SPORTUOJANČIŲ IR NESPORTUOJANČIŲ VYRŲ SU KLAUSOS NEGALIA, PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS IR HEMODINAMIKOS RODIKLIŲ VERTINIMAS, PRIKLAUSOMAI NUO FIZINIO KRŪVIO BEI KURTUMO POBŪDŽIO

SLAUGOS FAKULTETAS REABILITACIJOS KLINIKA

VAIDOTAS BALNYS

SPORTUOJANČIŲ IR NESPORTUOJANČIŲ VYRŲ SU KLAUSOS

NEGALIA, PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS IR

HEMODINAMIKOS RODIKLIŲ VERTINIMAS, PRIKLAUSOMAI

NUO FIZINIO KRŪVIO BEI KURTUMO POBŪDŽIO

Magistrantūros studijų programos (621B30002) „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. dr. J. Samėnienė

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

SLAUGOS FAKULTETAS

REABILITACIJOS KLINIKA

TVIRTINU

Slaugos fakulteto dekanas Prof. dr. J. Macijauskienė

SPORTUOJANČIŲ IR NESPORTUOJANČIŲ VYRŲ SU KLAUSOS

NEGALIA, PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS IR

HEMODINAMIKOS RODIKLIŲ VERTINIMAS, PRIKLAUSOMAI

NUO FIZINIO KRŪVIO BEI KURTUMO POBŪDŽIO

Magistrantūros studijų programos (621B30002) „Fizinė medicina ir reabilitacija“ baigiamasis darbas

Darbo vadovas Doc. dr. J. Samėnienė

Konsultantas

Doc.dr. D. Mickevičienė

Recenzentas Darbą atliko ...

Vaidotas Balnys

TURINYS

SANTRAUKA ... 4

SUMMARY ... 6

SANTRUMPOS ... 8

1. ĮVADAS ... 9

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11

3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

3.1. KLAUSOS IR KURTUMO SAMPRATA ... 12

3.2. KLAUSOS PRARADIMO POŽYMIAI ... 14

3.3. KURČIŲJŲ SPORTAS ... 16

3.4. PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS SAMPRATA ... 19

3.5. PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS MATAVIMAS ... 20

3.6. JUDESIO GREITUMAS IR TIKSLUMAS ... 22

3.7. FITSO DĖSNIS ... 25

3.8. HICKO DĖSNIS ... 25

3.9. KURČIŲJŲ PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS LAIKO VERTINIMO SVARBA .... 26

3.10.HEMODINAMIKOS RODIKLIAI IR 6 MINUČIŲ ĖJIMO TESTO TAIKYMAS ... 27

4. TYRIMO KONTINGENTAS IR METODIKA ... 28

4.1 KONTINGENTO CHARAKTERISTIKA ... 28

4.2 RANKŲ IR KOJŲ JUDESIŲ DINAMINIŲ PARAMETRŲ ANALIZATORIUS . 29 4.3 JUDESIO MOKYMO TYRIMO METODIKA ... 30

4.4 TYRIMO EIGA ... 30

4.5 STATISTINĖS ANALIZĖS METODAI ... 31

5. TYRIMO REZULTATAI... 32 REZULTATŲ APTARIMAS ... 49 IŠVADOS ... 52 PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 53 LITERATŪRA ... 54 PRIEDAI ... 60

SANTRAUKA

Balnys V. Sportuojančių ir nesportuojančių vyrų su klausos negalia, psichomotorinės reakcijos ir hemodinamikos rodiklių vertinimas, priklausomai nuo fizinio krūvio bei kurtumo pobūdžio, magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas doc. dr. J. Samėnienė, mokslinis konsultantas doc. dr D. Mickevičienė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Reabilitacijos klinika. – Kaunas, 2014, – 60 p.

Tyrimo tikslas - įvertinti klausos negalią turinčių sportuojančių ir nesportuojančių vyrų psichomotorinės reakcijos ir hemodinamikos rodiklius, priklausomai nuo fizinio krūvio bei kurtumo pobūdžio.

Tyrimo hipotezė - įvertinus sportuojančių ir nesportuojančių vyrų su klausos negalia psichomotorinės reakcijos rodiklius po fizinio krūvio mėginio, reakcijos laikas nesportuojančių grupėje bus ilgesnis, o lyginant pagal kurtumo pobūdį, sportuojančių asmenų, turinčių įgytą kurtumą, reakcijos laikas bus trumpesnis.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti sportuojančių vyrų su klausos negalia, paprastosios ir sudėtingosios reakcijos laikus prieš ir po krūvio mėginio ir palyginti su nesportuojančių vyrų, turinčių klausos negalią, rodikliais.

2. Nustatyti klausos negalią turinčių sportuojančių vyrų psichomotorinės paprastosios ir sudėtingosios reakcijos laiką, priklausomai nuo kurtumo pobūdžio prieš ir po krūvio mėginio.

3. Įvertinti klausos negalią turinčių sportuojančių vyrų hemodinamikos rodiklių (dvigubos sandaugos), paprastosios ir sudėtingos reakcijos pokyčius, taikant 6 minučių ėjimo testą, priklausomai nuo kurtumo pobūdžio.

Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 22 jauno amžiaus kurtumo negalią turintys vyrai. Tiriamąją grupę sudarė kurčiųjų krepšinio rinktinės žaidėjai (amžius 23,80±2,6 metai), (45,5 proc., n=10), kontrolinę grupę – nesportuojantys, kurtumo negalią turintys vyrai (amžius 21,75±1,8 metai), (54,5 proc., n=12). Tyrimai buvo atlikti LSU Judesių valdymo laboratorijoje naudojant žmogaus rankų ir kojų judesių dinaminių parametrų analizatorių (DPA-1) (patento Nr. 5251; 2005 08 25).

Rezultatai. Sportuojančių ir nesportuojančių vyrų su klausos negalia, paprastosios ir sudėtingosios reakcijos laikas reikšmingai skyrėsi tik po fizinio krūvio (p<0,05), atitinkamai 0,25±0,03 ms ir 0,30±0,02 ms. Sportininkų tiek su įgimtu, tiek su įgytu kurtumu paprastoji reakcija prieš 6 min. ėjimo testą truko 0,24±0,02 ms., po testo – su įgimtu kurtumu truko 0,25±0,03 ms., o

įgytu kurtumu – 0,24±0,01 ms. Gauti rezultatai parodė, kad sportininkams, turintiems įgytą kurtumą, hemodinamikos rodikliai pakito vidutiniškai 17,90±2,5 vienetais, o sportininkams, turintiems įgimtą, pokytis buvo 5,56±3,1 vienetai. Vertinant sudėtingą reakciją skirtingo kurtumo pobūdžio sportininkams po 6 min. ėjimo testo gautas reikšmingas hemodinamikos rodiklių pokyčių skirtumas (p<0,05). Sportininkams, turintiems įgytą kurtumą, hemodinamikos rodikliai pakito vidutiniškai 114,25±14,3 vienetais, o įgimtą kurtumą 61,49±8,8 vienetais.

Išvados:

1. Sportuojančių ir nesportuojančių vyrų su klausos negalia, paprastosios ir sudėtingosios reakcijos laikas statistiškai reikšmingai skyrėsi tik po fizinio krūvio mėginio (p<0,05), sportuojančiųjų reakcijos laikas buvo trumpesnis.

2. Ištyrus paprastosios ir sudėtingosios psichomotorinės reakcijos laikus sportininkų su įgytu ir įgimtu klausos sutrikimu prieš ir po krūvio mėginio, nepastebėta statistiškai reikšmingo skirtumo.

3. Gautas statistiškai statistiškai reikšmingas ryšys įgytą klausos sutrikimą turinčių sportininkų, sudėtingosios reakcijos laiko ir hemodinamikos rodiklių (dvigubos sandaugos) pokytis, taikant 6 min. ėjimo testą, o paprastosios reakcijos statistinis reikšmingumas nepastebėtas. Rekomendacijos: Asmenims su klausos negalia patariama užsiimti fizine veikla, kuri lavina psichomotorines reakcijas, gerinančias kurčiųjų kasdienę gyvenimo kokybę.

SUMMARY

Balnys V. Assessment of psychomotor reactions and hemodynamic index subject to physical strain and deafness nature of sportsmen with hearing impairment and those who do not do sports with hearing impairment, final Master‘s work / supervisor Ap. Dr J. Samėnienė; consultant Ap. Dr D. Mickevičienė; Lithuanian University of Health Sciences, faculty of Nursing, Rehabilitation clinic.- Kaunas, 2014, - 60 p.

The aim of the study was – to evaluate psychomotor reactions and hemodynamic indices of sporstmen with hearing impairment and male persons who did not go in for sport.

Hypothesis – The time of psychomotor reaction comparing sporstmen and people who do not do sports with hearing impairment subject to physical strain the time will be longer of those who do not go in for sport. And according deafness nature the reaction time will be longer in the group of sporstmen subject to acquired deafness nature.

Objectives of the study:

1. To evaluate the time of simple and complex reaction before and after strain sample of sportsmen with hearing impairment and people who do not do sports with hearing impairment.

2. To estimate psychomotoric simple and complex reaction time of sportsmen with hearing impairment, subject to deafness nature before and after strain sample.

3. To evaluate hemodynamic parameters (double product) simple and complex reaction change of sportsmen with hearing impairment invoking 6 min. walking test subject to deafness nature.

Research methods. Twenty two young people with hearing impairment took part in the study. There were deaf national basketball team players in the searching group (age 23,80±2,6), (45,5%., n=10), People with hearing impairment who do not go in for sport were in a control group (age 21,75±1,8 ), (54,5%., n=12). Researches were made in Lithuanian sports university (LSU) using analyser (DPA – 1) (p. No. 5251; 2005 08 25) of human hands and legs movements dynamic parameters in the laboratory of movement control.

Results. Simple and complex reaction time was statistically different only after physical strain sample among sportsmen with hearing impairment and those who do not go in for sport (p<0,05). Having tested simple psychomotor time reaction of sporstmen with inborn and acquired hearing impairment before and after strain sample, it was seen that there was no statistical significant difference. There was no statistical significant alteration of simple and complex reaction time and hemodynamic parameters (double product) of sporstmen with inborn hearing impairment after 6 minutes walking test.

Conclusions:

1. Simple and complex reaction time was statistically different only after physical strain sample among sportsmen with hearing impairment and those who do not go in for sport (p<0,05). For sportsmen reaction time was shorter.

2. Having tested simple psychomotor time reaction of sporstmen with inborn and acquired hearing impairment before and after strain sample, it was seen that there was no statistical significant difference but complex reactions with acquired hearing impairment the reaction time before and after strain sample was quicker than people with inborn hearing impairment. However there was no significant difference (p>0,05).

3. There was statistical significant alteration of complex reaction time and hemodynamic parameters (double product) of sporstmen with acquired hearing impairment after 6 minutes walking test.

Recommendations:

It is recommended that people with hearing impairment should go in for sports because it would help to keep attention and concentration.

SANTRUMPOS

AKS – arterinis kraujo spaudimas CNS – centrinė nervų sistema ds – dviguba sandauga

dB – decibelai

DPA - 1 – rankų ir kojų, dinaminių parametrų analizatorius Hz – hercai

ms ‒ milisekundės

NYHA – New Yorko širdies asociacija n ‒ tiriamųjų imtis

p – reikšmingumo lygmuo proc. – procentai

PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija r ‒ koreliacijos koeficientas

SN ‒ standartinis nuokrypis ŠRR – širdies ritmo rodiklis

1. ĮVADAS

Gebėjimas bendrauti su kitais, dalintis idėjomis, dalyvauti veikloje labai priklauso nuo gebėjimo išgirsti. Klausa aprūpina mus būtina informacija apie aplinką, apimant pavojaus buvimą. Sirenoms, dūmų pavojaus signalams išgirsti būtina klausa. Klausos praradimas ženkliai įtakoja gebėjimą bendrauti ir dalyvauti veikloje (Wallhagen et al., 2004). Klausos praradimas yra viena iš dažniausių chroniškų ligų, patiriamų vyresniame amžiuje, kurios paplitimas siekia beveik 50 proc. tarp vyresnių nei 75 metų žmonių (National Institute on Deafness and Other Communication Disorders, 2009). Kitų autorių duomenimis, klausos praradimas gali būti labiau paplitęs negu yra nustatoma, ši būklė dažnėja tarp vis jaunesnio amžiaus žmonių ir nustatyta, kad 77 proc. asmenų 60–69 metų amžiaus gali turėti klausos sutrikimų (Agrawal et al., 2008).

Klausos praradimas yra viena iš dažniausių neįgalumo priežasčių JAV (Hearing Loss Association of America, 2006b). Nors asmenų, turinčių klausos sutrikimus daugėja, visiško kurtumo atvejų pasaulyje mažėja. Tai galima paaiškinti raudonukės susirgimo atvejų sumažėjimu ir kochlearinių implantų naudojimu (Grace, 2005).

Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) duomenimis, 2012 metais visame pasaulyje gyvena per 360 mln. gyventojų, kurie turi įvairius klausos sutrikimus, tokius kaip vidutinį ar visišką klausos netekimą (Prevention of blindness and deafness, 2012). 2008 metais Lietuvoje gyveno 8,3 tūkst. kurčiųjų, iš jų 7,4 tūkst. suaugusiųjų ir 897 vaikai iki 15 metų amžiaus. Lyginant su 2001 m. vykusio Lietuvos gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, 2008 metais kurčiųjų skaičius buvo mažesnis 360 asmenų. Lietuvoje 2001-2008 m. visų gyventojų skaičius sumažėjo 3,5 procentais, tuo tarpu kurčiųjų – 4,2 procentais. Tą lėmė nevienareikšmės tendencijos. Iš vienos pusės kurčių žmonių skaičius mažėjo dėl tokių neigiamų, bendrų visiems šalies gyventojams, tendencijų kaip emigracijos didėjimas, gimstamumo mažėjimas ir kt. Iš kitos pusės šis skaičius mažėjo dėl tokių teigiamų veiksnių kaip dažnesnis kochlearinių implantų panaudojimas (klausos nervo protezavimas atstatant klausą) (Litvinaitė ir kt., 2010).

Ankstyvas klausos netekimas gali labai pakenkti vaiko raidai bei vystymuisi, ypatingai kalbai. Bendravimo sunkumai sukelia problemų socialiniam, emociniam, pažinimo bei moksliniam vystymuisi. Yra žinoma, kad fizinis aktyvumas padeda išvengti tam tikrų problemų žmonėms, turintiems klausos sutrikimų. Kokiame amžiuje atsirado klausos sutrikimas ir kokio stiprumo jis yra priklauso nuo to, koks yra kalbos vystymosi atsilikimas. Jeigu klausos sutrikimas yra nuo gimimo ar iki to laiko, kol vaikas susipažįsta su kalba (iki 2 metų), tai kalbos atsilikimas bus ryškesnis. Taigi kalbos atsilikimas atsispindi mokymosi tempe nuo 3 iki 5 metų amžiaus vaikų (Brozinsky & Bavelier, 2004)

Pagrindinis klausimas, kuomet tiriamas kurtumas yra ar tikrai vienos srities jutimo trūkumas gali nulemti ar pakenti kitos srities pojūčių funkcionavimui. Dėl girdimosios informacijos nepriėmimo, kurtieji asmenys turi pasitikėti kartais sunkiai gaunama vizualine informacija iš aplinkos. Buvo įrodyta, kad pagrindiniai vizualiniai gebėjimai yra nesusiję su kurtumu (Brozinsky & Bavelier, 2004).

Atsižvelgiant į asmenų gyvenimo trukmės ilgėjimą, svarbu užtikrinti klausos praradimą turinčių asmenų socialinę būklę. Atrodytų, kad funkcinė ir psichosocialinė girdėjimo svarba užtikrintų stiprią motyvaciją pagerinti bet kokį klausos sutrikimą, tačiau tiktai maždaug 20 proc. asmenų, gali turėti naudos dėvint klausos aparatą (National Institute on Deafness and Other Communication Disorders, 2009). Faktoriai, nurodomi kaip klausos aparato nenaudojimo priežastys apima kainą, prastą naudos suvokimą ir klausos praradimo neigimą (Carmen, 2004). Bet viena iš pagrindinių klausos aparatų naudojimo kliūčių yra gėda, siejama su klausos praradimu ir klausos aparatų naudojimu (Johnson et al., 2005).

Temos aktualumas ir naujumas

.

Žmogaus motoriniai gebėjimai ir savybės nuolat domina įvairių sričių specialistus bei mokslininkus: biomedicinos, psichologijos, pedagogus, sporto mokslininkus (Zuoza ir kt., 2009; Skurvydas ir kt., 2009). Valingi judesiai tyrinėjami analizuojant psichomotorikos, judesių bei judėjimo įgūdžių ypatumus (Zuozienė ir kt., 2005). Pastaruoju metu mokslininkus tiek užsienyje, tiek Lietuvoje domina tam tikri judesių valdymo bei mokymo ypatumai. Atliktais tyrimais daugiausiai gilinamasi į sveikų žmonių psichomotorines savybes (Mickevičienė ir kt., 2008), tačiau yra nedaug mokslinių darbų, kuriuose nagrinėjama neįgaliųjų, turinčių klausos negalią psichomotorinės savybės (Rėklaitienė ir kt., 2010). Šiuo met Lietuvoje kurčiųjų tarpe 10,7 proc. sudaro jauni žmonės, kuriems yra svarbu lavinti psichomotorines savybes, užtikrinant gyvenimo kokybę. Darbo naujumas, kad analizavome jauno amžiaus, klausos negalią turinčių sportuojančių ir nesportuojančių vyrų psichomotorinės reakcijos ir hemodinamikos rodiklius, priklausomai nuo fizinio krūvio bei kurtumo pobūdžio.

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Tyrimo tikslas ‒ įvertinti klausos negalią turinčių sportuojančių ir nesportuojančių vyrų psichomotorinės reakcijos ir hemodinamikos rodiklius, priklausomai nuo fizinio krūvio bei kurtumo pobūdžio.

Tyrimo hipotezė - Įvertinus sportuojančių ir nesportuojančių vyrų su klausos negalia psichomotorinės reakcijos rodiklius po fizinio krūvio mėginio, reakcijos laikas nesportuojančių grupėje bus ilgesnis, o lyginant pagal kurtumo pobūdį, sportuojančių asmenų, turinčių įgytą kurtumą, reakcijos laikas bus trumpesnis.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti sportuojančių vyrų su klausos negalia, paprastosios ir sudėtingosios reakcijos laikus prieš ir po krūvio mėginio ir palyginti su nesportuojančių vyrų, turinčių klausos negalią, rodikliais;

2. Nustatyti klausos negalią turinčių sportuojančių vyrų psichomotorinės paprastosios ir sudėtingosios reakcijos laiką, priklausomai nuo kurtumo pobūdžio prieš ir po krūvio mėginio;

3. Įvertinti klausos negalią turinčių sportuojančių vyrų hemodinamikos rodiklių (dvigubos sandaugos), paprastosios ir sudėtingos reakcijos pokyčius, taikant 6 minučių ėjimo testą, priklausomai nuo kurtumo pobūdžio.

3. LITERATŪROS APŽVALGA

3.1. KLAUSOS IR KURTUMO SAMPRATA

Klausa yra vienas pagrindinių žmonių ir pasaulio, kuriame jie gyvena, komunikacijos būdų. Vaikai, kurių klausa sutrikusi visam laikui, dažnai susiduria su kliūtimis, trukdančiomis jų bendrai raidai, prisitaikyti prie aplinkos ir pačiai asmenybei. Klausos sutrikimas – tai negalėjimas pakankamai garsiai girdėti ir suvokti garsų. Nemažai asmenų turi sunkumą išgirsti specifinius ir siauro dažnių diapazono garsus, todėl asmuo gali girdėti kalbą, tačiau jos nesuprasti.

Yra išskiriami trys kurtumo tipai:

 Konduktyvusis (laiduminis) kurtumas – tai prikurtimo forma, kuri išsivysto dėl įvairiausių garso bangos sklidimo sutrikimų išorinėje ir vidinėje ausyje, pasireiškianti girdimo garso susilpnėjimu. Tai dažniausiai būna dėl kamščio ausies kanale arba skysčio vidurinėje ausyje, dėl būgnelio pažeidimų arba klausos kauliukų deformacijos, uždegimo. Žmonės su šiuo prikurtimu dažniausiai tyliau šneka, nes jie labai garsiai girdi savo balsą.

 Neurosensorinis kurtumas (kartais dar vadinamas nervo kurtumu) dažniausiai būna, kai sraigė, arba klausos nervas, neefektyviai perduoda tam tikro dažnio garsus. Šio kurtumo priežastys dažniausiai nežinomos. Tai gali atsitikti dėl infekcijos ar susirgus virusinėmis ligomis, taip pat traumų (gimdymų komplikacijos), neišnešiotumas. Esant tokioms priežastims būtina patikrinti vaiko klausą.

 Mišrus kurtumas – tai kurtumas, kai vaikas turi abiejų kurtumo tipų (konduktyviojo ir neurosensorinio) požymių (Jamboree & Elliot, 2005).

Kurtumas yra heterogeninė liga, kuri įtakoja socialinę, emocinę ir pažintinę raidą (Fellinger et al., 2012). Kurtumas paveikia apytiksliai 15‒26 proc. pasaulio gyventojų, labiausiai ‒ neturtingose šalyse (Béria et al., 2007; Agrawal et al., 2008), maždaug 7 iš 10 000 gyventojų (Mitchell, 2006; Bubbico et al., 2007). Kurtumas yra siejamas su skirtingu pažintiniu, socialiniu, ir emociniu išsivystymu (Kral et al., 2010). Perinatalinės infekcijos tokios kaip raudonukė ir kurtumo priežastys yra siejamos su kitomis negaliomis ir bloga psichine sveikata (Brown et al., 2000; Dammeyer, 2010). Nuo 1990-ųjų metų, klausos sutrikimų, siejamų su persirgimu raudonuke sumažėjo (Morzaria et al., 2004). Ankstyvo girdimojo stimuliavimo trūkumas paveikia girdimąją ir regimąją darbinę atmintį ir dėmesį (Pisoni et al., 2008).

Triukšmo sukeltas kurtumas yra pagrindinė klausos sutrikimų ir kurtumo priežastis JAV. Nors genetika ir vyresnis amžius yra pagrindiniai rizikos veiksniai, laikinas ir nuolatinis klausos pablogėjimas vis dažnėja tarp jaunų suaugusių ir vaikų, ypač, daugėjant muzikos grotuvų

naudojimui (Serra et al., 2005; Daniel, 2007). Tyrimais nustatyta, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji, turintys klausos sutrikimų turi prastesnę gyvenimo kokybę susijusią su sumažėjusiu socialiniu aktyvumu, izoliacija, depresija ir sutrikusiomis kognityvinėmis funkcijomis (Schmuzigger et al., 2006).

Klausos pablogėjimas gali būti ir dėl susikaupusio sieros kamščio ausyje. Neurosensorinis sutrikimas išsivysto dėl vidinės ausies pakenkimo sraigėje arba centrinėje klausos analizatoriaus dalyje. Garso bangos per išorinę ir vidurinę ausį praleidžiamos normaliai, bet vidinė ausis negali priimti virpesių arba perduoti jų į galvos smegenis. Dažnai girdimi iškreipti ar prislopinti garsai. Tam tikro dažnumo garsus (dažniausiai aukštus) sunku girdėti. Klausos sutrikimo laipsnis nustatomas pagal geresnės ausies toninės audiogramos duomenis (Zachovajevas ir Ivaškienė, 2000). Lietuvoje naudojama klausos sutrikimo klasifikacija:

1 lentelė. Įvertinimas pagal decibelus (Mitkus, 2008). Sutrikimo laipsnis Decibelų praradimo

įvertinimas Apibūdinimas

Nepastebimas 0–25 Normalios klausos

Menkas 26–40 Neprigirdintysis

Vidutinis 41–55 Neprigirdintysis

Ženklus 56–70 Neprigirdintysis

Labai stiprus 71–90 Neprigirdintysis, kurčiasis

Visiškas kurtumas > 90 Kurčiasis

Kurtumas taip pat yra biologinis/medicininis reiškinys, kuris turi keletą socialinių, psichologinių sąsajų, kurios tarp savęs yra labai susijusios. Vienas iš tyrimų rodo, kad 20 proc. vaikų su klausos sutrikimu dažniausiai dar turi vieną ar kelis lydinčius sutrikimus. Trečdalis iš jų turi atsilikimą moksle ir dėl to reikia labai kruopščiai parengti mokymosi programas ir pedagogus (Elliot & Jamboree, 2005).

Socialiniai įgūdžiai įgaunami bendraujant, tačiau klausos sutrikimą turintiems žmonėms tai yra sunkiau, nes jie mažiau bendrauja. Dėl to fizinio lavinimo pamoka, tai yra gera vieta formuoti bendravimo įgūdžius, nes per žaidimus ar kitą fizinę veiklą galima lengviau suburti mokinius bendram darbui. Reikia nemažai pastangų integruojant klausos sutrikimą turintį mokinį į girdinčiųjų grupę, išaiškinant jiems su kokiomis problemomis yra susidūręs į klasę atėjęs mokinys. Jie turi suprasti patys ir padėti jam kuo greičiau integruotis į klasės draugų tarpą, padėti teisingai atlikti užduotis, paaiškinti taisykles (Schmidt, 1985).

žemiausius garsus, kiti dar ir vidutinius bei aukštus, todėl turi galimybę girdėti kai kuriuos supančio pasaulio garsus. Naudotis klausos likučiais padeda garsą stiprinanti aparatūra. Nuo kurčiojo klausos likučių priklauso jo ugdymo galimybės. Tačiau kurčiojo paauglio mokymosi rezultatai, akademinių žinių lygis ir kokybė labai priklauso nuo individualių savybių – mąstymo, intelekto, fizinių ir psichinių galių, sugebėjimo skaityti iš lūpų informaciją, teisingos žodžio reikšmės suvokimo ir kalbos išsivystymo lygio. Paprastai daugiau pasiekia tie kurtieji paaugliai, kurie yra linkę daugiau sužinoti ir išmokti, nes jų didesnis savigarbos, savojo „aš“ vertės pojūtis (Mitkus, 2008).

Kurtieji vaikai turi regėjimo – erdvinio suvokimo sutrikimų. Kurčiųjų švietimo specialistai yra per daug susikoncentravę ties išlikusia klausa, bet mažai kreipia dėmesio į pagrindinį pojūtį – regėjimą. Nors regėjimo aštrumas kartais fiksuojamas kaip normalus, tačiau regėjimo jutimas pilnai neatskleidžiamas. Problema yra ta, kad vaikai ypatingai ankstyvame amžiuje neturi sugebėjimo normaliai apibūdinti savo problemą. Taip pat autorius teigia, kad matymo, erdviniai, jutiminiai sutrikimai yra ypatingai svarbi problema kurčiųjų vaikų mokymesi visose akademinėse sferose, pavyzdžiui, jeigu vaikas nesugeba atskirti apskritimo nuo ovalo, tai tikriausiai turės problemų mokindamasis skaityti iš lūpų. Problemos atpažįstant įvairias formas taip pat turės įtakos suprantant pagrindinius geometrijos principus. Kalbų vystymosi erdvinio supratimo problemos gali sukelti ir kitas problemas, tokias kaip aukštesnio arba aukščiausio laipsnio būdvardžių pažinimą. Pavyzdžiui, didesnis negu, arčiausiai negu, giliausias iš visų arba prieveiksmių tokių kaip čia, ten, kažkur išskyrimą. Psichomotorinėje veikloje atsispindi erdvės ir krypties suvokimo problemos ir todėl reikia kuo greičiau surasti tinkamus gydymo būdus ir padrąsinti kurčiuosius naudotis kompensacinėmis priemonėmis. Taigi specialistai ar mokytojai, kurie dirba su kurčiaisiais turi būti rengiami dirbti ir su kitas negalias turinčiais žmonėmis, nes kurtumas nėra vienintelė žmogaus problema (Jamboree & Elliot, 2005).

3.2. KLAUSOS PRARADIMO POŽYMIAI

Intensyvumas apibūdina garso stiprumo pojūtį. Matavimo vienetas, išreiškiantis garso intensyvumą, yra decibelas (dB) ir tiksliai reiškia vieną dešimtąją belo. Nulinio lygio garsas yra visiškai negirdimas. Kalba gali būti girdima 10–20 pėdų (3–6 m.) atstumu, kai garsumas yra nuo 35 iki 65 dB priklausomai nuo garso aukščio. Intensyvesnis negu 100 dB garsas tampa skausmingas (Zachovajevas ir Ivaškienė, 2000; Adomaitienė ir kt., 2003).

Dažnis nurodo aukštų ir žemų tonų pojūtį. Dažnis matuojamas hercais (Hz). Daugelis žmonių gali justi dažnius nuo 20 iki 20000 Hz. Audiograma žymi tik nuo 125 ir 8000 Hz dažnius, kurie yra labai svarbūs kasdieniniame gyvenime. Trys šių dažnių 500, 1000 ir 2000 Hz yra akcentuoti klausos testuose. Pavyzdžiui, žmogui, kuris negali girdėti 2000 Hz dažnio, sunku skirti

tokius aukšto dažnio garsus, kaip s, z, š, ž, th, ch, j, p, b, t, d, f, v, ir h (Zachovajevas ir Ivaškienė, 2000; Adomaitienė ir kt., 2003).

Tembras nurodo visas ypatybes, kurios padeda mums atskirti balsus, garsus ir muzikos instrumentus. Jis kartais apibūdinamas kaip rezonansinė garso savybė, kadangi priklauso nuo vibruojamų kūno obertonų kiekio ir pobūdžio. Girdintys, bet neskiriantys garso „atspalvių“ asmenys vadinami – negirdintys tonų. Jie gali skirti keletą tonų, bet ne visus. Balsių ir jų derinių (dvibalsių) tonus skirti yra daug lengviau nei priebalsius (Zachovajevas ir Ivaškienė, 2000; Adomaitienė ir kt., 2003).

Yra dvi pagrindinės klausos netekimo kategorijos – įgimti trūkumai, kai vaikai gimsta kurti ar sutrikusios klausos ir kurtumas ar neprigirdėjimas – įgytas jau gimus. Kai kurie asmenys paveldi klausos trūkumus, o daugeliui gali būti nustatytos kelios ligos formos, persirgtos motinos įsčiose (raudonukė). Venerinės ligos yra klausos netekimo priežastis prieš gimimą (Zachovajevas ir Ivaškienė, 2000; Adomaitienė ir kt., 2003).

Išskiriamos kelios įgyto kurtumo priežastys (Zachovajevas ir Ivaškienė, 2000; Adomaitienė ir kt., 2003): svetimkūnis, esantis išorinėje ausyje (popierius, segtukas, kreida ir kt.); išorinės klausomosios landos augliai; pernelyg didelis ausies sieros kaupimasis; ausies būgnelio prakiurimas (perforacija) nuo smūgio į galvą ar nuo per didelio spaudimo vidinėje ausyje; infekcija, plintanti į vidurinę ausį nuo ausies trimito (Eustachijaus vamzdis) – vidurinės ausies uždegimas; alergija, kiaulytė; bakterinės infekcijos, tokios kaip meningitai ir encefalitai. Jeigu kurtumas atsiranda prieš gimimą ar gimimo metu, nėra jokių galimybių normaliai išgirsti kalbą ar atsitiktinai jos išmokti. Vaikas, kuris klausą prarado anksti, lavėja daug lėčiau nei tas, kuris klausą prarado vėliau (Lieberman, 2011).

Klausos sutrikimas gali būti įgimtas arba įgytas. Įgimto kurtumo priežastys gali būti patologinis paveldimumas, įvairi nėštumo patologija (motinos virusinės ligos, traumos). Beveik 25 proc. kurčiųjų asmenų kurtumas yra įgimtas. Įgyto kurtumo priežastys – gimdymo traumos, įvairios infekcinės ligos, galvos smegenų ligos, galvos traumos. Įgyto kurtumo atvejai yra daug dažnesni – apie 75 proc. Per 60 proc. visų kurčiųjų apkurto pirmaisiais – antraisiais savo gyvenimo metais, tai yra dar nesusiformavus kalbai. Tik 15 proc. sudaro vėlyvojo (nuo trejų metų) apkurtimo atvejai. Iki kalbinis kurtumas – tai kurtumas, atsiradęs prieš vaikui įvaldant sakytinę kalbą. Pokalbinis kurtumas – tai kurtumas, atsiradęs išmokus kalbėti bei įvaldžius kalbą. (Hallahan & Kauffman, 2003).

Žmogaus kurtumas sudaro unikalią galimybę nagrinėti suvokimo priėmimo pasekmes dėl pakeistos jutiminės patirties (Hauthal et al., 2012). Tiriant kurčiuosius asmenis, dažniausias klausimas būna, ar klausos netekimas sukelia likusių pojūčių pokyčius. Dėl girdimosios informacijos nebuvimo, kurti asmenys turi pasitelkti regimuosius pojūčius ir gauti informaciją iš

aplinkos. Buvo atlikta tyrimų, kuriuose įrodyta, kad kurčiųjų asmenų, praradus klausą regos pojūčiai nepakinta (Brozinsky et al., 2004). Bavelier (2006) ir kiti teigė, kad kurčių asmenų regimieji pojūčiai tampa geresni esant periferinio regėjimo judantiems dirgikliams ypač sudėtingo dėmesio išlaikymo sąlygose.

Buvo tirta, ar kurtieji skirtingai nuo girdinčiųjų yra labiau išblaškomi regimųjų dirgiklių periferiniame regėjime negu centriniame regėjime. Buvo taikomi dviejų tipų sensoriniai dirgikliai – žemo ir aukšto sudėtingumo. Rezultatai parodė, kad kurčiųjų dalyvių rezultatai buvo panašūs, lyginant tarp vyrų ir moterų, ir dirgiklių sudėtingumo. Negauti jokie įrodymai, kad dėmesys didėja periferinėje srityje ir kurtieji yra labiau jautrūs periferiniams regimiesiems dirgikliams. Tačiau šio tyrimo rezultatai teigia, kad kurčių asmenų dėmesys didėja esant stipriems regimiesiems dirgikliams (Hauthal et al., 2012).

Ankstesnių tyrimų metu buvo nustatyta, kad asmenys su visišku klausos praradimu pastebėjo statiškus ir judančius periferinius dirgiklius greičiau, negu girdintieji (Stevens et al., 2006). Kituose tyrimuose teigiama, kad kurtieji asmenys pasižymi didesniu matymo lauku, negu girdintieji (Stevens et al., 2006; Codina et al., 2011). Atrodo, tokie skirtumai tarp kurčių ir girdinčių asmenų regimojo erdvinio dėmesio paskirstyme yra klausos praradimo rezultatas (Dye et al., 2009). Analogiški rezultatai buvo rasti aklų asmenų tyrimuose, kurie parodė geresnius garsinius šaltinio lokalizavimo gebėjimus, ypač periferinėje girdimojoje erdvėje (Fieger et al., 2006).

Manant, kad geresnis regimųjų pojūčių suvokimas kurčių asmenų įvyksta ypač sudėtingo dėmesio išlaikymo sąlygose (Bavelier et al., 2006), tačiau atlikus tyrimą, panaudojant suvokimo apkrovos teoriją (Lavie, 2005), buvo išsiaiškinta, kad kurtieji asmenys gali išlaikyti dėmesį tik iki tam tikro dirgiklių sudėtingumo.

3.3. KURČIŲJŲ SPORTAS

Neįgaliųjų sportas Lietuvoje tampa vis populiaresnis. Neįgaliųjų žmonių sporto pasaulį geriausiai apibūdina sporto renginių ir galimybių, taip pat nepriklausomų organizacijų, suteikiančių galimybes sportuoti, įvairovė. Sveikųjų sportą organizuoja sporto federacijos, kurias tarptautiniu lygiu vienija Tarptautinis olimpinis komitetas, o neįgaliųjų sportą organizuoja specialios, pagal atskiras negalios rūšis sukurtos organizacijos (Stankevičius, 2005), tačiau sportas pasižymi savita specifika. Mokslininkų teigimu, kurčiųjų žaidimo rezultatyvumui gali turėti įtakos jų klausos sutrikimai. Svarbu žinoti ir suprasti, kaip klausos sutrikimo mechanizmas sąlygoja motorinę veiklą, žmogaus integravimosi į visuomenę ir aktyvią sportinę veiklą galimybes. Žmonės, kurių klausa yra visiškai sutrikusi, dažnai susiduria su kliūtimis tobulėti, prisitaikyti prie aplinkos bei formuotis kaip asmenybei (Zachovajevas ir Ivaškienė, 2000).

Keli faktoriai tokie kaip fizinė struktūra, kūno forma ir kūno funkcijos vaidina reikšmingą vaidmenį sportininko aukšto lygio atlikime (Gurkan et al., 2012). Bandydami apibrėžti fizines, fiziologines ir psichologines vertybes, reikalingi pažangaus lygio sportininkai. Kad sektųsi, tyrėjai visada pabrėžia svarbumą tyrinėjimo fizinių ypatybių, kūno sudėties ir balanso (Sucan et al., 2005; Ellis et al., 2005; Dair et al., 2006). Yra trys receptoriai, susiję su balansu ir orientacija. Tai yra vestibulinė sistema, regėjimas ir somatiniai (genetiniai) receptoriai. Tačiau, vestibulinė sistema vidinėje ausyje vaidina ypač reikšmingą vaidmenį kūno pusiausvyros išlaikyme, statinėje padėtyje balanso ar einant. Vestibulinė sistema priklauso nuo duomenų iš įvairių sistemų, pavyzdžiui, klausos, regėjimo ir raumeninės struktūros. Bet kokia laikina ar pastovi problema vestibulinėje sistemoje dėl tam tikros priežasties priveda prie įvairių fiziologinių ir psichologinių problemų tokių kaip orientacijos stoka judant, pusiausvyros išlaikymas einant, cypimas ausyse, pakitimų širdies ir kraujagyslių sistemos, baimės atsiradimo, susirūpinimo ar panikos. Yra atlikti moksliniai tyrimai, įrodantys, kad neprigirdinčiųjų žmonių statinė ir dinaminė pusiausvyra yra paveikta, priklausomai nuo amžiaus, lyties, kurtumo etiologijos ar klausos praradimo lygio (Yagci et al., 2004).

Sportininkai, turintys klausos sutrikimų, patiria pusiausvyros problemas. Yra žinoma, kad aktyviai sportuojant ar dalyvaujant sportiniame gyvenime, pilnas sportinis atlikimas prisideda prie pusiausvyros problemų pašalinimo (Haibach et al., 2001). Pusiausvyra apima judėjimą per klubo sąnarius, kelius ar kulkšnis, koordinuotus visoje kinetinėje grandinėje. Toks judėjimas yra reikšmingas sportininko karjeroje. Nors pusiausvyra, kaip manoma, yra statinis procesas, tai iš tikrųjų yra grupė dinaminių procesų, kurie apima daug neurologinių variantų (Bayramoglu, 2005). Kiekviena sporto šaka reikalauja tam tikro pusiausvyros lygio. Pusiausvyra ir kūno laikysena yra būtina daugumoje fizinių veiksmų, tai yra neatsiejama atliko dalis. Toks sutrikimas, kai netenkama koordinuotos pusiausvyros ar negalėjimas išlaikyti kūno norimoje pozoje, gali privesti ne tiktai prie pablogėjusio veiksmų atlikimo, bet taip pat ir prie sužalojimų (Erkmen, 2006). Yra du pusiausvyros tipai: statinė pusiausvyra yra apibrėžiama kaip pusiausvyra, kai asmuo nejuda, o dinaminė, tai gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tuo metu, kai kūnas juda (Gurkan, 2013).

Pusiausvyra yra reikšmingas faktorius, kuris bendradarbiauja su sportišku atlikimu ir gera fizine būkle kasdieniame gyvenime. Tai yra kūno gebėjimas palaikyti norimą laikyseną judant. Gerai išvystytame motoriniame veiksme kūnas turi būti statinėje pozoje, kad būtų atliktas norimas judesys (Sahin, 2004). Pusiausvyra apibrėžiama kaip asmens greita adaptacija į svorio centro pokyčius per poilsio ir veiklos periodus (Erkmen, 2006). Laikysena ir pusiausvyros išlaikymas yra glaudžiai susiję faktoriai, bet tai nėra tas pats. Pusiausvyra apima priežiūrą, norint tam tikros laikysenos, o tai iš tikrųjų yra raumeninė koordinacija. Tai gali taip pat būti apibrėžiama kaip gebėjimas kontroliuoti kūną statinėje ir dinaminėje fazėje su minimalia raumenų veikla (Erkmen, 2006). Tai formuoja geresnį atlikimą ir tai apibūdinama kaip neuroraumeninė sistema. Žmogaus

gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą yra reikšmingas faktorius kitų motorinių sistemų išsivystyme (Gurkan, 2011).

Tam tikrų tyrimų rezultatai rodo, kad dinaminė kurčiųjų vyrų nacionalinės taekwondo komandos narių pusiausvyra buvo žymiai geresnė negu krepšininkų. Šis skirtumas galėtų būti priskirtas faktui, kad taekwondo sporto šakos atstovai daro techninius mokomuosius pratimus paprastai ant vienos kojos ir naudojama yra žaidimų technika. Tai galėtų taip pat būti priskiriama faktui, kad ši sporto šaka reikalauja labai gero lankstumo. Taip pat buvo manyta, kad nacionalinės vyrų krepšinio komandos narių pusiausvyra ženkliai skiriasi nuo tų, kurie propaguoja sėslų gyvenimo būdą. Statinė pusiausvyra didžiosios dalies taekwondo ir krepšinio grupėse buvo žymiai prastesnė negu nesportuojančių asmenų. Taip yra galbūt dėl to, kad nesportuojantys yra priskiriami reguliaraus pratimo kasdieninėje veikloje, grupei. Statistiniai skirtumai tarp įvairių sporto šakų gali būti susiję tarpusavyje dėl sensomotorinių ypatybių, kurių kiekviena sporto šaka reikalauja skirtingų (Hatipoglu, 2005).

Dar vienas tyrimas buvo atliktas 1990 metais. Tyrime buvo atlikti 3 skirtingi testai, siekiant išnagrinėti statinę, dinaminę ir kintančią pusiausvyrą kurtiems vaikas (n=20) ir sveikiems vaikams (n=20). Nebuvo pastebėta jokių reikšmingų skirtumų tarp pusiausvyros grupių, išskyrus statinę pusiausvyrą. Nors skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas statinės pusiausvyros grupėje, tai buvo nauda sveikų vaikų grupei. Tyrinėjimo rezultatai parodė, kad buvo reikšmingas skirtumas tarp statinės ir dinaminės pusiausvyros įgūdžių normalios ir sutrikusios klausos vaikų. Tokie rezultatai tik patvirtina, kad sutrikusi klausa neigiamai paveikia vaikų pusiausvyros įgūdžius (Hatipoglu, 2005).

Buvo atliktas kitas tyrimas, kurio tikslas ‒ įvertinti vaikų pusiausvyrą, kuriame dalyvavo 181 kurtieji ir 79 girdintys vaikai. Šiame tyrime buvo prieita išvados, kad pagal visus pusiausvyros testų rezultatus (statinės, dinaminės pusiausvyros ir trukmės) girdintys vaikai yra sėkmingiausia grupė, parodžiusi geriausius rezultatus, o mažiausiai sėkminga grupė buvo kurčiųjų vaikų. Buvo priimta išvada, kad kurtumas neigiamai paveikia ne tik judėjimo sistemą, bet ir pusiausvyros įgūdžius (Yagci et al., 2004).

Kitame tyrime, kuriame dalyvavo imtynininkai tiriant dinaminę pusiausvyrą buvo lyginamos kurčiųjų ir girdinčiųjų grupės. Iš viso tyrime dalyvavo 59 savanoriai, (19 girdinčiųjų, 20 kurčiųjų ir 20 buvo nesportuojančių asmenų). Atlikus tyrimą ant dinaminės pusiausvyros platformos, buvo pastebėta, kad geresni rezultatai buvo pas girdinčius imtynininkus, lyginant su kurčiaisiais, tačiau buvo rastas reikšmingas skirtumas tarp kurčiųjų imtynininkų ir nesportuojančių asmenų (Polat, 2008).

Kitos studijos, kurios buvo orientuotos į reguliaraus pratimo poveikį kurčiųjų ir sveikų asmenų pusiausvyros įgūdžiams atskleidė, kad buvo statistiškai reikšmingas skirtumas tarp kučių asmenų, kurie daro mankštą ir nesportuojančių asmenų pusiausvyros (Kurt, 2007).

De Kegel et al., (2010) atliko tyrimą, tituluotą "Sveikų ir klausos sutrikimų turinčių vaikų pusiausvyros vertinimas". Tyrime dalyvavo 76 vaikai nuo 6 iki 12 metų. Tiriamieji atliko 3 laikysenos testus: modifikuotos pusiausvyros poveikio klinikinis testas, trumpas mCTSIB testas, vienpusės laikysenos testas ir klinikinis laikysenos testas keturiomis padėtimis: stovint ant vienos kojos atmerktomis ir užmerktomis akimis, ėjimas ant pusiausvyros platformos ir šokinėjimas ant vienos kojos. Rezultatai parodė, kad trijuose mCTSIB parametruose, buvo rastas reikšmingas skirtumas tarp grupių vienpusėje ir abipusėje laikysenoje.

Taip pat autoriai sutinka, kad pusiausvyra nacionalinės vyrų rinktinės narių ir sėslių asmenų statistiškai reikšmingai skiriasi. Statistiškai reikšmingas skirtumas rastas vertinant krepšininkų ir neaktyvių asmenų pusiausvyrą. Šie skirtumai galėtų būti nulemti reguliarios mankštos, kurią atlieka klausos sutrikimų turintys sportininkai, taigi iš to matomas teigiamas sporto poveikis statinei ir dinaminei pusiausvyrai (Gurkan, 2013).

3.4. PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS SAMPRATA

Psichomotorika (psicho + lot. motor – judintojas) – tai psichinių reiškinių ir procesų, atsirandančių žmogui atliekant, kontroliuojant, valdant judesius, visuma (sensomotoriniai, ideomotoriniai procesai); psichomotorinių judesių eigos, struktūros, išmokimo, jų ir asmenybės savybių kaitos tyrimai. Tyrimų rezultatai panaudojami sporte, organizuojant darbinę veiklą (nustatant, ar asmuo tinka tam tikrai profesijai) (Medicinos enciklopedija, 1991).

Žmogaus judėjimo sistema priklauso prie kompleksinių, dinaminių ir adaptyvių sistemų (Skurvydas, 2006). Judesių dinamiškumas – neišvengiama ir būtina judesių atlikimo savybė, be kurios jie prarastų stabilumą bei adaptyvumą (Davids et al., 2006). Todėl dinamiškų (nuolat kintančių) judesių valdymas yra viena iš didžiausių judesių valdymo ir mokymo problemų (Scott, 2005).

Šiais laikais mokslininkus labiausiai domina motorinės elgsenos dėsningumai, judesių mokymo ir lavinimo valdymo modeliai. Yra nemažai tyrimų analizuojančių reakcijos laiką, judesių greitį ir tikslumą bei jų tarpusavio ryšį (Fischer et al., 2007). Vieni mokslininkai savo tyrimuose remiasi Fitts’o dėsniu, kuris aiškina greito ir tikslaus judesio trukmės priklausomybę nuo atstumo iki taikinio ir taikinio dydžio (Pratt et al., 2007), kiti – Hicko dėsniu, kuris aiškina reakcijos laiko priklausomybę nuo judesio sudėtingumo (Allen et al., 2004).

3.5. PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS MATAVIMAS

Psichomotorinę reakciją sudaro receptoriaus padirginimas, impulsų perdavimas įcentriniais nervais į centrinės nervų sistemos sensorinę zoną, iš čia – į motorinę zoną, o iš ten – išcentriniais nervais į raumenis. Daugiausia laiko sugaištama pereinant sujaudinimui iš juntamųjų centrų į motorinius. Psichomotorinės reakcijos trumpėjimas yra susijęs su nervinių ląstelių dirglumu ir funkcinio paslankumo padidėjimu (Skernevičius, 1997).

Psichomotorinės reakcijos greitis priklauso ne tik nuo jos sudėtingumo pavyzdžiui, į klausos dirgiklius reaguojama greičiau negu į šviesos. Bet taip pat psichomotorinė reakcija priklauso ir nuo nuovargio. Gerai pailsėjus ji būna greitesnė, o pavargus lėtesnė. Nemažą reikšmę turi ir emocinė būsena. Rankų ir kojų psichomotorinės reakcijos laikas taip pat skirtingas (Skernevičius ir kt., 2004).

Psichomotorinės reakcijos laikas susideda iš:

 Sensorinio arba paprastosios reakcijos laiko;

 Situacijos suvokimo laiko;

 Judesio atlikimo laiko (Muckus, 2003).

Matuodami psichomotorinės reakcijos laiką sužinome nervinio impulso sklidimo iš receptoriaus iki smegenų sensorinės (jutimo) zonos laiką, impulso priėmimo ir perdavimo į motorinę zoną laiką, impulso sklidimo iš motorinės zonos iki raumenų ir raumenų pradinį susitraukimo laiką. Daugiausia laiko sugaištama smegenyse, todėl šios funkcijos labiausiai treniruojamos ir dėl jų kaitos iš dalies kinta ir psichomotorinės reakcijos laikas. Psichomotorinės reakcijos trukmė skiriasi jei dirginami kiti receptoriai ar reaguoja skirtingi raumenys (Skurvydas, 2008).

atsakas į žinomą iš anksto signalą iš anksto žinomu judesiu. Paprastoji reakcija dažniausiai nustatoma kai iš anksto nustatytoje vietoje pasireiškia šviesos ar garso signalas, o tiriamasis turi kuo greičiau po signalo sureaguoti. Laikas nuo signalo iki jo nutraukimo ir yra paprastosios reakcijos greitis. Paprastosios reakcijos laikas yra apie 150–200 ms. Kai iš anksto nežinoma kur ir kada pasirodys signalas, ir taip pat iš anksto nežinoma koks turės būti atliekamas judesys – tokia reakcija vadinama psichomotorine. Šiuo atveju žmogus turi įvertinti situaciją, parinkti judesį ir jį atlikti (Muckus, 2001).

Psichomotorinės reakcijos fazės:

1. Latentinis psichomotorinės reakcijos laikas – tai laikas nuo signalo pasireiškimo iki judesio pradžios.

2. Judesio laikas – tai laikas nuo judesio pradžios iki jo pabaigos. Latentinis psichomotorinės reakcijos laikas yra apie 300–400 ms. Jis priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo žmogaus fizinės bei psichinės būklės, taip pat nuo žmogaus įgimtų savybių (Skernevičius ir kt., 2004).

Pasak Zutkio (1985) įvairiais amžiaus tarpsniais sportuojančių ir nesportuojančių vaikų bei paauglių paprastos reakcijos trukmė yra praktiškai vienoda. Manoma, kad sportininkų kvalifikacija ir stažas nedaro jai didelės įtakos. Taip pat ir sportavimas praeityje nelabai veikia šios greitumo rūšies lygio. Galbūt paprastos reakcijos trukmę labiausiai lemia paveldėjimas ir dėl to ji sunkiai ugdoma.

Vyrų reakcija (praktiškai visų amžiaus grupių) yra geresnė negu moterų. Ši judesių greitumo rūšis mažai pakinta per trumpą laiką (1–2 mėnesius). Paprastos reakcijos trukmės kitimai pirmiausia yra susiję su žmogaus amžiumi. Nustatyta, kad mergaičių paprastos reakcijos laikas pailgėja sulaukus 12 metų, o berniukų – 13 metų (t. y. brendimo laikotarpiu). Po to vaikinų reakcija itin pagerėja 14, 16 ir 21–22 metų, o merginų – 13, 15 ir 17 metų. Paprastos reakcijos trukmė pradeda didėti 33–36–40 metais (Zutkis, 1985).

Skernevičius ir kt. (2004) didelį dėmesį skyrė įvairių sporto šakų didelio sportinio meistriškumo sportininkams bei nesportuojantiems jauniems žmonėms ir nepastebėjo, kad sportininkų šis greitis patikimai didesnis, tačiau yra autorių, kurie teigia, kad fiziniai pratimai ir sporto treniruotės turi įtakos psichomotorinės reakcijos trukmei. Didžiausią įtaką reakcijos laikui turi tos sporto šakos, kuriose reikia greitai sureaguoti į išorinius dirgiklius. Tai trumpų nuotolių bėgimas, fechtavimas, boksas, imtynės, žaidimai ir kt.

3.6. JUDESIO GREITUMAS IR TIKSLUMAS

Judesiai turi būti atliekami ne tik labai greitai, bet ir tiksliai. Labai sunku suderinti tikslumą su greitumu, nes kuo greičiau atliekamas judesys, tuo labiau nukenčia jo tikslumas. Tai paaiškinama tuo, kad greitai atliekant judesį sumažėja jo atlikimo trukmė bei koregavimo galimybė. Labai greitų judesių tikslumas priklauso nuo judėjimo programos tikslumo, nes dėl trumpo laiko nespėjama koreguoti judesio. Judesio tikslumas labai priklauso nuo jo atlikimo trukmės, nes nedidelės amplitudės judesys gali būti atliekamas mažu greičiu, bet trumpai. Sportininkai daug kartų atlikdami judesį išmoksta sudaryti labai tikslią judėjimo programą. Programa leidžia atlikti judesį labai greitai ir tiksliai. Kad greitai ir stabiliai susiformuotų motorinis įgūdis, mokymasis turi būti aktyvus, tai yra žmogus turi aktyviai planuoti judesio atlikimą ir stengtis planą įgyvendinti, kitaip sakant, prieš atliekant judesį centrinėje nervų sistemoje turi būti būsimo judesio vaizdas, kuris vadinamas eferentine kopija. Nuo jos aiškumo priklauso judesio, atliekamo maksimaliu greičiu, tikslumas. Gerai suformuota eferentinė kopija sunkiai pažeidžiama dėl nuovargio. Todėl kuo didesnis nuovargis, tuo didesnis judesio valdymo efektyvumo vaidmuo tenka šiai kopijai (Skurvydas, 2008).

A. Skurvydas (2008) teigia, jog atliekamo judesio tikslumas priklauso ir nuo agonistų bei antagonistų raumenų aktyvacijos. Tikslių ir greitų judesių atlikimo metu būtinai žadinamas raumuo antagonistas, kuris patikslina judesį. Jo žadinimo laikas priklauso nuo atliekamo judesio trukmės, kuo ilgiau trunka judesys, tuo vėliau įjungiamas raumuo antagonistas.

Tiksliai ir greitai atliekamus judesius galima suskirstyti pagal atlikimo trukmę į tokias kategorijas:

 Judesiai, atliekami greičiau kaip per 100 m/s. Šių judesių efektyvumas priklauso nuo judėjimo programos realizavimo efektyvumo, tai yra nuo judėjimo vienetų sinchronizavimo ir momentinio impulsavimo dažnio.

 Judesiai, kurių trukmė nuo 100 iki 300 m/s. Tokio tipo judesiai nuolat sąmoningai lavinami gali pereiti į pirmos kategorijos judesius. Tokios trukmės judesiai sąmoningai nekoreguojami atlikimo metu, tačiau centrinė nervų sistema remdamasi „eferentine kopija“, gali atlikti kai kurias pataisas.

 Judesiai trunkantys ilgiau nei 300 m/s., bet trumpiau nei 1 sekundę gali būti sąmoningai koreguojami, remiantis judesio metu pastebėtais nesklandumais. Sporte norint gebėti atlikti greitus judesius labai svarbu greita reakcija. Reagavimo greitis priklauso nuo nervinio signalo siuntimo į centrinę nervų sistemą bei jo identifikavimo centrinėje nervų sistemoje ir sprendimo priėmimo. Taip pat motorinės programos sudarymo ir siuntimo į raumenis greičio (Skurvydas, 2008).

Nervinio signalo siuntimo greitis į centrinę nervų sistemą priklauso nuo receptorių jautrumo bei signalo stiprumo, o jo sklidimo į raumenis greitis nuo judėjimo programos aiškumo ir jos pastiprinimo. Nustatyta, kad raumenyse esančių receptorių, kurie signalizuoja apie raumens susitraukimo ar įsitempimo greitį ir amplitudę, jautrumas priklauso nuo žmogaus psichinės būsenos. Sudėtingi ir reakcijos greitį apsprendžiantys bei priklausantys nuo psichinės būsenos mechanizmai slypi galvos smegenyse, kur gaunama iš receptorių informacija turi būti suprantama, sutvarkoma ir jos pagrindu turi būti priimamas sprendimas, ką ir kaip į tai atsakyti (Schmidt, 1988). Reakcijos greitis rodo žmogaus centrinės nervų sistemos psichomotorinių procesų greitį, judesių dažnį – centrinės nervų sistemos psichomotorinių procesų greitį ir gebėjimą greitai pereiti iš vienos būsenos į kitą (Magill, 2007).

Kuo daugiau informacijos perduodama impulsu, tuo ilgesnis reakcijos laikas. Informacijos kiekis priklauso nuo to, kiek tikėtinas bei laukiamas yra impulsas. Reakcijos greitis žymiai pailgėja, jei dirgiklis užklumpa netikėtai ir jei jis yra nežinomas. Reakcijos į netikėtą ir naują dirgiklį laikas yra ilgesnis, nei į netikėtą, bet pažįstamą. Norint greitai sureaguoti būtina prognozuoti būsimo dirgiklio pobūdį, laiką ir vietą (Schmidt, 1988).

Tačiau kartais reikia reaguoti į kelis vienas po kito slenkančius dirgiklius. Stebimas labai įdomus reagavimo į antrą dirgiklį ypatumus: jei po pirmo pasirodžiusio dirgiklio iš karto pradedama reaguoti į antrą, tai tada sumažėja jo reakcijos į antrą dirgiklį greitis, lyginant su tuo reakcijos greičiu, kuris būtų reaguojant tik į antrą, dirgiklį sumažėjęs. Šis laiko tarpas vadinamas psichologiniu refraktoriniu reagavimo periodu. Jei sureaguojama į apgaulingą stimulą tada jo reakcijos į reikiamą dirgiklį greitis bus sulėtėjęs. Užtenka tik pradėti reaguoti į apgaulingą dirgiklį, bet jei antras dirgiklis eina vėliau, kaip po 300 m/s. nuo pirmo stimulo pradžios, tada išnyksta psichologinis refraktorinis periodas (Schmidt, 1988).

Reakcijos greitis taip pat labai priklauso nuo dėmesio sutelkimo. Nustatyta, kad dėmesio sutelkimas ypač nulemia greitį ir turi įtakos sprendimo priėmimui bei judesio programai sudaryti. Be to, dėmesio sutelkimas turi tuo didesnę reikšmę, kuo sudėtingesnis dirgiklis (Skurvydas, 2008).

Norint tiksliai atlikti tam tikrą judesį yra duotas tam tikras laiko tarpas, kuris nekinta ar judesį atliksime didesne amplitude, ar mažesne. Paprastai yra aišku, jei mes norime labai greitai atlikti judesį, mes žinome, kad jo tikslumas ir efektyvumas sumažės (Schmidt, 1988).

Kada judesio laikas yra labai trumpas, tikslumo sumažėjimas nėra tiesiogiai priklausantis nuo fakto, kuris aiškintų, kad yra per mažai laiko grįžtamojo ryšio utilizacijai, bet šis efektas paaiškinamas tuo, kad judesys yra per trumpas bet kokio grįžtamojo ryšio moduliacijos atlikimui. Todėl greitus judesius reguliuoja centrinės kontrolinės sistemos be grįžtamojo ryšio. Greitų ir tikslių judesių trukmė yra tiesiog proporcinga taikinio dydžiui. Kuo didesnis taikinys, tuo greičiau gali būti atliekamas judesys ir tuo mažiau nukentės tikslumas. Atliekamojo judesio tikslumas priklauso nuo

judesio atlikimo greičio. Todėl didžiausias yra tada, kada pasiekiamas optimaliausias greitis (Schmidt & Wrisberg, 2004).

Judesių valdymo teoriją galima apibūdinti kaip grupę abstrakčių idėjų apie svarbiausias judėjimo savybes ir priežastis. Skirtingos judesių valdymo teorijos turi savo filosofinį požiūrį į tai kaip galvos smegenys kontroliuoja judėjimą. Taip pat šios teorijos skirtingai vertina įvairių nervų sistemos komponentų reikšmę judėjimui. Pavyzdžiui, kai kurios teorijos pažymi periferinės nervų sistemos svarbą, kitos pabrėžia centrinės nervų sistemos vaidmenį, taip pat yra tokių, kurios akcentuoja informacijos, gaunamos iš aplinkos reikšmę elgesio kontrolei. Taigi judesių valdymo teorijos nėra tik paviršutinė judesio analizė. Dažnai jos pažymi skirtingus neurofiziologinius ir neuroanatominius judesio organizacijos aspektus. Kai kurios teorijos nagrinėja taisykles, pagal kurias judesys sąveikauja su besikeičiančia aplinka (Schmidt & Wrisberg, 2004).

Refleksinė judesių valdymo teorija – teigia, kad refleksas įvyksta tada, kai egzistuoja receptorius, laidžioji sistema ir elektorius. Taigi refleksinė judesių valdymo teorija grindžiama tuo, kad judesių atlikimo efektyvumui turi įtakos daugelis tarpusavyje susijusių refleksų, kurie dažnai yra integruoti vienam ar kitam judesiui atlikti (Skurvydas, 2008).

Pasak A. Skurvydo (2008) žmogaus augimo ir brendimo metu anksčiausiai susiformuoja žemesniojo, o vėliau aukštesniojo lygio mechanizmai. Be to, aukštesniojo lygio mechanizmai labiau negu žemesniojo priklauso nuo žmogaus motyvavimo, emocijų ar atliekamo judesio supratimo. Tas pats judesys gali būti atliekamas jį valdant skirtingo lygio mechanizmais. Judesių valdymo motorinės programos teorija – atliekamo judesio sėkmė priklauso nuo centrinės nervų motorinės programos. Manoma, kad jei yra tiksliai suformuota motorinė programa, tai judesys gali būti gana tiksliai atliekamas ir be atgalinio ryšio, tai yra be grįžtamosios informacijos.

A. Skurvydas (2008) teigia, kad judesių valdymo mechanizmai turi įvertinti judesio atlikimo sąlygas ir tuo remiantis koordinuoti raumenų veiklą taip, kad judesys būtų atliktas kiek galima ekonomiškiau. Judesio atlikimo efektyvumas priklauso nuo nervų sistemos gebėjimo atsižvelgiant i raumenų būseną bei žmogaus parinktą ekonomiškiausią bei efektyviausią motorinę programą.

Judesio atsiradimas yra vienas kitą veikiančių elementų rezultatas, nereikalaujantis specifinių komandų ar nervų sistemos programų. Informacinė judesių valdymo teorija – judesio atlikimo efektyvumas priklauso nuo informacijos kiekio apie būsimą ar jau atliekamą judesį. Ši teorija nagrinėja informacijos perdavimo, supratimo ir saugojimo mechanizmus. Tikslingoji judesių valdymo teorija – manoma, kad vienas iš pagrindinių centrinės nervų sistemos veiklos principų – tai tikslinga veikla. Kitaip tariant, atliekamojo judesio aiškaus tikslo turėjimas sujungia nervinius mechanizmus į vieną mechanizmą tam tikslui pasiekti (Skurvydas, 2008).

3.7. FITSO DĖSNIS

Fitso dėsnis aprašo greito ir tikslaus judesio trukmės priklausomybę nuo atstumo iki taikinio ir taikinio dydžio (Bonnetblanc, 2008).

Paprastai tariant, kuo toliau yra taikinys ir kuo jis mažesnis, tuo ilgiau trunka greitas ir tikslus judesys. Kodėl taip yra? Tai interpretuojama remiantis statistine (skaičiavimo) judesio valdymo paradigma: kuo atstumas ilgesnis ir kuo mažesnis taikinys, tuo sunkiau apskaičiuoti greito ir tikslaus judesio atlikimą. Sudėtingesnis skaičiavimas trunka ilgiau nei paprastas. Galima teigti, kad judesių valdymo sudėtingumas priklauso nuo atstumo iki taikinio ir taikinio dydžio. Nustatyta, kad greito ir tikslaus judesio trukmė ypač ilgėja, kai didesnio sudėtingumo judesius atlieka „grubūs“ raumenys. Pirštais atliekami judesiai yra labiau smulkūs (mažiau grubūs) nei riešu ar ranka. Suprantama, kad pavyzdžiui, koja atliekami judesiai yra dar labiau „grubūs“ nei ranka. Visa tai yra aiškinama tuo, kad pavyzdžiui, galvos smegenų motorinė ir sensomotorinė žievė pirštų raumenis labiau kontroliuoja nei rankos ar kojų raumenis (Skurvydas, 2008).

Pastebėta, kad žmogus pasirenka optimalų greitį, atliekant kasdieninius judesius. Kiekvienas žmogus turi savo judesių atlikimo tempą. Pavyzdžiui, vienas eina kasdien greitesniu tempu, kitas greičiau rašo, trečiojo kalbėjimo tempas yra gana didelis ir t.t. Pasirodo, kad atliekant kasdieninius judesius judesių atlikimo greitis taip pat, kaip ir atliekant kiek galima greičiau ir tiksliau judesius, priklauso nuo taikinio dydžio ir atstumo iki taikinio. Pavyzdžiui, jei valgant šaukštas yra toliau nuo mūsų, tai jo siekiame didesniu greičiu nei tai atliktumėm, kai šaukštas būtų arti. Mokslininkai dar nežino pagrindinės priežasties, kodėl judesių valdyme žmonės mažiau keičia judesio atlikimo trukmę (ją stengiamasi išlaikyti stabilesnę), o labiau kinta judesio greitis. Pastebėta, kad norint tiksliai atlikti judesius žmonės paprastai pasirenka nei labai didelį greitį, nei labai mažą,. Taip yra todėl, kad galvos smegenų modeliai negali tiksliai valdyti judesio atliekant labai greitai ir labai lėtai, nes prie to nėra pripratę (Skurvydas, 2008).

3.8. HICKO DĖSNIS

Pastebėta, kad judesio planavimo laikas, kurį rodo reakcijos laikas nuo dirgiklio pradžios iki judesio pradžios, yra tuo ilgesnis, kuo sudėtingesnį judesį reikia planuoti atlikti (Schmidt & Lee, 1999). Pavyzdžiui, jei reikia kiek galima greičiau sureaguoti ir suplanuoti pasakyti žodį „sustokite“, tai reakcijos laikas nuo reagavimo pradžios iki pirmos raidės (‚s“) ištarimo bus ilgesnis, nei reikės sureaguoti ir suplanuoti pasakyti žodį „stop“. Pirmu atveju ilgesnis žodis reikalauja daugiau laiko jų ištarimo programas sukurti. Sudėtingo judesio kriterijai yra šie: a) judesio ilgumas (kuo ilgesnis judesys, tuo ilgesnė programa; žinoma, jei judesys nėra automatiškas); b) judesio naujumas (naujo,

niekados neatlikto judesio motorinei programai sukurti reikia daugiau laiko nei anksčiau bandytam judesiui (Skurvydas, 2008).

Hicko dėsnis nusako reakcijos laiko priklausomybę nuo judesio sudėtingumo (dirgiklio sudėtingumo): kuo judesys sudėtingesnis, tuo ilgesnė reakcijos trukmė. Nustatyta, kad reagavimo trukmė (RT) priklauso nuo dirgiklio kiekio, iš kurių reikia pasirinkti pagrindinį dirgiklį (į kurį reikia reaguoti): kuo didesnis dirgiklių kiekis, tuo ilgesnis reakcijos laikas. Tai taip vadinamas pasirinkimo efektas (angl. choise effect). Kai tik reikia rinktis, tada sulėtėja procesai centrinėje nervų sistemoje. Reakcijos greitis į garsą yra greitesnis nei į šviesos signalą, bet lėtesnis nei į odos sudirginimą (Skurvydas, 2008).

3.9. KURČIŲJŲ PSICHOMOTORINĖS REAKCIJOS LAIKO

VERTINIMO SVARBA

Psichomotorinė reakcija asmenims su klausos sutrikimais yra labai svarbi kasdieniniame gyvenime, einant gatve, sportuojant, dirbant, tenkinant kasdienius poreikius ar užsiimant rekreacine veikla kartais būtina daryti staigius sprendimus dėl atitinkamų veiksmų numatytomis ar nenumatytomis situacijomis. Reakcijos laikas labai svarbus ne tik motorinei raidai, bet ir geresniam, greitesniam prisitaikymui prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų (Rėklaitienė ir kt., 2010). Atliekant judesius svarbu gebėti ne tik atlikti patį judesį, bet ir esant tam tikroms sąlygoms jį kuo greičiau pradėti, t. y. turėti gerą reakciją. Reagavimo greitis priklauso nuo daugelio komponentų: nervinio signalo siuntimo į centrinę nervų sistemą (CNS), sprendimo priėmimo, judesių programos sudarymo, siuntimo į raumenis spartos (Rėklaitienė ir kt., 2010).

Vienas naujausių mokslinių tyrimų šioje srityje atliktas 2011 (Hartman et al., 2011) ir publikuotas „Adapted Physical Activity Quarterly“ žurnale. Mokslinio tyrimo tema – motoriniai įgūdžiai ir dalyvavimas sporte kurčiųjų pradinėje mokykloje. Šio tyrimo tikslas buvo ištirti klausos sutrikimus turinčių mokinių bei mokinių be klausos sutrikimų motorinius judesius. Bandyta atsakyti į šiuos klausimus: ar vaikai su klausos sutrikimais turi prastesnius motorinius įgūdžius nei girdintieji; ar kurtieji vaikai, kurie dalyvauja sportinėje veikloje turi geresnius motorinius įgūdžius nei tie kurtieji, kurie nedalyvauja sportinėje veikloje. Šiam tyrimui buvo pasirinktas 51, 6–12 metų kurčias moksleivis.

Mokiniai dalyvavo dvejose 45 minučių trukmės fizinio lavinimo pamokose, kuriose buvo matuojami jų fiziniai gebėjimai (susideda iš atletikos, gimnastikos, sportinių įgūdžių, plaukimo, savigynos). Naudojant MABC (The Movement Assessment Battery for Children) buvo išmatuota: fizinis vikrumas, kamuolio valdymo įgūdžiai, statinė bei dinaminė pusiausvyra.

Savo tyrime (Hartman et al., 2011) nustatė, jog pagrindinis motorinis įgūdis keliantis daugiausiai problemų yra rankų – akių koordinacija. Pasitelkus IQ testo rezultatus nustatyta, jog žemesnis koeficientas nenulemia prastesnių motorinių įgūdžių. Statinė pusiausvyra buvo žemesniame lygyje nei girdinčiųjų vaikų. Hartman ir kt. taip pat pritaria teiginiui, jog dauguma kurčių vaikų nesugeba kompensuoti prastesnės pusiausvyros kitais sensoriniais gebėjimais, kaip, pavyzdžiui, regėjimu ar kinestezija. Reikšmingi skirtumai buvo pastebėti kiekvienoje motorinėje veikloje tarp kurčių vaikų ir vaikų be klausos sutrikimų, išskyrus dinaminėje pusiausvyroje, kai judama greitai. Pastebėta, jog kurtieji, kurie dalyvavo organizuotoje sportinėje veikloje, pasirodė daug geriau kamuolio valdymo veikloje nei tie, kurie sportinėje veikloje nedalyvavo. Tačiau negalima tvirtinti jog būtent dėl šios priežasties buvo pastebimas pagerėjimas, pateikiama prielaida, jog geresni sportiniai įgūdžiai ar sėkmė tai darant gali skatinti sportuoti.

3.10. HEMODINAMIKOS RODIKLIAI IR 6 MINUČIŲ ĖJIMO TESTO

TAIKYMAS

Jau 20 amžiaus pabaigoje buvo nustatyta, kad širdies ritmo rodiklio (ŠRR) sumažėjimas parodo autonominės pusiausvyros disbalansą ir pranašauja padidėjusį sergamumą ir mirtingumą dėl įvairių širdies sistemos ligų (Kleiger et al., 1987). Sumažėjęs (ŠRR) kintamumas buvo rastas suaugusiems pacientams po miokardo infarkto (Kleiger et al., 1987), lėtinio širdies nepakankaumo, kairio skilvelio disfunkcijos ir diabetinės neuropatijos (Szabo et al., 1995). Širdies normos kintamumas priklauso nuo simpatinės ir parasimpatinės veiklos sinusiniame mazge, ir tai pirmiausiai moduliuojama parasimpatinės nervų sistemos veiklos (Uçar et al., 2010). Genetiniai faktoriai nulemia apie pusę visų įgimto kurtumo atvejų (Uçar et al., 2010). Galime daryti išvadą, kad širdies autonominė disfunkcija nebūdinga pacientams, turintiems įgimtą neurosensorinį kurtumą (Uçar et al., 2010).

Pagrindinė 6 min. mėginio indikacija yra pacientų, sergančių vidutinio sunkumo ir sunkiomis širdies ir plaučių ligomis, atsako į gydymą vertinimas. Mėginio metu matuojamas paciento greitu tempu, lygiu kietu paviršiumi per 6 min. nueitas atstumas. Juo įvertinamas visų sistemų bendras atsakas į fizinį krūvį: kvėpavimo ir kardiovaskulinės sistemos, sisteminės ir periferinės kraujotakos, kraujo, nervų ‒ raumenų vieneto ir raumenų metabolizmo. Mėginys nesuteikia detalios informacijos apie atskirų organų ir jų sistemų, dalyvaujančių atsake į fizinį krūvį, veiklą ar apie sumažėjusio fizinio pajėgumo mechanizmą. 6 min. ėjimo mėginys įvertina funkcinio pajėgumo submaksimalų lygį. Įprastinė kasdienė veikla dažniausiai ir yra submaksimalaus fizinio krūvio intensyvumo, todėl jis gerai atspindi paciento funkcinio pajėgumo lygį kasdieniniame gyvenime. Fizinis aktyvumas sumažina širdies susitraukimų dažnio reakciją į fizinį krūvį, kai tas pats krūvis pasiekiamas esant mažesniam širdies susitraukimų dažniui ir

mažesnei dvigubai sandaugai. Deguonies sunaudojimas miokarde gali būti įvertintas ir krūvio mėginio metu, dauginant širdies susitraukimo dažnį ir sistolinį arterinį kraujo spaudimą, kuris vadinamas dviguba sandauga, (dažnio-spaudimo sandauga). Tai rodo efektyvesnį miokardo darbą, geresnį deguonies suvartojimą, taip pat jėgos pratimai labai teigiamai veikia raumenų funkciją (Feiereisen et al., 2007). Šis mėginys papildo kitus mėginius, bet jokiu būdu jų nepakeičia. 6 min. ėjimo mėginys koreliuoja su maksimalaus deguonies suvartojimo tyrimo, NYHA funkcinės klasės įvertinimo, gyvenimo kokybės matavimo rezultatais (Demers et al., 2001).

4. TYRIMO KONTINGENTAS IR METODIKA

4.1

KONTINGENTO CHARAKTERISTIKA

Tyrime dalyvavo 22 jauno amžiaus kurtumo negalią turintys vyrai. Tiriamąją grupę sudarė kurčiųjų krepšinio rinktinės žaidėjai (45,5 proc., n=10), kontrolinę grupę – nesportuojantys, kurtumo negalią turintys vyrai (54,5 proc., n=12). Tiriamosios grupės 5 asmenys (50,0 proc.) turėjo įgimtą kurtumą, o 5 asmenys (50,0 proc.) – įgytą kurtumą. Kiti tiriamųjų parametrai pateikti 2 lentelėje.

Tyrimai buvo atlikti LSU Judesių valdymo laboratorijoje naudojant žmogaus rankų ir kojų judesių dinaminių parametrų analizatorių (DPA-1) (patento Nr. 5251; 2005 08 25), kuris skirtas kokybiniam vienos rankos ar kojos tikslinio judesio, dviejų rankų ar kojų koordinuotų ar nepriklausomų tikslinių judesių dinaminių parametrų išmatavimui esant užkoduotai pasipriešinimo jėgai ir taikiniui su įvairia programuojama geometrinių, spalvinių bei laikinių užduodamų parametrų įvairove.

2 lentelė. Tiriamųjų imties rodikliai (vidurkis ± SN) Tiriamieji Rodikliai Sportuojantys (n=10) Nesportuojantys (n=12) Amžius (m) 23,8±2,6 21,8±1,8 Ūgis (cm) 184,5 ±7,5 177,5±4,2 Kūno masė (kg) 84,4±10,4 73,4±7,3

4.2

RANKŲ IR KOJŲ JUDESIŲ DINAMINIŲ PARAMETRŲ

ANALIZATORIUS

Prietaisą sudaro du matavimo įrenginiai, sujungti su stacionariu standartiniu kompiuteriu su Windows (ar suderinama su ja) operacine aplinka, į kurią įterpta matavimo korta su darbo programa, ir 17‘ įstrižainės ekranas. Matavimo įrenginį sudaro:

 rankenos judesio transformavimo į šešis kartus sumažintą matavimo zoną mechanizmas;

 rankenos judesio koordinačių matavimo mechanizmas;

 jėgos, veikiančios į rankeną, modulio horizontalios dedamosios nustatymo mechanizmas su jėgos matavimo elementu;

 programuojamo pasipriešinimo jėgos formavimo elektromagnetinis mechanizmas;

 jėgos matavimo mazgas;

 programuojamo pasipriešinimo jėgos valdymo mazgas;

 maitinimo šaltinis.

Matavimo įrenginiai tvirtinami prie atraminės plokštės, kurios paviršiumi slankioja rankenų mazgai. Matavimo įrenginių priekinėje dalyje įmontuoti maitinimo jungikliai su maitinimo įtampos indikatoriais, galinėje – jungtys maitinimo kabeliui ir nuotoliniam starto mygtukui.

2 pav. Žmogaus rankų ir kojų judesių, dinaminių parametrų analizatorius DPA–1

Matavimo įrenginiai

Atraminė plokštė

Vaizduoklis

Rankenos

4.3

JUDESIO MOKYMO TYRIMO METODIKA

Tyrimo metu tiriamieji sėdėjo specialioje kėdėje prie stalo, ant kurio pritvirtintas DPA-1. Nugara tiesi ir atremta į kėdės atlošą, abi rankos sulenktos per alkūnės sąnarį 90o _{kampu taip, kad} žastai būtų priglausti prie šonų, dilbiai – remtųsi į DPA-1 atraminę plokštę. DPA-1 kėdės padėtis yra reguliuojama taip, kad tiriamasis atsisėstų patogiai užimdamas standartizuotą padėtį. Atstumas nuo kompiuterio ekrano iki tiriamojo akių ~0,7 m.

Tiriamieji užduotį atliko dešine ranka. Pagal iš anksto sudarytą užduotį ekrane nustatytu laiko momentu pasirodo taikinys – 0,007 m skersmens raudonas apskritimas. Atstumas nuo starto zonos iki taikinio – 0,16 m. Rankos judesio kelias kompiuterio ekrane pakartojamas identiškai. Kiekvienos užduoties metu tiriamasis pastato 0,0035 m skersmens rankenos simbolį kompiuterio ekrane į starto zoną (0,01 m. skersmens žalio apskritimo centrą). Programa kintamai kas 1–3 sek. generuoja vaizdinį signalą ir toje pačioje kompiuterio ekrano vietoje taikinį, į kurį tiriamasis turi sureaguoti stumdamas prietaiso rankeną. Matavimo ciklas baigiamas rankenos simbolio apskritimą pataikius į taikinį. Informacija apie atliktą užduotį kaupiama kompiuterio atmintyje, kuri vėliau perkeliama į Microsoft Excel programą.

4.4

TYRIMO EIGA

Pradžioje tiriamiesiems buvo registruojamas AKS ir pulsas. Po registravimo tiriamieji iš karto atliko dvi užduotis: „paprastąją“ ir „sudėtingąją“. „Paprastoji“ užduotis buvo tokia: reikėjo kiek galima greičiau sureaguoti į vaizdinį signalą ir pajudinti prietaiso rankeną. Paaiškinus užduotį buvo leidžiama atlikti tris bandymus, kurių rezultatai nebuvo fiksuojami. Tada 20 kartų iš eilės buvo atliekama užduotis, kurios metu buvo registruojamas dešinės rankos reakcijos laikas RT (ms). „Sudėtinga“ užduotis buvo atliekama iškart po „paprastosios“ užduoties. Tiriamasis kiek galima greičiau turėjo sureaguoti į kompiuterio ekrane pasirodantį taikinį ir stumti prietaiso rankeną taip, kad rankenos simbolio apskritimas kuo greičiau, ir kuo tikslesne trajektorija pasiektų taikinį ir sustotų jame.

Taikinys pasirodydavo toje pačioje vietoje. Judesio pabaigos momentas buvo fiksuojamas tuomet, kai rankenos simbolio centras sustodavo taikinio apskritime ir išbūdavo jame ne trumpiau nei 0,03 sek. Paaiškinus užduotį, buvo leidžiama atlikti tris bandymus, jų rezultatai nebuvo fiksuojami. Užduotis atliekama 20 kartų iš eilės penkias serijas, buvo fiksuojamas dešinės rankos reakcijos laikas (RT-T) (ms.). Po psichomotorinės reakcijos vertinimo testo buvo registruojamas AKS ir pulsas, po jo sekė 6 minučių ėjimo testas. Po testo vėl pamatavus AKS ir pulsą, tiriamasis atlikinėjo psichomotorinės reakcijos vertinimą (sudėtingosios ir paprastosios užduoties) dar kartą.