KARVIŲ PIENINGUMO IR PIENO SUDöTIES KITIMAS LIETUVOJE PER PASKUTINĮ DEŠIMTMETĮ (1996 – 2006m.)

(1)

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

Gintar÷ Gerdzevičiūt÷

KARVIŲ PIENINGUMO IR PIENO SUDöTIES KITIMAS

LIETUVOJE PER PASKUTINĮ DEŠIMTMETĮ

(1996 – 2006m.)

Magistro darbas

Darbo vadovas:

Prof. habil. dr. Č. Jukna

(2)

Magistro darbas atliktas 2007 – 2009 metais Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkyst÷s katedroje.

Magistro darbą paruoš÷: Gintar÷ Gerdzevičiūt÷ ______________

(parašas)

Magistro darbo vadovas: Prof. habil. dr. Č. Jukna ______________ (LVA Gyvulininkyst÷s katedra) (parašas)

Recenzentas (ai): ______________ (parašas)

(3)

Pad÷ka

Nuoširdžiausiai d÷koju darbo vadovui Prof. habil. Dr. Č. Juknai už didžiulę pagalbą, suteiktą informaciją ir man skirtą laiką bei d÷mesį ruošiant magistro darbą.

Taipogi ačiū visiems, pad÷jusiems man tobul÷ti.

(4)

TURINYS

ĮVADAS...5

1. LITERATŪROS APŽVALGA...7

1.1. Pieno sud÷tis ir kokyb÷...7

1.2. Veiksniai, įtakojantys karvių pieningumą...10

1.3. Veiksniai, įtakojantys pieno riebumą...14

1.4. Veiksniai, įtakojantys pieno baltymingumą...16

1.5. Veiksniai, įtakojantys pieno kokybę...18

2. DARBO METODIKA...27

3. DARBO ANALIZö...28

3.1. Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo duomenys...28

3.2. Karvių produktyvumas veislynuose...36

3.3. Pirmaveršių karvių produktyvumas...39

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI...42

SUMMARY...44

(5)

ĮVADAS

Pienininkyst÷ Lietuvoje yra viena svarbiausių žem÷s ūkio šakų. Pienas ūkininkų žem÷s ūkio produkcijos struktūroje užima beveik ketvirtadalį, o pieno produktų eksportas sudaro apie penktadalį šalies žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto. Specializuotiems pienininkyst÷s ūkiams prekinių ūkių struktūroje tenka apie 17 proc. (18).

Pienin÷ galvijininkyst÷ yra viena iš svarbiausių gyvulininkyst÷s šakų. Iš jos gaunamas biologiškai labai vertingas maisto produktas – pienas. 2007 metais pieno gamyba sudar÷ 19,4 proc. visos žem÷s ūkio produkcijos, pieno produktų eksportas – 19 proc. viso žem÷s ūkio ir maisto produktų eksporto. 2007 metais Lietuvos apsirūpinimas pienu buvo 185 proc. (11i).

2007 metais did÷jant karvių produktyvumui primelžta 1,9 mln. tonų pieno (2,5 proc. daugiau palyginti su 2006 metais). 2007 m. vidutinis statistinis pieno primilžis iš karv÷s siek÷ 4708 kg pieno (išaugo 5 proc.). Kontroliuojamų karvių produktyvumas pasiek÷ 5863 kg pieno. 2008 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo laikoma 396 tūkst. karvių. Karves laik÷ 121 tūkst. ūkių (11i).

Lietuvoje auginamos dvi pagrindin÷s galvijų veisl÷s – Lietuvos juodmargiai, kurie sudaro apie 76 proc. ir Lietuvos žalieji, kurie sudaro apie 23 proc. importinių veislių galvijų laikoma tik apie 1 proc. visų kontroliuojamų galvijų skaičiaus (5i).

Reikalavimai žalio pieno gamybai apibr÷žti Europos Sąjungos direktyvoje 92/46/EEB. Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, privalo gaminti konkurencingus ir saugius vartoti žmon÷ms pieno produktus. Pieno sud÷tį lemia riebalų, baltymų, laktoz÷s kiekis piene, o pieno kokybę rodo somatinių ląstelių skaičius ir bendras bakterijų skaičius. Pienas yra vienas vertingiausių ir plačiai vartojamų maisto produktų, tod÷l gerinti pieno kokybę yra pagrindinis uždavinys tiek pieno gamintojams, tiek jo perdirb÷jams.

Pienin÷ galvijininkyst÷ ir toliau išlieka pirmaujančia gyvulininkyst÷s produkcijos gamybos kryptimi, o did÷jantys reikalavimai šalies ir užsienio rinkose reikalauja gyvulių produktyvumo ir genetinio potencialo didinimo bei produkcijos kokyb÷s gerinimo. Šį procesą galima paspartinti tik nuosekliai pl÷tojant gyvulių selekciją bei į šalį įvežant aukštos veislin÷s vert÷s gyvulius. Galvijų bandų gerinimas neįmanomas be individualios karvių produktyvumo kontrol÷s ir sistemingos apskaitos. Gyvulių produktyvumo kontrol÷s d÷ka kaupiama informacija apie gyvulius kurie dalyvauja veislininkyst÷s procese. Šiuo metu sunku būtų

(6)

Valstyb÷s įmon÷s Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centras duomenimis 2008 sausio 1 dienai šalyje kontroliuota buvo 190858 karvių, tai sudar÷ 48,2% visų šalyje laikomų karvių. Kitose Europos Sąjungos šalyse kontroliuojamų karvių skaičiaus procentas yra didesnis. Čekijoje kontroliuojama 96% karvių, Danijoje - 92%, Estijoje – 87%, Švedijoje – 85%, Olandijoje – 85%, Vokietijoje – 84%, Suomijoje – 77%, Slov÷nijoje – 73%, Italijoje, Prancūzijoje ir Slovakijoje – 70%, Vengrijoje – 69%, Austrijoje – 67% (3i).

Darbo tikslas – išanalizuoti kontroliuojamų karvių pieningumo ir pieno sud÷ties kitimus Lietuvoje per paskutiniuosius dešimt metų (1996 – 2006m.).

Darbo uždaviniai:

1. Išanalizuoti Lietuvoje veisiamų pagrindinių pieninių galvijų veislių pieningumo ir pieno sud÷ties dinamiką per paskutiniuosius metus;

2. Išanalizuoti karvių pieno produkcijos pokyčius veislynuose per analizuojamą laikotarpį;

(7)

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Pieno sud÷tis ir kokyb÷

Pienas – vienas iš vertingiausių ir plačiai vartojamų maisto produktų, gaminamas iš karvių, ožkų, avių bei kitų gyvūnų. Pieno chemin÷ sud÷tis labai įvairi. Jame aptinkama apie 200 ir daugiau įvairių medžiagų ir cheminių junginių (28). Svarbiausios pieno sud÷tin÷s dalys yra baltymai, riebalai, angliavandeniai (laktoz÷), mineralin÷s ir biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai ir kitos).

Pienas gali būti apibūdinamas keliais aspektais (27) :

Biologiniu aspektu – pienas yra žinduolių patelių liaukos sekretas. Išskiriamas laktacijos laikotarpiu, skirtas jauniklių maitinimui;

Biocheminiu aspektu – pienas yra biologin÷s kilm÷s skystis, kuriame įvairiai pasiskirstę baltymai, riebalai, mineralin÷s ir kitos medžiagos;

Technologiniu aspektu – tai žaliava iš kurios gaminami įvairūs produktai; Gyvulininkyst÷je pienas – vienos ar daugiau karvių bei kitų pieną

produkuojančių gyvulių pieno liaukos sekretas, vienas iš pagrindinių maisto produktų.

Pieno kokyb÷ – tai jo normalios chemin÷s sud÷ties ir būdingų savybių visuma (27). Nuo 2004 metų geguž÷s 1 d. superkamo pieno kokybei taikomi Valstybin÷s maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyti reikalavimai (Reikalavimai žalio pieno, termiškai apdoroto geriamojo pieno ir pieno produktų gamybai). Pagal standartą LST 1137 pienas buvo rūšiuojamas į tris rūšis: aukščiausiąją, pirmąją ir antrąją, kurių rodikliai kas keli metai buvo griežtinami. Pieno gamintojų nuomone, pieno rūšiavimo pagal standartą LST 1137:2003 tvarka buvo nesuderinama su kainos lygiu, tod÷l netikslinga nustatyti pienui aukštesnius rodiklius nei reikalauja ES direktyva (10i).

Taigi buvo nutarta nebetaikyti Lietuvos standarto žaliaviniam pienui ir perimti Europos Tarybos direktyvos 92/46/EEB nuostatas. Nusprendus, kad pienas nebebus rūšiuojamas, pakeistos Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s nutarimu patvirtintos tipinių pieno pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų bei žem÷s ūkio ministro įsakymu patvirtintų pieno supirkimo taisyklių nuostatos, kuriose buvo numatytas pieno rūšiavimas. 1.1.1 lentel÷je pateikiami pieno kokyb÷s rodikliai bei jų tyrimo periodiškumas (10i).

(8)

1.1.1 lentel÷. Pieno kokyb÷s rodikliai bei jų tyrimo periodiškumas turi atitikti lentel÷je nurodytus reikalavimus (10i)

Rodiklio pavadinimas Norma Tyrimo periodiškumas

Pirminiai pieno kokyb÷s rodikliai

Spalva Balta arba gelsvo atspalvio Priimant kiekvieną pieno siuntą

Kvapas

Be specifinio pašarų ar kitų medžiagų kvapo. Žiemą ir pavasarį galimas silpnas pašarų kvapas

Priimant kiekvieną pieno siuntą

Konsistencija

Vienalyt÷, nesušaldyta, be gleivių, nuos÷dų, baltymų dribsnių, sviesto kruopelių ir mechaninių priemaišų

Priimant kiekvieną pieno siuntą

Temperatūra

Pieno pardavimo metu – ne aukštesn÷ kaip 8 °C, išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per 2 val. po melžimo. Į pieno apdorojimo ir perdirbimo įmones atvežto pieno temperatūra neturi viršyti 10 °C

Priimant kiekvieną pieno siuntą, išskyrus atvejus, kai pienas pristatomas per 2 val. po melžimo.

Skonis

Be specifinio pašarų ar kitų medžiagų skonio. Žiemą ir pavasarį galimas silpnas pašarų prieskonis

Kilus įtarimui

Rūgštingumas _{Ne didesnis kaip 18 °T} Kilus įtarimui

Švarumas Ne žemesn÷s kaip I grup÷s Kilus įtarimui

Tankis Ne mažesnis kaip 1027 kg/m3 Kilus įtarimui

Neutralizuojančios ir

inhibitorin÷s medžiagos Turi nebūti Kilus įtarimui

Pieno kokyb÷s rodikliai Užterštumas bakterijomis,

ne daugiau kaip tūkst./cm3 100

Ne rečiau kaip du kartus per m÷nesį laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16 iki 31 d.

Somatinių ląstelių skaičius

ne daugiau kaip tūkst./cm3 400

Ne rečiau kaip tris kartus per m÷nesį – ne rečiau kaip po vieną tyrimą laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16 iki 31 d.

Inhibitorin÷s (slopinančiosios) medžiagos

Turi nebūti

Ne rečiau kaip du kartus per m÷nesį laikotarpiais: nuo 1 iki 15 d. ir nuo 16 iki 31 d.

Pieno užšalimo

temperatūra ne aukštesn÷

kaip °C Minus 0,515

Ne rečiau kaip vieną kartą per pusmetį

Pieno kokyb÷s tyrimas yra labai svarbus etapas, apsprendžiantis ne tik žaliavos, bet ir iš jo pagamintų produktų kokybę. Pieno sud÷tis ir kokyb÷ yra tiriama centralizuotai, VĮ „Pieno tyrimai“.

Riebalų, baltymų, laktoz÷s ir ur÷jos kiekio tyrimas atliekamas infraraudonosios spinduliuot÷s vidurin÷s srities matuokliu LactoScopeFTIR. Somatinių ląstelių skaičiaus tyrimas atliekamas naudojant matuoklį Somascope, dirbantį srauto citometrijos principu (1.1.1 pav.).

(9)

Bendras bakterinis užterštumas nustatomas tiesiogin÷s epifluorescensin÷s filtravimo technikos metodu ir t÷km÷s citometrijos metodu, naudojant matuoklį Bentley Bactocount IBC (1.1.2 pav.).

1.1.1 pav. Somascope matuoklis (9i) 1.1.2 pav. Bentley Bactocount IBC matuoklis (9i)

Inhibitorin÷s medžiagos piene nustatomos naudojant įmon÷je pagamintą preparatą LPT. Preparatas LPT gaminamas pagal įmon÷s standarte (ĮST 3381629-01:2000) patvirtintą ir Vokietijos akreditacijos tarnybos akredituotą technologijos instrukciją. Preparatas LPT - tai polimerin÷s medžiagos plokštel÷, kurios duobut÷s užpildytos standžia violetin÷s spalvos mitybine terpe su jautrios antibiotikams ir sulfamidams kultūros Bacillus stearothermophilus var. calidolactis sporomis (1.1.3 pav.).

Visų m÷ginių pieno užšalimo temperatūros patikrinimas atliekamas matuokliais Lactoscope. Pieno m÷giniai, kurių užšalimo temperatūra tiriant matuokliu Lactoscope buvo didesn÷ kaip minus 0,515oC, tyrimo užtvirtinimui papildomai tiriami krioskopu Astor 4000 arba Advanced Instruments (1.1.4 pav.) (9i).

1.1.3 pav. Preparatas LPT (9i) 1.1.4 pav. Lactoscope matuoklis (9i)

Pieno sud÷tis bei kokyb÷ priklauso nuo daugelio veiksnių: pašarų kokyb÷s, š÷rimo, melžimo, karvių priežiūros, veisl÷s, linijos, karvių amžiaus, laktacijos, pieningumo lygio ir kitų veiksnių (2,24). Svarbią vietą karvių pieno sud÷čiai turi galvijų veisl÷. Pavyzdžiui, pieno riebumas gali būti nuo 3,7 proc. (Holšteinų) iki 4,9 proc. (Džersių), pieno baltymingumas –

(10)

nuo 3,1 proc. (Hlšteinų) iki 3,8 proc. (Džersių), laktoz÷s dažniausiai būna 4,6 – 4,8 proc. visų veislių, mineralinių medžiagų (pelenų) – 0,74 proc. (5).

Įvairių veiksnių įtaka karvių pieningumui, pieno sud÷čiai ir kokybei apžvelgiama naudojantis literatūros šaltiniais tolesniuose šio darbo skyriuose.

1.2 Veiksniai, įtakojantys karvių pieningumą

Lietuvoje auginamos dvi pagrindin÷s galvijų veisl÷s – Lietuvos juodmargiai, kurie sudaro 75 proc. (1.2.1 pav.) ir Lietuvos žalieji, kurie sudaro 23 proc. (1.2.2 pav.) importinių veislių galvijų laikoma tik apie 2 proc. visų kontroliuojamų galvijų skaičiaus. (5i)

1.2.1 pav. Lietuvos juodmarg÷ karv÷ (5i) 1.2.2 pav Lietuvos žaloji karv÷ (5i)

Šiame skyriuje apžvelgiami įvairūs veiksniai, turintys įtakos karvių pieningumui.

Genetiniai veiksniai ir veisl÷. Karvių produktyvumo lygį 25 – 30 proc lemia veislin÷s bei paveldimosios savyb÷s. Respublikoje auginamų karvių produktyvumą galima didinti naudojant kitų veislių galvijus. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Lietuvos žalųjų ir Amerikos švicų bulių palikuonių piene būna kiek daugiau sausųjų medžiagų (0,03proc) (34), Lietuvos žalųjų veisl÷s karvių pieno riebumą didina Anglerų veisl÷s buliai, tačiau daugiau įliejus Anglerų veisl÷s bulių kraujo gali sumaž÷ti pieningumas (15). Lietuvos žalųjų produktyvumą didina ir Holšteino žalmargių veisl÷s buliai (31).

JAV ir Kanados Holšteino fryzai naudojami daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje, beveik visų juodmargių ir kai kurių kitų galvijų veislių produktyvumui didinti (19). Suporavus įvairių veislių karves su Holšteino Fryzų buliais, pirmos ir antros kartos mišrūn÷s būna gerokai pieningesn÷s už motinas ir bendraamžes, tačiau pieno riebumas būna 0,15 – 0,20 proc mažesnis ir ne toks baltymingas. Bandymo metu pasteb÷ta, kad pieningiausio mišrūn÷s

(11)

buvo gautos stelbiamuoju kryžminimu, ir kuo mišrūnių kraujyje yra didesn÷ Holšteino fryzų kraujo dalis, tuo jos yra pieningesn÷s ir gaunama daugiau pieno riebalų ir baltymų produkcijos. Tačiau mišrūnių pienas yra liesesnis ir mažesnio baltymingumo nei grynaveislių Lietuvos juodmargių. Pagal literatūros duomenis (23) rinktin÷ms karv÷ms produktyviųjų veislių galvijai daro mažai įtakos, tai yra jų produktyvumas beveik nepakinta, lyginant su daroma įtaka mažesnio produktyvumo karv÷ms.

K. Pauliukas (22), tirdamas Holšteino veisl÷s kraujo dalies ir š÷rimo įtaką Lietuvos juodmargių karvių pieno produktyvumui, gavo duomenis, kurie rodo, kad Holšteino veisle gerinti Lietuvos juodmarges karves efektyvu tik tuomet, kai jos yra pakankamai gerai šeriamos (gauna ne mažiau kaip po 5500 pašarinių vienetų). Jo gauti rezultatai rodo, kad taip šeriamų karvių pieningumas padid÷jo 16.3 – 18.7 %, tačiau pieno baltymingumas sumaž÷jo. Esant vidutin÷ms š÷rimo sąlygoms (kai 1 karvei per metus skiriama 4000 – 5000 pašarinių vienetų, mišrūnių produktyvumas padid÷ja, jei jos turi didesnę Holšteino veisl÷s kraujo dalį, o esant blogesn÷ms š÷rimo sąlygoms, mišrūnių produktyvumas buvo mažesnis už grynaveislių Lietuvos juodmargių. Taigi Holšteino genotipo bulių įtaka Lietuvos juodmargių produktyvumui daug priklauso nuo gyvulių auginimo, š÷rimo ir laikymo sąlygų bei bulių veislin÷s vert÷s. Sudarius optimalias laikymo ir š÷rimo sąlygas Lietuvos žalųjų ir Lietuvos juodmargių veislių galvijams, galima pasiekti gerų produktyvumo rezultatų, nenaudojant užsienio šalių veislių, nes Lietuvos veislių galvijai pasižymi aukštu genetiniu produktyvumo potencialu (22).

Naudojant Holšteino genotipo galvijus, reikia siekti, kad padidinus Lietuvos juodmargių pieningumą ir bendrąją pieno riebalų ir baltymų produkciją bei ūkiškai naudingas savybes (tinkamumą mechanizuotam melžimui, sustiprinus kojas ir kanopas, kitas), nesumaž÷tų jų pieno riebumas ir baltymingumas (34).

Nei Lietuvos juodmargių, nei Lietuvos žalųjų veislių karvių produktyvumo neįmanoma padidinti s÷klinant arba kergiant nežinomos kilm÷s ir vert÷s buliais. Siekiant gauti gerus rezultatus, turi būti naudojami buliai gerintojai (1). Amerikiečių atlikti bandymai rodo, kad svarbu karvių veisimui naudoti patikrintus bulius bei karves, kadangi palikuonių produktyvumą lemia abiejų t÷vų paveldimosios savyb÷s. Tod÷l labai svarbu yra tikrinti, atrinkti ir naudoti selekcijai galvijus pagal visą kompleksą paveldimų savybių (4).

Pirmojo apsiveršiavimo amžius. Per anksti aps÷klintų telyčių pieningumas sumaž÷ja ne tik per pirmąją laktaciją, bet ir per tolesnes laktacijas. Jei telyčios apvaisinamos per v÷lai, pieningumas taip pat sumaž÷ja, be to, pabrangsta pirmaverš÷s išauginimas, dalis telyčių negali

(12)

apsivaisinti, ir iš karv÷s per jos visą amžių gaunama mažiau pieno bei veršelių. Pieninių veislių telyčias rekomenduojama s÷klinti 15 – 17 m÷nesių amžiaus (15).

Amžius (laktacija). Karvių pieningumas priklauso ir nuo jų amžiaus. Pirmaverš÷s ir antraverš÷s būna mažiau pieningos nei tolesnių laktacijų karv÷s, kadangi būna dar ne visai išsivystęs tešmuo. Pirmaveršių pieningumas sudaro 85 – 87.5 % trečios ir tolesnių laktacijų karvių pieningumo. Daugiausia pieno primelžiama iš 4 – 6 laktacijų karvių. Nuo pirmosios iki maksimaliosios laktacijos karvių pieningumas padid÷ja 40 – 50 % (21). Laktacijos pradžioje karvių pieningumas did÷ja, o v÷liau pradeda maž÷ti ir maž÷ja iki užtrūkimo (7).

Š÷rimas ir laikymas. Iš visų aplinkos veiksnių karvių pieningumą daugiausia lemia š÷rimas. Š÷rimo ir laikymo sąlygos lemia 50 – 60 % karvių produktyvumo lygio (15). Pirmaveršių pieningumą lemia ne tik genetin÷s bulių savyb÷s, bet taip pat ir geras jų auginimas, š÷rimas ir rūpestinga priežiūra, tinkamas naudojimas ir produktyvumo ryškinimas. Blogas karvių š÷rimas ypač turi įtakos pirmąją ir antrąją savaitę po apsiveršiavimo (30).

Karvių pieningumui įtakos turi ir pašarų dr÷gnumas (per dr÷gni ar per sausi pašarai sumažina pieningumą), š÷rimo dažnumas (6).

Visaverčiai, subalansuoti racionai, kuriuose yra pakankamas maisto ir mineralinių medžiagų kiekis, padeda gauti maksimalius karvių primilžius (9). Priešingu atveju karvių pieningumas gali sumaž÷ti 25 – 50 % (15).

Per laktaciją su pienu karv÷ išskiria labai daug maisto medžiagų (15), tod÷l dažnai aukšto produktyvumo karv÷ms, ypač laktacijos pradžioje, pritrūksta su pašarais gaunamos energijos, jos pradeda naudoti savo kūno atsargas, o v÷liau sutrinka maisto medžiagų apykaita organizme (30).

Geromis sąlygomis laikomų karvių pieningumas būna didesnis. Amerikiečiai bandymo metu nustat÷, kad esant karvidžių apšvietimui 16 – 18 valandų per dieną, iš karv÷s primelžiama nuo 1.8 kg iki 2.2 kg daugiau pieno (17). Karvių pieningumą veikia ir tvartų mikroklimatas, tai yra temperatūra, oro dr÷gnumas, kenksmingų dujų koncentracija. Tinkamu gyvulių laikymu ypač rūpinamasi užsienio šalyse. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstyb÷s (tame tarpe ir Lietuva) turi laikytis Europos konvencijos d÷l ūkin÷s paskirties gyvūnų apsaugos, ES tarybos direktyvų d÷l gyvulių apsaugos pervežant ir kitų (16). Tai padeda tinkamai rūpintis laikomais gyvuliais bei gauti iš jų maksimalų produktyvumą.

Melžimo dažnumas. Pieningumas būna didesnis karves melžiant tris kartus per dieną nei melžiant du kartus per dieną. Karves melžiant tris kartus per dieną ir esant geram apšvietimui, karvių pieningumas gali padid÷ti iki 15 – 20 % (30). Kitų autorių nuomone, karves su gerai išsivysčiusiais tešmenimis, duodančias per parą po 10 – 15 kg ir daugiau

(13)

pieno, užtenka melžti du kartus. Tokios karv÷s duoda ne mažiau pieno nei melžiant tris kartus (15).

Karvių reakcija į melžimų skaičių priklauso nuo individualių savybių. Kad būtų mažesn÷s pieno gamybos darbo sąnaudos, daugelyje šalių karv÷s melžiamos du kartus (15).

Užtrūkimo laikas ir priežiūra užtrūkimo metu. Užtrūkimo laikas ir priežiūra užtrūkimo metu taip pat turi didel÷s reikšm÷s karvių pieningumui per būsimą laktaciją. Tiek per trumpas, tiek per ilgas užtrūkimo laikas mažina karvių pieningumą. D÷l šių priežasčių karvių pieningumas per būsimą laktaciją gali sumaž÷ti nuo 20 % iki 38 % (15). Literatūros duomenimis (29), taisyklingai masažuojant užtrūkusių karvių ir veršingų telyčių tešmenis, visi ketvirčiai vystosi tolygiai, po veršiavimosi primelžiama 7 – 20 % daugiau pieno. Rekomenduojamas karvių užtrūkimo laikotarpis – 50 – 60 dienų.

Veršiavimosi sezonas. Yra manoma, kad gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas įtakos neturi. Tačiau daugelyje ūkių n÷ra sudarytų vienodų min÷tų sąlygų ištisus metus, tod÷l veršiavimosi sezonas turi reikšm÷s pieningumui. Kitų autorių nuomone, karvių produktyvumo lygį 15 % lemia amžius ir apsiveršiavimo sezonas. Karv÷s, apsiveršiavusios žiemą ir rudenį, yra pieningesn÷s nei apsiveršiavusios kitu metų laiku , nes jų laktacijos antroji pus÷ sutampa su ganiavos sezonu, ir pieningumas gali būti didesnis 10 – 20 % (15).

Servis periodas. Veršingumo metu karvių pieningumas sumaž÷ja 15 – 20 %. Kuo anksčiau po apsiveršiavimo karv÷ apvaisinama, tuo yra trumpesn÷ jos laktacija ir tuo mažiau pieno iš jos primelžiama (15).

Karvių mas÷. Kuo stambesn÷ karv÷, tuo daugiau ji gali su÷sti pašarų ir pagaminti pieno. Tačiau did÷jant karvių masei pieningumas did÷ja tik iki tam tikros ribos, kol yra išlaikomas karv÷s pieninis tipas. Lietuvos juodmarg÷s karv÷s tur÷tų sverti 550 – 650 kg, o Lietuvos žaliosios – 520 – 600 kg. Pageidautina, kad per laktaciją karv÷ duotų pieno 8 – 10 kartų daugiau nei pati sveria (15).

Kiti veiksniai, turintys įtakos karvių pieningumui. Daug pieno galima gauti tik iš sveikų karvių, kadangi karvių produktyvumo lygį 25 % lemia karvių sveikata. Esant net mažiausioms karvių ligoms, pavyzdžiui, kojų, tešmens ir kitoms, karv÷s nepasieks produktyvumo maksimumo. D÷l tuberkulioz÷s karvių pieningumas gali sumaž÷ti 20 – 35 %, brucelioz÷s – 40 – 60 %. Rujos metu karvių pieningumas gali sumaž÷ti nuo 10 % iki 20 %. Mocionas karvių pieno primilžius gali padidinti iki 10 % (15).

(14)

Galima daryti išvadą, kad karvių pieningumą lemia ne tik veisl÷ bei genetiniai veiksniai, bet ir daugelis kitų, ir jokia galvijų veisl÷ ir geriausia selekcija pašarų stygiaus, netinkamų laikymo sąlygų, veterinaro ir profilaktinio darbo trūkumų niekuomet nekompensuos.

1.3 Veiksniai, įtakojantys pieno riebumą

Pieno riebumas yra vienas iš svarbiausių jo kokyb÷s bei galvijų pieno sud÷ties rodiklių. Jį lemia daugelis veiksnių: karv÷s veisl÷, amžius, laktacijos laikotarpis, veršingumas, produktyvumas, š÷rimo ir laikymo sąlygos bei kiti.

Veisl÷ ir amžius. Didžiausios įtakos pieno riebumui turi galvijų veisl÷. Vienų veislių, pavyzdžiui, Džersių, Lietuvos žalųjų ir kitų veislių karvių pienas būna riebesnis, kitų, pavyzdžiui, Holšteinų (7), Lietuvos juodmargių ir kitų – mažesnio riebumo (28).

Nuo karv÷s amžiaus pieno riebumas priklauso mažiau nei pieningumas. Karvių amžius didesn÷s įtakos turi produktyvesnių karvių pieno riebumui (15).

Veršiavimosi sezonas. Literatūroje rašoma, kad karvių, apsiveršiavusių rudenį bei žiemos pradžioje, pienas būna riebesnis, nes vasarą ir rudenį yra pakankamai geros kokyb÷s pašarų, vertingų maisto medžiagų ir ląstelienos, iš kurios ir sintetinamos pirmin÷s pieno riebalų medžiagos (28). Pavasarį pašarai būna blogesn÷s kokyb÷s. Anksti išginus karves į ganyklą, žol÷je yra mažai ląstelienos. D÷l šios priežasties sumaž÷ja pieno riebumas. Tod÷l svarbu pradedant ganiavos sezoną karves papildomai šerti stambiaisiais pašarais (šienu, geros kokyb÷s šiaudais).

Pirmaveršių pieno riebumas būna mažesnis, nes dar nepakankamai išsivysčiusi ir silpniau funkcionuoja pieno liauka.

Laktacija. Atskirais laktacijos m÷nesiais karvių pieno riebumas būna nevienodas. Laktacijos pradžioje pieno riebumas būna mažesnis, o laktacijos pabaigoje – didžiausias. Tai priklauso nuo pieno liaukos ir riebalų sintez÷s, kuri laktacijos eigoje ger÷ja (7). Atskirais laktacijos m÷nesiais labiau kinta jaunesnių karvių pieno riebumas. Laktacijos pabaigoje pienas būna 1,2 – 1,45 karto riebesnis nei per pirmąjį laktacijos m÷nesį (15).

Pieno riebumas dažniausiai did÷ja iki šeštos laktacijos. Po to palaipsniui maž÷ja, nes gyvulys sensta, sul÷t÷ja pieno riebalų sintez÷ (28).

Veršingumas. Veršingumo metu pieno riebumas kinta – pamažu did÷ja, ypač prieš užtrūkimą (15).

Ruja. Dažniausiai rujos metu kartu su pieningumu sumaž÷ja ir pieno riebumas. D÷l šios priežasties pieno riebumas gali sumaž÷ti iki 0,20 % (15).

(15)

Š÷rimas ir pašarai. Pieno sud÷tis labai priklauso nuo š÷rimo gausumo ir pilnavertiškumo (15). Šeriant karves visaverčiais ir subalansuotais racionais, gaunamas riebesnis pienas negu šeriant prastais. Literatūroje (28) rašoma, kad duodant karv÷ms daug kopūstų lapų, sumaž÷ja pieno riebumas, tačiau padid÷ja pieno primilžiai. Nustatyta, kad kopūstų lapuose yra medžiagų, stabdančių skydliauk÷s veiklą. Nuo jos aktyvumo taip pat priklauso pieno riebumas. Susilpn÷jus skydliauk÷s veiklai, sumaž÷ja pieno riebumas.

Nustatyta, kad šeriant karves nesusmulkintais stambiaisiais pašarais, susidaro optimalios sąlygos didžiojo prieskrandžio biologiniams procesams. Jos smulkina ir virškina maisto medžiagas, tame tarpe ir ląstelieną. D÷l to padid÷ja pašarų paviršiaus plotas, susidaro geros sąlygos bakterijų fermentų veiklai. Jiems veikiant, sintetinamos pirmin÷s pieno riebalų medžiagos, tod÷l padid÷ja pieno riebumas (7).

Nustatyta (28), kad šeriamų susmulkintais stambiaisiais pašarais bei stambiųjų pašarų granul÷mis karvių didžiajame prieskrandyje sumaž÷ja mikrofloros, ypač infuzorijų. Pašarai, kuriuose yra daugiau ląstelienos (šienas, šienainis ir kiti), turi ilgiau likti didžiajame prieskrandyje, tod÷l jų nereikia smulkinti. Susmulkinti jie greitai iš didžiojo prieskrandžio patenka į šliužą bei žarnyną ir yra blogai suvirškinami. D÷l šios priežasties sumaž÷ja pieno riebumas.

Visavertis š÷rimas ir geros kokyb÷s pašarai teigiamai veikia pieno riebumą. Tod÷l reguliuojant š÷rimą ir pašarų kokybę, galima šiek tiek padidinti pieno baltymingumą.

Laikymo sąlygos. Karvių, laikomų šaltesn÷se patalpose, pieno riebumas yra 0,22 % didesnis nei laikomų šiltose (7). Tų pačių autorių duomenimis, karv÷s, laikomos šaltesn÷se patalpose, buvo pieningesn÷s, tačiau su÷d÷ daugiau pašarų. Pagal kitą literatūros šaltinį (15) svarbus rodiklis yra patalpų oro dr÷gnumas, nes padid÷jus tvarte santykiniam oro dr÷gnumui iki 90 % ir daugiau, pieno riebumas sumaž÷ja iki 0,18 %.

Paros laikas. Iš atliktų pieno chemin÷s sud÷ties tyrimų nustatyta, kad pieno chemin÷ sud÷tis keičiasi priklausomai nuo melžimo laiko: vakare dažniausiai primelžiama mažiau pieno negu ryte, tačiau jis būna riebesnis negu ryte. Tai priklauso nuo nevienodos karv÷s organizmo apykaitos dieną ir naktį. (28).

Melžimo dažnumas. Laiko tarpas tarp melžimų turi reikšm÷s pieno riebumui. Karvę pamelžus anksčiau nei įprasta, pienas būna riebesnis. Tik prad÷tas melžti pienas būna mažesnio riebumo (0,6 – 1,0 %), o baigiant melžti – riebesnis (10 – 11 %). Galima daryti išvadą, kad norint gauti riebesnį pieną ir apsaugoti nuo tešmens uždegimų, karvę reikia gerai išmelžti. Be to, pienas būna riebesnis, jei prieš melžimą buvo masažuojamas tešmuo (28).

(16)

Pieningumas ir užtrūkimo laikas. Jei geri primilžiai, pieno riebumas bus mažesnis ir atvirkščiai. Pieno riebumui įtakos turi ir užtrūkimo laikas. Jei jis normalus, tai yra trunka 45 – 60 dienų, po apsiveršiavimo gaunamas riebesnis pienas negu tuomet, kai užtrūkimo laikas trumpesnis kaip 45 dienos. Jei užtrūkimo laikas trumpas, karv÷s organizmas negali pilnai atgauti paskutin÷s laktacijos metu išeikvotos energijos ir gerai pasirengti tolimesnei laktacijai (28).

Sezonas. Vasarą pieno riebumas šiek tiek sumaž÷ja. Tai priklauso nuo aukštos temperatūros, padid÷jusios dr÷gm÷s ir kitų veiksnių. Nuolat karves išleidžiant pasivaikščioti, pager÷ja ir jų medžiagų apykaita, padid÷ja ir pieno riebumas. Didžiausias pieno riebumas būna rudenį ir žiemą, o mažiausias pavasarį ir vasarą (7).

Melžimo sąlygos. Pieno riebumą mažiną blogos melžimo sąlygos. Pavyzdžiui, pašaliniai asmenys, triukšmas, grubus elgesys su galvijais. Melžimo laiko keitimas, nekvalifikuotas melžimas ir daugelis kitų veiksnių mažina ne tik pieno riebumą, bet ir pieno primilžius (28).

Genetiniai veiksniai. Daug÷jant Holšteino fryzų galvijų kraujo daliai Lietuvos juodmargių bandoje, did÷ja pieningumas, gaunama daugiau pieno riebalų ir baltymų produkcijos, tačiau pastebima pieno riebumo ir baltymingumo maž÷jimo tendencija. Kai kurių literatūros šaltinių nuomone, yra tikslinga daryti holšteinizuotų karvių atranką pagal pieningumą ir pieno baltymingumą, o ne pagal pieningumą ir pieno riebumą. Lietuvos žalųjų veisl÷s karvių pieno riebumą didina Anglerų veisl÷s buliai (15).

Kiti veiksniai, įtakojantys pieno riebumą: karvių sveikata, mocionas, melžimo dažnumas, tačiau šie veiksniai n÷ra patys svarbiausi pieno riebumui (7).

Pieno riebumą įtakoja įvairūs veiksniai. Juos žinant, galima pašalinti priežastis, d÷l kurių pieno riebumas maž÷ja, arba neleisti joms atsirasti (28).

1.4 Veiksniai, įtakojantys pieno baltymingumą

Pieno baltymingumas taip pat yra svarbi pieno sud÷tin÷ dalis, pieno maistin÷s ir biologin÷s vert÷s bei galvijų produktyvumo rodiklis.

Ilgą laiką buvo mažai domimasi pieno baltymingumu, jis neį÷jo į pieno kainos sud÷tį ir nebuvo tinkamos aparatūros jiems nustatyti (32). Tačiau atsirado ekonominis stimulas tirti karvių pieno baltymingumą ir vykdyti selekciją pagal pieno baltymingumą ir kitus požymius, o ne tik pagal pieningumą ir pieno riebumą. Kartu su pieno riebumu periodiškai yra tiriamas ir baltymų kiekis piene.

(17)

Nustatyta, kad pieno baltymingumas ir pieno riebumas yra tarpusavyje susiję. Įvairių veislių karvių piene baltymai sudaro 77 – 89 % riebalų kiekio. Amerikiečių tyrin÷tojų duomenimis, Holšteinų veisl÷s karvių – 88 %, Švedijos holšteinų – 87 %, Džersių – 87 %, Lietuvos veislių – 87 %. Daugelio autorių nuomone, yra geras Lietuvos galvijų veislių pieningumo potencialas, tod÷l reikia gerinti pieno sud÷tį (8).

Santykis tarp pieno riebalų ir baltymų kiekių kartais pakinta. Tai įvyksta d÷l įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, d÷l virškinimo sutrikimų bei š÷rimo klaidų, kadangi kai kurie pašarai mažina pieno riebumą, didina pieno baltymingumą arba atvirkščiai. Klinikinis arba slaptasis mastitas padidina pieno baltymų kiekį (8).

Baltymų ir riebalų santykis piene turi būti 0,85 – 0,88 : 1. Jei jis didesnis, racione trūksta baltymų arba netinkamas skaidomų ir neskaidomų baltymų balansas. Jei mažesnis – racione yra per daug riebalų (21).

Daugelio autorių yra nustatyta neigiama koreliacija tarp pieningumo ir pieno baltymingumo. Vykdant karvių selekciją pagal pieningumą pieno baltymingumas nedid÷ja, o vienpus÷ selekcija pagal pieno baltymingumą žymiai sumažina pieningumą. Vykdant selekciją pagal pieno baltymingumą, galima padidinti ir karvių pieno riebumą (2).

Tyrimais nustatyta, kad pieno riebumo padid÷jimas ne visada vienodai susijęs su pieno baltymingumo padid÷jimu. Vienodo riebumo piene baltymų procentas gali būti įvairus. Tos pačios veisl÷s karvių bei jų grupių baltymų kiekio piene ir jo ryšio su pieno riebumu skirtumas nulemia genetin÷s savyb÷s (2).

Baltymų kiekį piene lemia:

Sezonas. Baltymų piene padaug÷ja rudenį, spalio – lapkričio m÷nesį, o mažiausiai – kovo m÷nesį (8).

Veršiavimosi laikas. Vasarą ir rudenį apsiveršiavusių karvių pieno baltymingumas būna nežymiai mažesnis, lyginant su apsiveršiavusiomis žiemą ir pavasarį. Daugiausia baltymų yra krekenose, mažiausiai – 25 – 50 dienų po veršiavimosi. Pieno baltymingumas did÷ja nuo 4 iki 8 laktacijos m÷nesio, o pagal kitus duomenis, baltymų kiekis piene po apsiveršiavimo maž÷ja iki 12 laktacijos savait÷s, tačiau tai lemia ir apsiveršiavimo sezonas. Pavyzdžiui, kovo m÷nesį apsiveršiavusios karv÷s pieno baltymų mažiausiai bus 7 savaitę, o apsiveršiavusios spalį 23 savaitę (8). Riebiapienių karvių pieno baltymingumas laktacijos metu kinta labiau nei liesapienių (15).

Paveldimumas – genetika. Yra nustatyta, kad pieno baltymingumas ir riebumas yra paveldimi labiau nei pieno kiekis.

(18)

Įmitimas. Karv÷s, kurios būna per riebios veršiavimosi metu, turi blogesnį apetitą, jos yra jautresn÷s medžiagų apykaitos sutrikimams ir tai blogina pieno sud÷tį (8).

Š÷rimas. Pieno baltymingumas did÷ja šeriant daug energijos ir mažiau ląstelienos turinčiais pašarais. Tačiau jie dažniausiai sumažina pieno riebumą. Energijos trūkumas būna d÷l nepakankamo koncentratų kiekio arba stambiųjų pašarų stygiaus, arba jų blogos kokyb÷s. Pastarasis veiksnys sumažina ir pieno riebumą ir baltymingumą. Pieno baltymingumas maž÷ja, kai racione trūksta proteinų (baltymų). Didelis riebalų kiekis pašaruose sumažina pieno baltymų kiekį 0,1 – 0,3 %. Susmulkinti stambieji pašarai didina baltymų kiekį, tačiau per smulkus mažina pieno riebumą. Be to, gali pakenkti gyvulio sveikatai. Karvių, šeriamų tik iš varpinių augalų paruoštais pašarais (miežiais, kviečių atliekomis, pašariniais rugiais), šakniavaisiais (runkeliais, rop÷mis, kitais), pieno baltymingumas maž÷ja . Š÷rimas pilnaverčiais pašarų mišiniais 0,1 – 0,2 % padidina pieno baltymingumą. Kuo geriau karv÷s šeriamos žiemą, tuo mažiau kinta baltymų procentas piene ganiavos metu. Daugiausia baltymų piene būna gyvulius šeriant suderintais visaverčiais pašarais, kurie atitinka karvių fiziologinius poreikius, tai yra, kai (8).

Siekiant padidinti karvių pieno baltymingumą, be min÷tų veiksnių reikia: kontroliuoti karvių produktyvumą;

vesti karvių produktyvumo apskaitą;

bandai papildyti telyčios turi būti atrenkamos ne tik pagal t÷vų pieno riebumą, bet ir pagal baltymingumą.

Taigi karvių pieno baltymingumą, kaip ir pieningumą bei pieno riebumą, taip pat lemia daugelis veiksnių, kuriuos žinant galima šiek tiek padidinti pieno baltymingumą.

1.5 Veiksniai, įtakojantys pieno kokybę

Siekiant išsaugoti natūralias pieno savybes ir pagaminti kokybiškus produktus, didžiausias d÷mesys turi būti skiriamas šviežio pieno kokybei.

Pienas mikroorganizmais labiausiai užteršiamas, kai melžiant, košiant, laikant ir pristatant į pieno supirkimo punktą nesilaikoma švaros. Daug mikroorganizmų patenka nuo karvių odos ir plaukų, tod÷l būtina karves dažnai valyti, o tvartus kreikti sausu ir nesupelijusiu kraiku (24).

Pieno kokybę lemia bakterijų ir somatinių ląstelių skaičius piene. Jei piene randamas didelis kiekis vandens arba nustatomas inhibitorinių medžiagų buvimas piene, toks pienas laikomas netinkamu supirkimui (24).

(19)

Bakterijos. Bendras bakterijų skaičius rodo, kiek pienas yra užterštas bakterijomis. Bakterijų piene visiškai išvengti neįmanoma, tačiau jų skaičių sumažinti galima (1.5.1. lentel÷). Palankiausia temperatūra bakterijoms daugintis yra 20 – 40 °C. Yra ir tokių, kurios veisiasi užšalimo, o kitos – net 50 – 60 °C temperatūroje. Kai sąlygos netinkamos, bakterijos apmiršta ir nesidaugina (krentant temperatūrai, l÷t÷ja jų dauginimasis). Tai viena iš priežasčių, d÷l kurios pamelžtą pieną reikia greitai atšaldyti. Pieno gamintojai turi rūpintis, kad į pieną nepatektų bakterijų, be to, greitai atšaldyti iki mažos temperatūros (jei įmanoma, net iki 0 – 4 °C) (10). Užsienyje ūkininkai pasiekia, kad karvių piene bakterijų būtų nuo 5 000 iki 10 000 tūkst./ml (26). Jei tik šis skaičius padid÷ja, jie ima ieškoti priežasčių. Lietuvos ūkininkams kol kas sunkiau sekasi pasiekti tokius rezultatus.

Bakterijos į pieną gali patekti tokiais būdais (10): su vandeniu;

su dulk÷mis, pašarais;

nuo netinkamai paruošto tešmens; nuo musių ir kitų vabzdžių; nuo žmogaus rankų, rankšluosčių; nuo nešvarių indų ir kitais būdais.

Ant blogai prižiūrimų pieno indų, pieno įrengimų dažnai atsiranda pieno akmens, sudžiūvusio pieno liekanų, m÷šlo dalelių. Čia bakterijos greitai dauginasi, jos gali tapti karv÷s tešmens uždegimo bei nekokybiško pieno priežastimi. Tod÷l būtina žinoti:

Melžimo vieta turi būti švari ir sausa. Patalpos, kuriose yra melžiamos karv÷s, turi būti išv÷dinamos ir, likus 2 valandoms iki melžimo, nešerti gyvulių dulkančiais pašarais.

Rekomenduojama karv÷ms aplink tešmenį nukirpti plaukus. Ant ilgų plaukų prikimba m÷šlas, šiaudai ir kiti nešvarumai.

Spenio kanalo gale susidaro „bakterinis kamštis“. Spenius reikia dezinfekuoti prieš ir po melžimo. Tešmenį, nuplovus šiltu dezinfekuojančiu skysčiu, reikia sausai nušluostyti. Tai stimuliuoja pieno atidavimą, mažina bakterijų ir somatinių ląstelių skaičių.

Pirmųjų čiurkšlių negalima numelžti ant grindų. Pirmąsias pieno čiurkšles numelžti į puoduką juodu dugnu. Taip pastebimas mastitas – kraujo priemaiša, dribsniai, gleiv÷s. Mastitinis pienas išmelžiamas į atskirą indą. Pirmųjų čiurkšlių negalima numelžti ant grindų.

(20)

Švariai išplauti melžimo linijas. Atkreipti d÷mesį į naudojamo vandens kokybę.

Pamelžtą pieną kuo greičiau atšaldyti iki žemos temperatūros.

Po melžimo išplauti ir išdezinfekuoti pieno melžimo linijas, aparatus bei kitą įrangą.

Sergančias karves laikyti atskirai, jas gydyti, jų pieno nemaišyti su sveikų karvių pienu.(10).

1.5.1 lentel÷. Bakterijų skaičiaus (tūkst./ml) kitimas, priklausomai nuo laikymo temperatūros (10) Temperatūra, °C 3 – 5 8 – 10 13 – 15 Pieno laikymas/val Pienas nežymiai užterštas Pienas labai užterštas Pienas nežymiai užterštas Pienas labai užterštas Pienas nežymiai užterštas Pienas labai užterštas Tuoj pamelžus 44 1 200 44 1 200 44 1 200 3 45 1 700 32 1 700 73 1 900 6 55 2 300 35 2 300 64 2 900 9 25 2 100 56 4 300 1 500 4 100 12 37 2 500 47 5 600 1 600 6 000 15 67 4 400 45 6 000 3 200 10 000 18 62 6 200 290 10 000 4 600 Pieną sutrauk÷ 21 66 10 000 1 300 Pieną sutrauk÷ - - 24 45 Pieną sutrauk÷ 16 500 - - -

Iš 1.5.1 lentel÷s matyti, kaip kinta bakterijų skaičius piene po melžimo, priklausomai nuo laikymo temperatūros. Iš karto atšaldžius pieną iki žemos temperatūros, būna mažiau bakterijų, tai yra gaunamas geresn÷s kokyb÷s pienas.

Mastitai ir somatin÷s ląstel÷s. Viena iš dažniausiai pasitaikančių tešmens ligų yra tešmens uždegimai – mastitai. Mastitus sukelia bakterijos ir kiti patogeniniai mikroorganizmai, patekę per spenių kanalus į pieno liauką. Mastitai gali būti klinikiniai (pakyla kūno temperatūra, pakinta pieno konsistencija) ir subklinikiniai (nematomi arba slaptieji), padarantys daugiausia nuostolių. Slaptųjų mastitų atveju pienas ir tešmuo atrodo normaliai, be jokių ligos požymių, tod÷l šie mastitai yra pavojingesni ir yra sunkiau juos nustatyti. Vienas iš pagrindinių slaptųjų mastitų požymių yra somatinių ląstelių skaičiaus padid÷jimas piene (11).

(21)

Somatin÷s ląstel÷s – tai pieno liaukos epitelin÷s ląstel÷s (1 – 20 %) ir leukocitai. Sveikos karv÷s piene somatinių ląstelių būna mažiau nei 100 tūkst./ml, o sergančios slaptuoju mastitu – daugiau kaip 200 tūkst./ml (11, 12). Dauguma tešmens uždegimų atsiranda per pirmuosius tris laktacijos m÷nesius. Lietuvoje slaptaisiais mastitais serga nuo 5 iki 45 % visų karvių (10). D÷l mastitų kasmet yra netenkama daug pinigų, kadangi mastitais sergančių karvių pienas yra nesuperkamas. D÷l mastitų netenkama iki 20 – 30 % pieno (1.5.2 lentel÷). Po ligos ne visų karvių pieno produktyvumas atsistato (11). Mastitams nustatyti yra naudojami įvairūs testai (12, 13), kurių pagalba patys ūkininkai gali nustatyti, ar jų karv÷s serga mastitais bei imtis atitinkamų priemonių.

Did÷jant produktyvumui, tešmuo tampa jautresnis mastitams. Tod÷l reikia nuolat steb÷ti labai produktyvių karvių tešmenų būklę, kadangi jos labiau yra linkusios sirgti mastitais ir kitomis ligomis. Padid÷jęs somatinių ląstelių kiekis – įvairaus laipsnio mastitų pasekm÷, o somatin÷s ląstel÷s blogina pieno kokybę ir rūšį.

Somatinių ląstelių skaičiaus padid÷jimo priežastimi gali būti ne tik mastitai, bet ir stresas (13). Stresas – organizmo fiziologin÷ ir psichin÷ įtampa, atsirandanti d÷l įvairių dirgiklių: mechaninių (melžimo taisyklių, dienotvark÷s nesilaikymas, tešmens plovimas šaltu vandeniu, girdymas šaltu vandeniu, triukšmas ir kiti), grubus elgesys, fizinių (netinkama temperatūra ir oro dr÷gnumas patalpose), cheminiai (padid÷jusi kenksmingų dujų koncentracija gyvulių laikymo patalpose ir kiti). D÷l nuolatinių stresų silpsta karvių, ypač produktyviųjų, organizmo atsparumas, tešmens apsaugin÷s funkcijos ir pieno baktericidin÷s savyb÷s, susidaro palankios sąlygos mikroorganizmams patekti į pieno liauką ir ten vystytis. Kaip atsakas į padid÷jusį bakterijų ir jų apykaitos produktų kiekį, piene padid÷ja somatinių ląstelių skaičius. D÷l stresų ne tik gali padid÷ti somatinių ląstelių skaičius piene, bet ir sumaž÷ti karvių produktyvumas (13).

1.5.2 lentel÷. Infekcijos paplitimas ir pieno sumaž÷jimas, priklausomai nuo somatinių ląstelių skaičiaus padid÷jimo (pagal R. J. Eberhardą ir kt.)

Somatinių ląstelių skaičius, tūkst./ml

Infekuotų tešmens ketvirčių bandoje, % Pieno produkcijos sumaž÷jimas, % 200 6 0 500 16 6 1 000 32 18 1 500 48 29

1.5.2 lentel÷je pateikti duomenys rodo, kad did÷jant somatinių ląstelių skaičiui piene, did÷ja pieno produktyvumo nuostoliai – gaunami mažesni karvių primilžiai.

(22)

Amerikiečių atliktų bandymų metu (25) yra nustatyta, kad somatinių ląstelių skaičius priklauso ir nuo tešmens bei spenių paruošimo prieš melžimą (1.5.3 lentel÷).

1.5.3 lentel÷. Spenių nuplovimo laipsnis ir somatinių ląstelių skaičius

Speniai nuplauti Fermų skaičius Somatinių ląstelių skaičiaus

vidurkis, tūkst./ml Labai švariai 141 173 Švariai 524 211 Vidutiniškai 299 241 Nešvariai 64 268 Labai nešvariai 13 281

Iš 1.5.3 lentel÷s duomenų matyti, kad kuo švariau karvių tešmuo paruošiamas melžimui, tuo mažiau piene būna somatinių ląstelių. Tik tinkamai paruošus karvių tešmenis ir spenius melžimui, bus gautas kokybiškas pienas.

Somatinių ląstelių skaičius did÷ja did÷jant karvių amžiui ir laktacijos eigoje. Amerikiečių atlikti tyrimai (R.J.Eberhardas ir kt) rodo, kad jaunų gyvulių piene somatinių ląstelių yra ženkliai mažiau negu vyresnių. Tai aiškinama su amžiumi maž÷jančiu atsparumu mastitams.(14)

Siekiant sumažinti somatinių ląstelių kiekį pirmaveršių piene, išvengti mastitų, rekomenduojama (12):

Perkelti veršingas telyčias į karvidę ne v÷liau kaip prieš 3 savaites iki veršiavimosi.

Steb÷ti ir atidžiai apčiupin÷ti tešmenis paskutinįjį veršingumo m÷nesį. Taip jos pripratinamos prie melžimo.

Pirmaveršes melžti ypač švelniai ir atidžiai, nes jų tešmenys dažnai būna patinę, o speniai maži.

Jei pirmaverš÷ms nustatytas stafilokokinis tešmens užkratas, jas reikia melžti atskirai, tai yra pamelžus kitas bandos karves.

Norint sumažinti somatinių ląstelių skaičių, reikia laikytis tokių pačių taisyklių kaip ir siekiant sumažinti bakterijų skaičių piene, ir papildomai laikytis šių rekomendacijų (10);

Po melžimo dezinfekuoti spenius, nes spenio sfinkteris melžiant išsitampo ir apie 15 – 20 minučių po to lieka praviras.

Prieš melžimą reikia patikrinti, ar melžimo sistemoje tinkamas vakuumas, ar normalus pulsų skaičius, ar nesusid÷v÷jusios melžiklių gumos.

(23)

1.5.4 lentel÷. Somatinių ląstelių skaičiaus įtaka pieno sud÷tin÷ms dalims Pieno sud÷tin÷s dalys Normalus somatinių

ląstelių skaičius

Didelis somatinių

ląstelių skaičius % nuo normos

Laktoz÷ 4.7 % 4.0 % 85

Riebalai 4.2 % 3.7 % 88

Baltymai 3.6 % 3.6 % 100

Kazeinas 2.8 % 2.3 % 82

Chloridai 0.091 % 0.147 % 161

Somatin÷s ląstel÷s sumažina laktoz÷s, riebalų ir kazeino kiekį piene, o padidina chloridų. Pagal šį šaltinį, somatin÷s ląstel÷s visai įtakos neturi pieno baltymams (26).

Antibiotikai. Antibiotikai – mikroorganizmų gaminamos specifin÷s organin÷s medžiagos, kurių maži kiekiai slopina arba naikina kitus mikroorganizmus, o inhibitoriai – slopina mikroorganizmų augimą. Nustatyti inhibitorių buvimą piene yra labai svarbu, kadangi jie su pieno produktais patenka į žmogaus organizmą, be to, iš pieno, turinčio inhibitorinių medžiagų, negalima pagaminti rūgščių pieno produktų (10).

Melžimas. Pieno kokyb÷ labai priklauso ir nuo to, kaip karv÷s yra laikomos, kaip pasiruošiama melžimui. Visų pirma prieš melžimą negalima karvių šerti dulkančiais pašarais, nes mikroorganizmai nus÷da ant pieno indų bei gyvulio. Melž÷ja prieš melžimą turi švariai nusiplauti rankas, apsivilkti švarų chalatą, galvą apsirišti skarele. Nešvarios melž÷jos rankos gali užteršti tešmenį arba pernešti ligų suk÷l÷jus nuo sergančios karv÷s prie sveikos. Tešmuo ir speniai turi būti švariai nuplaunami, sausai nušluostomi ir pamasažuojamas tešmuo. Tešmens ir spenių šluostymui geriausia naudoti vienkartinius popierinius rankšluosčius, nes tokiu būdu nebus pernešami ligos suk÷l÷jai nuo vienos karv÷s kitoms. Arba galima tur÷ti atskirą medžiaginį rankšluostį kiekvienai karvei. Melžiama tik į švarius, dezinfekuotus indus (24). Melžimui geriausia yra naudoti įvairių firmų gaminamas specialias melžimo linijas ir aparatus (1, 2 pav.). Kai kurie melžimo aparatai automatiškai prieš melžimą nuplauna karvių tešmenis ir spenius Kiekvienas spenys yra atskirai nuvalomas šiltu vandeniu ir oru, v÷liau sužadinamas, numelžiamos pirmosios pieno čiurkšl÷s; prieš melžimą kiekvienas spenys nudžiovinamas (3 pav.). Naudojant tokias melžimo linijas, pienas melžimo metu mažiau užteršiamas ir būna geresn÷s kokyb÷s nei karves melžiant rankiniu būdu. Tačiau tokie įrengimai yra brangūs ir retas ūkininkas gali juos įsigyti (1i, 2i, 4i).

Pirmąsias čiurkšles reikia numelžti į atskirą indą, nes spenio kanale susikaupia daug mikroorganizmų. Po melžimo, kad piene neliktų nešvarumų, jį reikia perkošti ir kuo greičiau atšaldyti (24).

(24)

Melžiamo pieno kokyb÷ priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš jų – tinkama melžimo indų ir pieno melžimo linijų priežiūra. Tai padeda išvengti didesnio pieno bakterinio užterštumo, kuris yra aktualus vertinant pieno kokybę. Netinkamai išplovus pieno melžimo linijas arba melžimui, pieno laikymui skirtus indus, gaunamas didelis pieno užterštumas bakterijomis (3). Amerikiečiai, pasteb÷ję pieno bakterinio užterštumo did÷jimą, pirmiausia priežasčių ieško melžimo linijose: gali būti susid÷v÷jusios gumin÷s ir plastikin÷s linijų dalys, plovimui ir dezinfekavimui naudojami netinkami tirpalai ir medžiagos. Pieno gamintojai nelaukia kol iškils panašios problemos, o periodiškai keičia melžimo linijų detales naujomis, ir yra viena iš priemonių, padedančių gaminti kokybišką pieną (33).

Fermoje labai svarbu vandens kokyb÷. Šiltu vandeniu perplaunami pieno indai, plaunamas tešmuo. Vanduo su plovikliais geriau pašalina nešvarumus. Tod÷l reikia nuolatos kontroliuoti fermoje naudojamo vandens kokybę.

Pieno aušinimas. Sveikų karvių šviežias pienas turi baktericidinių ir bakteriostatinių savybių, tai yra tirpdo į pieną patekusius mikroorganizmus ir neleidžia jiems daugintis (10, 24). Kad ši savyb÷ išliktų, pamelžtą pieną reikia iš karto atšaldyti iki kuo žemesn÷s temperatūros. Jei per dvi valandas po melžimo pieną atšaldysime iki 8 °C, tai pirminis jo užterštumo lygis nekis maždaug 8 valandas (24). Neaušinant pieno iš karto po melžimo, neįmanoma pasiekti gerų pieno kokyb÷s rodiklių. Geriausia pieno aušinimui naudoti specialias aušinimo vonias, cisternas arba rezervuarus (20). Keli pieno aušintuvų modeliai pavaizduoti 4, 5, 6 pav. Tačiau joks aušintuvas nepad÷s išlaikyti geros pieno kokyb÷s, jei jis nebus laiku išplautas ir išdezinfekuotas (6i, 7i, 8i).

Sveikatingumas. Pieno gamintojai, siekdami gauti iš karvių didelius pieno primilžius ir kokybišką pieną, turi tinkamai rūpintis gyvulių priežiūra. Amerikiečių literatūroje (33) rašoma, kad ūkininkai turi tinkamai prižiūr÷ti net karvių nagas. Jų nuomone, karv÷s, kurioms skauda nagus, joms esant nesutvarkytoms, iš karvių nebus gaunami maksimalūs pieno primilžiai. Amerikiečiai rekomenduoja karvių nagas tvarkyti bent du kartus per metus. Nuolatos reikia steb÷ti karvių fiziologinę būklę ir laiku taikyti specialias priemones.

Analizuojant Žem÷s ūkio rūmų renkamus statistinius duomenis, galima pasteb÷ti, kad pieno ir jo produktų kainos parduotuv÷se ir turguose skiriasi. Pavyzdžiui, pienui kainų skirtumas sudaro apie 100 %. Tačiau n÷ra nustatin÷jama turguose parduodamo pieno kokyb÷. Tod÷l nerekomenduojama pirkti pieną ne parduotuv÷je, net jei ir skiriasi pieno kaina.

Norint gaminti kokybišką pieną, reikia taikyti geras karvių laikymo ir priežiūros sąlygas, laikytis rekomenduojamų higieninių – sanitarinių sąlygų bei tinkamai atlikti pirminį pieno apdorojimą.

(25)

1.5.1 pav. „Lytagra“ pieno linija, laikantiems pririštas karves(4i)

1.5.2 pav. “DeLaval” tandemo tipo aikštel÷s, pritaikytos šoniniam melžimui(2i)

(26)

1.5.4 pav. Atviro tipo cilindrinis aušintuvas. Mark÷: „PZL-KROSNO“ SM-1 (talpa 130-1200 ltr.)(8i)

1.5.5 pav. Atviro tipo vonios formos aušintuvas. Mark÷: „PZL-KROSNO“ SM- 16 (talpa 1600-2000 ltr.)(7i)

1.5.6 pav. Uždaro tipo aušintuvas. Mark÷: „PZL-KROSNO“ SMZ- 16 (1600-6000 ltr.)(6i)

(27)

2. DARBO METODIKA

Pirmame tyrimų etape buvo atlikta specialiosios literatūros paieška, jos sisteminimas ir analiz÷.

Antrame tyrimų etape buvo atliktas kontroliuojamų karvių pieningumo bei pieno sud÷ties rodiklių statistinis įvertinimas. Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta skaičiuokle Excel.

3 skyriuje analizuojami duomenys, paimti iš „Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo apyskaitų“, kurias kasmet ruošia valstyb÷s įmon÷ „Žem÷s ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“. Apyskaitose pateikiami vidutiniai Lietuvoje kontroliuojamų karvių duomenys atskirais kontrol÷s metais, bei VĮ „Pieno tyrimai“ pateikta informacija apie pieno sud÷ties rodiklių dinamiką atskirais metais.

Analizei atlikti buvo naudojamos šios kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo apyskaitos:

1. Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo 1995 – 1996 metų apyskaita (1995 10 01 – 1996 09 30) – 59.

9. Kontroliuojamų gyvulių bandų produktyvumo 2005 – 2006 metų apyskaita (2005 10 01 – 2006 09 30) – 69.

(28)

3. ANALIZöS DUOMENYS

Šioje darbo dalyje, naudojantis apyskaitose pateiktais duomenimis, analizuojamas kontroliuojamų karvių skaičiaus ir pieningumo ir pieno sud÷ties kitimas bei vidutinis pieninių veislių (Juodmargių bei Žalųjų ir žalmargių) karvių produktyvumas dešimties metų laikotarpiu. Vidutin÷ karvių produktyvumo dinamika veislynuose, pagal veisles, analizuojama dešimties metų laikotarpiu. Atskirais kontrol÷s metais analizuojama pirmaveršių karvių amžiaus įtaka jų pieno kiekiui ir sud÷čiai. Taip pat analizuojama VĮ „Pieno tyrimai“ pateikta informacija apie pieno sud÷ties rodiklių: baltymų, riebalų, laktoz÷s dinamiką dešimties metų laikotarpiu.

3.1 Kontroliuojamų karvių bandų produktyvumo duomenys

Kontroliuojamų karvių skaičius ir jų produktyvumo dinamika. Vykdant kryptingą galvijų selekciją pagal pieningumą, pieno riebumą ir baltymingumą, kiekvienais metais Lietuvoje did÷ja kontroliuojamų karvių pieningumas bei pieno riebalų ir baltymų kiekis piene. Tačiau pieno riebumo bei baltymingumo procentas šiek tiek svyruoja atskirais metais (3.1.1 lentel÷).

3.1.1 lentel÷. Kontroliuojamų karvių skaičius ir jų produktyvumo dinamika

Vidutinis produktyvumas per metus Pieno riebalai Pieno baltymai

Metai Vid. karvių

skaičius, tūkst. Pieno, kg % kg % kg 1995-1996 130,6 3316 4,12 137 - - 1996-1997 127,8 3604 4,14 149 3,31 119 1997-1998 124,7 4125 4,25 175 3,26 134 1998-1999 118,6 4250 4,26 181 3,16 134 1999-2000 97,6 4447 4,36 194 3,26 145 2000-2001 90,6 4863 4,32 210 3,30 161 2001-2002 116,2 5015 4,24 213 3,33 167 2002-2003 154,6 5031 4,35 219 3,39 170 2003-2004 194,8 5231 4,36 228 3,40 178 2004-2005 204,4 5395 4,36 235 3,37 182 2005-2006 207,6 5592 4,37 244 3,38 189 2006-2007 188,4 5863 4,28 251 3,36 197

3.1.1 lentel÷je pateikiami duomenys apie kontroliuojamų karvių skaičių įvairiais kontrol÷s metais – nuo 1995 iki 2006 metų. Šie duomenys pateikiami 3.1.1 pav. Be to, 3.1.1 lentel÷je yra duomenys apie pieningumo ir pieno riebumo kitimą analizuojamu laikotarpiu. Šie duomenys pateikiami 3.1.2 pav. Duomenų apie pieno baltymingumą kontroliuojamų karvių apyskaitose yra tik nuo 1997 metų, kadangi mūsų Respublikoje kontroliuojamų karvių

(29)

pieningumas prad÷tas tirti ir duomenys kaupiami nuo 1997 metų. Karvių pieno baltymingumas tiek Lietuvoje tiek pasaulyje yra vienas iš svarbesnių požymių, pagal kurį vykdoma galvijų selekcija.

Pagal 3.1.1 lentel÷je pateiktus duomenis 3.1.1 pav. pateikiama kontroliuojamų karvių skaičiaus dinamika Lietuvoje.

Kontroliuojamų karvių skaičiaus dinamika

97,6 116,2 154,6 194,8 204,4 207,6 90,6 188,4 118,6 130,6 127,8 124,7 0 50 100 150 200 250 1995 -199 6 1996 -199 7 1997 -199 8 1998 -199 9 1999 -200 0 2000 -200 1 2001 -200 2 2002 -200 3 2003 -200 4 2004 -200 5 2005 -200 6 2006 -200 7 Metai K a rv ių s k a ič iu s , tū k s t.

3.1.1 pav. Kontroliuojamų karvių skaičiaus dinamika Lietuvoje

Iš 3.1.1 pav. matyti, kad kontroliuojamų karvių skaičius nuo 1995 iki 2001 metų sparčiai maž÷jo, ir 2000 – 2001 kontrol÷s metais kontroliuojamų karvių skaičius buvo tik 90,6 tūkst., tai yra per šešerių metų laikotarpį karvių skaičius sumaž÷jo beveik trečdaliu, (40-čia tūkst.). Ta(40-čiau nuo 2001 iki 2007 metų karvių skaičius dideliais tempais prad÷jo augti. 2007 metais kontroliuojamų karvių skaičius, lyginant su 2001 metais padid÷jo daugiau nei dvigubai ir siek÷ 188,4 tūkst., tai yra 97,8 tūkst. daugiau negu 2000 – 2001 kontrol÷s metais. Daugiausia kontroliuojamų karvių buvo 2005 – 2006 kontrol÷s metais (207,6 tūkst.), tačiau sekančiais metais v÷l sumaž÷jo 19,2 tūkst. ir kontroliuojamų karvių skaičius buvo 188,4 tūkst..

Kaip kito kontroliuojamų karvių pieningumas, pieno riebumas ir baltymingumas pateikiama 3.1.2 pav.

(30)

Kontroliuojamų karvių produktyvumo dinamika 3316 3604 4125 4250 4447 4863 5015 5031 5231 5395 5592 5863 4,28 3,36 4,37 4,36 4,36 4,35 4,24 4,12 4,14 4,25 4,26 4,35 4,32 3,38 3,37 3,40 3,39 3,33 3,30 3,26 3,16 3,26 3,32 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 5,0 1995 -199 6 1996 -199 7 1997 -199 8 1998 -199 9 1999 -200 0 2000 -200 1 2001 -200 2 2002 -200 3 2003 -200 4 2004 -200 5 2005 -200 6 2006 -200 7 Metai R ie b a lų i r b a lt y m ų , % 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 P ie n o , k g

Pieno, kg Riebalų, % Baltymų, %

3.1.2 pav. Kontroliuojamų karvių produktyvumo dinamika atskirais metais

Iš 3.1.2 pav. pateiktų duomenų matyti, kad nuo 1996 iki 2006 metų Lietuvoje kontroliuojamų karvių pieno produktyvumas palaipsniui did÷ja. 1995 – 1996 kontrol÷s metais pieningumas buvo pats mažiausias (3316 kg), o analizuojamo laikotarpio pabaigoje 2006 – 2007 metais pieningumas didžiausias (5863 kg), tai yra 2006 – 2007 metais, lyginant su 1995 – 1996 metais pieno kiekis padid÷jo 2547 kg. Tai rodo, jog vykdoma selekcija pieningumo gerinimui yra veiksminga.

Pieno riebumas nuo laikotarpio pradžios iki 2000 – 2001 metų did÷jo, 2001 – 2002 metais matomas pieno riebumo sumaž÷jimas ir nuo 2002 – 2003 metų v÷l prad÷jo kilti. Mažiausias pieno riebumo buvo 1995 – 1996 metais (4,12 %), o didžiausias pieno riebumas matomas laikotarpio pabaigoje (4,37 %), t.y. lyginant pieno riebumą per laikotarpį jis padid÷jo 0,25 %. Vidutinis pieno riebumas per analizuojamą laikotarpį yra 4,28 %.

Duomenų apie pieno baltymingumą kontroliuojamų karvių apyskaitose yra tik nuo 1996 – 1997 metų, kadangi tik tais metais kontroliuojamų karvių pieningumas prad÷tas tirti ir duomenys kaupiami. Iš 3.1.2 pav. matyti, kad pieno baltymingumas pirmus tris kontrol÷s metus maž÷jo, v÷liau prad÷jo did÷ti. O paskutiniaisiais laikotarpio metais nežymiai svyravo per 0,01 procentinį punktą. Mažiausias pieno baltymingumas buvo 1998 – 1999 kontrol÷s metais (3,16 %), o didžiausias 2003 – 2004 metais (3,40 %). Vidutiniškai pieno baltymingumas analizuojamu laikotarpiu siek÷ 3,32 %.

(31)

Galima teigti, kad Lietuvoje did÷ja kontroliuojamų karvių vidutinis pieningumas ir pieno riebumas: nuo 1996metų iki 2006 metų kontroliuojamų karvių pieningumas padid÷jo 2547 kg, pieno riebumas – 0,25 %. Šie duomenys rodo, kad Lietuvoje vykdoma kryptinga galvijų selekcija pieningumo ir pieno riebumo atžvilgiu. Tačiau vidutinis pieno baltymingumas svyruoja. Pieno baltymingumo maž÷jimą l÷m÷ per silpna galvijų selekcija pieno baltymingumo atžvilgiu.

3.1.3, 3.1.4, 3.1.5, 3.1.6 pav. pateikiami duomenys apie vidutinių pieno sud÷ties (pieno riebalų, pieno baltymų ir laktoz÷s) rodiklių kitimą kontroliuojamose bandose ir pieno perdirbimo įmon÷se nuo 1998 iki 2006 metų (pagal VĮ „Pieno tyrimai“ duomenis).

3.1.3 pav. pateikiami duomenys tik kontroliuojamose bandose, matyti, kad per šį laikotarpį mažiausiai keit÷si laktoz÷s kiekis piene. Didžiausi svyravimai atskirais m÷nesiais pasteb÷ti pieno riebumo. Šis skaičius atskirais metais svyruoja nuo 4,00 % iki 4,87 %. Pieno baltymingumas vidutiniškai svyruoja nuo 3,2 % iki 3,7 %.

Iš 3.1.3 – 3.1.6 pav. matyti kaip, svyruoja šie rodikliai atskirais m÷nesiais. Pavyzdžiui, pieno baltymingumas visais metais didžiausias buvo rudenį, spalio m÷nesį (iki 3,76 %), išskyrus 2002 metais, kada didžiausias pieno baltymingumas buvo gruodžio m÷nesį (3,68 %), o mažiausias– dažniausiai pavasarį, balandžio – geguž÷s m÷nesį (2,9 – 3,3 %) (3.1.3 ir 3.1.4 pav.). Tai rodo, kad sezonas turi įtakos pieno baltymingumui. Kontroliuojamose bandose karvių pieno baltymingumas būna iki 0,2 % didesnis nei pieno perdirbimo įmonių superkamo pieno (3.1.4 pav.). 1998 metais skirtumas tarp pieno baltymingumo kontroliuojamose bandose ir pieno perdirbimo įmon÷se buvo mažiausias (skyr÷si 0,02 %). Nuo 1999metų šis skirtumas pradeda did÷ti. Tai lemia nevienodas galvijų selekcijos laipsnis pagal pieno baltymingumą kontroliuojamose bandose ir kitose Lietuvos galvijų bandose, iš kurių pieno perdirbimo įmon÷s superka pieną.

Pieno riebumas didžiausias būna rudenį ir žiemos pradžioje, lapkričio – gruodžio m÷nesiais ( iki 4,87 %), o mažiausias – dažniausiai vasaros pabaigoje, rugpjūčio m÷nesį (apie 4,0 %) (3.1.3 ir 3.1.5 pav.). Pieno riebumo skirtumas tarp kontroliuojamų bandų ir pieno perdirbimo įmonių superkamo pieno labiau skiriasi nei pieno baltymingumo. Didžiausias skirtumas buvo 2001 ir 2003 metais, iki 0,45 % (3.1.5 pav.). tod÷l galima teigti, kad kontroliuojamose bandose yra vykdoma griežtesn÷ selekcija pagal produktyvumą.

Laktoz÷s kiekis kontroliuojamų karvių piene didžiausias būna birželio m÷nesį, o mažiausias – gruodžio m÷nesį, tai yra žiemos laikotarpiu (3.1.3 ir 3.1.6 pav.). Laktoz÷s kiekis kontroliuojamų karvių piene būna iki 0,03 % didesnis nei pieno perdirbimo įmonių

(32)

Pieno sud÷ties rodiklių kitimas 1998 01 - 2006 12 2,8 3,0 3,2 3,4 3,6 3,8 4,0 4,2 4,4 4,6 4,8 5,0 1998m. 1999m. 2000m. 2001m. 2002m. 2003m. 2004m. 2005m. 2006m. S u d ÷ ti e s r o d ik li a i, %

Riebalai Baltymai Laktoz÷

3.1.3 pav. Vidutinių pieno sud÷ties rodiklių kitimas kontroliuojamose bandose

Baltymų kiekio kitimas 1996 01 - 2006 12 2,7 2,9 3,1 3,3 3,5 3,7 3,9 1998m. 1999m. 2000m. 2001m. 2002m. 2003m. 2004m. 2005m. 2006m. %

Kontroliuojamose bandose Pieno perdirbimo pramon÷je

3.1.4 pav. Vidutinio baltymų kiekio dinamika kontroliuojamose bandose ir pieno perdirbimo įmon÷se

(33)

Riebalų kiekio kitimas 1996 01 - 2006 12 3,7 3,9 4,1 4,3 4,5 4,7 4,9 5,1 1998m. 1999m. 2000m. 2001m. 2002m. 2003m. 2004m. 2005m. 2006m. %

3.1.5 pav. Vidutinio riebalų kiekio dinamika kontroliuojamose bandose ir pieno perdirbimo įmon÷se

Laktoz÷s kiekio kitimas 1996 01 - 2006 12 4,4 4,5 4,6 4,7 4,8 4,9 5,0 1998m. 1999m. 2000m. 2001m. 2002m. 2003m. 2004 2005m. 2006m. %

3.1.6 pav. Vidutinio laktoz÷s kiekio dinamika kontroliuojamose bandose ir pieno perdirbimo įmon÷se

Kontroliuojamų karvių produktyvumas pagal veisles. Lietuvoje kontroliuojamos juodmargių bei žalųjų ir žalmargių veislių karv÷s. 2006 – 2007 kontrol÷s metais juodmargių veislių karvių buvo kontroliuojama 147 842 arba 76 proc., žalųjų ir žalmargių – 45 023 arba 23 proc. Šiais kontrol÷s metais padid÷jo kontroliuojamų karvių vidutinis metinis produktyvumas.

3.1.2 lentel÷je pateiktas vidutinis pieninių veislių karvių produktyvumas pagal veisles 1996 – 2007 metais.

(34)

3.1.2 lentel÷. Kontroliuojamų karvių produktyvumas pagal veisles

Juodmargių veislių Žalųjų ir žalmargių veislių

Pieno riebalų Pieno baltymų Pieno riebalų Pieno baltymų Metai Pieno, kg % kg % kg Pieno, kg % kg % kg 1996-1997 3712 4,10 152 - - 3373 4,22 142 - - 1997-1998 4276 4,20 180 3,22 138 3815 4,33 165 3,34 128 1998-1999 4403 4,23 186 3,13 138 3895 4.34 169 3,25 126 1999-2000 4551 4,33 197 3,22 146 4215 4,46 188 3,35 141 2000-2001 5000 4,28 214 3,26 163 4533 4,43 201 3,39 154 2001-2002 5136 4,20 216 3,29 169 4695 4,38 206 3,43 161 2002-2003 5112 4,31 220 3,35 171 4805 4,49 216 3,49 168 2003-2004 5303 4,31 228 3,37 178 5021 4,50 226 3,49 175 2004-2005 5464 4,31 235 3,34 182 5181 4,52 234 3,48 180 2005-2006 5643 4,31 243 3,35 189 5434 4,53 245 3,50 190 2006 -2007 5899 4,25 251 3,33 196 5754 4,39 253 3,47 200

Nuo 1996 metų kontroliuojamų juodmargių karvių pieningumas iki 2007 metų padid÷jo 2187 kg. Pieno riebumas didžiausias buvo 1999 – 2000 kontrol÷s metais (4,33 %) ir lyginant su 1996 – 1997 metais padid÷jo 0,23 %, o pieno riebalų kiekis didžiausias buvo 2006 – 2007 metais, 251 kg ir lyginant su 1996 – 1997 metais padid÷jo 99 kilogramais. Pieno baltymingumas mažiausias 1998 – 1999 metais (3,13 %), didžiausias 2003 – 2004 metais (3,37 %), baltymų kiekis laikotarpio pabaigoje, lyginant su laikotarpio pradžioje padid÷jo 58 kilogramais.

Nuo 1996 metų kontroliuojamų žalųjų ir žalmargių karvių pieningumas iki 2007 metų padid÷jo 2381 kg. Pieno riebumas didžiausias buvo 2005 – 2006 kontrol÷s metais (4,53 %) ir lyginant su 1996 – 1997 metais padid÷jo 0,31 %, o pieno riebalų kiekis buvo didžiausias 2006 – 2007 metais 253 kg – padid÷jo 111 kilogramų. Pieno baltymingumas mažiausias 1998 – 1999 metais (3,25 %), didžiausias 2005 – 2006 metais (3,50 %), baltymų kiekis 2006 – 2007 metais lyginant su 1998 – 1999 metais, padid÷jo 74 kilogramais.

Kontroliuojamų Juodmargių ir žalųjų bei žalmargių karvių produktyvumo dinamika pavaizduota 3.1.7 ir 3.1.8 pav.

Galima sakyti, kad pagal pateiktus duomenis, juodmargių veisl÷s karv÷s yra pieningesn÷s, tačiau pieno riebumas ir baltymingumas didesnis yra žalųjų ir žalmargių karvių.

(35)

Juodmargių karvių produktyvumas 4276 4551 5000 5136 5303 5464 5643 5899 3712 4403 5112 4,10 4,20 4,23 4,33 4,28 4,20 4,31 4,31 4,31 4,31 4,25 3,33 3,22 3,22 3,13 3,26 3,29 3,35 3,37 _3,34 3,35 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 5,0 1996 -199 7 1997 -199 8 1998 -199 9 1999 -200 0 2000 -200 1 2001 -200 2 2002 -200 3 2003 -200 4 2004 -200 5 2005 -200 6 2006 -20 07 Metai R ie b a lų i r b a lt y m ų , % 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 P ie n o , k g

3.1.7 pav. Juodmargių karvių produktyvumo dinamika kontroliuojamose bandose

Iš 3.1.7 pav. matyti, kaip kinta kontroliuojamų juodmargių karvių produktyvumas. Pieningumas per visą laikotarpį tur÷jo tendenciją did÷ti. Pieno riebumas mažiausias buvo 1996 – 1997 metais (4,10 %), v÷lesniu laikotarpiu prad÷jo did÷ti, tačiau 2001 – 2002 ir 2006 – 2007 kontrol÷s metais v÷l matomas ryškesnis sumaž÷jimas. Didžiausias pieno riebumas buvo 1999 – 2000 metais (4,33 %). Pieno baltymingumas mažiausias 1998 – 1999 metais (3,13 %), didžiausias 2003 – 2004 kontrol÷s metais (3,37 %).

Žalųjų ir žalamargių karvių produktyvumas

3815 3895 4215 4533 4695 4805 5021 5181 5434 5754 3373 4,39 4,53 4,52 4,50 4,49 4,38 4,43 4,46 4,34 4,33 4,22 3,50 3,48 3,49 3,49 3,43 3,39 3,25 3,34 3,35 3,47 0,0 0,5 1,0 1,5 2,0 2,5 3,0 3,5 4,0 4,5 5,0 1996 -199 7 1997 -199 8 1998 -199 9 1999 -200 0 2000 -200 1 2001 -200 2 2002 -200 3 2003 -200 4 2004 -200 5 2005 -200 6 2006 -200 7 Metai R ie b a lų i r b a lt y m ų , % 0 1000 2000 3000 4000 5000 6000 7000 P ie n o , k g