LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
VETERINARIJOS FAKULTETAS UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
ŠARŪNĖ JEGNORAITĖ
KIAULIŲ
VIRŠKINIMO
TRAKTO
PARAZITOZĖS
IR
JŲ
PAPLITIMAS
RADVILIŠKIO
RAJONE
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
2
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas (pavadinimas)
... ...
1. Yra atliktas mano paties:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE
(aprobacijos data) (katedros vedėjo vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretorės (-riaus) (parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
3
SANTRAUKA
Kiaulių virškinimo trakto parazitozės ir jų paplitimas Radviliškio rajone. Veterinarinės medicinos magistro baigiamasis darbas. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas, Užkrečiamųjų ligų katedra. Kaunas. 2014.
Darbą sudaro – įvadas, literatūros apžvalga, darbo metodika, tyrimų rezultatai, išvados, literatūros sąrašas, padėka. Darbo apimtis – 41 puslapis. Jame yra 2 lentelės, 13 paveikslėlių ir 8 grafikai. Naudotos literatūros šaltinių yra 62.
Magistro baigiamajame darbe aprašomi Radviliškio rajone auginamų kiaulių užsikrėtimo virškinimo trakto helmintais intensyvumas priklausomai nuo fermos dydžio ir gyvulio amžiaus. Nustatytas kiaulių užsikrėtimas Ascaris suum, Oesophagostomum spp, Strongyloideas spp. helmintais ir Eimeria spp. pirmuonimis. Literatūros apžvalgoje aprašomas šių parazitų vystymasis, klinika, patogenezė ir epizootiniai duomenys.
Tyrimams mėginiai buvo imami Radviliškio rajone esančiuose smulkių kiaulių augintojų ūkiuose ir vidutinio stambumo kiaulių komplekse. Tyrimo laikotarpiu buvo paimti 57 mėginiai iš penkių skirtingų smulkių kiaulių augintojų ir 42 mėginiai iš kiaulių komplekso. Mėginiai ištirti LSMU VA Užkrečiamųjų ligų katedros Parazitologijos laboratorijoje. Kiaulės pagal amžių buvo suskirstytos į grupes: 0 – 3 mėn., 4 – 5 mėn., 6 – 8 mėn., 9 – 11 mėn., paršavedės ir kuiliai. Tyrimai buvo atliekami modifikuotu MacMaster metodu.
Aukščiausias užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais nustatytas Radviliškio rajone esančiuose smulkiuose kiaulių ūkiuose ir teigiamų atvejų skaičius juose siekė 89 proc. Tuo tarpu vidutinio didumo kiaulių komplekse užsikrėtimas siekė 31 proc.
Dažniausiai pasireiškę virškinimo trakto parazitai tiek smulkių ūkių, tiek komplekso mėginiuose buvo Oesophagostomum spp. ir A. suum. Be to, nustatyti sporadiniai Strongyloides spp. ir Eimeria spp. užsikrėtimų atvejai.
Oesophagostomum spp. ir Ascaris suum skirtingose kiaulių grupėse didžiausias užsikrėtimas
buvo paršavedžių grupėje (smulkiuose ūkiuose ir komplekse) bei 6 – 8 mėn., ir 9 – 11 mėn. amžiaus kiaulių grupėse. Ištirta, kad sporadinių užsikrėtimų Eimeria spp. pirmuonimis skaičius ženkliausias 4 – 5 mėn. ir 6 – 8 mėn. amžiaus grupėse, o Strongyloides spp. – paršavedžių grupėje.
Smulkių kiaulių ūkiuose atsižvelgiant į kiaulių amžių vyravo mišri virškinimo trakto parazitų invazija, o vidutinio dydžio kiaulių komplekse mono-helmintų invazija.
4
SUMMARY
Prevalence of pig gastrointestinal parasites in district of Radviliškis. Veterinary Medicine, Master Thesis. Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Veterinary Faculty, Departament of Infectious Diseases. Kaunas. 2014.
The Master Thesis consists of the introduction, review of the literature , research, conclusions, list of references and acknowledgement. It includes 41 pages, 2 tables, 13 pictures, 8 figures and 62 reference sources.
The research project presented in the thesis was designed to investigate the intensity of gastrointestinal parasite infection in pigs in district of Radviliškis caused by Ascaris suum,
Oesophagostomum spp, Strongyloideas spp. and Eimeria spp. depending on the size of farm and
age of the animal. In addition, the development cycles of these parasites, clinic, pathogenesis and epidemiological data are described.
During the study, 57 samples from 5 different small pig farmers and 42 samples from the medium size pig farm were collected. All samples were examined at Laboratory of Parasitology, Department of Infectious Diseases, Veterinary Academy, Lithuanian University of health Sciences. Pigs were divided according age and sex into 0 – 3 months, 4 – 5 months, 6 – 8 months, 9 – 11 months, sows and boars groups. The samples were examined by modified MacMaster technique. The highest level (89%) of gastrointestinal parasites infection was registered in small pig farms. However, the level of infection in the medium size pig farm was significantly lower i.e. 31%.
In our study Oesophagostomum spp. and A. suum were highly distributed and Strongyloides spp. and Eimeria spp were found only as sporadic infection.
Most intensive infection level of Oesophagostomum spp. and A. suum was registered in sows, 6 – 8 months and 9 – 11 months pigs. Furthermore, the sporadical cases of infection with
Eimeria spp. was found in 4 – 5 months and 6 – 8 months pigs and Strongyloides spp cases in
sows.
The results of this study demonstrated that pigs in Radviliškis district on small farms were more intensively infected with mixed gastrointestinal parasite infection compared to middle size pig farm, where non-intensive monoinfection was dominated.
5 TURINYS
SANTRAUKA ... 3
SUMMARY ... 4
ĮVADAS ... 6
1. KIAULIŲ VIRŠKINAMO TRAKTO PARAZITOZĖS ... 8
1.1. Askaridozė ... 8 1.1.1. Sukėlėjas ir jo vystymasis ... 8 1.1.2. Klinika ir patogenezė ... 10 1.1.3. Epizootiniai duomenys ... 12 1.2. Kokcidiozė... 12 1.2.1. Sukėlėjas ir jo vystymasis ... 12 1.2.2. Klinika ir patogenezė ... 14 1.2.3. Epizootiniai duomenys ... 15 1.3. Ezofagostomozė ... 16 1.3.1. Sukėlėjas ir vystymasis ... 16 1.3.2.Klinika ir patogenezė ... 18 1.3.3. Epizootiniai duomenys ... 18 1.4. Strongiloidozė ... 19 1.4.1. Sukėlėjas ir vystymasis ... 19 1.4.2. Klinika ir patogenezė ... 21 1.4.3 Epizootiniai duomenys ... 21 2. TYRIMAS ... 22 2.1. Medžiagos ir metodai ... 22
2.2. Modifikuotas MacMaster metodas... 24
2.3. Tyrimo atlikimo metodika ... 25
2.4.Tyrimo rezultatai ir aptarimas ... 27
IŠVADOS ... 35
PADĖKA ... 36
6
ĮVADAS
Virškinimo trakto helmintai yra plačiai paplitę visame pasaulyje ir kasmet užkrečia milijonus gyvulių ir žmonių (Keusch, Farting, 1995). Nustatyta, kad Europos Sąjungos šalyse, esančiose vidutinio klimato zonoje, kuriai priklauso ir Lietuva, parazitais užsikrečiama 40–50 proc. tradiciniu būdu laikomų kiaulių ir 70 proc. ekologiškose fermose ir lauke laikomų kiaulių (Nansen, Roepstorff, 1999).
Tiek Europoje, tiek ir Baltijos šalyse dažniausiai sutinkami Ascaris suum, Oesophagostomum spp. kiaulių virškinimo trakto helmintai (Järvis, Mägi, 2008). Nustatyta, kad beveik visose Šiaurės Europos šalių stambių ir smulkių ūkininkų fermose auginamos kiaulės yra užsikrėtusios A. suum ir
Oesophagostomum spp. helmintais (Nansen, Roepstorff, 1999). Tuo tarpu Strongyloides spp.
kiaulių virškinimo trakto parazitų daugiau randama šiltesnėse klimato zonose (Viney, 1994). Eimeriozė yra paplitusi visame pasaulyje. Dažniausiai ja užsikrečia paukščiai, galvijai, avys, ožkos, kiaulės, arkliai ir triušiai. Kiaulių organizme parazituoja – Eimeria debliecki ir Isospora suis (Cavalier - Smith, 2004; Lassen, 2009).
Helmintozių paplitimas ir helmintų kiaušinėlių kiekis išmatose priklauso nuo daugelio veiksnių: gyvulių laikymo ir priežiūros, šėrimo, zoohigieninių sąlygų, kiaulių amžiaus ir imuniteto bei helmintų invazijos intensyvumo (Roepstorff, Nansen, 1994; Järvis, Mägi, 2008; Petkevičius, Pereckienė, 2009).
Kai kurių helmintų invazijos intensyvumui įtakos turi fermos grindų tipas, įrodyta, kad kiaules laikant ant betoninių grindų, mazgelinių nematodų O. dentatum invazija būna didesnė, nei ant grotelių. Tuo tarpu askaridozės paplitimui grindų tipas įtakos neturi. Įrodyta, kad kasdienis grindų valymas ir dezinfekavimas ženkliai sumažina helmintų paplitimą tarp penimų kiaulių, bet paršavedžių helmintų invazijai tai įtakos praktiškai neturi (Nansen, Roepstorff, 1999; Roepstorff, 2003).
Didelėse produktyviose kiaulių fermose virškinamojo trakto helmintų invazijos intensyvumas yra ženkliai mažesnis lyginant su smulkiais ūkiais, bet ir jose nepavyksta visiškai apsisaugoti nuo parazitų (Mejer, Roepstorff, 2006). Nustatyta, kad fermos dydis, pašarų kokybė, paršelių atjunkimo laikas turi įtakos virškinamojo trakto helmintų invazijos intensyvumui: mažesnis jis didelėse kiaulių fermose ir anksti atjunkant paršelius (Roepstorff, Nansen, 1998).
Dėl kiaulių virškinimo trakto parazitinių helmintų ir protozoozių, patiriami dideli ekonominiai nuostoliai, sutrikdomas normalus gyvulių sveikatingumas. Esant parazitozėms gyvulių svoris krenta, mažėja priesvoriai, pažeidžiami vidaus organai ir imuninė sistema, gyvuliai dažniau serga ir gaišta (Mejer, Roepstorff, 2006).
7 Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti kiaulių bendrą užsikrėtimo lygį virškinimo trakto parazitais smulkių augintojų ūkiuose ir vidutinio dydžio kiaulių komplekse Radviliškio rajone. Mikroskopuojant radus bent vieną helmintų kiaušinėlį, užsikrėtimas buvo laikomas teigiamu.
Tyrimo uždaviniai :
1. Įvertinti kiaulių užsikrėtimą virškinamojo trakto parazitais Radviliškio rajone.
2. Išanalizuoti rūšinį kiaulių parazitozių paplitimą priklausomai nuo gyvulio amžiaus ir laikymo sąlygų.
8
1. KIAULIŲ VIRŠKINAMO TRAKTO PARAZITOZĖS
1.1. Askaridozė
1.1.1.Sukėlėjas ir jo vystymasis
Askaridozę sukelia nematodų klasės, Ascaridea šeimos helmintai Ascaris suum (Roepstorff, 2003; Pereckienė et al, 2006). Ascaris suum, kitaip žinomos kaip kiaulių apvaliosios kirmelės, yra parazitinis nematodas, kuris sukelia kiaulių askaridozę. Nors apvaliųjų kirmėlių kiaulėms ir žmonėms šiandien yra žinomos dvi rūšys - A. suum ir A. lumbricoides, eksperimentai rodo, kad nors parazitai yra genetiškai skirtingi – infekcijos plitimas tarp žmonių ir kiaulių yra įmanomas (Leles et al., 2012). Kadangi A. suum gali užsikrėsti ir žmonės, šio parazito sukelta liga yra priskirta prie dalinai zoonotinių susirgimų. Ištirta, kad beveik visose Šiaurės Europos šalių stambių ir smulkių ūkininkų fermose auginamos kiaulės yra užsikrėtusios A. suum helmintais (Roepstorff et al., 1992). Vidurio ir Šiaurės Europos šalyse askaridoze dažniausiai serga 2 – 7 mėn. amžiaus paršai (Nosal, 2005).
Ascaris suum paplitimas yra priklausomas nuo epidemiologinės situacijos, geografinės
padėties, ūkio praktikos vadybos, tačiau net greta esančios kiaulių fermose užsikrėtimas gali būti labai skirtingas. Askaridoze sergančioms kiaulėms pasireiškia sveikatos prastėjimas, sumažėjęs priesvoris, patiriami ekonominiai nuostoliai (Dold, 2010).
A. suum patinėliai būna 12 – 25 cm ilgio ir 5 – 6 mm pločio; patelės 30 - 35 cm ilgio ir 5 – 6
mm pločio (Crompton, 2001; Roepstorff, 2003). Askaridžių kūnas cilindriškas ir į galus smailėjantis, turintis paprastas spikulas, kurios būna 2,0 – 3,5 mm ilgio. Patinų užpakalinis kūno galas spirališkai susuktas į pilvinę pusę (Mažiulis, 2001). Ilgi, baltai rusvi askaridžių nematodai parazituoja priekinėje plonųjų žarnų dalyje. Askaridozės inkubacinis periodas yra 6 – 8 savaitės. Kiaušinėlių išskyrimas prasideda šeštą savaitę po užsikrėtimo, jų skaičius auga, o aštuntą savaitę pasiekiamas maksimumas (Roepstorff, 1997). A. suum kiaušinėliai pasižymi ilgaamžiškumu, o dėl savo sudėtyje esančio lipidinio sluoksnio gali normaliai vystytis sieros rūgšties ir formaldehido tirpaluose (Roepstorff et al., 1998).
9 Nustatyta, kad patelės per dieną
išskiria iki 250.000 kiaušinėlių, o gimdoje vienu metu gali turėti apie 27 milijonų kiaušinėlių. Apvaisinti kiaušinėliai yra 45 µm iki 75 µm ilgio ir 35 µm iki 50 µm skersmens (Larry, 2008). Kiaušinėliai (1 pav.) yra ovalios formos, gelsvai rusvos spalvos su storu nelygiu išoriniu sluoksniu. Jie su fekalijomis patekę į aplinką gyvybingi gali išsilaikyti sausoje ar šaltoje aplinkoje kelis metus (Taylor, 2007).
Kiaušinėliai yra atsparūs įvairioms 1 pav. A. suum kiaušinėliai cheminėms medžiagoms, išdžiūvimui, aplinkoje
jie gali išlikti invaziniai ilgiau nei 7 metus, tačiau aukštoje temperatūroje žūva (prie 60o C jie žūva per 1 - 2 minutes, o 70o
C – per kelias sekundes) (Crompton, 1999; Mažiulis, 2001).
A. suum kiaušinėliai pasižymi
lipnumo savybėmis, gali lengvai prilipti prie batų, odos, sienų bei kitų apyvokos daiktų (Roepstorff, 2003).
Askaridžių vystymosi ciklas yra tiesioginis (2 pav.).
Šeimininkai A. suum
užsikrėčia oraliniu - fekaliniu keliu (Dold, 2010). Su kiaulių išmatomis kiaušinėliai iš žarnyno patenka į aplinką. Joje, esant pakankamai deguonies, drėgmės ir tinkamai temperatūrai (20 – 26 o
C), kiaušinėliai vystosi ir per 15 – 30
dienų juose susiformuoja L1 stadijos 2 pav. A. suum vystymasis lerva. Lerva išsineria ir kiaušinėlyje
išsivysto L2 stadijos lerva. Tokie kiaušinėliai tampa invaziniais. Žemesnėje negu 10o C temperatūroje kiaušinėlių brendimo laikas ženkliai ilgėja (Jungersen, 1998).
10 Nuryta L2 lervutė patekusi į plonąsias žarnas, migruoja į akląją ar gaubtinę žarną, kur prasiskverbia per jų gleivinę. Lervos neriasi ir virsta L3 stadijos, tada migruoja į portalinę kraujotaką ir kraujagyslėmis patenka į kepenis. (Dold, 2010). Kepenų paviršiuje susidaro fibroziniai pokyčiai – charakteringos „baltos“ arba „pieno dėmės“.
Vėliau L3 lervos keliauja krauju ir 4 – 5 invazijos dieną patenka į širdį. 4 – 6 invazijos dieną askaridžių lervos migruoja į plaučius, praeina į alveoles ir patenka į bronchioles, gerklas, vėl yra nuryjamos ir apie 7 – 9 invazijos dieną patenka į virškinimo traktą. Plonosiose žarnose lytiškai subręsta per 6 – 8 savaites (Roepstorff et al., 1997).
1.1.2. Klinika ir patogenezė
Subrendusios askaridės mechaniškai dirgina plonųjų žarnų gleivinę (3 pav.), sukelia alergiją ir intoksikaciją (Roepstorff et al., 1998). Jos aktyviai stimuliuoja šeimininko imunitetą, todėl su amžiumi rezistentiškumas askaridžių invazijai didėja. Paršeliai, užsikrėtę didele doze askaridžių kiaušinėlių, praėjus trims savaitėms įgyja
rezistentiškumą pakartotinai 3 pav. A. suum suaugėliai plonojoje žarnoje invazijai (Nansen et al., 1999).
Eksperimentais įrodyta, kad paršeliai į didelį helmintų kiaušinėlių kiekį reaguoja sunaikindami migruojančias askaridžių lervas joms dar nepasiekus kepenų ar plaučių (Urban et al., 1988).
11
A. suum helmintai labiau paplitę jaunesnių paršelių amžiaus grupėse. Paršavedės mažai
užsikrėtusiose bandose gali būti stipriai užkrėstos askaridėmis, negu paršavedės smarkiai užsikrėtusiose bandose (Roepstorff, 2003).
Gausiai užsikrėtusių paršelių (2 - 4 mėn.) dėl lervų migravimo plaučiuose gali išsivystyti plaučių uždegimas, kuris dažnai yra trumpalaikis ir greitai praeinantis (Taylor et al., 2007). Gausaus užsikrėtimo atvejais galimas žarnų nepraeinamumas ir jų perforacija. Kartais paršeliams gali būti anafilaksinių požymių (traukuliai, nerviniai priepuoliai, odos bėrimas), kurie po
kelių minučių praeina, ir tik retais atvejais trunka iki 1 valandos (Šarkūnas, 2005).
Migruojančios lervos dažnai gali sukelti gausų kraujavimą, emfizemą ir trumpalaikį plaučių uždegimą. Jau yra dabar pripažinta, kad „askaridozinė pneumonija“ gali būti sukeliama ir kitų infekcijų ar paršelių mažakraujystės. Kepenyse migruojant lervoms atsiranda „pieno dėmės“ (4 pav.) arba „balti taškeliai“, kurie atrodo, kaip išplitę balzgani taškeliai, iki 1,0 cm skersmens, esantys ant kepenų paviršiaus. Tokie pakitimai randami skrodimo patologinio tikrinimo metu. Suaugę askaridžių kirminai žarnyne gali užkimšti žarnas, migruoti į tulžies lataką, sukeldami obstrukcinę geltą (Taylor, 2007).
12
1.1.3. Epizootiniai duomenys
Kiaulių parazitų išsivystymas ir išlikimas aplinkoje priklauso nuo įvairių faktorių, apgyvendinimo sistemos, zoohigienos normų. Dažniausiai askaridėmis užsikrėčia per pašarą, vandenį, srutas, kai į virškinimo traktą patenka invazinių kiaušinėlių. Užsikrėtimas didėja kai kiaulės yra laikomos ankštuose, retai valomuose, nedezinfekuojamuose garduose, šeriant nepilnaverčiais pašarais, trūkstant vitaminų. Kiaulės helmintais gali užsikrėsti lauko aikštelėse ar ganyklose, jei aplinkoje yra invazinių Ascaris suum helmintų kiaušinėlių (Nansen, Roepstroff, 1999; Petkevičius et al., 2009). Ištirta, kad kiaules laikant ganyklose ar vasaros stovyklose virškinimo trakto invazija būna intensyvesnė, negu laikant kiaules tvarte, esant efektyvesnei kiaulių produkcijos sistemai (Mejer, 2006).
A.suum kiaušinėliai yra žymiai gyvybingesni atskirtose skystose srutose, lyginant su
srutomis, esančiomis kartu su mėšlu. Atsižvelgiant į higienos normas turi būti ištirtos skystos srutos, naudojamos laukams tręšti (Katakam et al., 2012).
Literatūroje aprašoma, kad didelėse kiaulių fermose, kur laikomas „tuščia – pilna“ laikymo būdas, nuolat dehelmintizuojant gyvulius ir dezinfekuojant patalpas, kiaulės askaridėmis užsikrečia daug rečiau, negu vidutinio dydžio ir mažose fermose, kur kiaulės laikomos ant gilaus kraiko ir gydomos retai. Nustatyta, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp fermos dydžio, laikomų gyvulių tankumo, kiaulių koprofagijos ir parazitų invazijos intensyvumo (Petevičius et al., 2009; Roepstorff, 2003).
1.2. Kokcidiozė
1.2.1. Sukėlėjas ir jo vystymasis
Kokcidijos priklauso Apicomplexa tipui – tai vienaląsčiai, struktūriškai išlenkti, sporas gaminantys gyvūnų pirmuonys. Šie pirmuonys sutinkami daugiausia stuburinių gyvūnų ir kai kurių bestuburių žarnyne. Dažniausiai jais užsikrečia paukščiai, galvijai, avys, ožkos, kiaulės, arkliai ir triušiai (Levine, 1985; Cavalier - Smith, 2004).
13 Kokcidiozių rūšių, aptinkamų
kiaulės organizme, yra
priskaičiuojama dešimt, tačiau jų svarbumas nėra aiškus. Isospora suis dažnai būna jaunų, 1 – 2 savaičių, paršelių sunkaus enterito priežastis.
Eimeria debliecki dažnai sukelia
klinikinį eimeriozės protrūkį ir ryškią patologiją. E. polita, E. scabra ir
E. spinosa sukelia lengvą paršelių 5 pav. I. suis oocista
viduriavimą (Taylor, 2007).
Oocistos identifikuojamos pagal jų formą ir dydį. Isospora suis oocistos (5 pav.) yra sferiškos, 17 – 25 x 16 – 22 µm, su plona ir bespalve sienele, mikropilių nėra. E. debliecki yra elipsės ar ovalios formos, 15 – 23 x 11 – 18 µm, su lygia bespalve sienele, mikropilių ar jos likučių nėra (Taylor, 2007). Eimerijų rūšis taip pat galima nustatyti pagal oocistų sporuliacijos laiką. Ji gali įvykti per dvi dienas, kai oocistos patenka į aplinką. Dažniausia pasireiškia 13 vystymosi ciklo dieną (46,3 proc.) ir dvi savaitės po atvedimo (38,8 proc.) (Neistrah et al., 2002).
Eimerijų vystymosi yra trys stadijos (6 pav.): 1. Sporuliacija;
2. Užsikrėtimas ir šizoginoja;
3. Gametogonija ir oocistų susiformavimas (Lassen, 2009).
1. Aplinkoje esančių nesporuliuotų oocistų, išskirtų su gyvūnų išmatomis, esant palankiomis sąlygomis (optimali drėgmė, +27oC temperatūra ir deguonies pakankamas kiekis) branduolys dalijasi du kartus ir susiformuoja keturi konusiniai kūneliai. Jie suapvalėja ir tampa sporoblastais. Palankiomis sąlygomis per 2 – 4 dienas sporoblastai pasidengia skaidriu apvalkalu ir tampa sporocistomis. Vėliau oocista, kurios viduje yra 4 sporocistos su 2 sporozoitais, tampa sporuliuota oocista (Lassen, 2009).
2. Užsikrėtimas įvyksta, kai iš užkrėstos aplinkos gyvūnas suėda ir nuryja sporuliuotą oocistą. Oocista paveikta virškinamo trakto mechaninių ir biocheminių veiksnių iš sporocistų išsilaisvina sporozoitai. Jie patenka į epitelines žarnų sieneles ląsteles ir suapvalėję tampa trofozoitais. Šis procesas užtrunka nuo 12 iki 48 valandų. Po to, trofozoitai kelis kartus dalinasi ir susidaro
14 šizontas. Šizontui subrendus
(praeina apie 3 dienos) kartu su epiteline ląstele jis plyšta ir išskiriami merozoitai.
Dauguma merozoitų
skverbiasi į nepažeistas epitelines ląsteles ir nelytinis dauginimasis kartojasi kol susiformuoja merozoitai, kuriuos galima diferencijuoti į vyriškus (mikrogametas) ir moteriškus (makrogametas) gametocitus (Contway,
McKenzie,2007; Lassen, 2009). 6 pav. Kokcidijų vystymosi ciklas
3. Susiformavus vyriškiems ir moteriškiems gametocitams prasideda lytinis dauginimasis. Mikrogametocitas subręsta ir prasiskverbia į makrogametocitą. Aplink makrogametocitą formuojasi tiršta sienelė ir susiformuoja zigota, kuri yra jauna nesubrendusi oocista. Po kurio laiko ši nesubrendusi oocista yra pašalinama su išmatomis į aplinką (Conway, McKenzie, 2007; Lassen, 2009).
1.2.2. Klinika ir patogenezė
Kokcidiozę gali sukelti tik sporuliuotos oocistos, patekusios į paršelių virškinimo traktą. Plonosiose žarnose, veikiant skrandžio sultims, iš oocistų išlaisvinami sporozoitai. Jie prasiskverbia į gleivinės epitelines ląsteles, dauginasi ir suardo gleivinės struktūrą. Labai greitai yra suardoma daug epitelinių ląstelių, todėl prasideda uždegiminis procesas (Laaneoja, 2004; Taylor, 2007).
Helmintų poveikis paršeliams gali pasireikšti per pirmąsias kelias gyvenimo dienas, kai kuriais atvejais trečiąją gyvenimo savaitę. Jaunesni paršeliai yra jautresni invazijai, tačiau po trijų savaičių klinikinių simptomų nebelieka (Mundt, 2004). Paršeliai tampa apatiški, sunkiais atvejais dehidratuoti, neėda, jų gleivinės būna anemiškos, sutrinka virškinimas. Eimeria spp. dažniausiai žindukliams paršeliams sukelia infekcinę diarėją (Neistrah et al., 2002). Paršeliams pasireiškus
15 klinikinei kokcidiozei (izosporozei) išmatos tampa labai vandeningos ar su blyškiai gelsvomis fekalijomis. Šie klinikiniai požymiai pasireiškia dėl to, kad sporozoitai ardo plonųjų žarnų gaurelių epitelį, todėl viduriavimas gali būti ir su krauju (Karamon et al., 2007).
Viduriuojančių paršelių išmatose, be I. suis, dažnai randama ir E. coli bakterijų. Esant paralelinei infekcijai Rota virusai gali sustiprinti izosporozės patogeniškumą iki aukščiausio laipsnio. I. suis paprastai laikoma antrine paršelių diarėjos priežastimi, bet pastaruoju metu atlikti tyrimai rodo, kad I. suis sukelia pirminę paršelių diarėją ir yra plačiai paplitusi visoje Europoje įskaitant šiuolaikinės kiaulių auginimo bei priežiūros technologijas taikančias šalis kaip Danija, Olandija ir kt. (Mundt, 2005).
Nustatyta, kad izosporozei būdingas viduriavimas, atsiradus antrinei infekcijai gali komplikuotis pneumonija ir labai aukštais gyvulių kritimais (Lassen et al., 2007). Manoma, kad imuniteto sumažėjimas ir gretutinių ligų atsiradimas sietinas su prastos kokybės šeriamu pašaru. Naujausiais tyrimais rodoma, kad gretutinių infekcijų paplitimas gali būti iš skirtingų produkcijos sistemų (Järvis, Mägi, 2008).
Patomorfologinių pokyčių intensyvumą nulemia paršelio amžius, o ne patekusių į virškinimo traktą oocistų kiekis (Eysker et al., 1994). Manoma, kad patogeniniuose etapuose plyšusių ląstelių vietose, vyksta nekrotinis enteritas, katarinis Jejuni uždegimas ir kriptų hiperplazija. (Mundt et al., 2006).
1.2.3. Epizootiniai duomenys
Eimerijoms ir izosporoms daugintis palankios sąlygos yra kiaules laikant ant gilaus kraiko, nes susidaro palanki temperatūra ir drėgmė oocistoms formuotis. Retai keičiamas kraikas, nevalomas mėšlas, srutomis užteršti pašarai ar geriamas vanduo taip pat yra eimeriozės užsikrėtimo šaltiniai. Užsikrėtimo rizika didėja, jeigu garduose laikoma didelis kiaulių skaičius (Lassen, 2009).
Kokcidijų oocistos paršelių išmatose dažniau randamos, kai gyvuliai laikomi ant nešvarių cementinių grindų (Mundt et al., 2005). Jei gardai nėra gerai valomi ir dezinfekuojami, sudaromos palankios sąlygos virškinimo trakto pirmuonių oocistoms kauptis aplinkoje ir užkrėsti gyvūnus (Roepstorff et al., 1992).
16 Atliktų tyrimų duomenimis, beveik visos kiaulės, laikomos ekologiniuose ūkiuose ir lauke, ganyklose, turėjo Eimeria spp. oocistų, kurių paplitimas gali būti siejamas su laisvu ganymusi lauke (Roepsterff et al., 1998).
Tyrimų duomenimis, Danijoje, Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje ir Švedijoje nustatyta, kad jauni paršeliai yra labiau užsikrėtę kokcidijomis ir vidutiniškai sudaro 17,2 proc. invazijos šaltinių (Roepsterff et al., 1998).
Pasireiškus izosporozei mirtingumas yra labai minimalus ar saikingai žemas. Didžiausi ekonominiai nuostoliai pasireiškia paršelių priesvorio sumažėjimu. Manoma, kad ne visi vienos vados paršeliai būna užsikrėtę kokcidijomis (Mundt et al., 2006; Niestrath et al., 2002).
1.3. Ezofagostomozė
1.3.1. Sukėlėjas ir vystymasis
Oesophagostomum spp. yra gastrointestinaliniai helmintai, kurie kiaulių storosios žarnos
sienoje formuoja mazgelius. Šis parazitas paplitęs visame pasaulyje ir perduodamas tiesioginiu, kontakto būdu (Gasser et al., 2007). Nustatyta, kad beveik visose Šiaurės Europos šalių stambių ir smulkių ūkininkų fermose auginamos kiaulės yra užsikrėtusios
Oesophagostomum spp. ir Ascaris suum
(Roepstorff et al., 1992).
Šiuo metu yra šešios kiaulių
Oesophagostomum spp. rūšys : O. dentatum, O. quadrispinulatum, O. brevicaudum, O. longicaudatum, O. georgianum, O. granatensis
(Taylor, 2007). Tačiau kiaulės dažniausiai 7 pav. O. dentatum kiaušinėlis užsikrečia dviem kartu parazituojančiomis
17 Suaugę Oesophagostomum spp. yra baltos spalvos helmintai. Patinėliai būna 8 – 10 mm, o patelės 11 – 14 mm ilgio. Kiaušinėliai (7 pav.) būna 70 µm ilgio, 45 µm pločio, iš išorės padengti plonu, bespalviu apvalkalu. Kiaušinėlių viduje dažnai matoma 8 – 15 blastomerų (Roepstorff, Nansen, 1994; Christensen, 1998).
Oesophagostomum dentatum vystymosi ciklas (8 pav.) yra tiesioginis ir vientisas, be
migracijos (Urquhart et al., 1996; Christensen, 1997; Talvik et al., 1997).
Su šeimininko fekalijomis į aplinką yra išskiriami apvaisinti kiaušinėliai, laisvai judėdami jie vystosi. Palankiomis sąlygomis per 24 – 48 val. iš kiaušinėlių išsirita L1 stadijos lervos, per savaitę laiko jos neriasi dar du kartus, kol tampa invazinėmis L3 stadijos lervomis. Šios lervos yra apsaugomos kutikuliniu apvalkalu
(Christensen, 1998; Ondrovics et al., 2013).
L3 stadijos lervos iš fekalijų migruoja į supančią aplinką (ganyklas, dirvožemį, pašarą), kur esančios kiaulės jas praryja. Kiaulėms prarijus L3 stadijos invazines lervas, jos keliauja per virškinamąjį traktą kol patenka į storąsias žarnas. Storosiose žarnose (akloji ir gaubtinė žarna) L3 lervos skverbiasi į žarnų sienelę ir gleivinėje suformuoja ezofagostominius mazgelius, kuriuose neriasi į L4 stadijos
lervas (McKracken, Ross, 1970; 8 pav. Oesophagostomum spp. vystymasis Christensen, 1998). Išsinėrusios
lervos iš gleivinės į žarnas migruoja per artimiausias 6 – 17 dienų po invazinių lervų patekimo į kiaulės organizmą. Storosiose žarnose jos bręsta, tampa suaugėliais ir kartu su išmatomis pašalinamos į aplinką (Talvik et al., 1997). Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 17 iki 47 dienų.
Hipobiozės būklėje lervos gali išbūti iki metų laiko (Petkevičius, 1997; Christensen, 1998). Suaugusios ezofagostomų patelės yra labai produktyvios. Esant stipriai helmintų invazijai
1 g išmatų galima rasti 3 000 – 14 000 kiaušinėlių (Roepstorff, 1991; Petkevičius et al., 2001). Kita vertus, anksčiau atlikti tyrimai parodė, kad ezofagostomų patelės išskiria kiaušinėlius su tam
18 tikromis pertraukomis (Christensen, 1997), todėl esant net ir didesniam ezofagostomų patelių skaičiui kiaulių žarnyne kiaušinėlių skaičius gali sumažėti arba būti lygus nuliui (Petkevičius et al., 2001; Petkevičius, Pereckienė, 2009).
1.3.2.Klinika ir patogenezė
Tiek Oesophagostomum spp. suaugusios patelės, tiek patinai kiaulėms sukelia chroninius virškinamojo trakto pažeidimus be atvirų klinikinių požymių (Gasser et al., 2007). Šių parazitų lervos gyvulio storosiose žarnose sukelia hiperemiją, gleivinėje susiformuoja charakteringi 0,5 cm dydžio mazgeliai, apsupti fibrozinės kapsulės (Jensen, Christensen, 1997).
Nors ezofagostomai retai sukelia klinikinius požymius, tačiau intensyvia helmintų invazija užsikrėtusioms kiaulėms pasireiškia diarėja. Smarkiai užsikrėtusiems gyvuliams gali išsivystyti opinis kolitas, difterinis uždegimas, nekrozinis enterokolitas ar stipriai išsekus ištikti gyvūno mirtis. Paršingoms kiaulėms sumažėja apetitas, gali pasireikšti agalaktija, sumažėti vados dydis (Roepstorff, Nansen, 1998; Cristensen, 1998).
Lervų migravimo bei brendimo laikotarpiu storojoje žarnoje, gali pasireikšti atsitiktinis viduriavimas, depresija, svorio sumažėjimas ir apetito nebuvimas (Taylor, 2007).
1.3.3. Epizootiniai duomenys
Skirtingų Oesophagostomum spp. paplitimas:
O. dentatum, O. quadrispinulatum – visame pasaulyje; O. brevicaudum, O. georgianum – Šiaurės Amerikoje; O.longicaudatum, O. granatensis – Europoje.
Oesophagostomum spp. randami visose kiaulių bandose, tiek vyresnėse amžiaus grupėse, tiek
pas paršelius. Esant silpnam kiaulių organizmo rezistentiškumui mazgelinių nematodų invazija su amžiumi didėja (Roepstorff et al., 1998). Jaunesnės nei 3 mėnesių kiaulės yra atsparesnės
19 ezofagostomų invazijos intensyvumas su amžiumi dažniausiai didėja, todėl penimos kiaulės bei paršavedės yra jautriausia invazijai kiaulių grupė (Petkevičius, Pereckienė, 2009).
Kai kurių helmintų invazijos intensyvumui turi įtakos fermos grindų tipas. Įrodyta, kad penimas kiaules ir paršavedes laikant ant betoninių grindų, kreikiamų šiaudais, mazgelinių nematodų O. dentatum invazija būna didesnė nei laikant ant lentinių grindų (Pattison et al., 1980). Baltymų ir angliavandenių kiekio sumažėjimas pašaruose gali neigiamai paveikti virškinimo trakto parazitus. Profilaktikoje tai gali būti vienas iš būdų paveikti Oesophagostomum dentatum (Petkevičius, 1998).
Ezofagostomų L3 stadijos lervos gali išbūti lauko sąlygomis. Į virškinimo traktą patekusios lervos gali nustoti vystytis ir tapti hipobiozės būklės L4 lervomis. Invazinės lervos hipobiozės būsenoje gali išbūti iki metų laiko ( Roepstorff, Nansen, 1998; Chistensen, 1998).
1.4. Strongiloidozė
1.4.1. Sukėlėjas ir vystymasis
Strongyloides spp. yra labai paplitusi ir apimanti apie 50 skirtingų stuburinių gyvūnų
virškinimo sistemos helmintų rūšių. Šio parazito daugiau randama šiltesnėse klimato zonose (Speare, 1989; Viney, 1994).
Strongyloides spp. yra ploni, 1,0 cm
ilgio helmintai, kurių uodegos galas staigiai smailėja. Laisvai parazituojančių patelių ilgis yra šiek tiek didesnis negu patinų (Speare, 1989). Tik moteriškos lyties helmintai formuoja parazitines
Strongyloideas stadijas. Be to, yra skirtalyčių suaugusių parazitų karta, kuri formuojasi aplinkoje be šeimininko kaip laisvai gyvenantys individai (Schad, 1989).
20
Kiaušinėliai (9 pav.) yra elipsės formos, 40 – 85 µm ilgio ir 20 – 45 µm pločio, bespalviai, padengti plona sienele. Kiaušinėlio viduje yra sulinkusi L1 stadijos lerva – tai pagrindinis
Stongyloides spp. kiaušinėlių identifikavimo bruožas (Viney, Lok, 2007).
Strongyloides ransomi užsikrėtusių kiaulių plonojoje žarnoje aptinkama parazituojančių
helmintų patelių. Dažniausiai jos susikoncentravusios būna viršutiniame plonosios žarnos trečdalyje (Wilkes et al., 2004).
Strongyloides spp. vystymosi ciklas yra gana sudėtingas, apimantis tiesioginį ir netiesioginį vystymąsi (10 pav.)
Kiaušinėliai su viduje esančia L1 stadijos lerva iš kiaulės organizmo su išmatomis patenka į aplinką. Esant palankioms aplinkos sąlygoms L1 lerva neriasi keturis kartus, kol tampa L4 stadijos lerva ir iš jos išsivysto suaugusi patelė ir patinėlis. Jie jau yra laisvai parazituojanti suaugusių parazitų karta. Tai netiesioginis vystymosi tipas. Tačiau esant optimaliai temperatūrai L3
stadijos lervutės gali tapti invazinėmis. 10 pav. Strongyloides ransomi vystymasis L3 stadijos lervos ilgai gyvena ir gali
ilgai išsilaikyti aplinkoje, kol atsiras šeimininkas (Shad, 1989; Harvey et al., 2000; Viney, Lok, 2007).
Tiesioginis vystymasis prasideda tada, kai invazinės lervos nuryjant ar per odą patenka į kiaulių organizmą. Tada prasiskverbia į venas ir krauju migruoja į plaučius ar trachėją, o atkosėtos ir nurytos patenka į plonąją žarną (Viney, Lok, 2007). Manoma, kad persikėlimas į plaučius yra svarbus, nes šiuo laikotarpiu lervos neriasi į L4 stadiją ir tampa suaugusiomis helmintų patelėmis. Plonojoje žarnoje parazitai dažniausiai būna apie 4 dienas ir su išmatomis pašalinami į aplinką. Inkubacinis laikotarpis trunka 3 – 15 dienų (Kimura et al., 1999; Harvey et al., 2000; Viney, Lok, 2007).
21
1.4.2. Klinika ir patogenezė
Dėl trumpo inkubacinio laikotarpio dažnai paršeliams klinikiniai požymiai gali pasireikšti pirmąją gimimo savaitę. Užsikrėtusiems paršeliams sutrinka apetitas, prasideda diarėja, mažėja svoris, atsiranda silpnumas, mažakraujystė. Paršeliams gali ir nebūti klinikinių požymių. Migruojant lervoms gali prasidėti intensyvus paršelių kosulys, vėmimas, užspringimas (Murrell, 1981; Eysker et al., 2011).
Remiantis naujausiais tyrimais, mokslininkai siūlo dar nepaaiškinto viduriavimo sindromo, siejamo su pirmąja gyvenimo savaite, egzistavimą. Iš atliktų tyrimų matoma, kad sindromas nėra susietas su sutrikusiu apetito sumažėjimu ar enterotoksigeninių infekcijų (E. coli, Clostridium
perfringens, Clostridium difficile, Rota virusu, Corona virusu, Cryptasporidium spp., Giardia spp., Cystoisospora suis ar Strongylus ransomi) paplitimų (Kongsted et al., 2013).
Lervoms migruojant per plaučius yra sukeliamos daugybinės taškinės hemoragijos, pneumonija. Stipriai užsikrėtusiems paršeliams gali išsivystyti epitelio uždegimas, erozijos ar katarinis žarnų uždegimas (Murell, 1981).
Skrodimo metu plonosiose žarnose matomi epiteliniai pažeidimai, erozijos. Plaučių paviršius nusėtas taškinėmis hemoragijomis (Viney, Lok, 2007).
1.4.3 Epizootiniai duomenys
Atliktų tyrimų duomenimis, helmintų patelių jautrumas į aplinkos temperatūrų svyravimus yra padidėjęs. Esant pakankamai šilumos ir drėgmės jos gyvybingos gali išlikti pakankamai ilgai (Viney, Lok, 2007).
Paršeliai gali užsikrėsti iškarto po gimimo, nes lervų gali būti susikaupusių paršavedžių pilvo sienos ventralinėje dalyje. Prasidėjus laktacijai šios lervos išskiriamos kartu su pienu (Murell, 1981).
22
2. TYRIMAS
2.1. Medžiagos ir metodai
Tyrimams mėginiai buvo imami Radviliškio rajone esančiuose smulkių kiaulių augintojų ūkiuose ir vidutinio stambumo kiaulių komplekse. Tyrimo laikotarpiu buvo paimti 57 mėginiai iš penkių skirtingų smulkių kiaulių augintojų ir 42 mėginiai iš kiaulių komplekso.
Kiaulės pagal amžių buvo suskirstytos į grupes: 0 – 3 mėn., 4 – 5 mėn., 6 – 8 mėn., 9 – 11 mėn., paršavedės ir kuiliai. Tyrimo metu buvo svarbu nesumaišyti kiaulių amžiaus, tuo tikslu, kiekvienas mėginys buvo žymimas atskirai. Mėginiai buvo imami į sterilius, vienkartinius polietileninius maišelius, ant jų užklijuojant iš anksto pasiruoštais lipniais lapeliais, kuriuose nurodyta – gyvūno lytis, amžiaus grupė, savininkas, data. Kiaulių komplekse mėginiai buvo imami individualiai, o pas smulkius ūkininkus, pastariesiems padedant. Surinkti mėginiai iki tyrimo laboratorijoje buvo laikomi šaldytuve +40 C temperatūroje ir ištirti per artimiausias septynias dienas. Iš viso buvo ištirti 99 mėginiai.
Mėginiai buvo tiriami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedros Parazitologijos laboratorijoje. Tyrimo metu naudotas MacMaster modifikuotas metodas, naudojant dviejų langelių MacMaster kameras.
Tyrimo tikslas buvo nustatyti bendrą užsikrėtimo lygį tiek smulkių augintojų ūkiuose, tiek kiaulių komplekse. Jeigu mikroskopuojant buvo rastas bent vienas helmintų kiaušinėlis, nesvarbu – embrionavęs ar ne, užsikrėtimas buvo laikomas teigiamu.
Tyrimo uždaviniai :
1. Įvertinti kiaulių užsikrėtimą helmintozėmis Radviliškio rajone
2. Išanalizuoti rūšinį parazitų paplitimą priklausomai nuo gyvūno amžiaus ir laikymo sąlygų.
23 1 lentelė. Paimtų mėginių skaičius iš smulkių kiaulių augintojų.
Kiaulių
grupė 0-3 mėn. 4-5mėn. 6-8 mėn. 9-11 mėn. Paršavedės Kuiliai Iš viso Tirtų mėginių skaičius 7 16 10 14 9 1 57
2 lentelė. Paimtų mėginių skaičius iš kiaulių komplekso. Kiaulių
grupė 0-3 mėn. 4-5mėn. 6-8 mėn. 9-11 mėn. Paršavedės Kuiliai Iš viso Tirtų mėginių skaičius 7 9 10 7 9 - 42
Pagal diagramoje pateiktus duomenis matoma, kad didžiausią, t.y. 58 proc., tirtų mėginių skaičių sudarė mėginiai iš smulkių kiaulių ūkių ir 42 proc. iš kiaulių komplekso.
Smulkūs kiaulių ūkiai 58% Kiaulių
kompleksas 42%
24
2.2. Modifikuotas MacMaster metodas
Pastaruoju metu koproskopiniams tyrimams atlikti vis dažniau taikomas MacMaster metodas, pavadintas Australijoje gyvenusio mokslininko vardu. Tai yra standartinis, kiekybinis išmatų praskiedimo ir jose esančių kiaušinėlių flotacijos metodas, kai naudojamos specialios MacMaster kameros. Naudojant flotacinį tirpalą helmintų kiaušinėliai iškyla prie viršutinio MacMaster kameros paviršiaus, kur juos lengva suskaičiuoti, o nuosėdos nusėda ant kameros dugno. Tyrimas šiuo metodu nereikalauja sudėtingos laboratorinės įrangos, ypatingų reagentų ar didelių darbo sąnaudų, yra greitai atliekamas, patogus ir pakankamai efektyvus ne tik moksliniuose tyrimuose, bet ir kasdieninėje veterinarinės kontrolės praktikoje (Vyšniauskas et al., 2005)
Atliekant modifikuotą MacMaster metodą, labai svarbu gauti gerai homogenizuotą išmatų ir vandens mišinį, gerai jį išmaišyti, kamerą pripildyti nepaliekant oro burbulų (Šarkūnas, 2005)
Helmintų kiaušinėliai labai greitai embrionuoja, todėl koproskopinius tyrimus geriausia atlikti tą pačią dieną. Jei nėra galimybės iš karto tirti išmatų, jas reikia laikyti šaldytuve, plastikiniuose maišeliuose ne ilgiau kaip septynias dienas (Vyšniauskas et al., 2005).
Tai paprastas flotacijos metodas, taikomas nematodų, cestodų kiaušinėlių bei pirmuonių oocistų aptikimui fekalijose (Vadlejch et al.,2011).
Tyrimo metu buvo naudota MacMaster metodo Roepstorff & Nansen (1998) modifikacija su jautrumo koeficientu 20, taikant dviejų langelių kameras. Tyrimo rezultatai buvo skaičiuojami atsižvelgiant į helmintų kiaušinėlių kiekį ir jautrumo koeficientą. Helmintų kiaušinėlių bendras kiekis abiejose kameros pusėse buvo dauginamas iš 20 ir taip apskaičiuojamas kiaušinėlių skaičius 1g išmatų.
MacMaster metodas yra netiesioginis helmintų invazijos vertinimo būdas, nes nustatomas ne pačių helmintų, o jų išskiriamų kiaušinėlių kiekis (Petkevičius et al., 2006).
25
2.3. Tyrimo atlikimo metodika
Tyrimo metu naudotos priemonės:
Svarstyklės Flotacinis tirpalas Vienkartinės stiklinės Marlė Centrifuginiai mėgintuvėliai Centrifuga Pipetės MacMaster kameros (2 x 0,15ml) Filtrinis popierius Mikroskopas (50x) Darbo eiga:
1. 0,1 g tikslumu pasveriama 4,0 g šviežių išmatų ir dedama į vienkartinę stiklinę. 2. Užpilama 56 ml vandens (1,0 g išmatų –
14,0 ml vandens).
3. Mėginį išmaišyti ir palikti stovėti 30 min.
4. Praėjus 30 min mėginį gerai išmaišyti ir 12 pav. Ant išmatų užpilamas vanduo
perfiltruoti į kitą vienkartinę stiklinę 5. Pakartotinai išmaišius filtratą 10,0 ml įpilti į
centrifuginį mėgintuvėlį.
6. Centrifuguojama 1200 aps./min dažniu 7 minutes.
7. Iš centrifugos išėmus mėgintuvėlį pipete nusiurbiamas paviršinis skystis, paliekamos tik nuosėdos.
26 8. Į mėgintuvėlį su nuosėdomis iki 4
ml pilamas flotacinis tirpalas ir gerai
išmaišoma 9. Pipetės pagalba tirpalu pripildomos
abi MacMasterio kameros pusės. 10. Mikroskopuojama ne anksčiau nei
po 2 – 3 min., didinant 50 kartų.
1
4 pav. Mikroskopuojama 11. Tyrimo rezultatai skaičiuojami:
Kiaušinėlių kiekis abiejose kameros pusėse ˣ 20 = Kiaušinėlių skaičius 1g išmatų.
27
2.4. Tyrimo rezultatai ir aptarimas
Radviliškio rajono ūkininkus pasirinkau atsitiktiniu metodu, tačiau atsižvelgiau į didesnį fermoje laikomų kiaulių skaičių, t.y., 23 - 35 kiaulės. Šiuose ūkiuose kiaulės yra laikomos savo reikmėms arba pardavimui. Keturiuose ūkiuose kiaulės yra laikomos senuose tvartuose, kuriuose neužtikrinamos tinkamos zoohigieninės sąlygos, kraikas esti drėgnas, retai keičiamas. Dalis kiaulių (4 - 5 mėn, 6 - 8 mėn.) yra laikomos per mažuose garduose, kuriuose gyvuliai sunkiai juda. Taip pat, tame pačiame tvarte tik skirtinguose garduose yra laikomi ir kiti žemės ūkio gyvūnai. Viename iš penkių tirtų ūkių kiaulės yra laikomos atskirai nuo kitų žemės ūkio gyvūnų. Tvartas statytas prieš 7 metus, jame užtikrinamos tinkamos aplinkos higienos sąlygos, gardai atitinka ES keliamus reikalavimus. Mėšlas dažnai valomas, kraikas sausas. Profilaktinė dehelmintizacija nei viename iš penkių ūkių niekada nebuvo vykdoma.
Vidutinio dydžio komplekse auginamų kiaulių skaičius svyruoja nuo 1200 iki 1600 kiaulių. Kiaulių laikymo patalpos yra modernios, atitinkančios ES keliamus reikalavimus ir užtikrinančios kiaulių fiziologinius bei etiologinius poreikius. Komplekse sistemingai atliekama profilaktinė dehelmintizacija.
Tyrimo metu buvo siekiama palyginti bendrą kiaulių užsikrėtimą parazitais smulkių augintojų ūkiuose ir kiaulių komplekse. Taip pat, analizuojant rezultatus nustatyti skirtingų virškinimo trakto parazitų paplitimą atsižvelgiant į kiaulių amžių.
Atlikus tyrimus ir išanalizavus gautus rezultatus paaiškėjo (15 pav.), kad smulkių kiaulių augintojų ūkiuose bendras užsikėtimas virškinimo trakto helmintais siekė 89 proc. Iš 57 ištirtų mėginių 51 mėginys buvo teigiamas.
Ištirta, kad 11 proc. (6 mėginiai) buvo neigiami virškinamojo trakto parazitų atžvilgiu. Iš vieno ūkio paimtų 10 mėginių tik 4 mėginiai buvo teigiami. Tai sąlygojo, kad šiame ūkyje buvo geros aplinkos zoohigieninės sąlygos, dažnas mėšlo šalinimas, dažnas grindų plovimas vandeniu, patalpų dezinfekcija, todėl aptiktų helmintų kiekis buvo minimalus.
28 Vidutinio stambumo kiaulių komplekse užsikrėtimas virškinimo trakto helmintais siekė 31 proc. (16 pav.). Iš 42 ištirtų mėginių 13 mėginių buvo teigiami. Įtakos rezultatams turėjo tai, kad šiame komplekse sistemingai yra atliekama dehelmintizacija.
Teigiami mėginiai 89% Neigiami mėginiai
11%
15 pav. Smulkių kiaulių ūkių užsikrėtimas helmintais (%)
Teigiami mėginiai 31%
Neigiami mėginiai 69%
29
Virškinimo trakto identifikuotų parazitų paplitimas smulkiuose kiaulių ūkiuose ir komplekse
Išanalizavus gautus tyrimų rezultatus (17 pav.) matome, kad didžiausias užsikrėtimas smulkiuose kiaulių ūkiuose yra Oesophagostomum spp. helmintais. Užsikrėtimas siekė 68 proc. Galima teigti, jog kiekviena ūkyje buvusi kiaulė yra užsikrėtusi šiais virškinimo trakto parazitais.
Oesophagostomum spp. didelis užsikrėtimas gali būti siejamas su žemu kiaulių imunitetu šiems
parazitams. Taip pat nustatytas ganėtinai didelis užsikrėtimas Ascaris suum parazitais, siekiantis 45 proc. Ištirta, kad šių parazitų didelis procentas nustatytas smulkių kiaulių augintojų ūkiuose, nes juose kiaulės laikomos ankštuose garduose, mėšlas šalinamas gana retai, kraikas drėgnas, todėl labai palankios sąlygos šiems parazitams plisti.
Diagramoje matome, kad Strongyloides spp. užsikrėtimas siekė 8 proc. Eimeria spp. parazitų paplitimas siekė 29 proc., tam turėjo įtakos prastos zoohigienos sąlygos ūkiuose, sistemingos mėšlo šalinimo sistemos nebuvimas bei nepakankamos fermų zoohigieninės sąlygos.
0 10 20 30 40 50 60 70 Tei gi am ų p ro ce n tas, %
Kiaulių virškinimo trakto parazitai
17 pav. Bendras parazitų paplitimas smulkiuose ūkiuose ir komplekse
Smulkūs ūkiai Kompleksas
30 Kiaulių komplekse didžiausias užsikrėtimas buvo nustatytas Ascaris suum helmintais, kuris siekė 15 proc. Užsikrėtimas Oesophagostomum spp. parazitais (11 proc.) buvo 6,18 karto mažesnis, negu smulkių augintojų ūkiuose. Strongyloides spp. helmintais siekė 1 proc., o Eimeria spp. nerasta.
Lyginant smulkių kiaulių augintojų ir komplekso užsikrėtimą helmintais, galima teigti, jog tam įtakos turi kiaulių laikymo sąlygos bei sistemingas dehelmnintizavimas. Kadangi nei vienas iš penkių smulkių augintojų antihelmintikų nenaudoja, todėl tiriant mėginius buvo nustatytas mišrus užsikrėtimas parazitais.
Oesophagostomum spp. paplitimo mastas skirtingose kiaulių grupėse
Smulkiuose kiaulių ūkiuose užsikrėtimas Oesophagostomum spp. parazitais buvo didžiausias ir siekė 68 proc. ir kiekvienos amžiaus grupės kiaulių išmatose buvo rasta šio virškinimo trakto parazito kiaušinėlių. Didžiausias užsikrėtimas (18 pav.) buvo nustatytas paršavedžių grupėje – 41 proc. ir 9 – 11 mėn. amžiaus grupėje – 38 proc. Komplekse paršavedžių grupėje (8 proc.) tokio ryškaus užsikrėtimo nebuvo, o 8 -11 mėn. amžiaus grupėje teigiamų rezultatų nenustatyta.
0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 0-3 mėn. 4-5 mėn. 6-8 mėn. 9-11 mėn. Paršavedės Kuiliai Tei gi am ų p ro ce n tas, % Kiaulių grupės
18 pav. Oesophagostomum spp. paplitimas amžiaus grupėse
Smulkūs augintojai Kompleksas
31 6 – 8 mėn. amžiaus kiaulių sergamumas smulkiuose kiaulių ūkiuose ezofagostomoze siekė 12 proc., o komplekse tik 2 proc.
4 proc. teigiamų Oesophagostomum spp. parazitų užsikrėtimo atvejų buvo nustatyta smulkiuose ūkiuose 4 – 5 mėn. amžiaus grupėje, o komplekse – 2 proc.
Kiaulių komplekse tiek kuilių grupėje, tiek 0 - 3 mėn. amžiaus grupėje nebuvo nustatytas nei vienas teigiamas atvejis. Smulkiuose ūkiuose kuilių grupėje užsikrėtimas siekė 4 proc, 0 – 3 mėn. amžiaus grupėje – 1 proc.
Apibendrinant tyrimų rezultatus galime teigti, kad smulkiuose kiaulių ūkiuose užsikrėtimas ezofagostomoze buvo 6,18 karto didesnis nei vidutinio dydžio kiaulių komplekse. Paršavedžių grupėje parazitų invazijos teigiamų atvejų buvo nustatyta daugiausiai tiek komplekse, tiek ir smulkiuose ūkiuose.
Oesophagostomum spp. užsikrėtimas susijęs su žemu kiaulių imunitetu šiam parazitui. Daugiausiai helmintų rasta vyresnio amžiaus kiaulių grupėse. Todėl ir padidėjęs apvaisintų ezofagostomų kiaušinėlių kiekis išmatose randamas labai dažnai pas paršavedes, tai susiję su jų imuniteto šiems parazitams intensyvumu (Pattison et al, 1979; Christensen, 1998).
Strongyloides spp. paplitimo mastas skirtingose kiaulių grupėse
Strongiloidoze kiaulių užsikrėtimas buvo labai nežymus (18 pav.). Smulkių augintojų ūkiuose paršavedžių grupėje užsikrėtimas siekė 7 proc., o komplekse nebuvo nustatyta teigiamų atvejų.
5 – 8 mėn. amžiaus grupėje, komplekse, užsikrėtimas Strongyloides spp. nematodais siekė 1 proc., o smulkiuose ūkiuose teigiamų atvejų nenustatyta.
32
Ascaris suum paplitimo mastas skirtingose kiaulių grupėse
Vidutinio dydžio kiaulių komplekse Ascaris suum paplitimas skirtingose amžiaus grupėse nebuvo tolygus (20 pav.), nes teigiami atvejai užfiksuoti tik paršavedžių grupėje (20 proc.). Šios grupės kiaulės yra A. suum nematodų invazijos nešiotojos, todėl invazijos intensyvumas buvo aukštas. Smulkiuose kiaulių ūkiuose invazijos intensyvumas buvo aukštesnis ir siekė 27 proc. teigiamų atvejų. Didesnį helmintų kiekį sąlygojo prastos zoohigienos sąlygos ūkiuose bei dehelmintizacijos neatlikimas.
Smulkiuose kiaulių ūkiuose didžiausias askaridozės pasireiškimas nustatytas 8 – 11 mėn. amžiaus grupėje (32 proc.) ir 5 – 8 mėn. amžiaus grupėje (31 proc.).
Tiek 0 – 3 mėn. amžiaus grupėje, tiek 3 – 5 mėn amžiaus grupėje užsikrėtimas Acaris suum siekė 4 proc. Kuilių grupėje buvo nustatyti 2 proc. teigiamų atvejų.
Tyrimo rezultatus vertinti gana sunku, nes išmatose esančių Ascaris suum kiaušinėlių kiekis gali būti klaidingai teigiamas arba klaidingai neigiamas. Klaidingai neigiamų rezultatų priežastis
0 1 2 3 4 5 6 7 Tei gi am ų p ro ce n tas, % Kiaulių grupės
19 pav. Strongyloides spp. paplitimo mastas
Smulkūs augintojai Kompleksas
33 gali būti ilgas, 6 – 7 savaitės trunkantis, A. suum inkubacinis periodas. Be to, klaidingai teigiami mėginiai dažnai pasitaiko dėl labai paplitusios koprofagijos, kai sveikos kiaulės suėda užsikrėtusių kiaulių išmatas. Taip pat, dalinis užsikrėtimas galėjo būti viena parazitų lytimi, pavyzdžiui, patinėliais.
Eimeria spp. paplitimo mastas skirtingose kiaulių grupėse
Eimeriozės paplitimą kiaulių auginimo vietose sąlygoja prastos zoohigieninės sąlygos, netinkama gyvūnų priežiūra, todėl ženklus Eimeria spp. helmintų paplitimas nustatytas tik smulkių kiaulių augintojų ūkiuose (21 pav.).
Didžiausias užsikrėtimas parazitais nustatytas 5 – 8 mėn. amžiaus grupėje (41 proc.). 3 – 5 mėn. amžiaus grupėje užsikrėtimas siekė 26 proc. Šiose amžiaus grupėse kiaulės yra laikomos garduose ant gilaus kraiko, todėl esanti drėgmė ir optimali teigiama temperatūra leidžia oocistoms formuotis. 0 5 10 15 20 25 30 35 Tei gi am ų p ro ce n tas, % Kiaulių grupės
20 pav. Ascaris suum paplitimas amžiaus grupėse
Smulkūs augintojai Kompleksas
34 Ištirta, kad 15 proc. teigiamų atvejų nustatyta 8 – 11 mėn amžiaus ir paršavedžių grupėse. Tuo tarpu 0 – 3 mėn. amžiaus grupėje užsikrėtimas siekė 3 proc. Kuilių grupėje teigiamų eimeriozės atvejų nenustatyta.
Vidutinio stambumo kiaulių komplekse užsikrėtimo Eimeria spp. pirmuonimis teigiamų atvejų nenustatyta. 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 Tei gi am ų p ro ce n tas, % Kiaulių grupės
21 pav. Eimeria spp. paplitimas amžiaus grupėse
Smulkūs augintojai Kompleksas
35
IŠVADOS
1. Įvertinus tyrimų rezultatus galima teigti, jog aukščiausias užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais yra Radviliškio rajone esančiuose smulkiuose kiaulių ūkiuose.
2. Teigiamų atvejų skaičius smulkiuose kiaulių ūkiuose siekė 89 proc. Tuo tarpu Radviliškio rajone esančiame vidutinio didumo kiaulių komplekse užsikrėtimas siekė 31 proc.
3. Dažniausiai pasireiškę virškinimo trakto parazitai tiek smulkiuose, tiek vidutinio dydžio ūkyje buvo Oesophagostomum spp. ir Ascaris suum. Nustatyti Strongyloides spp. ir Eimeria spp. sporadiniai atvejai.
4. Lyginant užsikrėtimo mastą Oesophagostomum spp. ir Ascaris suum skirtingose kiaulių grupėse didžiausias užsikrėtimas buvo paršavedžių grupėje (smulkiuose ūkiuose ir komplekse) bei 6 – 8 mėn., ir 9 – 11 mėn. amžiaus kiaulių grupėse.
5. Ištirta, kad sporadinių užsikrėtimų, Eimeria spp. pirmuonimis skaičius ryškiausias 4 – 5 mėn. ir 6 – 8 mėn. amžiaus grupėse, o Strongyloides spp. – paršavedžių grupėje.
6. Vidutinio kiaulių komplekso tyrimo rezultatams įtakos turėjo sistemingas kiaulių dehelmintizavimas, todėl iš 42 tirtų mėginių 13 buvo teigiami.
7. Smulkiuose kiaulių ūkiuose nebuvo naudojami antihelmintikai, kiaulių laikymo patalpos neatitiko zoohigienos reikalavimų, todėl užsikrėtimas virškinimo trakto parazitais buvo ženklus.
8. Smulkių kiaulių ūkiuose atsižvelgiant į kiaulių amžių vyravo mišri virškinimo trakto parazitų invazija, o vidutinio dydžio kiaulių komplekse mono – parazitų invazija. Tyrimo rezultatai dalinai sutampa su anksčiau, skirtinguose Lietuvos regionuose, atliktų tyrimų rezultatais.
36
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju prof. habil. dr. Sauliui Petkevičiui už patarimus, supratingumą ir pagalbą ruošiant baigiamąjį darbą.
37
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Cavalier-Smith T. Only six kingdoms of life. Proc. R. Soc. Lond. B. 271, 2004. P. 1251-1262.
2. Christensen C. M. The effect of three distinct sex ratios at two Oesophagostomum dentatum worm population desities. The Journal of Parasitology. 1997. 83. P. 636-640.
3. Christensen M. Ch. Population biological studies of Oesophagostomum dentatum and
Oesophagostomum quadrispinulatum in pigs. 1998. Dr. Sc. Thesis, Copenhagen, Denmark.
P. 4 - 11.
4. Conwayand Donald P., McKenzie M. Elizabeth. Poultry Coccidiosis. Diagnostic and Testing Procedures. 2007. Third edition. P. 10-11
5. Crompton D. W. T. Ascaris and ascariasis. Advances in Parasitology. 2001. 48. P. 285-375. 6. Crompton D. W. T. How much human helminthiasis is there in the world? The Journal of
Parasitology. 1999. 85 (3). P. 397-403.
7. Dold C., Holland C.V. Ascaris and ascariasis, Microbes and Infection. 2010. P. 1-27
8. Eysker M., Boerdam G. A., Hollanders W., Verheijden J. H. M. The prevalence of isospora suis and strongyloides ransomi in suckling piglets in the Netherlands. 1994. Veterinary Quarterly. Vol. 16. P. 203-205.
9. Eriksen L., Lind P., Nansen P., Roepstorff A., Urban J. Resistance to Ascaris suum parasite naïve and natural exposed growers, finishers and sows. Veterinary Parasitology. 1992. Vol. 41. P. 137–149.
10. Gasser RB., Cottee P., Nisbet AJ., Ruttkowski B., Ranganathan S et al. Oesophagostomum
dentatum: potential as a model for genomic studies of strongylid nematodes, with
biotechnological prospects. Biotechnol Adv 25. 2007. P. 281–293.
11. Harvey S. C., Gemmill A. W., Read A. F., Vineyn M. E. The control of morph development in the parasitic nematode Strongyloides ratti. Proc. R. Soc. Lond. B. 2000. P. 267 , 2057-2063
12. Järvis T., Mägi E. Pig endoparasites in Estonia. In: Alitalo I., Järvis T., Zilinskas H., Bizokas V., Steinlechner S., Birgele E. : Animals.Proceedings of the International Scientific Conference “Animals. Health. Food Hygiene”. Jelgava, Latvia. 2008. P. 54-58
38 13. Jensen T. K., Christensen C. M. Dose related mucosal hyperplasia induced by Oesophagostomum dentatum infection in pigs. Canadian Journal of Veterinary Research. 1997. 61. 315-318.
14. Jungersen G. Experimental Ascaris suum infections. Manipulated infections and immune responses to larval migration in pigs. Copenhagen, Denmark. 1998. P. 21 – 28.
15. Katakam K. K., Roepstorff A., Popovic O., Kyvsgaard Niels C., Milan S., Thamsborg and Anders Dalsgaard .Viability of Ascaris suum eggs in stored raw and separated liquid slurry. Parasitology. 2013. Mar; 140(3):378-84.
16. Kimura E, Shinotoku Y, Kadosaka T, Fujiwara M, Kondo S, Itoh M. A second peak of egg excretion in Strongyloides ratti-infected rats: its origin and biological meaning. Parasitology. 1999; P. 119:221–226.
17. Kongsted H., Jonach B., Haugegaard S., Angen Ø., Jorsal S.E., Kokotovic B., Larsen L. E., Jersen T. K., Nielsen J. P. Microbiological, pathological and histological findings in four Danish pig herds affected by a new neonatal diarrhoea sindrome. BMC. Vet Res. 2013. 9:206.
18. Laaneoja L. About neonatal coccidiosis of piglets in Estonia. Eesti Loomaarstlik Ringvaade. Estonia. 2004. T. 2. P. 17 – 20.
19. Larsen N. and Roepstorff, A. Seasonal variation development and survival of Ascaris suum and Trichuris suis eggs on pastures. Parisitology. 1999. Vol. 119. P. 209-220.
20. Lassen B., Järvis T. Eimeria and Cryptosporidium in Lithuanian cattle farms. Veterinarija ir zootechnika. Tartu, Estonia. 2009. 48 (70). P. 24-28.
21. Lassen B., Talvik H. Parasitic protozoans in livestock and pets in Estonia. Review. Veterinarija ir zootechnika. 2009. T. 46 (68). P. 30–32.
22. Leles D., Gardner S., Reinhard K., Iniguez A., Araujo A. Are Ascaris lumbricoides and Ascaris suum a single species? Parasites & Vectors. 2012. 5:42.
23. Levine N. Veterinary Protozoology. The Iowa University State Press, Iowa, 1985. P. 130-232.
24. Mažiulis D. Zoologija. Vilnius. 2001. P. 296
25. Mejer H., Roepstorff A. Ascaris suum infections in pigs born and raised on contaminated paddocks. Parasitology. 2006. T. 33. P. 305 – 312.
26. McCracken R. M., Ross J. G. The histopathology of Oesophagostomum dentatuminfections in pigs. 1970. J Comp Pathol. P. 80: 619–623.
39 27. Mundt H. C., Daugschies A. Current experience with Eimeria spp. infections. In: Bayer
Health Care Animal Health at the 18th Congress of the Interna. 2004. P. 162.
28. Mundt H. C., Joachim A., Becka M., Daugschies A. Isospora suis: an experimental model for mammalian intestinal coccidiosis. Parasitol.Res.98. 2006. P. 167–175
29. Murrell K. D. Induction of protective immunity to Strongyloides ransomi in pigs. Am J Vet Res. 1981 Nov; 42 (11): 1915-9.
30. Nansen P., Roepstorff A. Parasitic of the pig: factors influencing transmission and infection levels. International Journal of Parasitology. 1999. Vol. 29. P.
877-891.
31. Neistrath M., Takla M., Joachim A., Daugschies A. Therole of Isospora suis as a pathogen in conventional piglet production in Germany. J. Vet. Med. B. 49. 2002. P. 176–180.
32. Ondrovics M., Silbermayr K., Mitreva M., Young N. D., Razzazi-Fazeli E., Gasser R. B., Joachim A. Proteomic Analysis of Oesophagostomum dentatum (Nematoda) during Larval Transition, and the Effects of Hydrolase Inhibitors on Development. 2013. 8 (5). P. 12-27. 33. Pattison H. D., Smith W. C., Thomas R. J. The effect of sub-clinical nematode parasitism on
reproductive performance in the sow. Animal Production. 1979. T. 29. P. 321 – 326.
34. Pattison H. D., Thomas R. J., Smith W. C. A survey of gastrointestinal parasitism in pigs. Vet. Rec. 1980. Vol. 107. P. 415-418.
35. Pereckienė A., Petkevičius S., Šarkūnas M. McMaster metodo modifikacijų efektyvumas diagnozuojant kiaulių virškinamojo trakto parazitus. Veterinarija ir zootechnika. 2006. T. 36 (58). P 64-68.
36. Petkevičius S. Angliavandenių poveikis kiaulių Oesophagostomum spp. ir Ascaris suum parazitų invazijai. 2002. P. 39 – 41.
37. Petkevičius S., Badavimo įtaka kiaulių Ascaris suum ir Oesophagostomum spp. invazijai. Veterinarija ir zootechnika. T 6 (28). 1998. P. 32 – 34.
38. Petkevičius S., Pereckienė A. Kiaulių virškinamojo trakto helmitozių paplitimas Lietuvoje priklausomai nuo gyvulio amžiaus ir fermų dydžio. Veterinarija ir zooteechnika. T. 48 (68). 2009. P. 48 - 54.
39. Roepstorff A. Ascaris suum in Pigs: Population Biology and Epidemiology. Dr. Sc. Theisis, 2003, Copenhagen. P. 15-55, 67-68.
40. Roepstorff A. & Murrell K. D. Transmission dynamics of helminth parasites of pigs on continuous pasture: Ascaris suum and Trichuris suis. Int. J. Parasitol. 1997. Vol. 27.
40 41. Roepstorff A. & Nansen P. A simple McMaster technique. Epidemiology, diagnosis and control of helminth parasites of swine. Food and agriculture organization of the united nations (FAO). Animal Health Manual, Rome, Italy. 1998. P. 47-56.
42. Roepstorff A. & Nansen P. Epidemiology and control of helminth infections in pigs under intensive and nonintensive production systems. Veterinary Parasitology. 1994. Vol. 54. P. 69-85.
43. Roepstorff A., Jørgensen R. J., Nansen P., Henriksen S. A., Skovgaard Pedersen J., Andreasen M. Parasitter hos økologiske svin. Danish. 1992. P. 1 – 35.
44. Roepstorff A., Nansen P. Simple McMaster technique. Epidemiology, diagnosis and control of helminth parasites of swine. Food and agriculture organization of the United Nations. 1998. P. 47-56. P. 161.
45. Roepstorff A., Nilsson O., Oksanen A. et al. Intestinal parasites in swine in the Nordic countries: prevalence and geographical distribution. Vet. Parasitol..1998. Vol. 76(4).
P. 305-19
46. Schad G. A. Morphology and life history of Strongyloides stercoralis. In: Grove DI, editor. Strongyloidiasis a major roundworm infection of man. London: Taylor and Francis; 1989. P 85–104.
47. Speare R. Identification of species of Strongyloides. In: Grove DI, editor. Strongyloidiasis a major roundworm infection of man. London: Taylor and Francis; 1989. P. 11–84
48. Šarkūnas M. Veterinarinė Parazitologija 2005. P. 85-103.
49. Talvik H, Christensen CM, Joachim A, Roepstorff A, Bjørn H, et al. Prepatent periods of different Oesophagostomum spp. isolates in experimentally infected pigs. 1997. Parasitol Res. P. 83: 563–568
50. Taylor M. A., R. C. Coop R. C., Wall R. L. Veterinary Parasitology. 2007.
51. Urban J. F., Alizadeh H., Romanowski R. D. Ascaris suum: development of inrestinal immunity to infective second-stage larvae in swine. Experimental Parasitology. 1988. Vol. 66. P. 66–67.
52. Urquhart G.M., Armour J., Duncan J.L., Dunn A.M., Jennings F. W. Veterinary Parasitology, Blackwell Science Ltd., Oxford, UK. Second edition 1996, reprinted in 2002. P. 307.
53. Vadlejch J., Petrtýl M., Zaichenko I., Cadková Z., Jankovská I., Langrová I., Moravec M. Which McMaster egg counting technique is the most reliable? 2011. 109(5) : 1387 - 94.
41 54. Viney Mark E. and Lok James B. Strongyloides spp. WormBook. Author manuscript; available in PMC 2011 May 10. Published in final edited form as: WormBook. 2007. P. 1– 15.
55. Vyšniauskas A., Pereckienė A., Kaziūnaitė V. McMaster metodo modifikacijų lyginamasis įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika. 2005 T. 29 (51). P. 61 – 66.
56. Wilkes C. P, Thompson F. J, Gardner M. P, Paterson S, Viney M. E. The effect of the host immune response on the parasitic nematode Strongyloides ratti. Parasitology. 2004. 128:661–669. P. 12-27.
57. http://www.animalhealth.bayer.com/fileadmin/images/baycox/pig_3_2_3_1.jpg. Prieiga per
internetą 2013-11-11
58. http://www.coccidiose.dk/no/Lam/Koksidiose_hos_lam.html. Prieiga per internetą
2013-11-21
59. http://cal.vet.upenn.edu/projects/dxendopar/parasitepages/ascarids/asuum.html. Priega per
internetą 2013-11-27
60. http://www.dpd.cdc.gov/DPDx/images/ParasiteImages/M-
R/Oesophagostomiasis/Oesophagostomum egg_B. jpg. Prieiga per internetą 2013-11-21
61.
http://vsp.lf.dk/Viden/Sygdom%20og%20behandling/Mave-%20og%20tarmsystem/Indvoldsorm/Parasitter/Traadorm.aspx?full=1. Prieiga per internetą
2013-12-05
62.
http://vsp.lf.dk/Viden/Sygdom%20og%20behandling/Mave-%20og%20tarmsystem/Indvoldsorm/Parasitter/Roed_maveorm.aspx?full=1. Prieiga per
