LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
AUDRONö PAKAMANIENö
AVIŲ
VIRŠKINAMOJO
TRAKTO
PARAZITŲ
EPIDEMIOLOGINö
SITUACIJA
BEI
KONTROLöS
PRIEMONIŲ
ĮVERTINIMAS
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
1
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas
(pavadinimas)... ...
1. Yra atliktas mano pačios:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo vardas, pavard÷) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
2
TURINYS
SUMMARY 3
ĮVADAS 5
1. LITERATŪROS APŽVALGA 8
1.1. Avių virškinamojo trakto nematodų aktualumas 8
1.2. Svarbiausi avių virškinamojo trakto nematodai 9
1.3. Virškinamojo trakto avių nematodų sukelti pažeidimai ir jų patogenez÷ 10
1.4. Svarbiausi virškinamojo trakto nematodų sukelti susirgimai 11
1.4.1. Parazitinis gastroenteritas 11 1.4.1.1. Nematodiroz÷ 12 1.4.1.2. Teladorsagioz÷ 12 1.4.1.3. Hemonchoz÷ 13 1.4.1.4. Trichostrongilioz÷ 13 1.5. Diagnoz÷ 14 1.6. Gydymas 14
1.7. Parazitinių virškinamojo trakto nematodų atsparumas antihelmintiniams preparatams
16
1.8. Kitos parazitų kontol÷s strategijos 17
1.8.1. Biologin÷ endoparazitų kontrol÷ 18
1.8.1.1. Žem÷s kirminai 18
1.8.1.2. M÷šlavabaliai 18
1.8.1.3. Grybai nematofagai 18
1.8.2. Helmintų kontrol÷, naudojant ganymo strategijas 19
1.9. Imunitetas parazitinei infekcijai 23
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 24
2.1. Tyrime dalyvavusių ūkių apibūdinimas 24
2.2. Ūkiuose taikoma strategija prieš parazitus 24
2.3. Tyrimo organizavimas 25
2.4. Modifikuotas Makmasterio metodas 26
2.5. Lervų kultūrų ruošimas 27
2.6. Antihelmintinio preparato efektyvumo įvertinimas 28
3. TYRIMŲ REZULTATAI 28 4. REZULTATŲ APTARIMAS 43 IŠVADOS 47 SIŪLYMAI 47 LIERATŪRA 50 PRIEDAI 54
3
SUMMARY
Audron÷ Pakamanien÷. Epidemiologic Situation and Control of Gastrointestinal Parasites in Sheep: Veterinary Medicine, Master Thesis / Supervisor Prof. Hab. Dr. Saulius Petkevičius, Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Department of Infectious Diseases. - Kaunas, 2013. – 53 pages.
The Master Thesis consists of Introduction, Review of Literature, Materials and Methods, Results, Discussion, Conclusions and References. Thesis covers 53 pages, including 8 Tables, 15 Figures. Reference list consists of 40 sources.
Internal gastrointestinal parasites can be a major problem for sheep. Most often found internal parasites of sheep include roundworms, tapeworms and protozoa (e.g. coccidia) that live within the digestive tract. These organisms cause a range of problems including decreased growth rate of lambs, poor reproductive performance of ewes, and can kill animals if left unchecked. Damage to the lining of the stomach and/or intestine can be severe enough to prevent nutrient absorption causing diarrhea and severe weight loss. Certain types of worms ingest blood, causing anemia and weakening the animal.
With repeated exposures, sheep can develop a natural resistance to parasite infections. Even though adult animals will be relatively immune, if they are not managed properly they can contaminate the environment increasing the likelihood that vulnerable animals will be infected.
Implementing a well planned parasite management program is a very important aspect of every flock health program. Effective control of internal parasites can make a large difference in the productivity and profitability of every flock.
Effective flock health program development requires huge amount of knowledge and experience. Lithuanian experience in sheep growing is relatively small, that is why there is a big risk in making mistakes, which could cause such a problems like loss of profit due to poor growth of lambs, or even bigger problems like development of parasite resistance to anthelmintic treatment. The aim of Master thesis was to evaluate the intensity of invasion of gastrointestinal parasites in sheep in two flocks, taking into account farms’ size, age of animals, as well as to analyze the efficacy of parasite management strategy in these flocks.
Two flocks of sheep (over 2000 and over 200 animals) in Lithuania were analyzed. Parasite management programs, which include chemical dewormers and pasture management in one flock (2000 animals), and only pasture management in other flock (200 animals), were evaluated. Chemical dewormers’ efficacy (used in 2000 animals having farm) was calculated. L3 stage larvae were cultured in order to identify gastrointestinal nematodes by species.
4
During experiment, feces of lambs and adult sheep were investigated from April to October, 2012. Parasite species were identified. The number of eggs per gram was calculated. This number was the guideline for parasite program management efficacy evaluation.
The parasite variety found in gastrointestinal tract correlate with the information given in scientific literature. They include: gastrointestinal nematodes (Trichostrongylidae spp.), tapeworms (Moniezia spp.), protozoa (Eimeria spp.)
The results of the performed study showed that there is a lack of systemic approach to parasite management. The insufficiency of only pasture management without chemical dewormers was indicated even in brand new farm. Good knowledge of parasite life cycles, influence of climate to parasite development, chemical dewormers characteristics should be known and used by every flock holder. Only this approach brings a possibility of efficient parasite management in the flock.
5
ĮVADAS
Elektronin÷s enciklopedijos duomenimis, avis arba namin÷ avis (lot. Ovis aries) – tai porakanopių būrio, dykaraginių (Bovidae) šeimos naminis gyvūnas. Manoma, kad avys prijaukintos maždaug prieš 10-12tūkstančių metų.
Avys yra 55-100 cm aukščio, kūno ilgis iki uodegos pradžios – 60-110 cm. Avys sveria 30-100 kg, avinai – 60-180 kg. Gyvena 8-10, daugiausia 20 metų (http://lt.wikipedia.org/wiki/Avis. Prieiga per internetą 2012 10 02).
Šiais laikais avys laikomos visose pasaulio dalyse daugiausiai d÷l vilnos, kailio ir m÷sos, o kai kurios veisl÷s ir d÷l pieno, iš kurio gaminami sūriai, taip pat tradiciniai jogurtai, kefyrai. Avys (bei namin÷s ožkos) laikomos vienais seniausių naminių gyvūnų. Europoje žinomos nuo neolito laikų. Iš pradžių naudotasi avių m÷sa ir krauju, v÷liau pienu, galiausiai vilna.
Lietuvoje formuojasi aiški m÷sin÷s avininkyst÷s kryptis ir did÷ja avių skaičius (http://www.aviuaugintojai.lt/index.php?page=how-cmsms-works. Prieiga per internetą 2012 11 13).
Iki 1994 metų m÷sin÷ avininkyst÷ buvo vystoma Lietuvos juodgalvių avių pagrindu. Integracijos į Europos Sąjungą išvakar÷se, m÷sin÷s avininkyst÷s pl÷tra Lietuvoje įgavo pagreitį ir ūkininkai prad÷jo ieškoti m÷sinių veislių užsienyje. Jau 2002 metų pabaigoje buvo įvežtos iš Lenkijos Sufolkų ir Berišon Diušer veislių avys. Tuo tarpu 2003m. pabaigoje įvežtos net 6 veislių avys iš Vokietijos: Sufolkai, Tekseliai, Vokietijos juodgalv÷s, plonavilniai Merinosai, m÷siniai Merinosai ir beviln÷s Dorper veisl÷s avys. Tais pačiais metais įvežtos Šarole veisl÷s avys iš Prancūzijos bei Pon veisl÷s avys iš Lenkijos.
Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenimis šiandien Lietuvoje yra 5,7 tūkstančio avių laikytojų, kurie augina beveik 100 tūkstančių avių. Pasak augintojų, jaučiama didžiul÷ paklausa tiek rytų, tiek ir vakarų rinkose.
Lietuvoje pl÷tojama tiek standartin÷, tiek ir ekologin÷ avininkyst÷.
Savo laiku standartin÷ avininkyst÷ pasaulyje pasiek÷ gerų rezultatų, kalbant apie prieaugį ir produkciją. Tačiau tuo pat metu temos apie “draugišką aplinkai produkciją”, gyvūnų sveikatą ir gerovę buvo nustumtos į šalį. Priešingai nei tradicin÷ avininkyst÷, pagrindiniai ekologinių ūkių d÷sniai apima minimalų cheminių medžiagų panaudojimą bei pakitusį mąstymą apie gamybos procesą. Ekologinių ūkių ūkininkai Jungtin÷je Karalyst÷je tarp svarbiausių ligų išskiria virškinamojo trakto nematodus. Helmintų kontrol÷ tokiuose ūkiuose yra labai svarbi problema (Cabaret ir kt., 2002).
Kanados avių augintojų federacijos duomenimis, besiganydamos avys gali siekti žol÷s ganykloje, kuri yra arčiau žem÷s, tod÷l šie gyvūnai linkę labiau užsikr÷sti parazitin÷mis ligomis nei
6
kiti, ir tai yra atsakymas, kod÷l avims parazitin÷s ligos yra vienos aktualiausių (http://www.cansheep.ca/default.aspx. Prieiga per internetą 2012 11 15).
Virškinamojo trakto avių nematodai sukelia didelį pavojų augančių ÷riukų ir avių gerovei, gerai sveikatai bei optimaliam augimui. Šiai problemai spręsti svarbiausia yra kontrol÷, kuri dešimtmečiais r÷m÷si tik antihelmintinių preparatų naudojimu. Tačiau, toks rutininis antihelmintinių priemonių naudojimas yra ne tik brangus, bet ir sąlygojo atsparių nematodų rūšių išsivystymą, ir tai yra labai didel÷ problema gausiai avis auginančiuose rajonuose (Boa ir kt., 2001).
Pasaulyje imta kalb÷ti apie biologinę parazitų kontrolę, kurios d÷ka išvengiamas cheminių preparatų naudojimas, tuo pačiu negilinamos atsparumo išsivystymo problemos bei suteikiamas sprendimas ekologiniams ūkiams.
Pasaulio sprendžiamų problemų d÷l užsikr÷timo parazitais kontekste, labai svarbus tampa Lietuvos paveikslas.
Kadangi avių augintojų skaičius Lietuvoje žymiai svyravo (1926 metais Lietuvoje buvo laikoma net 1,5 mln. avių, o štai 2001 metais mūsų šalyje jų buvo likę vos 12 tūkstančių), avininkyst÷ šalyje yra tik įsib÷g÷jimo stadijoje. Ši situacija sąlygoja, jog Lietuvoje dar nesusiduriama su pasaulyje aktualia parazitų atsparumo cheminiams preparatams problema. Tačiau, esant starto pozicijoje taip pat reikia pabr÷žti ir žinių stokos apie avininkystę buvimą. Tai kelia neišvengiamą klaidų riziką, kurios v÷liau gali sąlygoti pasaulyje vyraujančių problemų pasireiškimą Lietuvoje.
Šiuo darbu siekta išsiaiškinti dviejų avių augintojų ūkių situaciją (vienas ūkis įsikūręs Mol÷tų rajone, kitas- Kaišiadorių rajone) parazitinių susirgimų atžvilgiu, išsiaiškinti paplitusias parazitų rūšis pagal ūkius bei pagal amžiaus grupes, palyginti taikomas strategijas parazitų užsikr÷timo rizikai išvengti ir užsikr÷timo intensyvumui sumažinti.
Esamos situacijos Lietuvos ūkiuose parazitozių atžvilgiu žinojimas, ūkininkų švietimas, racionalus antihelmintinių priemonių naudojimas, kitų strategijų (kaip ganymo) naudojimas užsikr÷timui parazitais sumažinti gali būti nagrin÷jamos problemos sprendimų paieškoje.
7
Darbo tikslas: įvertinti dviejų avių augintojų ūkių (Mol÷tų bei Kaišiadorių rajone) auginamų avių užsikr÷timo virškinimo trakto parazitais lygį, atkreipiant d÷mesį į ūkio dydį, gyvulio amžių, bei išsiaiškinti tuose ūkiuose naudojamų strategijų efektyvumą parazitiniams susirgimams išvengti bei užsikr÷timo lygiui sumažinti.
Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti avių virškinamojo trakto parazitų įvairovę numatytuose ūkiuose;
2. Ištirti ir nustatyti užsikr÷timą virškinamojo trakto parazitais pagal amžiaus grupes, bei ūkio dydį;
3. Ištirti avių virškinamojo trakto nematodus (Trichostrongylidae spp. šeima) pagal rūšį; 4. Įvertinti ganymo strategijų panaudojimą numatytuose ūkiuose;
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Avių virškinamojo trakto nematodų aktualumas
Jungtinių Tautų Maisto bei žem÷s ūkio organizacijos duomenimis kiekybine prasme daugiausia pasaulyje avienos pagaminančios šalys yra: JAV, Naujoji Zelandija, Iranas, Jungtin÷ Karalyst÷, Turkija, Sirija, Indija, Ispanija, Sudanas, Pakistanas, Islandija. Kinija pirmauja, jei kalb÷sime apie absoliutų avių skaičių, o Naujoje Zelandijoje yra didžiausias avių skaičius, tenkantis vienam gyventojui. Taigi, avių auginimas yra paplitęs visame pasaulyje (http://www.fao.org/AG/aga/AGAP/FRG/FEEDback/War/t8600b/t8600b07.htm. Prieiga per internetą 2012 12 09).
Iš vienos pus÷s manoma, jog avis yra nereiklus priežiūrai gyvūnas ir jį auginti yra pakankamai lengva. Tačiau, kadangi avys pasaulyje dažniausiai auginamos ekstensyviomis sąlygomis, be to, daugelis avių auginimo ūkių yra ekologiniai, kas apsunkina cheminių preparatų vartojimą šiuose ūkiuose, susiduriama su parazitų invazijos problema (Rahmann, Seip, 2006).
Ekologinių ūkių ūkininkai Jungtin÷je Karalyst÷je tarp svarbiausių ligų išskiria virškinamojo trakto nematodus. Helmintų kontrol÷ tokiuose ūkiuose yra labai svarbi problema (Cabaret ir kt., 2002).
Apvaliųjų kirm÷lių padaryta žala Australijos avininkyst÷s ūkyje kainuoja daugiausiai, nei bet kuri kita liga. Pavyzdžiui, suskaičiuota, jog 2006 metais ši liga avininkystei Australijoje padar÷ žalos už 369 milijonus Australijos dolerių. Virškinamojo trakto nematodų daroma žala pasireiškia produkcijos praradimu bei didel÷mis gydymo išlaidomis.
Nepaisant tyrimų, kurie buvo vykdomi, ieškant ir kuriant sud÷tines parazitų kontrol÷s sistemas (integruojant ganymo strategijas, kurių d÷ka užsikr÷timo intensyvumas palaikomas tam tikrame lygyje, bei atsparių parazitams avių veisimas), siekiant vieno tikslo- minimizuoti antihelmintinių preparatų naudojimą, ūkininkai visgi svarbiausia priemone laiko antihelminitinių priemonių nuolatinį naudojimą (Sackett ir kt., 2006).
Sumaž÷jęs augimas ir pažeista gyvūno gerov÷- tai parazitozių paseka, su kuria nuolat susiduriama visame pasaulyje (Vercruysse, Rew, 2006).
Parazitiniai nematodai gastrointestinaliniame trakte lieka svarbiausia problema, ganant smulkius atrajotojus (Torres-Acosta, Hoster, 2008).
Virškinamojo trakto parazitai lieka pagrindin÷ sveikatos problema avims. Maž÷ja augimo greitis, prarandami priesvoriai bei pieno produkcija, gimsta mažo svorio ÷riukai, sumaž÷ja vilnos produkcija bei sutrinka reprodukcin÷ funkcija, be to, jei turime didelę invaziją, susiduriame su aukštu mirtingumu bei didel÷mis medicinin÷mis išlaidomis. Ekonominiai nuostoliai, sukelti virškinamojo trakto parazitų, susiję su maistinių medžiagų neįsisavinimu bei žarnų gleivin÷s pažeidimu (Tweedie de Mattos ir kt., 2010).
9
1.2. Svarbiausi avių virškinamojo trakto nematodai
Trichostrongilidai paplitę visame pasaulyje. Jiems priskiriami atrajotojų virškinamajame trakte parazituojantys nematodai − trichostrongilai, koperijos, bunostomai, ostertagijos, chabertijos ir nematodirai (Pereckien÷ ir kt., 2007).
Avių virškinamojo trakto nematodų rūšys buvo nagrin÷tos daugelyje geografinių rajonų. Pagrindin÷s išskirtos šios: Haemonchus contortus, Trichostrongylus axei, Trichostrongylus colubriformis, Trichostrongylus probolorus, Strongyloides papillosus, Oesphagostomum columbainum, Oesphagostomum venulosum, Oestertagia (Teledorsagia) circumcincta, Oestertagia ostertagi, Trichurisovis, Trichuris globulosa, Chabertia ovina, Trichuris skrijabini, Bunostomum
trigonocephlum, Nematodirus filicollis, Nematodirus oiratianus, Cooperia cuticei, Marshallagia marshalli, Gaigeria pachyscelis, Skrjabinema ovis and Gongylonema Pulchrum (Waller ir kt., 2004, Cabaret ir kt., 2002, Boa ir kt., 2001.)
Kiti autoriai išskiria tokius pagrindinius avių virškinamojo trakto nematodus: 1 lentel÷. Svarbiausi avių virškinamojo trakto nematodai (Southwell ir kt., 2008)
Lokalizacija Mokslinis pavadinimas
Šliužas Haemonchus contortus
Šliužas Teladorsagia circumcincta
Šliužas Trichostrongylus axei
Plonosios žarnos Trichostrongylus colubriformis
Plonosios žarnos Trichostrongylus vitrinus
Plonosios žarnos Nemathodirus spathinger
Plonosios žarnos Cooperia curticei
Plonosios žarnos Bunostomum trigonocephalum
Plonosios žarnos Strongyloides papilosus
Storosios žarnos Oesophagostomum columbianum
Storosios žarnos Oesophagostomum venulosum
Storosios žarnos Chabertia ovina
Reikia pamin÷ti, jog vidutinio klimato juostoje vyrauja tam tikra savita virškinamojo trakto nematodų įvairov÷. Labiausiai paplitusios rūšys Vokietijoje ir kitose vidutinio klimato juostos šalyse yra: Trichostrongylus spp., Teladorsagia spp., Haemonchus spp., Nematodirus spp. bei Cooperia spp. Augantys ÷riukai bei ÷ringos avys prieš atvedimą imliausi infekcijai.
10
Tuo tarpu subtropin÷se ir tropin÷se klimato juostose pagrindinis virškinamojo trakto parazitas yra Haemonchus contortus (Santos ir kt., 2012).
Teladorsagia circumcincta – tai patogeninis parazitinis nematodas, parazituojantis avių šliuže. Šis parazitas yra endeminis daugelyje vidutinio klimato juostos regionų (Smith ir kt., 2009).
Atkreipiamas d÷mesys, jog klimato kaita greičiausiai turi įtakos parazitinių infekcijų intensyvumui bei epidemiologijai (Idris ir kt., 2012).
Optimali temperatūra lervoms išsiristi, vystytis ir išgyventi truputį kinta tarp parazitų. Teladorsagia circumcincta m÷gsta 16-300C temperatūrą, Trichostrongylus colubriformis- 22-330C, Haemonchus contortus m÷gstama temperatūra yra aukščiausia 25-370C. Bet temperatūrai esant 25-300C intervale, visi parazitai gali vystytis. Esant karštam orui, L3 lerva miršta greičiau, nes padid÷ja metaboliniai procesai ir jos greitai sunaudoja energijos atsargas (L3 lerva nesimaitina, kol nepatenka pas šeimininką). Temperatūroms esant žemiau 100C, lervos nesirita ir nesivysto. Esant temperatūroms mažesn÷ms už 50C, metabolinis L3 lervos aktyvumas yra ypatingai mažas, leidžiantis joms išlikti ir peržiemoti (Preregrine ir kt., 2006).
1.3 Virškinamojo trakto avių nematodų sukelti pažeidimai ir jų patogenez÷ Virškinamojo trakto avių nematodai sąlygoja tokius pažeidimus (Houdijk ir kt., 2001):
• Audinių – šie pažeidimai reikalauja iš organizmo energijos ir proteinų šių vietų atstatymui, kas nukreipia energiją nuo m÷sos, vilnos, pieno „gamybos“;
• Apetito stoka- tyrimais nustatyta, jog kenčiantis parazitinę invaziją gyvūnas apie 10% mažiau su÷da pašarų, nei neužsikr÷tęs gyvūnas;
• Viduriavimas- būdingos skystos išmatos d÷l žarnos dirginimo. Žarnų dirginimas sukelia padid÷jusią gleivių ekskreciją į išmatas, žarna tampa jautresn÷, ir turinys žarnomis juda žymiai greičiau. Taip absorbuojama mažiau maistinių medžiagų, gaunama mažiau produkcijos, užteršiama vilna. Užteršta vilna pritraukia m÷sines muses, kurias v÷liau ypatingai sunku kontroliuoti;
• Konkurencija“ d÷l proteinų- savo pačių metaboliniams poreikiams tenkinti, organizme esančios apvaliosios kirm÷l÷s turi gauti proteinų ir kitų maistingųjų medžiagų. Apvaliosios kirm÷l÷s, žalodamos audinius, o tame tarpe ir pažeisdamos kraujagysles, dažnai avims sukelia anemiją. Tokia „konkurencija“ d÷l proteinų, be jokios abejon÷s, įtakoja vilnos, pieno produkciją, raumenų išsivystymą, vaisingumą bei metabolinius procesus. Taip pat labai rimtai gali būti įtakota ir imunin÷ sistema.
• Visos šios priežastys sąlygoja blogą ÷riukų augimą. Sumaž÷jusi ÷riavedžių pieno gamyba, sumažina ÷riukų priesvorius, did÷ja jų mirtingumas, jie būna silpnos imunin÷s būkl÷s, nes krekenos būna prastos kokyb÷s. Nesant pakankamai krekenų, o po to ir
11
pieno, ÷riukai dagiau suvartoja žol÷s, d÷l ko jie ankščiau susiduria su invazin÷mis parazitinių nematodų lervomis, greičiau užsikrečia ir sunkiau serga (Southwell ir kt., 2008). Tinkama ÷riavedžių mityba gali pad÷ti imunin÷s sistemos palaikymui prieš atvedimą.
Paprastai daugelyje vidutinio klimato juostų regionų parazitinis gastroenteritas augantiems ÷riukams prasideda per burną patekus dideliam skaičiui invazinių lervų iš ganyklos, tai įvyksta vasaros viduryje. Teladorsagia circumcincta šiauriniuose, o šiltesniuose regionuose Haemonchus contortus lervos atsiranda pirmosios, tuo tarpu Trichostrongylus spp. lervos atsiranda vasaros viduryje.
Lervos ganyklose atsiranda iš dviejų šaltinių (Rahmann ir Seip, 2006):
• Kiaušin÷liai, kuriuos išplatina ÷ringos ÷riaved÷s prieš atvedimą. Pagrindinio šeimininko imunin÷s sistemos susilpn÷jimas sąlygoja didesnį kiaušin÷lių išskyrimą į išmatas. Tai prasideda dvi savaites prieš atvedimą ir gali tęstis net iki aštuonių savaičių po atvedimo. Esant tinkamoms oro sąlygoms, invazin÷s lervos iš kiaušin÷lių išsivysto per 3 savaites, bet tai gali trukti ir 6 savaites. Šios lervos yra pagrindinis užsikr÷timo šaltinis jauniems ÷riukams.
• Jauni ÷riukai taip pat gali praryti ir peržiemojusias invazines lervas.
1.4. Svarbiausi virškinamojo trakto nematodų sukelti susirgimai
Virškinamojo trakto nematodų infekcijos yra svarbiausia problema, ribojanti intensyvų avininkyst÷s vystymasi. Svarbios nematodų infekcijos yra (Scott, 2007):
1. Nematodiroz÷, pasireiškianti jauniems ÷riukams v÷lyvą pavasarį bei ankstyvą vasarą; 2. Parazitinis gastroenteritas augantiems ÷riukams, pasireiškiantis nuo vasaros vidurio; 3. Suaugusių avių susirgimai, kai neveiksmingos kontrol÷s priemon÷s.
1.4.1. Parazitinis gastroenteritas
Šis susirgimas paprastai sąlygoja tokį klinikos pasireiškimą: 1. Profuzin÷ diar÷ja;
2. Sumaž÷ję priesvoriai; 3. Svorio netekimas; 4. Kartais anemija.
Svarbiausi parazitiniai nematodai, kuriuos galima išskirti yra : Teladorsagia spp., Haemonchus contortus, Trichostrongylus spp. Haemonchus contortus vis dažniau tampa gr÷sme ne tik pietiniuose regionuose, bet ir šiaurin÷se šalyse.
12
Kalbant apie parazitinį gastroenteritą, reikia pamin÷ti, jog tai aktuali liga ÷riukams, suaugę avys dažniausiai neturi klinikinių požymių.
öriukams stebima ūmi ir profuzin÷ vandeninga diar÷ja, vilnos uodegos srityje bei vietos apie išangę suteršimas išmatomis. öriukai vangūs ir depresiški, greitai išsivysto ryški dehidratacija ir bendros būkl÷s susilpn÷jimas.Negydant ankstyvosiose ligos pasireiškimo stadijose, galimi kritimai d÷l dehidratacijos bei stebimas didelis svorio netekimas išgyvenusiems ÷riukams. Jei lervų kiekis ganykloje yra didelis, dažnai stebimos maždaug 5 procentų ÷riukų mirtys kelių dienų laikotarpyje.
Prevencijai yra naudojama strategija vengti ganyklų, kuriose gan÷si ÷riukai prieš tai buvusį sezoną, nes suaugę avys turi imunitetą ir tik ÷riukams randami dideli kiekiai parazitinių kiaušin÷lių išmatose. Tipiškai, ÷riukams, gimusiems kovo viduryje, antihelmintinis gydymas atliekamas po 3 savaičių, tai yra, geguž÷s m÷nesį, ir po to kartojamas dar 2 kartus.
Klinikinių požymių sunkumas priklauso nuo avies amžiaus, esamos mitybos, ypač proteinų kiekio pašare, imunin÷s būkl÷s, mikroelementų kiekio organizme, genetinių faktorių (Scott, 2007).
Tyrimo, atlikto Vokietijoje duomenimis, jauni ÷riukai patin÷liai yra jautresni užsikr÷timui nei avyt÷s. Nebuvo pasteb÷ta, kalbant apie užsikr÷timą, ryškaus skirtumo tarp atskirų avių veislių (nagrin÷tos Vokiškos avių veisl÷s) (Idris ir kt., 2012).
Taigi, klasikiniai parazitinio gastroenterito požymiai pasireiškia šiltuoju metų sezonu augantiems ÷riukams, kurie ganosi stipriai lervomis užkr÷stose ganyklose.
1.4.1.1. Nematodiroz÷
Nematodiroz÷ išskiriama kaip labai svarbi liga jauniems ÷riukams v÷lyvą pavasarį bei ankstyvą vasarą. Šio susirgimo sąlygoti nuostoliai gali būti labai dideli. Tai gali pasireikšti staigiomis mirtimis arba diar÷jos protrūkiais išgyvenusiems jauniems ÷riukams, kurie gan÷si ganyklose užkr÷stose pra÷jusį sezoną besiganiusiųjų ÷riukų dideliu lervų skaičiumi. Svarbiausi atstovai yra: Nematodirus battus, Nematodirus filicollis ir Nematodirus spathinger. Svarbu pamin÷ti, jog L3 lervų išsivystymui (ypač Nematodirus battus) reikia šaltų oro sąlygų palyginti ilgą laiko tarpą, po kurio turi sekti +100C vidutin÷ paros temperatūra, kuri būdinga pavasariui. Tod÷l, dažniausiai vieną sezoną pad÷ti kiaušin÷liai peržiemoja ir kita karta išsivysto sekantį pavasarį (Taylor ir kt., 2007).
1.4.1.2. Teladorsagioz÷
Teladorsagioz÷ tipiškai stebima augantiems ÷riukams, pasireiškianti profuzine vandeninga diar÷ja vasaros viduryje bei pabaigoje, kuri sąlygoja dehidraciją bei mažus priesvorius ir bendros būkl÷s pablog÷jimą (Scott, 2007).
Pagrindiniai atstovai Teladorsagia circumcincta, Ostertagia trufurcata, Teladorsagia davtiani. Dažniausiai pastebimas klinikinis požymis yra svorio praradimas. Viduriavimas dažnai
13
būna intermituojantis, ir, nors ir galima pamatyti suterštą nuo viduriavimo vilną pasturgalio srityje, skystos išmatos, kurios yra ypač būdingos veršeliams teladorsagioz÷s pasekoje, n÷ra tokios dažnos ÷riukams. Teladorsagia circumcincta bei Ostertagia trufurcata dažniausiai būna ligos pasireiškimo su ryškia klinika priežastimi ÷riukams. Europoje klinikinis sindromas, pavadintas I tipo ostertagioze, kuri būdinga ir veršeliams, pasireiškia rugpjūčio - spalio m÷nesiais, o II tipo (ankščiau per os patekusios lervos, išbuvusios hipobioz÷s būsenoje šeimininko šliuže) ostertagioz÷ pasireiškia v÷lyvą žiemą ir ankstyvą pavasarį, ypač pirmamečiams jauniems ÷riukams (Taylor ir kt., 2007).
1.4.1.3. Hemonchoz÷
Svarbiausias atstovas yra Haemonchus contortus.
Kaip maitinimosi krauju paseka, hemonchoz÷s atveju stebima anemija, pažandin÷ edema, padid÷jusiu širdies bei kv÷pavimo ritmu. Diar÷ja n÷ra hemonchoz÷s išskirtinis bruožas. Ypač didelis lervų patekimas per trumpą laiką sąlygoja ūmią ligą su letargija, silpnumu, greitu kondicijos praradimu. Ši ligos forma dažniausiai matoma augantiems ÷riukams. Mažesnis kiekis lervų per ilgesnį laikotarpį- keletą savaičių ar m÷nesių- sąlygoja bendrą kondicijos praradimą vedantį link išsekimo.
Anemijos diagnozavimas yra patikimas hemonchoz÷s indikatorius endeminio pasireiškimo regionuose. Dažniausiai susiduriama su dideliu kiaušin÷lių skaičiumi grame išmatų, gali būti stebima net 10000 kiaušin÷lių viename grame išmatų. Skrodimo metu matomas didelis skaičius suaug÷lių nematodų negydytų avių šliužo paviršiuje (Scott, 2007).
Kiekvienas šios rūšies parazitas per dieną gali išsiurbti apie 0,05 ml kraujo, tod÷l avis, turinti 5000 Haemonchus contortus parazitų gali netekti apie 250 ml kraujo per dieną. Esant ūmiems hemonchoz÷s atvejams anemija stebima pra÷jus dviem savait÷ms po užsikr÷timo ir apibūdinama ryškių eritrocitų skaičiaus sumaž÷jimu kraujyje. Jei ÷riaved÷ serga šia liga, išsivysto agalaktija, kas gali sąlygoti ÷riukų kritimus (Taylor ir kt., 2007).
1.4.1.4. Trichostrongilioz÷
Ši liga paprastai stebima ankstyvą žiemą, dažniausiai apima 8-10 m÷nesių ÷riukus, bet taip pat ir metinukus bei suaugusias avis. Ryškiausias bruožas- profuzin÷, tamsios spalvos, dvokianti diar÷ja su dideliu kiekiu gleivių ypač stipriai sergančioms avims (Scott, 2007).
Atstovas, parazituojantis šliuže yra Trichostrongylus axei. Didelę invaziją turinčios avys kenčia greitą svorio kritimą bei viduriavimą. Esant ne tokiai ūmiai klinikai stebimas apetito praradimas, svorio nepriaugimas bei minkštos išmatos.
Plonosiose žarnose parazituoja Trichostrongylus colubriformis, Trichostrongylus vitrinus. Susirgimo pasekoje dažnai stebimas tamsios spalvos viduriavimas, svorio netekimas. Jei gyvūnas prastai maitinamas arba staiga užsikrečia dideliu skaičiumi invazinių lervų, galimos mirtys.
14
Mažesnio užsikr÷timo atveju stebimas apetito nebuvimas, svorio nepriaugimas, minkštos išmatos (Taylor ir kt., 2007).
1.5. Diagnoz÷
Diagnozei nustatyti naudojama informacija apie klinikinius požymius, invazijos sezoniškumą, ganymo istoriją, nustatin÷jamas kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų, jei įmanoma atliekamas skrodimas ir stebimi makro- pažeidimai (Taylor ir kt., 2007).
Kiaušin÷lių skaičiaus nustatymas išmatose dažniausiai naudojamas nematodams diagnozuoti, tačiau šis metodas turi tam tikrų trūkumų. D÷l daugelio faktorių įtakos kiaušin÷lių skaičius grame išmatų gali neatitikti suaug÷lių nematodų populiacijos, esančios gastrointestinaliniame trakte tyrimo atlikimo metu. Patologija gali būti sukelta besivystančių lervų, kurios dar neišskiria jokių kiaušin÷lių, o taip pat ir lervų, esančių hipobioz÷s būkl÷je. Paprastai virškinamojo trakto parazitinių nematodų invazija, kai kiaušin÷lių skaičius grame išmatų yra 400, vadinama vidutine, o invazija, kai viename grame yra daugiau nei 1000 kiaušin÷lių vadinama aukšta ir reikalaujanti gydymo (Scott, 2007). Kiti autoriai nurodo, jog n÷ra ryškios ribos, kai galima teigti, jog, esant šiam kiaušin÷lių skaičiui, jau būtina dehelmintizacija, tod÷l naudojamas toks skirstymas: 250 kiaušin÷lių 1g išmatų- invazija žemo lygio, 250-800- vidutin÷, daugiau nei 800- aukšta. Reikia atsižvelgti į tai, Haemonchus spp. rūšis yra labai produktyvi išskirdama kiaušin÷lius, tod÷l, dominuojant šiai rūšiai, stebimas itin didelis kiaušin÷lių skaičius (Preregrine, 2006).
1.6. Gydymas
Gydymas apima efektyvių atihelmintinių preparatų naudojimą.
Yra išskiriamos keturios pagrindin÷s antihelmtinių preparatų grup÷s, identifikuojamos pagal aktyvią veikliąją medžiagą. Jos apima (Scott, 2007):
1. Benzimidazolus, probenzimidazolus (BZ); 2. Imidazotiazolus, tetrahidropirimidinus (LM); 3. Avermektinus, milbemicinus (AV);
4. Monepantelis (AD)
Benzimidazolai, tokie, kaip albendazolas ir fenbendazolas turi tą patį veikimo principą. Febantelis, netobiminas ir tiofanatas yra probenzimidazolai, kurie paverčiami benzimidazolais organizme.
Klosantelis bei nitroksinilas gali būti naudojamas situacijose, kuriose H.contortus yra pagrindinis parazitas (Scott, 2007).
15
Albendazolas: veikia parazitinius nematodus (tiek plaučių, tiek ir virškinamojo trakto), veikia ir nesubrendusias stadijas, taip pat ir lervas hipobioz÷je. Rekomenduojama doz÷ 5 (7,5 trematodams) mg/kg kūno svorio. Veikia ir eilę cestodų bei nesubrendusius trematodus.
Tiabendazolas: naudojamas, kovojant su pronimfin÷mis bei subrendusiomis parazitinių nematodų stadijomis. Rekomenduojama 50-75mg/kg kūno svorio.
Tiofanatas: lobendazolas yra veiksmingas šio vaisto metabolitas ir veikia visus virškinamojo trakto bei plaučių parazitinius nematodus. Doz÷ 50mg/kg kūno svorio.
Kambendazolas: veiksmingas prieš virškinamojo trakto parazitinius nematodus, veikia ir Taenia spp. Pasižymi toksiškumu. Doz÷ 20 mg/kg kūno svorio.
Luksobendazolas: naudojamas virškinamojo trakto nematodams, subrendusiems trematodams, bei pronimfin÷ms trematodų stadijoms ne mažiau 6 savaičių amžiaus. Doz÷ 7,5 (10 trematodams) mg/kg kūno svorio.
Mebendazolas: veiksmingas prieš virškinamojo trakto nematodus bei cestodus, bei nesubrendusias cestodų stadijas. Doz÷ 10-15 mg/kg kūno svorio.
Netobiminas: Tai probendazolas, veiksmingas prieš suaug÷lių ir pronimfines nematodų stadijas, taip pat veikia cestodus bei trematodus. Doz÷ 7,5 (20 cestodams ir trematodams bei hipobioz÷je esančioms nematodų lervoms) mg/kg kūno svorio. Nerekomenduojama naudoti ÷riaved÷ms pirmas 7 ÷ringumo savaites.
Oksibendazolas: veiksmingas prieš virškinamojo trakto bei plaučių nematodus. Doz÷ 5 mg/kg kūno svorio.
Parbendazolas: veiksmingas prieš daugelį (ne visus) virškinamojo trakto bei plaučių nematodus. Doz÷ 20-30 mg/kg kūno svorio. Šiandien nebenaudojamas.
Triklabendazolas: Veikia visas parazitinio trematodo Fasciola hepatica stadijas, mažiau veikia trematodą Dicrocoelium dendriticum, visai neveikia nematodų. Doz÷ 10 mg/kg kūno svorio.
Febantelis: tai fenbendazolo pirmtakas ir yra labai veiksmingas prieš visus virškinamojo trakto nematodus. Doz÷ 5 mg/kg kūno svorio.
Fenbedazolas: jis labai veiksmingas prieš visus suaugusius nematodus bei jų nesubrendusias stadijas, taip pat veikia Taenia spp. Doz÷ 5mg/kg kūno svorio.
Imidazotiazolialms priklauso tetramizolis, levamizolis, o morantelis, oksantelis bei pirantelis yra tetrahidropirimidinai.
Tetramizolio atradimas buvo svarbus parazitologijoje, nes jis buvo ypatingai veiksmingas prieš visus plaučių bei virškinamojo trakto nematodus. V÷liau nustatyta, jog tetramizolis susideda iš dviejų izomerų- L izomero, levamizolio, turinčio norimas veikimo savybes, bei D-izomero, deksamizolio, silpnai veikiančio prieš parazitus. Šiandien tetramizolis nebenaudojamas, o
16
naudojamas levamizolis, kuris veiksmingas tiek prieš suaug÷lių, tiek prieš nesubrendusias virškinamojo trakto bei plaučių nematodų stadijas.
Morantelis yra tetrahidropirimidinas, naudojamas smulkiems atrajotojams. Veikia virškinamojo trakto nematodų suaug÷lius bei nesubrendusias stadijas, tačiau neveikia plaučių parazitinių nematodų.
Makrocikliniai laktonai yra viena svarbiausių vaistų grupių smulkiems atrajotojams. Avermektinams priklauso ivermektinas, abamektinas, doramektinas, eprinomektinas, milbemicinams priklauso moksidektinas, nemadektinas, milbemicinas bei selamektinas.
Avermektinai (t.p. ivermectin, abamectin, eprinomectin) - tai 16-nariai makrocikliniai laktonai, išskirti iš žem÷s mikroorganizmo Streptomyces. Atrasti 1976, pirmas komercinis šių medžiagų panaudojimas (panaudotas ivermektinas) gyvūnams buvo atliktas 1981 metais (Vercruysse, Rew, 2002).
Ivermektinas: veikia visas stadijas beveik visų parazitinių nematodų, net esančias hipobioz÷s būkl÷je. Veikia ir ektoparazitus. Neveikia cestodų bei trematodų.
Moksidektinas: Veikimas toks, kaip ivermektino. Toksiškesnis.
Monepantelis: Veikia virškinamojo trakto nematodus. N÷ra saugus sveriantiems mažiau nei 10 kg gyvūnams.
1.7. Parazitinių virškinamojo trakto nematodų atsparumas antihelmintiniams preparatams
Dabartin÷s auginimo sistemos, siekdamos gydyti ir kontroliuoti parazitozes, labai ženkliai priklauso nuo chemoterapijos bei chemoprofilaktikos. Nors gamintojams yra įmanoma naudoti ganymo strategijas, siekiant kontroliuoti nematodų infekcijas, jau 20 amžiaus antroje pus÷je, ypač suintensyv÷jus auginimo strategijoms, šie metodai tapo mažiau patikimi. Tačiau intensyvus chemoprofilaktikos naudojimas, be abejon÷s gaunant greitą produkcijos padid÷jimo rezultatą, prived÷ prie atsparių antihelmintiniams preparatams populiacijų atsiradimo (Vercruysse, Rew, 2002).
Virškinamojo trakto avių nematodai sukelia didelį pavojų augančių ÷riukų gerovei, gerai sveikatai bei optimaliam augimui. Šiai problemai spręsti svarbiausia yra kontrol÷, kuri dešimtmečiais r÷m÷si tik antihelmintinių preparatų naudojimu. Tačiau, toks rutininis antihelmintinių priemonių naudojimas yra ne tik brangus, bet ir sąlygojo atsparių nematodų rūšių išsivystymą, ir tai yra labai didel÷ problema gausiai avis auginančiuose vietov÷se. Šiandien pagrindinis kontrol÷s tikslas yra išlaikyti užsikr÷timą nematodais tokiame lygyje, kuris dar nesukelia ypatingų sveikatos sutrikimų, o taip pat ir išsaugoti anthelmintinio preparato efektyvumą. To siekiama kuriant kontrol÷s programas, kuriose atsižvelgiama į parazitų epidemiologiją bei šeimininko imlumą užsikr÷timui. Programos turi būti sudaromos remiantis ganymo organizavimu
17
su minimaliu antihelmintinių preparatų naudojimu, o ateityje galbūt vykdant biologinę kontrolę su nematofaginiais grybais (Boa ir kt., 2001).
Apie avių virškinamojo trakto nematodų atsparumą antihelmintiniams preparatams buvo pranešta Pietų Afrikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Malaizijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Brazilijoje ir JAV. Dažniausiai atspari rūšis yra Haemonchus contortus, tod÷l tai svarbiausia rūšis ekonominiu požiūriu. Naudojami du testai, siekiant nustatyti atsparumo išsivystymą. Kiaušin÷lių skaičiaus sumaž÷jimas išmatose testas: nustato kiaušin÷lių skaičių išmatose prieš ir po gydymo. Antrasis testas - lervų kultivavimo testas, kurio pagalba galima atskirti helminto rūšį. Kalbant apie optimalų jau esančių antihelmintinių preparatų naudojimą, reikia pasakyti, kad naudojant avermektinų/milbemicinų grupę injekcijomis, preparato koncentracija kraujyje išlieka ilgai, ir tai buvo laikoma teigiama savybe, bet greitai išaišk÷jo, jog, kai koncentracija kraujyje sumaž÷ja, pačiame šeimininke vystosi rezistentiškos preparatui lervos. Išgyvenęs heterozigotinis atsparus nematodas sudaro sąlygas, kad įvyks tokių dviejų nematodų kopuliacija ir rezultatas bus homozigotinis, pilnai atsparus parazitinis nematodas. Tod÷l vaistų naudojimas turi būti atliekamas taip, kad būtų užtikrinta, jog gydymas sunaikins visus heterozigotinio atsparumo helmintus. Siekiant, jog ūkyje kuo v÷liau išsivystytų atsparumas, vieno ganymo sezono metu jokiu būdu negali būti naudojami skirtingi preparatai. (Fleming ir kt., 2006).
1.8. Kitos parazitų kontrol÷s strategijos
Vis daugiau avys ir ožkos yra auginamos ekologiškose fermose, kas reiškia, jog jos daugiau laiko praleidžia ganyklose, taip padidindamos riziką užsikr÷sti parazitais, nes yra didesn÷ tikimyb÷ kontaktuoti su invazin÷mis lervomis. Apribotas antihelmintinių preparatų naudojimas tokiose fermose dar padidina problemą. Vis didesnis d÷mesys yra skiriamas profilaktikai, nenaudojant cheminių preparatų (Thamsborg ir kt. 1999).
Naudojamas strategijas galima būtų suskirstyti į tris svarbiausias kategorijas, nurodytas antroje lentel÷je (Coop, Jackson, 2007):
2 lentel÷. Parazitinių susirgimų kontrol÷s priemon÷s VADYBINIAI: • Ganymo strategija; • Biologin÷ kontrol÷ CHEMINIAI: • Antihelmintiniai preparatai; • Bioaktyvūs augalai IMUNINöS SISTEMOS: • Genetin÷ atranka; • Optimizuota mityba; • Vakcinos
Pasaulyje susiduriant su vis didesne virškinamojo trakto parazitų atsparumo antihelmintiniams cheminiams preparatams problema, ateityje pagrindinis parazitologų, mitybos
18
specialistų, veterinarijos gydytojų tikslas bus sukurti patikimas alternatyvias nematodų kontrol÷s strategijas. Tai patvirtina faktas, jog artimiausiu dešimtmečiu nenumatoma ir neplanuojama sukurti naujos antihelmintinių preparatų klas÷s. Alternatyvios priemon÷s yra susijusios su strategija apsisaugoti nuoi ypač aukšto ganyklų užterštumo, tam naudoti įvairias strategijas, taip pat stengtis, jog šeimininkas būtų paj÷gus kovoti su infekcija (vakcinacijos naudojimas, selektyvus veisimas, pagerinta mityba), taip pat biologin÷s priemon÷s, kaip nematofagų grybelių gruobuonių naudojimas (Eysker, 2001).
1.8.1. Biologin÷ endoparazitų kontrol÷
Šios strategijos principas remiasi taisykle, kad kiekviena gyvūno rūšis yra veikiama kitų gyvenančių organizmų, siekiant išvengti nekontroliuojamo populiacijos augimo. Parazitų kontrol÷s kontekste tai reiškia, jog naudojamas natūralus antagonistas, kuris sumažina parazitų populiaciją, taip neprarandama gyvūnų produkcija. Yra autorių kurie teigia, jog iš visų galimų antagonistinių organizmų tik nematofagai grybai, žem÷s kirminai bei m÷šlavabaliai turi realų potencialą, kaip biologiniai kontrol÷s agentai (Rahmann, Seip, 2006).
1.8.1.1. Žem÷s kirminai
Žem÷s kirminai yra dirvos gyventojai, gyvenantys organin÷je medžiagoje patekusioje ant dirvos. Organinę medžiagą jie perneša gilyn, d÷l maisto arba d÷l urvų užkimšimo. Tod÷l dižiausias žem÷s kirminų ind÷lis į biologinę nematodų kontrolę matomas d÷l kiaušin÷lių ir lervų suardymo juos suvirškinant arba pernešant į gilesnius dirvos sluoksnius, kur šansas, kad jie pasieks paviršių kaip invazin÷s lervos yra labai mažas (Rahmann ir Seip, 2006).
1.8.1.2. M÷šlavabaliai
M÷šlavabaliais vadinami tokie vabalai, kurie gyvena dalinai arba išskirtinai ant žol÷džių m÷šlo: didžioji dalis rūšių priklauso Scarabaeidae šeimai. Suaugę vabzdžiai naudoja skystąją m÷šlo dalį savo mitybai, o kai kurios rūšys formuoja m÷šlo kamuolius, kuriuose jie deda savo kiaušin÷lius ir užkasa juos, kiti tiesiog gyvena m÷šlo gumul÷lių paviršiuje. M÷šlavabalių elgsena vertinama kontraversiškai: kasdami urvelius, jie pagerina oro patekimą į išmatas, taip padidindami galimybę m÷šlui išdžiūti, o tai n÷ra palanku lervoms, bet ta pati elgsena blogomis oro sąlygomis gali pad÷ti lervoms išgyventi, nes vabalų pagalba lervos gauna deguonies (Rahmann ir Seip, 2006).
1.8.1.3. Grybai nematofagai
Grybai nematofagai yra dirvos gyventojai, randami daugelyje dirvų tipų visame pasaulyje. Buvo atlikta keletas eksperimentų su atrajotojais šiauriniame pusrutulyje, kurie aiškiai parod÷, jog Duddingtonia flagrans yra efektyvus kovojant su virškinamojo trakto besiganančių atrajotojų parazitais (Thamsborg ir kt., 1999)
19
Tyrimais buvo nustatyta, kad daugiau jų randama ekologiniuose ūkiuose nei kituose.
Grybai gali būti padalinti į grupes, priklausomai nuo būdo, kaip jie veikia nematodus. Išskiriami nematodus įvyliojantis į spąstus, endoparazitiniai, kiaušin÷lių ir patelių parazitiniai bei toksinus gaminantys. Id÷ja panaudoti nematofagus grybus parazitinių nematodų kontrolei remiasi lervų kiekio išmatose sumaž÷jimu prieš tai, kai jos pasiekia vegetaciją, o tam reikia didelio grybų sporų tankumo išmatose. Yra du būdai, kurių pagalba galima pasiekti tokį aukštą sporų tankumą išmatose: pirmasis yra dirbtinai inokuliuoti išmatas sporomis, o antras yra suduoti sporas per os.
Labiausiai ištirtas ir duodantis rezultatų buvo Duddingtonia flagrans. Tačiau atsirado autorių, kurie pamat÷ bei ištyr÷ šio grybo panaudojimo apribojimus, priklausomai nuo ganymo vietos.
Tyrimai parod÷, jog subkliniškai užk÷sti ÷riukai, kurie gan÷si užkr÷stoje ganykloje, nors ir gaudavo kasdien grybo sporų, tas jų neapsaugojo nuo sunkios infekcijos, tod÷l ši strategija gali būti naudojama neužkr÷stiems ÷riukams, besiganantiems neužkr÷stoje ganykloje.
Daryti tyrimai su min÷to grybo sporomis neeliminuoja Nematodirus spp. (Rahman, Seip, 2006).
1.8.2. Helmintų kontrol÷, naudojant ganymo strategijas
Išskiriami pagrindiniai du ganymo tipai ir trys valdymo tipai. Ganymo sistemos skiriasi bandos perk÷limo dažnumu: banda gali būti nepervarin÷jama visiškai arba pervarin÷jama labai dažnai. Neperkeliant bandos, ji lieka vienoje ganykloje visą ganymo sezoną. Abi ganymo strategijos turi pliusų ir minusų, bet jei kalb÷sime apie parazitų kontrolę, tai lengva įsivaizduoti, jog subkliniškai užsikr÷tę gyvuliai, kurie n÷ra perkelin÷jami visą sezoną, nuolat užteršin÷ja ganyklą, d÷l to didindami riziką neužkr÷stiems gyvūnams užsikr÷sti.
Kalbant apie valdymo strategijas, išskiriami ekologinis, integruotas bei standartinis fermos valdymo būdas. Svarbu yra pamin÷ti valdymo strategijos įtaką parazitų įvairovei. Buvo atliktas tyrimas Prancūzijoje, kurio metu nustatyta, jog ekologin÷se fermose yra didesn÷ parazitų įvairov÷ tiek ganyklose, tiek pačiuose užkr÷stuose gyvūnuose. Kitas tyrimas nagrin÷jo ryšį tarp įvairov÷s ir užsikr÷timo intensyvumo, kurio metu buvo nustatytas neigiamas ryšys tarp šių parametrų: did÷jant užsikr÷timo intensyvumui, maž÷jo parazitų įvairov÷ (Amarante ir kt., 2004).
Bet kurios ganymo sistemos tikslas yra sukurti kuo saugesnę bei švaresnę ganyklą, kuriose gal÷tų saugiai ganytis gyvūnai (Idris ir kt., 2012).
Yra įmanoma žymiai sumažinti antihelmintinių gydymų skaičių, kurio reikia besiganantiems atrajotojams, pritaikant sąlyginai paprastas valdymo procedūras, paremtas parazitų epidemiologijos žiniomis pasirinktame klimatiniame regione (Barger, 1997).
Ganymo strategijų įtaka endoparazitų kontrolei suprantama, panagrin÷jus epidemiologines parazitų vystymosi už šeimininko ribų žinias. Skirtinguose klimato juostose skiriasi lervų vystymosi už šeimininko ribų laikas. Tod÷l, kalbant apie lervų buvimą ir išgyvenamumą turi būti atsižvelgta į:
20
• invazinių lervų kiekio patekimas per os yra proporcingas invazinių lervų koncentracijai žol÷je;
• jei jau ilgą laiko tarpą žinomas lervų buvimas, galima numatyti piką ir tada tinkamu laiku taikyti kontrol÷s priemones;
• tolimesnei prevencijai būtina žinoti piko atsiradimo priežastį;
• skirtingo klimato sąlygomis lervų išgyvenamumas skiriasi, tod÷l svarbu žinoti nors apytikslį išgyvenamumo laiką, taip numatant, kada žol÷s užterštumas sumaž÷s (Uriarte ir kt., 2003).
Norint efektviai naudoti ganymo strategijas parazitų kontrol÷s tikslais, būtina gerai žinoti esamą vietovę. Reikalingos žinios, kiek laiko galima ganyti “saugioje” ganykloje, kol invazinių lervų skaičius ganykloje padid÷s iki pavojingos ribos, bei kiek laiko invazin÷s lervos išgyvena ganykloje. Tai didžiąja dalimi priklauso nuo vietinių oro sąlygų, ir vienos vietov÷s charakteristika gali visiškai skirtis nuo kitos vietov÷s charakteristikos (Eyser, 2001).
Rahmann ir Seip (2006) išskiria 3 parazitų kartas, kurios turi įtakos užkr÷stumui metų b÷gyje: lervos, buvusios hipobioz÷je šeimininke, lervos peržiemoję ganykloje, bei lervos iš kiaušin÷lių išmatose, atsidūrusiose ganyklose ganymo sezono metu. Nagrin÷jamas ūkis, ir daroma išvada, kad pagrindin÷ užkr÷stumo priežastis buvo peržiemojusių lervų karta, o šiuometin÷s lervos, išsiritusios iš kiaušin÷lių rudenį bus pagrindinis užkr÷stumo šaltinis kitais metais.
Kalbant apie ganymo strategijas yra naudojami du terminai: „saugios“ bei „švarios“ ganyklos (Uriarte ir kt., 2003).
„Švari“ ganykla yra ganykla su nuline arba labai maža užsikr÷timo rizika, kai gyvūnai pirmą kartą ganosi ganykloje. Tai pasiekiama trijų metų laikotarpyje, naudojant imlių ir neimlių parazitui gyvūnų ganymo rotaciją, arba panaudojant žemę pašarui auginti.
„Saugios“ ganyklos – tai minimaliai užkr÷stos ganyklos. Reikia maždaug nuo 3 iki 9 m÷nesių, norint kad ganyklos užterštumas labai sumaž÷tų, tai priklauso nuo klimato ir metų laiko. Išimtis būtų Nematodirus spp., kurių kiaušin÷liai sugeba išgyventi ganyklose daugiau nei metus.
Šiaur÷s Europos šalyse ganykla gali būti vadinama saugi, jei atitinka tokius reikalavimus (Rahmann,Seip, 2006):
Pavasarį:
1. Ganyklos, kuriose nesigan÷ smulkūs atrajotojai paskutin÷s ganiavos metu.
2. Ganyklos, kuriose nesigan÷ smulkūs atrajotojai nuo pra÷jusių metų vasaros vidurio yra „saugios“, išskyrus Nematodirus spp.
Vasarą ir rudenį:
21
2. Ganyklos, kuriose nebuvo ganyta 3 vasaros m÷nesius yra saugios, išskyrus d÷l Nematodirus spp.
Žiūrint šiuo kontekstu, yra būtina žinoti ne tik laiko tarpą, kurio turi būti laikomasi žemam užkr÷stumui išlaikyti, tačiau labai svarbu žinoti ir laiką, kiek gyvūnas gali išbūti ganykloje, kol neišsivyst÷ sekanti invazin÷ lervų karta.
Laikotarpis per kurį užkrečiama saugi ganykla vidutinio klimato juostoje (3 lentel÷):
3 lentel÷. Laikotarpis per kurį užkrečiama saugi ganykla vidutinio klimato juostoje (Rahmann,Seip, 2006)
Pavasaris Vasara/ ruduo
Užkr÷sti gyvūnai Iki 6 sav. 2-3 sav.
Neužkr÷sti gyvūnai Apyt. 8-12 sav. (birž. vidurys) Mažiausiai 6 savait÷s
Konkrečios vietov÷s klimatas visuomet įtakoja ganymo strategiją. Lervų išgyvenimas gali siekti nuo kelių savaičių šlapiuose tropikuose iki daugiau nei metų vidutin÷je klimato juostoje. D÷l šios priežasties negalima išskirti universliai pritaikomos ganymo sistemos kiekvienam klimatui. Jei rotacinis ganymas pasiteisina tropinio klimato zonose, jis sunkiai pritaikomas vidutinio klimato juostose d÷l to, jog reikalingas ilgas laikas, jog ganykla taptų v÷l saugi. Aukščiau lentel÷je nurodyti periodai, kurių reik÷tų laikytis, norint pasiekti, jog ganykla būtų saugi vidutinio klimato sąlygomis.
Norint kontroliuoti virškinamojo trakto avių nematodus ganymo sistemų pagalba, galima išskirti 3 strategijas, kurių d÷ka minimizuojamas naujas užsikr÷timas bei pakartotinis užsikr÷timas. Tai „prevencin÷ strategija“, „vengimo strategija“ bei „atskiedimo strategija“ (Thamsborg ir kt, 1999).
„Prevencin÷ strategija“ remiasi neužkr÷stų gyvūnų ganymu neužkr÷stose ganyklose, tačiau tai yra sunkiai įgyvendinama.
„Prevencin÷ strategija“ buvo naudojama ir Australijos avių augintojų ÷riukų atjunkymo laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu ÷riukai yra vidutiniškai užsikr÷tę virškinamojo trakto nematodais. Jei ir po atjunkymo ÷riukai yra laikomi tuose pačiuose aptvaruose, išplatinti kiaušin÷liai ganyklose išsivysto į invazines parazitų lervas. Atjunkymo metu atliktas atihelmintinis gydymas, po to tuoj pat pervedus ÷riukus į saugias ganyklas, su toliau sekančiais dviem arba trimis antihelmintiniais gydymais suformuoja rekomenduojamą parazitų kontrol÷s bazę (Barger, 1997).
„Vengimo strategija“ yra jau užkr÷stus gyvūnus pervarin÷ti į saugias ganyklas, kas yra ir daroma. Nyderlanduose labai paplitusi „vengimo“ strategija yra veršelių perk÷lin÷jimas į nupjautas ganyklas kas 2-3 savaites. Tyrimais nustatyta, jog Nyderlanduose invazinių lervų skaičius pakyla iki pavojingo lygio po keturių savaičių veršelio ganymo ganykloje. Tačiau, saugus 4 savaičių ganymo
22
laikotarpis netinka pietų Vokietijos ir Prancūzijos regionams, nes ten yra šiltesnis klimatas. Be to, jei 4 savaičių laikotarpis yra saugus veršeliams, ši taisykl÷ negalioja avims. Tyrimu nustatyta, jog 4 savaites ganant avis toje pačioje ganykloje Nyderlanduose, septynioms iš trylikos avių prireik÷ antihelmintinio gydymo d÷l išsivusčiusios hemonchoz÷s (Eysker, Jansen, 1982).
Alternatyvus arba maišytas ganymas, naudojant skirtingas gyvūnų rūšis gali būti naudojamas kaip prevencin÷ parazitinio gastroenterito priemon÷. Maišytas ganymas yra “atskiedimo strategijos” atstovas, o alternatyvus ganymas faktiškai yra “vengimo strategijos” forma. Abu metodai efektyvūs tada, kai vyraujančios parazitinių nematodų rūšys yra specifiškos galutiniam šeimininkui. Avims ir ožkoms būdingos tos pačios parazitų rūšys, tuo tarpu galvijams randamos kitos rūšys. Galutinio šeimininko specifiškumo laipsnis yra skirtingas. Vidutinio klimato juostos avys ir ožkos yra faktiškai atsparios Ostertagia ostertagi (svarbiausias nematodas galvijams), tuo tarpu Teladorsagia (Ostertagia) circumcincta neužsikrečia galvijai (Eysker, Jansen, 1982).
Tropin÷se ir subtropin÷se zonose Haemonchus spp. vyrauja, atitinkamai Haemonchus placei galvijams, o H.contortus smulkiems atrajotojams. H.contortus sudaro problemų ir vidutinio klimato juostos šalyje, kaip Nyderlandai. Gali įvykti kryžminis užsikr÷timas, tačiau dažniausiai tai nesąlygoja ryškaus produkcijos praradimo. Aprašyti tyrimai Gambijoje, kur galvijai buvo užsikr÷tę H.contortus (Nwafor, 2004).
Dabar vyrauja nuomon÷, jog egzistuoja tik viena rūšis- H.contortus su mažais prisitaikymo skirtumais avims ir galvijams (Taylor ir kt., 2007).
Kryžminis perdavimas nuo galvijų avims ir atvirkščiai lengvai įmanomas Cooperia spp., Nematodirus battus ir Trichostrongylus axei atstovams. Cooperia spp. perdavimas kitai gyvūno rūšiai nesukelia didelių praradimų produkcijoje alternatyviam šeimininkui, tačiau tokia galimyb÷ visgi sumenkina alternatyvių ganymo strategijų svarbą.
Kalbant apie nematodirozes, kurias sukelia Nematodirus battus, buvo atlikti tyrimai Škotijoje, kurių metu nustatyta, jog nepaisant kasmetinio gyvūnų rūšies keitimo ganykloje (kasmet keičiant avių ir galvijų ganymą), pasireišk÷ ūmūs nematodiroz÷s susirgimai. Tod÷l, šiuo atveju rekomenduojamas 3 metų tarpas (galvijai- avys- poilsis).
Trichostrongylus axei užsikrečia avys, galvijai ir net arkliai. Nors buvo aprašyti kryžminiai užsikr÷timai ir klinikos pasireiškimas, tai nesukelia didelių produkcijos praradimų. Taigi, mišrios ganymo sistemos gali pad÷ti profilaktikai. Tačiau, tokios sistemos ne visuomet pasitarnauja kiaušin÷lių skaičiaus grame išmatų sumažinimui. Veršelių infekcijos H.contortus bei ÷riukų infekcijos C.oncophora gali būti lydimos dideliu kiaušin÷lių skaičiumi viename grame išmatų, tačiau be jokios klinikos (Eysker, Jansen, 1982).
23
1.9. Imunitetas parazitinei infekcijai
Nuolat palaipsniui tur÷dami kontaktą su invazin÷mis lervomis ir užsikr÷tin÷dami, ÷riukai palaipsniškai išvysto imunitetą. Imuniteto d÷ka gali būti pašalinta didel÷ dalis suaug÷lių parazitų, o taip pat didel÷ dalis invazinių lervų, patekusių per burną nesugeba įsitvirtinti. Tai ryškiai pasireiškia ÷riukams, užsikr÷tusiems N.battus. Suaug÷liai parazitai dažniausiai pašalinami po 3-4 savaičių po pirmo užsikr÷timo. Kitiems parazitiniams nematodams imunitetas formuojasi l÷čiau, laipsniškai, nuolat patenkat invazinių lervų per os 2-4 m÷nesių laikotarpyje. Imunitetas n÷ra 100 procentų efektyvus, ir imunitetą turinti avis visgi yra kažkiek užsikr÷tusi. Jei avys yra pašalinamos iš ganyklos ir laikomos “švarioje” aplinkoje, arba joms sistemingai ir dažnai yra taikomas antihelmintinis gydymas, imunitetas nusilpsta. Tuomet net ir suaugusi avis gali užsikr÷sti pavojingu parazitų lygiu. Tod÷l, nedideli kiekiai parazitų avių organizme yra reikalingi imuniteto stimuliavimui bei efektyvaus imuniteto išlaikymui. Imunitetą turinti avis reguliuoja ne tik parazitinių kirminų skaičių, ji daro įtaką helminto augimo supresijai bei reprodukcin÷s sistemos efektyvumui. Parazitai, gyvenantys imunitetą turinčioje avyje, paprastai yra mažesni ir išskiria mažiau kiaušin÷lių, nei parazitai, gyvenantys imuniteto neturinčioje avyje (Gonzalez ir kt., 2011). öriukai imunitetą įgyja prieš parazitus maždaug nuo 4 m÷nesių amžiaus. Su amžiumi ir nuolat gaunant invazinių lervų imunitetas tik stipr÷ja. Praleidus metams ganyklose, daugelis avių suformuoja stiprų imunitetą. Tačiau didel÷s invazinių lervų doz÷s imunitetą gali palaužti, tai dažniausiai atsitinka pirmaisiais gyvenimo metais (Preregrine, 2006).
Suffolk veisl÷s avių imlumas virškinamojo trakto nematodams aprašytas daugelio autorių. Tai atsispindi ir tyrime, atliktame su skirtingomis avių veisl÷mis Brazilijoje. Buvo nagrin÷jamos Santa Ines, Suffolk, Ile de France, Gulf Coast Native, Florida native ir Rambouillet veisl÷s. Nustatytas imlumo H.contortus sp. infekcijai skirtumas tarp veislių (Suffolk veisl÷s avys labiau linkę užsikr÷sti), tačiau skirtumo n÷ra tarp veislų, jei nagrin÷sime T.colubriforimis infekciją.
Atsparumas vienai ar kitai parazitų rūšiai susiformuoja per ilgą laikotarpį, ir kadangi H.contortus bei O.columbianum yra paplitę rūšys Brazilijoje, vietin÷s avių veisl÷s yra ilgainiui atsparesn÷s šiems parazitams, nei Europin÷s veisl÷s.
Suffolk ir Ile de France veisl÷s yra Europos veisl÷s, kur dominuoja kiti virškinamojo trakto parazitai. Nors hemonchoz÷s protrūkiai taip pat gali būti tik÷tini tam tikru sezonu vidutinio klimato juostoje, šiaur÷s Europoje dominuoja Ostertagia (Teladorsagia) circumcincta, ir yra pagrindin÷ avininkyst÷s problema šiuose kraštuose. Net ir pietin÷je Prancūzijoje, kur vyrauja Viduržiemio jūros klimatas, Telaorsagia circumcincta bei Trichostrongylus vitrinus yra pagrindn÷s dominuojančios parazitinių nematodų rūšys avims (Amarante ir kt., 2004).
24
2.TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tyrime dalyvavusių ūkių apibūdinimas
Tyrimas atliktas dvejuose avininkyst÷s ūkiuose. Abiejuose ūkiuose auginamos m÷sin÷s krypties Suffolk veils÷s avys. Ši veisl÷ kilusi iš Didžiosios Britanijos, pirmą kartą į Lietuvą įvežta 2002 metais (Lietuvos avių augintojų asociacijos duomenys).
Pirmasis ūkis, įsikūręs Mol÷tų rajone, turintis apie 5000 km2 ploto, augina 900 ÷riavedžių, 100 pakaitinių avyčių, 100 avinukų, 900 ÷riukų. Ūkis egzistuoja jau 15 metų. 2011 metų spalio 17 dieną viešoji įstaiga "Ekoagros" sertifikavo ūkio žemes - 343,77 ha, avis - 1586 vnt. ir suteik÷ ekologiško ūkio statusą.
Antrasis ūkis įsikūręs Kaišiadorių rajone, augina 200 ÷riavedžių. Ūkis visai naujas ir apima 80 hektarų plotą- 2012 metų ganiava ūkyje buvo pirmoji, prieš tai ganyklose avys nebuvo ganytos.
2.2. Ūkiuose taikoma strategija prieš parazitus
Pirmasis ūkis, dirbantis jau 15 metų ir įsikūręs Mol÷tų rajone kasmet taiko tokią strategiją parazitiniams susirgimams sumažinti:
1. Ganiava paprastai prasideda balandžio m÷nesio antroje pus÷je. Kadangi Suffolk veisl÷s avys yra sezoniniai gyvūnai, jų ruja pasireiškia spalio, lapkričio m÷nesį (kai trump÷ja diena bei ilg÷ja naktis), ir ÷ringumas trunka apie 150 dienų (Noakes ir kt., 2001), jaunikliai atvedami ankstyvą pavasarį, tod÷l jie išeina į ganyklas apie 2 m÷nesių amžiaus. Pra÷jus 3 savait÷ms po išvarymo į ganyklas, pirmamečiai avinukai bei avyt÷s dehelmintizuojami cheminiais preparatais. V÷liau ta procedūra kartojama.
2. Suaugusios avys profilaktiškai dehelmintizuojamos pavasarį, prieš išvarant į ganyklas, bei rudenį, prieš suvarant į tvartus.
3. Ūkis organizuoja ganiavą tokiu principu, jog ganyklos būtų išnaudotos sekančiai: vienais metais ganykose būtų ganomos avys, o kitais šiose ganyklose būtų tik šienaujama.
4. Ganyklos, kuriose ganomos avys, keičiamos kas 4-5 dienas, priklausomai nuo situacijos (žol÷s nu÷dimo, išvaikščiojimo, suteršimo išmatomis). Antroje vasaros pus÷je, pasibaigus nenaudotiems plotams, avys gražinamos į ganyklas, kuriose gan÷si pavasarį. 5. Ganiava baigiama spalio m÷nesį ir avys pervaromos į tvartus. Šaltuoju sezono metu
avys laikomos tvartuose ant gilaus kraiko.
6. Ūkis nepateik÷ tikslių duomenų, kokie preparatai buvo naudojami ankstesnių metų dehelmintizacijai atlikti. Buvo įvardinta, jog dažniausiai naudotas antihelmintinis preparatas- albendazolas, tačiau naudoti taip pat ir ivermektino, Cestocur preparatai.
25
7. Ūkio savininkas patvirtino, jog poskerdimin÷s ekspertiz÷s metu Faciola hepatica ūkyje aptikta nebuvo.
8. Laikotarpiu kai buvo atliekamas tyrimas, buvo atliktos sekančios dehelmintizacijos: 8.1. 2012 metų geguž÷s 21 dieną pirmamet÷s avyt÷s bei pirmamečiai avinukai gydyti
albendazolo preparatu,
8.2. 2012 metų liepos 24 dieną pirmamet÷s avyt÷s bei pirmamečiai avinukai gydyti ivermektino preparatu,
8.3. 2012 metų rugpjūčio 24 dieną suaugę avys gydytos ivermektino preparatu.
Antrasis ūkis, įsikūręs Kaišiadorių rajone:
1. Neturi jokios ganymo istorijos. Ūkis yra naujas, užima 80 hektarų plotą, ganyklos nebuvo naudojamos nei avių, nei ožkų ar galvijų ganymui.
2. Taikomas toks pat ganyklų keitimo principas. Avys pervarin÷jamos kas 4-5 dienas priklausomai nuo situacijos (žol÷s nu÷dimo, išvaikščiojimo, užteršimo išmatomis). Į tas pačias ganyklas sugrįžo rugs÷jo m÷nesį.
3. Avys pirktos iš pirmojo ūkio, kovo m÷nesį atvežtos į naują tvartą, kuriame yra auginamos ant gilaus kraiko. Šios avys pirmajame ūkyje dehelmintizuotos rudenį, prieš suvarant į tvartus.
4. Pirmieji jaunikliai buvo atvesti birželio m÷nesį.
5. Viso ganymo sezono metu netaikytas n÷ vienas antihelmintinis gydymas cheminiais preparatais. Kadangi ganyklose nebuvo ganoma, ūkio vadovyb÷ pri÷m÷ sprendimą, jog ganyklų rotacijos tur÷tų pakakti parazitiniams susirgimams išvengti.
2.3. Tyrimo organizavimas
Tyrimas buvo atliekamas 2012 metų balandžio - spalio m÷nesiais. Išmatų m÷giniai buvo renkami kas m÷nesį abiejuose ūkiuose ir tiriami. Tyrimai buvo atlikti LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros parazitologijos laboratorijoje. D÷l avių baikštumo ir situacijos, jog avys gan÷si ganyklose ir jų fiksuoti nebuvo įmanoma, buvo imami šviežūs m÷giniai nuo žem÷s, tik ką pasituštinus, dedami kiekvienas atskirai į vienkartinius polietileno maišelius, užrašoma m÷ginių pa÷mimo data. M÷giniai buvo laikomi +4°C šaldytuve ne ilgiau 3 – 4 dienas.
Pirmajame ūkyje m÷giniai buvo imti iš pirmamečių avyčių, pirmamečių avinukų bei suaugusių avių.
Antrajame ūkyje m÷giniai buvo imami iš suaugusių avių, o nuo rugs÷jo m÷nesio ir iš pirmamečių avyčių bei pirmamečių avinukų atskirai.
Kadangi duotuoju atveju abiejų ūkių gyvūnų skaičius yra žinomas, iš literatūroje pateiktų statistikos lentelių galima išsiaiškinti atspindintį populiaciją imties dydį (pasirinkta +-20% klaidos
26
tikimyb÷, pagal populiacijos dydį imtis turi būti 24 m÷giniai, kai populiacija viršija 2500 narių bei 22 m÷giniai, kai populiaciją sudaro 200 narių) (Fox ir kt., 2009). Esant tokiai klaidos tikimybei, neb÷ra skirtumo d÷l populiacijos narių skaičiaus- ar jis bus 200, ar begalinis- 24 m÷giniai reprezentuoja požymio paplitimą bandoje (Lwaga, Lemeshow, 1991).
Taigi, pirmajame ūkyje paimta po 25 m÷ginius iš kiekvienos grup÷s kas m÷nesį nuo balandžio iki spalio m÷nesio, taigi, ištirta 525 išmatų m÷giniai.
Antrajame ūkyje ištirta po 25 m÷ginius kas m÷nesį, nuo balandžio iki spalio m÷nesio, kas sudaro 175 m÷ginius, o taip pat po 5 m÷ginius iš pirmamečių avyčių bei avinukų nuo rugs÷jo iki spalio m÷nesio, tai yra 20 m÷ginių. Taigi, antrame ūkyje ištirta 195 m÷giniai.
Pirmajame ūkyje iš kiekvienos grup÷s (pirmamet÷s avyt÷s, pirmamečiai avinukai bei suaugę avys) kas m÷nesį buvo atrenkami po 3 m÷ginius, turinčius didžiausią kiaušin÷lių skaičių grame išmatų (iš viso 9 m÷giniai). M÷giniai buvo ruošiami, inkubuojami 2 savaites +25C temperatūroje, ko pasekoje išaugo parazitinių virškinamojo trakto nematodų L3 stadijos lervos, pagal kurias įmanoma diferencijuoti Trichostrongylidae spp. šeimos nematodus į rūšis. Viso buvo paruošta 60 m÷ginių.
Antrajame ūkyje taip pat buvo atrenkama po 5 m÷ginius kas m÷nesį, nuo balandžio iki spalio m÷nesio, turinčius didžiausią kiaušin÷lių skaičių viename grame išmatų, bei auginamos L3 stadijos lervos diferencijavimui iki rūšies. Iš viso ištirta 35 m÷giniai. Pirmamečių avyčių bei pirmamečių avinukų m÷giniai nebuvo imami d÷l per mažo likusio laikotarpio (rugs÷jis ir spalis), d÷l kurio negalima steb÷ti kitimo tendencijų.
Po įvykdytų dehelmintizacijų pirmajame ūkyje, įvertintas naudotų preparatų efektyvumas. 2.4. Modifikuotas Makmasterio metodas
Kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų nustatytas naudojant modifikuotą Makmasterio metodą. Metodo esm÷ (Karališkojo veterinarijos koledžo internetin÷ svetain÷, prieiga per internetą 2012 12 16, http://www.rvc.ac.uk/review/parasitology/EggCount/Principle.htm):
• Makmasterio metode naudojama skaičiavimo kamera, kurios d÷ka žinomas kiekis išmatų suspensijos gali būti tiriamas mikroskopu.
• Kadangi žinomas paimtų išmatų svoris ir įpilto vandens kiekis, galima suskaičiuoti kiaušin÷lių skaičių viename grame išmatų.
Tyrimas atliekamas tokia tvarka (Henriksen, Aagaard, 1976): • Į plastikinę stiklinaitę atsveriama 4 gramai išmatų, • Į tą pačią stiklinaitę įpilame 56 ml vandens, • Gerai išmaišome iki vienalyt÷s suspensijos,
27
• Palikti nusistov÷ti, tada suspensiją pakartotinai išmaišyti bei košti per marlę į kitą plastikinę stiklinaitę,
• 10 ml mišinio tuoj pat pilti į centrifūginį m÷gintuv÷lį, • Centrifuguoti 1200 aps./min dažniu 7 minutes,
• Pipete iš m÷gintuv÷lio nusiurbti paviršinį skystį, paliekant nuos÷das, • Į m÷gintuv÷lį su nuos÷domis pilti flotacinio tirpalo iki 4 ml,
• Gerai išmaišyti ir tuoj pat užpildyti abi Makmasterio kameros puses • Mikroskopuoti ne anksčiau nei po 2-3 min.
• Kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų yra lygus kiaušin÷lių kiekiui abiejose kameros pus÷se padauginus iš 20.
2.5. Lervų kultūrų ruošimas
Avių virškinamojo trakto nematodų diferenciacijai iki rūšies, buvo ruošiamos lervų kultūros. Eiga (Henriksen, Aagaard, 1976):
• Pasveriama 10g šviežių neatšaldytų išmatų ir gerai sumaišoma su 4g vermikulito. Pripilama 6-8 ml vandens iki tirštos grietin÷s konsistencijos mas÷s, plastikiniame indelyje padaromos skylut÷s dugnelyje;
• Indelis uždengiamas marle ir apverstas įdedamas į kitą plastikinę stiklinaitę su vandeniu dugne;
• Toks komplektas sudedamas į d÷žutę bei 14 dienų laikomas termostate 21-240C temperatūroje,
• Po 14 dienų taikomas Bermano metodas: indelis su tiriamaja medžiaga ir marle atskiriamas nuo indelio su vandeniu, jis merkiamas į taurę su kambario temperatūros vandeniu. Suimti marl÷s kampai pritvirtinami prie medin÷s lazdel÷s segtuku.Vanduo turi apsemti išmatas, palikti per naktį. Lervos migruoja į vandenį ir nus÷da ant dugno. Kitą dieną ilga pipete nusiurbiama 5 ml vandens nuo dugno, paliekama nusistov÷ti. Pipete nusiurbiamas iš m÷gintuv÷lio paviršinis skystis, o nus÷dusias lervas pipete užlašinti ant objektinio stiklelio, nudažyti Lugolio tirpalu ir mikroskopuoti.
Mikroskopuojant lervos buvo identifikuojamos ir skaičiuojamos, kol randama 50 lervų. Tuomet buvo paskaičiuojamas procentinis pasiskirstymas pagal rūšį.
L3 lervų diferenciacija vykdyta pagal tokius pagrindinius požymius (Karališkojo veterinarijos koledžo internetin÷ svetain÷, prieiga per internetą 2012 04 05, http://www.rvc.ac.uk/review/parasitology/L3ID/Larval_characters.htm):
• Apvalkalo buvimas arba nebuvimas,
28
• Žarnyno ląstelių skaičius, • Apvalkalo uodegos ilgis.
2.7. Antihelmintinio preparato efektyvumo įvertinimas
Jei Makmasterio metodu nustatomas aukštas kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų, reikalingas gydymas, kurio efektyvumas nustatomas tokia tvarka (Murphy, 1987):
• Pra÷jus 14 dienų po dehelmintizacijos paimami m÷giniai ir Makmasterio metodu skaičiuojamas kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų;
• Kiaušin÷lių skaičiaus sumaž÷jimas 95% ir daugiau reiškia, jog preparatas yra efektyvus; • Jei kiaušin÷lių skaičius viename grame išmatų nesumaž÷ja 95% ir daugiau, reikia kultivuoti
L3 stadijos lervas, ir išsiaiškinti, kuri rūšis yra atspari naudotam preparatui;
• Labai svarbu duodant oralinį preparatą gerai sukalibruoti įrangą, paskaičiuoti dozę pagal didžiausią svorį grup÷ję, sekti, jog gyvūnas tikrai prarijo preparatą.
Visi tyrimai atlikti prisilaikant gyvūnų globos, laikymo, naudojimo bei veterinarinių reikalavimų.
Visas darbas ir laboratorinių tyrimų rezultatų apibendrinimas bei apdorojimas buvo atliekamas naudojantis kompiuterin÷mis sistemomis: Microsoft Word ir Microsoft Excel.
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Abiejuose ūkiuose rasta 3 skirtingų tipų, 4 skirtingų šeimų virškinamojo trakto parazitų (4 lentel÷):
4 lentel÷. Abiejuose ūkiuose rastų virškinamojo trakto parazitų sistematika
Tipas ir klas÷ Šeima
Tipas: apvaliosios kirm÷l÷s- nematodai (Nemathelmintes)
Šeima: Trichostrongylidae spp.
Šeima: Strongyloididae spp.
Tipas: plokščiosios kirm÷l÷s (Platyhelminthes)
Klas÷: cestodai (Cestoda)
Šeima: Anoplocephalidae spp.
Tipas: vienaląsčiai (Protozoa) Klas÷:kokcidijos (Coccidia)
Šeima: Eimeria spp.
Pirmajame paveiksle matome bendrą avių užkr÷stumą procentais I- ojo ir II- ojo ūkio bandose 2012 metų ganymo sezono eigoje pagal parazitus.
