MEDICINOS AKADEMIJA
VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Aplinkos ir darbo medicinos katedra
RASA KASAUSKAITĖ
LIGONINĖS X MEDICINOS PERSONALO SUBJEKTYVAUS SVEIKATOS
VERTINIMO SĄSAJOS SU PSICHOSOCIALINIAIS RIZIKOS VEIKSNIAIS
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikata, ekologija)
Mokslinis vadovas dr. V. Januškevičius
2011 m. _______mėn. ______ d.
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos magistratūra (ekologija)
LIGONINĖS X MEDICINOS PERSONALO SUBJEKTYVAUS SVEIKATOS VERTINIMO SĄSAJOS SU PSICHOSOCIALINIAIS RIZIKOS VEIKSNIAIS
Rasa Kasauskaitė
Mokslinis vadovas dr. V. Januškevičius
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas medicinos akademija, Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra. Kaunas; 2011. 49p.
Darbo tikslas - išanalizuoti ir įvertinti ligoninės X medicinos personalo subjektyvaus sveikatos
vertinimo sąsajas su psichosocialiniais rizikos veiksniais.
Metodai: Tyrimo objektas – visas ligoninės X medicinos personalas. Anoniminės anketinės apklausos būdu iš viso apklausta 230 medicinos darbuotojų (atsako dažnis 88 proc.). Gauti tyrimo duomenys apdoroti naudojant statistinių duomenų analizės SPSS 15.0 for Windows programą.
Rezultatai: Domėtasi psichosocialiniais rizikos veiksniais, susijusiais su darbo aplinka, darbo
reikalavimais, organizavimu, turiniu, darbuotojų tarpusavio santykiais ir santykiais su darbdaviu. Nustatyta, kad į darbuotojų nuomonę darbo klausimais atsižvelgiama pakankamai: 74,8 proc. apklaustųjų nurodė, kad labai, dažniausiai labai arba ganėtinai atsižvelgiama į jų nuomonę. Didžioji dauguma darbuotojų (94,1 proc.) mano, kad jų darbas bent truputį yra savarankiškas. Daugelis (78,2 proc.) medicinos personalo palaiko bent jau gerus santykius su kitais kolegomis, o 82,2 proc. darbuotojų viršininkas padeda labai, dažniausiai labai arba ganėtinai. Ligoninėje X darbas intensyvus: 72,3 proc. apklaustųjų turi dažnai arba nuolat skubėti, kad padarytų darbą; ketvirtadalis medicinos personalo dažnai arba nuolat dėl krūvio nepaiso kai kurių užduočių ir tik kas dešimtas darbuotojas dažnai arba nuolat gali nutraukti darbą ir pailsėti. Kas antras darbuotojas nurodė, kad jų darbe dažnai arba nuolat yra rizika susižeisti pačiam, arba rizika, kad bus sužeistas kitas asmuo. Ligoninėje X darbas organizuotas: didžioji dauguma darbuotojų žino už ką yra atsakingi ir gauna aiškias darbo instrukcijas. Stresas paplitęs tarp ligoninės X medicinos personalo: 84,2 proc. apklaustųjų bent truputį jaučia stresą. Galimybę jausti stresą daugiausiai įtakoja, tai kad darbas nerviškai įtemptas, atsakingumas už kitą asmenį ir susižeidimo rizika. Kas antras medicinos darbuotojas savo sveikatą vertina kaip gerą ir labai gerą. Beveik šešis kartus daugiau galimybių jaustis blogai turi tie darbuotojai, kurie darbe dažnai arba nuolat pavargsta. Iš nusiskundimų dažniausiai darbuotojai nurodė nugaros skausmą. Galvos skausmą beveik pas antras malšino vaistas per paskutinį mėnesį. Bloga nuotaika ir nervingumas yra paplitę tarp darbuotojų. Neigiamam sveikatos vertinimui turėjo dažnas arba nuolatinis buvimas sunkių periodu (GS=1,8) ir įtemptas arba labai įtemptas fizinis darbas (GS=3,6). Daugiau galimybių blogai vertinti savo sveikatą turi tas medicinos personalas, kuris nei
patenkintas, nei nepatenkintas/ nepatenkintas/ visiškai nepatenkintas savo dabartiniu darbu ir gyvenimu, atitinkamai GS=3,4 ir GS=3,48.
Išvados: Ligoninėje X egzistuoja psichosocialiniai rizikos veiksniai, kurie veikia darbuotojų
subjektyvų sveikatos vertinimą. Daugiau nei du kartus daugiau galimybių jausti galvos skausmą, bent kartą per savaitę, turi tie darbuotojai, kurie dažnai arba nuolat turi skubėti, kad padarytų darbą. 2,5 karto daugiau galimybių jausti stresą turi tie darbuotojai, kurių darbe dažnai arba nuolat yra rizika susižeisti ir 3,2 karto daugiau galimybių – jeigu dažnai arba nuolat yra rizika, jog gali būti sužeistas kitas asmuo. Neigiamą subjektyvų sveikatos vertinimą taip pat įtakoja: nuomonės nepaisymas, sunkūs periodai darbe, įtemptas fizinis darbas, darbo tempas, darbo instrukcijų neaiškumas, atsakomybė už kitą ir už save, patiriamas stresas, nepasitenkinimas darbu ir gyvenimu.
SUMMARY
Magistracy of Public Health (public health ecology)
SUBJECTIVE HEALTH EVALUATION’S INTERFACES WITH PSYCHOSOCIAL RISK FACTORS OF MEDICAL STAFF IN HOSPITAL X
Scientific advisor dr. V. Januškevičius
Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health,Lithuanian
University of Health Sciences, Medical Academy. Kaunas; 2011. 49 p.
The objective of the study is to analyze and evaluate a subjective health evaluation interfaces with
psychosocial risk factors of medical staff in hospital X.
Methods. The subjects of the survey – all medical staff in. Using an anonymous questionnaire method,
a grand total of 220 respondents has been interviewed (response rate 88 per cent). The survey data obtained have been processed using the statistical analysis program SPSS 15.0 for Windows.
Results. The psychosocial risk factors associated with the work environment, working conditions,
organization, content, relations between employees and relationships with the employer have been explore. It was found that in the opinion of the staff working on issues considered adequate: 74.8 percent. respondents indicated that a very, very or quite often take their views into account. The vast majority of workers (94.1 per cent.) think that at least some of their work is independent. The majority (78.2 percent) of medical personnel supported by at least a good relationship with other colleagues, and 82.2 per cent. chief of staff assisted by a very, very or quite often. Work in hospital X is intensive: 72.3 percent. respondents frequently or constantly have to rush to do the job, a quarter of medical personnel with frequent or continuous disregard for the workload of some tasks and only one in ten workers are or may be permanently shut down and relax. Every second employee stated that their work often or constantly there is a risk of injury to himself, or the risks that will hurt another person. Work in hospital X is organized: the vast majority of staff are aware of what is responsible and has a clear work instructions. Stress is prevalent among the medical staff of a hospital X: 84.2 percent. respondents feel at least a little stressful. The ability to feel the stress mainly affects the fact that the work fussy tight, responsibility for another person and the injury risk. Every second medical staff perceived their health as good and very good. Almost six times more likely to feel bad to those who work often or constantly tired. Complaints from employees often referred back pain. Headaches almost quenched at the second drug in the last month. Bad temper and nervousness are common among employees. Adverse health assessment had frequent or constant presence of severe period (SG = 1.8)
or very tight and demanding physical work (SG = 3.6). More opportunities to assess their own ill
health to the medical staff, who neither satisfied nor dissatisfied / dissatisfied / completely dissatisfied with their current work and life, the GS = 3. 4 and GS = 3.48.
Conclusion. In hospital X is a psycho-social risk factors that affect employees subjective health
assessment. More than two times more likely to have headaches at least once a week to those who frequently or constantly have to rush to do the job. 2.5 times more likely to feel stress to those employees whose work frequently or constantly there is a risk of injury and 3.2 times more likely - if frequently or constantly there is a risk that can be hurt by another person. The negative subjective evaluation of health is also affected: the failure, periods of heavy work, intense physical work, work pace, work instructions uncertainty, responsibility for oneself and the other, stress, dissatisfaction with work and life.
SANTRUMPOS
ES – Europos sąjunga GS – galimybių santykis lls – laisvės laipsnių skaičius p – pasikliovimo lygmuo PI – pasikliautinasis intervalas
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija (angl. trumpinys WHO)
TURINYS
ĮVADAS... 8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI... 9
I. LITERATŪROS APŽVALGA... 10
1.1. Psichosocialiniai rizikos veiksniai ... 10
1.2. Psichosocialinės rizikos valdymas ... 14
1.3. Psichosocialinių rizikos veiksnių įtaka sveikatai ... 16
1.4. Streso ekonominis kontekstas ... 20
II. TYRIMO METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS... 22
III. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 24
3.1. Psichosocialiniai rizikos veiksniai ... 24
3.1.1. Reguliuojami veiksniai... 24
3.1.2. Suvokiama aplinka ... 27
3.1.3. Stresas ir pasitenkinimas darbu ... 30
3.2. Subjektyvus sveikatos vertinimas ... 32
3.3. Subjektyvaus sveikatos vertinimo sąsajos su psichosocialiniais rizikos veiksniais... 35
IŠVADOS... 39
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 40
LITERATŪRA... 41
ĮVADAS
Stresas darbe yra antroji po nugaros skausmų Europos Sąjungoje dažniausiai sutinkama (28 proc. darbuotojų) su darbu susijusi sveikatos problema [1]. Stresą darbe gali sukelti tokie psichosocialiniai veiksniai, kaip darbo organizavimas ir valdymas, pvz., dideli reikalavimai atliekamam darbui ir maža darbo kontrolė, bauginimai ir smurtas darbe [2].
2005 m. daugiau kaip 20 proc. darbuotojų 25 ES valstybėse narėse baiminosi, kad jų sveikatai gali pakenkti su darbu susijusi įtampa [3].
Pasaulinė sveikatos organizacija nurodo, kad 2020 m. pasaulyje depresija tarp neįgalumo priežasčių bus antra po išeminių širdies ligų [4].
Psichikos sveikatos pakitimų išsivystymo rizika padidėja nuo 1,4 iki 5 kartų dėl didelių darbo reikalavimų ir nuomonės darbo klausimais nepaisymo [5].
Stresas darbe ekonominius nuostolius organizacijai – tai darbuotojų kaita ir pravaikštos, sumažėjęs darbo efektyvumas, padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė, inovacijų trūkumas [6].
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas: išanalizuoti ir įvertinti ligoninės X medicinos personalo subjektyvaus sveikatos vertinimo
sąsajas su psichosocialiniais rizikos veiksniais.
Uždaviniai:
1. Identifikuoti ligoninės X medicinos personalą veikiančius psichosocialinius rizikos veiksnius.
2. Ištirti darbuotojų subjektyvų sveikatos vertinimą.
3. Įvertinti ligoninės X medicinos personalo subjektyvaus sveikatos vertinimo sąsajas su
I. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Psichosocialiniai rizikos veiksniai
Psichinį stresą darbe gali sukelti daug veiksnių. Kai kuriuos, pvz., monotonišką darbą, galima lengvai koreguoti. Kitus, pvz., įpročius ar problemiškus žmonių tarpusavio santykius, koreguoti sunkiau [7].
Šiuolaikinėje tyrimų literatūroje vieningai sutariama dėl psichosocialinių veiksnių darbe, kurie sukelia stresą ir/arba kitaip yra potencialiai žalingi. Jie apibūdinti 1 lentelėje, kurioje pateikiama 10 darbo charakteristikų, darbo aplinkos ir organizacinių veiksnių, kurie gali būti kenksmingi. Sąlygos, kuriose šie veiksniai yra stresiniai arba kenksmingi, irgi yra apibūdintos 1 lentelėje [8].
1 lentelė. Stresinio darbo savybės (pagal Europos saugos ir sveikatos darbe agentūrą)
Kategorija Sąlygos, apibūdinančios pavojų
Darbo kontekstas
Organizacijos kultūra ir funkcija Blogas bendravimas, žemas palaikymas
sprendžiant problemas ir asmeniniame
tobulėjime, trūksta organizacijos tikslų
apibrėžimo.
Vaidmuo organizacijoje Vaidmuo neaiškus, vaidmenų konfliktas,
atsakomybė už žmones.
Karjeros plėtra Karjeros sąstingis ir neužtikrintumas dėl kilimo,
prastas apmokėjimas, netikrumas dėl darbo, žema darbo socialinė vertė.
Sprendimų priėmimų įgaliojimai/kontrolė Menkas dalyvavimas sprendimu priėmime, maža
darbo kontrolė (kontrolė, ypač dalyvavimo forma, irgi yra kontekstas ir platesnis organizacijos klausimas).
Tarpusavio santykiai darbe Socialinė arba psichologinė izoliacija, blogi
santykiai su vadovaujančiais darbuotojais,
tarpasmeniniai konfliktai, socialinės paramos trūkumas.
Namų ir darbo reikalavimų suderinimas Konfliktuojantys namų ir darbo reikalavimai,
menka parama namuose, dvilypės karjeros problemos.
Darbo turinys
Darbo aplinka ir darbo įranga Problemos dėl įrangos ir priemonių patikimumo,
prieinamumo, tinkamumo, priežiūros ir remonto.
Užduočių formulavimas Įvairovės stoka, trumpi darbo ciklai,
fragmentiškas arba beprasmis darbas, įgūdžių nepanaudojimas, didelis neužtikrintumas.
Darbo krūvis/darbo tempas Darbo krūvis per didelis arba per mažas, negalima
kontroliuoti darbo tempo, didelis spaudimas dėl laiko.
Darbo grafikas Pamaininis darbas, nelankstus darbo grafikas,
nenuspėjamas darbo laikas, ilgos arba socialiai nepriimtinos darbo valandos.
Identifikuojami, tiriami ir nustatomi šie psichosocialiniai rizikos veiksniai [9]:
1. veiksniai, susiję su darbo aplinkos sąlygomis, reikalaujančiomis didesnių pastangų, siekiant gauti tą patį darbo rezultatą;
2. veiksniai, susiję su darbo reikalavimais; 3. veiksniai, susiję su darbo organizavimu; 4. veiksniai, susiję su darbo turiniu;
5. veiksniai, susiję su darbuotojų tarpusavio santykiais ir / ar santykiais su darbdaviu.
Veiksniai, susiję su darbo sąlygomis
Darbo aplinkos kenksmingi veiksniai gali sukelti papildomą psichologinį efektą. Darbo vietoje dažnas kenksmingas veiksnys – triukšmas. Triukšmas ypač trukdo, kai reikia susikaupti arba kai jis izoliuoja nuo kitų žmonių [10].
Tarša taip pat turi įtakos psichiniam stresui, nes dėl jos priklausomai nuo dirbančiojo žinių apie cheminių medžiagų poveikį sveikatai gali kilti baimė. Padidinti psichinį stresą gali blogas apšvietimas, skersvėjai, ribota darbo erdvė ir kiti darbo sąlygų trūkumai [10].
Veiksniai, susiję su darbo reikalavimais
Psichinį stresą ir jį sukeliančius veiksnius apibūdina dvi sąvokos: per didelis ir nepakankamas krūvis. Ne tik dirbant viršvalandžius, bet kartais ir paprastų užduočių vykdymas gali būti stresinis. Funkciniu požiūriu klaidinga siekti visiškai mažo darbo krūvio, nes dirbančiajam tinkamiausias yra optimalus krūvis [7].
Kiti veiksniai susiję su darbo reikalavimais: didelis darbo tempas, darbuotojų sugebėjimų ir galimybių atlikti užduotis neatitikimas, neaiškios darbo užduotys [9].
Veiksniai, susiję su darbo organizavimu
Dirbantysis priklauso nuo darbo laiko. Dėl netaisyklingo darbo rėžimo ir viršvalandžių kyla
įvairių problemų, pvz., pamaininio darbo darbuotojų įprastos problemos – miego sutrikimai ir
sunkumai šeimyniniame gyvenime [7].
Psichologiniu požiūriu labai svarbūs veiksniai yra psichologinė autonomija ir galimybė darbe laisvai judėti. Autonomiškas žmogus darbe yra tas, kuris gali laisvai priimti sprendimus ir reguliuoti darbo tempą. Dėl laiko stygiaus nepakankama autonomija – ypač stiprus streso veiksnys [7].
Kai kada psichinį stresą gali sąlygoti darbo užmokesčio sistema, pvz., dirbant sektoriuje, kur dažni nelaimingi atsitikimai, o algos mokamos tik už atliktą darbą. Stresinis gali būti ir prekybininkų
darbas, jei apmokėjimas priklauso tik nuo pardavimo, o į skirtingą darbinę situaciją visai neatsižvelgiama [7].
Darbo organizavimas turi įtakos dirbančiųjų santykiams darbe. Galimybė pasitarti, grįžtamasis ryšys apie atliktą darbą, aiškus darbas, tiksliai apibrėžta atsakomybė užtikrina gerus darbuotojų santykius ir mažina psichologinį stresą. Dažna streso darbe priežastis yra darbo vaidmens problemos, kurios gali atsirasti dėl neaiškios situacijos darbe ar dėl dviprasmiškos ateities perspektyvos [7].
Veiksniai, susiję su darbo turiniu
Svarbiausi su darbo turiniu susiję veiksniai – tai individuali asmens įtaka darbui, t.y. galėjimas nepriklausomai priimti sprendimus dėl darbo. Su gamyba susiję spendimai ar vadovavimas gali riboti šią įtaką. Nesant galimybės savarankiškai spręsti ar daryti įtaką darbo turiniui gali atsirasti psichinio streso simptomų [7].
Darbas, pasižymintis nepaprastai dideliu informacijos kiekiu, kuria remiantis būtina priimti svarbų ir greitą sprendimą, taip pat gali sukelti psichinį stresą [7].
Didžiulę atsakomybė darbe – stiprus stresorius, ypač atsakomybė už kitus žmones. Atsakinga profesinė veikla, reikalaujanti sprendimo priėmimo, paprastai suvokiama kaip patraukli veikla, nors toks darbas ir stresinis [7].
Veiksniai, susiję su darbuotojų tarpusavio santykiais ir / ar santykiais su darbdaviu
Darbas žmogui padeda patenkinti socialinius poreikius, todėl darbe labai svarbu turėti galimybę bendrauti su kitais žmonėmis, aptarti problemas, susijusias su darbu. Taip pat didelį dėmesį reikia kreipti i santykius tarp darbininkų ir vadovų [7].
Svarbūs veiksniai, prisidedantys prie psichologinių sveikatos sutrikimų yra priekabiavimas (jis gali būti priekabiavimas ir/arba seksualinis priekabiavimas), prievartos arba smurto grėsmės, taip pat
įvairių formų diskriminacija. Pasitaiko diskriminacija susijusi su religija, etnine kilme, seksualine
orientacija ir tautybe [3].
1 paveiksle pateiktas procentinis kai kurių su darbu susijusio streso rizikos veiksnių pasiskirstymas ES, 1990- 2005 m.
1 pav. Procentinis kai kurių su darbu susijusio streso rizikos veiksnių pasiskirstymas ES (Šaltinis: European Agency for Safety and Health at Work)
Užsienyje ir Lietuvoje atlikti tyrimai nurodo, kad darbuotojų depresiją ar pervargimą nuo 10 iki 50 proc. skirtingose profesinėse grupėse galima paaiškinti psichosocialiniais darbo stresoriais, ypač dėl varginančių santykių su klientais, pacientais, mokiniais. Aptarnavimo sferoje darbuotojai nuolat patiria nerimo, streso ir depresijos simptomus, todėl svarbu juos laiku atpažinti ir užkirsti kelią rimtų psichikos ligų progresavimui [12].
Išvengti su darbu susijusio streso arba su juo kovoti galima pertvarkant darbą (pvz., suteikiant darbuotojams daugiau galių ir vengiant per didelės arba per mažos apkrovos), geriau organizuojant darbą (mažiau trukdžių), didinant socialinę paramą ir pagrįstai atlyginant už įdėtas pastangas [11]. 0 10 20 30 40 50 60 70 D id e li s d a rb o t e m p a s T ru m p i d a rb o a tl ik im o t e rm in a i Iš o r ė s r e ik a la v im ų l e m ia m a s d a rb o t e m p a s Į re n g in io l e m ia m a s d a rb o te m p a s G a li m y b ė s k o n tr o li u o ti u ž d u o č i ų a tl ik im o t v a rk ą n e b u v im a s G a li m y b ė s k o n tr o li u o ti d a rb o m e to d u s n e b u v im a s G a li m y b ė s k o n tr o li u o ti d a rb o te m p ą n e b u v im a s G e b ė ji m ų i r d a rb o r e k a la v im ų n e a ti ti k ti s S e k s u a li n is p ri e k a b ia v im a s G ra s in im a i Proc. 1990 1995 2000 2005
1.2. Psichosocialinės rizikos valdymas
Pastaraisiais metais daug dėmesio pasaulyje skiriama stabilios plėtros koncepcijai, kuri turėtų užtikrinti žmogaus, technikos ir aplinkos suderinamumą, aplinkai ir žmogui nekenksmingų technologijų naudojimą, optimalų gamybinių resursų panaudojimą bei sveiką darbo aplinką [13].
Atsižvelgiant į veiksnius, prisidedančius prie psichosocialinės rizikos, pagrindiniai vadovų rūpesčiai yra „laiko trūkumas“ (52 proc.) ir „turėti reikalų su problemiškais klientais, pacientais ir t.t.“ (50 proc.) (2 pav.). Apie „laiko trūkumą“ kaip keliantį susirūpinimą dažniausiai pranešama didesnėse
įmonėse [14].
2 pav. Vadovams susirūpinimą keliantys klausimai dėl veiksnių, įtakojančių psichosocialinę riziką darbe (ES įmonės, proc.)
Mažiau nei trečdalis ES įmonių yra nustačiusios procedūras, skirtas su bauginimu ir priekabiavimu susijusiems klausimams (30proc.), su darbu susijusios prievartos (26proc.) arba su darbu susijusio streso (26 proc.) klausimams spręsti. Apie didesnį paplitimą pranešama didesnėse
įmonėse [14].
0 10 20 30 40 50 60
Laiko trūkumas
Turėti reikalų su problemiškais klientais,
pacientais ir t.t.
Nepakankamas vadovybės ir darbuotoju
komunikavimas
Darbo nesaugumas
Nepakankamas bendradarbių bendravimas
Ilgai trunkamčios arba nereguliaros darbo
valandos
Vadovybės ir darbuotojų santykių
problemos
Nepakankama darbuotojų kontrolė
organizuojant jų darbą
Neaiški žmogiškųjų išteklių politika
Diskrinimacija (pvz., dėl lyties, amžiaus)
Šios labai oficialios procedūros plačiai paplitusios tik keliose šalyse; dažniausiai apie jas pranešama Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijos šalyse ir Belgijoje. Pagal sektorius šios procedūros dažniau pasitaiko sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, švietimo ir finansinio tarpininkavimo sektoriuose. Šios išvados gali būti susijusios su darbo pobūdžiu šiuose konkrečiuose sektoriuose ir informuotumo lygiu bei įprastine psichosocialinės rizikos sprendimo praktika konkrečiose šalyse [14].
Dažniausiai naudojamos priemonės stresui darbe mažinti - „mokymų organizavimas“ (58 proc.) ir „darbo organizavimo pakeitimai“ (40 proc.) (3 pav.). Procentinis rodiklis aukštesnis didelėse
įmonėse, o sveikatos priežiūros ir socialinio darbo sektoriuje nuolat pranešama apie didesnius skaičius
pagal visas vertintas kategorijas [14].
3 pav. Priemonės psichosocialinei rizikai darbe mažinti (ES įmonės, proc.)
Vėlgi, apie priemones, skirtas psichosocialinei rizikai darbe valdyti, dažniau pranešama Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Skandinavijos šalyse ir Nyderlanduose. Mažiau priemonių psichosocialinės rizikos klausimams spręsti imamasi mažose įmonėse Pietų Europos šalyse ir gamybos sektoriuje [14].
Sektorių atžvilgiu darbuotojų informavimas yra toks : apie psichosocialinę riziką ir jos poveikį žmogaus saugai ir sveikatai pranešama dažniau kasybos ir karjerų eksploatavimo (71 proc.) bei sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (69 proc.) sektoriuose. Informacija apie tai, į ką kreiptis su darbu susijusių psichosocialinių problemų atveju, dažniausiai suteikiama sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (83 proc.) ir švietimo (73 proc.) sektoriuose [14].
Psichosocialinė rizika: paskatos
Įmonės, kuriose pranešama apie nustatytas procedūras, pagrindinė priežastis spręsti
psichosocialinės rizikos klausimą – teisinių prievolių įvykdymas (63 proc. ES), nuo jos gerokai atsilieka „darbuotojų arba jų atstovų prašymai“ (36 proc.) [14].
0 10 20 30 40 50 60 70 Mokymų organizavimas Darbo organizavimo pokyčiai Darbo vietos pertvarkymas Konfidencialus darbuotojų konsultavimas Darbo laiko pokyčiai Konfliktų sprendimo tvarkos nustatymas proc.
Psichosocialinė rizika: kliūtys
42 proc. vadovų atstovų mano, kad psichosocialinės rizikos klausimus spręsti sunkiau nei kitus žmogaus saugos ir sveikatos klausimus. Svarbiausi veiksniai, dėl kurių ypač sunku spręsti psichosocialinės rizikos klausimus, nurodyti 2 lentelėje [14].
2 lentelė. Veiksniai, kurie apsunkina psichosocialinės rizikos mažinimą (ES įmonės, proc.)
Veiksnys ES įmonės, proc.
Klausimo jautrumas 53 proc.
Informuotumo trūkumas 50 proc.
Išteklių trūkumas, pvz., laiko, darbuotojų arba pinigų 49 proc.
Mokymų ir (arba) patirties ir žinių trūkumas 49 proc.
Techninės paramos arba gairių trūkumas 33 proc.
Įmonės vidaus kultūra 30 proc.
Šaltinis: Įmonės, kurios nurodė, kad, palyginti su kitais darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais, psichosocialinės rizikos klausimus sunkiau spręsti.
1.3. Psichosocialinių rizikos veiksnių įtaka sveikatai
Žymūs pokyčiai, kurie vyksta darbo pasaulyje, lemia psichosocialinės rizikos išryškėjimą. Tokia rizika, kuri yra susijusi su darbo planavimo, organizavimo ir valdymo pobūdžiu, taip pat ekonominėmis ir socialinėmis darbo sąlygomis, lemia padidėjusį stresą ir gali sukelti rimtus psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus [14].
Stresas nėra tik dirgiklis ar atsakas. Stresą galime apibrėžti kaip procesą, kurio metu įvertiname aplinką ir reaguojame į tam tikrus grėsmę ar iššūkį keliančius įvykius. Stresas kyla ne tiek dėl pačių
įvykių, kiek dėl to, kaip mes juos vertiname [15].
Stresoriai gali turėti teigiamą poveikį, jei jie trunka trumpai arba suvokiami kaip iššūkiai. Trumpalaikis stresas gali sutelkti imuninę sistemą atremti infekcijas ir pradėti gydyti žaizdas. Be to, stresas sužadina ir skatina grumtis su problemomis [16].
Tačiau stresoriai gali kelti ir grėsmę. Stiprus arba užsitęsęs stresas gali turėti žalingų padarinių [17].
Patirtas stresas suprantamas kaip kenksmingo darbo veiksnio ir kenksmingos ekspozicijos pasekmė. Streso pasekmės gali pasireikšti labai įvairiai ( 3 lentelė) [18].
3 lentelė. Pakenkimai, galimos streso pasekmės (pagal B.Pajarskienę, 1995) Galimos somatinės pasekmės
Alergijos Aritmijos
Nugaros skausmai Vėžys
Krūtinės ląstos skausmai Peršalimas ir gripas Kolitai Konstipacija ir diarėja Cistitas Dermatitas Virškinimo problemos Galvos svaigimas Galvos skausmai Širdies ligos Traumos Menstruacinės problemos Migrena
Virškinimo trakto opos Nutukimas
Širdies permušimai Kvėpavimo problemos Seksualinės problemos
Kaulų-raumenų sistemos problemos Alpimai
Prakaitavimas Drebulys
Galimos psichologinės pasekmės
Narkomanija ir alkoholizmas Depresija Apetito sutrikimai Nesugebėjimas susikoncentruoti Padidėjęs jautrumas Savigarbos sumažėjimas Mąstymo sulėtėjimas Nervingumas Įkyrios idėjos Fobijos Išsekimas Tremoras ir mikčiojimas
Galimos socialinės pasekmės
Apatija
Nesutarimai šeimoje Impulsyvus elgesys
Blogi tarpasmeniniai santykiai Socialinė izoliacija
Šeimos iširimas
Galimos pasekmės darbe
Pravaikštos Vėlavimai Kadrų kaita
Dažni klientų/pacientų skundai Nepakankama koncentracija Bloga darbo kokybė
Susilpnėjęs saugus elgesys ir padažnėję traumų atvejai
Streso poveikis kardiovaskulinei sistemai
Padidėjęs kraujospūdis – tik vienas iš veiksnių, didinančių riziką susirgti vainikinių širdies kraujagyslių liga: kraujagyslių, maitinančių širdies raumenį, susiaurėjimu. Iki 1990 m. tai buvo reta liga, tačiau XX a. šeštajame dešimtmetyje ji tapo svarbiausią Šiaurės Amerikos gyventojų mirties priežastimi. Tokia ji yra ir dabar. Be padidėjusio kraujospūdžio ir paveldėjimo, riziką susirgti širdies ligomis didina daug elgesio ir fiziologinių veiksnių. Psichologiniai streso veiksniai bei asmenybės savybės taip pat vaidina svarbų vaidmenį [19].
Vieno tyrimo metu penkerius metu buvo stebimi 13 000 vidutinio amžiaus žmonių. Tuos, kurių kraujospūdis buvo normalus, tačiau pykčio įverčiai – aukšti, tris kartus dažniau ištikdavo širdies smūgis, net įvertinant tai, jog mokslininkai atsižvelgė į rūkymą bei svorį [20]. Kito tyrimo metu vidutiniškai 36 metus buvo stebimi 1055 studentai medikai. Tuos, kurie buvo įvertinti kaip karšto temperamento, sulaukus 55 metų penkis kartus dažniau ištikdavo širdies smūgis [21].
Depresija taip pat gali būti mirtina. 57 tyrimuose sukaupti duomenys rodo, jog „depresija smarkiai padidina mirties pavojų, ypač nenatūralios mirties ir mirties nuo vainikinių kraujagyslių ligų“ [22]. Tiriant 7406 moteris, sulaukusias 67 metų ir vyresnes, buvo pastebėta, jog per 6 stebėjimo metus mirė 7 procentai moterų, neturinčių depresijos požymių, ir net 24 procentai moterų, turinčių šešis ar daugiau depresijos požymių [23].
Po širdies smūgio žmonėms, kurių depresijos įverčiai aukšti, kitos širdies ligos išsivysto keturis kartus dažniau negu tiems, kurių šie rodikliai žemi [24].
Streso poveikis imuninei sistemai
Daugybė naujų eksperimentų atskleidžia nervų ir endokrininės sistemų poveikį imuninei sistemai [25]. Imuninė sistema yra sudėtinga gynybinė sistema, sauganti žmogaus organizmą, ginanti jį nuo bakterijų, virusų ir kitų svetimkūnių. Ji apima dviejų rūšių baltuosius kraujo kūnelius, vadinamus limfocitais. B limfocitai susidaro kaulų čiulpuose ir išskiria antikūnius, kurie naikina bakterine infekcijas. T limfocitai gaminasi užkrūčio liaukoje bei kituose limfiniuose audiniuose ir kovoja su vėžio ląstelėmis, virusais ir svetimkūniais, net ir „gerais“, pavyzdžiui, persodintais organai. Imuninės sistemos veikloje dalyvauja ir makrofagai, kurie atpažįsta, persekioja ir praryja kenksmingus
įsibrovėlius. Imuninės sistemos veiklai turi įtakos amžius, mityba, paveldėjimas, kūno temperatūra,
stresas [19].
Gali pasitaikyti dvejopų imuninės sistemos sutrikimų. Reaguojama per stipriai, ji gali pradėti pulti paties organizmo audinius ir taip sukelti artritą ar alergiją. Tačiau kartais imuninės sistemos reakcija gali būti susilpnėjusi, leidžianti, pavyzdžiui, išsiveržti glūdinčiam parastosios pūslelinės virusui ar daugintis vėžio ląstelėms [19].
47 procentai tyrimo dalyvių, gyvenančių kupiną stresų gyvenimą, ir tik 27 procentai dalyvių, gyvenančių palyginti be stresų, susirgo po to, kai jiems į nosį buvo įlašinta viruso. Vėlesniame tyrime laimingiausi ir labiausiai atsipalaidavę žmonės taip pat buvo pastebimai atsparesni peršalimo virusui [26].
Apibendrinti 23 tyrimų duomenys rodo, jog proto negalią turinčius ligonius prižiūrinčių slaugytojų imuninė antikūnių reakcija yra 15 procentų žemesnė už normalią, o streso hormonų jie turi 23 procentais daugiau. Kiti tyrimų duomenys patvirtina, jog nuolatinis stresas alina imuninę sistemą [27].
Streso poveikis ir onkologiniai susirgimai
Stresas ir neigiamos emocijos susiję ir su vėžinių ligų gausėjimu. Vieno didelio Švedijoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog žmonėms, patirdavusiems darbe stresą, pavojus susirgti gaubtinės žarnos vėžiu buvo 5,5 karto didesnis nei tiems, kurie teigė streso nepatyrę. Šio skirtumo nebuvo galima paaiškinti skirtingu amžiumi, rūkymu, alkoholio vartojimu ar fizinėmis savybėmis [28].
Kiti mokslininkai nerado ryšio tarp streso ir vėžio [29].
Vis populiaresnis tampa požiūris, kad stresas nesukuria vėžio ląstelių. Blogiausiu atveju jis gali skatinti jų augimą silpnindamas natūralų kūno priešinimąsi besidauginančioms piktybinėms ląstelėms. Nors atsipalaidavus ir puoselėjant viltis ši apsauga gali sustiprėti, neprivalome pamiršti tos neryškios ribos, kuri skiria mokslą nuo svajonių. Nelabai tikėtina, jog vengiant streso ar stengiantis būti atsipalaidavusiems, tačiau ryžtingiems, galima sustabdyti galingus biologinius procesus, veikiančius
įsisenėjus vėžiui ar AIDS [30].
Vieno neseniai atlikto tyrimo metu buvo pastebėta, kad moterims, dirbančioms vaikų, turinčių sunkias negalias, auklėmis ir dėl to patiriančioms ilgalaikį stresą, atsiranda simptomas, paprastai būdingas senėjimui – sutrumpėja DNR dalelės chromosomų galuose. Kai šios DNR dalelės, vadinamos telomeromis, tampa per trumpos, ląstelė nebepajėgia dalytis ir galiausiai žūva. Stipriausio streso veikiamų moterų ląstelės atrodė dešimtmečiu senesnės nei turėtų būti pagal jų chronologinį amžių. Tai leidžia paaiškinti, kodėl atrodo, kad stiprus stresas sendina žmones [31].
Streso poveikis psichinei sveikatai
Kadangi depresija smarkiai paveikia daugelį žmonių, ji plačiai tiriama. Psichologai kuria nuotaikos sutrikimų teorijas, kurios turėtų pasiūlyti, kaip šiuos sutrikimus gydyti ir užbėgti jiems už akių [61].
Prieš depresiją dažnai būna stresinių įvykių, susijusių su darbo, santuoka ar artimais santykiais. Šeimos nario mirtis, prarastas darbas, santuokos krizė ar fizinė prievarta didina depresijos riziką. Vieno tyrimo metu ilgą laiką buvo stebimi 2000 žmonių. Buvo nustatyta, kad depresijos rizika per
vieną mėnesį skyrėsi nuo 1 procento (tiems, kurie nepatyrė jokio streso per mėnesį) iki 24 procentų – tiems, kurie patyrė tris stresinius įvykius [32].
Depresiją lydi daug elgesio ir kognityvinių pokyčių. Depresijos apimti žmonės yra neadekvatūs, neturi motyvacijos, jautrūs neigiamiems įvykiams. Jie paprastai tikisi neigiamų rezultatų, labiau linkę prisiminti blogą informaciją. Kai depresija išnyksta, nelieka ir šių elgesio bei kognityvinių pokyčių. Kamuojami depresijos žmonės skundžiasi ir kitais sutrikimais, pavyzdžiui, nerimu; dažnai jie piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais [19].
Depresija yra labai paplitusi. Kadangi depresija yra įprastas reiškinys, tai ir jos priežasčių reikėtų ieškoti kasdieniuose dalykuose [19].
Dauguma depresijos epizodų patys nuslopsta. Gydoma depresija greičiau praeina, tačiau dauguma žmonių, apimtų didžiosios depresijos, grįžta į normalią būseną savaime. Depresija užeina, o po kelių savaičių ar mėnesių paprastai nuslopsta, bet kartais vėliau pasikartoja [59].
Depresiją dažnai sukelia stresai: darbo praradimas, skyrybos ar praradimas, fizinė trauma – bet kas, kas griauna žmogaus savivoką ir savivertės jausmą. Taip pat matome, kad depresija gali būti adaptyvi: prasideda prislėgtos nuotaikos laikotarpis, kai kaupiamos įžvalgos, kurios vėliau gali būti panaudotos veiksmingesnės sąveikos su pasauliu strategijai kurti. Tačiau depresijos apimti žmonės į blogus įvykius reaguoja ypač asmeniškai, kaltindami save. Jų savivetė greičiau svyruoja aukštyn žemyn. Kai esti žema, žmonių mintys pasidaro dar niūresnės, o tai sukelia kitus depresijos kognityvinius ir elgesio simptomus [33].
Uždarumas, susitelkimas į save ir niurzgėjimas dėl bėdų gali sukelti atstūmimą. Prislėgti žmonės sukelia kitų priešiškumą, prastą nuotaiką ir nerimą, todėl jų vengiama. Įsitikinimas, kad jie yra nereikalingi, nėra tik iškreiptas suvokimas. Varginamas nusiminusio kito žmogaus nuovargio, beviltiško požiūrio ir apatijos, vadovas gali suabejoti šio žmogaus kompetencija. Išties depresijos gniaužtuose atsidūręs žmogus labiau rizikuoja darbu, santuoka, jį gali sukrėsti ir kiti stresai [34].
Dabar galime susieti visas depresijos reiškinio dalis: 1) neigiami, stresą keliantys įvykiai, 2) pesimistiškai aiškinami, sukelia 3) beviltišką, prislėgtą būseną, kuri 4) trikdo žmogaus mąstymą ir veiksmus. Tai savo ruožtu sukelia vis daugiau neigiamų potyrių, pavyzdžiui, atstūmimą [19].
Nė vienas mūsų nesame apsaugoti nuo slogios nuotaikos, sumenkusios savivertės bei niūrių minčių, kurias sukelia atstūmimas ar pralaimėjimas [58].
1.4. Streso ekonominis kontekstas
Kasmet JAV pramonė dėl pravaikštų netenka maždaug 550 milijonų darbo dienų, iš kurių 54 proc. vienaip ar kitaip yra susiję su stresu. Didžiojoje Britanijoje, Britų pramonės konfederacijos skaičiavimu, dėl ligų kasmet prarandama 360 milijonų darbo dienų, iš kurių apie 50 proc. dėl streso.
Tačiau manoma, kad bendra kaštų, susijusių su stresu darbe, suma yra kur kas didesnė. Ją sudaro pravaikštų, sumažėjusio produktyvumo, kompensacijų dėl darbuotojų skundų, sveikatos draudimo ir tiesioginių medicinos išlaidų kaštai. JAV tai sudaro 150 milijardų dolerių kasmet. Personalo pakeitimo kaštai taip pat yra labai dideli, pavyzdžiui, JAV – pakeisti 200 tūkstančių 40–65 metų darbuotojų vyrų, kurie mirė ar tapo neįgalūs po širdies ligų, per metus išleidžiama per 700 milijonų dolerių [35]. Kanadoje dėl streso sveikatos sistema kasmet patiria 6 milijardų dolerių kaštus [36].
Europos Sąjungos šalims įvertinus prarastą laiką ir išlaidas sveikatos priežiūrai, Europos saugos ir sveikatos agentūros duomenimis, ši problema kasmet kainuoja apie 20 milijardų eurų [37].
II. TYRIMO METODIKA IR TIRTŲJŲ KONTINGENTAS
Tyrimo eiga ir imtis. Atliktas momentinis epidemiologinis tyrimas. Bandomasis tyrimas buvo
atliktas 2010 m. balandžio mėn. Jo metu buvo apklausta 20 darbuotojų. Bandomojo tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad visi anketoje pateikti klausimai yra aiškūs, kad respondentai neturi kokių nors pastabų, pageidavimų dėl jų formulavimo.
Sudarius anketą, buvo kreiptasi į ligoninės X direktorę dėl sutikimo atlikti tyrimą šioje gydymo
įstaigoje. Leidimas atlikti tyrimą gautas tik su sąlyga, kad ligoninės pavadinimas darbe nebus minimas.
Laikantis konfidencialumo, ligoninės pavadinimas neminimas ir žymimas – X.
Gautas sutikimas pateiktas Kauno medicinos universiteto Bioetikos centrui, kuris pritarė ir išdavė leidimą tyrimui atlikti (2 priedas).
Anoniminė anketinė apklausa buvo atlikta 2010 m. gegužės mėn. Iš viso buvo išdalinta 230 anketų. Anketos buvo pateiktos skyrių vedėjoms, kurios jas išdalino darbuotojams ir vėliau buvo atgal surinktos ir grąžintos tyrėjui. Bendras atsako dažnis – 88 proc. Taigi, magistro baigiamajame darbe buvo analizuojamos 202 anketos.
Tiriamųjų kontingentą sudarė visas ligoninės X medicinos personalas. Darbuotojų amžius svyravo nuo 21 iki 68 metų.
Tiriamųjų imties struktūra pagal užimamas pareigas ir lytį pateikta 4 lentelėje.
4 lentelė. Tiriamųjų imties charakteristika Lytis
Užimamos pareigos Moterys
n (proc.) Vyrai n (proc.) Iš viso: n (proc.) Slaugytojos padėjėja 21 (10,3) 6 (3) 27 (13,3) Slaugytoja 138(68,3) 4 (2) 142 (70,3) Gydytoja 10 (5) 2 (1) 12 (6) Užimtumo organizatorė 4 (2) 0 4 (2) Psichologė 6 (3) 0 6 (3) Skyriaus vedėja 2 (1) 3 (1,4) 5 (2,4) Socialinė darbuotoja 6 (3) 0 6 (3) Iš viso: 187 (92,6) 15 (7,4) 202 (100)
Tyrimo instrumento pristatymas
Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tyrimui buvo naudojama originali psichosocialinių rizikos veiksnių bei subjektyvios sveikatos vertinimo anketa (1 priedas). Rengiant apklausos anketą, remtasi metodinėmis streso darbe įvertinimo pagal psichosocialinius darbo veiksnius ir stresines dirbančiojo reakcijas rekomendacijomis [7]. Originalią anketą sudarė trijų grupių klausimai. Pirmoje grupėje pateikti klausimai apima asmeninę informaciją apie darbuotoją (lytis, amžius); antroji klausimų grupė skirta informacijai apie psichosocialinius rizikos veiksnius (pvz., Ar
savarankiškas Jūsų darbas? Ar Jūsų viršininkas padeda ir paremia, kai to reikia? Ar Jūsų bendradarbiai gerai sugyvena darbe? Įvairus ar vienodas Jūsų darbas? Ar Jūsų darbas fiziškai
įtemptas? Ar galite reguliuoti darbo tempą? Ar gaunate pakankamai aiškias darbo instrukcijas? Ar Jūsų darbe yra rizika, jog gali būti sužeistas kitas asmuo?; trečioji – medicinos personalo darbuotojų
subjektyviam savo sveikatos vertinimui (pvz., Kaip apibūdintumėte savo sveikatą? Ar dažnai per
pastaruosius 3 mėnesius jautėte tokius negalavimus? Ar per pastarąjį mėnesį vartote vaistus ?).
Iš viso buvo pateikti 45 klausimai. Dauguma – uždaro tipo, kai respondentai turėjo atrinkti ir pažymėti jiems tinkamiausius anketoje pateiktus atsakymus.
Duomenų statistinės analizės metodai. Gauti anketose atsakymai buvo užkoduoti ir perkelti į
kompiuterinę statistinę programą SPSS 15.0 for Windows.
Statistinėje analizėje buvo lyginami jaunesni ir vyresni darbuotojai. Jaunesniais darbuotojai buvo laikomi iki 45 metų, o vyresniais nuo 45 metų. Toks amžiaus skirstymas buvo pasirinktas apskaičiavus tyrimo dalyvių amžiaus medianą.
Subjektyvaus sveikatos vertinimas buvo suskirstytas į dvi grupes: gera sveikata laikyti atsakymai – puiki ir gera sveikata, bloga sveikata laikyti atsakymai – šiaip sau ir bloga sveikata.
Statistinės hipotezės apie požymių ryšį tikrintos taikant chi-kvadratą (χ²kriterijų). Pagal chi kvadrato kriterijų (χ²) ir jo laisvės laipsnių skaičių (df) buvo tikrinamos hipotezės apie ryšio nebuvimo tikimybę (p). Duomenys statistiškai reikšmingi, jei paklaidos tikimybė p<0,05. Naudoti tokie statistinių išvadų patikimumo lygiai: p p<0,05 [*] – patikima, p<0,01 [**] – labai patikima, p<0,001 [***] – itin patikima.
Sudarant GS pasikliautinąjį intervalą (PI), buvo pasirinktas 95 proc. pasikliautinumo lygmuo. GS laikytas statistiškai reikšmingu jeigu vienetas neįėjo į 95 proc. PI.
III. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Psichosocialiniai rizikos veiksniai
Stresą darbe tiriantys užsienio šalių mokslininkai pabrėžia, kad biologine prasme žmogus per paskutiniuosius 100 tūkst. metų keitėsi labai nežymiai, o aplinka, ypač darbo kito labai sparčiai. Tobulėjant technologijoms, keitėsi darbo pobūdis, taigi atsirado naujų psichosocialinių streso veiksnių. Šių veiksnių identifikavimas ir jų poveikio dirbančiajam išsiaiškinimas yra labai svarbus [38].
3.1.1. Reguliuojami veiksniai
Kai kuriuos psichosocialinius veiksnius galima reguliuoti, taip išvengiant darbuotojo neigiamos reakcijos ir padidinant pasitenkinimą darbu.
Vienas iš reguliuojamų psichosocialinių rizikos veiksnių yra poveikio galimybės. Atliekant tyrimą buvo domimasi, ar atsižvelgiama į dirbančiojo nuomonę darbo klausimais. Į penktadalio medicinos darbuotojų (27,3 proc. jaunesnių, 72,7 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 13,2, lls=1, p<0,001) nuomonę atsižvelgiama dažniausiai labai arba labai. Truputį daugiau nei pusė (53proc.) ligoninės X medicinos personalo nurodė, kad į jų nuomonę darbo klausimais atsižvelgiama ganėtinai, ketvirtadalis darbuotojų teigė, kad mažai arba visiškai nė kiek nekreipiama dėmesio į jų nuomonę. Nepaisant, to kad
į darbuotojų nuomonę ne taip dažnai atsižvelgiama, didelė dauguma (85,6 proc.) darbuotojų (48,6
proc. jaunesnių ir 51,4 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 4,14, lls=1, p<0,05) mano, kad darbe visada arba dažnai kažką padaro.
Dar vienas iš reguliuojamų psichosocialinių rizikos veiksnių yra savarankiškumas darbe. Savarankiškumas darbe, t. y. teisės turėjimas daryti tam tikrus sprendimus dėl darbo organizavimo, paprastai didina pasitenkinimą darbu ir saviugdos jausmą [2]. Tyrime nustatyta mažiau nei pusės (48,6 proc.) apklaustųjų ( 40,8 proc. jaunesnių ir 59,2 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 8,67, lls=1, p<0,01) darbas yra visiškai savarankiškas arba savarankiškas (4 pav.). Geresni rezultatai gauti ketvirtąjame Europos šalių darbo sąlygų tyrime, kurio duomenimis daugiau kaip 60 % darbuotojų gali rinktis arba keisti užduočių atlikimo seką, darbo tempą arba darbo metodus.
4 pav. Darbo savarankiškumo skirstinys procentais
Literatūros šaltiniai teigia, kad socialiniai santykiai darbe yra vienas svarbiausių stresorių šaltinių. Kai jie pozityvūs, lengviau išsprendžiamos visos kitos problemos, o dažni bendradarbių konfliktai predisponuoja psichikos sveikatos problemas ar net savižudybes [39]. Darbinėje aplinkoje santykius gali skirstyti į dvi grupes: santykiai tarp bendradarbių ir ryšys tarp darbuotojų ir viršininko.
Tyrimas atskleidė, kad gerai ir labai gerai tarpusavyje sutaria 54 proc. medicinos personalo, o ketvirtadalis apklaustųjų nurodė, kad yra kai kurių problemų arba santykiai blogi (5 pav.). Labai gerai ir gerai su bendradarbiai sutaria 57,3 proc. vyresnio amžiaus darbuotojų ir 42,2 proc. jaunesnio amžiaus darbuotojų (χ2= 8,17, lls=1, p<0,05).
Nepaisant gerų tarpusavio santykių daugiau nei trečdalis (39,4 proc.) darbuotojų nurodė, kad retkarčiais arba dažnai darbas juos atskiria nuo kitų kolegų. 59,4 proc. apklaustųjų darbas retai arba niekad neatskiria nuo bendradarbių.
5 pav. Darbuotojų tarpusavio santykių skirstinys procentais
Gerus bendradarbių tarpusavio santykius gali įtakoti teigiamas požiūris į jų atliekamą darbą. Apklausos metu truputį daugiau nei pusė (52,9 proc.) medicinos personalo (57 proc. jaunesnių darbuotojų ir 43 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 4,1, lls=1, p<0,05) nurodė, kad dažnai ir nuolat
5 43,6 5,9 45,5 Visiškai savarankiškas Savarankiškas
Nei savarankiškas, nei nesavarankiškas Nesavarankiškas 9,9 44,1 24,3 19,8 2 Labai gerai Gerai
Nei gerai, nei blogai Yra kai kurių problemų Blogai
kolegos vertina vienas kito darbą. Tik 9,4 proc. darbuotojų nuomone, kolegos retai vertina jų darbą. Kitų kolegų darbų nuvertinimas gali būti blogų tarpusavio santykių priežastis.
Dviem penktadaliam ligoninės X medicinos personalo dažniausiai labai arba labai padeda ir paremia viršininkas, kai to reikia, 39,1 proc. darbuotojų nurodė, kad jiems viršininkas padeda ganėtinai. 44,4 proc. jaunesniems ir 55,6 proc. vyresniems darbuotojam mažai arba labai mažai viršininkas padeda, paremia, kai to reikia.
Taip pat labai svarbu, kad vadovas ne tik padėtų, paremtų kai to reikia, bet kad tartųsi su darbuotojais ir atsižvelgtų į jų nuomonę dėl atliekamo darbo. Įtraukus darbuotojus į sprendimų priėmimą būtų galima tikėtis didesnio jų pasitenkinimo darbu ir geresnių rezultatų. Truputį daugiau nei pusės (51,9 proc.) ligoninės X medicinos personalo teigimu vadovas su jais dažnai arba nuolat tariasi, tačiau ketvirtadalis apklaustųjų nurodė, kad vadovas niekada arba retai atsižvelgia į jų nuomonę dėl atliekamo darbo (6 pav.). Darbuotojų teigimu, vadovas nuolat tariasi trigubai dažniau su vyresniais darbuotojai nei su jaunesniais (χ2= 9,17, lls=4, p<0,05).
6 pav. Vadovo tarimosi su darbuotojais ir atsižvelgimo į jų nuomonę skirstinys (proc.) pagal dažnį
Apibendrinant galima teigti, kad į darbuotojų nuomonę darbo klausimais atsižvelgiama pakankamai: 74,8 proc. apklaustųjų nurodė, kad labai, dažniausiai labai arba ganėtinai atsižvelgia į jų nuomonę (į vyresnių darbuotojų nuomonę atsižvelgiama labiau, p<0,05). Tik 14,4 proc. darbuotojų jaučia, kad darbe retai arba niekada nieko nepadaro. Didžioji dauguma darbuotojų (94,1 proc.) mano, kad jų darbas bent truputį yra savarankiškas. Daugelis (78,2 proc.) medicinos personalo palaiko bent jau gerus santykius su kitais kolegomis, o 82,2 proc. darbuotojų viršininkas padeda labai, dažniausiai labai arba ganėtinai.
0 10 20 30 40 50
Niekada Retai Retkarčiais Dažnai Nuolat
Proc.
3.1.2. Suvokiama aplinka
Taivanio mokslininkų teigimu, kuo mažesni psichologiniai reikalavimai keliami slaugytojams jų darbe, tuo geresnė jų psichikos sveikata [40]. Kaip teigia Payne N. (2001), asmeninis pajėgumas sumažėja dėl nepakankamo pasirengimo darbui [41]. Kitų mokslininkų nuomone, empatijos trūkumas, komunikabilumo stoka, sumažėjęs atsakingumas, dažnesnės neigiamos emocijos susiję su sumažėjusiu asmens pajėgumu [42]. Be to, kuo aukštesnio lygio įgaliojimai, tuo slaugytojai patiria intensyvesnį stresą [43].
Vienas iš suvokiamos darbo aplinkos elementų yra skubėjimas ir darbo pasiskirstymas. Atliktas tyrimas atskleidė, kad trečdalis darbuotojų retai arba retkarčiais turi skubėti, kad padarytų darbą, o daugiau nei pusė darbuotojų (55 proc.) apklaustųjų turi dažnai skubėti (5 lentelė). Ketvirtajame Europos darbo sąlygų tyrime nustatytas didesnis darbuotojų skaičius, kurie nuolatos turi skubėti: 2005 m. 26 % darbuotojų ES šalyse nurodė esą priversti dirbti labai dideliu tempu visą ar beveik visą laiką. Darbo intensyvumas, t. y. reikalavimai laikytis griežtų terminų arba dirbti dideliu tempu, didėja.1990 m. tokių darbuotojų dalis sudarė 19 % (12 valstybių narių Europos Sąjungoje). Aukštos kvalifikacijos darbininkų darbo intensyvumas yra didžiausias: 33 % tokių darbuotojų nurodė visą arba beveik visą laiką esą priversti dirbti dideliu tempu, o 37 % − įvykdyti užduotis iki nustatyto termino. Iš senesnio amžiaus darbuotojų rečiau reikalaujama dirbti dideliu tempu.
Dėl didelio krūvio medicinos personalas ne tik priverstas skubėti, bet ir nepaisyti kai kurių užduočių. Tyrimas atskleidė, kad netoli ketvirtadalio darbuotojų dažnai arba nuolat nepaiso kai kurių užduočių (64 proc. jaunesnių darbuotojų ir 36 proc. vyresnių, χ2= 4,16, lls=1, p<0,05). Daugiau nei trečdalis apklaustųjų nurodė, kad jiems niekada, arba retai būna tokių užduočių, kurių dėl didelio darbo tempo tektų nepaisyti (5 lentelė).
Didelis darbo krūvis ir skubėjimas įtakoja ir poilsio pertraukas. Truputį daugiau nei ketvirtadalis medicinos personalo (38,9 proc. jaunesnių ir 61,1 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 4,68, lls=1, p<0,05) retai arba niekada negali nutraukti darbo ir pailsėti. 70,8 proc. apklaustųjų nurodė, kad dažnai arba retkarčiais gali nutraukti darbą ir pailsėti (5 lentelė). Ligoninės X medicinos personalas turi mažesnes galimybes daryti pertraukas, rinktis darbo tempą lyginant su Europos sąjungos šalių sveikatos priežiūros darbuotojais. Ketvirtasis Europos darbo sąlygų tyrimas atskleidė, kad sveikatos priežiūroje gali daryti pertraukas 20 proc. apklaustųjų, gali rinktis ir keisti darbo metodus – 68 proc., gali rinktis ir keisti darbo tempą – 65 proc. Daugiausiai galimybių daryti pertraukas, rinktis darbo tempą turi švietimo sektoriaus darbuotojai, o mažiausiai – statybų sektoriuje dirbantys asmenys.
5 lentelė. Skubėjimo ir darbo pasiskirstymas (proc.) pagal dažnį tarp ligoninės X medicinos personalo
Veikla Niekada Retai Retkarčiais Dažnai Nuolat
Skuba, kad padarytų darbą 0 6,9 20,8 55,0 17,3
Dėl krūvio nepaiso kai kurių užduočių 15,8 23,3 36,2 19,3 5,4
Gali nutraukti darbą ir pailsėti 2,5 24,2 62,9 7,9 2,5
Kiekvienoje įstaigoje ir kiekviename darbe galioja vienokie ar kitokie apribojimai.
Vienas iš darbo apribojimų yra tempas. Veiksniai, turintys įtakos darbo tempui, priklauso nuo sektoriaus. Darbo tempą gali lemti veiksniai, kurie priklauso nuo darbo pobūdžio. ES darbo tempą lemia tiesioginiai žmonių, pvz., klientų arba keleivių, reikalavimai (68 %), kolegų darbas (42 %), skaičiais arba produkcijos kiekiu nusakyti planai (42 %), tiesioginė viršininko kontrolė (36 %) ir automatinis mašinos greitis (18 %) [58].
Apie ketvirtadalis ligoninės X medicinos personalo retai arba niekada negali reguliuoti darbo tempo, 70,7 proc. apklaustųjų dažnai arba retkarčiais gali pasirinkti darbo tempą (7 pav.). Ketvirtasis Europos darbo sąlygų tyrimas nurodo, kad apie 80 % darbuotojų, dirbančių didmeninės ir mažmeninės prekybos, viešbučių ir restoranų, švietimo ir sveikatos priežiūros sektoriuose, darbo tempas priklauso nuo tiesioginių kitų žmonių reikalavimų.
Ligoninėje X medicinos personalas turi savo darbo vietą ir kaip parodė atliktas tyrimas 64,4 proc. apklaustųjų ( 45,4 proc. jaunesnių ir 54,6 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 5,43, lls=1, p<0,05) retai arba niekada negali palikti savo darbo vietos. Netoli trečdalio darbuotojų nurodė retkarčiais galintys palikti savo darbo vietą (7 pav.).
Po savo įstaigą dažnai arba nuolat laisvai gali vaikščioti daugiau nei pusė (56,9 proc.) apklaustųjų ( 46,1 proc. jaunesnių ir 53,9 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 4,77, lls=3, p<0,05), (4 pav.).
7 pav. Apribojimų skirstinys (proc.) pagal dažnį
0 10 20 30 40 50 60 Niekada Retai Retkarčiais Dažnai Nuolat Proc.
Laisvai vaikščioti po įstaigą Trumpam palikti darbo vietą Reguliuoti darbo tempą
Ligoninės darbuotojų veikla yra reglamentuota vidaus taisyklių ir šis tyrimas tą patvirtino. Didžiajai daugumai (94,1 proc.) apklaustųjų aišku ir labai aišku už ką jie atsakingi darbe. Taip pat didžioji dauguma (86,6 proc.) medicinos personalo dažnai ir nuolat gauna aiškias darbo instrukcijas. Tinkamas darbo organizavimas, t.y. darbuotojų instruktavimas ir jų atliekamų pareigų aiškumas užtikrina gerą darbo rezultatą.
Atsakomybė už saugumą yra laikoma streso veiksniu, jei asmuo dirbdamas privalo būti budrus, kad nesužeistų kitų žmonių ir savęs. Daugiau nei pusė (58 proc.) apklaustųjų teigė, kad jų darbe dažnai arba nuolat yra rizika, jog gali būti sužeistas kitas asmuo. Ketvirtadalis medicinos personalo mano, kad tokia rizika yra tik retkarčiais (8 pav.). Niekada, retai arba retkarčiais esančią rizika, jog gali būti sužeistas kitas asmuo, nurodė 61,2 proc. jaunesnio ir 38,8 proc. vyresnio amžiaus darbuotojų (χ2= 5,21, lls=1, p<0,05).
8 pav. Rizikos, jog gali būti sužeistas kitas asmuo pasiskirstymas (proc.) pagal dažnį
Ne tik atsakomybė už kitą asmenį, bet ir rizika pačiam susižeisti gali būti stresinis veiksnys. Pusės darbuotojų teigimu (51 proc.) jiems dažnai arba nuolat yra susižeidimo rizika darbe. Nuolatos esančią riziką susižeisti nurodė 55,8 proc. jaunesnių ir 44,2 proc. vyresnių darbuotojų, χ2= 5,49, lls=4, p<0,05. Apie ketvirtadalis (24,8 proc.) mano, kad jiems retai arba niekada nekyla grėsmė susižeisti.
Nepaisant visų rizikos veiksnių esančių darbe, daugeliui (82,7 proc.) ligoninės medicinos personalo jų darbo aplinka bent retkarčiais jiems yra maloni.
Apibendrinant galima teigti, kad ligoninėje X darbas intensyvus: 72,3 proc. apklaustųjų turi dažnai arba nuolat skubėti, kad padarytų darbą; ketvirtadalis medicinos personalo dažnai arba nuolat dėl krūvio nepaiso kai kurių užduočių ir tik kas dešimtas darbuotojas dažnai arba nuolat gali nutraukti darbą ir pailsėti. Dažnai arba nuolat darbo tempą gali reguliuoti 18,3 proc. darbuotojų. Kas antras
7,4 8,4 26,2 30,8 27,2 Niekada Retai Retkarčiais Dažnai Nuolat
darbuotojas nurodė, kad jų darbe dažnai arba nuolat yra rizika susižeisti pačiam, arba rizika, kad bus sužeistas kitas asmuo.
Ligoninėje X darbas gerai organizuotas: didžioji dauguma darbuotojų žino už ką yra atsakingi ir gauna aiškias darbo instrukcijas.
3.1.3. Stresas ir pasitenkinimas darbu
Pagrindinė streso priežastis – tai konfliktas tarp žmogaus poreikių bei vilčių ir realybės. Toks konfliktas gali kilti dėl neteisingos informacijos apie tikrovė, nerealių lūkesčių ar nepakankamo dėmesio kito žmogaus viltims [44].
ES skaičiavimais, apie 40 mln. darbuotojų Europoje kenčia dėl streso [45].
Atliktas tyrimas parodė, kad 84,2 proc. darbuotojų ( 47,1 proc. jaunesnių ir 52,9 proc. vyresnių,
χ2= 8,42, lls=1, p<0,05) bent truputį jaučia stresą (9 pav.).
Jausti stresą apie tris kartus (GS=2,73) daugiau galimybių turi tie darbuotojai, kurie nurodė, kad jų darbas nerviškai įtemptas arba labai įtemptas. 2,5 karto daugiau galimybių jausti stresą turi tie darbuotojai, kurių darbe dažnai arba nuolat yra rizika susižeisti ir 3,2 karto daugiau galimybių – jeigu dažnai arba nuolat yra rizika, jog gali būti sužeistas kitas asmuo.
9 pav. Darbuotojų patiriamo streso pasiskirstymas (proc.) pagal jaučiamo stiprumo dydį
Panašūs rezultatai gauti ir Jošina K. slaugytojų tyrime 2005 m., kuriame nustatyta, kad Lietuvos slaugytojų, dirbančių ligoninėse, stresas siekia 81,1 proc. [46].
Anglijoje 1998 metais buvo nustatyta, kad stresą darbe patiria 70 proc. pedagogų [47].
2006 m. Panevėžio mieste atliktame tyrime nustatyta, kad stresą darbe patiria 77 proc. sveikatos priežiūros darbuotojų ir 71 proc. švietimo darbuotojų [48].
15,8 38,6 14,4 24,3 6,9 0 10 20 30 40 50 Visai nejaučia Truputį jaučia Ganėtinai jaučia
Jaučia Labai jaučia Proc.
Lietuvos intensyviosios terapijos ligoninių skyriuose stresą dažnai patiria 100 proc. dirbančių slaugytojų [49].
Esant priežastinį ryšį tarp streso ir pasitenkinimo darbu bei perdegimo patvirtina dauguma tyrėjų [50].
Didelį pasitenkinimą darbu lemia keletas veiksnių [3]:
• „priklausymo“ savo organizacijai jausmas;
• darbuotojo manymas, kad jam teisingai atlyginama už darbą (toks manymas svarbiau nei pats
atlyginimo dydis);
• didesnis savarankiškumas ir darbo kontrolė;
• didesni intelektiniai darbo reikalavimai, nesukeliantys per didelės įtampos ir nedidinantys
darbo intensyvumo;
• karjeros galimybės;
• bendras pasitenkinimas darbo ir gyvenimo pusiausvyra.
Nepasitenkinimas darbu paprastai yra dėl [3]:
• ilgų arba nereguliarių darbo valandų;
• didelio darbo intensyvumo;
• mažos darbo kontrolės;
• fizinių ir psichosocialinių rizikos veiksnių (ir su jais susijusių neigiamų sveikatos padarinių)/
Tyrime nustatyta, kad 66,3 proc. apklaustų medicinos personalo darbuotojų patenkinti arba visiškai patenkinti savo dabartiniu darbu, o trečdalis apklaustųjų nei patenkinti, nei nepatenkinti savo darbu (10 pav.). Geresni rezultatai nustatyti ketvirtąjame Europos darbo sąlygų turime: daugiau kaip 80 proc. darbuotojų nurodo, kad pagrindiniame apmokamame darbe jie yra „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ darbo sąlygomis; nuo 1995 m. šis vaizdas pasikeitė labai nedaug. Taip pat daugiau patenkintų darbuotojų savo darbu yra ir tarp dėstytojų: Vilniaus universitete 2002 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad 78,9 proc. dėstytojų yra patenkinti savo darbu [51].
2006 m. apklausus Vilniaus ir Kauno m. gydytojus buvo nustatyta, kad 75 proc. gydytojų savo darbu yra patenkinti. Beveik 25 proc. nurodė, kad jie yra nelabai patenkinti savo darbu gydymo
įstaigoje [52].
Domėtasi ne tik darbuotojų pasitenkinimas darbu, bet ir asmeniniu gyvenimu. Dauguma (72,3 proc.) apklaustųjų nurodė esantys patenkinti ir labai patenkinti savo dabartiniu gyvenimu, penktadalis darbuotojų savo gyvenimu nei patenkinti nei nepatenkinti (10 pav.).
10 pav. Darbuotojų pasitenkinimo darbu ir asmeniniu gyvenimu pasiskirstymas (proc.) pagal pasitenkinimo lygį
Apibendrinant galima teigti, kad stresas paplitęs tarp ligoninės X medicinos personalo: 84,2 proc. apklaustųjų bent truputį jaučia stresą, vyresnio amžiaus darbuotojai stresą jaučia labiau nei jaunesni p<0,05. Galimybę jausti stresą daugiausiai įtakoja, tai kad darbas nerviškai įtemptas, atsakingumas už kitą ir susižeidimo rizika. Ligoninės X medicinos personalas labiau patenkinti savo dabartiniu gyvenimu nei darbu, p<0,05.
3.2. Subjektyvus sveikatos vertinimas
Patiriamas stresas priklauso nuo individualių darbuotojų savybių ir stresinės situacijos suvokimo. Visiškai apsisaugoti nuo streso ir jo pasekmių neįmanoma. Negalima visiškai izoliuotis nuo aplinkos. Todėl tiriami stresoriai ir ieškoma būdų, kaip apsisaugoti nuo per didelės ir dažnos psichinės įtampos, kuri ne tik trukdo kokybiškai atlikti savo darbą, bet ir kenkia žmogaus organizmui, silpnina sveikatą, sukelia ne tik emocinius ir psichosomatinius simptomus, bet ir gali būti sunkių susirgimų priežastis [60].
Anketinės apklausos metu ligoninės X medicinos darbuotojai turėjo įvertinti savo sveikatą, todėl sveikatos vertinimas yra subjektyvus. Tik ketvirtadalis (25,3 proc.) darbuotojų (66,7 proc. jaunesnių ir 33,3 proc. vyresnių, χ2= 6,29, lls=1, p<0,05) nurodė, kad paskutiniu niekada arba retai jaučiasi
0 10 20 30 40 50 60 70 Visiškai patenkinti Patenkinti Nei patenkinti, nei nepatenkinti Nepatenkinti Visikai nepatenkinti Proc. Dabartiniu gyvenimu Dabartiniu darbu
neįprastai pavargę, pusė (50,5 proc.) apklaustųjų nurodė, kad retkarčiais jaučiasi pavargę. Daugiau nei penkis kartus (GS=5,57) daugiau galimybių savo sveikatą vertinti blogiau turi tie darbuotojai, kurie paskutiniu metu jaučiasi neįprastai dažnai arba nuolat pavargę . 11 paveiksle pateikti duomenys, kaip medicinos personalas apibūdina savo sveikatą.
11 pav. Medicinos personalo savo sveikatos vertinimo skirstinys (proc.)
Visiškai sveikais arba pakankamais sveikais save laiko – 52 proc. medicinos personalo ( 62,9 proc. jaunesnių ir 39,8 proc. vyresnių, χ2= 11,3, lls=1, p<0,001). Nelabai sveikais ir silpną sveikatą nurodė apie pusė (48 proc.) darbuotojų. Medicinos personalas turėjo ne tik įvertinti savo sveikatą, bet ir palyginti ją su kitais bendraamžiais. Pusė (51 proc.) darbuotojų (58,3 proc. jaunesnių ir 41,7 proc. vyresnių, χ2= 4,21, lls=1, p<0,05) nurodė, kad jų sveikata labai gera arba gera lyginant su kitais bendraamžiais, 47 proc. apklaustųjų teigė, kad nei gera, nei bloga.
Fizinė sveikata susijusi su vienokiais ar kitokias negalavimais, todėl medicinos personalui buvo pateiktas klausimas, kokius negalavimus jie jautė per pastaruosius 3 mėnesius. Tyrimo rezultatai pateikti 6 lentelėje. Dažniau nei kartą per savaitę arba kiekvieną dieną nugaros skausmą jautė 35,6 proc., nervinę įtampą – 13,8 proc., nemigą pažymėjo – 12,3 proc., galvos svaigimą, silpnumą – 11,9 proc. medicinos personalo. Ketvirtajame Europos darbo sąlygų tyrime nustatyta, kad dažniausiai skundžiamasi nugaros skausmais (25 proc.) ir raumenų skausmais (23 proc.), po to – nuovargiu ir
įtampa (22 proc.). Šiais simptomais dažniausiai skundžiasi žemės ūkio, sveikatos priežiūros, švietimo
ir statybos sektorių darbuotojai [3].
6 46 46 2 0 10 20 30 40 50 Puiki Gera Šiaip sau Bloga Proc.
6 lentelė. Įvairių negalavimų pasiskirstymas (proc.) pagal dažnį tarp medicinos personalo Negalavimas Beveik kiekvieną dieną Dažniau nei kartą per savaitę Beveik kiekvieną savaitę Beveik kiekvieną mėnesį Retai arba niekada Iš viso: Galvos skausmas 5 8,9 10,9 21,2 54 100,0 Skrandžio ar pilvo skausmas 2 7,4 3 19,8 67,8 100,0 Nugaros skausmas 19,3 16,3 12,9 18,3 33,2 100,0 Liūdesys, prislėgtumas 0 3 6,9 13,4 76,7 100,0 Irzlumas, bloga nuotaika 1 6,9 9,4 23,8 58,9 100,0 Nervinė įtampa 5,9 7,9 14,9 23,3 48 100,0 Nemiga 6,4 5,9 3 14,4 70,3 100,0 Galvos svaigimas, silpnumas 7,9 4 5 18,8 64,3 100,0
Daugiau nei du kartus(GS=2,42) daugiau galimybių jausti galvos skausmą, bent kartą per savaitę, turi tie darbuotojai, kurie dažnai arba nuolat turi skubėti, kad padarytų darbą. Beveik tris kartus (GS=2,8) daugiau galimybių bent kartą per savaitę jausti galvos skausmą turi tas medicinos personalas, kuris niekada, retai arba tik retkarčiais gauna pakankamai aiškias darbo instrukcijas.
Daugiau nei keturis kartus (GS=4,3) daugiau galimybių jausti nugaros skausmą, bent kartą per savaitę, turi tie darbuotojai, kurių darbas fiziškai įtemptas, arba labai įtemptas.
Dažnai pajutus negalavimus imama vartoti vaistus. Medicinos personalas atsakė į klausimą apie vaistų vartojimo dažnį. Iš 12 paveikslo matyti, kokius vaistus vartojo tyrime dalyvavę darbuotojai per pastarąjį mėnesį. Kas antras tiriamasis vartojo vaistus nuo galvos skausmo, todėl galime teigti, kad šis negalavimas dažnas darbuotojų tarpe. Penktadalis apklaustųjų per pastarąjį mėnesį vaistais malšino skrandžio arba pilvo skausmą.
12 pav. Vaistų vartojimo per paskutinį mėnesį skirstinys procentais tarp medicinos personalo
Tyrimo metu buvo dominasi ne tik darbuotojų fizine, bet ir psichine sveikata. Pusė (49,5 proc.) apklaustųjų nurodė, kad jų nuotaika bent retkarčiais būna prislėgta. Daugiau nei pusė (57,5 proc.) apklaustųjų bent retkarčiais jaučiasi nervingi. Bloga nuotaika ir nervingumas gali sąlygoti psichikos ligų atsiradimą.
Taigi, analizuojant subjektyvų savo sveikatos vertinimą, galima teigti, kad kas antras medicinos darbuotojas savo sveikatą vertina kaip gerą ir labai gerą. Beveik šešis kartus daugiau galimybių jaustis blogai turi tie darbuotojai, kurie darbe dažnai arba nuolat pavargsta. Iš nusiskundimų dažniausiai darbuotojai nurodė nugaros skausmą. Galvos skausmą beveik pas antras malšino vaistas per paskutinį mėnesį. Bloga nuotaika ir nervingumas yra paplitę tarp darbuotojų.
3.3. Subjektyvaus sveikatos vertinimo sąsajos su psichosocialiniais rizikos veiksniais
Remiantis 2006 m. Kauno apskrities septynių gydymo įstaigų bendrosios praktikos slaugytojų apklausos duomenimis, negatyvų elgesį darbe patyrusių slaugytojų psichikos sveikatos pakenkimų rizika 2,96 karto, o depresijos simptomų – net 4,39 karto didesnė [53]. Kai didelis darbo krūvis, trūksta vadovų paramos ir ribotas poilsio laikas, kaupiasi darbuotojų emocinė įtampa. Tokiai darbinei situacijai tęsiantis ilgesnį laiką darbuotojų požiūris į atliekamą darbą tampa mažiau pozityvus, didėja poreikių ir darbo aplinkos nesuderinamumas [54-56].
41,1 26,7 15,8 7,9 41,9 0 10 20 30 40 50
Galvos skausmo Skrandžio arba pilvo skausmo
Nemigos Nervinės
įtampos
Polivitaminai Proc.
