LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
AKVILINA LAPĖNAITĖ
VILNIAUS UNIVERSITETO IR MINTAUJOS KUMMERAU
VAISTINĖSE XIX AMŽIAUS PRADŽIOJE UŽREGISTRUOTŲ
RECEPTŲ TURINIO LYGINAMOJI ANALIZĖ
Magistrantūros studijų programos „Farmacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė Doc. Dr. Vilma Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU: Farmacijos fakulteto dekanas Dr. prof. Vitalis Briedis
Data
VILNIAUS UNIVERSITETO IR MINTAUJOS KUMMERAU
VAISTINĖSE XIX AMŽIAUS PRADŽIOJE UŽREGISTRUOTŲ
RECEPTŲ TURINIO LYGINAMOJI ANALIZĖ
Magistrantūros studijų programos „Farmacija“ baigiamasis darbas
Darbo vadovė
Doc. Dr. Vilma Gudienė Data
Konsultantas
Data
Recenzentas Darbą atliko
Magistrantė Akvilina Lapėnaitė
Data Data
TURINYS
SANTRUMPOS ... 6 ĮVADAS ... 7 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9 1.1. Istorinis kontekstas ... 9 1.1.1. Humoralinė teorija ... 9 1.1.1 Apšvieta ... 9 1.1.2 Brauno teorija ... 10 1.1.3 Vokiškoji mokykla ...111.1.4 XIX a. pr. carinės Rusijos imperijoje naudotos farmakopėjos ... 12
1.1.5 Receptų knygos ir jų tyrimai Lietuvoje ... 12
1.1.6 Receptų knygos ir jų tyrimai užsienyje ... 16
1.1.7 Tiriamųjų objektų aprašymas ... 18
2 TYRIMO METODIKA ... 20
3 REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 21
3.1 Augalinės medžiagos ... 21
3.2 Cheminės medžiagos ... 22
3.3 Gyvūninės kilmės medžiagos ... 25
3.4 Populiariausios sudedamosios dalys ... 28
3.5 Stipriai veikiančios medžiagos ... 34
3.6 Komponentų kilmė ... 36
3.7 Vilniaus ir Mintaujos gydytojų praktika ir braunizmo doktrina ... 37
4 IŠVADOS ... 42
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 43
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 44
1 priedas ... 1
SANTRAUKA
Lapėnaitė A. Vilniaus universiteto ir Mintaujos Kummerau vaistinėse XIX a. pr. užregistruotų receptų turinio lyginamoji analizė, magistro baigiamasis darbas / mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Farmacijos fakultetas, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2017, - 47 p.
Tyrimo tikslas - atlikti XIX a. pr. Vilniaus universiteto ir Latvijos Mintaujos miesto Kummerau vaistinėse pagamintų vaistų lyginamąją analizę.
Tyrimo uždaviniai: nustatyti, kokios kilmės (augalinės, gyvūninės, cheminės) vaistus daugiausiai skyrė Vilniaus ir Mintaujos gydytojai; įvertinti Mintaujos ir Vilniaus gydytojų medikamentinės terapijos ypatumus; nustatyti ar Mintaujos ir Vilniaus gydytojai rėmėsi XIX a. pr. Europoje populiarėjančia braunizmo medicinos doktrina.
Metodika: atliekant tyrimą taikytas istorinis lyginamasis metodas. Išnagrinėti 674 Mintaujos ir 828 Vilniaus receptų knygos receptai. Remiantis moksline literatūra įvertinta ar braunizmo doktrinos sekėjais galėjo būti Vilniaus ir Mintaujos gydytojai.
Rezultatai: Mintaujoje augalinės kilmės medžiagos sudarė 58 proc., cheminės kilmės junginiai 30 proc., gyvūninės – 3 proc., kitos medžiagos – 9 proc. visų komponentų. Vilniuje augalinės medžiagos sudarė 72 proc., cheminės 15 proc., gyvūninės 7 proc., kitos – 6 proc. visų komponentų. Mintaujos gydytojai dažniausiai receptuose išrašydavo šiuos komponentus: vimdančiąją druską, opijų, saldymedžių, ipekakuanų ir rabarbarų šaknis, spiritinį eterio tirpalą, ramunių žiedus, amonio chloridą ir svilarožių šaknis. Vilniuje dažniausiai buvo išrašomos svilarožių, rabarbarų šaknys, šeivamedžių žiedai, opijus, bebrų sruogliai, chininmedžių žievė, aguonų sirupas, kalio nitratas, mėtų žolė bei medaus ir acto mišinys Oxymell. Tyrime nustatyta, kad Vilniaus ir Mintaujos gydytojai išrašydavo savo pacientams braunistų sekėjų dažniausiai skiriamas medžiagas opijų, kamparą, chininmedžių žievę ir eterį, tačiau juos skyrė ne su stimuliuojančiomis medžiagomis.
SUMMARY
Lapenaite A. The comparative analysis of prescriptions recorded in Vilnius university and Kummerau (Mitau city) pharmacies at the beginning of 19th century, master’s thesis / supervisor Assoc. Prof. Dr V. Gudiene; Lithuanian University of Health Sciences; Faculty of Pharmacy, Department of Drug Technology and Social Pharmacy. -Kaunas, 2017, - s. 47.
The aim of thesis was to perform comparative analysis of prescriptions recorded in Vilnius university and Kummerau pharmacies at the beginning of 19th century. Tasks of the study: identify medicines prescribed by physicians from Vilnius and Mitau and evaluate components according to their nature; evaluate specificities of therapy applied by physicians from Vilnius and Mitau; identify whether Mitau and Vilnius physicians relied on Brunonian doctrine in their practise.
Methodology: The historical comparative analysis was used for the research. 674 Kummerau and 828 Vilnius university pharmacies’ prescriptions were analysed. A scientifical literature was studied to reveal if Vilnius and Mitau physicians based their practice on Brunonian doctrine.
Results. Botanical origin components contained 58 %, chemical - 30 %, animal – 3 % and other substances - 9 % of all components in Kummerau pharmacy. Herbal components contained 72 %, chemical - 15 %, animal - 7 % and other – 6 % in Vilnius university pharmacy. The most popular ingredients between Mitau physicians were: Tartar emetic, opium, ipecacuanha, rhubarb, ethanol ether solution, chamomile, ammonium chloride and marshmallow. In Vilnius physicians mostly prescribed marshmallow, rhubarb, elder, opium, beaver‘s glands, syrup of poppy, potassium nitrate, mint and honey. The study revealed that patients from Mitau and Vilnius administered substances which brunonians used the most: camphor, ether and opium. However, the detail analysis revealed that the treatment was based on humoral doctrine.
PADĖKA
6
SANTRUMPOS
o Ac. (acidum) – rūgštis;o Aq. (aqua) - vanduo; o Cort. (cortex) – žievė; o Dec. (decoctum) – nuoviras; o Extr. (extractum) – ekstraktas; o Fol. (folium) – lapas;
o Inf. (infusum) – užpilas; o Liq. (liquor) – skystis;
o M. S. (Misce. Signa) –nurodymas vaistininkui sumaišyti medžiagas ir nurodyti pacientui kaip jį vartoti.
o Mixt. (mixtura) – mikstūra; o Ol. (oleum) – aliejus, o Pulv. (pulvis) – milteliai;
o Rad. (radix) – šaknis;
o Rp. (Recipe) – paimk; gydytojo kreipimasis į vaistininką, rašomas recepte prieš vaisto sudėtį; o Sir. (sirupus) – sirupas;
o Spir.(spirituosus, -a, -um) – etanolinis; o Tinct. (tinctura) – tinktūra, etanolinė ištrauka; o Ung. (unguentum) – tepalas;
7
ĮVADAS
Farmacijos raidos tyrimai atskleidžia šiuolaikinės farmacijos ištakas, nes praeities pažinimas padeda geriau suprasti dabartį ir suteikia platesnį pasaulio suvokimą. Tyrinėjant farmacijos istoriją, remiamasi ir informatyviu šaltiniu - vaistinės receptų knygomis. Vaistininkai jose turėjo registruoti visus receptus, pagal kuriuos gydytojai išrašė vaistus. Receptų knygos padeda sužinoti kokiais vaistais buvo gydoma įvairiais istoriniais laikotarpiais.
Siekiant įvertinti kokie vaistai XIX a. pradžioje buvo naudojami Baltijos regione, tyrimo objektu buvo pasirinktos carinės Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos Vilniaus Universiteto (toliau - VU) ir Kuršo gubernijos Mintaujos (dabar – Jelgava) miesto Kummerau vaistinių receptų knygos. VU vaistinės receptų knyga buvo pildyta 1801-1802 metais, dabar saugoma VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Analizuojamasis šaltinis vertingas ne tik todėl, kad yra vienas seniausių žinomų tokio pobūdžio dokumentų Lietuvoje. Jis atskleidžia kaip žymiausi to meto Vilniaus universitete dirbę gydytojai praktikai ir profesoriai gydė aristokratiją, akademinės bendruomenės narius, bažnyčios tarnus ir turtingus miestiečius. Mintaujos vaistinės knyga pildyta 1811 m., dabar saugoma Pauls Stradins medicinos istorijos muziejaus archyvuose.
Receptų turinio analizė išryškino Vilniaus ir Mintaujos gydytojų XIX a. pr. taikytus medikamentinės terapijos ypatumus. Atlikus tyrimą įvertinta ir palyginta vaistų komponentų įvairovė, jų panašumai ir skirtumai, nustatyta, kokios cheminės, augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagos buvo naudojamos vaistų gamybai. Išanalizavus tuo laikotarpiu vyravusias medicinos doktrinas, pateiktos interpretacijos, kokiomis doktrinomis rėmėsi Vilniaus ir Mintaujos gydytojai. Įvertinta ar tuo metu populiarėjantys braunizmo doktrinos principai buvo diegiami Vilniaus ir Mintaujos gydytojų praktikoje.
Hipotezės: XIX a. pr. gydymui daugiausiai buvo skiriami augalinės kilmės komponentai. Mintaujos gydytojai buvo vokiškosios medicinos mokyklos atstovai ir greta humoralinės doktrinos diegė Vokietijoje populiarėjančios jatrochemijos principus. Tikėtina, kad jie rėmėsi ir nauja braunizmo doktrina.
Temos aktualumą lemia tai, kad ji iki šiol nebuvo plačiai tyrinėta. Darbo praktinė reikšmė yra praturtinti farmacijos mokslo istorijos tyrinėjimus, kuriais siekiama atskleisti medikamentinio gydymo tradicijas. Tyrime pateiktus rezultatus bus galima palyginti su kitų Europos šalių ar pasaulio analogiškais rezultatais ir įvertinti Baltijos šalių medikamentinės terapijos pažangą.
Tyrimo tikslas: Atlikti XIX a. pr. Vilniaus universiteto ir Latvijos Mintaujos Kummerau vaistinėse pagamintų vaistų lyginamąją analizę.
8
1. Nustatyti, kokios kilmės (augalinės, gyvūninės, cheminės) vaistus daugiausiai skyrė Vilniaus ir Mintaujos gydytojai.
2. Įvertinti Mintaujos ir Vilniaus gydytojų medikamentinės terapijos ypatumus.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Istorinis kontekstas
1.1.1. Humoralinė teorija
XIX a. pr. Vakarų medicinoje gydymas vis dar buvo grindžiamas humoraline teorija. Šios teorijos pagrindai pirmą kartą buvo išdėstyti Hipokrato (460 m. pr. m. e.-377 m. pr. m. e.) veikale Corpus Hippocraticum, o antrajame šimtmetyje ją patobulino Galenas (129-200 m.). Pagal šią teoriją, kiekvienas žmogus turi savo unikalią humoralinę sudėtį (konstituciją) ir jis yra sveikas, kai jo humorai yra subalansuoti. Tai kraujas (sanquis), gleivės (phlegma), juodoji (melaina chole) ir geltonoji tulžis (chole). Humorai taip pat atitinka keturis pasaulio elementus ir keturis temperamentus.
Susirgimai būdavo suvokiami kaip organizmo disbalansas, todėl buvo gydoma stengiantis suprasti paciento gyvenimo būdą, gyvenamąją aplinką ir kitas lydinčias ligas. Pagal tai būdavo skiriamas gydymas ir vaistininkai paruošdavo vaistus.
Gydytojas turėdavo atstatyti humorų pusiausvyrą skirdamas vimdančius (emetica), laisvinančius (laxantes, cathartica), prakaitavimą skatinančius (diaphoretica), šlapimą varančius (diuretica) ir atsikosėjimą gerinančius (expectorantia) vaistus, atlikdamas kraujo nuleidimą, skirdamas dietą ar naudodamas kitokį organizmo valymą [1,2]. Manyta, jog laisvinamieji dėl sukelto viduriavimo pašalina juodąją tulžį, o emetikai sukelia vėmimą ir sumažina geltonosios tulžies kiekį. Gydytojai tikėjo, kad vaistai gali koreguoti skysčių balansą ir taip gydyti sveikatos ligas.
Humoralinė teorija išpopuliarėjo daugiausiai dėl Galeno darbų, jo terapija siekė koreguoti keturių skysčių disbalansą [3]. Ši teorija išlaikė savo pagrindines koncepcijas iki XVIII a., nors laikui bėgant ir kito. Ji buvo visiškai paneigta tik 1858 m., Rudolfui Virchovui įrodžius, kad žmogaus kūnas sudarytas iš ląstelių [4].
1.1.1 Apšvieta
10
Medicinos mokslo pokyčiai prasidėjo XVI a., kai didysis medicinos reformatorius Paracelsas (1493-1541 m.) pradėjo diegti jatrochemijos principus ir pasiūlė medicinos terapijoje naudoti gyvsidabrio, stibio, arseno, geležies, vario druskas ir sierą [6]. Šios medžiagos kartu su iš Amerikos atvežta ipekakuana, gvajoku ir chininmedžiu XVII a. pab. kėlė susidomėjimą ir buvo plačiai tyrinėjamos bei naudojamos [3].
Populiarėjant naujoms medicinos idėjoms, augo tradicinio Galeno mokymo kritika ir tai lėmė naujų medicinos teorijų atsiradimą. Didieji pokyčiai medicinoje atsispindėjo ir farmacijos praktikoje. Eksperimentinis metodas taip pat darė įtaką medicinai, ėmė vystytis jatrochemija, kuri vadovavosi Paracelso mokymu ir biologinius reiškinius vertino cheminiu požiūriu [7].
Niutonas (1643-1727 m.) pagilino žinias apie judesį, kurios buvo laikomos nepaneigiamomis fizikos tiesomis, viskas buvo aiškinama jo aprašytu dalelių judėjimu. Atsirado ir nemažai norinčių nuginčyti jo teoriją, tačiau mechaninė filosofija išliko ypatingai reikšminga [8].
Frydrichas Hofmanas (1660-1742) suformavo mechaninės jėgos ir dinaminius principus, kurie yra jatromechaninės teorijos pagrindas. Jatromechaninės hipotezės orientavosi į kietas kūno dalis, t.y., bandė paaiškinti nervų ir raumenų veikimą, o sveikata buvo apibrėžiama kaip tinkamas nervų ir raumenų tonusas. Tai padarė didžiulę įtaką Hieronymuso Gaubo (1705-1780), Viljamo Kuleno (1710-1790) ir Džono Brauno (1735-1788) darbams. Anot Brauno, ligas sukelia per didelis tonusas arba atonija, todėl organizmą reikia gydyti stimuliuojančiais arba slopinančiais vaistais [9]. Braunizmas buvo priešinga doktrina humoralinei, kuri grindė organizmo veikimą kūno skysčių pusiausvyra.
1.1.2 Brauno teorija
Škotų gydytojo Brauno vienintelė publikacija Elementa medicinae 1780 m. lotynų kalba išspausdinta Edinburge sukėlė sumaištį tarp Europos ir Amerikos gydytojų [10]. Ji buvo ypač populiari Anglijoje, sulaukė trumpalaikės sėkmės vokiškai kalbančioje Europos dalyje [11].
Šia teorija buvo itin susidomėta po 1795 m., kai po Brauno mirties ją anglų kalba išleido žymus to meto gydytojas Tomas Bedous. Braunizmas visą medicinos mokslą susistemino į kelis paprastus fundamentalius principus ir rėmėsi Niutono ir Beikono eksperimentine filosofija, pagal kurią buvo manoma, jog ligos kyla pažeidus kietas kūno dalis. Brauno medicininė sistema atrodė tinkama alternatyva humoralinei teorijai, prieš kurią daugelis tuo metu maištavo [9] Ji buvo labai paprasta, nereikalavo puikaus anatomijos išmanymo, ignoravo ligos simptomus ir netgi skrodimo rezultatus laikė niekiniais [12].
11
išskiriami skysčiai ir oras) ir vidiniai (kūno procesai, raumenų įsitempimas, mąstymas, emocijos ir aistros). Be jų kūnas nustoja būti gyvybingas, o per didelis sujaudinimas lemia vėlesnį silpnumą [13]. Braunas manė, jog ligas sukelia per didelis ar per mažas organizmo jaudrumas, dėl to ir ligos yra dviejų rūšių: steninės ir asteninės.
Stenines ligas, t. y. tas, kurios yra sukeltos per didelio jaudrumo, reikia gydyti nuleidžiant kraują, organizmą šaldant, vartojant augalinį maistą. Jei tai nepadeda - skiriant lengvą alkoholį, vimdomuosius, laisvinamuosius ir prakaitavimą skatinančius vaistus. Tai turi panašumų su humoraline teorija. Ligas, kurias sukelia bendras kūno silpnumas, Braunas vadino astenija ir manė, jog jas reikia gydyti mankšta, mėsišku maistu ir aktyvinant organizmą vaistais [14]. Brauno teorijos šalininkų pagrindinės skiriamos medžiagos buvo opijus, chininmedis, kamparas, alkoholis ir muskusas, nes manė, jog šios medžiagos pasižymi stimuliuojančiu veikimu, o opijų ir eterį braunistai laikė stipriausiais stimuliantais [15].
Tačiau vienas iš sunkumų pritaikant braunistinę terapiją praktikoje buvo tai, kad ji neigė bet kokį specifinį vaistų veikimą. Empiricizmas Braunui buvo labiausiai nepriimtina iš visų medicinos praktikų, nes ji rėmėsi specifiniu vaistų veikimu.
Visgi Brauno medicininė sistema XVIII a. medicinai suteikė tikrumo, susiejo medicinos teoriją ir praktiką bei atskleidė medicinos reformos būtinumą [9]. Jo idėjų kulminacija buvo apie 1815-1820 m., daugiausiai dėl žymaus prancūzų gydytojo ir braunizmo doktrinos sekėjo Brusais, kuris ir išpopuliarino šią teoriją [16].
1.1.3 Vokiškoji mokykla
Dauguma gydytojų, praktikavusių dabartinės Latvijos teritorijoje XVIII a.-XIX a. pr., studijavo didžiuosiuose Prūsijos universitetuose. Daugiausia šio krašto gydytojų daktaro disertacijų buvo parašyta Jenos ir Getingeno universitetuose XVIII a.
12
1.1.4 XIX a. pr. carinės Rusijos imperijoje naudotos farmakopėjos
Svarbiausia knyga vaistininko darbe – farmakopėja. Atsiradus farmakopėjoms, gydymo menas tapo tikslesnis, vaistininkai privalėjo paruošti gydytojo paskirtus vaistus tam tikru standartiniu aprašytu būdu. Farmakopėjos, kuriomis tiriamuoju laikotarpiu remtasi Vilniaus ir Mintaujos vaistinėse, galėtų parodyti tų miestų gydymo tradicijas.
Nuo 1795 m. po trečiojo Abejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje. XIX a. Baltijos regione vaistinėse buvo naudojamos dvi farmakopėjos: rusiška ir vokiška [18]. Vokiškoji Mintaujoje buvo naudojama jau nuo XVI a., kadangi Mintaujos gydytojai daugiausia studijavo Prūsijoje. Tikėtina, kad ir Vilniaus vaistinėse galėjo būti naudojama vokiška farmakopėja. Ji buvo sukurta vėliau nei vokiška - pirmoji Pharmacopoeia Rossica buvo išleista 1778 m. [19].
Naują farmakopėjų istorijos etapą žymi Prūsijos karaliaus užsakyta Pharmacopoea Borussica, išleista 1799 m. Visos ankstesnės buvo parašytos pavienių medicinos profesionalų, ši – septynių, iš kurių trys – vaistininkai. Šioje farmakopėjoje jau nebuvo aprašomi populiarumą praradę, mistiniai medikamentai ir įrašomi nauji iš kitų šalių atgabenti vaistai bei naujos cheminės medžiagos. Ši farmakopėja turėjo teisinį pagrindą, vaistininkams buvo nurodyta tiksliai jos laikytis ir nenukrypti gaminant vaistus. Galiausiai farmakopėjoje buvo nurodytas vaistinėje privalomų turėti vaistų sąrašas [20].
Vokiškose žemėse vaistininkystės tradicijos labai senos, todėl tikėtina, kad Mintaujos vaistininkai gamindami vaistus rėmėsi vokiška farmakopėja, tačiau kokią farmakopėją naudojo Vilniaus gydytojai lieka neaišku.
1.1.5 Receptų knygos ir jų tyrimai Lietuvoje
Išlikusios receptų knygos – tai puiki medžiaga, padedanti atskleisti anksčiau žmonių vartotus vaistus. Pagal gydytojų receptus gaminamų vaistų sudėtis būdavo perrašoma į vaistinės receptų knygas ir jos yra išsamus farmacijos istorijos šaltinis. Todėl visi vaistinių receptų knygų tyrinėjimai yra vieno didelio tyrimo dalis, kuris padeda atskleisti senovėje vartotų vaistų sudėtį ir įvairovę.
13
buvo ruošiamos arbatos, užpilai, nuovirai ir ekstraktai [22]. Išsamesnių knygos tyrinėjimų kol kas neatlikta.
Magistrantė Greta Armonaitė savo baigiamajame darbe „Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX a. pr., turinio analizė“ tyrė 1801-1802 m. pildytą Vilniaus universiteto receptų knygą. Šaltinis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Jame užfiksuota, kaip gydė žymūs to meto gydytojai - universiteto profesoriai. Šioje knygoje išrašyti vaistai, priešingai nei Pažaislio knygoje, buvo skirti Vilniaus miesto ir jo apylinkių gyventojams.
Buvo išanalizuoti 7 gydytojų, kurie aktyviai užsiėmė akademine veikla, 828 receptai iš 2599 visų knygoje esančių. Receptuose vidutiniškai buvo po 4 ingredientus, nustatyta 120 skirtingų sudedamųjų dalių. Receptų komponentai knygoje buvo rašomi lotynų kalba, o kaip pagaminti vaistą ir jį vartoti gydytojai pažymėdavo lenkiškai.
G. Armonaitė taip pat įvertino receptus išrašiusių žymių VU profesorių praktikų taikomos medikamentinės terapijos savitumus. VU profesorius J. A. Lobenveinas daug prisidėjo prie anatomijos mokslo pažangos, prof. J. Briotė pirmasis ėmė dėstyti chirurgiją, o J. F. Niškovskis buvo jo mokinys. Vakcinacijos pradininkas Lietuvoje buvo A. L. Bekiu, A. Matusevičius buvo akušeris, J. Sniadeckis - pirmasis chemikas Vilniuje, o F. Špicnagelis universitete dėstė gydomųjų medžiagų kursą. Daugiausiai receptų buvo išrašyta J. A. Lobenveino (187) ir J. Sniadeckio (175). Buvo lyginama, kaip dažnai vienas ar kitas gydytojas išrašė tam tikras medžiagas, nustatyta, kad nors populiariausias medžiagas skyrės tas pačias, tačiau jas derino su skirtingais komponentais [23].
Atlikus receptų knygos turinio analizę buvo nustatyta, kad dominavo augalinės kilmės vaistinės medžiagos. Gydytojai daugiausiai skyrė preparatus su svilarožių šaknimis, šeivamedžių žiedais, rabarbarų šaknimis, opiumu. Taip pat dažnai minimi ramunėlių žiedai, mėtų žolė ir valerijonų šaknys. Kur kas mažesnę dalį visų ingredientų sudarė cheminės medžiagos: gyvsidabrio druskos, eteris, magnio, stibio druskos. Mažiausiai registruota vaistų su gyvūninės kilmės medžiagomis: bebrų sruoglių milteliais, buvo išrašomi pleistrai su ispaniškųjų muselių milteliais, taip pat vartotas medus. Buvo nustatyta, kad dažniausiai būdavo gaminamos mikstūros, milteliai ir arbatų mišiniai. Labai retai buvo skiriamos piliulės ir pleistrai, kiek populiaresni buvo tepalai.
14
Augalinės medžiagos sudaro 71 proc. visų komponentų. Vaistinėje buvo gaminami vaistai iš daugiau nei šimto skirtingų augalų rūšių. Svilarožė buvo dažniausiai naudojamas augalas, antrasis pagal populiarumą – rabarbaras. Dažniausiai vartoti vietiniai augalai buvo svilarožė, rusmenė ir akacijų sakai. Aguonų sirupas ir opiumas yra minimi kas penkioliktame recepte. Etanolio pagrindu pagamintas Laudanum Liquidum buvo dažniausiai minimas opijaus preparatas, kiek rečiau gaminti Doverio milteliai su opijumi.
Gyvūninės kilmės ingredientai sudarė 6 proc. visų naudotų medžiagų. Dažniausiai tai būdavo pleistrai iš ispaniškųjų muselių miltelių. Taip pat būdavo rašomos medžiagos iš bebrų sruoglių, bičių produktai, skruzdžių spiritas ir kieti dariniai iš krabų skrandžių – vėžių girnelės.
Iš cheminės kilmės medžiagų neretai būdavo skiriamos toksiškos ar stipriai veikiančios medžiagos, pavyzdžiui, gyvsidabrio, švino, stibio druskos, eteris, sieros ir azoto rūgštys. Populiariausia cheminė medžiaga buvo sifiliui gydyti naudotas gyvsidabris. Kita populiari medžiaga taip pat buvo nuodinga, tai – stibis. Švino preparatai dažniausiai būdavo vartojami išoriškai. Eterio etanoliniai tirpalai Liquor anodynum, Aether Sulphuricus dažnai buvo skiriami kartu su opijumi nervų sistemos ligų gydymui.
Mikstūros sudarė didžiausią dalį visų gamintų vaistų formų – 41 proc., mažiau buvo skiriama miltelių (11 proc.), tuo tarpu tiksliai dozuotos formos – piliulės – sudarė vos kelis procentus. Buvo nustatyta, jog vidutinė vaisto kaina buvo 1,6 rublio. Aukščiausia kaina buvo įvertinti vaistai, į kurių sudėtį įėjo importinės žaliavos, tokios kaip Castoreum, Balsamum Copaivae, Radix Sarsaparillae, Pulpa Tamarindorum, taip pat jodo dariniai. Pigiausias vaistas buvo nupirktas už 0,3 rublio, brangiausias – už 13,19 rublio. Brangiausia vaisto forma buvo piliulės, kurių kaina svyravo nuo 2,37 iki 4,2 rublio. Tyrimas atskleidė jog be plačiai vartotų augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų, vaistinėje atsiranda nauji cheminiai junginiai, pavyzdžiui, organinės rūgštys ir alkaloidai [24].
15
pasisavinimas, todėl atsižvelgiant į tai buvo parenkamos pagalbinės medžiagos.
Magistrantė Gintarė Jakutienė savo darbe „Vaistų, pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“ tyrė Viekšnių pirmosios vaistinės XX a. pr. receptų knygų rinkinius. Buvo analizuojama po 100 receptų iš 1918 m. bei 1934 m. Viekšnių vaistinės receptų knygų. Tiriamosios receptų knygos buvo pildytos vaistininkų Vincento ir Juozo Aleksandravičių [26]. Buvo nustatyta, kad 1934 m. buvo didesnė komponentų įvairovė, daugiau gaminama vaistų su išgrynintomis cheminėmis medžiagomis, mažiau naudota gyvūninės kilmės medžiagų nei 1918 m. 1934 m. gydytojai skyrė įvairias organines ir neorganines druskas, alkaloidus ir endokrinines medžiagas, kurios neminimos 1918 m. šaltinyje. Atsiranda sintetinių cheminių vaistų, tokių kaip acetilsalicilo rūgštis, morfino hidrochlorido injekcinis tirpalas ir anestezinas.
Rita Perkamaitė savo magistriniame darbe atliko Kauno Petrašiūnų ir Tauragės apskrities Batakių kaimo gyventojams 1935 metais skirtų vaistų lyginamąją analizę. Petrašiūnų knyga buvo pildyta vaistininko Mato Valeikos, Batakių – vaistininko Jono Pužausko. Buvo nagrinėti sausio ir birželio mėnesį išrašytų vaistų receptai – viso 555. Iš jų Petrašiūnų vaistinėje buvo užregistruota 283 receptai (33 skirtingų gydytojų), o Batakių - 272 receptai - daugiausiai paskirti vietos felčerio Kazio Rimšos.
Augalinės žaliavos Petrašiūnų vaistinėje sudarė 26 proc., Batakių - 18,6 proc. Populiariausi vietiniai augalai buvo: čiobrelių žolė, valerijonų šaknys, juodųjų drignių lapai, mėtų lapai, kadagių vaisiai ir pakalnučių žolė. Populiariausi importiniai augalai: apelsinų, chininmedžių žievė, putokšlių šaknys, anyžių vaisiai, ipekakuanų šaknys ir svilarožė. Cheminės medžiagos Petrašiūnų vaistinėje buvo panaudotos 26,6 proc. vaistų gamyboje, Batakių - 25,6 proc., gyvūninių – atitinkamai po 1,4 proc. ir 1,8 proc. kiekvienoje vaistinėje. Dažniausiai naudotos cheminės medžiagos buvo druskos: kalio ir kalcio bromidai, kalio chloridas, natrio bikarbonatas, cinko sulfatas, kalio ir natrio jodidai, natrio bromidas, natrio chloridas, kalcio ir natrio fosfatai. Nemažai naujų sintetinių junginių: salicilo rūgštis ir natrio salicilatas, acetilsalicilo rūgštis, fenacetinas, piramidonas ir kt. Dažniausia gyvūninės kilmės medžiaga - žuvų taukai. Batakių vaistinėje apie 9 proc., o Petrašiūnų – 13 proc. vaistų pagal receptus buvo gaminami su narkotinėmis medžiagomis: opijumi, morfinu, kokainu.
16 1.1.6 Receptų knygos ir jų tyrimai užsienyje
Užsienyje taip pat atliekami tyrimai, siekiant išsiaišinti vaistų vartojimo tradicijas ir ypatumus. Pavyzdžiui, 1967 m. Stanislavas Pronas knygoje Musaeum Poloniae pharmaceuticumseu artis pharmaceuticae experimentalis spectrum aprašo senųjų Lenkijos vaistinių Materia medica ir Vilniaus dominikonų Materia medica kolekcijas.
Farmacijos istorikai P. R. Krusas ir E. Kruse publikacijoje Use of Medicines in Northern Jutland, Denmark, in the 1790s („Vaistų vartojimas 1790 metais Šiaurės Jutlandijoje, Danijoje”) analizavo vaistininko Jenso Bango vaistinės 1794-1806 m. receptų knygą. Ištyrinėti 1232 receptai, apie 2200 vaistų. Nustatyta, jog trečdalis Aalborg vyskupijos gydytojo Karstenseno išrašomų vaistų Jutlandijos gyventojams buvo aprašyti 1772 m. Danijos farmakopėjoje, kiti greičiausiai buvo sukurti paties gydytojo. Tai rodo, jog gydymas buvo individualizuotas, vaistai ligoniui buvo skiriami atsižvelgiant į jo ligą. Receptūros knygos tyrinėjimai atskleidė ne tik kokie vaistai skirti, bet ir jų socialinį statusą bei gyvenamą vietą. Daugiau nei pusė pacientų (54 proc.) buvo vyrai, moterys sudarė 22 proc., o vaikai – 24 proc. Vaistai buvo brangūs ir prieinami tik pasiturintiems, todėl didžiąją daugumą pacientų sudarė žemvaldžiai bei dvasininkai. [27].
1995 m. Viljamas E. Kourtas paskelbė tyrimą, kuriame aprašė 1789-1900 m. receptų knygos, kurią pildė W. Pilkingtonas iš St Helens (Anglija), o baigė pildyti Edinburgo (Škotija) universiteto absolventas R. Džeksonas (mirė 1952), tyrinėjimus. Pilkingtono receptų kolekcijoje yra augalų, kuriuos vaistų gamybai naudojo Galenas (129 m.– 200 m.): arbūzas, opijus, alavijas, terpentinas, cinamonas.
2011 m. publikuota Bazelio universiteto mokslininkės Ursul Hirter-Trub monografija Das arbeitenund die arzneiformen in der magistralrezeptur („Tyrimai ir vaistų formos receptų žurnaluose”), kurioje aprašyti Solothurn (Šveicarija) miesto, Hirsch-Apotheke (Elnio) vaistinės 1884 - 2004 m. receptų knygų turinio analizė. Tyrimo autorė receptus suskirstė į grupes: individualius, specialius, homeopatinius, farmakopėjinius, modernius, tipinius ir kitus. Dar iki 1909 m. receptuose būdavo galima rasti meškos, arklio ar šuns taukų. Tačiau pastebėta, kad tobulėjant pramonei ir prekybai, vaistai taip pat tobulėjo, iš paprastų tapo sudėtingesni. XIX a. per dieną buvo pagaminama nuo 80 iki 120 vaistų. Išanalizavus receptų knygą, buvo padarytos išvados, jog XIX a. vidurio receptai buvo labai primityvūs ir paprasti, pagrindinės vaistinės medžiagos - augalai ir jų dalys, o cheminių vaistinių medžiagų naudota labai mažai [28].
17
Labiatae, Compositae, Leguminosae šeimų augalai. Augalai dažniausiai rašyti kiprų - graikų kalba. Nustatyta, kad didesnė dalis augalų buvo minėti Diaskorido. Rezultatai rodo, kad dauguma naudotų medžiagų buvo vietinės ir tik mažuma būdavo importuojama. Dažniausiai minimi augalai buvo siauralapė rūta, tikrasis vynmedis, valgomasis česnakas, kilnusis lauramedis, valgomasis svogūnas, kietis, skiautėtalapis fikusas, šaltmėtė ir paprastasis granatmedis. Dažniausiai naudota medžiaga – mastika - sakai, išgauti iš mastikinės pistacijos [29].
2016 m. buvo publikuota Vilmos Gudienės atlikta receptų knygos analizė, kurioje ji tyrė Rusijos imperatorienės Marijos 1807-1808 m. vartotus vaistus, tuo metu ji buvo 48-49 m. amžiaus. 1807 m. knygoje buvo užregistruoti 177 receptai, 1808 m. - 310, nustatyta, jog per mėnesį buvo išrašoma nuo 7 iki 54 receptų.
Imperatorienei buvo paskirta vaistų su 35 skirtingų augalų, 20 cheminių ir 6 gyvūniniais komponentais. Dažniausiai būdavo išrašomi tie patys vaistai: laisvinančios piliulės su jaučių tulžimi, mikstūra su rabarbarų šaknies milteliais ir eteriu, klizmos su kalio nitratu ir rožių vandeniu. Nustatyta, jog rabarbarų šaknis imperatorienė vartojo nuolat, dažniausiai - mikstūrų sudėtyje.
Imperatorienei išrašomi gyvūninės kilmės komponentai buvo šie: jaučių tulžis, medus, baltasis vaškas ir spermacetas – riebalai iš kašaloto kaukolės. Cheminės medžiagos buvo išrašytos 30 proc. receptų. Dažniausias cheminis komponentas buvo kalio nitratas, kuris įėjo į klizmų sudėtį. Cinko sulfatas įeidavo į lašų akims sudėtį, su sodos tirpalu imperatorienė skalaudavo burną. Spirito ir eterio mišinį Liquor anodynum imperatorienė naudodavo prieš miegą.
Nustatyta, jog imperatorienė sirgo odos ligomis. Jai buvo skiriami tepalai su kalio hidroksidu, vario sulfatu ir kalcio hidroksidu. Imperatorienė greičiausiai sirgo katarakta - akims buvo išrašomi preparatai su cinko sulfatu, švino acetatu, į jų sudėtį taip pat įėjo actas ir alkoholis, kurie veikė dirginančiai. Nustatyta, kad imperatorienė sirgo peršalimu, nes jai buvo skirta medžiagų, lengvinančių kosulį. Ji naudojo šildančius tepalus su kamparu, buvo išrašyta mikstūra, kuri skatina prakaitavimą ir mažina skausmą, vartojo svilarožių šaknų nuovirą. Visi vaistai nuo peršalimo savo sudėtyje turėjo medaus. Taip pat nustatyta, kad imperatorienę galėjo varginti neuralginiai skausmai, nes buvo skirtas nuskausminantis tepalas tepti krūtinei, į kurio sudėtį įėjo kamparo linimentas, opijaus tinktūra, spiritinis eterio tirpalas, Hofmano balzamas. Po anūkės mirties jai skiriamų vaistų skaičius padidėjo, buvo išršyta raminamoji mikstūra su eteriu [30].
18 1.1.7 Tiriamųjų objektų aprašymas
Mintauja ir Vilnius XIX a. pr. buvo Rusijos imperijos sudėtyje. 1801-1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės receptų knyga yra VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas dokumentas, kurį sudaro maždaug A4 formato, storais viršeliais įrišti lapai. Knygą sudaro 480 sunumeruotų lapų, tačiau tikslus skaičius nėra žinomas, nes daugelis jų yra išplėšta. Knygos lapai yra pageltę, dalis yra pažeisti, todėl ne visuose lapuose esanti informacija yra įskaitoma.
Kiekvienas knygos puslapis yra suskirstytas į tris skyrius: pirmame pažymėtas recepto numeris, antrame – nurodyta receptą išrašiusio gydytojo pavardė, kam skirtas vaistas, taip pat vaisto sudėtinės dalys, gamyba ir vartojimas. Trečiajame skyriuje buvo rašoma vaisto kaina, tačiau dauguma jų nėra nurodyta arba parašyta “reg”. Šis įrašas gali reikšti, jog pinigai už vaistą bus sumokėti vėliau. Receptuose komponentai rašomi lotynų kalba, o vaisto gamyba ir vartojimas - lenkiškai. Vaistinių medžiagų kiekiai nurodyti senaisiais matavimo vienetais: granais, drachmomis ir skrupulais. Granai yra trumpinami, rašant ,,gr.”, o šalia - romėniškas skaitmuo. Jeigu reikalingas mažesnis kiekis nei granas, tuomet naudojamos trupmenos. Dvidešimt granų sudaro vieną skrupulą, trys skrupulai sudaro vieną drachmą, o trys drachmos - vieną unciją. Recepto pavyzdį galima matyti paveiksle (1 paveikslas).
To meto Mintauja – dabartinė Jelgava Latvijoje. Tai buvo nemažas miestas, turėjęs savo akademiją [31]. Pirmoji vaistinė čia buvo įkurta 1650 m. Kuršo hercogo pilyje. 1694 m. buvo leista parduoti vaistus ir miestiečiams, o 1705 m. vaistinė iš rūmų buvo perkelta į miestą. 1787-1808 m. jos savininkas buvo Karlas Ludvigas Kummerau, po jo mirties vaistinė atiteko našlei ir vaikams. 1810 m. Mintaujoje buvo dvi vaistinės, kurios aptarnavo maždaug 10 tūkst. žmonių [32].
Darbas atliktas analizuojant 1811 m. Mintaujos miesto Kummerau vaistinės receptų knygos skaitmenines kopijas iš Rygos Stradinio istorijos muziejaus archyvo. Šios knygos turinys iki šio buvo
19
netyrinėtas. Mintaujos receptų knyga kiek didesnė nei A4 formato, įrišta į kietą viršelį, kiekvieno puslapio viršuje nurodytas receptų įrašymo į knygą mėnuo ir diena. Knygoje trūksta pirmo lapo, todėl receptus galima skaityti nuo 19-to numerio. Šaltinyje įrašyti 750 receptų, kai kurie įrašai sunkiai įskaitomi, todėl identifikuoti 674. Receptų knygos lapai papilkėję, kraštai pageltę, vietomis – rudi. Apatinis kraštas tarsi apdegintas. Kiekviename puslapyje yra po 8 – 10 receptų, kurie surašyti dviejuose stulpeliuose, o po kiekvienu receptu nubrėžtas brūkšnys. Panašu, kad knygą pildė keli asmenys, nes skiriasi raštas.
Kiekvienas receptas parašytas laikantis tam tikros tvarkos: pirmiausia nurodytas recepto numeris, tuomet gydytojo nurodymas pagaminti vaistą – „Rp.“. Po jo seka lotyniški vaistinių medžiagų pavadinimai, kurie trumpinami labai įvairiai, nesilaikant jokios trumpinių sistemos. Dozės nurodytos granais, drachmomis ir skrupulais. Tuomet rašomas lotyniško Misce. Signa trumpinys “M. S.”, verčiamas kaip “Sumaišyk. Pažymėk”, reiškiantis nurodymą vaistininkui sumaišyti medžiagas ir nurodyti pacientui kaip jį vartoti. Tada seka vokiškas nurodymas kaip vaistą vartoti. Taip pat pažymėta vaisto kaina ir receptą rašiusio gydytojo pavardė (2 paveikslas).
2 pav. Mintaujos Kummerau vaistinės receptų knygoje užregistruoto recepto pavyzdys: Rp.: Sal. Ammoniaci; Tart. Emetici;
20
2 TYRIMO METODIKA
Taikant istorinį tyrimo metodą atlikta 1801-1802 m. Vilniaus universiteto ir 1811 m. Mintaujos miesto Kummerau vaistinių receptų knygų analizė. Pirmasis etapas – detalus receptų turinio šifravimas ir informacijos sisteminimas Microsoft Excel programoje. Buvo šifruojama Mintaujos receptų knygos elektroninė kopija, kurią perdavė Pauls Stradins istorijos muziejaus archivarai, ir sudaroma Excel lentelė. Analizuojant VU vaistinės receptų turinį buvo naudojamas receptų sąrašas, kurį sudarė Greta Armonaitė rengdama savo baigiamąjį magistro darbą “Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amžiaus pradžioje, turinio analizė”.
Buvo nuodugniai skaitomi ir šifruojami Mintaujos receptų knygos ranka rašyti receptai, identifikuojamos vaistų gamybai naudotos medžiagos ir jų formos, tada duomenys suvesti į Microsoft Excel programą. Buvo sudaryta lentelė: surašyti vaistų receptų numeriai, gretimame stulpelyje – sudėtis, t.y. komponento vaisto forma ir komponento lotyniškas pavadinimas, kitame stulpelyje – komponento kilmė, dar kitame – savybės. Tuomet atlikti lyginamieji skaičiavimai. Taikant lyginamosios analizės metodą lyginti abiejų receptų knygų turiniai.
21
3 REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1 Augalinės medžiagos
XVIII - XIX a. farmakopėjose gydymui naudotos medžiagos buvo klasifikuojamos pagal jų prigimtį: tai augalinės (Regnum Vegetabile), gyvūninės (Regnum Animale) ir cheminės (Regnum Minerale) kilmės medžiagos. Didžiausia iš šių grupių - augalinės medžiagos, jos XIX a. buvo vartojamos itin plačiai.
Augalinės žaliavos XIX a. į vaistus buvo dedamos kaip pagrindinės vaistų medžiagos, o kartais - kaip skonį gerinančios, poveikį stiprinančios ar suteikiančios vaistui formą medžiagos (pvz., akacijų sakai Mucilago g. arabici). Dauguma žaliavų buvo importuotos iš Amerikos žemyno, Indijos. Didieji geografiniai atradimai lėmė, jog didėjo atgabenamų prekių įvairovė ir anksčiau nežinotų vaistinių medžiagų asortimentas. Receptuose minimi nauji augalai, tokie kaip šaltekšnis, ipekakuana, putokšlė, chininmedis ir daug kitų [33].
Tai, kad augalinės medžiagos XIX a. pr. receptuose buvo labai populiarios, patvirtina ir V. Gudienės bei Z. Šimaitienės 1830 m. Telšių receptų knygos tyrimas, kuris atskleidė, jog Telšiuose 1830 m. augalinės medžiagos sudarė daugiau nei pusę, t.y. 71 proc. visų komponentų [24]. Mintaujoje ir Vilniuje jos taip pat sudarė didžiausią dalį: Vilniuje 1801-1802 m. – 72 proc., o Mintaujoje 1811m. – 60 proc. Vilniuje paminėti 99 skirtingi augalai, Mintaujoje – 123.
1 lentelė. Vilniaus ir Mintaujos receptų knygose dažniausiai minimos augalinės kilmės medžiagos
Mintaujos receptų knygoje
Dalis nuo visų augalinių komponentų (proc.)
Vilniaus receptų knygoje
Dalis nuo visų augalinių komponentų (proc.) 1. Opijus 6 1. Svilarožė 7.4 2. Saldymedis 6 2. Rabarbaras 6 3. Ipekakuana 4.6 3. Šeivamedis 5.8 4. Rabarbaras 4.4 6. Opijus 5.6 5. Ramunė 4.1 4. Chininmedis 4.9
6. Svilarožė 3.9 5. Aguonų sirupas 4.5
7. Šeivamedis 3.9 7. Mėta 3.9
8. Mėta 3.7 8. Varputis 3.4
9. Apelsinmedis 3.5 9. Ramunė 3
22
Iš pateiktos 1 lentelės galima matyti, kad abiejų miestų receptų knygose net 7 iš 10 pagrindinių augalinės kilmės komponentų yra tie patys: opijus, rabarbaras, ramunė, svilarožė, šeivamedis, mėta ir kamparas. Tačiau Mintaujos gydytojai dažniau nei Vilniaus skirdavo vaistų su saldymedžiu, ipekakuana ir apelsinmedžiu, Vilniuje – su chininmedžiu, aguonų sirupu, varpučiu.
Mintaujos gydytojai dažniausiai receptuose išrašydavo šiuos augalinius komponentus: opijų (Opium, spiritinį opijaus tirpalą – Laudanum liquidum), saldymedžių šaknis (Rad. Liquiritiae / Glycyrrhizae), kurios buvo priskiriamos minkštinančių vaistų demulcentia grupei, taip pat - ipekakuanų šaknis (Rad. Ipecacuanhae), turėjusias vimdomąsias savybes (emetica). Dviejų pastarųjų augalinių žaliavų – saldymedžių ir ipekakuanų šaknų - nėra tarp populiariausių Vilniaus vaistinės ingredientų.
Vilniuje gydytojai iš augalinių medžiagų dažniausiai skirdavo svilarožių šaknis (Rad. Altheae). Šis plačiai vartojamas augalas taip pat buvo priskiriamas minkštinantiems (demulcentia) vaistams, kuriais gydomas kosulys, o išoriškai galėjo būti naudojamas kaip priešuždegiminė priemonė. Taip pat rabarbarų šaknis (Rad. Rhei), pasižyminčias vidurius laisvinančiomis savybėmis (cathartica), o trečioje vietoje pagal populiarumą - šeivamedžių (Sambucus) žiedai.
Kamparas buvo priskiriamas antiseptiniams (antiseptica) ir raminantiems (sedativa) vaistams, jis taip pat įėjo į tepalų sudėtį, nes pasižymėjo skausmą malšinančiu poveikiu. Braunas kamparą laikė stimuliuojančiu ir siūlė juo gydyti asteniją. Vilniaus gydytojai jį dažnai derindavo su valerijonų ekstraktu ir chininmedžių žieve (Cort. Peruvianum) vaistų į vidų gamyboje. Kadangi valerijonas pasižymi raminančiomis savybėmis, šis receptas parodo, jog Vilniuje kamparas nebuvo laikomas stimuliuojančiu ir buvo skiriamas nesiremiant braunizmo doktrina.
1918 m. Viekšnių receptų knygos 32-uose, o 1934 m. Viekšnių receptų knygos 55-uose receptuose iš 100 tirtų užfiksuoti augalinės kilmės komponentai [26]. 1923 metų Batakių vaistinės knygoje augaliniai komponentai vaistų sudėtyje sudarė 60 proc. [34]. Kiek vėliau - 1935 m. - tos pačios vaistinės receptų knygoje augalinės žaliavos sudarė 40,5 proc., o Petrašiūnų - 48,2 proc. visų medžiagų [25]. Taigi, nors augalinės kilmės medžiagos sudarė absoliučią daugumą visų komponentų, vėlesniais laikais jų populiarumas kiek sumažėjo.
3.2 Cheminės medžiagos
23 junginiai sudarė 23 proc. visų medžiagų.
2 lentelė. Vilniaus ir Mintaujos receptų knygoje dažniausiai minimos cheminės medžiagos
Mintaujos receptų knygoje
Dalis nuo visų cheminių komponentų (proc.)
Vilniaus receptų knygoje
Dalis nuo visų cheminių komponentų (proc.)
Stibio druskos 27.2 Kalio druskos 32.1
Kalio druskos 16.4 Magnio druskos 15.1
Amonio druskos 14.1 Stibio druskos 12.9
Gyvsidabrio druskos 11.6 Eteris 11.2 Eteris 11.3 Amonio druskos 9.3 Magnio druskos 4.5 Gyvsidabrio druskos 6.3 Natrio druska 3.6 Geležies druskos 5.8
Švino druskos 3.6 Natrio druska 4.4
Geležies druskos 2.3 Siera 1.9
Siera 1.8 Cinko druskos 1.4
Tiek Vilniuje, tiek Mintaujoje dažnai buvo išrašomos stibio, amonio druskos, eteris, gyvsidabrio, kalio ir magnio druskos. Stibis, gyvsidabris, siera ir švinas - vienos iš populiariausių Avicenos (980 – 1037), Hipokrato (460 m. pr. m. e. – 377 m. pr. m. e.) laikų cheminių medžiagų, randamos ir XIX a. pr. receptų knygose [33].
24
vimdomuosius vaistus, bet pirmenybę teikė ipekakuanai, kuri daug dažniau išrašoma Vilniaus gydytojų. Tuo tarpu Mintaujos gydytojai pirmumą teikė cheminiams vimdomiesiems vaistams – stibio druskoms. Antros pagal dažnumą Mintaujos, o Vilniaus receptų knygoje pačios populiariausios cheminės medžiagos - kalio druskos. Jos Mintaujos receptų knygoje sudaro 16,4 proc., o Vilniuje – 32,1 proc. visų cheminių medžiagų. Kalio nitratas - Nitre - Vilniuje buvo skirtas 70 kartų, o Mintaujoje jis buvo rašomas beveik 6 kartus rečiau Nitrum depuratum pavadinimu. Jis pasižymi diuretinėmis ir šaldančiomis savybėmis, buvo naudojamas esant karščiavimui [35]. Tiek Vilniaus, tiek Mintaujos gydytojai dažniausiai šią medžiagą išrašydavo vidiniam naudojimui. Tačiau žinoma, kad XIX a. populiarus vaistų komponentas kalio nitratas, dar vadinamas salietra, buvo minimas ir klizmavimo skysčių sudėtyje. Pavyzdžiui, 1807-1808 m. Rusijos imperatoriaus Pavelo I našlei Marijai Fiodorovnai 4-5 kartus per mėnesį buvo išrašomas klizmavimo skystis, kurio sudėtyje buvo kalio nitratas ištirpintas rožių vandenyje [30]. Tuo tarpu Mintaujos gydytojų dažniausiai skiriama kalio druska buvo vynakmenis - organinė kalio druska Tartarum tartarisatum (t. p. Cremor tartari), kuri taip pat veikia vidurius laisvinančiai, pasižymi ir diuretinėmis savybėmis. Mintaujoje ji buvo išrašyta 78 kartus, Vilniuje – keturis kartus rečiau (20). Gydytojai taip pat skyrė vidurius laisvinančiomis savybėmis pasižymintį kalio sulfatą Arcanum duplicatum (Vilniuje – 12, Mintaujoje – 8 kartus), kuris buvo išrašomas ir Tartarum vitriolum, Sal polychrestum Seignetti, Hepar sulphuris pavadinimais.
Kita populiari medžiaga Mintaujos gydytojų tarpe buvo amonio druskos (14,1 proc. visų cheminių komponentų), kurios pasižymi vidurius laisvinančiomis savybėmis. Amonio chloridas Sal ammoniacum depuratum buvo išrašytas 52, spiritinis amonio acetato tirpalas Spiritus Mindereri – 17, o elnių ragų distiliacijos produktai amonio subkarbonatas (Sal Cornu cervi volatilis) ir amonio sukcinatas (Liquor Cornu cervi succinatum) [36] – 10 kartų. Vilniuje amonio druskos sudarė kiek mažiau - 9,5 proc. visų knygos cheminių medžiagų ir daugiausiai jos buvo išrašomos amonio acetato (Spiritus Mindereri) pavidalu (33 kartus). Nors vis dažniau buvo skiriami cheminės kilmės laisvinamieji kalio ir amonio druskos, tiek Mintaujos, tiek Vilniaus gydytojai vis dar pirmenybę teikė rabarbarų šaknims.
25
XIX a. pr. buvo dažnai skiriamas eteris - priklausomai nuo dozės buvo skiriamas nervų ligoms gydyti, skausmui malšinti ar kaip raminamoji priemonė. Jis panašiai buvo išrašomas abiejuose miestuose: Mintaujos receptų knygoje sudarė 11,3 proc., o Vilniaus – 11,2 proc. visų cheminių medžiagų. Abiejų miestų gydytojai daugiausiai skyrė spiritinį eterio tirpalą Liquor anodynum, turėjusį skausmą malšinančių ir antispazminių savybių [38] - Vilniuje jis išrašytas 28 kartus, o Mintaujoje - 55 kartus. Eteris taip pat buvo išrašomas Aether, Aether Vitriolici, Naphtha vitrioli pavadinimais. Kartais iš parašymo galima spręsti kaip jis pagamintas, t. y., naudojant azoto (Spiritus nitri dulcis), sieros (Aether sulphur, Spiritus sulphurici aetheri) ar druskos (Spiritus salis dulcis) rūgštį.
Antri pagal populiarumą cheminiai junginiai Vilniaus receptų knygoje – magnio druskos, kurios sudaro 15 proc. visų cheminių komponentų. Jos pasižymi rūgštingumą mažinančiomis savybėmis, o didesnėmis dozėmis veikia vidurius laisvinančiai [39]. Mintaujos receptų knygoje jos sudaro 5 proc. visų cheminių medžiagų.
XIX a. pr. cheminių medžiagų įvairovė nebuvo labai didelė, daugiausiai buvo skiriamos neorganinės druskos, o iš organinių medžiagų gydytojai daugiausiai skirdavo eterį. 1801 – 1802 m. Vilniaus vaistinės knygoje buvo užfiksuoti 36 skirtingi cheminių medžiagų pavadinimai, o 1811 m. Mintaujos – 59. Palyginimui – 1935 m. Petrašiūnų ir Batakių vaistinių knygose užfiksuota jau per 100 skirtingų cheminės kilmės medžiagų. Dažniausiai XIX a. pr. receptų knygose minėtos stibio ir kalio druskos, o XX a. pr. - bromidai, jodidai, chloridai, atsirado sintetinių vaistų: papaverino hidrochloridas, chinino sulfatas, fenobarbitalis, amidopirinas ir kt. Nuodingi gyvsidabrio junginiai medicinos praktikoje gydymui naudoti iki 1935 m., o stibio sulfatas buvo užfiksuotas 1934 m. Viekšnių receptų knygoje [25, 26]. Taigi, XIX a. pr. organinių medžiagų buvo skiriama retai, cheminės kilmės medžiagos dar nebuvo tokios populiarios ir jų įvairovė nebuvo tokia didelė kaip XX a. pr.
3.3 Gyvūninės kilmės medžiagos
26
3 lentelė. Vilniaus ir Mintaujos receptų knygoje dažniausiai minimos gyvūninės kilmės medžiagos
Mintaujos receptų knygoje
Dalis nuo visų gyvūninių komponentų (proc.)
Vilniaus receptų knygoje
Dalis nuo visų gyvūninių komponentų (proc.)
Medus 32.9 Bebrų sruogliai 49.4
Bebrų sruogliai 24.7 Medus 38.9
Ispaniškosios
muselės 19.2
Ispaniškosios
muselės 10.6
Vėžių girnelės 9.6 Vėžių girnelės 1.1
Jaučių tulžis 8.2
Kiaulių taukai 2.7
Baltasis vaškas 1.4
Spermacetas 1.4
Iš 3 lentelės matyti, jog Vilniaus gydytojai daugiausiai skyrė bebrų sruoglių miltelius (Pulv. Castorei). Tai aitraus kvapo, gelsvai rausvi milteliai iš bebro pauodeginės liaukos [40]. Bebrų sruogliai sudarė maždaug pusę (49,4 proc.) visų gyvūninių ingredientų, o Mintaujos receptų knygoje tai antra pagal dažnumą gyvūninės kilmės medžiaga (24,7 proc.). Šis brangus komponentas pasižymi nervų sistemą dirginančiu poveikiu, jis buvo priskiriamas afrodiziakams (aphrodisiaca), taip pat vartojamas kaip priemonė nuo skausmo, daugiausia - galvos, taip pat įvairioms neurozėms gydyti. Ši medžiaga daugiausiai buvo skiriama miltelių ir ekstraktų pavidalu, tačiau randama ir bebrų sruoglių eliksyrų bei tinktūrų [1]. Vaistai su bebrų sruogliais buvo populiarūs kelis šimtmečius, jie minimi net XX a. receptų knygose, tiesa, jau daug rečiau. Pavyzdžiui, 1935 m. Petrašiūnų receptų knygoje užregistruotas vienas vaistas su bebro sruoglių tinktūra [25]. Bebro sruogliai aprašyti ir 1938 m. Lietuvos farmakopėjoje.
Medus bei acto ir medaus mišinys Oxymell pasižymi atsikosėjimą gerinančiomis savybėmis. Vilniuje ingedientai su medumi sudarė 38,9 proc. visų gyvūninės kilmės medžiagų, o Mintaujoje - trečdalį. Šiame mieste tai dažniausia gyvūninės kilmės medžiaga. 1935 m. Petrašiūnų ir Batakių vaistinės jau negamino vaistų su bičių produktais [25].
27
pūslelės iškelia humorus į odos paviršių ir taip sumažina skysčių perteklių. Greičiausiai dėl kraujotaką stimuliuojančio poveikio jos būdavo naudojamos seksualiniam potraukiui didinti. 1923 m. Batakių žurnale šis vaistas minėtas ne kartą kaip turintis vietiškai dirginantį poveikį. Tačiau 1935 m. receptų knygose jau nerandama ispaniškų muselių tinktūros (Tinct. Cantharidae).
XIX a. pr. vaikų kaulams stiprinti būdavo naudojami daug kalcio turintys kietų darinių milteliai iš vėžių skrandžių – vėžių girnelės [24]. Mintaujos gydytojai jų skyrė beveik dešimt kartų daugiau nei Vilniaus. Mintaujos knygoje taip pat užfiksuota receptų su jaučių tulžies pūslės milteliais (Felle Tauri), kurie su rabarbarų šaknų milteliais įėjo į vidurius laisvinančių vaistų sudėtį.
28
3.4 Populiariausios sudedamosios dalys
Tiek Mintaujos, tiek Vilniaus receptų knygose populiariausios skysčius iš organizmo šalinančios medžiagos: vimdančios, vidurius laisvinančios, šlapimo išsiskyrimą ir prakaitavimą skatinančios. Iš to galima spręsti, kad abiejų miestų gydytojai skirdami vaistus rėmėsi humoralinės teorijos principais.
Iš 3 paveikslo galima matyti, jog Mintaujos gydytojai dažniausiai išrašydavo vimdančiąją druską (Tart. emeticum), kuri sudaro beveik ketvirtadalį visų medžiagų. Kur kas mažiau skiriama saldymedžių (Liquiritia), ipekakuanų (Rad. Ipecacuanhae) ir rabarbarų (Rad. Rhei) šaknų.
15.5 12.6 12.1 11.6 10.7 10.3 9.4 8.5 8.1 7.2 Pro ce n ta i
3 pav. Dažniausiai minimi vaistų komponentai Mintaujos receptų knygoje
4 pav. Dažniausiai Vilniaus universiteto vaistinės receptų knygoje minimos vaistinės medžiagos
29
Vilniuje gydytojai dažnai skyrė svilarožių šaknis (Althea) – jos buvo išrašytos šeštadalyje (15,5 proc.) receptų, aštuntadalyje (12,6 proc. ir 12,1 proc.) - rabarbarų šaknys (Rheum) ir šeivamedžių žiedai (Sambucus) (4 paveikslas).
Tarp dešimties dažniausiai skirtų medžiagų abiejų miestų receptų knygose yra svilarožė, rabarbaras, šeivamedis ir opijus. Svilarožių ir rabarbarų šaknys - Vilniuje dažniausiai gydytojų skirtos vaistinės medžiagos, jos buvo populiariausios ir 1830 m. Telšių receptų knygoje [24]. Tai rodo, kad XIX a. pr. lietuviškame regione gydymas buvo labai panašus. Svilarožių šaknys yra populiariausias komponentas Vilniaus receptų knygoje, o Mintaujos knygoje receptų su jomis užfiksuota perpus mažiau, tačiau ir čia svilarožių šaknys buvo viena dažniausių medžiagų. Ši vaistinė augalinė žaliava priskiriama minkštinančių (demulcentia) vaistų grupei. Į šią grupę įeina medžiagos apsaugančios virškinamąjį traktą, gydančios šlapimo takų ir peršalimo sukeltą uždegimą, taip pat švelniu poveikiu pasižymintys atsikosėjimą gerinantys vaistai [41]. Svilarožė buvo skiriama kosuliui minkštinti, dažniausiai – nuoviro (Decoctum) ar sirupo (Syrup) forma. Mintaujos gydytojų ji daugiausiai buvo derinta su šeivamedžiu, o Vilniaus – su šeivamedžiu, Oxymell ir kalio nitratu (Nitre).
Kitas labai dažnas abiejų miestų receptų knygose minimas komponentas – rabarbaras. Vilniaus knygoje tai antra pagal populiarumą medžiaga, tuo tarpu Mintaujos - ketvirta. Receptuose dažniausiai nurodoma jo forma – milteliai, taip pat buvo skiriamas sirupas ir tinktūra. Rabarbarų šaknys pasižymi švelniu vidurius laisvinančiu poveikiu, jos priskiriamos cathartica vaistų grupei [42]. Kiek rečiau Vilniaus gydytojai skyrė kitus šios grupės augalus jalapą (Jalapa) ir tamarindą (Tamarindus). Tuo tarpu Mintaujos gydytojai daugiau skyrė preparatų su vidurius laisvinančia sena (Senna) ir alavijumi (Aloe). Remiantis humoraline teorija, vidurius laisvinančiomis savybėmis pasižymintys augalai galėjo būti skiriami įvairioms būklėms lengvinti. Buvo manoma, jog jie pašalina organizmo skysčių perteklių, kuris ir sukelia ligas. Tačiau rabarbaras buvo skiriamas ne tik vidurių užkietėjimui gydyti ir tai rodo faktas, jog Mintaujos vaistinės receptuose jis sutinkamas su beveik 60 skirtingų medžiagų. Mintaujoje jis dažniausiai išrašomas su vynakmeniu - Tartarum Tartarisatum (27 proc. visų receptų su rabarbaru), tuo tarpu Vilniuje – labai įvairiai.
30
Opijus - viena populiariausių ir prieštaringiausiai vertinamų XIX a. medžiagų. XIX a. medicinos žinynai nurodo, kad jis pasižymi skausmą malšinančiu (anodyna), kosulį slopinančiu (expectorantia) ir nervų sistemą veikiančiu (nervina, sedativa, stimulanta) poveikiu, buvo naudojamas ir viduriavimui, vėmimui stabdyti, skiriamas esant karščiavimui – dėl migdančio poveikio [44, 45]. Vilniaus ir Mintaujos gydytojai jį skyrė panašiai: Vilniaus knygoje jis užfiksuotas 11,9 proc., Mintaujos – 11,6 proc. receptų.
XVIII a. pab. - XIX a. pr. įvairių medicinos doktrinų sekėjai polemizavo apie opijaus vartojimo ypatumus. Pradėta diskutuoti ir apie galimus šio vaisto šalutinius poveikius. Galenistai ir jatromechanikai pasisakė už atsargų jo vartojimą. Galeno doktrinos sekėjai dėl to, jog baiminosi humorų tirštėjimo vartojant opijų dėl jo šaldančios ir sausinančios prigimties, o jatromechanikai manė, kad jis gali pernelyg sulėtinti kraujo cirkuliaciją ir gyvybingumą. Animistai teigė, kad tai kraštutinė priemonė, nes jis gali sumažinti natūralų gyjimą. Braunas opiumą laikė stimuliuojančiu nepaisant to, kad greitai pasireikšdavo jo raminantis poveikis. Iš emės visa to meto akademinė bendruomenė buvo susiskaldžiusi dėl to ar opijus stimuliantas, ar raminanti medžiaga [44]. Taigi, sedatyvinis – stimuliantinis opiumo poveikis buvo vertintas kontraversiškai.
Opijaus preparatai Vilniaus ir Mintaujos knygose pasižymi itin didele įvairove - gydytojai ligoniams skyrė gryną opijų (Opium, Opium purum), spiritinį opijaus tirpalą Laudanum liquidum (kiti jo pavadinimai: Tinctura Thebaica, Tinctura opii). Taip pat Laudanum liquidum Sydenhami, kitaip vadinamą Tinctura opii crocata. Laudanum liq. Sydenhami sudėtį nurodė Sydenhamas (1624 –1689): opiumas, šafranas, cinamonas, dobilas ir Kanarų vynas [46].
Mintaujos gydytojai dažniau nei Vilniaus skyrė vimdančiąją druską, saldymedį, ipekakuaną, spiritinį eterio tirpalą, ramunę ir amonio chloridą. Dažniausiai išrašoma medžiaga Mintaujoje buvo Tartarum Emeticum - stibio kalio tartratas, priskiriamas emetica grupei.
Emetikai – medžiagos, sukeliančios vėmimą, XIX a. tai vis dar labai reikšminga vaistų grupė. Buvo manoma, kad pirmiausia jie iš skrandžio padeda pašalinti nuodingas medžiagas (pvz., emetikai vario ir cinko sufatai buvo naudojami tik įtarus apsinuodijimą), o pats vėmimo procesas supurto organizmą ir taip veikia daugumą organų (pvz., stibio preparatai) [42]. Buvo manoma, kad pykinimas susilpnina širdies darbą, pulsą ir tai padeda kontroliuoti karščiavimą. Jie taip pat būdavo skiriami atsikosėjimui gerinti, nes turėjo pašalinti gleives iš kvėpavimo takų. Neretai, kad sustiprinti poveikį, jie būdavo skiriami keli, jų efektas modifikuojamas kitomis medžiagomis.
31
ipekakuana (Rad. Ipecacuanhae) – medis, augantis Pietų Amerikoje. Šios medžiagos labai dažnai išrašomos drauge dėl sinergistinio poveikio. Mintaujos gydytojams Tart. Emeticum buvo pats svarbiausias vimdomasis vaistas, o Vilniuje vimdančioji druska buvo skirta vos kelis kartus.
Mintaujos gydytojai dažnai skyrė saldymedžių šaknis (Rad. Liquiritia), kurios priskiriamos demulcentia (minkštinančių) vaistų grupei. Jos išsiskiria savo įvairiapusiškumu ir pritaikymu: gydomas kosulys, virškinimo sistemos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, dėl diuretinio poveikio - inkstų ligos [47]. Saldymedis būdavo skiriamas įvairiomis formomis: ekstraktais, pasta, milteliais, sulčių ir sirupo forma. Viso šis augalas paminėtas 11,72 proc. visų Mintaujos receptų ir tai antra pagal dažnumą medžiaga šioje knygoje. Maždaug pusėje visų Mintaujos receptų saldymedis išrašytas kartu su emetikais vimdančiąja druska ir amonio chloridu (Sal ammoniacum depuratum). Galima daryti prielaidą, kad ji daugiausiai buvo skyriama peršalimui gydyti, nes pagal humoralinę teoriją emetikai padeda pašalinti gleivių perteklių. Vilniuje saldymedis buvo išrašytas vos 7 kartus, kai tuo tarpu Mintaujoje - 79.
Trečia pagal dažnumą medžiaga Mintaujoje – ipekakuanų šaknys, kurios buvo išrašytos 9,8 proc. receptų. Kiek daugiau nei trečdalyje su ipekakuanų šaknimis išrašytų receptų jos sutinkamos tik su vimdančiąja druska, kartais išrašoma viena. Abi medžiagos – emetikai, tačiau kitaip nei vimdančioji druska, ipekakuana buvo laikoma saugiu ir švelniu vaistu [42]. Mažesnėmis dozėmis ji veikia kaip diaforetikas (skatina prakaitavimą) ir diuretikas. Kosuliui gydyti buvo skiriama mažesnėmis dozėmis, kurios tik sukelia pykinimą, bet ne vėmimą - kad paskatinti sekreciją iš uždegiminių gleivinių. Buvo manoma, kad dėl nestipraus poveikio ji tinka ir vaikams. Vilniuje ipekakuanos buvo paskirta 4 kartus mažiau.
Mintaujos gydytojai daugiau skyrė ir Liquor Anodynum. Tai eterio ir etanolio mišinys, kuris buvo naudojamas sukelti miegui ir nuskausminimui. Eteris, priklausomai nuo dozės, pasižymi raminančiu ir stimuliuojančiu poveikiu, skausmą mažinančiomis savybėmis. Jį naudojant taip pat buvo tikimasi numalšinti skrandžio skausmus, konvulsijas, juo buvo gydomos nervų sistemos ligos [48]. Brauno teorija teigė, kad eteris yra stiprus stimuliantas, tačiau Liquor Anodynum lašus Mintaujos gydytojai skyrė su nervų sistemą raminančiais valerijonais ir mėta. Tai leidžia daryti prielaidą, kad šio miesto gydytojai nesirėmė braunizmo doktrina. Liquor Anodynum taip pat atrodė tinkamas ir kitoms būklėms gydyti, nes skiriamas su Aqua Laxative (vidurius laisvinančiu mišiniu), varpučiu, saldymedžiu, opiumu, kiaulpiene, amonio druska ir dar 40 kitų medžiagų. Vilniaus gydytojai jo skyrė perpus mažiau nei Mintaujos. 1830 m. Telšių knygoje vaistai, sudėtyje turintys eterio, buvo derinami su Castoreum, Laudanum liq. ir cinamonu. Buvo užfiksuota, jog su šiomis medžiagomis eteris buvo derinamas ir Vilniaus bei Mintaujos receptuose.
32
grupei, kuri skiriama apetitui gerinti ir virškinimo sutrikimams gydyti. Vartojama didelėmis dozėmis, ramunė pasižymi vimdančiomis savybėmis, taip pat buvo skiriama esant karščiavimui [49]. Mintaujoje ji dažniausiai būdavo išrašoma kartu su amonio chloridu, kalio tartratu (Tart. tartarisatum) ir saldymedžių šaknimis. Abi druskos turi vidurius laisvinantį poveikį, tuo pasižymi ir saldymedis. Todėl galima manyti, kad ramunė Mintaujoje dažniausiai būdavo skiriama esant dispepsijai. Vilniuje neretas ramunės, bebrų sruoglių (Castoreum) ir aguonų sirupo (Syr. Diacodii) derinys, tačiau dažniausiai ji derinta su šeivamedžiu.
Mintaujos knygoje nemažai amonio darinių. Amonio chloridas (Sal Ammoniacum depuratum) randamas 7,72 proc. visų receptų. Kaip jau minėta, jis pasižymi vidurius laisvinančiu poveikiu, didesnės dozės sukelia vėmimą. Taip pat dažnai buvo skiriamas ir kitas amonio darinys - Spiritus Mindereri. Tai amonio acetato vandeninis tirpalas. Jis buvo vertintas dėl savo diaforetinių (prakaitavimą skatinačių), diuretinių (šlapimą varančių) ir antispazminių savybių, kurios tuo metu atrodė tinkamos mažinti karščiavimui. Minderero spiritas buvo labiau vertinamas Vilniaus gydytojų – buvo suskaičiuota, kad jis išrašytas 4 proc., o Mintaujoje jis rastas 2,52 proc visų receptų.
Vilniaus gydytojai dažniau skyrė bebrų sruoglių miltelius, chininmedį, natrio sulfatą ir oksimelį (acto ir medaus mišinį). Itin populiarūs Vilniuje buvo bebrų sruoglių milteliai – jie išrašyti 89 kartus (10,75 proc. visų receptų). Bebrų sruogliai pasižymi dirginančiu ir stimuliuojančiu poveikiu, buvo naudojami gydant spazmus, galvos skausmus. To meto gydytojai jį taip pat naudojo palengvinti nervingumui nedidelio karščiavimo metu [50]. Mintaujoje ši medžiaga rasta tik 2,67 proc. (18-oje) receptų.
Penktoje vietoje Vilniuje pagal dažnumą buvo išrašoma chininmedžių žievė (Cort. Peruvianum) – ji randama 9,66 proc. receptų ir buvo paminėta 80 kartų. Mintaujos knygoje šios medžiagos išrašyta šešis kartus mažiau. Buvo pastebėtas puikus šio iš Pietų Amerikos XVII a. vid. į Europą atvežto augalo poveikis gydant maliariją, tačiau XVIII a. pab. jis jau buvo skiriamas bet kokiam karščiavimui mažinti. Pastebėta, jog ligos pradžioje davus chininmedžių žievės, ligonui greičiau pagerėdavo - galbūt tai ir lėmė, jog Braunas chininmedį laikė stimuliuojančiu [56]. Iš chininmedžio XIX a. buvo išskirtas vienas pirmųjų alkaloidų chininas maliarijai gydyti. Vilniuje chininmedžio žievė daugiausia derinta su bebrų sruogliais, rabarbaru ir valerijonais. Taip pat 4 receptuose iš 91, kuriame rastas chininmedis, kartu buvo išrašytas ir etanolis (Spiritus vini), ko nei karto nebuvo Mintaujos receptuose. Chininmedis neretai derintas su opijaus preparatais. Pagal Brauno teoriją, šios medžiagos yra stimuliantai ir dėl to tinka gydymui. Galima manyti, kad kai kurie Vilniaus gydytojai galėjo būti susipažinę su šia gydymo teorija, bet vargu, ar ji buvo plačiai taikoma.
33
pleistro pavidalu - Empl. Diacodii. Pleistras tuomet buvo gana populiari vaisto forma – Mintaujos receptų knygoje buvo užfiksuota 60, Vilniaus – 27 įvairių pleistrų.
Vilniuje dažnai buvo išrašomas ir kalio nitratas (Nitre, Nitrum depuratum). Čia jis buvo užfiksuotas 8,45 proc., o Mintaujoje - 1,78 proc.visų receptų. Ši medžiaga priskiriama diuretikams, dažniausiai būdavo skiriama su oksimeliu, šeivamedžiu ir svilarože. 1807 m. Rusijos imperatorienės Marijos receptų knygoje ši medžiaga su rožių vandeniu buvo skiriama klizmoms [30].
Mėta Vilniaus receptų knygoje išrašyta 8,1 proc., panašiai ir Mintaujoje. Vilniuje gydytojas Matusevičius net 6 kartus buvo išrašęs tokį pat receptą: mėtą derino kartu su chininmedžio žieve, bebro sruogliais ir Tinct. Thebaica. Mintaujos gydytojų vaistuose ji dažniausiai derinta su Liquor Anodynum.
Vilniaus receptų knygoje medaus ir acto mišinys Oxymell užfiksuotas 7,25 proc., o Mintaujos – 2,82 proc. receptų. Dažniausiai šis preparatas buvo daromas iš jūrų svogūnų scylių (Squilla) acto ir medaus, šiuo mišiniu buvo gydomas kosulys. Vilniaus gydytojų jis daugiausiai buvo skiriamas kartu su svilarože ir šeivamedžiu peršalimui gydyti, Mintaujos – su vimdančiąja druska.
Taigi, abiejų miestų receptų knygose populiariausi komponentai buvo kosuliui gydyti naudojama svilarožė, vidurius laisvinančiu poveikiu pasižymintys rabarbaras ir šeivamedis, taip pat raminančiai veikiantis ir skausmą mažinantis opijus. Mintaujos gydytojai dažniausiai išrašydavo vimdančiąją druską ir ipekakuanų šaknis - iš to galima spręsti, kad abiejų miestų gydytojai skirdami vaistus rėmėsi humoralinės teorijos principais.
34
3.5 Stipriai veikiančios medžiagos
Reikia paminėti, kad tyrime įvardintos medžiagos laikomos nuodingomis ir stipriai veikiančiomis šiais laikais, o prieš 200 metų kai kurie ingredientai buvo labai įprasti medicinos praktikoje. Kitavertus, jau XVI a. Paracelsas teigė, kad vienintelis skirtumas tarp vaisto ir nuodo – dozė.
5 pav. Nuodingos ir stipriai veikiančios medžiagos užregistruotos Mintaujos ir Vilniaus receptų knygose
Lyginamoji diagrama (5 paveikslas) rodo nuodingų ir stipriai veikiančių medžiagų populiarumą Vilniaus ir Mintaujos receptų knygose. Abiejų miestų gydytojai panašiai skyrė opijaus preparatus. Mintaujos gydytojai dažniausiai išrašydavo stibio, gyvsidabrio druskas bei eterį. Vilniuje iš stipriai veikiančių medžiagų daugiau buvo skiriama preparatų su bebrų sruogliais, chininmedžių žieve ir aguonų sirupu (Syr. Diacodii).
Vilniuje ir Mintaujoje ingredientai su opijumi randami panašiai dažnai. Daugiausiai čia buvo skiriama opijaus tinktūros Laudanum Liq., Mintaujoje – Laudanum liq. ir opijaus tinktūros su šafranu (Laudanum liq. Sydenhami).
Kita iš tais laikais dažnai vartotų, bet šiandien laikomų nuodingomis medžiagų - stibis. Jis buvo dažniausia stipriai veikianti medžiaga Mintaujos miesto receptų knygoje - randamas beveik trečdalyje (29 proc.) visų gamintų vaistų. 64,3 proc. visų stibio preparatų – vimdančioji druska Tart. emeticum, kuri pasižymi vimdančiomis ir prakaitavimą skatinančiomis savybėmis ir todėl buvo skiriama karščiavimui, taip pat buvo manoma, kad ji skatina atsikosėjimą [51]. Vinum Antimoniatum Huxhami greičiausiai būdavo skiriamas vaikams, taip pat naudotas stibio sulfatas (Sulphur auratum antimonii). Vilniaus gydytojai stibio preparatų skirdavo palyginus labai mažai – jis aptinkamas 6 proc. visų pagamintų vaistų sudėtyje, dažniausiai tai – Kermes mineral, kuris taip pat naudotas karščiavimui mažinti [52].
35
Mintaujoje taip pat daugiau buvo naudojama gyvsidabrio (Hydrargyrum) junginių – jie aptinkami 11 proc. receptų, kai Vilniuje – vos 2,4 proc. XVIII a. gyvsidabris tapo labai populiarus ir buvo laikomas stipriausia medžiaga, veikusia venerines ligas. Šalutiniai poveikiai buvo burnos ir gerklės opos, neurotoksiniai pažeidimai. Jo preparatai taip pat buvo naudojami nuo vidurių užkietėjimo, jis skatino seilių išsiskyrimą. Buvo manoma, kad visi gyvsidabrio preparatai valo žarnyną – jo vartojimas tinka humoralinei teorijai pagrįsti, kitavertus - taip pat jatromechaninei ir jatrocheminei [32]. Jis buvo naudojamas ne tik į vidų, bet ir tepalų (Ung. Mercurialis, Ung. Neapolitani), pleistrų (Empl. Mercurialis), akių tepalų forma (Balsamum ophthalmicum rubrum). Net trečdalį visų gyvsidabrio junginių Mintaujoje sudarė gyvsidabrio (I) chloridas - kalomelis (Calomel), nemažai užfiksuota ir gyvsidabrio (II) chlorido (Mercurius sublimatus corrosivus). Kalomelis buvo skiriamas netgi vaikams, silpnoms moterims ir karščiuojantiems pacientams [53]. XVI a. šveicarų gydytojas ir chemikas Paracelsas kalomelį naudojo kaip vidurius paleidžiantį vaistą. 1618 m. kalomelis buvo įrašytas į Londono farmakopėją, juo gydytas sifilis, cholera [54]. Žymus VU profesorius gydytojas Josefas Frankas (1771-1842) gyvsidabrio tepalą skyrė „šlapimo pūslės paralyžiaus” ir ūmių neurologinių ligų gydymui, o Mercurius sublimatus corrosivus – apopleksijos ir skarlatinos gydymui, kaip diuretiką ir kt. [55].
Mintaujoje du kartus daugiau nei Vilniuje buvo skiriama eterio (Aether) – atitinkamai 9,2 proc. ir 4,5 proc. receptų. Daugiausiai tai buvo jau aprašytas spiritis eterio tirpalas Liquor Anodynum, pasižymintis spazmus lengvinančiu ir raminančiu poveikiu.
Vilniuje daugiau buvo skiriama karščiavimą mažinančios chininmedžių žievės (Cort. Peruvianum). Ji buvo 9,7 proc. vaistų sudėtyje, o Mintaujoje jos išrašyta keturis kartus mažiau. Taip pat Vilniaus gydytojai daugiau skyrė tinktūrų ir miltelių su bebrų sruogliais – atitinkamai 10,7 proc. ir 2,7 proc. Daugiau čia buvo skiriama ir Syrupus Diacodii – aguonų sirupo.
