VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
GINTARĖ KONDROTAITĖ
VILNIAUS GYDYTOJŲ IŠRAŠYTŲ VAISTŲ LYGINAMOJI
ANALIZĖ, 1801-1802 M.
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas Doc. Dr. Vilma Gudienė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS FARMACIJOS FAKULTETAS
VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA
TVIRTINU:
Farmacijos fakulteto dekanė Ramunė Morkūnienė Data:
VILNIAUS GYDYTOJŲ IŠRAŠYTŲ VAISTŲ LYGINAMOJI
ANALIZĖ, 1801-1802 M.
Magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. Dr. Vilma Gudienė Data:
Recenzentas Darbą atliko:
Magistrantė Gintarė Kondrotaitė
Data: Data:
TURINYS
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ... 7
ĮVADAS ... 8
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI ... 9
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1. Ligų priežasčių aiškinimo teorijos ir medikamentinė terapija ... 10
1.1.1. Humoralinė patologija ... 10 1.1.2. Braunizmas ... 11 1.1.3. Jatrochemija ... 12 1.1.4. Jatromechanika... 13 1.1.5. Vitalizmas ... 13 1.1.6. Mesmerizmas ... 14
1.2. Receptų knygų tyrimai Lietuvoje ... 15
1.3. Gydytojų biografija ... 17
1.4. Tiriamojo objekto aprašymas ... 19
2. TYRIMO METODIKA... 21
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 23
3.1. Vilniaus universiteto vaistinėje užregistruotų receptų turinio analizė ... 23
3.2. Augalinės medžiagos ... 27
3.3. Cheminės medžiagos ... 36
3.4. Gyvūninės kilmės medžiagos... 44
3.5. Medicinos doktrinos gydytojų praktikoje ... 47
4. IŠVADOS ... 51
5. REKOMENDACIJOS ... 52
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 53
SANTRAUKA
G. Kondrotaitės magistro baigiamasis darbas „Vilniaus gydytojų išrašytų vaistų lyginamoji analizė, 1801-1802 m.“/ mokslinė vadovė doc. dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Farmacijos fakulteto, Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra. – Kaunas, 2018, - 58 p.
Tyrimo tikslas – atlikti pasirinktų Vilniaus gydytojų išrašytų vaistų lyginamąją analizę. Tyrimo uždaviniai: nustatyti, kiek užregistruota gydytojų A. L. Bekiu, J. O’Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz receptų ir išanalizuoti jų turinį; palyginti kokius augalinius vaistus savo pacientams skirdavo gydytojai ir ištirti kokiai farmakologinei grupei, pagal to meto klasifikavimą, jie buvo priskiriami; išanalizuoti kokius cheminius vaistus išrašydavo gydytojai; ištirti ir palyginti kokios gyvūninės kilmės medžiagos išrašytos ir kokiai farmakologinei grupei, pagal to meto klasifikavimą, jos buvo priskiriamos; įvertinti kokiomis medicinos doktrinomis vadovavosi gydytojai.
Metodika: atliekant tyrimą taikytas istorinis aprašomasis metodas, taip pat lyginamasis bei turinio analizės metodas. Išnagrinėti 344 receptai, išrašyti gydytojų, kurie, manoma, galėjo būti Brauno teorijos sekėjai - Bekiu, O'Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz. Remiantis moksline literatūra įvertinta ar taikyta gydymo terapija atskleidžia kokia medicinos doktrina vadovavosi gydytojai.
Rezultatai: XIX a. pr. Europoje vyravo humoralinė medicinos doktrina ir braunizmas. Vilniaus gydytojų taikyta terapija, atskleidė, kad gydytojas A. L. Bekiu, Einhom, Woynitz, Heyman ir Neyman gydė remdamiesi Brauno medicinos doktrinos pincipais, jų gydymo praktikoje įžvelgiamos braunizmo idėjos. Dažniausiai savo praktikoje gydytojai naudojo augalinės kilmės žaliavas, tokias kaip opijus, rabarbaras, svilarožė, vaistinis chininmedis, kamparas, mėta, valerijonas, ipekakuana ir kt. Dažniausiai naudotos cheminės kilmės medžiagos buvo kalio druskos, eteris, amonio, magnio, geležies, stibio bei gyvsidabrio druskos. Gyvūninės kilmės žaliavos: bebro sruogliai, muskusas, ispaninis skaudvabalis, jaučio tulžis, medus. Dažniausiai skyrė stimuliuojančiai organizmą veikiančių medžiagų grupei priskiriamas (stimulianta) medžiagas.
SUMMARY
Master thesis "Comparative analysis of medications prescribed by Vilnius doctors, 1801-1802", written by G. Kondrotaite, supervised by Assoc. Prof. Dr. V. Gudiene; Lithuanian University of Health Sciences, Faculty of Pharmacy, Cathedral of drug technologies and social pharmacy. – Kaunas, 2018, - 58 p.
Aim of the research: to perform comparative analysis of prescripted drugs by selected Vilnius doctors.
Object of research: determine the amount of registered prescriptions by doctors A. L. Bekiu, J. O’Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz and analyze their content; compare what herbal medicines were given to their patients by doctors and to investigate which pharmacological group they were classified according to that classification at that time; to analyze what chemicals were prescribed by doctors; to examine and compare what animal material was prescribed and to which pharmacological group they were classified according to that classification; evaluate what medical doctrines were used by doctors.
Methodology: Research was made using descriptive method, as well as the comparative and content analysis method. 344 prescriptions were studied that were prescribed by doctors who were probably the Brown theory followers: Bekiu, O'Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz. Based on scientific literature, evaluated whether the applied therapies reveal which medical doctrine was used by doctors.
Results: At the beginning of XIX century the leading trend in Europe was humoral medical doctrine and brownism. The therapies and the treatment methods used by doctors A. L. Bekiu, Einhom, Woynitz, Heyman and Neyman are likely to be the principles of Brown doctrine. In their practice, doctors used plant-derived raw materials, such as opium, rhubarb, ipecacuanha, mint, marshmallow, cinchona, camphor, valerian and etc. The most common chemical based materials were tartar emecic, eather, ammonium, magnesium, iron, antimony, mercury salts. Animal based materials: beaver’s gland, musk, cantharides, bull bile and honey. The most commonly used were the stimulant-acting (stimulianta) substances.
PADĖKA
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS
a. Amžius
Aq. (aqua) Vanduo
Cort. (cortex) Žievė Empl. (emplastrum) Pleistras
Gyd. Gydytojas
Gr. Granai
LDM Lietuvos dailės muziejus
M. D. Prof. Medicinos daktaras, profesorius
Pab. Pabaiga
Pulv. (pulvis) Milteliai Rad. (radix) Šaknys Rp. (Recipe) Paimk Syr. (syrupus) Sirupas Ung. (unguentum) Tepalas
VMD Vilniaus medicinos draugija
ĮVADAS
Receptų knygos – tai vieni informatyviausi šaltiniai nusakantys gydymo metodus, vaistų gamybą, jų sudėtis. Taigi jų nagrinėjimas padeda suprasti bei sužinoti kaip keitėsi gydymo metodai, vaistų skyrimas, kokios vaisto formos buvo skiriamos ir gaminamos įvairiais istoriniais laikotarpiais. Šių, istorinių šaltinių, turinio analizių atlikta dar nedaug. Taigi, siekiant sužinoti, kokie vaistai buvo išrašomi Lietuvoje, XIX a. pradžioje, remiamasi vienu seniausių istoriniu šaltiniu – Vilniaus Universiteto (VU) vaistinės receptų knyga. Joje vaistininkas registruodavo žymių to meto gydytojų, profesorių išrašytus receptus, pagal kuriuos buvo gaminami vaistai. Ši VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma receptų knyga buvo pildyta dvejus metus, 1801 – 1802 metais. VU receptų knyga labai vertinga, nes atskleidžia kaip buvo gydoma tuometinė Vilniaus gubernijos aristokratija, bažnyčios tarnai bei pasiturintys miesto gyventojai.
Atlikus tyrimą sužinota, kad XIX amžiaus pradžioje gydymui buvo skiriamos daugiausia augalinės kilmės medžiagų, o cheminės bei gyvūninės kilmės medžiagų skiriama mažiau. Išanalizavus vyravusias medicinos doktrinas buvo įvertinta, kuriomis iš jų rėmėsi VU gydytojai, kuri medicinos doktrina labiausiai atsispindėjo jų praktikoje.
Tyrimo objektas – VU vaistinės receptų knyga pildyta 1801 – 1802 metais.
Temos aktualumas: tema padeda išsiaiškinti bei nustatyti, kokiais vaistais Lietuvoje, Vilniaus apskrityje, buvo gydoma, bei kokia medicinos ideologija savo praktikoje rėmėsi VU dirbę gydytojai.
DARBO TIKSLAS IR DARBO UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas: atlikti pasirinktų Vilniaus gydytojų išrašytų vaistų lyginamąją analizę.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti, kiek užregistruota gydytojų A. L. Bekiu, J. O’Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz receptų ir išanalizuoti jų turinį.
2. Palyginti kokius augalinius vaistus savo pacientams skirdavo gydytojai ir ištirti kokiai farmakologinei grupei, pagal to meto klasifikavimą, jie buvo priskiriami.
3. Išanalizuoti kokius cheminius vaistus išrašydavo gydytojai.
4. Ištirti ir palyginti kokios gyvūninės kilmės medžiagos išrašytos ir kokiai farmakologinei grupei, pagal to meto klasifikavimą, jos buvo priskiriamos.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Ligų priežasčių aiškinimo teorijos ir medikamentinė terapija
Nuo pat pirmųjų amžių iki šių dienų liga bei mirtis kėlė baimę ir rūpesčius visai žmonijai. Priešistoriniais, senaisiais, laikais ligų atsiradimas ir jų kilmė, buvo tapatinama su raganystėmis, demonais ar dievų valia. Vystantis civilizacijoms palaipsniui kito ir požiūris į ligos priežastis, atsirado medicinos doktrinos, kurios siekė paaiškinti ligų atsiradimo priežastis ir siūlė jų gydymo principus.
1.1.1. Humoralinė patologija
Humoralinės teorijos pagrindų, kurie paaiškina ligos kilmę, autorius yra Hipokratas (460 m. pr. m. e. – 377 m. pr. m. e.). Šią teoriją savo darbuose aprašė garsus romėnų gydytojas Galenas. [2, 39]
Teorija sako, kad žmogus sveikas tuomet, kai jo humorai (humores), t.y. organizmo skysčiai, yra subalansuoti. Kraujas (sanquis), gleivės (phlegma), geltonoji tulžis (chole) bei juodoji tulžis (melaina chole) yra skysčių visuma, kuri ir sudaro žmogaus organizmą. Humoralinės teorijos keturi skysčiai taip pat atitinka ir žmogaus temperamentą (sangvinikas, flegmatikas, cholerikas, melancholikas), metų laikus (pavasaris, žiema, vasara, ruduo) bei pasaulio elementus (oras, vanduo, ugnis, žemė).
Skysčių balansas reiškia sveikatą, disbalansas – susirgimus. Gydytojai diagnozuodami ligas stengėsi kuo daugiau sužinoti apie paciento gyvenimo būdą, aplinką, ligas. [1, 2, 3]
Buvo manyta, jog laisvinantys vaistai gali pašalinti juodąją tulžį, o vimdantieji – geltonąją tulžį. Taigi buvo tikima, kad vaistai koreguoja ir atstato skysčių balansą, ir taip gydo ligas.
Humoralinė teorija populiari buvo iki XVIII amžiaus ir visiškai paneigta XIX a. II pusėje po to, kai Rudolfas Virchovas įrodė, jog ląstelės sudaro žmogaus organizmą. [2, 40]
Humoralinei doktrinai priešinga buvo braunizmo teorija.
1.1.2.
Braunizmas
Škotų gydytojo Džono Brauno (1735 – 1788 m.) sukurta ligų priežasties aiškinimo teorija buvo pavadinta braunizmu. D. Braunas teigė, kad ligų priežastis – per didelis organizmo tonusas, taigi jos buvo gydomos vaistais, kurie slopino arba stimuliavo organizmą. [13]
Ši teorija teigia, kad jaudrumas yra pats svarbiausias, aptinkamas kiekviename kūne. Sveika žmogaus būklė yra balansas tarp išorinių dirgiklių ir sužadinimo, dėl to reikėjo atkurti disbalansą ir taip išlaikyti pusiausvyrą organizme. Dž. Braunas teigė, kad ligų priežastys yra dviejų tipų: atsiradusios dėl padidėjusio jaudrumo (stenijos) ir dėl nepakankamo jaudrumo, organizmas nusilspsta, ligonis jaučiasi
pavargęs, išsekęs, bejėgis. Tokią būseną Braunas pavadino astenija. [15] Steninės ligos buvo gydomos pasitelkus tokius būdus kaip kraujo nuleidimas, šalčio terapija, augalinės kilmės maisto vartojimas. Kai šios priemonės nėra pakankamai efektyvios buvo skiriamos vėmimą, prakaitavimą skatinantys vaistai arba vidurius laisvinantys vaistai. Organizmą aktyvinantys procesai yra tokie kaip mankšta, šiluma bei mityba, praturtinta mėsos vartojimu. [1, 2, 6]
Šios teorijos pasekėjai dažniausiai pacientų gydymui skirdavo opijų, kamparą, alkoholį, chininmedžio žievės nuovirą, muskusą bei eterį dėl šių medžiagų stimuliuojančio poveikio. Stipriausiais stimuliantais laikytas opijus bei eteris. [17]
Stimuliuojančios medžiagos (Stimulantia), pagal vokiečių gydytojo Šprengelio (Christian Konrad Sprengel) vaistų farmakologinę klasifikaciją, yra: šalavijas (Salvia), arnika (Arnica), cinamonas (Cinnamomum), mėta (Mentha), kadagys (Juniperus), putokšlė (Polygala), vaistinis gvajokas (Guaiacum), bebro sruogliai (Castoreum), čiobrelis (Thymus), kartusis kietis (Artemisia), mira (Myrtus), rosmarinas (Rosmarinus), levanda (Levandula), pušis (Pinus) ir daug kitų. [25]
Braunistai, kaip ir humoralinės doktrinos sekėjai, taip pat skyrė laisvinamąsias, vėmimą bei prakaitavimą skatinančias medžiagas. Gydytojai braunistai tikėjo, kad šie vaistai mažina organizmo jaudrumą, įtampą ar dirglumą. [14]
1.1.3. Jatrochemija
Šios doktrinos principai pradėti diegti XVI amžiuje. Tai medicininė alchemijos kryptis, kurios pradininkas – Paracelsas (1493 – 1541 m.). Jis teigė, jog jutiminiai pojūčiai yra svarbiausi, ko pasekoje tradicinis Galeno mokymas pradėtas laikyti spekuliaciniu ir sulaukdavo vis daugiau kritikos. Gydytojai, kurie vadovavosi šia doktrina, tvirtino, kad ligas sukelia fermentacija, vykstanti organizme, kai svarbiausia buvo gyvybiškoji dvasia. Medicinos praktikoje pradėtos naudoti tokios medžiagos kaip gyvsidabris, siera, stibis, arsenas, vario bei geležies druskos. Be šių cheminių medžiagų plačiai pradėta domėtis ir atvežtinėmis augalinėmis medžiagomis, tokiomis kaip chininmedis, gvajokas bei ipekakuana. Taigi XVII a. jos buvo pradėtos plačiai naudoti. [1, 39, 41]
1.1.4. Jatromechanika
Dėka Francisko Silvijaus (Franciscus Sylvius) XVIII a. jatromechanikos doktrina populiarėjo. Jos sekėjai teigė, kad kūno dalys yra skirtingos mašinos, kurioms taikomi tam tikri dėsniai, o kūno skysčiai veikia pagal hidraulikos principus. [1]
Šios doktrinos sekėjas Renė Dekartas (René Descartes 1596 m. -1650 m.) 1675 m. išleistoje knygoje teigė, jog žmogaus kūnas kaip materiali mašina, kuri yra valdoma racionalios sielos, esančios kankorėžinėje liaukoje. [1]
Dėka Frydricho Hofmano (Friedrich Hoffmann 1660 m. – 1742 m.) XVII a. pr. buvo aprašytas širdies darbas ir kraujotakos cirkuliavimas. Jo teigimu gyvenimas ir mirtis priklausė tik nuo fizinių ir mechaninių priežasčių.
Jatromechanika buvo susitelkusi į nervų bei raumenų sistemos veikimą, nepaaiškino infekcijų atsiradimo ir jų pasėkmių. Visa tai turėjo įtakos formuojantis kitoms doktrinoms. [1, 2]
1.1.5. Vitalizmas
Prancūzijos gydytojai Teofilas Bordeusas (Théophile de Bordeu 1722 – 1776 m.) ir Paulas Džozefas Bartezas (Paul-Joseph Barthez 1734 – 1806 m.) pasiūlė „gyvybės jėgos“ – vitalizmo doktriną. [4, 43]
Taip pat jis nustatė klinikinės praktikos gaires pagal savo metodologinius principus. Tai galima apibūdinti kaip "humanistinį pragmatizmą" dėl to, kad visi gydymo tipai buvo leidžiami tiek, kiek jie buvo naudingi pacientui. Dž. Bartezo praktinė klinikinės medicinos strategija susideda iš trijų principų: natūraliosios, analitinės ir empirinės. XVIII a. Prancūzų vitalizmas siekė pragmatizmo, metodologijos, pozityvumo ir humanizmo medicinoje. [31]
Vitalistinis požiūris pastebimas dar senovėje. Aristotelio paaiškinimai apie biologinius reiškinius kartais laikomi vitalistiniais. Romėnų gydytojas Galenas rašė, kad gyvybės jėga yra labai svarbi bei reikalinga. Dekarto ir jo mokinių mechaniniai gamtos reiškinių paaiškinimai buvo išplėsti į biologines sistemas. Dekartas teigė, kad gyvūnai ir žmogaus kūnas yra automatiniai, mechaniniai įrenginiai, kurie skiriasi nuo dirbtinių prietaisų tik jų sudėtingumo laipsniu. Hansas Drieschas (1867-1941), kuris paaiškino organizmo gyvybiškumą entelechijos, pagrindinio organizmo, valdančio organinius procesus, buvimu. [38, 42]
1.1.6. Mesmerizmas
Mesmerizmas, tai gydymo metodas, paremtas „universaliu fluidu“, kuris gyvūnų magnetizmo pavidalu gali reguliuoti žmogaus organizmo nervų sistemą bei gydyti ligas. Šio metodo teorijos kūrėjas – vokiečių gydytojas Francas Antonas Mesmeris (1734 – 1815 m.). [22] Mesmero teorija teigė, kad egzistuoja natūralus energijos perdavimas tarp gyvų ir negyvų objektų, todėl gydymo tikslams taikė įvairias hipnozės technikas bei naudojosi magnetais, kad būtų pašalintas magnetinių skysčių disbalansas organizme. Šį metodą F. A. Mesmeris pavadino „gyvūnų magnetizmu“, kuris vėliau įgavo mesmerizmo sąvoką. Idėjas jis apibendrino ir perteikė savo knygoje „Mémoire sur la découverte du magnétisme animal” (1799 m.). [1, 22]
Vėliau, 1783 m. F. A. Mesmeris buvo paskelbtas šarlatanu, o jo naudotos gydymo technikos kaip medicinos nepatvirtintos, nepaisant to mesmerizmo pasekėjų buvo daug. Džeimsas Braidas (1795 – 1860 m.) sukūrė terminą – hipnozė, norėdamas atskirti mesmerizmą nuo spiritizmo ir šarlatanizmo. Galiausiai hipnozė pasirodė esanti svarbesnė psichoanalizės raidai nei chirurginei anestezijai. [1]
susižavėjo braunizmu, vėliau juo nusivylė ir jį kritikavo. Jozefas Frankas, visoje Europoje garsus gydytojas, net išbandė mesmerizmo metodą ir savo atsiminimuose rašė, kad gydymas buvo veiksmingas. Taigi gydytojai buvo tarsi ieškojimo kelyje, tai susižavėdavo kažkokia doktrina, tai ja nusivildavo. Suprantama, kad tuo metu plito infekcinės ligos kurių prigimties tuo metu vyraujančios doktrinos negalėjo teisingai paaiškinti. Greta Armonaitė atliko tyrimą ir aprašė kokiais vaistais savo pacientus gydė keli gersiausi Vilniaus gydytojai, Sniadeckis, Lobenveinas ir Briotė, bet nekėlė uždavinio - atskleisti kokiomis medicinos doktrinomis jie vadovavosi. Šiame darbe pasirinkta ištirti gydytojų Bekiu, O'Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz išrašytus vaistus ir pagal jų skirtą medikamentinę terapiją įvertinti ar jie vadovavosi panašiomis ar skirtingomis doktrinomis. Tikėtina, kad XIX a. pradžioje Vilniaus gydytojai galėjo vadovautis tuo metu Europoje labai populiaria Brauno doktrina, dar vadinama braunizmu.
1.2. Receptų knygų tyrimai Lietuvoje
Lietuvoje atlikta kelių receptų knygų turinio analizė. Juos atliko Rita Perkamaitė, Gintarė Jakutienė, Kristina Mitrikevičiūtė, Greta Armonaitė, Vilma Gudienė ir Zenona Šimaitienė, Indrė Šiurkutė bei Akvilina Lapėnaitė.
Gretos Armonaitės magistro baigiamjame darbe „Receptų užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX a. pr., turinio analizė” tyrė 7 gydytojų, kurie buvo aktyvūs akademinėje veikloje, išrašytus vaistus. Ji nustatė, kad augalinės kilmės medžiagos buvo dominuojančios VU vaistinės receptų knygoje. Populiariausios ir dažniausiai išrašomos buvo svilarožės, šeivamedis, rabarbaras, opijus, ramunėlės, mėtos bei valerijonas. Cheminės kilmės medžiagos nebuvo populiarios tarp tirtų gydytojų išrašytų receptų, užregistruota tik maža dalis receptų su gyvsidabriu, stibiu, eteriu, magnio druskomis. G. armonaitė nustatė, kad dažniausiai išraišomos vaistų formos buvo mikstūros, žolelių mišiniai arbatoms, milteliai, kiek rečiau skiriami pleistrai ir tepalai. [8]
svilarožė, rabarbaras, taip pat aguonų sirupas bei opijus, rusmenė ir akacijų sakai. Minimi ir Doverio milteliai. Gyvūninės kilmės žaliava išrašoma kur kas rečiau, tai sudarė 6% visų komponentų. Skiriami bebro sruogliai, ispaninio skaudvabalio milteliai, vėžių girnelės bei medus. Skiriamos cheminės kilmės medžiagos dažnai buvo toksinės ir stipriai veikiančios. Tai gyvsidabris, švinas, stibis, eteris ir kt. Tuo laikotarpiu vaistai, kurių sudėtyje buvo gyvsidabrio junginiai buvo išrašomi sifiliui gydyti. Atsiranda naujų cheminių junginių. Taigi, šis atliktas tyrimas parodė, kad be augalinių medžiagų išrašoma ir naujų organinių rūgščių, alkaloidų. [7]
Gintarė Jakutienė savo magistriniame darbe nagrinėjo Viekšnių vaistinės receptų knygos turinį, pildytą skirtingais laikotarpiais, 1918 ir 1934 metais. Tyrimas atskleidė, kad 1934 metais, mažiau nei 1918 m., buvo naudotos gyvūninės kilmės medžiagos, daugiau – cheminės medžiagos. Vyravo didesnis organinių, neorganinių druskų bei alkaloidų pasirinkimas. Atsiranda sintezuotų vaistų. [11]
Kitas, Kristinos Mitrikevičiūtės, atliktas tyrimas magistro baigiamajame darbe „Batakių vaistinės 1923 m. receptūros žurnalo analizė“ parodė, kad dažniau buvo skiriamos cheminės kilmės medžiagos, įvairios druskos, sintetiniai junginiai bei mineralinės rūgštys. Dažniausiai vaistų gamyboje naudojami natrio bei kalio jodidai, amonio druskos. Skiriamos ir druskos, kurios skirtos mažinti rūgštingumą ar kitus negalavimus susijusius su virškinamuoju traktu – magnio, kalcio, aliuminio. Dar buvo naudojamas ir gyvsidabris gydant akių, odos ligas bei kitas infekcijas. Vis plačiau pacientams skiriami ir sintetiniai vaistai (antipirinas, salicilo rūgštis ir kt.). [2, 8]
Receptų knygų tyrimas atskleidžia medikamentinės terapijos raidą, savitumus ir mokslo naujovių diegimą medicinos praktikoje.
1.3. Gydytojų biografija
Vilniaus universiteto receptų knygoje užregistruoti 23 skirtingų gydytojų receptai. Greta Armonaitė tyrė 7 žymiausių to meto Vilniaus gydytojų, kurie aktyviai užsiėmė moksline veikla ir buvo Vilniaus medicinos draugijos (VMD) nariai, tai A. Sniadeckio, J. A. Lobenveino, A. Matusevičiaus, F. Špicnagelio, J. F. Niškovskio ir J. Briotės išrašytus vaistus. Dėl šios priežasties šiame darbe pasirinkta išanalizuoti kitų gydytojų, tai A. L. Bekiu, O'Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman bei Woynitz, kurių receptų minėta
autorė savo magistriniame darbe nenagrinėjo visai arba skyrė mažai dėmesio.
Duomenys apie gydytojų biografijas ir karjeros kelią yra labai neišsamūs. Lietuvos ir užsienio istoriografijoje apie šių gydytojų biografijas ir karjeros kelią mažai žinoma, pasisekė aptikti tik trumpas užuominas.
Augustas Liudvikas Bekiu (1771 – 1824 m.) (2 pav.) buvo lenkų kilmės mokslininkas - higienistas, į Vilnių atvyko iš Gardino ir buvo Vilniaus universiteto profesorius, dėstė bendrąją patalogiją. Išlikę nedaug spausdintų jo darbų, vienas jų teorinis veikalas – apie vakcinaciją nuo raupų („Apie vakciną arba vadinamuosius karvių raupus“). Jis laikomas vakcinacijos pradininku Lietuvoje, įkūrė Vakcinacijos institutą 1808 m. Taip pat šis
gydytojas buvo Vilniaus medicinos draugijos (VMD) steigėjas, kurią įkūrė su kitais VU profesoriais 1805 metais. [10] 1802 m., gydytoją A. L. Bekiu išvyko į Angliją, kur jis tobulinosi ir gilino savo žinias, bei galėjo išsamiai susipažinti su to meto garsiu anglų kilmės mokslininku
2 pav. Augustas Bekiu. XIX a. (Marcelinas Januševičius, Jonas Rustemas. Eksponatas saugomas
Edvardu Dženeriu (1749 – 1823 m.) ir jo pasiekimais mokslo srityje. [26] Kadangi Anglijos universitetai rengė studentus remdamiesi braunizmo doktrina, galima manyti, kad gydydamas savo pacientus A. L. Bekiu rėmėsi šia doktrina. Taip pat Josefo Franko knygoje „Atsiminimai apie Vilnių“ minima, kad J. Frankui oponavo du braunistai, iš kurių vienas buvo A. L. Bekiu. [44]
Jan O'Conor (1760 – 1801 m.) buvo airių kilmės gydytojas. Jis matematikos – gamtos ir humanistinius mokslus studijavo Paryžiaus bei Londono, o mediciną – Romos ir Austrijos universitetuose. Į Vilnių atvyko kašteliono Motiejaus Radvilos kvietimu ir 1799 m. tapo Vilniaus universiteto Terapijos ir klinikinės medicinos katedros vedėju, tuo metu šios katedros pavadinimas buvo Praktinės medicinos katedra. Savo paskaitų konspektuose pirmą kartą paminėjo terminą „klinikinė medicina“ ir tai leidžia manyti, kad Jan O‘Conor užsiėmimus studentams pravesdavo prie ligonio lovos ir buvo praktinės medicinos studijų diegimo pradininkas. Paskaitas Jan O‘Conor pradėdavo nuo medicinos ištakų senovės Graikijoje ir Romoje, jų metu kalbėdamas apie terapiją skyrė dėmesį ne tik antikos laikų, t. y. klasikinei terapijai, bet ir apšvietos epochos medicinos autorių darbams. Pavyzdžiui, ligas jis klasifikavo į tam tikras grupes ir aiškindamas apie karštines (Pyrexie) jis nurodydavo kaip skirtingi autoriai aiškina karštinių kilmę. Kita Jan O‘Conor aptariama ligų grupė buvo „uždegiminės ligos“ (Phlegmasiae), šiai grupei jis priskyrė smegenų, pilvo uždegimus, podagrą ir reumatinius uždegimus. Atskirą grupę (exanthemata) sudarė ligos, kurios pažeidžia odą. Tai skarlatina, raupai, rožė bei geltonasis drugys. Kitai ligų grupei (Haemorrhagiae) priskyrė katarą, dizenteriją. Šio gydytojo receptų Vilniaus universiteto knygoje nedaug, nes mirė 1801 metais. Gydytojas J. O‘Conor greičiausiai taip pat rėmėsi Brauno teorija. [20]
1.4. Tiriamojo objekto aprašymas
Vilniaus Universiteto (VU) XIX a. pradžios vaistinės receptų knyga yra viena seniausių receptų knygų Lietuvoje. Ši knyga saugoma VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Visos knygos apimtis apie 480 lapų. Lapas yra padalintas į tris dalis. Recepto pildymo data (mėnesis ir diena) pažymima viršuje, virš receptų. Pirmojoje dalyje (kairėje pusėje) nurodomas recepto numeris. Kitoje dalyje – išrašiusio gydytojo pavardė, paciento pavardė arba pareigos. Tuomet rašomas trumpinys „Rp.“ („Recipe“), kuris lotyniškai reiškia – paimk, toliau lotynų kalba vardijamos ir vaisto sudedamosios dalys, nurodomi jų kiekiai, o pagaminimo būdas ir gaminimo eiga, buvo nurodomi lenkų kalba, kartais nurodoma vaisto forma, ji dažniausiai parašyta lotyniškai. Pabaigoje nurodomas vaisto vartojimo būdas, taip pat lenkiškai. Paskutinėje trečiojoje lapo skiltyje rašoma vaisto kaina, nors dažnai ji nebuvo nurodoma. Kainos vietoje yra atitinkamas prierašas „regestr.“. Šie prierašai greičiausiai reiškia, kad pinigai už vaistą dar nemokėti, pacientas turės sumokėti vėliau. Lapo numeris buvo nurodomas viršuje, dešinėje pusėje.
Prieš gydytojų pavardes rašomi prierašai tokie kaip „M. D. Prof.“. Tai reiškia, kad vaistą išrašė medicinos daktaras, profesorius. Receptuose netrumpinamos tik gydytojų pavardės, o pacientų pavardės ar veikliosios medžiagos dažnai būna parašytos sutrumpinant žodį. Vaisto komponentų kiekiai, naudojami gaminant vaistą, buvo nurodomi granais (gr.), drachmomis bei skrupulais, kiekiai nurodomi romėniškais skaitmenimis. Jei gaminant vaistą reikėjo ne vieno grano, o mažiau, tai gydytojai naudojosi trupmenomis ir pusę grano žymėdavo gr. ½.
3 pav. VU vaistinės receptų knygos lapas. Lapkričio mėnesis, 1801 m.
2. TYRIMO METODIKA
Darbo metodai. Magistro baigiamojo darbo tyrimas atliktas taikius istorinį – aprašomajį duomenų tyrimo metodą, taip pat lyginamąjį metodą bei turinio analizę. Lyginamasis tyrimo metodas atliktas lyginant skirtingų gydytojų išrašytus receptus. Turinio analizės etapai – dokumetų (receptų) atrinkimas analizei, receptų turinio analizė, tyrimo indikatoriai – veikliosios medžiagos, dažnio skaičiavimas - kaip dažnai buvo išrašytos stimuliuojančios medžiagos (opijus, eteris ir kt.). Tyrimo organizavimas. Pasirinkti Vilniaus Universitete dirbę gydytojai, kurie, kaip manoma, galėjo savo medicinos praktikoje taikyti Brauno teorijos idėją. Analizuojami jų išrašyti receptai, esantys VU receptų knygoje, duomenys suvedami į Microsoft Office Exel programą ir sisteminami, interpretuojami, pateikiamos išvados.
Darbo eiga. Atlikta 1801 – 1802 m. Vilniaus universiteto vaistinės receptų knygos analizė. Analizuojami receptai, kuriuos išrašė gydytojas A. L. Bekiu, O'Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman, Woynitz. Šių gydytojų išrašytų receptų turinį tirti pasirinkta, nes dar niekas nenagrinėjo jų paskirtų vaistų visai arba skyrė mažai dėmesio. Taip pat todėl, kad manyta, jog jie gali būti Brauno doktrinos sekėjai. Informacija, esanti receptuose (receptą išrašiusio gydytojo pavardė, kam skirtas vaistas, recepto numeris, recepto išrašymo data, vaisto sudėtis bei forma, vartojimas, knygos lapo numeris, kaina, medžiagų kilmė) buvo nuodugniai šifruojama ir suvedama į Microsoft Office Excel programą. (1 lentelė) Bendras visų komponentų, užregistruotų receptuose, skaičius (kartu su pasikartojančiais) yra 1062. Iš viso išrašytų nagrinėjamų receptų buvo 344. Sudėtis lotyniškai Vaisto forma Medž. kilmė Rp. nr. Knygos
lapas Data Kam skirta
Sudėtis
lietuviškai Kaina Vartojimas
Veikliosios medžiagos receptuose rašomos lotynų kalba, gamyba bei vaisto vartojimas – lenkų kalba. Vaisto komponentų kiekiai buvo nurodomi granais, drachmomis bei skrupulais. Recepto pavyzdys žemiau (4 pav.).
Analizuojant VU vaistinės receptų turinį taip pat buvo naudojami receptų duomenys, kurį rengdama savo baigiamąjį magistro darbą „Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amžiaus pradžioje, turinio analizė“, sudarė Greta Armonaitė.
Vėliau istorinių dokumentų analizės duomenys interpretuojami remiantis moksline literatūra, mokslinėmis XIX amžiaus publikacijomis, įvairių šalių farmakopėjomis, Materia medica rinkiniais, Šprengelio (Christian Konrad Sprengel) farmakologine klasifikacija bei ankščiau atliktais receptų knygos tyrimo darbais, kuriuos atliko V. Gudienė, Z. Šimaitienė, G. Armonaitė, A. Lapėnaitė, K. Mitrikevičiūtė, R. Perkamaitė ir G. Jakutienė ir kt.
Iš surinktų duomenų, atlikus lyginamąją analizę bei skaičiavimus, vertinama kokios medžiagos buvo populiariausios tiriamuoju laikotarpiu (augalinės, cheminės ar gyvūninės kilmės), kokia buvo jų paskirtis, kokias medžiagas ir kokius jų derinius dažniausiai skyrė gydytojai. Taip pat kokiomis medicinos teorijomis rėmėsi gydytojai, skirdami vaistus. Atlikus tiriamojo objekto analizę, rezultatai pateikti istoriniu – aprašomuoju metodu.
Duomenų analizė atliekama naudojant Microsoft Office Exel bei Microsoft Office Word programas.
Atliekant tyrimą buvo susidurta su problema, dėl kurios nebuvo galimybės aprašyti kai kurių gydytojų biografijų, nes Lietuvos ir Europos istoriografijoje jų asmenybės dar neatskleistos.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Vilniaus universiteto vaistinėje užregistruotų receptų turinio analizė
Visos gydymui naudojamos ir receptuose išrašytos veikliosios medžiagos buvo skirtosmos pagal tai, kokia jų prigimtis. Tai augalinės (Regnum Vegetabile), cheminės (Regnum Minerale), gyvūninės (Regnum Animale) kilmės bei pagalbinės medžiagos. Jas pagal prigimtį sugrupavo į tam tikras grupes ir jas karalystėmis (Regnum) pavadino švedų kilmės mokslininkas Karlas Linėjus (Carl Linnaeus, 1707 – 1778 m.) savo 1735 metais išleistoje knygoje „Systema Naturae“. [2, 24] XIX a. pradžioje niekas nesuvokė nei apie uždegiminius procesus nei apie jų priežastis. Visas medžiagas pagal jų veikimą, kuris buvo vertinamas empiriniu būdu, skirstė į tokias grupes kaip vidurius laisvinantys (laxantes), nervų sistemą veikiantys (nervina) ir t.t. Dažnai vaistas buvo priskiriamas kelioms farmakologinėms grupėms. Savo knygoje jas suskirstė vokiečių kilmės gydytojas K. Šprengelis (Christian Konrad Sprengel). Pats gydytojas buvo vitalistas.
Stimuliuojančių medžiagų grupei (stimulantia) priskiriami buvo: kalninė arnika (Arnica montana), kartusis kietis (Artemisia vulgaris), kasija (Lavrus cassia), levanda (Levandula spica), melisa (Melissa officinalis), mėta (Mentha crispa), mirta (Myrtus pimenta), rozmarinas (Rosmarinus officinalis), šalavijas (Salvia sclarea), paprastoji bitkreslė (Tanacetum vulgare), čiobrelis (Thymus serpillum), vaistinis gvajokas (Guajacum officinale), kadagys (Juniperus communis), opijus (Opium), eteris (Aether), bebro sruogliai (Castoreum), muskusas (Moschus), chininmedžio žievė (Cort. Peruvianus). [25]
Opijus (Opium), chininmedis (Cort. Peruvianus), kamparas (Camphora), eteris (Aether), drignė (Hyoscyamus) taip pat priskiriami raminančiai veikiančių medžiagų (sedativa) grupei. [25] Šaldančiai veikiančių medžiagų grupei (refrigerantia) Šprengelis (Christian Konrad Sprengel) priskyrė tokias medžiagas kaip kasija (Cassia fistula), tamarindas (Tamarindus indica), avietė (Rubus idaeus), šeivamedis (Sambucus nigra), acto ir medaus mišinys (Oxymel), kalio tartaras (Tartris potassae).
(Thymus serpylium), valerijonas (Valeriana officinalis), muskusas (Moschus moschiferus), alkoholis (Alcohol), eteris (Eather), opijus (Opium), apelsinas (Cirrus aurantium). [25]
Emetikų grupėje (emetica) yra tokios medžiagos kaip rusmenė (Digitalis purpurea), šeivamedis (Sambucus ebulus), stibis (Stibii praeparata varia), gyvsidabris (Oxydatum hydrargyri luteum), ipekakuana (Ipecacuanha). [25]
Diuretikų grupė (diuretica): kadagys (Juniperus communis), šeivamedis (Sambucus nigra), našlaitė (Viola tricolor), eteris (Aether sulphuricus), kalio tartaras (Tartaris potassae). [25]
Afrodiziakams (afrodisiaca) priskiriami cinamonas (Laurus cinnamomum), bebrų sruogliai (Castoreum), muskusas (Moschus). [25]
Antispazminiai (antispasmodica) – apelsinas (Citrus aurantium), kuminas (Cuminum cyminum), pakalnutė (Convaliaria majalis), juodoji drignė (Hyoscyamus niger), aguona (Papaver somniferum), valerijonas (Valeriana officinalis), kvapioji ferula (Ferula assa foetida), kamparas (Camphora), opijus (Opium), bebro sruogliai (Castoreum), muskusas (Moschus), eteris (Aether), cinkas (Sulfas zinci) ir t.t. [25]
Tokių grupių Šprengelio knygoje buvo daugiau, čia aprašytos pagrindinės, kuriose esančios medžiagos dažniausiai sutinkamos tirtuose receptuose.
5 pav. Gydytojų išrašytų receptų sudėtyje esančių žaliavų kilmė
Iš augalinės kilmės importinių medžiagų vyravo tamarindas, ipekakuanos šaknys, cinamonas, apelsinų bei chininmedžio žievė, svilarožė. Vietinės, receptuose rašomos, augalinės kilmės žaliavos buvo valerijonų šaknys, kiaulpienė, mėtų lapai. Dažniausiai naudotos cheminės medžiagos buvo įvairios druskos – kalio, natrio, cinko, geležies, stibio. Gyvūninės kilmės medžiagų receptuose buvo nedidelė dalis. Dažniausiai išrašyta bebro sruoglių, kurie pasižymėjo vidurius laisvinančiu poveikiu. Taip pat receptuose aptikta ir ispaninio skaudvabalio miltelių, medaus. Pagalbinės medžiagos, naudotos vaistų gamyboje buvo cukrus, sukraus sirupas ir vanduo (Aqua destillatae). [16]
Tiriamajame darbe nagrinėti 344 receptai, parašyti gydytojų A. L. Bekiu, J. O'Conor, Neyman, Heyman, Einholm, Hausman bei Woynitz. Didžiąją dalį analizuojamų vaistų receptų sudarė gyd. A. L. Bekiu receptai – 43% visų analizuojamų receptų (t.y. 147 receptai). (6 pav.)
71% 17%
3%
7% 2%
6 pav. Gydytojų išrašytų receptų dalis
Gydytojas Einholm Vilniaus gubernijos gyventojams išrašė 18% receptų. Gydytojų Heyman ir Woynitz išrašytų receptų buvo po 12%, o gyd. Neyman – 11% visų receptų. Gydytojo O‘Conor, kaip ir gyd. Hausman išrašytų receptų buvo kur kas mažiau, tik po 2%.
Kartais gydytojai tam pačiam pacientui vienu metu skirdavo daugiau nei vieną vaistą. Pavyzdžiui, lapkričio 27 dieną, gydytojas A. L. Bekiu vienu metu skyrė du vaistus p. Drevickiui, bendra vaistų kaina buvo 8 Lenkijos auksinų. (7 pav.)
7 pav. Prof. Bekiu dviejų receptų, išrašytų pacientui Drevickiui, nuorašas
Pirmame recepte išrašytas chininmedžio žievės nuoviras su cukraus sirupu (Syr. Simplicis), kaip pagalbine medžiaga. Chininmedžio žievės (Cortex Peruvianus) nuoviras buvo skiriamas
43% 18% 12% 12% 11% 2% 2% 0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%
Bekiu Einholm Heiman Woynitz Neyman Hausman O'Conor
visoms karštinėms gydyti, taip pat ir maliarijai. Iki XX amžiaus ši augalinė žaliava buvo viena efektyviausių gydant maliariją. Materia medica rinkiniuose nurodoma, kad žievė dažnai skiriama esant karščiavimams, šiltinei bei raupams, taip pat skiriamas kai jaučiamas silpnumas, energijos stoka, dispepsija, tuberkuliozė, isterija ir kitos ligos. [5, 9, 16]
Antrajame recepte išrašytas liepų (Tillia officinalis) vanduo, opijaus tinktūra ir aguonų sirupas. Naudojama esant peršalimui, sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis, skatina prakaitavimą taip pat pasižymi ir raminamuoju poveikiu. Opijaus tinktūros (Laudanum Liquidum) ir aguonų sirupo (Syrupus Diacodium) pirminė žaliava buvo aguona birulė (Papaver rhoeas). Tai mėgstamas braunistų vaistas ir skiriamas norint stimuliuoti organizmą, sergant astenija [5, 16, 18] Gydytojas A. L. Bekiu savo išrašomuose receptuose dažnai naudoja stimuliuojančias medžiagas, tokias kaip chininmedžio žievė ar opijus, eteris, bebro sruogliai. Šio gydytojo išrašomose receptuose taip pat aptinkama ir valerijono arba rabarbaro šaknies, kurie dėl savo raminančio, vidurius laisvinančio poveikio, buvo nesuderinami astenijos gydymui, dėl to manoma, kad gydytojas skyrė juos steniškiems pacientams.
Gydytojų Einholm bei Woynitz išrašytuose receptuose taip pat dažnai aptikta stimuliuojančių medžiagų (opijaus, chininmedžio, eterio). Juos, kaip ir Bekiu, derino su kitomis stimuliuojančiomis medžiagomis, tai pat su emetikais. Tai leidžia manyti, kad šiems gydytojams taip pat artima Brauno teorija ir ją dažniausiai taikė savo gydymo praktikoje.
Gydytojas Heyman dažniausiai skyrė rabarbarą, kalio bei natrio druskas. Tokie vaistai veikė kaip laksantai. Galima manyti, kad jis vadovavosi humoraline teorija ir vaistus skyrė norėdamas atstatyti humorų pusiausvyras savo pacientams.
3.2. Augalinės medžiagos
1801 – 1802 metais tirtuose receptuose jų išrašyta buvo 755 kartus, kuomet bendras visų vaistų komponentų išrašytas kiekis buvo 1062, taigi tai sudaro daugiau nei 70% visų receptuose minimų komponentų. Iš viso recepuose išrašyta daugiau kaip 100 skirtingų augalų.
vaistininkas, kartais pacientas pats turėdavo pasiruošti preparatą, nurodžius jam būdą (dažniausiai užpilti karštu vandeniu ir virti nurodytą laiką). Tam tikrais atvejais augalinės medžiagos gydytojų išrašomos ne tik kaip pagrindiniai komponentai, bet siekiant užmaskuoti nemalonų kitų vaistų komponentų skonį, dėl malonaus savo skonio ir kvapo, pvz. cinamonas (Cinnamomum verum). [16]
Nemaža dalis vaistų gamybai skirtų žaliavų buvo importuojamos iš kitų šalių ir jos buvo brangios. Tai svilarožė (Althaea officinalis), chininmedžio žievė (Cortex Chinae), ipekakuanų šaknys (Radix Ipecacuanhae), cinamonas (Cinnamomum), apelsinų (Cortex Aurantium) žievė bei putokšlių šaknys (Radix Senegae). [16]
Lentelėje nr. 1 matyti kokios medžiagos buvo skiriamos daugiausiai kartų. Populiariausios augalinės kilmės žaliavos tiriamuosiuose receptuose buvo opijus, kuris receptuose minimas 74 kartus, rabarbaras – 53, kiaulpienė – 39 kartus, svilarožė – 34, šeivamedis – 31, vaistinis chininmedis – 24, paprastasis varputis – 22, kamparas – 22, pipirmetė – 21, ramunė – 20, akacijos sakai – 20, erškėtis – 19, valerijonas – 19, ipekakuana – 17, cinamonas – 16. (2 lentelė)
2 lentelė. Analizuojamuose receptuose dažniausiai minimos augalinės kilmės medžiagos
Augalinės kilmės vaistas Procentinė visų komponentų dalis
Farmakologinis veikimas (pagal gydytojo Šprengelio klasifikavimą)
Opijus (Opium) 7,0% Nervina, anodyna, stimulantia
Vaistinis rabarbaras
(Rheum palmatum) 5,0% Laxantes, cathartica
Paprastoji kiaulpienė
(Taraxacum officinale) 3,7% Laxantes, diuretica
Vaistinė svilarožė
(Althaea officinalis) 3,2% Demulcentia
Juoduogis šeivamedis
(Sambucus nigra) 2,9% Cathartica, diuretica
Vaistinis chininmedis
(Cinchona officinalis) 2,3% Stimulantia
Paprastasis varputis
(Agropyron repens) 2,1% Diuretica
Kamparas (Camphora) 2,1% Antiseptica, sedativa
Pipirmetė (Mentha
piperita) 2,0% Stimulantia
Vaistinė ramunė
(Matricaria recutita) 1,9% Amara
Akacijos sakai (Gummi
arabicum) 1,9% Demulcentia
Paprastasis erškėtis
(Rosa canina) 1,8% Demulcentia
Vaistinis valerijonas
(Valeriana officinalis) 1,8% Nervina
Paprastoji ipekakuana
(Cephaelis ipecacuanha) 1,6% Emetica
Cinamonas
(Cinnamomum) 1,5% Aphrodisiaca
astenijos gydymui. VU receptų knygoje yra receptų, kuriuose kamparas išrašytas su chininmedžio žieve ar valerijonu. Šio fakto dėka galima manyti, kad Vilniuje ši augalinės kilmės medžiaga taip pat buvo laikoma stimuliuojantį poveikį turinčia ir skiriama pacientams remiantis populiarėjančia Brauno teorija.
3 lentelė. Dažniausiai gydytojų išrašomų augalinių komponentų kiekis.
Bekiu O'Conor Einholm Woynitz Neyman Heyman Hausman
Opijus 28 0 20 17 6 3 0 Vaistinis rabarbaras 15 1 12 7 5 12 1 Paprastoji kiaulpienė 29 0 1 1 0 8 0 Vaistinė svilarožė 18 1 2 3 1 4 5 Juoduogis šeivamedis 24 1 1 4 1 0 0 Vaistinis chininmedis 13 0 5 4 1 1 0 Paprastasis varputis 21 0 0 0 0 0 1 Kamparas 10 0 3 0 3 6 0 Pipirmetė 10 0 4 3 4 0 0 Vaistinė ramunė 6 0 2 4 1 7 0 Akacijos sakai 4 2 7 0 1 6 0 Paprastasis erškėtis 5 0 3 4 2 5 0 Vaistinis valerijonas 9 0 3 0 3 4 0 Paprastoji ipekakuana 7 0 4 4 2 0 0 Cinamonas 2 0 1 4 3 6 0
opijaus vartojimas gali pakenkti humorams. Jatrochemikai taip pat nerimavo dėl opijaus poveikio ir manė, kad jis gali turėti įtakos kraujo cirkuliacijai bei gyvybingumui. Brauno teorija teigė, kad opijus veikia stimuliuojančiai, nors vartojant jį pasireikšdavo ir slopinantis medžiagos poveikis. Taigi opijaus poveikis buvo vertinamas nevienodai. [2, 30]
Opijus receptuose išrašomas įvairiomis formomis. Grynas opijus (Opium, Opium purum) visuose tirtuose receptuose išrašytas 18 kartų, tai sudaro 24% visų iš aguonų gaunamų narkotinių augalinių medžiagų kiekį. (8 pav.)
8 pav. Galeniniai preparatai paruošti iš aguonos.
Pavaizduotoje diagramoje matyti, kad opijaus tinktūra (Laudanum Liquidum Sydenhami) buvo dažniausiai išrašoma. Gydytojas A. L. Bekiu savo receptuose ją išrašė 15 kartų, gydytojas Einholm – 8, gyd. Woynitz – 6, gyd. Neyman – 4, gyd. Heyman – 1 kartą.
Be opijaus tinktūros, gydytojų išrašytuose receptuose dažnai buvo išrašomos ir kitos augalinės medžiagos, tokios kaip juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra), vaistinė svilarožė (Althae officinalis), pipirmetė (Mentha), cinamonas (Cinnamomum) ar ipekakuanos (Ipecacuanhae) milteliai. Kartu veikė kaip karščiavimą mažinantys ar kosulį slopinantys vaistai. [16]
Gydytojas Woynitz ir gyd. Neyman savo išrašomose receptuose kartu skirdavo opijaus tinktūrą su cinamonu bei bebrų sruoglių milteliais. Toks vaistas veikė stimuliuojančiai, stipriai dirginančiai, pasižymėjo stipriu kvapu bei skoniu. Kad pagerinti vaisto skonį ir kvapą gydytojai
išrašydavo cinamono miltelius, kurie paskanindavo ir maskuodavo nemalonų kvapą. Dėl to, jog receptuose dažnai aptinkama kelios kartu išrašytos stimuliuojančiai veikiančios medžiagos, galima manyti, kad vokiečių kilmės (Vokietijoje Braunizmas taip pat buvo paplitęs) gydytojas Neyman bei gydytojas Woynitz galėjo būti Brauno teorijos šalininkais.
Aguonų sirupas (Syr. Diacodii) receptuose išrašytas 21 kartą. Poveikis panašus į opijaus, dažnai buvo naudojama kaip raminančiu poveikiu pasižyminti priemonė. Gydytojo Bekiu skiriamas kartu su ipekakuana, opijaus tinktūra bei eteriu. Tai stimuliuojančiai veikiančios medžiagos, mėgstamos braunistų.
Du kartus išrašyti Doverio milteliai (Pulvis Doweri), kartais buvo vadinami Pulvis Ipecacuanhae opiatus. Juos, savo skirtingiems pacientams, skyrė gydytojas Woynitz. Šie milteliai tai opijaus (Opium purum), ipekakuanos šaknų (Radix Ipecacuanhae) bei kalio sulfato mišinys. Milteliai pasižymėjo prakaitavimą skatinančiu ir skausmą mažinančiu poveikiu. [23] Kitų gydytojų nagrinėtuose receptuose šių miltelių nebuvo išrašyta. Telšių receptų knygoje, nei karto nebuvo aptiktas šis vaistas. [7]
Gydytojas A. L. Bekiu opijų dažnai skirdavo su eteriu, bebro sruogliais, aguonų sirupu, ipekakuana (Carapichea ipecacuanha). Pastaroji buvo iš užsienio atvežta medžiaga, priskiriama emetikų grupei. Pasižymėjo šleikštuliu ir naudojama kaip vėmimą skatinantis preparatas po įvairių apsinuodijimų. Didelės dozės iššaukdavo gausesnius vėmimus. Ši žaliava buvo vartojama kaip emetikas. [5, 16, 18] Taip pat gyd. Bekiu dažnai kartu su spiritine opijaus tinktūra skirdavo ir spiritinį eterį (Liq. Anodini), kuris turėjo tas pačias stimuliuojančias savybes. Toks opijaus, opijaus tinktūros ar aguonų sirupo panaudojimas vaistų gamyboje su kitomis stimuliuojančiomis medžiagomis, leidžia interpretuoti, kad šie gydytojai galėjo būti braunistai ir tokius vaistus skyrė pacientams, kurie sirgo asteninėmis ligomis. Tie pacientai, kuriems šios, iš aguonų išgautos, medžiagos buvo skirtos su laisvinančiomis medžiagomis, ko gero buvo gydomi esant stenijai.
skiriamas kartu su kitomis medžiagomis, pavyzdžiui ramunėlėmis, kiaulpienės ekstraktu, paprastuoju varpučiu, mėtomis ar šeivamedžiu.
Humoralinės doktrinos sekėjai vidurius laisvinančiu poveikiu pasižyminčius preparatus skyrė esant įvairiems negalavimams. Buvo manoma, kad rabarbaro dėka pašalinamas skysčių perteklius, kuris ir yra ligų sukelėjas.
Daugiausiai šį augalą skyrė gydytojas Bekiu, Einholm ir Neyman. (2 lentelė). Kadangi, manoma, kad jie buvo braunistai tai galima interpretacija, jog vaistais su vidurius laisvinančia (laxantes) medžiaga, gydė stenines ligas. Jei ligonis buvo dirglus, įsitempęs, tai Brauno teorijos sekėjai skirdavo laisvinamuosius preparatus.
Kiaulpienės (Taraxacum officinale) pagridinė indikacija – virškinimo trakto negalavimai. Nežymiai skatina diurezę ir laisvina vidurius. Priskiriama diuretica ir laxantes grupėms. Taip pat buvo skiriama ir prie odos susirgimų. [5, 16, 18]
Svilarožė (Althaea officinalis) sudėtyje turi gleivių, kurios efektyviai veikia esant peršalimui, sergant gonorėja. Taip pat vartota ir norint slopinti kosulį. [5, 16, 18] Ji priskiriama minkštinamosiomis savybėmis pasižyminčių vaistų grupei (demulcentia). Šiai grupei priklausančios medžiagos gydo šlapimo takų uždegimą, peršalimą. Kosuliui lengvinti, svilarožė dažniausiai buvo skiriama sirupo (Syrupus) arba nuoviro (Decoctum) forma. [21] Gydytojas Bekiu dažnai šią žaliavą skyrė kartu su opijaus tinktūra, putokšlės šaknimi, šalaviju, medaus ir acto mišiniu (Oxymel). Gydytojas Heyman savo pacientams ją skirdavo kartu su sarsapariliu, gyvsidabrio (II) chloridu, opijumi (stimuliuojančiomis medžiagomis). Gydytojo Woynitz išrašytuose receptuose taip pat svilarožę aptikti galima su opijaus tinktūra, aguonų sirupu, kiaulpienių šaknimis. Svilarožė, kaip minkštinantis vaistas, galėjo būti skiriama braunistų sergant steninėmis ligomis.
natrio druskomis, siekiant stipresnio laisvinančio poveikio. Kadangi ši veiklioji medžiaga dažnai aptinkama su stimuliuojančiomis arba laisvinančiomis medžiagomis, galima manyti, kad A. L. Bekiu juos skyrė tiek astenija sergantiems (su stimulanta grupės veikliosiomis medžiagomis) tiek stenijos išvargintiems ligoniams (su laxantes grupės medžiagomis).
Vaistinis chininmedis (Cinchona officinalis) yra chininmedžio žievės (Cort. Peruvianum) šaltinis. Pagrindinis jo panaudojimas buvo maliarijai gydyti, tačiau XVIII a. pabaigoje skiriamas bet kokios kilmės karščiavimui mažinti. Taip pat skiriamas esant šiltinei, raupams. Galėjo būti naudojamas jaučiant silpnumą, energijos stoką, isteriją ir kitus organizmo sutrikimus. [5, 16, 18] Dž. Braunas šią augalinę žaliavą laikė kaip organizmą stimuliuojančią. Gydytojai šią žaliavą dažnai skyrė su apelsinų žievele, cinamonu, opijumi, valerijonu ar rabarbaru. Kadangi chininmedis dažnai buvo skiriamas su opijumi, galima daryti prielaidą, kad tai yra Brauno teorijos taikymas praktikoje. Nors nemažai receptų, savo sudėtyje turėjo ir valerijonų, kurie pasižymi organizmą slopinančiu poveikiu, tačiau galima manyti, kad tokie vaistai buvo skiriami stenija sergantiems pacientams. Daugiausia vaistų su chininmedžio žieve yra gydytojo A. L. Bekiu išrašytuose receptuose. Gydytojas Einholm yra išrašęs vieną receptą, kurio sudėtyje buvo opijaus, bebro sruoglių bei chininmedžio. Visos šios medžiagos priskiriamos stimuliuojančioms medžiagoms.
Kaip vaisto skonį bei kvapą gerinanti medžiaga buvo išrašomas cinamonas (Cinnamomum), kadangi pasižymi labai maloniu skoniu. Jis išgaunamas iš ceiloninio cinamono (Cinnamomum verum). Taip pat turi pykinimą ir vėmimą slopinantį poveikį. [5, 16, 18] Dažniausiai savo skiriamų vaistų sudėtyje jį išrašydavo gydytojas Heyman kartu su chininmedžio žieve, karčiąja kvasija (Quassia amara), rabarbaru bei apelsinų žievelėmis, kurios taip pat buvo naudojamos siekiant maskuoti nemalonų vaisto skonį bei kvapą. Dažnai išrašoma vaisto forma – piliulės, mikstūros.
išrašė su bebrų sruogliais bei cinku. Įdomi vaisto sudėtis buvo skirta gydytojo Einholm pacientui. Vaisto sudėtyje visos išrašytos medžiagos buvo skirtingos kilmės žaliavos, kurios organizmą veikė stimuliuojančiai. Tai ispaninis skaudvabalis (kitaip - ispaninė muselė), kamparas, drignė bei amoniakinės druskos tirpalas. Toks vaistinių komponentų išrašymas ligoms gydyti būdingas Brauno doktrinos sekėjams.
Pipirmetė (Mentha piperita). Ši augalinė žaliava buvo vartojama kaip stimuliuojanti. Ji mažina pilvo pūtimą, dieglius, pykinimą. Dėl savo skonio ir aromato buvo skiriama ir kaip pagalbinė medžiaga siekiant užmaskuoti kitų medžiagų skonį bei kvapą. [5, 16, 18] Gydytojas Bekiu pipirmetę kartu išrašydavo su bebro sruogliais, opijumi, chininedžio žieve bei eteriu. Gyd. Neyman šią žaliavą taip pat skyrė su opijaus tinktūra ir bebro sruogliais, o gydytojas Woynitz kartu su aguonų sirupu bei opijaus tinktūra. Taigi toks veikliųjų medžiagų skyrimas taip pat leidžia manyti, kad gydytojai buvo Brauno pasekėjai.
Akacijos sakai (Gummi arabicum). Išgaunami iš senegalinės akacijos (Acaccia senegal). Pasižymi gleives minkštinančiu poveikiu, todėl buvo išrašomi sergant peršalimu, esant kosuliui. [5, 16, 18] Pagal gyd. Šprengelio (Christian Konrad Sprengel) farmakologinę klasifikaciją jie priskiriami demulcentia vaistų grupei. Dažniausiai ši žaliava minima gydytojo Einholm ir Neyman receptuose.
Stipriu kvapu bei poveikiu pasižyminti augalinė žaliava - valerijonas (Valeriana officinalis). Raminantis augalas, atpalaiduoja spazmus, buvo naudojamas esant isterijai, nes XIX a. pr. galvota, kad tai dažna moterų nervinė liga, taip pat migrenai, nevalingiems kūno judesiams bei epilepsijai. [5, 16, 18] Dažnai receptuose aptinkamas su raminantį poveikį turinčiomis medžiagomis (mėta, ramune) bei su stipriai veikiančiomis, tokiomis kaip bebro sruogliai, opijus ar eteris. Nors valerijonas pasižymi nervų sistemą veikiančiu poveikiu, tačiau dažnai skiriamas su stimulianta grupės medžiagomis, kas leidžia manyti, kad toks vaistų skyrimas taip pat galėjo būti priskiriamas braunistams, gydant stenines ligas. Daugiausiai tokių receptų išrašė gydytojas Bekiu ir Heyman, kiek mažiau vaistų su valerijonu skyrė gydytojai Einholm ir Neyman. (2 lentelė)
kaip kartumynai. [5, 16, 18] Jos raminamasis poveikis silpnesnis lyginant su valerijonu. Dažniausiai skiriama gydytojo Bekiu ir Heyman. Galima manyti, kad taip pat buvo skiriama su stimuliuojančiomis medžiagomis, pacientams, kamuojamiems steninių ligų.
Vilniaus universiteto vaistinės receptų knygoje užfiksuotas įdomus mišinys, į kurio sudėtį įeina medus, actas ir jūrų svogūnų (Oxymel Squilla). Mišinio paskirtis – gydyti kosulį. Receptuose šis mišinys aptinkamas kartu su avietėmis, svilarože, kiaulpiene, šeivamedžiu, spiritiniu amonio acetato tirpalu, natrio druskomis. Keturis kartus jį skyrė gyd. Bekiu, sykį – gyd. Heyman. Taip pat gydytojas Neyman keletą kartų išrašė anyžių aliejaus, amoniako bei spirito mišinį (Liquor ammonii acetici succinatus). Jie vartoti taip pat kaip kosuliui lengvinti, be to pasižymėjo maloniu anyžiaus kvapu. Šios medžiagos priskiriamos stimuliuojančioms ir Brauno teorijos šalininkų skiriamos astenijai gydyti.
Apibendrinant, augalinės veikliosios medžiagos XIX amžiaus pradžioje buvo populiarios. Vilniaus universiteto knygoje, tirtų gydytojų receptuose, dažniausiai skiriami vaistų komponentai sutapo su kitų gydytojų dažniausiai skiriamomis medžiagomis. Dažniausiai skiriama buvo opijaus preparatų, rabarbaro augalinės žaliavos, chininmedžio žievės. Dažniausiai išrašomos medžiagos buvo stimuliuojančios organizmą arba skiriamos su stimuliuojančiai veikiančiomis medžiagomis. Toks veikliųjų medžiagų derinimas tarpusavje leidžia daryti prielaidą, kad savo praktikoje gydytojai taikė Brauno teoriją siekiant gydyti steniją arba asteniją. Dažniausiai stimuliuojančiu poveikiu pasižyminčių medžiagų aptikta gydytojo A. L. Bekiu išrašytuose receptuose, kiek mažiau – gydytojų Einholm, Neyman, Woynitz receptuose.
3.3. Cheminės medžiagos
9 pav. Cheminių junginių dalis gydytojų receptuose
Iš viso tirtuose receptuose cheminės kilmės veikliosios medžiagos išrašytos 186 kartus ir sudaro nedidelę dalį (apie 17%) visų išrašytų komponentų. Remiantis atliktais skaičiavimais nustatyta, kad daugiausiai cheminių junginių savo receptuose išrašė gydytojas A. L. Bekiu 80 kartų (tai sudaro 43%), perpus mažiau tokių junginių yra gydytojų Einholm ir Heyman išrašytuose receptuose (36 ir 33 kartus), mažiausiai skyrė gydytojai Hausman ir J. O‘Conor. (9 pav.)
4 lentelė. Dažniausiai minimos cheminės kilmės medžiagos tirtuose gydytojų receptuose
Dažniausiai išrašomos cheminės medžiagos Išrašymų kiekis receptuose
Kalio druskos 31 Eteris 26 Amonio druskos 18 Magnio druskos 17 Geležies druskos 11 Stibio druskos 11 Gyvsidabrio druskos 7
Dažniausiai tiriamuosiuose receptuose buvo minimos kalio druskos, eteris, amonio, magnio, geležies, stibio bei gyvsidabrio druskos. (4 lentelė)
Kalio druskos išrašytos 31 kartą. Tai populiariausias gydytojų skiriamas cheminis komponentas. Kalio sulfatas (Arcanum duplicatum) 8 kartus pacientams skirtas kalio preparatas, pasižymintis vidurius liuosuojančiomis savybėmis. Kalio tartaro boroksatas (Cremor Tartari) taip pat buvo naudojamas kaip laksantas, diuretikas, o išoriškai – žaizdoms plauti, receptuose išrašytas 6 kartus. Kalio nitratas (Nitri puri) dažniausia skiriama druska, receptuose aptikta 13 kartų. Ši druska turi šaldančias savybes, taip pat pasižymi diuretiniu poveikiu ir dažnai naudojama karščiuojant. Dažnai skiriama su šeivamedžiu, svilarože, kiaulpiene bei tamarindo vaisiais. [32] Dažniausiai kalio druskas skyrė gydytojas A. L. Bekiu.
stimuliuojančioms, todėl galima teigti, kad gyd. A. L. Bekiu savo gydymo praktikoje tikrai vadovavosi šia doktrina. Taip pat skyrė ir gydytojas Neyman, gyd. Heyman šį mišinį išrašė kartu su aguonų sirupu, gyd. Einholm – kartu su bebro sruogliais, na, o gydytojas O‘Conor šį mišinį skyrė be jokių kitų medžiagų. [16]
Gydytojai taip pat dažnai skyrė ir amonio druskas. Pastarosios pasižymi kaip vidurius laisvinančios medžiagos. Spiritus salis ammoniaci volatis - amoniakinės druskos tirpalas išrašytas 6 kartus, vieną kartą išrašytas Sal Cornu cervi volatilis – amonio subkarbonatas, kuris yra produktas, gaunamas destiliuojant elnių ragus. [2, 16] Amonio acetatas (Spiritus Mindereri) dažniausiai receptuose minimas vaisto komponentas. Jis išrašytas 11 kartų. Dažniausiai savo receptuose jį rašė gydytojas Bekiu (8 kartus). Du kartus skyrė gyd. Einholm ir vieną kartą, vienam pacientui šis komponentas buvo skirtas gydytojo Woynitz. Medžiaga pasižymėjo raminančiu, laisvinančiu poveikiu, tačiau gydytojų receptuose dažniau buvo išrašomos augalinės kilmės laisvinantys preparatai. Taigi nors receptuose vis dažniau aptinkama kalio bei amonio druska, tačiau augalinės kilmės preparatai, tokie kaip rabarbaro šaknys, buvo kur kas populiaresnės ir skiriamos dažniau. [16]
Magnio (Magnesium) druskos tai pat buvo vienos dažniausiai skiriamų cheminės kilmės medžiagų XIX amžiuje. Iš viso išrašyta 18 receptų, kuriuose minima šios cheminės medžiagos. Magnio sulfatas (Salis amari) išrašytas tik kartą, gydytojo Bekiu pacientui. Magnio chloridas (Magnesia salis Anglicanti) minimas tris kartus gydytojo Einholm išrašytuose receptuose. Baltasis magnis (Magnesia albae) išrašytas keturis kartus. Grynas magnis ir kitos magnio druskos receptuose aptiktos 9 kartus. Šios druskos buvo skiriamos skrandžio skausmams, rūgštingumui, taip pat laisvinant vidurius. [16, 34] Gydytojas Bekiu magnio sulfatą skirdavo kartu su augalinėmis, panašų poveikį turinčiomis medžiagomis, tokiomis kaip rabarbaras. Taip pat vaistų sudėtyje su magniu gydytojas yra išrašęs ir opijų (stimulantia grupės komponentą). Taigi, manoma, kad chemines medžiagas skyrė taip pat remdamasis braunistiniu požiūriu, pagal tai kokia liga vargino pacientą, steninė ar asteninė.
amenorėja, esant hipochondrijai, tuberkuliozei. Tokias tinktūras dažniausiai skyrė gydytojas Bekiu – šešiuose receptuose, dvejose receptuose ši tinktūra yra paskirta gyd. Neyman, viename – gyd. Einholm. Gydytojo Bekiu receptuose geležies tinktūra skiriama kartu su rabarbaru, kiaulpienių šaknimis, bebro sruogliais. Gali būti, kad kartu skiriami buvo norint gauti antihelmintinį poveikį ir išvalyti organizmą nuo kirmėlių. [9, 16, 36]
Emetikų grupei priskiriamas stibis, kuris buvo išrašytas 11 kartų. Palyginus tirtų gydytojų receptus su kitų Vilniaus universiteto gydytojų receptais, kuriuos savo magistriniame baigiamajame darbe analizavo Greta Armonaitė, stibis buvo išrašomas retai. Ši cheminė medžiaga skatina vėmimą (emetica) ir prakaitavimą (diaphoretica). [8, 25] Daugiausia kartų gydytojai skyrė jį kaip oksidų ir sulfidų mišinį – Kermes minerale. Šis mišinys buvo miltelių pavidale, išsiskyrė savo ryškiai raudona spalva. Išrašytas 6 kartus (tris kartus savo receptuose jį skyrė gyd. Bekiu, du kartus – gyd. Einholm, vieną kartą – gyd. Neyman). Kituose receptuose stibis buvo išrašytas kaip Tartarum emeticum – tai vimdančioji druska. Ji sukelia vėmimą skatinantį poveikį, nes dirginamai veikia virškinamąjį traktą. Remiantis humoraline teorija, toks poveikis sumažina geltonosios tulžies kiekį. Vimdančiąją druską skyrė gydytojas O‘Conor, gyd. Neyman ir gyd. Einholm. Gydytojas Bekiu kartą savo recepte išrašė stibio emulsiją (Emulsium Stibium oxydatum). [2, 16] XIX amžiuje buvo manoma, kad būtent emetikų grupei priklausančios medžiagos padeda išvalyti skrandį, pašalinti kenksmingas medžiagas (cinko ir vario druskas), o visą organizmą stipriai veikia stibio preparatai, kurie sukelia vėmimo procesą. Pykinimas silpnina širdies veiklą, susitraukimų dažnį ko pasekoje yra kontroliuojamas karščiavimas. [2]
vartojimas nuodija žmogaus organizmą. Kadangi kaupiasi jame sukelia sveikatai pavojingus šalutinius poveikius, tokius kaip opas burnos, gerklės ir virškinamojo trakto srityse, įvairius neurotoksinius pažeidimus, sukeldavo stiprų skausmą. Šie nepageidaujami reiškiniai kartais buvo slopinami pasitelkus opijaus preparatus. [5, 16, 21] Gyvsidabris 1618 metais buvo įrašytas į Londono farmakopėją, kaip sifilį ir cholerą gydanti medžiaga. [33]
Humoralinės doktrinos sekėjai gyvsidabrį skyrė žarnyno valymui, jo paskyrimas ligų gydymui taip pat tinka pagrįsti ir jatrocheminę teoriją. Gyvsidabrio (I) chloridas (Calomelis) turi bakteriocidinių savybių, tačiau tuo laikotarpiu niekas nežinojo apie infekcinių ligų prigimtį ir šį vaistą skirdavo kaip skysčius šalinančią priemonę. Dėl antibakterinių savybių kai kurių infekcinių ligų gydymui jis taip pat galėjo duoti teigiamus rezultatus. [2]
Pateiktoje lentelėje (5 lentelė) matyti, kokias chemines medžiagas gydymo praktikoje dažniausiai naudojo gydytojai.
Gydytojas A. L. Bekiu savo praktikoje dažniausiai naudojo kalio preparatus, eterį, amonio ir magnio druskas, taip pat geležies junginius. Kitas cheminės kilmės medžiagas, savo pacientams gydyti, rinkosi labai retai. Gydytojas J. O‘Conor į savo pacientams skiriamų vaistų sudėtį du kartus įtraukė cheminės kilmės medžiagas. Gyd. Einholm dažniausiai iš visų cheminių medžiagų skirdavo eterį. Pastarasis braunistų buvo priskiriamas prie organizmą stimuliuojančiai veikiančių medžiagų (taip pat kamparas, chininmedis, opijus, muskusas ir pan.). Palyginus dažnai išrašė ir kalio, magnio bei švino druskas. Likę gydytojai savo praktikoje beveik nenaudojo eterio, arba dalis nenaudojo visai, tačiau stibio bei gyvsidabrio druskas savo receptuose išrašė gyd. Neyman. Gyvsidabrio, magnio ir natrio druskas savo pacientams skyrė ir gydytojas Heyman. [16]
5 lentelė. Gydytojų receptų, su dažniausiai išrašytomis cheminėmis medžiagomis, skaičius
Bekiu O'Conor Einholm Woynitz Neyman Heyman Hausman
Prof. A. L. Bekiu ir gyd. Heyman po vieną kartą yra išrašę tepalą, kurio sudėtyje buvo gyvsidabrio ir terpentino – Ung. Neapolis. Šis tepalas dėl savo sutraukiančių savybių buvo skirtas esant kraujavimui, norint jį sustabdyti, bei kitokioms žaizdoms tepti ir skatinti jų gijimą. [16, 37]
Iš pateiktos lentelės (5 lentelė) matyti, kad vyravo neorganinės kilmės cheminės medžiagos. Toksinius vaistus su cheminėmis medžiagomis dažniausiai skyrė gydytojai Bekiu, Heyman ir Neyman, Einholm (gyvsidabris bei stibis). Visi sunkieji metalai kaupėsi žmogaus organizme ir ilgainiui galėjo sukelti stiprius sveikatos sutrikimus.
Organinės kilmės populiari cheminė medžiaga buvo eteris. Iš viso išrašytos 23 skirtingos cheminės medžiagos. [16] Tačiau vėlesnių receptų knygų tyrimai rodo, kad cheminių medžiagų pradėta naudoti kur kas dažniau. Tai matyti Gintarės Jakutienės magistro baigiamajame darbe, „Vaistų pagamintų Viekšnių vaistinėje 1918 ir 1934 metais, lyginamoji analizė“. XX a. pradžioje, apie kurį rašo Gintarė Jakutienė, iš esmės pasikeitė terapija cheminėmis medžiagomis. Tos medžiagos, kurios buvo skiriamos XIX a. pradžioje, pavyzdžiui gyvsidabris, stibis ir kiti, išrašomi buvo vis rečiau, pradėta gydyti su išgrynintomis organinėmis medžiagomis ir sintezuotais vaistais. [11]
veikiančias medžiagas skyrė pacientams, kurie sirgo steninėmis ligomis. Manoma, kad gydytojai pirmenybę teikė ne jatrochemijai, bet galeniniams vaistams.
3.4. Gyvūninės kilmės medžiagos
Gyvūninės kilmės medžiagos yra tokios, kurios gautos iš gyvūnų dalių arba produktai, kurie pagaminti iš gyvūninės kilmės medžiagų.
Įvairių autorių tyrimai atskleidė, kokią dalį visų medžiagų sudarė gyvūninės kilmės medžiagų skyrimas. G. Armonaitės atliktame tyrime matyti, kad receptų su gyvūninės kilmės medžiagomis kiekis sudarė apie 6%. Šiame tyrime tokios medžiagos sudarė 3% visų receptuose išrašytų medžiagų.
10 pav. Gydytojų receptuose išrašyti gyvūninės kilmės vaistai ir jų pasiskirstymas procentais
Visuose atliktuose tyrimuose dažniausiai išrašoma gyvūninės kilmės žaliava buvo bebro sruogliai (Castoreum). (10 pav.) Ši žaliava Vilniaus universiteto receptų knygoje, tirtuose receptuose, buvo išrašyta 20 kartų. Tai medžiaga pasižyminti stipriu, aitriu kvapu, gauta iš bebro pauodegio liaukos. [2] Dėl šių savybių žaliava buvo priskiriama afrodiziakų grupei (aphrodisiaca)
61% 21%
12% 3% 3%
Bebro sruogliai (Castoreum) Ispaninis skaudvabalis (Cantharides) Medus (Mel) Jaučio tulžis (Felle Tauri)
pagal Šprengelį (Christian Konrad Sprengel). [25] Ji buvo skiriama esant amenorėjai, neurozėms, isterijai gydyti, taip pat spazmams atpalaiduoti. Paracelsas savo gydyme taip pat naudojo bebro sruoglius, kaip epilesijai gydyti skirtą vaistą. Pasižymėjo nervų sistemą veikiančiu poveikiu, ir pagal Šprengelio (Christian Konrad Sprengel) farmakologinę klasifikaciją priskiriamas nervina bei reverential grupei. Pastarajai grupei priklauso vaistai, kurie atkuria organizmo pusiausvyrą po sudirginimų. Galeniniai vaistai iš bebro sruoglių buvo daug populiaresni nei muskusas, galbūt todėl, kad jų kaina mažesnė. Jie veikė ir kaip laisvinantis preparatas. Kaip stimuliuojantis vaistas buvo skiriamas ir vartojamas į vidų. Receptuose išrašyti kartu su rabarbaru (Radix rhei), opijaus tinktūra, aguonų sirupu, magnio druskomis. [16] XIX a. vaistai iš bebro sruoglių buvo labai populiarūs. XX a. pradžioje gydytojai savo pacientams vis rečiau skirdavo galeninius vaistus iš bebro sruoglių, tačiau 1938 m. Lietuvos farmakopėjoje vienas straipsnis skirtas „Bebro liaukos”, kitas „Bebro liaukų tinktūros” aprašymui. [2]
Gydytojas A. L. Bekiu savo receptuose 4 kartus išrašė medaus ir acto mišinį (Oxymel). Mišinys buvo išrašomas su kalio nitratu (Nitri puri), svilarože, šeivamedžiu bei opijumi. Tai kosulį lengvinanti medžiaga, pasižyminti maloniu skoniu. [2, 16, 28]
Kita gyvūninės kilmės žaliava - muskusas (moschus). Jis buvo gaunamas iš muskusinės kabargos (Moschus moschiferus) patinų liaukų. Žaliava buvo naudojama isterijai, žagsuliui, spazmams, traukuliams gydyti ar esant silpnumui. Taip pat gali malšinti skausmą, uždegimą, prakaitavimą. [29] Šprengelio (Christian Konrad Sprengel) klasifikacijoje muskusas priskiriamas prie stimuliuojančiai organizmą veikiančių medžiagių ir priklauso nervina vaistų grupei. Jas savo gydymo praktikoje dažnai skyrė braunistai. Šią žaliavą vieną kartą savo pacientui skyrė gyd. Neyman. Į vaisto sudėtį taip pat įeidavo valerijono milteliai (Pulv. Rad. valerianae), amonioniakinė druska (Sal Ammoniacum), kajeputų aliejus (Oleum cajeputi). (11 pav.) [9, 16]
11 pav. Gyd. Neyman receptas, kuriame išrašytas muskusas.
Dar viena gyvūninės kilmės žaliava taip pat paskirta gyd. Neymano. Tai jaučio tulžis (Felle Tauri). Ši žaliava kartu su kitais preparatais buvo priskiriama liuosuojantiems vaistams. [2, 16]
Kaip pagalbinė medžiaga naudojamas cukrus (Saccharum album) arba cukraus sirupas (Syrupus Symplicis). Receptuose dažniausiai naudojamos siekiant užmaskuoti kitų komponentų skonį, kuris dažnai būna kartus ir nemalonus. [16]
