Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Aistės Andriulionienės
PERDEGIMO SINDROMO PASIREIŠKIMAS IR ĮVEIKOS
STRATEGIJOS X LIGONINĖS MEDICINOS DARBUOTOJŲ
PROFESINĖJE VEIKLOJE
MAGISTRO DIPLOMINIS DARBAS(Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinis vadovas: Doc.dr. S. Laskienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
PERDEGIMO SINDROMO PASIREIŠKIMAS IR ĮVEIKOS STRATEGIJOS
X LIGONINĖS MEDICINOS DARBUOTOJŲ PROFESINĖJE VEIKLOJE
Aistė Adriulionienė
Mokslinis vadovas Doc. dr. Skaistė Laskienė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra.
Kaunas; 2017 p. 68 p.
Tikslas - nustatyti X ligoninės medicinos darbuotojų (gydytojų ir slaugytojų) perdegimo sindromo pasireiškimą ir įveikos strategijas profesinėje veikloje.
Uždaviniai:
1. Nustatyti X ligoninės medicinos darbuotojų perdegimo sindromo pasireiškimą profesinėje veikloje, atsižvelgiant į pareigas, amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbo trukmę (val.), darbo krūvį (etatais), darbo stažą (metais) ir darbą skyriuose.
2. Nustatyti X ligoninės medicinos darbuotojų perdegimo sindromo įveikos strategijas profesinėje veikloje, atsižvelgiant į pareigas, amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbo trukmę (val.), darbo krūvį ( etatais), darbo stažą (metais) ir darbą skyriuose.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas - X ligoninės medicinos darbuotojų (gydytojų ir slaugytojų) perdegimo sindromo pasireiškimas ir įveikos strategijos profesinėje veikloje. Atlikta anoniminė anketinė apklausa, naudojant standartizuotą Maslach perdegimo sindromo klausimyną – MBI (angl. Maslach Burnout Inventory) bei darbo autorės sudarytą klausimyną perdegimo sindromo įveikos strategijų pasirinkimo vertinimui. Išdalinta 218 anketų, iš kurių 13 buvo netinkamai (nepilnai) užpildytos, o 16 negrąžinta. Tinkamos duomenų analizei 74 gydytojų (atsako dažnis 63,2 %) ir 112 slaugytojų ( atsako dažnis 62,2 %) anketų. SPSS 17.0 programa ir Excel 2010 programa Tyrimui atlikti gautas LSMU Bioetikos centro leidimas BEC -15V(M)- 106.
Rezultatai. Didesnę psichologinę įtampą patiria gydytojai – jie statistiškai reikšmingai dažniau nei slaugytojos jaučiasi visiškai išsekę, nuolat skubantys, praranda humoro jausmą, jaučia, jog neturi pakankamai laiko sau, jiems sunku susikaupti, prisiminti. Medicinos darbuotojų, priklausančių amžiaus grupei vyresni nei 50 metų, žemas emocinio išsekimo lygis yra statistiškai reikšmingai retesnis nei medicinos darbuotojų, priklausančių amžiaus grupei < 40 metų. Medicinos darbuotojų, priklausančių universitetinį išsilavinimą įgijusių grupei, dažniau aukštu lygiu pasireiškia emocinis išsekimas, o medicinos darbuotojų, priklausančių neuniversitetinį išsilavinimą įgijusių grupei –
depersonalizacija. Medicinos darbuotojų, priklausančių grupei, kurie dirba 6-8 val. per parą, emocinis išsekimas statistiškai reikšmingai dažniau yra žemo lygio ir rečiau – aukšto lygio, lyginant su medicinos darbuotojais, priklausančiais grupei, kurie dirba > 12 val. per parą. Medicinos darbuotojų, priklausančių grupei, kurie dirba 6-8 val. per parą, depersonalizacija reikšmingai rečiau yra aukšto lygio lyginant su ilgesnį laiką darbe praleidžiančiais kolegomis. Perdegimo sindromo įveikos strategiją „savitarpio parama pagrįsta darbo aplinka“ atspindinčių teiginių grupėje aukščiausiu balu medicinos darbuotojai įvertino įstaigos vadovo skatinimą komandiniam darbui (3,02 balo) bei pozityvios darbo aplinkos užtikrinamą (2,99 balo); strategiją „asmeninių savybių tobulinimas“ atspindinčių teiginių grupėje aukščiausiu balu įvertino tokias priemones kaip reguliari mankšta, buvimas šeimoje bei įdomių knygų skaitymas (3,77 balo); strategiją „emocijų kontrolės svarba“ atspindinčių teiginių grupėje aukščiausiu balu įvertino pasitikėjimo savimi ugdymą, optimizmą, viltį ir gebėjimą priimti teigiamus sprendimus (4,33 balo); strategiją „medikamentinių ir kitų priemonių įtaka sveikatai“ atspindinčių teiginių grupėje aukščiausiu balu išreiškė pritarimą teiginiui, jog medikamentinis gydymas skiriamas kiekvienam individualiai (4,05 balo) bei kad yra svarbu nustoti neigti blogą savijautą darbe ir pasitikėti savimi (4,02 balo). Didžiausią darbo stažą turintys respondentai (>21 metų), siekdami įveikti perdegimo sindromo simptomus, dažniau renkasi medikamentines ir kitas priemones, lyginant su trumpesnį darbo stažą turinčiais kolegomis. Ilgiausią darbo pamainą (>12 val. per parą) dirbantys sveikatos priežiūros specialistai norėdami įveikti perdegimo sindromo simptomus statistiškai reikšmingai dažniau renkasi savitarpio pagalbą lyginant su trumpiausią darbo pamainą (6-8 val.) dirbančiais kolegomis.
Išvados. 1. Dažniausiai medicinos darbuotojams pasireiškiantis perdegimo sindromo fizinis simptomas - galvos skausmas, pakitęs miegas naktį ir pečių bei kaklo srities skausmas. Daugiau nei pusė medicinos personalo dažnai jaučia, jog neturi pakankamai laiko sau, beveik pusė – jog nuolat skuba ar kad sunku susikaupti bei prisiminti dalykus. Gydytojai reikšmingai dažniau jaučia galvos skausmą, o slaugytojos – alergiją. Daugiau nei pusės tyrime dalyvavusių medicinos darbuotojų emocinis išsekimas yra aukšto lygio, depersonalizacija – vidutinio, net 76,9 proc. respondentų asmeninių pasiekimų sumažėjimas yra aukšto lygio. 2. Gydytojams reikšmingesnė perdegimo sindromo įveikos strategija - savitarpio parama, o slaugytojoms – medikamentinių ir kitų priemonių vartojimas bei emocinių savybių kontrolė. Priklausantys aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgyjusių grupei, reikšmingai dažniau renkasi savitarpio paramą, o įgijusieji neuniversitetinį – medikamentinių ir kitų priemonių vartojimą bei emocinių savybių kontrolę. Amžius, šeiminė padėtis, darbo krūvis, darbas konkrečiame skyriuje reikšmingos įtakos perdegimo sindromo įveikos strategijų pasirinkimui neturėjo. Medicinos darbuotojai, patiriantys su perdegimo sindromu susijusius fizinius sveikatos pokyčius dažniausiai renkasi emocijų kontrolės, savitarpio
parama pagrįsta darbo aplinka bei asmeninių savybių tobulinimo strategijas, tuo tarpu medicinos darbuotojai, patiriantys su perdegimo sindromu susijusius psichologinius sveikatos pokyčius, pirmenybę teikia emocijų kontrolei. Medicinos darbuotojai patiriantys vidutinio emocinio išsekimo lygį dažniausiai renkasi asmeninių savybių tobulinimo startegiją, patiriantys depersonalizacijos žemą lygį pirmenybę teikia savitarpio parama pagrįstai darbo aplinkai bei asmeninių savybių tobulinimo strategijoms.
Raktiniai žodžiai: perdegimo sindromas, perdegimo sindromo įveikos strategijos, gydytojai, slaugytojai.
SUMMARY
Public Health Management
MANIFESTATION OF BURNOUT SYNDROME AND COPING STRATEGIES IN X HOSPITAL MEDICAL STAFF PROFESSIONAL ACTIVITIES
Aistė Andriulionienė
Scientific leader Doc. dr. Skaistė Laskienė
LithuanianUniversity of Health Sciences Medical Academy, Faculty of Public Health, Department of Health Management.
Kaunas; 2017 p. 68 p.
The aimof the study: to establish burnout syndrome and coping strategies in X hospital medical staff (doctors and nurses) professional activities.
Objectives:
1. Identify manifestation of X hospital medical staff burnout syndrome depending on the position, age, education, marital status, shift duration (hrs.), workload (posts), work experience (years) and work units.
2. Identify the X hospital medical staff burnout coping strategies in professional activity, according to the position, education, marital status, shift duration (hrs.), workload (posts), work experience (years) and work units.
Research methods. The object of the research –manifestation of burnout syndrome and coping strategies in X hospital medical staff (doctors and nurses) professional activities.The anonymous questionnaire survey using a standardized questionnaire Maslach Burnout Inventory (MBI)as well as the research author‘s composed questionnaire on burnout coping strategies selection evaluation was employed.The research included 218 participants. 13 quetionnaires were incorrectly filled in (incomplete) and 16 of them were not returned. 74 questionnaires filled in by doctors (response rate- 63.2%) and 112 by nurses (response rate- 62.2%) were suitable for data analysis. The research results were processed applying the software SPSS 17.0 program and the Excel 2010 program.This study was approved by the Bioethics Center of Lithuanian University of Health Sciences- BEC -15V (M) - 106.
Results. Higher levels of psychological stress are experienced by doctors - they are statistically significantlymore often than nurses feel completely exhausted, are constantly in a hurry, lose sense of humor, feel that they do not have enough time for themselves, find it difficult to concentrate and to remember things. Low emotional exhaustion level is significantly more rare for medical workers belonging to the age group >50 years than for medical staff belonging to the age group <40 years.
High level of emotional exhaustion is manifested in medical workers with university degree, and depersonalization– in medical workers belonging to non-university educaton group. Medical workers‘, belonging to the group, who work 6-8 hours emotional exhaustion is significantly more often at a low level and rarely–at a high level compared with the medical staff, who work more than 12 hours per day. Depersonalisationof medical workers, belonging to the group, who work 6-8 hours per day,is significantly lower compared to their counterpartswho work longer hours. In the burnout syndrome coping strategy of „Onmutual support based working environment“, the highest grade was given by medical staff to the head of the institution encouraging teamwork (3.02 points) and guarantees for positive working environment (2.99 points). In the strategy „Development of personal qualities“, the highest score was given to regular exercise, being with the family and reading of interesting books (3.77 points). In the strategy „The importance of emotional control“ development of self-esteem , optimism, hope and the ability to make positive decisions were rated the highest (4.33 points). In the strategy „Influence of medication and other measures on health“ the highest score was givento support the statement that medical treatment should be given to everyone individually (4.05 points) and that it is important to stop denying feeling bad at work and be self-confident (4.02 points). The longest-serving respondents (> 21 years), in order to overcome the burnout syndrome, often choose medical and other measures, compared with less experienced counterparts. In order to overcome the burnout syndrome the longest work shift (> 12 hrs. per day) working health care professionals statistically significantly more often choose mutual assistance in comparison with the shortest work shift (6-8 hours)working colleagues.
Conclusions.The burnout syndrome is manifested in medical staff by physical symptoms - headaches, altered sleep at night, and shoulder & neck pain. More than half of the medical staff often feel that they do not have enough time for themselves, almost half of them are in a constant rush and it is hard to concentrate and remember things. Doctors significantly more often feel headaches, and nurses often have allergies. More than half of the medical staff involved in the study experience a high level emotional exhaustion, their depersonalization is medium, and their personal achievements loss is high - 76.9 percent. 2. Burnout coping strategy, such as mutual support, is more significant to doctors;using medications and other measures as well as emotional control are more significant to nurses. Research participants with university degree significantly more often choose mutual support, and those who acquired non-university educaton- medications and other measures as well as control of emotional qualities. Age, marital status, workload and work in a specific section did not have a significant influence on the choice of burnout coping strategies. Health workers suffering from burnout syndrome associated with physical health changes usually prefer to control emotions, mutual support is based on the work environment and personal skills
development strategies, while the medical staff suffering from burnout syndrome associated with psychological health changes, prefer to control emotions. Health workers experiencing moderate levels of emotional exhaustion usually preferthe personal characteristics Improvement Strategy in Depersonalisation experiencing a low level of priority to provide mutual support for a reasonable working environment and personal characteristics improvement strategy.
TURINYS
SANTRUMPOS...9
PAGRINDINĖS SĄVOKOS...10
ĮVADAS...11
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...13
1. LITERATŪROS APŽVALGA...14
1.1. Profesinio perdegimo sindromo konceptualizacija (modelis) ...14
1.2. Perdegimo sindromo veiksniai ir pasireiškimas medicinos personalo profesinėje veikloje...17
1.3. Perdegimo sindromo įveikos strategijos medicinos personalo profesinėje veikloje ...23
1.4. Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, susiję su perdegimo sindromo pasireiškimu ir įveikos strategijomis medicinos personalo profesinėje veikloje...28
2. TYRIMO METODIKA...32 3. REZULTATAI...38 4. REZULTATŲ APTARIMAS...55 5. IŠVADOS...59 6. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...61 7. LITERATŪROS SĄRAŠAS...63 8. PRIEDAI...69
SANTRUMPOS
Kruskal-Wallis K – trijų ir daugiau skirstinių vertinimas; lent.- lentelė;
Mann-Whitney – dviejų skirstinių lyginimas;
MBI- Maslach standartinis klausimynas ( angl. Maslach Burnout Inventory); n - tiriamųjų skaičius;
p – statistinis reikšmingumas; pav. – paveikslas;
proc. – procentai;
PSP- pirminės sveikatos priežiūra; r - koreliacijos koeficientas;
SK- standartinė klaida; SN – standartinis nuokrypis;
SPSS (anglų k.) – „Statistical Package for Social Science“ (statistinės programinės įrangos paketas);
z - kriterijus su Bonferroni korekcija- proporcijų lygybei vertinti; χ²- Chi kriterijus.
PAGRINDINĖS SĄVOKOS
Perdegimo sindromas- tai ilgai trunkanti reakcija į nuolatinius emocinius ir tarpasmeninius stresorius darbe [1].
Perdegimo sindromo įveikos strategijos - tai priemonės, kurių pagalba sveikatos priežiūros specialistai sugeba susidoroti su „perdegimo“ sindromo pasireiškimu [2].
Sveikatos priežiūros specialistas – asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka suteikta teisė verstis sveikatos priežiūra [3].
Gydytojas – medicinos gydytojas, gydytojas rezidentas, šeimos gydytojas ar gydytojas specialistas [4].
Gydytojas rezidentas – asmuo, turintis gydytojo diplomą ir tęsiantis podiplomines aukštojo medicinos mokslo studijas medicinos gydytojo pirminėje ar specialybės rezidentūroje, neturintis teisės savarankiškai verstis tos specialybės medicinos praktika [5].
Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos studijų baigimo diplomą, taip pat bendrosios praktikos ir (ar) atitinkamą specialiosios praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją [6].
ĮVADAS
Sveikatos priežiūros specialistai dėl didelės atsakomybės, įtampos, nuovargio, didelio darbo krūvio, viršvalandžių ir kitų psichosocialinių veiksnių patiria perdegimo sindromą. Tai patvirtina užsienio mokslininkų (Fernandez M., Gonzale N. et al, 2013; Adolhe R., Barbosa R., 2015 ir kt.) atlikti tyrimai. Kaip nurodo žymiausia profesinio perdegimo tyrėja Ch. Maslach, „perdegimo“ sindromas išsivysto dėl nuolatinės didelės įtampos darbe ir pasireiškia lėtiniu nuovargiu, bejėgiškumo jausmu, neigiamu požiūriu į darbą bei darbo aplinkoje esančius žmones [7, 8].
Gasiūnienė L., Padaiga Ž. ir kt. (2013) pastebi, jog perdegimo sindromo atsiradimui įtakos turi individualūs ir su darbu susiję veiksniai [9]. Šie veiksniai sutrikdo sveikatą: sukelia nuovargį, emocinę įtampą (Vimantaitė R., 2007), miego trūkumą, prislėgtą būseną, beviltiškumo jausmą (Benetis R., Širvinskas E. ir kt., 2014; Kavaliauskienė V., Balčiūnaitė R. 2014) [68, 10]. Taip pat šiam sindromui atsirasti įtakos turi didelis darbo krūvis, mažas atlyginimas ir kiti organizaciniai veiksniai [12].
Bačinina D. (2014), apibūdindama perdegimo sindromui reikšmingus žmogaus bruožus, išskiria: neurotiškumo lygį, nerimastingumą, amžių ir lytį, savivertės lygį, pernelyg aukštą ar žemą veiklos motyvaciją, elgesio strategijų pasirinkimą stresinių situacijų metu [2]. Raftapoulos V., Chara-Lambous A. (2012) teigia, jog perdegimo sindromo atsiradimą skatina dideli darbo krūviai, netinkami darbo grafikai, stresas. Nuovargis ir išsekimas yra susiję su stresinėmis situacijomis darbe [13]. Remiantis užsienio mokslininko Pejukovic′ (2011) atlikto darbo analize galima teigti, kad perdegimo sindromas yra aktuali problema, kadangi paveikia tiek asmeninę, tiek profesinę medicinos darbuotojų sritis [14].
Neabejotina, kad perdegimo sindromas įveikiamas naudojant tinkamą strategiją. Kaip teigia Jurėnas J. (2013), pagrindinė perdegimo sindromo įveikos strategija - kompetencija [15]. Kitų mokslinininkų teigimu (Bačinina V.,2014; Pociūtė L., Zagurskienė D., 2010), galimos ir tokios perdegimo sindromo įveikos strategijos kaip nuolatinis mokymasis (teorinės paskaitos, seminarai, diskusijos), kvalifikacijos kėlimas, saviugda (sąmoningumas, nuoširdumas) ir kita [1, 16].
Perdegimo sindromą provokuojančių organizacinių veiksnių grupėje daugiausia dėmesio skiriama darbo aplinkai ir darbuotojo gebėjimui reguliuoti savo darbo kokybę bei savijautą veiklos metu: darbo krūvio reguliavimas, poilsio ir darbo derinimas, pacientų kiekis, socialinis palaikymas bei pagalba darbe, vadovavimo stilius, darbinės veiklos motyvavimo
palaikymas, bendravimo stiliaus su pacientais ir kolegomis reguliavimas. Lietuvoje atlikta nemažai darbų slaugytojų perdegimo sindromo profesinėje veikloje tema, tačiau pasigendama palyginamųjų darbų, pavyzdžiui, perdegimo sindromo pasireiškimo medicinos darbuotojų (gydytojų ir slaugytojų) profesinėje veikloje. Perdegimo sindromo įveikos strategijos dažniausiai analizuojamos tyrinėjant socialinių darbuotojų profesinės veiklos problemas, o medicinos darbuotojų (gydytojų ir slaugytojų) profesinėje veikloje ši tema apskritai netyrinėta.
Darbo tikslas ir uždaviniai
Darbo tikslas - nustatyti X ligoninės medicinos darbuotojų (gydytojų ir slaugytojų) perdegimo sindromo pasireiškimą ir įveikos strategijas profesinėje veikloje.
Uždaviniai:
1. Nustatyti X ligoninės medicinos darbuotojų perdegimo sindromo pasireiškimą profesinėje veikloje, atsižvelgiant į pareigas, amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbo trukmę (val.), darbo krūvį (etatais), darbo stažą (metais) ir darbą skyriuose.
2. Nustatyti X ligoninės medicinos darbuotojų perdegimo sindromo įveikos strategijas profesinėje veikloje, atsižvelgiant į pareigas, amžių, išsilavinimą, šeiminę padėtį, darbo trukmę (val.), darbo krūvį ( etatais), darbo stažą (metais) ir darbą skyriuose.
Tyrimo objektas: X ligoninės medicinos darbuotojų (gydytojų ir slaugytojų) perdegimo sindromo pasireiškimas ir įveikos strategijos profesinėje veikloje.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1.
Profesinio perdegimo sindromo konceptualizacija (modelis)
Pirmą kartą terminą perdegimo sindromas 1974 m. pateikė vokiečių kilmės psichoanalitikas H.J. Freudenbergeris, siekdamas apibūdinti specialistų, teikiančių pagalbą žmonėms, fizinį bei psichinį išsekimą. Remdamasis įvairių medicinos įstaigų, krizių centrų, moterų bei vaikų sveikatos centrų, senelių, slaugos namų darbuotojų stebėjimais. H. J. Freudenbergeris nustatė, kad ypač atsidavę ir pareigingi darbuotojai greitai pervargsta, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai arba abejingai žiūrėti į savo darbą bei pacientus.
Perdegimo reiškinį 1976 m. pradėjo nagrinėti socialinės psichologijos specialistė C. Maslach iš Berklio universiteto (Kalifornija, JAV). Ji tyrinėjo žmonių, dirbančių aptarnavimo bei slaugos sferoje, emocinę būklę bei reakcijas. Mokslininkė manė, jog tikslinga tirti profesijas, kurių tikslas - suteikti žmonėms reikalingą pagalbą asmens sveikatos priežiūroje[17]. Minėtos autorės teigimu, gydytojai ir slaugytojai, besiaukojantys dėl kitų, dažnai galų gale „sudega“ - jaučiasi išnaudoti, apatiški, negali susidoroti su iškilusiomis problemomis [18].
Per pastaruosius 3 dešimtmečius tapo aišku, jog perdegimo sindromas paplitęs tarp įvairių profesijų: mokytojų, vadovų bei administracijos darbuotojų, švietimo srityje, versle bei policijoje. Ne išimtis ir sveikatos priežiūros specialistai.
Moksliniame tyrime, kurį atliko Morse G. et al (2012), teigiama, kad perdegimo sindromas susijęs su psichologine būkle, atsirandančia darbo vietoje. Darbuotojai, kuriems pasireiškia išsekimas, dažnai patiria emocinį bei fizinį sveikatos sutrikimą, nerimą, miego trūkumą, kaklo bei nugaros skausmus, jaučia polinkį vartoti daugiau alkoholio [19]. Mokslininkai teigia, kad mediko profesija pasižymi ypatingu atsakingumu ir visuomenės „neatlaidumu“ medicinos darbuotojų klaidoms, kurios kartais padaromos dėl nuovargio (18). Analizuojant TLK-10-AM sisteminį ligų sąrašą, perdegimo sindromas aprašomas kaip liga ir aiškinamas, kaip emocinis išsekimas (Australijos TLK- 10 kaip Z 73,0) [20], tuo tarpu Lietuvoje ši liga medikų negydoma. Moksliniame darbe, kurį atliko Ivanauskis E. (2015), perdegimo sindromas apibūdinamas kaip emocinio, protinio ir fizinio išsekimo būklė, kurią paprastai sukelia stiprus ir ilgai trunkantis stresas [17]. Anot Gerasimčik-Pulko (2011), perdegimo sindromas pasireiškia įvairiomis atsitraukimo nuo darbo formomis: pravaikštomis, nepasitenkinimu darbu, personalo
kaita, sutrikusiu bendravimu, vėlavimais ir kitais neigiamais reiškiniais. Sutrinka mąstymas ir dėmesio koncentracija. Taip pat sumažėja motyvacija ir teikiamų paslaugų kokybė [21]. Šiandien šis terminas vartojamas labai plačiai ir nėra vieningo jo apibrėžimo (1 lentelė).
1 lentelė. Perdegimo sindromo sąvokų turinio įvairovė (Sudarė Aistė Andriulionienė, 2016 m.).
Autoriai (metai) „Perdegimo“ sindromo apibrėžimas
Ch. Maslach (2003) (1) Tai ilgai trunkanti reakcija į nuolatinius emocinius ir tarpasmeninius stresorius darbe.
Australijos TLK – 10-AM (2008) (20) Problemos, susijusios su nesugebėjimu įveikti gyvenimo sunkumus.
Morse G. et al (2012) Tai emocinių, protinių ir fizinių jėgų išsekimas, kylantis dėl stipraus ilgalaikio streso. Bagdonas A., Rimkutė E. Psichologijos žodynas
(2013) Išsekimas, perdegimas darbe.
Ivanauskis E. (2015 ) Tam tikra psichologinė būsena, profesinio ir tarpasmeninio streso pasekmė.
Tiek Ch. Maslach, tiek H. J. Freudenbergeris pirmuosiuose straipsniuose aprašo perdegimo sindromą kaip reiškinį, įvardija jį bei parodo, jog tai dažnai pasireiškianti žmogaus reakcija į darbo metu stresą sukeliančius veiksnius [17]. Dauguma psichologų sutinka, kad perdegimo sindromas yra susijęs su stresu, išsekimu, emocijomis, įtampa dirbant bei nepakankamu poilsiu. Be minėtų pagrindinių autorių perdegimo sindromas dar buvo analizuojamas São Paulo (Adolhe R., Barbosa R. et al., 2012), Ispanijoje (Montero- Marini J., Tops M. et al., 2013), Serbijoje (Pejukovic′ B., Lečic′- Toševski D.m et al, 2011), Japonijoje (Teraoka M., Kyougoku M., 2015), Kipre (Raftapoulos V., Chara-Lambous A., 2012), Brazilijoje (Dalmolin G., Lunardi V.,2014), JAV (Doolittle B.R., Wirdish D.M., 2015), Turkijoje (Cagan O., Gunay O., 2015), Jamaikoje (Hatchinson T.A., French S.,2014), Lietuvoje (Jurėnas J., 2013; Gasiūnienė L., Padaiga Ž.2013 ir kiti).
Mokslinių tyrimų rezultatai įgalina aprašyti tokius perdegimo sindromo modelius:
1. Vienfaktorinis modelis (Pines, Aronsons, 1988). „Perdegimas“ - tai fizinio, emocinio ir kognityvinio išsekimo būsena, kurią sukelia nuolatinės gausios emocijų situacijos.
2. Dvifaktorinis modelis (Dierendoch, Schaufeli, Sixma, 1994). Išskiriami du faktoriai: emocinis išsekimas ir depersonalizacija. Šių dviejų faktorių konstruktas lemia perdegimo sindromą. 3. Trifaktorinis modelis (Maslach, Jacson, 1981).
Pagal šį (Maslach, Jacson, 1981) modelį perdegimas yra atsakomoji reakcija į ilgai trunkantį profesinės tarpasmeninės komunikacijos stresą. Šį modelį sudaro trys faktoriai [22]: Psichologinis (emocinis) išsekimas (nuovargis, išsekimo jausmas, energijos stygius bei
asmens emocinių resursų sumažėjimas).
Depersonalizacija (neigimas, ciniškas, abejingas požiūris į darbo aplinkos žmones [17]. Elgiamasi su kitais priešiškai, asmenys darbus atlieka mechaniškai ir grubiai, turi nemotyvuotą išankstinę neigiamą nuostatą) [19].
Asmeninių laimėjimų (veiksmingumo) sumažėjimas (angl. emotional exhaustion). Pagrįsta išmoktu bejėgiškumu ir pasireiškia tada, kai darbuotojas, nesugebėdamas susidoroti su atliekamo darbu, neigiamai vertina save bei savo gebėjimus ir nustoja siekti teigiamų rezultatų [17], pasireiškia padidintas dirglumas ir apatija, tampa sunkiau bendrauti su bendradarbiais, stinga motyvacijos veiklai.
Daugybė mokslinių tyrimų orientuota į slaugytojų perdegimo sindromą, pabrėžiant, kad jos dirba sunkų darbą, turi didelį darbo krūvį, patiria vaidmenų konfliktą [23]. Stresas - neišvengiamas reiškinys kiekvieno žmogaus gyvenime, ir jo padariniai akivaizdžiai pastebimi. Sveikatos priežiūros specialistai, tiesiogiai dirbantys su žmonėmis, praleidžia didžiąją laiko dalį su pacientais: siekia geriausių rezultatų, priima atsakingus sprendimus, nuolat patiria stresą, įtampą, emocinį išsekimą, taip tapdami ypač pažeidžiama grupe. Darbas yra svarbus veiksnys, susijęs tiek su malonumu (pagalba, išklausymas, savęs realizavimas), tiek su stresu (įtampa, nuovargis, išsekimas), o tai, pasak mokslininkų Limo′s da Silv′os J., Silvo′os Soares R. et al (2015), skatina padidėjusį dirglumą, mažą darbo produktyvumą, prastus darbinius santykius bei sumažėjusią motyvaciją gerai dirbti [24]. Specialistai dirba su ypač jautrios grupės žmonėmis, t.y. nuolat stebi pacientų kančias, baimes, neviltį, mirtį, todėl negali likti visiškai abejingi, o tai labai sekina emociškai bei psichologiškai.
Nepaisant to, kad perdegimo sindromas atsiranda dėl daugelio veiksnių, jis buvo ir tebėra aktualus reiškinys, todėl vis dar atliekami kiekybiniai (anketinės apklausos) ir kokybiniai (interviu metodai) tyrimai, siekiant išsiaiškinti kas yra perdegimo sindromas ir kaip galima būtų jo išvengti. Perdegimo sindromas – aktuali, su sveikatos sutrikimais susijusi problema, paveikianti daugelį specialistų ir turi būti sprendžiama pasauliniu mastu, naudojant tiek organizacines priemones, tiek asmenines intervencijas, nes, mokslininkų González N., Díaz A., Labiano H. teigimu, kai stresas pavirsta lėtiniu, jis nustoja būti fiziologiniu reiškiniu ir tampa žalingas sveikatai [25].
Apibendrinant atliktus mokslinius tyrimus, galima teigti, jog perdegimo sindromas yra kasdienė daugelio sričių specialistų, teikiančių tiesiogines paslaugas klientams ar pacientams,
problema, turinti įtakos darbuotojų asmeninei sveikatai. Minėtas sindromas pasireiškia emociniu išsekimu, depersonalizacija, asmens fizinės būklės blogėjimu. Perdegimo sindromo atsiradimą įtakoja tiek asmeniniai, tiek su organizacija susiję veiksniai, tačiau dėl pagrindinių atsiradimo priežasčių vis dar nesutariama. Siekiant pateikti praktines darbo organizavimo asmens sveikatos priežiūros įstaigoje rekomendacijas, šiame darbe bus analizuojamas perdegimo sindromo veiksniai, pasireiškimas bei įveikos strategijos.
1.2. Perdegimo sindromo veiksniai ir pasireiškimas medicinos personalo
profesinėje veikloje
Iki šiol mokslininkai nesutaria dėl perdegimo sindromo atsiradimo. Dauguma autorių, tyrinėjančių minėtą reiškinį, daro išvadą, jog perdegimo procesas prasideda nuo pernelyg didelių įsipareigojimų, susijusių su kasdienine veikla darbe, darbo organizavimo, tarpusavio santykių, padidinto dėmesio pacientams, šeimai, pokyčiams [13, 26].
Apibendrinant mokslinės literatūros analizę galima teigti, kad dažniausiai perdegimo sindromo priežastys grupuojamos į dvi kategorijas:
1.Individualius veiksnius. Kasdieniniame gyvenime susidūrus su įvairiomis problemomis svarbu išsiaiškinti ne tik su darbu susijusius veiksnius, bet taip pat ir individualius. Individualūs veiksniai gali būti skirstomi į sociodemografinius veiksnius (lytis, amžius, šeimyninė padėtis, išsilavinimas). „Perdegti“ gali bet kokio amžiaus žmonės, tik didesnė rizika būdinga 19-25 m. ir 30-40 m. specialistams. Pirmiesiems gali būti per sunku prisitaikyti suvokus, kad jie klaidingai įsivaizdavo savąjį darbą. Patyrusiems specialistams neįveikiamu iššūkiu gali tapti neatitikimai tarp puoselėtų vilčių, pastangų ir realių rezultatų. Vis dėlto nuo perdegimo neapsaugo nei santykinai palankus amžius, nei specialybė, nei pareigos [27]. Moterys, kurios yra patenkintos savo vaikais, šeima, sveikata, laisvalaikiu ir bendravimu su draugais, artimaisiais bei pažįstamais, yra mažiau linkusios į perdegimo sindromo atsiradimą. Tačiau esminių skirtumų tarp lyčių nenustatyta [28]. Pasak Silva S.C., Nunes M.A. (2015), specialistai turintys aukštąjį išsilavinimą, turi ir didesnę tikimybę „perdegti“, kadangi dažnai užima atsakingas pareigas, kurios reikalauja ypač daug jėgų, žinių bei atsakomybės [29]. Ilgalaikių asmeninių savybių (savigarba, ištvermė, reakcija į stresą, sugebėjimas susidoroti su problemomis) įtaka analizuota tyrime, kurį atliko Ivanauskis E., Machtejevienė E ir kt. (2015). Jo metu įrodyta, kad mažesniu ištvermingumu pasižymintys žmonės patiria aukštesnį perdegimo laipsnį, ypač emocinio išsekimo dimensijos atžvilgiu [17]. Kai kurios asmeninės ir profesinė savybės, tokios kaip
rūkymas, melancholija, prislėgta nuotaika ir beviltiškumo jausmas, taip pat turi įtakos perdegimo sindromo atsiradimui. Tai analizavo Benetis R., Širvinskas E. et al (2012) [10].
Kito tyrimo metu (Bačinina V. 2014) buvo atskleista, kad sąmoningumas, nuoširdumas, neurotizmas, atvirumas naujovėms bei ekstraversija dominuoja slaugytojų darbe ir turi ryšį su perdegimo sindromu. Tyrimų metu buvo atskleista, jog svarbus yra penkių faktorių modelis (asmenybės dimensijos):
Ekstraversija (būdinga draugiškiems, aktyviems, atkakliems asmenims). Ekstravertai yra socialūs, tačiau socialumas nėra pagrindinis bruožas ekstraversijai nustatyti. Tai - aktyvumas, šnekumas, optimizmas. Šiai asmenybės dimensijai priklauso šiluma, visuomeniškumas, savęs įvertinimas, aktyvumas, sužadinimo siekimas ir teigiamos emocijos.
Sąmoningumas (būdingas organizuotiems, patikimiems, atsakingiems asmenims). Ši dimensija apima planavimo, organizavimo, užduočių iškėlimo procesus bei pasiekimo poreikį. Šiai dimensijai priklauso kompetencija, tvarka, pareigingumas, tikslo siekimas, savidrausmė bei apdairumas. Nuoširdumas (būdingas paslaugiems, atlaidiems, patikliems asmenims). Šis bruožas siejamas su altruizmu, kito užjautimu bei supratimu, pagalba aplinkiniams. Šiai asmenybės dimensijai priklauso pasitikėjimas, tiesumas, nuolaidumas, kuklumas, empatiškumas.
Neuroziškumas (būdingas dirgliems, irzliems, impulsyviems asmenims). Šis bruožas rodo asmens tendenciją patirti neigiamus jausmus – baimę, liūdesį, nepasitenkinimą, pyktį, kaltę ir pan. Šiai asmenybės dimensijai priklauso nerimas, priešiškumas, depresiškumas, drovumas, impulsyvumas ir pažeidžiamumas.
Atvirumas naujovėms (būdingas intelektualiems, lakios vaizduotės ir laisvo mąstymo asmenims). Šios dimensijos elementas – laki vaizduotė, dėmesys vidiniams išgyvenimams, intelektualių žinių troškimas, domėjimasis vidiniu ir išoriniu pasauliu. Šios srities rezultatai siejami su išsilavinimu ir protu. Pastarosios asmenybės dimensijai priklauso fantazija, estetiškumas, jausmai, veikla, idėjos ir vertybės [2].
Atsižvelgiant į skirtingas asmenybės dimensijas, galima teigti, jog ir perdegimo sindromą kiekvienas asmuo patiria skirtingai. Svarbus vaidmuo tenka darbui bei aplinkai, kurioje dirbama [17]. Kuo palankesnė darbo aplinka (ypač svarbu geri santykiai su pacientais, gydytojais ir kitais slaugytojais), tuo geresnė slaugytojų sveikatos būklė [16].
2.Veiksnius, susijusius su darbu. 1997 m. M.P. Leiter ir Ch. Maslach suformulavo pagrindines šešias su darbo aplinka susijusius veiksnius, skatinančias perdegimo sindromo atsiradimą, pavadindami jas gyvenimo sritimis:
Darbo krūvis. Pačioje pradžioje asmuo į darbą eina pakylėtas, užduotis atlieka entuziastingai ir su noru, vedamas susikurtų idealų ir netaupydamas jėgų. Tačiau šis užsidegimas laikui bėgant vis mažėja, kai asmuo susiduria su realybe. Pernelyg didelis darbo krūvis, sudėtingos darbinės situacijos, darbo organizavimas, valdymas - visi šie reiškiniai yra susiję su psichologiniais faktoriais, kurie sukelia stresą [30]. Didelis darbo krūvis, psichologinis nepatogumas darbe (organizaciniai veiksniai, o ne asmeniniai) yra susiję su perdegimo sindromo reiškiniu [31]. Vertindami tam tikrus psichosocialinius veiksnius Vokietijos mokslininkai Ashkar K. ir kt. tyrė 155 gydytojus rezidentus ir nustatė, kad 67,7 proc. respondentų patyrė emocinį išsekimą. Šią riziką didino lytis (dažniau veikė moteris), ilgos darbo valandos (daugiau nei 80 val. per savaitę), naktinis darbas [18].
Kompetencija ir galimybės. Hudek-Knezević J., Kalebić Maglica B., Krapić N. (2011) savo darbe nustatė, kad iš sveikatos priežiūros specialistų reikalaujama daugiau negu iš kitų profesijų atstovų. Tyrimo metu paaiškėjo, jog perdegimo sindromas dažniau pasireiškia asmenims, kurie daug laiko praleidžia su ligoniais [23]. Vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos perdegimo sindromo atsiradimui, yra darbuotojų trūkumas bei darbe patiriamas stresas [32]. Nepasitenkinimą darbu, darbo grafikais, jų lankstumu bei keitimu, tarpasmeniniais santykiais atskleidžia tyrimas, kurį atliko Gómez-Gascón T., Martín-Fernández J., Gálvez-Herrer M., Tapias-Merino E., Beamud-Lagos M., Mingote-Adán J.C. (2013) [7]. Kazimėnienės A., Grigaliūnienės V. darbe (2015)., teigiama, kad stresas apima profesinį disbalansą, darbo krūvio padidėjimą, profesinį nekompetentingumą, ir tai gali tapti galvos skausmo, kraujo spaudimo sutrikimų bei nuovargio priežastimi [33]. Visi šie faktoriai tik dar labiau stiprina streso atsiradimą, o tai mažina produktyvumą ir efektyvumą darbe, kelia grėsmę žmonių sveikatai, neigiamai atsiliepia darbuotojų tarpusavio santykiams, didina nedarbingumo galimybę, pravaikštas, sveikatos sutrikimus, depresiją bei savižudybių galimybę [12]. Kai stresas virsta lėtiniu, jis nustoja būti fiziologiniu stimulu ir tampa žalingas sveikatai [7].
Atlygis. Užsienio mokslininkų Zhonghua N., Yuelong J., Lianping H., Yan Chen et al. (2016) teigimu, mažas arba nepakankamas atlygis už atliktą darbą, išteklių trūkumas, techninių gebėjimų stoka skatina sveikatos priežiūros specialistų nepasitenkinimą. Tai verčia jaustis neįvertintais, nesuprastais ir nereikalingais visuomenei, ypač savo darbdaviui, įstaigos vadovui [12]. Nepasenkinimas darbu, skatinta slaugytojus keisti turimą ir ieškoti geriau apmokamo darbo [16]. Bendruomenė. Dalmolin G.L., Lunardi V.L., Lunardi G.L. (2014), kurie nagrinėja profesinio perdegimo sindromo pasireiškimą medicinos personalo veikloje , pastebėjo, kad perdegimo sindromas vystosi, kai nėra palaikymo iš bendradarbių, vadovų, kai darbuotojai negali atvirai reikšti
emocijų, bijo išsakyti savo mintis, kai išreikšta nuomonė nesuprantama, kai patiriamas nepasitikėjimas priimtais sprendimais. Tuomet jaučiamas nusivylimas ir bejėgiškumas [26].
Teisingumas ir vertybės [17]. Svarbu yra įvardinti, kokios vertybės vienija sveikatos priežiūros specialistus ir gydymo įstaigą, kurioje jie dirba (fizinė aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, ateities perspektyvos ir pan.). Cagan O. and Gunay O. (2015) nurodo , jog tol, kol darbas patenkina poreikius ir lūkesčius, tol sveikatos priežiūros darbuotojai yra patenkinti darbu [34].
Išanalizavus pateiktus veiksnius galima teigti, kad jie tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Medicinos darbuotojai yra jautri profesinė grupė, jų darbas labai įtemptas, susijęs su rizika bei išgyvenimais. Akivaizdu, jog jis sukelia sunkias fizines, psichologines ir socialines pasekmes. Todėl yra labai svarbu pateikti žmonėms strategijas ir veiksmingas priemones, kad jie turėtų galimybę prisitaikyti prie situacijų, kurios vertinamos, kaip labai įtemptos [35].
Mokslininkas H. J. Freudenbergas [17], išskiria tris pagrindines perdegimo sindromo dimensijas:
1. Emocinį išsekimą. Darbuotojai jaučiasi išsekę, apkrauti, pavargę, neturi pakankamai energijos, todėl pasireiškia nusivylimas, įtampa ar nuovargis. Išryškėja fizinės problemos: skrandžio skausmai ir virškinimo sutrikimai.
2. Susvetimėjimą (depersonalizaciją). Žmonės savo darbe dažniausiai mato neigiamus aspektus, darbas tampa varginantis, jie gali imti ciniškai žiūrėti į savo darbo aplinką ir į kolegas, gali pradėti dirbti mechaniškai. Todėl depersonalizacija yra aspektas, kuris skatina perdegimo sindromo atsiradimą. Tai įvyksta, dėl neigiamo darbuotojų požiūrio, kuris yra lydimas nejautrumo ir motyvacijos stokos.
3. Sumažintą veiklą (mažus asmeninius pasiekimus). Asmenys stengiasi patenkinti savo poreikius - tampa egoistiški darbe, namuose, su šeimos nariais. Jiems sunku susikaupti, būdinga apatija, trūksta kūrybiškumo, neigiamas profesinis savęs vertinimas, padidėjęs dirglumas, mažas produktyvumas, prasti darbo santykiai ir motyvacijos stoka [24].
Bendraudami su pacientais sveikatos priežiūros specialistai dažnai slopina asmeninius jausmus ir emocijas, dėl to susiduria su stresinėmis situacijomis, depresija ir perdegimo sindromu [36]. Portoghese I., Galletta M. et al. (2014) pabrėžia, jog perdegimo sindromas sukelia pavojų sveikatos priežiūros specialistams, užkerta kelią asmeniniam tobulėjimui, gerų rezultatų siekimui, atsidavimui užduočiai, o tai veda link išsekimo [37]. Šis sindromas, sukelia tokius reiškinius, kaip nerimas, stresas, depresija, nuovargis, išsekimas, nemiga, įtampa, kaltės jausmas, padidintas jautrumas ir nemotyvuota kritika [38].
Mokslininkas Hans Selye iškėlė idėją, kad streso negalima išvengti, be to, ir nėra reikalo, nes įtampa reikalinga organizmo gyvybinei veiklai, be jos neįmanoma gyvybė. Įtampa
padeda įveikti įvairias kliūtis, žmogus tampa energingesnis, geriau sugeba suvokti save, suprasti ir užjausti kitus [33]. Tačiau tokie autoriai, kaip J. Lapė (1980), P. Carayon ir kt.(1999), A. Lekauskaitė ir kt. (2006), analizuodami streso darbe pasėkmes, nurodo, jog darbuotojai, veikiami streso darbe, savo pareigas atlieka prasčiau, neigiamai vertina savo darbo ir gyvenimo kokybę, o tai daro įtaką ne tik pacientų sveikatos priežiūros kokybei, bet ir komandiniam darbui sveikatos priežiūros įstaigoje [39]. Užsienio autoriai (Ahiyama & Kyougoku, Miyahe et al., 2010) atskleidžia, kad sveikatos priežiūros specialistai dažniau patiria profesinę disfunkciją bei įvairių psichologinių problemų nei kitų profesijų atstovai [40].
Autoriai Da Silva J.L., Soares Rda S., Costa Fdos S., Ramos Dde S. et al. (2015) teigia, kad stresas darbo aplinkoje susijęs su darbiniais aspektais, įskaitant darbo organizavimą, valdymą, hierarchijos bei tarpasmeninius santykius. Išvardinti veiksniai susiję su psichologiniais faktoriais. Patyrus stresą darbe, padidėja laikinojo nedarbingumo atvejų, pravaikštų, ankstyvo išėjimo į pensiją ir kitų sveikatą veikiančių veiksnių, kurie įtakoja perdegimo sindromo atsiradimą bei gali paskatinti minčių apie savižudybę atsiradimą [24].
Anot Reigos V. (2011), darbe patiriamas stresas gali būti siejamas su darbo aplinka, kurioje yra padidintas streso lygmuo, galimas priekabiavimas, o tai turi poveikį psichinei bei fizinei sveikatai, produktyvumui ir efektyvumui darbe, dėl ko gali padidėti pacientų nepasitenkinimo ir mirtingumo rizika [39]. „Vadinasi, slaugytojo streso įveika - tai slaugytojo kova su fiziologine ir psichologine įtampa, kuri kyla <...> vykdant slaugytojo pareigas“ [41].
Miego stoka paveikia fiziologinę ir psichologinę sveikatą, t.y. nuotaiką, atmintį, budrumą bei mokymąsi [34]. Tyrimo metu, kurį atliko Dall'Ora C., Griffiths P., Ball J., Simon M., Aiken L.H (2015), įrodyta, jog slaugytojos, kurios dirbo 12 val. pamainas, yra labiau linkusios į perdegimo sindromo atsiradimą nei tos slaugytojos, kurios dirbo 1,0 etato krūviu. Tai siejama su poilsio trūkumu ir miego stoka, kas turi neigiamos įtakos darbo kokybei, pacientų saugai, todėl viršvalandžiai negali būti naudinga strategija sprendžiant slaugos personalo trūkumo problemą [42]. Labiausiai paplitę apsauginiai veiksniai, norint išvengti perdegimo sindromo, yra meilė darbui ir pakankamas miego laikas (6-8 val.) [8].
Pasak Žukauskienės D., Nikolajevienės A ir kt. (2013) užimtumo ir streso kupino gyvenimo būdo pasekmė yra nuovargis, kurį jaučiame kiekvienas. Nuovargis yra būdingas visiems gyviems organizmams. Paprastas nuovargis dingsta po kokybiško nakties miego, o lėtinis nuovargis nepraeina pailsėjus ir trunka ilgiau kaip 24 valandas. Tokia būsena tęsiasi dienų dienas ir tampa lėtine sveikatos problema - lėtinio nuovargio sindromas (LNS, angl. CFS). Pagrindinai simptomai:
nuovargis, kuris tęsiasi iki 6 mėnesių ir ilgiau; trunka 24 val. per parą, yra aiški nuovargio pradžia,
nuovargis nėra somatinės ligos pasekmė, nesumažėja po eilinio poilsio,
daro įtaką kasdienei socialinei, profesinei veiklai, subfebrili temperatūra,
vyrauja bent 4 iš šių simptomų: sutrikusi atmintis ir dėmesio koncentracija, gerklės skausmai, skausmingi kaklo bei pažastų limfmazgiai, raumenų skausmai, sąnarių skausmai, bendras nuovargis, astenija (liguista būsena, pasireiškianti greitu fiziniu bei psichiniu nuovargiu, padidėjusiu jautrumu, dėmesio nepastovumu).
Emocinio nuovargio priežastys: per didelis aktyvumas, prisiėmimas per daug socialinių vaidmenų, per mažas aktyvumas, vargina nuobodulys, stresinės situacijos, mažos nemalonios smulkmenos gali versti jaustis išsekusiu, psichikos sutrikimai.
Gali varginti gyvenimo būdas: profesijos, kurios priklauso rizikos grupei: medicinos personalas, pedagogai, policininkai, pamaininį darbą dirbantys žmonės, kofeino turinčių gėrimų, alkoholio vartojimas, ypač prieš miegą, statinų vartojimas.
Apibūdindami lėtinį nuovargį, žmonės dažniausiai teigia, jog netenka energijos, jaučia diskomfortą, jaučiasi mieguisti, praranda motyvaciją, sutrinka dėmesio koncentracija, sunku priimti sprendimus, kasdienės užduotys tampa sunkios, jų vengiama, jaučiasi apimti depresijos [22].
Hudek - Kneževic′ J., Kalebic′ - Maglica B., Krapic′ N. (2011) teigia, jog depresija pasireiškia įvairiais specifiniais simptomais, tokiais kaip prislėgta nuotaika, jėgų stoka, neviltimi, koncentracijos sutrikimu, ir nespecifiniais simptomais – dažniausiai somatiniais nusiskundimais: galvos, raumenų, kaulų skausmu, virškinimo trakto sutrikimais [43]. Depresija yra viso kūno susirgimas, kuris gali paveikti nuotaiką, mintis ir fizinę gerovę [44]. Tyrimais nustatyta, kad moterys gydytojos, kurios yra ištekėjusios, turi mažesnę tikimybę susirgti depresija, nei vyrai, kurie nėra vedę.Be asmeninių ir šeimos veiksnių taip pat svarbūs ir darbo veiksniai, nes stresas darbe yra susijęs su depresija. Gydytojai susiduria su tokiais profesiniais stresoriais, kaip ilgos darbo valandos, miego trūkumas, aukšti profesionalumo ir atsakomybės už pacientus reikalavimai, kasdien patiriami konfliktai tarp etinių vertybių ir ekonominių tikslų, taip pat medicinos klaidų ir aplaidumo tikimybės. Kaip teigia autorės Wurm W., Vogel K., Holl A. et al., pastaraisiais dešimtmečiais gydytojų darbas su pacientais tapo sunkesnis dėl padidėjusio darbo krūvio, padidintos administracinės atsakomybės ir sumažėjusios autonomijos, todėl tiek socialiniai, tiek ir asmenybės veiksniai turi įtakos depresijos simptomams vystytis. Perdegimo sindromas ir depresija persidengia tarpusavyje, nes pastaroji vystosi palaipsniui [31]. Glumbakaitės L. (2014) teigimu, Lietuvoje oficialiai užregistruojama tik menka dalis visų profesinių ligų atvejų, o su darbu
susijusios ligos iš viso neregistruojamos. Tačiau tarptautiniai lyginamieji tyrimai rodo, kad Lietuvos darbuotojai dažniau negu daugelio kitų Europos šalių dirbantys žmonės skundžiasi sveikatos problemomis, kurias sieja su savo darbu [45]. Profesinio perdegimo pasekmės pasireiškia įvairiai: žmogus jaučia emocinį išsekimą, tampa labiau linkęs prižiūrėti ir kontroliuoti, o ne padėti, bando ieškoti savo nesėkmių kaltininkų. Bendravimas su pacientais, bendradarbiais tampa stereotipiškesnis, sumažėja humaniškumo, pozityvumo apraiškos.
Apibendrinant galima teigti, kad perdegimo sindromo pasireiškimas yra akivaizdus ir pasireiškia kaip emocinis išsekimas, depersonalizacija, sumažinta veikla (maži asmeniniai pasiekimai), stresas, depresija, miego stoka, lėtinis nuovargis - tai požymiai, dėl kurių (jeigu jie nešalinami) sveikatos priežiūros specialistai gali turėti suicidinių minčių. Todėl asmens sveikatos priežiūros įstaigoje svarbu organizuoti darbą taip, kad laiku būtų pastebėti darbuotojų veiklos, nuotaikų bei savijautos pokyčiai, ir būtų imtasi savalaikių perdegimo sindromo įveikos strategijų.
1.3. Perdegimo sindromo įveikos strategijos medicinos darbuotojų profesinėje
veikloje
Mokslininkų Gómez-Gascón T. ir bendraautorių (2013) teigimu, perdegimo sindromas yra aktuali darbuotojų sveikatos problema, kuri paveikia daugelio sričių specialistus ir turi būti sprendžiama pasauliniu mastu, siekiant išvengti asmeninių, šeimyninių bei kitokio pobūdžio socialinių pasekmių [7].
Sveikatos priežiūros sistemų veiksmingumas ir sveikatos paslaugų kokybė yra tiesiogiai susijusios su sveikatos priežiūros darbuotojų sveikata, su tinkamu darbo krūvio paskirstymu [46]. Perdegimo sindromo pasekmės gali būti pablogėjusi fiziologinė ir psichologinė būklė, sutrikusi pažinimo funkcija, sumažėjęs organizmo atsparumas, žemas darbo našumas, dažnos pravaikštos. Šiam sindromui pasireiškus, gydomi tik simptomai ( stresas, nuovargis, išsekimas, depresija, apatija ir kt.). Emocijos veikia mūsų širdį, endokrininę sistemą ir jeigu neigiamos emocijos tampa kasdienybe, jos išbalansuoja visų organų funkcionavimą ir sugriauna imuninę sistemą. Gerasimčik-Pulko V. (2011) teigia, kad neigiamų emocijų išvengti labai sunku, nes nuo pat vaikystės mums tenka susidurti su nemaloniais įvykiais, aplinkybėmis, įvairiais apribojimais ir pan. Dažnai dėl nuovargio į pastabas ar siūlomą pagalbą žmogus nereaguoja [21].
1. Nustokite neigti blogą savijautą darbe, pasitikėkite savimi, savo organizmu, pripažinkite patiriamą stresą ir spaudimą, kurie pasireiškia fiziškai, psichiškai ir emociškai.
2. Venkite atsiskyrimo, uždarumo, užmegzkite ar atnaujinkite socialinius ryšius, nebūkite vieni.
3. Keiskite gyvenimo aplinkybes, o jei nepavyksta – geriausia keisti darbo vietą.
4. Nustokite eikvoti per daug jėgų, atsisakykite sričių ir aspektų, kurie reikalauja per didelio aukojimosi, sumažinkite savo darbo krūvį arba jį paskirstykite proporcingai.
5. Nebūkite pernelyg rūpestingi. Jeigu iš įpratimo imamasi spręsti kitų darbuotojų problemas, vykdyti jų pareigas, vadinasi, atėjo laikas išmokti to mandagiai atsisakyti.
6. Išmokite pasakyti „ ne“, neleiskite niekam išnaudoti savo laisvo laiko ir jausmų.
7. Pradėkite mažiau dirbti, išmokite perduoti kai kuriuos darbus kitiems (tiek darbe, tiek namuose, tiek bendraudami su draugais).
8. Pamėginkite atskirti tikrąsias vertybes nuo netikrų ir laikinų, svarbiausius dalykus - nuo antraeilių, pažvelkite į viską „kitomis akimis“.
9. Nusistatykite gyvenimo tempą, pamėginkite gyventi išlaikydami pusiausvyrą. Kadangi žmogaus turimos energijos kiekis ribotas, yra tikslinga tinkamai derinti darbą su poilsiu.
10. Pasirūpinkite savo organizmu: tinkamai pailsėkite, išsimiegokite tiek, kiek reikalauja organizmas, reguliariai lankykites pas gydytoją, sveikai ir tinkamai maitinkitės.
11. Pasistenkite kiek įmanoma mažiau viskuo rūpintis ir baimintis, apribokite visus protu nepagrįstus rūpesčius, kurių nepajėgiate išspręsti, geriau pasirūpinkite savo poreikiais.
12. Nepraraskite humoro jausmo. Tai geriausi vaistai nuo „perdegimo“ [2].
Perdegimo sindromo įveikos strategijas galima suskirstyti, į dvi pagrindines grupes (pagal Vaicekauskienę V.,2014) :
1. Asmeninės įveikos strategijos: įvairios tobulinimosi programos, atpalaiduojančiosios terapijos.
2. Organizacinės įveikos strategijos.
Kiti autoriai, pavyzdžiui, J. Jurėnas (2015), išskiria kompetencijos svarbą, Kerasidou A. ir Horn R. (2016) nurodo psichoterapijos svarbą, Ivanauskis E. (2015) siūlo taikyti medikamentines priemones [16, 37, 18].
Jurėno J. (2015) tyrimais įrodyta, kad kompetencija padeda asmenims prisitaikyti darbinėje veikloje. Nuolatinis tobulinimasis, kompetencijos ugdymas, žinių siekimas, įgūdžių lavinimas padeda išvengti perdegimo. Priešingai, dirbantieji, kurie abejoja savo galimybėmis, vengia sunkių užduočių kaip asmeninių grėsmių, nesistengia tobulinti savo kompetencijų, rizikuoja patirti perdegimą. Galima teigti, jog tie darbuotojai, kurie pasitiki savo kompetencija, nuolat ją
ugdo, dažniau patiria asmeninių laimėjimų ir nejaučia emocinio išsekimo [15]. Montero-Marin J., Tops M. et al. (2015) nustatė, kad darbuotojai, glaudžiai bendraudami, konsultuodami vieni kitus bei išsakydami savąsias problemas, išvengia perdegimo, tuo pačiu padidėja jų atsakomybės jausmas bei sumažėja emocinis išsekimas [47]. Be to, dalyvavimas įvairiose mokymo programose palengvina ne tik savipagalbą, kančios suvokimą, asmens supratimą, bet ir pagerina asmeninę sveikatą [48].
Mokslininkės Gerasimčik- Pulko V., Pileckaitė- Markovienė M. (2012), teigia, kad atsipalaidavimo metodai taikomi įvairiose srityse, siekiant konkrečių tikslų. Tai labai įvairialypė psichofiziologinės įtampos sukeliamų nepageidaujamų reiškinių kontrolė darbe bei kasdieniniame gyvenime. Meditacija yra pats seniausias ir daugiausiai įvairių formų bei modifikacijų turintis atsipalaidavimo būdas. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog transcendentinės meditacijos pratybos, jeigu joms skiriama po 20 minučių ryte ir vakare, gerina dėmesio koncentraciją, atmintį, darbingumą ir bendrą sveikatos būklę. Įrodyta, kad relaksacija veiksminga gydant nerimo sutrikimus, lengvą ir vidutinio sunkumo depresiją, įtampos sukeltus galvos skausmus, migreną, arterinę hipertenziją, nervinio pobūdžio virškinimo sistemos sutrikimus, taip pat ji didina sveikų žmonių atsparumą stresui [49]. Taigi, meditacija ir susikaupimas yra kompleksinė programa, padedanti sveikatos priežiūros specialistams įveikti perdegimo sindromo pasireiškimą [7].
Kadangi darbuotojai kasdien susiduria su įvairiomis stresinėmis situacijomis, tai reikalauja efektyvių streso įveikos įgūdžių, kuriems ugdyti taikomi įvairūs būdai:
„Reiki“ metodas. Šis metodas apibrėžiamas kaip streso ir nerimo mažinimo, atsipalaidavimo, dėmesio sutelkimo bei problemų sprendimo pagerinimo programa.
Joga. Naujausiais tyrimais įrodyta, jog ši priemonė sėkmingai gerina psichologinę bei fizinę savijautą, sumažina medžiagų apykaitos ligas. Kartu su joga vartojant vaistus, buvo veiksmingesnė kraujospūdžio ir kraujagyslių rizikos kontrolė [50].
Qigong metodas (kvėpavimo pratimai). Veiksminga savęs valdymo programa. Tai lengva atlikti kasdieninės veiklos metu, nes trunka tik 2-5 minutes per dieną ir jos svarba neabejoja mokslininkai (Sagana .P., Doenitz C. et al., 2012)[51].
Reguliarios mankštos, knygų skaitymo svarbą akcentuoja Siedsma M. ir Emlet L. (2015), nes tai sumažina bet kokį perdegimo aspektą [46].
Dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktika. Autorių Gerasimčik-Pulko V., Pileckaitės - Markovienės M. (2012) teigimu, tai gana nauja, tačiau pasaulyje sparčiai populiarėjanti meditacinė technika, pagrįsta rytietiškomis tradicijomis [52].
Žukauskienė D., Nikolajevienė A. ir kt. (2013) pateikia tokias organizacines priemones: darbo krūvio mažinimas, pasitenkinimo darbu kėlimas, motyvacijos skatinimas, saugi ir ergonomiška darbo aplinka, sureguliuotas darbo ir poilsio režimas, geros darbo praktikos politikos įgyvendinimas, darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas [22]. Glumbakaitė L. (2014) pabrėžia, kad vadovo tinkamai organizuotas darbuotojų darbo krūvis sumažina personalo kaitą ir užtikrina gerą sveikatą ir pacientų saugą [45]. Pasitenkinimą darbu lemia gera ekonominė padėtis, kurią akcentuoja tokie autoriai, kaip Nowakowska-Domagala K., Jablkowska-Górecka K., Kostrzanowska-Jarmakowska L. , Mortoń M. and Stecz P. (2015), nes, jų manymu, tai turi didelės įtakos emocinei ir psichologinei sveikatos priežiūros specialistų savivertei [53]. Mokslinio tyrimo metu, kurį atliko Krušinskaitė D. (2013), išanalizuota, jog palankios darbo sąlygos ir gera fizinė bei psichologinė savijauta darbe suteikia galimybę išlaikyti kvalifikuotą ir motyvuotą darbo jėgą, jos įsipareigojimą organizacijai bei profesijai, darbo našumą, kokybišką priežiūrą, darbuotojų moralę ir elgesį darbe, sutaupys lėšų įstaigai bei sveikatos priežiūros sistemai [41]. Kaip teigia Li X., Gnan L., Chang H. and Zhang B. (2014), geras savęs vertinimas mažina emocinį išsekimą, cinizmą ir skatina profesinį tobulėjimą bei didina darbo produktyvumą [54].
Kerasidou A. and Horn R. (2016) akcentuoja psichoterapijos priemones, pavyzdžiui, pokalbio terapiją, kurios metu sumažinama baimė ir vidinis nerimas, įteigiamas optimistiškas požiūris į gyvenimą, padedama įveikti stresą, didinamas sąmoningumas, gerinami asmeniniai susidorojimo su problemomis įgūdžiai. Emocinis stabilumas padeda išlaikyti mokslinį ir medicininį objektyvumą, kai susiduriama su stresinėmis situacijomis [36]. Tyrimo metu, kurį atliko Atanes A.C.M. ir kiti (2015), pastebėta, kad atidumas turi įtakos emociniam stabilumui bei padeda užtikrinti darbuotojų gerovę ir gerinti paslaugų kokybę [55]. Taip pat mano ir McClafferty H., Brown O.V (2014), teigdami, kad tai puiki priemonė savireguliacijai, apimanti bendravimo įgūdžius bei psichologinio stabilumo užtikrinimą [56].
Medikamentinių priemonių įtaką sveikatai aptaria Ivanauskis E., Machtejevienė E. ir kt. [17]. Šių autorių teigimu, fitoterapija, t.y. augalinės gydomosios priemonės (jonažolės, apynių spurgai, melisos lapai kryžiažiedės lapai, valerijono šaknys) bei gydymas vaistais taip pat yra svarbūs sveikatos gerinimui [27].
Kaip vieną iš būdų perdegimo sindromui įveikti Ghaffari F., Dehghan-Nayeri N. and Shali M. (2015) įvardina humorą ir juoką. Pastarieji mažina nerimą, slopina pyktį tarp personalo ir pacientų, taip pat skatina personalo fizinį bei psichologinį sveikatos gerėjimą. Tačiau šiuo atveju ypač atsakingai turi būti pasirinktas gydymo laikas ir vieta, nes humoras yra labai glaudžiai susijęs su kultūrų skirtumais, auklėjimu, kalbos ypatumais, taip pat su išsilavinimu bei priklausymu tam tikrai socialinei klasei [57].
Ding Y., Yang Y., Yang X. (2015) ir jo kolegos pasiūlė PsyCap ( angl. Psychological Capital) koncepciją, kuri skatina asmens individualų augimą ir vystymąsį. PsyCap apima keturias pagrindines dalis:
1. Savarankišką veiksmingumą, kaip galimybę pasitikėti savimi, kad būtų galima atlikti užduotis, tobulinti savo sugebėjimus, didinti norą laimėti. Žmonės, kurie pasitiki savimi, pasirenka užduotis, kurios skatina jų motyvaciją ir pastangas susiduriant su kliūtimis.
2. Viltį, kuri nurodo teigiamą motyvaciją ir palaiko žmogaus poreikius. 3. Optimizmą, kuris palaiko teigiamą požiūrį į dabartį ir ateitį.
4. Atsparumą, kaip galimybę išvengti nelaimės ar net kančių, nesėkmių.
Tai skatina teigiamą įveiką, kurios pagalba siekiama užkirsti kelią grasinančioms ir sveikatą žalojančioms situacijomis bei jų atsiradimui. Sveikatinimo programos apimančios fizinį, protinį bei emocinį sveikatos gerinimą, padeda spręsti atsiradusius perdegimo sindromo požymius. Sveikatos priežiūros specialistai turi ugdyti pasitikėjimą savimi, optimizmą, viltį ir gebėjimą priimti teigiamus sprendimus [58]. Leal-Costa C., Díaz-Agea J.L. et al. (2015) teigimu, bendravimo įgūdžiai taip pat padeda ir palengvina perdegimo sindromo požymius [59].
Sveikatos priežiūros specialistai, kurie pasižymi emociniu stabilumu, moka atsipalaiduoti, turi daugiau dvasinių jėgų ir patyrimo kovoti su streso grėsme, yra ištvermingesni, morališkai tvirtesni, gali padėti ne tik sau, bet ir kitiems kolegoms valdyti sudėtingas situacijas. Bendras darbas komandoje, sutarimas su kolegomis ir savitarpio pagalba, įsiklausymas į kito nuomonę yra tie veiklos elementai, be kurių sklandus darbas neįsivaizduojamas [60]. Pejušković B., Lečić-Toševski D., Priebe S., Tošković O. (2011) teigimu, privaloma skatinti fizinį aktyvumą, taip pat įvairius terapijos metodus [14]. Mokslinėje literatūroje dažnai nurodoma, kad, nepaisant to, ar dažnai patiriamas stresas ir iškyla sudėtingos situacijos darbe, daugelis slaugytojų vis dėlto sugeba susidoroti su kasdieninėmis pareigomis darbe, su iškilusiomis psichologinėmis problemomis bei sunkumais darbe [61].
Apibendrinant išanalizuotą mokslinę literatūrą, galima teigti, kad tinkamai organizuotas asmens sveikatos priežiūros specialistų darbas, psichosocialinių rizikos veiksnių darbe stebėsena, laiku panaudotos perdegimo sindromo prevencinės priemonės, darbuotojų mokymai, susiję su perdegimo sindromo įveikos strategijomis, įgalina užtikrinti pacientų saugą, suteikiant kokybiškas paslaugas, bei darbuotojų pasitenkinimą darbu.
1.4. Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai, susiję su perdegimo sindromo
pasireiškimu ir įveikos strategijomis medicinos personalo profesinėje veikloje
Išanalizavome mokslinius tyrimus, atliktus per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvoje tyrimai pasirinkti iš ELABA duomenų bazės, o užsienyje atlikti tyrimai pasirinkti naudojantis PROQUEST bei EBSCO duomenų bazėmis įvedant paieškos žodžius: profesinio perdegimo sindromas (burnout syndrome) sveikatos priežiūroje, profesinio perdegimo sindromo pasireiškimas ( burnout syndrome display or exhibitio), profesinio perdegimo sindromo įveikos strategijos (coping or prevention). Buvo rasta 50 užsienio autorių tyrimų, kuriuose analizuojamas perdegimo sindromas ir su juo susiję veiksniai. Rasta 10 Lietuvos mokslininkų tyrimų, kuriuose analizuojamas perdegimo sindromas ir jo įveikos galimybės tarp sveikatos priežiūros specialistų. Remdamiesi tyrimų analize, sudarėme lenteles, kuriose atsispindi atliktų darbų autoriai, tyrimo tikslas, tiriamoji problema, imties tūris, tiriamųjų parinkimo būdas, tyrimo kintamieji bei tyrimo išvadų santrauka (priedas Nr.3) .
Vimantaitės R. atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 180 Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dirbančių slaugos specialistų, nustatyta, kad slaugytojai nuolatos patiria fizinį bei psichologinį nuovargį, emocinę įtampą. Visa tai sąlygoja nepasitenkinimą darbu, konfliktus tarp personalo ir aplinkos, kurioje jie dirba [68]. Darbo krūvio įtaką sveikatos priežiūros specialistams analizuoja ir Gerinkienė V. Bartkutė D., kurių teigimu dideli darbo krūviai, mažas užmokestis turi įtakos personalo sveikatai [66]. Užsienio mokslininkų Zhonghua N., Yuelong J., Lianping H., Yan Chen et al. (2016) teigimu, mažas arba nepakankamas atlygis už atliktą darbą, išteklių trūkumas, techninių gebėjimų stoka skatina sveikatos priežiūros specialistų nepasitenkinimą darbu, kuriame jaučiasi neįvertintais, nesuprastais ir nereikalingais visuomenei, ypač savo darbdaviui, įstaigos vadovui [12]. Fernandez M., Gonzale N., Ayech-Diaz A. et al. atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 178 PSP specialistai, metu nustatyta, kad trečdalis pirmnės sveikatos priežiūros specialistų turi aukštą perdegimo sindromo išraišką, sindromui formuotis labiausiai įtakos turi su profesija susijusi darbinė aplinka, dažniausiai pasireiškia gydytojams bei slaugytojams, kurie užima vadovaujamas pareigas, reikalaujančias daug atsakomybės, žinių, įgūdžių bei supratimo [7, 29].
Mokslinės literatūros analizė įgalina teigti, kad perdegimo sindromas dažniau pasireiškia sveikatos priežiūros specialistų darbinės veiklos pradžioje, pernelyg įsitraukiant į darbinę veiklą, daug laiko praleidžiant su pacientais, o tai sukelia stresą. Dideli su profesija siejami lūkesčiai, idėjos ar norai palaipsniui blėsta susidūrus su stresinėmis situacijomis, paciento mirtimi, kolegų nenoru ar net priešinimusi permainoms, atsiranda kaltės jausmas, o to pasekoje alkoholio bei
nikotino vartojimas, ar net savižudybė [12]. Delima Dalmolini G. Lunardi V. teigimu, aplinkybės susijusios su moralinėmis problemomis bei kančia gali būti siejamos su sveikatos priežiūros specialistų atsidavimu darbui, kylančiomis abejonėmis dėl savo profesinių įgūžių, didelio darbo krūvio, darbuotojų trūkumu, sudėtingų sprendimų priėmimo bei nesekmių darbe [26]. Viršvalandžiai, naktinis darbas priskiriami prie psichosocialinių rizikos veiksnių ir gali tiesiogiai paveikti darbuotojų sveikatą. Neigiamai veikia pamaininis darbas, didelis fizinis ir psichologinis darbo krūvis, budėjimas naktimis, kenksminga darbo aplinka, todėl slaugytojų fizinės sveikatos problemos turi įtakos jų savijautai net ir po darbo. Mokslininkės Liumienės A. atliktas tyrimas įgalina teigti, kad darbas gali būti naudingas psichinei sveikatai, nes įtraukia į visuomeninį darbą, užtikrina socialinę gerovę, tačiau daugelis psichosocialinių veiksnių darbe didina nerimo, depresijos ir išsekimo riziką [69].
Išanalizavus mokslinius tyrimus nustatyta, kad perdegimo sindromas - ne trumpalaikė ir greitai praeinanti būsena, o sudėtinga ir ilgai besitęsianti neigiama reakcija į įvairius stresorius, ilgainiui išsekinančius darbuotojo emocinius-energinius ir asmenybės išteklius [62]. Mokslininkai (Adolhe R., 2012 [8], Roftapoulos V., 2012 [13], Teraoka M., 2015 [40], Desley G., 2012 [31] simptomus, kurie turi įtakos medicinos personalo sveikatai skirsto į fizinius, psichologinius ir emocinius: atsiranda miego sutrikimai, nuovargis, pyktis, irzlumas, galvos skausmas, padidėjęs jautrumas aplinkai, padidėja arterinis kraujo spaudimas, nepasitenkinimas alga, darbu, grafiku, organizavimu. Pasireiškia apatija, depresija, išsekimas, stresas, konfliktai, problemos šeimoje, piktnaudžiavimas alkoholiu ir/ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, rūkymas, pravaikštos, darbo ar profesinės srities keitimas bei savižudybės.
Norint įveikti perdegimo sindromą, svarbu pripažinti sau, kad reikalinga pagalba ir kad reikia poilsio, nes, pasak mokslininkių Žukauskienės D., Nikolajevienės A. ir kt., užimtumo ir streso kupino gyvenimo būdo pasekmė yra nuovargis. Kai tokia būsena tęsiasi dienų dienas ir tampa lėtine sveikatos problema – ji tampa lėtinio nuovargio sindromu [22].
Lietuvių mokslininkų darbuose teigiama, kad perdegimo sindromo simptomus yra svarbu atpažinti ir įveikti. Manoma, kad teorinės paskaitos, grupinės diskusijos, kvalifikacijos kėlimas, seminarai yra svarbūs perdegimo sindromo simptomams mažinti [62]. Gasiūnienės L. Padaigos Ž. ir kt. atliktame tyrime, kuriame dalyvavo Lietuvos gydytojai-akušeriai bei ginekologai atskleidžiama, kad kai kurios individualios savybės ir su darbu susiję veiksniai (organizaciniai veiksniai): miego trukmė per parą, darbo krūvis, psichologinė įtampa darbe turi įtakos perdegimo sindromo atsiradimui, todėl svarbu taikyti specialias prevencines priemones [9,10,11]. Glumbakaitės E., Pociulės L ir kt. atliktame tyrime nustatyta, jog siekiant, kad darbuotojai gerai jaustųsi darbo vietoje, reikia kurti palankią darbo aplinką: itin svarbu kelti darbuotojų kvalifikaciją,
išlaikyti pozityvius santykius tarp darbuotojų ir pacientų, tai užtikrina gerą savijautą ir pasitenkinimą darbu, galimybę tobulėti bei pozityvų įvertinimą ir pripažinimą [45,16].
Išanalizavus užsienio autorių tyrimus galima teigti, kad perdegimo sindromas daro nemažą įtaką medicinos darbuotojų sveikatai [19]. Kipre atliktame tyrime, kuriame dalyvavo 1482 slaugytojos, atskleista, jog nuovargis ir išsekimas yra susiję su stresinėmis situacijomis darbe [13]. Perdegimo sindromo atsiradimą skatina mažas atlyginimas, maža darbo patirtis, socialinės paramos nebuvimas. Tai atskleista tyrimu, kuriame dalyvavo 1144 slaugytojos iš Kinijos provincijos [12]. Pejuškovc B. ir kt. atliktame tyrime atskleidžia, kad netinkamai sudaryti darbo grafikai ir darbe patiriamas stresas, turi įtakos sveikatos priežiūros spcialistų savijautai, o tokios asmeninės savybės kaip savarankiškumas, emocinis stabilumas, mokėjimas spręsti problemas užtikrina socialinę paramą ir gebėjimą adekvačiai reaguoti konkrečioje situacijoje [14]. Ilgalaikiai stresoriai, pasak Kerasidou A. and Horn R. (2016), gali paskatinti medicinos darbuotojų savižudybę [36], sumažinti darbingumą bei paankstinti išėjimą į pensiją [63].
Sanso N., Galiana L. atliktame tyrime , kuriame dalyvavo 387 paliatyvios priežiūros specialistai iš Ispanijos, nurodoma kad specialūs mokymai, savipagalba net susitaikymas su mirtimi, sąmoningumo laipsnis padeda išvengti perdegimo sindromo ir tai užtikrina pasitenkinimą darbo veikla. Bačininos V. atskleidžia, kad sąmoningumas, nuoširdumas, atvirumas naujovėms yra asmeninės savybės norint išvengti perdegimo sindromo [2]. Li X., Guan L. Chang H. ir kt. tyrime, kuriame dalyvavo 1559 slaugytojos iš Kinijos atskleidžia, kad objektyvus savęs vertinimas, gyvenimiška patirtis, vyresnis amžius, teigiamas darbinės aplinkos vertinimas mažina streso lygį ir tai daro teigiamą įtaką slaugytojų psichologinei būklei [54]. Kaip galimybę perdegimo sindromui įveikti, Teraoka M., Kyougoku M. nurodo ergoterapijos, psichogeninių treniruočių bei kognityvinės elgesio terapijos taikymą [40].
Mokslininkų manymu, norint sumažinti minėtus perdegimo sindromo simptomus, svarbu atrasti tinkamiausias įveikos strategijas. Užsienio autorių mokslinės literatūros šaltinių analizė įgalina teigti, kad didelis dėmesys skiriamas rytų medicinoje taikomiems, „Reiki“, jogos, meditacijos, metodams. Deible S., Fioravanti M. et al. (2015) atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 175 slaugytojos iš Baltimorės ir buvo nustatyta, kad, šie metodai užtikrina gerą fizinę ir psichologinę savijautą darbe [50]. Gera sveikata tampa svarbi, kai kalbama apie specialistus, kurių darbas suteikti žmonėms paslaugas tuo pačiu išlaikant gerą protinę, fizinę ir socialinę gerovę. Ghaffari F., Dehghan-Nayeri N. et al. atliktas tyrimas atskleidžia humoro jausmo pozityvią įtaką slaugytojų profesinėje veikloje: pagerina jų psichologinę būklę, emocinę ir fizinę sveikatą [57]. Autoriai Ahmad W., Taggart F., (2015), nurodo, kad asmens sveikatos priežiūros specialistai, kurie tinkamai
