LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS
Inga Žakaitė
OŽKŲ VIRŠKINIMO TRAKTO PARAZITAI
EKOLOGINIAME ŪKYJE
THE PREVALENCE OF GOAT GASTROINTESTINAL
PARASITES IN ORGANIC FARM
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas
Ožkų virškinimo trakto parazitai ekologiniame ūkyje 1. Yra atliktas mano paties/pačios;
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje;
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (parašas) (autoriaus vardas, pavardė)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (parašas) (Gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė)
Magistro baigiamasis darbas yra patalpintas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (gynimo komisijos sekretorės/riaus parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės/riaus vardas, pavardė) (parašas)
3 SANTRAUKA
Ožkų virškinimo trakto parazitai ekologiniame ūkyje. Veterinarinės medicinos magistro baigiamasis darbas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas, Užkrečiamųjų ligų katedra. Kaunas. 2014.
Darbą sudaro – įvadas, literatūros apžvalga, metodika, tyrimų rezultatai, rezultatų aptarimas išvados, rekomendacijos bei literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 37 puslapiai. Jame yra 4 lentelės, 1 paveikslėlis ir 13 grafikai. Naudotos literatūros šaltinių yra 33.
Magistro baigiamajame darbe aprašomi ekologiniame ožkų ūkyje, Širvintų raj., kuris yra didžiausias ožkų ūkis Lietuvoje, auginamų Čekų baltųjų pieninių ožkų užsikrėtimo virškinimo trakto helmintais intensyvumas priklausomai nuo amžiaus, meteorologinių sąlygų, šios invazijos gydymas. Nustatytas ožkų užsikrėtimas Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp., Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp., Chabertia ovina nematodais ir Eimeria spp. pirmuonimis. Literatūros apžvalgoje aprašoma šių parazitų vystymosi ciklas, įtaka įvairių faktorių paplitimui, epidemiologinė situacija pasaulyje ir antihelmintikų taikymas.
Siekiant nustatyti parazitų pasireiškimo sezoniškumą bei jų intensyvumo kitimą tyrimai atlikti ištisus metus nuo 2012 04 mėn. iki 2013 04 mėn. Tyrimai atlikti atsitiktiniu metodu pasirinkus 10 melžiamų ožkų ir su 10 jauniklių (ožiukų ir ožkyčių). Vasaros periodu atrinkta 10 ožiukų grupė, kurie buvo gydyti Panacur granulėmis, o rudenį visos suaugę ožkos ir jaunikliai buvo gydomi Ivomec Plus preparatu. Laboratoriniai tyrimai buvo atliekami LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros, Parazitologijos laboratorijoje. Tyrimams buvo naudojami modifikuotas McMasterio ir Bermano metodai.
Nustatyta, kad ekologiniame ožkų ūkyje vyravo mišri virškinimo trakto parazitų invazija. Didžiausias parazitų invazijos intensyvumas pas ožiukus nustatytas birželio, gruodžio bei sausio mėnesiais. Melžiamų ožkų bandoje aukščiausias užsikrėtimas buvo gegužės, gruodžio ir sausio mėnesiais. Nustatyta, kad gydymas Panacur ir Ivomec Plus statistiškai ženkliai sumažino gyvulių užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais.
4 SUMMARY
The prevalence of goat gastrointestinal parasites in organic farm. Veterinary Medicine, Master Thesis. Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Departament of Infectious Diseases. Kaunas. 2014.
The Master thesis consists of the introduction, review of the literature , research, discussion of the results ,conclusions, recommendations list of references and acknowledgement. It includes 37 pages, 4 tables, 1 pictures, 13 figures and 33 reference sources.
The research project of the Master thesis was designed to investigate the intensity of gastrointestinal parasite infection in organic farm goats, caused by Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp., Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp., Chabertia ovina and Eimeria spp. depending on age of the animal, meteorological conditions, and anthelmintic treatment. In addition, the development cycles of these parasites, the influence of various factors, epidemiological situation of parasitic infection and the application of anthelmintics are described.
In order to determine the seasonal distribution and infection intensity of parasites and the study lasted from 2012 04 to 2013 04. For reasearch ten dairy goats and 10 kids were randomly selected. In addition, to determine efficiency of fenbendazole 10 kids were randomly selected and treated with Panacur. Finally, on 8th of October all kids and 29th of November all adult goats were treated with IVOMEC PLUS. For determination of EPG‘s and identification of larvae modified McMaster and Baerman techniques were used.
In conclusion, the results of this study demonstrated that goats in organic farm were intensively infected with mixed gastrointestinal parasite infection. The highest infection level of parasites in kids was detected on June, December and January. In dairy goats parasite infection level was highest on May, December and January. It was shown, that treatment with Panacur and Ivomec Plus statistically significantly reduced gastrointestinal nematodes infection level.
5 TURINYS SANTRAUKA ... 3 SUMMARY ... 4 ĮVADAS ... 6 LITERATŪROS APŽVALGA ... 7
1.1 Virškinamojo trakto parazitozių aktualumas ... 7
1.2 Virškinamojo trakto parazitozių vystymosi ciklas ... 8
1.3 Įvairių faktorių įtaka nematodų paplitimui ... 9
1.4 Ožkų virškinamo trakto helmintų paplitimas ... 10
1.5 Ožkų kokcidijozė... 11
1.6 Antihelmintikų taikymas ... 12
1.7 Antihelmintinio atsparumo situacija ... 15
2. TYRIMO METODIKA ... 17
2.2 Parazitologiniai tyrimo metodai ... 17
3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 20
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ... 32
5. IŠVADOS ... 33
6. REKOMENDACIJOS ... 34
6 ĮVADAS
Ožka (Lot. Caprinae) – dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis, domestikuotas bezoarinio ožio (Capra aegagrus), porūšis. Tai vienas pirmųjų domestikuotų gyvūnų. Yra išvesta virš 300 ožkų veislių, kurios auginamos dėl pieno, mėsos, kailio, odos. Naminės ožkos tinkamos auginti skurdžiose vietose, nes minta beveik viskuo: skurdžia žole, krūmais, lapais, medžių šakomis, žieve. Paprastai ganomos laisvai. Paplitę Eurazijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje, jos gyvena įvairaus klimato sąlygomis. (http://lt.wikipedia.org/wiki/O%C5%BEkos ) Nuo XX a. daugelyje
regionų ožkos kaip augintiniai tapo ypač populiarios.
(http://en.wikipedia.org/wiki/Goat#Anatomy_and_health).
Didžiausios ožkų populiacijos aptinkamos Azijoje (virš 465 mln.), Afrikoje (183,5 mln. ožkų), Amerikoje (35,8 mln.) ir Europoje (18 mln.). Europoje daugiausiai ožkų auginama yra Graikijoje 5,3 mln., Rusijoje 1,7 mln., Italijoje 1,4 mln. ir Prancūzijoje 1,2 mln., o Lietuvoje yra laikoma tik 7-8 tūkst., ožkų (Balicka-Ramisz ir kt. 2012).
Sukūrus specialias programas nuo 1993 metų ES ekologiniam ūkininkavimui skiriamas didelis dėmesys ir teikiama ženkli parama. Jeigu 1985 metais ekologinių ūkių buvo tik apie 1proc., tai 1998 metais jų skaičius ES jau siekė 2,1 proc. nuo bendro gyvulių skaičiaus. Ekologinė ūkininkystė sukuria sveiką ir aukštos kokybės į gyvūnų produkciją ir padeda išlaikyti ekologišką aplinką, įskaitant dirvą bei gyvūnus nenaudojant cheminių medžiagų bei, konservantų. Tačiau dėl riboto cheminių preparatų ir dezinfekcinių medžiagų panaudojimo galimybių ekologiniuose ūkiuose parazitinių ligų įskaitant helmintozes lyginant su komercine gyvulininkyste ženkliai padidėja ir tai tampa didele problema, dėl periodiškai pasireiškiančių parazitinių invazijų protrūkių.( Cabaret ir kt. 2002).
Šio magistrinio darbo tikslas buvo išsiaiškinti ekologiniame ūkyje auginamų ožkų, parazitų populiaciją, jos intensyvumą, bei įvertinti oro sąlygų įtaką parazitų vystymuisi, o taip pat nustatyti ūkyje taikomo antiparazitinio gydymo efektyvumą.
7 LITERATŪROS APŽVALGA
1.1 Virškinamojo trakto parazitozių aktualumas
Virškinimo trakto parazitai yra plačiai paplitę ir gali sukelti ožkų produkcijos netekimą ir kritimus. Parazitais užsikrėtusiems gyvūnams sutrinka reprodukcijos sistema, sumažėja priesvoriai, prastėja produkcijos kokybė. Parazitų prevencija ir kontrolė tampa žymiai sudėtingesnė dėl per dažnai ir neteisingai naudojamų antihelmintikų, ko pasekoje didėja antihelmintinis parazitų rezistentiškumas (Hepworth et al., 2005)
Pagal literatūros duomenis dažniausias ožkų virškinamojo trakto parazitas yra nematodas Haemonchus contortus. Kiti dažniau sutinkami ožkų virškinamojo trakto parazitai yra Trichostrongylus šeimos nematodai- Teladorsagia cirkumcincta ir Trichostrongylus axei, bei virškinamajame trakte parazituojantys vienaląsčiai parazitai - kokcidijos (Hepworth et al., 2005).
1 lentelė. Parazitų parazitavimo vietos (http://smallfarms.oregonstate.edu/sfn/sp08ruminant).
Parazito rūšis Parazitavimo vieta
Haemonchus contortus Šliužas
Ostertagia spp. Šliužas
Trichostrongylus spp. Šliužas Bunostomum trigonocephalum Plonosios žarnos
Capillaria spp. Plonosios žarnos Cooperia spp. Plonosios žarnos Nematodirus spp. Plonosios žarnos Strongyloides papillosus Plonosios žarnos Trichostrongylus colubiformis Plonosios žarnos Chabertia ovina Storosios žarnos Skrjabinema ovis Storosios žarnos Trichuris spp. Storosios žarnos
Visų šių parazitozių metu ženkliai sumažėja ožkų produktyvumas, vystosi įvairūs patologiniai pokyčiai, kaip viduriavimas, anemija, baltymų netekimas bei dažni prieauglio kritimai
(Balicka-8 Ramisz et al., 2012). Sunkiausiai virškinimo trakto parazitozėmis serga ožkų prieauglis iki 4-6 mėn. amžiaus, o taip pat kai gyvūnai laikomi nehigieniškomis sąlygomis ar perpildytose patalpose (More et al., 2011). Suaugę ožkos dažniausiai būna parazitinių susirgimų nešiotojos užkrečia aplinką oocistomis ir parazitų kiaušinėliais, tai vienas pagrindinių prieauglio invazijos šaltinių ( Khan et al., 2011). Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse atlikta palyginti labai mažai tyrimų ir paskelbta nedaug duomenų apie ožkų virškinamojo trakto parazitų invazijos paplitimą. Dažniausiai yra atliekami tyrimai nustatant avių parazitų paplitimą ir sukeliamus nuostolius.
Lenkijoje ištyrus 180 suaugusių ožkų iš keturių skirtingų šalies regionų nustatyta, kad 80,6 proc. tirtų ožkų buvo užsikrėtusios bent vienos rūšies virškinamojo trakto parazitais (Gorski ir kt. 2004).
1.2 Virškinamojo trakto parazitozių vystymosi ciklas
Haemonchus contortus vystosi tiesioginiu būdu be tarpinio šeimininko ir priklauso geonematodų grupei. Parazitų inkubacinis periodas vidutiniškai užtrunka 21 dieną. Naujas šeimininkas užsikrečia prarijęs aplinkoje esančią L3 stadijos invazinę lervą, kuri patenka į šliužą.
Ten vyksta tolesnis parazito vystymąsis skrandžio gleivinėje ir žarnų spindyje iki suaugusio parazito. Labai dažnai prieš išsivystant suaugusiems parazitams lervos gali ilgai išlikti gleivinėje hipobiozės būklėje ir tai gali užtrukti nuo kelių iki keliolikos mėnesių (Hepworth et al., 2005).
Hipobiozė padidina parazitų išgyvenimo tikimybę, esant nepalankiom klimato sąlygoms (Dijk et al., 2009). Atsiradus tinkamai aplinkos temperatūrai, padidėjus estrogeno kiekiui ožkų organizme bei atsiradus šviesos stimuliacijai, o tai įvyksta dažniausiai pavasarį, parazitai išeina iš hipobiozės būklės, vystosi suaugėliai ir prasideda intensyvus kiaušinėlių išskyrimas ir ganyklos užteršimas parazitais (Hepworth et al., 2005).
Haemonchus patelė išskiria nuo 5000 iki 10000 kiaušinėlių per dieną, o klinikinei infekcijai sukelti reikia, kad virškinamajame trakte vienu metu būtų ne mažiau kelių šimtų suaugusių parazitų (Dijk et al., 2009).
Iš kiaušinėlių, pasišalinusių su išmatomis į aplinką esant pakankamai deguonies, drėgmės ir > +12o C temperatūrai po kelių dienų išsineria L1, po to L2 ir L3 stadijos lervos. Kai pasiekiama
invazinė L3 stadija lervos keliauja į žolės stiebelių paviršių, kur vėliau jas praryja naujas
9 1 Pav. Nematodų vystymosi ciklas: A- suaugę parazitai ožkos šliuže arba žarnyne; B- išskiriami parazitai su išmatomis į aplinką; C- išmatose L1 stadijos lerva neriasi iki L2 stadijos; D-
L3 stadijos lerva žolėje. E- L3 stadijos lerva, vandens lašelyje žolėje; F- praryta lerva su invazine
lervute vystosi iki suaugėlio (http://www.boergoats.com/clean/articleads.php?art=160).
Nustatyta, kad aplinkoje esančių parazitinių lervų vystymasis ir mirtingumas yra glaudžiai susijęs su aplinkos temperatūra ir krituliais. Taipogi buvo įrodyta, kad UV spinduliai turi neigiamą poveikį nematodų L3 invazinės stadijos lervoms (Dijk et al., 2009). Esant +25°C aplinkos
temperatūrai ir veikiant UV spinduliams per 3-5 dienas žūsta pusė H. contortus, T. circumcincta, ir Nematodirus battus invazinių lervų (Morgan et al., 2012).
1.3 Įvairių faktorių įtaka nematodų paplitimui
Esant žemai aplinkos temperatūrai, kiaušinėlių vystymosi ir ankstyvų lervų stadijų vystymosi sparta didėja didėjant aplinkos temperatūrai (Dijk et al., 2009). Trichostrongilų kiaušinėliai išsivysto į invazinę L3 stadiją esant aplinkos temperatūrai +4°C, o kitos rūšys, tokios kaip
10 Haemonchus contortus palankiausia temperatūra vystymuisi +8°C, be to aukštesnėje temperatūroje vystymasis sparčiai greitėja, o optimali temperatūra parazitų lervų vystymuisi yra +25°C. Ši optimali temperatūra lervų vystymuisi atskiroms rūšims yra skirtinga- H. contortus (+25-37°C), Teladorsagia circumcinta (+16-30°C), o kitoms rūšims apie+25°C (Morgan et al., 2012).
Ankstyvos stadijos lervos yra jautrios temperatūros pokyčiams ir sausrai, o L3 stadijos lervos
išgyvena ir palyginti atšiauriomis sąlygomis. Nustatyta, kad L3 stadijos lervos gali išgyventi keletą
mėnesių esant ne aukštesniai kaip +3°C temperatūrai. Haemonchus contortus L3 lerva esant +12°C
temperatūrai gali išgyventi iki 93 dienų, o esant +28°C temperatūroje išgyvena tik 9 dienas (Morgan et al., 2012).
Lyginant su temperatūra, drėgmės efektyvumas trichostrongiloidų nematodų lervų išgyvenimui yra mažesnis. Iš dalies taip yra todėl, kad sunku įrodyti tiesioginį ryšį (koreliuoti) su drėgme, veikiantį lervų mikroklimatą, įskaitant liūtis, kondensaciją, garavimą, oro ir dirvožemio drėgmę, bei išmatų drėgmės kiekį (Morgan et al., 2012).
Nustatyta, kad smulkiųjų atrajotojų prieauglis yra mažiau atsparus parazitams, nei suaugę individai. Taip pat buvo ištirta, kad parazitais užsikrėsti gali ir vyresnės ožkos, nors po lytinio subrendimo užsikrėtimo tikimybė ženkliai sumažėja (Saddiqi et al., 2011).
Gyvūno amžius turi reikšmingai didelę įtaką užsikrėtimui eimerijomis ir invazijos intensyvumui, nes ožkų prieauglis šia liga serga žymiai sunkiau, o suaugę gyvūnai dažniausiai būna tik invazijos nešiotojai nerodantys jokių klinikinių ligos požymių (Balicka-Ramisz et al., 2012).
Ožiukų atsivedimo metu ožkos būna jautresnės parazitų invazijai, dėl imuniteto susilpnėjimo, tas sudaro sąlygas parazitų invazijos intensyvumo didėjimui ir yra vadinama ožkiavimosi efektu. Dėl to tik gimę jaunikliai neturi įgimto imuniteto parazitų invazijai ir intensyviai užsikrečia parazitais (Saddiqi et al., 2011).
Kitas įtakojantis faktorius yra gyvulio lytis. Patinai yra jautresni virškinimo trakto parazitams, nei patelės. Patelėms atsparumas parazitams pasireiškia jau po atvedimo periodo, o patinams jis palengva vystosi nuo gimimo iki subrendimo. Taigi įtakos imunitetui turi lytiniai hormonai ir elgsena, kurie veikia invazijos intensyvumą ir gyvulio atsparumą infekcijai (Saddiqi et al., 2011).
1.4 Ožkų virškinamo trakto helmintų paplitimas
Virškinimo trakto parazitų paplitimas didele dalimi priklauso nuo regiono kuriame yra laikomi gyvuliai. Pagal klimatines sąlygas visame pasaulyje yra paplitusios Haemonchus contortus,
11 Oesophagostomum spp., Trichostrongylus spp. ir Bunostomum spp. parazitų invazijos. (Bukhari et al,. 2011). Kai kuriuose tropiniuose ir šilto klimato kraštuose smulkiųjų atrajotojų virškinamojo trakto parazitais buvo užsikrėtę net 85,22% ožkų populiacijos. Nustatyta, kad Paramphistomum spp. užsikrėtimas siekė -80,68%, Cotylophoron spp. (45,45%), Moniezia spp. (17,04%), Avitellina spp. (3,40%), Haemonchus spp. (26,13%), Trichostrongylus spp (5,68%), Cooperia spp. (3,40%), Oesophagostomum spp. (30,68%), Bunostomum sp. (5,68%) ir Trichuris sp. (27,27%) tirtų ožkų (Pathak, 2008).
Skandinavijoje skatinamas ekologinės gyvulininkystės vystymasis, tačiau juose yra išvis draudžiamas antihelmintikų vartojimas. Todėl neseniai atliktas parazitologinis tyrimas ekologinuose ūkuose parodė, kad dauguma gyvūnų buvo užsikrėtę virškinamojo trakto nematodais, o daugiausiai Haemonchus contortus rūšimi. Šis parazitas yra labiausiai paplitęs ne tik ten kur šiltas ir drėgnas klimatas, bet daugelyje Šiaurės Europos šalių (Waller et al., 2004). Suomijoje Haemonchus contortus užsikrėtimas siekė 90 proc. parazitams teigiamų ožkų, o 10 proc. sudarė T. circumcincta. Be to, nustatytas nedidelis kiekis Strongyloides sp. ir Eimeria sp.rūšies parazitų. (Manninen et al. 2008)
Pietų Europoje, pvz. Graikijoje auginama daugiausiai avių ir ožkų visoje Europoje (populiacija sudaro 9 mln avių ir 5,3 mln ožkų.) nustatyta, kad Teladorsagia yra labiausiai paplitę parazitai. Taip pat registruojami Trichostrongylus spp. Haemonchus spp. ir Chabertia spp protrūkiai. Mažiau paplitę yra Cooperia, Nematodirus ir Oesophagostomum spp.( Papadopoulos et al., 2002).
Taigi remiantis literatūros duomenimis plačiausiai pasaulyje paplitę nematodai yra Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp. ir Trichostrongylus spp.
1.5 Ožkų kokcidijozė
Remiantis morfologiniais požymiais ir patomorfologiniais pakitimais literatūroje aprašomos 9 kokcidijų rūšys parazituojančios ožkų virškinamajame trakte Eimeria ninakohlyakimovae ir E. caprina sukelia tiek storojo, tiek plonojo žarnyno gleivinės patologiją, gaurelių atrofiją. E. arloingi sukelia polipų vystymąsi bei gleivinės hiperplaziją (Taylor et al., 2007).
12 Lenkijoje penkiose tirtose ožkų fermose aptiktos devynios Eimeria rūšys, suaugusių užsikrėtimas siekė 74 proc., o jauniklių - 100 proc. Tuo tarpu Ukrainoje kai kuriose tirtose fermose buvo nustatytas net 100 proc. užsikrėtimas eimerijomis (Balicka-Ramisz ir kt. 2012).
Ožkoms pasireiškė apetito sumažėjimas, diarėja su krauju, dizinterija, dehidratacija ir metabolinė acidozė. Didžiausio patogeniškumo eimerijų rūšys yra E. arloingi ir E. ninakohlyakimovae, kuriomis buvo užsikrėtę 45 proc. tirtų ožkų (Balicka-Ramisz et al., 2012).
Atlikus palyginamuosius tyrimus Lenkijoje tarp ožkų ir avių buvo nustatyta, kad ožkos turi silpnesnį imunitetą virškinimo trakto parazitams palyginus su avimis. Ištirta, kad 44 proc. ožkų ir 34 proc. avių buvo užsikrėtę Eimeria spp.(Gorski et al., 2004).
Tyrimai atlikti Azijoje parodė, kad ožkoms buvo užsikrėtę 12 rūšių eimerijų, o avys – 10, atitinkamai. Ožkoms buvo užsikrėtę E. arloingi (15.15 proc.), E. crandallis (13,63 proc.), E. parva (12,12 proc.), E. ninakohlyakimovae (11,17 proc), E. intricata (10,41 proc.), E. christenseni (8,9 proc.), E. ahsata (7,57 proc.), E. hirci (6,62 proc.), E. parbhaniensis (5,68 proc.), E. straightatus (3,97 proc.), E. susheelensis (2,84 proc.) ir E. leafii (6,62 proc.)(More et al., 2011).
Pietryčių Azijoje buvo nustatytos keturios rūšys ožkų eimerijų - E.ninacohylakimovae, E. arloingi, E. caprina ir E. hirci. Viso rasta55,99 proc. eimerijomis užsikrėtusių gyvulių. E.ninacohylakimovae nustatyta 49,25 proc. teigiamų atvejų, E. arloingi 44,78 proc., E. caprina 25,37 proc. ir E. hirci 19,40 proc. Eimerijos nustatytos visose gyvulių amžiaus grupėse, jaunikliai buvo gausiau užsikrėtę nei suaugę ožkos (Khan et al., 2010)
1.6 Antihelmintikų taikymas
Antihelmintikų veikimas pagrįstas neigiamu poveikiu tiesiogiai parazitui siekiant sustabdyti jo gyvybines funkcijas. Pagrindinės trys antihelmintikų grupės: benzimidazolai, nikotino agonistai ir makrocikliniai laktonai.
Benzimidazoliai paveikia parazito medžiagų apykaitą, ląsteliniame lygmenyje, jungiasi su beta tubulinu bei sutrigdo jo jungimąsi į mikrotubules, kurios atsakingos už energijos metabolizmus. Veikliųjų medžiagų poveikis į energijos sintetinimo mechanizmą veikia ir kiaušinėlius. Benzimidazolai yra saugūs preparatai ir plataus veikimo spektro (Schoenian, 2010). Šios grupės preparatai naudojami esant nematodų ir trematodų infekcijai, bei ribotai veikia cestodus (http://www.merckmanuals.com/vet/pharmacology/anthelmintics/benzimidazoles.html)
13 2 lentelė Antihelmintikai dažniausiai naudojami ožkoms ir avims (http://www.sheepandgoat.com/articles/anthelminticswork.html).
Klasė Veiklioji medžiaga Firminis preparato pavadinimas
Benzimidazolai Thiabendazolas Fenbendazolas Albendazolas Oksfendazplas TBZ Panacur, Safeguad Valbazen Synanthic Nikotino agonistai: Imidazotiaolis Tetrahydropirimidinas Levamisolis Morantelis Pyrantelis
Prohibit, Levasol, Tramisol Rumatel, Nematel Strongid Makrocikliniai laktonai: Avermektinas Milbemicinas Ivermektinas Eprinomectinas Doramektinas Moksidektinas Ivomec, Primectin Eprinex Dectomax Cydectin, Quest
Nikotino agonistai- šia grupę sudaro imidazotiazoliai ir tetrahydropirimidinai. Tetrahydropirimidinai grupę sudaro pirantelio pamoatas, pirantelio tartratas ir morantelio tartratas(Schoenian, 2010).
Tetrahydropirimidinas veikia panašiai kaip acetilcholinas, natūraliai atsitiktinai per mediatorius skatina raumenų susitraukimus. Parazitas negali maitintis, žūsta dėl badavimo. Tačiau ši farmakologinė medžiaga veikia tik suaugusius parazitus, tačiau neveikia lervų, taip pat neefektyvūs prieš cestodus ir trematodus (Schoenian, 2010).
Imidazotiazoliai veikia panašiai kaip pirantelis ir morantelis, sukeldamas spazminį paralyžių parazitui. Šioje grupėje yra taip pat farmakologinė medžiaga- levamizolis. Lyginant su kitais antihelmintikais, levamizolis nėra saugus, toksiškumas pasireiškia dėl perdozavimo. Levamizolis veikia parazitų lervas, bet ne hipobiozės būklėje esančias lervas (Schoenian, 2010).
Makrocikliniai laktonai skirstomi į dvi artimas pagal cheminę struktūrą grupes: avermektiną ir milbemiciną. Avermektino grupei priklauso ivermektinas, kuris veikia parazitus jų migracijos stadijoje, bei suaugusius parazitus. Taip pat priklauso doramektinas ir eprinomectinas. Moksidecinas yra vienintelis milbemicinas, kuris veikia taip pat kaip ivermektinas. Visi
14 makrocikliniai laktonai veikia vienodai sukeldami paralyžių ir parazito žuvimą. Šie antihelmintikai taip pat veikia ektoparazitus, tokius kaip utėlės ir erkės. Tai plataus veikimo spektro preparatai ir veikia visų vystymosi stadijų parazitus. Tačiau neefektyvūs prieš cestodus ir tremtodus (Schoenian, 2010).
Dehelmintizuoti naudojami preparatai turi būti patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, su nustatytu išlaukos laiku pienui ir mėsai. (Villarroel 2013). Lietuvoje registruoti tik du preparatai, t.y. Dehelman (levamizolis) ir Cevamec/Intermectin (ivermektinas), skirti ožkų dehelmintizavimui, tačiau naudojami ir kiti preparatai licenzijuoti avims bei galvijams, kaip Panacur (fenbendazolas) bei levamizolio (Levamisol 8%) ir ivermektino (Ivomec, Bimectin, Biomectin) kiti preparatai.
Rekomenduojamo kelios dehelmintizacijos schemos:taktinė ir strateginė. Strateginio gydymo esmė gydyti gyvulius užkertant kelią būsimai gausiai parazitų invazijai. Toks strateginis (profilaktinis) gydymas derinamas su klimato kaitos ypatumais ir ožkų organizmo fiziologiniai pokyčiais. Viena iš naudojamų tokių schemų: gydymas po pirmųjų didesnių šalčių pasibaigus ganymo sezonui, tuomet sunaikinamos ir hipobiozės būklėje esančios lervos. Taip pat kitas variantas strateginio gydymo gali būti atliekamas kai pervedama į mažai užkrėstą ganyklą ganymo sazono metu. (Manchen et al., 1998).
Galima taikyti gydymą kas tris savaitęs, pradedant gydymą nuo trečiosios ganymos savaitės ir kartojant kas tris savaites bent tris kartus. Tai veiksminga schema, nes taikant ją yra sunaikinnami į organizmą patekę helmintai, kurie peržiemojo ganykloje. Likusios invazinės lervos neišgyvena iki liepos mėn. ir ganykla tampa apytiksliai švari ir saugi nuo parazitų (Bliss D.H).
Taktinės gydymo schemos sudaromos pagal aplinkos veiksnius, tokius kaip- temperatūra ir drėgmė arba pagal pastebėtą kiaušinėlių gausėjimą išmatose. Gydymas taikomas, kai yra geriausios sąlygos vystytis parazitams bei plisti , mėginant užkirsti kelią gausesniai invazijai (Manchen et al., 1998).
Gydymui būtina atkreipti dėmesį į svarbiausius periodus, kada tinkamiausia naudoti profilaktinį gydymą. Reikia helmintus pašalinti tvartiniu laikotarpiu, pateles dehelmintizuoti prieš ožkiavimasi, ganyklų užterštumą mažintiMokslininkai atliktų tyrimų duomenimis, rekomenduojagydyti du kartus, spalio ir gegužės mėnesiais, nes tai sąlygoja ženklų produkcijos didėjimą ir kiaušinėlių skaičiaus išmatose mažėjimą (Venezanio et al., 2004).
Tikslinga dehelmintizaciją atliekti užtrūkimo periodu melžiamoms ožkoms. Benzimidazolai- dažniausiai naudojama antihelmintikų klasė, naudojama ožkų gydymui, tačiau makrocikliniai laktonai sparčiai populiarėja (Domke et al., 2011).
15 1.7 Antihelmintinio atsparumo situacija
Parazitų atsparumas antihelmintikams yra vis didėjanti problema Europoje. Pagrindinės priežastys, dėl kurių vystosi atsparumas tai per dažnas antihelmintikų naudojimas ir netinkamas dozavimas. Kai gyvūnų augintojai pastoviai naudoja tuos pačius peparatus, vis mažiau ir mažiau parazitų žūva dehelmitizacijos metu, parazitai įgyja genetiškai užkoduotą atsparumą. Parazitai, atsparūs preparatui, pradeda daugintis ir genetiniame lygmenyje perduoda atsparumą palikuonims (Hepworth et al., 2005.).
Dauguma veterinarijoje svarbių parazitų turi genetinių savybių, įtakojančių jų išgyvenimą esant nepalankioms sąlygoms. Pats svarbiausias genetinis veiksnys yra greita genetinių pokyčių eiga ir labai didelis populiacijos dydis, kuris suteikia parazitui plačią genetinę įvairovę. Taigi šie parazitai turi ne tik genetinį potencialą sėkmingai reaguoti į cheminę ataką, bet taip pat tai priemonė siekiant užtikrinti desiminacija jų atsparumo genams, šeimininko organizmo pokyčių atžvilgiu. Tačiau nėra atliktų tyrimų ištirti nematodų atsparumo gyvūnų bandose, todėl sprendžiama pagal neefektyvaus gydymo atvejus (Kaplan, 2004).
3 lentelė. Helmintų atsparumo situacija pasaulyje (Kaplan R. M., ). Antihelmintikai Didžiausias atsparumas Besivystantis atsparumas Regijonai, kuruose antihelmintikai efektyvūs Benzimidazolai Ožkos, avys, arkliai Galvijai Nėra
Imidotiazoliai-tetrahydropirimidinai
Levamizolis Ožkos, avys Galvijai Nėra
Pirantelis Arkliai (tik JAV) Arkliai Nežinoma
Avemektinas-milbemicinas
Ivermektinas Ožkos, avys, galvijai Galvijai, arkliai Arkliams-visame pasaulyje Ožkoms, avims- Europoje, Kanadoje
Moksidektinas Ožkos Ožkos, avys, galvijai, arkliai
Arkliai- visame pasaulyje Avys- daugumoje regionų. Norvegijoje buvo nustatytas H. contortus atsparumas benzimidazolams, bei manoma kad atsparumas gali plisti ( Domke V. M. et al., 2013). Tai dažniausiai randama atspari rūšis daugelyje valstybių.
16 Atsižvelgiant į atsparumo plitimą, dehelmintizacijos rekomendacijos keičiasi. Šiuo metu dehelmintizuoti gyvūnus rekomenduojama tik tada, kai yra būtinumas, atsižvelgiant į klinikinių požymių pasireiškimą, įmitimo laipsnį, amžiaus grupę ir produktyvumo lygį. (Villarroel, 2013)
17 2. TYRIMO METODIKA
Tyrimai atlikti ekologiniame ožkų ūkyje, Širvintų raj., kuris yra didžiausias ožkų ūkis Lietuvoje. Šiame ūkyje auginamos Čekų baltosios pieninės ožkos. Ožkų bandą sudaro apie 400 ožkų įskaitant ir jauniklius. Melžiamos ožkos ganosi 50 ha (ganymo intensyvumas 4ožkos/ha) plote laisvai, jaunikliai po atjunkymo perkeliami į atskirą 4 ha (25ožiukai/ha) ganyklos plotą kartu su nemelžiamomis ožkomis ir ožiais. Siekiant nustatyti parazitų pasireiškimo sezoniškumą bei jų intensyvumo kitimą tyrimai atlikti ištisus metus nuo 2012 04 mėn. iki 2013 04 mėn. Tyrimai atlikti atsitiktiniu metodu pasirinkus 10 melžiamų ožkų ir su 10 jauniklių (ožiukų ir ožkyčių). Kas mėnesį ištisus metus buvo imami išmatų mėginiai. Taip pat liepos 23 d. papildomai paimta 10 ožiukų ir ožkyčių grupė, kurie buvo gydyti PANACUR granulėmis, siekiant nustatyti gydymo fenbendazolu (10mg/kg, oraliai) efektyvumą. Fermoje spalio 8 d. buvo atliktas visų jauniklių ir lapkričio 29 d. suaugusių ožkų ir ožių gydymas ivermektino preparatu IVOMEC PLUS (0,3mg/kg, po oda). Laboratoriniai tyrimai buvo atlikti LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros, Parazitologijos laboratorijoje.
2.2 Parazitologiniai tyrimo metodai
Išmatų mėginiai buvo imami individualiai į vienkartinius polietileno maišelius. Iki tyrimo mėginiai buvo laikomi šaldytuve +4ºC temperatūroje ir ištiriami ne vėliau kaip per 7 dienas. Helmintų kiaušinėlių ir eimerijų oocistų skaičius buvo nustatomas naudojant modifikuotą McMaster metodą (Henriksen, Aagaard, 1976). Kiekvieno tyrimo metu buvo skaičiuojami nematodų, cestodų kiaušinėliai ir pirmuonių oocistos 1 g išmatų (jautrumas 20 kiaušinėlių 1 g išmatų). Siekiant indentifikuoti nematodų lervas kiekvienai tiriamajai ožkų/ožiukų grupei buvo ruošiamos lervų kultūros pagal Henriksen, S.A. ir Korsholm, H. (1983) metodinius nurodymus. Po 14 dienų inkubacijos L3 invazinės lervos buvo identifikuojamos pagal jų morfologinius skirtumus.
Modifikuota McMaster metodika (Henriksen, Aagaard , 1976) Į plastikinę stiklinaitę atsveriama 4 gramai išmatų,
18
Gerai išmaišome iki vienalytės suspensijos,
Palikti nusistovėti, tada suspensiją pakartotinai išmaišyti bei košti per marlę į kitą plastikinę stiklinaitę,
10 ml mišinio tuoj pat pilti į centrifūginį mėgintuvėlį, Centrifuguoti 1200 aps./min dažniu 7 minutes,
Pipete iš mėgintuvėlio nusiurbti paviršinį skystį, paliekant nuosėdas, Į mėgintuvėlį su nuosėdomis pilti flotacinio tirpalo iki 4 ml,
Gerai išmaišyti ir tuoj pat užpildyti abi Makmasterio kameros puses Mikroskopuoti ne anksčiau nei po 2-3 min.
Kiaušinėlių skaičius viename grame išmatų yra lygus kiaušinėlių kiekiui abiejose kameros pusėse padauginus iš 20.
Bermano metodas (Henriksen ir Korsholm, 1983)
Pasveriama 10g šviežių neatšaldytų išmatų ir gerai sumaišoma su 4g vermikulito. Pripilama 6-8 ml vandens iki tirštos grietinės konsistencijos masės, plastikiniame indelyje padaromos skylutės;
Indelis uždengiamas marle ir apverstas įdedamas į kitą plastikinę stiklinę su vandeniu dugne; Toks komplektas sudedamas į dėžutę bei 14 dienų laikomas termostate 21-240C temperatūroje.
Po 14 dienų taikomas Bermano metodas: indelis su tiriamaja medžiaga ir marle atskiriamas nuo indelio su vandeniu, jis merkiamas į taurę su kambario temperatūros vandeniu. Suimti marlės kampai pritvirtinami prie medinės lazdelės segtuku.Vanduo turi apsemti išmatas, palikti per naktį. Lervos migruoja į vandenį ir nusėda ant dugno. Kitą dieną ilga pipete nusiurbiama 5 ml vandens nuo dugno, paliekama nusistovėti. Pipete nusiurbiamas iš mėgintuvėlio paviršinis skystis, o nusėdusias lervas pipete užlašinti ant objektinio stiklelio, nudažyti Lugolio tirpalu ir mikroskopuoti.
Mikroskopuojant lervos buvo identifikuojamos ir skaičiuojamos, kol randama 100 lervų. Gydymo efektyvumui nustatyti mėginiai imti gydymo dieną ir 14 d. po gydymo. Gydymo efektyvumas (X) procentais apskaičiuotas pagal formulę:
19 Gydymas laikomas efektyviu, kai kiaušinėlių sumažėjimas (X) yra didesnis nei 95 proc. Mėnesio temperatūros ir kritulių duomenys pateikti iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, kuri apskaičiavo pagal Vilniaus (temperatūra) ir Liukonių (kritulių kiekis) meteorologinių stočių parametrus.
Skaičiavimai buvo atlikti su programa Microsoft Excel, apskaičuoti tyrimų vidurkiai, gydymo efektyvumas ir patikimumas. Patikimais rezultatai laikomi, kai p<0,05.
20
3. TYRIMŲ REZULTATAI
Tyrimo metu dažniausiai ūkyje rasti Trichostrongylidae šeimos nematodai ir Eimeria genties pirmuonys, tačiau sporadiškai nustatyti ir Strongyloides sp., Trichuris sp., Capillaria sp. Skrjabinema sp. genties nematodai ir Monezia expansa cestodai (jauniklių tarpe).
Bermano metodu nustatyta, kad dažniausiai buvo rasta Teladorsagia spp.- 34 proc., Trichostrongylus spp., - 26 proc., Haemonchus contortus - 23 proc., Oesophagostomum spp.- 13
proc. ir Chabertia ovina - 4proc. lervos.
21 2 pav. Identifikuotų lervų procentinis pasiskirstymas ožkų jauniklų išmatose.
Ožiukams buvo nustatyta Teladorsagia spp. - 45%, Trichostrongylus spp. - 28%, Oesophagostomum spp. - 13%, Haemonchus contortus - 9% ir Chabertia ovina 5%. Remdamiesi gautais rezultatais, galime teigti, jog ožkos dažniausiai buvo užsikrėtę Teladorsagia spp. parazitais, o suaugę ožiukai atitinkamai - Teladorsagia spp., Haemonchus contortus ir Trichostrongylus spp. rūšies parazitais.
Nustatyta, kad vienas iš didžiausių ir pagrindinių faktorių įtakojančių parazitų vystymąsi yra oro temperatūra ir drėgmė, t.y kritulių kiekis.
Pagal metereologinius duomenis (Pav.3), vidutiniškas metinis kritulių kiekis 2012 metais siekė 819,2 mm. Lyginant su 2011 metais, kai kritulių kiekio vidurkis siekė 609,5 mm, galime teigti, kad 2012 metais kritulių kiekis buvo ženkliai didesnis ir palankesnis parazitų vystimuisi. Temperatūriniai pokyčiai taip pat turėjo ženklios įtakos parazitų vystymuisi. 2012 metais oro temperatūros vidurkis buvo 6,5 ºC, o 2011 metais 7,5 ºC. Oro temperatūros ir kritulių santykis buvo palankesnis parazitų vystymuisi 2012 metais.
Nagrinėjant metų dinamiką nustatyta, kad balandžio mėnesį melžiamų ožkų grupėje, užsikrėtimas Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. buvo vienas iš didžiausių, o ožiukų
22 užsikrėtimas buvo tris kartus mažesnis. Reikia pastebėti, kad gegužės mėnesį Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. kiekis sumažėjo 2 kartus, bet gausiai pasireiškė Haemonchus contortus invazija. Tuo tarpu ožiukams išryškėjo gausus užsikrėtimas Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. Nustatyta, kad pavasarį būdingas gausus užsikrėtimas Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. šeimos parazitais pas įvairaus amžiaus ožkas.Tuo tarpu vasaros metu pasireiškia užsikrėtimas ir Oesophagostomum spp., Haemonchus contortus ir Chabertia ovina parazitais. Gausų pavasario užsikrėtimą Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. parazitais galima paaiškinti jų greitesniu vystymusi po hipobiozės būklės ir ankstyvesniu ožiukų užsikrėtimu ganykloje.
23 4 pav. Lervų paplitimas pavasario ir vasaros sezono metu ožiukuose.
24 Rudenį vėstant orams bei didėjant drėgmės kiekiui mažėjo Oesophagostomum spp, Chabertia ovina ir Haemonchus contortus kiekis, tuo tarpu Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp. parazitų intensyvumas didėjo. Didžiausias užsikrėtimas nustatytas sausio mėnesį - Teladorsagia spp. šeimos parazitais prieš ožiukų atvedimo periodą bei naujos laktacijos pradžią. Tuo tarpu ožiukai Trychostrongylus spp. parazitais gausiausiai buvo užsikrėtę gruodžio mėnesį, o kitais mėnesiais aukščiausias užsikrėtimas rastas Teladorsagia spp. parazitais.
25 7 pav. Lervų paplitimas rudens ir žiemos sezonų metu melžiamose ožkose.
Pagal modifikuoto McMasterio metodo tyrimo rezultatus nustatyta, kad melžiamų ožkų grupėje kiaušinėlių su išmatomis daugiausiai buvo išskiriama rudenį - rugsėjo ir lapkričio mėnesiais. Nustatyta, kad ženklus parazitų kiaušinėlių kiekis buvo rastas nuo pavasario vidurio iki rudens pabaigos. Šį parazitų aktyvumą gali įtakoti ir ganyklų užterštumas parazitų kiaušinėliais. Mūsų tirtoje ekologinėje fermoje ožkos ir ožiukai daugelį metų ganomi tose pačiose ganyklose, todėl jos yra gausiai užkrėstos invazinėmis L3 stadijos lervomis.
26 8 pav. Kiaušinėlių kiekio kaita metų eigoje, melžiamų ožkų bandoje.
Ožiukų bandoje didžiausias parazitų kiaušinėlių kiekis buvo randamas rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Rugsėjo viduryje parazitų kiekis pradėjo mažėti, spalio pabaigoje kiaušinėliai buvo randami tik pavieniais atvejais. 2013 metų kovo ir balandžio mėnesiais, kai peržiemoję parazitų lervos išėjo iš hipobiozės būklės parazitų kiaušinėlių skaičius ženkliai padidėjo. Nustatyta, kad Trichostrongylus spp. ir Teladorsagia spp., aktyviausiai išskiria kiaušinėlius žiemos ir rudens mėnesiais, o Oesophagostomum spp, Chabertia ovina ir Haemonchus contortus aktyviau išskiria kiaušinėlius vasaros ir pavasario mėnesiais.
27 9 pav. Kiaušinėlių kiekio kaita metų eigoje, ožkiukų bandoje.
Tiriant eimerijų užsikrėtimo intensyvumą metų eigoje, buvo pastebėtas sezoninis užsikrėtimo ožiukų ir melžiamų ožkų bandose.Ožiukams užsikrėtimas eimerijomis gausiausias buvo gegužės mėnesį, todėl birželio mėnesį buvo taikytas gydymas preparatu Baycox Bovis. Tai geriamoji suspensija, kurios veiklioji medžiaga yra toltrazurilis. Nustatyta, kad eimerijų kiekis po gydymo ženkliai sumažėjo ir rugsėjo mėnesį buvo nustatyta tik minimali invazija (10 pav.). Tyrimai atlikti rudenį ir žiemą pademonstravo tik minimalų invazijos eimerijomis intensyvumą. Suaugusių melžiamų ožkų bandoje eimerijų kiekis tirtuose mėginiuose buvo neintensyvus ir lyginant su ožiukais ženkliai žemesnis (11 pav.). Tai patvirtino kitų autorių duomenis, kad suaugę ožkos metų eigoje yra eimerijų invazijos nešiotojos bei platintojos, o pavasario laikotarpiu jos intensyviai užkrečia ganyklą eimerijų oocistomis, kas sudaro sąlygas naujai atsiradusiam prieaugliui užsikrėsti šiais parazitais (11 pav.).
28 10 pav. Eimeria genties pirmuonių paplitimas ožiukuose metų eigoje.
11 pav. Eimeria genties pirmuonių paplitimas melžiamose ožkose metų eigoje.
Ožiukų bandoje liepos antrojoje pusėje buvo atliktas gydymas Panacur preparatu, kurio veiklioji medžiaga fenbendazolas. Fenbendazolas yra antihelmintinė medžiaga, priklausanti benzimidazolo-karbamatų grupei, kuri sutrikdo nematodų energijos apykaitą ir efektyviai veikia
29 ožkų ir kitų naminių gyvųnų virškinimo trakto ir plaučių nematodus bei jų lervas. Fenbendazolas slopina tubulino polimerizaciją nematodo mikrotubulėse. Preparatas efektyviai veikia šuos parazitus Haemonchus spp., Ostertagia spp., Trichostrongylus spp., Cooperia spp., Nematodirus spp., Bunostomum spp., Trichuris spp., Strongyloides spp., Oesophagostomum spp., Capillaria spp., Dictyocaulus spp. ir Moniezia spp. Tai, kad preparatas yra plataus veikimo spektro yra vienas iš pagrindinių pliusų, dėl kurių buvo pasirinktas, be to preparato išlauka mėsai yra 9 paros, subproduktas- 5paros, o pienui- 4 paros be to preparatą galima naudoti vaikingom patelėms ir laktacijos metu. Vienas iš didžiausių minusų yra tas, kad iš ožkos organizmo eliminuojamas greičiau, nei per 21-33 val. O metabolitai kaupiasi kepenyse, bei pasiskirsto po visą organizmą (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1415.pdf).
Prieš atliekant dehelmintizaciją išmatose daugiausiai rasta Haemonchus contortus, Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. lervų. Taip pat buvo aptiktos pavienėsOesophagostomum spp.ir Chabertia ovina lervos. Po gydymo ženkliai sumažėjo kiaušinėlių skaičius (p=0,007) ir rasta Teladorsagia spp ir Trichostrongylus spp., o kitų rūšių parazitų lervų aptikta nebuvo. Galime teigti, kad preparatas buvo efektyvus (gydymo efektyvumas 98,29 proc.), ypač kai ožkų bandoje vyrauja užsikrėtimas Haemonchus contortus, Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. parazitais (12 pav.). Tačiau kadangi vaistas organizme veikia labai trumpai ožiukai užsikrėtė pakartotinai ir gausiau. Tai reiškia, kad aplinkos užterštumas parazitais buvo aukštas, dėl ko ožiukai ir užsikrėtė pakartotinai ir gausiai, tą galėjo įtakoti ožiukų organizmo imunodepresinė būklė, dėl prieš tai buvusios parazitų invazijos. Nustatyti pavieniai kritimai ožiukų grupėje. Dėl to buvo nuspręsta spalio mėnesį atlikti pakartotinę rudeninę dehelmintizaciją su Ivomec Plus preparatu (13 pav.).
Ivomec Plus- tai injekcinis tirpalas, kurio veikliosios medžiagos yra ivermektinas ir klorsulonas. Tai plataus veikimo spektro preparatas taikomas gydyti užsikrėtusiems skrandžio, žarnyno, plaučių nematodais, taip pat naudojamas profilaktiškai. Ivermektinas yra makrociklinis laktonas, kuris stipriai jungiasi su bestuburių nervų ir raumenų ląstelių glutamatiniais chloridų jonų kanalais. Tai didina ląstelių chloridų jonų pralaidumą ir sukelia nervų ar raumenų ląstelės hiperpoliarizaciją bei parazito paralyžių ir žūtį (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV0165.pdf). Preparatas veikia suaugusias ir lervų stadijoje esančius Ostertagia ostertagi, O. lyrata, Haemonchus placei, Trichostrongylus axei, T. colubiformis, Cooperia oncophora, C. Punctata, C. Pectinata, Bunostomum phlebotomum, Nematodirus helvetiamus, N. Spathiger, Oesophagostomum radiatum, Dictyocaulus viviparus ir Fasciola hepatica.
(http://goat-30 link.com/content/view/142/146/#.UscifvRdWTI). Šio preparato išlauka mėsai ir subproduktams yra 66 paros, o pienui nėra nustatyta (http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV0165.pdf).
12 pav. Preparato Panacur (gydyta liepos 23d.) ir Ivomec Plus (gydyta spalio 08d.) efektyvumas ožiukų bandoje.
31 Prieš atliekant dehelmintizacija lervų išmatose buvo daugiausiai Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. ir Haemonchus contortus ir neženkliai pavienės lervos aptinkamos Oesophagostomum spp.ir Chabertia ovina. Po gydymo kiaušinėlių išskyrimas sumažėjo (p=0,004), o išauginus lervų kultūras buvo identifikuoti šie parazitai Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. O kitų rūšių parazitų nebuvo aptika, todėl galime teigti, kad gydymas efektyvus. Gydymo efektyvumas yra 99,87 proc (12 pav.).
Melžiamos ožkos gydytos lapkričio antroje pusėje. Prieš gydymą vyravo Teladorsagia spp., Oesophagostomum spp., ne toks gausus užsikrėtimas buvo Chabertia ovina, Trichostrongylus spp., ir Haemonchus contortus. Po gydymo praėjus 14 d. tik viename mėginyje rastas minimalus kiekis kiaušinėlių (p=0.028), identifikuotos Teladorsagia spp. ir Trichostrongylus spp. rūšys, o kitų nematodų nebuvo aptiktą. Gydymo efektyvumas buvo 99,81proc. (13 pav.).
Vertinant abiejų vaistų efektyvumą Ivomec Plus buvo efektyvesnis nei Panacur granulės, tačiau ženklaus skirtumo tarp vaistų efektyvumo nenustatyta. Pagrindinis skirtumas buvo tame, kad Ivomec PLUS preparatas ilgiau veikė ir pakartotinai ožkos užsikrėtė daug vėliau ir nebe taip gausiai, nes atšalus orui parazitai perėjo į hipobiozės būklę. Jų su išmatomis buvo išskiriama daug mažiau.
32 4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Atlikto tyrimo metu ekologinėje ožkų fermoje nustatyta intensyvi Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp., Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp.ir Chabertia ovina nematodų invazija. Taip pat, nustatyta negausi Strongyloides sp., Truchuris sp.,Skrjabinema sp. parazitų invazija. Be to, buvo nustatytas intensyvus jauniklių ir mažiau ženklus suaugusių melžiamų ožkų užsikrėtimas Eimeria spp. pirmuonimis. Tyrimo metu nustatyta, kad jaunikliai yra jautresni nematodų ir pirmuonių invazijai ir serga daug sunkiau. Ožkiukų užsikrėtimas eimerijomis buvo ypač gausus pavasarį, dėl to ūkio savininkai nusprendė taikyti gydymą Baycox Bovis preparatu. Po gydymo invazijos intensyvumas ženkliai sumažėjo.
Nustatyta, kad užsikrėtimas nematodais buvo gausesnis jauniklių bandoje. Ypač gausus užsikrėtimas buvo Teladorsagia spp. 45%, Trichostrongylus spp. 28% genties parazitais. Žemesnis užsikrėtimas nustatytas Oesophagostomum spp. 13%, Haemonchus contortus 9%, Chabertia ovina 5% parazitais. O suaugusių melžiamų ožkų bandoje gausiausias užsikrėtimas buvo Teladorsagia
spp- 34 proc., Trichostrongylus spp., - 26 proc., Haemonchus contortus- 23 proc., o ne taip gausiai užsikrėtia buvo Oesophagostomum spp.- 13proc., ir Chabertia ovina- 4proc. parazitais. Abiejose bandose vyrauja užsikrėtimas Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp. parazitais, nors melžiamų ožkų bandoje taip pat vyrauja ir Haemonchus contortus užsikrėtimas.
Po jauniklių gydymo preparatu Panacur daugiausiai aptiktų parazitų buvo Teladorsagia spp ir Trichostrongylus spp., o kitų parazitų rasta negausiai. Gydymo efektyvumas buvo 98,28 proc., bet teko stebėti gausų antrinį užsikrėtimą, ir net kelis gyvūnų kritimus. Manoma, kad tai dėl preparato trumpalaikio efektyvumo, be to tam turėjo įtakos ir ožkų organizmo nusilpimas nuo prieš tai buvusios invazijos. Buvo taikytas antras (rudeninis) gydymas Ivomec Plus preparatu. Prieš gydymą gausiausias užsikrėtimas buvo Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. ir Haemonchus contortus parazitais, kitų rūšių Oesophagostomum spp.ir Chabertia ovina. užsikrėtimas buvo negausus. Po gydymo aptikta tik Teladorsagia spp, Trichostrongylus spp. parazitų. Gydymo efektyvumas buvo 99,87 proc. remdamiesi tuo galime teigti, kad gydymas buvo efektyvus.
33 5. IŠVADOS
Nustatyta, kad ekologiniame ožkų ūkyje buvo paplitusi Teladorsagia spp., Trichostrongylus spp., Haemonchus contortus, Oesophagostomum spp. ir Chabertia ovina virškinamojo trakto nematodų invazija.
Aukščiausias užsikrėtimas pas ožiukus nustatytas birželio, gruodžio bei sausio mėnesiais, pas melžiamas ožkas gegužės, gruodžio ir sausio mėnesiais.
Ištirta, kad kad pavasarį, pastebimas gausus kiaušinėlių išskyrimas su išmatomis. Tam gali turėti įtakos drėgnas ir šiltas klimatas.
Nustatyta, kad Panacur ir Ivomec Plus statistiškai ženkliai sumažino ožkų užsikrėtimą virškinamojo trakto nematodais.
34 6. REKOMENDACIJOS
Norint padidinti produkciją ir bandos sveikatingumą rekomenduojame taikyti kompleksines profilaktikos ir gydymo priemones. Reikalinga paruošti ganyklų rotacijos programą, sumažinti gyvulių tankį ganykloje, ožkas ganyti pagal produktyvumą, amžių ir lytį.
Atsižvelgiant į tai, kad tirta ferma priklauso ekologinių ūkių kategorijai, rekomenduojame auginti gydomuosius ganyklinius augalus, kurie sumažina helmintų invazijos intensyvumą, nes gydymas antiparazitiniais preparatais ekologiniuose ūkiuose yra gana ribotas.
35 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Domke Atle VM., Chartier C., Gjerde B., Nils L., Synnøve V., Olav Ø., Snorre S., Worm control practice against gastro-intestinal parasites in Norwegian sheep and goat flocks, Acta Veterinaria Scandinavica, 2011m, Vol. 53:29;
2. Aleksandra B-R., Alojzy R., Stach V., Snitynskyj V., Prevalence of coccidia infection in goats in Western Pomerania (Poland) and West Ukraine region, Annals of Parasitology 2012m, Vol. 58(3), P. 167–171;
3.Bliss D.H. Strategic “0-3-6-9” Parasite Control for Small Ruminants Designed to Reduce Environmental Contamination. Veterinary Parasitologist MidAmerica Ag Research Verona, WI; 4. Bukhari Sadaf, Kumar Prabir Sanyal Epidemiological Intelligence for Grazing Management in Strategic Control of Parasitic Gastroenteritis in Small Ruminants in India Veterinary World, 2011m., Vol.4(2). P.92-96;
5. Dijk van J., Sargison N. D., Kenyon F., Skuce P. J., Climate change and infectious disease:
helminthological challenges to farmed ruminants in temperate regions, Animal ,2010m, Vol. 4:3, P. 377–392;
6. Demeler J., The physiological site of action and the site of resistance to the macrocyclic lactone anthelmintics in sheep parasitic trichostrongyloid nematodes, Inaugural-dissertation 2005m, P-236; 7. Dijk Van J., Sargison N.D., Kenyon F., Scuce P.J. Climate shange and infection disease: Helmintological challenges to farmed ruminants in temperate regions, Animal, 2009m, Vol. 4:3, P. 377-392;
8. Domke A. V. M., Chartier C., Gjerde B., Höglund J., Leine N., Vatn S., Stuen S. Prevalence of anthelmintic resistance in gastrointestinal nematodes of sheep and goats in Norway. Parasitol Res, 2012m, Vol.111, P. 185–193;
9. Domkea V. M., Chartier C., Gjerdec B., Leined N., Vatne S., Stuen S., Prevalence of gastrointestinal helminths, lungworms and liver fluke in sheep and goats in Norway, Veterinary Parasitology 2013m, Vol 194. P.7;
10. Gorski P., Niznikowski R., Strzelec E., Popielarczyk D., Gajewska A., Wedrychowicz H; Prevalence of protozoan and helminth internal parasite infections in goat and sheep flocks in Poland, Arch. Tierz., Dummerstorf Special Issue, 2004m, Vol. 47 P. 43-49;
11. Henriksen S. A., Aagaard K. A. , A simple flotation and McMaster method. Nord Vet. Med. 1976. Vol. 28. P. 392–397;
36 12. Henriksen, S.A. Korsholm, H. The method for culture and recovery of gastrointestinal strongyle larvae. Nordisk Veterinærmedicin 1983m, Vol. 35, P. 429–430;
13. Hale M., Managing Internal Parasites in Sheep and Goats NCAT Agriculture
Specialist 2006m. P. 1-8;
14. Hepworth K., NearyM., Managing Internal Parasitism in Sheep and Goats, Extension Associate for Goat Production, University of Kentucky, 2005m. P 1-9;
15. Saddiqi H. A., Jabbar A., Sarwar M., Iqbal Z., Muhammad G., Nisa M., Shahzad A., Small ruminant resistance against gastrointestinal nematodes: a case of Haemonchus contortus, Parasitol Res, 2011m., Vol. 109 P. 1483-1500;
16. Kaplan R. M., Drug resistance in nematodes of veterinary importance: a status report TRENDS in Parasitology, 2004m, Vol.20 No.10. P. 477-482;
17. Dawson L.J., Drug use guide: goats ann. Goat field, Day, 2002 m, Vol 17, P. 45-50 ;
18. Lassen B, Diagnosis, epidemiology and control of bovine coccidioses in Estonia; 2009m. P.24; 19.Manchen R., Craddock F., Craig T., Fuchs T. A, Haemonchus contortus management plan for sheep and goats in Texas., Agrilife Extension, Texas A & M System. 1998m.;
20. More B. V., Nikam S. V., Deshmukh N. Z., Bhamare S. N., Jaid E. L, Percentage Prevalence of Eimerian Species Composition of Sheep and Goats from Beed District, Maharashtra Recent Research in Science and Technology 2011m, Vol. 3(8) P. 24-26;
18. Morgan E.R., Dijk van J., Climate and the epidemiology of gastrointestinal nematode infections of sheep in Europe, Veterinary Parasitology 2012m, Vol. 189, P. 8– 14;
21. Manninen S-M, Oksanen A, Haemonchosis in a sheep flock in North Finland, Acta Veterinaria Scandinavica 2010m, Vol. 52, P. 19;
22. Schoenian S, Understanding anthelmintics, 2010 (Priega per internetą http://www.sheepandgoat.com/articles/anthelminticswork.html peržiūrėta 2014 01 10);
23. Pathak A. K., Pal S., Seasonal Prevalence of Gastrointestinal Parasites in Goats from Durg District of Chattisgarh, Veterinary World, Vol.1(5) P. 136-137;
24. Papadopoulos E., Arsenos G., Sotiraki S., Deligiannis C., Lainas T., Zygoyiannis D. The epizootiology of gastrointestinal nematode parasites in Greek dairy breeds of sheep and goats, Small Ruminant Research, 2003m., Vol. 47, P. 193–202;
25. Torina A., Ferrantelli V., Sparagano O.A.E., Reale S., Vitale F., Caracappa S., Climatic Conditions and Gastrointestinal Nematode Egg Production Observations in Breeding Sheep and Goats, New York Academy of Sciences 2004m., Vol. 1026, P. 203–209;
37 27. Tauseef-ur-Rehman, Khan M. N., Mansoor I. A. K. A., Epidemiology and Economic Benefits of Treating Goat Coccidiosis, Pakistan Veterinary Journal, 2011m, Vol. 31(3) P. 227-230;
28. Veneziano V., Rubino R., Fedele V., Rinaldi L., Santaniello M., Schioppi M., Cascone C., PizzilloM., Cringoli G., The effects of five anthelmintic treatment regimens on milk production in goats naturally infected by gastrointestinal nematodes. South African Journal of Animal Science 2004m, Vol. 34 South African Society for Animal Science Peer-reviewed paper: 8th International Conference on Goats 251;
29. Villarroel A. Internal Parasites in Sheep and Goats 2013m;
30. Waller P.J., Rudby-Martin L., Ljungström B.L., Rydzik A., The epidemiology of abomasal nematodes of sheep in Sweden, with particular reference to over-winter survival strategies, Veterinary Parasitology, 2004m, Vol. 122, P. 207–220;
31. http://vetlt1.vet.lt/vr/pdf/RV1415.pdf 2013 12 04;
32. http://goat-link.com/content/view/142/146/#.UscifvRdWTI 2014 01 03; 33. http://www.boergoats.com/clean/articleads.php?art=160 2014-01-07; 34. http://en.wikipedia.org/wiki/Goat#Anatomy_and_health 2013 11 27.
