LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Dainius Uljanovas
Fasciola hepatica paplitimas vidurio Lietuvos ekologiniuose galvijų
ūkiuose
Prevalence of Fasciola hepatica in organic cattle farms in central
Lithuania
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2 DARBAS ATLIKTAS VETERINARINĖS PATOBIOLOGIJOS KATEDROJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Fasciola hepatica paplitimas vidurio Lietuvos ekologiniuose galvijų ūkiuose“.
1. Yra atliktas mano paties.
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Dainius Uljanovas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Dainius Uljanovas
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE) Prof. habil. dr. Saulius
Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašai)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
TURINYS
SANTRAUKA ... 4 SUMMARY ... 5 ĮVADAS ... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8 1.1. Epidemiologiniai duomenys ... 8 1.1.1. Paplitimas. ... 8 1.1.2. Ekonominiai nuostoliai. ... 91.1.3. Fascioliozė – kaip zoonozė. ... 10
1.1.4. Gyvenimo ciklas. ... 13
1.1.5. Rizikos veiksniai. ... 14
1.2. Diagnostika ... 19
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 21
3. TYRIMO REZULTATAI ... 25
3.1. Koprologinio tyrimo rezultatai ... 25
3.2. Skerdyklos duomenys ... 28
3.3. Apklausos duomenys ... 30
3.4. Hidrometeorologijos tarnybos duomenys ... 34
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 35
IŠVADOS ... 38
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 39
4
SANTRAUKA
Fasciola hepatica paplitimas vidurio Lietuvos ekologiniuose galvijų ūkiuose
Dainius Uljanovas Magistro baigiamasis darbas
Tyrimus atliko: Dainius Uljanovas. Darbo tema: „Galvijų užsikrėtimas Fasciola hepatica vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose“. Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius. Tyrimai atlikti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, veterinarijos akademijos, veterinarinės patobiologijos katedroje. Darbo apimtis: 51 psl., 18 paveikslų, 3 lentelės ir 2 priedai.
Darbo tikslas: nustatyti Fasciola hepatica paplitimą vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose ir įvertinti įvairių rizikos veiksnių įtaką galvijų sergamumui.
Darbo uždaviniai: sedimentacijos metodu atlikti galvijų išmatų koprologinį tyrimą. Nagrinėjant poskerdiminio ir koprologinio tyrimų duomenis, ištirti Fasciola hepatica paplitimą vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose. Išanalizuoti amžiaus įtaką sergamumui ir užsikrėtusių galvijų pasiskirstymą pagal išgaunamą produkciją. Atlikti ekologinių ūkių savininkų apklausą ir pagal gautus rezultatus išanalizuoti su ūkio valdymu susijusius rizikos veiksnius: a) bandų dydis; b) ganymosi tankumas; c) ganymo tipas; d) girdyklos buvimas ganykloje; e) ganyklų drėgnumo laipsnis.
Tyrimų rezultatai ir išvados: Ištyrus visų, į imtį patekusių galvijų (n=236) išmatas, nustatyta, kad 22 gyvuliai (9,3 proc.; 95 proc. PI 5,9-13,8 proc.) buvo užsikrėtę F. hepatica. Nagrinėjant parazitozės paplitimą ūkių lygmeniu (n=20), užfiksuotas 30 proc. paplitimas (n=6; 95 proc. PI 11,9-54,3 proc.). Didžiausias užkrėstumas buvo būdingas Kaišiadorių rajonui ir siekė 28,1 proc. (n=16; 95 proc. PI 17,0-41,5 proc.). Išanalizavus poskerdiminio tyrimo duomenis nustatyta, kad iš 118 galvijų 29 (25,0 proc.; 95 proc. PI 17,1-33,4 proc.) buvo užsikrėtę F. hepatica. Didžiausias paplitimas buvo užfiksuotas Kaišiadorių rajone ir siekė 45,7 proc. (95 proc. PI 30,9-61,0 proc.; n=21). Sergamumui įtakos turėjo trys rizikos veiksniai (p<0,05): 1) produkcijos tipas. Didžiąją užsikrėtusiųjų dalį (81,8 proc.; 95 proc. PI 59,7-94,8 proc.) sudarė mėsiniai galvijai); 2) galvijų amžius. Vyresni galvijai (25-72 ir 73-120 sav. amžiaus) buvo užsikrėtę dažniau už jaunesnius bandos individus (1-24 sav. amžiaus); 3) ganyklų drėgnumo laipsnis. Visi fascioliozės atvejai (n=22) nustatyti ūkiuose, kuriuose buvo vandens šaltinis. Pagal apklausos duomenis Fasciola
hepatica paplitimui įtakos neturėjo keturi rizikos veiksniai (p>0,05): 1) bandų dydis; 2) ganymosi
tankumas; 3) ganymo tipas; 4) girdyklos buvimas ganykloje.
5
SUMMARY
Prevalence of Fasciola hepatica in organic cattle farms in central Lithuania Dainius Uljanovas
Master‘s Thesis
The study with title: „Prevalence of Fasciola hepatica in organic cattle farms in central Lithuania“. Was perfomed by: Dainius Uljanovas. Supervisor: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius. The study was performed at Laboratory for Parasitology, Department of Veterinary Pathobiology, Veterinary Academy, Lithuanian University of Health Sciences. Master‘s Thesis contains: 51 pages, 18 illustrations, 3 tables and 2 attachments.
The aim of this study: to estimate the prevalence of Fasciola hepatica in organic cattle farms in central Lithuania and to determine related risk factors.
Objectives of this study were: to estimate F. hepatica infection rates in organic cattle farms by using coproscopy (after sedimentation technique) and liver necropsy test results. Also to determine the difference in infection rates between different cattle age groups and types of production. In addition, the questionnaire for farmers was prepared. This questionnaire was used to evaluate risk factors associated with farm management practices.
Results and Conclusions: To evaluate liver fluke prevalence in central Lithuania 236 cattle random faecal samples were taken. It was shown, that 22 animals (9.3%; 95% CI 5.9-13.8%) were infected with F. hepatica. Among the tested 20 farms, 6 (30%; 95% CI 11.9-54.3%) were positive to fasciolosis. The highest prevalence was observed in Kaišiadorys district – 28.1% (n=16; 95% CI 17.0-41.5%). In addition, the data from 118 in abattoir slaughtered cattle and liver inspection results were examined. Twenty nine (25.0%; 95% CI 17.1-33.4%) animals were found positive to liver fluke infection. The highest prevalence was recorded in Kaišiadorys district – 45.7% (95% CI 30.9-61.0%; n=21). These findings are in concert with coproscopy results, when the highest prevalence was observed in the same district. Three risk factors were significantly associated with infection rates (p<0,05): 1) Type of production. The prevalence of fasciolosis in beef cattle was higher (81.8% of all fasciolosis cases were recorded in this group; 95% CI 59.7-94.8%) compared to dairy cattle; 2) Age. Older cattle (25-72 and 73-120 weeks of age) showed higher infection level compared to younger animals (1-24 weeks of age); 3) The level of pasture humidity and presence of water source. All of the positive farms (n=22) were close to water sources. There were no significant differences (p>0,05) between F. hepatica prevalence and risk factors: 1) herd size; 2) grazing density; 3) type of grazing; 4) watering-place.
6
ĮVADAS
Fasciola hepatica – plokščiųjų kirmėlių tipui (lot. Platyhelminthes), siurbikių klasei (lot.
Trematoda) ir Fasciolidea šeimai priklausantis, lapo formos parazitas (1). Nemaža dalis parazitų turi sau būdingą galutinį šeimininką, tačiau kepeninė siurbikė turi platų galutinių šeimininkų spektrą. Galutinio šeimininko organizme F. hepatica gali išgyventi 1-2 metus, o žmogaus užkrėtimo atveju nuo 9 iki 13,5 metų (2,3). Šiuo parazitu užsikrėsti gali visi žinduoliai, į kurių racioną įeina augalai, ant kurių prisitvirtinusi lervinė trematodo stadija (cista). Fasciolioze sirgti gali: 1) naminiai gyvūnai (avys, galvijai, kiaulės, asilai) (4); 2) laukiniai gyvūnai (elniai, kiškiai ir kengūros) (5,6) ir 3) žmonės (7,8). Laukiniai gyvūnai laikomi šios ligos rezervuariniais šeimininkais (5,6).
Kepeninės siurbikės (lot. Fasciola hepatica) lervinės stadijos ir jų vektoriai (kūdrinukinių šeimos pilvakojai moliuskai) yra priklausomi nuo juos supančios aplinkos sąlygų. Tiek laisvoms lervinėms stadijoms, tiek tarpiniams šeimininkams būtini gėlo vandens telkiniai. Nepaisant šių, iš pirmo žvilgsnio apribojančių sąlygų, Fasciola hepatica pasižymi didelio laipsnio paplitimu pagal geografinę ilgumą, platumą ir aukštumą (9). Minėtas parazitas dažniausiai aptinkamas vidutinių platumų klimato juostoje (Šiaurės Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje, Europoje, rytinėje Afrikos dalyje ir Australijoje). Kepeninės siurbikės sukeliamos parazitozės (fascioliozės) endeminis modelis geografiškai aptinkamas didžiuliu spinduliu. Endeminiai atvejai užfiksuoti teritorijose žemiau jūros lygio (Kaspijos jūros regione) ar vietovėse, kurios siekia 4200 metrų aukštį (Venesueloje) (10). Tai unikalus reiškinys, kadangi jokia kita, nuo vektorių priklausoma parazitozė, šia savybe nepasižymi (9).
Gyvulininkystė – viena iš svarbiausių žemės ūkio šakų tiek ekonomiškai stipriose, tiek besivystančiose šalyse. Pasaulyje auginama apie 1,33 milijardo galvijų ir 1,04 milijardo avių (11). Europos ūkiuose gaunamos, gyvulinės produkcijos vertė siekia 130 mlrd. eurų (12). Tai tik dar kartą įrodo naminių atrajotojų svarbą globalinei ekonomikai. Fasciola hepatica sukeliamos, naminių atrajotojų (avių, galvijų, ožkų ir bizonų) infekcijos – didžiulių ekonominių nuostolių priežastis. Fascioliozės sukelti, metiniai globaliniai nuostoliai viršija 3 milijardus JAV dolerių. Dalį šių nuostolių (500 mln. $) sudaro išlaidos antihelmintikams. Kasmet šiuo trematodu užsikrečia 600 milijonų gyvulių (11,13,14).
Fasciola hepatica svarba ir aktualumas turi didelę globalinę reikšmę, o duomenų apie šio
parazito epidemiologinę padėtį ekologiniuose Lietuvos ūkiuose duomenų trūksta. Dėl šių priežasčių nuspręsta ištirti minėto parazito paplitimą vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose.
Tyrimo tikslas – ištirti Fasciola hepatica paplitimą vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose ir įvertinti įvairių rizikos veiksnių įtaką galvijų sergamumui.
7 Tyrimo uždaviniai:
1. Sedimentacijos metodu atlikti galvijų išmatų koprologinį tyrimą.
2. Nagrinėjant poskerdiminio ir koprologinio tyrimų duomenis, ištirti Fasciola hepatica paplitimą vidurio Lietuvos ekologiniuose ūkiuose.
3. Išanalizuoti amžiaus įtaką sergamumui ir užsikrėtusių galvijų pasiskirstymą pagal išgaunamą produkciją.
4. Atlikti ekologinių ūkių savininkų apklausą ir pagal gautus rezultatus išanalizuoti su ūkio valdymu susijusius rizikos veiksnius: 1) bandų dydis; 2) ganymosi tankumas; 3) ganymo tipas; 4) girdyklos buvimas ganykloje; 5) ganyklų drėgnumo laipsnis.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Epidemiologiniai duomenys
1.1.1. Paplitimas. Fasciola hepatica kartu su Fasciola gigantica aptinkamos visuose kontinentuose. Pirmoji rūšis dažniau randama vidutinio klimato zonoje (Šiaurės Amerikoje, Jungtinėje Karalystėje, Europoje, rytinėje Afrikos dalyje ir Australijoje), o antroji – tropikuose (pietryčių Azijoje, Indijoje ir Viduriniuose Rytuose). Tačiau yra valstybių, kuriose aptinkamos abi,
Fasciola genčiai priklausančios rūšys (Japonijoje, Filipinuose, Vietname, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje
ir Rytų Korėjoje) (11,15).
Pirmi pranešimai apie F. hepatica ir šio parazito sukeliamus ligos atvejus pasirodė gana senai. Brazilijoje tyrimai, kurių metu buvo nustatyta fascioliozė, buvo atlikti 1920 metais (Rio de Žaneiro regione). Nors ligos sukėlėjas buvo nustatytas gana anksti, tačiau nuo išplitimo nepavyko apsisaugoti ir pranešimų iš įvairių Brazilijos regionų vis daugėjo (16,17). Didėjančio paplitimo tendencija užfiksuota ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1994 metais atliktų tyrimų metu buvo nustatyta, kad paplitimas šalyje siekė 5 procentus (18). Vėlesniuose tyrimuose (2002 metais) Kalifornijos ir Floridos valstijose paplitimas atitinkamai siekė 53 ir 68 proc.
Tropikų valstybėse fascioliozė laikoma pagrindine galvijų helmintoze (19), kurios paplitimo mąstai siekia 25-100 proc. Į šį intervalą patenka: Afrika, Vidurinieji Rytai, Azija (ypač pietrytinė jos dalis) (13,20,21).
Atlikta gausybė mokslinių tyrimų bandant išsiaiškinti kepeninės siurbikės epidemiologinę padėtį Europoje. Panašūs duomenys į tuos, kurie gauti JAV (apie palaipsniui didėjantį paplitimą), užfiksuoti Airijoje, atlikus kelis dešimtmečius trukusį monitoringą. T.M. Murphy ir kt. (22) atliktame stebėjime nustatytas 65 proc. Fasciola hepatica paplitimas galvijų tarpe. Paplitimas nustatytas atliekant patomorfologinę paskerstų galvijų kepenų analizę. 2012 metais paplitimo procentas padidėjo ir siekė 75 procentus (23). 2015 m. bandymų duomenys rodo, kad paplitimas pieninių galvijų tarpe Airijoje išaugo 7 proc. ir siekia net 82 procentus (24). Beveik identiški duomenys gauti, atlikus tyrimus Velse (84 proc.) ir Anglijoje (72 proc.) (25). Kitose Europos šalyse užfiksuota didelė paplitimo laipsnio variacija (nuo 7 iki 57 proc.). Mažiausias paplitimas užfiksuotas Švedijoje, 2008 m. atliktame tyrime (26). Tačiau 2015 m. J. Höglund ir kt. (27) atliktame tyrime nustatytas žymiai didesnis (25 proc.) paplitimas. Reiktų paminėti ir tai, kad į šį tyrimą įtraukta didesnė pieninių galvijų populiacijos dalis (9 proc. bandų). Tiek 2008, tiek 2015 m. paplitimas ekologinių ir įprastų ūkių tarpe nesiskyrė. Priešingai nei anksčiau minėtose šalyse, Belgijoje paplitimas kito nežymiai. Šioje šalyje stebėjimas buvo atliktas 2006 – 2009 metais. Jo
9 metu nustatytas 37 proc. F. hepatica paplitimas (28,29). Vokietijoje, 2012 ir 2013 m. B. Kuerpick ir kt. (30,31) atliktuose tyrimuose, paplitimas skirtinguose Vokietijos regionuose svyravo nuo 24 iki 57 proc. Labiausiai į vakarus nutolusiose Europos šalyse - Ispanijoje ir Portugalijoje, užfiksuotas skirtingas kepeninės siurbikės paplitimas. Portugalijoje jis siekė nuo 11 iki 42 proc. (32), o Ispanijoje – 20 proc. (33).
1.1.2. Ekonominiai nuostoliai. Šveicarijoje kasmetiniai nuostoliai nuo vienos karvės siekia nuo 299 iki 376 eurų (34). Šiaurinėje Airijos dalyje F. hepatica sukeltas galvijų mirtingumas siekia nuo 2 iki 9 proc. (35). Taip pat šiame regione užfiksuota, kad pieno produkcijai naudojami galvijai turi didesnę riziką susirgti minėta parazitoze, nei kitos paskirties bandų atstovai (36).
Ekonominiai nuostoliai patiriami dėl išlaidų gydymui ir sumažėjusio produkcijos kiekio. Gydymo išlaidas sudaro: a) preparatai, skirti gydyti pirminę infekciją (helmintozę); b) preparatai, skirti gydyti antrinę bakterinę infekciją (dažniausiai kyla dėl kepeninės siurbikės sukeliamos imunosupresijos); c) papildoma simptominė terapija (esant sunkiems atvejams) ir sergančių galvijų priežiūra. Produkcijos nuostoliai patiriami dėl: a) sumažėjusios pieno, mėsos produkcijos (dėl sumažėjusio maistinių medžiagų perdirbimo efektyvumo) (11); b) reprodukcinės sistemos sutrikimų. Dažniausiai pasitaiko uždelsta lytinė branda ir ilgesnis laikotarpis tarp veršiavimųsi. Vidutiniškai servis periodas pailgėja 5 dienomis (37,38); c) sumažėjusio galvijų darbingumo (11).
A. Howell ir kt. (39) atliktame tyrime, nustatytas stiprus ryšys tarp F. hepatica infekcijos ir sumažėjusio pieno primilžio, aukštu produktyvumu pasižyminčiose bandose. Panašūs rezultatai užfiksuoti kitame moksliniame darbe, kurį atliko J. Charlier ir kt. Šiame tyrime nustatyta, kad: 1) egzistuoja statistiškai patikimas ryšys tarp antikūnų kiekio (nustatinėjant antikūnų lygį naudota optinio tankio santykio išraiška) ir pieno primilžio; 2) didėjant optinio tankio santykiui nuo 0,428 iki 1,064, vienos karvės pieno produkcija sumažėja 0,7 kg/dieną; 3) sumažėja vidutinis pieno riebumas 0,06 proc. (p<0,001) (37). Kituose tyrimuose gauti rezultatai panašūs ir varijuoja (sumažėjusio primilžio atžvilgiu) nuo 8 iki 15,2 proc. Šie procentai atitinka 0,7 – 4,2 kg pieno nuostolius nuo vienos karvės per dieną (37,40). Tačiau dalyje tyrimų, pieno riebumo nuostoliai neužfiksuoti (41). Svarbu paminėti, kad produkcijos nuostoliai galimi tik tada, kai paplitimo laipsnis bandos lygmeniu yra didesnis nei 25 proc. (30-40 kepeninių siurbikių viename individe) (42,43).
Sveikiems galvijams užsikrėtus dideliu metacerkarijų kiekiu (1000 vnt.), priesvoriai gali sumažėti 28 proc. Verta paminėti, kad tokio masto infekcijos labiau įmanomos laboratorinėmis sąlygomis, o ne natūraliomis (30,44). Esant geroms galvijų laikymo sąlygoms, visapusiškai subalansuotam racionui ir vidutinio sunkumo infekcijai (400 metacerkarijų), augimo tempas nepakinta, tačiau galvijus laikant ganykloje iki vėlyvo rudens pastebimi priesvorių nuostoliai ir galimas svorio kritimas (43). Esant nedidelio laipsnio susirgimui (54 suaugę parazitai) užfiksuoti
8-10 9 proc. priesvorių nuostoliai (44). Didžioji dalis šių nuostolių patiriami per pirmas 16 savaičių nuo infekcijos pradžios. Kaip ir primilžių atveju, nuostoliams pasireikšti būtinas didesnis nei 25 proc. paplitimas bandoje (43,45). Paskerdus fasciolioze sergančius galvijus, skerdena netenka bent 0,3 proc. nuo bendrosios vertės. Ištyrus sveikų ir sirgusių galvijų skerdeną nustatyta, kad: 1) sirgusių individų skerdena turi prasčiau išvystytą profilį. Tokia skerdena rečiau atitinka E klasei būdingą profilį ir dažniau priklauso U, O ir P klasėms; 2) sergančių galvijų skerdena pasižymi mažesniu riebumo laipsniu (klasifikuojant pagal Europos Sąjungos Tarybos reglamente (EB) Nr. 1234/2007 nurodytą, skerdenos raumeningumo ir riebumo klasifikavimo sistemą) (46); 3) Svorio skirtumas tarp sveikų ir sergančių gyvulių skerdenos (paskersti 640 d. amžiaus) siekia 15 kg (47). Analogiški rezultatai užfiksuoti J. Charlier, A. D. Cat, A. Forbes ir J. Vercruysse (48) atliktame tyrime. Taip pat šiame bandyme nustatyta, kad infekuotų galvijų skerdena netenka 9,1 kg nuo bendros masės.
1.1.3. Fascioliozė – kaip zoonozė. Epidemiologiniai duomenys. Šia zoonoze serga 17 mln. žmonių visame pasaulyje ir 180 mln. priklauso rizikos grupei (49). Egipte atliktų tyrimų metu nustatyta, kad didesnio laipsnio (statistiškai patikimas) paplitimas būdingas moterims (50). Žmonės užsikrėsti gali per: 1) užteršto vandens šaltinius; 2) vandens augalus (paprastąjį rėžiuką, vandeninį sukutį), iš jų pagamintas salotas; 3) žalius ar nepakankamai apdorotus produktus iš kepenų. Šis transmisijos būdas pasitaiko rečiausiai (49,51). Anksčiau buvo manoma, kad egzistuoja koreliacija tarp žmonių ir naminių gyvulių ligos atvejų. Tačiau atlikus tyrimus, ši teorija paneigta (teritorijos, kurios endemiškos gyvulių fascioliozės atžvilgiu, žmonių susirgimai reti). Didesnę reikšmę žmonių infekcijoms turi abiotiniai faktoriai (klimatas, aplinkos veiksniai) ir tarpinių šeimininkų (pilvakojų moliuskų) populiacijos dydis (52).
Žmonių fascioliozei būdingi 4 epidemiologiniai modeliai:
Importuoti atvejai: individas parazitu užsikrečia šalyje, kurioje ligai būdingas endeminis modelis. Tačiau liga diagnozuojama regione, kuriame fascioliozės atvejai neaptinkami tiek žmonių, tiek gyvulių tarpe.
Autochtoniniai, izoliuoti, nepastovūs atvejai: individai užsikrečia savo gyvenamoje teritorijoje, kurioje pastebėti ir gyvūnų ligos atvejai. Tiek žmonių, tiek gyvūnų tarpe liga pasižymi sporadiniu, o ne endeminiu modeliu.
Endeminis, kuriam būdingos 3 scenarijai:
1) Hipoendeminis - paplitimas nesiekia 1 proc. Randama iki 50 kiaušinėlių 1 grame išmatų.
2) Mezoendeminis - paplitimas nuo 1 iki 10 proc. Paplitimas 5-15 m. vaikų tarpe gali būti didesnis. 1 g išmatų randama 50-300 F. hepatica kiaušinėlių.
3) Hiperendeminis - paplitimas viršija 10 proc. Paplitimas 5-15 m. vaikų tarpe dažniausiai būna didesnis. 1 g išmatų randama >300 kiaušinėlių. Šiuo atveju didelės reikšmės turi parazito plitimas per išmatas.
11 Epideminis – protrūkiai regionuose, kuriuose aptinkamas tiek žmonėms, tiek gyvūnams
būdingas endeminis modelis (10,53,54,55).
Kepeninės siurbikės sukeliami susirgimai užfiksuoti visuose kontinentuose (išskyrus Antarktidą) (53). Jau 1999 m. trematodozė buvo aptikta 51-oje šalyje (54,56). Vėlesnių tyrimų metu, F. hepatica sukeliamos ligos atvejai nustatyti: Pietų Amerikoje, Afrikoje, Europoje, Azijoje (10). Daugiausiai sveikatos problemų žmonėms fascioliozė kelia šiose zonose: 1) Andų regione išsidėsčiusiose valstybėse (Bolivijoje, Peru, Čilėje, Ekvadoro Respublikoje); 2) Karibų jūros regione (Kuboje); 3) šiaurinėje Afrikos dalyje (Egipte); 4) vakarų Europoje (Prancūzijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje). Viena pirmųjų epidemijų Europos žemyne užfiksuota Prancūzijoje – 1956 m. (nuo 1950 iki 1983 m. šioje šalyje buvo pranešta apie 3297 fascioliozės atvejus) (57). Portugalijoje (Porto regione atliktuose bandymuose) nuo 1970 iki 1992 m. nustatyta 1011 šios parazitozės atvejų (58). Ispanijoje fascioliozė, kaip žmonių sveikatos problema, pradėta nagrinėti žymiai vėliau (1990). Daugiausiai susirgimų buvo užfiksuota šiaurinėje šalies dalyje. Naujai nustatyti susirgimai priskirti autochtoniniams atvejams (59). 2007 metais nustatytas ir 2012 metais mokslinėje publikacijoje aprašytas zoonozės atvejis Olandijoje (60); 4.) Kaspijos jūros regione (Irane ir greta jo esančiose valstybėse) (10). Visoms paminėtoms zonoms būdingas endeminis ligos modelis (61).
Klinikinė ligos išraiška. Fascioliozės simptomatika priklauso nuo ligos eigos (ūmi arba lėtinė) ir parazito migravimo vietos organuose (infekcinės stadijos). Verta paminėti, kad daugiau nei pusei ligos atvejų būdinga subklinikinė ligos forma (53).
Pirmajai ligos stadijai (lervinei) būdingi šie klinikiniai požymiai: a) abdominaliniai skausmai. Tai vienas dažniausiai pasitaikančių požymių. Identiški duomenys užfiksuoti R. Arjona ir kt. (62) atliktame tyrime, kuriame iš 173 susirgusių fasciolioze 125 individams buvo būdingi pilvo skausmai (72 proc. atvejų); b) karščiavimas (57 proc.); c) svorio netekimas (44 proc. atvejų); d) urtikarija. Šis simptomas pasireiškia žymiai rečiau (13 proc.). Atlikus laboratorinius kraujo tyrimus, galima pastebėti eozinofiliją ir kepenų fermentų kiekybinius pakitimus. Šių sveikatos sutrikimų priežastis – parazito prasiskverbimas pro žarnyno sienelę, migravimas pilvo ertmėje ir kepenyse (53).
Antroji (suaugusio parazito) stadija pasižymi neapibrėžtais, silpnais simptomais arba gali būti asimptominė. Pacientams būdingas intermituojantis skausmas viršutiniame dešiniajame pilvo sienos ketvirtadalyje. Dažnai šis simptomas įvertinamas klaidingai ir siejamas su tulžies pūslės uždegimu (lot. cholecystitis). Taip pat šios stadijos metu gali būti išlikusi eozinofilija.
Esant komplikacijoms ar sunkiai ligos eigai galima anemija, cholangitas (tulžies latakų uždegimas), tulžies latakų obstrukcija, pokapsulinė kepenų hematoma ir hemoperitoneumas (63).
12 Diagnostika. F. hepatica invazijai nustatyti naudojami įvairūs išmatų ir kraujo tyrimai. Tiek vieni, tiek kiti turi savo privalumus ir trūkumus. Kadangi šiuo aspektu žmonių ir galvijų fascioliozė nesiskiria, todėl plačiau diagnostikos metodai aptariami skyrelyje „1.2. Diagnostika“. Tiriant išmatų mėginius, naudojami tiesioginiai (etiologiniai ir molekuliniai) ir netiesioginiai (imunologiniai) metodai, kuriais galima nustatyti infekcijos paplitimą ir intensyvumą. Koprologinių tyrimų privalumai: 1) lengvai atliekami; 2) nebrangūs; 3) nereikalinga speciali įranga; 4) juos galima atlikti „lauko“ arba laboratorinėmis sąlygomis; 5) šie tyrimai nėra invaziški; 6) jais galima stebėti gydymo efektyvumą. Vienas iš pagrindinių šių metodų trūkumų – klaidingai neigiami rezultatai dėl: 1) mažo kiaušinėlių išskyrimo su išmatomis (silpnos invazijos atveju); 2) kiaušinėlių inkapsuliacijos kepenų abscesuose; 3) inkubacinis periodas (nuo kelių dienų iki 2-3 mėnesių) trumpesnis už latentinį (3-4 mėnesiai), todėl beveik visais atvejais klinikiniai požymiai pastebimi žymiai anksčiau nei nustatomas kiaušinėlių buvimas išmatose. Retais atvejais galimi ir klaidingai teigiami rezultatai (žmogui suvalgius fasciolioze sergančio atrajotojo kepenis, kuriose jau yra šio parazito kiaušinėlių). Koprologinių tyrimų metodus sąlyginai galima suskirstyti į 2 grupes: a) kiekybinius; b) kokybinius. Kiekybiniai metodai (sedimentacijos, flotacijos) labiau tinkami invazijos intensyvumui nustatyti, o kokybiniai efektyvesni diagnozuojant pačią parazitozę. Kokybiniais metodais (imunofermentinės analizės testais), naudojant monokloninius antikūnus, nustatomas koproantigenų (ekskrecinių-sekrecinių F. hepatica produktų) buvimas išmatose (52).
Tiriant kraujo mėginius, nustatomi jame cirkuliuojantys anti-Fasciola antikūnai. Serologinių tyrimo metodų privalumai: 1) parazitozę galima nustatyti ankstyvoje jos stadijoje (IgG kraujyje randami jau 2 savaitę nuo infekcijos pradžios); 2) liga diagnozuojama esant net silpnai invazijai; 3) per trumpą laiko tarpą galima ištirti dideles sergančiųjų grupes; 4) pasižymi dideliu jautrumu (92,4 proc.) ir specifiškumu (94,7 proc.) (64). Trūkumai: 1) negalima nustatyti invazijos intensyvumo (sunkiau skirti tinkamą gydymą); 2) negalima vertinti gydymo efektyvumo; 3) nepakankamas specifiškumas esant kryžminėms serologinėms reakcijoms (užsikrėtus 2 ar daugiau skirtingų rūšių helmintais) (65,66).
Gydymas. Gydymui naudojamas benzimidazolo derivatas – triklabendazolas (53). Trematodas beveik nereaguoja į gydymą albendazolu ir prazikvanteliu. Aktyvus triklabendazolo metabolitas (sulfoksidas) slopina parazito mikrovamzdelių veiklą ir proteinų sintezę. Ši vaistinė medžiaga veikia tiek suaugusį parazitą, tiek lervinę jo stadiją. Triklabendazolas plačiai naudojamas daugelyje šalių žmonių ir gyvūnų fascioliozei gydyti, todėl išsivysčius atsparumui gali kilti dar didesnių problemų stabdant šios parazitozės plitimą. Kaip alternatyvą triklabendazolui mokslininkai siūlo naudoti bitionolį (pasižymi sunkiu neigiamu šalutiniu poveikiu) ir nitazoksanidą (60 proc. efektyvumas suaugusių ir 40 proc. efektyvumas vaikų tarpe) (2,53,63,67).
13 1.1.4. Gyvenimo ciklas. Norint nustatyti rizikos veiksnius, lemiančius globalų Fasciola
hepatica išplitimą, reikia išnagrinėti šio trematodo gyvenimo ciklo ypatumus. Šiam parazitui
būdingas netiesioginis vystymosi ciklas. Kepeninės siurbikės dauginimuisi reikalingas 1 tarpinis ir 1 galutinis šeimininkas (visi žinduoliai, į kurių racioną įeina augalai, ant kurių prisitvirtinusi lervinė trematodo stadija (cista)). Tarpinis šeimininkas – pilvakojų moliuskų (lot. Gastropoda) klasei ir kūdrinukinių šeimai (lot. Lymnaeidae) priklausančios, gėlavandenės sraigės. F. hepatica jautrios kelios šių sraigių rūšys: Galba truncatula, Lymnaea viator, L. neotropica, Pseudosuccinea
columella ir L. cubensis. G. truncatula – pagrindinis tarpinis šeimininkas Europoje, iš dalies
Azijoje, Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Likusios 4 rūšys parazitą platina Naujoje Zelandijoje, Australijoje, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikoje (68,69,70,47). A. Novobilsky ir kt. (71) atliktame tyrime Švedijoje nustatyta, kad dalinai kepeninės siurbikės lervinei stadijai (miracidijai) jautrios ir kitos dvi sraigių rūšys: Lymnaea fuscus ir L. palustris. Tyrimo metu nesuaugusių individų (kiauto dydis 1-2 mm) tarpe paplitimas siekė atitinkamai 13 ir 51 proc., o suaugusios sraigės buvo atsparios.
Suaugusi Fasciola hepatica stadija aptinkama galutinio šeimininko tulžies latakuose. Šios stadijos organizmai masiškai produkuoja didelius kiaušinėlių kiekius (nuo 25000 iki 50000 per dieną), kurie su išmatomis pašalinami į aplinką (47,72). Patekus kiaušinėliams į vandens (dirbtinius ir natūralius) telkinius, juose vystosi pirmoji kepeninės siurbikės lervinė stadija – miracidija. Po 2-4 savaičių miracidija išeina iš kiaušinėlio į aplinką. Šio proceso trukmė (intensyvumas) priklauso nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės. Optimali temperatūra vystymuisi yra 22-26°C (esant tokiai temperatūrai miracidija į aplinką patenka per 9-10 dienų) (1). Esant žemesnei nei 10°C temperatūrai pastebimas nežymus vystymasis, todėl jam vykti būtina aukštesnė nei 10°C temperatūra. Miracidija geba judėti ir aplinkoje gali išgyventi 3 valandas. Per šį laiko tarpą lervinė stadija turi susirasti tarpinį šeimininką ir prasiskverbti į jį. Tarpiniai šeimininkai (G. truncatula) plačiai paplinta teritorijose, kurioms būdingas rūgštus dirvožemis ir vandens vandenilio potencialas didesnis už 5 pH (73,74). Patekusi į sraigę miracidija praeina dar 2 vystymosi stadijas (sporocistos ir redijos) ir pasiekia galutinę stadiją (cerkarijos), kuri dar aptinkama tarpiniuose šeimininkuose. Viena sraigė į aplinką per 4 mėnesių periodą gali išplatinti 240 cerkarijų (75). Cerkarijai būdinga uodegėlė, kurios dėka ši lervinė stadija gali judėti drėgnoje aplinkoje. Būdama aplinkoje, ji prisitvirtina prie įvairių augalų, netenka uodegėlės, suformuoja cistą ir tampa invazine stadija (metacerkarija). Laiko tarpas, per kurį miracidija išsivysto iki metacerkarijos, siekia 6-7 savaites arba net kelis mėnesius (esant nepalankioms aplinkoms sąlygoms). Metacerkarija gali išlikti gyvybinga esant atšiaurioms (sausam ir šaltam orui) sąlygoms. Mokslinėje literatūroje yra užfiksuota atvejų, kai cistos buvo aptiktos šiene ir silose. Galutinis šeimininkas užsikrečia, kai į jo virškinamąjį traktą patenka augalai, prie kurių prisitvirtinusios cistos. Dvylikapirštėje žarnoje (lot. duodenum) nesubrendusi kepeninė
14 siurbikė išsilaisvina iš cistos. Išsilaisvinusi ji prasiskverbia pro žarnos sienelę ir peritoninėje ertmėje juda link kepenų (lot. hepar). Pasiekusi kepenis, prasiskverbia pro kapsulę ir migruodama per parenchimą pasiekia tulžies latakus. Šioje organizmo vietoje F. hepatica subręsta, deda kiaušinėlius ir dauginimosi ciklas prasideda iš naujo (47,53,63).
1.1.5. Rizikos veiksniai. Pasaulinį šio trematodo paplitimą lemia gausybė faktorių, kuriuos sąlyginai galima suskirstyti į šias grupes: a) aplinkos; b) klimato; c) ūkio valdymo; d) faktorius, susijusius su tarpiniais ir galutiniais šeimininkais; e) patogeninio organizmo nulemtus.
a) Vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių, priklausančių aplinkos faktorių grupei – ganyklos dirvožemio tipas ir jo ypatybės. Ganykloms būdingą dirvožemį galima suskirstyti į 6 tipus: 1) gilus (nelygaus paviršiaus reljefas), gerai drenuojamas; 2) seklus (lygaus paviršiaus), gerai drenuojamas; 3) gilus, prastai drenuojamas; 4) prastai drenuojamas juodžemis; 5) dirvožemis suformuotas iš samplovų (būdinga ganykloms, esančioms šalia upių); 6) durpynas (24). Regionams, kuriems būdingos nelygaus paviršiaus ir gerai drenuojamos ganyklos (1 dirvožemio tipas), būdingas mažas fascioliozės paplitimas. Dažniau tokiose teritorijose nustatomi neigiami tyrimų rezultatai šios parazitozės atžvilgiu (24,76). Identiški duomenys užfiksuoti M. McCann ir kt. (25) atliktame tyrime. Šių mokslininkų teigimu, nelygaus reljefo teritorijos dažniau būna sausesnės dėl natūralus drenavimo, todėl yra netinkamos G. truncatula ar lervinių F. hepatica stadijų vystymuisi (25). Didesnis tarpinių šeimininkų paplitimas pastebėtas teritorijose, kurioms būdingas rūgštinių savybių turintis dirvožemis (74). Šiai rizikos veiksnių grupei galima priskirti natūralias ir dirbtines sraigių buveines, aptinkamas ganyklose. Šios buveinės dažniausiai įvardijamos kaip „nedideli vandens kūnai“ (angl. small water bodies). Nedideli vandens kūnai – ganyklose aptinkami objektai, kuriuose nuolat ar laikinai aptinkama vandens (jo paviršiaus plotas turi būti > 0,5 m2). Šie nedideli objektai
skirstomi į 5 tipus (Žr. 2 priedas): 1) tvenkinys; 2) griovys; 3) tranšėja, kanalas; 4) vaga, provėža; 5) drėgna vietovė. Daugiausiai sraigių aptinkama prie 1 ir 3 tipo vandens telkinių (74).
b) Šioje grupėje didžiausią vaidmenį atlieka 2 veiksniai: krituliai ir temperatūra. 1998 m. J. B. malone, J. M. Yilma ir kt. (77) atliktame tyrime nustatyta, kad: 1) didesnė rizika galvijams susirgti fasciolioze yra regionuose, kuriems būdingas didelis metinis kritulių kiekis; 2) rizika susirgti mažesnė tuose regionuose, kuriems būdinga žema temperatūra, nes sutrikdomas infekcinis ciklas. Panašūs duomenys gauti K. Bossaert ir kt. (78) atliktame stebėjime, kuriame nustatyta, kad temperatūros pokyčiai yra pagrindinis bioklimatinis veiksnys, turintis įtakos F. hepatica transmisijai. Šiuos teiginius apibendrino G. Mitchell (79) teigdamas, kad švelnus oras ir krituliai vasaros metu yra susiję su fascioliozės paplitimu. Dėl ilgalaikio ir trumpalaikio kritulių stebėjimo mokslininkų nuomonės skiriasi. M. McCann ir kt. (25) atliktame tyrime pastebėta, kad remiantis ilgalaikiu kritulių monitoringu gaunami geresni rezultatai, nei vertinant vienerių metų duomenis. 2015 m. N. Selemetas ir kt. pateiktoje mokslinėje publikacijoje teigiama, kad trumpalaikis
15 stebėjimas pranašesnis už ilgalaikį (didesnis kritulių kiekis sausio ir balandžio mėnesiais lėmė didesnį antikūnų kiekį galvijų kraujyje lapkričio mėnesį) (24). Minimali ribinė temperatūra, reikalinga F. hepatica kiaušinėlių, tarpinio šeimininko ir intramoliuskinėms parazito stadijoms vystytis yra 10°C (74,76). Optimali temperatūra parazito vystymuisi yra 22-26°C (1). Tačiau aukštos temperatūros, kaip teigiamai koreliuojančio rodiklio fascioliozės atžvilgiu, vienareikšmiškai vertinti negalima. Žemesnė (už optimalią) temperatūra taip pat turi teigiamos įtakos šiai parazitozei. Žemesnė temperatūra gali rodyti didesnę drėgmę aplinkoje, aktyvesnį jos atvėsimą dėl evapotranspiracijos ir garinimo procesų (80). Dar vienas faktorius priklausantis šiai rizikos veiksnių grupei – klimato kaita. Dėl trumpesnės, šiltesnės, drėgnesnės žiemos, šiltesnės vasaros ir pailgėjusio ganymo sezono, F. hepatica paplitimas išaugo įvairiose Europos šalyse (Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Švedijoje) (25,27,49,81). Dėl pakitusių klimato sąlygų, pakito ir parazito transmisijos modelis: 1.) išaugo sraigių populiacijos dydis; 2) pailgėjo laikotarpis, per kurį trematodo lervinės stadijos gali išeiti iš kiaušinėlio ir vystytis tarpiniame šeimininke; 3) esant aukštesnei aplinkos temperatūrai spartėja ektoterminių organizmų (sraigių) fiziologiniai procesai (metabolinės reakcijos), todėl tuo pačiu didėja energijos kiekis, kurį savo reikmėms (šiuo atveju cerkarijų produkcijai) gali panaudoti parazitas (9).
c) Vienas iš pagrindinių veiksnių - karantinavimo netaikymas naujai nupirktiems galvijams (iš užkrėstų bandų). Jei nupirkti sergantys gyvuliai negydomi, jie užteršia ganyklas F. hepatica kiaušinėliais ir taip kyla rizika susirgti likusiai bandos daliai. Kitas veiksnys – ūkio tipas. A. Olsen ir kt. (49) atliktame tyrime nustatyta, kad rizika susirgti fasciolioze didesnė ekologiškai laikomose bandose. Tai lemia 2 priežastys: 1) ilgesnis galvijų laikymas ganyklose; 2) antihelmintikų ir kitų vaistinių preparatų nenaudojimas. Tačiau kitose mokslinėse publikacijose paplitimas ekologiškuose ir įprastuose ūkiuose nesiskyrė (27). Verta paminėti ir tai, kad didžioji dalis šių tyrimų atlikta Švedijoje. Šioje šalyje įstatymai įpareigoja ūkininkus suteikti galvijams priėjimą prie ganyklų viso ganyklinio periodo metu (nepriklausomai nuo ūkio tipo). Būtent ši priežastis lėmė tokius tyrimų rezultatus. Taip pat didesnė rizika susirgti fasciolioze kai: 1) didžiąją dalį galvijų raciono sudaro ganyklinė žolė; 2) ilgas ganyklinis periodas (nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens); 3) ūkiuose vyrauja pavasarinis veršiavimasis; 4) ūkiuose nėra drenavimo sistemų; 5) ganymo tankumas (ganant dideles bandas mažoje teritorijoje, liga gali nesunkiai išplisti iš vienos bandos į kitą); 6) nekontroliuojamas G. truncatula ar kitų sraigių populiacijos dydis ganyklose (26,27,49,82).
d) Vienas iš pagrindinių faktorių susijusių su tarpiniais šeimininkais – jų gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų aplinkos sąlygų ir plataus masto geografinis išplitimas (Europoje išplito
Galba truncatula, o JAV – Pseudosuccinea columnella). Išplitusi Europoje G. truncatula pateko ir į
kitus kontinentus, komercinio gyvulių eksportavimo metu (purve, kurio buvo randama ant galvijų ir avių kojų). Šios sraigių rūšies savybę, praplėsti savo ekologinę nišą įrodo, jos paplitimas Korsikos
16 saloje (Viduržemio jūros regione). Pseudosuccinea columnella pasižymi panašiomis savybėmis ir gali greitai kolonizuoti skirtingas teritorijas (Iš Šiaurės Amerikos išplito į Pietų Ameriką, Europą, Afriką, Australiją ir Naująją Zelandiją). Taip pat šiai rūšiai būdingas karščio toleravimas. Fascioliozei būdingi 3, su galutiniais šeimininkais susiję, rizikos veiksniai: 1) amžius; 2) galvijo lytis; 3) bendra medžiagų apykaitos sistemos būklė. Įvairių mokslinių tyrimų metu nustatyta, kad rizika susirgti fasciolioze tiesiogiai koreliuoja su gyvulio amžiumi (p<0,01). Vyresnių galvijų, kurių amžius viršija 8 m., tarpe paplitimas siekia 65,63 proc. Jaunesnių galvijų amžiaus grupėse paplitimas proporcingai mažėja (mažiausias paplitimas pastebėtas jaunesnių nei 2 m. individų tarpe – 7,84 proc.) (83). Panašūs duomenys gauti ir kitų mokslininkų atliktuose tyrimuose (84,85). Tokį parazitozės pasiskirstymą skirtingose amžiaus grupėse lemia 2 veiksniai: 1) vyresniems individams būdingas ilgesnis, ekspozicijos su parazitu, laikas; 2) vyresnio amžiaus grupei priklausantys galvijai dažniau ganosi netoli apsemtų, užtvindytų vietovių. S. Affroze ir kt. (83) atliktame tyrime nustatyta, kad patelėms būdinga didesnė rizika užsikrėsti F. hepatica. Tyrimo metu paplitimas patelių tarpe siekė 41.36 porc., o patinų – 13,85 proc. Taip pat atliekant šį bandymą pastebėta, kad galvijai, turintys medžiagų apykaitos sistemos sutrikimų ar pasižymintys prasta bendra sveikatos būkle, fasciolioze serga žymiai dažniau nei sveiki individai (paplitimas atitinkamai siekė 39,92 ir 9,68 proc.).
e) Šiai rizikos veiksnių grupei būdingi 3 pagrindiniai faktoriai:
Sukėlėjo atsparumas antiparazitiniams preparatams (86). Triklabendazolas (benzimidazolo derivatas), kaip efektyvi priemonė ūmiai ir lėtinei galvijų fascioliozei gydyti, pradėtas naudoti 1980-aisiais metais (87). Dabar šis antihelmintikas yra pirminis pasirinkimas veterinarijos gydytojų ir ūkininkų tarpe, gydant ir kontroliuojant F. hepatica sukeltus susirgimus. Platų triklabendazolo panaudojimą pasaulyje lėmė du faktoriai: a) aukštas efektyvumas (>98%); b) subrendusių ir nesubrendusių parazito formų veikimas (kiti antihelmintikai veikė labiau subrendusias, 8-14 savaičių amžiaus parazito formas) (14,88). Masiškas ir netinkamas (pvz.: netikslus dozavimas, skirtingų vaistų rotacijos netaikymas) šios medžiagos naudojimas lėmė atsparių individų susidarymą. Pirmieji atsparumo atvejai Europoje (Olandijoje) užfiksuoti 2000 m. (89), o naujausi atvejai užfiksuoti 2015 m. (90), atliekant tyrimus Šiaurinėje Airijos dalyje. Tais pačiais metais Turkijoje užfiksuotas atsparumo atvejis žmonių tarpe (91). Iškeltos 3 pagrindinės teorijos, aiškinančios rezistentiškumo išsivystymo mechanizmą: 1) β-tubulino struktūrų mutacijos. Atlikus vėlesnius mokslinius tyrimus, ši teorija buvo atmesta (92); 2) pakitęs triklabendazolo metabolizmas parazito organizme (87). Aktyvesniu triklabendazolo ir triklabendazolo sulfoksido (benzimidazolo derivato metabolitas) metabolizmu labiau pasižymi atsparūs F. hepatica izoliatai, nei jautrūs. Šį teiginį įrodo C. Devine ir kt. (87) atliktas tyrimas. Jo metu kartu su antihelmintiku naudoti citochromo P450 ir flavino monooksigenazės
17 inhibitoriai. Stipresnis vaistų poveikis (potenciacija) pastebėtas atsparių kepeninės siurbikės izoliatų tarpe, o jautrių formų tarpe vaistų efektyvumo pakitimų nenustatyta; 3) suaktyvėjusi P-glikoproteino siurblio išsiurbimo funkcija (14,87,93). P-P-glikoproteino siurblys – baltymas, lokalizuotas ląstelių membranose. Šis baltymas (transporteris) šalina iš ląstelių organizmui žalingas medžiagas ir atlieka apsauginio mechanizmo vaidmenį. Dėl Pgp siurblio aktyvesnės funkcijos, atsparūs izoliatai pasižymi silpnesniu vaistų įsisavinimu. Minėtam reiškiniui įrodyti buvo atlikti keli moksliniai tyrimai. Jų metu pirminė hipotezė pasitvirtino, nes naudojant Pgp inhibitorių (R(+) verapamilį), triklabendazolo efektyvumas atsparių formų tarpe išaugo (94,95,96).
Parazito gebėjimas išvengti imuninio atsako ir jo sukeliama imunosupresija. Nors galvijai pasižymi didesniu atsparumu fascioliozei už avis, tačiau galvijų imuninis atsakas ir rezistentiškumas pasireiškia ne aktyvia organizmo apsauga, o kepenų audinio pažeidimų apribojimu, ir atstatymu (2,97). Esant šiam trematodui organizme, susidaro tiek ląstelinis, tiek humoralinis imuninis atsakas (98). F. hepatica infekciją gyvulio organizme lydi 2 tipo imuninis atsakas, kurį lemia aktyvuotos TH2 ląstelės (T helperiai – angl. T helper). Dėl šio proceso
pastebimas aukštas imunoglobulinų G1 (IgG1) titras. Esant 2 tipo imuniniam atsakui, slopinamas nuo TH1 ląstelių priklausomas 1 tipo imuninis atsakas. Šie procesai glaudžiai susiję
su ligos stadijomis. Nesubrendusi infekcinė parazito stadija išeina iš cistos dvylikapirštėje žarnoje, tada prasiskverbia pro jos sienelę ir per pilvo ertmę migruoja į kepenis. Migravimo metu keičiasi peritoninio skysčio ląstelinė sudėtis (padaugėja limfocitų, makrofagų ir ypač eozinofilų) (2,99,100,101). Peritoninėje srityje pagausėja M2 makrofagų, kurie priklauso antro tipo imuniniam atsakui. Tai tik dar kartą įrodo antro tipo reakcijos dominavimą nuo pat ligos pradžios (102,103). Praėjus 4-6 dienoms nuo užsikrėtimo pražios, nesubrendę individai prasiskverbia pro kepenų kapsulę ir migruoja kepenyse. Kepenų stadijos metu įtvirtinamas, nuo TH2 helperių priklausomas, imuninis atsakas, nes CD4+ T (subrendusios Th ląstelės, paviršiuje
turinčios CD4 baltymą) ląstelės išskiria šiuos citokinus: 1) IL-4 (interleukiną 4); 2) IL-10 (interleukiną 10). Dėl šių signalinių molekulių veiklos, slopinamas interferonas gama (IFN-γ), kuris atsakingas už makrofagų imunostimuliaciją. Sumažėjus IFN- γ kiekiui, parazitui lengviau išgyventi galutinio šeimininko organizme. IL-4 (be priešuždegiminės funkcijos) pasižymi savybe stimuliuoti fibrozę ir regeneracinius procesus (104,105,106). Parazitui migruojant kepenų parenchimoje susidaro nekrozės židiniai ir „traktai“. Smulkius židinėlius fagocituoja makrofagai, o didesni pakitimai virsta fibroziniais randais. Dažniausiai nekrotiniai pažeidimai randami keli milimetrai už lervų, o pačius parazitus supa sveikas kepenų audinys. Todėl manoma, kad nekrozę sukelia lervų išskiriami produktai. Subrendusios kepeninės siurbikės kaupiasi tulžies latakuose, sukelia chroninį cholangitą, erozijas ir hemoragijas. Pažeistos sritys
18 indukuoja uždegiminių ląstelių chemotaksį. Eozinofilai, makrofagai ir limfocitai kaupiasi pažeidimų periferijoje, tačiau pats parazitozės sukėlėjas nepaveikiamas. Todėl galima teigti, kad nesubrendusiai parazito formai išvengti imuninio atsako padeda jos funkcija migruoti per audinius (12). Dar vienas svarbus faktorius, turintis įtakos imunomoduliaciniams procesams, yra parazito ekskreciniai – sekreciniai produktai. F. hepatica galutinio šeimininko organizme išskiria didelius įvairių baltymų kiekius, kurie sukelia imunosupresiją ir padeda trematodui išgyventi stresinėmis sąlygomis. Ekskreciniai – sekreciniai produktai pagal molekulinę masę yra skirstomi į 2 frakcijas: 1) PI (>200 kDa); 2) PII (20-60 kDa) (Donnelly et al., 2005, 2008 iš dalton2013). Pirmajai frakcijai priklauso antioksidantas peroksiredoksinas (FhPrx) ir F. hepatica helminto apsauginė molekulė – 1 (FhHDM-1) (107,108,109). Peroksiredoksinas aktyvuoja M2 fenotipo makrofagus, kurie skatina T limfocitų diferenciaciją į TH2 fenotipo ląsteles (tai lemia
antro tipo imuninį atsaką, aktyvesnę audinių fibrozę ir regeneraciją). FhHDM-1 blokuoja makrofagų vakuolinę ATPazę ir taip sutrikdo antigenų proteolizę endosomoje. Dėl šios priežasties antigeną pateikiančios ląstelės negali atlikti savo funkcijos (antigenas nėra pateikiamas ant didelio histologinio suderinamumo 2 klasės baltymo – MHC 2 klasės molekulės), todėl sutrinka humoralinis ir ląstelinis imuninis atsakas (109). Antrajai frakcijai priklauso katepsino L peptidazės (FhCL1, FhCL2, FhCL5). Cisteino proteinazės (katepsinas B ir katepsinas L) – vieni iš pagrindinių faktorių, lemiančių kepeninės siurbikės virulentiškumą (110). Šie enzimai yra sintetinami nesubrendusių ir subrendusių parazito formų gastrodermyje (111). Katepsiną B išskiria nesubrendę individai, o skirtingų katepsino L formų išskyrimas būdingas abiejom parazito stadijom. Šie fermentai pasižymi 3-jomis funkcijomis: 1) padeda parazitui išeiti iš cistos galutinio šeimininko organizme; 2) atlieka svarbų vaidmenį invazuojant audinius; 3) imunosupresija (didesnės reikšmės turi skirtingos L peptidazės formos – FhCL1, FhCL2, FhCL5) (110,112). Katepsino L peptidazės slopina nuo TH1 ląstelių priklausomą
imuninį atsaką. Todėl galvijui sergant fasciolioze, padidėja rizika susirgti antrine bakterine infekcija (T helperių 1 sukeltas imuninis atsakas, atsakingas už kovą su bakterijomis ir pirmuonimis). Dėl šios priežasties galimi klaidingai neigiami rezultatai, tiriant galvijų tuberkuliozę intraderminiu tuberkulino testu (slopinamos ląstelės, sukeliančios atsaką į šį antigeną). Taip pat išskiriamas mažesnis IFN- γ kiekis (specifiškų Mycobacterium bovis) (113,2). 1 tipo ląstelių atsaką slopina ir F. hepatica tegumento antigenai (jie sutrikdo putliųjų ląstelių veiklą) (114).
Kintantis transmisijos modelis: 1) F. hepatica pasižymi gebėjimu prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Šiaurinei Bolivijos Altiplano daliai (teritorija, kurios aukštis virš jūros lygio siekia nuo 3800 iki 4100 metrų) būdingas endeminis fascioliozės modelis. Nors šiame regione aplinkos sąlygos nepalankios trematodo plitimui, tačiau dėl ilgesnio cerkarijų platinimo periodo
19 ir aktyvesnės šios lervinės stadijos produkcijos, parazitas geba užkrėsti didelį kiekį žmonių ir galvijų (115); 2) Prie kintančio transmisijos modelio prisideda parazito gebėjimas plėsti galutinių šeimininkų ratą. Tai įrodo tyrimai atlikti Baltarusijoje. Šių tyrimų metu Fasciola
hepatica kiaušinėliai rasti 7 laukinių gyvūnų išmatose (briedžių – 5,6 proc., tauriųjų elnių – 31,3
proc., stirnų – 6,3 proc., šernų – 7,1 proc., bebrų – 10,0 proc., ūdrų – 4,0 proc. ir zuikių – 9,1 proc.). Greitą parazito prisitaikymą prie naujų šeimininkų įrodo infekcijos juodųjų žiurkių (Korsikoje) (61), nutrijų (Prancūzijoje) (116) ir kiaulių (Andų regione esančiose valstybėse) tarpe. Visais šiais atvejais, naujieji rezervuariniai šeimininkai atlieka svarbų vaidmenį fascioliozės platinime (61).
1.2. Diagnostika
Norint nustatyti tikslią fascioliozės epidemiologinę padėtį, būtina kiekvienam atvejui pritaikyti tinkamiausią diagnostinį metodą ir priemonę. Šios ligos diagnostikos srityje nėra „auksinio standarto“, todėl būtina žinoti kiekvieno metodo privalumus ir trūkumus.
Dažniausiai, nustatinėjant fascioliozę, taikomi 2 tradiciniai tyrimai: 1) koprologinis; 2) kepenų patologoanatominis tyrimas. Atliekant koprologinį tyrimą (dažniausiai taikomas sedimentacijos metodas) galvijų išmatose ieškoma F. hepatica kiaušinėlių. Privalumai: 1) pigus metodas; 2) galima nustatyti ligos atvejus kiekvienam galvijui individualiai; 3) lengvai atliekamas; 4) pasižymi aukštu specifiškumu (98,3 proc.) Trūkumai: 1) užima daug laiko, jei liga nustatinėjama bandos lygmeniu; 2) nepasižymi aukštu jautrumu naudojant vieną 10 gramų mėginį (69,0 proc.); 3) galimi klaidingai teigiami rezultatai (kepeninės siurbikės kiaušinėliai morfologiškai panašūs į
Paramphistomum spp. išskiriamus kiaušinėlius); 4) galimi klaidingai neigiami rezultatai, nes F. hepatica kiaušinėlius išskiria periodiškai. Kiaušinėliai neaptinkami ir ilgo latentinio periodo metu
(trukmė - 10 - 11 savaičių nuo infekcijos pradžios); 5) negalima nustatyti ligos intensyvumo (kiaušinėliai ir suaugusios helmintų formos nekoreliuoja tarpusavyje) (37,47,117,118). Rekomendacija – naudojant jungtinį 30 gramų mėginį užfiksuotas didesnis jautrumas (89,6 proc.) (117). Panašūs duomenys užfiksuoti J. Charlier ir kt. (42) atliktame tyrime. Atliekant šį bandymą nustatyta, kad didinant tiriamų išmatų kiekiui didėja tyrimo jautrumas. Patologoanatominis kepenų tyrimas dažniausiai taikomas skerdyklose. Atliekant šį tyrimą ieškoma suaugusių helminto formų tulžies latakuose ir tipinių patologinių pakitimų kepenyse. Ligai būdingi pakitimai: 1) Išplitusi kepenų parenchimos fibrozė ir hemoragijos; 2) tulžies latakų diliatacija, jų sienelių sustorėjimas ir fibrozė. Vėlesnėse stadijose galima tulžies latakų stenozė ir kalcifikacija (119). Privalumai: 1) nereikalinga speciali įranga ir papildomos išlaidos; 2) pasižymi aukštu specifiškumu (100 proc.). Trūkumai: nepasižymi aukštu jautrumu (63,2 proc.). Rekomendacija – iš tulžies pūslės paėmus du
20 10 ml tulžies mėginius ir juos ištyrus sedimentacijos metodu, padidėja tikimybė nustatyti ligos egzistavimą (jautrumas – 93,4 proc.) (117).
Paskutinius 3 dešimtmečius buvo ieškoma efektyvesnių tyrimo metodų fascioliozei nustatyti. Šie metodai pagrįsti F. hepatica antigenų ieškojimu kraujyje ir išmatose arba antikūnų nustatymu serume, ir piene (37). Šiam tikslui pasiekti, laboratorijose naudojamas imunofermentinis metodas (angl. enzyme-linked immunosorbent assay – ELISA). Metodo principas: a) reakcijos metu susidaręs imuninis kompleksas (antigeno ir antikūno), išryškinamas įvedus fermentu žymėtų rūšiai specifinių izotopinių antikūnų (konjugato); b) po inkubacijos, pridedama substrato; c) fermentui skaidant substratą, išryškėja spalva, kuri padeda įvertinti imunofermentinės reakcijos rezultatus – spalvos intensyvumas įvertinamas fotometriškai (nustatomas optinis tankis) ir yra proporcingas antigenui specifinių antikūnų koncentracijai mėginyje. Privalumai tiriant kraujo serumą: 1) galima ankstyvoje fazėje diagnozuoti parazitozę (2-4 savaitės nuo infekcijos pradžios) (120); 2) Aukštas jautrumas ir specifiškumas (atitinkamai 91,7 ir 92,7 proc.). Trūkumai: 1) brangus metodas (tiriant ligą bandos lygyje); 2) reikalinga speciali laboratorinė įranga (42,117); 3) galimi klaidingai teigiami rezultatai (antikūnai organizme išlieka iki 8 mėnesių po efektyvaus gydymo); 4) invazyvus metodas (imant kraują gyvuliai patiria stresą). Rekomendacija – antikūnų titro pikas dažniausiai nustatomas pavasarį ir rudenį. Tokį reiškinį lemia F. hepatica epidemiologinis modelis (didžiausias suaugusių parazito formų kiekis aptinkamas žiemą) (48). Privalumai tiriant pieną: 1) neinvazyvus metodas; 2) pasižymi aukštu jautrumu ir specifiškumu (atitinkamai 98 ir 100 proc.) (121); 3) galima ištirti gyvulį individualiai arba visą bandą vienu metu (tiriant bendrą bandos pieno mėginį); 4) ligą galima diagnozuoti ankstyvoje stadijoje (2-4 savaitės nuo infekcijos pradžios) (122). Trūkumai: 1) Serume antikūnai susidaro greičiau ir jų koncentracija 30 kartų didesnė nei piene (14 iš 6 šaltinio); 2) ligai diagnozuoti reikalingas 12 – 25 proc. paplitimas bandoje. Kitų autorių teigimu, paplitimas turi siekti 60 proc. (kad ligą būtų galima diagnozuoti tiriant bendrą bandos pieno mėginį) (120,121,123); 3) brangus metodas, reikalinga speciali įranga. Privalumai tiriant išmatas (ieškoma koproantigeno – cELISA): 1) neinvazyvus metodas; 2) naudojamas tiriant vaistų efektyvumą ir nustatant atsparius triklabendazolui F. hepatica kamienus; 3) ligą galima diagnozuoti ankstyvoje stadijoje; 4) galima įvertinti invazijos laipsnį (47). Trūkumai: 1) brangus tyrimo metodas; 2) reikalinga speciali įranga (47).
21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Tyrimai buvo atliekami nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. rugsėjo mėnesio. Rezultatai gauti (1 pav.): 1) atliekant koprologinį galvijų išmatų tyrimą sedimentacijos metodu; 2) analizuojant poskerdiminio tyrimo duomenis; 3) vykdant ūkininkų apklausą (1 pav.).
1 pav. Tyrimo eigos schema (sudaryta darbo autoriaus).
Tiriamosios zonos pasirinkimas. Parazito paplitimo tam tikrame regione nustatymui, Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į 5 zonas: 1) vakarų; 2) pietų; 3) vidurio; 4) rytų; 5) šiaurės. Tiriamoji zona buvo pasirinkta paprastuoju atsitiktiniu būdu, todėl šiame darbe pateikiami duomenys apie Fasciola hepatica epidemiologinę padėtį vidurio Lietuvoje.
22 Koprologinis tyrimas. Šis tyrimas buvo atliekamas nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. balandžio mėnesio. Išmatų mėginiai imti iš ūkių, esančių šiuose vidurio Lietuvos rajonuose: 1) Kaišiadorių; 2) Raseinių; 3) Jonavos; 4) Panevėžio; 5) Kėdainių; 6) Kazlų Rūdos; 7) Jurbarko. Iš viso ištirta 20 ūkių. Galvijų populiaciją sudarė 842 individai. Į tiriamąją imtį įtraukti tik suaugę galvijai (≥24 mėn. amžiaus), nes tokiu būdu užtikrinama, kad gyvuliai ganėsi bent vieną ganyklinį sezoną ir turėjo kontaktą su patogenu. Tikslus imties dydis gautas atlikus šiuos skaičiavimus: 1) 𝑛 =1,962×𝑃𝑒(1−𝑃𝑒)
𝑑2 , kai n = mėginių skaičius (imties dydis), Pe = tikėtinas paplitimas (30 proc. = 0,3), d = reikalingas
tikslumo lygmuo – 5 proc. (0,05), taikytas 95 proc. patikimumas. Įstačius skaitines reikšmes į formulę gauti 323 išmatų mėginiai - 𝑛 = 1,962×𝑃𝑒(1−𝑃𝑒)
𝑑2 ≈ 323 (vnt.) 2) kadangi imties dalis yra > 5 proc., mėginių skaičių sumažintas: 𝑛𝑎𝑑𝑗 = (𝑁 × 𝑛)
𝑁+𝑛 , kai nadj = koreguotas mėginių skaičius, n =
nekoreguotas mėginių skaičius, N = tiriamos populiacijos dydis (842 galvijai). Įstačius skaitines reikšmes į formulę gauti 234 galvijų išmatų mėginiai - 𝑛𝑎𝑑𝑗 =(842 × 323)
842+323 ≈ 234. Tyrimo metu
paimta 2 išmatų mėginiais daugiau (n=236). Skaičiavimo metodika pasirinkta, remiantis M. Thrusfield (124). Suaugę galvijai į tyrimą įtraukti remiantis atsitiktiniu paprastuoju atrankos būdu. Mėginiai imti iš galvijų tiesiosios žarnos arba surenkant iš ganyklos žemėmis neužterštas išmatas. Išmatos buvo renkamos į sterilius vienkartinius polietileno maišelius. Ant kiekvieno įpakuoto mėginio buvo dedamas lapelis su šia informacija: a) duomenimis apie ūkį (rajonas, ūkio numeris); b) duomenimis apie savininką (vardas, pavardė); 3) demografiniais duomenimis (veislė, paskirtis ir priskirtas numeris); 4) mėginio paėmimo data. Koproskopinis tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universitete veterinarijos akademijoje patobiologijos katedros laboratorijoje. Jei tyrimas nebuvo atliekamas iš karto, išmatų mėginiai laikyti šaldytuve 4°C temperatūroje. Visi mėginiai buvo tiriami per 72 val. nuo jų paėmimo. Išmatų mėginiai tirti naudojant Maff (125) sedimentacijos metodą. Minėtam metodui atlikti reikia šių priemonių: a) svarstyklės; b) špatelis; c) vienkartiniai plastmasiniai indeliai; d) stiklinės kolba; e) filtras/koštuvas (arbatinis tinklelis su 0,5 mm dydžio skylutėmis; f) konusinė taurė; g) metileno mėlio tirpalas (koncentracija – 1 proc.); h) pipetė; i) mikroskopas; j) objektiniai ir dengiamieji stikleliai. Tyrimo eiga:
1) pasveriama 10 g išmatų (0,1 g tikslumu) ir įdedama į vienkartinį indelį;
2) homogenizacacija – į indelį su išmatomis įpilama 250 ml vandens ir 30 sekundžių pamaišoma;
3) per filtrą suspencija perkošiama į konusinę taurę ir paliekama 10-30 min. stovėti (stambioms nuosėdoms nusėsti);
4) nusėdus nuosėdoms nupilamas vanduo, pakartotinai užpilama 250 ml vandens ir viskas išmaišoma. Gauta suspencija laikoma 15 min., o po to nupilamas vanduo;
23 5) ant nusėdusių nuosėdų užpilama 100 ml vandens ir įlašinami 5 lašai metileno mėlio (1 proc.) tirpalo. Šis tirpalas padeda lengviau pastebėti ir diferencijuoti parazitų kiaušinėlius nuo aplinkinių objektų matymo lauke;
6) po 5 min nupilamas vanduo (iki nuosėdų). Iš taurės dugno su pipete paimamas lašas suspencijos (kartu su nuosėdomis) ir užlašinamas ant 5 objektinių stiklelių. Tada uždedamas dengiamasis stiklelis ir mikroskopo pagalba ieškoma kiaušinėlių (didinant 40 kartų). F. hepatica kiaušinėlių morfologija: rudai-geltoni, simetriškos elipsės formos, būdingas plonas operkulas (viename poliuje), kiaušinėlio viduje matomos granulės. Paramphistomum spp. kiaušinėlių morfologija: bespalviai, elipsės formos, vienam poliui būdingas operkulas, o kiaušinėlio viduje matomos stambios granulės.
Apklausa. Nuo 2015 m. lapkričio iki 2015 m. gruodžio mėn. buvo atlikta 20 ūkių (įtrauktų į koprologinį tyrimą) savininkų apklausa. Apklausos tikslas – išsiaiškinti rizikos veiksnius, susijusius su ūkio valdymu. Klausimynai ūkininkams buvo siunčiami elektroniniu paštu. Klausimyno struktūrai buvo būdingos 4 dalys: 1) informacija apie ūkį, bandas ir išgaunamą produkciją; 2) informacija apie ganyklas ir jų pobūdį; 3) informacija apie ganymo sistemą; 4) informacija apie kontrolinį antiparazitinį gydymą. Klausimyną sudarė 10 klausimų (žr. 1 priedą): a) 2 klausimai nestruktūrizuoti (atviri klausimai, į kuriuos respondentas atsako savo žodžiais); b) 8 klausimai buvo plataus pasirinkimo (klausimas ir keletas atsakymo alternatyvų).
Pirmąją klausimyno dalį sudarė klausimai apie: a) ūkio tipą (pereinamasis ar ekologinis) ir ekologinio ūkininkavimo trukmę; b) laikomų galvijų tipą (mėsiniai ar pieniniai) ir bandos dydį; c) laikomų galvijų veislę. Antrosios dalies klausimai buvo apie: a) ganyklų plotą (ha). Panaudojus duomenis apie ganyklų plotą ir gyvulių skaičių buvo apskaičiuotas kitas rizikos veiksnys – ganymo tankumas (galv. sk./10 ha); b) ganyklų pobūdį (su užliejamomis pievomis, šlapios, su atvirais vandens telkiniais, sausos); c) vandens poreikio tiekimo pobūdį (įrengtos girdyklos arba speciali tiekimo sistema neįrengta). Trečiajai daliai priklausė vienas klausimas apie ganymo tipą (rotacinis, galvijai rišami ir laisvas). Ketvirtos dalies klausimai buvo apie kontrolinį gydymą (taikomas ar netaikomas) ir naudojamas vaistines medžiagas (fenbendazolas, klorsulonas, klosantelis ir oksiklozanidas).
Skerdykloje užfiksuoti fascioliozės atvejai. Poskerdiminio tyrimo duomenys buvo renkami nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio iš UAB „Agaras“ skerdyklos, esančios Balandiškių kaime, Pabiržės seniūnijoje (Biržų rajono savivaldybė). F. hepatica paplitimas tirtas vidurio Lietuvos ir atskirų rajonų (Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kelmės, Radviliškio, Raseinių ir Kėdainių) lygmeniu. Analizuoti 118-os galvijų poskerdiminio tyrimo rezultatai. Tiriami galvijai buvo skirstomi pagal tris amžiaus grupes (1 lentelė). Vėliau nagrinėtas ryšys tarp minėto rizikos veiksnio (galvijų amžiaus) ir sergamumo.
24
1 Lentelė. Skerdykloje tirtų galvijų skaičius
Ištirtų galvijų skaičius Amžiaus grupės Iš viso 1-24 sav. 25-72 sav. 73-120 sav. 61 37 20 118
Statistinė analizė. Koprologinio, poskerdiminio tyrimų ir apklausos duomenys suvesti į Microsoft© Excel programą. Naudojant Stjudento t testą, šioje programoje atlikta kiekybinių (ganymo tankumo) ir kokybinių rodiklių ryšio analizė. Taip pat minėtoje programoje buvo atliekami aprašomajai statistikai reikalingi skaičiavimai (dažnių skirstiniai, pasikliautinio intervalo ribos, vidutiniai ir variacijos rodikliai, struktūriniai vidurkiai). Kita duomenų dalis (kokybiniai rodikliai, apklausos rezultatai) analizuota IBM SPSS® Statistics 24.0 (Niujorkas, JAV) programoje. Kokybiniai rodikliai (sergamumas, produkcijos tipas, amžiaus grupės) tarpusavyje analizuoti naudojant Chi-kvadrato (χ2) testą. Atlikus apklausą, buvo analizuojamas ryšys tarp įvairių rizikos veiksnių (susijusių su ūkio valdymu) ir sergamumo. Šiam tikslui naudota daugianarė logistinė regresija. F. hepatica paplitimas buvo priklausomas kintamasis, o įvairūs rizikos veiksniai (bandų dydis, ganymosi tankumas, ganymo tipas, girdyklos buvimas ganykloje ir ganyklų drėgnumo laipsnis), kaip susirgimui įtakos turintis faktorius. Visi duomenys buvo koduojami tokiu principu: a) koprologinio tyrimo rezultatas – teigiamas (galvijas užsikrėtęs) = 1; neigiamas (galvijas neužsikrėtęs) = 0; b) amžiaus grupės - 1-24 sav. = 1; 25-72 = 2; 73-120 = 3; c) ūkio dydis (pagal galvijų skaičių) - mažas (<20 galvijų) = 1; vidutinis (20-50 galvijų) = 2; didelis ūkis (>50 galvijų) = 3. Pasirinktas statistinio reikšmingumo lygmuo p<0,05. Duomenys buvo laikomi statistiškai patikimais, jei buvo mažesni už nurodytą reikšmę ir nepatikimais, kai minėtą reikšmę viršijo.
25
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Koprologinio tyrimo rezultatai
Ištyrus visų, į imtį (n=236) patekusių galvijų išmatas, nustatyta, kad 90,7 proc. (95 proc. PI 86,2-94,1; n=214) galvijų nebūdingas užsikrėtimas Fasciola hepatica, o užsikrėtusių individų skaičius siekė 9,3 proc. (95 proc. PI 5,9-13,8;n=22) (2 pav.). Užsikrėtusių galvijų grupę sudarė: 1) 4 gyvuliai, kurie laikomi pieno produkcijai (18,2 proc.; 95 proc. PI 5,2-40,3); 2) 18 gyvulių, kurie auginami mėsos produkcijai (81,8 proc.; 95 proc. PI 59,7-94,8) (p<0,05). Kadangi sedimentacijos metodas nepasižymi dideliu jautrumu (69,0 proc.) nuspręsta, kad papildomai reikia fiksuoti duomenis apie užsikrėtimą galvijų prieskrandžio trematodais - Paramphistomum spp. Ištyrus visus, į imtį patekusius galvijus (n=236) nustatyta, kad užsikrėtimas paramfistomomis būdingas 92 gyvuliams (39,0 proc.; 95 proc. PI 32,7-45,5) (3 pav.). Analizuojant duomenis pastebėta, kad iš 22 gyvulių, sergančių fasciolioze, aštuoniolikai (81,8 proc.; 95 proc. PI 59,7-94,8) būdingas dvigubas užsikrėtimas (F. hepatica ir Paramphistomum spp. parazitais).
2 pav. Fascioliozės paplitimas galvijų tarpe vidurio Lietuvoje.
3 pav. Paramfistomozės paplitimas galvijų tarpe vidurio Lietuvoje.
Neužsikrėtę 90.7% Užsikrėtę
9.3% Iš viso galvijų (n)= 236
Užsikrėtę 61% Neužsikrėtę
26 Tiriamąją imtį sudarė 20 ūkių (n=20) (dešimtyje ūkių galvijai laikomi pieno produkcijai, o likusiuose dešimt - mėsos). Ūkiuose laikomų galvijų veislės: 1) pieno produkcijai gauti auginami Lietuvos juodmargiai galvijai; 2) keturiuose mėsinių galvijų ūkiuose laikomi Šarolė veislės galvijai, o likusiuose – limuzinų veislės atstovai. Keturiuose (40 proc.) mėsinių galvijų ūkiuose taikytas medikamentinis gydymas nuo fascioliozės. Visais gydymo atvejais naudotas klorsulonas (“IVOMEC PLUS”). Nagrinėjant parazitozės paplitimą ūkių lygmeniu (n=20), užfiksuotas 30 proc. (95 proc. PI 11,9-54,3; n=6;) fascioliozės paplitimas (4 pav.). Visuose užkrėstuose ūkiuose parazito paplitimas yra skirtingas ir varijuoja nuo 23,1 proc. iki 80,0 proc. (5 pav.). Didžiausio laipsnio sergamumas užfiksuotas ūkyje Nr. 1 - 80,0 proc. (95 proc. PI 28,4-99,5; n=4), o mažiausias sergamumas ūkyje Nr. 22 - 23,1 proc. (95 proc. PI 5,0-53,8; n=3). Ligos pasiskirstymas pagal ūkiuose išgaunamą produkciją: a) užsikrėtimas F. hepatica nustatytas 1 iš 10 pieninių galvijų ūkių (10,0 proc.; 95 proc. PI 0,3-44,5). Iš visų nustatytų fascioliozės atvejų, 16,7 proc. (95 proc. PI 0,4-64,1) sudarė šios paskirties ūkių sergamumas; b) ūkiuose, kuriuose laikomi mėsiniai galvijai sergamumas siekė – 50,0 proc. (n=5) (83,3 proc. visų užsikrėtimo atvejų; 95 proc. PI 35,9-99,6).
4 pav. Fascioliozės paplitimas ūkių lygmeniu vidurio Lietuvoje.
5 pav. Galvijų sergamumas F. hepatica užkrėstuose ūkiuose.
Užkrėsti 30.0%
Neužkrėsti 70.0%
Iš viso ūkių (n) = 20
0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% 1 10 12 13 20 22 Ūkio nr. Neužsikrėtusių galvijų skaičius (proc.) Užsikrėtusių galvijų skaičius (proc.)
27 Analizuojant ligos pasiskirstymą vidurio Lietuvos rajonuose gauti šie rezultatai (6 pav.): 1) galvijų užsikrėtimas F. hepatica nustatytas 2 rajonuose – Kaišiadorių ir Kėdainių; 2) didesnis paplitimas užfiksuotas Kaišiadorių rajone – 28,1 proc. (n=16; 95 proc. PI 17,0-41,5), kuriame nustatyti ligos atvejai sudaro 72,7 proc. (95 proc. PI 49,8-89,3) visų fascioliozės atvejų, užfiksuotų vidurio Lietuvos regione; 3) mažesnis F. hepatica paplitimas būdingas Kėdainių rajonui – 10,5 proc. (n=6; 95 proc. PI 4,0-21,5), kuriame nustatyti ligos atvejai sudaro 27,3 proc. (95 proc. PI 10,7-50,2) visų fascioliozės atvejų, užfiksuotų vidurio Lietuvos regione (n=22); 4) Jonavos, Jurbarko, Kazlų Rūdos, Panevėžio ir Raseinių rajonuose užsikrėtusių galvijų tyrimo metu nenustatyta (n=214). Bendras F. hepatica paplitimas vidurio Lietuvoje siekia 28,6 proc. (n=2; 95 proc. PI 3,7-71,0).
6 pav. Fasciola hepatica paplitimas vidurio Lietuvos rajonuose.
Analizuojant koprologinių tyrimų rezultatus pastebėta, kad yra statistiškai patikimas (p<0,05) ryšys tarp ūkiuose laikomų galvijų produkcijos tipo ir fascioliozės. Mėsos produkcijai laikomi galvijai serga šia parazitoze dažniau nei gyvuliai, laikomi pieno produkcijai gauti (mėsinių galvijų rizika susirgti yra 5 kartus didesnė). Mėsiniai galvijai sudarė 81,8 proc. (n=18; 95 proc. PI 59,7-94,8) visų užsikrėtimo atvejų (n=22), o pieno produkcijai laikomi gyvuliai – 18,2 proc. (n=4; 95 proc. PI 5,2-40,3) (7 pav.). 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Rajonai
Užsikrėtę galvijai (proc.) Neužsikrėtę galvijai (proc.)
28
7 pav. Fasciolioze sergančių galvijų pasiskirstymas pagal produkcijos tipą.
3.2. Skerdyklos duomenys
Išanalizavus poskerdiminio tyrimo duomenis, nustatyti šie rodikliai: 1) fascioliozės paplitimas skirtinguose vidurio Lietuvos rajonuose (Jonavos, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Kelmės, Radviliškio, Raseinių ir Kėdainių); 2) ligos pasireiškimo dažnis skirtingose galvijų amžiaus grupėse. Šio tyrimo imtis (n) - 118 galvijų. 89 galvijų kepenys buvo nepažeistos, jose parazitas F.
hepatica neaptiktas (75 proc.; 95 proc. PI 66,7-82,9). 25,0 proc. (95 proc. PI 17,1-33,4; n=29)
galvijų kepenų buvo paveiktos patologinių procesų ir jose aptiktas tiriamas trematodas (8 pav.).
8 pav. Poskerdiminio tyrimo rezultatai fascioliozės paplitimo atžvilgiu.
F. hepatica paplitimo dažnis vidurio Lietuvos rajonuose: a) didžiausias paplitimas užfiksuotas
Kaišiadorių rajone (duomenys sutampa su koprologinio tyrimo rezultatais) ir siekia 45,7 proc. (95 proc. PI 30,9-61,0; n=21) (9 pav.). Šio rajono užkrėstų galvijų skaičius sudaro 17,8 proc. (95 proc. PI 11,4-25,9) visų tirtų individų (n=118); 2) 50,0 proc. (95 proc. PI 6,8-93,2; n=2) užkrėstumas nustatytas Jurbarko rajone, tačiau šie duomenys nepatikimi dėl mažos imties (n=4); 3) mažesnis fascioliozės paplitimas nustatytas Kelmės rajone. F. hepatica buvo nustatyta 4 galvijams iš 17 (23,5 proc.; 95 proc. PI 6,8-49,9). Šio regiono užsikrėtusių galvijų skaičius sudaro 3,4 proc. (95 proc. PI 0,9-8,5) visų tirtų individų. Galvijų, atvežtų skersti iš Kauno ir Raseinių, ligos paplitimas taip pat
82% 18%
Mėsos produkcijai laikomi glavijai Pieno produkcijai laikomi galvijai
75%
25% Neužkrėsti
Užkrėsti n = 118
