KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS SLAUGOS FAKULTETAS
PROFILAKTINĖS MEDICINOS KATEDRA
Violeta Iliukevič
BENDRUOMENĖS SLAUGYTOJŲ VAIDMUO
TEIKIANT PALIATYVIOSIOS PRIEŢIŪROS PASLAUGAS
Magistro diplominis darbas (Klinikinė slauga)
Mokslinis vadovas prof.habil.dr.A.Tamošiūnas
TURINYS
ĮVADAS ... 5
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI ... 6
1.
LITERATŪROS APŢVALGA ... 71.1.
Paliatyvi pagalba pirminėje sveikatos prieţiūroje ... 71.1.1. Paliatyvios pagalbos samprata ...7
1.1.2. Pirminės sveikatos prieţiūros svarba teikiant paliatyvios pagalbos paslaugas ... 9
1. 2. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo paliatyvioje pagalboje ...10
1. 2.1. Slaugytojo vaidmuo: praeitis, dabartis, ateitis ...10
1.2.2. Benduomenės slaugytoja pirminės sveikatos prieţiūros komandoje ...12
1.2.3. Slaugytojo vaidmuo ir funkcijos paliatyvioje prieţiūroje ...13
1. 3. Nepagydoma liga sunkiai sergančiųjų palaikymo svarba ir pagalbos teikimas Lietuvoje ...15
1.3.1. Ligonio prieţiūros našta ir jos įtaka šeimos gyvenimui ...15
1.3.2. Nepagydoma liga sergančiųjų ir jų artimųjų palaikymo svarba ...16
1.3.3. Paliatyvios pagalbos paslaugų teikimas Lietuvoje ...18
2. TYRIMO METODIKA ...22
2.1. Tiriamųjų kontingentas ...22
2.2. Tyrimo eiga ...23
2.3. Tyrimo metodai ...25
2.3.1. Mokslinės literatūros paieška ir analizė ...25
2.3.2. Anketinė apklausa: struktūra ir turinys ...25
2.3.3. Statistinė duomenų analizė. ...26
3. TYRIMO REZULTATAI ...28
3.1. Respondentų socialinė demografinė charakteristika ...28
3.2. Bendruomenės slaugytojų dalyvavimo sunkiai sergančiųjų ir jo artimųjų prieţiūroje analizė ...31
3.3. Bendruomenės slaugytojo vaidmens teikiant paliatyviosios prieţiūros paslaugas analizė ...38
3.4. Paliatyviosios pagalbos teikimui įtakos turinčių veiksnių analizė ...43
4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ...46
IŠVADOS ...51
LITERATŪRA ...52
SANTRAUKA
Iliukevič V. Bendruomenės slaugytojų vaidmuo teikiant paliatyviosios priežiūros paslaugas, magistro baigiamasis darbas/ darbo vadovas: prof. A.Tamošiūnas, Kauno Medicinos Universitetas, Profilaktinės medicinos katedra. – Kaunas, 2008. – 56 p.
Darbo tikslas - išanalizuoti bendruomenės slaugytojų vaidmenį teikiant paliatyviosios prieţiūros
paslaugas.
Darbo uţdaviniai:
1. ištirti bendruomenės slaugytojų poţiūrį į jų dalyvavimą nepagydoma liga sunkiai sergančių ligonių prieţiūroje;
2. ištirti bendruomenės slaugytojų vaidmenį nepagydoma liga sunkiai sergančio ligonio prieţiūroje;
3. ištirti bendruomenės slaugytojų vaidmenį teikiant paramą šeimai nepagydoma liga sunkiai sergančio artimojo prieţiūros metu ir netekties atvejais;
4. išsiaiškinti prieţastis, turinčias įtaką paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimui Lietuvoje.
Tyrimo metodika: tyrimas atliktas vienkartinės anoniminės apklausos būdu Kauno miesto atsitiktinės
atrankos būdu parinktose 2 pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose 2008 m. kovo mėnesį. Tyrimo
objektas – bendruomenės slaugytojų vaidmuo teikiant paliatyviosios prieţiūros paslaugas
nepagydoma liga sunkiai sergantiesiems ir jų artimiesiems prieţiūros metu ir netekties atveju. Tyrime dalyvavo 64 bendruomenės slaugytojos. Naudota anoniminė anketa, sudaryta pagal literatūros analizę.
Tyrimo išvados: 1. Slaugytojų poţiūris į dalyvavimo nepagydoma liga sunkiai sergančių ligonių
prieţiūroje svarbumą priklauso nuo jų pasitenkinimo atliekamu vaidmeniu (p<0,05), tuo tarpu slaugytojų vaidmens lūkesčių atitikimas atliekamo darbo svarbai įtakos neturi (p>0,05). 2. Ištirus bendruomenės slaugytojų vaidmenį nepagydoma liga sunkiai sergančio ligonio prieţiūroje, nustatyta, kad bendruomenės slaugytoja daţniausiai paslaugas teikia komandoje kaip gydytoja padėjėja, taip pat atliekant mokytojo, konsultanto, sveikatos prieţiūros teikėjo vaidmenis, tuo tarpu vadovaujantis vaidmuo tarp slaugytojų maţai paplitęs. 3. Ištirus bendruomenės slaugytojų vaidmenį teikiat paramą sunkiai sergančio ligonio šeimai, nustatyta, kad parama šeimai reikalinga tiek nepagydoma liga sergančio artimojo prieţiūros metu, tiek netekties atveju (p>0,05), tačiau bendruomenės slaugytojų dalyvavimas teikiant paramą artimiesiems netekties atveju yra ribotas. 4. Bendruomenės slaugytojų paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimą neigiamai įtakoja nepakankamas valstybinių institucijų dėmesys paliatyvios pagalbos paslaugų namuose teikiančių tarnybų organizavimui (p<0,016), nepakankamas darbo uţmokestis (p<0,025), bendruomenės slaugytojų padėjėjų nebuvimas, psichologiškai sekinantis darbas.
SUMMARY
Iliukevič V. The community nurses role in rendering palliative care assistance, masters thesis/ supervisor: professor A. Tamošiūnas; Kaunas University of Medicine; Faculty of nursing, Department of preventive medicine.- Kaunas, 2008. – 56 p.
Aim of study: to traverse community nurses role in lending palliative care assistance. Objectives:
1. To explore attitude of community nurses to rendering palliative care assistance. 2. To explore community nurses role in terminal ill patients care
3. To explore community nurses role in rendering family support during terminal ill patients care and bereavement
4. To find out a factors that have hold on rendering palliative care assistance by community nurses.
Methods: the research was performed in the way of onetime anonymous questionnaire at Kaunas
primary health institutions, in the march, 2006. The object of research – the community nurses role in rendering palliative care assistance to terminal ill patients and their family providing care and in bereavement. There were 64 community nurses. An anonymous questionnaire was used, which was developed according to literature analysis.
Conclusions:
1. The community nurses attitude to importance of participation in terminal ill patient‟s care is under
influence of satisfaction with job (p<0,05) and is not under influence of nurses expectation of role (p>0,05).
2. After exploring community nurses role in terminal ill patient care, it was set, that nurses render palliative care assistance in a team in large part as family doctors assistant, also as health educator, consultant, render of health care assistance, while leading role is not prevalent.
3. After exploring community nurses role in lending support to terminal ill patient‟s family, it was set,
that family support is necessary thing both during terminal ill patients care and in bereavement (p>0,05), but nurses participation in lending support to family is limited.
4. The rendering palliative care assistance by community nurses is under negative influence of
inadequate attention of organs of department to organization of palliative care service at patients home (p<0,016), inadequate wage (p<0,025), absence of community nurses assistant, psychological backbreaking job.
PADĖKA
Nuoširdţiai dėkoju savo baigiamojo darbo vadovui prof. A. Tamošiūnui uţ pagalbą rašant bakalaurinį darbą bei naudingus patarimus.
Dėkoju dr. J. Gulbinienei uţ bendradarbiavimą recenzuojant darbą.
Uţ bendradarbiavimą ir pagalbą atliekant tyrimą norėčiau padėkoti Kauno Šilainių poliklinikos, Kauno Kalniečių poliklinikos, KMUK Šeimos medicinos klinikos administracijai bei bendruomenės slaugytojoms, sutikusioms dalyvauti tyrime, uţ sugaištą laiką pildant anketas.
Dėkoju savo šeimai, draugams ir pačiai sau uţ supratimą, kantrybę ir moralinį palaikymą darbo rašymo metu.
Su pagarba, Violeta Iliukevič
ĮVADAS
Lietuvoje sergamumas lėtinėmis progresuojančiomis, nepagydomomis ligomis didėja. Remiantis Lietuvos sveikatos informacijos centro prie SAM pateiktais duomenimis, vien tik sergamumas piktybiniais navikais Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo per 15 metų padidėjo vos ne dvigubai: 1990 metais – 259,8 atvejų 100 000 gyventojų, o 2004 m. – 464,11.
Tačiau vertinant šiuos duomenis reikėtų nepamiršti tai, kad, nors liga diagnozuojama vienam ţmogui, ligos sukeltos pasekmės paliečia visą jo aplinką – draugus, bendradarbius, o ypač šeimą. Ir jei liga, nekviesta viešnia, uţsibūna arba pasilieka, kartu su sergančiuoju ligos paūmėjimus ir atoslūgius greičiausiai patiria ir jo artimiausia aplinka – šeima. Šiais laikais sveikatos specialistai šneka apie „sergančią šeimą“. Medicinoje vis labiau įsigali visuminis holistinis poţiūris: gydyti reikia ne atskirą organą, o visą ligos paveiktą ţmogų, nepamirštant ir jo artimiausios aplinkos, t.y. šeimos, kitaip vietoj vieno ligonio bus keleta.
Pokyčiai sveikatos prieţiūroje skatina medikus plėsti paslaugas, formuoti visiškai naują poţiūrį į nepagydoma progresuojančia liga sergantį ţmogų, suteikti jam ir jo šeimai visapusišką kokybišką prieţiūrą iki pat sergančiojo išėjimo iš šio pasaulio, rūpintis jo šeima ir gedėjimo laikotarpiu.
Lietuvoje nepagydoma progresuojančia liga sergantiesiems ir jų artimiesiems pagalba teikiama onkologinėse, palaikomojo gydymo ir slaugos bei kitose ligoninėse, ambulatorinėje praktikoje – bendrosios praktikos gydytojų (šeimos) ir bendruomenės (šeimos) slaugytojų. Pastarieji rūpinasi visa šeima ir kiekvienu jos nariu individualiai nuo pat gimimo iki mirties. Išmanačios apie paliatyvųjį gydymą ir įgyję profesinį šios srities pasirengimą, bendruomenės slaugytojos turi unikalią galimybę teikti paliatyviosios prieţiūros paslaugas nepagydoma progresuojančia liga sergantiesiems jų pačių namuose, siekiant pagerinti jų gyvenimo kokybę bei uţtikrinti pilnavertį gyvenimą.
Šio darbo aktualumas. Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama nepagydoma
progresuojančia liga sergančiojo gyvenimo kokybei, poreikiams vertinti. Taip pat daugėja tyrimų, skirtų bendruomenės slaugytojų darbo sąlygoms, pasitenkinimui darbu, patiriamam stresui darbo metu vertinti. Tuo tarpu pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose dirbančių bendruomenės slaugytojų vaidmuo teikiant paliatyviosios prieţiūros paslaugas nepagydoma progresuojančia liga sergantiems ir jų artimiesiems yra maţai nagrinėtas.
Magistrinio darbo temos pasirinkimą lėmė tai, kad bendruomenės sveikatos prieţiūros specialistų teikiama pagalba nepagydoma liga sergantiesiems yra labai svarbi ir reikalinga. Tačiau bakalauro baigiamojo darbo metu įvertinus nepagydoma liga sunkiai sergančių ligonių artimųjų slaugos poreikius, nustatyta, kad reikalinga pagalba ligonio prieţiūros metu jie daţniausiai gauna šeimoje. Šiuo darbu siekiama išsiaiškinti kokį vaidmenį atlieka bendruomenės slaugytojos nepagydoma liga sunkiai sergančių ligonių prieţiūroje.
DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas - Išanalizuoti bendruomenės slaugytojų vaidmenį teikiant paliatyviosios
prieţiūros paslaugas.
Darbo uţdaviniai:
1. ištirti bendruomenės slaugytojų poţiūrį į jų dalyvavimą nepagydoma liga sunkiai sergančių ligonių prieţiūroje;
2. ištirti bendruomenės slaugytojų vaidmenį nepagydoma liga sunkiai sergančio ligonio prieţiūroje;
3. ištirti bendruomenės slaugytojų vaidmenį teikiant paramą šeimai nepagydoma liga sunkiai sergančio artimojo prieţiūros metu ir netekties atvejais;
4. išsiaiškinti prieţastis, turinčias įtaką paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimui Lietuvoje.
Darbo hipotezė: bendruomenės slaugytojų dalyvavimas nepagydoma liga sunkiai sergančiųjų
ir jų artimųjų prieţiūroje yra nepakankamas, o slaugytojų vaidmens teikiant paliatyviosios prieţiūros paslaugas vystymasis priklauso tiek nuo įstaigos, kurioje jos dirba, tiek nuo valstybinių institucijų politikos šiuo klausimu.
1. LITERATŪROS APŢVALGA
1.1. Paliatyvi pagalba pirminėje sveikatos prieţiūroje
1.1.1. Paliatyviosios pagalbos samprataMedicinos mokslo ir praktikos progresas lėmė tai, kad dabar išgydomos dauguma anksčiau buvusių neišgydomų ligų, sumaţėjo infekcinių ligų grėsmingumas. Dėl to pailgėjo ţmonių amţius, visuomenė ėmė senėti, pagausėjo lėtinėmis ligomis sergančiųjų, neįgaliųjų skaičius. Anksčiau medicinos pagrindinis uţdavinys buvo kovoti su sunkiomis, grėsmę paciento gyvybei keliančiomis ligomis ir jų komplikacijomis, o šiame laikmetyje išaugo poreikis palengvinti lėtine liga (neretai keliomis vienu metu) sergančio paciento sveikatos būklę, pagerinti jo gyvenimo kokybę bei uţkirsti kelią šių ligų atsiradimui ar progresavimui.[43]
Iki praėjusio šimtmečio vidurio medicinos mokslas dar nepajėgė veiksmingai malšinti skausmą ir kontroliuoti simptomus, nors ţmonija nuo senų senovės stengėsi pasiūlyti sergantiesiems ir mirštantiesiems tinkamą pagalbą ir palaikymą.[37]
Pastaraisiais 2 – 3 dešimtmečiais pagalba gyvenimo pabaigoje pradėjo susilaukti tinkamo dėmesio. Bėgant laikui, visose kontinentuose specifiniai paliatyviųjų ligoninių, pacientų ir jų šeimų poreikiai traukia vis didesnį dėmesį, vis daugiau vietos jiems skiriama sveikatos prieţiūros programose, kurios stengiasi padėti individams, šeimoms, bendruomenėms pasiekti ir išlaikyti optimalią gyvenimo kokybę.[43]
Paliatyviąją pagalbą nereikėtų suvokti tik kaip tam tikros institucijos pagalbą. Ji gali būti apibūdinama kaip pagalbos filosofiją, kurią praktiškai galima būtų pritaikyti visoms sveikatos prieţiūros sritims.[57] Terminas paliatyvus yra kilęs iš lotyniško ţodţio pallium. Išvertus šis ţodis reiškia „kaukė“ arba „apsiaustas“. Ši etimologija rodo, jog paliatyvioji pagalba iš esmės yra nepagydomos ligos padarinių slėpimas ar apsiautimas apsiaustu tų, kurie yra palikti nuošalyje, nes gydomoji medicina jiems padėti negali.[43] Oksfordo anglų kalbos ţodynas šį terminą apibrėţė taip: padėti, išvaduoti, netaikant gydymo – tai yra aktyvios prieţiūros teikimas asmeniui, kuriam įprasta medicinos pagalba jau nepajėgia padėti.[16]
Egzistuoja įvairių paliatyviosios pagalbos apibrėţimų. Jie evoliucionavo daug kartų ir priklausė nuo paliatyvios pagalbos plėtros įvairiose šalyse. Visų jų esmė yra kaip 1990 metais PSO (pasaulinės sveikatos organizacijos) priimto paliatyviosios pagalbos apibrėţimo: „Paliatyvi pagalba – aktyvi, visapusiška pacientų, sergančių nepagydomomis, progresuojančiomis ligomis, priežiūra.“ [43]
Lietuvos respublikos įstatyme paliatyvioji pagalba nurodoma kaip ligonio, sergančio pavojinga gyvybei, nepagydoma progresuojančia liga, ir jo artimųjų gyvenimo kokybės gerinimo priemonės, uţkertančios kelią kančioms ar jas lengvinančios, padedančios spręsti kitas fizines, psichosocialines ir
dvasines problemas.[10] ES Ministrų Tarybos komiteto paliatyviosios pagalbos organizavimo rekomendacijoje (2003) Europos Sąjungos šalims dalyvėms paliatyvi pagalba apibūdinama kaip medicinos sritis, kuri nesistengia atsiţvelgti į organus, amţių, ligos ar patologijos tipą, bet bando įvertinti galimą prognozę ir tenkinti specifinius individualaus paciento ir jo šeimos poreikius; kuri remiantis holistiniu poţiūriu į ţmogų medikus skatina suvokti ne tik biologinius jo poreikius (kurie yra ypač aktualūs gyvenimo saulėlydyje), bet ir kitas svarbias ligonio problemas - skausmo bei kitų simptomų kontrolei, psichologinių, socialinių bei dvasinių problemos – vis labiau yra atsiţvelgiama į fizinio, emocinio, socialinio ir dvasinio kentėjimo modelį, kentėjimo, kuris gali ir turi būti maţinimas. [15, 37, 43]
Tradiciškai buvo laikoma, kad paliatyvi pagalba tinkama tik tuo atveju, kai mirtis neišvengiama. Dabar manoma, jog paliatyvi pagalba gali labai padėti ir ankstyvų progresuojančios
ligos stadijų metu.[16, 57]
Kentėjimo profilaktikos svarbumas pabrėţtas ir naujasniame 2002 metais PSO paliatyviosios pagalbos apibrėţime: „Paliatyvioji pagalba – būdas, kuriuo gerinama pacientų ir jų šeimų, susiduriančių su problemomis, susijusiomis su pavojų gyvybei keliančiomis ligomis, gyvenimo kokybė, stengiantis išvengti ir palengvinti kentėjimą tokiomis priemonėmis kaip ankstyvi diagnostika ir tikslus įvertinimas bei skausmo ir kitų problemų – fizinių, psichosocialinių bei dvasinių – gydymas.“[37]
Pagrindinis paliatyviosios pagalbos tikslas yra pasiekti kuo geresnę pacientų ir jų šeimų gyvenimo kokybę. Remiantis PSO (1990) paliatyviosios pagalbos veikla:
Palaiko gyvybę, bet tuo pačiu metu mirtį laiko natūraliu procesu; Neskubina ir neatitolina mirties;
Malšina skausmą ir lengvina kitus varginančius simptomus; Teikia psichologinę ir dvasinę pagalbą;
Sukuria pagalbos sistemą, kuri padeda ligoniams gyventi ankstesnį pilnavertį gyvenimą iki mirties;
Sukuria sistemą, kuri palaiko šeimas, padeda susitvarkyti su kilusiomis problemomis artimojo ligos ir gedulo metu.
Pastaruoju metu medicinoje vis labiau įsigali visuminis (holistinis) poţiūris: gydyti reikia ne atskirą organą, o ţmogų, nepamirštant ir jo artimiausios aplinkos, t.y.šeimos. Į ţmogų ţiūrima kaip į sudėtingą sistemą, kurioje visi organai bei organizmo sistemos tarpusavyje glaudţiai susijusios. Pagalba turi apimti visą asmenį – kūną, protą, dvasią – širdį ir sielą. Ji yra labiau orentuota į ţmogų, apimanti individo egzistencijos fizinius, emocinius, socialinius, dvasinius, religinius (jei išpaţįsta tikėjimą) aspektus.[14, 30]
1.1.2 Pirminės sveikatos prieţiūros svarba teikiant paliatyvios pagalbos paslaugas
Paliatyvioji pagalba nėra skirta specifinei ligai, ji apima laikotarpį nuo mirtinos progresuojančios ligos diagnozavimo iki mirties; ji gali būti teikiama nuo kelerių metų iki kelių savaičių ar (rečiau) dienų.[37] Pakitus visuomenės poreikiui turėjo keistis ir sveikatos paslaugų kryptis: šalia diagnostikos ir gydymo paslaugų turėjo rastis institucija, kurioje dirbantys medikai teiktų tęstinę, visaapimančią, orientuotą į paciento poreikius sveikatos prieţiūrą, sugebėtų ne tik diagnozuoti ir gydyti ligas, bet labiau mokėtų priţiūrėti nepagydoma (lėtine) liga sergančiųjų sveikatą, atpaţinti ir pašalinti sveikatą ţalojančius rizikos veiksnius, organizuoti ir reguliuoti pacientui reikalingas sveikatos paslaugas visoje sveikatos prieţiūros sistemoje.[43]
Šiuos uţdavinius įvykdyti galėtų tik tokia sveikatos prieţiūros institucija, kurios paslaugos yra nebrangios, prieinamos visiems visuomenės nariams ir yra orientuotos į asmens ir bendruomenės sveikatos poreikius – pirminė sveikatos prieţiūra.[43, 47]
Pirminės sveikatos prieţiūros samprata buvo suformuluota 1978 metais pirmojoje sveikatos prieţiūros konferencijoje Alma – Atoje. Remiantis tais metais priimta Alma – Atos deklaracija, pirminė sveikatos prieţiūra – tai pirminis šeimų, individų ir bendruomenės kontakto su nacionaline sveikatos sistema lygis, prinešantis sveikatos prieţiūrą kiek galima arčiausiai ten, kur ţmonės gyvena ir dirba, sudarant pirminį ištisinio sveikatos prieţiūros proceso elementą.[7]
Pasaulinė Sveikatos Organizacija pirminę sveikatos prieţiūrą (PSP) apibūdino kaip esminę sveikatos prieţiūrą, kuri yra vykdoma pagal kiekvienos šalies finansines galimybes, taikant tokius metodus, kurie yra moksliškai pagrįsti, praktiškai realizuojami ir visuomeni priimtini.[43]
Nėra vienodo, universalaus pirminės sveikatos prieţiūros apibrėţimo. PSP yra filosofija ir poţiūris į prieţiūrą, kurią apibūdina tęstinumas, suderinamumas, visapusiškumas.
Kuriant PSP modelį Lietuvoje buvo pasiūlytas panašus į PSO pateiktą pirminės sveikatos prieţiūros apibrėţimas ir apibrėţtos šios PSP veiklos sritys:
skubios ir neatidėliotinos pagalbos teikimas nelaimingų atsitikimų ar ligos atveju (skubi pagalba);
pagrindinės diagnostikos ir gydymo priemonės individams bei šeimoms, prireikus siųsti juos specializuotai pagalbai arba į ligonines (pirminė medicininė prieţiūra);
prevenciniai patikrinimai; sveikatos mokymas;
pagrindinės visuomenės sveikatos paslaugos (sanitarija, infekcinių ligų prevencija ir kontrolė);
motinos ir vaiko sveikatos prieţiūra; imunizavimas;
sergančiųjų lėtinėmis ligomis, neįgalių ir senų žmonių priežiūra.[43]
Pirminės sveikatos prieţiūros svarba ir jos plėtros prioritetai pabrėţiami Lietuvos nacionalinėje sveikatos koncepcijoje, Lietuvos sveikatos programoje, Sveikatos prieţiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijoje, Lietuvos respublikos Vyriausybės 2004 – 2008 m. programos įgyvendinimo priemonėse, daugelio sveikatos politikų bei mokslo atstovų. Tai yra neabejotinai svarbu, nes pirminė sveikatos prieţiūra turi būti prieinama kiekvienam šalies gyventojui.[26]
Pirminės sveikatos prieţiūros principai: universalumas; pasiekiamumas; visuotinumas; integralumas ir vadyba; tęstinumas; komandinė veikla;
holistinis ir kartu individualus poţiūris; orientacija į šeimą ir į bendruomenę, konfidencialumas ir pasitikėjimas.[42]
Holistinis ir kartu idividualus poţiūris į ligonį bei jo šeimą pirminėje sveikatos prieţiūroje atitinka vieną pagrindinių paliatyviosios pagalbos principų - holistinį sveikatos prieţiūros poţiūrį, apimantį medicinos, slaugos, psichologines, socialines, kultūrines ir dvasines paslaugas.[16]
Nepagydoma liga sergantys pacientai ir jų šeimos nariai daţnai susiduria su įvairiomis sudėtingomis problemomis: psichosocialinėmis, fizinėmis, dvasinėmis. Todėl visą jų prieţiūrą – ir bendrąją, ir specializuotąją – paprastai turėtų teikti sutelktų specialistų komandos. Tai nėra būdinga vien tik paliatyviajai pagalbai: visoms prieţiūros formoms ir ūmiais, ir lėtiniais atvejais reikia sutelktų specialistų komandos darbo.[37]
1.2. Bendruomenės slaugytojo vaidmuo paliatyvioje pagalboje
1.2.1. Slaugytojo vaidmuo: praeitis, dabartis, ateitis
Šiandienos slaugytojos labai skiriasi nuo prieš 20-30 metų studijas baigusių medicinos seserų. Tai savarankiškos specialistės, kurių darbas vienodai svarbus tiek padedant pacientams pasveikti, tiek mokant sveikos gyvensenos bei ligų prevencijos. Tai ne tik slaugos paslaugų teikėjos, bet plataus
profilio specialistės, turinčios klinikinės slaugos, psichologijos, vadybos, socialinių bei pedagogikos ţinių.[2]
Besikeičiantis slaugos specialisto vaidmuo, be abejo, turės dramatiškos įtakos sveikatos prieţiūros sistemai, nes stiprėjant tendencijai suvienodinti sveikatos prieţiūros paslaugų sampratą su kitų pramonėje teikiamų paslaugų samprata bus kitaip apibrėţiamos ir slaugos specialistų atliekamos funkcijos. Anksčiau (1960 m. – 1980 m.) slaugos specialistų veikla apsiribojo vien tik slaugos praktika, kuomet jų darbo funkcijos pagrinde apėmė gydytojų paskyrimų vykdymą. Dabartyje slaugos specialistai traktuojami kaip didėjanti įtakos grupė, palaipsniui pereinant prie aktyvaus dalyvavimo valdant organizacijas ir kuriant politiką ateityje, iš jų reikalaujant vis intensyviau dalyvauti organizacinėje veikloje. (2010 m. - …).[14]
Ateities sveikatos prieţiūros valdymas išpliečia atskirų klinikinių atvejų valdymo funkcijas ir poţiūrius visiems gyventojams, reikalauja taikyti komandinio darbo principus. Tokios komandos turės būti sudarytos iš slaugos specialistų, gydytojų asistentų, pagalbinio personalo, dietologų, psichoterapeutų, socialinių darbuotojų ir kitų alternatyvios prieţiūros paslaugų teikėjų arba pagal ligą, arba pagal poreikį.[14] Profesionalus bendruomenės slaugytojas pirminės sveikatos prieţiūros komandoje yra kaip jungiamoji grandis tarp gydytojo, socialinio darbuotojo, valdţios atstovo ir kitų specialistų, dirbančių tam tikroje bendruomenėje.[41]
Slaugytojo vaidmens svarbą ateityje nulemia ir tai, kad nors ligoninių maţėja ir didėja alternatyvių paslaugų teikėjų konkurencija (dėl to maţėja slaugos specialistų paklausa būtinąją ir skubią pagalbą teikiančiose įstaigose), stiprėja slaugytojų vaidmuo įvairiose ambulatorinės ir ilgalaikės sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančiose įstaigose.[14]
Bendruomenės slauga yra svarbi pirminės sveikatos prieţiūros grandis, kadangi pirminėje sveikatos prieţiūroje labai svarbu yra uţtikrinti sveikatos prieţiūros tęstinumą, veiksmingumą, prieinamumą, teisumą ir sveikatos išsaugojimą, o bendruomenės slaugos tikslas – uţtikrinti šeimos, bendruomenės narių optimalią sveikatą.[7] Svarbiausi Lietuvos sveikatos apsaugos strategijos uţdaviniai – stiprinti ir saugoti ţmogaus sveikatą nuo gimimo iki mirties, todėl naujasis vaidmuo teikiant ambulatorinės sveikatos prieţiūros paslaugas reikalauja iš slaugytojų savarankiškos, kvalifikuotos veiklos ir atsakomybės uţ savo sprendimus bei jų įgyvendinimą. Reikia pripaţinti, kad sergamumas lėtinėmis ligomis ir piktybiniais navikais Lietuvoje didėja, didėja ir mirtingumas. Šie pokyčiai reikalauja iš sveikatos apsaugos politikų plėsti paslaugas, formuoti visiškai naują poţiūrį į mirštantį ligonį, suteikiant jam ir jo šeimai visapusišką ir kokybišką sveikatos prieţiūrą iki pat mirties, o šeimą rūpintis ir gedėjimo periode.[35]
Bendruomenės slauga Europoje vaidina svarbiausią vaidmenį slaugant pagyvenusius lėtinėmis progresuojančiomis ligomis sergančiuosius, skatinant sveiką gyvenseną, sveikatos palaikymą,
dalyvavimą gydymo procese, reabilitacijoje bei teikiant slaugą itin sunkiems pacientams, atliekant tyrimus, formuojant mokymo ir sveikatos politiką.[7]
1.2.2. Benduomenės slaugytoja pirminės sveikatos prieţiūros komandoje
Paliatyvios slaugos misija – daugiadisciplininės komandos parama suaugusiems ir vaikams terminalinėse nepagydomų ligų stadijose, suteikianti jeims kiek įmanoma visavertį gyvenimą. Personalas deda daugybę pastangų, siekdamas uţpildyti šią misiją – nepagydomos ligos akivaizdoje patenkinti pacientų ir jų artimųjų fizinius, socialinius, dvasinius bei psichologinius poreikius.[13]
Pats komandinis darbas yra labai svarbus veiksmingai paliatyviai prieţiūrai pirminėje sveikatos prieţiūroje. Tačiau kyla klausimas, kurie ţmonės yra svarbiausi komandoje? Sveikatos prieţiūros vykdymas šiuo metu visuomenėje neretai remiasi paternalizmu („profesionalas ţino, kas yra geriausia“), o ne bendradarbiavimu, saugant ligonio autonomiškumą. Paliatyvioji pagalba stengiasi pakeisti šią nuostatą.[36] Pasak PSO apibrėţimą, sveikatos prieţiūros komanda – tai hierarchinės struktūros neturinti ţmonių sąjunga, kurios nariai turi skirtingą profesinį išsilavinimą, bet siekia bendro tikslo, apimančio visapusį sveikatos prieţiūros teikimą pacientams ir šeimoms.[15] Atskiro lyderio nėra, o lyderiavimo atsakomybę pasiskirsto komandos nariai tarpusavy.[28]
Komandą pirminėje sveikatos prieţiūroje taip pat galima apibūdinti kaip pasiţyminčių pozytivia sinergija dirbančių skirtingų profesijų atstovų grupę, kurių kiekvienas narys turi specifinę uţduotį, yra tarpusavyje susiję ir daro vienas kitam įtaką, papildydami veiklą skirtingais įgūdţiais sienkiant vieno tikslo.[15, 27]
Pirminės sveikatos prieţiūros komandos pagrindą sudaro bendrosios praktikos (šeimos) gydytojai ir bendruomenės slaugytojai. Paliatyviosios pagalbos komandiniam darbui taip pat būdingos kelios specifinės ypatybės: į komandą yra įtraukiami neprofesionalai – ligonis ir jo šeimos nariai, kadangi prieţiūra reikalinga ir tiems, kurie ją patys teikia, ir čia yra labai svarbūs emociniai bei dvasiniai klausimai (1 pav.)[37]
1 pav. Pirminės sveikatos prieţiūro komanda nepagydoma liga sergančio ligonio.[58]
Neprofesionalių savanorių parama Bendruomenė Soc.darbuotojai Kiti sveikatos prieţiūros
specialistai Paciento draugai
Kitų ţinybų darbuotojai
Pacientas Šeimos gydytojas Ligonio artimieji Bendruomenės slaugytoja
Pagal C.Margrison ir D.McCann, komandos narių funkcjos yra glaudţiai susijusios su atliekamais vaidmenimis.[27] Nepaisant to, kiekvienas komandos narys dalyvaujant nepagydoma progresuojančia liga sunkiai sergančiojo prieţiūroje atlieka svarbų vaidmenį, kadangi yra atsakingas uţ jam paskirtus ţmonių ir fizinius išteklius, teikiamą paramą, bendradarbiavimą ir abipusį pasitikėjimą, atvirą, sąţinigą ir nuovokų bendravimą.[28]
Komandos valdymas ir uţdavinių suvokimas yra pati svarbiausia jos veiklos dalis. Profesionalaus komandos darbo samprata apima 5 kriterijus: 1) specialistų sutelktis; 2) kolektyvinė atsakomybė; 3) narystė; 4) paciento prieţiūros organizavimas; 5) valdymo struktūra.[36]
Ajemain (1993) nuomone, komandos darbo svarbiausias tikslas yra suteikti kuo geresnę ligoniui ir jo artimiesiems gyvenimo kokybę ligos metu. Veiksmingas komandos darbas priklauso nuo gero bendravimo, tinkamo vadovavimo ir darbo koordinavimo, tarpusavio pagalbos, tačiau komandinio darbo gerą valdymą lemia ne tik kiekvieno individo svarba komandoje, bendras sprendimų svarstymas, veiksmingas bendravimas, bendri tikslai, bet ir tokie veiksniai kaip asmenų lūkesčiai, darbo dvilypumas, konfliktai ir per didelė apkrova.[28, 36]
1.2.3. Slaugytojo vaidmuo ir funkcijos paliatyvioje prieţiūroje
Klinikinė medicinos praktika didţiausią dėmesį skiria pavienio individo sveikatai ir jos išsaugojimui. Tačiau kalbant apie bendruomenės sveikatą didţiausias dėmesys yra skiriamas pavienių šeimų, populiacijų ir visos bendruomenės narių (kartu), o ne pavienio individo, sveikatai. Bendruomenė šiuo atveju yra objektas, kuriam yra skiriama sveikatos prieţiūra, o pati sveikata tampa tam tikru produktu.[41] Bendruomenės slaugytojos vaidmuo tampa labai reikšmingas, kadangi slaugos mokslo objektas - ţmogaus sveikata - yra vertinama kaip didţiausia asmeninė vertybė.[14, 22] PSO europos regiono direktorius I.E.Asvall 1998 m. pristatydamas „Sveikata – 21” dokumentą didelį dėmesį skyrė bendruomenės (šeimos) slaugai: „Skleiskite idėjas, keiskitės jomis, stiprinkite, remkite naujas mokymo programas, koncentruokitės ties šeimomis, nes tai vieta, kur vyksta pagrindiniai procesai, kur Jūs galite įtakoti, gerinti gyvenimo kokybę, imkitės sveikatos sistemos reformose“.
Naujas elementas bendruomenės slaugytojo koncepcijoje – unikalus įvairių komponentų derinys ir ypatingas akcentas šeimai vadovaujantis holistiniu poţiūriu, šeimos ţidiniui, kame visi šeimos nariai sprendţia savo problemas, susijusias su sveikata.[7] Šeimos slaugytojo uţdavinys – pripaţinti jų gebėjimus ir patirtį, skatinti juos bendradarbiauti.
Priklausomai nuo teikiamų paliatyviosios prieţiūros paslaugų poreikio pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga sergantiesiems ir jų artimiesiems, bendruomenės slaugytojos atlieka daug vaidmenų.[46, 49] Vartojant ţodį „vaidmuo“ savaime peršasi palyginimas su scena, teatru. Tam
tikra prasme tai tinka ir slaugytojo profesijai, kuomet slaugytojas yra „atlikėjas“, o „scena“ nepagydoma liga sunkiai sergančio ligonio ir jo artimųjų prieţiūra. Egzistuoja įvairių vaidmens apibrėţimų, kurių esmė yra tokia pati: vaidmuo – dalyvavimo reikšmė, svarba, poveikis kokioje nors veikloje; bendravimas, atsiţvelgiant į slaugytojo įsipareigojimus; sveikatos apsaugos institucijų ir jų darbuotojų, šeimos narių, visuomenės formuojamas paţiūras apie tinkamą arba netinkamą slaugą, šių paţiūrų raišką elgesiu ir vertybėmis.[4, 23, 38]
Darbuotojo vaidmuo gali būti nagrinėjamas įvairiais poţiūriais, tačiau, remiantis vaidmenų tyrimų rezultatais, galima daryti šias išvadas:
1. kiekvienas darbuotojas atlieka daug vaidmenų – vienus darbe, o kitus uţ darbo ribų; 2. kiekvienas vaidmuo yra išmoktas, stebint aplinką ir mėgdţiojant arba sulaukiant tam
tikrų savojo elgesio pasekmių.
3. ţmonės geba greitai keisti vaidmenis, jei to reikalauja situacija; 4. ţmonės daţnai ir sėkmingai išgyvena vaidmenų konfliktą.[27]
Viena sudėtingiausių uţduočių, su kuria savo praktikoje susiduria slaugytoja, yra slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus bei paremti jų artimuosius.. [52] Dirbdami su šeimomis slaugytojai atlieka daug vaidmenų, priklausančių nuo šeimos ir slaugos paslaugų poreikių namuose ir sveikatos prieţiūros įstaigose, o taip pat ir pačių slaugytojų pasirengimo ir patirtiesAkimirkos, slaugant tokius ligonius, visada pasieks slaugančio jausmus. Tuo pat metu buvimas su mirštančiaisiais gali praturtinti. Slaugytojai visada bus šalia ţmonių ir jų likimų, sukeliančių sunkių minčių ir jausmų.[41]
Remiantis literatūrą, galima išskirti šiuos pagrindinius slaugytojo vaidmenis teikiant paliatyviosios prieţiūros paslaugas: [7, 40, 49, 51, 60]
1. Sveikatos priežiūra (slauga) 2. Sveikatos mokymas 3. Patarėjas 4. Tyrėjas 5. Vadybininkas 6. Koordinatorius 7. Konsultantas 8. Lyderis 9. Advokatas (Gynėjas) 10. Gydytojo padėjėjas
Profesionalūs slaugytojai atlieka daugelį šių vaidmenų, siekdami identifikuoti sveikatos rizikos faktorius, sveikatos problemas ir poreikius bei esamus pokyčius sveikatos politikoje. Jie taip pat gali veikti kaip filtras tarp šeimų ir šeimos gydytojų tuomet, kai nustatyti šeimos sveikatos poreikiai priklauso bendruomenės slaugytojų veiklos sferai.[7] Išanalizavus medicinos darbuotojų įtaką mirties procesui, C.Williams (1982) pateikė slaugytojų darbo schemą mirštančių ligonių prieţiūroje:
2. pav. Medicinos personalo reikšmė mirimo proceso metu.[36]
Mirštantiems ligoniams yra būdingas perėjimas nuo sergantiems reikšmingo priklausomumo pojūčio prie mirštančiam ligoniui būdingesnės nepriklausomos ir gana autonominės elgsenos. Toks ligonio elgesio kitimas reikalauja ir gydytojų bei slaugytojų poţiūrio pokyčio. Gydytojas paprastai telkia dėmesį į gydymą ir sveikatos grąţinimą, tuo tarpu slaugytojo darbas siejamas su globa ir prieţiūra, todėl jo reikšmė yra svarbesnė, kai ligonis ima merdėti (1 pav.).
B.Davies, K.O„Berle (1990) nustatė, kad pagrindinė slaugytojo reikšmė yra palaikomasis gydymas su tam tikromis pagalbinėmis funkcijomis.
M.Dobrazt (1990), ištyrus paliatyvios pagalbos namų slaugytojų darbą, nurodė 4 slaugytojų funkcijų kategorijas:
1. intensyvi slauga, fizinių, psichologinių, socialinių ir dvasinių mirštančio asmens ir jo šeimos problemų sprendimas;
2. bendradarbiavimas, koordinavimas ir komandos pastangos, stengiantis išplėsti ir pagerinti paliatyviosios pagalbos ligoninių teikiamos pagalbos galimybes;
3. nuolatinis mokymasis, įsigijimas naujų konsultavimo, vadovavimo, pagalbos ir bendravimo įgūdţių ir informacijos, reikalingų slaugytojui, dirbančiam paliatyviosios pagalbos namuose;
4. nuolatinis aukojimasis darbui, išlaikant pusiausvyrą tarp asmeninių poreikių tenkinimo bei mirties ir mirimo proceso, nuolatinio kompleksinių sprendimų vykdymo keliamos įtampos.
GYDYTOJO REIKŠMĖ
SLAUGYTOJO REIKŠMĖ
Remiantis šiais duomenimis, buvo sukurtas paliatyviojo slaugytojo darbo modelis, kuris sudarytas iš 6 tarpusavyje persipynusių veiklos rūšių: vertinimo, tarpusavio ryšio kūrimo, galios suteikimo, pagalbos, prasmės radimo ir visumos išsaugojimo.
Toks daugiabriaunis slaugytojo vaidmuo paliudija jo svarų indėlį teikiant paliatyviosios pagalbos paslaugas nepagydoma liga sergantiesiems ir jų artimiesiems.
1.3. Nepagydoma liga sunkiai sergančiųjų palaikymo svarba ir pagalbos teikimas
Lietuvoje
1.3.1. Ligonio prieţiūros našta ir jos įtaka šeimos gyvenimui
Daugelis šeimų patiria sunkumų, kai ligonis reikalauja nuolatinės slaugos: jos jaučiasi tarsi „paţymėtos“ savo išskirtinio likimo. Išgyvenant dėl aplinkinių poţiūrio pradedama jų šalintis, vengiama apie savo rūpesčius pasakoti pašaliniams, atitolstama, todėl socialiai izoliuoti tampa ne tik ligoniai, bet ir jų šeimos nariai.
Beveik visada augantis sergančiųjų prieţiūros poreikis skatina santykių šeimoje pasikeitimą. Iš naujo skirstomos uţduotys ir atsakomybė bei atsisakoma ankstesnių vaidmenų. Slaugantieji yra priversti atsisakyti vaiko ar sutuoktinio vaidmens ir prisiimti kitą vaidmenį, reikalaujantį didelės atsakomybės. Tenka su daug kuo susitaikyti: keisti dienotvarkę, atsisakyti darbo, laisvalaikio, keisti savo ateities planus, naują padėtį priimti kaip neišvengiamą. Slaugymas daţniausiai neapsiriboja grynai praktine pagalba ligoniui – maitinimu, procedūromis, patalynės keitimu ir pan. Nuolat bendraujant su sergančiu šeimos nariu, sunku išvengti nesusipratimų, nuomonių nesutapimų, konfliktų.[30] Artimieji priversti derinti fizinius prieţiūros pokyčius su praktiniais kasdienio gyvenimo sunkumais, kartu privalėdami valdyti sielvartą, susijusį su ligonio prieţiūra, bei nerimą dėl ateities. Šeimos nariui sunku ir neįmanoma nuo to atsiriboti.[29]
Dauguma slaugančių savo artimąjį asmenų teigia, jog atsakomybė dėl ligonio prieţiūros yra išgyvenama kaip našta. Tai yra vienas pagrindinių konceptualių klausimų šeimos narių globoje.
Globėjų našta skirstoma į dvi kategorijas:
1. objektyvi našta – tai globėjui iškylančios problemos slaugos klausimais;
2. subjektyvi našta – tai globėjo emociniai išgyvenimai slaugant ligonį (elgesio ir kt.).[53]
Kasuya (2000) globėjų naštą aprašė taip: “Našta – tai patiriama įtampa arba pakeliamas krūvis, besirūpinant pagyvenusiu, lėtine liga sergančiu ar neįgaliu šeimos nariu ar kitu asmenimi“. Tai kaip daugiaapimantis atsakas į fizinius, psichologinius, socialinius, finansinius, dvasinius stresorius, atsarandančius ligonio slaugymo metu.[53]
Bargas (1998) slaugymo naštą apibūdino kaip kančią, išgyvenamą ligonio prieţiūros pasekoje. Ji yra būdinga slaugant ligonį, tačiau skiriasi nuo nerimo, depresijos ir kitų emocinių reakcijų į paciento ligą. Išgyvenamos naštos intensyvumą bei vyravimą įtakoja daug veiksnių: ir pati liga, ir
paskirtas gydymas, ir padidėję slaugančiųjų poreikiai, kuriuos lydi artimojo ligos progresavimas.[45]. Sales ir Blanchard taip pat patvirtina, kad slaugančio savo artimąjį ţmogaus susikrimtimas yra susijęs su ligos progresavimu, progozės rimtumu bei pailgėjusia ligos trukme. [50]
Kai globėjas pervertina savo paties sveikatos būklę, nepaiso galimo rizikos veiksnio, nesivadovauja reikiama informacija bei kompetencija apie susidarusią padėtį, pervargimas neišvengiamas.[59]
Ilga ir varginanti liga pasireiškia daugybe fiziniais pakitimais, dvasinėmis krizėmis ir ko gero visomis ţmogiškosiomis emocijomis. Šeimos patiriamas šokas, netikėjimas, baimė, nerimas ir depresija, nesugebėjimas susikoncentruoti, išsimiegoti gali būti labai panašūs į paciento pojūčius. Sunku išmatuoti kas alina labiau – neatlyţtanti liga ar nuolatinis rūpestis bei atsakomybė uţ fizinėms ir psichinėms kančioms pasmerktą, savo būseną skaudţiai išgyvenantį ar visai jos nesuvokiantį, bet prieţiūros reikalaujantį artimąjį – vaiką, sutuoktinį, tėvą.[30]
Vis daţniau pastebima ir šnekama, kad dėl nuolatinės įtampos ir per didelio krūvio nukenčia ligonio artimųjų ir slaugytojų sveikata, emocinė, dvasinė, bei socialinė pusiausvyra.[30] Shullz (1995) uţsimena, kad tokie „išvargę“ ţmonės daţniausiai skundţiasi sveikatos pablogėjimu, ypač pasireiškiančiais psichinės sveikatos pokyčiais (pvz., nesugebėjimas koncentruoti dėmesio, depresine nuotaika, nerimas, miego sutrikimai).[61] B.A.Given ir C.W.Given (2001) išskyrė pagrindinius globėjų fizinės sveikatos pokyčius bei reakcijas į ligonio prieţiūrą: nuovargis; nemiga; fizinės sveikatos prastėjimas; fizinio aktyvumo stoka; blogas maitinimasis; vaistų vartojimas (migdomieji, raminamieji); padidėjęs sergamumas.[50]
Nors randasi nauji sunkių ligų gydymo būdai ir įvairios pagalbos tarnybos, didţiausia slaugymo ir prieţiūros atsakomybė visgi gula ant šeimos pečių. Visuomenė priima tai kaip savaime suprantamą dalyką, kaip tos šeimos problemą. Kartu vis daţniau pastebima ir šnekama, kad dėl nuolatinės įtampos ir per didelio krūvio nukenčia ligonio artimųjų ir slaugytojų sveikata, emocinė, dvasinė, bei socialinė pusiausvyra.[30]
S.Willy (1998) teigia, kad sveikatos prieţiūros specialistai ligonio šeimos narių linkę nepastebėti, dėl ko jie daţnai ir vadinami „ paslėptais ligoniais“ [68], todėl yra būtina vertinti ne tik pačio ligonio, bet ir jo artimųjų (potencialių ligonių) poreikius: fizinius, psichosocialinius, dvasinius [36]
1.3.2. Nepagydoma liga sergančiųjų ir jų artimųjų palaikymo svarba
Jei šeimoje nebus palaikymo, emocinės ir dvasinės pagalbos, šeimos nariai jausis vieniši, nutolę vieni nuo kitų. Ţinoma, jei vieną šeimos narį ištinka liga, tai keičia visą šeimos struktūrą bei santvarką. Tačiau šie pakitimai nėra, o ir negali reikšti, šeimos funkcijos sutrikimo ar visiškos katastrofos. Su tinkamu orientavimu, vadovavimu ir supratimu šeimos narys gali teikti ne vien tik
paramą tam šeimos nariui, kuriam reikalinga prieţiūra, bet tuo pačiu jis gali gauti palaikymą, kurio jam galbūt taip pat reikia.[20]
Slaugantiems šeimos nariams pagalbos prašymas ar/ir priėmimas yra gana sunkus, nes bijomasi parodyti nepajėgumą slaugyti, ar, tiesiog, nedrįstama įsileisti svetimus ţmones į asmeninę erdvę. Daţniausios prieţastys, kodėl delsiama ieškoti pagalbos:
savo galimybių pervertinimas; slaugymo krūvio neįvertinimas;
baimė neteisingai pasielgti su slaugomuoju; noras organizuoti viską pačiam;
gėdos jausmas;
neţinojimas apie paramos gavimo galimybes; nenoras slaugomąjį paguldyti į stacionarą; nusivylimas paramos paslaugų tiekėjais; bendruomenės blogas poţiūris.
Svarbiausia pagalba paciento artimiesiems (iš esmės šeimos nariams) yra plėtoti jų gebėjimą emociškai ir praktiškai palaikyti pacientą, prisitaikyti prie proceso bei įveikti sielvartą ir netektį. Ypatingas dėmesys privalo būti skiriamas profilaktikai ir gydymui nuo depresijos ir išsekimo.[46]
A. Bergman išskiria 4 pagrindinius šeimos palaikymo tipus, kurie gali turėti poveikį ligonio finkcionavimui ir įsigijimo procesui:
1. šeimos sutelkimas – apima emocinius ryšius tarp šeimos narių ir individualų autonomijos laipsnį. Kuo didesnis šeimos sutelkimas, tuo didesnis pasirengimas savitarpio pagalbai. Šios šeimos yra atviros komunikacijai ir rodo savitarpio supratimą. Tačiau gali iškilti problemų komunikacijoje: padidinta globa, dėmesys, kritiškumas.
2. šeimos adaptacija – apibūdinama, kaip vidinis šeimos lankstumas, sugebėjimas keisti šeimos struktūrą, vaidmenis, taisykles, atsiţvelgiant į patiriamą stresą ir situaciją.
3. šeimos socialinė integracija – apima šeimos ryšius su giminėmis, kaimynais, draugais ir kitomis visuomeninėmis grupėmis. Visą tai apsprendţia šeimos palaikymą, informacijos suteikimą, vertinimą.
4. gyvenimo įvykiai, kurie apima šeimos patirtų stresų laipsnį, galintys įtakoti reakciją į tokius stresą sukeliančius įvykius kaip liga.
Kiekvienas šeimos narys turi rūpintis kitais nariais, labai svarbu būti tikriems, kad kiekvienas šeimos narys gaus palaikymą ir meilę, kurios jam reikia.[53] Savo pačių sveikatą bei savo poreikius slaugantieji turi vertinti taip pat rimtai, kaip ir ligonio norus bei lūkesčius. Turėti savo laisvalaikį, turėti laiko savo pomėgiams, susitikimams su draugais ir pan.–visa tai yra svarbu, norint uţtikrinti gerą slaugančio asmens savijautą. Tokie atitrūkimo–poilsio momentai padeda lengviau įveikti sunkią
slaugančiojo asmenybę. Palaikančios intervencijos turi būti sukurtos tam, kad garantuotų globėjų sugebėjimą rasti laiko sau bei uţtikrintų reikalingą atokvėpį ligonio prieţiūros metu.[3]
Atokvėpio prieţiūra – prieţiūros forma, skirta tam, kad šeimos nariai laikinai galėtų atitrūkti nuo rūpinimosi pacientu. Savo ruoţtu ligonis taip pat turi naudos iš globėjo atsipalaidavimo metu gautos geros nuotaikos ir jėgų. Siekiant išlaikyti erdvę pozytiviems jausmams, yra tiesiog svarbu pasirūpinti atokvėpiu. Savirūpa tampa vienų pagrindinių su slauga susijusių problemų sprendimų būdų, kadangi slaugoje galioja viena pagrindinė taisyklė – kuo maţiau dėl ligos kenčia slaugantysis, tuo maţiau kenčia pats ligonis Atokvėpio prieţiūra gali būti teikiama ligoninėse, slaugos ar senelių namuose arba paliatyviosios pagalbos ligoninėse.[46]
1.3.3. Paliatyvios pagalbos paslaugų teikimas Lietuvoje
Lietuvoje ligonių slaugos ir globos namuose politiką formuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Sveikatos apsaugos ministerija. Paslaugas ligonių namuose teikia įstaigos, tiesiogiai pavaldţios miestų savivaldybėms – socialinių paslaugų centrai ir poliklinikos. Remiantis norminiais teisės aktais (Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymais: 1999 m.“ Dėl metodinės medţiagos socialinių paslaugų namuose organizavimo“, 2000 m. daliniu šio įstatymo pakeitimu; 2000 m. „Socialinių paslaugų katalogu“) miestų savivaldybėse steigiamos pagalbos namuose tarnybos, teikiančios mokamas, iš dalies mokamas ir nemokamas socalines paslaugas neįgaliems, vienišiems pensinio amţiaus ţmonėms ir asmenims, kuriems reikalingos paslaugos namuose.[20]
Pagalbos namuose tarnyboms vadovauja vyr. socialinis darbuotojas, paslaugas teikia socialinės darbuotojos, kai kuriuose yra ir sveikatos prieţiūros specialistai. Tarnybos siekia paslaugų gavėjui sudaryti normalias gyvenimo sąlygas ir galimybę gyventi visavertį gyvenimą namie, palaikant ryšius su bendruomene bei išvengiant specialiųjų paslaugų teikimo stacionare. Tarnybos teikia paslaugas įvertinusios asmens savarankiškumą, nustato pagalbos namuose poreikį ir reikiamą paslaugų kiekį.
Išskiriamos tokios paslaugų grupės:
socialinio darbo klientų poreikių nustatymas, individualus socialinio darbuotojo darbas su klientu.
Bendravimo, konsultavimo, asmeninės higienos ir prieţiūros paslaugų, asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo, maitinimo, maisto paruošimo, būsto pritaikymo asmens saugumui organizavimas, namų sutvarkymo, transporto, įvairių pavedimų vykdymo, vaikų prieţiūros , ūkinių darbų organizavimas.[43]
Statistikos departamento duomenimis, socialinės paslaugos namuose, kurios ypač aktualios seniems ir neįgaliems ţmonėms, yra teikiamos visų savivaldybių teritorijose.[7] Kiekviena savivaldybės pagalbos namuose tarnyba vadovaujasi bendraisiais nuostatais ir savo parengtais
detalizuotais nuostatais, todėl atskirų miestų tarnybų personalo strūktura, įkainiai ir paslaugų sąrašas gali skirtis.
Paslaugų gavėjai uţ teikiamas pagalbos namuose paslaugas moka pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 111 „Dėl apmokėjimo uţ socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo. Atsiţvelgiant į paslaugų gavėjo (ir jo šeimos narių) pajamas, sveikatos būklę ar kitas aplinkybes, paslaugų gavėjai moka tik dalį teikiamų paslaugų vertės arba nuo mokėjimo uţ pagalbos namuose paslaugas gali būti atleisti.
Lietuvos socialinių paslaugų sistemoje numatyti globos pinigai, kurie skiriami asmenims susimokėti uţ suteiktas pagalbos namuose paslaugas. Jų tikslas – pašalpos forma atlyginti (kompensuoti) prieţiūrai reikalingus kaštus ar dalį jų, kad pašalpos reikalingam asmeniui būtų garantuota pagalba ir sudarytos galimybės namuose gyventi savarankiškai. Globos pinigus skiria savivaldybės socialinių reikalų skyriai, atsiţvelgdami į asmens sveikatos būklę, jo savarankiškumo įvertinimą, gaunamas pajamas, šeimyninę padėti, gyvenamąją vietą ir veiksnius.[43]
Soc. rūpybos skyriaus darbuotojų kasdieninis arbe nereguliarus dalyvavimas slaugant ligonį namuose gali labai palengvintį šeimos narių darbą ir tuo pačių juos apsaugoti nuo pervargimo. Ši pagalba yra labai efektyvi tuo atveju, jeigu slaugyti reikia be pertraukų visas 24 val. arba ligoniui yra būtinos sudėtingos sveikatos prieţiūros procedūros.
Visame pasaulyje paliatyviai prieţiūrai ligonio namuose skiriamas didţiulis dėmesys [37], Lietuvoje šiuo metu pagalbos sistema dar tiktai formuojama, paslaugų teikiamų namuose tinklas plečiamas. Paslaugų namuose trūkumą bando kompensuoti nevyriausybinis sektorius: Lietuvos Caritas, Raudonasis kryţius. O kol kas kompleksinių (teikiamų profesionalių slaugytojų, socialinių ir lankomosios prieţiūros darbuotojų) paslaugų 7 dienas per savaitę ir visą parą minėtos institucijos (socialinių paslaugų centrai ir poliklinikos) suteikti yra nepasiruošę.[3]
Siekdami įsikomponuoti į Sveikatos apsaugos sistemą ir tapti reikšmingu sveikatos srities partneriu, Lietuvos Caritas projekto „Slauga ir globa namuose“ darbuotojai inicijavo tarpsektorinį bendradarbiavimą su piminėmis sveikatos prieţiūros įstaigomis.
2002 m. Bukarešte konferencijos metu skaitytame PSO atstovės pranešime slauga namuose buvo apibūdinta kaip seniausia slaugos forma, kuri šiuo metu teikia pirminę, antrinę ir tretinę ligonių prieţiūrą šeimose. Todėl reikia pripaţinti ekonominius, socialinius ir medicininius slaugos namuose privalumus. Esminis principas, slaugant ligonį namuose, - holistinis poţiūris į pacientą, nes teikiant paslaugas namuose bendraujama su šeima, neatitrūkstama nuo kultūros, skatinamas kartų solidarumas, uţtikrinamas gydymo ir slaugos tęstinumas.
Slauga namuose, kurią deklaruoja poliklinikos Lietuvoje, daţnais atvejais yra epizodinė, suskylanti į atskirą tam tikrų medicinos specialistų, slaugytojų ar socialinių darbuotojų pagalbą. Atsiţvelgiant į PSO rekomendacijas ir koncepciją, akcentuojančią organizuotą įvairių profesionalų
(slaugytojų, socialinių darbuotojų, gydytojų ir kt.) komandos darbą, integruotą į įvairiapusiškų paslaugų teikimą, Lietuvoje turėtų būti įkurti centrai, teikiantys kompleksines paslaugas nepagydoma liga sunkiai sergantiems ligoniams.
Senstant populiacijai ir atsirandant naujoms reikmėms, Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema tampa adekvačiai lanksti ir priima naujus iššūkius, susijusius su paliatyvios pagalbos tikslų ir priemonių kaitą.
2. TYRIMO METODIKA
Tyrimas atliktas 2008 metais kovo mėnesį Kaune atsitiktiniu atrankos būdu parinktose pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose:
1. VšĮ Kauno Šilainių poliklinika:
VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos Vilijampolės pirminės sveikatos prieţiūros centras su geriatrijos poskyriu, I Šilainių pirminės sveikatos prieţiūros klinika, II Šilainių pirminės sveikatos prieţiūros klinika, Aleksoto pirminės sveikatos prieţiūros klinika;
2. VšĮ Kauno Kalniečių poliklinika;
Siekiant ištirti bendruomenės slaugytojų vaidmenį teikiant paliatyviosios prieţiūros paslaugas nepagydoma liga sunkiai sergantiesiems ir jų artimiesiems bendruomenėje atliekamas vienmomentinis kiekybinis analitinis aprašomasis tyrimas, kuriuo metu naudojama vienkartinė anketinė apklausa.
Prieš atliekant tyrimą, buvo gautas KMU Bioetikos centro komisijos leidimas Nr. BC – KS(M) – 132, išduotas 2008 m. kovo 21 d. (priedas Nr. 1) ir pasirinktų pirminės sveikatos prieţiūros įstaigų vadovų leidimai tyrimui atlikti.
Tyrimo objektas – Kauno miesto pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose dirbančių
bendruomenės slaugytojų vaidmuo teikiant paliatyviosios prieţiūros paslaugas nepagydoma liga sunkiai sergantiesiems ir jų artimiesiems prieţiūros metu ir netekties atveju.
2.1. Tiriamųjų kontingentas
Tyrimo imties sudarymas vykdomas atsitiktinės atrankos būdu taikant nustatytus respondentų įtraukimo/neįtraukimo į tyrimą kriterijus:
Respondentų įtraukimo į tyrimą kriterijai: Respondentų neįtraukimo į tyrimą kriterijai: 1. Slaugytoja dirba pirminės sveikatos prieţiūros
įstaigoje ir turi bendruomenės slaugytojos specializacija;
1. Slaugytoja dirba pirminės sveikatos prieţiūros įstaigoje, bet neturi bendruomenės slaugytojos specializacijos;
2. Bendruomenės slaugytojos darbo staţas yra ne maţesnis nei 3 metai;
2. Bendruomenės slaugytojos darbo staţas yra maţesnis nei 3 metai;
3.Bendruomenės slaugytoja dalyvauja nepagydoma liga sergančių ligonių (pagal paliatyviosios pagalbos teikimo indikacijas) prieţiūroje
3. Bendruomenės slaugytoja nedalyvauja nepagydoma liga sunkiai sergančių ligonių prieţiūroje;
4. Respondentas pilnai uţpildo pateiktą anketą. 4. Respondentas atsisako dalyvauti tyrime arba neuţpildo pilnai jam pateiktą anketą.
Tyrimo populiaciją sudaro Kauno miesto pirminėse sveikatos prieţiūros įstaigose (poliklinikose) dirbančios bendruomenės slaugytojos. Tyrimo metu planuojama apklausti 80 bendruomenės slaugytojų.
2.2. Tyrimo eiga
Tyrimas vyksta 7 etapais. Tyrimo shema pavaizduota 3 pav.
I etapas:
Mokslinės literatūros paieška KMU bibliotekos informacijos ištekliuose, suvestiniuose Lietuvos bilbiotekų kataloguose, duomenų bazėse.
Mokslinės literatūros analizė.
II etapas:
Tyrimo metodikos sudarymas, tyrimo metodo parinkimas. Respondentų atrankos kriterijų nustatymas
III etapas:
Bandomojo tyrimo atlikimas (2007 m. gruodis).
IV etapas: tyrimo vykdymas pasirinktose Kauno miesto pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose
Anketinė apklausa (2008 m. kovas);
V etapas:
Duomenų rinkimas ir duomenų bazės sudarymas; Statistinė duomenų analizė.
VI etapas:
Tyrimo rezultatų aptarimas ir interpretavimas
3 pav. Tyrimo shema
Tyrimo metodikos ir metodo (anketos) sudarymas
Tyrimo vykdymas
Vienkartinė anoniminė
anketinė apklausa
Bandomasis tyrimas Kauno miesto PSPC Kauno Šilainių poliklinika Kauno Kalniečių poliklinika Respondentai: n=80 Respondentų įtraukimo ir neįtraukimo į tyrimą atrankos kriterijai Duomenų rinkimas Duomenų bazės sudarymas
Statistinė duomenų analizė
Rezultatų interpretavimas Išvados
KMU Šeimos medicinos Klinika Respondentai: n=5 Šalčininkų pirminės sveikatos prieţiūros centras Respondentai: n=5
Anketa
Bendruomenės Bend.slaugytojais Bendr. slaugytojos slaugytojos paliatyvios pagalbos poţiūris į jos vaidmuo teikimui įtakos dalyvavimą
turintys veiksniai paliatyvioje prieţiūroje
Mokslinės literatūros paieška ir analizė
Anketos koregavimas ir paruošimas tyrimui
2.3. Tyrimo metodai
2.3.1. Mokslinės literatūros paieška ir analizė
Mokslinės literatūros paieškai naudoti šie informacijos šaltiniai:
1. KMU duomenų bazės: Medline, PubMed, Blackwell Synergy paieškos sistemos; 2. GOOGLE informacinė paieškos sistemos
3. YAHOO informacinė paieškos sistema 4. LR įstatymų analizė.
Naudoti raktaţodţiai: bendruomenės slauga (community nurse, district nurse); nepagydoma liga (terminal ill); paliatyvioji priežiūra (palliative care); nepagydoma liga sergančiųjų parama (support); slaugytojo vaidmuo (nurses role).
2.3.2. Anketinė apklausa
Tyrime naudojama vienkartinė anketinė apklausa. Bendruomenės slaugytojos buvo apklaustos anonimiškai, remiantis savanoriškumo principu, pagal specialiai šiuo tikslu parengtą anketą. Siekiant išsiaiškinti, ar anketos klausimai yra aiškūs ir suprantami, ar parengtas klausimynas reprezentuoja tyrimą, atliktas bandomasis tyrimas. Po anketos korekcijos parengtas galutinis anketos variantas. (Priedas Nr. 2)
Tyrime sutikusiems dalyvauti slaugytojoms pateiktos „asmens informavimo“ ir „asmens sutikimo“ formos, kurių pagalba jos yra supaţindinamos su tyrimo tikslu, eiga ir svarba. (priedas Nr. 3, Nr. 4) Anketos buvo pildomos savarankiškai laisvu nuo darbo metu arba po darbo. Anketos uţpildymas vidutiniškai trunka 10 - 15 min. Tyrime taikoma anketa laikoma neatsakyta ir tolimesnei analizei netinkama, jei joje randami bent 3 neatsakyti klausimai.
Anketos struktūra ir turinys
Tyrime naudojamą anketą sudaro 28 klausimai, iš kurių:
vienkartinio pasirinkimo – 4 klausimai (8 kl., 9 kl., 11 kl., 27 kl.);
daugkartinio pasirinkimo – 15 klausimų (1 kl., 2 kl., 3 kl., 4 kl., 5 kl., 6 kl., 7 kl., 10 kl., 12 kl., 13 kl., 14 kl., 15 kl., 16 kl., 17 kl., 28 kl.);
Įvertinamieji klausimai – 2 klausimai (25 kl., 26 kl.);
Anketa apima pagrindines tyrimo sritis:
1. Bendruomenės slaugytojų dalyvavimas teikiant paliatyviosios priežiūros paslaugas nepagydoma progresuojančia liga sunkiai sergančiam ligoniui ir jo artimiesiems
Siekiama ištirti kokius vaidmenius atlieka, turėtų ar neturėtų atlikti bendruomenės slaugytojos pagrindinėse paliatyviosios pagalbos srityse: ligonio simptomų kontrolėje, teikiant psichologinę, emocinę paramą ligoniui, teikiant paramą šeimai sunkiai sergančiojo ligonio prieţiūros metu ir netekties atveju.
2. Veiksniai, turintys įtakos paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimui bendruomenės slaugytojais.
Siekiama ištirti kokie veiksniai turi neigiamos įtakos paliatyvios pagalbos paslaugų teikimui nepagydoma liga sergantiesiems ir jų artimiesiems bendruomenės slaugytojų poţiūriu.
3. Bendruomenės slaugytojų požiūris į jų dalyvavimą teikiant paliatyviosios pagalbos paslaugas Siekiama ištirti bendruomenės slaugytojų poţiūrį į jų dalyvavimą nepagydoma liga sunkiai sergančių ligonių ir jų artimųjų prieţiūroje, apie teikiamą paramą tokioms šeimoms.
4. Sociodemografiniai duomenys – nurodo respondentų amţių, lytį, išsilavinimą, darbo krūvį.
2.3.3. Statistinė duomenų analizė
Atlikus anketinę apklausą, sudaryta duomenų bazė ir apdorota kompiuteriniu duomenų kaupimo ir analizės SPSS (Statistical Package for Social Science Release) 12 versijos statistiniu paketu. Statistinės duomenų analizės rezultatai pateikiami lentelėse ir grafikuose.
Nagrinėjamų poţymių pasiskirstymui populiacijoje įvertinti apskaičiuotos imties charakteristikos naudojant šiuos rodiklius:
Poţymių padėties charakteristikos: 1. Imties vidurkis: x = n i i x n 1 1
, kur n-stebėjimų skaičius, x-išmatuoti poţymiai. 2. Maximumas (Max).
3. Minimumas (Min)
Poţymių sklaidos charaktersitikos:
1. Vidutinis kvadratinis nuokrypis:
n i i x x n s 1 ( 1
)², kur xi-išmatuoti poţymiai.
2. Vidurkio paklaida: sx n s
Ar padarytoji išvada yra statistiškai reikšmiga patikrinama pagal chi-kvadrato (χ²) kriterijų. Gautųjų išvadų pasikliautinumo lygmuo yra 0,95 (p=0,95), paklaidos tikimybė: p=0,05. Rezultatai laikomi statistiškai reikšmingi, jei p 0,05, labai statištiškai reikšmingi jei p < 0,01, itin statistiškai reikšmingi , jei p<0,001. [31]
3. TYRIMO REZULTATAI
Anoniminio anketavimo būdu 2008 m. kovo mėnesį apklaustos 80 bendruomenės slaugytojų iš atsitiktinės atrankos būdu parinktų Kauno miesto pirminės sveikatos prieţiūros įstaigų. Tolesniai analizei atrinktos 64 anketų, kurios pilnai atitiko nustatytus respondentų įtraukimo/neįrtraukimo į tyrimą kriterijus. Atsako daţnis yra 80 %.
16 anketų į tyrimą nebuvo įtrauktos dėl šių prieţasčių:
4 anketose paţymėta, kad respondentas nedalyvauja nepagydoma progresuojančia liga sunkiai sergančio ligonio ir jo artimųjų problemų bei poreikių vertinime dėl sekančių prieţasčių: 2 - ne slaugytojo kompetencija, 1 – trūksta šios srities ţinių, 1 – dėl laiko stokos. Anketos toliau nebuvo uţpildytos, todėl tolesnei analizei nebuvo tinkamos.
5 anketos nebuvo grąţintos tyrėjui;
7 anketos buvo nepilnai uţpildytos, todėl tolesniam tyrimui nebuvo tinkamos.
3.1. Respondentų socialinė demografinė charakteristika.
Kauno miesto atsitiktiniu atrankos būdu tyrimui pasirinktose pirminės sveikatos prieţiūros įstaigose dirbančių bendruomenės slaugytojų amţius svyravo 20 – 60 metų ribose. Iš visų apklaustųjų jauniausia respondentė yra 28 metų, o vyriausia – 60 metų. Bendras apklaustųjų amţiaus vidurkis sudarė 44,72 +/- 0,880 metų.
Suskirsčius respondentus pagal amţių, buvo sudarytos 5 grupės: 20 – 29 metų, 30 – 39 metų, 40 – 49 metų, 50 – 59 metų, 60 ir daugiau metų. Didţiausia dalis tyrime dalyvavusių slaugytojų (n=27) pagal savo amţių pateko į 40 – 49 metų amţiaus grupė. Jos sudarė 45 % visų apklaustųjų. Iš pateiktų (ţr. 1 lentelė) duomenų matyti, kad daugiausia tyrime dalyvavo vidutinio amţiaus bendruomenės slaugytojos.
1 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal amţių
Respondentai (moterys n = 64)
Amţiaus grupė (metai) n %
20 – 29 1 2 % 30 – 39 15 23 % 40 – 49 29 45 % 50 - 59 17 27 % 60 ir > 2 3 % Viso: 64 100 %
Tyrime dalyvavusių bendruomenės slaugytojų profesinio darbo staţo bendruomenėje analizė parodė, kad dauguma respondentų turi nemaţai patirties teikiant sveikatos prieţiūros paslaugas įvairioms bendruomenės grupėms: naujagimiams, vaikams, suaugusiems, pagyvenusiems, turintiems įvairūs negalavimus. Slaugytojų profesinio darbo staţo vidurkis sudarė 17,2 +/-0,814 metų.
Suskirsčius respondentais nurodytą jų profesinę patirtį bendruomenėje pagal grupes buvo sudarytos 4 grupės: 0 -9 metai; 10 – 19 metai; 20 – 29 metai; 30 – 39 metai. Išanalizavus duomenis (ţr. 2 lentelė) nustatyta, kad daugiau negu pusė apklaustųjų 59,4 % (n=35) pateko į 10 -19 metų grupę pagal darbo staţą. Šios grupės darbo staţas vidurkis sudarė 14,816 +/- 0,433 metų. 4 slaugytojos nurodė turinčios virš 30 metų darbo patirties bendruomenėje.
2 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo staţą bendruomenėje
Respondentai (moterys n=64)
Darbo staţas pagal grupes (metai) n %
0 –9 m. 7 10,9 %
10 – 19 m. 38 59,4 %
20 – 29 m. 15 23,4 %
30 – 39 m. 4 6,3 %
Viso: 64 100 %
Iš pateiktų duomenų (ţr. 3 lentelė) nustatyta, kad 72 % (n=46) slaugytojų turi aukštesnį medicininį išsilavinimą. Iš jų 36 % (n=23) turi pirmą kategoriją. Aukštąjį neuniversitetinį medicininį išsilavinimą turi 19 % (n=12) visų apklaustų slaugytojų. Aukštajį universitetinį medicininį išsilavinimą nurodė turinčios 9 % (n=6) slaugytojos, iš jų 7 % (n=5) taip pat turi pirmą kategoriją. Visos tyrime dalyvausios slaugytojos turi bendruomenės slaugytojo specializaciją.
3 lentelė. Respondentų pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Respondentai (moterys, n=64) Aukštesnysis medicininis išsilavinimas Aukštasis universitetinis medicininis išsilavinimas Aukštasis neuniversitetinis medicininis išsilavinimas Bendruomenės slaugytojo specializacija Viso: N % n % n % n % n % Pirma kategorija 23 36% 5 7 % 5 7 % 33 50% 33 50% Antra kategorija - - - - - - - Trečia kategorija - - - - - - - Neturi kategorijos 23 34 % 1 2 % 7 12 % 30 48% 30 48% Nenurodyta 1 2 % - - - - 1 2% 1 2% Viso: 46 72 % 6 9 % 12 19 % 64 100 % 64 100 %
Atlikus bendruomenės slaugytojų daro krūvio analizę, paaiškėjo, kad daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (58%) dirba vidutiniškai 40 – 50 val/savaitę. Antroje vietoje pagal darbo krūvį – slaugytojos, dirbančios 20 – 39 val/savaitę. Jos sudaro 40 % (n=26) visų apklaustųjų. Nebuvo nei vienos respondentės, kuri dirbtų daugiau nei 50 valandų per savaitę darbo krūviu. (ţr. 4 pav.)
58% 40%
2%
iki 20 val/sav. 20 - 39 val/sav. 40 - 49 val/sav. daugiau nei 50 val/sav.
4 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo krūvį
Atlikus duomenų analizę, paaiškėjo, kad 50 % (n=32) slaugytojų vienam vizitui į nepagydoma liga sergančiojo namus suteikti slaugos paslaugas vidutiniškai skiria 30 – 40 min. Daugiau nei 40 min. ligonio namuose uţtrunka 27 % (n=17) slaugytojų. Iki 15 min laiko vienam vizitui į ligonio namus skiria vos 3 % (n=2) slaugytojų.(ţr.5 pav.)
3%
27% 20%
50%
iki 15 min 15-30 min 30 - 40 min daugiau nei 40 min.
5 pav. Bendruomenės slaugytojų vieno apsilankymo trukmė nepagydoma liga sergančio
3.2. Bendruomenės slaugytojo dalyvavimo sunkiai sergančiųjų ir jų artimųjų prieţiūroje
analizė
Beveik pusė tyrime dalyvavusių bendruomenės slaugytojų 43 % (n=29) savo dalyvavimą nepagydoma liga sunkiai sergančio ligonio ir jų artimųjų prieţiūros metu iškylusių problemų bei poreikių vertinime apibūdino kaip „kartais dalyvauju“. Visada dalyvauja 27 % (n= 17) respondentų. 22 % (n=14) nurodė, kad dalyvauja daţnai. (ţr. 6 pav.)
27%
2%
22%
43% 6%
visada dažnai kartais retai niekada
6 pav. Bendruomenės slaugytojų dalyvavimas nepagydoma liga sunkiai sergančio ligonio ir jo
artimųjų prieţiūroje
Daugumos slaugytojų 91 % (n=58) nuomone įstaigoje (kur jos dirba) nepagydoma liga sunkiai sergančio ligonio ir jo artimųjų poreikių vertinimas vyksta komandinio darbo principu, kur dalyvauja sveikatos prieţiūros specialistai (pagal poreikį), ligoniai bei jų artimieji. 91 % (n=58) slaugytojų mano, kad tokiu principu ir turėtų dirbti. Savarankiškai vertinti ligonio ir jų artimųjų poreikius norėtų tik 2 % (n=1) slaugytojų, tačiau realiai tai darančių nebuvo nei vienos slaugytojos. (ţr. 7 pav.)
0% 9% 91% 3% 2% 95% 0% 25% 50% 75% 100% Komandoje su kitais sveikatos priežiūros spe cialistais ir ligoniu
Tik su šeimos gydytoju Savarankiškai
Dirba Norėtų dirbti
7 pav. Bendruomenės slaugytojos dalyvavimas vertinant nepagydoma liga sergančio ligonio ir jo
