LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Dovilė Adomaitienė
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ TEIKIAMŲ SLAUGOS
PASLAUGŲ NAMUOSE YPATUMAI
Magistro diplominis darbas
(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas
dr. Jurgita Vladičkienė
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 5
ĮVADAS ... 7
I. LITERATŪROS APŢVALGA ... 9
1.1. Bendruomenės slaugos svarba sveikatos prieţiūros sistemoje ... 9
1.1.1. Bendruomenės ir sveikatos prieţiūros sąsajos ... 9
1.2. Bendruomenės slaugytojos vaidmuo pirminėje sveikatos prieţiūroje ... 11
1.2.1 Bendruomenės slaugytojo paslaugos, teikiamos namuose ... 14
1.3. Sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės samprata ... 19
1.4. Pacientų pasitenkinimas bendruomenės slaugytojos teikiamomis paslaugomis ... 24
II. TYRIMO METODAI ... 27
III. TYRIMO REZULTATAI ... 29
3.1. Pacientų nuomonė apie slaugos paslaugų namuose savalaikiškumą, apimtis ir kokybę ... 29
3.2. Pacientų pasitenkinimas bendruomenės slaugytojo teikiamomis slaugos namuose paslaugomis... 32
3.3. Pacientų nuomonės apie slaugos paslaugas namuose pagal savo sveikatos vertinimą ir socialines – demografines charakteristikas palyginimas ... 36
IV. REZULTATŲ APTARIMAS ... 38
IŠVADOS ... 40
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 41
LITERATŪRA ... 42
SANTRAUKA
Dovilė Adomaitienė. Pacientų nuomonė apie bendruomenės slaugytojos teikiamas
slaugos paslaugas namuose: Magistro baigiamasis darbas / Mokslinis vadovas dr. Jurgita Vladičkienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. - Kaunas; 2011. - 50 p.
Darbo tikslas - įvertinti pacientų nuomonę apie bendruomenės slaugytojos teikiamas
slaugos paslaugas namuose.
Tyrimo metodika. Darbe naudoti kiekybiniai tyrimo metodai. Buvo atliekama anketinė
apklausa Kauno rajono šeimos sveikatos klinikoje, kurioje dalyvavo 131 šioje įstaigoje besilankančių pacientų. Tyrimo duomenų statistinei analizei buvo naudotas SPSS 17.0 for
Windows duomenų apdorojimo paketas.
Rezultatai: Daţniausiai pacientai nurodo, jog jų būklė yra gera arba patenkinama.
Apytiksliai trečdaliui pacientų yra nustatytas neįgalumas, iš jų daugiau nei pusei nustatytas didţiausias darbingumo lygis. 31,3% tiriamųjų nurodė, jog jiems kyla sunkumų atvykti į gydymo įstaigą, o daţniausios to prieţastys – ilgos eilės pas gydytoją (39%), per silpna sveikata (22%) bei sunkumai lipti laiptais (22%). Nustatyta, jog daţniausiai namuose pacientus slaugo šeimos nariai (100%) ir tik ketvirtadalį – bendruomenės slaugytojai. Medicinines paslaugas namuose daţniausiai teikia gydytojas, o net trečdalis tiriamųjų iš viso nekviečia jokio medicinos darbuotojo į namus. Tyrimu nustatyta, jog tik 12,2% tiriamųjų per pastaruosius 2 metus naudojosi bendruomenės slaugytojo paslaugomis namuose. Jiems daţniausiai buvo suteiktos tokios paslaugos: pulso skaičiavimas, kraujo spaudimo matavimas, kraujo ėmimas tyrimams, vaistų perţiūra ir bendravimas. Visas jiems suteiktas paslaugas pacientai vertina labai gerai arba gerai, jų kokybę vertina gerai. Buvo pastebėta, jog nuo asmenų įgalumo/neįgalumo nepriklauso jų subjektyvus sveikatos vertinimas (p > 0,05) bei bendruomenės slaugytojo paslaugų teikimas namuose (p > 0,05). Tačiau nustatytas statistiškai patikimas ryšys (p < 0,001), rodantis, jog kuo tiriamieji blogiau vertina savo sveikatos būklę, tuo daţniau pas juos namuose lankosi bendruomenės slaugytojas. Taip pat rastas koreliacinis ryšys (p < 0,05), kuris rodo, jog kuo maţesnis paciento darbingumo lygis, tuo labiau reikalingos slaugos paslaugos namuose. Toliau tyrime buvo nustatyta, jog kuo aukštesnis tiriamųjų išsilavinimas ir kuo vyresnis amţius, tuo geriau jie vertina namuose jam suteiktas slaugos paslaugas (p < 0,001). Ir galiausiai, buvo rasta, jog kuo geriau tiriamieji vertina savo ir slaugytojo bendravimą, tuo geriau jie vertina slaugytojo suteiktas slaugos paslaugas.
Išvados. Nustatyta, kad tik 12,2% tiriamųjų per pastaruosius 2 metus naudojosi
bendruomenės slaugytojo paslaugomis namuose. Jiems daţniausiai buvo suteiktos tokios paslaugos: pulso skaičiavimas, kraujo spaudimo matavimas, kraujo ėmimas tyrimams, vaistų perţiūra ir bendravimas. Visi tiriamieji buvo labai patenkinti arba iš dalies patenkinti jiems suteiktomis slaugos paslaugomis namuose. Nustatyta, jog kuo geriau pacientai vertina bendravimą su slaugytoju, tuo geriau jie vertina suteiktas slaugos paslaugas. Kuo tiriamieji blogiau vertina savo sveikatos būklę, tuo daţniau pas juos namuose lankosi bendruomenės slaugytojas, kuo maţesnis paciento darbingumo lygis, tuo labiau reikalingos slaugos paslaugos namuose. Nustatyta, jog kuo geriau tiriamieji vertina savo ir slaugytojo bendravimą, tuo geriau jie vertina slaugytojo suteiktas slaugos paslaugas.
Praktinės rekomendacijos. Rekomenduojama didinti slaugos paslaugų namuose
prieinamumą, didinant gydymo įstaigų biudţetą, skiriant papildomą finansavimą slaugos paslaugų pacientų namuose teikimui, įsteigiant papildomus etatus šiam darbui atlikti. Siekiant teigiamesnio slaugos paslaugų namuose vertinimo ir pacientų poreikių patenkinimo, bendruomenės slaugytojus ne tik mokyti tinkamai atlikti medicinines procedūras, bet ir ugdyti jų bendravimo įgūdţius, teigiamą nuostatą į pacientą, pagarbą jiems
Raktiniai ţodţiai: bendruomenės slaugytojas, slaugos paslaugos namuose, pacientai,
SUMMARY
Dovilė Adomaitienė. Patients’ Opinion about Community Nursing Services Provided at
Home: Master Thesis / Scientific Supervisor Dr. Jurgita Vladičkienė; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Public Health Study, Department of Health Management. - Kaunas; 2011. - 50 p.
The research aimed to assess patients’ opinion about community nursing services provided at home.
Methodology applied in the investigation. The research used quantitative methods. A
survey was carried out at a Family Health Clinic in Kaunas district. 131 subjects attending the clinic participated in the research and answered a questionnaire. The results of the study were statistically analyzed using software SPSS 17.0 for Windows package.
Results: In most cases the patients indicated that their health state was good or
satisfactory. Approximately one third of the patients were disabled and more than half of them possessed the maximum work capacity. 31,3% of the subjects stated that they face difficulties with the arrival to the clinic. The most common causes were as following: long lines at doctor’s office (39%), a weak health (22%) and difficulties to climb the stairs (22%). It was determined that most of the patients were generally nursed by family members (100%) and only one fourth - by community nurses. Moreover, a doctor usually provided medical services at home and one third of the subjects did not invite any medical officers to their homes. The research revealed that only 12,2% of the subjects had used the community nursing services during the past two years. They received the following services: pulse rate measurement, blood sampling tests, drug monitoring and communication. The provided services were rated as very good and good. The patients commended the quality of the provided services. It was noticed that the patients’ subjective assessment of their health state did not have any relation with their ability/disability (p > 0,05) and the assessment of the community nurse’s provided services (p > 0,05). However, the research determined a statistically reliable relation (p < 0,001), which shows that the more the patients assessed their health condition as poor, the more often they applied for community nursing services. Nevertheless, there was a correlation (p < 0,05) between patient’s work capacity and their need for nursing services. It was also determined that the patients who had acquired higher education used to evaluate nursing services better (p < 0,001). Finally, the research revealed that the higher the patients evaluated nurse’s communication skills, the better they evaluated the provided nursing services.
Results. It was determined that only 12,2% of the subjects had used community nursing
services at home during the past two years. They usually receive the following services: pulse rate measurement, blood sampling tests, drug monitoring and communication. All the subjects are satisfied or partly satisfied with the community nursing services provided at home. The research revealed that the higher the patients evaluate nurse’s communication skills, the better they evaluate the provided nursing services. The more the patients assess their health condition as poor, the more often they apply for community nursing services, as well as, the lower the patients’ work capacity is, the more often they need nursing services.
Practical recommendations. It is recommended to increase the availability of nursing
services at home. This can be achieved by increasing the budget for medical institutions and nursing services at home additional funding, as well as by establishing additional nursing posts. With the respect to a better assessment of nursing services at home and meeting patients’ requirements, it is recommended to train community nurses for the better performance of appropriate medical procedures and to develop their communicative skills, positive attitude and respect to a patient.
ĮVADAS
Siekiant pagrindinio Lietuvos sveikatos prieţiūros reformos tikslo – gerinti gyventojų sveikatą, svarbu, kad šiame procese aktyviai dalyvautų sveikatos prieţiūros organizatoriai, sveikatos politikai, mokslininkai, gydytojai, slaugytojai, kiti sveikatos prieţiūros specialistai, pacientai ir visuomenė. Ypač svarbus bendruomenės slaugos vaidmuo slaugant pagyvenusius ţmones, skatinant sveiką gyvenseną, sveikatos palaikymą, dalyvavimą gydymo procese, reabilitacijoje ir teikiant slaugą itin sunkiems pacientams, atliekant tyrimus, formuojant mokymo ir sveikatos politiką (Čiočienė, 2005; Gerikienė, Petrauskienė, 2009). Bendruomenės slaugytojo glaudūs ir nuolatiniai ryšiai su pacientais bei sveikais asmenimis bendruomenėje padeda uţkirsti kelią ligoms ir gydyti ankstyvas jų stadijas (LR Sveikatos apsaugos ministerija, 1998). Visuomenės sveikatos išsaugojimas yra vienas svarbiausių valstybės tikslų. Jam realizuoti svarbu apibrėţti, kokias paslaugas visuomenės nariai gauna iš sveikatos prieţiūros įstaigų bei kiek jos patenkina pacientų poreikius.
Temos aktualumas. Šiuolaikinė sveikatos prieţiūra yra sudėtinga tarpinstitucinė,
tarpprofesinė ir tarpdalykinė sistema, kurioje pacientas ne visada būna dėmesio centre. Pacientų nuomonės apie bendruomenės slaugytojų teikiamų slaugos paslaugų namuose vertinimas aktualumo poţiūriu yra labai svarbus dėl reformuojamos Lietuvoje pirminės sveikatos prieţiūros ir bendruomenės slaugos. Bendruomenės slaugos valdymo problema ypač aktuali todėl, kad daugelyje pirminės sveikatos prieţiūros centrų, dirbančių pagal naujovišką modelį, slaugytojas - savarankiškas specialistas, kuris atsako uţ slaugos kokybę ir uţtikrina ją, o ne tik gydytojo pagalbininkas.
Mokslinis naujumas. Pastaraisiais dešimtmečiais didelio visuomenės bei mokslininkų
dėmesio susilaukė įvairūs sveikatos prieţiūros specialistų teikiamų paslaugų kokybės aspektai. Sveikatos prieţiūros paslaugos vis daţniau vertinamos tiek profesionalų, administratorių, tiek pacientų poţiūriu. Šiame darbe vertinama pacientų nuomonė apie bendruomenės slaugytojų teikiamas slaugos paslaugas namuose bei atskleidţiama bendruomenės slaugytojų darbo specifika, sunkumai, su kuriais susiduria tiek slaugytojai, tiek pacientai.
Temos teorinė reikšmė grindţiama tuo, kad pacientų nuomonė apie bendruomenės
slaugytojų teikiamas slaugos paslaugas namuose nagrinėjama teoriniu aspektu, t.y. apimant įvairių autorių poţiūrį į sveikatos prieţiūros sistemą, bendruomenės slaugytoją, pacientą bei jo poreikius.
Temos praktinė reikšmė. Įvertinus pacientų nuomonę apie bendruomenės slaugytojų
poţiūriu, bet ir taikomi praktikoje, nes jie atskleis pagrindines problemas, su kuriomis susiduria pacientai ir bendruomenės slaugytojai. Tai ypač svarbu siekiant didesnio visuomenės pasitikėjimo Lietuvos sveikatos prieţiūros institucijomis bei bendruomenės slaugytojais.
Darbo problema. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, padidėjo reikalavimai visų
sektorių darbui ir paslaugų kokybei. Sveikatos prieţiūros ir slaugos kokybės uţtikrinimas ir tobulinimas yra būtinas, norint pasiekti aukštų darbo rezultatų. Lietuvoje vykstant pirminės sveikatos prieţiūros reformai, įstaigos suinteresuotos surinkti kuo daugiau pacientų bei teikti paslaugas, kuriomis būtų patenkinti tiek paslaugų teikėjai, tiek gavėjai. Pacientų lūkesčių nepatenkinimas, nevienodas slaugos paslaugų prieinamumas rodo nekokybišką Pirminės sveikatos prieţiūros centrų (toliau - PSPC) darbą. Bendruomenės slaugytojos specialybę apibrėţia teisiniai dokumentai bei norminiai aktai, tačiau pacientai ne visada ţino kokias paslaugas gali ir privalo teikti bendruomenės slaugytoja.
Darbo tikslas - įvertinti pacientų nuomonę apie bendruomenės slaugytojos teikiamas
slaugos paslaugas namuose.
Darbo objektas – pacientų nuomonė apie bendruomenės slaugytojos teikiamas slaugos
paslaugas namuose.
Darbo uţdaviniai:
1. Išsiaiškinti pacientų nuomonę apie slaugos paslaugų namuose savalaikiškumą, apimtis ir kokybę.
2. Nustatyti pacientų pasitenkinimą bendruomenės slaugytojos teikiamomis slaugos namuose paslaugomis.
3. Palyginti pacientų nuomonę apie slaugos paslaugas namuose pagal savo sveikatos vertinimą ir socialines – demografines charakteristikas.
Darbo metodai:
Teoriniai: medicininės literatūros ir teisinių dokumentų studijavimas pasirinktu aspektu.
Empiriniai: respondentų nuomonių išaiškinimas pateikiant anketas (bendruomenės slaugytojos pacientams) ir atliekant jų analizę.
I. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Bendruomenės slaugos svarba sveikatos prieţiūros sistemoje
1.1.1. Bendruomenės ir sveikatos prieţiūros sąsajos
Egzistuoja daug bendruomenės apibrėţimų, todėl išskirti vieną, sukonkretintą, apibendrintą bendruomenės fenomeno apibrėţimą nėra lengva. Visgi daugelyje šaltinių iškelti panašūs, esminiai, esminius bendruomenės bruoţus apibūdinantys apibrėţimai.
Bendruomenė plačiąja prasme - tam tikra ţmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas, ypač artimiausiose bendruomenėse, glaudţiai siejasi su šeimos gyvenimu, nes yra susijęs su bendromis nuostatomis, gerovės kūrimu, savitarpio pagalba ir pan. Bendruomenė suprantama kaip bendrija, siekianti bendro tikslo, besivadovaujanti bendromis nuostatomis, paremta bendrąja valia (Kvieskienė, 2003). Bendruomenių kūrimo patirtis atėjo iš Vakarų Europos. Ten yra gilios tradicijos, kuriamos įvairių formų bendruomenės. O Lietuvoje jų principas tas pats - kurti ateitį patiems ir dirbti sau bei savo artimiesiems, ţmonėms, kuriuos sieja bendra patirtis, bendras likimas, artima gyvenamoji vieta ir pan.
Teigiama, kad klasikinis bendruomenės pagrindas – šeimyna, kurią jungia ne tik giminystės ryšiai, bet ir savisaugos bei pasitarnavimo saitai (Dobranskienė, 2002). Svarbiausiu bendruomenės bruoţu R. Dobranskienė (2002) laiko įvairiapusį bendruomenės narių bendravimą, paremtą tiek racionaliais, tiek emociniais, dvasiniais ryšiais. Bendruomenę taip pat vienija artima pasaulėţiūra, panašios vertybės, panašus gyvenimo būdas. Bendruomenės narius tarpusavyje sieja ir gyvenamoji vieta. Toliau savo darbe vadovausimės bendruomenės – kaip šeimynos, kurią jungia ne tik giminystės ryšiai, bet ir savisaugos bei pasitarnavimo saitai, apibrėţimu. Toliau tikslinga aptarti bendruomenės slaugos svarbą sveikatos prieţiūros sistemoje. Miestų bendruomenes daţniausiai sieja teritorija, bendruomenės kuriasi miesto mikrorajonuose ar kituose istoriškai susiformavusiuose miesto rajonuose (Kauno senamiesčio, Kauno Aleksoto bendruomenės). Daţnai bendruomenė apima seniūnijos teritoriją, bet nebūtinai. Pirminės sveikatos prieţiūros daţniausiai įsikūrusios miesto mikrorajone, bet gali aptarnauti ir kelių bendruomenių narius. Miesto bendruomenėje tik nedaugelis gyventojų paţįsta vieni kitus. Maţo miestelio ar rajono centro bendruomenė yra ribota ne tik teritoriniu, bet ir socialiniu – psichologiniu pagrindu. Visi tokios bendruomenės gyventojai (ne tik vaikai ir seni ţmonės) retai išvyksta uţ bendruomenės ribų, pašalinių ţmonių bendruomenėje reta, dauguma paţįsta vieni
kitus, svarbesni įvykiai yra ţinomi visiems bendruomenės nariams (Tamošiūnas, Milašauskienė, 2008).
Skiriami tokie teritorinės bendruomenės tipai (Jakušovaitė, Povilaitis, Ţekas, 2002): Stambaus miesto centro bendruomenė;
Stambaus miesto izoliuoto mikrorajono bendruomenė; Rajono centro bendruomenė;
Miestelio, kaimo vietovės bendruomenė.
Alma Atos konferencija pripaţino bendruomenės dalyvavimą vienu pagrindinių veiksnių siekiant sveikatos. Didţiojoje Britanijoje dirbusi Pasaulinės sveikatos organizacijos grupė, kuri tyrė bendruomenės dalyvavimą, netgi suskirstė bendruomenę pagal tai, kokį poveikį ji gali turėti savo narių sveikatai. Bendruomenė, kuri nieko neţino apie sprendimus, priimamus savivaldybėje, seniūnijoje, yra pati nesveikiausia. Jei bendruomenė turi galimybę susipaţinti su tuo, kas vyksta ir kokie sprendimai priimami, ji gali turėti poveikio sveikatai. Bendruomenė, kuri turi dar geresnes sąlygas, yra dar aktyvesnė, kelia klausimus, gilinasi į problemas, gali net pakeisti priimtus sprendimus. Pats aukščiausias bendruomenės dalyvavimo lygis – sprendimų, pokyčių, planų kontroliavimas. Ji gali pati iškelti bendruomenės problemas, nustatyti jų sprendimų nuoseklumą, numatyti problemų sprendimo būdus, siekti uţsibrėţtų tikslų (Jakušovaitė, Povilaitis, Ţekas, 2002).
Bendruomenės sveikatos prieţiūra nėra tik ligų gydymas, bet apima daugelį veiklos, padedančios išsaugoti sveikatą, sričių. Visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuotomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, prailginti gyvenimą bei sustiprinti fizinę ir psichinę sveikatą, rūpintis aplinkos sauga, kontroliuojant uţkrečiamąsias ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos ir slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą ir ilgą gyvenimą (Čiočienė, 2002).
Bendruomenės sveikatoje didţiausias dėmesys yra skiriamas pavienių šeimų, populiacijų ir visos bendruomenės narių (kartu), o ne pavienio individo, sveikatai. Bendruomenė šiuo atveju yra objektas, kuriam yra skiriama sveikatos prieţiūra, o pati sveikata tampa tam tikru produktu (Tamošiūnas, Milašauskienė, 2008). Bendruomenės slaugytojos vaidmuo tampa labai reikšmingas, kadangi slaugos mokslo objektas - ţmogaus sveikata - yra vertinama kaip didţiausia asmeninė vertybė (Leliūgienė , 1997). PSO Europos regiono direktorius I.E. Asvall 1998 m. pristatydamas „Sveikata – 21” dokumentą didelį dėmesį skyrė bendruomenės (šeimos) slaugai: „Skleiskite idėjas, keiskitės jomis, stiprinkite, remkite naujas mokymo programas,
koncentruokitės ties šeimomis, nes tai vieta, kur vyksta pagrindiniai procesai, kur Jūs galite įtakoti, gerinti gyvenimo kokybę, imkitės sveikatos sistemos reformose“.
Pastaraisiais metais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (SAM) vis daugiau dėmesio skiria namų slaugos plėtrai, šeimos gydytojo bei slaugytojo institucijoms stiprinti. Siekis kuo ilgiau išlaikyti ţmogų jo įprastoje aplinkoje ir šeimos apsuptyje, teikiant kokybiškas sveikatos prieţiūros paslaugas (Hitaitė, Spirgienė, 2007).
Apibendrinant galima teigti, kad egzistuoja daug bendruomenės apibrėţimų, todėl išskirti vieną apibendrintą, sukonkretintą bendruomenės fenomeno apibrėţimą nėra lengva. Visgi daugelyje šaltinių iškelti panašūs, artimi, esminius bendruomenės bruoţus atskleidţiantys apibūdinimai. C. Sutton bendruomenę apibrėţia „kaip toje pat vietoje gyvenančių ţmonių grupę, religinę ar kitokios tapatybės vienijamą ţmonių grupę“ (Beresnevičienė, 2002). Tačiau ţvelgiant iš medicinos perspektyvos, bendruomenė yra tarsi didelis pacientas, kurio sveikatą įvairiais laikotarpiais vertina bendruomenės slaugytojas.
1.2. Bendruomenės slaugytojos vaidmuo pirminėje sveikatos prieţiūroje
Pirminė sveikatos prieţiūra - esminė sveikatos prieţiūra, kuri vykdoma pagal kiekvienos šalies finansines galimybes, taikant tokius metodus, kurie yra moksliškai pagrįsti, praktiškai realizuojami ir visuomenei priimtini (Stanhope, 2000). Be to, bendruomenės slauga yra svarbi pirminės sveikatos prieţiūros grandis, tai specializuota slaugos praktika, kurios tikslas - uţtikrinti bendruomenės narių optimalią sveikatą. Bendruomenės slaugos pagrindas – šeimos slaugytojo institucija, kuri sukurta remiantis geriausia Europos Sąjungos šalių praktika. Šeimos / bendruomenės slauga Europoje vaidina svarbų vaidmenį slaugant pagyvenusius ţmones, skatinant sveiką gyvenseną, sveikatos palaikymą, dalyvavimą gydymo procese, reabilitacijoje, bei teikiant slaugą itin sunkiems pacientams (Čiočienė, 2002).
Bendruomenės slauga neatsiejama nuo bendruomenės slaugytojo veiklos. Bendruomenės slaugytojas daţniausiai dirba su bendrosios praktikos gydytojais (BPG) arba šeimos gydytoju, ar didesnėje komandoje, kurioje kartu dirba keli gydytojai specialistai.
Pasak V. Ţydţiūnaitės (2006), slaugytojo misija yra suteikti saugią ir kokybišką rūpą pacientams ir tarnauti jiems. Slaugytojo misijos turinys apima šiuos turinio elementus: sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją ir visuomenės saugą nuo įvairių biologinių, elgsenos, socialinių ir aplinkos pavojų sveikatai. Slaugytojo misija yra orientuota į išgijimą, siekiant dţiaugtis paciento kasdieniais pasiekimais, remiantis savęs ir paciento įgalinimu.
Lietuvos nacionaliniai teisės aktai – Slaugos praktikos įstatymas (2001), medicinos norma MN 28:2004 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ – slaugytoją apibrėţia kaip savarankišką specialistą, lygiavertį asmens sveikatos prieţiūros specialistų komandos narį, gebantį identifikuoti slaugos problemas, planuoti veiksmus, numatyti ir vykdyti procedūras, įgyvendinti slaugos kontrolę ir vertinimą. Ypač svarbi slaugos proceso dalis, kuriai reikia specifinių ţinių ir įgūdţių, – tai pacientų ir jų artimųjų mokymas, konsultavimas. Šiuolaikinis slaugytojas gali būti ir sveikatos prieţiūros komandos lyderis, slaugos administratorius. Nauja ir labai svarbi profesinės veiklos sritis – tai taikomieji tyrimai, kurie uţtikrina ne tik efektyvų grįţtamąjį ryšį, bet ir lemia tobulesnes slaugos paslaugas. Profesinio elgesio elementai sudaro prielaidas profesinei elgsenai, kuri po truputį formuojasi vykstant nuolatinei slaugytojo vaidmens savianalizei (Koenig, Johnson, Morano, Ducette, 2003).
Barnett, Ganezi, Cliford, Hird ir kt. slaugytojų kompetencijas apibrėţė, kaip rinkinį santykių, poţiūrių, vertybių, leidţiančių atlikti profesines uţduotis remiantis konkrečiais veiklos standartais. Tai reiškia, kad slaugytojo kompetencija apima daugiau nei psichomotorinius įgūdţius ir nors jie svarbūs, tačiau jų atlikimas, neturint plačios apimties teorinių ţinių nėra slauga (cit. pagal Vinickienę, Morkūnienę, 2001).
Bendruomenės slaugytojais dirba kaimo medicinos punktų, ambulatorijų bei kitų sveikatos prieţiūros įstaigų slaugytojai, teikiantys sveikatos prieţiūros paslaugas pacientams tiek PSP įstaigose, tiek paciento namuose (Anderson, Guthrie, Schirle, 2002). Pasaulinė praktika seniai jau įrodė, kad ši paslaugos rūšis yra pati prieinamiausia, pigiausia ir duoda didţiausią efektą (Dowswell, et al., 2002). Ambulatorinė bendruomenės slauga ypač vertinga tuo, kad ji gali būti sėkmingai teikiama ir paciento namuose (Krothe et al., 2000).
Bendruomenės slaugytojai gali palengvinti ankstyvą išrašymą iš ligoninių, suteikti slaugą pacientui namuose. Lankydami pacientą namuose įvertina esamą situaciją, moko savirūpos, atlieka procedūras, teikia paramą šeimos nariams, vaidina svarbų vaidmenį skausmo maţinimo bei valdymo procese. Kai slaugos tęstinumas priklauso nuo šeimos, slaugytojas įvertina šeimos stipriąsias bei silpnąsias puses ir stengiasi pagerinti šeimos teikiamos slaugos efektyvumą. Jei pasveikimas neįmanomas – globoja pacientus, sudarydami sąlygas taikiai ir garbingai numirti (Čiočienė, 2002).
Bendruomenės slaugytojas teikia slaugos paslaugas asmenims ar jų grupėms bendruomenėje: vaikams, jauniems, suaugusiems šeimos nariams, fiziškai ir psichiškai neįgaliems ir seniems ţmonėms. Plati bendruomenės slaugytojo veikla ir ryšiai su įvairiais pacientais suteikia slaugytojui galimybę stebėti įstaigos problemiškas ir tobulintinas vietas. Tačiau tyrimų (Gerikienė, Petrauskienė, 2006) rezultatai rodo, kad bendruomenės slaugytojai nėra aktyviai įtraukiami į sprendimų priėmimą įstaigoje.
Skiriamos šešios pagrindinės bendruomenės slaugos praktikos (Tamošiūnas, Milašauskienė, 2008):
sveikatos palaikymas;
ligų ir kitų sveikatos sutrikimų profilaktika; ligų gydymas;
reabilitacija;
sveikatos ir sveikatos prieţiūros vertinimas; moksliniai tyrimai.
Sveikatos palaikymas yra viena svarbiausių bendruomenės slaugos sričių ir daţniausiai apibrėţiama kaip sveikatos mokymas. Tai gali būti vaikų ir paauglių bendruomenėje mokymas apie narkotinių ir toksinių medţiagų, alkoholio vartojimo ir rūkymo ţalą sveikatai, visų bendruomenės narių ar atskirų jos grupių sveikos gyvensenos mokymas ir propagavimas (sveikatos mitybos, fizinio aktyvumo įtakos sveikatai ir kt.).
Ligų ir kitų sveikatos sutrikimų profilaktikos priemonės skiriamos į trijų lygių (pirminio, antrinio ir tretinio) priemonių grupes. Pirminės profilaktikos tikslas išvengti galimų sveikatos sutrikimų – traumų, infekcijų (gripo, erkinio encefalito) plitimo, nelaimingų atsitikimų. Vyresniems ţmonėms tai yra pagalba ir mokymas kaip saugiau susitvarkyti savo buitį, jaunų ţmonių populiacijose sveikos gyvensenos populiarinimas siekiant išvengti lėtinių ligų, širdies ligų rizikos. Antrinės profilaktikos tikslas kaip galima anksčiau nustatyti ir gydyti jau esamus sveikatos sutrikimus ir ligas.
Ligų gydymas taikomas (Tamošiūnas, Milašauskienė, 2008):
tiesiogiai teikiant paslaugas asmenims, turintiems sveikatos sutrikimų; netiesiogiai padedant asmenims gauti reikiamas gydymo priemones;
parengiant programas ir projektus, kurie sumaţintų nesveikos aplinkos poveikį ir pagerintų gyvenimo sąlygas
Reabilitacijos paslaugos bendruomenėje gali būti teikiamos šeimose, dienos centruose, anoniminių alkoholikų grupėse, specialiai įrengtose patalpose ar ţaidimų aikštelėse psichikos negalią turintiems asmenims.
Sveikatos ir sveikatos prieţiūros įvertinimas būtinas, siekiant ţinoti bendruomenėje gyvenančių ţmonių sergamumą, skaičių ligonių, sergančių viena ar kita liga, senų ir pagyvenusių ţmonių skaičių ir jų poreikius. Tokius duomenis bendruomenės slaugytoja gali gauti ir susisteminti iš jau esamų informacijos šaltinių sveikatos prieţiūros įstaigose, savivaldybės socialinės rūpybos skyriuje, tačiau daţnai duomenų nepakanka, todėl aktualu patiems organizuoti mokslinius tyrimus, apklausas (Čiočienė, 2002).
Aptartos bendruomenės slaugos praktikos sritys rodo, kad bendruomenės slaugytojui reikia daugybės įvairių (ne tik su medicinine praktika ir profesinėmis ţiniomis susijusių) įgūdţių ir gebėjimų. Bendruomenė slaugytojas turi turėti vadybos, psichologijos ir kitų įgūdţių, nes jam tenka bendrauti su įvairaus amţiaus, skirtingos psichologinės būklės ţmonėmis, tenka bendradarbiauti su kitomis bendruomenėje veikiančiomis įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis.
1.2.1 Bendruomenės slaugytojo paslaugos, teikiamos namuose
Tradiciškai bendruomenės slauga buvo nukreipta slaugyti individualius pacientus ar klientus jų pačių namuose arba vietos sveikatos prieţiūros klinikose ar centruose. Vykstatnt sveikatos reformai, slaugytojai vis labiau įsitraukia į slaugos namuose poreikių vertinimą ir paramą šeimos nariams ugdant savirūpos ir slaugos ţinias ir įgūdţius (Gyvenimas, sveikata ir aplinka, 1998).
Kaip pabrėţiama Lietuvos medicinos normoje MN 57: 1998 „Bendruomenės slaugytoja (slaugytojas). Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“, anksti išrašius ligonį į namus, bendruomenės slaugytojas gali uţtikrinti visapusišką slaugą ligonio namuose. PSO pabrėţia, kad dar neišnaudotos pagrindinės pirminės sveikatos prieţiūros galimybės, kad slaugytojai gali būti tarsi ryšininkai tarp šeimos ir šeimos gydytojo, gali atlikti dalį funkcijų, kurioms pakanka ir slaugytojo kompetencijos. Kintant demografinei situacijai, gerėjant technologijoms ir augant gyventojų reikmėms, prieţiūra namuose tampa vis labiau aktuali. Namai yra ta aplinka, kurioje daţniausiai suteikiama medicininė pagalba. Reguliarūs sveikatos tarnybų darbuotojų apsilankymai namuose yra labai svarbūs ligų profilaktikai ir gydymui. Sergantieji lėtinėmis ligomis ar sveikstantys pacientai turėtų būti gydomi namų aplinkoje (Sveikata 21, 1998).
Pirminėje sveikatos prieţiūroje vykdoma slauga uţtikrina gyventojų sveikatos išsaugojimą, segančiųjų slaugymą, reabilitaciją po ligos ar nelaimingų atsitikimų bei sveikatos palaikymą, kai gydymas nebeveiksmingas. Bendruomenės slaugytojo veikla taip pat apima ir gydytojo paskirtas medicinines procedūras. Šios paslaugos pirminėje sveikatos prieţiūros grandyje daţniausiai yra teikiamos bendruomenėje, vadinasi, pacientų namuose, taip pat pirminės sveikatos prieţiūros įstaigoje (Šniukaitė, 1998).
Analizuojant literatūroje pateiktus duomenis, galime teigti, kad daugelyje Europos šalių prioritetas teikiamas slaugai ir prieţiūrai namuose: Danijoje slaugos ir prieţiūros namuose paslaugas gauna 20 proc. vyresnio amţiaus ţmonių, tuo tarpu sveikatos prieţiūros stacionarinėse
institucijose šios paslaugos teikiamos tik 6 proc. gyventojų; Prancūzijoje atitinkamai slaugomi namuose ir sveikatos prieţiūros įstaigose yra 10 proc. ir 5 proc.; Olandijoje 5-10 proc. ir 6,5 proc.; Vokietijoje – 5 proc. ir 5 proc.; Didţiojoje Britanijoje – 10 proc. ir 5 proc. vyresnio amţiaus ţmonių (Tamošiūnas, Milašauskienė, 2008).
Slaugos paslaugas namuose turi teisę gauti vaikai, senyvo amţiaus ţmonės, lėtinėmis ir nepagydomomis ligomis sergantys pacientai. Pacientų, sergančių lėtinėmis ligomis, nepagydomų ligonių, senyvo amţiaus savimi negalinčių pasirūpinti ţmonių poreikis slaugai skiriasi. Vieniems reikia patenkinti kasdieninius ţmogaus poreikius, kiti turi specifinių, susijusių su nustatyta diagnoze poreikių, bet vis dėlto turinčių įtakos jų kasdieninei veiklai ir gyvenimo kokybei (Simonsen, 1998).
Nuspręsti, kokios paslaugos konkrečiam individui geriausiai padėtų išlikti savarankiškam, galima tik įvertinus asmens galimybes ir poreikius. Prieš teikiant slaugos paslaugas, pradţioje reikėtų nusistatyti kriterijus, kuriais remiantis atrenkami pacientai slaugai namuose. Pavyzdţiui, į vidutiniškai priklausomų grupę patenkantys stabilios būklės, nereikalaujantys nuolatinės prieţiūros pacientai, kurių aiški diagnozė ir gyvenantys ne toliau kaip 3–4 km nuo slaugos paslaugas teikiančios įstaigos, turintys tinkamas gyvenimo sąlygas galėtų gauti atitinkamas slaugos ir (ar) socialines paslaugas namuose. Kiti gyventojai, patenkantys į visiškai ar beveik visiškai nesavarankiškų pagal Bartelio indeksą pacientų grupę, galėtų būti slaugomi slaugos ligoninėj. Taigi, nustatant slaugos poreikį namuose, būtina atkreipti dėmesį ne tik į paciento savarankiškumo laipsnį, diagnozę, bet ir į jo gyvenimo sąlygas (Hitaitė, Spirgienė, 2007).
Vaikų slauga namuose. Sirgdamas vaikas geriausiai jaučiasi namuose (nebent išimtinais
atvejais, kai šeimoje vaiku nesirūpinama. Vakarų šalyse rekomenduojama vaiką guldyti į ligoninę tik tuomet, kai namuose negalima suteikti tokios pat pagalbos kaip ligoninėje. Taip pat vaikai yra prioritetinė grupė, kai kalbama apie galimybes teikti sveikatos paslaugas namuose (Rimkienė ir kt., 1998).
Vaikui susirgus, daţniausiai jo slauga rūpinasi tėvai, tačiau bendruomenės slaugytoja gali ateiti į namus net keletą kartų per dieną, kad atliktų tam tikras gydymo procedūras. Bendruomenės slaugytojas dėmesį kaip pacientui turi skirti ne vien vaikui, bet ir šeimai. Ateidama į sergančio vaiko namus, slaugytoja kelia papildomus reikalavimus šeimos narių elgesiui. Todėl ji turi suprasti, kad ji į namus ateina kaip patarėja, o ne kaip nurodinėtoja. Reikia suprasti, kad vaiko liga yra laikinas reiškinys, todėl paciento ir jo šeimos interesai ir įpročiai turi būti vertinami. Išradingai dirbantis slaugytojas išmokys šeimą priţiūrėti sergantį vaiką ir prisiimti atsakomybę uţ jo pasveikimą (Rimkienė ir kt., 1998).
Senyvo amţiaus ţmonių slauga namuose. Europos gyventojai senėja: prognozuojama,
kad iki 2050 m. trečdalis Europos gyventojų bus per 60 m. amţiaus ir tik 13 proc. sudarys gyventojai iki 15 m. amţiaus. Lietuvoje taip pat stebimos gyventojų senėjimo tendencijos, t. y. vyresnių nei 60 m. amţiaus gyventojų proporcija didėja, 2006 m. pradţioje yra pasiekusi penktadalį. Šį reiškinį iš dalies paaiškina maţėjantys gimstamumo rodikliai (2005 m. tik 8,9/1000 gyventojų), didėjanti jaunų ţmonių emigracija į kitas šalis (Ulianskienė ir kt., 2007).
Vis daugiau ţmonių renkasi senatvę savo namuose, dėl to didėja socialinių ir slaugos paslaugų namuose poreikis. Keičiantis šeimos tradicijoms, daug senų ţmonių gyvena vieni. Kaip rodo Europos Sąjungos valstybių narių patirtis, norint uţtikrinti sąlygas vyresnio amţiaus ţmonėms kuo ilgiau gyventi savo namuose, pagalbos namuose tarnybos turi teikti kompleksinę pagalbą. Integruotos prieţiūros paslaugų namuose modeliai atitinka senų ţmonių ir jų šeimų poreikius. Tačiau praktika rodo, jog mūsų šalyje šių paslaugų tinklas bendruomenėje neišplėtotas, jų teikiama aiškiai per maţai. Įvairios namuose teikiamos paslaugos gali pagerinti pagyvenusių ţmonių gyvenimo kokybę (Ulianskienė ir kt., 2007). Pirminės sveikatos prieţiūros tarnybos turi teikti pagalbą senyvo amţiaus ţmonėms, atsiţvelgiant į jų augantį skaičių, socialinę izoliaciją bei sunkumus, ypač lėtinių ligų ar invalidumo atvejais. Pagalba šiai pacientų grupei turi būti koordinuota, įskaitant prieţiūrą namuose ir, jei reikia, stacionarinį gydymą bei palaikomąją prieţiūrą slaugos namuose. Būtina atsiţvelgti į įvairias ligonių reikmes, priderinant joms įvairias tarnybas: dienos stacionarus, nakties prieţiūrą, trumpalaikę, ilgalaikę slaugą ar tenkinantis vien pirminės sveikatos prieţiūros komandos teikiamomis paslaugomis (Sveikata 21, 1998).
Kaip teigia L. Hitaitė ir L. Spirgienė (2007), senyvo amţiaus pacientams būdingos savitos problemos ir poreikiai. Būtinas glaudus tiek slaugos, tiek socialinių tarnybų bendradarbiavimas gerinant pagyvenusio amţiaus ţmonių, gyvenančių namuose, gyvenimo kokybę. Laikantis principo „kuo ilgiau savo namuose“, reikalinga individualiai įvertinti kiekvieno pagyvenusio amţiaus ţmogaus poreikius ir, atsiţvelgus į tai, teikti būtinas paslaugas
Paliatyvioji slauga. Viena sudėtingiausių uţduočių, su kuria savo praktikoje susiduria
slaugytojai, yra slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus bei paremti jų artimuosius. Dirbdami su šeimomis slaugytojai atlieka daug vaidmenų, priklausančių nuo šeimos ir slaugos paslaugų poreikių namuose ir sveikatos prieţiūros įstaigose, o taip pat ir pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Akimirkos, slaugant tokius ligonius, visada pasieks slaugančio jausmus. Tuo pat metu buvimas su mirštančiaisiais gali praturtinti. Slaugytojai visada bus šalia ţmonių ir jų likimų, sukeliančių sunkių minčių ir jausmų (Tamošiūnas, Milašauskienė, 2008).
Kai visos medicininės galimybės išbandytos, o liga nepasiduoda ir progresuoja, šeimos gydytojas kartu su kitais specialistais prieina prie išvados, kad liga nepagydoma. Tada šeimos gydytojas turėtų informuoti ligonį ir jo artimuosius, kad jiems gali būti suteikta nemokama paliatyvioji pagalba (Šnarienė, 2011). Paliatyvios pagalbos paslaugas pagal savo kompetenciją teikia ne maţesnė kaip trijų specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas ir socialinis darbuotojas. Esant poreikiui, ligonį gali konsultuoti psichologas ar psichoterapeutas ir, pageidaujant ligoniui ir (ar) jo artimiesiems, – dvasininkas (Andrijauskaitė, 2009).
Atlikti tyrimai rodo, kad daugumą sergančiųjų nepagydoma progresuojančia liga ţmonių vargina daugybė fizinių ligos simptomų, psichologinių, dvasinių, socialinių ir praktinių problemų. Dauguma šių problemų didina paciento ir jo artimųjų dvasinę kančią ir blogina gyvenimo kokybę, ypač jei tai tęsiasi ilgai. Be varginančių fizinių ligos simptomų, dauguma pacientų ir jų šeimos narių išgyvena psichosocialinį stresą, apimantį nerimą, depresiją, baimę, liūdesį, bejėgiškumą (Šnarienė, 2011). Egzistuoja daug priemonių, sukurtų įvairiomis ligomis sergančių ir įvairių sveikatos sutrikimų turinčių ţmonių kančiai ir gyvenimo kokybei vertinti. Uţsienyje atlikta daug tyrimų, nagrinėjančių paliatyvios pagalbos tarnybų darbą ir mirštančiųjų pacientų dvasines problemas (Potter, Zauszniewski, 2000; Lowry, Conco, 2002; Knestrick, Lohri-Posey, 2005; Callaghan, 2006). Nustatyta, kad asmenys, dalyvaujantys religinėje ir dvasinėje praktikoje, daţnai geriau susidoroja psichologiškai su savo bėdomis ir yra geresnės fizinės sveikatos, nei tie, kurie nedalyvauja. Daugelyje mokslinių tyrimų nustatyta, kad dvasingumo buvimas susijęs su palengvėjimu nuo fizinio, psichinio ir priklausomybės sutrikimo, ir pagerina gyvenimo kokybę ir išlikimą. Paliatyviojoje pagalboje dvasinė slauga yra tarsi ilga kelionė, kurioje slaugytojas turi būti pasiryţęs lydėti savo pacientą iki mirties (Šeškevičius, Valiulienė, 2011). Slaugytojas privalo turėti subtiliausius terapinio bendravimo įgūdţius: aktyvų klausymąsi, tyrinėjimą, empatiją, aiškinimąsi, skatinti pacientą prabilti ir veiksmingiau reikšti savo susikaupusias dvasines emocijas.
Slaugos paslaugas namuose teikia bendruomenės (ar bendrosios praktikos) slaugytojos, atsiţvelgdamos į šeimos (gydančio) gydytojo paskyrimus ir rekomendacijas. Jos atlieka procedūras pagal savo kompetenciją. Slaugos paslaugas namuose pacientams skiria šeimos (gydantis) gydytojas. Jis uţpildo „Išrašą iš medicinos dokumentų“ (forma Nr. 027/a), kuriame pateikia duomenis apie paciento sveikatos būklę, pagrįsdamas slaugos paslaugų namuose teikimo indikacijas, surašo rekomendacijas ir paskyrimus, kuriais vadovaujasi juos vykdanti slaugytoja. Slaugos paslaugas bendruomenės slaugytoja gali atlikti ir savarankiškai, atsiţvelgdama į paciento poreikius. Turėdama gydytojo uţpildytą dokumentą, slaugytoja suderina su pacientu ar jo artimaisiais atvykimo laiką. Pirmojo apsilankymo metu slaugytoja įvertina kokių paslaugų
reikia pacientui ir numato, kokia tvarka tos paslaugos bus teikiamos. Apie tai ji suteikia informaciją pacientui ir/ar jo artimiesiems. Slaugos paslaugas namuose teikiančios bendruomenės slaugytojos nuolat palaiko ryšį su pacientą gydančiu gydytoju ir kartu sprendţia iškylančias problemas.
Pastaraisiais metais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (SAM) vis daugiau dėmesio skiria namų slaugos plėtrai, šeimos gydytojo bei slaugytojo institucijoms stiprinti. Siekis kuo ilgiau išlaikyti ţmogų jo įprastoje aplinkoje ir šeimos apsuptyje, teikiant kokybiškas sveikatos prieţiūros paslaugas, yra teisingas, tačiau reikia pripaţinti, kad namų slaugos plėtrai itin didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Esant nepritekliams, prastoms buitinėms sąlygoms, vis daugiau pagyvenusių ţmonių, netekę sveikatos ir bent dalies savarankiškumo, priversti kreiptis pagalbos į stacionarias gydymo ir slaugos įstaigas (Hitaitė, Spirgienė, 2007). Slaugos paslaugų namuose tikslas – pagerinti pacientų gyvenimo kokybę, išsaugoti jų savarankiškumą gyvenamojoje aplinkoje, skatinant jų savirūpą. Svarbus ir slaugos praktikų lauktas dokumentas – Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodţio 14 d. įsakymas Nr. V-1026 „Dėl slaugos paslaugų ambulatorinėse asmens sveikatos prieţiūros įstaigose ir namuose teikimo reikalavimų patvirtinimo". Tačiau dalis slaugos praktikų šį teisės aktą vertina kaip iki galo neapgalvotą ţingsnį, darbo ir atsakomybės uţ neįgalius pacientus perkėlimą ant bendruomenės slaugytojų pečių. Pasigendama aiškios ir konkrečios apmokėjimo tvarkos uţ slaugos namuose paslaugas. Tačiau kai reikia slaugyti artimą ţmogų, namiškiai daţniausiai neţino, kur ir kaip rasti ţmogų, kuris galėtų ateiti kelias valandas padėti priţiūrėti sunkų ligonį, ir, svarbiausia, mokėtų tai daryti. Savivaldybių socialinių paslaugų įstaigos uţtikrina lankomąją prieţiūrą, tačiau ji neapima nuolatinės slaugos. Daţnai ţmonės nesulaukia reikiamos pagalbos, nes ji nėra įrašyta slaugytojų pareigybių instrukcijose. Ne visos mūsų šalies slaugos ligoninės dėl didelių darbo krūvių ir kuklaus finansavimo teikia kokybiškas paslaugas, sudaromos eilės. Slauga namuose turėtų sulaukti didesnio valstybės atsakingų institucijų dėmesio (Andrijauskaitė, 2009).
Tačiau, kaip rodo praktika, sunkiems ligoniams, besigydantiems namuose, labai trūksta slaugytojų dėmesio. Poliklinikose dirbantys slaugos specialistai dėl didelio darbo krūvio nesuspėja jų aplankyti, suleisti jiems vaistų, atlikti slaugos procedūrų. Dar yra ne vienas ligonis, paliktas likimo valiai arba tapęs našta artimiesiems, kuriems trūksta elementariausių slaugos ţinių. Jeigu tinkamai būtų organizuojama slauga namuose, į slaugos ligonines turėtų patekti tik pacientai su visiška negalia, ar tie, kuriems paslaugas teikti namuose nėra sąlygų. Jei būtų nustatyti konkretūs slaugos paslaugų įkainiai paciento namuose, daugumas slaugytojų patys būtų suinteresuoti kuo daugiau ir kokybiškiau tokių paslaugų suteikti, o tai skatintų slaugytojų motyvaciją darbui bendruomenėje.
1.3. Sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės samprata
Įgyvendinant Lietuvos sveikatos prieţiūros reformą, pertvarkant sveikatos prieţiūros sektorių ir gerinant teikiamų paslaugų kokybę, siekiama pagerinti šalies gyventojų sveikatą. Lietuvos sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo programoje numatyta, kad kokybiška sveikatos prieţiūra yra tokia, kai tenkinami vartotojo, jo šeimos poreikiai bei pateisinami jų lūkesčiai. Vienas pagrindinių sveikatos prieţiūros paslaugų tiekėjų tikslų – optimalus pacientų poreikių tenkinimas. Pacientų poreikių tenkinimo kokybe turėtų rūpintis visi sveikatos prieţiūros įstaigų darbuotojai, siekdami pritraukti kuo daugiau paslaugų vartotojų. Jeigu blogai tenkinami pacientų poreikiai, tai daugelis nepatenkintų pacientų stengsis daugiau nesinaudoti tos sveikatos prieţiūros įstaigos paslaugomis, informuos apie blogai teikiamas paslaugas kitus potencialius pacientus (Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, 2005).
Tačiau, norint išanalizuoti paslaugų kokybės sampratą, būtina aptarti, kas yra sveikatos prieţiūros paslauga. Pateiksime keletą daţniausiai mokslinėje literatūroje diskutuojamų paslaugos apibrėţimų. Pasak Ph. Kotler (1994), paslauga yra bet kokia nauda ar veikla (ji gali būti susieta ar nesusieta su fiziniu produktu), kurią viena šalis gali pasiūlyti kitai, pasiţyminti neapčiuopiamumu ir nesuteikianti galimybės ką nors pasisavinti. Ch. Grőnroos (2007) manymu, paslauga yra veikla ar nuoseklus jų junginys, daugiau ar maţiau neapčiuopiamos kilmės, kuri paprastai pasireiškia vartotojų ir paslaugos teikėjų ir (arba) fizinių išteklių ar prekių ir (arba) paslaugų teikėjo sistemų, kurios siūlomos vartotojo problemoms spręsti, sąveika. M. Gabbott ir G. Hagg (1998) teigia, kad paslauga yra daugiau ar maţiau nematerialios prigimties veikla ar veiklų rinkinys, kurios paprastai, nors nebūtinai, vyksta kaip sąveika tarp vartotojo ir paslaugą teikiančio asmens, fizinių išteklių ar prekių, kuriuos paslaugų teikėjas pateikia kaip vartotojo problemų sprendimą.
Vengrienė (1998) apibendrino kelių autorių interpretacijas ir išskyrė šiuos paslaugų būdingus bruoţus:
1. Nematerialumas - paslaugos jaučiamos įsivaizduojamos iš sudaryto įspūdţio, pasitenkinimo ar saugumo jausmo ir panašiai.
2. Vienybė tarp produkcijos ir suvartojimo - paslauga kaip produkcija atsirandanti iš suvartojimo vienu metu.
3. Paciento (kliento) įtraukimas į paslaugos tiekimą – dalyvavimas paslaugų gavimo procese.
5. Paslauga be nuosavybės – suteikus paslaugą, neatsiranda nuosavybės teisių į ją. 6. Nevienalytiškumas – paslauga kaip skirtingas kiekvienu atveju rezultatas tarp paslaugos tiekėjo ir gavėjo.
J. Ovretveit (2000) nuomone, sveikatos prieţiūros įstaigų paslaugas galima vadinti produktu, kurį vartotojas (t.y. ligonis) gauna iš paslaugos tiekėjo (t.y. sveikatos prieţiūros įstaigos). Tačiau reikia pastebėti, kad neretai painiojama paslauga ir savitarna. Šiuo poţiūriu svarbus B. Vengrienės (1998) pastebėjimas, kad paslauga yra tokia veikla, kurią atlikti gali tik kitas asmuo, o ne paslaugos gavėjas. Teikėjo ir vartotojo atskirumas ir ekonominis savarankiškumas yra esminė prielaida paslaugai atsirasti. Pasak šios mokslininkės, paslauga yra veikla, kurios procese kaip atskiri ir savarankiški proceso dalyviai sąveikauja jos teikėjas ir vartotojas (Vengrienė, 1998).
Taigi apibendrinant galima teigti, kad daugelyje paslaugos apibūdinimų akcentuojama, kad paslauga laikoma daugiau ar maţiau neapčiuopiama veikla, paprastai, bet nebūtinai, pasireiškianti vartotojui sąveikaujant su paslaugą teikiančiais tarnautojais, fiziniais ištekliais, prekėmis arba teikimo sistemomis, kurios uţtikrina vartotojo problemos sprendimą. Surasti universalų paslaugos apibrėţimą trukdo paslaugų įvairovė ir kontekstas, kurio poţiūriu, ji apibrėţiama.
Sveikatos prieţiūros sistemos tikslas yra pagerinti šalies gyventojų sveikatą ir apsaugoti nuo susirgimų, efektyviai panaudoti turimus išteklius. Natūralu, kad kiekvienas klientas nori gauti kokybišką paslaugą, tai reiškia, kad šiuo metu sveikatos prieţiūros sistemoje ypatingą svarbą uţima kokybės komponentas (Ovretveit, 2000).
Bendruomenės slaugytojas savo klientams teikia slaugos paslaugas, tačiau svarbu iškart paţymėti, kad ne visos jo teikiamos paslaugos glaudţiai susijusios su medicininiais terminais. Neretai pacientams bendruomenės slaugytojai teikia ne tik medicinines paslaugas, bet ir socialines, taip pat atlieka daug skirtingų vaidmenų, kuriuos galime priskirti ne tik medicinos darbuotojams, bet ir socialiniams darbuotojams. Tačiau bendruomenės slaugytojų teikiamos paslaugos turi būti kokybiškos, kad būtų pateisinti ne tik medicinos prioritetų tikslai, bet ir pacientų lūkesčiai bei poreikiai.
Sveikatos prieţiūros paslaugų kokybė, nors ir labai daţnai nagrinėjama tarptautinėje medicinos literatūroje, negali būti apibrėţiama vienu terminu. M. Marshall ir kt. apibūdinimu „kokybė turi keletą skirtingų dimensijų. Pacientai, profesionalai ir vadybininkai suteiks skirtingą vertę šioms dimensijoms. <…> Kokybės rodikliai rodo vieną iš būdų naudoti informaciją kokybės skirtumams tirti išplėstinių standartų poţiūriu, tarp skirtingų organizacijų ir laiko“ (Patients evaluate general practice/family medicine, 2000). Bandymai apibrėţti sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę vienu terminu arba sakiniu daţniau klaidina negu padeda
1990 m. sveikatos prieţiūros kokybės sampratą pateikė JAV Medicinos Institutas. Sveikatos prieţiūros kokybė - laipsnis, kuriuo sveikatos prieţiūros paslaugos, atitinkančios šiuolaikines profesines ţinias, asmeniui ir visuomenei padidina pageidaujamų sveikatos rezultatų tikimybę (Bashshur, 2003). Tokia kokybės definicija įtvirtinta ir LR Sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo 2005-2010 m. programoje (Ţin., 2004, Nr.95-3864). Kokybės turinį sudaro profesinis meistriškumas, minimali rizika paciento sveikatai, jo pasitenkinimas, poveikis asmens ir visuomenės sveikatai.
Daugelio sričių, ypač medicinos, kokybės samprata ilgą laiką buvo tarsi savaime suprantama, bet kartu ir sunkiai aptariama sąvoka. Sveikatos prieţiūros kokybės sąvoką ir turinį galima analizuoti įvairiais aspektais: pacientų lūkesčiais, profesionalų kompetencija, finansų ekspertų ar draudikų poreikiais, visuomenės ar sveikatos politikų lūkesčiais (Grevers, Hondius, Hubben, 2005).
Mokslo literatūroje randama daug skirtingų kokybės apibrėţimų. Pasaulyje ţinomi kokybės vadybos specialistai yra pateikę keletą kokybės sampratų. Deming W. E. kokybę siejo su vartotojo dabartiniais ir ateities lūkesčiais, Crosby Ph. kokybę apibrėţė, kaip nustatytų reikalavimų atitikimą, Juran J. M. išplėtojo tris pagrindinius procesus: kokybės kontrolę, kokybės gerinimą bei kokybės planavimą. Garvin D.A. išskyrė penkis pagrindinius poţiūrius į kokybę: filosofinį, produkto kokybės, kokybės vartotojui, kokybės gamybai, vertės. Ishikawa K. teigė, kad kokybė niekada nepasiekiama atsitiktinai (Vainikevičiūtė, Vanagas, 2004).
Sveikatos prieţiūros sistemoje kokybės sąvoka yra nevienareikšmė. Dar neseniai sveikatos prieţiūros kokybė buvo suprantama kaip teikiamos prieţiūros turinys, dabar vis daugiau dėmesio skiriama sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo ir valdymo kontrolei (Paukštys, Šileikienė, 2004).
Pagal A. Donabedian (2003) sveikatos prieţiūros kokybė – tai jos tinkamumas tenkinti vartotojo poreikius bei lūkesčius. Paciento pasitenkinimas ir gydymo įstaigos gebėjimas patenkinti jo lūkesčius yra pagrindinis sveikatos prieţiūros kokybės vertinimo kriterijus. Vertinant ir gerinant sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę, vertinami ir veikiami trys jos lygiai: struktūra, procesas ir pasekmė (Donabedian, 2003):
Struktūra – tai paslaugų prieinamumas geografiniu ir finansiniu atţvilgiu, pirminės sveikatos prieţiūros įstaigų ištekliai (personalas bei jo kvalifikacija, medicininė įranga, tyrimai, patalpos) ir jų administravimas. Ją vertinant atsiţvelgiama į pacientų sugaištamą laiką registruojantis ir laukiamajame, pasitenkinimą atliekamais tyrimais.
Procesas – tai personalo veikla teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas pacientams ir racionalus išteklių, reikalingų šiai funkcijai atlikti, panaudojimas. Proceso rodikliai: profilaktika, diagnostika, gydymas, reabilitacija, paciento informavimas ir mokymas. Proceso
kokybę rodo konsultacijos trukmė, informacijos pateikimas pacientui apie tyrimus ir jų rezultatus, ligų atsiradimo prieţastis ir rizikos veiksnius, rekomenduojamus vaistus, jų vartojimą, nepageidaujamą poveikį.
Rezultatas (pasekmė) rodo, kaip įvykdyti uţdaviniai, kaip paciento gydymas atitinka tam tikros profesijos standartus ir paciento lūkesčius. Padarinių rodikliai: sveikatos būklė, prieţiūros rezultatai, paciento gerovė bei pasitenkinimas, resursų panaudojimo efektyvumas. Padarinys įvertinamas pagal pacientui skiriamą dėmesį bei problemas, kurias pacientai norėtų papildomai aptarti su šeimos gydytoju (Schweiger (ed)., 2001).
Pasak V. Janušonio (2004), sveikatos prieţiūros kokybė – tai laipsnis, kuriuo asmens ir visuomenės sveikatos prieţiūra didina tikimybę pasiekti norimų rezultatų remiantis šiuolaikinėmis profesinėmis ţiniomis. Kaip nurodo V. Janušonis (2004), sveikatos prieţiūros
kokybė apima tokius strateginius aspektus:
sveikatos prieţiūros kokybė geriau tenkina pacientų poreikius ir jų lūkesčius sveikatos prieţiūrai;
sveikatos prieţiūros kokybė yra sisteminis, visapusiškas, tęstinis procesas, orientuotas į paciento poreikius;
sveikatos prieţiūros kokybės tikslas neapsiriboja tik geresnės pacientų sveikatos siekiu, jis apima ir jų gyvenimo kokybę;
sveikatos prieţiūros kokybė grindţiama nuolatiniu tiek medikų profesionalų, tiek ir pacientų mokymusi;
sveikatos prieţiūros kokybė taupo išteklius ir sudaro galimybę juos reinvestuoti. J. Ovretveit (2000) kokybę apibrėţia pagal paslaugos ypatybes – prieinamumą, atitikimą poreikiams, efektyvumą, teisingumą, socialinį priimtinumą. Pagrindinė kokybės filosofijos idėja – jautriai reaguoti į vartotoją ir į tai, ko jis nori, t.y. pastebėti, kas svarbiausia vartotojui. Tačiau sveikatos prieţiūros vartotojas daţnai neţino, ko jam reikia, arba reikalauja gydymo, kuris jam nereikalingas. Todėl vien tik vartotojų poreikių patenkinimas neapibrėţia sveikatos paslaugos kokybės. Sveikatos paslauga turi ne tik patenkinti paciento poreikius, tačiau ir atitikti klinikinius standartus.
Paskutinį dešimtmetį pacientų nuomonė apie sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę tampa svarbiu instrumentu kontroliuojant ir vertinant sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę. Dar daugiau, šiandieną pacientas kaip centrinė figūra sveikatos sistemoje bei svarbus sveikatinimo dalyvis, uţima aukščiausią poziciją, vertinant sveikatos prieţiūros kokybę. J.Ovretveit (2000) nuomone, pacientai turi neribotas galimybes gauti reikiamos informacijos, jie kviečiami būti aktyviais paslaugų teikimo proceso dalyviais ir praeina šį procesą nuosekliai, taigi pacientai
įgauna didelę patirtį ir jų nuomonė tampa labai svarbi. Pasak A. Donabedian (2005), paciento pasitenkinimas ar nepasitenkinimas yra jo sprendimas dėl paslaugos kokybės visais aspektais, tačiau ypatingai tai paliečia procesą, kuris atspindi jo ir gydytojo tarpusavio santykius.
J. Mainz (2003) teigimu, paslaugų kokybė pacientų poţiūriu priklauso ne tik nuo rezultatų, bet ir nuo sąlygų, kuriomis teikiamos paslaugos. Kaip nurodo M. A. Attree (2001), pacientai ypatingai vertina gydytojų profesionalumą, klinikinę patirtį, profesionalų komandinį darbą, medicinos technologijas. Jų nuomone, riboti ţmogiškieji resursai ir laiko, skiriamo pacientui, stoka neigiamai veikia prieţiūros kokybę.
Pacientai daţniau akcentuoja emocinį ir psichosocialinį nei fizinį sveikatos prieţiūros aspektus. Pacientui svarbu dėmesys, pagarba, konfidencialumas, privatumo išsaugojimas, atjauta, bendradarbiavimas, atvirumas. Tai poţymiai, kuriuos sveikatos prieţiūros paslaugų teikimo standarte atspindėti ir empiriškai įvertinti labai sudėtinga.
Atskleidus sveikatos kokybės sampratą, svarbu paminėti ir kokybės sveikatos prieţiūros kokybės bruoţus (Baţanskienė, Morkūnienė, 1998):
Prieinamumas ir lygios galimybės: paslaugos turi būti teikiamos tinkamoje vietoje, tinkamu laiku, informacija apie sveikatos prieţiūros struktūras, ypač jų kokybę, turi būti aiškiai prieinama visiems vartotojams. Sveikatos prieţiūra visiems vartotojams turi būti teikiama vienodomis sąlygomis.
Saugumas: būtina išvengti ar turi būti sumaţinti galimi pavojai ir apie juos paaiškinama vartotojui (pacientui).
Kompetencija: sveikatos prieţiūros teikėjų įgūdţiai ir ţinios turi atitikti vartotojo poreikius. Jie turi būti reguliariai vertinami ir tobulinami.
Tęstinumas: visos teikiamos sveikatos prieţiūros paslaugos turi būti koordinuojamos ir ligoninėje, ir uţ jos ribų tarp visų jas teikiančių asmenų.
Racionalus išteklių panaudojimas – jie turi būti išdėstyti racionaliausiu būdu, kad būtų minimaliai prarasta laiko ir medţiagų.
Efektyvumas: sveikatos prieţiūros rezultatai turi būti nuolat vertinami, norint įsitikinti, kad jie gerina paciento sveikatą, gyvenimo trukmę ir kokybę.
Tinkamumas: teikiama sveikatos prieţiūra turi būti reikalinga ir tinkama.
Pasitenkinimas: vartotojo (paciento) pasitenkinimas ir gydymo įstaigos atsakas į jo lūkesčius išlieka pagrindiniu kriterijumi, pagal kurį vertinama teikiamos sveikatos prieţiūros kokybė. Vartotojas, parenkant jam gydymą, taip pat turi dalyvauti.
Sugebėjimas prisitaikyti ir tobulėti. Sveikatos prieţiūros struktūros turi gebėti prisitaikyti ir tobulinti savo organizaciją ir procedūras, lygiuotis į technikos, mokslo ir ekonomikos vystymąsi ir vartotojo lūkesčius .
Apibendrinant galima teigti, kad kokybės sąvoka tampa vis platesnė, apima ne tik geriausių rezultatų siekimą, bet taip pat lygybės, saugumo, efektyvumo, produktyvumo, tinkamumo, prieinamumo ir naudojimosi galimybę. Paslaugų kokybės sampratoje vienokiu ar kitokiu aspektu yra pabrėţiami du elementai: pati paslauga su savo savybėmis ir jos gebėjimu patenkinti klientus.
1.4. Pacientų pasitenkinimas bendruomenės slaugytojos teikiamomis
paslaugomis
Akivaizdu, kad mokslinėje literatūroje pateikiamos savitos kokybės sampratos, tačiau dauguma autorių pacientų poreikių tenkinimą akcentuoja kaip ypač svarbų sveikatos prieţiūros kokybės komponentą.
Paciento pasitenkinimas, daugelį metų negirdėtas terminas, šiomis dienomis tapo bene esminiu mūsų veiklos rodikliu. Paciento pasitenkinimas – tai kaip trokštamas tikslas: jis lemia paciento poţiūrį į slaugą ir jos suvokimą. Siekdami teisingai interpretuoti paciento pasitenkinimą, kitaip tariant, jo atsaką į mūsų veiklą, turime įsisąmoninti, kad šis rodiklis nulemtas daugelio veiksnių: sociodemografinių ypatybių, poţiūrių, vertybių, gyvenimo kokybės, sveikatos būklės, bendro pasitenkinimo gyvenimu (Čiplienė, Istomina, 2007). Pasak G.J. Young, M. Meterko, K.R. Desai (2000), pacientų pasitenkinimas buvo ligoninių vadovybių ginčijimosi objektu. Daugelis ankstesnių tyrimų atskleidė ir laikė pacientų pasitenkinimą kaip kokybės uţtikrinimo priemonę sveikatos prieţiūros teikėjams. Dėl didėjančių kompetencijos lygių ir vartotojo interesų apsaugos, pacientų pasitenkinimas tapo svarbiu įvertinimo faktoriumi pirminėje sveikatos prieţiūroje.
Pacientų pasitenkinimas gautomis sveikatos prieţiūros paslaugomis – paciento nuomonė, kokiu laipsniu sveikatos prieţiūros paslaugos atitinka jo lūkesčius, poreikius ar norus. Pagrindiniai medicinos etikos aspektai įtakojantys šiuolaikinio paciento pasitenkinimą bendraujant su medicinos personalu yra šie (Barczyk, 1999):
Autonomiškumas; Informuotumas; Konfidencialumas;
Naudingumas ir teisingumas.
Pacientų pasitenkinimas sveikatos prieţiūroje tampa vis svarbesnis, nes (Ovretveit, 2000):
Ligonių supratimas apie sveikatos prieţiūros paslaugas vis didėja;
Nepatenkinti pacientai atima daug personalo laiko ir energijos, į kitą įstaigą nukreipia potencialius naujus pacientus,
Ligoniai neturi pakankamai ţinių, kad įvertintų profesinę medikų kompetenciją, todėl formuoja savo nuomonę apie gydymą kitais metodais.
Tačiau pacientų poreikiai ir lūkesčiai sveikatos prieţiūros paslaugų kokybei yra visada didesni nei gydymo įstaigos galimybės juos tenkinti. Tai aktualu kalbant ir apie bendruomenės slaugytojos veiklą bei su tuo susijusį pacientų pasitekinimą. Pacientų lūkesčiai negali tiksliai apibrėţti paslaugos kokybės. Jie svarbūs, tačiau resursų trūkumas sveikatos sektoriuje daţnai būna kliūtis tenkinti išreikštus poreikius. Ne visada nuo bendruomenės slaugytojos veiklos bei interesų priklauso jos atliekamos veiklos kokybė. Šis faktorius modifikuoja sveikatos prieţiūros kokybės sampratą. Maksimalistinę kokybės sąlygą keičia optimalistinė (Legido-Quigley, et al., 2008). Sveikatos prieţiūros kokybė – tai pilnas sveikatos prieţiūros poreikių patenkinimas tų pacientų, kuriems labiausiai reikia, maţiausiais organizacijos kaštais, atsiţvelgiant į aukštesnių organizacijų apribojimus ir direktyvas (Ovretveit, 2000). Pacientų poreikių tenkinimas – viena iš svarbiausių sudėtinių sveikatos prieţiūros paslaugų kokybės dalių. Šiuo principu vadovaujasi ir bendruomenės slaugytojos atlikdamos savo veiklą bendruomenėje. Sveikatos prieţiūros kokybės uţtikrinimo 2005 – 2010 m. programoje teigiama, kad viena iš pagrindinių kokybės dimensijų yra orientacija į pacientą (aktyvų paslaugų vartotoją), t.y. SP paslaugų vartotojo ir visuomenės įtraukimas į SP paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, uţtikrinant paciento teisę gauti informaciją, pateikiamą jam suprantama forma ir reikalingą priimti sprendimams dėl savo sveikatos prieţiūros bei galimybę suteikti grįţtamąjį ryšį apie gautas SP paslaugas (Ţin. 2004, Nr. 144-5268).
Patvirtinus Pasaulio sveikatos organizacijos visuomenės sveikatos prieţiūros „Sveikata visiems XXI amţiuje“ principus, Europos šalys įsipareigojo rūpintis ţmonių sveikata ir gerove ir patvirtino, kad siekis kuo geresnės sveikatos yra viena pagrindinių kiekvieno ţmogaus teisių (Sveikata 21, 2000; Zagurskienė, Misevičienė, 2008). Didelis dėmesys skiriamas visuomenės sveikatos ugdymui ir lėtinių ligų rizikos veiksnių kontrolei, nes ţinios apie sveikatą naudingos tiek sveikiems, tiek turintiems sveikatos problemų ar sergantiems lėtinėmis ligomis. Jos padeda formuoti sveikos gyvensenos įgūdţius ir poţiūrį į sveikatą, sąmoningai suprasti rizikos veiksnių įtaką, o vėliau keisti elgseną siekiant geresnės sveikatos (Zagurskienė, Misevičienė, 2008).
Tyrimai rodo, kad pacientų įtraukimas į sprendimus, susijusius su jų sveikatos problemų sprendimu, didina sveikatos prieţiūros paslaugų kokybę ir skatina pasitikėjimą bei ugdo atsakomybę uţ savo pačių sveikatą. Viena iš slaugytojų pareigų – dalyvauti sveikatos mokyme, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, mokyti pacientus bei jų artimuosius ligų profilaktikos,
sveikos mitybos (Milušauskienė, Zagurskienė, 2003). Tyrimai, atlikti daugelyje Europos šalių ir JAV (Visser et al., 2001; Kickbush, 2004) rodo, kad bendrosios praktikos slaugytojos vaidmuo pacientų sveikatos mokyme yra labai reikšmingas. Visose Europos šalyse paţymima bendravimo įgūdţių būtinybė ir jų nauda bei didelis bendrosios praktikos slaugytojų vaidmuo. To negalima pasakyti apie Lietuvos slaugytojus. D. Zagurskienės ir I. Misevičienės (2008) atlikto tyrimo duomenys rodo, kad 90,4 proc. pacientų, kaip vieną iš pagrindinių informacijos šaltinių, nurodė gydytoją ir tik 17,1 proc. – slaugytoją.
Pacientų pasitenkinimą bendruomenės slaugytojos paslaugomis veikia įvairūs sveikatos apsaugos sistemos veiksniai: dėmesys pacientui, jo lūkesčių įgyvendinimas. Kuo daugiau paciento lūkesčių įgyvendinama, tuo didesnis pasitenkinimas bendruomenės slaugytojos veikla. Skirtingų paciento lūkesčių įgyvendinimas skirtingai įtakoja pasitenkinimą: svarbiausi lūkesčiai, susiję su paciento sveikatos sutrikimų išsiaiškinimu, bei emocinė parama, o ne tokie svarbūs – lūkesčiai, susiję su paciento noru gauti informaciją. Kadangi pacientai neturi pakankamai ţinių įvertinti profesinę bendruomenės slaugytojų kompetenciją, tai jie formuoja savo nuomonę apie gydymą kitais, daţniausiai subjektyviais metodais. Vienas iš jų – bendruomenės slaugytojo ir paciento bendravimas, geri tarpusavio santykiai, abipusis pasitikėjimas, konfliktų vengimas. Tai vienas iš veiksnių, lemiančių pacientų pasitenkinimą.
II. TYRIMO METODAI
Tyrimas buvo atliekamas 2011 metų vasario – kovo mėnesiais Kauno rajono šeimos sveikatos klinikoje. Buvo atliekama anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 131 šioje įstaigoje besilankančių pacientų. Imties dydis pasirinktas taip, jog atspindėtų šios gydymo įstaigos pacientų nuomonę. Pacientai buvo apklausiami sveikatos klinikoje, prieš arba po apsilankymo pas gydytoją. Dalyvavimas apklausoje buvo savanoriškas. Buvo laikomasi konfidencialumo ir anonimiškumo principų, kurie uţtikrina tiriamajam, jog nebus atskleista ta informacija apie tiriamąjį, kuri gali jam pakenti, ir taipogi tyrimo atsakymai nebus susieti su konkrečiu asmeniu.
Tiriamųjų tarpe buvo 17 vyrų ir 114 moterų. Tyrimo metu 49 (37,4%) pacientams buvo nustatyta neįgalumo grupė. Tiriamųjų pasiskirstymas (proc.) pagal amţiaus grupes ir lytį pateikiamas 1 paveiksle, pagal lytį ir išsilavinimą – 2 paveiksle.
5,3 0,8 0,0 0,0 6,1 26,0 32,1 6,9 11,5 11,5 0,0 5,0 10,0 15,0 20,0 25,0 30,0 35,0 18-30 31-40 41-50 51-60 61 ir daugiau R es po nd ent ų sk ai či us ( proc .) Vyrai Moterys
1 pav. Dalyvavusių anketinėje apklausoje pacientų pasiskirstymas (proc.) pagal lytį ir
3,8 6,1 1,5 1,5 12,2 6,1 17,6 51,1 0 10 20 30 40 50 60
Vidurinis Spec. vidurinis Aukštesnysis Aukštasis
R es po nd ent ų sk ai či us ( proc .) Vyrai Moterys
2 pav. Dalyvavusių anketinėje apklausoje pacientų pasiskirstymas (proc.) pagal lytį ir
išsilavinimą
Kaip tyrimo instrumentas buvo naudojamas specialiai sudarytas klausimynas. Šis klausimynas buvo sukurtas remiantis įvairiais literatūros šaltiniais bei teisiniais aktais. Klausimynas sudarytas iš 29 klausimų, kurie aprėpė šias tematines klausimų grupes:
1. socialiniai, demografiniai paciento duomenys, 2. dabartinė paciento būklė,
3. slaugos namuose poreikis ir jo patenkinimas,
4. bendruomenės slaugytojo teikiamos paslaugos ir jų vertinimas (ţr. Priedą nr. 1).
Statistiniai metodai. Tyrimo duomenų statistinei analizei buvo naudotas SPSS 17.0 for
Windows programinis paketas. Statistinių duomenų įvertinimui buvo naudojami aprašomosios
statistikos metodai, o taip pat buvo naudojamas x2 kriterijus ir Pirsono koreliacijos koeficientas,
III. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Pacientų nuomonė apie slaugos paslaugų namuose savalaikiškumą, apimtis ir
kokybę
Atliekant šį tyrimą, buvo norima nustatyti, pacientų nuomonę apie slaugos paslaugų namuose savalaikiškumą, apimtis ir kokybę. Šiam tikslui pasiekti visų pirma buvo norima nustatyti dabartinę pacientų sveikatos būklę. Jų buvo prašoma įvertinti sveikatos būklę pagal pateiktą skalę. Subjektyvus pacientų būklės vertinimo pasiskirstymas (proc.) pateiktas 3 paveiksle.
38,90%
55,00% 6,10%
Puikiai Gerai Patenkinamai
3 pav. Pacientų pasiskirstymas (proc.) pagal subjektyvų savo būklės vertinimą
Kaip matome paveiksle, didţiausia dalis pacientų (55%) savo būklę vertina gerai, šiek tiek daugiau nei trečdalis – patenkinamai (38,9%), ir tik keletas – puikiai (6,1%). Nebuvo nei vieno paciento, kuris savo būklę vertintų blogai. Tai rodo, jog pacientai yra teigiamai nusiteikę savo sveikatos būklės atţvilgiu.
Toliau buvo pacientų klausiama, ar jiems yra nustatyta neįgalumo grupė, ir jei taip, tai koks nurodytas darbingumo lygis. Iš visų apklaustų pacientų 45 (37,4%) nurodė, jog jiems yra nustatyta neįgalumo grupė. Šių asmenų darbingumo lygio pasiskirstymas (proc.) pateiktas 4 paveiksle.
0%
38,80%
61,20%
0-25% 30-55% 60-100%
4 pav. Turinčių neįgalumą pacientų pasiskirstymas (proc.) pagal darbingumo lygį
Kaip galima matyti paveiksle, patį maţiausią darbingumo lygį turinčių asmenų tarp tiriamųjų nebuvo. Didţiausia dalis tiriamųjų, turinčių neįgalumą, turėjo didţiausią darbingumo lygį (61,2%), daugiau nei trečdalis – vidutinį (38,8%).
Tiriamųjų buvo klausiama, ar jiems kyla sunkumų patiems nuvykti pas gydytoją. Iš visų tiriamųjų 31,3% atsakė, jog kartais jiems kyla sunkumų. Daţniausias nuvykimo į gydymo įstaigą sunkumų prieţastis pateikiame 5 paveiksle.
39,00% 6,10% 6,10% 22,00% 17,10% 22,00% 0,00% 5,00% 10,00% 15,00% 20,00% 25,00% 30,00% 35,00% 40,00% 45,00% Per silpna sveikata Nepasitikėjimas savimi Sunku lipti laiptais
Ilgos eilės pas gydytoją
Tolimas atstumas
Netinkamos darbo valandos
5 pav. Pacientų pasiskirstymas (proc.) pagal prieţastis, keliančias sunkumų nuvykti į
