Magistrantūros studijų

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

DIANA BAČININA

SLAUGYTOJŲ PERDEGIMO SINDROMAS IR JO RYŠIS SU

ASMENINĖMIS SAVYBĖMIS

UNIVERSITETO LIGONINĖS VAIKŲ SKYRIUOSE

Magistrantūros studijų programos „KLINIKINĖ SLAUGA” baigiamasis darbas

Darbo vadovas m. dr. R.Vimantaitė

MEDICINOS AKEDEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas Prof. J. Macijauskienė 2014m…..mėn…..d.

Diana Bačinina

SLAUGYTOJŲ PERDEGIMO SINDROMAS IR JO RYŠIS SU

ASMENINĖMIS SAVYBĖMIS

UNIVERSITETO LIGONINĖS VAIKŲ SKYRIUOSE

Magistrantūros studijų programos „Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas Dr. R.Vimantaitė

2014 m. gegužės mėn. 22 d

Recenzentas Darbą atliko

Doc. dr. V. Grigaliūnienė Magistrantė 2014m. gegužės mėn…….d Diana Bačinina

2014m. gegužės mėn. 22 d

TURINYS

TURINYS ... 3 SANTRAUKA ... 5 SUMMARY ... 7 PADĖKA ... 9 SANTRUMPOS ... 10 PAGRINDINĖS SĄVOKOS ... 11 ĮVADAS ... 12 1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 15

1.1. Perdegimo sindromo samprata ... 15

1.1.1. Perdegimo sindromo problemos aktualumas bei paplitimas ... 18

1.1.2. Perdegimo sindromo atsiradimą lemiantys veiksniai ... 20

1.1.3. Perdegimo sindromo dimensijos ... 25

1.1.4. Perdegimo sindromo simptomai ir stadijos ... 28

1.1.5. Perdegimo sindromo profilaktika ... 34

1.2. Slaugytojų, dirbančių vaikų skyriuose, darbo ypatumai ... 35

1.3. Asmeninės slaugytojų savybės, lemiančios perdegimo sindromo atsiradimą ... 37

2. TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR METODAI ... 42

2.1.Tyrimo eiga ... 42

2.2.Tyrimo etikos principų užtikrinimas ... 43

2.3. Tyrimo metodai ... 44

2.3.1. Perdegimo sindromo vertinimo kriterijai ... 45

2.3.2. Tyrimo instrumentai ... 46

2.4. Statistinė duomenų analizė ... 49

3.TYRIMO REZULTATAI ... 51

3.2. Tiriamųjų aprašymas ... 51

3.2. Perdegimo sindromo paplitimas ... 52

3.3.Perdegimo sindromas ir asmeninės savybės (DPAD) ... 101

IŠVADOS ... 118

REKOMENDACIJOS ... 119

PUBLIKACIJOS ... 120

LITERATŪRA ... 121

SANTRAUKA

Bačinina D. Slaugytojų perdegimo sindromas paplitimas ir jo ryšis su asmeninėmis savybėmis, Universiteto ligoninės vaikų skyriuose. Magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadove dr. R.Vimantaitė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2014, – 128 p.

Perdegimo sindromas laikomas „psichiniu sindromu“, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių, pareigingų žmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio krūvio arba asmeninių savybių, arba ir dėl vieno, ir dėl kito, žmogus galiausiai pasijunta visiškai išsekęs. Dažnas slaugytojų susidūrimas su neigiamomis emocijomis, sunkumais, kuriuos reikia įveikti norint suteikti pacientui realią pagalbą, ir mažas slaugytojos profesijos prestižas visuomenėje, lemia neigiamą slaugytojų darbo dinamiką. Tai yra, keičiasi slaugytojų motyvacija, nusiviliama profesija, išsivysto perdegimo sindromas ir vyksta neigiami pokyčiai specialistų asmenybės struktūroje. Tikslas: Ištirti Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojų perdegimo sindromo paplitimą ir jo ryšį su asmeninėmis savybėmis.

Uždaviniai: 1) Įvertinti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, perdegimo sindromo paplitimą. 2) Ištirti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, pagrindines asmenines savybes. 3) Įvertinti perdegimo sindromo ir slaugytojų asmeninių savybių sąsajas.

Tyrimo metodas 2013 m. sausio - kovo mėnesiais atlikta slaugytojų anoniminė anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojos. Anoniminio anketavimo metodu apklausta 216 slaugytojų (atsakas 84 %). Visos respondentės buvo moterys. Tyriamųjų perdegimo sindromo paplitimas buvo vertintas standartizuotu Maslach perdegimo sindromo klausimynu – MBI (angl. Maslach Burnout Inventory). Klausimyną sudaro 22 teiginiai, matuojantys tris perdegimo sindromo dimensijas (emocinį išsekimą, depersonalizaciją ir asmeninius pasiekimus) ir 19 teiginių, vertinančių psichofiziologinę slaugytojų sveikatą. Asmeninės savybės buvo vertinamos pagal „Didžiojo penketo asmenybės dimensijos“ (DPAD) skalę (Goldberg ir kt., 1999), naudojant asmenybės klausimyno lietuviškosios versijos variantą. DPAD skalę sudaro 25 būdvardžių poros. Tyrimui atlikti Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Bioetikos centras 2012-04-16 išdavė leidimą Nr. BEC-KS(M).165

Rezultatai: Atlikto tyrimo metu tiesiogiai perdegimą nusakančios dimensijos dalyvių tarpe pasiskirstė taip: emocinio išsekimo (42,1 proc.) ir asmeninių pasiekimų (75,5 proc.) dimensijos

išreikštos labai aukštai, tuo tarpu depersonalizacijos įverčiai žemi (66,2 proc), kas neatitinka teorinio Maslach (Maslach, Jackson, 1981) perdegimo sindromo modelio, kuriame nurodoma, kad esant aukštiems emocinio išsekimo ir depersonalizacijos įverčiamas, asmeninių pasiekimų dimensija dažniausiai vertinama žemiau. Be to, slaugytojos nurodo keletą įvairaus pobudžio perdegimui būdingų psichologinės ir fiziologinės sveikatos sutrikimų simptomų, kuriuos jaučia bent kartą per savaitę ir dažniau (75 proc.). Pagal šiuos kriterijus perdegimo sindromas nustatytas 137 iš 216 tyrime dalyvavusių slaugytojų, o tai yra beveik du trečdaliai (63,4 proc.) apklaustųjų respondentų.

Tyrimo metu nustatyta, kad perdegimo pasireiškimui statistiškai reikšmingą įtaką daro nuoširdumas (p=0,009) ir neuroziškumas (p=0,002). Neuroziškumu pasižyminčios slaugytojos dažniau linkę perdegti. Nustatyta, kad šansas perdegti, pasižymint neuroziškumu, yra beveik 6 kartus didesnis, nei nepasižymint šia asmens savybe (ŠS=5,85; 95 % PI: 1,674; 20,430). Taip pat gauta, kad neuroziškumas yra labiau susijęs su perdegimu nei nuoširdumas.

Išvados: Perdegimo sindromą patiria 63,4 procentai Kauno Universiteto ligoninės, vaikų skyriuose, dirbančių slaugytojų. Pagrindinės vyraujančios Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojų asmeninės savybės yra: sąmoningumas – juo pasižymi daugiau nei pusę ištirtųjų (54,3 proc.); kiek daugiau nei ketvirtadalio (26,9 proc.) slaugytojų vyraujanti asmeninė savybė yra nuoširdumas, ir neuroziškumas (14,3 proc.). Išreikštas neurotizmas gali būti laikomas reikšmingu perdegimo sindromo prognozuotoju, nes numato pagrindinę perdegimo sindromo dimensiją – emocinį išsekimą.

SUMMARY

Bačinina D. Burnout syndrome among nurses and relations with the personal characteristics, at the University hospital of children's units, master’s thesis / supervisor d. R.Vimantaitė; Lithuanian

University of Health Sciences; Faculty of Nursing, Department or Nursing and Care. – Kaunas, 2014, – s. 128.

Burnout syndrome refers to „mental syndrome“ that defines the state of idealistically minded and dedicated, dutiful people when due to excessive workload or personal characteristics, or due to both circumstances a person finally feels completely exhausted. Frequent negative emotions, difficulties that are faced by nurses and that must be overcome in order to provide a real help to a patient, also poor status of the nurses profession in the society determine low dynamics of work of nurses. I.e. motivation of nurses’ changes, they become disappointed regarding their profession, develops a burnout syndrome and there are adverse changes in the structure of personality of professionals.

Purpose: To analyse the prevalence of burnout syndrome among the nurses of University hospital‘s children department and its relation with personal features.

The method of analysis. During the period between January and March 2013 the anonymous questionnaire survey was carried out. The nurses of University hospital‘s children departments were participating in the analysis. Through application of the method of anonymous questionnaire 216 nurses were questioned (response rate is equal to 84%). All the respondents were women. Prevalence of burnout syndrome among the survey participants was assessed through application of standardized Maslach questionnaire of burnout syndrome – MBI (Maslach Burnout Inventory). The questionnaire contains 22 propositions that measure three dimensions of burnout syndrome (emotional exhaustion, depersonalisation and personal achievements) and 19 propositions that assess psychophysiological health of nurses. Personal features were assessed in accordance with the scale of „The dimensions of Big Five personality“ (DBFP) (Goldberg and et.al., 1999), through application of Lithuanian version of personality questionnaire. The DBFP scale contains 25 pairs of adjectives. Bioethics centre under the Lithuanian University of Health Sciences has issued the

permission No. BEC-KS(M).165 dated on the 16th of April 2012 that was necessary for performance of the analysis.

Results. During the analysis performed it was determined that the dimensions which directly determine burnout, i.e. emotional exhaustion, depersonalisation and personal achievements among the participants of this analysis have distributed in the following order: emotional exhaustion (42,1%) and personal achievements (75,5%) were expressed very high, whereas assessments of depersonalisation are low (66,2%). Moreover the nurses have indicated several various symptoms of mental and physiological health disorders that are characteristic to burnout, these symptoms are felt by the nurses at least once in a week and more often (75.0 percent). In accordance with these criterions the burnout syndrome was determined among 137 of 216 nurses who participated in the analysis and this represents almost two thirds (63,4%) of the questioned respondents.

During the analysis it was determined that sincerity (p=0,009) and neuroticism (p=0,002) statistically significantly influence manifestation of burnout. Those nurses who are neurotic are more prone to burn out. It was determined that a chance of burn out among neurotic nurses is almost 6 time bigger in comparision with the cases when the persons do not have such a feature (ŠS =5,85; 95% PI: 1,674; 20,430). It was also determined that neuroticism is more related to burnout than sincerity.

Conclusion. 63,4% of the nurses who work in University hospital‘s children departments experience the burnout syndrome. The main personal features that are dominant among the nurses of University hospital‘s children departments are as follows: consciousness – this feature is characteristic among more than a half of all surveyed nurses (54,3%); sincerity is a personal feature that is characteristic to more than a quarter of all nurses (26,9%), and neuroticism (14,3%). The expressed neuroticism can be considered as significant forecaster of burnout syndrome because it predicts the main dimension of burnout syndrome – emotional exhaustion.

PADĖKA

Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei dr. Renatai Vimantaitėi už sistemingą pagalbą, moksliškumą, profesionalias konsultacijas ir nuoširdumą rengiant magistro baigiamąjį darbą.

Širdingai dėkoju LSMU Slaugos ir rūpybos katedros dėstytojoms doc. A. Blaževičienei, dr. O. Riklikienei ir dr. A. Vaškelytei už idomias paskaitas, kantrybę ir naudingus patarimus studijų metais.

Esu dėkinga visoms slaugytojoms, dalyvavusioms šiame tyrime, už geranoriškumą ir sugaištą laiką, savo skyriaus slaugytojoms už toleranciją ir supratimą.

Dėkoju artimiesiems bei draugams už palaikymą, kantrybę ir tikėjimą manimi.

Su pagarba,

SANTRUMPOS

AITSD – Anestezijos ir intensyvio terapijos slaugytojų draugija. DPAD – Didžiojo penketo asmenybės dimensijos;

Lent. – lentelė;

LSMU – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas; n - tiriamųjų skaičius; p – statistinis reikšmingumas; Pav. – paveikslas; Proc. – procentai; r - koreliacijos koeficientas; SN – standartinis nuokrypis;

SPSS – anglų k. – „Statistical Package for Social Science“ (statistinės programinės įrangos paketas).

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Asmenybė - tai žmogus su visomis jam būdingomis charakterio, temperamento, psichikos, jausmų, veiklos motyvų ir sugebėjimų ypatybėmis.

Asmenybės savybės – pastovūs, emociniai, tarpasmeniniai, patirties bei motyvacijos konstruktai, kurie paaiškina žmonių elgesį įvairiose situacijose. Išskiriamos penkios pagrindinės asmenybės savybės: ekstraversija, sutariamumas, sąžiningumas, neurotiškumas ir atvirumas patirčiai [83]. Perdegimo sindromas - tai sindromas pasireiškiantis emociniu išsekimu, cinizmu ir profesiniu neefektyvumu, kurį sukelia ilgalaikis atsakas į emocinius ir tarpasmeninius stresorius profesinėje veikloje [76].

Slauga – asmens sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą [15].

Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją [15].

ĮVADAS

Visuotinai pripažįstama, kad perdegimo sindromas yra vienas iš didžiausių iššūkių šiuolaikinėje profesionalioje darbo aplinkoje. Tai sindromas pasireiškiantis emociniu išsekimu, cinizmu ir profesiniu neefektyvumu, kurį sukelia ilgalaikis atsakas į emocinius ir tarpasmeninius stresorius profesinėje veikloje [28]. Perdegimo sindromas tai neatitikimas tarp darbuotojo ir profesijos, kuris iššaukia neigiamas pasekmes, tiek atskiriems darbuotojams, tiek organizacijai kaip visumai [101].

Perdegimo sindromo aktualumas bei svarba pabrėžiamas daugelio pasaulio tyrėjų. Mokslininkai, kurie atskleidė perdegimo sindromo ryšį su įvairiomis psichinio bei fizinio funkcionavimo problemomis ir galimu pavojumi žmogaus gerbūviui, patvirtina, kad perdegimo sindromas yra svarbus mokslinio nagrinėjimo objektas [7;16;28]. Šios temos aktualumą taip pat įrodo gausus skaičius tyrimų, atskleidusių didelį perdegimo paplitimą įvairiose šalyse. Nagrinėjant perdegimo sindromo atsiradimo priežastis bei jo vystymąsi įtakojančius veiksnius, išskiriamos dvi tyrimų kryptys: tyrimai, siejantys perdegimą su situaciniais faktoriais, t. y. darbo, organizaciniais ir profesiniais ypatumais, bei tyrimai, siejantys perdegimą su individualiais veiksniais, t.y. žmonių demografinėmis charakteristikomis bei asmeninėmis savybėmis [74;75].

Darbas žmogaus gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Tai ne tik pragyvenimo šaltinis, vieta, kur praleidžiame didelę dalį savo laiko, bet kartu ir galimybė užimti tam tikrą padėtį visuomenėje, įgyti prestižą ar išlaikyti savigarbą. Dėl visų išvardintų faktorių, ši sfera suaugusio žmogaus gyvenime vaidina svarų vaidmenį formuojantis pasitenkinimo gyvenimu jausmui [80].

Darbuotojai, kurių darbo esmę ir turinį sudaro dažni ir intensyvūs kontaktai su kitais žmonėmis, patiria stiprius psichinius krūvius, kurie ilgainiui pasireiškia emociniu išsekimu, intereso darbui praradimu, bendravimo sutrikimais, prastėjančia fizine savijauta [16].

Dažnas slaugytojų susidūrimas su neigiamais gyvenimo reiškiniais, sunkumais, kuriuos reikia įveikti norint suteikti pacientui realią pagalbą, ir mažas slaugytojos profesijos prestižas visuomenėje, lemia neigiamą slaugytojų darbo dinamiką. Tai yra, keičiasi slaugytojų motyvacija, nusiviliama profesija, išsivysto perdegimo sindromas ir vyksta neigiami pokyčiai specialistų asmenybės struktūroje.

Mokslininkai perdegimą laiko psichiniu sindromu, kuris apibūdina idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių, pareigingų žmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio krūvio arba asmeninių savybių, arba ir dėl vieno, ir dėl kito, žmogus galiausiai pasijunta visiškai išsekęs [75; 97]. Tai pasireiškia emociniu išsekimu, sąmoningu žmogaus atsitraukimu iš savo aplinkos,

atsitraukimu nuo kolegų, pacientų, šeimos narių, draugų, galiausiai, atsitraukimu nuo darbo ir bet kokių įsipareigojimų [28].

Darbo naujumas ir aktualumas

Tik prieš kelis dešimtmečius pradėta domėtis, diskutuoti dėl darbe patiriamų stresų, nuovargio, išsekimo požymių bei jų pasekmių. Pirmieji tyrimai buvo atlikti sveikatos priežiūros, slaugos, globos įstaigose, stebint bei apklausiant ten dirbančius žmones. Šis reiškinys buvo pavadintas perdegimo (burnout – kilusio iš anglų kalbos) sindromu, susilaukė įvairių šalių mokslininkų didelio susidomėjimo [54;75].

Šiuolaikinės sveikatos reformos iškelia didelius reikalavimus medicinos darbuotojams. Be to, visuomenė kelia vis didesnius reikalavimus asmeninėms ir profesinėms mediko savybėms. Dėja, ne kiekvienas slaugytojas gali veiksmingai ir profesionaliai dirbti daugelį metų, todėl didėja nepageidaujamų emocinių sutrikimų tikimybė. Perdegimo sindromo tyrimai tarp sveikatos priežiūros specialistų išlieka prioritetine mokslinių tyrimų sritimi.

Perdegimo sindromo ryšis su asmeninėmis savybėmis dar mažai ištirtas Lietuvoje, ir nėra visapusiško bei išsamaus perdegimo sindromo problemos sprendimo būdo. Šiuolaikinės socialinės-ekonominės gyvenimo sąlygos reikalauja aukštos darbuotojų kvalifikacijos ir tam tikrų asmeninių savybių. Nestabili ekonominė situacija, auganti bedarbystė, žmogaus asmeninio gyvenimo nestabilumas, reikalauja atidaus profesijos pasirinkimo, atsižvelgiant į profesinius sugebėjimus ir asmenines savybes. Slaugytojos profesiją dažnai lydi neigiamos emocijos (aukšti profesiniai reikalavimai, pacientų skundai, emocionalumas, neigiami išgyvenimai dėl paciento ir kt.) [6;7].

Slaugytojos, dirbančios vaikų skyriuose, patiria didesnę riziką išgyventi perdegimo sindromą, nes darbas su vaikais reikalauja ne tik atidaus ir atsakingo darbo įgūdžių, bet ir ypatingų bendravimo žinių bei nuolatinio kvalifikacijos kėlimo.

Slaugytojų, dirbančių vaikų skyriuose, perdegimo problema yra labai aktuali ir nepakankamai ištirta. Šiame darbe perdegimo sindromas, jo paplitimas ir atsiradimo priežastys, siejamas su asmeninėmis slaugytojų savybėmis, kas yra mažai tyrinėta Lietuvoje. Tai apsprendžia darbo naujumą. Gauti darbo rezultatai leis atskleisti esamą padėtį, identifikuoti perdegimo paplitimą tarp slaugytojų, dirbančių vaikų skyriuose, ir jo ryšį su asmeninėmis slaugytojų savybėmis.

Darbo tikslas:

Ištirti Universiteto ligoninės vaikų skyrių slaugytojų perdegimo sindromo paplitimą ir jo ryšį su asmeninėmis savybėmis.

Darbo uždaviniai:

1. Įvertinti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, perdegimo sindromo paplitimą.

2. Ištirti slaugytojų, dirbančių Universiteto ligoninės vaikų skyriuose, pagrindines asmenines savybes.

3. Įvertinti perdegimo sindromo ir slaugytojų asmeninių savybių sąsajas.

Tyrimo objektas:

Perdegimo sindromas, kurį patiria slaugytojos, dirbančios Universiteto ligoninės vaikų skyriuose ir asmeninės slaugytojų savybės.

Tyrimo subjektas:

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Perdegimo sindromo samprata

Vokiečių kilmės psichoanalitikas H. J. Freudenbergeris pirmą kartą apibrėžė perdegimo sindromo sąvoką 1974 metais. Psichoanalitikas siekė apibrėžti psichinį ir fizinį išsekimą tų žmonių, kurie teikia socialinę pagalbą žmonėms. H.J.Freudenbergeris rėmėsi darbuotojų, kurie dirba vaikų namuose, centruose, globos ir senelių namuose, ligoninėse, stebėjimais, kurių dėka nustatė, kad labai atsidavę ir pareigingi darbuotojai greitai nusikamuoja, pervargsta, tampa nervingi, irzlūs, nepatiklūs, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai, abejingai žiūrėti į savo darbą bei aptarnaujamus žmones [54]. Maslach, Freudenbergeris ir kiti tyrinėtojai nuo 1977 m. perdegimo sindromą sieja su tam tikrais stresoriais - socialiniu ir tarpasmeniniu spaudimu [28].

Po Freudenbergerio perdegimo sindromą ir klausimus susijusius su juo nagrinėjo Christina Maslach ir Ayala Pines. Atlikti tyrimai Belgijoje (S. Stordeur, W. D‘hoore & C. Vanderberge, 2001), Turkijoje (Žnsaf Altrun, 2002), Korėjoje (Haejung Lee, Rhayun Song, Young Suk Cho, Gil Za Lee, Barbara Daly, 2003), Danijoje (Tage S. Kristensen, Marianne Borritz ir kt., 2005), JAV (M. Dorritie, 2006), Italijoje (R. Quattrin ir kt., 2006) ir kiti (Poškienė, Istomina, 2007).

Viena iš pirmųjų mokslininkių, 1976 metais, perdegimo sindromo reiškinį ėmė tyrinėti socialinės psichologijos specialistė Christina Maslach (Berklio universitetas, Kalifornija). Ji tyrinėjo darbuotojų, dirbančių žmonių aptarnavimo bei slaugos sferoje, emocinę būklę ir kitus jausmus bei reakcijas [75;76].

Kaip teigia Gerasimčik-Pulko (2011), pirmųjų atliktų perdegimo sindromo tyrinėjimų metu, mokslininkai nustatė, kad visų pirmą slauga ir kitos sveikatos pagalbos suteikimo paslaugos reikalauja daug pastangų bei energijos ir, kad emocinis išsekimas nėra paprasta reakcija į perkrovas darbe. Antra, darbuotojai, stengdamiesi apsaugoti save nuo emocinio streso darbe, pradeda nutolti nuo aptarnaujamų žmonių, nuo jų skausmo ir kančių, taip tapdami bejausmiai, nehumaniški, abejingi, šiurkštūs [7].

Remiantis Croucher (2006), perdegimo sindromas apibūdinamas kaip fizinis, emocinis ir protinis išsekimas, kuris pasireiškia lėtiniu nuovargiu, bejėgiškumo jausmu, neigiamu požiūriu į darbą, gyvenimą ir draugus. Svarbu pabrėžti, kad stresas ir perdegimas yra ne tas pats. Stresas būna teigiamas ir neigiamas. Teigiamas susijęs su džiaugsmu, laime, sėkme, geromis emocijomis ir jausmais, o neigiamas su įtampa, vidiniu spaudimu, nepasitenkinimo jausmais [42].

Pasak Pikūno ir Palujanskienės (2005), stresas – tai įtampos būsena bei visuma apsauginių fiziologinių reakcijų, atsirandančių, žmogaus organizme kaip atsakas į nepalankių veiksnių (stresorių) poveikį, o perdegimas yra emocinis išsekimas, kankinantis nuovargis, sumažėjęs darbingumas [18].

Pateiktų autorių nuomone, nuolat patiriant neigiamą stresą, atsiranda pavojus perdegimo sindromo atsiradimo rizika, tačiau pats stresas nėra prilyginamas perdegimo sindromui, kuris yra žymiai gilesnė ir sudėtingesnė psichinė būklė [18].

Šiuolaikiniame pasaulyje, kai gyvenimo tempas nuolat greitėja ir vis kuriamos naujos technologijos, žmogus dažnai patiria vis didesnį stresą, tačiau perdegimo sindromas, ar tiesiog perdegimas, nėra vien tik darbe patiriamo streso simptomai, perdegimas yra jau galutinis patiriamo streso rezultatas [99].

Ch.Maslach (2003) teigimu, perdegimo sindromas atsiranda dėl emocinio išsekimo, depersonalizacijos (cinizmo, susvetimėjimo), dėl asmeninio pajėgumo sumažėjimo – ypač dirbantiems su žmonėmis [74]. Perdegimas – fizinis, protinis ir emocinis atsakas į nuolatinę aukšto laipsnio įtampą, kuri iššaukia beviltiškumo, bejėgiškumo, cinizmo ir atmetimo jausmą. Perdegimo sindromas susijęs su perkrautu darbu, lūkesčiais ir prioritetais, suinteresuotumu darbu, nusivylimu esamomis pareigomis [42;75].

Galima sakyti, jog perdegimas – tai visų pirma yra nusivylimas. Gerasimčik-Pulko (2011) sako, kad nusiviliame ir patiriame didelį stresą, kai susiduriame su realybe, kuri nesutampa su mūsų įsitikinimais ir iliuzijomis. Tačiau iliuzijų išvengti neįmanoma. Be to, žmogų, neturintį iliuzijų, galima pavadinti ciniku, o cinizmas – tai vienas iš perdegimo sindromo simptomų [7].

Kaip senesnėje literatūroje teigė Vollmer (1998), perdegimo sindromas būdingas daugybei moterų, kurios blaškosi tarp darbo, namų, šeimos ir stengiasi pasiekti maksimalių rezultatų, taip pat perdegimas gali atsirasti dėl namuose prižiūrimo sunkaus ligonio [97].

Perdengimo sindromas taip pat yra apibūdinamas kaip neigiamas ryšis tarp individo ir aplinkos. Perdegimo sindromas yra unikalus šių laikų reiškinys, kuris užima išskirtinę vietą tarp santykio ir rezultato, kai, tiekėjui sąveikaujant su gavėju, santykis yra neigiamas. Šiuolaikiniai mokslininkai perdegimo sindromą laiko sudėtingu psichiniu sindromu, kuris apibūdina kadaise idealistiškai nusiteikusių ir atsidavusių žmonių būseną, kai dėl per didelio profesinio krūvio žmogus pasijunta visiškai išsekęs [20]. Anot A.Langle (2004), perdegimas prasideda, kai darbas praranda savo vertybę („darbas nebe džiugina“), jis tampa praktine vertybę, tikslų pasiekimo būdu. Vyrauja tikslai, bet ne vertybės. Suchodolska (2008) perdegimo sindromą apibūdina kaip žmogaus poreikių nepatenkinimą, kuris atsiranda dėl nepatenkintų lūkesčių didėja nusivylimas, pasireiškiantis psichiniais bei fiziniais simptomais, mažinančiais savigarbos jausmą [23;70].

Perdegimo sindromą galima būtų apibūdinti kaip sudėtingą procesą, kuris susideda iš trijų sudedamųjų dalių [75]:

 Emocinio išsekimo, pasireiškiančio persidirbimu, fiziniu, psichiniu išsekimu, negebėjimu vykdyti keliamų reikalavimų;

 Depersonalizacijos, pasireiškiančios neigiamu požiūriu į atliekamą darbą, savo pareigas, abejingumu ar nepalankumu ligoniams;

 Sumažėjusio veiksmingumo, atspindinčio nekompetentingumo pojūtį, nenorą siekti laimėjimų bei būti veikliam darbe [29].

Ch.Maslach perdengimo sindromą įvardina kaip psichologinį sindromą, kurio priežastis įvairūs stresoriai tarpasmeniniuose santykiuose. Dorritie (2006) teigia, kad perdegimas - tai harmonijos nebuvimas su pačiu savimiir visa perdegimo sindromo problemos esmė yra ta, kad jis nepakankamai įvertinamas [49;75].

Paskutinį dešimtmetį pasaulyje atsirado nauja diagnozė – lėtinio nuovargio sindromas, dar vadinamas perdegimo sindromu. Ši problema vis dažnesnė sveikatos priežiūros srityje, kur veikla susijusi su tiesioginiu mediko ir paciento, jo šeimos kontaktu, kai reikalaujama tobulo gebėjimo bendradarbiauti, suprasti ir atjausti. Yra duomenų, kad slaugytojus perdegimo sindromui būdingi požymiai vargina nė kiek ne rečiau, nei gydytojus ar kitą sveikatos priežiūros įstaigų personalą [22;23;47]. Didelis jų darbo krūvis, jiems keliami reikalavimai, atlygio trūkumas ir nepakankamas įvertinimas įtakoja slaugos kokybę. Dėl šių priežasčių atsiranda nusivylimas, asmeninių lūkesčių žlugimas, o baigiasi perdegimo sindromo išsivystymu. Anot Žilaitienės (2010), perdegimo sindromo proceso ir pasekmių suvokimas gali turėti svarbią reikšmę sveikatos priežiūros organizacijoms plėtojant priemones, didinančias slaugytojų profesinį efektyvumą ir ilgaamžiškumą [32].

Apibendrinant galima teigti, kad perdegimo sindromas yra ilgalaikė žmogaus būsena, tai yra ilgalaikis atsakas į nuolatinį stresą, įvairius dirgiklius, nusivylimą, bejėgiškumą, vidinės motyvacijos stoką ir neįvertinimą darbo aplinkoje. Darbuotojas, patiriantis perdegimo sindromą, nebesugeba tinkamai atlikti savo pareigų, neadekvačiai reaguoja į aplinką, nesugeba produktyviai funkcionuoti. Kolektyve perdegimo sindromą patiriančios slaugytojos sudaro įtampą, iššaukia konfliktus, dirba nekokybiškai, sukelia įvairias kitas problemas darbo aplinkoje.

1.1.1. Perdegimo sindromo problemos aktualumas bei paplitimas

Atskleidus perdegimo sindromo požymius ir apibrėžus sampratą, jis tapo aktualus ir sulaukė vis didesnio susidomėjimo. Apie tai liudija įvairūs moksliniai tyrimai, straipsniai, publikacijos, metodinė medžiaga, nagrinėjanti, kaip kovoti su perdegimo sindromo simptomais ir kaip padėti jo išvengti [41;46;47]. Dėja, nepakankami argumentai ir mokslinis pagrindimas leidžia suvokti, kad įvairios išvados ir aiškinimai yra paviršutiniški ir neišsamūs. JAV atlikti tyrimai parodė, kad perdegimo sindromo problema yra labai aktuali šiuolaikiniame pasaulyje ir jo paplitimo mastas yra kur kas didesnis, nei buvo galima numatyti. Tyrimo metu nustatyta, jog vienas iš trijų darbuotojų jaučia nuolatinį (lėtinį) persidirbimą, o 54 % per pastarąjį mėnesį jautėsi užversti darbų, dirbę didesnių krūvių nei turėtų dirbti [39]. Taormina (2000), savo atliktame tyrime palygino Jungtinių Amerikos Valstijų ir Hong Kongo slaugytojų perdegimą. Tyrimo metu paaiškėjo, jog Hong Konge stebimi kur kas aukštesni perdegimo sindromo rodikliai [90].

Perdegimo sindromas yra paplitęs visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, kur mokslininkai domisi ir tiria perdegimo sindromą, jo aktualimą, galimus tyrimo metodus ir prevenciją. Lietuvoje atlikto perdegimo sindromo tyrimo kardiochirurgijos centruose dirbančių slaugytojų tarpe (Vimantaitė, Šeškevičius, 2006) metu nustatyta, jog 84,4 %. apklaustųjų nurodė emocinę įtampą bei 86,1 % psichologinį nuovargį, tuo tarpu 67,2 % respondentų vargina bendras nuovargis [28]. Taigi, tyrimų rezultatai atskleidė, jog perdegimas yra rimta problema medicinos įstaigų darbuotojų, slaugytojų tarpe. Publikacijų gausa spaudoje patvirtina perdegimo sindromo aktualumą Lietuvos visuomenėje [1; 7; 13; 16; 29].

Literatūros duomenimis, perdegimo sindromas turi ryšį su įvairiomis psichologinėmis bei fizinėmis problemomis. Ahola (2006) teigia, jog perdegimo sindromas gali įtakoti psichinio funkcionavimo pablogėjimą, būti susijęs su rimtomis psichinės sveikatos problemomis, taip pat su alkoholio bei kitų svaiginančių medžiagų vartojimu [35]. Wilkerson ir Bellini (2006) apibūdino perdegimo sindromą kaip faktorių, kurio negatyvūs simptomai įtakoja absoliučiai visas žmogaus gyvenimo sritis [96]. Skirtingi autoriai įvardija daugiau kaip 100 simptomų, būdingų perdegimo sindromui. Išskiriami fiziniai, emociniai ir asmenybiniai (bendrieji) simptomai. Tarptautinė ligų klasifikacijos sistema (ICD-10, 2010) perdegimo sindromą koduoja Z73.0. [56;57;61].

Profesinis perdegimas yra nenaudingas ir žmogui, ir organizacijai, kurioje jis dirba. Perdegimo sindromo pasekmės pasireiškia labai įvairiai. Žmogus jaučia emocinį išsekimą, tampa labiau linkęs prižiūrėti ir kontroliuoti, o ne padėti, linkęs ieškoti savo nesėkmių kaltininkų [74].

Bendravimas su pacientais tampa stereotipiškesnis, sumažėja humaniškumas, pozityvumas santykiuose su jais. Atsiranda abejingumas ir ciniškumas aplinkinių atžvilgiu, empatijos stoka. Anot Gerasimčik – Pulko (2011), pacientai (klientai) nuasmeninami, į juos žiūrima kaip į objektus. Perdegimo sindromo kamuojami darbuotojai jaučiasi išnaudojami, nevertinami ir negalintys suderinti savo galimybių su pacientų poreikiais. Vystosi depresija, apatija, nuovargis, kuris nepraeina net po nakties miego. Padidėja agresyvumas, konfliktų su aplinkiniais tikimybė. Atsiranda negatyvi nuostata gyvenimo atžvilgiu, bejėgiškumo ir gyvenimo beprasmiškumo jausmas, egzistencinė neviltis ir tuštuma, dažnos tampa mintys apie savižudybę [7].

Cherniss (2002) teigimu, perdegę darbuotojai tampa cinikais ir pesimistais, bendraudami su kolegomis, dažnai esančiais tokiose pačiose sąlygose, greitai gali juos paversti perdegančių žmonių kolektyvu. Remiantis tuo, kad profesinio streso pasekmės daro didelę įtaką fizinei bei psichologinei būklei, tiek visos darbuotojų veiklos veiksmingumui, būtina imtis konkrečių ir aiškių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią perdegimo sindromui [10;40].

Anot Gerasimčik-Pulko (2011), perdegimo sindromas pasireiškia įvairiomis atsitraukimo nuo darbo formomis: pravaikštomis, nepasitenkinimu darbu, personalo kaita, sutrikusiu bendravimu, vėlavimais ir kitais neigiamais reiškiniais. Sutrinka mąstymas ir dėmesio koncentracija. Taip pat sumažėja motyvacija ir teikiamų paslaugų kokybė [7]. Nukenčia ir žmogaus fizinė bei psichinė sveikata, susilpnėja imunitetas, žmonės nesugeba atsipalaiduoti po darbo, kankina nemiga, atsiranda seksualiniai sutrikimai, padidėja kraujospūdis, atsiranda galvos ir stuburo skausmai, virškinimo sutrikimai, vystosi priklausomybė nuo nikotino, alkoholio, narkotinių medžiagų ir psichotropinių medikamentų. Perdegimo sindromas neigiamai veikia ir kitas žmogaus gyvenimo sritis: šeimyninius santykius, laisvalaikį, santykius su draugais [23;28].

Apžvelgus pagrindines perdegimo sindromo problemas ir jų paplitimo mastą galima teigti, kad perdegimo sindromas yra dar iki galo neištirtas, tačiau yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, studijų, parengta straipsnių. Perdegimo sindromas tampa aktualus kiekvienoje pasaulio valstybėje, tačiau pagrindinė problema, kad jis dar nėra visapusiškai suvokiamas ir jo prevenciniai metodai nėra aktyviai taikomi sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigose. Perdegimo sindromo atsiradimą gali nulemti įvairūs veiksniai, kurie ir bus aptarti darbe.

1.1.2. Perdegimo sindromo atsiradimą lemiantys veiksniai

Šiuolaikiniame pasaulyje nėra vieningos nuomonės apie perdegimo sindromą nulemiančius veiksnius. Kiekvienam asmeniui šis sindromas gali pasireikšti labai įvairiai. Lepeškienė (2004) teigia, kad perdegimo sindromo priežastys yra pačioje organizacijoje, kurioje dirba žmogus, pačiame individe ir socialinėje, ekonominėje bei politinėje aplinkoje [13]. Anot mokslininkų, perdegimo sindromą nulemia tam tikri veiksniai, kuriuos galima suskirstyti į dvi dideles grupes [47;74;76]

 Individualūs perdegimo sindromo veiksniai (socialinės-demografinės ir asmenybinės charakteristikos)

 Organizaciniai perdegimo sindromo veiksniai (darbo sąlygos ir turinys)

1.1.2.1. Individualūs perdegimo sindromą nulemiantys veiksniai

Lepeškienės teigimu, (2004), klaidinga manyti, kad tam tikri asmenybės ypatumai savaime sukelia perdegimo sindromą. Patirtis rodo, kad dažniausiai perdegimą išgyvena tam tikrų savybių turintys žmonės. Paprastai, tai būna idealistiškai nusiteikę, atsidavę darbui, entuziastingi darbuotojai. Polinkį perdegti lemia žmogaus poreikių ir motyvacijos ypatumai [13].

Kodėl vieni žmonės „perdega“, o kiti – ne? Kelia klausimą mokslinių straipsnių ir AITSD (Anestezijos ir intensyvios terapijos slaugytojų draugija) pirmininkė Gerasimčik-Pulko (2011). Ilgą laiką buvo manyta, kad perdegimo sindromas yra individo problema, kadangi jo simptomai geriausiai matomi žmogaus elgesyje ir emocijose. Vyravo nuomonė, kad už blogą savijautą darbe buvo atsakingas pats darbuotojas [7]. Buvo bandyta atrasti, kokie žmonės linkę „perdegti“. Individualius perdegimo sindromą nulemiančius veiksnius mokslininkai suskirstė į grupes [41;47;74]:

o Sociodemografiniai rodikliai, amžius, lytis, šeimyninė padėtis, išsilavinimas;

o Ilgalaikės asmeninės savybės, ištvermė, savigarba, reakcija į stresą, bei sugebėjimas susidoroti su problemomis;

o Požiūris į darbą: žmogaus supratimas apie atliekamą darbą, jo lūkesčius, atsakomybės jausmas [76].

Tyrinėdama individualius perdegimo sindromą nulemiančius faktorius Ch. Maslach nustatė, kad labiau perdegti gali jauni darbuotojai (19–25 m.) arba vidutinio amžiaus specialistai (40–50 m.). Jaunesni žmonės perdega dėl neatitikimo tarp lūkesčių ir darbo realybės bei patiriamo emocinio krūvio pradėjus dirbti. Vyresnio amžiaus žmonių perdegimo sindromo patyrimas susijęs dar ir su vidurio amžiaus krize. Tokiame amžiuje labai svarbi yra kūryba ir pasitenkinimas darbu, todėl žmonės, matydami, kad jų darbas neturi prasmės, patiria bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmus. Amžiaus įtaka, vystantis perdegimui, yra didesnė emociniam išsekimui, o mažiausiai įtaką daro profesinių pasiekimų sumažėjimui [74; 76].

Perdegimo ryšys su lytimi nėra vienareikšmis. Nustatyta, kad perdegusių vyrų aukštesni depersonalizacijos balai, moterų – emocinio išsekimo. Tai susiję su tuo, kad vyrams būdingesnės instrumentinės vertybės, tuo tarpu moterys emocingesnės, labiau išgyvena dėl savo klientų, pacientų. Moterų perdegimo problema yra dažniau pasitaikanti ir dėl to, kad moterys turi suderinti darbo ir namų bei šeimos pareigas [7; 76].

Studijuodami būsimi slaugos specialistai, įgyja įvairaus pobūdžio profesinių žinių ir praktikos, tačiau studijuojantys sunkiai pritaiko turimas žinias realiame gyvenime ir nesuvokia problemų, su kuriomis jiems teks susidurti, įsivaizduoja, kad viskas yra įveikiama ir nesudėtinga. Lepeškienės (2006) manymu, kai iš darbuotojo daug reikalaujama, neatsižvelgiant į jo galimybes ir nesudarant sąlygų darbui tinkamai atlikti (nesuteikiant materialinių išteklių, pakankamai laiko), kai pirmenybė teikiama kiekybei, o ne kokybei, ir kai gerai dirbantis žmogus nėra pakankamai skatinamas bei neįvertinamas, didėja tikimybė, kad tokioje organizacijoje žmonės jaus nepasitenkinimą darbu, atskirais atvejais galintį nulemti perdegimo sindromo atsiradimą [13].

1.1.2.2. Organizaciniai perdegimo sindromo veiksniai

Pasak V. Lepeškienės, viena iš perdegimo sindromo atsiradimo priežasčių – besikeičiantis visuomenės požiūris į darbo vietą ir reikšmę žmogaus gyvenime. Dėl humanistinės psichologijos idėjų, į saviraišką ir asmenybės augimą orientuotų judėjimų plitimo visuomenėje, susidarė nuomonė, jog darbas žmogui neturi būti vien pragyvenimo šaltinis: jis turi teikti pasitenkinimą, sukurti sąlygas saviraiškai. Taigi, formavosi ne visada realus supratimas, koks turi būti darbas ir ką žmogui jis turi teikti. Žlugus iliuzijoms ir susidaro sąlygos atsirasti perdegimo sindromui [13].

Ch.Maslach su kolegomis (2001) išskyrė kiekybinius bei kokybinius darbo reikalavimus, kurems priklauso darbo krūvis, bei laiko stoka, vaidmenų konfliktas bei jų neaiškumas. Darbo resursams priklauso socialinis palaikymas, informacija bei kontrolė. Organizaciniai perdegimo sindromą įtakojantys veiksniai yra tam tikri darbo reikalavimai bei resursų stoka [76].

Darbo krūvis, daugelio autorių nuomone, glaudžiai siejasi su perdegimu. Tuo tarpu, kiti autoriai perdegimo sindromo atsiradimą sieja su padidintu ar per dideliu darbo krūviu ir perdegimą apibrėžia, kaip darbo krūvio rezultatą [47;74;75;76].

Peiro su kolegomis (2001) įrodė reikšmingą vaidmenų konflikto, vaidmenų neaiškumo bei vaidmenų pertekliaus įtaką perdegimo sindromo atsiradimui [84]. Atlikęs tyrimą nustatė, kad faktoriai, susiję su darbe atliekamais vaidmenimis, yra svarbūs perdegimo sindromo atsiradimo veiksniai [28]. Vaidmenų neaiškumas - tai abejonės, koks veiksmas galėtų patenkinti žmogaus lūkesčius, ir yra siejamas su tikrumo bei numatomumo poreikiu [41].

Slaugytojos darbe labai svarbus veiksnys perdegimo sindromui atsirasti – socialinio palaikymo nebūvimas. Socialinio palaikymo vaidmuo darbe yra vienas iš perdegimo sindromą lemiančių veiksnių. Halbesleben (2006), socialinį palaikymą, apibrėžią kaip kitų asmenų suteikiami resursai, kurie įgalina žmones efektyviau kovoti su patiriamu stresu, taip pat gali padėti jaustis labiau vertingais, sustiprinti teigiamą savęs suvokimą ir vertinimą, mažinti perdegimo riziką. Socialinis palaikymas gali kilti iš įvairių šaltinių: bendradarbių, vadovų, šeimos, draugų ir kt., turinčių skirtingą įtaką darbo reikalavimams [59].

Pagal Leliūgienę (2003), organizacijoje perdegimo sindromą nulemiančius veiksnius galima suskirstyti į vidinius ir išorinius veiksnius [12].

1. Vidinius veiksnius, kuriuos sudaro dienotvarkė, tvarkaraščio pakeitimai, karjeros galimybės, dalyvavimas institucijos valdyme, darbo pobūdis. Vidiniai veiksniai dar yra suskirstomi į tris veiksnių grupes: tiesioginiai, prevenciniai ir neutralūs veiksniai [12]:

 Tiesioginiai nuovargį sukeliantys veiksniai yra: nesikeičiantis darbo pobūdis, darbas orientuotas į kasdieninį slaugymą ir priežiūrą, nuolat patiriamas smurtas iš pacientų pusės, darbas su vaikais ir paaugliais, atliekamo darbo nereikalingumo pojūtis, darbas didelėje institucijoje.

 Prevencinius veiksnius sudaro: savanoriškas profesijos pasirinkimas, reikalavimų ir galimybių adekvatumas, korekcinės funkcijos nebuvimas, geri santykiai su vadovu, konsultacijos prieš pradedant dirbti su naujais klientais.

 Neutralūs veiksniai yra: darbuotojų lytis, tiesioginio darbo su klientais santykis, darbo tvarkaraštis, aptarnaujamos grupės dydis, įtempto darbo valandų santykis, atsakomybės prisiėmimo atvejai, darbo praktika studijų metu.

2. Išorinius veiksnius, kuriems priskiriami demografiniai pakitimai, socialinės – ekonominės problemos, socialiniai pasikeitimai [12].

Edwards (2000), Demerouti (2000) savo atliktuose tyrimuose išskiria organizacinių veiksnių svarbą. Pagrindiniai organizacijose perdegimo sindromo atsiradimą nulemiantys veiksniai:

o Darbo sąlygos. Atliekamo darbo laikas, apimtis ir darbo krūvis, tiesiogiai įtakoja perdegimo sindromą. Didžioji dalis tyrimų rodo, kad dideli darbo krūviai ir viršvalandžiai skatina perdegimo sindromo procesą, o racionalios darbo pertraukos – mažina [46].

o Darbo turinys. Tai darbo su pacientais kokybiniai ir kiekybiniai aspektai: pacientų skaičius, kontaktų su jais glaudumas. Tyrimai rodo, kad šie kintamieji teigiamai koreliuoja su perdegimo sindromu. Ypač palankios sąlygos perdegimo sindromui susiformuoja tuomet, kai paciento problemos yra sudėtingos ir sunkiai sprendžiamos: pirmiausia tai– darbas su chroniškais ligoniais bei sergančiais nepagydomomis ligomis. Taip pat labai svarbu, ar slaugytojos turi galimybę pats savarankiškai daryti sprendimus, ir, ar jis yra įtrauktas į svarbių sprendimų priėmimą. Jei taip, tai perdegimo sindromo atsiradimo tikimybė gerokai sumažėja [46; 52].

o Socialiniai – psichologiniai veiksniai. Tai santykiai kolektyve, tiek su kolegomis, tiek su vadovybe. Perdegimo sindromui išvengti didelės reikšmės turi socialinė – psichologinė parama, kurią gali suteikti kolegos, vadovai, aukštesnio statuso ir profesionalumo žmonės, taip pat draugai ir šeimos nariai. Tyrimuose akcentuojama, kad parama stipriai sumažina perdegimo sindromo susiformavimo tikimybę [52].

o Grįžtamojo ryšio stoka ar jo nebuvimas. T.y. informacijos apie atliekamo darbo sėkmę ar nesėkmę stoka įtakoja perdegimo sindromo simptomus.

o Darbuotojų skatinimas. Praktiškai visi tyrimai rodo, kad nepakankamas darbuotojų skatinimas (piniginis ir moralinis) ar visiškas jo nebuvimas, sukuria labai palankią aplinką perdegimo sindromo vystimuisi [46; 52].

Kaip jau buvo aptarta, perdegimo sindromo atsiradimą nulemia daugybė veiksnių, procesas vyksta lėtai, atitinkamai pagal stadijas ir darbuotojo psichologine būklę [76]. Maslach ir Leiter išskyrė šešis specifinius neatitikimus tarp žmogaus ir darbo situacijos, kurios pagilina darbuotojo galimybes perdegti [75]:

- Darbo krūvis tiesiogiai susijęs su perdegimo sindromo rizika. Šiuolaikinis darbuotojas darbe atlieka kelis darbus – kas išvargina, ypač, jeigu darbai nedera tarpusavyje. Perdegimo sindromo atsiradimą nulemia ir darbas su sunkiai sergančiais žmonėmis.

- Kontrolės stoka. Sugebėjimas numatyti kasdienio darbo prioritetus, darbo atlikimo būdus, paskirstyti išteklius, laiką – svarbiausi darbo kontrolės aspektai. Žmogus turi jaustis savarankiškas ir atsakingas už savo darbą. Kontrolės stoka, nesugebėjimas planuoti savo darbų ir skirstyti laiką priveda prie perdegimo sindromo atsiradimo.

- Nepakankamas atlygis. Nepakankamas apdovanojimas - tiek materialinis, tiek vidinis - už atliktą darbą ir įdėtas pastangas padidina perdegimo sindromo atsiradimo riziką. Giliausias apdovanojimo aspektas – vidinis pasitenkinimas darbu, kuriam svarbus yra valdžios palaikymas, be kurio prarandamas pasitenkinimas darbu, atsiranda nesaugumo jausmas.

- Bendrumo sutrikimai. Bendrumo jausmas sutrikdomas tada, kai organizacijos orientuojasi į pelną, į produktyvumą, ne į žmones. Tokia atmosfera trikdo asmeninius santykius darbe, bendradarbiavimą, skatina konkurenciją, didina izoliaciją.

- Teisingumo, sąžiningumo stoka. Žmonės suvokia teisingumą, kai jie darbe jaučiasi reikalingi, svarbūs, vertingi, kai darbo atmosfera yra atvira, skatinanti pasitikėjimą ir pagarbą vienas kitam, kai už darbą gauna atlygį, adekvatų įdėtoms pastangoms, kas yra būtina, kad žmogus įsitrauktų į darbą.

- Konfliktiškos vertybės. Vertybės nulemia santykius su darbu, o dauguma krizių darbe ištinka dėl vertybių konflikto. „Išgyventi ir užsidirbti“ vertybių sistema nulemia šaltą santykį su darbu. Jeigu žmogus negali priimti organizacijos vertybių, jis turi didesnę riziką perdegti [7; 74;76].

Apibendrinant būtina pabrėžti, kad perdegimo sindromo atsiradimą lemiantys veiksniai būną susiję ne tik su asmeniu, bet ir jį supančia aplinka. Kadangi nagrinėjamos situacijos, kuriose šį sindromą patiria slaugos personalas, natūralu, kad juos supanti aplinka yra ligoninė.

Jei veiksniai, kurie daro stiprią įtaką šio simptomo atsiradimui, yra akivaizdžiai pastebimi darbo aplinkoje, būtina kuo skubiau juos šalinti. Veiksnius, kuriems įtaką turi tik žmogus, aplinka neturi reikšmės, arba ji labai maža, galima pašalinti ganėtinai nesunkiai. Visų pirma pasiūlant žmogui pakeisti darbo vietą, ar perkelti į kitą skyrių. Jei nesutampa vadovybės ir asmens požiūris į darbą, tuomet neaukojant likusio kolektyvo, vertėtų jį atleisti, išvengiant tolimesnės kolektyvo destrukcijos. Tas pats gali būti taikoma ir asmeninėms savybėms, jei jos trukdo ar kelia destrukciją kolektyve, patartini neutralizuoti jos priežastis.

Jei perdegimo sindromo atsiradimui didelę įtaką daro organizacija, tuomet reikia detaliai analizuoti įvairias galimas priežastis, kodėl tai vyksta. Jei yra per didelis krūvis, o galimybės jį perskirstyti nėra, tuomet reikia akcentuoti dalykus, kurie neutralizuotų šią įtampą keliantį veiksnį. Jei komandinis darbas ir tarpusavio palaikymas labai stiprus, tuomet atsiranda galimybė kolektyviai priimti organizacijai geriausią sprendimą, kuris padėtų išvengti kritinių momentų atsiradimą.

Svarbiausia - detali visų veiksnių analizė. Tai negali būti atskiras veiksnys, kuris daro ženklią įtaką visam personalui, ar konkrečiam darbuotojui. Dažniausiai tai yra kelių veiksnių padarinys, todėl nuosekli analizė ir problemų sprendimas padėtų išvengti perdegimo sindromo pasireiškimo atvejų.

1.1.3. Perdegimo sindromo dimensijos

Perdegimo sindromo teorinį pagrindą aiškina daug teorijų, tačiau šiame darbe buvo parinktos ir aptartos dvi paradigmos.

Darbo reikalavimų – resursų modelis (angl. Job – Demands Resources Model). Pagal darbo reikalavimų – resursų modelį, darbo aplinka sąlyginai gali būti suskirstyta į reikalavimus bei resursus. Fiziniai, socialiniai, organizaciniai darbo ypatumai, reikalaujantys iš darbuotojo ilgalaikių fizinių ar psichinių pastangų, yra priskiriami darbo reikalavimams. Jenaro (2007), Dollard (2007), tyrimuose, darbo resursai apibrėžiami kaip fiziniai, psichologiniai ar socialiniai darbo aspektai, kurie padeda žmogui siekti užsibrėžtų tikslų, sumažinti keliamus reikalavimus ar fiziologinę/psichologinę įtampą bei skatina asmeninį augimą bei mokymąsi [48; 63]. Perdegimas, anot Demerouti (2003), kyla esant neatitikimui tarp reikalavimų, kurie yra keliami darbuotojui, bei resursų, reikalingų su tais reikalavimais susitvarkyti (1 pav.). Kitaip tariant, dideli reikalavimai darbuotojui sukelia neigiamas fizines ir psichologines pasekmes, o silpni resursai, savo ruožtu, iš esmės padidina reikalavimus bei skatina darbuotoją perdegti [46].

1 pav. Darbo reikalavimų – resursų modelis (Demerouti, 2003)

Darbo krūvis Fiziniai reikalavimai PERDEGIMO SINDROMAS IŠSEKIMAS VEIKSMINGUMAS CINIZMAS Emociniai poreikiai Socialinė parama Savarankiškumas Grįžtamasis ryšis Darbo reikalavimai Darbo ištekliai 1 2 3 4 5

Resursų konservavimo modelis (angl. The Conservation of Resources Model of Burnout). Šis modelis yra pagrįstas kognityviniais (t.y. žmogaus tikslai, asmeninės savybės, energingumas ir pan.) bei aplinkos veiksniais, kurie yra susiję su žmogaus resursais [57; 59]. Anot šio modelio šalininkų, stresas kyla tuomet, kai:

a) Žmogus pajunta grėsmę savo turimiems resursams (pvz., suvokimas, jog gali netekti darbo, neatlikti pavedamų darbų ir kt.);

b) Prarandami tam tikri resursai (pvz., darbo vieta);

c) Papildomų resursų trūkumas, nors žmogus labai stengėsi (pvz., norimos darbo vietos negavimas, nors žmogus siekė/gavo aukštojo mokslo diplomą) (Halbesleben, 2006).

2 pav. Resursų konservavimo modelis (Grandey, 2012)

Kaip jau buvo paminėta, perdegimo sindromą sudaro trys pagrindinės sudedamosios dalys, kurios šiame skyriuje plačiau analizuojamos atskirai.

Perdegimo sindromo sudedamosios dalys:

 Emocinis išsekimas: fizinių bei emocinių resursų išeikvojimas, persidirbimo jausmas;

 Depersonalizacija: neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, bendradarbius, klientus;

 Sumažėję asmeniniai pasiekimai: žmogaus bejėgiškumas, neigiamas savęs ir savo darbo vertinimas [75].

Daugelis tyrėjų, esminiu perdegimo sindromo komponentu įvardina emocinį išsekimą (angl. emotional exhaustion). Jis apibūdinamas kaip nuovargio, išsekimo jausmas, energijos stoka bei asmens emocinių resursų išsisėmimas [41; 45]. Dažnai šis nuovargio jausmas pasireiškia

Vieneto lygmuo Individualus lygmuo

Antrinių išteklių nuostoliai Pagrindinių išteklių nuostoliai Provokuojantis smurtinis kliento elgesys Autentiškumas ir aplinka Aktyvios darbo sritys Emocinis išsekimas

frustracija bei įtampa, suvokus, jog darbuotojas nebegali savęs tiek atiduoti ar būti atsakingas už klientus, kaip anksčiau, o baiminimasis kitą dieną sugrįžti į darbą – tai įprastas to simptomas [41].

Emocinis išsekimas pasireiškia emocinės įtampos pojūčiu, tuštumo ir emocinių resursų išsekimo jausmais. Nuovargio jausmas nedingsta ir po nakties miego, sumažėja po ilgalaikio poilsio, bet nepradingsta. Emocinės perkrovos ir emocinis išsekimas veda izoliacijos ir nusišalinimo link – suveikia savisaugos mechanizmas. Slaugytojos, kurias kamuoja emocinis išsekimas gali imti jausti, kad jam trūksta energijos dirbti savo darbą su konkrečiu pacientų [10].

Depersonalizacija (depersonalization) – tai tendencija vystyti negatyvų, beasmenį, cinišką santykį su kitais asmenimis. Kontaktai tampa šalti, formalūs. Negatyvios nuostatos transliuojamos išoriniu dirgliu elgesiu, kuris nulemia konfliktines situacijas. Retais atvejais irzlumas perauga į agresyvų elgesį. Depersonalizacija pasireiškia santykių su kitais žmonėmis deformavimusi, padidėjusia priklausomybe nuo kitų ar, priešingai, negatyvumo, cinizmo vystimuisi [10].

Sumažėję asmeniniai pasiekimai pasireiškia kompetencijos jausmo savo darbe sumažėjimu, negatyviu savęs vertinimu, iškreiptu savęs suvokimu. Derry (2002) teigimu, slaugytojos tampa sarkastiškos savo pacientų atžvilgių, pravardžiuoja, suvokia žmones kaip daiktus. O tuo tarpu mažėja kompetencijos jausmas, slaugytoja jaučiasi neefektyviai dirbanti, stiprėja nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo savimi jausmas. Atsiranda neatitikimo visuomenei ir darbo vietai pojūtis, atsiranda perdėtas savikritiškumas dirbant su pacientais [44;45].

Ch. Maslach pasiūlyto trijų dimensijų perdegimo sindromo modelio vertingumas vienareikšmiškai pripažintas visame pasaulyje, tačiau plačiai diskutuojama dėl perdegimo sindromo proceso: kokiu eiliškumu minėti perdegimo komponentai pasireiškia. Maslach (2003) teigia, kad emocinis išsekimas tai yra pati pirma perdegimo sindromo fazė. Iš pradžių pasireiškia emocinis išsekimas. Vėliau žmogus sukuria psichologinį atstumą nuo kitų bei emociškai atsitraukia. Taigi, jaučiantys psichologinę įtampą, emocinių resursų išeikvojimą, žmonės siekia emocinio atstumo, tampa ciniški, formalūs santykiuose su kitais žmonėmis, t.y. išsivysto depersonalizacija – antrasis perdegimo sindromo komponentas. Galiausiai, asmuo pastebi neatitikimą tarp jo dabartinės nuostatos ir įprastų lūkesčių dėl savo įnašo į darbą, organizacijos veiklą – patiria sumažėjusio kompetentingumo jausmą bei negatyvų savo profesinės veiklos vertinimą [74; 76].

Apibendrinant perdegimo sindromo trijų dimensijų sąsajas, galima teigti, kad pagrindinė perdegimo sindromo dimensija yra emocinis išsekimas, kurio pasėkoje perdegimo sindromą besistengiantis įveikti darbuotojas nukreipia neigiamas emocijas į aplinkinius ir galiausiai į save. Nagrinėtos dimensijos akivaizdžiai atskleidžia perdegimo sindromo dimensijų pasekmes ir jų įtaką viena kitai.

1.1.4. Perdegimo sindromo simptomai ir stadijos

Perdegimo sindromas išsivysto palengva ir slaugytojos dažnai dirba emociškai sunkiomis sąlygomis tol, kol atsiranda sutrikusios sveikatos simptomai: fiziologiniai, psichologiniai ir elgesio [11; 20; 28; 61].

Fiziologiniai simptomai:

 nuolatinio, nepraeinančio nuovargio jausmas, kuris pasireiškia ne tik vakare, bet jaučiamas ir ryte, iškart atsikėlus (chroniško nuovargio simptomas);

 emocinio ir fizinio išsekimo pojūtis;  dažni galvos skausmai;

 nuolatiniai skrandžio-virškinamojo trakto sutrikimai;  lėtinių ligų paaštrėjimas

 kraujospūdžio pakitimai  nugaros, pečių skausmai  valgymo sutrikimai

 pilna arba dalinė nemiga oro trūkumo pojūtis ar kiti kvėpavimo sutrikimai, esant fiziniam ar emociniam krūviui;

Socialiniai-psichologiniai simptomai:

 bereikšmingumas, beviltiškumas, nuobodulys, pasyvumas ir depresija  savigarbos ir pasitikėjimo sumažėjimas

 padidėjęs irzlumas;

 nuolatinis neigiamų emocijų, kurioms realybėje nėra pagrindo, išgyvenimas (kaltės jausmas, nuoskaudos, įtarumas, gėda, susikaustymas);

 padidėjusios atsakomybės pojūtis ir nuolatinė baimė dėl ateities

 nereikalingumo jausmas, entuziazmo sumažėjimas, nesidomėjimas rezultatais. Elgesio simptomai:

 jausmas, kad darbas tampa vis sunkesnis ir atlikti jį darosi vis sunkiau;  nemotyvuoti nuotaikų svyravimai

 savikritikos nebuvimas  darbo vengimas

 profesinių ir šeimyninių pareigų vengimas  vengimas priimti sprendimus

 sumažėjęs bendravimas su aplinkiniais ir artimaisiais  humoro jausmo praradimas

 motyvacijos praradimas

S. Kahill (1988) pateikia perdegimo sindromo požymių modelį, kuris susideda iš penkių komponentų :

1. Fiziniai. Perdegimo sindromas prasideda fizinės sveikatos sutrikimais - fiziniu išsekimu ir nuovargiu, dažnais galvos, nugaros ir pečių skausmais, svorio praradimu/priaugimu, infekcinėmis ligomis, virškinimo sutrikimais, miego sutrikimais [54; 67].

2. Emociniai. Tai emocinis išsekimas, depresija, irzlumas, nerimas, bejėgiškumo, kaltės jausmas. Dažniausiai pasitaikantis požymis – depresija .

3. Elgesio. Žmogui dažniausiai pasireiškia šie požymiai: pravaikštos darbe, alkoholio, nikotino vartojimas, persivalgymas, prastas savo pareigų atlikimas, pasikartojančios klaidos darbe, aktyvumo sumažėjimas.

4. Tarpasmeniniai. Susiję su pacientais, draugais, šeimos nariais, aplinkiniais. Nenoras bendrauti, sumažėjusi kompetencija įtakoja darbo kokybę. Atsiribojama nuo šeimos gyvenimo, vengiama bendrauti su draugais, užmegzti naujas pažintis ar atnaujinti senas [67]. 5. Nuostatų. Pagal Freudenberger (1975), dažnai perdegimo sindromą patiria negatyvaus požiūrio, nuostatų žmonės [54]. Perdegęs žmogus tampa ciniškas, šiurkštus, pesimistiškai nusiteikęs, netolerantiškas kitiems, nenorintis eiti į darbą bei nematantis prasmės savo darbe ar gyvenime, galvoja, jog jo atliekamas darbas reikalauja žymiai daugiau pastangų ir resursų, nei anksčiau [72].

Kai kurie iš išvardintų simptomų yra įprasti žmogaus kasdieniniame gyvenime, tačiau atskiri simptomai rodo tik atskirus perdegimo sindromo proceso etapus. Tik kelių simptomų sankaupa ir jų laipsniškas didėjimas, ženkliai padidina galimybę išsivystyti perdegimo sindromui [54; 67; 72].

Įvairių šalių mokslininkai išskiria skirtingas perdegimo sindromo išsivystymo stadijas. H.J.Freidenbergeris, ankstyvosiuose savo tyrimuose išskiria tik dvi perdegimo sindromo stadijas: ankstyvąją, kai jausmai dar neišsekę, ir velyvąją, kai emocijos visiškai išsekusios [54]. Tolimesniuose savo tyrimuose H.J.Freidenbergeris perdegimo sindromą įvardina kaip procesą ir išskiria 12 vystimosi stadijų [54]:

 Savęs prievartavimas. Žmogus kelia sau per didelius reikalavimus, neretai tampa darboholiku.

 Sunkus darbas. Prisiimama papildomų pareigų, darbų. Stengiamasi viską padaryti patiems, įrodinėdami, kad yra pajėgūs dirbti patys be jokios pagalbos.

 Savo poreikių atsisakymas. Darbas tampa prioritetu, nebeužtenka laiko sau, šeimai, draugams.

 Konfliktų atsiradimas. Dėl didelio darbo krūvio daromos klaidos, kurias tampa labai sunku pripažinti. Prasideda pirmieji somatiniai negalavimai, kurie aštrina konfliktus.

 Vertybių peržiūrėjimas. Savęs izoliavimas. Šioje stadijoje peržiūrimos vertybės, nes jėgos beveik išsekusios. Darbas tampa nebesvarbus.

 Problemų neigimas. Žmogus tampa piktas, vengia bendravimo. Atsiranda ironija, sarkazmas ir cinizmas.

 Pasitraukimas. Šioje stadijoje labai apribojamas bendravimas, atsiranda beviltiškumo, nereikšmingumo jausmas. Neigiami išgyvenimai slopinami alkoholiu, narkotikais, medikamentais.

 Elgesio pokyčiai. Aplinkiniai pastebi akivaizdžius elgesio ir sveikatos pokyčius.

 Depersonalizacija. Šioje stadijoje atsiranda pirmieji depresijos požymiai. Prarandama savimonė, domėjimasis aplinka, gyvenimas matomas tamsiomis spalvomis.

 Vidinė tuštuma. Žmogus jaučiasi „tuščias“, išnyksta jausmai. Tai bandoma užpildyti besaikiu persivalgymu, alkoholiu, medikamentais. Stebimi pirmieji priklausomybių atsiradimo požymiai.

 Depresija. Perdegimo sindromas gali pasireikšti kartu su depresija. Vyrauja depresijos simptomai.

 Perdegimo sindromas. Emocinių ir fizinių sutrikimų visuma, reikalaujanti intensyvaus gydymo. Depresinių simptomų vyravimas didina suicidų riziką.

H.J.Freidenbergeris teigia, kad perdegimo sindromo metu galima jausti skirtingų stadijų simptomus. Stadijos dažniausiai yra be aiškių ribų, susilieja, ir žmogus gali tarsi “įstrigti” vienoje stadijoje arba šokinėti iš vienos stadijos į kitą. Galima visai nepastebėti vienos kurios nors stadijos padarinių, o kita kita stadija gali stipriai paveikti žmogų, ir jis negalės jos įveikti. Šių stadijų trukmė ir intensyvumas priklauso nuo individualios situacijos, asmenybės, polinkių, praeities ir sugebėjimo įveikti stresus [54].

Kaip savo straipsnyje teigia Lepeškienė (2004), perdegimo sindromas atsiranda palaipsniui, ir išskiria tris perdegimo sindromo vystimosi stadijas:

Pirmoji perdegimo sindromo stadija – tai ,,medaus mėnuo”. Žmogus jaučia, kad darbo yra labai daug, o išteklių (tiek vidinių, tiek išorinių) jam atlikti trūksta, keliami reikalavimai dažnai lieka neįgyvendinti. Tada ketinimai pakeisti žmonių gyvenimą nebeatrodo realūs, milžiniškas darbo

krūvis ir įsipareigojimai jau būna tarsi atskyrę žmogų nuo šeimos, draugų, nesuteikia jam džiaugsmo nė laisvalaikio užsiėmimai.

Antroji perdegimo sindromo stadija – didėja įtampa ir nerimas. Nuovargis, bemiegės naktys sukelia fizinį išsekimą, darbas ima nebesisekti, praranda ankstesnį patrauklumą, didėja nepasitenkinimas juo ir prislėgtumas.

Trečiajai perdegimo sindromo stadijai būdinga visiška apatija ir atsiribojimas. Tokiam žmogui nebesinori bendrauti su pacientais ir aplinkiniais, jis stengiasi fiziškai ir emociškai nuo jų atsiriboti [13].

Ch.Maslach savo darbuose išskiria keturias perdegimo sindromo stadijas [74;76]:

 Idealizmas ir aukšti reikalavimai sau;

 Emocinis ir psichologinis išsekimas;

 Dehumanizacija (depersonalizacija, kaip apsauginė reakcija);

 Antipatijos sindromas (pačiam sau ir aplinkiniams);

Anot V.Boiko (1999), galima išskirti tris perdegimo sindromo išsivystymo stadijas:

1. Nervinė įtampa, kurią sukelią psichologinė ir emocinė aplinka, nestabilumas, didelė atsakomybė darbe, sunkūs pacientai.

2. Pasipriešinimas – žmogus bando apsaugoti save nuo nemalonių emocijų, neigiamų išgyvenimų.

3. Išsekimas – esant neefektyviam pasipriešinimui, atsiranda psichologinės problemos ir emocinis išsekimas [100].

Kiekviename etape atsiranda atskiri emocinio išsekimo požymiai arba simptomai. Pirmoje stadijoje atsiranda lengvi ar atsitiktiniai požymiai: perdėtas rūpinimasis savimi, dažnesnės pertraukos darbe ir kt. Žmogus vis dažniau jaučia nepasitenkinimą savimi ir darbu, jaučiasi „tarsi įvarytas į kampą“, padidėja nerimas, atsiranda depresija [76; 100].

Pasipriešinimo stadijoje atsiranda neadekvačios emocinės reakcijos: grubumas, pagarbos aplinkiniams išnykimas, abejingumas. Šioje stadijoje perdegimo simptomai yra reguliarūs ir sunkiai koreguojami. Žmogus dažnai jaučiasi pavargęs ir išsekęs, net po kokybiško miego ar atostogų [100].

Jei pasipriešinimas neefektyvus, pereinama į išsekimo stadiją. Jaučiamas energijos sumažėjimas, nervų sistemos susilpnėjimas. Žmogus tampa grubus, emociškai nestabilus, atsiranda psichosomatiniai ir fiziologiniai negalavimai (nemiga, baimės jausmas, galvos skausmai, širdies veiklos sutrikimai, depresija ir kt.). Anot V.Boiko, trečios stadijos simptomai paprastai tampa lėtiniais [100].

Apibendrinat galima teigti, kad perdegimo sindromo procesas prasideda palengva ir pirminiai požymiai atsiranda sutrikus psichosomatinei būsenai, tada kai darbuotojas nebegali susitvarkyti su darbu ar jame susiklosčiusioje situacijoje. Tačiau vien darbuotojo psichinė ir socialinė sveikata nenulemia perdegimo sindromo atsiradimo, svarbus darbo ypatumai ir slaugytojos santykis su darbo aplinka. Perdegimo sindromo simptomai, stadijų eiliškumas nebūtinai seka vienas paskui kitą, kaip pateikia mokslininkai [13; 54; 76; 100]. Vidiniai ir išoriniai veiksniai bet kuriuo metu gali tą eigą nutraukti ir net sustabdyti. Galima teigti, kad perdegimo sindromo stadijų progresavimas įtakoja žmogaus asmeninį gyvenimą bei darbo kokybę.

1.1.5. Perdegimo sindromo profilaktika

Apibendrinus analizuotą literatūrą, galima teigti, kad perdegimo sindromas atsiranda palaipsniui, todėl jo išvengti ar jį išgydyti yra labai sudėtinga. Perdegimo sindromas išlieka aktualia problema sveikatos priežiūros sistemoje ir įtakoja visas žmogaus gyvenimo sritis.

Perdegimo sindromas turi daug skirtingų simptomų, kuriuos yra sunku suvokti kaip visumą. Be to, kiekvienas žmogus perdega skirtingai, skiriasi pastebimų simptomų eilės tvarka ir jų kiekis. Todėl perdegimo prevencijai yra pasitelkiama įvairių priemonių visuma ir visos priemonės taikomos individualiai [47; 56; 97].

H.J. Freidenbergeris pateikia šias perdegimo sindromo profilaktikos priemones [54]: 1. Nustokite neigti blogą savijautą darbe, pasitikėkite savimi, savo organizmu, pripažinkite

patiriamą stresą ir spaudimą, kurie pasireiškia fiziškai, psichiškai ir emociškai; 2. Venkite atskirties, užmegzkite ar atnaujinkite socialinius ryšius, nebūkite vieni; 3. Keiskite gyvenimo aplinkybes, o jei nepavyksta – geriausia keisti darbo vietą;

4. Nustokite eikvoti per daug jėgų, atsisakykite sričių ir aspektų, kurie reikalauja per didelio aukojimosi, sumažinkite darbo krūvį sau arba jį paskirstykite proporcingai;

5. Nebūkite pernelyg rūpestingais. Jeigu iš įpratimo imamasi spręsti kitų darbuotojų problemas, vykdyti pareigas, vadinasi atėjo laikas išmokti to mandagiai atsisakyti;

6. Išmokite pasakyti ne, neleiskite niekam išnaudoti savo laisvo laiko ir jausmų;

7. Pradėkite mažiau dirbti, išmokite perduoti kai kuriuos darbus kitiems (tiek darbe, tiek namuose, tiek bendraujant su draugais);

8. Pamėginkite atskirti tikrąsias vertybes nuo netikrų ir laikinų, svarbiausius dalykus nuo antraeilių, pažvelkite į viską „kitomis akimis“;

9. Nustatykite savo gyvenimo tempą, pamėginkite gyventi išlaikant pusiausvyrą. Kadangi žmogaus turimos energijos kiekis ribotas, todėl jam yra tikslinga tinkamai derinti darbą su poilsiu;

10. Pasirūpinkite savo organizmu: tinkamai pailsėkite, išsimiegokite tiek, kiek reikalauja organizmas, reguliariai lankykites pas gydytoją, sveikai ir tinkamai maitinkites;

11. Pasistenkite kiek įmanoma mažiau rūpintis ir baimintis, apribokite visus protu nepagrįstus rūpesčius, kurių nepajėgiama išspręsti, geriau pasirūpinkite savo poreikiais;

12. Nepraraskite humoro jausmo. Tai geriausi vaistai nuo perdegimo.

Maslach, Schaufeli ir Leiter (1997; 2001) pateikia tris pagrindines perdegimo sindromo įveikos kryptis [74;76].

1. Atpalaiduojamosios priemonės: raumenų atpalaidavimo pratimai, joga, autogeninės treniruotės, kvėpavimo pratimai, judesio terapija (bėgimas ristele, lengvi gimnastikos pratimai, kiti paciento mėgstami fiziniai pratimai, sporto šakos), muzikos terapija, neurolingvistinio programavimo terapija.

2. Psichoterapijos priemonės: pokalbio terapija, kurios metu sumažinamas vidinis nerimas ir baimė, įteigiamas teigiamas, optimistiškas požiūris į gyvenimą, padedama įveikti stresus, didinamas sąmoningumas, gerinami asmeniniai susidorojimo su problemomis įgūdžiai; psichogeninės treniruotės, kurių metų yra ugdoma asmenybė, padedama atsikratyti blogų jausmų, susierzinimo, neapykantos ir kt.

3. Medikamentinės priemonės: fitoterapija –augalinės gydomosios priemonės, turinčios psichotropinį poveikį (jonažolės, apynių spurgų, melisos lapų, kryžiažiedės lapų, valerijono šaknų, preparatai); cheminiai preparatai (trankviliantai, neuroleptikai, tricikliniai, tetracikliniai antidepresantai, serotonino veikimo atsinaujinimą stabdantys antidepresantai, monoaminoksidazės slopikliai, benzamido sulpiridas). Medikamentinį gydymą gydytojas paskiria kiekvienam pacientui individualiai, tvirtai įsitikinęs šių priemonių neišvengiamumą gydymo procese [28; 74; 76]

Slaugytoja teikia pagalbą pacientams, būdama organizacijos dalimi, o ne kaip atskiras individas, todėl labai svarbus ir organizacijos vaidmuo, siekiant apsaugoti slaugytojas nuo perdegimo sindromo. Pirmiausia būtina pripažinti, kad toks reiškinys egzistuoja, suvokti, kad dalis slaugytojų savo kasdieninėje veikloje nuolat patiria stresą, psichologinę ir emocinę įtampą. Antra, mokytis tikrovę priimti tokią, kokia yra. Žinoti, kad žmonių galimybės turi ribas ir jie negali padaryti perdaug. Žinoti, kad už darbą, nors ir daug dirbi, bet atlyginama pakankamai.