INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SLAUGYTOJŲ KOMPETENCIJA SLAUGANT PACIENTUS, KURIEMS TAIKOMA DIRBTINĖ PLAUČIŲ VENTILIACIJA

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

DAUGILĖ PEIKAUSKAITĖ

INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SLAUGYTOJŲ KOMPETENCIJA

SLAUGANT PACIENTUS, KURIEMS TAIKOMA DIRBTINĖ

PLAUČIŲ VENTILIACIJA

Magistrantūros studijų programos „(IŠPLĖSTINĖ SLAUGOS PRAKTIKA)“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas dr. Milda Švagždienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė

Parašas 2017 m… ……… mėn. ……. d.

INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SLAUGYTOJŲ KOMPETENCIJA

SLAUGANT PACIENTUS, KURIEMS TAIKOMA DIRBTINĖ

PLAUČIŲ VENTILIACIJA

Magistrantūros studijų programos „(IŠPLĖSTINĖ SLAUGOS PRAKTIKA)“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas dr. Milda Švagždienė 2017 m… ……….. mėn ... d. Konsultantas dr. Renata Vimantaitė 2017 m…………..mėn...d.

Recenzentas Darbą atliko

dr. A. Vanckavičienė Magistrantė

2017 m… ……….. mėn. ... d. Daugilė Peikauskaitė

2017 m. ……….. mėn. ... d.

TURINYS

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13

1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 14

1.1. Teisinių dokumentų apžvalga ... 14

1.2. Kompetencijos sąvoka ir jos komponentai ... 17

1.3. Slaugytojų kompetencijos vertinimas ... 19

1.4. Monitoravimo principai intensyvios terapijos skyriuje ... 20

1.5. Specializuotas monitoravimas ... 22

1.6. Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių slaugos priežiūros organizavimas ... 26

2. TYRIMO METODIKA ... 29

2.1. Tyrimo planavimas ... 29

2.2. Tyrimo etika ... 29

2.3. Tyrimo organizavimas ... 29

2.4. Tyrimo instrumentas ... 30

2.5. Tyrimo duomenų analizės metodai ... 31

3. TYRIMO REZULTATAI ... 33

3.1. Tiriamųjų demografinių ir socialinių duomenų analizė ... 33

3.2. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų profesinės kompetencijos vertinimas ... 36

3.3. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų profesinių žinių vertinimas ... 43

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ... 49

5. IŠVADOS ... 51

6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52

7. PUBLIKACIJOS ... 53

8. LITERATŪRA ... 54

SANTRAUKA

Daugilė Peikauskaitė. Intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencija slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija: slaugos magistro baigiamasis darbas / Mokslinė vadovė dr. M. Švagždienė. Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas. Medicinos akademija, Slaugos fakultetas. Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2017. p 59.

Tikslas – nustatyti intensyviosios terapijos slaugytojų kompetenciją slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.

Uždaviniai: 1. Įvertinti reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų žinias slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. 2. Įvertinti reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijoslygį slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. 3. Palyginti skirtinguose reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų žinias ir kompetencijos lygmenį.

Metodai. Tyrime dalyvavo 113 intensyviosios terapijos slaugytojai, dirbantys LSMU (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto) Kauno Klinikinėje ligoninėje, intensyviosios terapijos skyriuose. Profesiniam kompetencijos lygmeniui nustatyti buvo naudojama autorių sukurta anketa. Statistinė analizė atlikta naudojant IBM SPSS Statistics 22.0 programos paketą. Analizuojant duomenis, buvo skaičiuojamos juos aprašančios skaitinės charakteristikos, tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp lyginamųjų populiacijų vidurkių ar reikšmių skirstinių.Tyrimui vykdyti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas (Nr.BEC- ISP(M)-211).

Rezultatai: Bendras reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose slaugytojų profesinės kompetencijos lygmuo buvo labai aukštas (83,58 balo), geriau savo profesinę kompetenciją vertino aukštąjį neuniversitetinį išsimokslinimą įgiję respondentai (83,4 proc.). Profesinės kompetencijos lygmuo skyrėsi pagal intensyviosios terapijos skyrius. Statistiškai reikšmingai geriau savo profesinę kompetenciją vertino Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojai (87,9 balai) nei Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojai (73,59 balai). Dauguma slaugytojų nurodė, jog tobultinti profesinę kvalifikaciję skatina naujų žinių ir įgūdžių siekimas (87,6 proc.) bei keliami

aukšti kompetencijos reikalavimai dirbamame skyriuje (88,5 proc.). Slaugytojai dažniausiai savo profesinę kvalifikaciją kelia lankydamiesi slaugytojų tobulinimo kursuose (91,2 proc.) arba klausydami paskaitų darbe (87,6 proc.), 4,4 proc. reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų savo kvalifikacijos netobulina. Išvados: Tyrimo rezultatai parodė, kad bendras reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų, prižiūrinčių pacientus, kuriems taikoma DPV, kompetencijos lygmuo yra aukštas. Statistiškai reikšmingai skyrėsi slaugytojųprofesinės kompetencijos ir žinių lygmuo pagal RIT skyrius. Slaugytojai savo profesinę kompetenciją aukščiausiai vertino intubacinio vamzdelio priežiūros, tracheostominio vamzdelio priežiūros bei asistavimo, užtikrinant kvėpavimo takų praeinamumą, srityse.

Raktiniai žodžiai: dirbtinė plaučių ventiliacija, slaugytojų kompetencija, slaugytojų žinios, intensyvi slauga.

SUMMARY

Daugilė Peikauskaitė. Intensive therapy nurse competence during patient, that require artificial mechanical ventilation, care: Master‘s thesis on nursing / Scientific head : dr. M. Švagždienė. Lithuanian University of Health Sciences. Medical academy. Nursing faculty. Nursing and Care department. – Kaunas, 2017. p 59. The aim – To determine the competence of intensive care nurses with patients that require artificial lung ventilation.

Objectives: 1. To evaluate the knowledge of nurses in intensive care with patients that have artificial mechanical ventilation. 2. To evaluate intensive care nurse competence of nursing patients that have artificial mechanical ventilation. 3. To compare knowledge and competences of nurses working in different intensive care departments.

Methodology. The research conducted involved 113 nurses of intensive therapy, working in LSMU (Lithuanian University of Health Sciences) Kaunas Clinical Hospital, Intensive Care departments. Professional competences were evaluated using questionnaire created by the authors of the thesis. Statistical analysis was done using IBM SPSS statistics 22.0 software package. During the data analysis, numeral expression of data was calculated, statistical hypotheses of differences between the averages of compared populations or distribution of means were tested. The research was conducted with the permission of LSMU center of Bioethics (No. BEC-ISP (M)-211).

Results: Total sum level of professional competences of nurses working in intensive care and reanimation was very high (83,58 points), self-assessment shows that respondents that got their professional education not in an university evaluate their competences higher (83,4%). Professional competence level differentiated based on intensive care departments. Statistically significantly better self-evaluation was seen in Heart surgery anesthesiology and intensive care department nurses (87.9 points) than those of Central reanimation and intensive therapy department nurses (73.59 points). Most nurses reported that development of professional qualification is encouraged by acquisition of new information and skill improvement (87.6%) as well as high competence standard required by the department they work in (88.5%).

Nurses usually improve their professional competences attending nurse-training courses (91.2%) or listening to lectures at work (87.6%) 4.4% of intensive therapy nurses do not develop their qualification.

Conclusions: The results of the research show that, overall level of competence of nurses working in reanimation and intensive therapy departments, attending patients that need artificial mechanical ventilation, is high. Statistically significant different levels of competence were observed based on intensive care departments. Nurses reported their professional competence as best in intubation tube care, tracheostomy tube care and assistance, ensuring respiratory tract passage.

Keywords: mechanical ventilation, nurse competence, nurse knowledge, intensive care.

PADĖKA

Dėkoju mokslinio darbo vadovei dr. Mildai Švagždienei bei konsultantei dr. Renatai Vimantaitei už geranoriškas pastabas, patarimus ir rekomendacijas. Nuoširdžiai dėkoju Slaugos fakulteto Slaugos ir rūpybos katedros dėstytojams už pateiktus patarimus rašant baigiamojo magistro darbą. Dėkinga esu kolegoms bei kitų LSMU KK skyrių slaugytojams, maloniai sutikusiems bendradarbiauti atliekant mokslinį tyrimą „Intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencija slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija“.

SANTRUMPOS

LR – Lietuvos Respublika;


LSMU – Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas; MN – Medicinos norma;


N – generalinė visuma; n – tiriamųjų skaičius;

p – pasikliautinasis intervalas;

PEEP − teigiamas slėgis iškvėpimo pabaigoje; PSO – Pasaulinė Sveikatos Organizacija;

RITS – reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius;

SPSS – (angl. „Statistical Package for Social Science“) statistinės analizės programinis paketas;

SD – standartinė derivacija; SN – standartinis nuokrypis; V – vidurkis;

ŽODYNĖLIS

Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojas – bendrosios praktikos slaugytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs anestezijos ir intensyviosios slaugos specializaciją [10].

Anestezijos ir intensyviosios slaugos praktika – teisės aktais reglamentuotos bendrosios praktikos slaugytojo, turinčio galiojančią bendrosios slaugos praktikos licenciją ir anestezijos ir intensyviosios slaugos specializaciją patvirtinantį dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip, teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos [10].

Kvalifikacija – kvalifikacinis laipsnis (bakalauro, profesinio bakalauro, magistro) ir (arba) profesinė kvalifikacija, suteikiami baigus atitinkamos pakopos nuosekliąsias studijas [8].

Kompetencija – gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių [8].

Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [7].

Slaugytojas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs bendrosios praktikos slaugytojoprofesinę kvalifikaciją [7].

ĮVADAS

Tradicinė slaugytojų veikla nebeįstengia patenkinti sparčiai kintančių žmogaus poreikių sveikatos priežiūros srityje [2]. Dvidešimt pirmame amžiuje keičiasi slaugytojo vaidmuo. Tampa vis sunkiau apibrėžti slaugytojo kompetencijas bei vaidmenį slaugoje [3]. Žmogiškieji ištekliai ir profesinės kompetencijos lygis tampa svarbiausia ir aktyviausia sistemos dalimi, lemiančia efektyvų gydymo procesą.

Šiuolaikiniame novatoriškame pasaulyje slaugytojams yra keliami vis aukštesni reikalavimai. Siekiant užtikrinti pacientų poreikius ir jų gyvenimo kokybę neatskiriama sveikatos priežiūros specialisto darbo dalimi tampa naujų kompetencijų įgijimas ir nuolatinis jų tobulinimas [4].

Vystantis medicinos ir slaugos mokslams, tobulėjant medicinos technikai, intensyvėjant gydymo procesui, svarbu tinkamai užtikrinti pacientų slaugos kokybę [8]. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas kritinių būklių intensyviosios terapijos pacientams. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje naudojami modernūs šiuolaikiniai gydymo metodai: dirbtinė plaučių ventiliacijos (toliau DPV) prietaisai, vaistų ir tirpalų dozavimas tūrinėmis švirkštynėmis automatinėmis pompomis, visą parą atliekamos sudėtingos gydomosios ir diagnostinės procedūros bei intervencijos [4]. Pacientams atliekant vis sudėtingesnes procedūras slaugytojai privalo turėti papildomą pasirengimą, siekiant kvalifikuotai dirbti su naujomis technologijomis. Slaugos darbuotojas, siekiantis savo veiklos veiksmingumo, tampa kompetentingas savo srities atstovas, gebantis suteikti efektyvią priežiūrą ir palaikyti gyvybiškai svarbių organų funkcijas [16].

Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams, kuriems yra keliami vis didesni reikalavai, privaloma išmanyti kritiškai sunkių pacientų slaugos procesą. Intensyviosios terapijos tikslas - stabilizuoti ir palaikyti sutrikusias organizmo gyvybines funkcijas - kvėpavimo, kraujotakos, medžiagų apytakos ir detoksikacijos [21]. Norint užtikrinti gera pacientų gydymo kokybę ir optimalią slaugą personalas privalo būti kompetentingas. Siekiant pagerinti pacientų sveikimo rezultatus slaugytojui tenka svarbus vaidmuo paciento slaugos procese [17]. Dėl šios

priežasties iš reanimaicjos ir inetsyvios terapijos slaugytojų tikimasi plačių medicininių ir profesinių žinių bei gerų klinikinių įgūdžių [18].

Slaugytojų profesinių kompetencijų moksliniai tyrimai nėra nauja tema, tačiau slaugos mokslo ir praktikos pažangai juos būtina plėtoti. Slaugos specialistų kompetencijų tobulinimo procese atliekami tyrimai padeda sukurti sąlygas plėtoti profesinę kompetenciją ir tokiu būdu išplėsti slaugos paslaugas bei gerinti slaugytojų teikiamų paslaugų kokybę [22]

Slaugytojų kompetencijos nustatymo tyrimas padėtų atskleisti, esamą slaugytojų kompetenciją ir jos atitikimą pagal keliamas Lietuvos medicinos normas. Tai leistų numatyti slaugytojų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo prioritetus.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tikslas – nustatyti intensyvios terapijos slaugytojų kompetenciją slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.

Uždaviniai:

1.Įvertinti reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų žinias slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.

2. Įvertinti reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijoslygį slaugant pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.

3. Palyginti skirtinguose reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose dirbančių slaugytojų žinias ir kompetencijos lygmenį.

Tyrimo objektas: slaugytojų darbo kompetencija ir žinios.


1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Teisinių dokumentų apžvalga

XXI amžiuje kiekvienos organizacijos vertybėmis tampa ne kapitalas ar gamtos ištekliai, bet žmogiškieji resursai, jų žinios bei gebėjimai. Sparti informacijos ir technologijų plėtra iš darbuotojų reikalauja naujų kompetencijų ir praktinių žinių, gebėjimo greitai prisitaikyti prie naujų reikalavimų bei kintančios darbo aplinkos. (Žydžiūnaitė, Mitkienė, Mukelevičienė, 2007).

Nuolatos besiplečiančios ir tobulėjančios medicininės paslaugos ilgina vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę. Senstant visuomenei didėja išlaidos sveikatos priežiūrai ir neišvengiamai kinta pati sveikatos priežiūros sistema [2]. Dinamiški ir radikalūs socialiniai pokyčiai įtakoja ir bendrosios praktikos slaugytojų veiklą. Slaugytojai atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant visos Europos populiacijos sveikatos problemas: nuo sveikos gyvensenos sklaidos iki lėtinių ligų ir neįgalumo profilaktikos [27]. Aktualios visuomenės sveikatos problemos, susijusios su didėjančia pagyvenusių ir senų žmonių populiacija, iškelia slaugytojų profesijos svarbą. Tradicinės slaugos traktavimas jau neatitinka visuomenės poreikių [15].

Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros strategija nuolat kito, siekiant nuosekliai tobulinti ir plėtoti slaugos paslaugų teikimo kokybę. Europos Sąjungos integracijos vykdomojo komiteto reikalavimai atitikti Europos slaugytojų rengimo standartą ir pažangios slaugos praktikos slaugytojo charakteristiką, paskatino Lietuvos sveikatos sistemos pertvarkas [19]. Slaugytojo funkcijos buvo apibrėžtos Lietuvos medicinos normoje (MN) 1996 metais MN 28:1996 “Bendrosios praktikos slaugytoja (slaugytojas)” [40]. 2004 metais MN 28:1996 pripažinta netekusi galios ir patvirtinta MN 28:2004 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ [10]. 2011 metais patvirtinta nauja MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, galiojanti ir šiuo metu [10].

Nuo 2001 metų Lietuvoje slauga įteisinta kaip savarankiška profesija. Kuriant slaugos teisinę bazę 2001 m. birželio 28 d. išleistas Lietuvos Respublikos

Slaugos praktikos įstatymas, Nr. IX-413, kuris buvo patobulintas 2006 metais [8]. Šis įstatymas apibrėžia bendrosios praktikos slaugytojo bendrąsias nuostatas, slaugos praktikos teisinius pagrindus, slaugytojų teises ir pareigas. 2001 m. spalio 1 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, įsigaliojo dokumentas Nr.515 ir Nr. 513, kuriame buvo patvirtinta slaugytojų profesinio tobulinimo, privalomo bendrosios ar specialiosios praktikos slaugytojų licencijų ir sertifikatų (jei jie privalomi) perregistravimo ir galiojimo atnaujinimo tvarka. Tais metais įsigaliojo naujas slaugos apibrėžimas: „Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [11].

2009 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1037 buvo patvirtinas Specializuotos slaugos sričių sąrašą [14]. Įgyvendinant naujojo Slaugos praktikos įstatymo nuostatas teko koreguoti ugdymo, profilaktikos ir priežiūros normas. Šiuo metu yra priimtos ir patvirtintos penkios specializuotų slaugos sričių medicinos normos, kuriose specialiąja slaugos praktika gali verstis bendrosios praktikos slaugytojas, turintis atitinkamą slaugos specializacijos įgijimą patvirtinantį dokumentą. Jose pažymima, kad slaugytojo kompetencija apima slaugymo planavimą ir vertinimą, slaugos tyrimo rezultatų taikymą, slaugos vadybos problemų sprendimą. Priėmus naujus teisės aktus, atsirado poreikis peržiūrėti esamą bendruomenės slaugytojo MN ir parengti naują jos projektą.

1 pav. Specializuotos slaugos sritys.

2011 metais birželio 27 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-644 buvo patvirtinta medicinos norma MN 60:2011 „Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“. Šis įsakymas apibrėžia anestezijos ir intensyviosios terapijos praktikos slaugytojo profesinės veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę [12]. 2011 metų birželio 8 d. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė”, kurioje teigiama, jog į bendrosios praktikos slaugytojo pareigas įeina profesinės kvalifikacijos tobulinimas ir dalyvavimas slaugos praktikos tyrinėjimuose, o slaugytojo kompetencija apima mokėjimą „planuoti slaugymą, analizuoti ir įvertinti slaugymo veiksmingumą“, „planuoti, analizuoti ir taikyti slaugos tyrimo rezultatus“, ir „spręsti slaugos vadybos problemas“ [10].

Pasaulinės sveikatos priežiūros institucijos, tokios kaip Tarptautinė Slaugytojų Taryba, Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) bei Europos Slaugos forumas, siekia tobulinti visuomenei teikiamas slaugytojų paslaugas [9]. Europos šalių slaugos personalui profesinėms kompetencijoms keliami nauji reikalavimai: technologijų išmanymas ir naudojimas; aktyvus etiškas komunikavimas; žmogiškųjų Specializuota slauga

Bendruomenės slaugytojo Vaikų slaugytojo Operacinės slaugytojo Psichikos sveikatos slaugytojo Anestezijos ir intensyvios terapijos

slaugytojo

vertybių puoselėjimas; kritinis mąstymas; globalus sveikatos priežiūros vertinimas. Pažangi slaugos praktika, grindžiama autonomija ir maksimaliomis mokslinėmis slaugos žiniomis, plečia slaugos profesinius aspektus. Slaugytojo kompetencija tampa daugiafunkciniu žinių, gebėjimų ir nuostatų deriniu, kuris reikalingas kiekvieno slaugytojo darbe [2].

1.2. Kompetencijos sąvoka ir jos komponentai

1999 m. Bolonijoje Europai suformuluotos aštuonios svarbiausios bendrosios kompetencijos [5]:

• Gebėjimas analizuoti ir apibendrinti; • Gebėjimas žinias pritaikyti praktikoje;

• Pagrindinės bendrosios studijuojamos srities žinios; • Informacijos valdymo įgūdžiai;

• Tarpasmeninio bendravimo įgūdžiai; • Gebėjimas dirbti savarankiškai;

• Pagrindiniai darbo su kompiuteriu įgūdžiai; • Gebėimas atlikti tyrimą.

Sąvokos „kompetencija“ ir „kompetentingumas“ nėra tapačios [3]. Apibūdinant slaugą, kaip profesiją, kompetencijos sąvoka įgauna išskirtinę prasmę. Pasak Žydžiūnaitės (2007), kompetencijos vieta yra slaugytojų nuolatinio profesinio vystymosi ir slaugos veiklos sandūroje, o slaugytojų kompetencijų tyrimai ieško galimybių integruoti tarpusavyje veiklas, jai keliamus reikalavimus, slaugytojo profesijai reikalingas asmenines savybes bei nuolatinio mokymosi procesą. Beaudmont (1996) slaugytojo kompetenciją apibrėžia taip: „kompetencija yra gebėjimas pritaikyti žinias, supratimą ir įgūdžius, reikalingus darbe, įtraukiant problemų sprendimą ir besikeičiančios slaugos atlikimą“ [17].

Mokslininkai Williams ir Fisher (1980), analizavę slaugytojų kompetencijas, pateikė įgimtų ir išugdytų asmeninių savybių bruožus, kurie, jų nuomone, yra būtini slaugytojui:

• kritinis mąstymas; • švelnumas; • tikslumas; • atmintis; • stebėjimas; • numatymas.

Europos Bendrijų Komisijos personalo darbiniame dokumente (2005) pateiktame kompetencijų apibrėžime išskiriamos struktūrinės dalys:

• kognityvinė kompetencija – sugebėjimą analizuoti ir vertinti įvairias teorijas, sąvokas, intelektualinės veiklos gebėjimus, kurie yra būtini profesinės veiklos objekto pažinimui; • funkcinė kompetencija – žinojimą ir sugebėjimus atlikti tam tikro darbo veiksmus, taip

pat mokantis ar tinkamai elgiantis tam tikroje socialinėje aplinkoje;

• asmeninė kompetencija – žinojimą ir sugebėjimą elgtis tam tikrose situacijose; • etinė kompetencija – asmenines ir profesines vertybes [15].

Pagal Kehomiran, Yektra (2006) išskiriamos šešios kategorijos, sąlygojančios slaugos profesinės kompetencijos tobulinimą: patirtis, galimybės, aplinka, asmeninės savybės, motyvacija ir teorinės žinios. PSO pateikia dešimt punktų profesinei kompetencijai apibūdinti: kritinis mąstymas; bendravimas/komunikavimas; technologijų panaudojimas; žmogiškųjų vertybių vertinimas; etiškas mąstymas; globalus sveikatos priežiūros požiūris; sveikatos priežiūros politikos suvokimas; sveikatos vystymas ir plėtojimas; profesinio vaidmens vystymas [25]

Pasak Ševcovienės kompetencijos struktūrą, slaugos požiūriu, skirstoma į šešias dalis, iš kurių penkios – tinkamos visoms klinikinėms slaugos sritims (bendravimo įgūdžiai, praktiniai įgūdžiai, profesinis tobulėjimas (mokymasis), vadybos įgūdžiai, mokslinių tyrimų atlikimas) ir šeštoji dalis – atspindinti specifinius kiekvienos klinikinės slaugos srities individualius poreikius [17].

Bendrosios praktikos slaugytojo kompetencijos koncepcija glaudžiai siejasi su gebėjimu valdyti konfliktines situacijas bei taikyti žinias, įgūdžius įvairaus sudėtingumo veiklos lygmenyse bendradarbiaujant komandoje ir dėl to yra aktualus socialinių tyrimų objektas. Kompetencijos, viena aktualiausių temų teorinėje slaugoje [22].

1.3. Slaugytojų kompetencijos vertinimas

Apibūdinant slaugą, kaip profesiją, kompetencijos sąvoka įgauna specifinę prasmę. Pasak Žydžiūnaitės V. [23], kompetencijos lygis yra slaugytojų nuolatinio profesinio tobulėjimo ir slaugos veiklos sandūroje. Profesinių kompetencijų tyrimai apjungia slaugos veiklą, jai keliamus reikalavimus, slaugytojo profesijai reikalingas asmenines savybes bei nuolatinio mokymosi procesą [26].

Specialistas yra vertinimas pagal savo kompetenciją tam tikroje srityje [4]. Šiuolaikinėje visuomenėje įsigalioja praktika vertinti ne darbuotojo asmenybę ir jo vertybines nuostatas, bet gebėjimą panaudoti turimas žinias profesinėje veikloje [15]. Tikslingas žinojimas ir gebėjimas veikti įvairiose profesinėse srityse kelia darbuotojo savimonę, skatina darbdavio pasitikėjimą bei gerina medicininės priežiūros kokybę.

Efektyviam gydymui labai svarbus sėkmingas bendradarbiavimas tarp įvairių sveikatos priežiūros specialistų. Tačiau tikrąjį specialisto profesionalumą nusako kompetencija ir slaugytojo gebėjimas užtikrinti slaugos veiksmus [1].

Bendrosios praktikos slaugytojas turi sugebėti įvairiose situacijose optimaliai organizuoti savo elgesį, nekonfliktiškai spręsti problemas, kontroliuoti emocijas, jas reikšti diplomatiškai. Įgytos teorinės ir metodinės žinios turi derėti su asmeninėmis savybėmis. Gebėjimas diagnozuoti ikikonfliktinę situaciją, suvokti esminę konflikto problemą padės kvalifikuotai ir kokybiškai teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas [19].

Meretoja, Leino-Kilpi (2004) siekė nustatyti, kokie rodikliai lemia kompetenciją slaugos praktikoje, lyginant įvairias klinikines situacijas. Tyrėjai sudarė slaugytojų kompetencijos vertinimo skalę, išskirdami septynias kategorijas: atsidavimas, mokymas-tobulinimasis, diagnostinis vertinimas, bendradarbiavimas, paslaugų teikimo kokybė ir darbštumas. Moksliniai tyrimo rezultatai parodė jog aukštesnius kompetencijos įvertinimus gavo slaugytojai turintys ilgesnę darbo patirtį [41].

Pagal azijos mokslininkų yra keturios tinkamos slaugytojo savybės, lemiančios aukštesnę kompetenciją: intelektas, įgūdžiai, atsakomybė ir altruizmas

[38]. Kritinis mąstymas, įgūdžiai ir tinkamų sprendimų priėmimas apsprendžia slaugytojo veiksmus darbo aplinkoje bei užtikrina visaverčius teigiamų rezultatų siekimo būdus. Slaugytojo kompetenciją praktikoje rodo gebėjimas priimti sprendimus, funkcionuoti autonomiškai, planuojant ir organizuojant slaugą bei sprendžiant problemas [24]. Tai galėtų būti profesionalumo matas, kuris nustato slaugytojo darbo kompetencijos lygį.

Rhodes, Morris, Lazenby (2011) atlikto tyrimo metu, didžioji dalis respondentų pripažįsta, kad kritinis mąstymas yra vienas iš pagrindinių slaugos kompetencijos plėtojimo veiksnių. Kritinė mąstysena yra svarbi siekiant išvengti klaidų paciento slaugymo procese. Profesionaliai įvertinti paciento klinikiniai požymiai bei ligos eiga sumažina galimų komplikacijų riziką [44]. Tiriamieji pripažįsta, kad slaugos „klaidos gali būti mirtinos”. Slaugytojo gebėjimas kritiškai vertinti situacijas, susijusias su paciento priežiūra, dažnai lemia ligos įveikimo rezultatus.

Mokslininkai Kydonaki, Huby, Aitken ir Tocher (2016) slaugytojo kompetenciją apibūdina kaip reikalingų žinių, gebėjimų ir supratimo turėjimą. Galima teigti, kad kompetencija yra suprantama kaip gebėjimų, žinių, įgūdžių ir nuostatų derinys.

Dauguma autorių sutinka, kad slaugytojo profesinės kompetencijos lygiui nustatyti yra būdingos tokios charakteristikos kaip profesinis išsilavinimas, profesinės veiklos lygis, individualus mokymasis, slaugos kokybė, vertybinės nuostatos, bendradarbiavimas komandoje, mokslinių novacijių diegimas, optimalus išteklių paskirstymas.

1. 4. Monitoravimo principai intensyvios terapijos skyriuje

Reanimacijos – intensyviosios terapijos skyriuose, teikiančiuose tretinio lygio paslaugas, gydomi įvairaus profilio ligoniai su komplikuota, progresuojančia ar daugybine patologija, kurią sąlygoja ūmi liga ar nelaimingas atsitikimas [19]. Šiems ligoniams reikalingas daugiaprofilinis tyrimas, invazinis ar neinvazinis gyvybinių funkcijų stebėjimas, gyvybinių funkcijų palaikymas aparatais ar medikamentais bei

įvairių sričių specialistų konsultacijos [8].

Reanimacijos – intensyviosios terapijos skyriuose pacientai stebimi ir gydomi iki visiško sąmonės, apsauginių refleksų ir stabilių organizmo gyvybinių funkcijų atstatymo [1]. Šio skyriaus slaugos procesas susideda iš slaugos problemų nustatymo, slaugos diagnozių, slaugos tikslų ir slaugos baigčių numatymo, slaugos planavimo, slaugos veiksmų vykdymo ir slaugos proceso įvertinimo. Klinikos specifika nustato esmines bendrosios praktikos slaugytojo profesines veiklas: paciento gyvybinės veiklos įvertinimas, gyvybinių poreikių vertinimas monitoriaus pagalba, gyvybinių funkcijų stebėjimas ir kita [13].

Monitoravimas – nuolatinis, nepertraukiamas arba nustatytais laiko intervalais, įvairių anestezijos eigos ir ligos ar traumos metu gyvybinių funkcijų rodiklių stebėjimas bei registravimas [21]. Slaugant pacientus reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriuose svarbiausia yra paciento gyvybinių funkcijų monitoravimas, palaikymas ir priežiūra [20].

1.5. Specializuotas monitoravimas

Didžioji dalis pacientų, gydomų intensyvios terapijos skyriuose, reikalauja specializuotos slaugos dėl kvėpavimo funkcijos sutrikimo. Kritinių būklių pacientams kvėpavimo sutrikimas yra pripažintas dažniausiu sindromu ir indikacija gydyti intensyviosios terapijos skyriuje (Vosylius, 2012). Dirbtinė plaučių ventiliacija (toliau DPV) padeda gydyti kvėpavimo funkcijos nepakankamumą. Ji palaiko optimalią dujų apykaitą kraujyje ir užtikrina kvėpavimo takų praeinamumą. Šiems tikslams pasiekti reikalingas tinkamų ventiliacijos metodų parinkimas. Medicinos ir technikos mokslų pasiekimai yra sparčiai taikomi gydymo praktikoje [18]. DPV aparatai ir ventiliacijos režimai sparčiai tobulėja, tampa techniškai sudėtingesni.

Mokslinės novacijos skatina medicinos personalo kompetencijos tobulinimą [7]. Netinkamai atliekama kvėpavimo funkcijos monitoravimas gali pabloginti paciento būklę, kvėpavimo ir kraujotakos sistemas. Didesnį paciento komfortą ir saugumą užtikrina RITS slaugytojų gebėjimas valdyti techniškai sudėtingus prietaisus. Dėl šios priežasties labai svarbu tinkamai supažindinti medicininį personalą su šiuolaikiniais DPV prietaisais ir jų veikimo metodais, norint suprasti pagrindinius ventiliacijos principus. Parenkant tinkamą ventiliacijos metodiką svarbu teorinės žinios ir klinikinė slaugytojo patirtis. Aukštesnė slaugytojo kompetencija
užtikrina geresnį bendradarbiavimą komandoje, taip pagerindama operatyvią paciento slaugą [15].

Intensyvios terapijos slaugytojas, slaugantis pacientus, kuriems taikoma dirbtinė plaučiųventiliacija ir monitoruojantis visus paciento duomenis, kartu privalo išmanyti ir specifinius medicininius prietaisų terminus bei jų reikšmes (1 lentelė).

1 lentelė. Dirbtinės plaučių ventiliacijos santrumpos

Santrumpos

Reikšmės

Aprašymas

VT Įputimo arba įkvėpimo tūris. Įpučiamo tūrio norma siekia nuo 6 iki _{10 ml/kg idealaus kūno svorio} VE Minutinis kvėpavimo tūris.

PEEP Teigiamas slėgis iškvėpimo pabaigoje.

Norint išvengti alveolių kolapso PEEP DPV prietaise nustatomas 3 – 5cm H2O

(pagal reikalą). FiO2 Deguonies koncentracija

arba frakcija įpučiamų ore.

Deguonie kiekio norma 50 – 100%

PaO2 Arterinio kraujo inoksigenacijos indeksas.

Pacientui reikšmingos 60 – 80 mmHg normos ribos, o FiO2 iki 0,6 yra saugus I:E Įkvėpimo ir iškvėpimo

tėkmės santykis.

Tėkmės greitis, kuris ramybės būsenoje vyrauja nuo 40 iki 60 l/min greičiu. TI beveik du kartus trumpesnis nei TE, dėl

to I:E lygus 1:2

Flow Tėkmės greitis. 50 – 60 l/min

CMV Kontroliuojama privaloma ventiliacija

SIMV Sinchroninė protarpinė privaloma ventiliacija

Įstaigose, teikiančiose tretinio lygio paslaugas, monitoruojamos gyvybinės funkcijos (kvėpavimas ir jo dažnis, pulsinė oksimetrija) kurių dėka nustatomas deguonies kiekis kvėpavimo metu ir vertinama optimali dujų apykaitą kraujyje. Intensyviosios terapijos slaugytojas turi stebėti ir užtikrinti paciento gyvybines funkcijas, operatyviai reaguoti į pakitusius paciento monitoriaus duomenis [18]. Kvėpavimo nepakankamumas yra indikacija dirbtinės plaučių ventiliacijos taikymui. Objektyvūs kriterijai, kuriuos turi žinoti intensyvios terapijos slaugytojas, norint palaikyti optimalią kraujo dujų apykaitą. Arterinio kraujo dujų tyrimas, dar kitaip vadinamas ABG (Arterial Blood Gases), yra labai svarbus, nusakant paciento būklę [43].

2 lentelė. Optimalios dujų apykaitos rodikliai

reikšmės

nuokrypos

SaO2, SpO2 97 – 99 proc. < 90 proc. Arterinio kraujo

oksigenacijos indeksas (PaO2/FiO2)

425 – 475 < 300

Dirbtinės plaučių ventiliacijos nauda esant kritinėms pacientų būklėms yra akivaizdi [44]. Tačiau įprasta praktika, taikyti DPV intubuojant pacientą, kelia ir didelių papildomų komplikacijų. Ventiliacijos metodika yra parenkama atsižvelgiant ne tik į kvėpavimo sistemos mechanines savybes, bet ir į patologinius procesus ar paciento hemodinamikos ypatumus [45]. Nuolat kintančių paciento būklių vertinimas padeda atpažinti gyvybei pavojingas būsenas. Intensyvios terapijos slaugytojas stebi ir stengiasi neleisti išsivystyti ūminio kvėpavimo takų nepakankamumo galimoms komplikacijoms [32].

3 pav. Dirbtinės plaučių ventiliacijos komplikacijos

Kritinių būklių medicinoje, dėl esamų ar gręsiančių organų funkcijos sutrikimų, taikoma intensyvi slauga [36]. RITS slaugytojas išsikelia artimiausius slaugos tikslus: kraujotakos ir kvėpavimo funkcijų vertinimą bei užtikrinimą. Slaugos procese privaloma stebėti ir vertinti visus galimus pakitimus: intubacinio vamzdelio įvedimo gylį bei manžetės slėgį, nuolatinį optimalų periferinio kraujo įsotinimą deguonimi, sekti edemas ir skysčių balansą, siurbiamojo sekreto pobūdį, paciento

hemodinamikos svyravimus, nuolatinės širdies funkcijas, stebėti nerimą, diskomfortą ir skausmą, paciento bendravimo galimybę bei sąmonę, pakelti galvūgalį 30 – 40 laipsnių kampu bei keisti paciento padėtį kas dvi valandas, užtikrinti tinkamą mitybą, akių priežiūrą ir dažną burnos higieną [46].

Reanimacijos ir intensyvios terapijos slaugytojas privalo žinoti visas galimas indikacijas trachėjos intubacijos atvejais: sunki acidozė ir hipoksemija, sunkus dusulys, kvėpavimo sutrikimas / sustojimas, širdies ir kraujagyslių sutrikimas, aspiracijos rizika, gausus / klampus sekretas, veido trauma, vaistų perdozavimas (pvz. miorelaksantų), smegenų kamieno sužalojimas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL), nudegimas, nervų ir raumenų ligos, pneumonija, sunki astmos išraiška, operacija [36]

1.6. Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių slaugos priežiūros

organizavimas

Pastaraisiais metais, Lietuvoje padidėjo reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose gydomų ligonių skaičius ir reikalavimai teikiamų medicinos paslaugų kokybei [4]. Lietuvos Respublikoje formuojasi nuomonė, kad medicinos priežiūros sistemoje tampa reikalingi Išplėstinės slaugos praktikos slaugytojai. Siekiant pokyčių medicinos praktikoje, anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo funkcijos turėtų būti plečiamos ir kuriama sveikatos priežiūros sistema šiai strategijai įgyvendinti. 2014 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-766, buvo patvirtintos “Išplėstinės slaugos praktikos gairės” [8].

Pagal 2005 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugų teikimo vaikams ir suaugusiesiems sąlygų ir tvarkos aprašų patvirtinimo“ (Nr. V-827), vienas reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojas turėtų prižiūrėti ne daugiau kaip tris pacientus [6]. Ypatingo dėmesio reikalaujantį pacientą, kurio anamnezė yra sunki, o būklė komplikuota, pagal tretinio lygio reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugų teikimo suaugusiesiems sąlygas ir tvarkos aprašą, turėtų prižiūrėti vienas slaugytojas. Vadovaujantis Lietuvos respublikos sveikatos draudimo pateiktais įsakymais, valstybėje išauga medicininio personalo poreikis, siekiant užtikrinti adekvatų medicininį gydymą.

tretinio lygio pacientas, tačiau stabilizavus paciento būklę, santykis gali keistis 1:2. Įvairiose pasaulio šalyse šis santykis yra kintantis ir priklauso nuo paciento būklės sunkumo [36]. Šalyse, kuriose nėra išplėstinės slaugos praktikos, dirbtinės ventiliacijos režimus koreguoja gydytojas bei ITS slaugytojas.

Itin pažangi slaugos praktika plėtojama Jungtinių Amerikos Valstijų bei Kanados sveikatos priežiūros sistemoje: siekiama išlyginti slaugytojų ir gydytojų kompetencijas ir žinias. Įgytos išplėstinės slaugytojų kompetencijos, bendradarbiavimas su kitais komandos nariais intensyvios terapijos skyriuose, garantuoja pažangią slaugos praktiką ir leidžia veiksmingai diegti mokslu pagrįstas technologines novacijas. Slaugytojai taip pat užsiima edukacine veikla, plėtodamas jau turimas kompetencijas.

Edukacinis intensyvios terapijos slaugytojų paruošimas įvairiose pasaulio šalyse skiriasi, atsižvelgiant į švietimo prieinamumą ir slaugytojų parengimo lygį. Šiaurės Amerikos šalyse sukurta nacionalinio sertifikavimo procedūra intensyviosios terapijos slaugytojų išplėstinio paruošimo pripažinimui [37]. Tinkamumas egzaminui dažniausiai grindžiamas intensyviojoje terapijoje išdirbtų valandų skaičiumi, bei mokymo programos baigimu. Intensyviosios terapijos slaugytojams privalomas tęstinis mokymas norint išlaikyti žinias įgytus pradinės specializacijos metu.

Modernaus slaugytojų išplėstinio paruošimo proceso palaikymui, Kanada ir JAV siūlo tęstinio mokymo reikalavimus [30]. Dalyvavimas nacionalinėse, intensyviąjai terapijai skirtose, konferencijose ir kursuose, tokiuose kaip ACLS (Advanced Cardiac Life Support) (gaivinimo pagal Amerikos širdies asociacijos gaivinimo algoritmus) yra privalomas intensyviosios terapijos specializacijos palaikymui. Kanadoje veikia platus intensyviosios terapijos slaugytojų edukacinio parengimo įrankių pasirinkimas [41]. Kai kuriuose regionuose, vietinės ligoninės organizuoja trumpus, specifiniais pacientų grupių poreikiais paremtus, kursus. Kiti mokymai vyksta akredituotose mokymo įstaigose, pvz. kolegijose, įgyvendinant tiesioginio bendravimo (face-to-face) modelį [30]. Daugelis intensyviosios terapijos kursų integruoja simuliacijas į savo mokymo programas ir naudoja šią metodiką slaugytojų gebėjimams ugdyti.

Išplėstinės intensyviosios terapijos praktikos slaugytojo vaidmuo vertinamas kaip veiksmingas būdas užtikrinti optimalią pacientų priežiūrą. Dažnai slaugytojo vaidmuo priklauso nuo specifinių pacientų populiacijos poreikių, geografinės šalies padėties [35]. Kiekvienos šalies teisinė sistema nustato mokymų, praktikos spektrą ir legalizavimo procesą, reikalingą šios specializacijos įdiegimui intensyviojoje terapijoje. Pasaulyje vyrauja sveikatos priežiūros sistemų, kuriose išplėstinis intensyviosios terapijos slaugytojo vaidmuo susiduria su pasipriešinimu, dėl skeptiško gydytojų vertinimo. Tačiau nepaisant pažangaus medicininio požiūrio ir pasiruošimo, daugelyje šalių, ši specializacija yra nepraktikuojama.

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo planavimas

Tyrimas vykdytas 2016 m. spalio – 2017 m. sausio mėnesiais Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Kauno Klinikinėje ligoninėje, tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigoje.

Tyrimo populiacija – tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigų intensyviosios terapijos skyrių slaugytojai.
RITS slaugytojų įtraukimo į tyrimą kriterijai:

• slaugytojai įgiję intensyviosios terapijos slaugytojo kvalifikaciją; • ITS slaugytojai laisvanoriškai sutikę dalyvauti tyrime.


Tyrime dalyvavo 113 intensyvios terapijos skyriaus slaugytojai. 29 slaugytojai nedalyvavo tyrime.

2.2. Tyrimo etika

Tyrimui vykdyti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas Nr.BEC- ISP(M)-211 (2 priedas).

Kreiptasi į gydymo įstaigos administracinius padalinius ir paprašyta leidimo atlikti anketinę apklausą. Buvo pristatytas tyrimo instrumentas – klausimynas: Intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojų kompetencijos ir žinių vertinimo klausimynas (2 priedas) ir gautas įstaigos raštiškas sutikimas. Tyrimo metu buvo laikomasi sąžiningumo principo, kuris reikalauja iš tyrėjo pateikti tik tokius duomenis, kurie buvo gauti iš tikrųjų [17].

2.3. Tyrimo organizavimas

sveikatos mokslų universiteto ligoninės – Kauno klinikos) buvo apklausti 113 reanimacijos ir intensyvios terapijos slaugytojai, dirbantys 4 intensyviosios terapijos skyriuose: Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, Kardiologijos intensyviosios terapijos skyriuje, Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje.

Vykdant apklausą, anketos buvo pateiktos RITS vyresniesiems slaugytojams/slaugos administratoriams, kurie gamybinio susirinkimo metu slaugytojams išdalino klausimynus. Taip buvo siekiama išsaugoti anketas pildančių slaugytojų anonimiškumą ir konfidencialumą, bei tyrimo rezultatų panaudojimą tik apibendrintai. Vyresniesiems slaugytojams/slaugos administratoriams buvo paaiškinamas tyrimo tikslas, parodomas Bioetikos centro leidimas. Tyrėjas tiesiogiai nedalyvavo klausimyno pildyme. Prieš pildant anketas, slaugytojai, kurie sutiko dalyvauti tyrime, buvo supažindinti su „Tiriamojo asmens informavimo“ forma (3 priedas). Iš viso buvo išdalinta 143 anketos, užpildyta – 113 anketų (atsakas – 80,7 proc.). Sugadintų anketų nebuvo.

2.4. Tyrimo instrumentas

Tyrimo instrumentas – Intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojų kompetencijos ir žinių vertinimo klausimynas .


Tyrimui atlikti, atsižvelgiant į tyrimo tikslą, pasirinkta anketinės apklausos metodika. Anketinės apklausos būdu per trumpą laiko tarpą galima apklausti didelį kiekį respondentų, rezultatų apdorojimui galima panaudoti informacines sistemas.

Remiantis išanalizuota literatūra, buvo parengta modifikuotas klausimynas (2 priedas), sudaryta specialiai tiriamojo darbo tikslui pasiekti. Anoniminę anketą sudaro 30 įvairaus tipo klausimų, iš kurių 4 skirti bendrajai informacijai (amžiui, išsilavinimas, darbo stažui, skyrius kuriame dirbama, ) gauti ir 26 uždaro tipo klausimai (nurodyti galimi atsakymų variantai). Slaugytojų žinioms įvertinant buvo pateikta 15, testinio tipo, klausimų. Siekiant nustatyti, kaip RITS slaugytojai vertina savo profesinę kompetenciją, buvo prašoma įsivertinti kompetencijos elemento teiginį nuo 0 iki 100. Kiekvienam teiginiui pateikti įverčiai ir jų kodai: 0-25 – žema

kompetencija, 25-50 – pakankamai aukšta kompetencija; 50-75 – aukšta kompetencija; 75 - 100 – labai aukšta kompetencija. Pildydami anketą, respondentai pasirinko jiems tinkamiausius atsakymus ir juos pažymėjo patys.

2.5. Tyrimo duomenų analizės metodai

Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta naudojant SPSS (angl. Statistical Package for the Social Sciences) 20.0 programinį paketą, grafiniam tyrimo rezultatų vaizdavimui naudota MS Excel 2010 programa. Analizuojant duomenis, buvo skaičiuojamos juos aprašančios skaitinės charakteristikos (vidurkis, standartinis nuokrypis, mažiausia, didžiausia reikšmė, mediana, moda, reikšmių dažnis bei santykinis dažnis (proc.)), tikrinamos statistinės hipotezės apie skirtumus tarp vidurkių dažnių bei požymių tarpusavio priklausomumo.

Požymių priklausomybei vertinti bei nustatyti statistiniam ryšiui tarp socialinių - demografinių charakteristikų buvo naudojamas Pearsono suderinamumo chi-kvadrato (χ2) kriterijus (statistiškai reikšmingu laikytas skirtumas kurio patikimumas buvo didesnis nei 95 proc., t.y. kai p<0,05). Kai reikšmingumo lygmuo p≤0,05, požymių skirtumas, kurio patikimumas buvo didesnis nei 95 proc., tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu. Kai p reikšmė didesnė už 0,05, skirtumas tarp tiriamųjų laikytas statistiškai nereikšmingu.

Klausimyno vidiniam nuoseklumui (angl. scale internal consistency) įvertinti buvo naudojamas Cronbacho alfa (angl. Cronbach's alpha) koeficientas, skalių vidurkių palyginimui nustatymui naudoti parametriniai statistiniai kriterijai: Stjudento t (dviejų imčių lyginimui) ir ANOVA F (trijų ir daugiau imčių lyginimui). Smirnono-Kolmogorovo Z kriterijus naudotas siekiant nustatyti, kokius kriterijus (parametrinius ar naparametrinius) turime naudoti vidurkių palyginimui tarp skirtingų socialinių - demografinių RITS slaugytojų charakteristikų, vidurkių skirtumo reikšmingumui įvertinti naudoti neparametriniai kriterijai – Mann – Whitney testas U (dviejų imčių lyginimui) ir Kruskall–Wallis H (trijų ir daugiau imčių lyginimui).

Kiekybinių kintamųjų skirstiniai įvertinti naudojant Kolmogorovo-Smirnovo testą. Normalusis skirstinys (angl. Normal distribution) yra tolydžiųjų požymių

reikšmių skirstinys (pasiskirstymo dėsnis). Normaliajam skirstiniui taikoma trijų sigmų taisyklė: 1) patekimo į intervalą vidurkis – standartinis nuokrypis (SN) ir vidurkis + standartinis nuokrypis. Kolmogorovo-Smirnovo testu galima patikrinti, ar realus skirstinys atitinka normalųjį skirstinį, nes nuo gautų reikšmių priklauso, kokie analizės metodai – parametriniai ar neparametriniai bus taikomi. Tyrime analizuojamas skirstinys nuo normaliojo skiriasi reikšmingai, jeigu gauta p reikšmė mažesnė už nustatytą reikšmingumo lygmenį.

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Tiriamųjų demografinių ir socialinių duomenų analizė

Tyrimas buvo atliktas Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto ligoninėje, Kauno Klinikose, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose (Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, Kardiologijos intensyviosios terapijos skyriuje, Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, Neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje). Iš pateiktų 145 anketų pilnai užpildytų ir tinkamų statistinei duomenų analizei grąžinta 113 anketų.

Apklaustieji slaugytojai pagal skyrius pasiskirstė netolygiai. Daugiausiai klausimynų užpildė neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojai (29, 2 proc.), mažiausiai pateiktų atsakymų (18,6 proc.) buvo širdies ir kraujagyslių intensyviosios terapijos skyriuje (4 pav.).

Įvertinus gautus rezultatus, bendras respondentų amžiaus vidurkis – 46,4 (mažiausias – 22 m., daugiausia – 55 m., amžiaus mediana – 40 m.) metai. Respondentai pagal amžių suskirstyti į keturias grupes: jaunesni nei 25 m., 26-35 m., 36-45 m. ir 45-55 m. Respondentų vyresnių nei 56 m. tyrime nedalyvavo. Didžiausią dalį tyrime dalyvavusiųjų slaugytojų (43,4 proc.) sudarė į 36 – 45 m. amžiaus grupė, mažiausią (10,6 proc.) – jaunesninei 25 m. respondentai. (5 pav.)

5 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal metų grupes (n=113)

Atlikus tyrimą, slaugytojų išsilavinimo grupės pasiskirstė tolygiai (6 pav.) t.y. 38,1 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų yra įgiję aukštesnįjį išsilavinimą, 34,5 proc. – aukštąjį neuniversitetinį ir beveik ketvirtadalis (27,4 proc.) slaugytojų turi aukštąjį universitetinį išsilavinimo laipsnį.

6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą (n=113)

Pagal darbo stažą respondentai buvo suskirstyti į keturias grupes: dirbantys iki 5 metų darbo stažo, nuo 6 iki 10 metų, nuo 11 iki 20 metų, nuo 16 iki 20 metų ir daugiau kaip 21 metų dirbantys slaugytojai. Nustatyta, kad išdirbtų metų vidurkis yra 23,06 metai. Didžiausios dalies (30,9 proc.) respondentų darbo stažas buvo iki 5metų, ketvirtadalio (25,3 proc.) – ilgesnis kaip 21 metų (7 pav.).

Pagal lankomų slaugytojų kvalifikacijos kėlimo kursų dažnį gauti rezultatai pasiskirstė netolygiai (8 pav.). Didžioji dalis (67 proc.) reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugyojų lanko kvalifikacijos kėlimo kursus daugiau nei tris kartus per penkerius metus. Likusi respondentų dalis penkerių metų periode kvalifikacijos kėlimo kursuose lankosi tris kartus arba rečiau.

8 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal lankomų kvalifikacijos kėlimo kursų dažnį (n=113)

3.2. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų profesinės

kompetencijos vertinimas

Tyrimo metu buvo siekiama įvertinti reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų kompetencijos lygmenį. Slaugytojų bendras kompetencijos vertinimo vidurkis sudaro 80,05 balo, kas rodo, kad slaugytojai savo kompetenciją vertina labai aukštai. Įvertinus gautus rezultatus nustatyta, kad didžioji dalis slaugytojų iš kardiologijos, neurochirgijos ir širdies ir kraujagyslių intensyviosios terapijos skyrių (n=71) mano, jog jų kompetentingumas darbe yra labai aukštas (atitinkamai 86,7, 87,9 ir 86,1 balo). Aukštas kompetencijos lygmuo nustatytas centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojų tarpe (73,59 balai). Šio skyriaus slaugytojai reikšmingai žemiau vertino savo kompetencijas negu

kitų skyrių slaugytojai (p< 0,05). Statistiškai reikšmingas kompetencijos vertinimo skirtumas buvo nustatytas tarp centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos ir likusių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojų (9 pav.).

9 pav. Respondentų kompetencijos pasiskirstymas pagal intensyviosios terapijos skyrius, balai (n=113), *,**,*** p<0,05

Pagal kompetencijos vertinimo lygį tyrimo rezultatai statistiškai reikšmingai skyrėsi (p<0,05) tarp iki 25-erių metų grupės ir 25 – 35 metų, 35 – 45 metų amžiaus grupių. Aukščiausiai savo kompetenciją (86,88 balai) vertina 35 – 45 metų grupę patekę respondentai, žemiausiai (79,19 balai) – jaunesni nei 25-erių metų slaugytojai (10 pav.).

10 pav. Respondentų kompetencijos pasiskirstymas pagal amžiaus grupes balais (n=113), *,** p<0,05

Įvertinus gautus rezultatus nustatyta, kad statistiškai reikšmingo ryšio tarp kompetencijos vertinimo ir slaugytojų iššilvinimo nebuvo (p>0,05), visų tiriamųjų grupių kompetencija viršijo 81 balą. Statistiškai nereikšmingu skirtumu didžiausią kompetencijos balų vidurkį (83,14 balai) įvertino aukštesnyjį neuniversitetinį išsilavinimą įgijusios slaugytojos (11 pav.).

11 pav. Respondentų kompetencijos pasiskirstymas pagal išsilavinimą balais (n=113)

Statistiškai reikšmingą skirtumą, kompetencijos vertinimui, turi darbo stažas (p=0,000). Žemiausiai savo profesinę kompetencija vertina daugiau nei 21 metų darbo stažą turintys slaugytojai (79,83 balai), priešingai – aukščiausia kompetencija (92, 57 balai) įsivertina slaugytojai turintys 16 – 20 metų darbo patirtį reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje (12 pav.).

12 pav. Respondentų kompetencijos pasiskirstymas pagal darbo stažą skyriuje balais (n=113), * p<0,05

Tyrimo metu buvo analizuojama, kaip dažnai reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugyojos lanko kvalifikacijos kėlimo kursuose (13 pav.). Statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta tarp kompetencijos vertinamo balo bei slaugytojų kvalifikacinių kursų lankymo. Aukščiausiai (n=43) savo kompetenciją vertina slaugytojai, besilankantys kvalifikacijos kėlimo kursuose daugiau kaip tris kartus per penkerius metus.

13 pav. Respondentų kompetencijos pasiskirstymas pagal kvalifikacijos kelimo kursų dažnį, balai (n=113)

Respondentų buvo prašoma įvertinti kiekvieną slaugos kompetencijos elementą (14 pav.). Atsižvelgiant į gautus rezultatus, reikšmingų skirtumų negauta. Slaugytojai aukščiausiais kompetencijos balais vertina treacheostominio vamzdelio priežiūrą (97,69 balai) bei intubacinio vamzdelio priežiūrą, padėties ir slėgio manžetėje kontroliavimą (97,26 balai). Žemiausia kompetencija (86,2 balai) įvertintas gyvybei pavojingų būklių atpažinimas ir įvertinimas.

14 pav. Respondentų kompetencijos vertinimo pasiskirstymas pagal slaugos kompotencijos elementus, balai (n=113)

Analizuojant slaugytojų kompetenciją, susijusią su intubuotų pacientų slauga, buvo išskiriami dažniausiai pasitaikantys slaugos kompetencijos elementai (3 lentelė.). Įvertinus reanimacijos ir intesyviosios terapijos slaugytojų profesinės kompetencijos elementų naudojimo dažnumą nustatyta, kad dažniausiai slaugytojams tenka užtikrinti paciento kūno padėtį pasireiškus kvėpavimo sistemos komplikacijoms (89,4 proc.), vertinti atkosėtą sekretą (78,8 proc.) bei asistuoti atliekant pleuros punkciją (77 proc.). Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp atliekamų slaugos kompetencijos elementų dažnumo ir RIT skyrių nebuvo nustatyta.

3 lentelė. Respondentų, aliekamų slaugos kompetencijų elementų dažnio vertinimas

Atliekami slaugos kompetencijų elementai

Atliekamų slaugos kompetencijų elementų dažnis,

%

dažnai niekada Fizinio krūvio toleravimo vertinimas 35,4 % (n=40) 64,6 % (n=76)

Atkosimo sekreto vertinimas 78,8 % (n=89) 21,2 % (n=24) Plaučių perkusija 11,5 % (n=15) 88,5% (n=100) Plaučių auskultacija 15,9 % (n=18) 84,1% (n=95) Pirminių skysčio pleuros ertmėje požymių

atpažinimas ir gydytojo informavimas

32,7% (n=37) 67,3 % (n=76)

Pirminių pneumonijos požymių atpažinimas 46,9 % (n=53) 53,1 % (n=62) Pirminių plaučių embolizacijos požymių

atpažinimas

35,6 % (n=40) 66,7% (n=75)

Pirminių pneumotorakso požymių atpažinimas 39,8 % (n=45) 60,1 % (n=69) Pirminių ūminio respiracinio distreso sindromo

požymių

46,1% (n=52) 53, 9% (n=61)

Asistavimas atliekant pleuros punkciją 77% (n=87) 23% (n=26) Kvėpavimo takų atvėrimas neinvaziniu būdu 65,5%(n=74) 34,5 % (n=39)

Pagalbinių raumenų dalyvavimo kvėpavimo kvėpavime vertinimas

72,6% (n=83) 27,5% (n=32)

Paciento kūno padėties užtikrinimas pasireiškus kvėpavimo sistemos komplikacijoms

89,4 % (n=101) 10,6 % (n=14)

4 lentelėje pateikiama kaip buvo vertintas reanimaicjos ir intensyviosios terapijos slaugytojų atliekamų slaugos procedūrų dažnis. Didžiausias procentas slaugytojų (99,1 proc.) visada arba dažnai atlieka šias procedūras: širdies susitraukimų dažnio matavimą, arterinio kraujo spaudimo matavimą bei deguonies įsisotinomo kraujyje vertinimą. Rečiausiai (15,9 proc.), reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, atliekamas krūtinės ląstos judesių vertinimas.

4 lentelė. Respondentų atliekamų procedūrų dažnio vertinimas (n=113)

Atliekami slaugos procedūros

Atliekamų slaugos procedūrų dažnis proc. (n)

dažnai niekada Reakcijos į skausmą vertinimas 92 % (n=105) 8% (n=9) Širdies susitraukimų dažnio matavimas 99,1% (n=114) 0,9% (n=1)

Arterinio kraujo spaudimo matavimas 99,1% (n=114) 0,9%(n=1) Deguonies įsisotinimo kraujyje

vertinimas

99,1% (n=114) 0,9%(n=1)

Kvėpavimo dažnio skaičiavimas 92 % (n=105) 8% (n=9) Krūtinės ląstos judesių vertinimas 84,1% (n=96) 15,9% (n=18)

Temperatūros matavimas 98,2% (n=113) 1,8% (n=2)

Diurezės vertinimas 98,2% (n=113) 1,8%(n=2)

Sąmonės lygio vertinimas 93,9% (n=107) 6,1% (n=8)

Tvarsčių rišimas 96,5% (n=111) 3,5% (n=4)

3.3. Reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų profesinių

žinių vertinimas

Išanalizavus teisingai pasirinktus atsakymus į klausimus apie slaugos techniką ir jos principus, daugiau nei 90 proc. reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų teisingai atsakė į teiginius apie komplikacijas sekreto siurbimo metu, pulsoksimetro parodymų trikdžius, endotrachėjinės intubacijos užtikrinimą bei atjunkymą nuo DPV. Mažiausias procentas slaugytojų teisingai atsakė į teiginius apie DPV galimas komplikacijas (70,1 proc.) bei DPV režimus (73,5 proc.) (15 pav.).

15 pav. Respondentų teisingai atsakytų teiginių pasiskirstymas (n=113) 5 lentelėje matome, kad statistiškai reikšmingai išsiskyrė slaugos žinių vertinimas tarp reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Įvertinus teisingų atsakymų pasiskirstymą pagal respondentų grupes, nustatyta, kad slaugytojai statistiškai reikšmingu skirtumu teisingai atsakė į klausimus apie intubuotų pacientų slaugą (p=0,002), komplikacijas sekreto siurbmo metu (p=0,000), pulsoksimetro parodumų trikdžius (p=0,001), indikacijas tracheostomijai (p=0,001), DPV rėžimus (p=0,003) bei atjunkymą nuo DPV (p=0,001). Visais kitais atvejais slaugytojų žinios tarp reanimacijos ir intensyvioisios terapijos skyrių statistiškai reikšmingai nesiskyrė (p>0,05).

5 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal dabartinias žinias apie intubuotų pacientų slaugą (n=113)

Žinios

Tesingai atsakyti teiginiai % (n) Kardiologijos IT skyrius (n=27) Širdies chirurgijos IT skyrius (n=21) Neurochirur gijos IT skyrius (n=33) Centrinės reanimacijos IT skyrius (n=32) p Intubuotų pacientų slauga 97,7% (n=25) 78,8% (n=18) 82,4% (n=24) 86,9% (n=26) p=0,002 Inutubacinio vamzdelio priežiūra 74,9% (n=17) 85,8% (n=16) 76,2% (n=22) 87,3% (n=26) p=0,017 Komplikacijos sekreto siurbimo metu 92,6% (n=24) 100% (n=21) 90,0% (n=29) 96,9%(n=31) p=0,000 Kvėpavimo funkcijos nepakankamumo klinika 75,6% (n=19) 67,15% (n=17) 79,4% (n=23) 81,4% (n=28) p=0,024 Pulsoksimetro parodymų trikdžiai 92,9% (n=24) 88,4% (n=18) 94,1% (n=29) 87,8% (n=24) p=0,001 Endotrachėjinės intubacijos užtikrinimas 88,6% (n=20) 91,9% (n=20) 85,5% (n=25) 90,4% (n=29) p=0,024 Indikacijos tracheostomijai 71,8% (n=20) 69,4% (n=12) 93,1% (n=30) 77,9% (n=27) p=0,001 DPV rėžimai 82,9% (n=22) 81,9% (n=15) 76,1% (n=27) 84,4% (n=29) p=0,003 Atjunkymas nuo DPV 92,6% (n=25) 90,5% (n=19) 100 % (n=33) 96,9% (n=31) p=0,001 DPV pavojaus signalai 85,9% (n=23) 90,5% (n=19) 91,2% (n=30) 75,3 % (n=24) p=0,038 DPV komplikacijos 74,3% (n=20) 66,9% (n=14) 79,9% (n=26) 90,5% (n=29) p=0,027 Spontaninis kvėpavimas 83,1% (n=22) 74,9% (n=20) 57,8% (n=19) 78,5% (n=25) p=0,032

Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojų nuomonės apie platesnių kompetencijos ribų įgijimą pasiskirstė netolygiai (χ2=23,134, lls=6, p=0,001). Daugiau nei 60 proc. kardiologijos intensyviosios terapijos skyrius, centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius ir neurochirurgijos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius pažymėjo, jog nenorėtų įgyti platesnių kompetencijų susijusių su kvėpavimo funkcijos užtikrinimu. Statistiškai reikšmingu skirtumu (p<0,05) didžioji dalis (57,1 proc.), širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojų, išreiškė nuomonę, jog norėtų įstatymiškai įgyti platesnes profesines kompetencijas, tačiau tam trūksta papildomų žinių (16 pav.).

16 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas dėl platesnių kompetencijos ribų įgijimo (n=113), *,** p<0,05

Išanalizavus duomenis reanimacijos ir intensyviosiso terapijos skyrių respondentai išskyrė du dažniausiai darbovietėje naudojamus slaugymo technikos vadovavimo principus: slaugytojai vadovaujasi metodine literatūra oficialiai

patvirtina įstaigoje (77,42 proc.) bei ankščiau įgytomis žiniomis mokymo įstaigoje (71,4 proc.). Slaugytojai statistiškai reikšmingai dažniau vadovaujasi šiais metodais (p<0,05) negu kitais galimais. Beveik trečdalis visu slaugytojų (39,55 proc.) atlikdami slaugos veiksmus vadovaujasi savo įgyta patirtimi ar nuojauta (17 pav.).

17 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal dažniausiai darbovietėje naudojamus slaugymo technikos vadovavimo principus (proc.) (n=113), *,**,***,**** p<0,05

18 pav. matome, kaip pasiskirstė nuomonė apie kvalifikacijos kėlimo priežastis pagal respondentų grupes. Didžioji dalis (72,7 proc.) reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių pasiskirstė statistiškai tolygiai teiginyje “siekiu būti kompetentingas”. Statistiškai reikšmingi pasirinktų atsakymų skirtumai (p<0,05) nustatyti likusiuose teiginiuose: siekiu naujų žinių ir įgūdžių, norių išsaugoti darbo vietą, mano specialybė nuolatos reikalauja kelti kvalifikaciją, siekiu galimybės būti paaukštintas, noriu pratęsti licenciją.

18 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal kvalifikacijos kėlimo priežastis (n=113), *,**,*** p<0,05

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Lietuvoje trūksta tyrimų, kurie analizuotų ir vertintų intensyviosios terapijos slaugytojų profesinę kompetenciją. Gydymo įstaiga, turinti kompetentingą ir profesionalų personalą, gali tikėtis gerų veiklos rezultatų. Slaugytojas atlikdamas slaugos veiksmus turi turėti įgūdžių įvairiose srityse, platų žinių spektrą bei platų požiūrį į pacientą, jo kompetencijos lygis turi būti ypač aukštas ir nuolatos tobulinamas [4].

Siekiant nustatyti reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų profesinės kompetencijos lygmenį, slaugytojai turėjo įvertinti savo kompetenciją nuo 0 iki 100. Bendras kompetencijos vertinimo vidurkis sudarė 80,05 balus – slaugytojų profesinė kompetencija vertinama labia aukštai.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad slaugytojai, įgiję aukštesnįjį neuniversitetinį išsilavinimą savo kompetenciją vertina aukščiausiu balu. Galima daryti prielaidą, kad neuniversitetinis išsilavinimas yra akcentuotas į siauresnius praktikinius mokymus bei įgūdžius. Tuo tarpu universitetinis išsilavinimas duoda platesnį požiūrį, skatina žinių gilinimą bei tobulinimą, dėl to slaugytojai jaučia naujos informacijos poreikį.

Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas analizuojant slaugytojų darbo stažo ir profesinės kompetencijos vertinimo lygmens. Geriau savo profesinę kompetenciją vertino slaugytojai turintys daugiau nei 21 metų darbo stažą. Panašūs moksliniai tyrimai buvo pateikti Kanados mokslininkų [26]. Rezultatai atskleidė, kad aukštesnis kompetencijos vertinimas tiesiogiai priklauso nuo ilgesnės darbo patirties.

Tyrime dalyvavusių slaugytojų buvo prašoma įvertinti praktikoje naudojamus profesinės kompetencijos elementus. Geriausiai (97 balais) RITS slaugytojai vertino tracheostominio vamzdelio priežiūros ir intubacinio vamzdelio priežiūros ir padėtis kontroliavimą. Užsienio mokslininkų tyrimų duomenimis [28] intensyviosios terapijos skyriuose vienas iš dažniausiai atliekamų slaugos veiksmų yra kvėpavimo funkcijos užtikrinimas, į kurį įeina intubacinio bei tracheostominio vamzdelio priežiūra bei siurbiamojo sekreto vertinimas. Praktikoje dažnai atliekami slaugos veiksmai gerina bei tobulina įgūdžius, kelia kompetencijos lygmenį.

Siekiant aptikti proporcingą ryšį tarp reanimacijos ir intensyvios terapijos slaugytojų profesinės kompetencijos bei turimų teorinių žinių, buvo vertinimas

slaugytojų žinios susijusios su pacientų kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad didžiosios dalies apklaustųjų žinių lygis buvo įvertintas kaip aukštas. Panašūs tyrimų duomenys gauti Anglijoje intensyviosios terapijos skyriuose [29]. Statistiškai reikšmingas ryšys buvo nustatytas tarp aukštesnės slaugytojų profesinės kompetencijos bei aukštesnio žinių lygmens.

Mes registravome slaugytojų norą įgyti platesnes kompetencijų ribas, darydami prielaidą, jog aukštesnį profesinės kompetencijos lygmenį turintys slaugytojai norės praplėsti turimas, pagal meidicinos normas apibrėžtas, profesines kompetencijas. Tačiau tyrimo rezultatai atskleidė, kad reanimacijos ir intensyviosios terapijos slaugytojams trūksta papildomų žinių prieš įgyjant platesnes kompetencijas susijusias su intubuotų pacientų slauga.

Vertinant tyrimo rezultatus, gautas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp slaugos žinių ir kompetencijos lygmens, reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose Įvertinus teisingų atsakymų pasiskirstymą pagal respondentų grupes, nustatyta, kad slaugytojai statistiškai reikšmingu skirtumu teisingai atsakė į klausimus apie intubuotų pacientų slaugą, komplikacijas sekreto siurbmo metu, pulsoksimetro parodumų trikdžius, indikacijas tracheostomijai, DPV rėžimus bei atjunkymą nuo DPV (p=0,001). Pasak JAV mokslinių tyrimų [23], reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose kvėpavimo funkcijos nepakankamumas yra dažniausia problema su kuria susiduria slaugytojai. Dažnos situacijos praktikoje gilina slaugytojų žinias bei gerina įgūdžius, kurie atsispindi tyrimų rezultatuose.

Šiame tyrime buvo analizuojamas ir vertinamas slaugytojų gebėjimas užtikrinti tinkamą pacientų slaugą. Apibendrinant tyrimą galima teigti, kad nors respondentų žinios bei kompetencija, susijusi su kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, yra pakankama ir aukšta, tačiau slaugytojams trūksta papildomų žinių siekiant platesnių profesinių kompetencijų įtvirtinimo.