LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS FAKULTETAS
VIDAUS LIGŲ KLINIKA
PACIENTŲ, SERGANČIŲ IV FUNKCINĖS KLASĖS ŠIRDIES
NEPAKANKAMUMU, PAKARTOTINIS STACIONARIZAVIMAS
VIENERIŲ METŲ EIGOJE
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Medicinos studijų programa
Autorius: Ernestas Krasauskas Mokslinė vadovė: Doc. dr. Laima Jankauskienė
2
TURINYS
SANTRAUKA ... 3
PADĖKA ... 5
INTERESŲ KONFLIKTAS ... 5
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS ... 5
SANTRUMPOS ... 6
ĮVADAS ... 7
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 8
LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 TYRIMO METODIKA ... 12 TYRIMO REZULTATAI ... 13 REZULTATŲ APTARIMAS ... 17 IŠVADOS ... 20 LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 21 PRIEDAI ... 23
3
SANTRAUKA
Autorius: Ernestas KrasauskasVadovė: Doc. dr. L. Jankauskienė
Darbas atliktas: Lietuvos Sveikatos Mokslų universiteto Kauno klinikinėje ligoninėje
Darbo pavadinimas: Pacientų, sergančiųjų IV funkcinės klasės širdies nepakankamumu, pakartotinis stacionarizavimas vienerių metų eigoje.
Tyrimo tikslas: įvertinti pacientų sergančiųjų IV f. kl. klasės širdies nepakankamumu pakartotinių hospitalizacijų skaičių per vienerius metus bei nustatyti ŠN paūmėjimą dažniausiai provokuojančius veiksnius.
Tyrimo uždaviniai: 1) Nustatyti sekamųjų pacientų stacionarizacijų skaičių per metus, vidutinį vienos hospitalizacijos lovadienių skaičių; 2) Priežastis dėl kurių sekamieji pacientai hospitalizuojami; 3) Nustatyti dažniausias širdies nepakankamumo paūmėjimą provokuojančias priežastis; 4) Įvertinti hospitalizacijos poreikio priklausomybę nuo gretutinių ligų; 5) Išsiaiškinti sekamųjų pacientų prognostinius veiksnius hospitalizacijų skaičiui.
Metodika: į sekamųjų sąrašą įtraukti 116 pacientų, kurie buvo gydyti 2015 gruodžio - 2016 gegužės laikotarpiu Kauno klinikinėje ligoninėje, kardiologijos skyriuje. Individualiai buvo susisiekiama kas tris mėnesius telefonu su ligoniu ar kitu apie tyrimą informuotu asmeniu ir atliekama telefoninė apklausa.
Rezultatai: iš 116 pacientų nebuvo stacionarizuoti 26 pacientai (22.4%), buvo stacionarizuoti 73 pacientai (62,9%), mirė 13 pacientų (11,2%), nutrūko ryšys su 4 pacientais (3,4%). Iš visų 138 stacionarizacijų, 104 (75.4%) buvo dėl kardiovaskulinių priežasčių, 34 (24.6%) dėl kitų priežasčių. Galimai paūmėjimą provokavusios priežastys: bloga AKS korekcija n=10 (9.6%); išeminė širdies liga n=30 (28,7%); infekcija n=27 (26,0%); alkoholis n=3 (2.9%); prieširdžių virpėjimas n=14 (13.5%); vaistų nutraukimas n=6 (5.8%); nežinoma n=14 (13.5%). Pacientai sergantys lėtine smegenų išemine liga stacionarizuojami dažniau nei ja nesergantys IV f. kl ŠN ligoniai (p<0,05), kitos gretutinės ligos nedidina galimybės pakartotinei stacionarizacijai. Vyriška lytis ( SR 1,494 p=0,077) ir amžius ≥ 75 metai (SR 1,429 p=0,001) yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys, IV funkcinės klasės ŠN sergančių pacientų riziką būti stacionarizuotiems.
Išvados: iš 116 pacientų bent kartą buvo stacionarizuoti 80 pacientų, vieno stacionarizavimo vidurkis: 6,95 ± 3,36 lovadienio, iš visų 138 stacionarizacijų, 104 (75.4%) buvo dėl kardiovaskulinių priežasčių, 34 (24.6%) dėl kitų priežasčių, dažniausios ŠN paūmėjimą provokavusios priežastys: išeminė širdies liga n=30 (28,7%); infekcija n=27 (26,0%); sergantys lėtine smegenų išemine liga stacionarizuojami dažniau nei ja nesergantys IV f. kl ŠN ligoniai, vyriška lytis ( SR 1,494 p=0,047) ir amžius ≥ 75 metai (SR 1,429 p=0,001) yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys, IV funkcinės klasės ŠN sergančių pacientų riziką būti stacionarizuotiems.
4
SUMMARY
Author: Ernestas KrasauskasAcademic supervisor: Doc. dr. L. Jankauskienė.
Work was made at: Hospital of Lithuanian University of Health Sciences Kauno klinikinė ligoninė. Title: Patients with functional class IV heart failure one-year follow-up.
The aim of this study is to assess patients with functional class IV heart failure demand in one-year course ( assess number of hospitalizations in one year, the average length of hospitalization epizode). Research tasks: 1. Investigate number of hospitalizations of following patients per year, the average length of one hospital stay 2. The reasons for which following patients are hospitalized. 3. Identify the most common heart failure exacerbation provocative reasons 4. Assess the need for hospitalization dependency related to comorbidities 5. Investigate following patients prognostic factors for hospitalization.
Methods: To following patients list included 116 patients who were treated in December 2015 - May 2016 in Kaunas Clinical Hospital, Cardiology Section. Every three months were contacted with the patient or another of the study informed person and performed a telephone survey.
Results: of 116 patients 26 (22.4%) required no hospitalization, 73 (62.9%) were hospitalized, 13 (11.2%) died, lost trace with 4 patients (3,4%). Hospitalizations: n=104 (75.4%) were because of cardiovascular reasons n=34 (24.6%) were because of other reasons. Heart failure exacerbation provocative reasons: bad blood pressure correction n=10 (9.6%); myocardial ischaemia n=30 (28,7%); infection n=27 (26,0%); alcohol n=3 (2.9%); atrial fibriliation=14 (13.5%); drug termination n=6 (5.8%); unknown n=14 (13.5%). Patients with chronic cerebral ischemic disease more often re-hospitalized (p <0.05), other comorbidities do not increase the potential for re-hospitalization. Male sex (SS 1,494, p = 0.077) and age ≥ 75 years (SS 1.429, p = 0.001) are independent factors that determine patients with functional class IV chronic heart failure risk to be hospitalized.
Conclusions: of 116 patients 80 had at least one hospitalization epizode, the average length of hospitalization epizode 6,95 ± 3,36. Of 138 hospitalizations 104 (75.4%) were because of cardiovascular reasons 34 (24.6%) were because of other reasons. The most common heart failure exacerbation provocative reasons are myocardial ischaemia n=30 (28,7%), infection n=27 (26,0%). Patients with chronic cerebral ischemic disease more often re-hospitalized (p <0.05). Male sex (SS 1,494, p = 0.077) and age ≥75 years (SS 1.429, p = 0.001) are independent factors that determine patients with functional class IV chronic heart failure risk to be hospitalized.
5
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju savo darbo vadovei Doc. dr. L. Jankauskienei už pagalbą rašant baigiamąjį magistro darbą.
INTERESŲ KONFLIKTAS
Autoriui interesų konflikto nebuvo.
ETIKOS KOMITETO LEIDIMAS
Baigiamasis magistro darbas atliktas, gavus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimą Nr. BEC-MF-95. Išdavimo data 2015-11-26.
6
SANTRUMPOS
ŠN – širdies nepakankamumas F. kl. – funkcinė klasė
PAH – pirminė arterinė hipertenzija CD – cukrinis diabetas
GFG – glomerulų filtracijos greitis
KSIF – kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija NŠA – Niujorko širdies asociacija
AKF inhibitoriai - angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai ARB – angiotenzino receptorių blokatoriai
BNP – beta natriuretinis peptidas PV – prieširdžių virpėjimas AKS – arterinis kraujo spaudimas
iIFŠN – širdies nepakankamumas, kai yra išlikusi išstūmimo frakcija ≥ 50 %
vsIFŠN – širdies nepakankamumas, kai yra vidutiniškai sumažėjusi išstūmimo frakcija 40 – 49 % sIFŠN – širdies nepakankamumas, kai yra sumažėjusi išstūmimo frakcija < 40 %
KA – krūtinės angina IŠL – išeminė širdies liga
7
ĮVADAS
Širdies nepakankamumas (ŠN) – kliniškai apibrėžiamas sindromas, kai pakitus širdies struktūrai ar funkcijai, ji nepajėgia aprūpinti gyvybiškai svarbių organų krauju, kuris būtinas medžiagų apykaitos procesams užtikrinti žmogaus organizme [1]. Lietuvos Respublikos Statistikos Departamento duomenimis, pagrindine mirties priežastimi išlieka kraujo apytakos ligos. 2015 m. kraujotakos sistemos ligos sudarė 56,5 proc. visų mirčių [2]. Kokią dalį mirčių sudaro mirtys dėl ŠN duomenų nėra. Sergamumas ŠN didėja tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje. Europoje ŠN nustatomas 0,4-5 proc. visų gyventojų, Šiaurės Amerikoje 0.5-1 proc. visų gyventojų [1]. Remiantis šiais duomenimis Lietuvoje ŠN serga iki 125 tūkst. žmonių. ŠN pati dažniausia hospitalizacijos priežastis, vyresnių nei 65 metai pacientų grupėje Šiaurės Amerikoje, kasmet suskaičiuojami 6.5 milijono lovadienių, kurie kainuoja 17,4 milijardo JAV dolerių kasmet [3]. Visame pasaulyje 17–45 proc. pacientų, hospitalizuojamų dėl ŠN, miršta per 1 metus po hospitalizacijos, o didžioji dalis pacientų – per 5 metus nuo hospitalizacijos [4]. 2005 metais ŠN sergamumas buvo 14 milijonų gyventojų, o 2020 metais prognozuojamas padidėjimas iki 30 milijonų atvejų pasaulyje [1]. Nepaisant ryškaus diagnostikos ir gydymo tobulėjimo per pastaruosius 20 metų, ŠN sergantiems pacientams ilgalaikė prognozė išlieka nepalanki [5]. ŠN paūmėjimas, kuris tampa hospitalizacijos priežastimi, yra vienas iš stipriausių prognostinių veiksnių, padidėjusiam mirtingumui ir pakartotinėms stacionarizacijoms [3]. Trečdalis pacientų, kurie buvo išrašyti namo, po dekompensacijos epizodo, pakartotinai hospitalizuojami per 6 mėnesius po išrašymo dėl tos pačios priežasties [6]. Ryškėjant ŠN sergamumo, su juo susijusių hospitalizacijų bei mirčių augimo tendencijoms, nuo 2016 metų Lietuvoje pradėjo veikti širdies nepakankamumo kabinetai, kuriuose kasmet bus suteikta iki 20 000 gydytojo kardiologo ir slaugytojo konsultacijų, siekiant prailginti šių pacientų gyvenimo trukmę, pagerinti gyvenimo kokybę, sumažinti mirtingumą dėl ŠN ir šią ligą lydinčių komplikacijų [7]. Vertinant ŠN bei su juo susijusias stacionarizacijas vieną kaip didžiausių 21 amžiaus medicininių problemų formuluojamas darbo tikslas: įvertinti pacientų sergančiųjų IV f. kl. klasės širdies nepakankamumu
pakartotinių hospitalizacijų skaičių per vienerius metus bei nustatyti paūmėjimą dažniausiai
8
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas: įvertinti pacientų sergančiųjų IV f. kl. klasės širdies nepakankamumu
pakartotinių hospitalizacijų skaičių per vienerius metus bei nustatyti paūmėjimą dažniausiai provokuojančius veiksnius.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti sekamųjų pacientų stacionarizacijų skaičių per metus, vidutinį vienos hospitalizacijos lovadienių skaičių.
2. Priežastis dėl kurių sekamieji pacientai hospitalizuojami.
3. Nustatyti dažniausias širdies nepakankamumo paūmėjimą provokuojančias priežastis 4. Įvertinti hospitalizacijos poreikio priklausomybę nuo gretutinių ligų.
5. Išsiaiškinti sekamųjų pacientų pakartotinės hospitalizacijos prognostinius veiksnius.
Mokslinio tyrimo eiga, tyrimo instrumentai.
Šiam tyrimui atlikti buvo naudoti klinikiniai ir neklinikiniai duomenys iš ligos istorijų bei telefoninė apklausa, kurios instrumentas anketa, sudarytas iš trijų klausimų. Stacionarizavimo metu, kuriuo pacientas buvo įtraukiamas į sekamųjų sąrašą, buvo surinkti duomenys apie jo gyvenamąją vietą, užsiėmimą, gretutines ligas, atliktų laboratorinių bei instrumentinių tyrimų rezultatai šio, bei ankstesnių stacionarizavimų metu. Palatoje pacientas supažindintas su tyrimu, įteikta informavimo forma bei paprašyta pasirašyti sutikimo formą. Kas tris mėnesius nuo ligonio įtraukimo į sekamųjų pacientų sąrašą buvo susisiekiama su juo, ar kitu informuotu apie tyrimą asmenimi ir klausiama apie praeitų trijų mėnesių stacionarizavimų skaičių, sužinomos tikslios datos, hospitalizacijos priežastis, stacionare praleistų dienų skaičius, galimai paūmėjimą provokavusi priežastis.
9
LITERATŪROS APŽVALGA
ŠN yra klinikinis sindromas, kuriam būdingi tipiniai simptomai (pvz., dusulys, kulkšnų edema, nuovargis) ir požymiai (pvz., padidėjęs jungo venų spaudimas, karkalai plaučiuose ir periferinės edemos.), kuriuos sukelia širdies struktūros ir/ar funkcijos sutrikimas, lemiantis sistolinio tūrio sumažėjimą ir spaudimo širdies ertmėse padidėjimą ramybėje ar krūvio metu [1,4,8]. Dabartinis ŠN apibrėžimas išskiria stadijas pagal klinikinių simptomų raišką. A stadija: Yra didelė ŠN išsivystymo rizika, bet dar nėra nustatyta širdies liga, B stadija: jau yra struktūrinė širdies liga, bet dar nėra klinikinių ŠN simptomų, C stadija: yra ir širdies liga, ir ŠN simptomai bei požymiai, D stadija: refrakterinis gydymui ŠN, kai reikalingos specialiosios intervencijos [9]. Pagal simptomų pasireiškimą, ŠN skirstomas į funkcines klases. I klasė: įprastas fizinis krūvis nesukelia pernelyg stipraus nuovargio, dusulio ar širdies permušimų, II klasė: simptomai atsiranda esant vidutinio sunkumo fiziniam krūviui, III klasė: simptomai atsiranda esant nedideliam fiziniam krūviui, žmogaus kasdienė veikla tampa gerokai apribota, IV klasė: simptomai (silpnumas, oro stoka, varginantis kosulys) jaučiami ramybės ir miego metu, kasdienė veikla tampa labai ribota [9]. Remiantis 2016 metų ŠN diagnostikos ir gydymo gairėmis papildomai skiriami: ŠN, kai yra išlikusi išstūmimo frakcija (iIFŠN), kuriam būdinga: ŠN simptomai, požymiai, KSIF ≥ 50 %, ŠN, kai yra vidutiniškai sumažėjusi išstūmimo frakcija (vsIFŠN), kuriam būdinga: ŠN simptomai, požymiai KSIF 40-49 %, ŠN, kai yra sumažėjusi išstūmimo frakcija (sIFŠN), kuriam būdinga: ŠN simptomai, požymiai KSIF < 40 % [8]. 2016 metų duomenimis [8], ŠN serga 1-2 % bendrosios populiacijos ir ≥10 % vyresnių nei 70 metų žmonių, išsivysčiusiose šalyse [8]. Tarp pacientų, vyresnių nei 65 metai besikreipiančių į šeimos gydytoją dėl atsiradusio dusulio, vienas iš šešių pacientų serga ŠN, dažniausiai iIFŠN [8]. sIFŠN lyginant su iIFŠN skiriasi jų epidemiologija, etiologija. Pacientai sergantys iIFŠN yra vyresni, dažniau serga arterine hipertenzija, prieširdžių virpėjimu, tačiau rečiau sirgę miokardo infarktu [8]. ŠN etiologija įvairi, nėra klasifikacijos, kuri atspindėtų ŠN sukėlusias priežastis [8]. Daugelis ŠN sergančių pacientų serga keliomis lėtinėmis ligomis, kurios lėmė ŠN atsiradimą. Vienas paskutinių atliktų tyrimų parodė: 12 mėnesių mirtingumas bent kartą stacionarizuotiems ŠN pacientams ir ambulatoriškai sekamiems ŠN pacientams atitinkamai yra 17 % ir 7 %, o rizika būti stacionarizuotiems 12 mėnesių eigoje dėl bet kokios priežasties ambulatoriškai sekamiems pacientams yra 32 %, o bent kartą jau stacionarizuotiems pacientams yra 44 % [8,10]. Tiek ambulatoriškai sekami ŠN pacientai, tiek bent kartą stacionarizuoti ŠN pacientai dažniausiai mirė dėl staigaus širdies sustojimo ar ŠN paūmėjimo [8]. Bendras mirtingumas dažnesnis sIFŠN pacientų populiacijoje lyginant su iIFŠN populiacija [8]. ŠN sergantys pacientai dažniausiai hospitalizuojami dėl kardiovaskulinių priežasčių, ypač pacientai sergantys sIFŠN [8]. Hospitalizacijų dažnis dėl kardiovaskulinių priežasčių nepasikeitė tarp 2000 – 2010 metų, tačiau stacionarizavimas dėl ne kardiovaskulinių priežasčių
10
padažnėjo, ypač tarp pacientų sergančių iIFŠN [8]. Kiekvienais metais Europoje ir Šiaurės Amerikoje suskaičiuojama apie 1 milijoną hospitalizacijų susijusių su ŠN, kurios kasmet kainuoja apie 20 milijardų JAV dolerių, tačiau prognozuojama, jog šis skaičius iki 2030 metų išaugs 25 % [3]. Lietuvoje ŠN gydyti išleidžiama apie 50 mln eurų. Iš jų 43 mln tenka gydymui ligoninėse, 7 mln eurų - ambulatorinei priežiūrai [7]. Remiantis 2016 m. Bradford Cir. kt. autorių [11] tyrimu, ŠN sergantys pacientai dažniausiai stacionarizuojami dėl: ŠN paūmėjimo (36.0%), inkstų sutrikimų (8,4 %) ir kitų širdies ligų (6.9 %). 50 % ŠN sergančių pacientų miršta per 5 metus nuo diagnozės nustatymo [7]. Daugelis mokslininkų pabrėžia, jog hospitalizacija yra stipriausias prognostinis veiksnys, lemiantis padidėjusį mirtingumą [3,5]. Bent viena hospitalizacija 10 % padidina riziką 12 mėnesių bendrajam mirtingumui ir 12 % padidina riziką būti stacionarizuotam 12 mėnesių eigoje [3]. Daugelis hospitalizacijų įvyksta 30 dienų eigoje po pirminės hospitalizacijos [8,10]. Siekiant išvengti pakartotinių stacionarizacijų 2016 metų gairės rekomenduoja pacientą išrašyti iš stacionaro tik išnykus patinimams, išgydžius ŠN paūmėjimą provokavusį veiksnį, suteikus informaciją apie jo būklę, ligą [8]. Ankstyvas vizitas šeimos gydytojo kabinete kelių savaičių eigoje po išrašymo iš stacionaro, mažina pakartotinių stacionarizacijų dažnį per 30 dienų po išrašymo iš stacionaro [3,8]. Remiantis 2012 metų Higienos instituto duomenimis hospitalizacijų dėl stazinio širdies nepakankamumo tenka 5,2 atvejų 1000 gyventojų [12]. Skirtingose savivaldybėse rodikliai svyruoja nuo 0,4 – 11,9/1000 gyventojų [12]. 2016 metais Lietuva (Šiaurinis Europos regionas) dalyvavo tyrime, kurio tikslas nustatyti širdies nepakankamumo klinikinę epidemiologiją, vienerių metų išeitis ir palyginti dalyvavusių šalių gautus duomenis. Lietuvoje ŠN sergančių pacientų amžius 67.76 ± 13.29, moterys sudaro 31,3 % , išeminę etiologiją turi 48.0 %, KMI 28.6 ± 5.71, sistolinis kraujo spaudimas 129.66 ± 22.94, širdies susitraukimų dažnis 72.97 ± 16.06, išstūmimo frakcija 32.20 ± 12.62, serga hipertenzija 59,9 %, diabetu 20.7 %, rūko 13.2 %, vartoja alkoholį 77.0 %, turi prieširdžių virpėjimą 85.5 % [5]. Remiantis šiuo tyrimu, šiauriniame regione, kurį sudarė Skandinavijos šalys ir Lietuva iš 435 pacientų per metus mirė 11.3 %, o bent kartą buvo stacionarizuoti 14.5 % [5]. Lyginant stacionarizacijų skaičių ir mirtingumą per metus su bendrais skirtingų regionų duomenimis, Šiauriniame regione didesnis mirtingumas per vienerius metus (11.3% prieš 8.3%), tačiau mažesnis stacionarizacijų skaičius (14.5% prieš 16.9%) [5]. 2013 m. Amerikos kardiologų kolegijos žurnalas publikavo Mihai Gheorghiade ir kitų autorių [3] apžvalginę studiją „Pakartotinės stacionarizacijos dėl širdies nepakankamumo“ ir nustatė, kad aukšti pakartotinių stacionarizavimų rodikliai išlieka – 30% per 30 - 60 dienų po išrašymo, nepaisant didelės pažangos ŠN valdyme [3]. Ankstyvas klinikinio vaizdo pablogėjimo įvertinimas bei simptomų ir požymių monitoravimas kritiškai svarbus ankstyvajame periode po išrašymo iš ligoninės, norint išvengti ankstyvųjų pakartotinių stacionarizavimų [3]. Be to, gretutinių ligų gydymas, paūmėjimą sukeliančių faktorių eliminavimas, geros socialinės aplinkos garantavimas gali lemti dėl ŠN stacionarizuojamų ligonių skaičių [3,20,22]. 2003m F. Formiga ir kt. mokslininkai
11
[6] stebėjo pacientus vienerius metus. Bendras mirtingumas po pirmo stacionarizavimo epizodo 24% Iš jų 19% sietinos su progresuojančiu širdies nepakankamumu [6]. Amžius-vienintelis faktorius, kuris susijęs su padidėjusiu mirtingumu (p<0,007). Iš 72 išgyvenusiųjų 32% turėjo bent vieną stacionarizavimo epizodą [6]. 2015m Kaneko ir kt. autorių [13] atliktame tyrime nustatyta, jog pacientai, pakartotinai stacionarizuoti dėl ŠN paūmėjimo, buvo vyresni už pacientus, kurie nebuvo pakartotinai stacionarizuoti (73 ± 13 prieš 68 ± 14 P 0,024). Pacientai, kurie buvo pakartotinai stacionarizuoti, dažniau sirgo cukriniu diabetu (42% prieš 24%) Cox‘o regresinė analizė pademonstravo, jog amžius >75 metai, cukrinis diabetas, išeminė kardiomiopatija, diastolinis kraujo spaudimas >70 mmHg, ŠSD >75 k/min ir kilpinių diuretikų naudojimas yra nepriklausomi prognostiniai požymiai prognozuojant dėl ŠN pakartotinių stacionarizavimų skaičių [13]. 2016m Bradford Cir. kt. autoriai [11] nustatė pacientų klinikines charakteristikas, kurios didina riziką pakartotinei stacionarizacijai, sergant ŠN. Socialinė padėtis: (neįgalus ar pensininkas), >1 vizitas skubios pagalbos skyriuje per paskutiniąsias 90 dienų, per pirminę stacionarizaciją >5 praleisti lovadieniai [11]. Aiškinantis dažniausiai ŠN paūmėjimą provokavusius veiksnius, 2016m atlikus mokslinį tyrimą paaiškėjo, jog dažniau širdies miokardo išemija ir vaistų nutraukimas buvo provokuojantieji veiksniai tarp ligonių sergančių sIFŠN, kvėpavimo takų infekcijos, prieširdžių virpėjimas, prasta kraujo spaudimo kontrolė dažniau buvo provokuojantieji veiksniai tarp pacientų sergančių iIFŠN [14]. Pacientai, kuriems paūmėjimą provokavo širdies miokardo išemija, turi didesnę riziką 3 mėnesių pakartotinei stacionarizacijai [14]. Provokuojantys veiksniai prognostinės vertės mirtingumui neturi [14]. Pacientams, kuriems po pirminio stacionarizavimo dėl ŠN buvo išrašyta angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitorių ar angiotenzino receptorius blokuojančių (ARB) grupės medikamentų, rizika pakartotinai būti stacionarizuotiems 30 dienų laikotarpiu po išrašymo buvo mažesnė [13,18].2015-2016m atlikus tyrimus paaiškėjo, jog 30 dienų laikotarpiu 4,7-7,3% visų stebimų pacientų buvo pakartotinai stacionarizuoti, o 4,3-5,2% mirė, didžiąją dalį šių pacientų sudarė, nuo 3 iki 5 stacionarizacijų per metus turėję pacientai (54,3%) [15,16,21]. Remiantis 2015m Corrao G. ir kt. autorių [17] publikuotu moksliniu tyrimu, galima teigti, jog per vienerius metus 57,2% vyresnių nei 75 metai pacientų sergančių ŠN buvo pakartotinai stacionarizuoti, o 22,4% mirė.
12
TYRIMO METODIKA
Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikinėje ligoninėje, Vidaus ligų klinikoje. Tyrimas prospektyvinis, kuriuo siekiama įvertinti IV f. kl. lėtiniu širdies nepakankamumu sergančių pacientų pakartotinę stacionarizaciją per vienerius metus. Tiriamąjį kontingentą (objektą) sudarė 116 pacientų, kurie buvo gydyti 2015 gruodžio - 2016 gegužės laikotarpiu Kauno klinikinėje ligoninėje, Kardiologijos skyriuje. Pacientų imčiai sudaryti, taikyta selektyvioji atranka – į tyrimą įtraukti tik tie pacientai, kuriems nustatytas IV f. kl. ŠN. Sergančiųjų klinikiniai ir neklinikiniai duomenys surinkti iš ligos istorijų stacionarizavimo metu, kuriuo ligonis buvo įtrauktas į sekamųjų sąrašą. Ligonį, jo artimąjį ar globėją supažindinus su tyrimu ir gavus jo sutikimą, priklausomai nuo datos, kada pacientas buvo įtrauktas į sekamųjų sąrašą, pradedamas stebėjimas, kurio metu individualiai buvo susisiekiama kas tris mėnesius telefonu su ligoniu ar kitu apie tyrimą informuotu asmeniu ir atliekama telefoninė apklausa. Duomenų analizė atlikta naudojant 17.0.1 SPSS programą. Cox‘o regresijos modelis buvo naudojamas hospitalizacijų skaičiaus prognostinių veiksnių daugiamatei analizei. Nepriklausomasis faktorius buvo amžius ≥ 75 metai, lytis, krūtinės angina (KA), pirminė arterinė hipertenzija (PAH), lėtinės inkstų ligos, lėtinės plaučių ligos, cukrinis diabetas (CD) II tipas, lėtinė išeminė smegenų liga, ritmo sutrikimai, laidumo sutrikimai, persirgtas miokardo infarktas, glomerulų filtracijos greitis (eGFG),beta natriuretinis peptidas (BNP), kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija (KSIF). Kiekybinių duomenų koreliacija vertinta apskaičiuojant Pirsono koreliacijos koeficientą, kokybinių duomenų koreliacija apskaičiuojant Spearmano koreliacijos koeficientą.
13
TYRIMO REZULTATAI
Tyrime dalyvavo 116 pacientų, 63 vyrai ir 53 moterys. Tiriamųjų amžius ir gretutiniai susirgimai nurodomi lentelėje nr.1, klinikiniai duomenys, surinkti stacionarizavimo metu per kurį jie įtraukti į tyrimą lentelėje nr.2. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal užsiėmimą: 98,2%; senjorai 1.8% invalidai, pagal gyvenamąją vietą: didmiestis 90,5 %; rajonas 6,9%; kaimiška vietovė 2,6%.
1. lentelė. Pacientų įtrauktų į sekamųjų sąrašą amžius ir gretutiniai susirgimai. Amžius, gretutiniai susirgimai. Vyrai N=63 Moterys N=53 Amžius (metai) Vidurkis ± SN 79,52 ± 7,919 78,58 ± 7,657 Mediana [Mažiausia ir didžiausia reikšmės] 80,00[54 - 92] 79,00[65 - 91] ≥75 metų n=47 (74.6%) n=36 (67.9%)
Persirgtas Miokardo infarktas n=26 (41,3%) n=22 (41,5%) Krūtinės angina Neserga n=1 (1.6%) n=0 (0%) KA kl. II n=26 (41.3%) n=24 (45.3%) KA kl. III n=34 (54.0%) n=29 (54.7%) NKA n=2 (3.2%) n=0 (0%) PAH Neserga n=8 (12,7%) n=7 (13,2%) PAH I0 n=6 (9,5%) n=7 (13,2%) PAH II0 n=42 (66,7%) n=35 (66,0%) PAH III0 n=7 (11,1%) n=4 (7,5%) Ritmo sutrikimai Neturi n=34 (54,0%) n=25 (47,2%) Paroksizminis PV n=8 (12,7%) n=15 (28,3%) Lėtinis PV n=21 (33,3%) n=12 (22,6%) Intermituojantis PV n=0 (0%) n=1 (1,9%) Laidumo sutrikimai Turi n=14 (22,2%) n=6 (11,3%) Neturi n=49 (77,8%) n=47 (88,7%)
Lėtinės plaučių ligos
Neserga n=50 (79,4%) n=44 (83,0%)
Serga n=13 (20,6%) n=9 (17,0%)
Lėtinė išeminė smegenų liga
Serga n=14 (22,2%) n=2 (3,8%)
Neserga n=49 (77,8%) n=51 (96,2%)
II tipo CD
Serga n=26 (41,3%) n=25 (47,2%)
Neserga n=37 (58,7%) n=28 (52,8%)
Lėtinė inkstų liga
Neserga n=40 (63,5%) n=29 (54,7%)
Lėtinė inkstų liga II st. n=4 (6,3%) n=9 (17,0%) Lėtinė inkstų liga III st. n=16 (25,4%) n=13 (24,5%) Lėtinė inkstų liga IV st. n=3 (4,8%) n=2 (3,8%)
14
2. lentelė. Pacientų įtrauktų į sekamųjų sąrašą klinikiniai duomenys
Užbaigus pacientų sekimą telefoniniais skambučiais paaiškėjo, jog nebuvo stacionarizuoti 26 pacientai (22.4%), buvo stacionarizuoti 73 pacientai (62,9%), mirė 13 pacientų (11,2%), nutrūko ryšys su 4 pacientais (3,4%). Iš 13 pacientų, kurie mirė, 5 mirė per pirminį stacionarizavimą, kada buvo įtraukti į sekamųjų sąrašą.
3. lentelė. Sekamųjų moterų ir vyrų pakartotinis stacionarizavimas
11 15 44 29 7 6 1 3 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Vyrai Moterys Nutrūko ryšys Mirė Buvo hospitalizuoti Nebuvo hospitalizuoti
Klinikiniai duomenys Vyrai N=63 Moterys N=53
KSIF (%) Vidurkis ± SD 33,17 ± 6,857 35,00 ± 7,906 Mediana [Mažiausia ir didžiausia reikšmės] 35,00[15; 45] 35,00[10; 50] GFG(CKI-EPI) mL/min/1.73m² Vidurkis ± SD 65,14 ± 31,12 64,97 ± 29,33 Mediana [Mažiausia ir didžiausia reikšmės] 86,21[13,20; 92,20] 85,23[13,25; 90,45] BNP prieš gydymą (pmol/l)
Vidurkis ± SD 2241,33 ± 1174,43 1852,36 ± 1153,09 Mediana [Mažiausia ir didžiausia reikšmės] 1980,00[123; 5000] 1469,00[237; 5000] BNP po gydymo (pmol/l) Vidurkis ± SD 1082,28 ± 853,586 984,58 ± 686,938 Mediana [Mažiausia ir didžiausia reikšmės] 875,50[145; 4789] 806,00[132; 2746]
15
Iš pacientų, kurie buvo hospitalizuoti, metų eigoje (n=80) vieną kartą stacionarizuoti buvo 35 (43,8%); du kartus stacionarizuoti buvo 38 (46,3%); tris ir daugiau kartų buvo stacionarizuoti 8 (10,0%). 11 pacientų (8,8%) buvo pakartotinai stacionarizuoti 30-ies dienų eigoje po pirmininio išrašymo.
4. lentelė. Pakartotinių stacionarizacijų dažnis
Iš visų 138 stacionarizacijų, 104 (75.4%) buvo dėl kardiovaskulinių priežasčių, 34 (24.6%) dėl kitų priežasčių. Pacientams hospitalizuotiems dėl kardiovaskulinių priežasčių visais atvejais paūmėjo širdies nepakankamumo požymiai. Paūmėjimą provokavusios priežastys: bloga AKS korekcija n=10 (9.6%); išeminė širdies ligos pablogėjimas n=30 (28,7%); infekcija n=27 (26,0%); alkoholis n=3 (2.9%); prieširdžių virpėjimo paroksizmas (PV) n=14 (13.5%); vaistų nutraukimas n=6 (5.8%); nežinoma n=14 (13.5%). Nepriklausomai nuo hospitalizacijos priežasties, vieno stacionarizavimo vidurkis: 6,95 +/- 3,36 lovadienio, mediana: 7 [1; 21]1. Dėl kardiovaskulinių priežasčių stacionarizuotų pacientų praleistų lovadienių vidurkis: 7,16 +/- 2,97, mediana 7 [1; 15]1, dėl kitų priežasčių stacionarizuotų praleistų lovadienių vidurkis: 6,2 +/- 4,45, mediana 5 [2; 21]1
1 Mažiausia ir didžiausia reikšmės
0 5 10 15 20 25 30 35 40 Pacientai stacionarizuoti vieną kartą Pacientai stacionarizuoti du kartus Pacientai stacionarizuoti ≥3 kartus
16
5. lentelė. Širdies nepakankamumą provokavusios priežastys
Pasitelkus žingsninę daugiamatę Сox analizę, paaiškėjo, jog vyriška lytis ( SR 1,494 p=0,077) ir amžius ≥75 metai (SR 1,429 p=0,001) yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys, IV funkcinės klasės ŠN sergančių pacientų riziką pakartotinei stacionarizacijai. Gretutinės ligos: KA, širdies ydos, ritmo-laidumo sutrikimai, lėtinės plaučių ligos, PAH, CD II tipas, lėtinės inkstų ligos neturi statistiškai reikšmingos įtakos hospitalizacijų skaičiui, pacientams sergantiems IV f. kl ŠN, per metus( p>0,05). Pacientai sergantys lėtine smegenų išemine liga stacionarizuojami dažniau nei ja nesergantys IV f. kl ŠN ligoniai (p<0,05). Stacionarizacija per 30 dienų po įtraukimo į registrą neturi statistiškai reikšmingos koreliacijos su BNP dydžiu po pirminio stacionarizavimo, kada pacientas įtrauktas į sekamųjų sąrašą dydžio, gydymo (p>0,05). eGFG neturi statistiškai reikšmingos įtakos hospitalizacijų skaičiui (p>0.05). KSIF neturi statistiškai reikšmingos įtakos hospitalizacijų skaičiui per metus (p>0,05). Bloga AKS korekcija 10% Išeminė širdies ligos pablogėjimas 29% Infekcija 26% Alkoholis 3% Prieširdžių virpėjimo paroksizmas 13% Vaistų nutraukimas 6% Nežinoma 13%
Paūmėjimą provokavusios priežastys
Bloga AKS korekcija n=10 Išeminė širdies ligos pablogėjimas n=30 Infekcija n=27 Alkoholis n=3 Prieširdžių virpėjimo paroksizmas n=14 Vaistų nutraukimas n=6 Nežinoma n=14
17
REZULTATŲ APTARIMAS
Šio tyrimo palyginimas su 2016 m. Europos kardiologų draugijos organizacijos publikuota studija [5] pateikiamas lentelėje nr. 4.
6. lentelė. Šio tyrimo ir Europos kardiologų draugijos organizacijos studijos publikuotų
duomenų palyginimas
Charakteristika Šis tyrimas n=116 Europos kardiologų draugijos studija n=421
Amžius 78.95 ± 7.75 67.76 ± 13.29
Persirgtas Miokardo infarktas
(%) 41.4 31.1
KSIF 34.54 ± 7.28 41.21 ± 13.67
PAH (%) 87.3 59.9
CD (%) 43.8 20.7
PV (%) 48.2 47.9
Bendras mirtingumas per metus
(%) 11.2 11.3
Hospitalizacija 1 metų eigoje
(%) 62.9 14.5
Iš 116 vienerius metus sekamųjų pacientų buvo stacionarizuoti 73 (62,9%), mirė 13 (11,2%). 2015m. Corrao G. ir kt. autorių [17] atliktame tyrime, atitinkamai per metus buvo stacionarizuoti 57,2% ir mirė 22,4%. Lyginant tyrimus, skiriasi imtys - 116 prieš 282 pacientus, pacientų įtraukimo kriterijai – šiame tyrime įtraukti pacientai tik turintys IV funkcinės klasės širdies nepakankamumą, o Corrao G. ir kt. autorių [17] atliktame tyrime įtraukti visi pacientai pirmą kartą stacionarizuoti dėl širdies nepakankamumo.
2003m F. Formiga ir kt. autorių [6] atliktame tyrime atitinkamai per metus bent kartą stacionarizuoti 32% sekamų pacientų. Lyginant tyrimus, imtys – 116 prieš 98 pacientus, skiriasi pacientų įtraukimo kriterijai – F. Formiga ir kt. autorių [6] atliktame tyrime pacientai nebuvo įtraukti į tyrimą dėl ankstesnio širdies nepakankamumo paūmėjimo anamnezės, taip pat pacientai, kurie turėjo sunkią gretutinę ligą su prasta prognoze. Šiame tyrime širdies nepakankamumo paūmėjimą dažniausiai provokavusios priežastys: IŠL n=30 (28,7%); infekcija n=27 (26,0%); PV n=14 (13.5%); nežinoma
18
n=14 (13.5%); bloga AKS korekcija n=10 (9.6%); vaistų nutraukimas n=6 (5.8%); alkoholis n=3 (2.9%).
2016 m. Salamanca-Bautista ir kt. autorių [14] atliktame tyrime dažniausiai širdies miokardo išemija ir vaistų nutraukimas buvo provokuojantieji veiksniai tarp ligonių, sergančių sIFŠN, o kvėpavimo takų infekcijos, PV, prasta AKS kontrolė dažniau buvo provokuojantieji veiksniai tarp pacientų, sergančių iIFŠN. Lyginant tyrimus, skiriasi metodika: šiame tyrime ŠN provokavusių priežasčių paplitimas tirtas neatsižvelgiant į pacientų KSIF. Šiame tyrime pasitelkus žingsninę daugiamatę Сox analizę, paaiškėjo, jog vyriška lytis ( SR 1,494 p=0,047) ir amžius ≥75 metai (SR 1,429 p=0,001) yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys, IV funkcinės klasės ŠN sergančių pacientų riziką būti stacionarizuotiems.
2015m Hidehiro Kaneko ir kt. autorių [13] atliktame tyrime Cox‘o regresinė analizė pademonstravo, jog amžius >75 metai, CD, išeminė kardiomiopatija, diastolinis kraujo spaudimas >70 mmHg, ŠSD >75 k/min ir kilpinių diuretikų naudojimas yra nepriklausomi prognostiniai požymiai prognozuojant dėl ŠN pakartotinių stacionarizavimų skaičių. 2015m. Corrao G. ir kt. autorių [17] atliktame tyrime jaunesnis amžius <75 metai, antidiabetinių, antihipertenzinių, diuretikų vaistų vartojimas, ankstesnės hospitalizacijos dėl kvėpavimo infekcijų, inkstų nepakankamumo, cerebrovaskulinių, kardiovaskulinių ligų - tai nepriklausomi prognostiniai požymiai 1-ų metų pakartotinei stacionarizacijai.
2016m. Bradford Cir. kt. autoriai [11] publikavo mokslinį tyrimą: „Pacientų klinikinės charakteristikos, kurios didina riziką pakartotinei stacionarizacijai, sergant ŠN“. Analizė parodė, kad 11,9% pacientų pakartotinai stacionarizuoti per 0-3 dienas, 15.2% - per 4-7 dienas, 31.5% - per 8-15 dienas ir 41,4% - per 16-30 dienų laikotarpį, galutinis nuspėjamasis modelis išskyrė 5 kintamuosius, kurie susiję su padidėjusia rizika pakartotinei stacionarizacijai per 30 dienų po išrašymo: socialinė padėtis: (neįgalus ar pensininkas), >1 vizitas skubios pagalbos skyriuje per paskutiniąsias 90 dienų, per pirminę stacionarizaciją >5 praleisti lovadieniai, šlapalo kiekis kraujyje > 45 mg/dL [9]. Atlikus šį tyrimą, paaiškėjo, jog vyriška lytis ( SR 1,494 p=0,047) ir amžius ≥ 75 metai (SR 1,429 p=0,001) yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys, IV funkcinės klasės ŠN sergančių pacientų riziką būti stacionarizuotiems.
2015m. EW Asano ir kt. autoriai [18] publikavo mokslinį tyrimą „Pacientų sergančių ŠN pakartotinės stacionarizacijos ir mirtingumas: 1 metų trukmės stebėjimas naudojantis Brazilijos sveikatos apsaugos duomenų baze. Rezultatai: imtis - 21015 pacientų. Su ŠN susijusių stacionarizacijų vienai - 6,053, dviem - 1,255, trims - 395, keturioms - 152, penkioms - 59 ligoniai, bendras mirtingumas- 19,23%, 703(2,34%) ŠN; 2,632(12,52%) – dėl kitų priežasčių [18]. Šio tyrimo metu buvo stacionarizuoti 73 (62,9%), mirė 13 (11,2%) pacientai.
19
2016m. L. O’ Halloran ir kt. autoriai [19] publikavo mokslinį tyrimą „Pakartotinės dėl ŠN stacionarizacijos, susijusios su echokardiografinėmis anomalijomis“ . Rezulatatai: iš 446 pacientų 76 pacientai turėjo hipertenzinę kardiomiopatiją, vožtuvinę širdies ligą ar sumažėjusią KSIF [19]. Pakartotinių stacionarizavimų vidurkis pacientams, turintiems hipertenzinę kardiomiopatiją yra 0.82, sumažėjusią KSIF - 0.62, vožtuvinę širdies ligą - 0.86, pacientai, turintys hipertenzinę kardiomiopatiją, turi 1.890 karto didesnę riziką pakartotinei stacionarizacijai nei neturintys jos [19].
2015m Sahebi A ir kt. autoriai [20] publikavo mokslinį tyrimą:“ Tyrimas, analizuojantis santykį tarp savirūpos ir pakartotinių stacionarizacijų pacientams, sergantiems ŠN“. Tyrime buvo įvertinta SCHF klausimynu – >70 indekas laikytas gerai savimi besirūpinančio žmogaus balu [20]. Rezultatai: daugiau kaip 75% ligonių turi <70 indeksą, žingsninė daugiamatė logistinė regresija parodė reikšmingą santykį tarp SCHF klausimyno indekso >70 ir stacionarizacijų dažnio [20]. Šio tyrimo metu pacientai nebuvo vertinti SCHF klausimynu, tačiau 98,2 % tiriamieji yra senjorai, dauguma gyvenantys didmiestyje 90.5 %, sergantys keliomis lėtinėmis ligomis.
Taigi, apibendrinus tyrimų rezultatus, galime teigti, jog ŠN sergančių pacientų hospitalizavimo rizika vienų metų eigoje labiausiai priklauso nuo paciento amžiaus, lyties, ŠN funkcinės klasės. Taip pat, jog hospitalizacija yra stipriausias prognostinis veiksnys, lemiantis padidėjusį mirtingumą. Lėtinės gretutinės ligos: cukrinis diabetes, lėtinė išeminė smegenų liga, lėtinė inkstų liga didina riziką būti stacionarizuotiems vienerių metų eigoje. Ankstyvas klinikinio vaizdo pablogėjimo įvertinimas bei simptomų ir požymių monitoravimas kritiškai svarbus ankstyvajame periode po išrašymo iš ligoninės, norint išvengti ankstyvųjų pakartotinių stacionarizavimų [3]. Gretutinių ligų gydymas, paūmėjimą sukeliančių faktorių eliminavimas, geros socialinės aplinkos garantavimas lemia mažesnį dėl ŠN stacionarizuojamų ligonių skaičių [3].
20
IŠVADOS
1. Telefoninės apklausos metu nustatyta, kad vienerių metų eigoje vieną kartą stacionarizuoti buvo 35 (43,8%); du kartus stacionarizuoti buvo 37 (46,3%); tris ir daugiau kartų buvo stacionarizuoti 8 (10,0%). Telefoninės apklausos metu nustatyta, jog nepriklausomai nuo hospitalizacijos priežasties, vieno stacionarizavimo vidurkis: 6,95 +/- 3,36 lovadienio, mediana: 7 [1; 21]. Dėl kardiovaskulinių priežasčių stacionarizuotų pacientų praleistų lovadienių vidurkis: 7,16 +/- 2,97, mediana 7 [1; 15], dėl kitų priežasčių stacionarizuotų praleistų lovadienių vidurkis: 6,2 +/- 4,45, mediana 5 [2; 21].
2. Telefoninės apklausos metu nustatyta, jog iš visų 138 stacionarizacijų, 104 (75.4%) buvo dėl kardiovaskulinių priežasčių, 34 (24.6%) dėl kitų priežasčių.
3. Telefoninės apklausos metu nustatytos paūmėjimą provokavusios priežastys: bloga AKS korekcija n=10 (9.6%); IŠL n=30 (28,7%); infekcija n=27 (26,0%); alkoholis n=3 (2.9%); PV n=14 (13.5%); vaistų nutraukimas n=6 (5.8%); nežinoma n=14 (13.5%).
4. Atlikus duomenų analizę, naudojant 17.0.1 SPSS programą nustatyta jog, pacientai sergantys lėtine smegenų išemine liga stacionarizuojami dažniau nei ja nesergantys (p<0,05),o KA, širdies ydos, ritmo-laidumo sutrikimai, lėtinės plaučių ligos, PAH, CD II tipas, lėtinės inkstų ligos neturi statistiškai reikšmingos įtakos hospitalizacijų skaičiui per metus( p>0,05).
5. Pasitelkus žingsninę daugiamatę Сox analizę, paaiškėjo, jog vyriška lytis ( SR 1,494 p=0,047) ir amžius ≥75 metai (SR 1,429 p=0,001) yra nepriklausomi veiksniai, lemiantys pakartotinio stacionarizavimo riziką.
21
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Raimondas Kubilius, Ieva Česnavičiūtė, Laura Pereckaitė, Algirdas Rudys. Pacientų, sergančių lėtiniu sistoliniu širdies nepakankamumu, vaistų vartojimo problemos ir jų įtaka gyvenimo kokybei. Biomedicina 2016, 26 tomas, Nr. 2, p. 41-46
http://doi.org/10.5200/sm-hs. 2016.025
2. Lietuvos sveikatos ministerija (internetinis portalas) [interaktyvus]. Kaunas LSMU, [žiūrėta 2017m. sausio 04 d.]. Prieiga per internetą: <https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/paskelbti-galutiniai-mirties-priezasciu-2015-m-duomenys>.
3. Gheorghiade M, Vaduganathan M, Fonarow GC, Bonow RO Rehospitalization for heart failure: problems and perspectives. J Am Coll Cardiol. 2013 Jan 29;61(4):391-403.
4. Čelutkienė Jelena. Dėmesys širdies nepakankamumo aktualijoms. Iš širdies nepakankamumas [interaktyvus] 2015m. Nr. 5 [žiūrėta 2017m Sausio 4d.] p 4-17 Prieiga per internetą: < http://www.sirdiesnepakankamumas.lt/dokumentai/medikams/8.pdf> ISSN 1392-0561
5. Crespo-Leiro MG, Anker SD, Maggioni A, Coats AJ, Filippatos G, Ruschitzka F. European Society of Cardiology Heart Failure Long-Term Registry (ESC-HF-LT): 1-year follow-up outcomes and differences across regions. Eur J Heart Fail. 2016 Jun;18(6):613-25.
6. F.Formiga, D. Chivite, N.Manito, V.Osma and R.Pujol One year follow up of heart failure patients after their admission Q J Med 2004; 97:81-86
7. VU Santariškių klinikos (internetinis portalas) [interaktyvus]. Kaunas LSMU, [žiūrėta 2017m. sausio 04 d.]. Prieiga per internetą:
<http://www.santa.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2182%3Alietuvoje-prads-veikti-irdies-nepakankamumo-kabinetai&catid=35%3Anaujienos&Itemid=373>.
8. Piotr Ponikowski, Adriaan A. Voors, Stefan D. Anker, Héctor Bueno, John G. F. Cleland 2016 ESC Guidelines for the diagnosis and treatment of acute and chronic heart failure: The Task Force for the diagnosis and treatment of acute and chronic heart failure of the European Society of Cardiology (ESC) Eur Heart J (2016) 37 (27): 2129-2200.
9. Širdies nepakankamumu sergančiųjų asociacija. Širdies nepakankamumo funkcinės klasės. Iš Lietuvos Kardiologų draugija [interaktyvus] 2016m. Nr.3 [žiūrėta 2017m balandžio 20d.] p 2-3 Prieiga per internetą:
< http://www.sirdiesnepakankamumas.lt/gydytojo-pagalba/sirdies-nepakankamumo-funkcines-klases> 10. Maggioni AP, Dahlström U, Filippatos G, Chioncel O, Leiro MC, Drozdz J, Fruhwald F EURObservational Research Programme: the Heart Failure Pilot Survey (ESC-HF Pilot). Eur J Heart Fail. 2010 Oct;12(10):1076-84.
22
11. Bradford C, Shah BM, Shane P, Wachi N, Sahota K Patient and clinical characteristics that heighten risk for heart failure readmission. Res Social Adm Pharm. 2016 Nov 10. pii: S1551-7411(16)30132-2
12. Sandra Mekšriūnaitė, Romualdas Gurevičius Išvengiamų hospitalizacijų rodiklių skirtumai Lietuvos savivaldybėse ISSN 1392-2696 2015/2(69).
13. Kaneko H1, Suzuki S, Goto M, Arita T, Yuzawa Y, Yagi N Incidence and predictors of rehospitalization of acute heart failure patients. Int Heart J. 2015;56(2):219-25.
14. Salamanca-Bautista P, Conde-Martel A, Aramburu-Bodas Ó, Formiga F, Trullàs JC, Quesada-Simón MA Precipitating factors of heart failure admission: Differences related to age and left ventricular ejection fraction. Int J Cardiol. 2016 Sep 15;219:150-5.
15. Colavecchia AC, Putney DR, Johnson ML, Aparasu RR Discharge medication complexity and 30-day heart failure readmissions Res Social Adm Pharm. 2016 Oct 8. pii: S1551-7411(16)30478-8 16. Huynh QL, Saito M, Blizzard CL, Eskandari M, Johnson B, Adabi G Roles of nonclinical and clinical data in prediction of 30-day rehospitalization or death among heart failure patients. J Card Fail. 2015 May;21(5):374-81.
17. Corrao G, Ghirardi A, Ibrahim B, Merlino L, Maggioni AP Short- and long-term mortality and hospital readmissions among patients with new hospitalization for heart failure: A population-based investigation from Italy. Int J Cardiol. 2015 Feb 15;181:81-7
18. Asano EW, Teich V, Amaral LM, Fernandes RA, Fahham L Hospital Readmissions and Mortality Patterns in a Cohort with Heart Failure: 1 Year Follow-Up from the Brazilian Public Healthcare System Database. Value Health. 2015 Nov;18(7):A381.
19.O' Halloran L, McAdam B, Morgan K, Lewis C, Farrell D, Doherty S Readmission rates among cardiology inpatients with echocardiography abnormalities associated with heart failure Ir J Med Sci. 2016 Aug;185(3):717-22.
20. Ali Sahebi, Jaleh Mohammad-Aliha, Mohammadmostafa Ansari-Ramandi, and Nasim Nader Investigation the Relationship Between Self-Care and Readmission in Patients With Chronic Heart Failure Res Cardiovasc Med. 2015 Feb; 4(1): e25472.
21. Jeanne T. Black Learning About 30-Day Readmissions From Patients With Repeated Hospitalizations Am J Manag Care. 2014;20(6):e200-e207
22. Flint KM, Allen LA, Pham M, Heidenreich PA B-type natriuretic peptide predicts 30-day readmission for heart failure but not readmission for other causes. J Am Heart Assoc. 2014 Jun 10;3(3):e000806
23
PRIEDAI
24
2 priedas
Tiriamojo asmens informavimo forma
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakulteto studentas magistrinio
darbo rengimo metu atliks tyrimą, skirtą nustatyti sergančiųjų IV funkcinės klasės
lėtiniu širdies nepakankamumu hospitalizacijos poreikį metų eigoje, širdies
nepakankamumo paūmėjimą dažniausiai provokuojančius veiksnius. Tikslui pasiekti
bus analizuojami ligos istorijų duomenys, pateikiama anonimiška anketa. Tyrimo
dalyviai Kauno 2-osios klinikinės ligoninės Kardiologinio skyriaus pacientai, sergantys
lėtiniu širdies nepakankamumu ( 4 funkcinė klasė pagal NYHA). Tyrimo metu jie bus
sekami 1 metus po paskutinio hospitalizavimo epizodo. Pacientams ar jį
atstovaujančiam asmeniui reikės atsakyti į anketos klausimyną po vienų metų,
pasirašius tiriamojo asmens sutikimo formą.
Taikant pacientams anketinės apklausos
metodą, rizikos bei žalos tiriamieji nepatirs. Pacientų apklausa gali sukelti tik mažus
nepatogumus, susijusius su sugaištu laiku. Tyrimo duomenys bus panaudoti tik studijų
tikslams, anketa yra anoniminė. Anonimiškumas ir gautų duomenų konfidencialumas
garantuojamas.
Iškilus neaiškumams tiriamasis galima kreiptis:
Tel: 306093, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ( Vidaus ligų katedra)
Darbo mokslinis vadovas (Parašas) Doc. Dr. Laima Jankauskienė
25
3 priedas
Tiriamojo asmens sutikimo forma
Aš, ( ), sutinku dalyvauti Lietuvos sveikatos mokslų
universiteto Medicinos fakulteto studento Ernesto Krasausko atliekamoje apklausoje,
nustatyti sergančiųjų IV funkcinės klasės lėtiniu širdies nepakankamumu
hospitalizacijos poreikį metų eigoje, širdies nepakankamumo paūmėjimą dažniausiai
provokuojančius veiksnius.
Tiriamojo asmens _________________
(Parašas) Nr._______________ Data ____________ 4 priedasDarbo anketa
Dokumentiniai duomenys: 1. Vardas, Pavardė: 2. Gyvenamoji vieta: 3. Ligos istorijos nr.:4. Pirmo stacionarizavimo data, kada pradedama sekimas: 5. Telefono nr.:
Telefoninės apklausos rezultatai: (kas 3mėn., nuo sekimo pradžios) 1. Stacionarizavimų skaičius 1 metų bėgyje:
2. Stacionare praleistų lovadienių skaičius (kiekvieno paūmėjimo metu):
3. Galima paūmėjimą išprovokavusi priežastis (kiekvieno paūmėjimo metu):
Pirmo stacionarizavimo, kada pradedama sekimas, epikrizės duomenys:
26
2. Ūgis
3. Svoris
4. Širdies nepakankamumo priežastis (priežastys) a) Persirgtas MI:
-AVJO:
-Vainikinių arterijų angioplastika + stentavimas: b) Krūtinės angina: c) Arterinė hipertenzija: d) Širdies ydos: e) Infekcinis endokarditas: f) Kardiomiopatijos: g) Perikarditai:
h) Ritmo- laidumo sutrikimai: i) Toksinis miokardo pažeidimas: j) Lėtinės plaučių ligos:
k) Lėtinės inkstų ligos:
5. Kitos lėtinės gretutinės ligos
6. BNP a) Prieš gydymą: b) Po gydymo: 7. KardioEcho: a) IF: b) KSGSd : c) KPr : d) DPr: 8. Kreatininas ir GFG(CKI-EPI):
