LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJASLAUGOS FAKULTETAS SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
EVELINA ŠARKAUSKAITĖ
MOKSLU GRĮSTOS SLAUGOS PRAKTIKOS TAIKYMO
INTENSYVIOSIOS TERAPIJOS SLAUGYTOJŲ DARBE ANALIZĖ
Magistro studijų programos „Išplėstinė slaugos praktika“ (valst. kodas 6211GX008) baigiamasis darbas
Darbo vadovė Dr. Renata Vimantaitė
TURINYS
SANTRAUKA ... 3 ABSTRACT ... 4 PADĖKA ... 5 SANTRUMPOS ... 6 ŽODYNĖLIS ... 7 ĮVADAS ... 8 1.LITERATŪROS APŽVALGA ... 101.1 Slaugos mokslo istorija ... 10
1.2 Mokslo įrodymais grįstos praktikos pradmenys ... 11
1.3 Mokslu grįsta slaugos praktika ... 12
1.4 Mokslo įrodymų apžvalga ... 14
1.5 Įrodymais paremtos slaugos praktikos įgyvendinimas ... 17
1.6 Mokslo įrodymai intensyviosios terapijos slaugytojų darbe ... 20
1.7 Situacija Lietuvoje ... 23
2.TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA ... 25
2.1 Tyrimo organizavimas ... 25
2.2 Tyrimo etika ... 26
2.3 Tiriamųjų atranka ir imtis ... 26
2.4 Respondentų sociodemografinės charakteristikos ... 28
2.5 Tyrimo instrumentas ... 29
2.5.1 Klausimyno vidinio nuoseklumo vertinimas ... 30
2.6 Statistinės analizės metodai ... 30
3.REZULTATAI ... 32
3.1Intensyviosios terapijos slaugytojų žinios, požiūris, susiję su mokslu grįsta slaugos praktika...32
3.2Kliūtys, su kuriomis susiduria intensyviosios terapijos slaugytojai savo darbe taikydami mokslu grįstą slaugos praktiką ... 39
3.3Skirtingų profilių intensyviosios terapijos skyrių slaugytojų mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo darbe ypatumai ... 41
4.REZULTATŲ APTARIMAS ... 48
IŠVADOS ... 51
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 52
PUBLIKACIJŲ, PRANEŠIMŲ SĄRAŠAS ... 53
SANTRAUKA
Šarkauskaitė E. Mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo intensyviosios terapijos slaugytojų darbe analizė. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovė – dr. Renata Vimantaitė. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. Kaunas, 2019; 60p.
Darbo tikslas – ištirti mokslu grįstos slaugos praktikos taikymą intensyviosios terapijos
slaugytojų darbe.
Darbo uždaviniai: 1) išanalizuoti Kauno klinikų intensyviosios terapijos slaugytojų žinias,
požiūrį, susijusius su mokslu grįsta slaugos praktika; 2) išanalizuoti kliūtis, su kuriomis susiduria Kauno klinikų intensyviosios terapijos slaugytojai savo darbe taikydami mokslu grįstą slaugos praktiką; 3) palyginti skirtingų profilių Kauno klinikų intensyviosios terapijos skyrių slaugytojų mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo darbe ypatumus.
Tyrimo metodika. Tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės
Kauno klinikų intensyviosios terapijos skyriuose 2018m. lapkričio - 2019m. vasario mėnesiais. Tyrimo metu išdalinta 214 anketų, teisingai užpildytos ir sugrąžintos 202 anketos. Atsako dažnis - 94,3 proc. Tyrimo metodas – anketinė anoniminė apklausa, tyrimo objektas – mokslu grįstos slaugos praktikos taikymas intensyviosios terapijos slaugytojų darbe, instrumentas - užsienio mokslininkų McEvoy ir bendraautorių (2010m.) sudarytas klausimynas (naudotas gavus autorių sutikimą). Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 24.0 programa ir MC Excel 2016 programa. Požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu kai reikšmingumo lygmuo p<0,05.
Išvados. Daugiau žinių, susijusių su mokslu grįsta slaugos praktika bei labiau teigiamą
požiūrį į ją turi jaunesnio amžiaus, aukštesnį išsilavinimą įgiję bei mažesnį darbo stažą turintys slaugytojai. Dažniau su kliūtimis klinikinėje praktikoje taikant mokslo įrodymus susiduria vyresnio amžiaus slaugytojai, taip pat slaugytojai, kurių darbo patirtis intensyviosios terapijos skyriuje yra daugiau kaip 20 metų. Didesnė dalis tyrime dalyvuvusių slaugytojų teigia, jog viena didžiausių kliūčių naudoti įrodymais pagrįstą slaugos praktiką klinikinėje veikloje yra laiko trūkumas. Palyginus skirtingų profilių skyrių slaugytojų mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo darbe ypatumus nustatyta, jog Akušerijos ir ginekologijos intensyviosios terapijos slaugytojai mokslu grįstą praktiką laiko mažiau svarbia, mažiau pasitiki savimi bei sutinka daugiau kliūčių taikydami šią praktiką.
ABSTRACT
Šarkauskaitė E. Evidence-based nursing practice implementation among nurses working in intensive care units. Master’s thesis. Supervisor – dr. Renata Vimantaitė. Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy, Department of Nursing and Care. Kaunas, 2019; 60p.
Purpose – to investigate the evidence-based nursing practice implementation among
nurses working in intensive care units.
Objectives: 1) to analyze knowledge and attitude about evidence-based practice among
intensive care nurses working in Kaunas Clinics; 2) to analyze barriers that intensive care nurses emerges with in clinical practice by implementing based practice; 3) to compare evidence-based nursing practice implementation among nurses working in various intensive care units.
Research methodology. This research was performed in Hospital of Lithuanian University
of Health sciences Kaunas Clinics in departments of intensive care units in 2018 November – 2019 February. During the research, 214 questionnaires were distributed of which 202 were correctly filled and returned. Respond rate - 94,3%. Method of research – anonymous questionnaire. Research object – implementation of evidence based nursing practice among nurses working in intensive care units. Research instrument – questionnaire composed by McEvoy et al. (2010). We have gain the consent from authors to use this questionnaire. Statistical analysis was performed with SPSS 24.0 and MS Excel 2016 softwares. Among exploratory groups p-value <0.05 was considered statistically significant.
Conclusions. Nurses of younger age, higher education level and less work experience have
more knowledge of evidence-based nursing practice and more positive attitude about this practice. Elder nurses and nurses with work experience of 20 years in intensive care unit have more barriers to implement evidence-based nursing practice. The majority of nurses stated that insufficient time is one of the greatest barriers to use the evidence-based practice in clinical work. Intensive care nurses of Obstetrics and Gynaecology department considers evidence-based practice less important also these nurses have less confidence and emerges with more barriers by implementing evidence-based practice.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju mokslinio darbo vadovei dr. R. Vimantaitei už jos pagalbą rengiant šį magistro baigiamąjį darbą. Skirtas laikas, patarimai, rekomendacijos ir palaikymas padėjo planuoti tyrimo eigą, tikslingai vykdyti numatytus darbo etapus, įveikti iškilusius nesklandumus.
Taip pat norėčiau padėkoti Kauno klinikų intensyviosios terapijos skyrių slaugytojams, sutikusiems dalyvauti tyrime.
SANTRUMPOS
LSMUL KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos; LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;
p – reikšmingumo lygmuo;
n – imties dydis (absoliutūs skaičiai); m – vidurkis;
SN – standartinis nuokrypis;
BPS – bendrosios praktikos slaugytojas; ISP – išplėstinė slaugos praktika.
ŽODYNĖLIS
Išplėstinės slaugos praktikos specialistas – slaugytojas, turintis licenciją, leidžiančią verstis
slaugos praktika, įgijęs magistro laipsnį bei turintis pakankamai specifinių įgūdžių ir klinikinių gebėjimų išplėstinei praktikai [84].
PICO – mnemonika, naudojama formuluojant klinikinius klausimus. Verčiant į lietuvių kalbą,
PICO reiškia: P – pacientas, populiacija (ang. patient, population), I – intervencija (ang. intervention), C – palyginimas (ang. comparison), O – baigtis, rezultatas (ang. outcome) [85].
Placebas – tai medicininės, farmakologinės vertės neturintis, bet ir nekenkiantis organizmui
ĮVADAS
Vykstant pokyčiams sveikatos sistemoje, didėjant visuomenės lūkesčiams, kinta požiūris į slaugos mokslą, plėtojasi jo pažanga, auga slaugytojų vaidmuo, autonomiškumas, kinta slaugytojų kompetencijos ribos [1]. Sveikatos priežiūros specialistams bei jų teikiamoms paslaugoms keliami vis aukštesni reikalavimai. Vis dažniau kalbama apie holistinį požiūrį į žmogaus sveikatos būklę, apie mokslo įrodymais grįstus klinikinius sprendimus, gydymo, slaugos metodus [2]. Slaugos specialybė – sąlyginai jauna; nežiūrint į tai, kad slaugymo procesas egzistavo dar viduramžiais, slauga, kaip savarankiška specialybė, kaip atskira mokslo šaka pradėta vertinti neseniai. Drauge su slaugos disciplinos, vyko ir tebevyksta įrodymais paremtos slaugos raida [3]. Mokslo įrodymų taikymas slaugos praktikoje įgalina teikti aukščiausios kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, priimti tinkamiausius pacientui sprendimus, lemia klinikinių klaidų išvengimą ir taip sumažina sveikatos priežiūros paslaugų kaštus [4].
Intensyviosios terapijos slaugytojai savo darbe priima ypatingai daug klinikinių sprendimų. Autorių teigimu, slaugytojai, dirbantys intensyviosios terapijos skyriuje, klinikinius sprendimus priima kas penkias sekundes [5]. Todėl labai svarbu, kad šie sprendimai būtų paremti mokslo įrodymais. Sistemingas įrodymų taikymas intensyvioje terapijoje teikia nenuginčijamą naudą tiek slaugytojams – didėja pasitenkinimas darbu, autonomija, pasitikėjimas savimi priimant sprendimus, tiesiogiai susijusius su pacientų sveikatos būkle; tiek pacientams bei jų artimiesiems – atliekamos slaugos manipuliacijos, kurių veiksmingumas įrodytas moksliniuose tyrimuose, trumpėja hospitalizavimo trukmė, išvengiama klaidų, atsižvelgiama į individualius pacientų norus bei poreikius [6].
Diegiant mokslo įrodymais grįstą slaugos praktiką yra svarbus darbuotojų pasirengimas, požiūris. Tyrimai, analizuojantys slaugytojų žinias, nuostatas, įgūdžius ar kliūtis, su kuriomis susiduriama įgyvendinant pažangiąją slaugą, yra svarbi ir neatsiejama sveikatos priežiūros paslaugų teikimo gerinimo grandis [7]. Savalaikė įrodymais paremtos praktikos įgyvendinimo kliūčių korekcija gali ženkliai pagerinti slaugos paslaugų kokybę [4]. Intensyviosios terapijos slaugytojų, kurių kasdienybė – kritinės būklės pacientai - darbe mokslo įrodymais paremti sprendimai turi būti priimami nuolat [6]. Lietuvoje, skirtingai nei užsienio šalyse, su įrodymais paremta slauga susiję aspektai nėra plačiai nagrinėjami. Dėl šių priežasčių pasirinkta mokslinio darbo tema „Mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo intensyviosios terapijos slaugytojų darbe analizė“.
Darbo tikslas - ištirti mokslu grįstos slaugos praktikos taikymą intensyviosios terapijos
Tyrimo tikslui pasiekti numatyti uždaviniai:
1. Išanalizuoti Kauno klinikų intensyviosios terapijos slaugytojų žinias, požiūrį, susijusius su mokslu grįsta slaugos praktika.
2. Išanalizuoti kliūtis, su kuriomis susiduria Kauno klinikų intensyviosios terapijos slaugytojai savo darbe taikydami mokslu grįstą slaugos praktiką.
3. Palyginti skirtingų profilių Kauno klinikų intensyviosios terapijos skyrių slaugytojų mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo darbe ypatumus.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Slaugos mokslo istorija
Slauga, kaip ir bet kuris kitas mokslas, turi savo šaknis, ištakas. Kiekvienas šios profesijos atstovas turi turėti ne tik teorinių žinių bei slaugos veiksmų atlikimo įgūdžių, bet ir būti susipažinęs su slaugos mokslo istorija, jos raida. Slaugos istorijos studijavimas leidžia plačiau pažvelgti į slaugytojo prigimtį, jo kompetencijų, visuomenės požiūrio kaitą, slaugos disciplinos vystymąsį – pradedant slauga, kaip mėgėjiška veikla padedant silpnesniems, iki reglamentuojamos profesijos, kurią įgyti siekiantiems keliami specialūs aukšti reikalavimai [8].
Senovėje buvo manoma, kad slaugyti gali tik moterys. Ši nuostata buvo grindžiama moterų švelnumu, motinyste, gebėjimu rūpintis savo vaikais ir šeima – buvo manoma, kad lygiai taip pat moterys gali rūpintis ir sergančiaisiais, sužeistaisiais [9]. Prieglaudos namai, skirti senyviems, sergantiems žmonėms, sužeistiems keliautojams, veikė dar iki krikščionybės atsiradimo. Rūpybą juose teikė liaudies gydytojai, pribuvėjos. Manoma, kad pirmąją ligoninę įkūrė šv. Bazilijus iš Cezarėjos apie 350 metų prieš Kristų [8]. Gydymo bei slaugos plėtrai įtakos turėjo religinės pažiūros – žmonės garbino protėvius, tikėjo negyvais objektais, tad pagalba sergantiesiems buvo teikiama atliekant tam tikrus ritualus, pradėtas gydymas vaistažolėmis [10]. Lietuvoje ligonius slaugė vienuolės, buvo steigiamos špitolės (viduramžių prieglaudos, XVI–XVIIIa. ). Naujųjų amžių pradžioje buvo įsteigta Gailestingųjų seserų draugija [8].
Tačiau tikriausiai didžiausią indėlį slaugos mokslui davė Florence Nightingale, dėl savo nuopelnų vadinama slaugos motina [11]. Ji stipriai prisidėjo prie slaugos mokslo pažangos: akcentavo higienos, aseptikos ir antiseptikos svarbą slaugoje, įkūrė pirmąją istorijoje slaugytojų rengimo mokyklą, rašė mokomasias knygas slaugos tematika. F. Nightingale vadinama moderniosios slaugos įkūrėja [12]. Nepaisydama savo tėvų valios – tuo metu slauga toli gražu nebuvo gerbiama specialybė – Nightingale baigė slaugos mokslus Vokietijoje, vėliau gilino savo žinias Paryžiuje bei Londone. Prasidėjus Krymo karui 1854 metais, paprašyta Didžiosios Britanijos karo sekretoriaus, Florence drauge su trisdešimt aštuoniomis slaugytojomis atvyko į Turkijos ligoninę padėti karo metu sužeistiems žmonėms [13]. Siekdama pagerinti slaugos paslaugų kokybę, F. Nightingale sistemingai rinko duomenis, taikė statistinę duomenų analizę. Visa tai privedė ją prie išvados – pacientams yra labai svarbi aplinka, kurioje jie slaugomi, būtina švara, sanitarinių sąlygų gerinimas, aseptika ir antiseptika prižiūrint žaizdas. Atlikusi protokolų peržiūrą ir korekciją, ji iš esmės pakeitė slaugymo proceso gaires [14]. Šie F. Nightingale įvykdyti pokyčiai per šešis mėnesius sumažino jos slaugomų pacientų mirtingumą nuo 43 iki 2 procentų [15]. Be žymiai pagerintų slaugos paslaugų, kurios lėmė efektyvesnį ligonių sveikimą, mažesnį mirčių nuo
hospitalinių infekcijų skaičių, F. Nightingale pakeitė ir visuomenės požiūrį į slaugą – ši specialybė tapo labiau gerbiama, o slaugytoja vertinama kaip specifines sveikatos priežiūros paslaugas teikianti specialistė, o ne tik gydytojo padėjėja [16]. Ji tikėjo holistinės paciento sveikatos priežiūros svarba, savo darbu sukūrė profesionalios slaugos praktikos ir švietimo pagrindus, ji buvo pirmoji slaugos mokslų tyrėja ir pirmoji rėmėsi mokslo įrodymais pagrįsta praktika slaugoje [13].
Taigi, gyvendami šių dienų problemomis, ateitimi, neretai pamirštame atsigręžti į praeitį. Vis dėlto svarbu pripažinti, jog daugelis istorinių įvykių tiesiogiai liečia mūsų veiklos sritis ar mus pačius. Įvairiais istorijos tarpsniais keitėsi slaugymo kultūra, slaugos veiksmų atlikimo technika, visuomenės požiūris į slaugos mokslą, kol galiausiai slauga tapo savarankiška profesija, o slaugytojai – kompetetingi specialistai, gebantys priimti klinikinius sprendimus, paremtus mokslo įrodymais.
1.2
Mokslo įrodymais grįstos praktikos pradmenys
Šiais laikais įvairiausių sričių specialistai, siekdami geriausių savo veiklos rezultatų, dirbdami remiasi mokslo įrodymais pagrįstomis žiniomis, gairėmis. Žvelgiant į sveikatos priežiūros sistemą, pirmiausia pradėta kalbėti apie įrodymais grįstą mediciną. Pirmieji literatūros šaltiniai, kuriuose buvo kalbama apie medicinos praktiką, paremtą mokslo įrodymais, pasirodė Kochrano duomenų bazėje 1970 metais [17]. Iki mokslinių tyrimų vykdymo, publikacijų sklaidos pradžios žmonės tikėjo, kad sprendimų, susijusių su paciento priežiūra priėmimas yra individualus gydytojo pajautimas ir pasirinkimas, buvo tikima, kad kiekvienas gydytojas galvoja teisingai ir priima tinkamus sprendimus [18]. Klinikiniai atsitiktinių imčių bei kiti moksliniai tyrimai padėjo suprasti, kad gydytojų priimami sprendimai dėl pacientų gydymo buvo nepagrįsti, o gydymo metodai taikomi atsižvelgiant į ligą, bet ne individualų konkretaus paciento atvejį. Todėl ilgainiui imta vertinti pacientų sveikatos priežiūros metodų efektyvumą naudojant statistinę duomenų analizę, gauti rezultatai nagrinėjami, lyginami, o gydymui naudojami tik efektyviausi metodai, kurių nauda pagrįsta mokslo įrodymais [19].
Terminas, apibūdinantis mokslo įrodymais grįstą praktiką, suformuluotas 1990 metais McMaster‘s universitete Kanadoje [20]. Jis teigė, jog mokslu grįsta praktika – tai sąžiningas, protingas ir aiškus geriausių bei naujausių turimų įrodymų naudojimas priimant sprendimus, susijusius su pacientų priežiūra [17]. Šis mokslu grįstos praktikos apibūdinimas mažai pasikeitė, panašiai skambantis terminas naudojamas ir šiomis dienomis [21]. Kol Kochrano mokslininkai dirbo vertindami klinikinių tyrimų reikšmę ir svarbą mokslu grįstai praktikai, David Sackett – autorius, suformulavęs šią praktiką apibūdinantinį terminą, analizavo jo reikšmę. Priimtas sprendimas, kad mokslo įrodymais grįsta praktika neapibūdina tiktai geriausių gydymo metodų
taikymo klinikinėje veikloje. Ši praktika apima kritinį sveikatos priežiūros specialistų mąstymą, į pacientą orientuotus klinikinius sprendimus, paciento saugumo užtikrinimą, paciento ir jo artimųjų emocinės būklės aspektus. Todėl nuspręsta terminą „mokslu grįsta medicina“ pakeisti į „mokslu grįsta praktika“. Šiuo pokyčiu siekta, kad mokslo įrodymus savo darbe taikytų visi sveikatos priežiūros specialistai – gydytojai, slaugytojai, psichologai ir kiti, siekiant bendro tikslo – holistinio požiūrio į paciento sveikatos būklę bei jos gerinimą [17].
Taigi, apie mokslo įrodymais grįstą praktiką imta kalbėti siekiant gerinti sveikatos priežiūros specialistų teikiamų paslaugų kokybę ir užtikrinti kuo geresnę pacientų sveikatos būklę. Visų sričių specialistų indėlis remiantis mokslo įrodymais klinikiniame darbe yra be galo svarbus. Daugiausia su pacientu dirbantis, arčiausiai jo esantis sveikatos priežiūros specialistas yra slaugytojas. Jis privalo ne tik išmanyti medikamentus, jų veikimą, naudojimo principus, klinikinių situacijų valdymą kritinių būklių metu, tačiau ir gebėti užjausti, nuraminti sunkią ligoniui ar jo artimiesiems akimirką. Slaugytojų kompetencijos ribos yra labai plačios, su laiku jos plečiasi dar labiau, todėl mokslu grįsta praktika yra neatsiejama nuo slaugytojo rutininio darbo.
1.3 Mokslu grįsta slaugos praktika
Mokslu grįsta slaugos praktika – tai sąžiningas mokslo įrodymais pagrįstų veiksmų taikymas klinikinėje praktikoje, priimant sprendimus, lemiančius kokybiškiausią pacientų sveikatos priežiūrą. Ši praktika sudaro klinikinių problemų sprendimo sistemą, kuri leidžia slaugytojams nuolat tobulėti bei siekti geriausių savo profesinės veiklos rezultatų [22,23,24]. Autoriai išskiria pagrindinius tris mokslu grįstos slaugos praktikos komponentus: klinikinė patirtis, pacientų pageidavimai, geriausi įrodymai [25,26]. Mokslu grįstos slaugos praktikos pradmenys siejami su Florence Nightingale slaugos mokslo ir praktikos reformomis – nors tuo metu terminas „mokslu grįsta praktika“ dar nebuvo žinomas, F. Nightingale savo darbe taikė šią praktiką, siekdama kuo geresnių slaugos proceso rezultatų. Toliau ši praktika plėtojosi drauge su slaugos disciplina [17].
Mokslininkai išskiria aspektus, kuriais vadovaujamasi taikant tradicinę slaugos praktiką bei pažymi, jog ši praktika turi silpnybių (1 lentelė) [27].
1 lentelė. Tradicinės slaugos praktikos taikymo aspektai ir silpnybės Tradicinėje slaugos praktikoje
vadovaujamasi
Tradicinės slaugos praktikos silpnybės
Savomis žiniomis ir asmenine patirtimi Neatnaujinamos žinios greitai sensta, asmeninė patirtis yra ribota
Autoritetų nuomone Autoritetų nuomonės gali skirtis
Vadovėlių, žinynų, straipsnių teiginiais Vadovėliuose pateikta informacija nuolat kinta, ne visi straipsniai yra patikimi ir kokybiški Žiniomis apie tam tikras ligas, jų gydymo ir
slaugos metodus
Vienodų metodų taikymas net ir ta pačia liga sergantiems pacientams gali būti neveiksmingas Slaugos veiksmų atlikimo tradicijomis Tradicijos įvairiose šalyse bei gydymo įstaigose
gali stipriai skirtis
[Šaltinis: Melnyk BM, Gallagher-Ford L, Long LE et al. The Establishment of Evidence-Based Practice Competencies for Practicing Registered Nurses and Advanced Practice Nurses in Real-World Clinical Settings: Proficiencies to Improve Healthcare Quality, Reliability, Patient Outcomes, and Costs; Worldviews on Evidence-Based Nursing, 2014; 11:1, 5–15p.]
Taip pat Melnyk drauge su bendraautoriais nurodo mokslo įrodymais pagrįstos slaugos principus: atlikdami slaugos veiksmus slaugytojai vadovaujasi geriausiais turimais įrodymais, klinikiniai sprendimai paremti mokslu grįstais faktais, įrodytais klinikiniuose tyrimuose, rengiant slaugymo planą atsižvelgiama į individualius paciento poreikius [27].
Taigi, mokslu grįsta slaugos praktika ir jos taikymas klinikinėje veikloje teikia nenuginčijamą naudą. Jylhä drauge su bendraautoriais, remdamiesi mokslinių tyrimų duomenimis, pagrindžia šį teiginį išskirdami konkrečius mokslo įrodymais pagrįstos slaugos praktikos taikymo naudą įrodančius aspektus. Mokslininkų teigimu, pacientams mokslu grįstos slaugos taikymas užtikrina saugumą, kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, geresnius slaugos bei gydymo rezultatus, klinikiniai sprendimai priimami atsižvelgiant į individualius paciento poreikius, pageidavimus. Slaugytojams minėta praktika lemia didesnį pasitenkinimą darbu, profesinio tobulėjimo galimybes, didėja slaugytojų autonomija, plečiasi kompetencijos, specialistai įgija geresnių pacientų poreikių integravimo į klinikinę praktiką įgūdžių. Sveikatos priežiūros sistemoms mokslu grįstos slaugos taikymas naudingas, nes: lemia geresnę slaugos paslaugų kokybę, geresnius pacientų sveikatos priežiūros rezultatus, kaštų mažėjimą, griežtesnį sprendimų dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pagrindą. Moksliniams tyrimams ir švietimui: didėja mokslinių tyrimų poreikis, slaugytojo kaip eksperto vaidmuo diegiamas į sveikatos priežiūros sistemą, gerėja įrodymų analizė bei kritinis vertinimas, gerėja tyrėjų įgūdžiai, auga kompetencijos [28].
Galima daryti išvadą, kad įrodymų taikymas slaugoje yra reikalingas, visapusiškai naudingas, o mokslu grįsta praktika pranešesnė nei tradicinė, kuri vadovaujasi asmenine patirtimi, tradicijomis. Tačiau tam, kad mokslo įrodymai būtų sėkmingai integruoti į slaugytojų klinikinę
veiklą, reikalingi tam tikri aspektai: teigiamas slaugytojų požiūris į mokslą, aplinkos veiksniai – palankios darbo sąlygos, vadovų bei kolegų palaikymas, specifinės žinios ir įgūdžiai. Taikydami mokslu grįstą slaugą, specialistai turi gebėti kritiškai vertinti įrodymus. Tad kokie įrodymai laikomi patikimiausiais plačiau aptarsime sekančiame skyrelyje.
1.4
Mokslo įrodymų apžvalga
Šiomis dienomis informacijos kiekis yra didžiulis, ji lengvai prieinama tiek skaityklose, bibiliotekose, tiek internetinėse duomenų bazėse. Siekiant efektyviai integruoti mokslo įrodymus į savo vykdomą veiklą svarbu atsirinkti, kokie šaltiniai yra patikimi, kokia informacija yra tiksli, naudinga, aktuali bei pritaikoma praktikoje [29]. Šiuo tikslu sukurta piramidė, kurioje eilės tvarka pateikti patikimiausi įrodymai. Būtent šiais įrodymais turėtume remtis taikydami mokslu grįstą slaugą (1pav.) [30].
1 pav. Mokslo įrodymų piramidė
[Šaltinis: Ingham-Broomfield R. A nurses’ guide to the hierarchy of research designs and evidence. Australian Journal of Advanced Nursing, 2016; 33:3, 38-43p.]
Pačioje piramidės viršūnėje autoriai nurodo meta-analizę ir sisteminę apžvalgą - tai publikacijos, pasižyminčios aukščiausio pagrįstumo ir patikimumo įrodymais [31]. Rašant sisteminę apžvalgą pirmiausia suformuluojamas klinikinis klausimas – konkretus, aiškus, aktualus, neatsakytas anksčiau publikuotose sisteminėse apžvalgose. Atliekama išplėstinė literatūros paieška duomenų bazėse pagal iš anksto nustatytus kokybės kriterijus, atrenkami bei kritiškai vertinami tik stipria metodologija pasižymintys klinikiniai tyrimai, atsakantys į iškeltą klausimą [32,33]. Toliau atliekama meta-analizė: vertinamas tyrimų heterogeniškumas, pasitelkiant matematinius-statistinius
Meta- analizė Sisteminė apžvalga Klinikiniai atsitiktinių imčių
tyrimai Kohortiniai tyrimai Atvejo ir kontrolės tyrimai
Atvejų aprašymai Ekspertų nuomonė
metodus apjungiami atskirų studijų rezultatai, sintezuojamos bendros santraukos, išvados, įvertinančios terapinį efektyvumą. Galutiniuose meta-analizės rezultatuose kiekvienas naudotas tyrimas, atsižvelgiant į jo tiriamųjų imtį, metodologijos stiprumą, turės tam tikrą savo svorį [34]. Sisteminės apžvalgos rašymas – tai procesas, kuris turi itin griežtai nustatytas metodologines ribas; kurį atliekant siekiama iki minimumo sumažinti bet kokį šališkumą bei pateikti objektyvų, įrodymais paremtą atsakymą į iškeltą klinikinį klausimą [33]. Todėl sisteminės apžvalgos su meta-analizėmis yra laikomos patikimiausiu klinikinės informacijos šaltiniu, kuriuo neretai remiamasi sudarant gydymo, slaugos ar kitokios sveikatos priežiūros gaires [31,34].
Klinikiniai atsitiktinių imčių tyrimai – tai eksperimentiniai tyrimai, kaip ir sisteminės apžvalgos pasižymintys griežtai nustatytais metodologiniais kriterijais. Šie tyrimai atliekami siekiant išsiaiškinti tam tikro gydymo metodo, rizikos faktoriaus poveikį pacientams (2pav.) [35].
2 pav. Klinikiniai atsitiktinių imčių tyrimai
[Šaltinis: Kendall JM. Designing a research project: randomised controlled trials and their principles. Emergency Medicine Journal, 2003; 20:164-168p.]
Atsitiktinumo principu sudaromos dvi tiriamųjų grupės – poveikio bei kontrolinė, kai kuriais atvejais nei tyrėjai, nei tiriamieji nežino, kurioje grupėje buvo tiriamasis – tokie tyrimai vadinami dvigubai aklais. Taip siekiama minimalizuoti šališkumą [36]. Analizuotas tam tikro veiksnio ar gydymo poveikis vertinamas lyginant kontrolinės bei poveikio grupių baigčių dažnumą [37]. Klinikinio atsitiktinių imčių tyrimo pavyzdys galėtų būti naujo vaisto efektyvumo vertinimas – atsitiktine tvarka sudaromos dvi pacientų grupės: intervencinė grupė – pacientai gauna tiriamąjį vaistą, kontrolinė grupė – skiriamas placebas. Grupės visiškai vienodos, skiriasi tik gydymas. Tyrimo rezultatai atskleidžia naujo vaisto efektyvumą [36]. Taigi, tinkamai suplanuoti bei vykdomi griežtai laikantis numatytų kriterijų bei metodų atsitiktinių imčių tyrimai atskleidžia patikimą bei pagrįstą, aukščiausio lygmens informaciją apie naujus gydymo metodus, sveikatos rizikos veiksnius bei kitus vertintinus faktorius [37].
Kohortiniai tyrimai – tai analitinio pobūdžio stebėjimo tyrimai, kurių metu tam tikrą laiko tarpą stebima žmonių grupė (kohorta), sudaryta iš rizikos veiksnio arba tam tikro gydymo metodo paveiktų ir nepaveiktų individų [38]. Lyginamos baigtys, tai yra laukiamo reiškinio atsiradimas arba neatsiradimas, taip pat rezultatu gali būti laikas nuo tyrimo pradžios iki numatomo veiksnio pasireiškimo. Siekiama nustatyti priežastinį ryšį tarp ligų bei tam tikrų rizikos veiksnių [39]. Kohortinių tyrimų metu tyrėjas neatlieka konkrečių veiksmų, o laukia galimo reiškinio, todėl šie tyrimai kartais trunka labai ilgai [40]. Šie tyrimai gali būti prospektyviniai – parenkama tiriamųjų grupė ir laukiama numatomo reiškinio atsiradimo, retrospektyviniai – informacija apie tiriamuosius renkama iš registrų, duomenų bazių. Kohortinių tyrimų rezultatai laikomi mažiau patikimais įrodymais, nes šių studijų metu tiriami individai nėra kontroliuojami, stebimosios grupės gali skirtis ne tik paveikimu rizikos veiksniu ar tam tikru gydymu, tačiau ir kitais, tyrėjų nenumatytais bruožais [41].
Atvejo ir kontrolės tyrimai taip pat priskiriami stebimojo pobūdžio tyrimams. Vykdant šiuos tyrimus siekiama nustatyti tam tikrą rizikos veiksnį, kuris nulėmė konkretų ligos atvejį [40]. Atvejo ir kontrolės tyrimo metu pagal faktorius, kurie galėjo prisidėti prie tam tikros ligos ar būklės pasireiškimo, lyginamos dvi tiriamųjų grupės – individai, sergantys tyrėją dominančia liga (atvejai) ir nesergantys (kontrolė) [42]. Skirtingai negu kohortiniai, atvejo ir kontrolės tyrimai pradedami nuo tiriamųjų, sergančių tyrėją dominančia liga ar turinčių kitą dominantį faktorių bei sveikų individų atrankos [40]. Siekiama nustatyti, koks rizikos veiksnys, o galbūt genetinis požymis galėjo lemti esamą inidivido būklę. Atvejo-kontrolės tyrimai yra sąlyginai nesudėtingi, nebrangūs, imtys dažniausiai nėra didelės, greitai pasiekiami rezultatai, tačiau kita vertus vykdant šio pobūdžio tyrimus galimas tik apytikslis santykinės rizikos nustatymas. Neretai šių tyrimų rezultatai būna paveikiami pašalinių, nenumatytų veiksnių, gautas statistiškai reikšmingas ryšys tarp ligos ir rizikos faktoriaus nebūtinai reiškia, jog būtent šis faktorius ligą nulėmė. Todėl, dėl didesnio klaidingų rezultatų pateikimo dažnio, atvejo-kontrolės tyrimai laikomi mažiau patikimais [43].
Atvejų aprašymai – tai vieno individualaus arba kelių pacientų ligų atvejų, gydymo aprašymai. Šis metodas neretai taikomas neįprastiems ligų atvejams analizuoti. Rengiant klinikinio atvejo aprašymą nėra galimybės palyginti ligos, gydymo baigčių, nes nėra kontrolinės grupės. Atvejų aprašymai neturi jokio statistinio reikšmingumo, todėl yra laikomi žemiausiu klinikinių tyrimų įrodymų lygmeniu [44].
Ekspertų nuomonė yra sąlyginai patikimas informacijos šaltinis, nes klinikinėje praktikoje ekspertai dažniausiai remiasi mokslo įrodymais. Tačiau vis dėlto svarbu prisiminti, kad neatnaujinamos žinios greitai sensta, o užsienio autorių atlikti tyrimai atskleidžia, kad nuolat domėtis mokslo naujovėmis neretai sutrukdo didelis darbo krūvis bei laiko stoka [27, 45]. Taip pat, autoritetų nuomonės įvairiose šalyse ar gydymo įstaigose gali stipriai skirtis [27].
Taigi, vienas svarbiausių aspektų siekiant sėkmingai remtis mokslu grįstomis žiniomis slaugos praktikoje yra gebėjimas rasti, kritiškai analizuoti ir vertinti įrodymus, suprasti jų metodologinę, klinikinę reikšmę, apjungiant su turima patirtimi integruoti įrodymus į savo klinikinę veiklą [46,47,48]. Svarbu paminėti, jog aukščiausiuose įrodymų piramidės gretose esančių šaltinių kiekis duomenų bazėse yra žymiai mažesnis, nei mažesnį patikimumą turinčių publikacijų [30]. Vadovaujantis tyrimų rezultatais priimant klinikinius sprendimus privalu įsitikinti, kad įrodymai, kuriais remiamasi, gauti objektyvaus, nešališko tyrimo metu; kad rezultatai yra neklaidingi, patikimi, o jų pritaikymas konkrečiam atvejui yra saugus. Taip pat mokslu grįstos praktikos procese nemažiau svarbus slaugytojo kaip tyrėjo vaidmuo. Akivaizdu, kad įrodymų taikymas slaugoje yra procesas, reikalaujantis specialistų noro, pasirengimo ir gabumų. Tačiau nauda, kurią sveikatos priežiūros sistemai, pacientams bei medikams teikia įrodymų taikymas pilnai pateisina pastangas, kurias specialistai turi įdėti kasdien priimdami sprendimus, grįstus mokslo žiniomis.
1.5 Įrodymais paremtos slaugos praktikos įgyvendinimas
Mokslu grįstą slaugos praktiką galima įvardinti kaip sistemą, kuria slaugytojai turėtų remtis atlikdami manipuliacijas, priimdami klinikinius sprendimus, vertindami paciento sveikatos būklę [49,50,51]. Tačiau dėl įvairių priežasčių ne visi sveikatos priežiūros specialistai savo darbe taiko įrodymus – dėl laiko, noro, žinių stokos ar kitų veiksnių slaugytojai nesidomi mokslo naujovėmis, labiau vertina tradicijomis paremtą darbo patirtį [45]. Melnyk drauge su bendraautoriais išskiria septynis žingsnius, kurie reikalingi mokslu grįstos slaugos praktikos profesiniam įgyvendinimui:
0. „Tyrinėtojo dvasios“ ugdymas;
1. Klinikinių klausimų formavimas ir pateikimas; 2. Geriausių mokslo įrodymų paieška;
3. Kritiškas mokslo įrodymų vertinimas;
4. Mokslo įrodymų integravimas remiantis klinikine patirtimi, atsižvelgiant į paciento vertybes;
5. Mokslu grįstos praktikos taikymo rezultatų vertinimas; 6. Žinios apie mokslu grįstą slaugos praktiką skleidimas [52].
Panašiai mokslu grįstos slaugos procesą apibūdina ir Cui su bendraautoriais: pirmasis žingsnis mokslininkų teigimų turėtų būti klinikinio klausimo suformulavimas – tai informacijos poreikio pavertimas tiksliu, konkrečiu klausimu; toliau seka mokslinės literatūros, tai yra įrodymų, atsakančių į dominantį klausimą paieška duomenų bazėse. Atlikus paiešką, vykdomas rastų
įrodymų kritinis vertinimas: analizuojama publikacijos struktūra, tipas, metodologija, imties savybės – įvertinamas įrodymo patikimumas. Toliau atliekamas įrodymų pritaikymas – stengiamasi tyrimų rezultatus suderinti su turima klinikine patirtimi, vertinama įrodymų taikymo nauda konkrečiam paciento ligos atvejui, atsižvelgiama į paciento norus ir vertybes. Galiausiai priimamas klinikinis sprendimas, vertinami rezultatai pacientui, galbūt ir jo artimiesiems [53].
Remiantis autorių pateiktomis gairėmis, apibūdinančiomis mokslu grįstos slaugos procesą galima teigti, jog pirmasis, labai svarbus žingsnis minėtos praktikos įgyvendinime yra klinikinio klausimo formavimas. Siekiant struktūrizuoti bei palengvinti klausimų sudarymą įrodymų paieškoms, 1995 metais Richardson drauge su bendraautoriais sukūrė PICO mnemoniką, kuri plačiai naudojama visame pasaulyje, laikoma svarbiu aspektu įrodymų paieškoje bei neatsiejama nuo mokslu grįstos praktikos termino [54]. Verčiant į lietuvių kalbą, PICO reiškia: P – pacientas, populiacija (ang. patient, population) – tai dominantis pacientas ar pacientų grupė; I – intervencija (ang. intervention) – svarstoma intervencija, gydymo būdas, geriausia slaugos praktika; C – palyginimas (ang. comparison) – su kokiomis intervencijomis lyginama, pavyzdžiui, tam tikros intervencijos palyginimas su placebu; O – baigtis, rezultatas (ang. outcome) – koks taikytos intervencijos ar gydymo efektas, kokia baigtis domina [55].
Dar vienas labai svarbus veiksnys, Brown ir bendraautorių nuomone turintis įtakos mokslo įrodymų taikymui slaugytojų klinikinėje veikloje, yra vadovų ir kolegų palaikymas. Dalijantis žiniomis apie įrodymus žurnalų popiečių metu, teikiant pagalbą įrodymų paieškoje, sprendžiant apie tam tikrų įrodymų tinkamumą konkrečiam klinikiniam atvejui gerėja ne tik slaugytojų tarpusavio santykiai, bet ir gebėjimas dirbti taikant mokslu grįstą slaugos praktiką [56]. Melnyk ir bendraautorių teigimu, palaikymą bei pagalbą taikant įrodymus slaugytojams turėtų suteikti išplėstinės praktikos slaugytojai. Mokslininkai atlikę tyrimą išskyrė konkrečias kompetencijas, veiksmus, kurie turėtų atspindėti mokslo įrodymais grįstos slaugos taikymą. Bendrosios praktikos slaugytojai (BPS), dirbdami remiantis slaugos mokslo įrodymais grįsta praktika, turėtų:
1. Formuluoti, užduoti klinikinius klausimus, siekiant pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę;
2. Formuluoti klinikines problemas remiantis mokslo įrodymais; 3. Formuluoti klinikinius klausimus remiantis PICO formatu; 4. Ieškoti mokslo įrodymų iškilus klinikiniams klausimams;
5. Kritiškai vertinti pateiktus įrodymus, pavyzdžiui, įrodymais grindžiamą politiką, klinikinės praktikos gaires ir kita;
6. Kritiškai vertinti publikuojamus mokslinius tyrimus, analizuojant jų patikimumą ir pritaikomumą klinikinėje praktikoje;
7. Vykdyti individualių klinikinių atvejų analizę, kritiškai vertinti įrodymų pritaikymo rezultatus, gebėti integruoti įrodymus į tolimesnę savo darbo praktiką;
8. Analizuoti surinktus mokslo įrodymus, kad būtų galima planuoti mokslo įrodymais grįstą praktiką;
9. Įgyvendinti praktikos pokyčius, remiantis mokslo įrodymais, klinikine patirtimi bei pacientų vertybėmis, gerinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir rezultatus;
10. Vertinti įrodymais pagrįstų sprendimų ir praktikos pokyčių rezultatus individualių asmenų, asmenų grupių ir populiacijos sveikatos priežiūroje, nustatyti tinkamiausią priežiūrą
individualiam atvejui;
11. Skleisti žinią, perduoti įgūdžius, susijusius su mokslu grįsta slauga, siekiant pagerinti pacientų sveikatos kokybę;
12. Dalyvauti strategijose, skirtose mokslu grįstos slaugos kultūros palaikymui.
Išplėstinės slaugos praktikos (ISP) specialistai savo darbe taikydami mokslu grįstą slaugos praktiką turi remtis išvardytomis kompetencijomis, o taip pat:
1. Sistemingai domėtis, ieškoti mokslo įrodymų, kad esant reikalui galėtų atsakyti į klinikinius klausimus;
2. Į sprendimų, susijusių su paciento priežiūra priėmimą integruoti slaugos bei kitų sričių mokslo įrodymus, bendradarbiaujant su kitų sričių specialistais;
3. Dirbti tarpdisciplininėje komandoje siekiant pagerinti asmens, grupės ar populiacijos sveikatos kokybę;
4. Kurti mokslu grįstos slaugos įgyvendinimo projektus, programas;
5. Vertinti įrodymais pagrįstų klinikinių sprendimų priėmimo procesus ir jų rezultatus; 6. Formuoti mokslu grįstos slaugos politiką;
7. Būti mentoriais mokslu grįstų sprendimų priėmimo procese bei taikant mokslu grįstą slaugos praktiką;
8. Įgyvendinti kultūrą, skirtą mokslu grįstos slaugos palaikymui;
9. Suteikti geriausius mokslo įrodymus asmenims, asmenų grupėms, kolegoms [27].
Taigi, mokslu grįstos slaugos įgyvendinimas reikalauja tam tikro slaugytojų pasirengimo, žinių, įgūdžių. Pravartu naudotis mokslininkų sudarytomis gairėmis, mnemonikomis, padedančiomis įrodymų paieškoje ir pritaikyme. Susipažinus su mokslu grįsta slauga ir jos įgyvendinimu kyla klausimas, ar slaugytojai, atliekantys tikriausiai daugiausia manipuliacijų bei priimantys daugiausia neatidėliotinų klinikinių sprendimų, tai yra intensyviosios terapijos slaugytojai, taiko šią praktiką, jei taip, su kokiomis kliūtimis susiduria, ar turi pakankamai žinių, reikalingų mokslu grįstai praktikai, koks yra jų požiūris į mokslo naujoves ir įrodymų taikymą
slaugoje. Į šį klausimą padės atsakyti sekančiame skyrelyje aptariama užsienio autorių atliktų tyrimų analizė.
1.6 Mokslo įrodymai intensyviosios terapijos slaugytojų darbe
Intensyvi priežiūra – vien šis terminas nusako sunkų ir įtemptą darbą, kurį atlieka intensyviosios terapijos slaugytojai. Intensyviosios slaugos apibrėžimas apibūdinamas kaip nuolatinė, kvalifikuota paciento būklės priežiūra siekiant kontroliuoti ir normalizuoti staiga sutrikusias gyvybines funkcijas, kurių organizmas nebegali kompensuoti; kaip neatidėliotinas sindromų, keliančių potencialų pavojų paciento gyvybei, likvidavimas [57]. Slaugos specialistai, dirbantys intensyviosios terapijos skyriuose, kasdien atlieka begalę manipuliacijų, tokių kaip kraujagyslių punkcijos, nuolatinis paciento gyvybinių funkcijų monitoravimas, sekreto pašalinimas iš kvėpavimo takų ir daug kitų; pasireiškus itin sunkioms būklėms, keliančioms grėsmė gyvybei, slaugytojai imasi neatidėliotinų medikamentinio gydymo, atvirų kvėpavimo takų palaikymo, kraujotakos užtikrinimo veiksmų, priima sprendimus, tiesiogiai susijusius su paciento sveikatos būkle; kritinių situacijų metu slaugytojai būna šalia pacientų ir teikia jiems bei jų artimiesiems visapusę pagalbą [58,59]. Labai svarbu, jog šiuos ir visus kitus veiksmus intensyviosios terapijos slaugytojai atliktų remdamiesi mokslu grįstomis žiniomis bei įgūdžiais. Aslakson drauge su bendraautoriais atliko sisteminę apžvalgą, kurios rezultatai atskleidė, jog mokslu grįstos slaugos praktikos taikymas intensyviojoje terapijoje: reikšmingai sumažino pacientų hospitalizavimo trukmę; padidino bei pagerino komunikaciją pacientų sveikatos priežiūros klausimais; statistiškai reikšmingai mažiau pacientų artimųjų patyrė emocinį išsekimą ar depresiją; nei viena analizuota studija neatskleidė mokslu grįstos praktikos žalos slaugytojams, pacientams ar jų artimiesiems [6].
Užsienio autoriai gana plačiai tyrinėja mokslu grįstos praktikos taikymą slaugytojų darbe bei su tuo susijusias problemas. Singapūro mokslininkai atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 1486 slaugytojai. Tyrimo metu norėta ištirti slaugytojų suvokimą, žinias apie mokslu grįstą slaugos praktiką bei kliūtis ją taikant. Daugiau negu pusė – 64 proc. respondentų mokslu grįstos slaugos taikymą vertino teigiamai. 32,4 proc. tiriamųjų atsakė, jog jų darbo krūvis yra per didelis, todėl jie nespėja domėtis naujausiais slaugos mokslo įrodymais. Geriau gebantys savo darbe taikyti mokslu grįstą praktiką jautėsi slaugytojai, dalyvavę seminaruose ar mokymuose šia tema. Tiriamieji išskyrė tris pagrindinius trukdžius domėtis slaugos mokslo naujovėmis: didelis darbo krūvis, laiko stoka, statistikos žinių trūkumas [45]. Mokslu grįsta slaugos praktika pripažįstama ir vertinama daugelyje šalių [60]. Tačiau tyrėjai pastebi, jog slaugytojai, nors ir vertina šią idėją teigiamai, nesijaučia turintys pakankamai žinių įgyvendinti tai savo klinikinėje praktikoje. Autorių atlikta sisteminė apžvalga atskleidė, jog tam įtakos turi individualus asmens požiūris į mokslinius tyrimus, laiko
stoka, didelis darbo krūvis bei vadovų palaikymo trūkumas [7]. Melnyk ir bendraautoriai analizavo intensyviosios terapijos slaugytojų žinias apie mokslu grįstą slaugos praktiką, jos taikymą klinikinėje veikloje, šių aspektų ryšį su slaugytojų išsilavinimu bei darbo vieta; slaugytojų poreikius, susijusius su mokslu grįsta praktika. Studijoje dalyvavo 1015 slaugytojų, dirbančių intensyviosios terapijos skyriuose. 53,6 proc. tiriamųjų nurodė, kad mokslu grįsta slaugos praktika yra taikoma jų darbo vietoje, 76,2 proc. tiriamųjų sutiko, kad jiems reikėtų daugiau žinių apie mokslu grįstą slaugos praktiką ir jos taikymą. 61,5 proc. slaugytojų norėtų dalyvauti mokymuose, seminaruose, susijusiuose su mokslu grįsta slaugos praktika. Tyrimo autoriai išsikėlė tikslą, siekiamybę: iki 2020 metų JAV bus įgyvendintos su mokslu grįsta slaugos praktika susiję strategijos ir 90 proc. klinikinių sprendimų bus grindžiami mokslo įrodymais, siekiant geriausių pacientų priežiūros rezultatų [61]. Pateralou ir bendraautoriai teigia, kad siekiant sėkmingai įgyvendinti mokslu grįstą praktiką, slaugos personalas turėtų žinoti apie dabartinį informacijos poreikį, nuolat gilinti savo žinias bei gebėti taikyti mokslo įrodymus savo darbo praktikoje. Atliktos sisteminės apžvalgos rezultatai rodo, jog pagrindinės kliūtys šiam tikslui pasiekti yra laiko, kolegų paramos trūkumas, prieigos prie informacijos apribojimas, slaugytojams trūksta kritinio vertinimo įgūdžių, taip pat jiems atrodo, kad moksliniai tyrimai ir jų pateikimas yra pernelyg sudėtingi [62]. JAV mokslininkai Floridoje atliko tyrimą, kurio tikslas – įvertinti intensyviosios terapijos slaugytojų žinias, požiūrį ir mokslu grįstos praktikos naudojimą; nustatyti mokslu grįstos praktikos taikymo kliūtis; ištirti ryšį tarp slaugytojų darbo patirties, išsilavinimo ir mokslu grįstos praktikos taikymo kliūčių. Rezultatai parodė, jog turintys aukštesnį išsilavinimą bei didesnį darbo stažą slaugytojai turėjo daugiau žinių įrodymais grįstos slaugos srityje. 63,3 proc. iš visų tiriamųjų gebėjo nustatyti, ar informacija yra tinkama bei kritiškai vertinti įrodymus. 60 proc. gebėjo nustatyti praktikos spragas. Informacinių technologijų bei tyrėjų įgūdžių turėjo 50 proc. tiriamųjų. Dalijosi informacija su kolegomis bei pristatė jiems mokslu grįstas naujoves – 40 proc. tiriamųjų [63]. Šie duomenys rodo, jog intensyviosios terapijos slaugytojai nori ir gali įsitraukti į mokslu grįstos praktikos taikymo procesą, tereikia gilinti žinias, išaiškinti kliūtis bei jas pašalinti. Cadmus ir bendraautoriai, kurių atliktame tyrime dalyvavo 3411 intensyviosios terapijos slaugytojų teigia, jog į mokslu grįstą slaugos praktiką labiau orientuoti turi būti tiek patys slaugytojai, tiek įstaigų, kuriose jie dirba, vadovai. Šį teiginį mokslininkai grindžia tyrimo rezultatais, kurie atskleidė, jog kliūtys taikyti mokslu grįstą slaugos praktiką yra: individualios - kritinio skaitymo/mąstymo trūkumas, trūkumas žinių, susijusių su duomenų bazėmis bei sunkumai, susiję su prieiga prie tyrimų medžiagos; organizacinės - biudžeto, skirto mokymui trūkumas įstaigoje, kiti, aukštesni prioritetai, biudžeto, skirto informaciniams ištekliams įsigyti įstaigoje trūkumas. Net 18 proc. slaugytojų, dalyvavusių šioje studijoje nurodė, jog nežino ką reiškia teiginys “mokslu grįsta slaugos praktika”. 78 proc. respondentų atsakė, jog jų darbovietės politika ir atliekami veiksmai atspindi mokslu grįstą
slaugos praktiką. Paklausti apie savo žinias ir įgūdžius naudojant kompiuterines programas (tokias kaip Windows, Word), 85 proc. slaugytojų save įvardijo kompetetingais. Paklausti, kaip dažnai ieško mokslu grįstos informacijos duomenų bazėse, 42,6 proc. tiriamųjų nurodė, kad kelis kartus per savaitę [64].
Remiantis analizuotų studijų duomenimis galima teigti, jog nemaža dalis slaugytojų neturi pakankamai žinių, įgūdžių, reikalingų įrodymų taikymui slaugos procese. Autorių teigimu siekiant pagerinti žinias bei įgūdžius, susijusius su mokslu grįsta slaugos praktika, tinkami įvairūs mokymosi tipai – tiek individualus mokymasis, tiek grupinis, taip pat mokymasis naudojant kompiuterį ar knygas, žurnalus [65,66,67]. Mokymasis padėjo slaugytojams pagerinti turimas žinias ir įgūdžius. Šią išvadą mokslininkai pateikė remdamiesi tyrimo, kuriame dalyvavo 596 JAV slaugytojai, duomenimis. Tiriamieji buvo suskirstyti į tris grupes: mokymai vyko klasėje (274), individualus mokymasis kompiuteriu (192), kontrolinė grupė (130). Slaugytojų, dalyvavusių vieno ar kito pobūdžio mokymuose žinios buvo statistiškai reikšmingai geresnės, nei nedalyvavusių [68]. Mokslininkai teigia, jog slaugytojų žinių apie mokslu grįstą praktiką ir jos taikymą klinikinėje veikloje gilinime itin svarbų vaidmenį atlieka slaugos vadovai. Dalijimasis aktualia informacija, skatinimas mokytis ir tobulėti, visapusis palaikymas, mokslu grįsti atsakymai į klinikinius klausimus – visa tai padeda slaugytojams įgyti daugiau žinių minėtoje srityje [61]. Dar vienas svarbus veiksnys, lemiantis darbuotojų norą mokytis ir mokymosi kokybę yra motyvacija. Gu ir bendraautoriai išskyrė slaugytojų motyvaciją mokytis didinančius veiksnius: adekvatus darbo krūvis, pakankamas poilsio dienų skaičius, saugi darbo aplinka, šilti santykiai su kolegomis, vadovų palaikymas [69]. Nyderlandų mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu vertino 6 mėnesius trukusios mokymo programos apie mokslu grįstą slaugos praktiką efektyvumą – slaugytojai dalyvavo apklausoje prieš ir po programos. Tyrimo rezultatai atskleidė, jog slaugytojai, dalyvavę programoje žymiai pagerino savo žinias bei įgūdžius, susijusius su mokslu grįsta slauga (40 proc.). Taip pat po mokymo programos padažnėjo mokslu grįstos slaugos taikymas praktikoje. Mokymąsi apskritai bei šią konkrečią mokymosi programą slaugytojai vertino teigiamai. Autoriai išskyrė ir kitus aspektus, svarbius mokymuisi: žurnalų klubai, individualios informatikos pamokos, seminarai [70]. Minėtiems mokslininkams pritaria ir JAV tyrėjai, išskirdami priemones, kurios jų nuomone padėtų įdiegti mokslo įrodymais grįstą slaugos praktiką į klinikinę veiklą: kursai, mentorių mokymai, tyrimų diskusijų grupė, slaugytojų autonomijos didinimas [56].
Taigi, vadovavimasis mokslo įrodymais slaugant pacientus neabejotinai pagerina teikiamų paslaugų kokybę, didina pacientų pasitenkinimą, lemia klinikinių klaidų išvengimą, tinkamiausių individuliam asmeniui sprendimų priėmimą. Taip pat taikydami šią praktiką savo darbe slaugytojai turi galimybes profesiniam tobulėjimui, didesnei autonomijai, pasitenkinimui darbu. Tačiau norint taikyti mokslo įrodymais grįstą slaugą klinikinėje veikloje reikia turėti žinių apie šią praktiką
apskritai, taip pat jos taikymo ypatumus. Dauguma atliktų tyrimų atskleidė, jog slaugytojams šių žinių trūksta. Todėl svarbu formuoti teigiamą slaugytojų, jų darbo įstaigų požiūrį į šią praktiką, o taip pat suteikti slaugytojams žinių, reikalingų mokslu grįstos praktikos taikymui. Slaugytojų mokymosi metodai galimi įvairūs: individualus, grupinis mokymasis, mokymasis naudojant kompiuterius, knygas, žurnalus ir t.t. Tinkamiausiems problemos sprendimo būdams parinkti yra svarbi slaugytojų žinių analizė, o žinių gilinimui svarbūs ne tik techniniai aspektai, bet ir tokie veiksniai kaip darbo aplinka, vadovų palaikymas, taip pat darbuotojų asmeninė motyvacija ir kita.
1.7 Situacija Lietuvoje
Lietuvoje ši problema nėra plačiai nagrinėjama. Apie mokslu grįstą slaugos praktiką kalbama slaugytojams skirtų konferencijų metu, rengiami ISP specialistai, kurie savo darbe privalo remtis mokslo įrodymais ir tokiu būdu būti pavyzdys savo kolegoms. Klaipėdos universitete atliktas tyrimas, kuriame analizuotos slaugytojų žinios, požiūris ir kliūtys įrodymais grįstos praktikos klinikinių sprendimų priėmimo procese. Tyrime dalyvavo 233 respondentai. Tiktai 1,3 proc. slaugytojų atsakė, kad taiko mokslu grįstą praktiką vykdant slaugos veiksmus ir priimant klinikinius sprendimus. Daugiau nei pusė slaugytojų (51,9 proc.) nurodė, kad domėtis slaugos mokslo naujovėmis jiems trukdo didelis darbo krūvis. Slaugytojai, turintys didesnį darbo stažą išsakė neigiamesnį požiūrį į mokslu grįstą slaugos praktiką, o palankesnį požiūrį lėmė jaunesnis tiriamųjų amžius bei aukštesnis išsilavinimas. Tyrimo metu analizuotas ir problemos sprendimo metodas – slaugytojų mokymasis (kursai įrodymais grįstos slaugos praktikos tema). Rezultatai atskleidė teigiamą mokymosi poveikį – slaugytojai, kurie lankė kursus žymiai aukščiau vertino savo sugebėjimus ieškant mokslo įrodymų naudojantis kompiuteriu (internete, duomenų bazėse), siejant mokslinių tyrimų rezultatus su savo klinikine praktika, taikant mokslinių tyrimų rekomendacijas, savo darbo praktikoje taikant intervencijas, pagrįstas mokslo įrodymais, vertinant intervencijų tinkamumą ir identifikuojant tobulintinas sritis [71].
Taigi, apibendrinant atliktą literatūros analizę galima teigti, jog mokslo įrodymų taikymas intensyviosios terapijos slaugytojų darbe yra neatsiejama sveikatos priežiūros paslaugų gerinimo grandis; veiksnys, užtikrinantis darbuotojų autonomiškumą, lemiantis slaugytojų pasitenkinimą darbu, o pacientų – gaunamomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Tačiau šios praktikos įgyvendinimui būtinos specifinės žinios, gebėjimai ir pasirengimas, ne mažiau svarbus ir specialistų požiūris. Įrodymų taikymas slaugoje nėra naujiena – mokslu grįstos slaugos praktikos pradininke laikoma Florence Nightingale, įvykdžiusi nuopelnus slaugos mokslui ir praktikai dar XYXa. Tačiau vis dėlto nemaža dalis slaugytojų, dalyvavusių autorių vykdytuose tyrimuose, analizuotose literatūros apžvalgose pripažino, kad nesijaučia pakankamai kompetetingi taikyti įrodymus savo
klinikinėje veikloje. Tam įtakos turi tokie veiksniai kaip žinių, kompiuterinio raštingumo, vadovų palaikymo trūkumas, laiko stoka, neigiamas požiūris į mokslo naujoves. Šių veiksnių išaiškinimas ir savalaikė korekcija gali ženkliai pagerinti į pacientą orientuotų slaugos paslaugų kokybę. Tyrimai, analizuojantys mokslo įrodymų taikymą slaugytojų darbe yra svarbūs ir reikšmingi, nes jie ne tik atskleidžia tobulintinas sritis, bet ir padeda ieškoti esamų problemų sprendimo būdų.
2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODIKA
2.1 Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (LSMUL KK) intensyviosios terapijos skyriuose, gavus raštiškus vadovų sutikimus. Suderinus su skyrių vyresniosiomis slaugytojomis-slaugos administratorėmis, buvo apklausiami intensyvios terapijos skyrių slaugytojai:
1. Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos;
2. Akušerijos ir ginekologijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos; 3. Centrinio reanimacijos ir intensyviosios terapijos;
4. Neurochirurgijos intensyviosios terapijos; 5. Kardiologijos intensyviosios terapijos; 6. Naujagimių intensyviosios terapijos; 7. Vaikų intensyviosios terapijos.
Tyrimas vyko nuo 2018m. lapkričio mėnesio vidurio iki 2019m. vasario mėnesio. Tyrimo metodas – anketinė anoniminė apklausa, tyrimo objektas – mokslu grįstos slaugos praktikos taikymas intensyviosios terapijos slaugytojų darbe.
Tyrimo organizavimą sudarė šie etapai:
1. Mokslinio darbo temos, tyrimo klausimo suformulavimas. Pasirinkta tyrėjus dominanti tema, vertintas jos naujumas ir aktualumas, formuluojamas tyrimo klausimas – konkretus, apibūdinantis problemą, neatsakytas prieš tai vykdytų tyrimų metu, padėsiantis tyrimo vykdyme, literatūros paieškose.
2. Mokslinės literatūros paieška ir analizė. Paieška vykdyta PubMed, the Cochrane Library ir kituose Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) publikuojamuose duomenų bazėse. Paieškai naudoti raktažodžiai: based medicine, based practice, evidence-based in nursing, evidence-evidence-based nursing practice, nurses knowledge about evidence-evidence-based practice, evidence-based intensive care, critical care, critical thinking, evidence-based guidelines, įrodymais grįsta slaugos praktika ir kt. Remiantis atrinktų mokslinės literatūros šaltinių analize buvo tikslinamas mokslinio darbo pavadinimas, formuluojamas tyrimo tikslas ir uždaviniai.
3. Tyrimo instrumento parinkimas. Atliekant mokslinės literatūros analizę parinktas tyrimui tinkamas, užsienio autorių sudarytas klausimynas, pasižymintis aukštu patikimumu bei vidiniu
nuoseklumu. Gavus autorių leidimą klausimynas išverstas į lietuvių kalbą ir taip pritaikytas numatytam tyrimui atlikti.
4. Bioetikos centro leidimo vykdyti numatytą tyrimą gavimas. 2018m. spalio mėnesį buvo kreiptasi į LSMU Bioetikos centrą, pateikta tyrimo anotacija ir instrumentas. 2018m. lapkritį Bioetikos centras suteikė leidimą vykdyti numatytą tyrimą.
5. Bandomojo tyrimo vykdymas. Prieš atliekant tyrimą, intensyviosios terapijos slaugytojams buvo išdalinta 20 anketų. Analizuojant užpildytas anketas siekta įsitikinti, ar visi tyrimo metu pateikiami klausimai yra aiškūs, suprantami respondentams. Bandomojo tyrimo dalyvių buvo prašoma išsakyti pastebėjimus ar pastabas, reikalingas galimai klausimyno korekcijai. Atlikto pilotinio tyrimo rezultatai atskleidė, jog tyrimo instrumente pateikiami klausimai suprantami, slaugytojai pastabų neišsakė ir taisymai nebuvo atliekami.
6. Mokslinio tyrimo atlikimas. Prieš vykdant tyrimą, respondentai buvo supažindinti su mokslinio darbo tema, pasirašė sutikimus dalyvauti atliekamame tyrime (žr. 3 priedą), buvo užtikrintas slaugytojų anonimiškumas. Dauguma slaugytojų tyrime dalyvavo noriai, klausimyno užpildymas užtrukdavo apytiksliai 10-12 min.
7. Rašto darbai, mokslinio darbo sklaida. Tyrimo metu gauti duomenys buvo koduojami, apdorojami pritaikant tam tikrus statistinius metodus, aprašoma darbo metodika. Gauti rezultatai analizuojami, aprašomi, lyginami su užsienio autorių atliktų tyrimų duomenimis, formuluojamos tyrimo išvados, rengiamos rekomendacijos. Atliekama mokslinio darbo rezultatų sklaida.
2.2 Tyrimo etika
Tyrimui vykdyti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos centro leidimas 2018-11-05 Nr. BEC-ISP(M)-14 (žr. 1 priedą). Tyrimo metu buvo užtikrintas slaugytojų konfidencialumas, nebuvo prašoma informacijos, galinčios identifikuoti asmens tapatybę. Dalyvavimas tyrime savanoriškas. Tyrimo rezultatai naudojami mokslo tikslais, skelbiami tik apibendrinti.
2.3 Tiriamųjų atranka ir imtis
Tiriamųjų atranka – tikslinė. Į tyrimą įtraukti slaugytojai, dirbantys LSMUL KK intensyviosios terapijos skyriuose. Tyrimo imties dydžiui apskaičiuoti taikyta formulė:
𝑛 = 𝑝 ∙ (1 − 𝑝) (𝑒𝑧)2+𝑝 ∙ (1 − 𝑝)𝑁
Tyrimo metu intensyviosios terapijos skyriuose iš viso dirbo 214 slaugytojų. Fiksuojant standartinės paklaidos dydį (z = 1,96), visumos proporciją (p = 0,5) ir atrankos klaidą (e = 0,05), rekomenduojamas imties dydis yra lygus:
𝑛 = 0,5 ∙ (1 − 0,5) (0,051,96)2+0,5 ∙ (1 − 0,5)214
= 137
Formulės simbolių reikšmės: n – rekomenduojamas imties dydis;
p – visumos proporcijos, kurios atitinka dominančias charakteristikas (p = 50 %);
z – standartinės paklaidos dydžio vienetai esant normaliam pasiskirstymui, kuris atitiks norimą patikimumo laipsnį (kai patikimumo laipsnis 95 %, z = 1,96);
e – atrankos klaida (maksimalus skirtumas tarp imties ir visumos proporcijų, e = 5 %); N – analizuojamos visumos (populiacijos) dydis (N = 214).
Atlikus skaičiavimus gauta reikšmė 137, taigi, rekomenduojama tyrimo imtis yra nemažiau 137 respondentai. Vykdytame tyrime dalyvavo 202 respondentai.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
Slaugytojai, kurie dirba LSMUL KK intensyviosios terapijos skyriuje; Slaugytojai, sutikę dalyvauti tyrime.
Į tyrimą neįtraukti slaugytojai: Nesutikę dalyvauti tyrime;
Turėję nedarbingumo pažymėjimą;
Buvę apmokamose, neapmokamose, nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogose.
Taigi, tyrimo metu išdalinta 214 anketų, teisingai užpildytos ir sugrąžintos 202 anketos. Atsako dažnis 94,3 proc. Daugiausia tyrime dalyvavusių slaugytojų dirba Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, mažiausiai dalyvavo Vaikų intensyviosios terapijos slaugytojų (2 lentelė).
2 lentelė. Tyrimo imtis
Skyrius Pateiktos anketos Grąžintos anketos
Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos 65 64 Akušerijos ir ginekologijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos 20 20 Centrinis reanimacijos ir intensyviosios terapijos 40 38 Neurochirurgijos intensyviosios terapijos 20 20 Kardiologijos intensyviosios terapijos 29 27 Naujagimių intensyviosios terapijos 20 18
Vaikų intensyviosios terapijos 20 15
Viso 214 202
2.4 Respondentų sociodemografinės charakteristikos
Tyrime iš viso dalyvavo 202 slaugytojai. 2,5 proc. tiriamosios imties sudaro vyrai, likusi dalis – 97,5 proc. – moterys. Dėl mažo vyrų, dalyvavusių tyrime skaičiaus, lyties aspektu duomenys analizuojami nebuvo. Respondentų amžiaus vidurkis su standartiniu nuokrypiu yra 41,81±11,3 (m±SN). Analizuojant tiriamųjų pasiskirstymą pagal išsilavinimą nustatyta, jog daugiausia slaugytojų turi aukštesnįjį išsilavinimą (37,6 proc.), aukštąjį neuniversitetinį - 25,7 proc., kiek mažiau – 22,8 proc. įgiję aukštąjį universitetinį bakalauro laipsnį ir mažiausia dalis tyrime dalyvavusių slaugytojų turi aukštąjį universitetinį magistro laipsnį (13,9 proc.). Atliekant statistinę duomenų analizę pagal išsilavinimą išskirtos trys slaugytojų grupės: įgiję aukštesnįjį, aukštąjį neuniversitetinį ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Slaugytojų profesinės darbo patirties vidurkis su standartiniu nuokrypiu yra 19,25±9,2 (m±SN), o darbo stažo dabartinėje įstaigoje - 15,75±8,4 (m±SN). Slaugytojai, dirbantys Širdies chirurgijos anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje sudaro 31,5 proc. tiriamųjų imties, Centriniame reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje dirba 18,8 proc. respondentų, likusioji dalis slaugytojų dirba Akušerijos ir ginekologijos,
Neurochirurgijos, Kardiologijos, Naujagimių ar Vaikų intensyviosios terapijos skyriuose. Detalusis tiriamųjų pasiskirtymas sociodemografinėse grupėse pateiktas 3 lentelėje.
3 lentelė. Tiriamosios imties sociodemografinės charakteristikos
Požymiai Įverčiai Lytis, n (proc.) Vyrai 5 (2,5) Moterys 197 (97,5) Amžius, metai, m±SN 41,81±11,3 Išsilavinimas, n (proc.) Aukštesnysis 76 (37,6) Aukštasis neuniversitetinis 52 (25,7) Aukštasis universitetinis (bakalauro laipsnis) 46 (22,8) Aukštasis universitetinis (magistro laipsnis) 28 (13,9)
Profesinė patirtis, metai, m±SN 19,25±9,2
Darbo stažas dabartinėje įstaigoje, metai, m±SN 15,75±8,4
Darbo vieta, n (proc.)
Širdies chirurgijos Akušerijos ir ginekologijos 64 (31,5) 20 (9,9) Centrinė reanimacija 38 (18,8) Neurochirurgijos 20 (9,9) Kardiologijos 27 (13,4) Naujagimių 18 (8,9) Vaikų 15 (7,4)
2.5 Tyrimo instrumentas
Tyrimo instrumentas – anoniminė anketa. Klausimynas sudarytas užsienio mokslininkų – McEvoy ir bendraautorių (2010m.), gavus leidimą išverstas į lietuvių kalbą ir panaudotas atliekant tyrimą. Anketoje pateiktus klausimus (žr. 4 priedą) galima suskirstyti į šias dalis:
1. Demografinio tipo klausimai, kuriais siekiama išsiaiškinti slaugytojų amžių, lytį, išsilavinimą, profesinę patirtį, darbo stažą dabartinėje įstaigoje, darbo vietą (1.1-1.6 klausimai).
2. Teiginiai bei terminai, susiję su mokslu grįsta slaugos praktika, kuriuos slaugytojai pagal Likerto rangų skalę turėjo įvertinti nuo 1 iki 5, kur 1 reiškė visišką nepritarimą, o 5 – visišką pritarimą. Faktorinės analizės pagalba 58 teiginiai suskirstyti į 5 skales: svarbumas, kliūtys, terminologija, praktika, pasitikėjimas.
2.5.1 Klausimyno vidinio nuoseklumo vertinimas
Anketos patikimumui (ang. reliability) nustatyti vertintas 58 klausimyno teiginių bei atskiras streso grupes sudarančių teiginių vidinis nuoseklumas (ang. internal consistency). Skaičiuotas Cronbacho alfa koeficientas. Cronbacho alfa koeficiento reikšmė gerai sudarytam klausimynui turėtų būti didesnė už 0,7, kai kurių autorių teigimu – už 0,6 [72]. Mūsų naudoto klausimyno skalių vidinio nuoseklumo vertinimo rezultatai pateikti 4 lentelėje.
4 lentelė. Klausimyno vidinio nuoseklumo vertinimas
Skalės Teiginių skaičius Cronbach‘s alpha
Koeficientas Svarbumas 14 0,911 Kliūtys 7 0,730 Terminologija 17 0,924 Praktika 9 0,899 Pasitikejimas 11 0,934 Bendras 58 0,954
2.6 Statistinės analizės metodai
Statistinė tyrimo duomenų analizė atlikta SPSS 24.0 (angl. Statistical Package for the Social Sciences) programa ir MC Excel 2016 programa. Nagrinėjamų požymių pasiskirstymui pasirinktoje imtyje įvertinti taikyta aprašomoji duomenų statistika – absoliutūs (n) ir procentiniai dažniai (proc.). Kiekybiniai duomenys pateikiami, kaip aritmetiniai vidurkiai (m) su standartiniu nuokrypiu (SN). Kiekybinių kintamųjų skirstinio normalumas vertintas Kolmogorovo-Smirnovo testu. Daugiau kaip dviejų nepriklausomų imčių parametrinių kintamųjų vidutinėms reikšmėms palyginti naudotas ANOVA testas, skaičiuotas Fišerio kriterijus (F), taikytas Bonferroni aposteriorinis kriterijus. Požymių ryšiams vertinti sudarytos susijusių požymių lentelės, požymių priklausomybei nustatyti skaičiuotas chi-kvadrat (χ2) kriterijus, poriniai palyginimai atlikti z testu su Bonferroni korekcija. Normalumo prielaidą tenkinančių požymių ryšio stiprumui vertinti skaičiuotas Pearson koreliacijos koeficientas (r). Jei 0<|r|≤0,3, dydžiai silpnai priklausomi, jei 0,3<|r|≤0,8, vidutiniškai priklausomi, jei 0,8<|r|≤1, stipriai priklausomi. Koreliacijos koeficientas
bus teigiamas, kai vienam dydžiui didėjant, didės ir kitas, neigiamas – kai vienam dydžiui didėjant, kitas mažės. Kai reikšmingumo lygmuo p<0,05, požymių skirtumas tiriamųjų grupėse laikytas statistiškai reikšmingu, kai p<0,001 - statistiškai labai reikšmingu. Rezultatai pateikti diagramose ir lentelėse.
3. REZULTATAI
3.1 Intensyviosios terapijos slaugytojų žinios, požiūris, susiję su mokslu grįsta
slaugos praktika
Tyrimo metu atliktas mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo sričių vertinimo palyginimas pagal respondentų išsilavinimą. Apskaičiuoti minėtų sričių įverčių vidurkiai su standartiniais nuokrypiais (m±SN). Slaugytojai, įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą teigia statistiškai reikšmingai geriau išmanantys mokslu grįstos slaugos praktikos terminologiją nei slaugytojai, turintys aukštesnįjį bei aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą (m±SN= 62,92±11,2; F= 20,4; p= 0,001). Taip pat tyrimo duomenys atskleidžia, jog aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys slaugytojai statistiškai reikšmingai labiau pasitiki savimi taikant mokslo įrodymus negu aukštesnįjį bei aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą turintys slaugytojai (m±SN= 40,57±7,7; F= 9,3; p= 0,001). Detalūs mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo sričių įverčiai su standartiniais
nuokrypiais bei jų palyginimas pateikti 5 lentelėje.
5 lentelė. Mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo sričių vertinimo palyginimas pagal tyrimo dalyvių išsilavinimą
Išsilavinimas Svarbumas Sritys (maksimalus įvertis), m±SN
(70) Terminologija (85) Praktika (45) Pasitikejimas (55) Aukštesnysis (n=76) 55,13±7,7 50,68±11,9 21±8,4 34,72±9,1 Aukštasis neuniversitetinis (n=52) 56,19±7,5 54,42±12,8 23,46±9,1 36,79±8,2 Aukštasis universitetinis (n=74) 57,55±8,1 62,92±11,2* 23,93±7,9 40,57±7,7* F (p) 1,8 (0,167) 20,4 (0,001) 1,9 (0,152) 9,3 (0,001)
*-p<0,05, palyginus su įgijusiais aukštesnįjį ir aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą (Bonferroni post-hoc)
Siekiant išanalizuoti mokslu grįstos slaugos praktikos taikymo sričių vertinimo priklausomybę nuo tiriamųjų amžiaus atlikta tiesinė regresija. Gauti duomenys įrodo, jog visos mokslu grįstos slaugos taikymo sritys yra statistiškai reikšmingai priklausomos nuo respondentų amžiaus: „Svarbumas“ – p= 0,041; „Terminologija“ – p= 0,001; „Praktika“ – p= 0,012; „Pasitikėjimas“ – p= 0,001. Neigiami visų 4 sričių β koeficientai reiškia, kad didėjant slaugytojų amžiui mažėja pritarimas teiginiams, atspindintiems analizuojamas sritis: vyresni slaugytojai laiko mokslu grįstą slaugos praktiką mažiau svarbia, negu jaunesni (β koeficientas= -0,144); vyresnių
