MEDICINOS AKADEMIJA
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Regina Subačienė
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ DARBO ORGANIZAVIMAS
SLAUGANT VISIŠKOS NEGALIOS PACIENTUS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas Prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas 2013 -05-14
Turinys SANTRAUKA ... 3 SUMMARY ... 4 SANTRUMPOS ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
1.1. Bendruomenės sveikatos samprata ... 9
1.2. Slaugos paslaugų namuose plėtojimas Lietuvoje ... 10
1.3. Bendruomenės slaugytojos vaidmuo teikiant slaugos paslaugas ligonio namuose ... 14
1.4. Ilgalaikės priežiūros organizavimas užsienio šalyse ... 18
1.5. Bendruomenės slaugytojo darbo vietos organizavimas ... 21
1.5.1. Komandinio darbo organizavimas slaugytojų darbe ... 22
1.5.2. Tiesioginio vadovo įtaka slaugos specialistams ... 24
1.5.3. Darbo sąlygų įtaka pasitenkinimui darbu ... 25
2. TYRIMO METODIKA ... 28
2.1. Tyrimo objektas ir apklausos organizavimas ... 28
2.2. Anketos struktūra ir turinys ... 29
2.3. Statistinė duomenų analizė ... 30
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 32
3.1. Respondentų socialinių – demografinių charakteristikų vertinimas ... 32
3.2. Bendruomenės slaugytojų darbo krūvių analizė ... 33
3.3. Bendruomenės slaugytojų darbo sąlygų analizė ... 44
3.4. Bendruomenės slaugytojų darbo krūvių ir darbo sąlygų analizės palyginimai ... 54
3.5. Bendruomenės slaugytojų aptarnaujamų gyventojų tyrimo rezultatų palyginimai ... 59
3.6. Bendruomenės slaugytojų pasitenkinimo darbo krūviu ir darbo sąlygomis analizė ... 64
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 71
IŠVADOS ... 73
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 74
LITERATŪRA ... 75
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ DARBO ORGANIZAVIMAS SLAUGANT VISIŠKOS NEGALIOS PACIENTUS
Regina Subačienė
Mokslinis vadovas – prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas, laboratorijos vedėjas, Populiacinių tyrimų laboratorija, Kardiologijos institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2013 – 88 psl.
Darbo tikslas: Įvertinti bendruomenės slaugytojų darbo organizavimą slaugant visiškos negalios pacientus Kauno rajone ir Kauno mieste.
Uždaviniai: 1. Įvertinti bendruomenės slaugytojų darbo krūvius slaugant visiškos negalios pacientus. 2. Įvertinti bendruomenės slaugytojų darbo sąlygas slaugant visiškos negalios pacientus. 3. Palyginti bendruomenės slaugytojų darbo krūvius, darbo sąlygas tarp atskirų sveikatos priežiūros institucijų.
Tyrimo metodika. 2012 m. gruodžio – 2013 m. sausio mėn. atlikta anoniminė bendruomenės slaugytojų apklausa 4 Kauno miesto ir rajono PSPC. Atliekant tyrimą, buvo išdalintos 98 anketos, atsakymų dažnis 93 proc.
Rezultatai. Kaimo apylinkėse dirbo vyresni, turintys didesnį darbo stažą ir dirbantys didesniu darbo krūviu slaugytojai lyginant su miesto apylinkių slaugytojais. Nustatytas ryšys darbo krūvio pokyčiuose paskutinių trejų metų laikotarpyje: miesto apylinkėse dirbantys slaugytojai (77,3 proc.) nuomone darbo krūvis didėjo ir galėtų būti mažesnis, o kaimo apylinkių slaugytojų (42,0 proc.) nuomone darbo krūvis nesikeitė – jie lengvai susitvarko su paskirtomis užduotimis. Didžioji dalis bendruomenės slaugytojų dirbo su šeimos gydytojais, bet trečdalis norėtų dirbti savarankiškai. Reikšmingai didesnė dalis slaugytojų miesto apylinkėse (87,0 proc.) kabinetuose dirbo daugiau nei 4 val., o kaimo apylinkėse – iki 4 val. Statistiškai reikšmingai kaimo apylinkėse dirbantys slaugytojai aptarnauja daugiau gyventojų tiek turinčių negalią, tiek vaikų ir vykdami į vieną vizitą užtrunka daugiau kaip vieną valandą, o miesto apylinkių slaugytojai užtrunka nuo 30 min. iki 1 val. Didžioji dauguma slaugytojų (75,8 proc.) patenkinti darbui būtinų priemonių aprūpinimu. Didžioji dalis kaimo apylinkių slaugytojų pas pacientus vykdavo įstaigos skiriamu transportu (67,6 proc.), o miesto apylinkių slaugytojai (50,0 proc.) vykdavo viešuoju transportu. Bendruomenės slaugytojų nuomone slaugos paslaugas ligonio namuose turėtų teikti asmens sveikatos priežiūros įstaigoje veikianti slaugos ir globos tarnyba.
Išvados. 1. Per paskutinius trejus metus didėjo darbo krūvis. Bendruomenės slaugytojai vidutiniškai aptarnauja po 15 pacientų su nuolatinės slaugos poreikiu, per darbo dieną aplanko 1– 2 neįgaliuosius. Vienas vizitas vidutiniškai (51,6 proc.) trunka nuo 30 min. iki 1 val. 2. Dauguma slaugytojų patenkinti suteiktu savarankiškumo laipsniu priimant sprendimus, nors tik trečdalis apklaustųjų norėtų dirbti savarankiškai. Darbo priemonių aprūpinimu patenkinti 75,8 proc. apklaustųjų. Daugumai slaugytojų (85,7 proc.) yra galimybė tobulėti. Dažnai slaugytojams tenka atlikti patarėjo, psichologo bei socialinio darbuotojo vaidmenis. 3. Kaimo apylinkių slaugytojai dirbo didesniu krūviu. Dažniausiai slaugytojai paslaugas apylinkėje teikė daugiau nei 4 val. Kaimo apylinkėse slaugytojai vidutiniškai aptarnavo daugiau pacientų, tame tarpe ir su nuolatinės slaugos poreikiu. Kaimo apylinkių slaugytojai pas neįgaliuosius dažniausiai vyksta įstaigos automobiliu (67,6 proc.), o miesto apylinkių slaugytojų renkasi– viešąjį transportą (50,0 proc.). Raktiniai žodžiai. Bendruomenės slaugytojas, slauga, darbo krūviai, darbo sąlygos.
SUMMARY
Management of Public Health
COMMUNITY NURSES' WORK ORGANIZATION IN CARING OF TOTALLY DISABLED PATIENTS
Regina Subačienė
Supervisor - prof. habil. dr. Abdonas Tamošiūnas, Head of Laboratory of Population Studies, Institute of Cardiology, Lithuanian University of Health Sciences.
Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health. Department of Health Management. Kaunas; 2013 –88 p.
Research aim: to assess organization of community nurses‘ work in caring of totally disabled patients in Kaunas city and area.
Objectives:
1. To assess community nurses‘ work load in caring of totally disabled patients. 2. To assess community nurses‘ work conditions in caring of totally disabled patients. 3. To compare community nurses‘ work load and work conditions among different health care institutions.
Research methodic. Research was performed during December 2012 – January 2013 by spreading anonymous questionnaires for community nurses in 4 outpatient clinics. 98 questionnaires were distributed, response rate 93%.
Results. Community nurses in rural area were older and with bigger work load comparing to city nurses. Connection in changes of work load during last three years was set: work load for city community nurses (77.3%) have raised and could be smaller, work load in rural area didn’t change and nurses (42.0%) easily deal with given tasks. Bigger part of community nurses work with family doctors, but one third of them would like to work independently. Statistically significantly bigger part (87.0%) of city nurses worked in cabinet more than 4 hours daily, in rural area – less than 4 hours. Statistically significantly nurses in rural are maintained more patients including disabled patients, children and one visit takes more than one hour, in city – from 30 minutes till 1 hour. Bigger part (75.8%) of nurses are satisfied with work means and statistically significantly bigger part (67.6%), of rural nurses used institution‘s transport for visits, city nurses (50.0%) – public transport. Nursing services in patients’ homes should be given by nursing and care service within health care institution according nurses opinion.
Conclusions. 1. Work load has risen through last three years. Community nurses care 15 total disabled patients on average and visit 1-2 of them daily. One visit takes from 30 minutes to 1 hour on average (51.6%). 2. Most of nurses are satisfied with given independence on taking decisions, but one third of them would like to work independently. 75.8% of nurses are satisfied with work means. Mostly of nurses (85.7%) have possibility to improve. Nurses act as consultant, psychologist and social worker often. 3. Nurses in rural area work with bigger work load. Usually nurses work in patients’ homes more than 4 hours. Nurses in rural area maintained higher number of patients, including totally disabled patients. More than half (67.6%) of nurses from rural area used institution’s transport for visits, in city (50.0%) – public transport.
SANTRUMPOS
lls – laisvės laipsnių skaičius
LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas n – respondentų skaičius
proc. – procentai
p –statistinis reikšmingumas PI – pasikliautinasis intervalas PSP – pirminė sveikatos priežiūra
PSPC – pirminės sveikatos priežiūros centras SAM – sveikatos apsaugos ministerija
SPS-1 – specialusis nuolatinės slaugos poreikis
SPP-2 – specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis VšĮ – viešoji įstaiga
χ2
ĮVADAS
Sveikatos priežiūros sistemoje prioritetine sritimi tapo pirminė asmens sveikatos priežiūra. Šiandien daug dėmesio skiriama bendruomenės slaugai. Bendruomenės slaugos pagrindas – šeimos slaugytojo institucija, kuri sukurta remiantis geriausia Europos šalių praktika.
Slaugos svarba pirminėje sveikatos priežiūros (PSP) sistemoje yra akivaizdi. Bendruomenės slaugytojai dirba PSP grandyje, slaugydami sergančiuosius, pagyvenusius žmones, neįgaliuosius, paslaugas teikdami jų namuose. Taip pat jie moko bendruomenę sveikos gyvensenos, ligų profilaktikos, dalyvauja gydymo procese, bendradarbiaudami su sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiais gydytojais, bei teikia pasiūlymus formuojant sveikatos politiką [37].
Šiomis dienomis asmens sveikatos priežiūros sistemos orientuotos į pacientą, jo poreikius. Pastaraisiais dešimtmečiais sulaukusi didelio dėmesio daugelyje pasaulio šalių, sveikatos reforma tampa vis svarbesnė ir Lietuvoje. Mūsų šalyje, kur sparčiai sensta šalies visuomenė, yra labai svarbu žinoti ir tirti, kokie yra pagyvenusių žmonių poreikiai asmens sveikatos priežiūrai, slaugant pagyvenusius žmones jų namuose. Pateikti pasiūlymus, kaip organizuoti bei administruoti medicinos paslaugas pagyvenusiems žmonėms, nustatyti individualius jų poreikius, organizuoti slaugą [57].
Temos aktualumas. Kiekvienoje sveikatos priežiūros organizacijoje centrinė ašis yra darbuotojas, kuris, teikdamas sveikatos paslaugas pacientui, sukuria darbo produktą. PSP ypatingas vaidmuo tenka bendruomenės slaugytojui, kurio veiklos kryptys remiasi holistine asmens gerovės samprata, teikiant kokybiškas slaugos paslaugas bendruomenėje [19]. Lietuvoje ambulatorinės slaugos komandinis darbas yra menkai išvystytas bendruomenėje ir jis nėra pakankamai koordinuojamas. Valstybės institucijų dėmesys bendruomenės slaugytojo veiklai, ambulatorinės slaugos pacientų namuose plėtrai, bei šios veikos apmokėjimui nėra nepakankamas.
Apie slaugos paslaugas ligonių namuose ir bendruomenės slaugytojų funkcijas kalbama vis daugiau. Šiai dienai Vilniaus miesto taryba patvirtino Vyresnio amžiaus asmenų priežiūros 2012 – 2020 metų strategijos veiksmų planą, kuriame numatyta sujungti iki šiol atskirai funkcionavusias slaugos ir globos paslaugas, didinti slaugos bei globos paslaugų apimtis, prieinamumą ir veiksmingumą, kurti naujus finansavimo modelius, gerinti slaugomų ir
globojamų asmenų gyvenimo sąlygas [78]. Tikėtina, kad šiuo pavyzdžiu paseks ir kitos savivaldybės.
Darbo naujumas. Lietuvoje dažniausiai gvildenamos slaugytojų, dirbančių stacionariose gydymo įstaigose, darbo problemos, santykiai tarp pacientų ir slaugytojų, stacionarinių paslaugų kokybė. Bendruomenės slaugytojų darbo krūviai bei darbo sąlygos užtikrinant ambulatorinę slaugą namuose negalią turintiems žmonėms nėra dažnai tyrinėjami ir aprašomi mokslinėje literatūroje. Rasti tyrimai skyrėsi vienu ar kitu požiūriu, bet panašumų buvo galima aptikti. Gerikienė V. tyrė bendruomenės slaugytojų pasitenkinimo darbu sąsajas su kaitos galimybėmis, pasididžiavimu savo profesija ir darboviete [12]. Adomaitienė D. tyrė bendruomenės slaugytojų teikiamų slaugos paslaugų namuose prieinamumą ir neįgaliųjų pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis [1].
Šiame darbe vertinami bendruomenės slaugytojų darbo krūviai ir darbo sąlygos, teikiant slaugos paslaugas pacientams, turintiems negalę, jų namuose, atskleidžiami darbo santykiai ir atmosfera su bendradarbiais, tiesioginiu slaugos vadovu, bei darbo organizavimu slaugant pacientus.
Praktinė darbo reikšmė. Vienas svarbiausių sveikatos apsaugos reformos bruožų yra PSP sistemos plėtra bendruomenėje, teikiant slaugos paslaugas, prioritetą teikiant komandiniam darbui. Slauga namuose turi būti prieinama ne tik pagyvenusiems, turintiems negalę, bet ir visai visuomenei.
Bendruomenės slaugos plėtra gali paskatinti teigiamus asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros pokyčius, teikiant slaugos paslaugas ligonio namuose. Atlikus tyrimą paaiškės bendruomenės slaugytojų darbo krūviai ir darbo sąlygos. Tai galėtų padėti asmens sveikatos priežiūros politikams, darbdaviams tobulinti asmens sveikatos priežiūros reformos kryptis, plėtojant slaugą ligonio namuose, gerinant teikiamų paslaugų kokybę, kad pacientai būtų patenkinti jiems suteiktomis paslaugomis, o bendruomenės slaugytojai noriai atliktų savo tiesiogines slaugytojo pareigas.
Darbo problema Slauga namuose pradėta plėtoti nuo 2007 m. pabaigos. Ji skiriama asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba visiška negalia. Slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimų aprašas reglamentuoja pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų arba jų padalinių, teikiančių slaugos paslaugas pacientų namuose, veiklą [38].
Tai slaugos paslaugos, kurios teikiamos neįgaliojo namuose savarankiškai bendruomenės slaugytojui, paskyrus ar kontroliuojant gydytojui ar padedant socialiniam darbuotojui, ar paciento artimiesiems.
Gyvename svarbių sveikatos priežiūros pokyčių laikotarpiu. Sveikatos sistemos reforma, gydymo įstaigų restruktūrizacija iškelia naujų uždavinių: būtina išsaugoti žmogiškuosius išteklius, subalansuoti darbo krūvį, siekiant pagerinti bendruomenės slaugytojų darbą bendruomenėje ir jų suteikiamų paslaugų kokybę.
Darbo tikslas: Įvertinti bendruomenės slaugytojų darbo organizavimą slaugant visiškos negalios pacientus Kauno rajone ir Kauno mieste.
Uždaviniai:
1. Įvertinti bendruomenės slaugytojų darbo krūvius slaugant visiškos negalios pacientus. 2. Įvertinti bendruomenės slaugytojų darbo sąlygas slaugant visiškos negalios pacientus. 3. Palyginti bendruomenės slaugytojų darbo krūvius, darbo sąlygas tarp atskirų sveikatos priežiūros institucijų.
Tyrimo hipotezė
Miesto ir kaimo apylinkėse dirbančių bendruomenės slaugytojų, slaugant pacientus jų namuose, darbo krūviai ir darbo sąlygos bei pačių slaugytojų charakteristika yra skirtingos.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Bendruomenės sveikatos samprataĮvairiuose literatūros šaltiniuose egzistuoja daug bendruomenės apibrėžimų, todėl išskirti vieną sukonkretintą, apibendrintą bendruomenės fenomeno apibrėžimą nėra lengva. Bendruomenės sąvoka plačiai vartojama šnekamojoje kalboje literatūrine, socialine ar politine prasme, tačiau dažniausi ji neturi jokio teorinio pagrindo [66].
Leliūgienė I. (1997) bendruomenę apibudina kaip „šeimų ar žmonių grupę, kurią jungia tam tikros bendro naudojimo vertybės, kuri turi bendras aptarnavimo tarnybas, įstaigas ar geografinį artumą“ [32]. Pasak Kvieskienės S. bendruomenė – „tam tikra žmonių grupė, siekianti bendro tikslo. Šis tikslas yra glaudžiai susijęs su šeimos gyvenimu, gerovės kūrimu, savitarpio pagalba ir t.t. Bendruomenė suprantama kaip bendrija, siekianti bendro tikslo, besivadovaujanti bendromis nuostatomis, paremta bendrąja valia“ [31].
Tamošiūnas A. ir bendraautoriai [71] teigia, jog miestų bendruomenes dažniausiai sieja ribota teritorija. Bendruomenės kuriasi miesto mikrorajonuose ir dažnais atvejais bendruomenė apima seniūnijos teritoriją. PSP įstaigos dažniausiai įsikūrusios miesto mikrorajono, ar nedidelių miestelių centruose. Jos aptarnauja ir kelių bendruomenių narius [71].
Mažo miestelio ar rajono centro bendruomenė yra ribota tiek teritoriniu, tiek socialiniu- psichologiniu pagrindu. Tokios bendruomenės visi gyventojai gerai pažįsta vieni kitus, svarbesni įvykiai yra žinomi visiems bendruomenės nariams. Gyventojai retai išvyksta už bendruomenės ribų, pašalinių žmonių bendruomenėje reta. Miesto bendruomenėje kiek kitaip, tik nedaugelis gyventojų pažįsta vieni kitus, tarpusavyje nėra bendravimo, žymesnius įvykius ar naujienas sužino iš žiniasklaidos ar iš kitų informacinių priemonių [71].
Bendruomenė yra slaugytojo ir jo kliento aplinka. Darbuotojo ir kliento sąveiką lemia bendruomenės priimami sprendimai. Paslaugų teikimas yra bendruomenės sistemos dalis [70]. Atstumas iki artimiausios sveikatos priežiūros įstaigos yra vienas PSP prieinamumo barjerų. J. T. Hart nustatė, kad vargingesnėse vietovėse, kuriose gyvena didesnių sveikatos priežiūros poreikių turintys gyventojai, yra blogesnis aprūpinimas sveikatos priežiūros paslaugomis nei turtingesniuose regionuose [28]. Slaugytojas norėdamas žinoti bendruomenės poreikius, pirmiausiai turi suprasti bendruomenę kaip socialinę visumą. Žinodamas reikalingus bendruomenės poreikius slaugytojas savo išmanymą ir žinias gali panaudoti teikiant slaugos
paslaugas ar kitokią reikalingą priežiūrą asmenims. Slaugytojas dažniausiai dirba su pacientu, paciento šeimos nariais, darydamas nedidelius bendruomenės struktūros pakeitimus. Tam reikia minimalių slaugytojo žinių apie bendruomenės ribas, sudedamąsias jos dalis: ten gyvenančius gyventojus, jų socialinę padėtį, bendruomenės teritorijoje esančias įstaigas bei organizacijas [70].
Bendruomenės branduolį sudaro šeima ir čia ypač svarbus bendruomenės slaugytojo vaidmuo yra saugoti, ir stiprinti šeimų sveikatą bei paslaugas orientuoti į pagrindines sritis kaip sergančiųjų priežiūrą ir bendruomenės slaugą. Tarptautinė klasifikacija slaugos darbuotojams apibrėžia šeimą kaip „grupę žmonių, vertinamų kaip socialinis vienetas ar kolektyvas, sudarytas iš narių, sujungtų tarpusavyje krauju, giminyste, emociniais ir teisiniais ryšiais“. [9]. Dabartinėje bendruomenėje galimi įvairūs šeimų tipai ir struktūros: tradicinės branduolinės, išplėstinės, vieniši tėvai, šeimos su įvaikintais vaikais, įtėviai arba pakartotinai susituokusios šeimos, arba netradicinės. Slaugytojai, suprasdami šeimos formų bei funkcijų skirtumą, gali pagerinti šeimos sveikatą, padėti šeimai stiprinti jos struktūrą ir funkcijas bei skatinti teigiamą šeimos raidą, kuri yra palanki sveikatai [9].
Taigi, bendruomenė pačia plačiausia prasme suprantama kaip šeimų ar atskirų individų grupė, kurią jungia teritorija, sukurtos ir nustatytos taisyklės. Bendruomenės narius jungia bendri bendruomenės tikslai, ten vyraujančios tradicijos ir papročiai, o bendruomenės narių gerovę kuria ir reguliuoja toje bendruomenėje esančios įstaigos ir organizacijos. Bendruomenės slaugytojui aptarnaujama bendruomenė yra kaip pacientas, nes jis atsako už visos bendruomenės sveikatos išsaugojimą ir ligų prevenciją, sergančiųjų slaugymą bei sveikatos palaikymą ir sveikatos mokymą [9].
Šeimos slaugos tikslas – dirbti su visų tipų šeimomis ir su atskirais jų nariais, siekiant sumažinti sveikatą žalojančių faktorių poveikį, mokant sveikos gyvensenos bei fizinio aktyvumo, užtikrinti sergančiųjų priežiūrą bei ugdyti savirūpos įgūdžius [9].
1.2. Slaugos paslaugų namuose plėtojimas Lietuvoje
Alma Atos konferencija pripažino bendruomenės dalyvavimą vienu iš pagrindinių veiksnių siekiant geros sveikatos. Didžiojoje Britanijoje dirbusi Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) grupė, kuri tyrė bendruomenės dalyvavimą priimant įvairius sprendimus, bendruomenę suskirstė pagal tai, kokį poveikį ji gali turėti savo narių sveikatai. Bendruomenė, nežinanti ir nesigilinanti apie sprendimus, kurie yra priimami savivaldybėse, seniūnijose, yra pati
nesveikiausia. Bendruomenė turinti galimybę ir noriai susipažįstanti su sprendimais, kurie yra priimami jų gyvenamoje teritorijoje, tuomet ji gali įtakoti geresnei bendruomenės narių sveikatai bei sveikai gyvensenai. Bendruomenė, turinti dar geresnes sąlygas, yra dar aktyvesnė, dalyvauja nagrinėjant svarbius bendruomenei klausimus, dalyvauja rengiamuose sveikos gyvensenos ir kituose projektuose, gilinasi į problemas - tokia bendruomenė gali net pakeisti priimtus politikų sprendimus ir ji gali siekti savo užsibrėžtų tikslų [18].
Statistikos duomenys rodo, kad natūralus gyventojų prieaugis išlieka neigiamas, o vidutinė gyvenimo trukmė pamažu didėja. Lietuvoje vis didėja pagyvenusių žmonių gretos, didėja slaugos paslaugų poreikis bendruomenėje [40].
Tautai senstant, didėja poreikis rūpintis vyresnio amžiaus žmonėmis, atsiranda didesni socialiniai ir medicininiai poreikiai [27]. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, yra aktuali visuomenės senėjimo problema. Visuomenės senėjimą sąlygoja ligos, socialinių poreikių didėjimas, kurie dažniausiai reikalingi vyresnio amžiaus žmonėms [46].
Keičiantis Lietuvos demografinei struktūrai – didėjant pagyvenusių bei senų žmonių skaičiui populiacijoje, senstančių žmonių būklė blogėja, jiems reikia daugiau priežiūros bei slaugos. Nors mūsų valstybinė socialinė parama teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o suaugusių vaikų pareiga – globoti savo tėvus senatvėje [75].
Vyresnio amžiaus žmonės yra pagrindiniai sveikatos priežiūros įstaigų klientai ir pacientai, kuriems reikalingas stacionarinis gydymas bei slauga, tiek ambulatorinė pagalba ir slauga jų pačių namuose. Vis brangstant ligonio gydymo ir slaugos paslaugoms yra ribojama gulėjimo trukmė stacionare, todėl ligoniai išrašomi praėjus nustatytam laikui. Ankstyvas išrašymas iš stacionaro, ligoniui sudaro daug problemų: dažniausiai neužbaigtos gydyti žaizdos, pacientai ar jų namiškiai nepakankamai yra informuoti apie pragulų profilaktiką, mitybą, vidurių užkietėjimus. Namiškiai slaugantys ligonį, kuris turintį negalę, nėra pakankamai apmokyti kaip padėti jam[68]. Šios paslaugos PSP grandyje dažniausiai yra teikiamos bendruomenėje, vadinasi pacientų namuose, taip pat poliklinikoje, ambulatorijoje, medicinos punkte. Dauguma paslaugas gaunančių ligonių turi negalią, kuri nustatyta vadovaujantis LR socialinės apsaugos ir darbo ministro ir SAM įsakymu [35].
Lėta PSP reformos įgyvendinimo eiga neleidžia gyventojams pajusti visų PSP reformos idėjos privalumų, o kartais ją net kompromituoja. Nepakankamai išvystyta ambulatorinė slaugos
grandis seniems ir ligotiems žmonėms negali užtikrinti kokybiškos slaugos ligonio namuose, todėl didelis dėmesys turi būti nukreiptas į PSP slaugos personalo grandies kuo efektyvesnį reorganizacijos procesą [56].
Pastaraisiais metais LR SAM vis daugiau dėmesio skiria namų slaugos plėtrai, šeimos gydytojo bei slaugytojo institucijoms stiprinti [16]. Tai apibrėžia nauja, patobulinta bendruomenės slaugytojo medicinos norma, jog bendruomenės slauga – tai slaugos paslaugos asmenims ar jų grupėms bendruomenėje [37]. Teisingas yra bendruomenės slaugytojo tikslo siekimas, teikiant kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas ir norint pacientą kuo ilgiau išlaikyti jo įprastoje aplinkoje ir šeimos apsuptyje, tačiau reikia pripažinti, kad slaugos paslaugų ligonio namuose plėtrai itin didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Esant finansiniams nepritekliams, prastoms buitinėms sąlygoms, vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, netekus sveikatos ar dalinio savarankiškumo, priversti kreiptis pagalbos į stacionarias palaikomojo gydymo ir slaugos įstaigas [16].
Svarbus ir lauktas slaugos praktikų dokumentas – LR SAM 2007 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. V-1026 „Dėl slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimų patvirtinimo“. Nors slauga namuose pradėta plėtoti nuo 2007 m. pabaigos, o finansavimas skirtas 2008 m. Jis skiriamas asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba visiška negalia. Slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimų aprašas reglamentuoja pirmines ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų arba jų padalinių, teikiančių slaugos paslaugas pacientų namuose, veiklą [38]. Tačiau dalis slaugos praktikų ir įstaigų vadovų šį teisės aktą vertina kaip iki galo neapgalvotą žingsnį, darbo ir atsakomybės už neįgalius pacientus perkėlimą ant bendruomenės slaugytojo pečių. Pasigendama aiškios ir konkrečios apmokėjimo tvarkos už slaugos paslaugas namuose. Šiuo metu ligonių kasos apmoka tik už vieną slaugytojo vizitą pas pacientą į namus. O juk pacientai, turintys nuolatinės slaugos poreikį, šias paslaugas norėtų gauti kasdien, o gal net kelis kartus per dieną. Kai reikia slaugyti artimą žmogų, namiškiai dažniausiai nežino, kur ir kaip rasti žmogų, kuris galėtų ateiti kelias valandas dienoje padėti prižiūrėti sunkų ligonį, o svarbiausia mokėtų, tai daryti.
Teikiant slaugos paslaugas ligonio namuose, pasigendama sveikatos priežiūros paslaugas ir socialines paslaugas teikiančių įstaigų bendradarbiavimo tvarkos:
slaugos paslaugas namuose teikia pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos [38],
socialines paslaugas teikia ir lankomąją priežiūrą vykdo Socialinės paramos centras [42],
techninės pagalbos priemones teikia Techninės paramos neįgaliesiems centras – dažnai kompensacinių priemonių reikia laukti sudarytose eilėse. Šiuo metu sunku pacientams gauti funkcinių lovų, priešpragulinių čiužinių (kartais šių priemonių pacientai iš viso nesulauki.) [43],
būstą neįgaliesiems jų poreikiams pritaiko savivaldybės skyrius – sudaroma eilė, bustas pritaikomas per kelerius metus. (dažniausiai šių pritaikymų pacientai tai pat nesulaukia).
Įvertinus paslaugas teikiančių organizacijų funkcijas, būtų galima daryti išvadą, kad kiekviena įstaiga paslaugas teikia tik savo kompetencijos ribose, dėl ko pailgėja laukimo eilės, o nukenčia šias paslaugas gaunantys pacientai.
Slaugos namuose paslaugas namuose turi teisę gauti vaikai, senyvo amžiaus žmonės, lėtinėmis ir nepagydomomis ligomis sergantys pacientai. Pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis ar sergantys nepagydomomis ligomis, kuriems reikalinga tik slauga ir kurie savimi negali pasirūpinti, slaugymo paslaugos skiriasi: vieniems reikia tik bendravimo, kitiems reikia patenkinti kasdieninius žmogaus poreikius, ar atlikti injekcines procedūras, ar suteikti žinių dėl iškilusių problemų.
Slaugos poreikių nustatymo lygiai:
Specialusis nuolatinės slaugos poreikis (SPS-1) – tai asmens būklė, kai dėl ligos, traumos, sužalojimo, įgimtų arba vaikystėje įgytų sveikatos sutrikimų, aplinkos veiksnių neigiamo poveikio yra žymiai sumažėjusios galimybės apsitarnauti save, apsirūpinti būtiniausiomis priemonėmis, ugdytis, dalyvauti, veikti ir būtina nuolatinė kitų žmonių pagalba, priežiūra bei slauga [29].
Specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (SPP-2) – tai asmens būklė, kai dėl ligos, traumos, sužalojimo, įgimtų arba vaikystėje įgytų sveikatos sutrikimų, aplinkos veiksnių neigiamo poveikio yra sumažėjusios galimybės apsitarnauti savo būtiniausius poreikius, ugdytis, dalyvauti, veikti ir jiems reikalinga nenuolatinės kitų žmonių priežiūra bei pagalba [29].
Lengvo neįgalumo lygis: asmens būklė, kai dėl ligos, traumos, sužalojimo, įgimtų arba vaikystėje įgytų sveikatos sutrikimų, aplinkos veiksnių neigiamo poveikio yra nežymiai sumažėjusios galimybės apsirūpinti save būtiniausiais poreikiais, ugdytis, dalyvauti bendruomenės gyvenime [29].
Nuspręsti, kokios paslaugos konkrečiam individui geriausiai padėtų išlikti savarankiškam, galima įvertinus asmens galimybes ir poreikius. Prieš taikant slaugos paslaugas ligonio namuose, pradžioje reikėtų nusistatyti kriterijus, kuriais remiantis atrenkami pacientai slaugai namuose [16].
Apibendrinant galima teigti, kad bendruomenės slaugos plėtra turi didžiules galimybes sprendžiant šiandienos opias hospitalizacijos mažinimo ligoninėse problemas. Anksti išrašius ligonį į namus, bendruomenės slaugytojas gali užtikrinti visapusišką pagalbą ir slaugą ligonio namuose.
PSO akcentuoja, kad dar neišnaudotos pagrindinės PSP galimybės. Slaugytojai gali būti tarsi ryšininkai tarp šeimos ir šeimos gydytojo, tarp bendruomenės narių ir asmens sveikatos priežiūros institucijų. Taip pat jie gali atlikti dalį funkcijų, kurioms pakanka slaugytojo kompetencijos [63].
1.3. Bendruomenės slaugytojos vaidmuo teikiant slaugos paslaugas ligonio namuose Bendruomenės slauga – tai slaugos paslaugos asmenims ar jų grupėms bendruomenėje: vaikams, jauniems ir suaugusiems šeimos nariams, sergantiems lėtinėmis ligomis, fiziškai ir psichiškai neįgaliems, senyvo amžiaus žmonėms [37].
Bendruomenės slauga neatsiejama nuo bendruomenės slaugytojo veiklos. Bendruomenės slaugytojas dažniausiai dirba su šeimos gydytoju, ar didesnėje komandoje, kurioje kartu dirba keli gydytojai specialistai, kaip vaikų ligų gydytojas, ginekologas, chirurgas. Ambulatorinės paslaugos bendruomenės nariams gali būti teikiamos įvairiose PSP įstaigose. Tai gali būti bendruomenės sveikatos centrai, savivaldybių medicinos punktai, ambulatorijos, poliklinikos, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės ir kt.
Lietuvoje akcentuojama PSP svarba, tačiau daugelyje pirminės sveikatos įstaigų tebedirbama senoviškai: priiminėjami ligoniai, jiems išrašomi siuntimai, beveik nevykdomas ligų prevencijos, sveikatos mokymo, sveikatos išsaugojimo darbas, sunkiai kelia skinasi bendruomenės slauga [74].
LR nacionaliniai teisės aktai – Slaugos praktikos įstatymas [36], medicinos norma (MN) 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [37] – slaugytoją apibrėžia kaip savarankišką specialistą, lygiavertį asmens sveikatos priežiūros specialistų komandos narį, gebantį identifikuoti slaugos problemas, planuoti veiksmus, numatyti ir vykdyti procedūras, įgyvendinti slaugos kontrolę ir vertinimą, savarankiškai teikti bendruomenės slaugos paslaugas asmeniui, šeimai, bendruomenei [37].
Išskiriamos pagrindinės bendruomenės slaugos praktikos sritys:
sveikatos palaikymas;
ligų profilaktika;
ligų gydymas;
reabilitacija;
sveikatos priežiūros vertinimas; moksliniai tyrimai [9].
Svarbiausia bendruomenės slaugos sričių yra sveikatos palaikymas. Tai dažniausiai yra sveikatos mokymas, suteikiant bendruomenės nariams žinių apie teisingą mitybą, fizinį aktyvumą, sveiką gyvenseną. Sveikatos palaikymas bendruomenėje įgyvendinamas per tarpinius tikslus:
didinama bendruomenės narių sveika gyvensena;
mažinami sveikatos netolygumai tarp pavienių bendruomenės populiacijų;
siekiama, kad visi bendruomenės nariai turėtų galimybę ir norėtų naudotis sveikatos palaikymo paslaugomis [71].
Slaugytojo misija – padėti pacientui, jo šeimos nariams bei bendruomenės grupėms įvertinti savo sveikatą ir siekti fizinės, psichinės ir socialinės gerovės socialinėje bei ekologinėje aplinkoje [45].
Pasak V. Žydžiūnaitės, slaugytojo misija – suteikti saugų kokybišką rūpinimąsi pacientais ir tarnauti jiems, suteikiant kokybiškas paslaugas. Slaugytojo misija jo kompetencijos ribose apima šiuos elementus: sveikatos stiprinimą bei palaikymą, ligų prevenciją bei profilaktiką ir visos visuomenės saugą nuo įvairių biologinių, fizinių ir psichologinių pavojų sveikatai. Slaugytojo misija orientuota į paciento išgijimą, kad jis galėtų džiaugtis savo kasdieniniais pasiekimais [79].
Vykdant savo slaugytojo misiją ir vadovaujantis šiuo metu galiojančiu Sveikatos apsaugos ministro įsakymu [38], bendruomenės slaugytojas slaugos paslaugas namuose teikia savarankiškai pagal bendruomenės, bendrosios praktikos ar psichinės sveikatos slaugytojo medicinos normose nustatytas kompetencijas, bendradarbiaudamas ir dirbdamas komandoje su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais – socialiniais darbuotojais, jų padėjėjais bei kitų sričių specialistais.
Sveikatos priežiūros reforma skatina pakeisti tradicinius slaugytojo vaidmenis ir keisti sveikatos priežiūrą nuo stacionarinių paslaugų link paslaugų bendruomenėje [54]. Didėja slaugytojų autoritetas, savarankiškumas, stiprėja pozicija sveikatos priežiūros sistemoje [3].
Bendruomenės slaugytojas, plėtodamas savo veiklą, bendruomenę turėtų suvokti kaip pacientą, kurio sveikatą vertins įvairiais laikotarpiais. Vertinimui labai padeda bendruomenės charakteristika – tai įvairiapusė informacija apie gyventojų demografinę, socialinę ir ekonominę situaciją, pagrindinius sveikatos rodiklius ir socialinius poreikius. Svarbu sukaupti kuo daugiau informacijos, kad analizuojant būtų galima planuoti sveikatos priežiūrą ir sveikatinimo veiklą bendruomenėje [9].
Hitaitės tyrime, vertinant pagyvenusių žmonių ambulatorinės slaugos bei socialinių paslaugų poreikį bendruomenėje, nustatyta, jog kuo tiriamasis vyresnis, tuo jam labiau reikalingos tiek socialinės, tiek slaugos paslaugos. Socialinis paslaugų poreikis labiau reikalingas gyvenantiems kaime, o mieste gyvenantys didesnį poreikį išreiškė slaugos paslaugoms [15].
Pasak Čiočienės, bendruomenės slaugytojai bendruomenėje naudojasi pagrindiniais principais, kurie padeda suprasti kompleksinius, dinaminius ryšius tarp šeimos ir atskirų šeimos narių sveikatos [9]. Šie principai teigia:
slauga nukreipta į sveikus ir sergančius šeimos narius;
bendruomenės slaugytojas supranta ryšius tarp individo ir šeimos sveikatos. domimasi šeimos praeities, dabarties ir ateities gyvensenos įgūdžiais bei patirtimi; atsižvelgiama į šeimos, bendruomenės platesnį vertinimą bei kultūrinį kontekstą; vertinami ryšiai tarp šeimos narių ir išskiriami asmenys bei šeimų grupės, kuriems reikia padėti rūpintis sveikata[9].
Svarbiausios bendruomenės slaugytojų A. Bakk ir S. Hermanson užduotys yra šios: būti globotinio patikėtiniu, sprendžiant klausimus, kai pats globotinis negali išreikšti savo valios;
būti atsakingam už psichinę ir fizinę globotinio priežiūrą;
drauge su kitais komandos nariais globotinį suprasti, įvertinti jo poreikius, pageidavimus planuoti slaugos veiksmus;
padėti treniruoti pojūčius, motoriką bei bendrauti, taip pat lavinti socialinius įgūdžius;
padėti namų ruošoje, bei padėti planuoti kasdieninę paciento veiklą ;
bendrauti su globotinio artimaisiais,siekti šeimos narių pasitikėjimo bei paramos, būti konsultantu ir juridiniu patikėtiniu;
bendrauti su kitais slaugytojais, savo komandos nariais;
bendrauti su kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų tarpprofesinės komandos nariais [70].
Bendruomenės slaugytojai gali palengvinti ankstyvą išrašymą iš ligoninių, suteikti slaugą pacientui namuose. Lankydami pacientą namuose, įvertina esamą situaciją, moko savirūpos, atlieka procedūras, teikia paramą šeimos nariams, šeimos narius apmoko slaugant neįgalųjį, vaidina svarbų vaidmenį skausmo mažinimo bei valdymo procese. Kai slaugos tęstinumas priklauso nuo šeimos, slaugytojas turi įvertinti šeimos stipriąsias bei silpnąsias puses ir stengtis pagerinti šeimos teikiamos slaugos efektyvumą bei kokybę, apmokant namiškius slaugyti neįgalųjį, suteikiant elementariausių žinių apie mitybą, asmens higieną. Jei pasveikimas neįmanomas – globoja pacientus, sudarydami sąlygas garbingai numirti [9].
Adomaitienė tyrė pacientų nuomonę apie bendruomenės slaugytojos teikiamas slaugos paslaugas namuose [1]. Tyrime nustatyta, kad dažniausiai namuose pacientus slaugo šeimos nariai (100 proc.) ir tik ketvirtadalį – bendruomenės slaugytojai. Medicinines paslaugas namuose dažniausiai teikia gydytojas, o net trečdalis tiriamųjų iš viso nekviečia jokio medicinos darbuotojo į namus. Tyrime rastas koreliacinis ryšys (p < 0,05), kuris rodo, jog kuo mažesnis paciento darbingumo lygis, tuo labiau reikalingos slaugos paslaugos namuose [1].
Daugelis autorių išskiria keletą bendruomenės slaugytojo veiklos vaidmenų bendruomenėje. Tai profesiniai slaugytojo, vadovo ar koordinatoriaus, neformalaus lyderio, komandos nario, patikėtinio, sveikatos mokytojo bei tyrinėtojo vaidmenys. Bendruomenės slaugytojai moko šeimą bei jos narius ir kartu bendruomenę, dalyvauja mokyklų, sporto judėjimuose, įvairiuose sveikatą stiprinančiuose projektuose, stiprina visuomenės suvokimą apie bendruomenės slaugos svarbą bendruomenėje, bei pačių bendruomenės žmonių įtraukimas
teikiant sveikatos bei slaugos paslaugas [9, 70, 63]. Jie bendrauja su pacientais, turinčiais įvairių poreikių, o tai reikalauja didelės kompetencijos klinikinėje slaugoje, sveikatos mokyme, ligų prevencijoje bei ligonių priežiūroje, teisės srityje, bendruomenės plėtroje [76].
Slaugytojų kompetenciją, ypač santykius su pacientais ir bendravimo įgūdžius, aprašė McCabe, kuris reziumavo, kad slaugytojai su pacientais gali bendrauti gerai, kai jie naudoja į asmenį orientuotą požiūrį, tačiau sugebėjimas tai padaryti labai priklauso nuo įstaigos siekimo užtikrinti kuo kokybiškesnes paslaugas pacientams ir jų artimiesiems, darbo organizavimo, įstaigos mikroklimato bei kultūros [55].
Adomaitienės tyrimo metu buvo rasta, jog kuo geriau tiriamieji vertina savo kaip pacientų ir slaugytojo bendravimą, tuo geriau įvertina ir slaugytojo suteiktas jiems slaugos paslaugas. Taip pat nustatyta, jog kuo aukštesnis pacientų išsilavinimas ir kuo vyresnis amžius, tuo geriau jie įvertina namuose jiems suteiktas slaugos paslaugas (p < 0,001) [1].
Aptartos pagrindinės bendruomenės slaugytojo funkcijos, veiklos, principai, svarbiausios užduotys rodo, kad bendruomenės slaugytojui reikia daugybės įvairių įgūdžių ir gebėjimų. Jis privalo turėti vadybos, psichologijos, socialinių ir kitų įgūdžių, kadangi jam tenka bendrauti su įvairaus amžiaus, išsimokslinimo, socialinio statuso, skirtingos psichologinės būklės žmonėmis, būti komandos nariu, koordinatoriumi, bendradarbiauti su kitomis bendruomenėje veikiančiomis įstaigomis.
1.4. Ilgalaikės priežiūros organizavimas užsienio šalyse
Vokietijoje, kai pacientams, kuriems reikalinga ilgalaikė priežiūra, prižiūrimi namuose, juos prižiūrintys šeimos nariai gali naudotis įvairiomis paramos sistemomis:
Neformaliai (teikiama apie 66 proc. pagyvenusių žmonių) – šeimos, dažniausiai žmonų, dukterų ir kitų artimų žmonių. Juos prižiūrintys šeimos nariai gali naudotis įvairiomis paramos sistemomis (įmokos į pensijų sistemą, draudimo nuo nelaimingų įvykių apsauga ir kt.).
Formaliai (apie 4 proc.), kai teikiama ambulatorinė slauga. Tai apmokyti slaugytojai lanko ligonius namuose, teikia privalomas konsultacijas priežiūros klausimais.
Profesionali priežiūra ( apie 30 proc.), kai paslaugos teikiamos pacientų, jų pačių namuose, dienos ir nakties centruose, pagyvenusių žmonių slaugos namuose [11,17].
Ispanijoje pacientų ilgalaikės priežiūros sistema yra decentralizuota ir įvardinta kaip regioninė ilgalaikės priežiūros paslaugų sistema. Tokia priežiūra šioje šalyje suprantama, kaip
namų ruošos ar asmeninės priežiūros pagalba asmeniui, kuris negali savęs apsitarnauti. Ilgalaikė priežiūra vertinama pagal sugebėjimą atlikti kasdienines veiklas, kuri yra instrumentinė – tai aprūpinimas maistu ir kitais pirkiniais, maisto gaminimas ir pagrindinė – paciento asmens higiena, valgymas ir kt. Ispanijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, labai paplitusi neformali priežiūra, t.y. artimųjų vykdoma priežiūra slaugant pagyvenusius ir neįgalius pacientus, kuriems reikalinga pagalba. Apie 70 proc. žmonių naudojasi neformalios priežiūros paslaugomis.
Finansuojamas ilgalaikės priežiūros prieinamumas asmenims remiasi reikalingų poreikių ir išteklių nustatymu, kuris skirtinguose regionuose svyruoja. Valstybės finansuojamų ilgalaikės priežiūros paslaugų trūkumas yra neišvengiamai susijęs su tuo, kad gydymo, o ypač priežiūros specializuotose įstaigose, tenka laukti gana ilgai. Šios paslaugos yra labai apribotos dėl lėšų stygiaus. Socialinė pagalba nėra pakankamai aprūpinta. Sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos nemokamai ir šią veiklą organizuoja Nacionalinė sveikatos taryba, kuri veikia regioniniu principu. Ispanijoje ilgalaikės priežiūros paslaugos didžiąja dalimi yra finansuojamos iš mokesčių fondo. Ispanija šią problemą bando spręsti, visų autonominių regionų socialinės integracijos politikoje pirmenybę teikdama ilgalaikės priežiūros prieinamumui. Sistemoje numatytos įvairiausios priežiūros paslaugos namuose ir specializuotose centruose, taip pat finansinė parama ir kasdieninė pagalba šeimoms [11,17].
Italijoje ilgalaikė asmenų priežiūra suprantama, kaip bet kokios tęstinės slaugos ir priežiūros paslaugos bei namų ruošos darbai, negalintiems savęs apsitarnauti pacientams, jų pačių namuose, sveikatos priežiūros įstaigose kaip dienos centrai. Pagyvenusių asmenų ilgalaikė priežiūra apima tris pagrindines pagalbos sferas: bendruomenės priežiūra, institucinė priežiūra ir pagalba pinigais ar pašalpomis. Šias paslaugas teikia visuomenės ir privačios sveikatos bei socialinės rūpybos struktūros. Teikiant Nacionalinės sveikatos tarnybai sveikatos priežiūros paslaugos yra nemokamos, bet Italijoje socialinė rūpyba nėra pakankamai išvystyta ir paslaugas teikia kaip atskira institucija [11].
Didžiojoje Britanijoje ilgalaikė priežiūra apima slaugą ir pagalbą namų ruošoje (maisto gaminimas, aprūpinimas pirkiniais ir t.t.) bei asmens higienos priežiūroje (prausimas). Didžioji dalis pacientų šiomis paslaugomis naudojasi savo namuose. Nacionalinės sveikatos tarnybos teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos yra nemokamos. PSP centrai yra atsakingi už paslaugų teikimą vietos gyventojams. Paslaugų prieinamumą, kurį nustato vietinė valdžia pagal kriterijus,
lemią poreikiai. Didžiausias dėmesys skiriamas labiausiai priklausomų asmenų priežiūrai ir vis daugiau dėmesio skiriama pagyvenusių žmonių reabilitacijai [11].
Latvijoje parama gali būti teikiama asmeniui, kuris negali savimi pasirūpinti ir savarankiškai atlikti kasdieninio gyvenimo veiksmų dėl savo amžiaus ar sveikatos problemų, taip pat našlaičiams ir tėvų neprižiūrimiems vaikams. Teisę į paramą taip pat turi vyresnio amžiaus asmenys, neįgalūs vaikai ir suaugusieji, turintys psichinių ar fizinių sutrikimų (jei jų šeimos nariai negali jais tinkamai rūpintis), dėl savo amžiaus ar sveikatos problemų. Teisę į sveikatos priežiūrą namuose turi asmenys, sergantys tam tikromis nustatytomis ligomis [21].
Ilgalaikės priežiūros paslaugos priklauso nuo asmens, kuriam jos teikiamos, poreikių ir lėšų (juos įvertina socialinis darbuotojas). Paslaugas remtiniems asmenims teikiamos jų gyvenamoje vietoje arba kuo arčiau gyvenamosios vietos.
Priežiūra gali būti trejopa:
priežiūra namuose, kurią atlieka kvalifikuotas priežiūros paslaugų teikėjas arba kitas asmuo, dirbantis ruošos darbus ir nemokamai pristatantis maistą į namus;
pusiau institucinė globa. Šios paslaugos teikiamos įvairioms grupėms: vyresnio amžiaus asmenims, fiziškai neįgaliems ir psichikos sutrikimų turintiems asmenims, taip pat po sunkios arba ilgai trukusios ligos sveikstantiems asmenims. Savivaldybės, susitarusios su priežiūros institucijomis, nustato, kiek valandų asmuo gali būti prižiūrimas tose institucijose ir naudotis bet kokiomis specialiomis priežiūros paslaugomis;
institucinė globa. Ilgalaikės socialinės priežiūros institucijose prižiūrimi asmenys, kuriems reikia nuolatinės priežiūros:našlaičiai ir tėvų neprižiūrimi vaikai, pensinio amžiaus asmenys, fiziškai neįgalūs asmenys ir aklieji, sunkių psichikos sutrikimų turintys vaikai ir suaugusieji [21].
Estijoje ilgalaikės priežiūros paslaugomis gali naudotis visi vyresni kaip 18 metų asmenys, jei nustatoma, kad jiems būtina priežiūra. Vertinimą atlieka gydytojai, slaugytojai arba socialiniai darbuotojai. Išmoka priežiūros paslaugas teikiančiam asmeniui gali būti skiriama asmenims, kurie padeda patvirtintą invalidumą turintiems asmenims atlikti kasdieninius veiksmus (pvz. mokėti mokesčius) ir taip pat teikia priežiūros namuose paslaugas (padeda asmeniui pavalgyti, apsirengti, atlikti namų ruošos darbus) [22].
Įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse ilgalaikės priežiūros paslaugos yra skirtingos. Dažniausiai skirtumai būna susiję su priežiūros trukme ir paslaugų gavėjais, be to
dažnai būna sunku įžvelgti skirtumą tarp medicininių ir nemedicininių (socialinių) paslaugų. Pavyzdžiui, vienose šalyse didesnis dėmesys skiriamas žmonių priežiūrai namuose, atliekama neformaliai dažniausiai šeimos narių, o kitose ilgalaikės priežiūros paslaugos yra sukoncentruotos ligoninėse bei panašiose įstaigose. Įvairiose valstybėse skirtingai vietos institucijos ieško įvairių būdų, kaip spręsti augančius ilgalaikės priežiūros poreikius. Akivaizdu, kad senstant visuomenei tampa vis sunkiau įveikti su tuo susijusius finansinius ir logistinius iššūkius, o ilgalaikės priežiūros problema taps itin aktuali tuo metu, kai sumažės darbingo amžiaus žmonių. Išanalizavus literatūrą galima teikti, jog asmenys, kuriems reikalinga ilgalaikė priežiūra, pirmenybę teikia namuose arba bendruomenės lygmeniu, o ne specializuotose įstaigose teikiamoms paslaugoms [11].
1.5. Bendruomenės slaugytojo darbo vietos organizavimas
Šiuolaikiniame pasaulyje darbas yra didelė vertybė. Daugumai žmonių darbas yra jo gyvenimo būdas, nes jis ne tik nulemia dienotvarkę, bet ir poilsio laiką. Taip pat darbas yra ir pragyvenimo šaltinis. Kiekviena organizacija susideda iš didesnių ar mažesnių darbo vietų skaičiaus, todėl ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pačių darbo vietų organizavimą ir žmogiškųjų išteklių valdymą [47].
Darbo, profesijos ir užsiėmimo apibrėžimai glaudžiai susiję su visuomenės socialinių vertybių visuma. Mėgstamas darbas yra sveikatą stiprinantis veiksnys [23]. Žmogiškųjų išteklių vadyba yra vienas iš pagrindinių vadybos sudedamųjų dalių, kartu su materialinių ir nematerialinių išteklių valdymu. Žmogiškieji ištekliai vadyboje labai skiriasi nuo kitų organizacijoje naudojamų išteklių. Jie reikalauja specialių valdymo metodų bei vadybininko įgūdžių. Anksčiau organizacijoje svarbiausias ir didžiausias dėmesys buvo skiriamas materialiems ir nematerialiems ištekliams. Šiuolaikinės organizacijos, siekdamos įstaigos veiklos efektyvumo, konkurencingumo, vis didesnį dėmesį skiria savo darbuotojams – žmogiškiesiems ištekliams. Darbuotojas neturėtų jaustis samdoma darbo jėga, jis turėtų būti neatskiriama organizacijos dalele, komandos nariu [47].
Darbo organizavimas – tai žmonių ir materialinių darbo elementų sistemos leidžiančios įgyvendinti numatytus sprendimus. Numačius darbus, kuriuos ruošiamasi atlikti, pirmiausia reikia išnagrinėti kiekvieno darbo technologiją ir darbo sąlygas, apsirūpinti priemonėmis bei medžiagomis [47]. Nors šiandienos sveikatos priežiūros sistemoje aktualios slaugytojo užimtumo
garantijos, profesinis saugumas, bet tai neužtikrina slaugytojų darbo vietų. Nėra įdiegtų vienodų slaugos standartų, nesukurta slaugos procedūrų kokybės sistema, vienodos slaugos dokumentacijos [44].
Šiandienai daug diskusijų sukelia bendruomenės slaugytojų savarankiškumas. Savarankiškumas – vienas iš svarbiausių veiksnių, įtakojančių slaugytojų pasitenkinimą, motyvaciją darbu [73]. Kai slaugytojui, dirbančiam savo aptarnaujamoje bendruomenėje, suteikiama galimybė savarankiškai spręsti, patarti, mokyti ar padėti savo kompetencijos ribose kiekvienam bendruomenės nariui, atsiranda pasitenkinimas darbu, pasitikėjimas savimi, bei atsakomybė už savo atliktą darbą. Keičiantis įstatymams, kintant socialinėms sąlygoms ir sveikatos priežiūrai, keičiasi ir slaugos darbuotojų vaidmuo ir slaugos praktika. Tai apibrėžia LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir namuose aprašas, kuris suteikia bendruomenės slaugytojams savarankiškumą [38]. Galima būtų pažymėti, kad šiandienos bendruomenės slaugytojai, dirbantys miestelių ir kaimų medicinos punktuose, turi daugiau savarankiškos veiklos galimybes. Jie atlieka savo funkcijas bendruomenėje savarankiškiau. Mažiau savarankiškumo turi tie bendruomenės slaugytojai, kurie dirba poliklinikose kartu su gydytojais. Praktiškai jie atlieka gydytojo padėjėjo ar raštininko funkcijas. Pasak Australijos mokslininkų, kurie atlikę tyrimą, nustatė, kad vienas iš veiksnių, turėjusių įtakos slaugytojų pasitenkinimu ir motyvacija darbui bei išlikimui sveikatos priežiūroje, yra profesinis slaugytojų savarankiškumas, individualūs pacientų ir slaugytojų santykiai [58].
Slaugytojai patiria didesnį pasitenkinimą atlikdami savo darbą, nes slaugos proceso samprata skatina slaugytojo savarankiškumą ir kūrybingumą, padeda jam suvokti slaugos veiksmų priežastis, rezultatus, skatina mokytis ir tobulėti.
1.5.1. Komandinio darbo organizavimas slaugytojų darbe
Komandinis darbas – tai praktinis darbas, kad vadovaudami įstaigai galėtume dirbti su žmonėmis susijusį darbą: priimdami į darbą naują darbuotoją apmokytume, įvertintume jo sugebėjimus atlikti paskirtas funkcijas, atlygintume darbuotojams už padarytą darbą bei sudarytume jiems saugią ir teisingą darbo aplinką. Šis darbas bei politika aprėpia tokias sritis: darbuotojo darbo vietos analizę, reikalingą darbo jėgos poreikių planavimą, darbo užmokesčio ir
atlyginimų valdymą, išmokas, skatinimo sistemą, komunikavimą su darbuotojais, bei jų mokymą ir tobulinimą [51].
Vienintelis žmogiškasis faktorius, kuris turi daugiausia įtakos kiekvienoje organizacijoje – komandinis darbas. Dirbdami kartu, kaip komanda, darbuotojai yra suinteresuoti ne tik savo, bet ir visos įstaigos veiklos rezultatais [52].
Kiekvienas komandos narys organizacijoje atlieka konkretų vaidmenį vykdant grupės bendrą užduotį. Kiekvienas darbuotojas komandoje yra lygiavertis jos narys. Atsižvelgiant į situaciją, jis turi lyderiavimo ir dalyvavimo darbo procese teisę [26]. Norint suformuoti darnią komandą bei užtikrinti gerus komandinius santykius, reikia aktyvaus jos narių susiklausymo bei efektyvaus grįžtamojo ryšio, konstruktyvaus problemų sprendimo [67]. Priimant sprendimus, siekiama susitarimo dalyvaujant visiems komandos nariams įgyvendinant bendrus tikslus. Komandos narių santykiai užtikrina kiekvieno iš jų saugų, produktyvų darbą grupėje. [26].
PSP komandos lyderiais laikomi šeimos gydytojai ir bendruomenės slaugytojai. Šiai komandai darniai dirbant galimi ryškūs visuomenės sveikatos pokyčiai bendruomenėje. Konkrečiais atvejais komandos sudėtį gali papildyti ir kiti specialistai: socialinis darbuotojas, psichologas, psichiatras, dvasininkas, taip pat kitų organizacijų, su kuriomis yra bendradarbiaujama, darbuotojai [64]. Komandinis darbas sveikatos priežiūros įstaigose yra reikalingas ne tik tam, kad kiekvienam aptarnaujamos teritorijos bendruomenės nariui būtų suteiktos greitos ir kokybiškos bei saugios paslaugos, kurias suteikia kvalifikuota tos srities specialistų komanda, bet ir tam, kad specialistai dirbantys toje įstaigoje galėtų realizuoti savo gebėjimus. Dirbdami komandoje specialistai pasiekia geresnių darbo rezultatų ir pripažinimo [49].
Apibendrinus galima teigti, jog komandinis darbas naudingas dar ir tuo, kad jį tinkamai atlikus, labai pagerėja darbingumas, informacijos perdavimas, darbo kokybė, psichologinis darbuotojų klimatas [10]. Komandinės veiklos efektyvumas suprantamas pagal gautus rezultatus, kurie pasiekiami visos komandos narių dėka. Komandinis darbas sveikatos priežiūros įstaigose yra nauja perspektyva, užtikrinant, sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir konkurencingumą, teikiant slaugos bei priežiūros paslaugas bendruomenėje. Slaugytojai, kaip sveikatos priežiūros komandos nariai, turėtų dalyvauti vystant komandos veiklos politiką ir sudarant bei aptariant kiekvieno paciento priežiūros planą.
1.5.2. Tiesioginio vadovo įtaka slaugos specialistams
Įvairios lyderiavimo teorijos padėjo vadovams pamatyti, kaip jie turėtų išmokti prisitaikyti pagal kiekvieno darbuotojo brandos ir išsilavinimo lygio. Vadovas lyderis turi numatyti kokia komandoje yra varomoji jėga vykdyti paskirtas užduotis, esant skirtingoms aplinkybėms ir skirtingoms darbuotojų grupėms [53].
Vadovo sugebėjimas bendrauti su darbuotojais, juos vertinti kaip organizacijos žmogiškuosius išteklius, darbuotojų problemų supratimas, pastangos jas kaip galima tinkamiau išspręsti, vadovo pasitikėjimas, vadovo strategija ir tikslai, pareigos, jausmai, kurie remiasi teigiamais žmogiškaisiais santykiais, turi didžiulę įtaką kiekvienam darbuotojui, o taip pat organizacijos veiklos efektyvumui bei mikroklimatui.
Vadovai turi žinoti, kad darbuotojai lygiuojasi į juos [53]. Slaugos vadovas turėtų ypatingai atidžiai pažvelgti į didžiausią personalo įstaigoje grupę – slaugytojus. Kiekvienas vadovas privalo žinoti, kaip jis turi organizuoti darbą, kad darbuotojai dirbtų noriai, produktyviai [39] bei planuotų ir įgyvendintų efektyvią sveikatos priežiūros politiką, kuri užtikrina slaugytojų poreikius bei ypatingą dėmesį skiriant pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūrai [41].
Dauguma bendrosios vadybos bei slaugos vadybos specialistų, nagrinėjusių vadovo ir darbuotojų darbo ryšius, teigia, kad vadovavimas turi didžiausią įtaką darbo našumui. Nors šiandieniniai sveikatos vadovai kasdien sprendžia daugybę neatidėliotinų finansavimo, teisinių problemų, tačiau būtina prisiminti naująją sveikatos sistemos paradigmą bei strateginį sveikatos sistemos perorientavimą:
nuo ligų gydymo į sveikatos išsaugojimą, prevenciją;
nuo sveikatos paslaugų prieinamumo gerinimo į atsakomybės už sveikatą didinimą ir poreikių tenkinimą;
nuo ligų profilaktikos ir kontrolės į sąlygų būti sveikais užtikrinimą; nuo apibendrintos kokybės vadybos į įrodymais pagrįstą sistemos valdymą [4].
Žmogiškųjų išteklių valdymas tampa reikšmingu veiksniu, nes organizacijos darosi vis sudėtingesnės, reikalaujančios vis didesnės darbuotojų kompetencijos, įgyvendinant organizacijos strategiją, tikslus[4].
Slaugos bei organizacijos vadovams trūksta žinių apie personalo valdymą, ypač slaugos darbuotojų. Lietuvos sveikatos apsaugos vadybos draugijos nariams, dalyvavusiems tyrime
apklausos duomenimis, tik 5,8 proc. vadybininkų reikalingiausia sveikatos vadybos studijų sritimi nurodo žmogiškųjų išteklių valdymą, o mažiausiai Lietuvos sveikatos vadybininkams trūksta psichologijos, informacinių technologijų, vadybos žinių [24].
Kalėdienės R. teigia, jog norint užtikrinti sklandžią Lietuvos sveikatos sistemos reformos eigą, būtina aiškiai numatyti ir apibrėžti sveikatos vadybininkų vaidmenį sveikatos sistemoje bei atsiskaitomybės lygius ir kompetencijos kriterijus [24].
Vadovų bei pavaldinių santykiai pastaraisiais metais iš esmės pasikeitė. Šiandien vadovai ir pavaldiniai traktuojami kaip bendradarbiai, kolegos, komanda, tai yra kvalifikuota organizacijos darbo jėga, o nuo jų visų kvalifikacijos bei pasirengimo bendradarbiauti priklauso ne tik organizacijos tikslo bei planų formulavimas, bet ir jų įvykdymas. Tai perėjimas nuo autoritarinio valdymo stiliaus, paremto įsakymu ir paklusnumu, prie kooperatinio valdymo stiliaus. Jo esmė – įtraukti bendradarbius į tikslo formavimą ir įgyvendinimą [60].
Galima teigti, kad žmogiškieji ištekliai ir jų valdymas yra didžiausias organizacijos turtas. Gebėjimas juos teisingai valdyti šiandieninėje sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant kokybiškas sveikatos paslaugas, turi tapti svarbiausiu įrankiu vis didėjančioje sveikatos priežiūros paslaugų erdvėje.
1.5.3. Darbo sąlygų įtaka pasitenkinimui darbu
Darbo aplinka yra asmeninis darbuotojo komfortas, galimybė gerai dirbti ir patogiai jaustis. Pirmenybę darbuotojai teikia aplinkai, kuri privalo būti saugi, patogios darbo priemonės, ji yra švari ir minimaliai blaško dėmesį. Dažniausiai darbo sąlygos kaip terminas siejamas su materialinėmis sąlygomis, o psichologinė aplinka, įstaigos mikroklimatas lieka antroje vietoje.
Darbas – techninė ir ekonominė kategorija. Todėl absoliutus darbas kaip žmogaus organizacijoje veiklos dydis yra išreiškiamas naudotų išteklių ir jų pokyčių darbo vietoje ir organizacijoje funkcija. Apskritai, žmogaus gyvenimas vertinamas jo darbo rezultatais, o kita vertus, kiekvieno žmogaus veiklos galimybės yra skirtingos, nes jos priklauso nuo individualių savybių, aplinkos veiksnių, taip pat nuo valstybės ir visuomenės politinių, ekonominių bei socialinių veiksnių vienovės[48]. Pasak Sakalo kompleksiniu požiūriu personalo įvertinime skiriamos trys vertinimo dimensijos: patys save vertinantys darbuotojai, vertinimo turinys ir laiko aspektas [60].
- darbuotojo darbingumas: pasiekti darbo rezultatai, pasirinkti darbo metodai; - pačių darbuotojų asmeninės savybės bei kompetencija [60].
Laiko požiūriu yra vertinama orientacija į praeitį ar ateitį. Orientacija į praeitį akcentuoja darbuotojų vertinimą pagal pasiektus jo paties darbo rezultatus ir kokius taikė metodus atliekant paskirtas užduotis. Orientacija į ateitį labiausiai yra atsižvelgiama į darbuotojo asmenybės svarbą. Žinoma, asmenybės savybės vertinamos netiesiogiai, bet per pasiektus rezultatus, sugebėjimą prisitaikyti įvairiose situacijose. Tačiau dinamiškoje aplinkoje pasiekti darbo rezultatai – tai praeitis, tačiau pasikeitus kai kurioms darbo sąlygoms, atsiradus naujoms technologijoms, senieji „geri“ įpročiai gali net trukdyti siekti naujų organizacijos tikslų. Daug svarbiau orientuotis į ateitį – darbuotojų gabumus, sugebėjimą keistis ir prisitaikyti prie naujovių, naujų technologinių iššūkių – tai yra į jo potencialą [60].
Darbo aplinka, kurioje dirbama, turi milžinišką įtaką darbuotojo savigarbai ir darbui, kurį jis atlieka. Svarbu, kad daiktai ir priemonės bei įranga, kurie reikalingi atlikti užduotis, visuomet būtų po ranka ir paruošti darbui. Taip pat svarbu, kad darbuotojas turėtų savo darbo vietą[49].
Kalbant apie darbo sąlygas, išskiriamos šios kategorijos: Fizinė ir psichologinė darbo aplinka.
Įvairios lengvatos ir paramos dirbantiems darbuotojams. Darbuotojų autonomijos laipsnis [5].
Lietuvos slaugos specialistų organizacija pabrėžia slaugytojų mažų atlyginimų, blogų darbo sąlygų, didelių darbo krūvių problemą [44]. Nors šiai dienai yra galiojantis LR SAM įsakymas dėl slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarkos aprašas [39], bendruomenės slaugytojui, dirbančiam vieno etato krūviu ir slaugant pacientus, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, pagal įstatymą mieste priklausytų slaugyti 15 – 20 paslaugų gavėjų, o dirbantiems medicinos punktuose – 10 – 15 pacientų. Tačiau tai yra neišspręsta šiandienos sveikatos priežiūros sistemos problema, kuri kelia grėsmę nepasitenkinimu darbu bei slaugytojų pervargimui.
Darbuotojai linkę teikti pirmenybę darbams, kurie suteikia galimybę panaudoti jų įgūdžius ir gebėjimus, kurie suteikia kūrybos laisvę, tokiems darbams, kuriais domisi jų vadovas ir kuomet vadovas rūpinasi pačiais darbuotojais.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių kvalifikuoti specialistai norėtų keisti darbą – tai didelė darbo apimtis, monotoniškas darbas, kai nebelieka naujumo jausmo, kai darbuotojas jaučiasi „sustojęs“ vietoje, neturinti galimybių tobulėti, išreikšti save[77].
Apibendrinus darbo sąlygų įtaką pasitenkinimu darbu, galima teigti, kad dideli darbo krūviai, mažas darbo užmokestis, sunkus darbas skatina slaugytojų migraciją, trukdo slaugytojams siekti aukštų pacientų priežiūros kokybės standartų. Kairio su bendraautoriais 2004 m. atliktas šalies sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų tyrimas parodė, kad visiškai patenkintų savo darbo sąlygomis slaugytojų yra daugiau nei pusė, tačiau formuluoja išvadą, kad reikia didinti atlyginimus ir didinti sveikatos priežiūros finansavimą [25].
Funkcijų, pareigų, atsakomybės bendruomenės slaugytojui priskirta pakankamai daug, tačiau tokios įvairiapusės bendruomenės slaugytojo veiklos galima tikėtis tik sudarius jų atliekamam darbui palankias sąlygas, gerą įstaigos mikroklimatą, tinkamą motyvavimą bei pasitenkinimą darbu. Dėmesys turi būti kreipiamas į slaugytojų atlyginimą, geresnius slaugytojų bei tiesioginių vadovų ir pacientų santykius ir į komandos narių tarpusavio paramą bei pasitikėjimą vienas kitu [64].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo objektas ir apklausos organizavimas
Tiriama populiacija – Kauno rajono VšĮ Vilkijos, VšĮ Pakaunės, VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centrų ir Kauno miesto VšĮ Dainavos poliklinikos bendruomenės slaugytojai, kurie dirba apylinkėse. Nustatyti slaugytojams į tyrimą įtraukimo kriterijai:
Šio tyrimo metu dirbantys bendruomenės slaugytojai.
Darbo stažas turi būti ne mažesnis kaip 1 metai.
Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tai vienmomentinis kiekybinis tyrimas. Tyrimui atlikti gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas 2012-12-12 Nr. BEC – VSV (M)–131 (2 priedas),bei atlikti apklausą VšĮ Vilkijos PSPC direktoriaus, VšĮ Garliavos PSPC direktorės, VšĮ Pakaunės PSPC vyr. slaugos administratorės bei VšĮ Dainavos poliklinikos direktoriaus pavaduotojos slaugai sutikimai ir pritarimai atlikti šį tyrimą.
Tyrimo atlikimo etapai:
I. etapas – mokslinės literatūros paieška LSMU bibliotekoje, LSMU bibliotekos informacijos ištekliuose, duomenų bazėje PubMed.
II. etapas – anketos sudarymas (1 priedas). Remiantis išanalizuota literatūra buvo sudaryta anketa. Anketa sudaryta taip, kad išanalizavus gautus duomenis būtų galima padaryti išvadas apie bendruomenės slaugytojų darbo organizavimą slaugant visiškos negalios pacientus VšĮ Vilkijos, VšĮ Pakaunės, VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centruose bei Kauno miesto VšĮ Dainavos poliklinikoje, įvertinant slaugytojų darbo krūvius ir darbo sąlygas.
III. etapas – Anketinės apklausos vykdymas.
Bendruomenės slaugytojų darbo organizavimas slaugant visiškos negalios pacientus tyrimas buvo atliekamas 2012 metų gruodžio – 2013 metų sausio mėnesiais. Iš viso išdalintos 98 anketos, atsakytų anketų grįžo 91 (atsako dažnumas – 93 proc.). Išdalintų ir grąžintų anketų pasiskirstymas pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose pateiktas 1 lentelėje.
1 lentelė. Išdalintų ir grąžintų anketų pasiskirstymas pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigose
Tyrime dalyvavusios pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos
Išdalintų anketų skaičius
Grąžintų anketų skaičius
Grąžintų anketų skaičius procentais
VšĮ Vilkijos PSPC 9 9 100 proc.
VšĮ Garliavos PSPC 16 15 94 proc.
VšĮ Pakaunės PSPC 15 13 87 proc.
VšĮ Dainavos poliklinika 58 54 93 proc.
Iš viso: 98 91 93 proc.
Visų anketų klausimai buvo užpildyti teisingai ir anketos tinkamos analizei.
Vykdant tyrimą, anketos buvo pateiktos viešųjų įstaigų slaugos administratorėms vokuose, kad vėliau būtų išdalintos respondentams. Taip buvo siekiama išsaugoti anketas pildančių bendruomenės slaugytojų anonimiškumą ir konfidencialumą, bei tyrimo rezultatų panaudojimą tik apibendrintai ir tik moksliniam darbui. Anketos buvo paliekamos 2 – 3 savaitėms, kad visi slaugytojai, dirbantys tiek poliklinikose, tiek medicinos punktuose, galėtų užpildyti. Užpildytos anketos buvo grąžintos užklijuotuose vokuose. Vyriausioms slaugos administratorėms – direktoriaus pavaduotojoms slaugai – buvo paaiškinamas tyrimo tikslas bei uždaviniai, parodomas Bioetikos centro leidimas.
2.2. Anketos struktūra ir turinys
Tyrimui atlikti, atsižvelgiant į tyrimo tikslą, buvo sudaryta anketa. Pasirinktas anketinis tyrimas, nes anketa geriausiai leidžia įvertinti bendruomenės slaugytojų darbo organizavimą, galima daryti prielaidą, kad pasirinkti slaugytojų atsakymai susiję su jų tikruoju požiūriu į savo atliekamą darbą. Anketinės apklausos būdu per trumpą laiko tarpą galima apklausti didelį kiekį respondentų, išsiaiškinti bendruomenės slaugytojų darbo organizavimo ypatumus slaugant pacientus. Rezultatų apdorojimui galima panaudoti informacines sistemas.
Išanalizavus literatūrą, teisinius aktus, medicinos normas, buvo sudaryta anketa (1 priedas) šio tiriamojo darbo tikslui pasiekti. Buvo atliktas bandomasis tyrimas anketos tinkamumui patikrinti. Bandomojo tyrimo metu apklausta 16 slaugytojų, anketą įvertino Kauno rajono savivaldybės gydytojas. Pagal gautas rekomendacijas ir pasiūlymus, klausimynas pakoreguotas. Kelių klausimų variantuose įtrauktas teiginys „kita“, kad respondentai galėtų
parašyti savo nuomonę, jei nebūtų tinkamų atsakymo variantų, kai kurie klausimai papildyti pridedant žodžius „medicinos punktas“.
Anoniminę anketą, skirtą bendruomenės slaugytojų apklausai dėl darbo organizavimo, sudaro 44 įvairaus tipo klausimų:
Pirmoje dalyje pateikti 1 – 3 klausimai, skirti respondentų demografiniams duomenims nustatyti (amžius, išsilavinimas, darbo stažas).
Antroje dalyje pateikti klausimai apie bendruomenės slaugytojų darbo krūvį apylinkėje, kokioje dirba apylinkėje, su kokiu gydytoju dirba, kokia transporto priemone vyksta pas pacientus, kiek jie aptarnaujamoje apylinkėje turi gyventojų, kiek iš jų yra turinčių slaugos poreikį, kokie atstumai yra apylinkėje, kiek valandų dirba bendruomenėje aptarnaujant neįgaliuosius, kiek per dieną, per mėnesį aplanko neįgaliųjų ir kaip dažnai jiems reikia teikti slaugos paslaugas. Šioje dalyje buvo pateikta atviro tipo klausimų (10, 12, 13, 16, 17, 19), kitiems klausimams (4, 5, 9, 11, 14, 15, 18, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27) kiekvienam teiginiui reikėjo parinkti vieno atsakymo variantą.
Trečioje dalyje buvo pateikti klausimai atspindintys bendruomenės slaugytojų darbo sąlygas darbe įvertinant darbo atmosferą, santykius su vadovu bei bendradarbiais. Buvo prašoma pateikti atsakymą apie patiriamą stresą darbe ir kaip dažnai, apie jiems suteiktą savarankiškumo laipsnį priimant sprendimus bei kitus svarbius darbo aspektus (6, 7, 28, 29, 30,31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43). Kiekvienam teiginiui reikėjo parinkti vieno atsakymo variantą.
44 klausimu buvo prašoma bendruomenės slaugytojo nuomonės, kokia sveikatos priežiūros įstaiga turėtų teikti slaugos paslaugas ligonio namuose.
Bendruomenės slaugytojai, sutikę dalyvauti tyrime, buvo informuoti apie tyrimo tikslą, tyrimo naudą. Iškilus klausimams pasitikslinimui galėjo skambinti nurodytu telefonu. Vienos anketos užpildymas truko apie 10 – 15 minučių.
2.3. Statistinė duomenų analizė IV etapas – statistinė duomenų analizė bei rezultatų aptarimas.
Anketiniai duomenys buvo apdoroti ir analizuojami naudojant statistinį duomenų analizės paketą SPSS 15.0 ir skaičiuoklę Ms EXCEL.
Statistinių duomenų įvertinimui buvo naudojami aprašomosios statistikos metodai. Hipotezės apie dviejų požymių nepriklausomumą buvo tikrinamos naudojant chi kvadrato (χ2
