KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Rasa Skirpstūnaitė
SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU
ŢINIŲ IR SAVIRŪPOS ĮVERTINIMAS
Magistro darbas
Darbo vadovė
doc. dr. A. Kavoliūnienė
KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
KMU Slaugos fakulteto Dekanas prof. A. Šeškevičius 2007
SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU
ŢINIŲ IR SAVIRŪPOS ĮVERTINIMAS
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Vadovė
doc. dr. A. Kavoliūnienė 2007
Recenzentas dr. D. Kriukelytė Atliko
2007 stud. Rasa Skirpstūnaitė
2007
TURINYS
SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 SANTRUMPOS ... 9 1. ĮVADAS ... 10 2. LITERATŪROS APŢVALGA ... 122.1 ŠIRDIES NEPAKANKAMUMO SĄVOKA, PRIEŢASTYS IR SIMPTOMAI ... 12
2.1.1 Širdies nepakankamumo sąvoka ... 12
2.1.2 Širdies nepakankamumo prieţastys ... 14
2.1.3 Širdies nepakankamumo simptomai ... 15
2.2 NEMEDIKAMENTINIS ŠIRDIES NEPAKANKAMUMO GYDYMAS IR JO SVARBA .. 17
2.3 PACIENTŲ MOKYMAS ... 18
2.3.1 Sergančiųjų širdies nepakankamumu mokymas ... 19
2.3.2 Pacientų ir slaugytojų mokymo suvokimas ... 21
2.3.3 Mokytojas ir aplinka ... 21
2.3.4 Mokymo procesas ... 21
2.4 ŢINIOS ... 22
2.4.1 Pacientų ţinios apie širdies funkcijos sutrikimą ... 23
2.5 KAS TAI YRA SAVIRŪPA ... 24
2.5.3 Savirūpa sergant širdies nepakankamumu ... 27
3. TYRIMO METODIKA ... 28
3.1 TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS ... 28
3.2 TYRIMO METODAS IR TYRIMO ETAPAI ... 28
3.3 STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ ... 30
4. REZULTATAI ... 31
4.1 DEMOGRAFINIAI IR KLINIKINIAI TIRIAMŲJŲ DUOMENYS ... 31
4.2 SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU ŢINIOS APIE ŠIRDIES FUNKCIJOS SUTRIKIMĄ ... 32
4.2.1 Sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinios prieš mokymą ... 35
4.2.2 Ţinių apie širdies funkcijos sutrikimą ryšys su širdies ir kraujagyslių funkcinio pajėgumo klase ... 37
4.2.3 Ţinių apie širdies funkcijos sutrikimą ryšys su amţiumi ... 39
4.3 SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU SAVIRŪPA ... 41
4.3.1 Sergančiųjų širdies nepakankamumu savirūpa prieš mokymą ... 41
4.3.2 Sergančiųjų širdies nepakankamumu savirūpos ryšys su širdies ir kraujagyslių funkcinio pajėgumo klase ... 43
4.3.3 Sergančiųjų širdies nepakankamumu savirūpos ryšys su amţiumi ... 44
4.4 MOKYMO APIE ŠIRDIES NEPAKANKAMUMĄ ĮTAKA SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU ŢINIOMS ... 47
4.4.1 Mokymo įtaka sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinioms uţbaigus gydymą ligoninėje ... 47
4.4.2 Mokymo įtaka sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinioms praėjus 1 mėnesiui po mokymo ... 52
4.5 MOKYMO APIE ŠIRDIES NEPAKANKAMUMĄ ĮTAKA SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU SAVIRŪPAI ... 58
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 61
6. IŠVADOS ... 64
7. REKOMENDACIJOS ... 66
PRIEDAI ... 72 1 priedas OLANDŲ KLAUSIMYNAS VERTINANTIS PACIENTO ŢINIAS APIE ŠIRDIES NEPAKANKAMUMĄ ... 72 2 priedas EUROPOS ŠIRDIES NEPAKANKAMUMO SAVIRŪPOS KLAUSIMYNAS ... 74 3 priedas SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU MOKYMO PROGRAMA ... 75
SANTRAUKA
Rasa Skirpstūnaitė. Sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinių ir savirūpos įvertinimas. Magistro baigiamasis darbas/ mokslinė vadovė doc. dr. Aušra Kavoliūnienė; Kauno medicinos universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2007. – 94p.
Širdies nepakankamumas (ŠN) turi įtakos paciento fizinei ir psichologinei savijautai, kasdieninei veiklai ir socialiniam funkcionavimui. Kai ŠN progresuoja, pacientas turi prisitaikyti prie atsiradusių sveikatos pokyčių. Labai svarbu pacientus mokyti, nes ţinių apie ŠN sustiprėjimas palengvina prisitaikymą prie atsiradusių pokyčių dėl ligos ir turi reikšmės savirūpai.
Tikslas: Įvertinti sergančiųjų širdies funkcijos sutrikimais pacientų ţinias apie širdies nepakankamumą ir savirūpą
Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 70 pacientų, kurie buvo mokomi pagal parengtą mokymo programą ir apklausti naudojant standartizuotus klausimynus „Olandų klausimyną vertinantį paciento ţinias apie širdies nepakankamumą“ ir „Europos širdies nepakankamumo savirūpos vertinimo klausimyną“ prieš ir po mokymo ligoninėje bei praėjus 1 mėn. po mokymo.
Rezultatai. Tyrimo metu nustatyta, kad 83,2 proc. (54) pacientų ţinios prieš mokymą buvo nepakankamos, 13,9 proc. (9) pacientų ţinios – vidutinės ir tik 3,1 proc. (2) pacientų – pakankamos. Įvertinus sergančiųjų ŠN ţinias uţbaigus gydymą ligoninėje nustatytos nepakankamos ţinios - 13,8 proc. (9) pacientų, vidutinės ţinios - 75,4 proc. (49) pacientų, o pakankamos ţinios – 10,7 proc. (7) pacientų. Nustatyta, kad po mokymo praėjus 1 mėnesiui daugiau nei pusės 53,1 proc. (41) pacientų ţinios buvo vidutinės, o 35,3 proc. (23) pacientų – nepakankamos ir tik 1,5 proc. (1) pacientų – pakankamos ţinios. Kas tai yra ŠN, prieš mokymą ţinojo 70,8 proc. pacientų, o uţbaigus gydymą ligoninėje ţinojo 87,7 proc. pacientų (p=0,004). Pagrindines širdies nepakankamumo prieţastis prieš mokymą ţinojo 44,6 proc. pacientų, o uţbaigus gydymą stacionare ţinojo daugiau nei pusė 84,6 proc. tyrime dalyvavusių pacientų (p=0,001). Širdies nepakankamumo simptomų pablogėjimo prieţastis teisingai prieš mokymą nurodė 21,5 proc. pacientų, o uţbaigus gydymą ligoninėje nurodė 63,1 proc. pacientų (p=0,001). Nustatyta, kad prieš mokymą jaunesnio amţiaus pacientų (<65 metų) ţinios buvo geresnės nei vyresnio (≥65 metų) amţiaus pacientų (8,1±3,1 ir 6,7±2,3; p=0,028). Sergančiųjų širdies nepakankamumu savirūpos balų vidurkių reikšmė prieš mokymą yra reikšmingai didesnė nei praėjus 1 mėn. po mokymo (35,4±6,2 ir 33,5±5,3, p=0,032). Prieš mokymą daugiausia pacientų neatliko šių savirūpos veiklų: skiepijimosi nuo gripo (6,2 proc.), reguliarios mankštos (6,2 proc.) ir nesikreipė į gydytoją ar slaugytoją padidėjus svoriui apie 2 kg per savaitę (15,3 proc.). Tyrimo metu nustatyta, kad praėjus 1 mėn. po mokymo net 98,4 proc. (64) pacientų gėrė vaistus pagal gydytojo nurodymus. Nustatyta, kad amţius turėjo įtakos sergančiųjų ŠN savirūpos veikloms prieš mokymą: fizinės veiklos nutraukimui dėl atsiradusio dusulio (p=0,01),
kreipimuisi į gydytoją dėl jaučiamo nuovargio sustiprėjimo (p=0,03), reguliariam mankštinimuisi (p=0,03).
Išvados. Sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinios apie širdies funkcijos sutrikimą prieš mokymą buvo nepakankamos, o uţbaigus gydymą stacionare ir praėjus 1 mėn. po mokymo – vidutinės. Prieš mokymą sergantieji blogiausiai ţinojo apie svėrimosi daţnį ir širdies nepakankamumo paūmėjimo prieţastis. Sergančiųjų širdies nepakankamumu mokymas uţbaigus gydymą ligoninėje turėjo patikimai teigiamą įtaką pacientų ţinioms apie širdies nepakankamumą, pagrindines širdies nepakankamumo prieţastis, širdies nepakankamumo simptomų paūmėjimo prieţastis, skysčių ir druskos ribojimą, fizinį aktyvumą, svėrimosi daţnį, vaistų vartojimą ir diuretikų skyrimą gydymui; tiriamieji taipogi ţinojo, ką daryti, jei troškina ar padidėja svoris. Mokymo poveikis po mokymo praėjus 1 mėn. turėjo patikimai teigiamą įtaką pacientų ţinioms apie pagrindines širdies nepakankamumo prieţastis, druskos ribojimą, svėrimosi svarbą ir daţnį, kojų tinimą, fizinį aktyvumą, ir ţinojimui, ką daryti, jei troškina ir padidėja svoris. Nustatyta, kad prieš mokymą ir praėjus 1 mėn. po mokymo jaunesnio amţiaus pacientų ţinios buvo geresnės nei vyresnio amţiaus pacientų. Uţbaigus gydymą ligoninėje geresnės ţinios buvo IV NŠA funkcinės klasės pacientų nei III NŠA funkcinės klasės pacientų.
SUMMARY
Rasa Skirsptūnaitė. Evaluation of knowledge and self-care behaviour of heart failure patients. Master‟s thesis/Scientific tutor Assoc. Prof. Dr. Aušra Kavoliūnienė; Kaunas University of
Medicine, Faculty of Nursing, Department of Nursing and Care. – Kaunas, 2007. – 94p.
Heart failure (HF) affects the physical and psychological well-being of the patient, his daily activities and social functions. The patient must adapt to his health changes when HF is in progress. It is very important to teach patients since the higher level of knowledge on HF facilitates the better adaptation to the changes resulting from the illness, and are significant for the self-care behaviour. Aim of the study: to evaluate the knowledge of the patients about the HF syndrome and about self-care behaviour.
Methods. 70 patients were participating in the research, they were trained according to the prepared educational program, and surveyed by using the standardized questionnaires: the ”Dutch heart
failure knowledge scale” and “The European heart failure self-care behaviour scale”, before and
after the patients education in a hospital, and in one month after the training.
Results. It has been found that 83.2 percent (54) patients had insufficient knowledge, 13.9 percent (9) of patients had the average level, and only 3.1 percent (2) patients had sufficient knowledge before the training. After the patients education on HF in the hospital, the insufficient level of knowledge was identified for 15.8 percent (9) of patients, average level of knowledge was estimated for seven to 5.4 percent (49) of patients, and sufficient knowledge for 10.7 percent (7) of patients. Following one month after the training, more than half of patients - 53.1 percent (41) had the average knowledge, 35.3 percent (23) of patients had insufficient knowledge, and only 1.5 percent (1) of patients had sufficient level of knowledge. As many as 70.8 percent of patients before the training knew what is the HF, and after the completion of training in the hospital 87.7 of patients (p=0.004) were aware about such condition. The main causes of HF were known to 44.6 percent of patients before the treatment, and after the completion of in-hospital training known, more than half patients – 84.6 percent of patients participating in the study (p=0.001). Causes for worsening of HF symptoms were correctly indicated by 21.5 percent of patients before the training, and this was correctly indicated by larger proportion - 63.1 percent of patients - after the completion of in-hospital training (p=0.001). It was found that knowledge of younger (<65 years) patients were better than those of elderly (≥65 years) patients (8.1±3.1 vs. 6.7±2.3; p=0.028). Mean value of self-care behaviour scores before the training was significantly higher than after one month after the training (35.4±6.2 vs. 33.5±5.3, p=0.032). Before the training some patients had not performed the following self-care behaviour patterns: influenza vaccinations (6.2 percent), regular exercising (6.2 percent) and did not address the doctor or the nurse in case of weight gained by more than 2 kg per
of patients were taking medications according to the doctor's prescriptions. It was also found that the age had impact on self-care behaviour of HF patients: limitation of physical activity because of the dyspnea (p=0.01), refering to the doctor because of the increased fatigue (p=0.03), regular exercising (p=0.03).
Conclusions. Knowledge of heart failure patients on cardiac dysfunctions was insufficient before the patient education and after the completion of in-hospital training, and was evaluated as average following one month after the treatment. Before the training, the patients were not aware of the frequency of weighting, and the causes for worsening of HF. Education of patients had the reliable positive influence on patients‟ knowledge on HF itself, main causes of HF, causes for worsening of HF, restrictions of liquids and sodium intake, physical activity, frequency of weighting, administration of medications and prescription of diuretic agents for the treatment. Trained patients also knew what to do in case of thirst or weight gained. The effect of training in one month after the ambulatory treatment had the reliably positive influence to the patient's knowledge about the main causes of HF, restrictions of sodium intake, importance and frequency of weighting, leg swelling, physical activity, as well as understanding about what to do in case of thirst or weight growth. It was identified that knowledge of younger patients was better than that of older patients both before training and in one month after the training. After completion of in-hospital patients education, the knowledge of patients with IV NYHA functional class was better than those of patients with III NYHA functional class.
SANTRUMPOS
AKD – Amerikos kardiologų draugija
AKFI – angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai AŠA – Amerikos širdies asociacija
IF – išstūmimo frakcija
JAV – Jungtinės Amerikos valstijos
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos KSIF – kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija
NŠA – Niujorko širdies asociacija (NYHA – New York Heart Association) PSO – Pasaulio sveikatos organizacija
1. ĮVADAS
Širdies nepakankamumas (ŠN) yra pripaţinta didėjanti širdies ir kraujagyslių sveikatos problema pasaulyje [3]. Beveik 6,5 milijonų ţmonių Europoje ir 5 milijonai Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) bei 2,4 milijonai ţmonių Japonijoje kenčia nuo ŠN [32]. Nepaisant vystymosi ir daugumos veiksnių farmakoterapijos naujovių, ŠN siejasi su, blogesne gyvenimo kokybe, ankstyvu mirštamumu daţnesne hospitalizacija ir didele finansine našta valstybei [3].
Kartotino hospitalizavimo galima išvengti 40 – 59 proc. pacientų, jei prieš išleidţiant iš ligoninės į namus ambulatoriniam gydymui buvo tinkama prieţiūra, taikyta reabilitacija, jei nustatytas stabilus gydymo reţimas ir jei pacientai buvo mokyti siekti pagalbos, kai paūmėja ŠN. Europoje, Š. Amerikoje ir Australijoje atlikti tyrimai parodė, kad slaugytojai, mokę pacientus ir teikę pagalbą paūmėjus ŠN simptomams, yra pajėgūs ir turi įtakos maţinant trukdančias ir bloginančias gyvenimo kokybę prieţastis [3].
Kai ŠN progresuoja, pacientas turi prisitaikyti prie atsiradusių dėl ŠN pokyčių. O turint pakankamai ţinių apie širdies susirgimą ir funkcijos sutrikimą tai padaryti yra lengviau. Mokymo tikslas yra išsamiai supaţindinti pacientą su liga, jos simptomais. Ţinių sustiprėjimas turi reikšmės savirūpai ir palengvina prisitaikymą prie atsiradusių pokyčių dėl sutrikusios širdies funkcijos.
Pacientų mokymo tikslas yra motyvuoti pacientą taip, kad jis laikytųsi paskirto gydymo, atliktų savirūpą ir suteikti ţinių bei įgūdţių reikalingų savirūpai. [46].
Savirūpa yra svarbi gydant ŠN. Dauguma ŠN gydymo programų pabrėţia, kad savirūpos pagerinimas yra sėkmės raktas siekiant pagerinti sergančiųjų ŠN pacientų gydymo rezultatus [8].
Savirūpa yra slauga, kurios imasi pats pacientas, kad priţiūrėtų pats save ir prisidėtų prie sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimo. Ši sąvoka apima reguliarų medikamentų vartojimą, dietą, fizinį aktyvumą, taip pat pagalbos išsikvietimą, kai paūmėja simptomai. Savirūpa yra aprašyta sveikatos prieţiūros veiklos ir tyrimų rekomendacijose [22].
Siekiant kuo objektyviau įvertinti sergančiųjų ŠN ţinias van der Wal M. H. L. ir Jaarsma T. sukurė standartizuotą klausimyną „Olandų klausimynas vertinantis paciento ţinias apie širdies nepakankamumą “(Dutch heart failure knowledge scale) [50]. Sergančiųjų ŠN pacientų savirūpai vertinti Jaarsma T., Stromberg A., ir kt., sukurė standartizuotą „Europos širdies nepakankamumo savirūpos vertinimo klausimyną“ (The European Heart Failure Self – care Behavior Scale). Naudojant šiuos klausimynus atliekami tyrimai, kurių dėka galima išsiaiškinti, kokių ţinių apie susirgimą trūksta pacientams ir kaip vertinti pacientų savirūpą [24].
Tikslas. Įvertinti sergančiųjų širdies funkcijos sutrikimais pacientų ţinias apie širdies nepakankamumą ir savirūpą
Uţdaviniai:
1. Nustatyti sergančiųjų širdies nepakankamumu pacientų ţinias apie širdies nepakankamumą. 2. Nustatyti ryšį tarp paciento ţinių apie širdies nepakankamumą ir amţiaus.
3. Nustatyti ryšį tarp paciento ţinių apie širdies nepakankamumą ir širdies nepakankamumo sunkumo.
4. Nustatyti sergančiųjų širdies nepakankamumu pacientų savirūpą.
5. Nustatyti ryšį tarp paciento savirūpos ir širdies nepakankamumo sunkumo. 6. Nustatyti ryšį tarp paciento savirūpos ir amţiaus.
2. LITERATŪROS APŢVALGA
2.1 ŠIRDIES NEPAKANKAMUMO SĄVOKA, PRIEŢASTYS IR
SIMPTOMAI
2.1.1 Širdies nepakankamumo sąvoka
Per paskutinius kelis dešimtmečius išsivysčiusiose šalyse padaugėjo, ypač vyresnio amţiaus sergančiųjų lėtiniu širdies nepakankamumu (ŠN). Pasaulyje šia liga serga 15 milijonų ţmonių, t.y. apie 1,5 – 2 proc. pasaulio gyventojų. Šešiasdešimtmečių ir vyresnių pacientų sergamumas ŠN išaugo nuo 6 iki 10 proc. [30].
ŠN siejamas su bloga prognoze. Nustatyta, kad apie 50 proc. pacientų, kuriem nustatytas II ir III klasės ŠN pagal Niujorko širdies asociacijos klasifikaciją (NŠA), mirė per penkerius metus, o tik 50 proc. IV funkcinės klasės pacientų išgyveno ilgiau nei vienerius metus [15].
ŠN nėra širdies ligos diagnozė, tai yra sudėtingas klinikinis sindromas, kurį gali sukelti bet kuris širdies susirgimas. ŠN pasireiškia simptomine skilvelių disfunkcija, kai širdis nepajėgia audinių ir organų aprūpinti būtinu kraujo kiekiu metabolinėms jų reikmėms patenkinti [5, 29].
Atsiţvelgiant į širdies struktūros pokyčius ir ŠN simptomų sunkumą, Amerikos kardiologų draugija (angl. ACC - American Colledge of Cardiology), Amerikos širdies asocijacija (angl. AHA – American Heart Association) rekomenduoja ŠN progresavimą skirstyti į A, B, C, D stadijas [53]. A stadija apibūdina ţmogų, kuriam gresia širdies funkcijos sutrikimas, bet jo širdis struktūriškai dar sveika ir jis dar nejaučia ŠN simptomų (1 paveikslas) [53]. B stadijos pacientas turi struktūrinių širdies pokyčių, tačiau nėra jautęs jokių ŠN simptomų ir poţymių. Širdies funkcijos sutrikimą gydytojai pirmiausiai nustato ultragarsinio tyrimo metu. C stadijoje paciento širdis yra paţeista, jis dabar arba anksčiau turėjo ŠN simptomų ir poţymių. D stadija – paskutinė ŠN stadija, kai įprastinis gydymas neveiksmingas – tada reikalingos specialios gydymo priemonės: ilgalaikės vaistų intraveninės infuzijos, kraujotaką palaikantis aparatas (dirbtinė širdis), širdies persodinimas ar paliatyvi slauga. Ši klasifikacija naudojama kartu su Niujorko širdies asociacijos (NŠA, angl. NYHA) klasifikacija. Tik C ir D AKD/AŠA klasifikacijos stadijos dar skirstomos į NŠA funkcines klases [53].
Naujoji klasifikacija daugiau dėmesio skiria ŠN profilaktikai ir vystimosi progresavimui, kadangi ţinoma, kad gydymą pradedant prieš pasireiškiant ligos simptomams, pagerėja gyvenimo kokybė, prailgėja gyvenimo trukmė, palengvinama ligos eiga [45].
ŠN skirstymas į stadijas padeda patikimai ir objektyviai suskirstyti pacientus į įvairias ligos eigos stadijas. Kiekvienos stadijos gydymas skiriasi. Negydant pagrindinės disfunkcijos prieţasties,
pacientai pereina visas ligos stadijas nuo lengviausios iki sunkiausios. Gydymo dėka ši eiga gali būti sustabdyta ar sulėtinta, tačiau pasiekus kitą ligos etapą, į ankstesnį etapą negrįţtama.
1 paveikslas. Širdies nepakankamumo vystymosi stadijos pagal Amerikos kardiologų draugijos (AKD), Amerikos širdies asociacijos (AŠA) rekomendacijas [53].
Amerikos kardiologų kolegijos ir Amerikos širdies asociacijos rekomenduoja klasifikacijos sistemą, kuri nurodo komplikacijas, bet negali pakeisti Niujorko širdies asociacijos funkcinio pajėgumo klasifikacijos [53].
Širdies nepakankamumo sunkumas C ir D stadijose įvertinimas pagal NŠA funkcinę klasifikaciją (1 lentelė) [2].
1. lentelė. Niujorko širdies asociacijos funkcinio pajėgumo klasifikacija Funkcinė
klasė Poţymiai
I
Ligoniai, turintys neryškių širdies veiklos sutrikimų.
Jie pakelia fizinį krūvį, ir jo metu bei ramybės būklėje gerai jaučiasi. Tiriant nustatoma širdies patologija.
II
Ligoniai patiria nemalonių pojūčių (širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį) tik sunkaus fizinio krūvio metu.
Gerai jaučiasi tik ramybės būklės bei dirbdami vidutinio sunkumo fizinį darbą.
III
Ligoniai vidutinio fizinio krūvio metu jaučia nemalonius pojūčius – padaţnėjusį širdies plakimą, dusulį, greitą nuovargį, bet gerai jaučiasi ramybės būklėje bei nedidelio įprastinio fizinio krūvio metu.
Hemodinamika ryškiai sutrinka.
IV
Ligoniai, kuriems bet kuris fizinis aktyvumas sukelia nemalonius pojūčius.
Diskomforto reiškiniai – dusulys, tachikardija, krūtinės angina ir kt. – ramybės būklėje ir gali kartotis arba išlikti.
2.1.2 Širdies nepakankamumo prieţastys
Sistolinės funkcijos sutrikimą lemia širdies raumens susitraukimo jėgos susilpnėjimas (išeminė širdies liga; idiopatinė dilatacinė kardiomiopatija; difuzinis miokarditas; kardiotoksiniai vaistai, slopinantys susitraukimą), perkrova tūriu (reumatinis ir nereumatinis voţtuvų nesandarumas; įgimtos širdies ydos, su nuosrūvomis), perkrova spaudimu (reumatinės ir nereumatinės širdies voţtuvų stenozės, arterinė hipertenzija, plautinė hipertenzija) [1, 7].
Diastolinės funkcijos sutrikimą lemia: arterinė hipertenzija; hipertrofinė kardiomiopatija; išeminė širdies liga; konstrikcinis perikarditas; širdies tamponada; senėjimas [7].
ŠN išsivystymui įtakos turi šie rizikos veiksniai (A stadijai):
1. Hipertenzija yra daţniausiai pasitaikantis rizikos veiksnys, įtakojantis širdies disfunkciją. Apie 50 proc. pacientų, kuriems negydoma ar nepakankamai kontroliuojama hipertenzija, gali išsivysti hipertenzinė širdies liga ir širdies nepakankamumas [9]. 2. Kairio skilvelio hipertrofija;
3. Rūkymas;
4. Cukrinis diabetas, kuris pasitaiko apie 20 – 30 proc. sergančiųjų ŠN; 5. Nutukimas;
6. Gyvybinio plaučių tūrio sumaţėjimas [2, 53].
T. Jaarsma, R. Halfens ir kt. tyrė pacientų, kuriems diagnozuotas sistolinis ir diastolinis ŠN, mokymo programą – palaikymo programą. Autoriai teigia, kad ŠN vystymuisi turėjo įtaką išeminė širdies liga (98 pacientai, 53 proc.), širdies voţtuvų ligos (86 pacientai, 46 proc.), kardiomiopatijos (42 pacientai., 23 proc.) [21].
2.1.3 Širdies nepakankamumo simptomai
Širdies nepakankamumo simptomai 80 – 90 proc. pacientų atsiranda dėl kairio skilvelio funkcijos pablogėjimo. Taip pat ŠN gali būti susijęs su labai įvairiais kairio skilvelio sutrikimais, pradedant diastoline normalios formos skilvelio disfunkcija, esant normaliam išstūmimui, bet pablogėjusiam prisipildymui, ir baigiant dominuojančia sistoline labai dilatuotos kairiojo skilvelio disfunkcija lydima sienos judėjimo sutrikimų. Pagrindinis pacientų su sistoline disfunkcija ultragarsinis poţymis yra sumaţėjusi kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (IF) (paprastai ≤55 proc.), kurią daţniausiai lydi padidėjęs galinis diastolinis ir galinis sistolinis tūriai [53].
Vyraujantys ŠN klinikiniai simptomai ir poţymiai yra dusulys, nuovargis, fizinio krūvio netoleravimas ir kulkšnių tinimai [29]. Sergantieji ŠN pakelia maţesnį fizinį krūvį, nei asmenys be širdies disfunkcijos. Jie tokio fizinio krūvio metu patiria dusulį ir nuovargį (ar abu kartu) [14].
Simptomus reikia kruopščiai stebėti [9]. Pacientus, sergančius ŠN, gali varginti dusulys, ortopnėja, sausas kosulys, paroksozminins naktinis dusulys, pastebimas didesnis kvėpavimo daţnis, maţėjantis fizinio krūvio toleravimas, daţnesnis šlapinimasis naktį, kulkšnių patinimai, blogėjanti atmintis [46].
Dusulys yra pagrindinis kairiojo skilvelio nepakankamumo poţymis [36]. Iš pradţių dusulys atsiranda tik didelio fizinio krūvio metu, o vėliau fizinio krūvio slenkstis maţėja. Šio nusiskundimo pacientas nepasakys, jei jo judesiai riboti. Įsisenėjus ŠN, dusulys atsiranda ramybės metu [2].
Ortopnėja, t.y. priverstinė sėdima padėtis esant dusuliui. Pacientai miega pusiau sėdom, sunkiais atvejais – sėdėdami šalia lovos, nes tada maţėja pritekėjimas į dešinįjį skilvelį ir maţėja spaudimas maţajame kraujo apytakos rate, lengviau dirba kairysis skilvelis [2].
Sausas kosulys neatkosint skreplių gali būti dusulio atitikmuo, jei atsiranda fizinės įtampos metu ar gulint ir palengvėja gydant ŠN.
Paroksizminis naktinis dusulys, dar vadinamas širdine astma, daţnai paţadina ligonį iš miego, sukelia baimę, nerimą, prakaito pylimą. Trunka apie pusvalandį, palengvėja atsisėdus, pavaikščiojus, gali kartotis. Jei paroksizminis naktinis dusulys nepraeina pakeitus kūno padėtį, o veninė stazė didėja, dusulys, progresuoja ir sukelia ryškią plaučių stazę – plaučių edemą [1].
Tachipnėja iš pradţių atsiranda tik fizinio krūvio metu ar tuoj po jo, vėliau – ir ramybės metu. Sutrikus dujų difuzijai, prasideda Čeino – Stokso tipo kvėpavimas. Tada stebima priverstinė kūno padėtis, o gulėdami ligoniai „gaudo orą“ [1].
Cianozė yra mišri: centrinė (dėl sutrikusios kraujo oksigenacijos esant stazei) ir periferinė (dėl padidėjusio deguonies suvartojimo audiniuose) [2].
Dėl kvėpavimo nepakankamumo maţėja fizinis pajėgumas. Išstumiamajam tūriui sumaţėjus, kraujotakos nepakankamumas lemia nepakankamą griaučių raumenų aprūpinimą deguonimi. Sumaţėjus fiziniam pajėgumui, sukeliamas nuovargis ir silpnumas, kojų „sunkumas“, kuris rodo griaučių raumenų pablogėjusią perfuziją, jei yra maţas kairiojo skilvelio išstumiamasis kraujo tūris [2].
Nikturija – tai ankstyvas ŠN simptomas, kuriam ryškėjant sukeliama oligurija. Inkstų veiklos sutrikimo pagrindinis poţymis yra pabrinkimai [1].
Patinimai yra simetriški, pirmiausia atsiranda kojose. Nuolatos gulinčiam pacientui patinimai atsiranda ir kryţkaulio srityje. Patinimai atsiranda, jei neląstelinio skysčio tūris padidėja >5 l [1].
Blogėja atmintis, atsiranda nerimas, galvos skausmai, nemiga. Mieguistumas dieną būdingas pacientams, kuriems naktį vyrauja Čeino – Stokso tipo kvėpavimas [29].
2.2 NEMEDIKAMENTINIS ŠIRDIES NEPAKANKAMUMO GYDYMAS IR
JO SVARBA
Gyvenimo būdo keitimas ir simptomų stebėsena papildo medikamentinį gydymą. Gyvenimo būdo keitimui priskiriama mitybos įpročių keitimas, skysčio, druskos ir alkoholio vartojimo ribojimas, viršsvorio maţinimas. Taip pat rekomenduojama atsisakyti rūkymo, didinti fizinį aktyvumą atsiţvelgiant į sveikatos būklę bei skiepytis nuo infekcijos [48, 53].
Reguliarus ir pritaikytas kiekvienam pacientui fizinis aktyvumas gali pagerinti pacientų būklę, jų fizinio krūvio toleravimą [47].
Nefarmakologinio gydymo dėka galima sumaţinti įtampą ir nerimą sergantiesiems ŠN [48, 53].
Simptomų stebėsenai priskiriama kasdieninis svėrimasis, nuovargio, dusulio kulkšnių tinimo stebėjimas [48]. Teisingas simptomų paūmėjimo atpaţinimas sumaţina ŠN paūmėjimo tikimybę ir gydymo ligoninėje poreikį.
Dieta ir mityba
Druskos kiekio ribojimas maiste (<2000 mg) ir skysčių ribojimas 1500 – 2000 ml yra svarbus sergantiesiems ŠN.
Pacientus reikia informuoti, kad atsargiai vartotų druskos pakaitalus, nes tai gali sukelti kalio susislaikymą. O vartojant per didelį druskos kiekį su angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriais (AKFI) gali atsirasti hiperkalemija.
Poilsis ir fizinė veikla
Sergantieji ŠN neinformuojami apie fizinę veiklą tam kad išvengti ŠN paūmėjimo. Tačiau esant gerai pacientų savijautai, reikia juos skatinti ir informuoti, kaip atlikti kasdieninę mankštą ir laisvalaikio veiklą, kad nepaūmėtų ŠN simptomai. Fizine veikla uţsiimti rekomenduojama NYHA II ir III funkcinės klasės pacientams.
Sergantieji ŠN turėtų maţinti svorį jei yra viršsvoris (kūno masės indeksas (KMI) >25 kg/m2). Tačiau kaheksija nurodo blogą artimąją prognozę.
Simptomų atpaţinimas su tuo susijusi savirūpa
Sergantiesiems ŠN rekomenduojama reguliariai svertis ir stebėti, ar nepadidėja svoris daugiau nei įprastai 2 kg per trumpą laiką. Pacientus reikia informuoti apie galimus simptomų pablogėjimus ir mokyti kaip to išvengti.
Kiti gyvensenos pokyčiai -Visiškai nerūkyti.
2.3 PACIENTŲ MOKYMAS
Pacientų mokymą galima apibūdinti kaip procesą, kurio metu siekiama pagerinti ţinias, įgūdţius, tam kad pagerinti poţiūrį ir elgseną reikalingą palaikyti ir gerinti sveikatą [36]. Procesas prasideda informacijos perdavimu ir apima informacijos interpretaciją ir integraciją, kai reikia keisti pacientų poţiūrį ar elgseną, kuri naudinga asmens sveikatos būklei [37].
Pacientų mokymas yra holistinis procesas. Mokymas keičia pacientų elgseną, kuri naudinga jų sveikatai.
Pacientų mokymui naudojami konsultavimo, informavimo, demonstravimo bei diskusijų metodai, besąlygiškai veikiantys pacientų sveikatos rezultatus [47].
Pacientų mokymas prasideda pacientų poreikių ir poţiūrio vertinimu: mokytojas su pacientu kelia tikslus ir siekia rezultatų. Pacientų mokymas prasideda tam tikru laiku ir baigiasi pacientų ţinių, elgsenos ir sumanumo vertinimu. Pacientų pasirengimas ar elgsenos pokyčių motyvacija, ir kliūtys, trukdančios šiems pokyčiams, yra svarbūs veiksniai, kurie turi būti apgalvoti, vertinant pacientų ţinias [37].
Florence Nightingale (XIX a.) yra pirmoji slaugymo mokytoja, kuri turėjo didelę įtaką ne tik slaugos mokslui, bet yra viena iš pirmųjų sveikatos mokytojų. Iki šių dienų pacientų moky mas yra viena iš svarbiausių slaugytojų funkcijų [26].
Kaip teigia Lietuvos bendrosios praktikos slaugytojos (slaugytojo) medicinos norma, „slaugytojas turi analizuoti asmenų, grupių sveikatos mokymo poreikį; organizuoti ir įgyvendinti tokį mokymą ir vertinti rezultatus“ [26].
Mokymas yra svarbus visose sveikatos prieţiūros įstaigose, slaugytojo pareiga – mokyti sveikuosius ir sergančiuosius [16,17,31,43]. Slaugytojai sveikuosius supaţindina su ligų profilaktika, o sergančiuosius moko taisyklingai vartoti vaistus, paaiškina apie gydymo reţimą ir dietos ypatumus ar moko prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų [43, 51].
Nepaisant didėjančio suvokimo, kad pacientų mokymas yra integrali kasdienės slaugos ir prieţiūros dalis, daţnai pacientams trūksta informacijos apie gydymą ir profilaktiką [4].
Įgyvendintas veiksmingas pacientų mokymas sustiprina pacientų autonomiją, didina pasitikėjimą savimi, sumaţina komplikacijų atvejus ir trumpina pacientų buvimo ligoninėje laiką [39].
Pacientų mokymas turėtų būti pritaikomas kiekvienam pacientui individualiai atsiţvelgiant į jau turimas ţinias apie susirgimą [22].
Pacientų mokymas yra svarbus norint pagerinti pacientų savirūpą ir paskirto gydymo plano vykdymą dėl kurių gerėja gyvenimo kokybė ir sumaţinamas sergamumas, mirštamumas ir sveikatos prieţiūros išlaidos [22, 32].
2.3.1 Sergančiųjų širdies nepakankamumu mokymas
Pacientų, sergančių ŠN, mokymo tikslas yra suteikti informaciją ir siekti tinkamos paciento savirūpos [3].
Keletas tyrimų įrodė, kad pakartotino gydymo ligoninėje galima išvengti 40 – 59 proc. pacientų, jei prieš išleidţiant į namus buvo tinkama prieţiūra, atitinkama reabilitacija, jei nustatytas gydymo reţimas ir jei pacientai buvo mokyti siekti pagalbos, kai suaktyvėja ŠN simptomai. Tyrimai atlikti Europoje, Š. Amerikoje ir Australijoje parodė, kad slaugytojai mokę pacientus ir teikę pagalbą suaktyvėjus ligos simptomams yra pajėgūs ir turi įtakos maţinant prieţastis trukdančias ir bloginančias gyvenimo kokybę [3] .
Pacientų mokymas/konsultavimas skatina laikytis gydymo reţimo, gerina rezultatus. Sergančiųjų ŠN pacientų mokymo programos pradėtos įgyvendinti per paskutinį dešimtmetį. Šios programos pagerina sergančiųjų ŠN rezultatus/pasekmes, sumaţina simptomų pasireiškimą, pagerina gyvenimo kokybę, sumaţina pakartotino gulėjimo ligoninėje daţnį, ir sveikatos prieţiūros kaštus [3].
ŠN turi įtakos fizinei ir psichologinei paciento savijautai, socialiniam funkcionavimui ir kasdieninei veiklai. Kai ŠN progresuoja, pacientas turi prisitaikyti ir gyventi prie atsiradusių pokyčių dėl ŠN [37]. Mokymo tikslas yra išsamiai pacientą supaţindinti su liga, jos simptomais. Ţinių sustiprėjimas turi reikšmės asmeniniai kontrolei ir palengvina prisitaikymą prie atsiradusių pokyčių dėl ligos [25]. Pacientams gali būti sunku prisitaikyti prie atsiradusių pokyčių dėl ŠN. Dauguma pacientų, sergančių ŠN, mano, kad iki pablogėjimo t.y. sveikatos ir ligos simptomų stiprėjimo, nereikalingas gydymas vaistais ir gyvensenos keitimas.
Vienas svarbiausių mokymo tikslų yra padėti pacientams pagerinti savirūpos gebėjimus, tokius kaip skysčių ribojimas, druskos suvartojimo maţinimas, fizinio aktyvumo, medikamentinio gydymo, simptomų stebėjimo ir pagalbos prašymo kai simptomai suaktyvėja. Pacientų mokymo nuostatos buvo nurodytos Europos kardiologijos asociacijos širdies nepakankamumo gydymo nuostatose (2 lentelė) [48].
Slaugytojų parama ir mokymas pacientams namuose ir ligoninėje yra svarbūs dėl kurių gerėja savirūpa. Jaarsma T. ir bendraautoriai nustatė, kad savirūpa pagerėja per mėnesį nuo išrašymo iš ligoninės [23].
2 lentelė. Pacientų mokymo temos.
Pacientų mokymo temos
Bendra informacija ŠN apibrėţimas ir simptomai/poţymiai Etiologija
Simptomų stebėjimas Savikontrolė simptomų Kasdieninis svėrimasis Prognozės
Vaistų vartojimas Vaistų efektyvumas, kenksmingumas/intoksikacijos poţymiai Vaistų skyrimas
Vaistų vengimas (pvz:.nesteroidinių priešuţdegiminių vaistų) Diuretikų vartojimo ypatumai
Poilsis ir fizinis aktyvumas Poilsis
Fizinis aktyvumas
Kasdieninis fizinis aktyvumas Seksualinis aktyvumas
Reabilitacija
Mityba ir ţalingi įpročiai Druskos vartojimo ribojimas
Skysčių ribojimas, ŠN simptomų paūmėjimo metu. Alkoholio vartojimas
Rūkymo atsisakymas Viršsvorio maţinimas
Vakcinacija Imunizacija nuo gripo ir pneumokokų
Keliavimas Skrydis lėktuvu
Vietos virš jūros aukščio, karštos ir drėgnos vietos
Pacientų, sergančių ŠN, mokymas reikalingas tam, kad pacientas prisitaikytų prie lėtinio susirgimo ir atliktų atitinkamą savirūpą. Nepaisant duomenų, kad daugelis pacientų pripaţįsta mokymą ir supranta informaciją apie ŠN, tačiau jie turi menkas ţinias ir supratimą, kodėl jiems išsivysto ŠN, kaip apibūdinti ŠN susirgimą bei kokią tinkamą savirūpą atlikti. Nustatyta, kad pacientų ţinios yra panašios ir Europos ir JAV populiacijose [52].
Mokymas apie ŠN susirgimą, ateityje gali būti taikomas ligoninėse pritaikius naujausias technologijas, tokias kaip kompiuterines mokymo programas, distancinę prieţiūrą bei televizijos
programas. Naujas mokymo priemones ir būdus reikia vertinti, tad pacientai, sergantys ŠN, turėtų atlikti svarbų vaidmenį šiame procese [47].
2.3.2 Pacientų ir slaugytojų mokymo suvokimas
Sveikatos prieţiūros specialistams gali būti sunku atrinkti, kokia informacija reikalinga pacientams, sergantiems ŠN. Todėl labai svarbu įtraukti pacientus į mokymo procesą, ruošiant medţiagą ir modelius. Slaugytojas turi suvokti, ką reikia mokyti pacientus ir ką realu juos išmokyti. Pacientai turi savo suvokimą apie tai ko nori mokytis ir ne visada tai sutampa su mokančio slaugytojo nuomone [25, 56].
Slaugytojas mokymo metu turi svarbią funkciją. Jis turi išsiaiškinti neteisingą pacientų supratimą ir jų šeimos nariams suteikti informaciją, tam kad ištaisyti neteisingą poţiūrį į ŠN [23]. 2.3.3 Mokytojas ir aplinka
Mokant pacientus, sergančius ŠN, svarbus vaidmuo tenka tiek slaugytojui, tiek gydytojui. Mokymo komandą gali sudaryti gydytojas, slaugytojas, vaistininkas, socialinis darbuotojas ir fizioterapeutas. Mokymo vieta gali būti ligoninė, poliklinika, paciento namai, arba daţniausiai – vietų deriniai [23].
Sergantiesiems ŠN nėra optimalu suteikti didelės apimties mokymą gulint ligoninėje. Pacientų neimlumui mokytis gali turėti įtakos gulėjimo ligoninėje trukmė ir prieţiūra, nuovargis, ir krizė dėl neseniai diagnozuoto ŠN. Informaciją geriau priima pacientai, kurie yra stabilios būklės ir pradėję prisitaikyti prie gyvenimo, kai suţino apie ŠN. Mokyti pacientus reikia pakartotinai. Neįmanoma visko iš karto išmokyti pacientus, nes jų būklė gali keistis laikui bėgant, todėl ir reikalingas papildomas mokymas. Pacientų mokymas daţniausiai pradedamas ligoninėje, bet jį reikia tęsti ir išvykus į namus [17].
2.3.4 Mokymo procesas
Slaugytojas, mokantis pacientus ir jų šeimų narius apie ligą, yra atsakingas ir uţ paaiškinimą apie ligą, ir uţ medikamentinį gydymą. Tam kad sėkmingai vyktų mokymas reikia su pacientu aptarti reţimą, mokymo planą, socialinę, ekonominę, šeimyninę padėtį, profesiją ir poţiūrį į sveikatą [37]. Slaugytojas turi būti patyręs ir gebėti nustatyti kiekvieno paciento poreikius ir pritaikyti individualų mokymą atsiţvelgiant į turimas paciento ţinias, mokymo pakopas, paţinimo funkcionalumą, gyvenimo situaciją. Taip pat svarbu suprasti mokymo procesą ir galėti įvertinti mokymo rezultatus.
Tradicinis mokymo metodas skirtas pagerinti ţinias ir tobulinti elgsenos pokyčius, gerinti farmakologinio ir nefarmakologinio gydymo laikymąsi, dėl to gerėja ligos rezultatai ir maţėja sergamumas [40].
2.4 ŢINIOS
Ţinios yra neapibrėţtas ţodis. Ţinios gali būti suprantamos kaip kokybė, turėti gebėjimą atsindėti ir suprasti kontekstą, daryti išvadas ir pritaikyti tai praktikoje. Ţinias sunku išmatuoti [46].
Ţinios nurodo, ką ţinome ir suprantame. Ţinias galima skirstyti kaip aiškias ir numanomas. Dauguma pacientų, sergančių ŠN, turi numanomas ţinias todėl ir negali, pavyzdţiui, atitinkamai vertinti simptomų pasireiškimo ar apibūdinti ŠN bei vaistų poveikį [47].
Ţinias pavaizduoja šešios mokymo pakopos paţinimo srityje pagal Bloom„ą (2 paveikslas). Pirma pakopa ţinios apibūdinama kaip gebėjimas prisiminti anksčiau išmoktą medţiagą ir prisiminti faktus ar teorijos visumą.
2 paveikslas. Bloom„o šešių pakopų taksonomija
Vertinimas Sintezė Analizė Pritaikymas Supratimas Ţinios
Antroji pakopa yra supratimas, kuris yra svarbus medţiagos prasmės supratimui ir interpretavimui, paaiškinimui ar apibendrinimui taip pat numatymui rezultatų ir poveikį. Sekanti pakopa pritaikymas reiškia gebėjimą naudoti išmoktą medţiagą naujose situacijose bei naudoti taisykles, metodus, teorijas. Ketvirta pakopa analizė, pasidalina į dvi dalis, supratimas ir baigimas. Penkta pakopa sintezė, gebėjimas sujungti dalis į vieną naują visumą. Paskutinė pakopa vertinimas apima gebėjimą vertinti procesą ir ţinių efektą [47].
2.4.1 Pacientų ţinios apie širdies funkcijos sutrikimą
Pačios ţinios nėra svarbios, bet ką jų dėka galima pasiekti geresnės gyvensenos yra svarbu. Pavyzdţiui, gerinti gydymo nurodymų laikymąsi, savirūpos galimybes ir gyvenimo kokybę. Švedų tyrimo rezultatai parodė, kad dauguma pacientų nesuprato, kad serga ŠN ir nieko neţinojo apie skysčių ribojimą ar gydymą nors sveikatos prieţiūros specialistai reguliavo ligą ir mokė. Ekman ir kt. nustatė, kad 20 proc. pacientų, sergančių vidutinio sunkumo ŠN, stebėjo savo sveikatą. Į klausimą apie tai, kaip atpaţįsta simptomų pablogėjimą, atsakė, kad jie yra nuo to apsaugoti ir nereikia nieko daryti. Tai parodo, kad yra spraga pacientams gaunant ir priimant informaciją apie paskirto gydymo reţimo laikymąsi ir savirūpą ir kad ţinių gerėjimas nėra būtinai siejamas su pagerėjusiu reţimo laikymusi [35].
Ni ir kt. mokymui naudoją rašytinę mokymo priemonę 71 proc. pacientų ir 75 proc. pacientų mokymas naudojant ţodinius nurodymus, nustatė, kad 60 proc. pacientų pripaţino abu mokymo būdus. Iš mokytų pacientų 14 proc. ţinojo apie ŠN, 38 proc. maţai ţinojo ar nieko neţinojo ir likusieji pacientai ţinojo tik šiek tiek [33].
Sneed N ir kt. nustatė, kad 39 proc. pacientų, kurie buvo mokyti ţinojo daugiau apie ŠN, o 55 proc. pacientų ţinojo šiek tiek [45]. Tai reiškia, kad net jei pacientai yra mokomi, jie neišlaiko įgytų ţinių apie ŠN.
Ni ir kt. nustatė, kad ţinios apie savirūpą taip pat buvo blogos, 40 proc. pacientų nesuprato kasdieninio svėrimosi svarbos ir tik vienas trečdalis tiriamųjų teigė, kad reikia vartoti daug skysčių [33].
2.5 KAS TAI YRA SAVIRŪPA
Savirūpa yra slauga, kurios imasi pats pacientas, kad priţiūrėtų pats save ir prisidėtų prie sveikatos ir gyvenimo kokybės gerinimo. Šis apibrėţimas apima reguliarų medikamentų vartojimą, dietą, fizinį aktyvumą, taip pat pagalbos iškvietimą, kai paūmėja simptomai. Savirūpa yra aprašyta sveikatos prieţiūros veiklos ir tyrimų rekomendacijose [44].
Savirūpa – tai rūpinimasis pačiu savimi. Savirūpa susijusi su tikslingais veiksmais, nukreipiamais į patį save, taip pat į objektus bei aplinkos sąlygas, siekiant išsaugoti gyvybę, sveikatą ir gerą savijautą [51].
Savirūpa yra kaip raktas sąvokos, kuri gerina sveikatą kalbant apie sprendimą ir veiksmus, kuriuos individas atlieka, kad susidorotų su sveikatos problemomis ar pagerintų jos ar jo sveikatą. Pvz. savirūpa apima informacijos ieškojimą (pvz. knygų ar lankstinukų skaitymas, naršymas internete, kursų lankymas, prisidėjimas prie savipagalbos grupės); mankštinimąsi, gydytojo nurodymų reguliarų vykdymą, daugiau poilsio, gyvenimo būdo keitimą, teisingą maitinimąsi, gyvybinių funkcijų stebėjimą, ir ieškojimą alternatyvių pagalbos būdų, informacijos vertinimą, ir sprendimo priėmimą, ar ką nors veikti ar nieko nedaryti. Pacientams, sergantiems lėtinėmis ligomis, savirūpą paprastai apţvelgia ir papildo sveikatos prieţiūros darbuotojai. Savirūpa yra daugiau nei gydytojo nurodymų laikymasis. Tai apima individualų mokymąsi tų dalykų, kurie išvardinti anksčiau [14,20].
Manoma, kad savirūpos dėka būna maţesnės sveikatos prieţiūros sistemos kainos; didesnis efektyvumas dirbant pacientui ir gydytojui ar kitam sveikatos prieţiūros specialistui; didina pacientų pasitenkinimą; ir gerina supratimą apie sveikatos būklę. Pagalba sau parodė, kad maţina skausmą ir depresiją, taip pat gerina ir gyvenimo kokybę. Tačiau nėra įrodyta, kad yra ryšys tarp savirūpos ir teigiamų gydymo rezultatų. Papratai sveikatos prieţiūros darbuotojai paskatina ir palaiko pacientų savirūpą, kadangi pacientai aktyviai dalyvauja savo prieţiūroje. Tačiau, kai kurių specialistų patirtis, patariant dėl savirūpos, yra per maţa ir jie nėra informuoti apie specifinius metodus, strategijas ir pacientų palaikymą [20].
Nėra vienintelio plačiai pripaţinto savirūpos apibrėţimo. Apibrėţimas kito nuo (1) kas ištiktųjų įtraukiama į savirūpą (pvz. individas, šeima, bendruomenė); (2) kas paskatina savirūpai (pvz. sveikatos pagerinimas, ligų prevencija, ligų apribojimo poveikis, sveikatos susigrąţinimas; (3) kiek sveikatos specialistas susijęs su savirūpa.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) savirūpą apibrėţia kaip „individo aktyvumą, šeimos ir visuomenės ketinimą imtis sveikatos stiprinimo, kelią ligoms uţkirsti, ir sugrąţinti sveikatą. Šis aktyvumas įgyjamas dėka ţinių ir įgūdţių iš specialistų ir nespecialistų patirties. Jie yra įpareigoti neprofesionalų ir jų nauda bet kuriam individui ar dalyvavimas bendradarbiavime su specialistais“.
Kiti šios srities ekspertai savirūpos terminą apibūdina kaip individo elgseną, kuri apima paciento funkcijas - gerinti savo sveiką, ligų prevencija arba ligos atskleidimas ir gydymas. Šiame apibrėţime savirūpa vyksta su specialisto pagalba, bet individai yra informuoti apie technines ţinias ir įgūdţius įgytus iš specialistų ir nespecialistų patyrimo. Iki šiol kiti savirūpos apibrėţimai apimdavo aktyvumą ir sveikatos stiprinimą, ligų prevenciją, simptomų vertinimą ir sveikatos susigrąţinimą su specialistų pagalba ar be jos [27].
Istorinis savirūpos vystimasis
Kai kurie autoriai teigia, kad savirūpa – tai viena iš socialinių veiklų ir nėra specifinis terminas, susijęs su sveikatos būkle ir aktyvumu. Didesnį poveikį dabartiniam savirūpos reikšmės vystimuisi turėjo 1960 m. su pasirodţiusios socialinės veiklos, tokios kaip moterų veikla ir teisių gynimas. Toks judėjimas susijęs su svarstoma autonomijos problema, paties apsisprendimu ir nepriklausomybe taip pat sergant ar esant sveikam. Gydytojo veiklos pasikeitimas sveikatos prieţiūroje buvo suprantamas, kai asmuo atlieka didelę rolę rūpindamasis savo sveikata, todėl jie daugiau susiję su sprendimų priėmimu, kurie liečia jų sveikatą. Per praėjusi dešimtmetį, keletas veiksnių prisidėjo prie savirūpos vystimosi, įskaitant ir keitimąsi pvz. ligos nuo ūmių iki lėtinių ligų; pabrėţiant kitimą nuo išgydymo iki prieţiūros; sukeltas nepasitenkinimas su pernelyg didelėmis technologijomis ir nuasmeninimu sveikatos prieţiūroje; padidėjęs aprūpinimas ţiniomis; noras didinti asmens kontrolę bendravime su sveikatos prieţiūros specialistais; poreikis kontroliuoti sveikatos prieţiūros kainas; visuomenės išsimokslinimo lygio augimas ir bendras ţinių didėjimas; funkcijų tiesiogiai susijusių su sveikata platinimo plėtimasis; didesnis išryškinimas pagrindinio vartotojo; ţinių gerėjimo apie gyvenimo būdą įtaka ilgaamţiškumui ir gyvenimo kokybei [29].
Šiuo metu savirūpa susijusi su vystymusi ir naudojimu asmens sveikatos pritaikymui ir įgūdţių gerinimui; sprendimų priėmimu ir kitų konsultavimą (įskaitant ir specialistus ir nespecialistus), ir tam tikrų išteklių naudojimu, kad būtų galima sumaţinti sveikatos problemas.
Kelios sveikatos prieţiūros disciplinų pasiekė susitarimą dėl savirūpos charakterizavimo. Savirūpa yra ypatinga situacija ir kultūra. Apimanti elgsenos gebėjimus ir sprendimų pasirinkimus. Savirūpai turi įtakos ţinių, gebėjimų vertinimas, motyvacija, kontrolė ir pasitikėjimas; atsiţvelgiant į sveikatos prieţiūrą pagal individualią kontrolę, o ne įtakos darymą socialinei elgsenai ar įstatymų leidimą [20].
Teorinis poţiūris į savirūpą
Dvi specifinės savirūpos teorijos: D. E. Oream savirūpos teorija (1991), tai abstrakti teorija ir neįgaunama patirties būdu, tai specifinė prieţiūros gebėjimų aplinka, kurioje atsitinka slaugos intervencija ir susireguliuojančios savirūpos modelis E. Leventhal, H. Leventhal ir C. Roblaille.
Paskutinė teorija buvo patikrinta ir parodė, kodėl asmuo uţsiima arba neuţsiima savirūpa. Nustatyta, kad asmenys skirtingi ir motyvacija turi lemiamą vaidmenį, kad paaiškintų apsisprendimą imtis iniciatyvos ir palaikyti savirūpą (3 paveikslas).
3 paveikslas. E. Leventhal, H. Leventhal ir C. Roblaille savirūpos modelis
Šiame modelyje tikra reakcija ir emocinė reakcija realiai paveikia viena kitą. Veikia kartu, veiklos planas ir simptomų valdymas yra sukelti. Galų gale, įvertinami numatomi ir esami rezultatai, su atsakomąja reakcija, galbūt svarbiausias pasikeitimas emocijų reakcijų ir realios tikrovės suvokimas, savo ruoţtu iniciatyva pokyčių veiksmų plane veda į priekį. Ši teorija ištikrųjų paaiškina kaip asmenys geba susidoroti su sveikatos pablogėjimu ir kaip šie pokyčiai susiję su patirtimi ir sveikatos pablogėjimo eiga [20, 27].
Levin (1979) savirūpos koncepciją apibūdina taip: “tai procesas, kurio metu ţmogus pats saugo sveikatą, diagnozuoja ligą bei ją gydo“. Šios teorijos paskatino ţmogų rūpintis savo sveikata. Bennet (1980) teigia: “jei slaugytojai aptarinėja savirūpos koncepciją, jie privalo atminti, kad sveiki ir sergantys ţmonės pasigenda vis didesnės sveikatos savikontrolės. Jie nori būti aktyvūs, turėti sprendimo teisę ir įvertinti savo elgesį. Pacientai nepripaţįsta pasyvaus vaidmens, kada slaugytojai nusprendţia uţ juos“ [34].
Filosofijos ir teorijos, kuriomis pagrįsta savirūpos sąvoka, kuri plačiausiai mūsų dienomis vartojama, kūrėja yra Oream. Oream supranta savirūpą kaip veiklą, kurios individas imasi savo iniciatyva ir atlieka pats, siekdamas išsaugoti sveikatą ir gerovę [51].
Savirūpa būna dviejų rūšių: 1) universalioji savirūpa, arba kasdieninei veiksmai, kuriais tenkinami pagrindiniai ţmogaus poreikiai (valgio, miego, ir kt.); 2) savirūpa, skiriama nukrypimams nuo sveikatos būklės atstatyti, t.y. veiksmai, kurių imamasi, kai sveikata pablogėja (atsigulimas į lovą, kreipimasis į gydytoją ar slaugytoją) [51].
Individualūs atvejai ir
emocinės reakcijos Veiksmų plano ir strategijos vystimasis, kad suvaldyti simptomus
Numatomi rezultatai palyginami su esamais rezultatais
2.5.3 Savirūpa sergant širdies nepakankamumu
Savirūpa apibūdinama kaip sprendimas ir veiksmų strategija tam kad pradėti gerinti ar išlaikyti sveikatą. Sergant lėtinėmis ligomis savirūpa priklauso nuo asmens išgalių ir kenčiant nuo lėtinių ligų duodama galimybė būti atsakingam uţ savo prieţiūrą. Susirgus lėtine liga savirūpos poreikiai ir galimybės yra daugiau ribojamos [25].
Sergant ŠN savirūpa apibūdinama kaip pacientų gebėjimas pasirūpinti savimi ir susidoroti su būsena, kaip pavyzdţiui, gyvensenos keitimas, simptomų stebėjimas ir tinkamas diuretikų vartojimas. Tai reiškia, kad daugiau 50 proc. visų pakartotinų hospitalizavimų galima išvengti, jei pacientai atliktų savirūpą ir laikytųsi gydymo reţimo, vykdytų gydymo planą ir būtų pakankamas socialinis aprūpinimas. Simptominio ŠN gydymo vilkinimas parodo ir pabrėţia, kad reikalinga intervencija, tam kad būtų pagerinta savirūpa atpaţįstant ŠN simptomus.
Dauguma ŠN valdymo programų pabrėţia, kad pagerinus savirūpą pagerėja gyvenimo kokybė, sumaţėja sergamumas bei mirštamumas ir sveikatos prieţiūros išlaidos [15].
Keletas tyrėjų tyrė sergančiųjų ŠN kasdieninį svėrimąsi. Tyrėjai teigia, kad kasdien svėrėsi nuo 25 proc. iki 40 proc. pacientų [11, 54]. Kituose tyrimuose nustatyta, kad 67 proc. pacientų sveriasi maţiausiai vieną kartą per savaitę [54].
Yra nustatyta, kad pacientams sunku riboti druską maiste ir skysčius [15, 54]. Ni H ir kt., teigia, kad maţiaus nei 50 proc. pacientų ribojo druskos ir skysčių vartojimą, nors dauguma pacientų buvo informuoti apie druskos ir skysčių ribojimo svarbą. To prieţastys – motyvacijos ir savikontrolės stoka ar kiti psichologiniai veiksniai [33].
Jaarsma T. ir kt. nustatė, kad savirūpa pagerėjo po mokymų praėjus 1 – 3 mėnesiams. Tačiau nepaisant intensyvaus mokymo ir paramos, pacientai neatliko visų prieţiūros veiksmų [23].
3. TYRIMO METODIKA
3.1 TIRIAMŲJŲ KONTINGENTAS
Atsitiktinės atrankos būdu įtraukti į tyrimą sergantieji ŠN pacientai, gydyti Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) Kardiologijos klinikos Širdies nepakankamumo sektoriuje 2006 – 2007 metais.
Įtraukimo į tyrimą kriterijai:
1. Sergantieji ŠN, kurį sąlygojo išeminė širdies liga arba hipertenzinė širdies liga arba idiopatinė kardiomiopatija.
2. Naujai nustatytas širdies nepakankamumas arba lėtinis paūmėjęs širdies nepakankamumas. 3. Niujorko širdies asociacijos III ar IV funkcinė klasė.
4. Kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (IF) ≤ 30 proc. 5. Supranta ir kalba lietuvių kalba.
6. Sutinka dalyvauti mokymo programoje ir savarankiškai raštu atsakyti į klausimyne pateiktus klausimus.
Pagal nustatytus įtraukimo į tyrimą kriterijus tyrime dalyvavo 70 pacientų, tačiau tolimesnei duomenų analizei panaudoti 65 pacientų duomenys.
3.2 TYRIMO METODAS IR TYRIMO ETAPAI
Tyrimo metodas – anketinė pacientų apklausa raštu.
Tyrimui naudojami du standartizuoti klausimynai:
1. Standartizuotas „Olandų klausimynas vertinantis ţinias apie širdies nepakankamumą “(Dutch heart failure knowledge scale) (ţr. 1 priedas).
2. Standartizuotas „Europos širdies nepakankamumo savirūpos vertinimo klausimynas“ (The
European Heart Failure Self – care Bahavior Scale ) (ţr. 2 priedas).
Klausimynai išversti iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, po to du vertėjai išvertė atgal iš lietuvių kalbos į anglų kalbą. Autoriai susipaţinę su klausimynų vertimais, davė sutikimą naudoti tyrime anksčiau minėtus klausimynus.
1. Standartizuotas „Olandų klausimynas vertinantis paciento ţinias apie širdies
nepakankamumą“ (Dutch heart failure knowledge scale). Klausimyną sudaro penkiolika klausimų, apie širdies nepakankamumą (keturi klausimai), širdies nepakankamumo gydymą (šeši klausimai, skysčių vartojimo ribojimas ir aktyvumas) ir simptomai bei simptomų
atpaţinimas (penki klausimai). Kiekvienam klausimui pateikti trys atsakymo variantai, iš jų tik vienas yra teisingas. Skalės balai gali būti vertinami nuo minimumo 0 balų (ţinių nėra) iki maksimumo 15 balų (pakankamai ţinių) [50].
2. Standartizuotas „Europos širdies nepakankamumo savirūpos vertinimo klausimynas“ (The European Heart Failure Self – care Behavior Scale). Klausimynas sudarytas iš dvylikos
teiginių apie pacientų, sergančių širdies nepakankamumu, savirūpą. Kiekvieno teiginio atsakymas vertinamas pagal Likerto skalę. Pavyzdţiui, „aš riboju druską maiste“, atsakymo variantai gali skirtis nuo „visiškai sutinku“ (1 balas) iki „visiškai nesutinku“ (5 balai). Galima surinkti nuo 12 iki 60 balų. Kuo daugiau surenkama balų, tuo blogesnė savirūpa [24].
Tyrimo etapai:
1. Pacientų apklausa prieš mokymą:
Standartizuotas „Olandų klausimynas vertinantis paciento ţinias apie širdies nepakankamumą “(Dutch heart failure knowledge scale).
Standartizuotas „Europos širdies nepakankamumo savirūpos vertinimo klausimynas“
(The European Heart Failure Self – care Behavior Scale).
2. Pacientų mokymas pagal paruoštą mokymo programą.
Pacientai mokyti individualiai pagal parengtą programą, (ţr. 3 priedas), kuri sudaryta pagal Amerikos širdies nepakankamumo draugijos parengtus modulius pacientams mokyti.
1. Širdies nepakankamumas ir jo kontrolė [49].
2. Gyvenimo būdo ir mitybos rekomendacijos sergantiesiems širdies nepakankamumu [28] 3. Fizinis aktyvumas sergant širdies nepakankamumu [12].
4. Vaistai širdies nepakankamumui gydyti [18].
5. Savirūpa: gydymo plano vykdymas ir problemų sprendimas [42].
3. Sergančiųjų širdies nepakankamumu pacientų, apklausa po mokymo.
Po aktyvaus mokymo, pacientai mokymo medţiagą studijuoja savarankiškai stacionarinio gydymo metu, kuriam pasibaigus, atliekama kartotina apklausa, naudojant standartizuotą „Olandų klausimynas vertinantis paciento ţinias apie širdies nepakankamumą“
(Dutch heart failure knowledge scale).
4. Pacientų kartotina apklausa po mokymo praėjus vienam mėnesiui, naudojant anksčiau minėtus klausimynus. Klausimynai pacientams nusiųsti paštu, o uţpildę atsiuntė atgal.
3.3 STATISTINĖ DUOMENŲ ANALIZĖ
Statistinė duomenų analizė atlikta statistine programa SPSS (Statistical Pachage for the Social Sciences, SPSS 10.0).
Logistinės regresijos analize nustatyta sergančiųjų ŠN, ţinių bei savirūpos ryšys su pacientų amţiumi bei su NŠA funkcine klase.
4. REZULTATAI
4.1 DEMOGRAFINIAI IR KLINIKINIAI TIRIAMŲJŲ DUOMENYS
Tyrime dalyvavo pacientai, sergantieji ŠN ir gydyti Kauno medicinos universiteto klinikų (KMUK) Kardiologijos klinikos Širdies nepakankamumo sektoriuje 2006 – 2007 metais.
Pagal nustatytus įtraukimo į tyrimą kriterijus, dalyvavo 70 pacientų, tačiau tolimesnei duomenų analizei panaudoti 65 pacientų duomenys.
Pacientų amţius svyravo nuo 20 iki 93 metų (62,7±16) (3lentelė).
Didţiajai daugumai (52,1 proc.) pacientų nustatytas išeminės kilmės ŠN. Hipertenzinė širdies ir/ar inkstų liga sąlygojo ŠN 12,5 proc. pacientų, idiopatinis širdies raumens susirgimas – 22,9 proc. pacientų.
Daugiau nei pusės pacientų buvo nustatyta vidutinio sunkumo ŠN – III NŠA funkcinė klasė (66,2 proc.), o sunkus ŠN – IV NŠA funkcinė klasė nustatyta 33,8 proc. pacientų.
3 lentelė. Tyrime dalyvavusių pacientų demografiniai ir klinikiniai duomenys
Amţius (vidurkis±SD*) 62,7±16 (65) n %
Vyrai 49 75,4
Moterys 12 24,6
Širdies nepakankamumo etiologija
Išeminė širdies raumens liga 34 52,1
Idiopatinė širdie raumens liga 15 22,9
Hipertenzinė širdies ir/ar inkstų liga 8 12,1
Infekcinis širdies susirgimas 4 6
Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė
III Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė 43 66,2 IV Niujorko širdies asociacijos funkcinė klasė 22 33,8 * Pastaba : *SD – standartinis nuokrypis
4.2 SERGANČIŲJŲ ŠIRDIES NEPAKANKAMUMU ŢINIOS APIE ŠIRDIES
FUNKCIJOS SUTRIKIMĄ
Pacientų ţinios vertintos naudojant standartizuotą „Olandų klausimynas vertinantis paciento ţinias apie širdies nepakankamumą “(Dutch heart failure knowledge scale). Klausimyno balų skaičius gali būti nuo 0 iki 15 balų. Sergančiųjų ŠN ţinių lygis vertintas pagal teisingų atsakymų sumą: 0 – 9 – nepakankamos ţinias, 10 – 13 balų – vidutinės ţinios, 14 – 15 balų – pakankamos ţinios. Tokiu būdu klausimyno rodmenis analizavo ir kiti tyrėjai [47, 53].
Tyrimo metu nustatyta, kad 83,2 proc. (54) pacientų ţinios prieš mokymą buvo nepakankamos, 13,9 proc. (9) pacientų ţinios – vidutinės ir tik 3,1 proc. (2) pacientų – pakankamos (4 paveikslas).
*p≤0,05
83,2%* 3,15%*
13,9%*
Nepakankamos žinios Vidutinės žinios Pakankamos žinios
Įvertinus sergančiųjų ŠN ţinias uţbaigus gydymą ligoninėje nustatytos nepakankamos ţinios - 13,8 proc. (9) pacientų, vidutinės ţinios - 75,4 proc. (49) pacientų, o pakankamos ţinios – 10,7 proc. (7) pacientų (5 paveikslas).
*p≤0,05
10,7%* 13,%*
75,4%*
Nepakankamos žinios Vidutinės žinios Pakankamos žinios
5 pav. Sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinios po mokymo ligoninėje
Nustatyta, kad po mokymo praėjus 1 mėnesiui daugiau nei pusės 53,1 (41) pacientų ţinios buvo vidutinės, o 35,3 proc. (23) pacientų – nepakankamos ir tik 1,5 proc. (1) pacientų – pakankamos ţinios (6 paveikslas).
*p≤0,05 53,1%*
35,3%* 1,5%*
Nepakankamos žinios Vidutinės žinios Pakankamos žinios
6 pav. Sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinios praėjus 1 mėn. po mokymo
Pagal tyrimo duomenis galima teigti, kad mokymas turėjo įtakos pacientų ţinioms apie ŠN. Prieš mokymą daugumos pacientų ţinios buvo nepakankamos (83,2 proc.). Uţbaigus gydymą
stacionare daugiau nei pusės pacientų ţinios buvo vidutinės (75,4 proc.), o praėjus 1 mėnesiui po mokymo daugumos pacientų ţinios buvo vidutinės (53,1 proc.).
Galima teigti, kad ţinių išliekamumas nėra pakankamas, nes nepakankamos ţinios apie ŠN po 1 mėn. po nustatytos didesnei daliai pacientų, nei uţbaigus gydymą ligoninėje (35,3proc. ir 13 proc.; p=0,03).
Pakankamos ţinios prieš mokymą nustatytos 3,15 proc. pacientų, o uţbaigus gydymą ligoninėje nustatytos jau 10,7 proc. pacientų, tačiau praėjus 1 mėn. po mokymo tik 1,5 proc. pacientų.
Prieš mokymą vidutinės ţinios nustatytos tik 13,9 proc. pacientų, o uţbaigus gydymą ligoninėje jau daugiau nei pusei pacientų – 75,4 proc. ir praėjus 1 mėn. po mokymo – 53,1 proc. pacientų.
4.2.1 Sergančiųjų širdies nepakankamumu ţinios prieš mokymą
Kas tai yra ŠN nepakankamumas, prieš mokymą ţinojo daugiau nei pusė (70,8 proc.) tyrime dalyvavusių pacientų. Teisingą suvokimą apie širdies funkciją prieš mokymą nurodė 64,6 proc. pacientų (4 lentelė).
Sergantieji ŠN prieš mokymą geriausiai ţinojo, apie teisingą vaistų vartojimą – 83,1 proc. pacientų nurodė teisingą atsakymą. Tuo tarpu, kaip daţnai reikia svertis ţinojo, tik 13,8 proc. pacientų.
Nustatyta, kad prieš mokymą pagrindines ŠN prieţastis ţinojo 44,6 proc. pacientų. O ŠN simptomų pablogėjimo prieţastis teisingai nurodė tik 21,5 proc. pacientų.
Kodėl tinsta kojos, prieš mokymą ţinojo daugiau nei pusė pacientų 63,1 proc.
Pagal tyrimo duomenis galima teigti, kad maţiau nei pusė pacientų (38,5 proc.) ţinojo, ką geriausia daryti, jei sustiprėtų dusulys ar kojų tinimas. Kodėl gydymui skiriami diuretikai, prieš mokymą ţinojo 73,8 proc. pacientų.
Kodėl svarbu svertis sergant ŠN prieš mokymą ţinojo 60 proc. pacientų
Į klausimą apie svorio padidėjimą sergant ŠN, teisingą atsakymą ţinojo 40 proc. pacientų. Ką daryti jei troškina, prieš mokymą ţinojo 36,9 proc. pacientų.
Kodėl reikia riboti druskos kiekį, prieš mokymą ţinojo 52,3 proc. pacientų. Kiek leidţiama išgerti skysčių per dieną, prieš mokymą taipogi ţinojo ne visi – maţiau nei pusė pacientų – 44,6 proc.
Į klausimą apie fizinį aktyvumą sergant ŠN, teisingai atsakymą iki mokymo nurodė kas trečias pacientas – 29,2 proc. pacientų.
Nustatyta, kad prieš mokymą sergantieji ŠN pacientai blogiausiai ţinojo, kaip daţnai reikia svertis(13,8 proc.) ir kas gali būti ŠN paūmėjimo prieţastys(21,5 proc.), o geriausiai ţinojo apie teisingą vaistų vartojimą (83,1 proc.).
Nustatyta, kad daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių pacientų prieš mokymą ţinojo: kodėl gydymui skiriami diuretikai(73,8 proc.), kas tai yra ŠN (70,8 proc.), kokia yra širdies funkcija (64,6 proc.), kodėl tinsta kojos sergant ŠN (63,1 proc.), kodėl reikia riboti druską (52,3 proc.).
4 lentelė. Pacientų ţinių apie širdies nepakankamumą vertinimas prieš mokymą Klausimas Ţinios prieš mokymą n % Širdies nepakankamumas
1. Kas tai yra širdies nepakankamumas? 46 70,8
2. Kokia yra širdies funkcija? 42 64,6
3. Kokios yra pagrindinės širdies nepakankamumo prieţastys? 29 44,6 4. Kas gali būti širdies nepakankamumo simptomų pablogėjimo
prieţastimis? 14 21,5
Simptomai ir simptomų atpažinimas
5. Kodėl tinsta kojos sergant širdies nepakankamumu? 41 63,1 6. Kaip daţnai reikia svertis sergant širdies nepakankamumu? 9 13,8 7. Ką geriausia daryti, jei sustiprėtų dusulys ar kojų tinimas? 25 38,5
8. Ką daryti jei troškina? 24 36,9
9. Kuris teiginys yra teisingas apie svorio padidėjimą ir širdies
nepakankamumą? 26 40
Skysčių ir druskos ribojimo įtaka simptomams gydymo metu
10. Kuris teiginys yra teisingas apie vaistų vartojimą? 54 83,1 11. Kodėl kai kuriems pacientams skiriami diuretikai? 48 73,8 12. Kodėl svarbu svertis sergant širdies nepakankamumu? 39 60 13. Kiek leidţiama išgerti skysčių per dieną namuose? 29 44,6 14. Kodėl reikia riboti druskos kiekį, sergant širdies
nepakankamumu? 34 52,3
15. Kuris teiginys yra teisingas apie sergančiųjų širdies
4.2.2 Ţinių apie širdies funkcijos sutrikimą ryšys su širdies ir kraujagyslių funkcinio pajėgumo klase
Pacientai pagal Niujorko širdies asociacijos (NŠA) klasifikacijos funkcines klases buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmoji grupė – vidutinio sunkumo ŠN (III NŠA funkcinė klasė), antroji grupė – sunkus ŠN (IV NŠA funkcinė klasė). Pirmąją grupę sudarė 66,2 proc. (43) pacientų, o antrąją grupę – 33,8 proc. (22) pacientų, abi grupės statistiškai patikimai nesiskyrė (p=0,05)
(7 paveikslas).
p≤0,05 33,8*
66,2*
Pirma grupė (III NYHA f.kl.) Antra grupė (IV NYHA f.kl.)
7 pav. Sergančiųjų širdies nepakankamumu pasiskirstymas pagal NŠA funkcines klases
Pagal gautus tyrimo duomenis galima teigti, kad uţbaigus gydymą ligoninėje, antros grupės pacientų (IV NŠHA funkcinė klasė) ţinios buvo patikimai geresnės nei pirmos grupės pacientų (III NŠA funkcinė klasė) (12,0 ir 11,2; p=0,048) (5 lentelė).
Lyginant tiriamųjų ţinių vidurkių reikšmes prieš mokymą, nenustatyta patikimo skirtumo tarp pirmos ir antros grupės pacientų (7,09 ir 7,9; p=0,26). Praėjus 1 mėn. po mokymo nerasta patikimo ţinių vidurkio skirtumo tarp pirmos ir antros grupės pacientų (9,8 ir10,7;p= 0,122).
5 lentelė. Ţinių vidurkių lyginimas su Niujorko širdies asociacijos funkcinėmis klasėmis NŠA funkcinė klasė Ţinios (vidurkis±SD*) p
Ţinios prieš mokymą III 7,09±2,77 0,26
IV 7,9±2,77
Ţinios po mokymo III 11,2±1,6 0,048
IV 12,0±1,6
Ţinios po 1 mėnesio III 9,8±2,4 0,122
IV 10,7±1,9
Pastaba : *SD – standartinis nuokrypis
Nustatyta, kad uţbaigus gydymą ligoninėje geresnės ţinios apie ŠN buvo antros grupės pacientų (IV NŠA funkcinė klasė) nei pirmos grupės pacientų (III NŠA funkcinė klasė) (12,0±1,6 ir 11,2±1,6; p=0,0,4).
Lyginant pirmos ir antros grupės sergančiųjų ŠN ţinių vidurkių reikšmes prieš mokymą ir praėjus 1 mėn. po mokymą, nenustatyta patikimo skirtumo.
4.2.3 Ţinių apie širdies funkcijos sutrikimą ryšys su amţiumi
Tiriamieji respondentai pagal metus buvo suskirstyti į jaunesnio (iki 65 metų) ir vyresnio (65 metų ir vyresni) grupes. Jaunesnio maţiaus grupę sudarė 40 proc. (26) pacientų, o vyresnio amţiaus grupę – 60 proc. (39) pacientų (8 paveikslas).
40%
60%
Jaunesnis amžius (<65 m.) Vyresnis amžius (≥65 m)
8 pav. Sergančių širdies nepakankamumu pacientų pasiskirstymas pagal amţių
Analizuojant tyrimo duomenis, nustatyta, kad prieš mokymą ţinios jaunesnio amţiaus pacientų (<65 metų) buvo patikimai geresnės (8,1±3,1) nei vyresnio amţiaus pacientų (≥65 metų) (p=0,028) (6 lentelė). Tačiau uţbaigus gydymą ligoninėje, vyresnio amţiaus pacientų ţinios buvo geresnės nei jaunesnio amţiaus pacientų (11,6 ir 11,3; p=0,04).
Po mokymo praėjus 1 mėn. jaunesnio amţiaus pacientų ţinios buvo geresnės nei vyresnio amţiaus pacientų (10,8±2,2 ir 9,5±2,3; p=0,016).
6 lentelė. Ţinių vidurkių lyginimas su amţiumi Amţiaus
grupės
Ţinios
(vidurkis±SD*) p
Ţinios prieš mokymą <65 m. 8,1±3,1 0,028
≥65 m. 6,7±2,3
Ţinios po mokymo <65 m. 11,3±1,7 0,04
≥65 m. 11,6±1,5
Ţinios po 1 mėnesio <65 m. 10,8±2,2 0,016
≥65 m. 9,5±2,3
Prieš mokymą jaunesnio amţiaus pacientų (<65 metų) ţinios buvo geresnės nei vyresnio (≥65 metų) amţiaus pacientų (8,1±3,1 ir 6,7±2,3; p=0,028).
Uţbaigus gydymą ligoninėje vyresnio amţiaus pacientų ţinios buvo geresnės nei jaunesnio amţiaus pacientų (11,6±1,5 ir 11,3±1,7; p=0,001).
Praėjus 1 mėn. po mokymo jaunesnio amţiaus pacientų ţinios buvo geresnės nei vyresnio amţiaus pacientų (10,8±2,2 ir 9,5±2,3; p=0,016).
