių, prieglaudų skirtų ,,vargšams pamišėliams“, vėliau daugėjo ir privačių gydymo įstaigų [2,3,4]. Lietuvoje, pirmoji prieglauda ,,pamišėliams“ - ,,špitolė“ įsteigta vienuolių, Vilniuje, 1635 m., tačiau ten gydoma nebuvo. 1743 m. įsteigtoje ,,špitolėje“ ligoniais jau rūpinosi vienuoliai jų neskriausdami. 1903 m. atidaryta jau minėta psichiatrijos ligoninė Naujojoje Vilnioje; 1916 m. ligoninė Tauragėje ( iš pradžių ten ligoniai buvo menkai prižiūrimi, mirė nuo bado, dizenterijos); 1926 m. ligoninė iš Tauragės perkelta į Kalvariją (kurioje vis dar buvo naudojami tramdomieji marškiniai, ar ligoniai laikomi vienutėse) [4].
Vystantis psichiatrijos moklsui, palaipsniui buvo susintetinama vis naujų medikamentų skirtų psichinėms ligoms gydyti: XIX a. pradėti naudoti bromidai, chloralio hidratas, litis (bet dėl toksiškumo, jo buvo atsisakyta ); XX a. pradžioje barbitūratai, amfetaminas [5]. Taigi, psichiatrijos mokslas pasaulyje tapo labai reikšmingu, nes XX a. pradžioje įvykusi psichofarmakoterapijos revoliucija pradėjo keisti daugybės žmonių gyvenimą [1].
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: Ištirti publikacijų turinį apie psichikos ligų gydymą Tarpukario Lietuvoje. Uždaviniai:
1. Išanalizuoti žurnaluose "Medicina" ir "Farmacijos žinios" aprašomą psichofarmakoterapiją;
2. Išanalizuoti žurnale "Medicina" aptariamus medikamentinius ir nemedikamentinius psichikos ligų gydymo metodus;
3. Ištirti, kokie vaistiniai augalai ir homeopatiniai preparatai dažniausiai buvo rekomenduojami psichikos ligų gydymui medicinos žinių populiarinimo leidiniuose;
1. LITERATŪROS APŽVALGA
Vaistininkai yra vieni iš greičiausiai ir lengviausiai pasiekiamų sveikatos priežiūros specialistų prireikus skubios pagalbos, todėl vaistininko vaidmuo, dalyvaujant paciento psichofarmakoterapijoje, tampa vis aktualesnis. Kasdien į visuomenės vaistines ateina nemažai pacientų su receptuose išrašytais psichotropiniais vaistais, todėl prieš juos išduodant, yra reikalinga suteikti (arba pakartoti) visą reikalingą farmacinę informaciją susijusią su vaisto vartojimu, bei skatinti laikytis vaisto vartojimo nurodymų. Taip pat būtina patikrinti išrašytų medikamentų tinkamumą pacientui vertinant tokius aspektus kaip vaisto dozė, amžius, gretutinės ligos ir panašiai; o bendradarbiavimas su psichiatrais gali turėti labai teigiamą įtaką paciento sveikatai ir padėti pasiekti efektyviausių gydymo rezultatų. Kilus COVID-19 pandemijai, žmonių psichinė sveikata ypač pablogėjo dėl jaučiamo nuolatinio nerimo, baimės ir nežinomybės kas bus toliau; taip pat šiuo metu gydytojai tapo sunkiau pasiekiami, todėl ieškodami skubios pagalbos, pacientai pirmiausia kreipiasi į farmacijos specialistus.
1.1. Psichikos ligų epidemiologija XX a. pirmoje pusėje
Psichiatrijos mokslas ypač sparčiai pradėjo vystytis XX a. pradžioje, todėl įvairiose pasaulio šalyse labai išaugo pacientų skaičius [6]. Didžiojoje Birtanijoje ligonių su psichikos sutrikimais jau buvo apie 100 tūkst.; Jungtinėse Valstijose apie 150 tūkst.; Vokietijoje buvo įsteigta apie 400 viešųjų ir privačių gydymo įstaigų [6, 7]. Sparčiai augant pacientų skaičiui, gydymo įstaigos tapo ypač perpildytos, vėliau po Pirmojo pasaulinio karo ir ekonominio nuosmukio ligoninės neteko reikiamo finansavimo, todėl šiose įstaigose labai pablogėjo gyvenimo sąlygos, su pacientais buvo elgiamasi netinkamai, dauguma jų mirė iš bado [8].
Lietuvoje, dėl netinkamos apskaitos tikrąjį psichikos ligonių skaičių įvertinti ganėtinai sunku, nes į ligonines patekdavo tik tie kurių ligos forma yra ganėtinai sunki, arba reikalinga speciali priežiūra, o visi kiti buvo gydomi namuose; taip pat surinkti duomenys buvo gana netikslūs. Galima rasti informacijos, kad 1922 m. Lietuvoje galėjo būti apie 6000 psichinių ligonių, iš kurių tik apie 2000 galėjo būti reikalinga pagalba stacionaruose [30].
1.2. Psichikos ligų priežastys ir klasifikavimas
Pasak Juozo Blažio (psichiatras, neuropatologas), ypač daug įtakos psichinių ligų vystymuisi turėjo ,,dabartinė kultūra“ (to pasekoje kilę karai, krizės,); galimas psichinių ligų paveldėjimas; klimato veiksniai (gyvenimas tropikuose arba atšiauriose vietose); luomas ir profesija (ypač ,,juodadarbių“); alkoholizmas (dažniau tarp skurdžiau gyvenančių); amžiaus įtaka; šeimyninė padėtis [42].
Psichiatras Emilis Krėpelinas pirmasis suklasifikavo ir paskelbė išsamią psichologinių sutrikimų sistemą, kurios centre buvo simptomų modeliai, aiškinantys apie pagrindinę fiziologinę priežastį. Jis išskyrė tokius psichikos sutrikimus, kaip: maniakinė ar depresinė psichozė, isterija, paranoja; atsiradusius po galvos smegenų traumų, sergant sifiliu ar epilepsija, po intoksikacijos ar infekcijos [3,9]. Toliau pateikiama išsami Krėpelino psichinių sutrikimų klasifikacija, kuri buvo plačiai naudojama XX a. pirmoje pusėje:
• Psichikos sutrikimai dėl smegenų pažeidimo (traumų pasekmė, smegenų sutrenkimas); • Psichikos sutrikimai dėl smegenų sujaudinimo;
• Apsinuodijimai (ūmūs, lėtiniai); • Infekcinės psichozės;
• Sifilinė psichozė; • Neurosifilis;
• Senilinė ir presenilinė psichozės;
• Tireogeninis psichikos sutrikimas (dėl hipertiroidizmo); • Endogeniniai sutrikimai (šizofrenija, parafrenija); • Epilepsinis pamišimas;
• Maniakinė depresija su psichoze;
• Psichogeniniai sutrikimai (nervinis išsekimas, kliedėjimai, psichozės); • Isterija;
• Paranoja;
• Įgimtos liguistos būklės (nervingumas, fobijos, impulsyvumas, lytinės psichopatijos); • Psichopatinės asmenybės (asmenybės sutrikimas)
1.3. Psichoterapijos metodai
XX a. pirmoje pusėje buvo naudojami metodai, tokios kaip: elektrokonvulsinė terapija (arba elektrošoko terapija), insulino komos, gilaus miego, metrazolio, maliarijos terapijos, hidroterapija bei lobotomija. Kartu buvo vartojami ir vaistai, kurie dar nebuvo tinkamai ištirti, o visas psichoterapijos kompleksas buvo taikomas ligoniams neretai eksperimentiniu būdu [41].
Hidroterapija. XX a. pradžioje manyta, kad ši terapija yra labai veiksminga gydant psichikos ligas, buvo teigiama, kad įvairios temperatūros vanduo gali sukelti įvairias reakcijas organizme, todėl hidroterapija plačiai taikyta psichiatrijos ligoninėse. Pacientams, kurie pvz. pasireiškia nemiga, yra linkę į savižudybę, ar patyrę sujaudinimą – taikomos šiltos vonios. Tokia procedūra truko keletą valandų. Pacientas patalpinamas į vonią ramioje, tamsioje, tylioje aplinkoje, kurioje galima atsipalaiduoti. Vandens temperatūra svyruoja nuo 33°C iki 36°C (vanduo negali būti per karštas, kad pacientai nenusidegintų vandeniu procedūros metu). Šalto vandens procedūros dažniausiai buvo naudojamos pacientams, kurie serga maniakine depresija su psichozėmis, esant hyperaktyvumui. Šalto vandens temperatūra 8°C - 21°C [41].
1 pav. Hidroterapija su prižiūrėtoju. XX a. pirma pusė, Londonas. https://www.lib.uwo.ca/ Gilaus miego terapija. 1920 metais Jakobas Klėsi Šveicarijoje pristatė gilaus miego terapiją, ir nustatė jos efektyvumą gydant pacientus sergančius šizofrenija - panaudojant ,,Somnifen” (dietil ir dipropenyl-barbitūrinių rūgščių su dietilaminu mišinį). Metodas sudarytas iš kelių etapų: pirmiausiai
buvo suleidžiama morfino su skopolaminu į veną ar poodį, vėliau duodamas ,,Somnifenas“ 6-7 dienas [14]. Nors metodas buvo tapęs gana populiarus 3 dešimtmetyje, vis dėlto buvo vertinamas gana prieštaringai dėl dažnai negauto teigiamo gydymo rezultato, vėliau pripažinto pavojaus pacientų sveikatai, bei neretai pasitaikančių mirties atvejų [14,15]. Vaistas ,,Somnifen” kurį laiką buvo giriamas dėl savo migdomųjų ir raminančių savybių, tačiau vis garsiau imta kalbėti, kad reikalinga sukurti kitus, saugesnius ir veiksmingesnius migdomuosius vaistus [15].
2 pav. ,,Somnifenas”. Privati Jean-Guy Lanteigne kolekcija. https://bouteillesduquebec.ca/ Insulino komos terapija. Insulino komos terapija pradėta taikyti 1927 m. šizofrenija sergantiems pacientams, nes buvo manoma, kad dideli insulino kiekio svyravimai turi įtakos smegenų funkcijai. Terapija buvo atliekama suleidžiant insulino injekciją, kurios pasekoje sumažėja cukraus kiekis kraujyje ir galiausiai smegenys praranda sąmonę [16]. Prasidedant hipoglikeminei komai, atsiranda tokie simptomai kaip silpnumas, stiprus alkis, prakaitavimas, mieguistumas, galimas kūno temperatūros sumažėjimas. Galiausiai pacientas praranda sąmonę ir panirsta į komą. Tokia terapija trukdavo nuo vienos iki keturių valandų. Neretai pasitaikydavo traukulių, spazmų atvejų kas turėdavo įtakos paciento pabudimui iš komos. Pažadinimas iš komos vyko keliais būdais: jei pacientas sąmoningas, jam duodama gerti vandens su gliukoze; jei pacientas nesąmoningas, galimas maitinimas zondu, jei reikia greito poveikio, suleidžiama gliukozės injekcija. Pacientui prabudus, duodamas maistas, kuriame gausu angliavandenių [16,18]. Vis dėlto mirties rizika dėl užsitęsusios insulino komos siekė apie 10 proc. todėl buvo manoma, kad yra pakankamai pavojinga [17].
Remiantis 1939 metais Johano R. Rosso ir Benjamino Malzbergo Amerikoje atliktu tyrimu, kai 1757 ligoniai buvo gydomi insulino komos terapija, iš jų 11% pacientų pasveiko greitai, 26,5% pacientų
būklė labai pagerėjo, 26% ligonių dar reikėjo papildomo gydymo, todėl tuo metu buvo teigiama, kad toks gydymas galėjo būti pakankamai efektyvus kai kuriems pacientams [19]. Kiek vėliau, kaip alternatyva insulino komos terapijai buvo pritaikyta elektros šoko terapija, manant, kad ji yra saugesnė [17].
3 pav. Pažadinimas iš ,,Insulino komos” maitinant per zondą. 1930 m. https://en.wikipedia.org/ Metrazolio terapija. 1935 m. Ladislas Meduna pristatė šoko terapiją, cheminiu būdu sukeliant traukulius. Buvo manoma, kad tai veiksminga procedūra gydant šizofreniją. Gulinčiam ligoniui, į veną buvo greitai suleidžiama nuo 3 iki 5 ml, 10% metrazolio – pentilenetetrazolio (kituose šaltiniuose gali būti kardiazolio pavadinimu) tirpalo (moterims užtekdavo mažesnio kiekio). Po kelių sekundžių pacientas imdavo kosėti, tapdavo neramus, sumišęs, išsigandęs, netekdavo sąmonės, galiausiai jį ištikdavo traukuliai. Priepuolis užtrukdavo maždaug iki 80 sekundžių, vėliau pacientas kelių minučių bėgyje, užmigdavo. Tokio tipo terapija buvo atliekama kelis kartus per savaitę, iš viso nuo 4 iki 15 savaičių, o gydymo kursas nuo 12 iki 30 priepuolių sukėlimo seansų. Tačiau ši terapija turėjo didelių trūkumų, tokių kaip: atsiradusi tolerancija metrazoliui, dėl to dažnai reikėdavo padidinti dozę; nevaldomi traukuliai, kuriems nėra priešnuodžio; atsiradusios komplikacijos terapijos metu (plaučių uždegimas, plaučių embolija); pacientų susižalojimas priepuolio metu, lūžiai; pacientų baimė pačiai terapijai, todėl nuo 1940 m. ši terapija palaipsniui nustota taikyti psichikos ligų gydymo praktikoje [18, 19].
4 pav. Metrazolio ampulių pakuotė. https://mhc.andornot.com/
Elektrokonvulsinė terapija. Šis metodas susilaukė susidomėjimo todėl, kad XX a. pradžioje nebuvo pakankamai priemonių gydyti psichikos sutrikimams. Pirmasis tokios terapijos bandymas atliktas Italijoje 1939 m. šizofrenijos pacientui: elektrodai uždedami ant galvos, naudojama ~110V srovė ~0,2 sekundės, taip sukeliant traukulius. Maždaug po dešimties procedūrų, buvo stebimas paciento būklės pagerėjimas [39]. Palaipsniui, Antrojo Pasaulinio karo metu ir po jo šis metodas tapo labai populiarus Europoje ir JAV, nes pasirodė gana veiksmingas gydant psichikos ligas (įskaitant sunkią depresiją); pasižymėjo efektyvesniu, saugesniu poveikiu gydant psichikos sutrikimus nei prieš tai aptartos insulino komos ir metrazolio terapijos; pacientas patiria mažiau nemalonių poveikių; po gydymo reikia mažiau priežiūros; taip pat kartu su amnezija sumažėja atsirandanti baimė gydymui [21,22,39]. Šis metodas buvo ir yra prieštaringai vertinamas visuomenėje, tačiau yra vartojamas iki šiol kai kuriais atvejais, kai yra tokios būklės, kaip vaistams atspari depresija, sunkūs bipolinio sutrikimo ir šizofrenijos atvejai, nes yra pastebimas teigiamas terapijos poveikis pacientams. Elektros šoko terapija yra atliekama tik gavus paciento sutikimą [10,11].
5 pav. Pacientas, kuriam atliekama elektros šoko terapija. https://www.kerouac.com/
6 pav. Prietaisas, sukeliantis elektros šoką. „Edison and Swan Electric Light Company Limited“, apie 1940-1945 m. http://www.show.me.uk/
Maliarijos terapija. Psichiatrinėse ligoninėse buvo plačiai paplitusi sunki neurosifilio būklė - ,,bepročių“ paralyžius, kuris dažniausiai būdavo mirtinas dėl nervų sistemos degeneracijos. Kartu būdingi traukuliai, kalbos sutrikimai; galėjo atsirasti psichiniai sutrikimai: manija, depresija, paranoja, smurtinis elgesys, kliedesiai, amnezijos, dezorientacija, apatija. 1919 m. atlikus pirmuosius bandymus su 9 pacientais, užkrėtus juos maliarija ir sukėlus jiems ,,karštį“, buvo pastebėta, kad toks metodas duoda teigiamų rezultatų – 3 pacientai pasveiko, 3 pastebimas pagerėjimas, 2 pokyčių nepastebėta, 1 nuo sukeltos maliarijos mirė. Žinios apie pastebėtą tokios terapijos veiksmingumą greitai paplito po pasaulį, buvo teigiama, kad nemažai daliai pacientų toks gydymas galėjo būti visiškai arba iš dalies veiksmingas. Vis dėlto, tokia terapija buvo pavojinga tuo, kad nemažai pacientų po gydymo mirė.
Už mariarios terapijos atradimą, jos autorius Julijus Vagneris-Jauregas (psichiatras), 1927 m. apdovanotas Nobelio premija. Šią terapiją buvo bandoma taikyti ir kitoms psichikos ligoms
gydyti, tokioms kaip šizofrenija, maniakinė depresija, maniakinė psichozė, laikantis tokios nuomonės, kad visos priemonės yra pateisinamos, norint atrasti geriausią būdą gydant ,,beviltiškas ligas” [38].
7 pav. Pacientui suleidžiama injekcija su maliarijos sukėlėju. https://science.sciencemag.org/ Lobotomija. Kai elektrokonvulsinė terapija gydyme buvo neveiksminga, buvo taikomas kraštutinis gydymo būdas atliekant chirurginę intervenciją į smegenis. Šis metodas pirmą kartą išbandytas 1939 m. ir pasaulyje plačiai vartotas iki XX a. vidurio, nes manyta, kad tai padeda gydant nekontroliuojamus, labai emocingus, linkusius į smurtą pacientus; taip pat metodas buvo nebrangus dėl to pacientams galėjo tapti lengviau prieinamas; nesudėtingai atliekamas; pakankamai trumpos laiko trukmės (užtrukdavo apie 10 minučių). Lobotomijos pacientui pirmiausia buvo sukeliama koma, tada neurochirurgas su specialiu įrankiu durdavo į akiduobę nutraukdamas nervus, jungiančius priekines smegenų skiltis (atsakingas už emocijas) su vidinių smegenų skiltimis. Tokia gydymo praktika buvo dažnai vartojama gydant sunkius psichikos ligonius. Nors lobotomija teikė šiek tiek naudos kai kuriems pacientams, tačiau jos buvo gana greit atsisakyta, todėl, kad po tokio barbariško gydymo nemažai pacientų tapdavo nenormaliai ramūs, letagiški, apatiški, neįgalūs; išliko nemažas mirtingumo rodiklis, pacientai procedūros bijojo ir apskritai tai buvo pradėta laikyti pačiu žiauriausiu ir liūdniausiu gydymo metodu, kada nors vartotu psichikos ligų gydyme. Be to, po 1950 m. buvo išrasti antipsichoziniai vaistai, kurie sukėlė revoliuciją psichikos ligų gydyme, todėl daugumos aukščiau išvardintų terapijų buvo visiškai atsisakyta [37].
8 pav. Lobotomijos procedūra. https://nihrecord.nih.gov/
9 pav. Pacientas prieš ir po lobotomijos. Buvo manoma, kad tai gali būti naudingas metodas gydant kai kurias psichikos ligas. 1942 m. https://www.dailytelegraph.com.au/
1.4. Medikamentinis psichikos ligų gydymas
Preparatai su bromu. Tai seniausia sedatyviškai veikiančių preparatų grupė, ypač plačiai vartota XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje; pasižyminti prieštraukulinėmis ir raminamosiomis savybėmis. Vienas iš dažniau vartotų vaistų buvo kalio bromido druska (pvz. ,,Sedoneural“, ,,Nervine” ) [23, 24]. Vis dėlto, bromidai pasižymėjo dideliais trūkumais, tokiais kaip bromizmo (kumuliacijos) reiškiniais, nes vienas gramas visiškai pasišalina iš organizmo maždaug per dvi savaites, todėl vartojamą preparatą buvo galima lengvai perdozuoti. Taip pat, XX a. pradžioje atsirado ir naujesnių bei efektyvesnių preparatų psichikos ligoms gydyti [12].
10 pav. Preparatas su bromo druskomis ,,Nervine” JAV. https://americanhistory.si.edu/ Chloralio hidratas. Šį vaistą galima vadinti pirmuoju migdomuoju; nuo XIX vidurio a. iki XX a. pradžios vartotas trumpalaikiam nemigos gydymui, bei kaip raminantis preparatas prieš nesudėtingas medicinines arba odontologines procedūras [25]. Pasižymėjo nemaloniu skoniu ir skrandį dirginančiu poveikiu, todėl dažniausiai vartotas gydomųjų klizmų pavidalu [23].
Barbitūratai. Plačiausiai vartojami vaistai psichinėms ligoms gydyti XX a. pradžioje ir vėliau buvo barbitūratai. Susintetinus pirmąją - dietil-barbitūrinę rūgštį, o vėliau ir kitus 2500 junginius, iš kurių apie 50 buvo pradėti naudoti medicinoje, dažniausiai kaip raminamieji ar migdomieji preparatai, tarpukario laikotarpyje psichiatrinių ir neurologinių ligų gydymas ir požiūris į jas pradėjo keistis iš esmės. Ypatingai reikšmingų rezultatų buvo pasiekta gydant pacientus, sergančius sunkiomis neurozėmis, psichozėmis, patiriančius sunkius emocinius sutrikimus. Taip pat pastebėta, kad barbitūratai naudingi gydant nemigos epizodus, epilepsijos priepuolius, bei anestezijos metu atliekant nedideles chirurgines procedūras ar operacijas [14].
Žemiau pateikiami dažniausiai vartoti barbitūratų preparatai XX a. pirmoje pusėje, jų rekomenduojamos paros dozės (1 lentelė) ir pagrindinės indikacijos (2 lentelė).
• ,,Veronal“ arba ,,Medinal“ (dietilbarbitūrinė rūgštis) - pasižymėjo migdomosiomis, raminamosiomis ir prieštraukulinėmis savybėmis. Buvo pastebėtas teigiamas poveikis norint nuraminti ligonius sergančius manija; veiksmingas gydant melancholikus ir kitus pacientus, sergančius nemiga [14,23].
11 pav. Preparatas ,,Veronal”. https://upload.wikimedia.org/
• ,,Luminal“ (fenobarbitalis) - pasižymėjo ilgesne poveikio trukme nei ,,Veronal”, todėl imtas vadinti ,,barbitūratų karaliumi”. Vaistas plačiai naudotas tiek ligoninėse, tiek ambulatoriškai kaip raminamoji priemonė. Vėliau fenobarbitalis buvo pritaikytas ir epilepsijos gydymui, dėl stipraus prieštraukulinio poveikio [14, 23, 26].
• Kiti dažniau vartoti barbitūratai pasižymėjo trumpesne veikimo trukme ir iš pradžių buvo vartoti nemigos gydymui: ,,Amytal” (amobarbitalis) – vėliau amitalio natrio druska (dar vadintas ,,tiesos serumu“) ir preparatas ,,Nembutal” (pentobarbitalis) pritaikyti kaip intraveniniai preparatai anestezijai; ,,Seconal” (sekobarbitalis) - pasižymėjo panašiu farmakologiniu poveikiu kaip ,,Neonal“ (butobarbitalis); ,,Neonal“ (butobarbitalis) – pasižymėjo tris kartus stipresniu poveikiu nei barbitalis, taip pat kitą dieną po pavartojimo pacientai žymiai rečiau jausdavo mieguistumą; ,,Penthotal“ (tiopentalis) – imtas plačiai naudoti anestezijoje dėl greitos veikimo pradžios bei trumpos poveikio trukmės [14,23,26, 28].
Barbitūratai plačiausiai vartoti 1930-1940 metais. Kaip minėta anksčiau, tai buvo tokie preparatai kaip pvz. fenobarbitalis, amobarbitalis, pentobarbitalis ir tiopentalis, tačiau šie preparatai pasižymėjo tokiais trūkumais kaip priklausomybė ir mirtis dėl perdozavimo [14].
1 lentelė. Rekomenduojamos barbutūratų dozės iki atsirandant benzodiazepinams. (Sudaryta MBD autorės, remiantis [14] šaltiniu.
Vaistas Vienkartinė dozė Didžiausia vienkartinė dozė Didžiausia paros dozė Chloralio hidratas 500mg 1000mg 1000mg ,,Luminal” 50-100mg 200mg 200mg ,,Amytal” 50-100mg 200mg 200mg ,,Neonal” 100mg 200mg 200mg ,,Nembutal” 100mg 200mg 200mg ,,Pentothal” 250mg 500-1000mg -
2 lentelė. Dažniausiai vartoti barbitūratai prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Indikacijos ir klasifikacija. Sudaryta MBD autorės, remiantis [14] šaltiniu.
Veikimo trukmė Pavadinimas Poveikis
Ilgo veikimo ,,Luminal” Veikia raminančiai
Vidutinė veikimo trukmė
,,Amytal” Veikia migdančiai
Trumpa veikimo trukmė
,,Nembutal” Veikia migdančiai, prieštraukulinis poveikis
,,Seconal” Veikia migdančiai
Amfetaminas. Vadintas antidepresantų pirmtaku, Amerikoje buvo parduodamas ,,Benzedrino“ pavadinimu kaip inhaliacinis vaistas, vėliau tablečių forma. Jis buvo skiriamas esant tokioms indikacijoms, kaip bronchų astma, šienligė, sloga [23]. Neilgai trukus, buvo įrodyta ir preparato savybė nutraukti vaistų sukeltą anesteziją, miegą, bei sukelti sujaudinimą, todėl greitai buvo pritaikytas gydyti narkolepsijai, ir kitiems psichikos sutrikimams, pvz. lengvos formos depresijai, ar vėliau vaikų hyperaktyvumui [28]. Vis dėlto, dėl pastebėto šalutinio poveikio tokio, kaip euforija, padidėjęs darbingumas, prepatatas imtas vartoti masiškai ir dažnai ne pagal indikacijas, tuo labiau, kad buvo parduodamas be recepto, todėl vaisto vartotojams vystėsi priklausomybė amfetaminui [23,29]. Nepaisant to, kad preparatas vėliau tapo receptiniu, amfetamino vartojimo lygis vis tiek augo, ir tai tapo labai aktualia problema XX a. antroje pusėje [13].
Taigi, XX a. pirmoje pusėje gydant psichikos ligas buvo taikomos ne tik įvairios terapijos siekiant pagerinti ligonių būklę, bet ir plačiai vartojami ir įvairūs medikamentai, iš kurių tuo metu inovatyviausi buvo barbitūratai. Gydant ligonius, svarbią reikšmę turėjo ir vaistiniai augalai bei homeopatijos priemonės.
1.5. Psichikos ligų gydymas vaistiniais augalais
XX amžiaus pradžioje požiūris į psichikos ligas išliko sudėtingas. Kai kurie susirgimai buvo suprantami, nes jų priežastys buvo aiškios, pavyzdžiui, psichogeninių psichozių vystymasis. Tačiau liko daugybė kitų psichinių ligų, kai ypač lengvesnės jų formos iš viso nebuvo laikomos ligomis, o dažnu atveju galvojama, kad jei simptomai panašūs į tam tikrą ligą, - vadinasi tai bus ta pati liga. Teisingo požiūrio formavimuisi taip pat trukdė ir įvairios religinės legendos, kulto elementai, tikėjimas stebuklais, manymas, kad tai yra ,,Dievo siųsta bausmė“ ir panašiai. Žmonių požiūris į psichikos ligas ypatingai komplikuotas, nes buvo sunku suvokti, kodėl staiga, be realios priežasties, žmogaus protas ir sąmonė gali pakisti, nors žmogus atrodo taip pat. Taip pat žmonės manydavo, kad kai kuriais atvejais pasireiškiantys psichikos ligų simptomai yra sunkiai įveikiamas įprotis. Atskirai yra minimas alkoholizmas, kuris laikomas kaip žalingas įprotis. Vis dėlto, vartoti vaistiniai augalai buvo efektyvūs, o kai kurios vartotos vaistažolės yra vartojamos iki šių dienų.
Buvo manoma, kad yra naudingas ,,vidurių išvalymo“ metodas naudojant šaltekšnį (Frangula alnus Mill.). Gydant išgąstį, naudotas šalavijas (Salvia officinalis L.); vartoti tokie augalai, kurie gerina apetitą - pupalaiškis (Menyanthes trifoliata L.) kaupiantys vitaminus (erškėtrožė (Rosa cinnamomea L.), našlaitė (Viola tricolor L.)). Sedacijai ir kartu skausmo malšinimui nedidelėmis dozėmis skiriamas barkūnas (Melilotus officinalis L.), raminimui kietis (Arthemisia vulgaris L.), ramunėlė (Matricaria chamomilla L.), pakalnutė (Convallaria majalis L.); miego gerinimui iš dalies tiko ir gudobelė (Crataegus oxyacantha L.); skausmo malšinimui – šilagėlė (Pulsatilla pratensis Mill.) [30]. Vienas plačiausiai vartotų augalų – valerijonas (Valeriana officinalis L.), kuris stiprino įvairių sedacinių medžiagų veikimą; bei kanapių (Cannabis) preparatai, pasižymintys taip pat raminančiu poveikiu [20,30]. Buvo naudotos ir nuodingos vaistažolės, tokios kaip čebatėlis (Aconitum napellus L.) - neuralgijai, migrenai, dantų skausmui; durnaropė (Datura stramonium L.) - psichikos ligų, alkoholizmo gydymui; ugniažolė (Chelidonium majus L.) vartota kaip sedatyvinė ir skausmą mažinanti priemonė [30].
Lietuvoje, psichikos ligos dažniausiai gydomos buvo pasinaudojant liaudies medicinos išmintimi. Dažniausiai gydomos ligos arba simptomai buvo tokie kaip: išgąstis, kliedėjimas,
lunatikavimas, beprotystė. Vis dėlto tokie reiškiniai dažniausiai vadinti vienu terminu - ,,nuo nervų“. Dažniausiai nervų ligoms buvo skiriama valerijonų šaknų arbata, nuoviras, antpilas. Išgąsčiui gydyti – silpni durnaropių, drignių nuovirai; barkūnų lapų, bijūno šaknų, šalpusnio, jonažolės arbatos. Esant nemigos sutrikimams buvo duodama suvalgyti aguonų sėklų, gerti džiovintų aguonų galvučių arbatos, smiltyninio šlamučio nuoviro. Prie ,,nervų suirimo“ – buvo rekomenduojama jonažolių arbata [31].
Taigi, gydant psichikos ligas, buvo skiriami cheminiai vaistiniai preparatai, taikomi įvairūs psichoterapijos metodai bei vartojami įvairūs vaistingieji augalai, tačiau toks gydymas pacientams dažniausiai būdavo neefektyvus , kartais kenskmingas sveikatai.
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
2.1. Tyrimo organizavimas
Prieš pradedant tyrimą, buvo atliekama su magistro baigiamojo darbo tema susijusių mokslinių straipsnių paieška ir jų turinio analizė. Mokslinių straipsnių paieška atlikta Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto (LSMU) bibliotekos prenumeruojamose duomenų bazėse, taip pat PubMed, Google Scholar ir kituose tinklapiuose. Atlikus straipsnių paiešką ir analizę, kitas etapas - tyrimo šaltinių paieška ir jų sisteminimas. Susipažinus su moksline literatūra ir šaltiniais buvo suformuluotas galutinis tyrimo tikslas, uždaviniai, numatyta darbo eiga. LSMU bioetikos centras įvertino pateiktą prašymą ir leido atlikti tyrimą pasirinkta tema.
2.2. Tyrimo objektas
Numatyti trys tyrimo šaltiniai: 1) profesinė medicinos ir farmacijos spauda; 2) medicinos žinių populiarinimo žurnalai visuomenei; 3) pacientų ligų istorijos. Dėl kilusios COVID-19 pandemijos, archyvai buvo uždaryti, todėl ligų istorijų tyrimo buvo atsisakyta.
Pirmajai tyrinėjamų šaltinių grupei priskirti žurnalai Medicina ir Farmacijos žinios. Žurnalą Medicina 1920-1940 m. leido Kauno medicinos draugija. Jis buvo skirtas medicinos teorijos ir praktikos reikalams. Farmacijos žinias 1923-1940 m. leido Lietuvos vaistininkų draugija ir Lietuvos farmaceutų sąjunga. Šis žurnalas buvo skirtas farmacijos reikalams aptarti. Antrajai šaltinių grupei atrinkti keli šaltiniai skirti medicinos žinių populiarinimui tai: J. Birzino knyga ,,Gydantieji augalai“, 1939 m.; V. Dzinzelietas ,, Kai kurios žmonių ligos ir kaip jas gydyti, arba Daktariška knyga“, 1927 m.; Bekermanas ,,Parankiausioji homeopatijos knyga gydymui žmonių ir gyvuolių“, 1912 m.; J. Blažys ,, Įvadas į psichiatriją“, 1935 m.; J. Žiemgulys ,,Žmonių gydymas namuose“,1933 m.
2.3. Tyrimo metodai
Atliekant tyrimą taikyti teoriniai tyrimo metodai, pagrindinis iš jų istorinis metodas. Taikant šį metodą buvo tiriama medicinos žinių gydant psichikos ligas pasiekimų sklaida. Istorinis lyginamasis tyrimo metodas buvo taikytas identifikuojant ir analizuojant gyventojų psichikos sveikatos problemas, gydymo metodus ir farmakoterapiją. Antrinių duomenų analizės metodas taikytas tyrimo hipotezėms patikrinti ir palyginti gautus duomenis su kitų šalių tyrėjų analogiškais tyrimais
2.4. Tyrimo eiga
Medicinos ir Farmacijos žinių žurnalai buvo peržiūrėti ir atrinktos publikacijos, kuriose kalbama apie psichikos ligas bei jų gydymą buvo įregistruotos excel lentelėje, nurodant straipsnio autorių, publikacijos pavadinimą, šaltinį ir komentaruose raktiniais žodžiai perteikiama teksto esmė. Žurnalai prieinami bendrosios informacijos apie virtualios kultūros paveldą sistemoje – www.epaveldas.lt . Publikacijos buvo sugrupuotos pagal tematiką ir palyginta, kokias gydymo temas dažniausiai aptartavo autoriai straipsniuose, nustatyta kaip keitėsi požiūris į psichikos ligų terapiją skirtingais dešimtmečiais. Sisteminant šaltinius pasitelktas kompiuterizuotas procesų modeliavimas. Nustatyti psichikos ligonių farmakoterapiją pokyčiui buvo lyginami, interpretuojami ir vertinamos kitimo tendencijos.
Tyrimui atlikti buvo gautas LSMU Bioetikos centro pritarimas (priedas Nr.1). Tyrimas vykdytas 2021 metų sausio - balandžio mėnesiais.
TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
Lietuvoje, XX a. pradžioje, sąlygos psichiatrinėse ligoninėse buvo blogos: ligoniai dažniausiai buvo izoliuojami vienutėse, dažnu atveju naudojant tramdomuosius marškinius ir panašias priemones, prižiūrėtojai neretai smurtaudavo. Pacientai dažnai mirdavo nuo bado ar nuo dizenterijos ir kitų infekcinių ligų. Po Pirmojo pasaulinio karo, nepriklausomos Lietuvos psichiatrai pradėjo sekti Vakarų pavyzdžiu ir patirtimi. Palaipsniui situacija šiose gydymo įstaigose ir požiūris į ligonius bei gydymo principai pradėjo keistis iš esmės. Norint įvertinti, kaip dažnai profesinėje spaudoje buvo aptariama psichiatrijos tema, kokios farmakoterapijos naujovės buvo įdiegtos, ar buvo atliekami mokslo tyrimai mūsų šalyje atliktas profesinės medicinos spaudos turinio tyrimas. Išsamiai analizei pasirinkti du tarpukario Lietuvos žurnalai, ,,Medicina” (1920-1940) ir ,,Farmacijos žinios”(1923-1940).
3.1. Psichofarmakoterapija atspindėta profesinėje medicinos spauoje
Lietuvoje, Tarpukario pradžioje, pirmuosius straipsnius žurnale ,,Medicina“ psichofarmakoterapijos tema pradėjo rašyti psichiatras J. Blažys. Jis aprašo kai kuriuos psichozių atvejus po dizenterijos. Dizenterija (kolitas), po Pirmojo pasaulinio karo psichiatrinėse ligoninėse buvo plačiai paplitusi liga, kuria ligoniai lengvai užsikrėsdavo esant ypač prastai higienos būklei patalpose. Pagal pateikiamus duomenis, dizenterijos sukeltų psichozių atvejų Lietuvoje pasitaikė dar iki 1921 m. Ligoniai buvo gydomi bromo preparatais; labai neramiems pacientams buvo suleidžiama skopolamino su morfinu injekcija – tikėtina, kad tokia vaistinių medžiagų kombinacija padėdavo greitai apsvaiginti, bei nuraminti ligonį. Ligoniams pasveikus, rekomenduojama vengti streso ir daug ilsėtis [25]. Tačiau, 1922 metais, pasirodžiusioje J. Blažio ,,Psichiatrinės ligoninės 1921 m. ataskaitoje“ autorius teigia, kad ,,mes nepalaikome chemikalijų svarbiausiu įrankiu psichikos ligų traktavime“, nors ligoninėje buvo vartojami tokie vaistai kaip chloralio hidratas, preparatai su bromu, o ypač neramiems ligoniams skiriamos skopolamino ir morfino poodinės injekcijos [39].
1926 metais žurnale pirmą kartą išspausdinta publikacija apie du naujesnius barbitūratų preparatus. Pirmasis yra ,,Phonodorm“, jis įvardijamas kaip naujasis migdomasis, kuris savo sudėtimi artimas barbitūratui ,,Luminal“, tačiau pasižymi žymiai mažesniu toksiškumu net panaudojus didesnę dozę. Teigiama, kad atlikti tyrimai parodė, kad preparatas iš pradžių ramina, vėliau migdo (vidutinė miego trukmė 8 valandos), ryte pacientai būna žvalūs, nejaučia mieguistumo [45]. Kitas barbitūratų preparatas yra ,,Medinal” , kuris gali būti skiriamas esant simptominei psichozei, pneumonijai su kliedėjimu, meningitui [46]. ,,Nirvanol“ - pasižymi panašiu farmakologiniu poveikiu kaip fenobarbitalis;
gydant psichikos ligas akcentuojamas sedatyvinis vaisto poveikiu, tačiau teigiama, kad jis vartojamas retai dėl dažnai pasireiškiančio šalutinio poveikio, tačiau nenurodoma, kokio [47]. Pagal tai, kad ,,Medicinoje“ jau nuo 1926 m. buvo aprašomi barbitūratų preparatai, galima manyti, kad tuo metu Lietuvoje galėjo būti pradėta taikyti ir ,,Gilaus miego“ terapija. Tokios terapijos galima nauda dalinasi J. Blažys, aprašydamas šį, užsienio šalyse labai populiarų metodą (pasaulyje pirmą kartą pristatytą 1920 m. naudojant barbitūratą ,,Somnifen“) gydant psichozes. Buvo gydyti šizofrenikai ir ciklofrenikai, jiems duoti barbitūratų preparatai ,,Luminal“, ,,Amytal“ arba abu kartu. Teigiama, kad ,,Amytal“ nesukėlė nepageidaujamų reiškinių, nepakenkė inkstams. Gilaus miego terapija nepertraukiamai trukdavo iki 20 valandų (pabudę ligoniai valgydavo, buvo atliekamas žarnyno valymas), o visas gydymo ciklas truko nuo 7 iki 10 dienų. Buvo teigiama, kad metodas 80% ligonių davė teigiamą rezultatą, pasak autoriaus ,,narkozės būklė sukelianti ligonyje priklausomybės nuo aplikos jausmą, sužadinanti jame atgaivinantį kontaktą su kitais, su realybe“. Visgi yra žinoma, kad šis metodas buvo vertinamas kontraversiškai; nemažai pacientų po tokios terapijos mirė [48]. Nepaisant to, kad barbitūratai buvo gana efektyvūs ir dažnai naudojami gydant psichikos ligas, išryškėjo kita, aktuali, priklausomybės barbitūratams, problema, nes vartodami šiuos vaistus, pacientai greitai prie jų priprasdavo [49]. Net šiais laikais, barbitūratai yra vertinami kaip vieni iš medžiagų, gebantys sukelti didelę priklausomybę; taip pat šiuos vaistus buvo lengva perdozuoti, dėl ko neretai pasitaikydavo pacientų mirties atvejų. Šiais laikais, psichikos ligų gydymo praktikoje barbitūratai yra beveik nebenaudojami.
12 pav. ,,Luminal“ reklama. ,,Medicina“ 1931 m. Nr.5. www.epaveldas.lt
Ieškodami efektyvesnių gydymo būdų, Lietuvos psichiatrai taip pat nevengė atlikti įvairių bandymų su psichikos ligoniais. J. Blažys, pateikdamas kasmetinę, 1922 m., psichiatrinės ligoninės ataskaitą nurodo, kad esant sunkiai isterijai kartu su stipriu raumenų spazmu (kai pacientas vaikšto susilenkęs), buvo bandyta leisti chloroformo injekcijas, nes manyta, kad jo raminamasis, raumenis atpalaiduojantis bei stiprus anestezuojantis galėjo padėti esant tokiai būklei. Tačiau toks būdas pasirodė
neveiksmingas, nes nutraukus vaisto vartojimą, pradinė, ,,susilenkusio ligonio“ būklė grįždavo [50]. J. Blažys aprašo ir bandymus panaudoti Neosalvarsano injekcijas, pritaikant jas paralitinės demencijos gydyme, pasireiškiančios kliedėjimu, sutrikusia orientacija, sumažėjusiu darbingumu, atminties pablogėjimu. Yra žinoma, kad šis vaistas buvo efektyvus gydant sifilį, neurosifilį net vėlesnėse jo stadijose; šiame aprašytame tyrime taip pat yra teigiama, kad bandymai gydyti buvo efektyvūs, todėl galima kelti hipotezę, kad šiuo atveju gydytojai galėjo nustatyti klaidingą diagnozę sergantiesiems [51].
Nors žurnale yra nemažai straipsnių, kuriuose rašoma apie alkoholizmo problemą ir jo sukeltus padarinius, pavyko rasti priešingos informacijos – pateikiama galimai teigiama alkoholio nauda pacientams, vartojant jį gydomaisiais tikslais mažomis dozėmis. Nurodoma, kad taip yra stimuliuojama centrinė nervų sistema, pagerėja ligonio nuotaika ir apetitas. Ilgesnį laiką vartojant alkoholį mažomis dozėmis, pacientui nebūtinai išsivystys priklausomybė, tačiau yra žinoma, kad net mažas kiekis šios medžiagos neigiamai veikia žmogaus organizmą [52].
Šiek tiek bandoma kalbėti apie psichinę moterų būklę menopauzės metu, kai jaučiama bloga nuotaika, depresija, ,,klimakterinė“ melancholija, tačiau autoriaus J. Blažio nuomone, raminantys preparatai šiuo atveju neturi ypatingos reikšmės; naudingesni būtų hormoniniai preparatai kurie palengvintų menopauzės simptomus; arba hidroterapija – kuri veikia atpalaiduojančiai, raminančiai [53].
Neretai žurnale buvo spausdinami straipsniai apie įvairius atliktus bandymus pasaulyje, panaudojant kiek neįprastas vaistines medžiagas - taip ieškant galimai efektyvaus vaisto, kuris gelbėtų psichikos ligų gydyme. Pateikiama informacija apie išbandytą intraveninę kalkių injekciją, kurią buvo bandoma pritaikyti isterijos priepuoliams, sąstingiui, traukuliams, ,,psichopatų nervingumui“ gydyti. Kai kuriais atvejais, mažomis dozėmis kartu naudojamas atropinas. Tikrąjį preparato poveikį vertinti gana sunku, nes apie eksperimento rezultatus nėra rašoma, tačiau labai tikėtina, kad šis būdas buvo neveiksmingas ir jo vėliau atsisakyta [54]. Kitas eksperimentas pateikiamas su ,,Ringer Locker“ tirpalu ,,pamišėliams“ raminti: dozė švirkščiama po oda arba į raumenis, ir yra pastebimas pagerėjimas net labai blogos būklės ligoniams. Daugiau apie atlikto tyrimo rezultatus taip pat nėra pateikiama. Šis tirpalas savo sudėtyje turi gliukozės ir natrio chlorido, todėl tikėtina, kad toks būdas galėjo pagelbėti nusilpusiems ligoniams sustiprėti [55].
Yra aprašomas atvejis, kuomet po sunkios erkinio encefalito formos pacientams atsiranda elgesio sutrikimai (ypač žiaurus elgesys). Pasak J. Blažio, šios komplikacijos yra sunkiai gydomos, o migdomieji neduoda efektyvaus rezultato, ligoniai tampa tik mieguisti. Autorius dalinasi užsienyje atlikto bandymo su alkaloidu bulbokapninu rezultatais – galimai ši medžiaga mažina dopamino sintezę smegenyse, todėl pacientas tampa vangus, apsnūdęs. Po pavartojimo ligonis iki 30 min. būna mieguistas
arba lengvai miega, vėliau tampa budrus, stebimas normalesnis elgesys. Tačiau visas preparato poveikis tęsiasi tik tol, kol yra vartojamas, taip pat autorius akcentuoja, kad yra reikalingi tolimesni, išsamesni tyrimai [56].
Psichiatro Napoleono Indrašiaus straipsnyje dėstoma apie galimą naują isterijos supratimą ir gydymą. Manoma, kad isterija ir encefalitas yra giminingi susirgimai; post encefalitinis sindromas leido į isteriją pažiūrėti kitaip. Nurodoma, kad galėjo būti pritaikytas sėkmingas gydymas skopochloraze (kompleksas susidedantis iš skopolamino, chloralio hidrato, gliukozės). Galimai toks preparatas padėdavo greitai nuraminti ligonį [57].
Kiek įdomesnis preparatas, kuris buvo bandytas vartoti šizofrenijos gydyme yra ,,Gravidan“, kuris buvo išskirtas iš nėščios moters šlapimo. Bandymų metu, buvo stebimas teigiamas poveikis pacientams. Yra duomenų, kad šis vaistas galėjo pagerinti nuotaiką, didinti darbingumą, tačiau konkreti vaisto sudėtis yra nežinoma iki šių dienų [58].
Gydant neurasteniją, buvo rekomenduojama paruošti miltelių mišinį iš sausojo natrio fosfato, natrio sulfato, natrio bikarbonato (veikia kaip organizmą detoksikuojanti priemonė). Duodama pusę arbatinio šaukštelio miltelių, ištirpintų karštame vandenyje prieš valgį, tris kartus dienoje. Į mišinį galima pridėti atropino, arba kombinuoti su bet kuriuo kitu raminančiu preparatu, pvz. barbitūratu ,,Phonodorm“ Kartu rekomenduojama dieta ir mažas skysčių kiekis (iki 1 litro), kavos ir cigarečių, limonadų atsisakymas, vengimas aštraus riebesnio maisto. Esant alkiui, kelis kartus į dieną galima duoti po nedidelį kiekį grietinės [59].
Yra duomenų, kad Lietuvoje buvo žinoma ir apie efedriną. Yra aptariamas narkolepsijos gydymas šiuo preparatu, nes jis pasižymi nervų sistemą stimuliuojančiu poveikiu. Vis dėlto pastebima, kad nutraukus vartojimą, narkolepsijos simptomai pasikartoja ir konstatuojama, kad preparatas neefektyvus [60]. Vis gi, iš literatūros apžvalgos dalies yra žinoma, kad ieškant alternatyvos efedrinui, buvo išrastas amfetaminas, kuris buvo sėkmingai pritaikytas narkolepsijos gydyme, tačiau vėliau tai tapo opia problema Amerikoje, nes daugybė žmonių kentėjo nuo jo sukeltos priklausomybės.
1938 išspausdintame N. Indrašiaus straipsnyje yra teigiama, kad Vakarų pasaulyje yra stebimas sergančiųjų psichikos ligomis pacientų skaičiaus augimas, todėl autorius pasidalina būdu, kai naudojant vaistą ,,Evipan“ (heksobarbitalis) galima greitai ir lengvai nustatyti asmenis, kurie galimai turi psichinės sveikatos sutrikimų. Tiriamąjam asmeniui suleidžiama 1-2ml 10% evipano tirpalo. Jei ligonis neva serga psichine liga, yra stebimas lengvas psichinis sujaudinimas. Koks poveikis galėjo pasireikšti, jei žmogus sveikas nėra pateikiama. Įprastai heksobarbitalis buvo vartojamas kaip greito ir trumpo poveikio migdomasis vaistas, todėl pritaikytas anestezijos metu [61,62]. Galima interpretuoti, kad jei šis būdas būtų buvęs veiksmingas, jis būtų sėkmingai panaudotas tais atvejais, kada žmonės bandydavo apsimesti
neva sergantys psichikos ligomis siekdami išvengti karinės tarnybos, arba galimai nenorėdami pripažinti turintys tam tikrų priklausomybių ir panašiai. J. Blažys, Tauragės psichiatrinės ligoninės ataskaitoje, kasmet prie sergančiųjų tam tikromis psichikos ligomis skaičiaus, pateikia ir sveikųjų- iš tikro nesergančių žmonių skaičių , todėl galima teigti, kad toks reiškinys buvo gana dažnas [63].
Taigi, Tarpukario psichofarmakoterapijoje buvo vartojami ne tik tuo metu gerai žinomi ir plačiai vartojami vaistiniai preparatai, bet ir dažnai nevengiama atlikti įvairių eksperimentų su ligonias siekiant atrasti efektyvius vaistus.
3.2. Psichikos ligų gydymo metodai
Gydant psichikos ligonius, buvo svarbus ne tik medikamentinis gydymas, bet ir kartu taikoma papildoma terapija kuria buvo siekiama kuo efektyvesnių rezultatų. Vis dėlto, aktualu ir tai, kad psichikos ligonių traumai turi įtakos ir gydytojų elgesys, nes praktikoje psichiatrai dažnai nesiskaito su ligoniais, tiksliai nežinant tvirtinama ligos diagnozė (taip dar labiau traumuojant pacientą), taip pat kartais pasitelkiami įbauginimo būdai (tam tikrų veiksmų atlikimas prieš ligonio valią), todėl yra svarbus etiškas elgesys [64]. Svarbi ir ligonių gydymo trukmė, nes kaip teigia J. Blažys, pvz. sergančiųjų šizofrenija nereikia skubėti greitai išrašyti iš ligoninės, nes yra pastebimas greitas ligos atkrytis, dėl ko sergantysis vėl grįžta pakartotiniam gydymui [65]. Tačiau, nors Lietuvos psichiatrinėse ligoninėse buvo naudojamos įvairios terapijos ir vaistai, palaipsniui išbandomos ir pritaikomos gydymo naujovės, po Pirmojo pasaulinio karo dar gana ilgai psichinė pagalba mūsų šalyje buvo nepakankamai efektyvi. Taip teigia ir psichiatras Antanas Smalstys, kuris akcentuoja, kad yra būtina imtis priemonių norint pagerinti esamą padėtį [66]. Siekiant tai įgyvendinti, buvo būtina įkurti daugiau ligoninių; taip buvo nurodoma atlikti tikslią ligonių su psichikos sutrikimais, registraciją, nes po Tarpukario pradžioje, ypač trūko duomenų apie tautos psichinę būklę [67,68].
Lengviausiai įgyvendinama, bei plačiai taikyta Lietuvos psichiatrinėse ligoninėse - darbo terapija. V. Kutorga akcentuoja, kad ligoniams, kurie serga pvz.: paranoja, isterija, psichine degeneracija, alkoholine paranoja, šizofrenija, yra protiškai atsilikę – pasiteisinusi gydymo terapija yra darbas. Jis pažymi, kad Lietuvos psichiatrinėse ligoninėse ši terapija yra plačiai taikoma nuo 1921 m. pabaigos; pateikia atvejų analizę, kai toks metodas padeda pasiekti ypač gerų gydymo rezultatų, tačiau autorius neįvardina, kokie kiti metodai ar medikamentinis gydymas buvo nesėkmingi [69,70]. Yra akcentuojama, jog tokia psichinė profilaktika yra labai svarbi, ir ,,atsilikusiems“ žmonėms turėtų būti sudarytos galimybės ne tik dirbti, bet ir mokytis pagal savo galimybes, todėl ateityje jie gali tapti naudingais darbininkais [71]. Tačiau žinant tai, kad psichiatrinėse ligoninėse neretai trūko personalo,
tikėtina, kad psichikos ligoniai neretai turėjo dirbti ne savo noru ir atlikti daugumą ligoninės ir jos aplinkos priežiūros darbų ir pan. [72]. Kiek vėliau, buvo atliktas ir išsamesnis darbo terapijos taikymo naudos tyrimas šizofrenikams; maniakams ir melancholikams tai padėjo tik iš dalies, o visai nerekomenduojama praktikuoti esant dideliam ligonio susierzinimui, stuporui (kai pasireiškia nejudrumas, nenoras kalbėti), negatyvumui [73].
Kitas, ne ką mažiau svarbus gydymo aspektas buvo skirti ligoniams įvairias atpalaiduojančias procedūras, tokias kaip hidroterapija (naudojamas šilto arba šalto vandens vonios ar dušai), angliarūgštės vonios (į vandenį leidžiami CO2 burbuliukai taip masažuodami kūną), balneoterapija (naudojant
mineralinį vandenį) ir ,,saulės vonios“ (šiuo metu yra ištirta, ir žinoma, kad būnant saulėje, organizme gaminasi vitaminas D, kuris svarbus nervų sistemos veiklai). Šių procedūrų nauda buvo pastebėta gydant pacientus, kuriems pasireiškė isterija, teigiama, kad buvo pastebimas žymus pagerėjimas [74]. Pateikiamas ir kitas eksperimentas, kai taikant hidroterapijos metodą buvo gydomi šizofrenikai ir melancholikai, juo laikant 3-4 valandas 40°C vandens vonioje (bendrasis kursas apie 12 procedūros ciklų). Šiuo atveju vertinama, kad metodas nėra pakankamai veiksmingas gydant psichikos ligas; kartu išlieka didelis nudegimų dėl karšto vandens pavojus, todėl toks gydymas turėtų būti taikomas išskirtinai tik ramiems ligoniams; nepateikiama jokios informacijos ar ši terapija buvo taikoma naudojant šalto vandens vonias. Hidroterapija šiais laikais nėra vartojama gydant psichikos ligas, tačiau gali būti naudojama kaip atpalaiduojanti procedūra ligoniams, jei yra toks poreikis [75]. Prie raminančių procedūrų galima priskirti ir gydymą infraraudonaisiai spinduliais, kurių sukeliama šiluma pasižymi atpalaiduojančiu, raminančiu poveikiu. Toks gydymas buvo indikuotinas sergantiems šizofrenija. Ligoniai laikomi po 200V lempomis apie 8 valandas kasdien. Gydymo metu dar papildomai duodama žuvies taukų, kurie savo sudėtyje natūraliai turi vitamino D. Teigiama, kad po tokio gydymo stebimas ryškus ligos pagerėjimas daugumai ligonių, todėl neatmetama galimybė, kad būklės pagerėjimui įtakos galėjo turėti nuolatinis šio vitamino vartojimas [76]. Šiais laikais vitamino D trūkumas organizme yra aktuali problema daugumai žmonių, tai pasireiškia tokiais simptomais kaip nuovargis, darbingumo sumažėjimas, prasta nuotaika, polinkis į depresiją.
Esant nemigai, gydytojas Eliziejus Draugelis aprašo nemedikamentines priemones, kurios gerina miegą, tai: hidroterapija naudojant akių vokų kompresus, angliarūgštės vonios, griežta vegetariška dieta (maistas be druskos, kartu vartojami vitaminai), fizinis darbas. Jei šios priemonės neveiksmingos, tada buvo rekomenduojami vartoti vaistiniai preparatai su bromu arba barbitūrine rūgštimi, kurie pasižymi raminančiu ir migdančiu poveikiu [77].
Gydant psichozes kaip vienas iš gydymo būdų buvo pateikiamas žarnyno valymo metodas naudojant didelius kiekius skysčių. Sunaudojama nuo 40 iki 90 litrų fiziologinio natrio chlorido arba natrio bikarbonato tirpalo (veikia liuosuojančiai) kol išbėgantis skystis tampa skaidrus. Teigiama, kad
yra pastebimas pacientų, sergančių maniakine depresija epizodų pagerėjimas, sergantiems šizofrenija – ligoniai tampa ramesni, geriau jaučiasi , tačiau šiuo metu yra žinoma, kad toks metodas nėra laikomas gydančia procedūra ir jokio teigiamo efekto neturi [78].
Trečiame dešimtmetyje, žurnale ,,Medicina“ vis dažniau buvo spausdinami straipsniai apie Vakarų pasaulyje didelio susidomėjimo ar sėkmės sulaukusias terapijas, kurios pasirodė esą efektingos gydant psichikos ligas. Vienas iš tokių metodų – insulino komos terapija bei tariama jos nauda manant, kad insulinas gelbsti, sergant šizofrenija. Taip pat pastebėta, kad hipoglikeminė koma diabetikams pasireiškia tokiais pačiais psichikos sutrikimais kaip ir psichikos ligoniams – atsiranda manija, amenija, isterija. Praėjus hipoglikemijai, simptomai išnyksta [79]. Kitas metodas - maliarijos terapiją, už kurią jos ,,išradėjas“ psichiatras Julijus Vagneris-Jauregas buvo apdovanotas Nobelio premija. A. Zarcinas aprašo galimą tokio metodo naudą gydant pacientus, sergančius ūmia šizofrenija, o gydytojas Ilja Skliutauskas dar detaliau rašo apie šizofrenijos gydymo principus, naudojant ,,erzinančiąją” terapiją (minėta maliarijos terapija), atliekant poodines deguonies injekcijas, skiriant karštas vonias su įvyniojimais, insulino komos terapiją - tuo tarsi dar kartą įrodydamas, kad psichikos ligoniai turėjo turėdavo iškentėti įvairias, baimę keliančias procedūras, siekiant jų būklės pagerėjimo [80,81] Vis dėlto, vienas iš žiauriausių metodų, kada nors naudotų psichikos ligų gydyme neabejotinai yra lobotomija. Tokį straipsnį pateikia K. Paltanavičius, kuris aprašo prefrontalinės lobotomijos ,,naudą”, kai chirurginiu būdu yra paveikiama paciento asmenybė, jam dingsta bloga nuotaika, mažėja sąmoningumas, didėja pasitenkinimo savimi jausmas, dingsta ateities baimė. Teigiama, kad geriausi rezultatai gauti gydant pacientus, sergančius neurozėmis, sunkiomis depresijomis, esant neramumui. Autorius nuomone ateityje lobotomija gali padėti išgydyti nepagydomus neurozių, psichozių atvejus. Tačiau iš literatūros apžvalgos yra žinoma, kad toks metodas yra pripažintas pačiu antihumaniškiausiu, baisiausiu ir labiausiai žalojančiu pacientus [82].
Yra aprašomi ir atvejai, kada medikamentinis gydymas galėjo būti kombinuojamas kartu su įvairiomis terapijomis arba procedūromis. Aprašomas ciklofrenijos gydymas, kuomet galima taikyti gilaus miego terapiją somnifenu (arba kombinuojant su kitais barbitūratais); naudinga darbo terapija, balneoterapija (gydymas mineraliniu vandeniu), reikalingas lovos režimas ir jei būtina, kartu gali būti skiriami opiatai; karščio terapija (vakcinacija, suleidžiant magnio hiposulfito – taip pacientui sukeliama temperatūra, kaip minėta anksčiau, buvo manoma, kad toks būdas padeda gerinti psichikos ligonių būklę); vaistai veikiantys vegetacinę centrinę nervų sistemą (atropinas – manijai, gynergenas - melancholijai); insulinas ir kt. hormoniniai preparatai; kanabiolis, decholinas, fotodinas (Photodyn). Autoriaus nuomone, geriausiai pasiteisinusi terapija yra nuolatinis miegas naudojant barbitūrines rūgštis, bei prieššokinė terapija naudojant hormonus, pvz. insuliną, nors dabar akivaizdu, kad po tokio gydymo nemažai pacientų mirė, ir tokia terapija vargu ar buvo labai efektyvi [83].
Siekiant efektyvaus gydymo, S. Griliches savo straipsnyje akcentuoja, kad psichiatrinėse ligoninėse yra būtinas odontologo kabinetas, nes ligoniai dėl dantų skausmo atsisako valgyti, aštrūs dantys ,,veda iš pusiausvyros“, o dantų akmenys, gingivitai dar labiau turi įtakos prastai ligonių nuotaikai. Pažymėtina ir tai, kad neuralgija, paralyžius veido srityje gali sukelti degeneracinių pakitimų, kurie gali prisidėti prie psichinių ligų atsiradimo, arba progresijos [84].
Žurnale ,,Medicina“ galima ir labai kontraversiškos informacijos psichiatrijos tema. J. Blažys pateikia straipsnį, kuriame dalinasi užsienio autorių publikacijų fragmentais apie požiūrį į sunkiai sergančius psichikos ligonius. Pristatydamas dviejų vokiečių mokslininkų prof. Binding ir prof. Hoche straipsnį gydytojas Blažys rašo, kad ,,nepaprasta ir griežta brošiūros tema verčia sulaikyti ant jos dėmesį, ir pristato autorių požiūrį: vardan valstybės ir visuomenės interesų ir iš humanitarinių pobūdžių turėtų būti duota teisė daryti gyvybės galą: <...> be jokios vilties pasitaisyti nepagydomiems bepročiams, kaip idiotams, arba paralitikams paskutinėje jų ligos stadijoje <...>“. Gydytojas J. Blažys vertindamas šias mintis pareiškia, kad jos klaidigos ir nepritaria idėjai atlikti eutanaziją labai sunkiems arba galimai nepagydomiems ,,proto” ligoniams, tuo labiau žinoma, kad palaipsniui buvo išrasti įvairūs vaistai, kurie gelbėjo net esant ypač sunkiems atvejams [85]. Psichologas Vladas Lazersovas dalinasi užsienio autorių atrastu tariamai ,,sėkmingu būdu" gydant sunkios formos isteriją su hiperseksualumu – atlikus pacientės kastraciją. Po procedūros stebimas isterijos priepuolių išnykimas. Akivaizdu, kad toks būdas neišsprendė isterijos problemos, todėl nebuvo pritaikytas vėlesnėje praktikoje [86]. Prieštaringai vertinamų priimtų sprendimų galima rasti Lietuvoje, 1937 m. vykusiame gydytojų kongrese Kaune, priimtas nutarimas, kad reikalinga įteisinti aborto galimybę nėščiosioms, kurios serga psichinėmis ligomis [67].
Taigi, kartu taikant medikamentinį gydymą, dažnai buvo skiriama ar išbandoma papildoma terapija, kuri padėtų pasiekti efektyvesnių rezultatų ligonio gydymo eigoje.
3.3. Vaistiniai augalai ir homeopatiniai preparatai skirti psichikos ligų gydymui
,,Žmonės susirgę įr neturėdami arti gydytojo tankiai mėgsta patis gydytis, klausydami kitų žmonių, kartais labai klaidingų ir kenksmingų sveikatai patarimų. Tokiu būdu ligas užtęsia, besigydydami nusilpnėja ir tada nė geriausias gydymas negali pagelbėti, ilgai ir sunkiai serga ir be laiko pabaigia
savo deinas“[34].
Visais laikais pasireiškus psichinės sveikatos sutrikimams, tokiems kaip nuovargis, nerimas, nemiga, padidėjęs jautrumas ir kt., dauguma žmonių skubios pagalbos dažnai ieško vaistinėse, nes farmacijos specialistai, gali suteikti ne tik reikiamos informacijos konsultuodami, bet ir pasiūlyti įvairių farmacinių formų augalinės kilmės vaistinių preparatų. Psichikos ligų gydyme aktuali išlieka ir liaudies
medicina, kuri dažniausiai perduodama iš ,,lūpų į lūpas“. Tačiau yra pastebima, kad Tarpukario Lietuvoje jau buvo akcentuojama, kad kad nervų ligos gali privesti prie ,,beprotystės“, todėl žmonės, kurie jaučia tokius simptomus, turi kuo skubiau kreiptis į gydytojus specialistus, kad gydymas būtų veiksmingas ir nepavėluotas. Kartu įspėjama, kad būtina saugotis ,,šundaktarių“, nes jie neturėdami reikiamų žinių apie ligas, gali labai pakenkti žmonių sveikatai, pvz. sunkiai gydomas psichikos ligas vadindami apsėdimu (tokiu reiškiniu XX a. pradžioje dar buvo dažnai tikima, nors vėliau vis garsiau imta kalbėti, kad tokius reiškinius sukelia įvairios galvos smegenų ligos ir pan.), bei žmones gydydami ,,visokiais nuodais“ [34].
Tarpukario Lietuvoje buvo ne tik spausdinami įvairūs straipsniai, skirti medikamentinei psichofarmakoterapijai, bet leidžiami ir kiti leidiniai, kuriuose pateikiama informacija apie mūsų šalyje augančius vaistinguosius augalus ir jų naudą gydant psichikos ligas. Šios vaistažolės yra plačiai vartojamos iki šių dienų, nes yra lengvai prieinamos esant nesunkiems ir trumpalaikiams simptomams (stresas, pablogėjusi miego kokybė ir kt.). J. Birzino knygoje ,,Gydantieji augalai“ pateikiamas augalų sąrašas, tinkamų vartoti esant psichinės sveikatos sutrikimams. Kraujažolė (Achillea millefolium) - nurodoma, kad pasižymi organizmą valančiu poveikiu, tinka esant ,,nervų silpnumui“, nors šiuo metu šis augalas dažniausiai vartojamas esant virškinimo sutrikimams, o išoriškai kaip kraujavimą stabdanti priemonė. Metyles arba kartusis kietis (Artemisia absinthium) – buvo rekomenduojamas vartoti nervingiems žmonėms, verdant jį acte, nuovire išmirkant drobės gabalėlį, kurį po to reikia dėti gulinčiam žmogui ant kaktos, ko pasekoje ligonis ramiai miega. Taip pat augalas skatina apetitą. Šiuo metu kartusis kietis dažniausiai vartojamas esant virškinimo sutrikimams, taip pat reikia atsižvelgti, kad augalas savo sudėtyje turi nuodingos medžiagos – tujono, kuri dideliais kiekiais yra pavojinga sveikatai. Melisa (Melissa officinalis) ir šaltmėtė (Mentha piperita)– teigiama, kad arbatos, milteliai ir tinktūros puikiai tinka ,, nervų nuraminimui ir stiprinimui“, tinka sapnuojantiems košmarus. Šios vaistažolės plačiai vartojamos ir šiais laikais, kaip puikios raminamosios priemonės. Valerijonas (Valeriana officinalis) – dažniausiai visais laikais vartojama vaistažolė. J. Birzino knygoje rašoma, kad šis augalas yra geriausiai pažįstamas gydant psichikos ligas, todėl šio augalo šaknų ar tinktūrų savo namuose turėtų turėti kone kiekvienas žmogus. Valerijono šaknų arbatos, nuovirai, tinktūros ir kt. jų preparatai pasižymi raminamosiomis savybėmis, mažina nervinę įtampą, dirglumą, gerina miego kokybę. Kartu akcentuojama ir tai, kad ilgai (ilgiau nei 3 mėn.) vartojami šio augalo preparatai gali sukelti priklausomybę, o vartojimas didelėmis dozėmis gali sukelti pykinimą, galvos svaigimą [33]. Žurnale ,,Medicina“ galima rasti ir su valerijonais atliktą mokslinį tyrimą, kuomet yra įrodomas jų raminantis poveikis [87].
13 pav. J. Birzino knygos ,,Gydantieji augalai” viršelis. 1939 m., Kaunas. Iliustracija iš
www.epaveldas.lt
Tarpukario Lietuvoje neretai buvo vartojami ir įvairūs vaistažolių mišiniai:
• Valerijono šaknų, gudobelės vaisių, sukatžolės žolės mišinys – nervams raminti gerti po 1/3 stiklinės, 3 kartus per dieną;
• Mėtos lapų, valerijono šaknų, sukatžolės žolės mišinys – nervams raminti gerti po 1/3 ar ½ stiklinės 2-3 kartus per dieną;
• Sukatžolės žolės, puplaiškio lapų, apynių spurgų, valerijono šaknų mišinys – nervams raminti gerti po 1/3 ar ½ stiklinės 2-3 kartus per dieną;
• Sukatžolės, raudonėlio, jonažolės, karčiojo kiečio žolės, valerijono šaknų, mėtos lapų mišinys – nervams raminti gerti po ½ stiklinės 2-3 per dieną, vartoti su pertraukomis;
• Valerijono šaknų, karčiojo kiečio, raudonėlio, barkūno žolės, mėtos lapų mišinys – nervams raminti gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną;
• Puplaiškio lapų, sukatžolės žolės, valerijono šaknų, kmynų ir pankolių vaisių mišinys – nervams raminti gerti po ½ stiklinės 2-3 kartus per dieną [35].
Visi šie vaistažolių mišiniai plačiai vartojami ir šiais laikais; yra žinomas jų raminamasis poveikis, tačiau Tarpukario gydymo žinių populiarinimo knygelėse, ir liaudies medicinoje dažniausiai
