LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Viktorija Rukanskytė
Avių virškinamojo trakto nematodų paplitimas Marijampolės
apskrityje
The Prevalence of Sheep Gastrointestinal Nematodes in
Marijampolė County
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas darbas „Avių virškinamojo trakto nematodų paplitimas Marijampolės apskrityje“.
1. yra atliktas mano pačios;
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Viktorija Rukanskytė
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
Lietuvių k. mokyt. Snieguolė Cironkaitė
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) (parašas) vardas, pavardė)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas:
Lekt., vet gyd. Jurgita Autukaitė
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 6 SANTRUMPOS ... 7 ĮVADAS ... 8 1 LITERATŪROS APŽVALGA ... 10
1.1 Avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimas pasaulyje ... 10
1.2 Avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimas Europoje ... 11
1.3 Avių virškinamojo trakto nematodozės ... 13
1.3.1 Hemonchozė ... 14 1.3.2 Teladorsagiozė ... 15 1.3.3 Trichostrongiliozės ... 15 1.3.4 Koperiozė ... 16 1.3.5 Nematodirozė ... 16 1.3.6 Chabertiozė... 16 1.3.7 Ezofagostomozė ... 17 1.3.8 Trichurozė ... 17 1.4 Antihelmintinis rezistentiškumas ... 17 1.5 Nematodozių nustatymas ... 18
2 TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 20
2.1 Tyrimo schema ... 21
2.2 Apklausa ... 21
2.3 Modifikuotas MacMaster metodas ... 22
2.4 Statistinė analizė ... 26 3 TYRIMO REZULTATAI ... 27 4 REZULTATŲ APTARIMAS ... 34 IŠVADOS ... 36 REKOMENDACIJOS ... 37 TURINYS
4 LITERATŪRA ... 38
5
SANTRAUKA
Darbo apimtis – 41 puslapis, remtasi 45 literatūros šaltiniais ir pateikiama 18 paveikslų. Darbą sudaro: įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo metodai, tyrimo rezultatai ir jų aptarimas, rekomendacijos, išvados bei literatūros sąrašas.
Baigiamajame darbe ištirtas avių virškinamojo trakto nematodų paplitimas Marijampolės apskrityje ir analizuojami galimi rizikos veiksniai. Iš atrinktų 11 avių ūkių, atsižvelgiant į bandos dydį, buvo surinkta ir modifikuotu MacMasterio metodu ištirta 219 avių išmatų mėginių. Didelis bandos užsikrėtimas fiksuojamas 57,1 proc. tradicinių ir 50,0 proc. ekologinių ūkių. Tradiciniuose ūkiuose vidutinis užsikrėtimas nustatytas 14,3 proc. ūkių, o mažas užsikrėtimas – 28,6 proc. ūkių. Ekologiniuose ūkiuose vidutinis ir mažas užsikrėtimas buvo nustatytas 25,0 proc. tirtų ūkių (p > 0,05).
Didelis užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais (55,6 proc.) buvo stebimas ūkiuose, kurie netaikė rotacinio ganymo. Vidutinio ir mažo užsikrėtimo virškinamojo trakto nematodais ūkiai, kurie netaikė rotacinio ganymo, sudarė po 22,2 proc. Ūkiuose, kuriuose buvo taikomas rotacinis ganymas, 50 proc. nustatytas didelis ir 50 proc. – mažas užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais (p > 0,05). Ūkiuose, kurie 1 ha laikė iki 5 avių, 100 proc. buvo nustatomas didelis užsikrėtimas. Ūkiuose, kurie 1 ha ganė iki 10 avių, 40,0 proc. nustatytas didelis užsikrėtimas, 20,0 proc. – vidutinis ir 40,0 proc. – mažas užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais. Ūkiuose, kurie 1 ha ganė virš 10 avių, 50,0 proc. buvo nustatytas didelis užsikrėtimas, 25,0 proc. – vidutinis, 25,0 proc. – mažas užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais (p > 0,05).
Pagal užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais, didžiausias kiaušinėlių kiekis (66,7 proc.) nustatytas bandose, kuriose laikoma virš 1000 avių. Tose pačiose bandose 33,3 proc. nustatytas mažas užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais. Nuo 100 iki 1000 avių bandose 50,0 proc. nustatytas didelis, 16,7 proc. – vidutinis ir 33,3 proc. – mažas bandų užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais. Nuo 10 iki 100 avių bandose 50,0 proc. bandų buvo nustatytas didelis ir 50,0 proc. – vidutinis bandos užsikėtimas nematodų kiaušinėliais (p > 0,05).
Raktažodžiai: avys, nematodai, Makmasterio metodas, paplitimas, virškinamasis traktas. AVIŲ VIRŠKINAMOJO TRAKTO NEMATODŲ PAPLITIMAS MARIJAMPOLĖS
APSKRITYJE
Viktorija Rukanskytė
6 Master’s thesis consists of 41 pages, 18 figures and 45 references. Structure: introduction, literature review,methodology, research results and discussion, recommendations, conclusions, and references.
Parasitosis of the gastrointestinal tract of sheep is considered to be one of the most important problems in sheep farming. The study identifies the prevalence of nematodes in X region of Lithuania and analyzes the potential risk factors. Of the 11 sheep farms selected, according to the herd size 219 sheep faecal samples were collected and analyzed by the modified MacMaster method.
High herd infection was recorded at 57.1% of traditional and at 50.0% of organic farms. In traditional farms, the average infection rate was 14.3%, while it was low - 28.6% in organic farms. Furthermore, the average and low number of eggs were found in 25.0 % of organic. farms studied (p> 0.05). In farms, which not applied rotation of pastures, 55.6% of samples had shown a high level of infection and 22.2% а medium- and low-infection level, respectively. In farms where rotation was applied at 50% of samples was shown high and low infection levels (p> 0.05). According EPG counts in all farms were kept up to 5 sheep per 1 ha a high infection level was detected. In farms were kept up to 10 sheep per 1 ha - 40.0% had high, 20.0% a middle and 40.0% a low infectionlevel. Farms that grazed more than 10 sheep per 1 ha - 50.0% had a high, 25.0% - middle and 25.0%. low infection with gastrointestinal nematodes (p> 0.05). According to EPG‘s, the highest number of eggs (66.7%) was found in herds with more than 1000 sheep. In herds from 100 to 1000 sheep in 50.0% was high, in 16.7%. - middle and in 33.3%. - low infection level, respectively. In herds of 10 to 100 sheep at 50.0% of herds was found high and in 50.0%. middle herd infection level (p> 0.05).
Key words: sheep, , nematodes, MacMaster method, prevalence, tract gastrointestinal
SUMMARY
THE PREVALANCE OF SHEEP GASTROINTESTINAL NEMATODES IN MARIJAMPOLĖ COUNTY
Viktorija Rukanskytė
7 DNR – deoksiribonukleorūgštis.
EPG – (angl. eggs per gram) kiaušinėlių skaičius 1 grame išmatų. L3 – invazinės stadijos lervos.
L4 – ketvirtos stadijos lervos.
L5 – penktos stadijos lervos (suaugę parazitai).
PGR – polimerazės grandininė reakcija.
8 Avininkystė – nuo seno žinoma ir populiari gyvulininkystės šaka. Kaimo vietovėse avys prisideda prie gamtovaizdžio kūrimo, taip pat auginant genofondines avis yra puoselėjamas tautos paveldas. Avys yra produkcijos gyvūnai: iš jų gaunama vilna, mėsa ir pienas, todėl dažnai žmonės laiko po kelias avis savo asmeninėms reikmėms patenkinti. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje auginamų avių skaičius pradėjo ženkliai mažėti. Manoma, kad viena iš priežasčių yra parazitinių helmintozių protrūkiai, dėl kurių avių augintojai patyrė didžiulius ekonominius nuostolius. Daugelį metų tai laikoma viena didžiausių avininkystės problemų (1).
Dažniausiai avys laisvai ganomos ganyklose, dėl to laukai yra intensyviai užkrečiami parazitų kiaušinėliais ir pavasarį stebimas didžiausias avių užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais (2).
Užsikrėtimas helmintozėmis labiau pavojingas jauniems gyvūnams, nes ėriukai dar neturi susiformavusio imuniteto. Parazitozių sukeliamos patologijos gyvūno organizme priklauso nuo gyvūno individualių savybių, parazitozių invazijos intensyvumo, gaunamų pašarų ir aplinkos sąlygų. Dažnai, esat aukštai parazitozių invazijai, ėriukai gaišta (1,2).
Helmintozių epidemiologija priklauso nuo aplinkos sąlygų, šeimininko atsparumo ir pačio parazito gebėjimo prisitaikyti ir daugintis skirtingoje aplinkoje. Didėjant auginamų avių skaičiui, labai išauga ir helmintozių plitimo rizika bandose – didžiausia užsikrėtimo rizika fiksuojama pavasarį, tuomet helmintams yra optimaliausios sąlygos plisti (3).
Atsparumas vaistams yra labai opi problema šiandieninėje gyvulininkystėje. Netikslingai skiriant arba visai neskiriant antihelmintinių preparatų, labai išauga parazitozių plitimo ir endeminių protrūkių rizika (1).
Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių, būtina vykdyti periodinius epidemiologinius avių virškinamamojo trakto namatodozių tyrimus, kurie padėtų išsiaiškinti parazitozių paplitimą ir galimas priežastis. Tyrimai padėtų kontroliuoti epidemiologinius protrūkius bei mažinti avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimą.
Darbo tikslas: išsiaiškinti avių viškinamojo trakto nematodų paplitimą Marijampolės apskrityje priklausomai nuo ganymo būdo, bandos dydžio ir gyvūnų tankio.
Darbo uždaviniai:
1. Palyginti ir išanalizuoti avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimą ekologiniuose ir tradiciniuose ūkiuose;
2. Palyginti ir išanalizuoti avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimą taikant rotacinį ganymo būdą ir netaikant ganymo rotacijos;
3. Palyginti ir išanalizuoti avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimą priklausomai nuo ganomų avių skaičiaus hektare;
9 4. Palyginti ir išanalizuoti avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimą priklausomai nuo bandos dydžio.
10
1.1 Avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimas pasaulyje
Apžvelgiant avių pasiskirstymą pasaulyje pastebima, kad daugiau nei pusė visos avių populiacijos auginama Azijos žemyne. Apie 10 proc. pasaulyje auginamų avių registruotos vietovėse prie Arabijos jūros krantų. Irane ir Pakistane avininkystė laikoma kaip pagrindinė gyvulininkystės šaka. Kiek daugiau nei 12 proc. pasaulyje registruojamų avių auginama Kinijoje. Amerikoje registruojamas avių skaičius siekia 9 proc. pasaulio avių skaičiaus. Afrikos žemyne avių skaičius sudaro apie 28 proc. pasaulio avių populiacijos, Ramiojo vandenyno salynuose registruota daugiau nei 9 proc. avių. Europos avių populiacija sudaro kiek daugiau nei 12 proc. bendro pasaulyje registruojamų avių skaičiaus (4).
Avių virškinamojo trakto parazitizmas sukelia didelius ekonominius nuostolius, nes žaloja gyvūno organizmą, mažėja jo produktyvumas ir tiekiamos produkcijos kiekis, o esant sunkiam užsikrėtimui, infekcija gali baigtis mirtimi. Dėl itin palankios tropinės klimatinės zonos, helmintai lengvai ir greitai plinta aplinkoje ir infekuoja kitus bandos individus. Manoma, kad dirvožemio druskingumas taip pat turi įtakos helmintų vystymuisi ir plitimui: dėl druskingo dirvožemio ir didelio kritulių kiekio kiaušinėliai greičiau iš išmatų patenka ant žolės ir tai pagreitina infekcijos plitimą. Taip pat nustatyta, kad helmintozių plitimui vienas iš svarbiausių aplinkos veiksnių yra reikiamas drėgmės kiekis. Intensyviausias nematodų invazijos plitimas fiksuojamas lietingojo sezono laikotarpiu (5).
Avininkystė yra viena iš pagrindinių gyvulininkystės šakų ir vienas iš pagrindinių pragyvenimo šaltinių trečiosiose pasaulio šalyse. Indijoje atlikto tyrimo metu, bendras parazitozių paplitimas siekė 65,55 proc. populiacijos, iš jų trematodai sudarė 31 proc., cestodai – 21,8 proc. Didžiausias paplitimas nustatytas nematodozių – 39,04 proc., taip pat nematodai buvo aptinkami mišriuose helmintozių užsikrėtimuose 29,35 proc. bandų.(5).
2012 m. Indijoje atlikto tyrimo metu, iš 284 avių 83,64 proc. buvo užsikrėtusios mišria arba vienos rūšies nematodoze. Haemonchus contortus buvo aptinkamas 33,5 proc. avių bandų, Trichuris spp. – 32,2 proc., Nematodirus spp. – 27,60 proc., Trichostrongylus spp. – 25,4 proc., Chabertia spp. – 24,0 proc., Strongyloides spp. – 21,5 proc., Oesophagostomum spp. – 20,0 proc. Remiantis tyrimo duomenimis, didesnis parazitozių paplitimas fiksuojamas jaunų ėriuku tarpe, nes suaugusios avys turi susiformavusį imunitetą. Didesnis parazitozių protrūkis paprastai fiksuojamas balandžio mėnesį. Manoma, kad didesnį paplitimą lemia palankesnės aplinkos sąlygos ir didesnis drėgmės kiekis (6).
Pietų Afrikoje fiksuojami ženklūs nematodozių protrūkiai. Trichostrongylus spp. L3 stadijos
lervos buvo paplitusios labiausiai – 26,5 proc. avių populiacijos, Strongyloides spp. – 20,9 proc.,
11
Haemonchus contortus ir Nematodirus spp. užskrėtimai sudarė po 16 proc. visos avių populiacijos.
Didesnis užsikrėtimo lygis nustatytas vasarą, kai drėgmės kiekis didesnis nei žiemos sezonu (7). Australijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad Trichostrongylus spp. rūšies nematodai buvo paplitę 87 proc. avių populiacijos, Teladorsagia circumcincta – 80 proc., Haemonchus contortus – 67 proc., O. venulosum – 51 proc., o C. ovina – 12 proc. (8).
Tropinio klimato sąlygomis Egipte auginamos avys dažnai gaišta dėl helmintozių sukeltų organų pažeidimų ar bendro organizmo išsekimo. Atlikto tyrimo metu iš 189 tirtų avių 51,9 proc. buvo užsikrėtę avių helmintozėmis. Iš visų identifikuotų helmintozių buvo nustatyta, kad H. contortus sudarė 7,9 proc. o Trichuris skrjabini – 3,7 proc. nustatytų užsikrėtimų (9).
Parazitui Nematodirus filicolis optimaliausios sąlygos daugintis ir vystytis yra vidutinio klimato juostoje. 2017 m. Meksikos subtropinėje klimato juostoje užregistruotas pirmasis natūralus avies užsikrėtimas N. filicollis parazitoze (10).
Pietvakarinėje Turkijos dalyje T. srajabini kiaušinėlių aptikta 74 proc. iš visų tirtų gyvūnų, o
Trichuris ovis – 72 proc.
Nigerijoje labiausiai paplitusi nematodų rūšis – T. ovis. Jos paplitimas bandose siekia iki 72,5 proc. (11).
1.2 Avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimas Europoje
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje fiksuojamas auginamų avių skaičiaus mažėjimas. Žemės ūkio ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2020 m. lapkričio mėnesį Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 155 tūkst. avių, didžiausias avių skaičius registruotas liepos mėnesį – 165,968 gyvūnų. Iš viso šalyje yra užsiregistravę daugiau kaip 9 000 avių laikytojų. Apžvelgiant paskutinių penkerių metų avių registro duomenis, pastebima sezoniškumo tendencija: vasarą registruojamas didesnis avių skaičius nei pavasarį ar rudenį (12).
Europoje, avių bandose, didžiausius ekonominius nuostolius sukelia šios nematodozės: H.
contortus, Trichostongylus spp., Nematodirus spp. (13). Helmintozių epidemiologija tiesiogiai
priklauso nuo aplinkos sąlygų: kiekviena parazitozės rūšis optimaliausiai dauginasi ir vystosi prie joms palankiausių aplinkos sąlygų. Europoje helmintozės yra paplitusios priklausomai nuo klimato, tačiau manoma, kad visuotinis atšilimas pakeis daugelio helmintozių vystymąsį, prisitaikymą ir išgyvenamumą aplinkoje, taip pat manoma, kad keisis parazitozių populiacijos dinamika (14). Šiuo laikotarpiu jau turima duomenų apie helmintozių protrūkius jiems nebūdingose klimatinėse zonose (13,14). Fiksuojami svarbūs strongiliatų paplitimo pokyčiai, pvz.: Haemonchus spp. nematodas aptinkamas šiaurinėje Europos dalyje, Nematodirus spp. paplitimas fiksuojamas pietų Europoje (13).
Remiantis literatūra ir tyrimų duomenimis, H. contortus būdingas paplitimas atogrąžų, subtropikų ir šilto klimato regionuose (15). Nepaisant stipraus parazito ryšio su atogrąžų klimatu, H.
12 aptinkamas Jungtinėje Karalystėje. Tai leidžia daryti išvadą, kad parazitas vis labiau prisitaiko prie vėsesnių aplinkos sąlygų (13,16). Šiaurietiško klimato šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, parazitas šaltąjį sezoną išgyvena šeimininko organizme, todėl labai dažnai pavasarį pastebimas staigus kiaušinėlių kiekio padidėjimas šeimininko aplinkoje. Ankstyvą pavasarį, išleidus bandas laisvai ganytis, užkrečiamos ganyklos, todėl sudaromos palankios sąlygos invazijos plitimui (15).
2013 metais Italijoje, Airijoje ir Šveicarijoje buvo tiriami avių ūkiai. Tyrimas buvo atliekamas naudojant flotacinį tyrimo metodą ir lervų kultūrų auginimą. Tyrimo metu iš visų tirtų mėginių H. contortus L3 stadijos lervų aptikta 73 proc. išmatų mėginių. Nematodozių paplitimas buvo nustatytas
Šveicarijoje (77 proc. tirtų gyvūnų), Italijoje (73 proc.) ir Airijoje (4 proc.) (16).
Graikijoje, Tesalijos regione, kuriame vyrauja Viduržemio jūros klimatas, buvo atliktas tyrimas, kurio metu atsitiktine tvarka pasirinkti ir ištirti 69 avių ūkiai. Avys buvo auginamos tradiciniu ūkininkavimo būdu, ganyklose netaikomas rotacinis ganymo būdas. Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad iš visų tirtų mėginių, helmintų kiaušinėlių rasta 7,9 proc. (44 mėginiuose). Daugiausiai buvo nustatyta virškinamojo trakto nematodozių. Strongiliatai iš visų tirtų mėginių sudarė 3,4 proc.,
Nematodirus spp. – 1,1 proc., Trichuris spp. – 2,9 proc. mėginių. Norint išsiaiškinti, kas lėmė tokius
tyrimo duomenis, buvo tiriami ir rizikos veiksniai. Atsižvelgiant į ūkio tipą ir ganyklų valdymą, palydoviniais duomenimis nustatyti aplinkos veiksniai, siekiant nustatyti jų ryšį su helmintų plitimu. Tyrimo rezultatai patvirtino (p < 0,05), kad didžiausią įtaką helmintozių plitimui turėjo ganomas avių kiekis viename hektare, ūkininkų išsilavinimas ir ūkininkavimo patirtis (17).
Tiriant Austrijos Alpėse besiganančias avis, nustatytas ypač aukštas virškinamojo trakto nematodų paplitimas, visose tirtose bandose buvo rasta strongiliatų. Bandos viduje nustatytas aukštas užsikrėtimo lygis, kuris svyruodavo nuo 70 iki 100 proc. (18).
2012 metais Norvegijoje atlikto tyrimo metu, kuomet buvo tiriamos avių išmatos iš trijų skirtingų šalies regionų, visuose regionuose buvo aptikta Haemonchus contortus kiaušinėlių. Ši nematodų rūšis dažniausiai buvo aptinkama Norvegijos pietiniuose, pakrančių ir žemumų regionuose (15). H. contortus parazitozė vis labiau prisitaikys ir Europoje ženkliai keisis helmintozės epidemiologinė situacija, todėl jau dabar ieškoma būdų, kaip efektyviai suvaldyti parazitozių populiacijos plitimą (5).
Vėsesnio vidutinio klimato regionuose dažnai aptinkamas nematodas Teladorsagia
circumcincta. Beveik visuose šiuose regionuose besiganančios avys yra užsikrėtusios parazitoze.
Invazijos intensyvumas gyvūno organizme svyruoja priklausomai nuo gyvūno imuniteto. Parazitozė priskiriama prie aukšto patogeniškumo nematodozių, todėl dažnai jaunų ėriukų užsikrėtimas T.
circumcincta baigiasi mirtimi. Dažniausiai ėriukai parazitoze užsikrečia anksti pavasarį, kai yra
išleidžiami į ganyklas. Parazitozės plitimą sunku suvaldyti – nematodo epidemiologija šiuo laikotarpiu yra kontroliuojama naudojant antihelmintinį gydymą ir ganyklų rotaciją. Tačiau šio
13 nematodo atsparumas antihelmintiniams vaistams yra plačiai paplitęs, daugumoje Europos šalių. Pranešama apie daugybę izoliatų, kurie pasižymi fenotipiniu atsparumu visoms trims antihelmintikų klasėms (benzimidazolams, levamizolui, ir makrocikliniams laktonams). Taip pat, atliktų tyrimų metu yra pastebimas augantis antihelmintinis rezistentiškumas plataus spektro antihelmintikams. Dėl šių priežasčių T. circumcincta laikoma ekonomiškai svarbiausia avių virškinamojo trakto parazitoze vėsesnio vidutinio klimato regionuose (13,19,20).
T. circumcincta atsparus subarktiniam klimatui, todėl nematodai gali išgyventi Norvegijos
žiemą ganyklose kaip L3 stadijos lervos arba kaip inhibuotos lervos šeimininko virškinamajame
trakte. T. cirmumcincta helmintai pasižymi aukštu išgyvenamumo indeksu net kalnuotuose Norvegijos vietovėse. Patelė per parą gali produkuoti nuo 100 iki 200 kiaušinėlių, todėl parazitozė priskiriama prie lengvai ir greitai plintančių virškinamojo trakto nematodozių (15,19).
Norvegijoje registruojamas didžausias T. circumcincta paplitimas (81,1 proc.,) iš visų virškinamojo trakto nematodozių. Dėl klimato atšilimo Norvegijoje žiemos nebe tokios ilgos ir šaltos, tai daro įtaką helmintozių plitimui, nes daugiau invazinių lervų ar kiaušinėlių peržiemoja ir pavasarį užkrečia individus (10). Taip pat manoma, kad šaltas klimatas pietiniame Norvegijos regione prisideda prie geresnio virškinamojo trakto nematodų lervų ir kiaušinėlių peržiemojimo (15).
Norvegijoje 2012 m. atliktame tyrime, kurio metu buvo tirtos avių ir ožkų išmatos, T. axei aptikta nebuvo, nors remiantis ankstesniais duomenimis, T. axei buvo būdingas paplitimas Norvegijos avių bandose (15).
Šiaurinėje Norvegijos dalyje atlikto tyrimo metu, lyginant Nematodirus spp. paplitimą tarpusavyje, nustatytas mažas Nematodirus filicollis ir Nematodirus spathiger paplitimas, lyginant su
Nematodirus battus. Daugiau nei 50 proc. tirtų bandų buvo užsikrėtusios N. battus. Dažniausiai avių
bandose buvo aptinkamas N. battus kartu su N. filicollis arba N. spathiger nematodais (15).
Vokietijoje, kaip ir daugumoje kitų vakarų Europos šalių, avių bandose labiausiai paplitę nematodai yra H. contortus, Trichostrongylus spp., T. cirmumcincta , Nematodirus spp. (21).
Europoje trichurozė nustatyta 41,8 proc. visų tirtų individų (13).Visoje Europoje fiksuojamas
gausus virškinamojo trakto nematodų paplitimas. Nustatyta, kad labiausiai paplitusios nematodų rūšys yra Teladorsagia spp., H. contortus ir Trichostrongylus spp. Dėl gausaus nematodų paplitimo, siekiant suvaldyti invazijos plitimą ir išvengti ekonominių nuostolių, gyvulininkystėje pradėta naudoti antihelmintinius preparatus, tačiau dėl to išsivystė antihelmintinis rezistentiškumas (22).
1.3 Avių virškinamojo trakto nematodozės
Nematodai laikomi vienu iš gausiausių parazitozių grupių, kurie nuo cestodų ir trematodų skiriasi morfologine struktūra bei chemine sudėtimi. Iš visų gyvūnų parazitozių, virškinamojo trakto nematodozės daro didžiausią įtaką gyvulininkystėje (3,23,24).
14 Nematodai pagal savo morfologiją bendrinėje kalboje vadinami apvaliosiomis kirmėlėmis. Daugumos nematodų vystymosi ciklas vyksta be tarpinių šeimininkų. Kiaušinėliai išskiriami į aplinką, todėl kiaušinėlių gyvybingumas, vystymosi greitis priklauso nuo aplinkos temperatūros (3,14). Dažniausiai ganyklose auginamoms avims būdinga, kad jos yra užsikrėtusios ne viena, o keliomis skirtingomis helmintų rūšimis. Tai vadinama mišria infekcija (14).
1.3.1 Hemonchozė
Haemonchus contortus laikomas pačiu patogeniškiausiu avių virškinamojo trakto parazitu.
Nematodas turi aštrų dantuką, juo prisitvirtina prie šliužo gleivinės, ją prarėžia ir minta šeimininko krauju (13,16).
Nematodas H.contortus priskiriamas prie termofilinių rūšių, kurioms reikalinga aukštesnė vystymosi slenksčio temperatūra ir aukštesnis optimalus temperatūros diapazonas. Dėl to palankiausios sąlygos jiems daugintis ir plisti yra tropinėse, šilto klimato zonose. Taip pat šios rūšies nematodai pasižymi didesniu atsparumu išdžiūvimui ir ultravioletiniams saulės spinduliams, lyginant su kitais avyse parazituojančiais trichostrongilidais (13).
Nematodozė priskiriama prie greitai plintančių parazitozių, nes nematodas sugeba prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Parazitozė greičiausiai plinta tuose kraštuose, kur nuolatos palaikomas didelis drėgmės kiekis ir aukšta aplinkos temperatūra. Drėgmės trūkumas aplinkoje laikomas kaip parazitozės kiaušinėlių inaktyvacijos veiksnys. Šiuo metu H. contortus plitimą Europoje dar riboja temperatūra – žiemos laikotarpiu, kai temperatūra pasiekia 0°C, nepasiekiamas parazito vystymosi slenkstis, tokia temperatūra yra per žema. Temperatūrai kylant, nematodai greičiau vystosi, tačiau dalis lervų žūva dėl išdžiūvimo, todėl vasaros mėnesiais pietų Europoje dėl pakilusios aplinkos temperatūros ir mažo drėgmės kiekio H. contortus plitimas ir vystymasis slopinamas (13).
Esant pakankamam drėgmės kiekiui, kiaušinėliai pradeda vystytis aplinkos temperatūrai pakilus virš 10°C. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau vyksta vystymasis. Tačiau temperatūrai pakilus daugiau kaip 40°C, dalis kiaušinėlių žūva. Temperatūrai nukritus iki 0°C, kiaušinėliai žūva per 24 val. L3 stadijos invazinės lervos yra labai atsparios temperatūros pokyčiams.
Esant pakankamam drėgmės kiekiui, ganyklose jos gali išbūti gyvybingos iki kelių mėnesių. Sporadiniai hemonchozės atvejai fiksuojami vėsiose klimato juostuose, nes L3 stadijos lervos, esant
netinkamoms sąlygoms, gali virsti hipobiozės būklės (25).
Pagrindiniai ligos požymiai, signalizuojantys apie individo užsikrėtimą parazitoze, yra gyvulio silpnumas ir anemija. Parazitozės diagnozavimui atliekami kraujo tyrimai, siekiant patvirtinti anemiją. Poskrodiminio tyrimo metu, apžiūrint šliužo gleivinę, yra pastebimi H. contortus parazitai. Helmintozės sukelti pažeidimai gyvūno organizme priklauso nuo laikymo sąlygų, gaunamo pašaro kokybės. Esant aukštai parazitozės invazijai organizme, gyvūnas dažniausiai gaišta. Parazitozės galima nepastebėti, jeigu užsikrėtimo lygis yra nedidelis ir gyvūnas gauna geros kokybės pašarą.
15 Dažniausiai parazitoze serga jauni ėriukai, kurie dar neturi susiformavusio natūralaus imuniteto bei žindyvės avys, kurių imunitetas susilpnėjęs (25).
1.3.2 Teladorsagiozė
Teladorsagia circumcincta parazituoja smulkiųjų atrajotojų šliuže ir labiausiai pavojinga
jauniems ėriukams. Parazitozės klinikiniai požymiai pasireiškia apetito sumažėjimu, priesvorio sumažėjimu, viduriavimu, dehidracija.Esant didelio laipsnio invazijai, gyvūnai gaišta (3,23,24).
Iš infekuoto individo išmatos, kartu su kiaušinėliais, patenka į aplinką. Dešimties dienų laikotarpyje iš kiaušinėlių išsineria invazinė L3 stadijos lerva, kuri iš išmatų migruoja ant žolės.
Besiganydama avis kartu su žole praryja ir invazinę lervą. Invazinėms lervoms patekus į organizmą, jos migruoja ir prasiskverbia į virškinimo liaukas ir ten neriasi iki L4 stadijos. Jei L4 stadijos lervomis
užsikrečiama rudenį, jos gali pereiti į hipobiozės būklę, o pasibaigus žiemai – tęsti vystymąsi. Praėjus 18 dienų po užsikrėtimo, lervos išlenda iš liaukų, neriasi iki L5 stadijos. Lytiškai subrendę nematodai
prisitvirtina prie šliužo gleivinės (3,14).
Pagrindinė patologija, kurią sukelia besivystantys T. circumcincta nematodai, yra skrandžio liaukų pažeidimas. Tokiu atveju sunkiau virškinamas pašaras, liaukos nustoja gaminti skrandžio rūgštį, todėl sutrikdomas virškinimas, netenkama baltymų. Invazinei L3 stadijos lervai patekus į
šeimininko organizmą, po 14 dienų pradeda formuotis imunitetas. Imunitetas priklauso nuo avies amžiaus ir pačio organizmo. Taip pat imuniteto susilpnėjimas pastebimas po ėriavimosi ir žindymo laikotarpiu. Nustatyta, kad parazitas yra tiesiogiai susijęs su vilnos augimu ir vilnos kokybe: patvirtinus diagnozę vyresnio amžiaus avims, pastebėta, kad gyvūnams ženkliai sumažėjo vilnos augimo greitis (3,24)
1.3.3 Trichostrongiliozės
Trichostrongylus spp. nematodai aptinkami visose klimato zonose, todėl jų svarba skiriasi
vietiniu mastu, priklausomai nuo šeimininko užsikrėtimo lygio (13). Didesnis ganyklų užsikrėtimas
Trichostrongylus spp. stebimas liepos mėnesį. Trichostrongylus colubriformis būdingas paplitimas
vidutinio klimato juostose (26).
Manoma, kad dėl klimato atšilimo L3 stadijos lervos greičiau vystysis vasaros laikotarpiu, taip
pat, šiltėjant rudeniniam sezonui, lervoms ilgesnį laikotarpį bus palankesnė aplinkos temperatūra, o dėl šiltėjančių žiemų manoma, kad peržiemos didesnis kiaušinėlių skaičius (13).
T. vitrinus laikomas patogeniškiausia trichostrongilų rūšimi. Nematodo L3 stadijos lervos
įsirausia tarp plonųjų žarnų enterocitų ir vidiniame epitelio sluoksnyje formuoja ertmes. Ten nematodas per 10 dienų subręsta. Migruojant nematodams yra pažeidžiama gyvūno dvylikapirštės žarnos gleivinė. Gyvūnui pasireiškia tokie požymiai, kaip enteritas, kraujavimas. Palaipsniui gali išsivystyti hipoalbuminemija ar hipoproteinemija, nes per pažeidimus į žarnų spindį prarandami plazmos baltymai (27).
16
Trichostrongylus spp. nematodozių mažo intensyvumo sukeltas patologijas dažnai galima
sumaišyti su netinkama arba nepakankama gyvulio mityba. Didelės invazijos užsikrėtimo atvejais avims pasireiškia intensyvi užsitęsusi diarėja (27).
1.3.4 Koperiozė
Avių organizme parazituoja Cooperia curticei rūšis. Šie nematodai labiausiai paplitę subtropinėse ir tropinėse klimato zonose (28). Nematodas nesukelia ryškių klinikinių požymių natūraliai užsikrėtusioms avims, todėl priskiriamas prie lengvo patogeniškumo parazitozių. Esant labai intensyviam užsikrėtimui, gyvūnui gali sumažėti apetitas, todėl pastebimas priesvorio mažėjimas. Dažiausiai aptinkamas mišriose parazitozių infekcijose (3,24).
Patelės yra ilgesnės už patinus, patelių ilgis apie 15-20 mm, o patinai siekia iki 15 mm (28). Parazituoja plonųjų žarnų gleivinės kriptose. Keičiantis sezonui, vėlyvą rudenį, lervos ganyklose tampa hipobiozės būsenos. Ėriukams gali pasireikšti ir sunkūs parazitozės požymiai, galima letali gyvūno baigtis. Poskerdiminio tyrimo metu stebima plonosios žarnos atrofija (3).
1.3.5 Nematodirozė
Iš visų nematodirozių, N. battus laikoma viena iš patogeniškiausiu rūšių. N. battus dažniausiai
aptinkamas vidutinio klimato zonose. Avininkystėje turi svarbią ekonominę reikšmę, nes pavasarį pastebimas gausus L3 stadijų lervų pagausėjimas, o tai sukelia pažeidimus ir patologijas jaunų ėriukų
organizme, gyvūnai gali gaišti. Sukeliami didžiuliai ekonominiai nuostoliai (27).
N. filicollis kiaušinėliai ganyklose pradeda nertis tik vėlyvą rudenį. Per vieną ganiavos sezoną N. spathiger kiaušinėliais avys gali užsikrėsti net keletą kartų (3). Nematodirus spp. vystymosi ciklas
skiriasi nuo kitų strongiliatų. N. battus parazito vystymuisi būtina žema aplinkos temperatūra: kad iš kiaušinėlio issivystytų L3 stadijos lerva, kiaušinėlį turi paveikti žema, artima 0°C temperatūra, o po
to temperatūra turi pakilti virš 10°C (10). 1.3.6 Chabertiozė
Chabertia spp. rūšies nematodai parazituoja atrajotojų gaubtinėje žarnoje. Nematodams
būdingas tiesioginis vystymosi ciklas: gyvūnas praryja L3 stadijos lervą, kuri virškinamuoju traktu
nukeliauja iki plonosios žarnos ir prasiskverbia į žarnos gleivinę. Po 7 dienų iš L3 išsineria L4 stadijos
lervos, kurios nukeliauja ir prasiskverbia į akląją žarną, migruoja į gaubtinę žarną ir ten subręsta (29). Šios rūšies nematodas gali sukelti įvairaus laipsnio patologijas. Dažnai gyvūnams pasireiškia viduriavimas, kuris gali komplikuotis, tuomet išmatose pastebimos kraujo priemaišos. Negydant gyvūno, tikėtina, kad gyvūnas gaiš. Skrodimo metu matoma pažeista žarnų gleivinė, nesubrendusios lervos yra aptinkamos aklojoje, o suaugusios – gaubtinėje žarnoje (3).
Chabertia spp. rūšys paprastai nustatomos remiantis santykinai nedideliu suaugusių kirminų
morfologinių požymių rinkiniu, skirtingos rūšys identifikuojamos atsižvelgiant į kaklelį ir galvos pūsleles. Tačiau ne visada įmanoma tiksliai nustatyti rūšį, remiantis tik šiais kriterijais. Tobulėjant
17 mokslui, vis dažniau atliekami molekulinės analizės tyrimai, naudojant tinkamus genetinius žymenis, pavyzdžiui, tiriami mitochondrijų arba DNR žymenys. Tyrimas yra labai vertingas ir tikslus, jis padeda atskirti ir identifikuoti parazitus, todėl lengviau ir tiksliau galima ištirti parazitų paplitimą ir jų genetinę įvairovę (30).
1.3.7 Ezofagostomozė
Oesophagostomum columbianum pagal patogeniškumo laipsnį priskiriama vienam iš
patogeniškiausių nematodų (27). Oesophagostomum spp. vystymasis vyksta tiesioginiu keliu: nematodas parazituoja storosiose žarnose, ten formuoja apie 2 cm mazgelius ir neriasi iki L4 stadijos
lervos (3,24).
Esant didelei parazito invazijai šeimininko organizme, specifinis klinikinis požymis – tamsus, žalias viduriavimas. Lengvesnės infekcijos atveju pastebimas protarpinis viduriavimas, ėriukai prastai auga. Mazgeliams plyšus, įvyksta uždegiminė reakcija, išsiskiria fibrinas, galima peritonito komplikacija. Skrodimo metu storojoje žarnoje aptinkami mazgeliai (3,24).
1.3.8 Trichurozė
Trichurozę avims dažniausiai sukelia Trichuris ovis, rečiau T. skrajabini nematodai (31). Suaugę helmintai gali siekti iki 8 cm. Kiaušinėliai laikomi specifiškais ir aplinkoje gyvybingi gali išlikti iki keturių metų. Jiems būdinga gelsvai ruda spalva, taisyklingos citrinos forma, abiejuose kiaušinėlio galuose yra išsidėstę kamšteliai. Patekus į virškinamąjį traktą kamšteliai suardomi, tęsiasi vystymasis. Helmintams būdingas tiesioginis vystymosi ciklas, be tarpinių šeimininkų. Subrendę parazitai prisitvirtina prie žarnų sienelės ir maitinasi gyvūno krauju, gleivių baltymais ir polisacharidais (31).
Dažniausiai aviai užsikrėtus helmintoze, pasireiškia besimptomė klinika, tačiau, pasireiškus stipriai invazijai arba mišriai helmintozių infekcijai, gyvūnui gali pasireikšti diarėja ir išsivystyti aklosios žarnos difterinis uždegimas. Norint parazitozę identifikuoti po gyvūno gaišimo, skrodimo metu prie storųjų žarnų gleivinės matomas prisitvirtinęs helmintas, aplink jį stebimos hemoragijos ir kraujosrūvos (3,31).
1.4 Antihelmintinis rezistentiškumas
Antihelmintinis rezistentiškumas yra natūraliai besiformuojantis evoliucinis procesas, kurio neįmanoma sustabdyti, jei ūkininkavimo praktikoje naudojamos antihelmintinės medžiagos (32). 1960-ųjų pradžioje sukurti plataus spektro antihelmintiniai preparatai sukėlė perversmą gyvulininkystės srityje. Naudojant preparatus, šeimininko organizme buvo stabdoma parazitozių veikla bei kiaušinėlių produkavimas, todėl tapo lengviau suvaldyti epidemiologinius protrūkius (33).
Dėl netinkamo vaistų vartojimo daugelyje parazitozių išsivystė rezistentiškumas vaisto veikliajai medžiagai. Dėl to, gyvūnams skiriant antihelmintinius preparatus, nebuvo gaunamas norimas efektas (33,34). Europoje yra užfiksuotas Teladorsagia circumcincta, Haemonchus
18
contortus ir Trichostrongylus spp., atsparių benzimidazolams ir levamizolui, taip pat fiksuojamas ir
atsparumas makrocikliniams laktonams (35).
Nematodų antihelmintinis rezistentiškumas bandose gali išsivystyti, kuomet į bandą atvežami gyvūnai, kurie savo organizme jau turi nematodų su rezistentiškumo aleliu. Pakartotinai paveikus parazitus terapinėmis vaisto koncentracijomis, nužudomi neatsparūs parazitai, o turintiems rezistentiškumą yra sukuriamos selektyvios sąlygos daugintis. Su išmatomis išskiriami nematodai, kurie turi atsparumo alelį, todėl kiti bandos gyvūnai užsikrečia mutavusiais, atspariais nematodais (36).
Kad būtų galima išvengti antihelmintinio rezistentiškumo, gyvulių dehelmintizaciją privaloma atlikti pagal nurodytas schemas, vykdyti ganyklų rotaciją. Taip pat svarbu identifikuoti parazitozę ir įvertinti parazitozės invazijos lygį bei parinkti optimaliausią antihelmintinę medžiagą (33–35).
1.5 Nematodozių nustatymas
Norint identifikuoti parazitozę ir nustatyti, kokio lygio yra Haemonchus spp. ar kitų strongiliatų invazija, bandose gali būti atliekami kiekybiniai, pvz.: sedimentacijos, flotacijos; ir kokybiniai, pvz.: imunofermentinės analizės tyrimai. Virškinamojo trakto nematodų diagnozavimas įprastai atliekamas iš išmatų mėginių, koprologinio tyrimo metu. Dažnai identifikuoti helmintozei yra atliekamas modifikuotas MacMaster‘io metodas, kuris pagrįstas flotacijos principu, todėl lengvesni kiaušinėliai iškyla prie kameros viršaus ir juos galima lengviau suskaičiuoti. Kitas tyrimo metodas – mini flotacinis tyrimas. Tyrimo metu yra naudojamas specialus tyrimo diskas. Išmatos sumaišomos su flotaciniu tirpalu, diskas užpildomas paruoštu išmatų mėginiu. Po 10 min. galima atlikti mikroskopavimą. Atliekamas lervų kultūrų metodas, kuomet, remiantis išmatomis, iš kiaušinėlių išauginamos L3 stadijos lervos ir pagal lervų morfologiją parazitas identifikuojamas naudojant
mikroskopijos būdą. Remiantis tik tradicine nematodų kiaušinėlių mikroskopine analize, sunku nustatyti žemą Haemonchus spp. kiekį mišriose infekcijose. Tai pat nematodozių rūšių nustatymas mikroskopiniu tyrimu iš paruoštų lervų kultūrų yra sudėtingas, reikalaujantis daug laiko ir specialių įgūdžių bei žinių (33).
Nematodozių rūšių nustatymui vis dažniau taikomi molekuliniai tyrimo metodai. Nuo polimerazės grandininės reakcijos (PGR) technikos išradimo 1990-ųjų metų viduryje mokslas sparčiai vystėsi, todėl šiomis dienomis avių virškinamojo trakto nematodų nustatymui vis dažniau taikomi molekuliniai tyrimo metodai. Parazitozių identifikavimui yra taikoma daugybė DNR pagrįstų metodų, tokių, kaip standartinė PGR, realaus laiko PGR ir multipleksuoto tandemo PGR. Šių PGR pagrįstų programų bendras bruožas yra tai, kad identifikavimo molekulinis tikslas yra ribosominės DNR genų masyvo vidiniame transkribuotame 2 tarpiniame regione. „Droplet Digital™“ PGR (ddPGR) yra gana nauja technologija absoliučiam DNR kiekybiniam nustatymui, nenaudojant standartinių kreivių, kuri iki šiol niekada nebuvo taikoma nematodams gyvuliuose identifikuoti.
19 Skirtingai nuo kitų PGR pagrįstų tyrimų, ddPGR yra pagrįstas mikrofluidikais, kai mėginiai, prieš PGR amplifikacijos etapą, yra padalijami į tūkstančius nano dydžio lašelių. DNR šablono buvimas ar nebuvimas kiekviename mėginio lašelyje matuojamas po amplifikacijos. DdPGR turi didelį potencialą diagnostikos srityje (33).
20 Tyrimo metu buvo renkami išmatų mėginiai iš Marijampolės apskrityje esančių avių ūkių. Tyrimas buvo atliekamas 2019 m. gegužės – rugsėjo mėnesiais ir 2020 m. gegužės – liepos mėnesiais. Ūkiai pasirinkti atsitiktine tvarka, norint kuo tiksliau pavaizduoti virškinamojo trakto nematodozių epidemiologinę situaciją. Iš viso buvo renkami ir ištirti mėginiai iš 11 skirtingų ūkių. Ūkiuose laikomos avys buvo įvairaus amžiaus mėsinio ir pieninio tipo patinai, patelės ir jaunikliai. Ūkiuose populiariausios buvo Lietuvos juodgalvių veislės avys, taip pat ūkiuose buvo laikomos Ramanovo veislės avys, ir įvairių veislių mišrūnai. Bandos skaičius buvo labai įvairus, svyravo nuo 12 iki 1500 individų.
Atvykus į ūkį, iš visos bandos, priklausomai nuo bandos dydžio, atsitiktine tvarka būdavo pasirenkama nuo 8 iki 20 individų. Saugiai fiksavus gyvūną, iš kiekvienos avies tiesiosios žarnos, mūvint vienkartinę polietileninę pirštinę, buvo paimamas išmatų mėginys, kurio svoris svyravo tarp 10-15 g. Mėginiai buvo imami užtikrinant gyvūnų gerovę, buvo laikomasi Lietuvos gyvūnų gerovės taisyklių reikalavimų Nr. B1 – 866, 2012 ir Nr. XI – 2271, 2012. Mėginiai buvo pakuojami į vienkartinius, sandarius polietileninius maišelius, ant jų užklijuojant identifikuojančią etiketę. Tokius mėginius rekomenduojama ištirti kuo greičiau, tačiau jeigu to padaryti nepavyksta, iki patekimo į laboratoriją mėginiai turi būti laikomi +4 oC laipsnių temperatūroje ir ištirti 7 parų laikotarpyje.
Surinkti mėginiai buvo tiriami LSMU Veterinarijos akademijos Veterinarinės Patobiologijos katedroje, Parazitologijos laboratorijoje. Koprologinio tyrimo metu buvo taikomas modifikuotas MacMasterio metodas. Atliekant mikroskopinį tyrimą buvo ieškoma nematodų kiaušinėlių. Atlikus tyrimus, atlikta statistinė duomenų analizė.
Tyrimo tikslas buvo nustatyti, kokiu gausumu avys buvo užsikrėtusios virškinamojo trakto nematodais pasirinktuose tirti ūkiuose ir kokie galimi rizikos veiksniai tam turėjo įtakos.
21
2.1 Tyrimo schema
2.2 Apklausa
Apklausos tikslas – nustatyti pagrindinius rizikos veiksnius avių virškinamojo trakto nematodozių pasireiškimui avių ūkiuose ir taikomas kontrolės priemones bandose. Avių ūkių savininkų apklausa vykdyta mėginių rinkimo metu, atvykus į ūkį. Vykdant apklausą buvo pateikiami klausimai apie ūkio tipą (rotacinis, ekologinis), ganymo būdą (ar taikoma rotacija ar ne), bandos dydį, avių ganyklos plotą.
Tiriamųjų ūkių paieška
Paskambinus į ūkį susitarta dėl atvykimo ir mėginių rinkimo. Metodikos paieška
Literatūros analizė;
Metodikos pasirinkimas.
Tyrimo duomenų rinkimas
Išmatų mėginių rinkimas;
Ūkininkų apklausa. Mėginių tyrimas Koprologinis tyrimas, atliekant modifikuotą MacMaster'io metodą. Duomenų analizė
Duomenų apdorojimas Exel programoje; Duomenų skaičiavimas naudojant SPSS programą. Rezultatų pateikimas Duomenų sisteminimas; Duomenų grafinis
vaizdavimas naudojantis Exel programa.
22
2.3 Modifikuotas MacMaster metodas
Šis tyrimo metodas yra pagrįstas flotacijos principu. Tai dažniausiai naudojamas standartinis kiekybinis metodas, kurio metu išmatų mėginys yra sumaišomas su flotaciniu tirpalu ir šiuo mišiniu užpildomos specialios MacMaster kameros. Flotacinis tirpalas yra didesnio tankio, todėl lengvesnes dalelės, pvz., nematodų kiaušinėlius, iškelia į viršų prie viršutinės MacMaster‘io kameros. Tuo tarpu tiriamająme mėginyje buvusios šiukšlės ir nuosėdos nusėda į apačią, todėl mikroskopuojant lengviau identifikuoti ir suskaičiuoti kiaušinėlius. Tyrimas yra gana paprastas, patikimas, greitas ir efektyvus, nereikalaujantis sudėtingos įrangos ar brangių reagentų (37).
Tyrimui reikalinga įranga:
Matavimo cilindras;
Svarstyklės;
Flotacinis tirpalas;
Plastmasiniai pagaliukai;
Marlė ( iki 0,5 mm dydžio tarpeliais);
Centrifuginiai mėgintuvėliai;
Centrifuga;
MacMaster kameros (2 x 0,15 ml);
Stiklinės arba plastikinės taurės;
Mikroskopas; (37). Tyrimo eiga:
1. Iš polietileninio maišelio išimami tiriamųjų išmatų mėginiai ir dedami į taurę. Pasveriami 4,0 g (0,1 g tikslumu), pamatuojama ir užpilama 56 ml vandens (2 pav.).
23
2 pav. Pasvertas 4g išmatų mėginys (nuotr. autorės)
2. Išmatos gerai išmaišomos. Svarbu kuo labiau homogenizuoti mišinį, kad kiaušinėliai iš išmatų patektų į vandenį. Rekomenduojama palikti mišinį nusistovėti apie 30 minučių (3 pav.).
3 pav. Homogenizuotas išmatų mėginys (nuotr. autorės)
3. Po pusvalandžio svarbu mišinį dar kartą išmaišyti ir per marlę perkošti į kitą taurę. 10,0 ml mišinio įpilti į centrifuginį mėgintuvėlį. Centrifuguoti 7 minutes 1200 aps./min. dažniu (4 pav.).
24
4 pav. Mėginiai dedami centrifuguoti (nuotr. autorės)
4. Po centrifugavimo viršutinis sluoksnis nupilamas – paliekamos tik nuosėdos (5 pav.).
5 pav. Nusėdusios nuosėdos (nuotr. autorės)
5. Centrifuginis mėgintuvėlis sterilia vienkartine pipete pripildomas flotaciniu tirpalu iki 4,0 ml (6 pav.).
25
6 pav. Nuosėdos užpildytos flotaciniu tirpalu (nuotr. autorės)
6. Gerai išmaišoma, gautu mišiniu užpildomos abi MacMaster‘io kameros pusės. Svarbu, tiriamuoju mišiniu užpildyti visą kamerą, nepaliekant oro tarpų (7 pav.).
26 7. Po 2-3 minučių mėginį galima mikroskopuoti didinant 50 kartų (8 pav.)
8 pav. Tiriamojo mėginio mikroskopavimas (nuot. autorės)
8. Suskaičiuotas kiaušinėlių kiekis (abiejose kamerose) dauginamas iš 20. Gautas skaičius parodo, kiek kiaušinėlių yra 1 grame išmatų.
9. MacMaster‘io kameros išplaunamos po tekančio vandens srove ir nusausinamos vienkartiniu rankšluosčiu. Kad gauti tikslesnius rezultatus, tyrimas kartojamas bent 3 kartus ir tuomet išvedamas vidurkis (37).
2.4 Statistinė analizė
Koprologinio tyrimo rezultatai, atliekant modifikuotą MacMaster‘io metodą, suvesti ir apdoroti naudojantis Microsoft© Excel programa. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis statistiniu paketu IBM SPSS® Statistics 24.0 (Niujorkas, JAV) programoje. Siekiant nustatyti ryšį tarp bandos užsikrėtimo ir veiksnio, atliktas Fišerio testas. Taip pat atliktas neparametrinės analizės metodas, palyginti skirstiniai tarp skirtingų rizikos veiksnių, remiantis Mano–Vitnio–Vilkoksono kriterijumi. Apskaičiuota aprašomoji statistika – aritmetiniai vidurkiai, mažiausia ir didžiausia reikšmė, mediana, vidutinis kvadratinis nuokrypis, vidurkio paklaida. Vidutinio kiaušinėlių kiekio 1 grame išmatų ir bandos užsikrėtimo priklausomybė nustatyta atliekant Chi-kvadrato testą. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimais, kai p<0,05. Grafiškai duomenys pavaizduoti naudojantis Microsoft Office Excel 2007 programa (Microsoft Corporation, 2007).
27 Atliekant šio darbo tyrimą, jame dalyvavo 11 ūkių, auginančių avis. Apklausos metu išsiaiškinta, kad keturi ūkiai avis laikė ekologiškai, o septyni ūkiai laikėsi tradicinio ūkininkavimo būdo. Iš šių 11 ūkių du ūkiai ganyklose taikė rotacinį ganymą, devyni ūkiai netaikė rotacijos. Ūkius skirstant pagal bandos dydį, iki 100 avių bandas laikė 2 ūkiai, nuo 100 iki 1000 avių laikė 6 ūkiai, virš 1000 avių laikė 3 ūkiai. Sudarant ūkių grupes pagal ganyklos plotą, skiriamą vienai aviai, 1 ha iki 5 avių laikė 2 ūkiai, 1 ha iki 10 avių laikė 5 ūkiai, 1 ha virš 10 avių laikė 4 ūkiai.
Mikroskopinio tyrimo metu identifikuojant kiaušinėlius nustatyta, kad bendras strongiliatų paplitimas visuose tirtuose ūkiuose sudarė 97,9 proc., nematodirų kiaušinėlių paplitimas sudarė 2,1 proc.
Strongiliatų vidutinis kiaušinėlių skaičius 1 g išmatų svyravo nuo 60 iki 9760 kiaušinėlių, strongiliatų vidutinis kiaušinėlių skaičius 1 g išmatų visuose ūkiuose – 595,9. Nematodirų kiaušinėlių iš 11 tirtų ūkių buvo rasta 4 ūkiuose, vidutinis kiaušinėlių skaičius viename ūkyje buvo iki 22,2 kiaušinėlių. Vidutinis nematodirų kiekis visuose tirtuose ūkiuose buvo 4,1 kiaušinėlių 1 g išmatų ( 9 pav.).
9 pav. Vidutinis strongiliatų ir nematodirų skaičius 1 g išmatų
Mažo užsikėtimo ūkiams buvo priskiriami ūkiai, kurių bandose nustatyta kiaušinėlių suma neviršijo 250 kiaušinėlių 1 g išmatų (38). Šiuose ūkiuose strongiliatų suma svyravo nuo 60 iki 160 kiaušinėlių 1g išmatų (mediana 100). Strongiliatų vidutinis kiaušinėlių skaičius svyravo nuo 20 iki
595,61 4,15 0 100 200 300 400 500 600 700
Vid. skaičius strongiliatų Vid. Skaičius nematodirų
Vid u tin is k iau šin ėlių ska iči u s 1 g iš m at ų
3 TYRIMO REZULTATAI
28 53 kiaušinėlių 1g išmatų (mediana 33,3). Į vidutinio užsikrėtimo ūkius buvo įtraukiami ūkiai, kurių kiaušinėlių skaičius 1 g išmatų svyravo nuo 250 iki 800 kiaušinėlių (38). Šiuose ūkiuose aptiktų strongiliatų kiekis svyravo nuo 415 iki 780 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 100), strongiliatų vidutinis kiaušinėlių skaičius 1 g išmatų svyravo nuo 138,3 iki 260 kiaušinėlių (mediana 199,1). Į didelio užsikrėtimo grupes buvo įtraukiami ūkiai, kurių bandose nustatyta kiaušinėlių skaičiaus suma 1 g išmatų buvo didesnė nei 800 kiaušinėlių (38). Šiuose ūkiuose kiaušinėlių kiekis svyravo nuo 920 iki 9780 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 1610). Strongiliatų kiaušinėlių vidutinis kiekis svyravo nuo 306,6 iki 3260 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 536,6). Skirtumai skyrėsi statistiškai reikšmingai (p<0,05) (10 pav.).
10 pav. Ūkių pasiskirstymas pagal bandos užsikrėtimą (proc.)
Tradiciniuose ūkiuose strongiliatų kiaušinėlių kiekio suma svyravo nuo 100 kiaušinėlių 1 g išmatų iki 9780 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 920), ekologiniuose ūkiuose – nuo 60 iki 2920 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 1077). Strongiliatų kiaušinėlių vidurkis tradiciniame ūkyje svyravo nuo 33,3 iki 3260 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 306,7), ekologiniame ūkyje – nuo 20 iki 973,3 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 359,2) Didesnis strongiliatų paplitimas nustatytas ūkiuose kurie taikė tradininį ūkininkavimo būdą (p>0,05). Galime teigti, kad ūkininkavimo tipas nedarė įtakos strongiliatų paplitimui (11 pav.).
55% 18% 27% Didelis užsikrėtimas Vidutinis užsikrėtimas Mažas užsikrėtimas
29
11 pav. Ūkių pasiskirstymas pagal ūkininkavimo būdą
Taip pat atlikus tyrimą pastebėta, kad ekologinių ūkių bandose mažiau pasitaikė didelio užsikrėtimo atvejų (50 proc.) nei tradiciškai ūkininkaujančių ūkių bandose (57,1 proc.). Vidutinio intensyvumo užsikrėtimas nustatytas 25 proc. ekologinių ir 14,3 proc. tradiciškai ūkininkaujančių ūkių. Mažas užsikrėtimas nustatytas 25 proc. ekologinių ir 28,6 proc. tradiciškai ūkininkaujančių ūkių. Šie skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05), taigi galima teigti, kad bandos užsikrėtimo lygis nepriklauso nuo ūkininkavimo tipo (12 pav.).
12 pav. Bandų užsikrėtimas pagal ūkininkavimo būdą
33,33 53,33 433,33 306,67 493,33 3 260,00 260,00 20,00 973,33 580,00 138,33 0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 1 3 4 5 6 7 11 2 8 9 10 Vid u tin is k iau šin ėlių ska iči u s 1 g iš m at ų Ūkio Nr. Tradicinis Ekologinis 57,1% 50,0% 14,3% 25,0% 28,6% 25,0% 0% 20% 40% 60% 80% 100% Tradicinis Ekologinis
30 Ūkiuose, kuriuose buvo taikomas rotacinis ganymo būdas, strongiliatų kiaušinėlių suma svyravo nuo 60 iki 9780 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 4920). Ūkiuose, kuriuose netaikomas rotacinis ganymo būdas – nuo 100 iki 2920 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 920). Strongiliatų vidurkis ūkiuose, kuriuose buvo taikomas rotacinis ganymo būdas, svyravo nuo 20 iki 3260 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 1640), o kur rotacinis ganymas netaikytas, vidurkis svyravo nuo 33,3 iki 973,3 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 306,6). Didesnis strongiliatų paplitimas fiksuojamas ūkiuose, kuriuose taikomas rotacinis ganymo būdas, bet skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05). Galime teigti, kad ganymo būdas nedarė įtakos strongiliatų paplitimui (13 pav.).
13 pav. Ūkių pasiskirstymas pagal ganymo būdą
Mažesnė dalis (50 proc.) bandų užsikrėtimo fiksuojama ūkiuose, kuriuose taikoma rotacija, nei ūkiuose, kuriuose rotacija netaikoma (55,6 proc.). Ūkiuose, kuriuose taikoma rotacija, nefiksuojamas vidutinis užsikėtimo lygis, o mažas užsikrėtimo lygis fiksuojamas 50 proc. Ūkiai kurie netaikė rotacinio ganymo 22,2 proc. buvo vidutinio ir mažo užsikrėtimo lygio. Kadangi duomenys nėra statistiškai reikšmingi (p>0,05), todėl galima daryti išvadą, kad rotacijos taikymas nedarė įtakos bandos užsikrėtimo lygiui (14 pav.).
33,33 53,33 433,33 306,67 493,33 973,33 580,00 138,33 260,00 20,00 3260,00 0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 1 3 4 5 6 8 9 10 11 2 7 Vid u tin is k iau šin ėlių ska iči u s 1 g iš m at ų Ūkio Nr.
31
14 pav. Bandų užsikrėtimas pagal ganymo būdą
Ūkius skirstant pagal ganyklos plotą, kuomet 1 ha ganoma iki 5 avių, strongiliatų kiaušinėlių kiekis svyravo nuo 1740 iki 2920 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 1740). Vidutinis kiaušinėlių skaičius svyravo nuo 580 iki 973,3 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 580). Kuomet 1 ha ganoma iki 10 avių, strongiliatų kiaušinėlių kiekis svyravo nuo 60 iki 9780 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 667,5), o vidutinis kiaušinėlių skaičius svyravo nuo 20 iki 3260 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 222,5). Ganant 1 ha virš 10 avių, strongiliatų kiaušinėlių kiekis svyravo nuo 100 iki 1300 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 1040), o vidutinis kiaušinėlių skaičius svyravo nuo 33,3 iki 433,3 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 346,6). Didžiausias strongiliatų paplitimas pagal ganyklų plotą fiksuojamas grupėje, kurioje 1 ha laikoma iki 10 avių, tačiau duomenys nėra statistiškai reikšmingi (p>0,05). Galima daryti išvadą, kad ganomų avių skaičius viename hektare neturėjo įtakos strongiliatų kiekiui (15 pav.).
15 pav. Ūkių pasiskirstymas pagal ganomų avių skaičių 1 ha
50,0% 55,6% 22,2% 50,0% 22,22% 0,0% 20,0% 40,0% 60,0% 80,0% 100,0% 120,0% Rotacija Netaiko rotacijos
Didelis Vidutinis Mažas
33,33 433,33 493,33 3260,00 260,00 20,00 53,33 306,67 138,33 973,33 580,00 0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 1 4 6 7 11 2 3 5 10 8 9 Vid u tin is k iau šin ėlių ska iči u s 1 g iš m at ų Ūkio Nr.
32 Bandose, kuriose 1 ha buvo ganoma iki 5 avių, buvo fiksuojamas didelis bandos užsikrėtimo lygis (100 proc.). Vidutinis bandos užsikrėtimo lygis, kai 1 ha ganoma iki 10 avių, sudarė 20 proc., o kai 1 ha ganoma virš 10 avių – 25 proc. Mažas bandos užsikrėtimo lygis fiksuotas bandose, kuriose 1 ha laikoma iki 10 avių (40 proc.), o kai 1 ha laikoma virš 10 avių – 25 proc. Paskaičiuoti bandos užsikrėtimo skirtumai bandose yra statistiškai nereikšmingi (p>0,05), todėl galima daryti išvadą, kad ganomų avių skaičius viename ha nedarė įtakos bandos užsikrėtimo lygiui (16 pav.).
16 pav. Bandų užsikrėtimas pagal ganomų avių skaičių viename ha
Ūkiuose, kuriuose laikoma daugiau nei 1000 avių, strongiliatų kiaušinėlių suma svyravo nuo 100 iki 2920 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 1740), vidurkis svyravo nuo 33,3 iki 973,3 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 580). Ūkiuose, kuriuose laikoma nuo 100 iki 1000 avių, kiaušinėlių suma svyravo nuo 60 iki 9780 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 667,5), šiuose ūkiuose vidutinis kiaušinėlių skaičius svyravo nuo 20 iki 3260 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 222,5). Trečioje kategorijoje buvo ūkiai, kuriuose laikoma nuo 10 iki 100 avių. Juose strongiliatų kiaušinėlių suma svyravo nuo 780 iki 1330 kiaušinėlių 1 g išmatų, vidutinis kiaušinėlių kiekis fiksuotas nuo 260 iki 433 kiaušinėlių 1 g išmatų (mediana 306). Didžiausias strongiliatų paplitimas užfiksuotas ūkiuose, kuriuose laikoma nuo 100 iki 1000 avių. Lyginant visas 3 kategorijas, skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (p>0,05). Dėl to galima teigti, kad avių skaičius bandoje nedarė įtakos strongiliatų paplitimui (17 pav.).
100,0% 40,0% 50,0% 20,0% 25,0% 40,0% 25,0% 0,0% 20,0% 40,0% 60,0% 80,0% 100,0% 120,0% 1 ha ganoma iki 5 avių
1 ha ganoma iki 10 avių 1 ha ganoma virš 10 avių
33
17 pav. Ūkių pasiskirstymas pagal bandoje esančių avių skaičių
Bandose, kuriose laikoma virš 1000 avių yra fiksuojamas didžiausias (66,7 proc.) bandos užsikrėtimas, o kitose dviejose grupėse aukštas bandos užsikrėtimo lygis sudaro po 50 proc. Bandose, kuriose buvo virš 1000 ir iki 1000 avių, mažas užsikrėtimo lygis sudarė 33,3 proc. Vidutinis bandos užsikrėtimo lygis iki 100 avių grupėje sudarė 50 proc., o nuo 100 iki 1000 avių grupėje – 16,7 proc. Tačiau duomenys nesiskiria statistiškai reikšmingai (p>0,05), dėl to galima daryti išvadą, kad bandos užsikrėtimo lygis nepriklauso nuo avių skaičiaus (18 pav.).
18 pav. Bandų užsikrėtimo pasiskirstymas pagal auginamų avių skaičių
33,33 973,33 580,00 20,00 53,33 306,67 493,33 3260,00 138,33 433,33 260,00 0 500 1000 1500 2000 2500 3000 3500 1 8 9 2 3 5 6 7 10 4 11 Vi d u tin is k iau šinė lių s ka ič ius 1 g iš m at ų Ūkio Nr.
Virš 1000 avių Nuo 100 iki 1000 avių iki 100 avių
50% 50% 66,70% 50% 16,70% 33,30% 33,30% 0% 20% 40% 60% 80% 100% 120%
Nuo 10 iki 100 avių Nuo 100 iki 1000 avių Virš 1000 avių
34 Apibendrinant svarbu paminėti, kad iš 11 pasirinktų ūkių ištyrus 219 išmatų mėginius, visuose ūkiuose buvo rasta strongiliatų kiaušinėlių. Tai rodo, kad avių virškinamojo trakto nematodozės tiriamojoje Marijampolės apskrityje yra plačiai paplitusios. Tai atitinka kitų šalių patirtį, kadangi visame pasaulyje yra nustatomas aukštas avių virškinamojo trakto nematodozių paplitimas (13,14). 2015 m. Olandijoje atlikto tyrimo metu buvo tiriami avių išmatų mėginiai iš 34 bandų. Visose bandose buvo aptikta virškinamojo trakto nematodų kiaušinėlių. Dažniausiai avys būdavo užsikrėtusios keliais skirtingais virškinamojo trakto parazitais – bandose vyraudavo mišri infekcija (39). Ispanijoje buvo tiriama 110 skirtingų avių bandų, visose bandose fiksuotas 100 proc. užsikrėtimas nematodozėmis, vidutinis kiaušinėlių kiekis bandoje svyravo nuo 237,2 iki 375,5 1 g išmatų (40). Lyginant duomenis, tyrimo metu Lietuvoje nustatytas didesnis vidutinis kiaušinėlių skaičius 1 g išmatų nei Ispanijoje.
Apibendrinant baigiamojo darbo tyrimo duomenis, daugiau nei pusėje tirtų ūkių (55,5 proc.) nustatytas aukštas nematodų kiaušinėlių skaičius (p<0,05). Lyginant su tyrimais kitose šalyse, 2016 m. Austrijoje buvo ištirta 16 avių bandų – iš viso 263 suaugusios avys. Nustatyta, kad daugiau nei 70 proc. tirtų bandų yra aukšto užsikrėtimo lygio virškinamojo trakto nematodais (18). Tuo tarpu 2012 m. Indijoje atlikto tyrimo metu, atlikus poskerdiminį tyrimą 284 avims, daugiau kaip 80 proc. individų nustatytas aukštas virškinamojo trakto nematodozių užsikrėtimas (6). Roeber F. et al. (8) atliko tyrimus Australijoje ir, daugiau kaip 50 proc. tirtų avių buvo nustatytas didelis užsikrėtimo lygis.
Šio darbo tyrimo metu nustatyta, kad ūkininkaujant tradiciškai ar vykdant ekologinį ūkininkavimą, bandos užsikrėtimo skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas (p>0,05). Geurden T. et al. (17) Graikijoje atlikto tyrimą, kurio metu avys buvo laikomos tradiciniu ūkininkavimo būdu, ganiavos laikotarpiu ganydavosi tose pačiose ganyklose, nebuvo taikytas rotacinis ganymo būdas. Atsitiktine tvarka pasirinkus ir ištyrus 69 išmatų mėginius, nustatytas negausus (7,9 proc.) avių virškinamojo trakto nematodų paplitimas bandose. 2014 m. Lietuvoje buvo tiriami 25 ūkiai. Atlikus tyrimus, septyniuose ūkiuose buvo nustatytas mažesnis kaip 140 kiaušinėlių 1 g išmatų užsikrėtimas (41).
Lyginant bandos užsikrėtimo intensyvumą virškinamojo trakto nematodais ūkiuose, kuriuose taikomas rotacinis ganymo būdas su ūkiais, kuriuose ganoma toje pačioje ganykloje, tyrimo duomenys nesiskyrė statistiškai reikšmingai (p > 0,05). Vis tik remiantis moksliniais tyrimais galima teigti, kad rotacijos taikymas daro įtaką bandos užsikrėtimui. Amerikoje atlikto tyrimo metu, atsitiktinai parinkus individus, buvo sudarytos 2 grupės. Viena grupė visą ganiavos laikotarpį ganėsi toje pačioje ganykloje, kitai grupei kas 3-4 d. taikyta ganyklų rotacija. Atliekant tyrimus, nustatyta,
35 kad avims, kurioms netaikytas rotacinis ganymo būdas, buvo 3 kartus dažniau atliekama dehelmintizacija (42). Ispanijoje atlikto tyrimo metu į avių bandą, kuri visą ganiavos laikotarpį ganosi toje pačioje ganykloje, kas dvi savaites būdavo įvedami gyvūnai, kuriems ankščiau buvo taikytas rotacinis ganymas. Net 70 proc. avių, kurios nuolat ganėsi toje pačioje ganykloje, nepasireiškė H.
contortus klinikiniai požymiai (43). Vokietijoje atlikto tyrimo metu, tiriant avių bandas, nustatyta,
kad dažniau helmintozėmis užsikrėsdavo mėsinio tipo avys, nes tokio tipo avims netaikomas rotacinis ganymo būdas (44).
Taip pat tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar bandos užsikrėtimas priklausė nuo ganomų avių skaičiaus viename hektare. Sudarytose grupėse, remiantis kiaušinėlių skaičiumi 1 g išmatų, rezultatai nesiskyrė statistiškai reikšmingai (p > 0,05). Tačiau, remiantis moksliniais tyrimais, galime daryti išvadą, kad bandos užsikrėtimas priklauso nuo to, kiek avių ganosi viename hektare. 2011 m. Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje atlikto tyrimo metu paskaičiuota, kad tankiausiai avys auginamos šiaurinėje ir pietvakarinėje Anglijos dalyse, Airijos Respublikoje ir šiaurinėje Airijos dalyje. Šiose teritorijose laikomų avių kiekis 1 ha svyravo nuo 6,3 iki 8,2 avių. Atlikus tyrimus nustatyta, kad šiuose kraštuose yra gausesnis virškinamojo trakto nematodų paplitimas avių bandose (45). Tyrimo, atlikto Vokietijoje, metu avys buvo suskirstytos į dvi grupes: vienoje grupėje vienai aviai buvo skiriama daugiau nei 0,5 ha, kitoje grupėje vienai aviai buvo skiriama mažiau nei 0,5 ha ploto. Tyrimo metu nustatyta, kad avys, kurios ganėsi mažesniame nei 0,5 ha plote, du kartus rečiau užsikrėsdavo virškinamojo trakto nematodais nei kitos grupės avys. Manoma, kad tam įtakos turėjo geresnis ganyklų valdymas, rotacijos ir sėjomainos taikymas (44).
Tyrimo metu – nustatyta, kad avių virškinamojo trakto nematodų paplitimas nuo bandos dydžio nepriklauso (p>0,05). Tuo tarpu kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatai skiriasi. Pavyzdžiui, šiaurinėje Vokietijos dalyje atlikto tyrimu metu (p<0,05) nustatyta, kad ūkiuose, kuriuose bandos dydis yra mažesnis nei 100 ir mažesnis nei 200 avių, rizika užsikrėsti virškinamojo trakto nematodais buvo beveik du kartus mažesnė nei bandose, kuriose ganėsi daugiau nei 200 avių (44).
Svarbu paminėti, kad avių virškinamojo trakto nematodozių epidemiologiniai tyrimai atliekami vis rečiau, todėl mokslinėje literatūroje dažniau randama tik senesnė informacija. Su šia tema susijusioje mokslinėje literatūroje dažniausiai didesnis dėmesys skiriamas antihelmintiniam rezistentiškumui, nes šios temos yra glaudžiai susijusios. Norint sužinoti tikslesnį helmintozių paplitimą, būtina atlikti epidemiologinius tyrimus, nes žinant tyrimų rezultatus, galima tiksliau ir efektyviau skirti antihelmintinius vaistus bei kontroliuoti helmintozių protrūkius ir nematodozių antihelmintinį rezistentiškumą.
36 1. Didelis bandos užsikrėtimas fiksuojamas 57,1 proc. tradicinių ir 50,0 proc. ekologinių ūkių. Tradiciniuose ūkiuose vidutinis užsikrėtimas sudarė 14,3 proc., tuo tarpu mažas užsikrėtimas – 28,6 proc. Ekologiniuose ūkiuose vidutinis ir mažas kiaušinėlių skaičius buvo nustatytas po 25,0 proc. tirtų ūkių (p > 0,05).
2. Didelio užsikrėtimo ūkiai, kurie netaikė rotacinio ganymo sudarė 55,6 proc. Vidutinio ir mažo užsikrėtimo ūkiai, kurie netaikė rotacijos, sudarė po 22,2 proc. Ūkiai, kuriuose buvo taikomas rotacinis ganymas, 50 proc. buvo didelio ir 50 proc. – mažo užsikrėtimo (p > 0,05).
3. Skirstant pagal užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodų kiaušinėliais, ūkiuose, kurie 1 ha laikė iki 5 avių, didelis užsikrėtimas buvo nustatomas 100 proc. Ūkiuose, kurie 1 ha ganė iki 10 avių, didelis užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais buvo nustatomas 40,0 proc. ūkių, vidutinis – 20,0 proc. ūkių, mažas – 40,0 proc. ūkių. Ūkiuose, kurie 1 ha ganė virš 10 avių, 50,0 proc. buvo nustatytas didelis užsikrėtimas, 25,0 proc. – vidutinis ir 25,0 proc. mažas užsikrėtimas virškinamojo trakto nematodais (p > 0,05).
4. Pagal užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodų kiaušinėliais, didžiausias kiaušinėlių kiekis (66,7 proc.) nustatytas bandose, kuriose laikoma virš 1000 avių. Tose pačiose bandose mažas užsikrėtimas kiaušinėliais nustatytas 33,3 proc. Bandose nuo 100 iki 1000 avių, 50,0 proc. nustatytas didelis užsikrėtimas, 16,7 proc. – vidutinis ir 33,3 proc. – mažas užsikrėtimas kiaušinėliais. Nuo 10 iki 100 avių bandose, 50,0 proc. bandų buvo nustatytas didelis užsikrėtimas ir 50,0 proc. vidutinis užsikėtimas nematodų kiaušinėliais (p > 0,05).
37 1. Nustačius kiaušinėlių kiekį išmatose, rekomenduojama dehelmintizaciją atlikti tik tiems individams, kuriems rasta 300 ar daugiau kiaušinėlių 1 g išmatų, arba tiems, kuriems pasireiškia ryškūs klinikiniai simptomai, tokie, kaip sumažėjęs svoris ar intensyvi diarėja. 2. Rekomenduojama pavasarį, prieš prasidedant ganiavos sezonui, dehelmintizuoti avis, taip
siekiant sumažinti ganyklų užterštumą helmintų kiaušinėliais. Tai padėtų kontroliuoti infekcijos plitimą bandose. Tinkama ganyklų priežiūra, sėjomainos ir rotacijos taikymas yra vienos efektyviausių helmintozių kontrolės priemonių.
3. Rekomenduojama ūkininkams reguliariai organizuoti kursus, kuriuose būtų suteikiama informacija apie naujausias prevencines priemones bei atsakingą ūkininkavimą.
38 1. Rossi R. The sheep and goat sector in the EU main features, challenges and prospects [Internet]. [cited 2020 09 27]. EPRS European Parliamentary Research Service. 2017.
Available from:
http://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/BRIE/2017/608663/EPRS_BRI(2017)60866 3_EN.pdf
2. Juszczak M, Sadowska N, Udała J. Parasites of the digestive tract of sheep and goats from organic farms in Western Pomerania, Poland. Ann Parasitol. 2019;65(3):245–50.
3. Scott IST. Gastrointestinal nematodes of sheep and cattle: Biology and control. Wiley; 2009. 1–43 p.
4. Gilbert M, Nicolas G, Cinardi G, Van Boeckel TP, Vanwambeke SO, Wint GRW, et al. Global distribution data for cattle, buffaloes, horses, sheep, goats, pigs, chickens and ducks in 2010. Sci Data.2018;5:1–11.
5. Jena A, Deb AR, Kumari L, Sekhar S. Pattern of occurrence of gastrointestinal helminthiasis in Chottanagpuri sheep in and around Ranchi, Jharkhand. J Entomol Zool Stud. 2018;6(1):175–8.
6. Lone BA, Chishti MZ, Ahmad F, Tak H. A survey of gastrointestinal helminth parasites of slaughtered sheep and goats in Ganderbal, Kashmir. Glob Vet. 2012;8(4):338–41.
7. Ahmed MAA. Gastrointestinal (nematode) infections in small ruminants: Epidemiology, anthelmintic efficacy and the effect of wattle tannins [Internet]. [cited 2020 10 02] University of KwaZulu-Natal Pietermaritzburg; 2010. Available from: http://researchspace.ukzn.ac.za/xmlui/handle/10413/708
8. Roeber F, Jex AR, Campbell AJD, Nielsen R, Anderson GA, Stanley KK, et al. Establishment of a robotic, high-throughput platform for the specific diagnosis of gastrointestinal nematode infections in sheep. Int J Parasitol. 2012;42(13–14):1151–8.
9. Sultan K, Desoukey AY, Elsiefy MA, Elbahy NM. An abattoir study on the prevalence of some gastrointestinal helminths of sheep in Gharbia governorate, Egypt. Glob Vet. 2010;5(2):84–7. 10. Rodríguez–Vivas R, Pérez-Cogollo L, Trinidad Martinez I, Ojeda–Chi M, González Santana
M. Primer reporte de infección natural de Nematodirus filicollis en un ovino del trópico sub-húmedo mexicano. Rev MVZ Córdoba. 2017;22(3):6256–65.
11. Melnychuk V V, Berezovsky A V. Comparative embryonic development of nematodes of the genus Тrichuris (Nematoda, Trichuridae) obtained from sheep (ovis aries). Biosyst Divers. 2018;26(4):257–62.
12. Žemes ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Avių skaičiaus dinamika 2015 - 2020 metais
