Medicinos akademija
Visuomenės sveikatos fakultetas
Sveikatos vadybos katedra
Daiva Juškevičienė
SLAUGYTOJŲ PSICHOSOCIALINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI IR JŲ
VALDYMO GALIMYBĖS STACIONARIOJE SVEIKATOS
PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė ... doc. dr. Rūta Ustinavičienė
Parašas
... Data
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
SLAUGYTOJŲ PSICHOSOCIALINIAI RIZIKOS VEIKSNIAI IR JŲ VALDYMO GALIMYBĖS STACIONARIOJE SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOJE
Daiva Juškevičienė
Mokslinė vadovė doc. dr. Rūta Ustinavičienė
LSMU MA Visuomenės sveikatos fakultetas, Aplinkos ir darbo medicinos katedra; Kaunas; 2012, 124 p.
Tiriamojo darbo tikslas. Ištirti stacionarioje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbančių slaugytojų sveikatą įtakojančius psichosocialinius rizikos veiksnius ir įvertinti jų valdymo galimybę.
Uždaviniai: Nustatyti slaugytojų nuomonę apie psichosocialinių rizikos veiksnius ir jų realų valdymą;
Tyrimo metodika. 2011 m. rugpjūčio mėn. atliktas kiekybinis ir kokybinis tyrimas. Apklausti 284 VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės bendrosios praktikos slaugytojai bei interviu metu apklausti 9 informantai.
Rezultatai. Nustatyta nepakankamas apsaugos pirštinių naudojimas (p = 0,000). Daug darbo užduočių, nepriklausančių slaugytojo veiklai (p = 0,002), laiko trūkumas užduotims atlikti (p = 0,008), nepakankamai sudaromos sąlygos profesinei kvalifikacijai kelti ( p = 0,050). Organizavimo veiksniai: naktinis darbas (p = 0,035), nepakankamas darbo užmokestis (p = 0,035). Turinio veiksniai: didelė atsakomybė už atliekamus slaugos veiksmus (p = 0,042), įtakos savo darbui trūkumas (p = 0,027). Darbo santykių veiksniai: bloga skyriaus atmosfera (p = 0,018), nėra bendravimo (p = 0,017), paramos iš skyriaus administracijos trūkumas (p = 0,029), paramos iš įstaigos vadovybės trūkumas (p = 0,000), blogas vadovavimas įstaigai (p = 0,001). Visi šie veiksniai yra statistiškai reikšmingai susiję su slaugytojų amžiumi, jų šeimynine padėtimi, slaugytojų darbo stažu dabartinėje darbo vietoje bei bendru medicininiu darbo stažu. Negatyvus elgesį kasdien ir kas savaitę patirdavo: 2,2 % slaugytojų gaudavo betikslių užduočių ir trumpus terminus joms atlikti; 2,1 % - patirdavo pernelyg erzinantį elgesį, sarkazmą; 1,8 % - patirdavo užgaulias ir įžeidžiančias pastabas savo atžvilgiu; 1,8 % - girdėdavo apie save platinamas apkalbas ir gandus. Reikšmingiausias negatyvus elgesys: betikslės užduotys, nepagrįsti tvirtinimai, kritikuojamos pastangos, ignoruojama nuomonė, užuominos, kad reikia palikti darbą. 64,8 % respondentų psichosocialinių rizikos veiksnių valdymą vertina vidutiniškai, o 8,8 % - blogai.
Išvados. Slaugytojų darbe buvo nustatyta keletas psichosocialinių rizikos veiksnių bei negatyvių elgesio formų Šie veiksnių valdymas vertinamas kaip vidutiniškas, todėl tai gali sąlygoti nepageidaujamas reakcijas.
Raktažodžiai. Bendrosios praktikos slaugytojas, psichosocialiniai darbo rizikos veiksniai, rizikos darbe valdymas.
SUMMARY
Management of Public Health
PSYCHOSOCIAL RISK FACTORS AND POTENTIAL FOR THEIR MANAGEMENT AMONG NURSES AT IN-PATIENT HEALTH CARE
Daiva Juškevičienė
Scientific supervisor Doc. Dr. Rūta Ustinavičienė
Department of Environmental and Occupational Medicine, Faculty of Public Health, Medicine Academy, Lithuanian University of Health Sciences
Kaunas; 2012, 124 p.
Aim of study: to investigate the psychosocial risk factors for health among nurses working at in-patient health care setting and evaluate the potential for management of such factors. Objectives: to evaluate the attitudes of nurses towards psychosocial risk factors and actual management of such factors.
Material and methods: the qualitative and quantitative study was conducted in August 2011. In total, 284 general practice nurses from Siauliai Hospital were enrolled to study, 9 of them underwent the interview.
Results. There were following identified risk factors: insufficient use of hospital gloves (p<0.001), abundance of tasks not related with nursing (p=0.002), lack of time for accomplishing the tasks (p=0.008), and scarce conditions for improvement of professional qualification (p=0.050). Organizational factors: work at night (p=0.035) and low salary (p=0.035). Content-related factors: high responsibility for nursing actions (p=0.042) and lack of influence on own work (p=0.027). Relationships at work: poor internal climate at work (p=0.018), lack of communication (p=0.017), lack of support by department authorities (p=0.029), lack of support by hospital authorities (p<0.001), and poor hospital management (p=0.001). All abovementioned factors were statistically significantly associated with nurses ‘age, family status, work experience in current workplace, and general medical work experience. Daily or weekly negative behaviour towards nurses was reported by 2.2 % in form meaningless tasks and too short terms for accomplishing the tasks, by 2.1% in form of teasing, irritation or sarcasm, by 1.8% in form of insulting and offense, and by 1.8% in form of calumnies and buzzes. Most relevant negative factors were meaningless tasks, groundless statements, critics of efforts, disregard of opinion, and cues about leaving the job. Among nurses, 64.8% perceive the management of psychosocial risk factors as average and 8.8% as poor.
Conclusions. The study identified several psychosocial risk factors and negative behaviours in nursing workplace. The management of such factors is by majority evaluated as average which in turn can lead to untoward reactions.
Key words: general practice nurse, psychosocial occupational risk factors, management of occupational risk.
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei doc., dr. Rūtai Ustinavičienei už vertingas
konsultacijas, naudingus patarimus, leidusius pagerinti pateiktą medžiagą ir iniciatyvos palaikymą.
Taip pat esu dėkinga prof., habil. dr. Ramunei Kalėdienei, kuri trejus neakivaizdinių magistratūros studijų metus padėjo kryptingai gilinant žinias, ruošiantis magistrinio darbo rengimui, o taip pat už paskatinimą ir padrąsinimą.
Dėkoju gydymo įstaigos, kurioje atliktas tyrimas, vadovui už bendradarbiavimą ir galimybę vykdyti personalo apklausą bei tyrime dalyvavusiam slaugos personalui už geranoriškumą ir supratimą.
Ypatingą padėką reiškiu Visuomenės sveikatos magistratūros studijų administratorei Jlonai Kybartienei už gerai administruotas neakivaizdines magistratūros studijas ir nuoširdų moralinį palaikymą bei pagalbą.
Taip pat noriu padėkoti savo vyrui už kantrybę ir palaikymą visais gyvenimo atvejais.
TURINYS
ĮVADAS...9
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI IR HIPOTEZĖ...11
1. LITERATŪROS APŽVALGA...12
1.1. Darbo psichosocialinių rizikos veiksnių samprata...12
1.2. Psichosocialinių rizikos veiksnių apžvalga...14
1.2.1. Darbo aplinkos sąlygos...16
1.2.2. Darbo reikalavimai...17
1.2.3. Darbo organizavimas ir turinys...21
1.2.4. Darbuotojų tarpusavio santykiai ir/ar santykiai su darbdaviu...26
1.3. Psichosocialinių rizikos veiksnių valdymas...28
1.4. Psichosocialinius rizikos veiksnius valdančių dokumentų apžvalga...35
1.4.1. Išoriniai teisiniai dokumentai ...35
1.4.2. Įstaigos vidaus dokumentai ...39
1.4.3. Socialinius santykius reguliuojantys dokumentai...41
2. TYRIMO METODIKA...42
2.1. Tyrimo metodai...42
2.2. Tiriamųjų charakteristika...43
3. KIEKYBINIO TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...46
3.1. Tiriamųjų demografinių duomenų statistinė analizė...46
3.2. Psichosocialinių rizikos veiksnių statistinė duomenų analizė...47
3.2.1. Darbo sąlygų vertinimas...47
3.2.2. Darbo reikalavimų vertinimas...51
3.2.3. Darbo organizavimo vertinimas...60
3.2.4. Darbo turinio vertinimas...67
3.2.5. Darbo santykių vertinimas...70
4. KOKYBINIO TYRIMO DUOMENŲ ANALIZĖ IR APTARIMAS...90
4.1. Tiriamųjų demografinių duomenų analizė...90
4.2. Interviu turinio analizė...90
IŠVADOS...106
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS...107
LITERATŪRA...109
Santrumpos
α — statistinio kriterijaus reikšmingumo lygmuo DSS – Darbuotojų sauga ir sveikata
EB – iki 1991 m. 12 šalių sudarė Europos Bendriją ES 27– visos dvidešimt septynios Europos Sąjungos šalys EU OSHA – Europos saugos ir sveikatos agentūra
EUROFOUND – Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondas EDST – Europos darbo sąlygų tyrimas
ESENER – Europos įmonių apklausa apie naują ir kylančią riziką JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
lls - Chi kvadrato reikšmės laisvės laipsnių skaičius LGS – Lietuvos gydytojų sąjunga
LRV – Lietuvos Respublikos Vyriausybė LR DK – Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas
LR DSSĮ – Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas LST EN ISO – Lietuvos standarto kodas
LSMU MA – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Medicinos akademija MN – Medicinos norma
n – respondentų skaičius
SAM – Sveikatos apsaugos ministerija
SPSS - (angl. – Statistical Package for the Social Sciences) – vienas labiausiai paplitusių statistinės informacijos apdorojimo programinių paketų
p – tikimybės reikšmė
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
χ2 - ( Chi-kvadratas ) neparametrinis kriterijus naudojamas hipotezėms apie kintamojo
skirstinį populiacijoje tikrinti XXI – dvidešimt pirmas amžius XIX – devynioliktas amžius % - procentai
ĮVADAS
„Darbovietėse turi būti gerai organizuojamas darbas, nes dėl to pagerėja darbo kokybė ir darbuotojų kūrybiškumas, o kartu ir jų darbo našumas.“ Citata iš neoficialaus Užimtumo, socialinės politikos ir sveikatos reikalų Ministrų Tarybos susitikimo Helsinkyje 2006 m. liepos 6-8 d.
XXI amžiuje darbo pasaulyje nuolat vyksta technologiniai, ekonominiai ir socialiniai pokyčiai, kurie keičia darbo vietą ir įtakoja darbuotojų saugą bei sveikatą. Dėl vykstančių pokyčių atsiranda naujų su darbuotojų sveikata ir sauga susijusių problemų – didėja psichosocialinė rizika, kuri didina įtampą darbo vietoje ir gali rimtai pakenkti darbuotojo psichinei ir fizinei sveikatai. Dėl to daugėja susirgimų depresija, širdies ligomis, atsiranda ilgalaikis nerimas, nervingumas, nuovargis, išsivysto kai kurie vėžiniai susirgimai. Psichosocialiniai rizikos veiksniai, tai veiksniai, kurie dėl darbo sąlygų, darbo reikalavimų, darbo organizavimo, darbo turinio, darbo santykių sukelia darbuotojui emocinę įtampą, psichinį stresą ir kitus sveikatos sutrikimus (12).
„Eurofound“ 2010 metais atliko tyrimą ( Penktasis EDST ), kuris skirtas Europos
darbo sąlygoms ištirti. Jo metu buvo apklausta beveik 44 000 darbuotojų. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad nuo 2000 m. ES-27 darbuotojų, manančių, kad darbas kelia pavojų jų sveikatai ir saugai, skaičius sumažėjo nuo 31 proc. iki 24 proc. O senosiose EB - 12 šalyse šis skaičius sumažėjo nuo 40 proc. 1991 m. iki 28 proc. 2010 m. Iš dalies tai gali reikšti, kad yra daugiau teikiama informacijos apie sveikatą ir saugą. 2010 m. darbuotojų, kurie teigia, kad jie yra labai gerai arba gerai informuoti apie sveikatai ir saugai kylantį pavojų, susijusį su jų atliekamu darbu, skaičius išaugo iki 90 proc. (69).
Beveik 10 % visų ES darbuotojų dirba sveikatos priežiūros sektoriuje, o iš jų didžioji dalis dirba ligoninėse. Sveikatos priežiūros sektorius sudaro vieną iš didžiausių užimtumo sektorių, kuriame yra atliekamas labai platus darbų spektras. Iš visų dirbančiųjų sveikatos priežiūros sektoriuje 77 % sudaro moterys, o slaugos ir jam prilygstančių specialistų sudaro apie 45% visų sveikatos priežiūros sektoriuje dirbančiųjų ES šalyse. ( 20 ). Lietuvos sveikatos informavimo centro 2006 m. duomenimis, sveikatos priežiūros įstaigose dirbo 25169 slaugytojai, arba 32 proc. visų sveikatos priežiūros sektoriuje dirbančių specialistų. Taigi, slaugytojai yra viena didžiausių sveikatos priežiūros darbuotojų grupių ir labiausiai pažeidžiamiausia psichosocialinių darbo veiksnių grupė, nes šie specialistai savo darbe nuolat kontaktuoja su žmonėmis, t.y. bendrauja visas 24 val. per parą. Be to, prie viso didesnio pažeidžiamumo prisideda ir išoriniai slaugytojų darbo veiksniai, tokie kaip: sveikatos
priežiūros sistemos restruktūrizavimas, darbuotojų trūkumas, mažas atlygis už darbą, darbas pamainomis. Daugelis mokslininkų savo tyrimų išvadose teigia, kad efektyviausias darbuotojų sveikatos išsaugojimo būdas yra kenksmingų darbo veiksnių valdymas (16).
Tačiau, šiuo metu neskiriama pakankamai dėmesio psichosocialiniams rizikos veiksniams vertinti, skirtingai nei fizikiniams, ergonominiams, cheminiams. Intensyviai ir ilgai veikiant negatyviems psichosocialiniams veiksniams atsiranda sveikatos sutrikimai, padidėja klaidų rizika, pasireiškia nepasitenkinimas, sumažėjęs noras dirbti, daugiau nelaimingų atsitikimų, gedimų, avarijų, ilgesnis prastovų laikas dėl darbuotojų ligos, padidėja darbuotojų kaita, produktyvumo ir kokybės praradimas. Tai faktai, kurie parodo, kokį neigiamą poveikį mūsų saugai ir sveikatai turi psichosocialiniai rizikos veiksniai. Dėl šios priežasties svarbu įvertinti ir valdyti šiuos rizikos veiksnius.
Problemos išdėstymas: per didelė gausa negatyvių psichosocialinių rizikos veiksnių slaugytojų darbe ir jų netinkamas valdymas, sudaro grėsmę slaugytojų sveikatai, jų darbo kokybei, o tuo pačiu ir pacientų sveikatai.
Darbo praktinė reikšmė: gauti tyrimo rezultatai leidžia pateikti įrodymais pagrįstas rekomendacijas ligoninės vadovui, tiesiogiai atsakingam už saugių slaugytojų darbo sąlygų sudarymą, taip pat pateikti rekomendacijas patiems slaugytojams.
DARBO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, HIPOTEZĖS
TIRIAMOJO DARBO TIKSLAS: ištirti stacionarioje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbančių slaugytojų sveikatą įtakojančius psichosocialinius rizikos veiksnius ir įvertinti jų valdymo galimybes.
HIPOTEZĖ (ginamasis teiginys): stacionare dirbantys slaugytojai daugiau jaus psichosocialinių rizikos veiksnių įtaką, jei šie veiksniai nebus tinkamai valdomi.
UŽDAVINIAI:
1. Nustatyti slaugytojų nuomonę apie jų darbe esančius psichosocialinius rizikos veiksnius;
2. Įvertinti slaugytojų nuomonę apie psichosocialinių rizikos veiksnių valdymą; 3. Apžvelgti šių veiksnių valdymą reglamentuojančius dokumentus;
4. Nustatyti ir įvertinti sąsajas tarp respondentų socialinių demografinių charakteristikų ir psichosocialinių rizikos veiksnių.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Darbo psichosocialinių rizikos veiksnių samprata
Slaugytojų profesija yra viena iš tų profesijų, kurioms būdingas mažos savarankiškumo galimybės, dideli fiziniai bei psichologiniai reikalavimai. Dėl to, šios profesijos atstovai daug dažniau patiria stresą, nerimą, įtampą savo darbe, kurį sukelia įvairūs stresoriai esantys jų darbo aplinkoje. Kalbant apie psichosocialinių veiksniu įtaka sveikatai, streso sąvoka yra neišvengiama. Stresas yra tarpinė organizmo būsena tarp rizikos veiksnio ir vėlesnio jo poveikio sveikatai. 15 - oje šalių atliktas tarptautinis socialinis tyrimas parodė, kad net 80 % apklaustų darbuotojų patiria nepageidaujamas organizmo reakcijas darbe (8).
Tik nuo dvidešimto amžiaus aštuntojo dešimtmečio stebimas streso darbe, įtampos, nerimo ir juos sukeliančių rizikos veiksnių tyrimų spartus augimas. Tokius rizikos veiksnius savo studijose nagrinėjo profesorius Luthans F. (1985), profesorius emeritas DuBrin A. (1988), Matteson ir Ivancevich (1989), Cox (1993). Įvairių rizikos veiksnių darbe priklausomybę nuo socialinių demografinių charakteristikų savo darbuose analizavo Greenberg ir Baron ( 1999 ), Parker ir Willikams (2001), Kompier ( 2004 ). Mokslininkai Hingley P. ir Cooper C. įvardijo ne viena rizikos veiksnį, kuris gali sukelti stresą, įtampą, nerimą ir kitus sveikatos sutrikimus. Jie išskyrė devynias pagrindines kategorijas: darbo krūvis, ryšys su vadovais, vaidmenų konfliktai, akistatos su mirtimi, namų-darbo konfliktai, karjeros trukdžiai, tarpasmeniniai santykiai, fiziniai ištekliai, pokyčiai (30). Lees S. ir Ellis N. (1990) savo tyrimu atskleidė, kad net 66 % apklaustų slaugytojų paliko šią veiklą, dėl didelių stresorių – rizikos veiksnių jų darbe (59). Vienas žinomiausių streso darbe tyrinėtojų R Karasek yra sukūręs darbo reikalavimų ir kontrolės modelį, pagal kurį galima nustatyti psichosocialinę darbo aplinką, įtakojančią darbo reikalavimus ir darbo kontrolės veiksnius bei jų tarpusavio santykį. Tokie psichosocialiniai darbo aplinkos pokyčiai kaip darbo krūvio didėjimas, darbo valandų ilgėjimas ir tempo intensyvėjimas apibendrintai įvardijamas kaip didėjantys darbo reikalavimai (38).
Lietuvoje nuo 1994 metų Higienos instituto Darbo medicinos centre pradėti vykdyti moksliniai tyrimai apie stresą darbe sukeliančius veiksnius ir pasekmes. Tyrimo ,,Protinį ir fizinį darbą dirbančių Vilniaus gyventojų intensyvūs psichosocialiniai darbo veiksniai“ rezultatai parodė, kad intensyviausi psichosocialiniai veiksniai yra stagnacija, užduoties arba veiksmo pasikartojimas, neadekvatus atlygis ir priverstinis skubėjimas,
susižeidimo rizika ir atsakomybė už materialines vertybes. Protinį darbą dirbantys darbuotojai dažniau patiria nervine įtampą, palyginti su fizinį darbą dirbančiais darbuotojais (67). Tačiau tik paskutiniuoju laikotarpiu didesnis dėmesys skiriamas psichosocialiniams rizikos veiksniam, sukeliantiems stresą, įtampą, nerimą. Tyrimų, nagrinėjančių slaugytojų stresą darbe, jį sukeliančius rizikos veiksnius, jo prevenciją bei įveikimo būdus nėra daug. Vienas iš pirmųjų šia tema tyrimas, kurį atliko Huckabay ir Jagla (1979) parodė, kad intensyviosios priežiūros skyriuose slaugytojų stresas susijęs su tarpasmeninio bendravimo problemomis, išsamaus žinių bagažo poreikio/trūkumo, pačios intensyviosios slaugos aplinkos ir paciento priežiūros reikalavimais (32). Sveikatos priežiūros specialistų patiriamą stresą darbe ir jo priežastis taip pat analizavo mokslininkai Pajarskienė B. ir Jankauskas R.(2002), Glumbakaitė E. ir Kalibatas J. (2005), Kriukelytė D., Vaškelytė A. ir Žitinaitė L. (2005), Mikutienė D. Kanapeckienė V. (2006), Vimantaitė R. (2007). Be to, paminėtini šių autorių darbai: Pajarskienė (1999) psichosocialinius stresorius darbe analizavo iš biomedicinos mokslų perspektyvos, moterų stresą darbo aplinkoje nagrinėjo Valackienė (2001, 2002), Petkevičiūtė ir Saudargaitė (2006), Pikūnas ir Palujanskienė (2005).
Daktarė Nijolė Galdikienė ( 2007 )atliko kelis tyrimus apie slaugytojų stresą darbe sukeliančius veiksnius. Atlikusi analizę autorė pateikė savo išvadas, kuriose pabrėžė, kad slaugytojų stresą darbe lemia eilė veiksnių:
individualios slaugytojų savybės ,, atsparumas „ stresui; demografiniai duomenys;
mažai teisių priimant sprendimus;
psichologinės sąveikos aspektai, tokie kaip: tarpasmeninio bendravimo problemos, personalo konfliktai, artimi tarpusavio santykiai su pacientais;
netikrumas dėl žinių ir kompetencijos vykdyti savo pareigas; nuolatinis skausmo ir kančios stebėjimas;
mirtys ir recidyvai; personalo trūkumas; prastos darbo sąlygos; nereguliarūs darbo grafikai; per didelis darbo krūvis,
deleguojama per daug užduočių, jos nėra tikslios ir aiškios; slaugymo aplinkos poveikis - kvapai, vaizdai;
nenumatytos ir nekontroliuojamos situacijos darbe; organizaciniai faktoriai;
neatsakingai prisiimami įsipareigojimai;
namų konfliktai, stresas asmeniniame gyvenime; ankstesnės psichologinės problemos;
individualios sąžinės ir įstatymų bei reikalavimų susikirtimas, negalėjimas veikti pagal savo moralines nuostatas dėl organizacinių ar kitų reikalavimų, etiniai konfliktai;
mažas atlygis už darbą;
pasitenkinimas savo darbu (25).
Apibendrinus šią literatūrą išryškėja tai, kad daugumos autorių nuomonė apie darbe esančius psichosocialinius rizikos veiksnius yra vieninga. Galima išskirti pagrindinius psichosocialinius rizikos veiksnius: darbo aplinkos sąlygos, darbo reikalavimai, darbo organizavimas, darbo turinys, darbuotojų tarpusavio santykiai ir/ar santykiai su darbdaviu.
1. 2. Psichosocialinių rizikos veiksnių apžvalga
Šiame darbe nagrinėjamas viena iš rizikos veiksnių grupė – psichosocialiniai
rizikos veiksniai. Pagal LR SAM rizikos vertinimo nuostatas, psichosocialinė rizika yra
pavojaus sveikatai ar gyvybei galimybė dėl psichosocialinio darbo aplinkos veiksnio ar veiksnių poveikio (12). Europos Sąjungos šalyse psichosocialiniu darbo veiksniu moksliniai tyrimai priskirti prie prioritetiniu profesinės sveikatos ir saugos moksliniu tyrimu krypčių. Europos Sąjungos tyrimų paskaičiavimais, apie 40 mln. ES šalių darbuotojų kenčia dėl psichosocialinių rizikos veiksnių įtakoje sukelto streso ir kasmet prarandama 50-60% visų nedarbo dienų (87). Milijonai darbuotojų visame pasaulyje susiduria su psichologine rizika savo kasdieniniame darbe. Pasak Pikūno J. ir Palujanskienės A. (2005), psichologinę riziką sąlygoja blogas darbo organizavimas, planavimas, pasireiškiantis smurtas ir priekabiavimai. Dėl blogo organizavimo ir darbo planavimo atsiranda greitėjantis darbo tempas, vaidmenų neapibrėžtumas, reguliavimo stoka, per dideli reikalavimai (69).
2010 metais grupė mokslininkų tyrėjų iš Didžiosios Britanijos atliko tyrimą šešiose Japonijos psichiatrijos ligoninėse. Tyrimo tikslas buvo: nustatyti kokie stresoriai dominuoja psichiatrijos ligoninės slaugytojų darbo vietoje. Tyrimo rezultatai ( apklausoje dalyvavo 361 respondentas ) atskleidė, kad šio profilio ligoninėse tarp slaugytojų dominuoja didelio laipsnio su darbu susijęs stresas, kuris pasireiškė įtampa ir emociniu išsekimu (20,8 %). Statistiškai reikšmingų sąsajų atskleista tarp slaugytojų demografinių veiksnių ir stresorių: dideli darbo reikalavimai, žema psichologinė darbo kontrolė, žemas socialinis
palaikymas darbo vietoje, didelė darbo įtampa. Išvadose tyrėjai nurodė, kad jaunas slaugytojų amžius ir darbas keliose vietose labai susijęs su žemu socialiniu palaikymu darbo vietoje, žema psichologine darbo kontrole – jos jaučia daugiau įtampos ir pasireiškia daugiau emocinio išsekimo. Tyrimas pateikė įrodymų, kad labai svarbus ryšys tarp slaugytojų demografinių faktorių, darbo keliose vietose, darbo organizavimo ir slaugytojų sveikatos Japonijos psichiatrijos ligoninėse (55).
Kitas tyrimas 2007 metais buvo atliktas Filipinuose. Jungtinė mokslininkų tyrėjų grupė iš Vašingtono universiteto, Kalifornijos universiteto, Los Andželo, Filipinų Slaugytojų asociacijos (NKKP) ir Filipinų profesinės sveikatos slaugytojų asociacijos ( Inc (OHNAP ) atliko 655 slaugytojų apklausą keliose Filipinų ligoninėse. Tyrimo tikslas buvo ištirti slaugytojų darbo problemas Filipinuose ir palyginti su JAV 2001 metais atlikto ta pačia tema tyrimo rezultatais. Buvo tiriamos sąsajos tarp slaugytojų demografinių kategorijų, profesinių traumų/ligų, bendravimo ir darbo saugos kategorijų. Maždaug 40% slaugytojų patyrė bent vieno sužalojimo ar sirgo per pastaruosius metus, 80% patyrė nugaros skausmas. Daugumos slaugytojų tyrimo metu išreikšta nuomonė yra ta, kad nėra saugios medicininės adatos (75%), mažiau nei pusė visų respondentų teigia, trūkstančios pacientų kėlimo įtaisų (41%), aštuoniasdešimt procentų apklaustųjų nurodė, kad jų darbovietėse joms kenkia pirštinėse esantys latekso milteliai. Be to, 7% respondenčių teigė, kad buvo fiziškai užpultos darbe, o vienas trečdalis (33%) visų respondenčių patyrė grasinimus arba užgauliojimus žodžiu per pastaruosius metus. Dauguma slaugytojų apie patirtą traumą administracijos neinformuodavo. Tyrimai atskleidė, kad Filipinų ligoninėse yra daug negatyvių psichologinių rizikos veiksniu ir jų pasekmė - aukščiausio streso ir pervargimo lygis. Mokslininkai įžvelgė, kad būsimieji tyrimai turėtų nagrinėti darbo organizavimo veiksnius, kurie padėtų spręsti šias problemas ir stiprinti sveikatos ir saugos politiką (7).
Panašiai kaip ir kitose šalyse Lietuvos Respublikos teisiniuose dokumentuose psichosocialiniais rizikos veiksniais įvardijami šie su darbu susiję kriterijai (veiksniai): Darbo aplinkos sąlygos; Darbo reikalavimai; Darbo organizavimas; Darbo turinys; Socialinė aplinka ( darbuotojų tarpusavio santykiai ir/ar santykiai su darbdaviu ) (12).
Apibendrinant, galima teigti, kad psichosocialiniai rizikos veiksniai gali būti vieni iš žalojančių slaugytojų sveikatą, todėl darbo vietoje juos būtina identifikuoti ir tinkamai valdyti, gerai organizuojant darbą.
1.2.1. Darbo aplinkos sąlygos
Darbo sąlygos - tai aplinka, kurioje vyksta darbas ir formuoja ją atliekamo darbo
pobūdis, darbo ir apsaugos priemonės, darbo objektai, technologiniai procesai, sanitariniai higieniniai ir estetiniai veiksniai, socialiniai psichologiniai veiksniai. Visi jie gali būti kenksmingi ir pavojingi bei per ilgą laiką paveikti slaugytojų sveikatą, pasireikšti įvairiais sveikatos negalavimais ir net profesinėmis ligomis. 2006 metais savo daktaro disertacijoje ,, Slaugytojų darbo sąlygų ir sveikatos sąsajų vertinimas“ daktaras Vidmantas Januškevičius pateikė išsamią slaugytojų kenksmingų darbo sąlygų analizę ir joje viename iš punktų teigiama, kad slaugytojų darbe pasireiškianti emocinės įtampos ilgainiui sukelia slaugytojų sveikatos sutrikimus tokius kaip: galvos skausmus (61,9 %), galvos svaigimus (30,0 %), dažną nuotaikų kaitą ir padidėjusį mieguistumą darbe ( 20,0 %). Be to, 7,2 % respondentų su didele emocine įtampa sieja depresiją, o 14,4 % - miego sutrikimus. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad psichologinį spaudimą ar agresiją iš pacientų ir lankytojų pusės patiria 62,9 % tyrime dalyvavusių slaugytojų (35).
Stacionare, skirtingai nei pirminiuose sveikatos priežiūros įstaigose, slaugytojų darbo aplinkoje pastoviai yra didelis ergonominių veiksmų kiekis, padidintas cheminių medžiagų kiekis, pavojingų medžiagų ir produktų kiekis, biologinių skysčių kiekis, padidintas neigiamų emocijų kiekis ir kt. Europoje atliktų tyrimų metu nustatyta, kad sveikatos priežiūros darbuotojų darbo aplinkoje dominuoja išvardinti nepageidaujami veiksniai ir jie yra tiesiogiai susiję su darbuotojų sveikata. Taip teigia nuo 4 ik 13 % tyrime dalyvavusių respondentų (65).
Darbo sąlygas apsprendžia darbo aplinkoje esantys fizikiniai veiksniai. Jie yra susiję su gamybinio mikroklimato sąlygomis: oro temperatūra, oro judėjimo greitis, infraraudonoji radiacija, oro švarumas/užterštumas nenuodingomis dulkėmis, padidėjęs ar sumažėjęs atmosferos slėgis, elektromagnetinė, jonizuojanti ir ultravioletinė radiacija, triukšmas, virpesiai (vibracija), ultragarsas, per mažas apšvietimas. Šias sąlygas galima kontroliuoti ir valdyti - šiuo metu galima gerai ištirti ir panaudoti įvairias priemones jų neigiamam poveikiui sumažinti (98). Taip pat yra ir fiziniai veiksniai (ergonominiai). Jie slaugytojų darbe yra bene vieni iš dažniausių neigiamų aplinkos veiksnių, kurie turi labai didelės įtakos slaugytojų sveikatai. Taip pat sveikatos priežiūros įstaigose, kad užtikrinti sanitarinį higieninį režimą yra naudojamas gausus kiekis įvairių cheminių medžiagų – tai yra
medžiagas, vaistines medžiagas, laboratorinius reagentus ir kitas medžiagas, išsiskiriančias įvairių technologinių procesų metu (pvz.: azoto oksidas). Jų kenksmingumas pasireiškia įvairiomis alerginėmis odos, kvėpavimo takų reakcijomis (65).
Visų šių veiksnių neigiamo poveikio dydžiai priklauso nuo naudojamų darbo priemonių bei objektų, nuo technologinių procesų, jos yra normuojamos ir kiekybiškai įvertinamos. Jų neigiamą įtaką galima mažinti naudojantis įvairiomis apsaugos priemones (medicinines pirštines, kaukes, kepuraites, chalatus, prijuostes ir kt.) ir pagalbines priemones (keltuvai, slystantys patiesalai, medicininės adatos su apsaugomis, įtvarai...). Be to, būtina laikyti gamintojų pateiktomis instrukcijomis ir saugos duomenų lapuose pateikta informacija. Šie veiksniai nėra psichosocialiniai veiksniai, tačiau jų neigiamas poveikis slaugytojams sukelia nesaugumo jausmą, baimę, įtampą, diskomfortą. Daktaro Januškevičiaus V. ( 2008 ) atlikto tyrimo duomenys parodė, kad pagrindiniai slaugytojų nusiskundimai sveikata daugiausiai susiję su cheminiais darbo aplinkos veiksniais: dezinfekcinių medžiagų naudojimas susijęs su slaugytojų odos pažeidimai, kvėpavimo takų pakenkimu; netinkamos ergonominės darbo sąlygos susijusios su slaugytojų kaulų-raumenų sistemos pakenkimais (36).
Apibendrinant pateiktą literatūrą, galima teigti, kad netinkamos darbo sąlygos yra reikšmingas psichosocialinių rizikos veiksnių kriterijus, kurio netinkamas valdymas gali labai pakenkti slaugytojų sveikatai.
1.2.2. Darbo reikalavimai
Kitas psichosocialinis rizikos veiksnio kriterijus yra darbo reikalavimai, kurie apsprendžia darbo krūvį, darbo tempą, darbuotojų sugebėjimus ir galimybes atlikti pavestas užduotis, netikslios darbo užduotis ir kt., o tai sąlygoja darbuotojo fizinį apkrovimą, didelę nervinę ir psichinę įtampą, hipodinamiją ar hiperdinamiją, monotoniją, priverstinę, dažnai nepatogią kūno padėtį darbo metu, tam tikrų organų bei sistemų ( nervų, sąnarių, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių) įtampą. Slaugytojų profesiniai reikalavimai privalo atitikti jų darbo vietos reikalavimus. Tik tie slaugytojai, kurie atitinka visus profesinius reikalavimus, nurodytus Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V – 591 patvirtintoje medicinos normoje MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, gali dirbti slaugytojo darbą ir įvykdyti visus darbo reikalavimus bei dirbti pagal įstaigoje nustatytas Vidaus ir Darbo tvarkos taisykles.
Darbo krūvis, yra vienas aktualiausių slaugytojų darbe klausimų ir
paprasčiausias apibrėžimas būtų toks: tai sąnaudos, kurias dirbantieji patiria vykdydami užduotis. Daugelis mokslinių tyrimų darbuose akcentuojama, kad darbo krūvis ir adekvačios pagalbos resursų nebuvimas yra gan stiprus psichosocialinis rizikos veiksnys įtakojantis medicinos specialistų sveikatą. Įtampą, nerimą bei stresą gali sukelti ne tik didelis darbo krūvis, bet ir mažas. Optimalus darbo krūvis yra pats tinkamiausiais funkciniu požiūriu. Tačiau, kaip teigia ne vienas tyrėjas, objektyviai įvertinti slaugytojų darbo krūvį yra sudėtinga, nes nėra nustatytų universalių slaugytojų darbo krūvio vertinimo kriterijų. Slaugytojų darbas ir reikalavimai jam priklauso nuo situacijos ir yra sunkiai nuspėjami (6). Todėl įvairiuose tyrimuose dažniausiai remiamasi subjektyviu darbo krūvio pokyčių vertinimu arba atskirais darbo krūvio aspektų rodikliais. Aiken L.H. ir kiti mokslininkai (2001) atliko tyrimą ir apklausė 43 000 slaugytojų iš daugiau nei 700 ligoninių JAV, Kanados ir Vokietijos gydymo įstaigų ir konstatavo, kad pacientų, kuriais turi rūpintis, skaičiaus didėjimą nurodė 83 proc. slaugytojų JAV, 63 proc. Kanadoje ir 44 proc. Vokietijoje. Slaugytojos taip pat nurodė atliekančios daug funkcijų, kurios neatitinka jų profesinius įgūdžius ir nėra jų kompetencija (1). Kiti tyrėjai nustatyta, kad kylantys reikalavimai slaugytojų darbe yra susiję su ketinimais išeiti iš darbo neatsižvelgiant į įsidarbinimo galimybes (95).
Pietų Afrikos Kwa Zulu-Natal universiteto tyrėjai 2006 metais atliko tyrimą, kurio metu buvo apklausta 30 ligoninės slaugytojų ( kokybinis tyrimas ) ir nustatyti veiksniai dominuojantys jų darbo vietoje ir lemiantys slaugytojų išėjimą iš darbo. Tyrimo išvadose mokslininkai pateikė tai, kad slaugytojų išėjimą iš darbo iniciavo neigiama jų darbo patirtis, susijusi su netinkamomis fizinėmis darbo sąlygomis; ,,nepalaikanti“ aplinka bei valdymo struktūra; autokratinis valdymo stilius; susiformavęs neigiamas požiūris į slaugytojo profesiją; nepakankamas savarankiškumas darbe; personalo trūkumas didinantis darbo krūvius; trūkumas darbo ir saugos priemonių; nepakankamos skatinimo priemonės ir galimybės tobulėti; pasireiškiantis smurtas darbe ( daugiau žodinis ir psichologinis ); nepakankamas atlygis už darbą. Apibendrinant savo duomenis , autoriai pateikė išvadas, kuriose teigia, kad bet kokios skatinimo ( motyvavimo ) priemonės paskatintų slaugytojus likti savo darbo vietose ir tęsti profesinę veiklą. Todėl jie rekomenduoja sukurti slaugytojų išsaugojimo strategiją, tobulinant ligoninių valdymo struktūrą (40).
Taigi, optimalaus darbo krūvio nustatymas užtikrina kokybiškus darbo reikalavimus. Adekvatus darbo krūvis – tai darbas, kuris gali būti malonus ir keliantis entuziazmą, bet jeigu darbo krūvis viršija galimybes, neabejotinai darbuotojas fiziškai ar
protiškai pervargsta, o persitempusio darbuotojo, kad ir kaip jis norėtų gerai dirbti, darbas nėra efektyvus ir kokybiškas. Be to, per didelis darbo krūvis kenkia darbuotojo sveikatai ir jai reikia daug pastangų ilgalaikėms užduotims atlikti, atsiranda neigiamas trumpalaikis poveikis slaugytojų savijautai ir neigiamas ilgalaikis poveikis sveikatai bei darbo kokybei. Mokslininkų grupė, tirdami greitosios pagalbos slaugytojų patirtį laiko atžvilgiu, pateikė išvadas, kad laiko trūkumas gali būti sąžinės priekaištas, dėl nepakankamai suteiktos pagalbos. Be to, daugelis sveikatos priežiūros specialistų pažymi, kad sąžinės graužatį jaučia, kai yra konfliktas tarp įsivaizduojamos idealios sveikatos priežiūros ir realybės, kada jie negali padaryti nieko daugiau nei padarė. Ir, kada slaugytojai negali pasiekti savo vidinių, dvasinių tikslų, jie jaučia susikrimtimą, rūpestį, širdgėlą. O priežastis autoriai įvardija šias: personalo trūkumą, neadekvačiai parengtą personalą arba tam tikrus organizacinius apribojimus (82). Didėjant darbo krūviui, didėja ir darbo intensyvumas. Didesnis darbo intensyvumas (pvz., darbas dideliu tempu arba darbas pagal įtemptą grafiką) turi neigiamos įtakos darbuotojų darbo sąlygoms, ypač kai darbuotojai turi mažai savarankiškumo arba sulaukia mažai pagalbos iš bendradarbių ir vadovų. Per pastaruosius du dešimtmečius daugelyje Europos šalių darbo intensyvumas didėjo beveik 13 % Daugumos ES-27 darbuotojų (67 %) darbo tempą diktuoja kitų žmonių tiesioginiai poreikiai, pvz., bendraujant su klientu (68). Mokslininkas Hockley C. (2002) išskiria keturias darbo rezultatų blogėjimo formas esant dideliam darbo krūviui:
1. Pablogėjęs pagrindinės užduoties vykdymas.
2. Kompensacinės sąnaudos, kai pagrindinė užduotis vykdoma esant dideliam darbo krūviui (hormoniniai, imuniniai pokyčiai).
3. Slaugytojas strategiškai prisitaiko ir pasirenka tokią darbo strategiją, kuriai reikia mažiau pastangų ir mažesnės darbinės atminties.
4. Ilgą laiką trunkančio darbo didelės sąnaudos gali sukelti nuovargį ar net ,,perdegimo“ sindromą (31).
Įstaigoje, kurioje atliekamas tiriamasis darbas, klinikinių skyrių slaugytojai per savo darbo laiką dienos metu vieno etato krūviu slaugo 6 - 10 pacientus, o nakties metu – 12-20 pacientų. Tačiau būna situacijų, kai slaugytojos suserga, išeina kasmetinių atostogų ar dėl kitų priežasčių negali dirbti, tuomet dirbančių slaugytojų darbo krūvis dar padidėja. Tai pakankamai didelis darbo krūvis, kuris neleidžia slaugytojams pilnai ir kokybiškai įgyvendinti visų siekiamų slaugos tikslų. Sorlie ir kt. (2004) nurodo, kad laiko trūkumas gali būti vidinis nepasitenkinimas, kad ne viskas, kas buvo padaryta, buvo pakankama teikiant pagalbą (82). Darbo krūvio ir laiko trūkumo pasekmes tyrinėja ir kiti mokslininkai. 2012 metų sausyje
Lietuvos Higienos institutas išleido Mokslo darbų penktąjį numerį, kuriame išspausdintas mokslinis leidinys „Psichosocialinių darbo veiksnių įtaka depresijos ir depresinės būsenos išsivystymui“. Šiame leidinyje pateikti tyrimo, skirto įvertinti psichosocialinių darbo veiksnių įtaką depresijos ir depresinės būsenos išsivystymui, rezultatai. Tyrimo rezultatai parodė, kad egzistuoja ryšys tarp psichosocialinių darbo veiksnių intensyvumo ir psichikos sveikatos sutrikimų dažnumo. Tokį statistiškai reikšmingą ryšį patvirtino vienas iš teiginių, kad moterų depresinę būseną ir kliniškai patvirtintą depresiją sąlygojo netolygus darbo pasiskirstymas ir darbo neišbaigtumas (71). Šiuo tyrimų mokslininkai įrodė, kad darbo krūvis, darbo intensyvumas bei laiko atlikti darbui trūkumas įtakoja slaugytojų sveikatą.
Be to, pacientų informaciniai, emociniai, psichologiniai ir net dvasiniai poreikiai tampa slaugytojams ( taip pat ir kitiems medikams ) dideliu psichoemociniu krūviu, kuris veikiant asmenybiniams faktoriams ir esant tam tikroms organizacinėms darbo aplinkybėms gali tapti prielaida „perdegimo“ sindromo vystymuisi.
Tai, kad netinkamas darbo krūvis turi įtakos slaugytojų sveikatai atskleidė ir 2005 metais atliktas tyrimas Lietuvos kardiochirurgijos centruose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), kurio tikslas buvo ištirti Lietuvos kardiochirurgijos centruose dirbančių slaugos darbuotojų „perdegimo“ sindromo pasireiškimą bei jo įtaką slaugytojų elgesiui ir darbo efektyvumui. Buvo apklausti 180 dirbančių slaugos specialistų. Tyrimo duomenys parodė, kad 72,8 % tyrime dalyvavusių slaugytojų dirba didesniu darbo krūviu (daugiau kaip 1,0 etato krūviu). Iš visų respondentų net 84,4 % nurodo jaučiančios emocinę įtampą, jų darbo nevertinimą, gaunančios per mažą atlygį už atliekamą darbą. 75 % visų apklaustųjų nurodo, kad po darbo jaučiasi fiziškai pavargę, 67,2 % – vargina bendras nuovargis, 63,3 % nurodo kojų skausmus po darbo, 32,2 % darbuotojų vargina stiprūs galvos skausmai. Psichologinį nuovargį po darbo nurodo 86,1 % slaugos specialistų. Pagrindinėmis priežastimis, sąlygojančiomis slaugytojų psichologinį nuovargį, respondentai nurodo: 57 % - bendravimą su gydytojais, 52 % – bendravimą su pacientų artimaisiais, 49 % – bendravimą su slaugos administracija, 40 % – bendravimą su pacientais. Todėl tyrėjas pateikė tokią galutinę išvadą: ,, Didelė dalis kardiochirurgijos centruose dirbančių slaugos specialistų nuolatos patiria fizinį bei psichologinį nuovargį, emocinę įtampą. Visa tai sąlygoja nepasitenkinimą darbu, konfliktų tarp slaugytojo ir darbo aplinkos atsiradimą. Minėti simptomai ir reiškiniai tarp slaugytojų rodo „perdegimo“ sindromo vystymąsi“ (93). Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą.Šis tyrimas parodė, kad darbo dienos trukmė tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo didesnis darbo krūvis ( daugiau valandų dirbama ), tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
Darbo reikalavimuose slaugytojų gebėjimai ir žinios bei įgūdžiai yra būtini atlikti kokybines slaugos paslaugas, mokslinėje literatūroje įvardijami kaip slaugytojų kompetencija. Ją sudaro slaugytojų:
Žinios - farmakologines, biomedicinines, bendravimo ir asmenybės raidos psichologijos, slaugos mokslų teorinių pagrindų, slaugos mokslinių tyrimų metodologijos, slaugos vadybos ir edukologijos, slaugos filosofijos;
Įgūdžiai – slaugos technikos;
Gebėjimai – suvokti pacientą konkrečiame sociokultūriniame kontekste, vertinti, nustatyti ir spręsti pacientų slaugos problemas, priimti sprendimus ir komunikuoti (64).
5-ąjame Europos darbo sąlygų tyrime nustatyta tendencija, kad pastaruoju laikmečiu dirbant reikia kiek daugiau profesinių gebėjimų bei žinių (68). Kompetencija, kaip teigia daktarė Žydžiūnaitė V. (2005) charakterizuoja tam tikrą socialinį bei profesinį statusą užimančių asmenų žinių, gebėjimų, suvokimo lygį, realiai atitinkančius atliekamų užduočių ar problemų sprendimų reikalavimus. Pasak autorės, kompetencija nėra statiška ir susijusi su specifiniu veiklos kontekstu, ji apima įgūdžius, gebėjimus, požiūrius, supratimą ir patirtį, kurie būtini realizuojant ne tik profesinius, bet ir darbinius vaidmenis, turinčius atitikti standartus, aktualius darbinei organizacijai bei konkrečiai darbo vietai (99; 100).
Apibendrinant, galima teigti, kad psichosocialinių rizikos veiksnio kriterijus – darbo reikalavimai turi būti optimalūs ir sukurti normalius darbo krūvius, kad būtų galima dirbti priimtinu darbo tempu ir pilnai pakaktų laiko visoms pavestoms užduotims atlikti. Be to, darbo reikalavimai turi atitikti darbo organizavimą, kuris padėtų išlaikyti tinkamą slaugytojų profesinę kompetenciją
1.2.3. Darbo organizavimas ir turinys
Darbo organizavimas, kaip potencialų psichosocialinis rizikos veiksnys, yra
sistema organizacinių – techninių priemonių, padedančių tikslingai naudoti darbo jėgą, darbo laiką ir sudaryti normalias sąlygas, esant atitinkamoms paslaugoms, technologijoms ir organizavimo lygiui. Visa tai apima darbo laiko trukmės nustatymas, jos pasiskirstymas paroje, viršvalandinis darbas, darbo sutarties rūšys ( terminuotos, laikinosios ), per didelė ar per maža darbo kontrolė, darbo apmokėjimo ypatumai, t.y. darbo pasidalijimas ir kooperavimas, darbo vietų organizavimas ir aptarnavimas, darbo būdai ir metodai, darbo sąlygos, darbo užmokestis ir materialinis skatinimas.
Darbo laikas – tai laikas, kai slaugytojas privalo atlikti jam pavestus darbus savo
kompetencijų ir gebėjimų lygyje. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad prailgintas darbo laikas turi neigiamų pasekmių sveikatai. Slaugytojai tiriamoje gydymo įstaigoje dirba 39 valandas per savaitę. Tačiau įprasta 40 darbo valandų penkių darbo dienų (nuo pirmadienio iki penktadienio) savaitė daugeliui europiečių vis dar yra jų darbo standartas (68). Poilsio
laikas – tai kiekvienas laiko tarpas, kuris nėra darbo laikas – tai laisvas nuo darbo laikas
(švenčių dienos, kasmetinės atostogos, savaitės poilsio laikas, paros poilsio laikas, pertraukos pailsėti ir pavalgyti laikas). Kadangi stacionare slaugos paslaugos pacientams yra teikiamos visą parą, tai slaugytojai turi dirbti ir nakties metu – turi užtikrinti nepertraukiamą pacientų priežiūrą. Darbo laikas naktį (nakties darbo laikas) laikomas laikas nuo 10 valandos vakaro iki 6 valandos ryto. Europoje ir JAV naktinį pamaininį darbą dirba apie 15–20 % visų dirbančių žmonių (84). Daugelis fiziologinių žmogaus rodiklių (kūno temperatūra, hormonų gamyba, širdies susitraukimų dažnis, deguonies sunaudojimas ir kt.) per parą cikliškai kinta. 24 valandų trukmės fiziologinių procesų, psichologinių funkcijų kartojimas vadinamas cirkadiniu ritmu. Didelį poveikį šiam ritmui turi šviesos ir tamsos periodų kaita. Žemiausi aktyvumo rodikliai būna apie 4 valandą nakties, aukščiausi – apie vidudienį. Ne vienas epidemiologinis, eksperimentinis ir klinikinis tyrimas parodė, kad cirkadinio ritmo sutrikdymas t.y. pamaininis, naktinis darbas turi didelę įtaką sveikatai – gali sutrikti virškinamojo trakto veikla, miego ritmas, padidėti nuovargis, sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis ir kt. (26). Vilniaus universiteto Onkologijos instituto mokslininkų grupė 2009 metais atliko mokslinės literatūros apie žmogaus cirkadinio ritmo sutrikdymą ir naktinio pamaininio darbo bei vėžio rizikos sąsajų analizę ir pateikė išvadą, kad naktinis darbas vienas iš veiksnių, kuris turi įtakos krūties vėžiui išsivystyti (88). Darbas pamainomis – tai pastovaus ar nepastovaus pobūdžio darbas, kai slaugytojas paskiriamas į tą pačią darbo vietą, kad atliktų savo kasdieninį darbą skirtingu paros ar savaitės laiku pagal pamainų keitimo tvarką, nurodytą darbo grafike. Gydymo įstaigoje slaugytojams taikoma: sutrumpintas darbo laikas; suminė darbo laiko apskaita; darbo laikas naktį; darbo laikas pamainomis. Dažniausiai 24 darbo valandos yra suskirstomos į tris aštuonių, dvylikos darbo valandų pamainas arba slaugytojai dirba nepertraukiamai po 24 valandas, bet, pavyzdžiui, kas tris dienas (42). Dažnai į pamaininio darbo sudėtį įeina dalis naktinio darbo. Darbo laiką ir su juo susijusias pasekmes nagrinėjo nemažai mokslininkų tokių kaip Fast J.E., Frederick J.A, Miler V., Wedderburn M. ir kiti. Savo tyrimuose jie nustatė: kad kuo trumpesnė darbo savaitė, tuo didesnė psichologinė įtampa lydi darbuotoją; didesnę psichologinę įtampą patiria moterys bei vaikus turintys tėvai; naktinis darbas gali turėti negatyvių pasekmių darbo kokybei; visame pasaulyje yra tendencija dirbti kintančiu
grafiku, kuris yra vertinamas gan neigiamai ( dėl padidinto migdomųjų ir raminamųjų vaistų vartojimo, alkoholio ir narkotikų vartojimo...); pamaininis darbas labai blogina darbuotojų gyvenimo kokybę (24). Japonijoje atlikti darbo laiko trukmės įtakos sveikatai tyrimai parodė, kad pailginus darbo laiką, atsiranda nemažai įvairių sveikatos negalavimų: širdies ir kraujagyslių ligų rizika didesnė tiems darbuotojams, kurių darbo laikas per mėnesį padidėja 1-2 val., o jei 1-2-3 val., tai šių ligų rizika išauga du kartus, tačiau jei darbo valandų skaičius per mėnesį padidėja trečdaliu, tai ir širdies bei kraujagyslių susirgimų padaugėja dviem trečdaliais (66). 2010 – 2011 metais Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu tyrė slaugytojų organizmo fizinių funkcijų ir elgesio prisitaikymo galimybes keičiantis paros laikui darbo metu. Mokslininkai, ištyrę 366 pamainomis dirbančius slaugytojus, pateikė išvadą, kurioje teigiama, kad pamainomis dirbančių slaugytojų organizmui bei elgesiui didelę įtaką turi laiko pokyčiai, darbo organizavimas bei individualus slaugytojų organizmo gebėjimas prisitaikyti. Tyrėjai įžvelgė tai, kad slaugytojai yra pagrindinis komponentas sveikatos priežiūros sferoje, todėl į mokslininkų pateiktas išvadas galėtų atkreipti dėmesį sveikatos priežiūros politiką formuojantys asmenys (26). Apžvelgus ir kitų mokslininkų tyrimų išvadas apie tinkamą darbo organizavimą, galima teigti, kad geriausiais ir priimtiniausias žmogaus organizmui yra lėtai į priekį pasislenkantis darbo grafikas – besikeičianti kas dvi savaites po kelias valandas į priekį ir kas savaitę po du laisvadienius (24; 27).
2011 metais Brazilijos Revista de Saúde Pública žurnale išspausdintas mokslinis straipsnis kuriame pateikiamas atliktas 2009 metais tyrimas San Paulo miesto universitetinėje ligoninėje apie slaugytojų darbo valandas. Tyrime dalyvavo 696 slaugytojai. Tyrėjai pateikė išvadas, kuriose teigiama, kad iš visų tirtų slaugytojų naktimis daugiau nori dirbti tie slaugytojai, kurie yra ,,vieninteliai maitintojai“ namuose, nes naktinio darbo užmokestis yra didesnis. Be to, tyrėjai įžvelgė problemą - nustatė statistiškai reikšmingas sąsajas, kad slaugytojų darbe yra disbalansas tarp profesinių valandų ir namų darbo valandų; tarp darbo valandų ir poilsio valandų bei darbo valandų ir atlygio už jai (79). Manau, kad tokia problema yra ir Lietuvoje ir todėl ši tema verta tolimesnių ir išsamesnių tyrinėjimų.
Dar vienas psichosocialinio rizikos veiksnio - darbo organizavimo - kriterijus yra slaugytojų darbo užmokestis. Tiriamoje gydymo įtaigoje, kaip ir kitose viešosiose įstaigose, darbo užmokestis yra sutartinis, t. y. sudaroma darbo sutartis ir įstaigos vadovas nustato atitinkamą darbo užmokesti tam tikrai specialybei. 2008 metais visuomenės sveikatos magistrė A. Gedmintaitė atliko tyrimą, kurio metu buvo tirtos bendruomenės slaugytojų darbe kylančios problemos. Tyrime dalyvavo 285 bendruomenės slaugytojos dirbančios Kauno
miesto pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose. Tyrimo duomenys atskleidė, kad dažniausiai minima ir pagrindinė priežastis dėl ko kartais nesistengiama atlikti pareigų gerai ( 43,5 % ) yra ta, kad darbo užmokestis nepriklauso nuo darbo rezultatų ir kokybės. Todėl autorė svarbiausiomis problemomis bendruomenės slaugytojo darbe įvardijo: mažas atlyginimas, darbo nuopelnų pripažinimo trūkumas, didelis darbo krūvis, savarankiškumo stoka, nuolat patiriama darbe įtampa ir stresas, nepakankamas aprūpinimas būtinomis darbui priemonėmis, mažos karjeros galimybės. Šios problemos mažina darbuotojų motyvaciją siekti aukštos slaugos paslaugų kokybės (28). Taip pat ir Vimantaitė R. (2007) atlikto tiriamojo darbo metu nustatė, kad vienas iš „perdegimo“ sindromo rizikos veiksnių reanimacijos ir intensyvios terapijos padalinio slaugytojų darbe yra netenkinantis atlygis už atliekamą darbą (123). Tai, kad į šį darbo organizavimo faktorių – darbo užmokestis – būtina vertinti kaip rimtą psichosocialinį rizikos veiksnį įžvelgė ir daktarė Istomina N. ir kt. (2011) atliktame tiriamajame darbe. Jie išvadose teigia, kad finansinė slaugytojų padėtis turi būti nedelsiant koreguojama, atlyginimai turi būti adekvatūs atliekamam darbui, kad slaugytojai galėtų patenkinti visus savo socialinius poreikius (r = 0,807) (33). Daktaras Razbadauskas A, ir kt. (2011) pateikė savo tyrimo išvadose, kad 86 proc. slaugytojų nėra patenkintos gaunamu atlyginimu – per mažas ir nemato ateities perspektyvų (74). Visoje apžvalgoje literatūroje daugelis autorių ( King LA, McInerney PA, Vimantaitė R ir kt. ) taip pat akcentavo darbo užmokesčio nepakankamumą kaip vieną iš psichosocialinių rizikos veiksnių.
Darbo organizavimas taip pat turi įtakos sudarant galimybes slaugytojams
pasitarti, būti įvertintiems, gauti aiškiai apibrėžtą darbą bei tiksliai pateiktas darbo užduotis.
Tai užtikrina gerus darbuotojų tarpusavio santykius ir mažina psichologinę įtampą (28). Grįžtamasis ryšys, susijęs su atliktu darbu, yra svarbus, jei darbas turi teikti vidinį atlygį, pavyzdžiui, sėkmės pojūtį arba prireikus - kvalifikacijos tobulinimą. Kaip ir atlyginimai, grįžtamasis ryšys gali būti vidinis ir išorinis. Išorinis grįžtamasis ryšys ateina iš išorės, pavyzdžiui, skyriaus administracijos ar pacientų pagyra/padėka slaugytojui. Vidinis grįžtamasis ryšys kyla iš suvokimo, kad slaugytojas asmeniškai daug prisidėjo prie paciento pasveikimo ar pavykusios sudėtingo manipuliacijos (24). Darbuotojai, kurie supranta, kad jų darbas yra atsakingas ir reikalingas, yra labai motyvuoti ir patenkinti savo padėtimi. Todėl geras arbo organizavimas visada gali sudaryti tokias sąlygas darbuotojams ir turėti gerus darbo rezultatus.
Veiksniai susiję su darbo turiniu apima slaugytojų per didelė ar per maža įtaka savo darbo planavimui ir vykdymui; savarankiškų sprendimų priėmimą; per didelį gaunamos
ar atiduodamos informacijos kiekį; per didelę atsakomybę; emocinę įtampą; pasitenkinimą darbu; monotonišką darbą...
2009 metais Klaipėdos ligoninėje buvo atliktas kokybinis tyrimas, kurio metu interviu būdu apklausot 13 chirurginio profilio slaugytojos. Tyrimo išvadose darbo autoriai pateikė tai, kad plėtojantis slaugos mokslui slaugytojo įtaka sveikatos priežiūros komandoje vis labiau didėja; slaugytojo veikla chirurgijos skyriaus komandoje orientuota į savarankišką, aktyvią, lygiateisę veiklą, bendradarbiavimą su kolegomis, pacientais ir jų artimaisiais (15). Slaugytojų įtaka arba poveikis savo darbui psichologiniu atžvilgiu yra labai reikšmingas, nes tai glaudžiai siejas su slaugytojų kompetencijos lygiu bei savarankiškumu jų darbo sferoje. Dažniausiai šių profesinių reikalavimų prireikia šiuolaikinio laikmečio slaugoje. Savarankiškumas, būtinas, kad slaugytojas jaustųsi esąs asmeniškai atsakingas už atliekamo darbo sėkmę ar nepasisekimą. Pasak R. Karasek (1998), psichosocialinė darbo aplinka gali būti charakterizuojama darbo reikalavimų ir darbo kontrolės veiksniais bei jų tarpusavio sąveika. Darbo kontrolės lygis priklauso nuo darbuotojų galimybės priimti su darbu susijusius sprendimus arba dalyvauti juos priimant bei galimybė pasirinkti būdus darbui atlikti ( metodus, tempą, darbo aplinką, krūvį ) (39).
Šiuolaikiniame gyvenime spartėja informacijos srautai ir didėja informacijos poreikis, reikalingas tinkamai vykdyti pavestas pareigas, atlikti slaugytojo darbą. Slaugos informatika yra XXI amžiaus mokslas ir nauja slaugos specializacija, turi didžiulį potencialą pagerinti sveikatos priežiūros kokybę, saugumą ir ekonominį efektyvumą, nors ir pareikalaus iš slaugytojų lankstumo ir praktiškumo. Dėl to, gebėjimas slaugytojų įsisavinti gaunamą informaciją bei diegiamas naujas technologijas yra svarbus aspektas, kuri yra tam tikras psichologinis rizikos veiksnys. Numatomos įdiegti slaugos informacinės technologijos turės įtakos sveikatos priežiūros kokybei. Jos leis operatyviai apdoroti informaciją, taupyti laiką, gauti ir keistis informacija. Ateityje numatoma, kad, slaugos informatikai užims aiškų vaidmenį bendroje medicinos informacijos sistemoje, tačiau tam prireiks ne tik slaugos praktikų, bet ir darbdavių iniciatyvos ir palaikymo. Be to, kompiuterizuota slaugos dokumentaciją, galėtų būti efektyvus būdas, veikiantis slaugos praktiką. Slaugytojų darbo laikas skirtas „popierinei“ ir „kompiuterinei“ slaugos dokumentacijai priklauso nuo organizacinių sprendimų. Ir, kaip teigia Vitkūnienė O. (2011), dažniausiai slaugytojus skatina tobulėti, siekti naujų žinių diegiamos naujos technologijos, priskiriamos naujos kompetencijos, atsiradusios karjeros galimybės. Tačiau stabdi šį procesą slaugytojų amžius, darbo lygis ir pobūdis, žemas kompiuterinio raštingumo lygis, mokymų trūkumas, didelis
darbo krūvis, kompiuterio prieigų stoka, administracijos palaikymo trūkumas, individuali domėjimosi stoka (94).
Apibendrinat analizuotą literatūrą galima teigti, kad slaugytojų darbo organizavimas turėtų būti gerai apgalvotas ir užtikrinti slaugytojų darbą, taip ,kad teikiamos paslaugos būtų kokybiškos visą parą, o tai reiškia, kad slaugytojos dirbtų tinkamu laiku, turėtų pakankamai laiko pailsėti ir atgauti jėgas, už atliktą darbą gautų adekvatų atlyginimą ir būtų tinkamai vertinamos bei turėtų galimybę pasitarti ar gauti palaikymą vienu ar kitu klausimu. Be to, labai svarbu, kad slaugytojų žinių ir informacijos lygis nuolat kiltų. Dėl to, didėtų jų gebėjimai diegiant pokyčius bei paskiriant didesnę atsakomybę ar kompetenciją.
1.2.4. Darbuotojų tarpusavio santykiai ir/ar santykiai su darbdaviu
Vienas iš psichosocialinių rizikos veiksnių yra darbuotojų tarpusavio santykiai ir/ar santykiai su darbdaviu. Šis veiksnys apima kultūrą darbo vietoje, darbuotojų santykius kolektyve, vadovybės elgesį ( parama, darbų paskirstymą, vadovybės pozicija ir kt.), galimybę kelti kvalifikaciją, galimybę prisidėti prie sprendimų priėmimo skyriuje, bendravimą su pacientais ir jų artimaisiais, bauginimą, smurtą, priekabiavimą. Tai galima įvardinti kaip socialinės psichologinės darbo sąlygos kurios ir apibūdina kolektyvo narių tarpusavio santykius, jo psichologinį klimatą, darbo vietos atmosferą. Sociologų sukaupti duomenys rodo, kad socialinė aplinka, kurioje žmogus dirba, turi didelę reikšmę jo darbingumui, požiūriui į darbą, darbo rezultatams, jo socialiniam vystymuisi ir socialiniai sveikatai.
Labai neigiamai slaugytojų sveikatą įtakoja psichologinis spaudimas ( bauginimas bei kitas negatyvaus elgesio pasireiškimas ) iš bendradarbių pusės. Tai toks socialinis reiškinys, kai vienas ar keli darbuotojai dažniausiai vienam asmeniui taiko psichologinio susidorojimo strategiją, įgyvendinamą paniekinimu, socialine izoliacija, priekabiavimu, skundimu ir t.t. terorizuojamas asmuo priverčiamas užimti gynybinę, bejėgio pozicija. Psichologinio spaudimo tikslas – neetiškais, destruktyviais veiksmais kelti bendradarbiui nuolatinę emocinę įtampą, sumenkinti jį tiek kaip specialistą, tiek kaip žmogų, sumažinti pasitikėjimą savo jėgomis ir priversti tiek aplinkinius, tiek patį bendradarbį suabejoti savo profesinę ir socialinę kompetencija (80).
Valiūnienės Ž. 2007 m. atliko tyrimą apie psichologinio spaudimo raišką sveikatos priežiūros darbuotojų kolektyve. Tyrimo tikslas buvo – nustatyti psichologinio spaudimo apraiškas, priežastis bei galimas psichologinės įtampos tarp darbuotojų mažinimo
priemones sveikatos priežiūros įstaigose. Tyrėja nustatė, kad 62 % sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų rimta problema laiko blogą psichologinį klimatą darbo vietoje. 50 % respondentų nurodė ignoravimą, kaip dažniausiai pasireiškiančią psichologinio spaudimo darbe apraišką. 30 % darbuotojų išgyvena stresą struktūrinių permainų metu, o 25 % kolektyvo narių bet kokie struktūriniai pokyčiai sukelia baimę, nes dėl permainų padaugėja konfliktų tarp bendradarbių. Autorė pateikė išvadas, kuriose pabrėžia, kad organizacijos vidinės socialinės sistemos vystymui ir tobulinimui turi būti skiriamas pastovus dėmesys, nes tai gali lemti visos organizacijos valdymo potencialo lygį. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad, siekiant šalinti psichologinio spaudimo įstaigoje apraiškas, būtina su darbuotojais derinti darbo krūvį, darbo atlikimo laiką. Šiai nuomonei pritarė kas antras tyrime dalyvavęs respondentas (89).
Medikų darbe neretai pasitaiko ir agresyvesnė psichologinio spaudimo forma –
psichologinis smurto, kuriam būdinga priekabiavimas, bauginimai, žeminimas,
diskriminacija, ignoravimas ar net agresija. Psichologinio smurto darbe ir jo pasekmių moksliniai tyrimai yra gana nauja profesinės sveikatos tema. Yra įrodymų, kad dėl darbe patirto psichologinio smurto rizika darbuotojams susirgti širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis gali padidėti iki 2,3 karto, depresija - iki 4,8 karto. 2005 - 2010 metų laikotarpiu ES psichologinio smurto darbe tyrimai išskiriami kaip vieni aktualiausių profesinės sveikatos ir saugos mokslinių tyrimų sričių. Naujosioms ES šalims rekomenduojama šiems tyrimams skirti absoliutų prioritetą. Šalys skiriasi pagal visuotinį smurto darbe aktualumo ir pasekmių darbuotojui ir įmonei supratimą. Skirtingose kultūrose psichologinis smurtas darbe suvokiamas nevienodai, naudojami skirtingi terminai. Mokslinėje literatūroje dažniausiai sutinkamos definicijos - angl. „bullying“, „mobbing“ ir „harassment“. Net dažniausiai naudojamo termino „bullying“ apibrėžimą lemia šalies, kurioje tyrimas atliktas, kalbinė ir kultūrinė specifika (69).
2008 – 2009 metais Kauno miesto sveikatos priežiūros įstaigose buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas ištirti priekabiavimo paplitimą tarp darbuotojų ir jo sąsaja su jų sveikata. Tyrime dalyvavo 226 respondentai. Tyrimo metu nustatyta, kad priekabiavimą dažniau patiria slaugytojai 4,4 % ir 8,6 % kito personalo nei gydytojai. Statistinis patikimas ryšys yra tarp priekabiavimo ir pareigų. Taip pat tyrimo duomenys parodė, kad net 57,6 % slaugytojų savo sveikatą vertina vidutiniškai ir net 42,9 % ja vertino blogesnę nei prieš metus. Išryškėjo statistinės reikšmingos priklausomybės tarp priekabiavimo ir slaugytojų sveikatos sutrikimų: minimalus psichinis sveikatos sutrikimas, potrauminio streso sutrikimai (14).
Apibendrinant šį literatūros skyrių galima teigti, kad daugelyje pasaulio šalių slaugytojų problemos darbe yra labai panašios, o psichosocialiniai rizikos veiksniai čia vaidina didelį vaidmenį. Dėl to būtini šių veiksnių slaugytojų darbo vietose išsamūs tyrimai.
1.3. Psichosocialinių rizikos veiksnių valdymas
1.3.1. Rizikos valdymo organizavimas
Psichosocialinių rizikos veiksnių valdymas, kaip ir visas darbuotojų saugos ir sveikatos valdymas yra organizacinio pobūdžio paslauga, skirta užtikrinti įstaigos darbuotojų saugą ir sveikatą, išvengti nelaimingų atsitikimų darbe, incidentų, darbuotojų sveikatos sutrikimų bei susirgimų profesinėmis ligomis. Tinkamai įstaigoje valdoma darbuotojų sauga ir sveikata daro darbą našesnį ir kokybiškesnį, gerina psichologinį įstaigos vidaus klimatą, darbo organizavimą, o visa tai prisideda patraukliausios įstaigos įvaizdžio formavimo.
Apie psichosocialinių rizikos veiksnių valdymo poreikį, galimybes, problemas ir sprendimo būdus daug informacijos pateikia atliktas tarptautinis tyrimas. 2009 metų pavasarį, siekiant padėti veiksmingiau spręsti darbuotojų sveikatos ir saugos klausimus ir užtikrinti gerą darbuotojų sveikatą ir gerovę Europos darbovietėse, ES–OSHA organizavo 31-os šalies (iš jų 27 Europos Sąjungos valstybėse) įmonėse ( ESENER ) apklausą. Įmonės vadovų ir darbuotojų klausta, kaip jų darbovietėse valdoma sveikatos ir saugos rizika, ypač psichosocialinė rizika, t.y. su darbu susijęs stresas, smurtas ir priekabiavimas. Apklausos rezultatai parodė, kad psichosocialinės rizikos problemas spręsti yra sunkiau nei kitus darbo vietos saugos ir sveikatos klausimus, o svarbiausios kliūtys tam yra klausimo jautrumas – 53 %, informuotumo supratimo trūkumas – 50 %, išteklių trūkumas (laiko, darbuotojų, lėšų) – 49 %, mokymų, patirties ir žinių trūkumas – 49 %, techninės paramos arba konsultacijų gairių trūkumas – 33 % ir įmonės vidaus kultūra – 30 % visų respondentų (ES-27 įmonių). Tyrimas taip pat parodė, kad psichosocialinė rizika dažniausiai valdoma sveikatos priežiūros bei socialinio darbo sektoriuje ir didesnėse įmonėse; labiau formalizuotos psichosocialinės rizikos valdymo procedūros yra plačiai paplitusios tik keliose šalyse ( pvz.: Airija, Norvegijoje, Švedijoje...), o kitur ši rizika mažinama užtikrinant mokymus ir įgyvendinant darbo organizavimo pokyčius. Pagrindinės paskatos spręsti klausimus susijusius su psichosocialine rizika įvardijamas teisinių prievolių vykdymas ir darbuotojų prašymai. Be to, visi tyrime dalyvavę įmonių vadovai pripažįsta, kad darbuotojų dalyvavimas yra pagrindinis sėkmės veiksnys valdant DSS ir psichosocialinius rizikos veiksnius (21).
Todėl ir Lietuvoje vis daugiau darbdavių supranta, kad sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas yra ne tik jų pareiga ir socialinė atsakomybė, bet ir būtinybė - pasaulinė praktika rodo, kad efektyviausias darbuotojų sveikatos tausojimo būdas – kenksmingų darbo rizikos veiksnių tinkamas valdymas (16; 3).
Savo knygoje autoriai doc. Razauskas R. ir Staškevičius A. T. teigia, kad visų įstaigų ilgalaikė paslaugų teikimo sėkmė, dirbančiųjų sveikata ir darbo efektyvumas labai priklauso nuo to ar įstaigoje yra sukurta veiksminga darbo saugos ir sveikatos vadybos sistema, kurios dėka būtų galima pašalinti arba sumažinti riziką darbuotojams, susijusią su organizacijos veikla, valdymu bei visa įstaigos vadyba (73).
Jau nuo XIX amžiaus pabaigos priimta valdymą apibrėžti pagal keturias konkrečias vadovo atliekamas funkcijas: planavimą (ką daryti?), organizavimą (kaip daryti?), vadovavimą (kas
turi buti daroma?) ir kontrolę (kaip yra daroma?). Todėl, daugelio autorių teiginius apie
įstaigos ar organizacijos valdymo procesą (vadovo funkcijas) ir jų tarpusavio sąveiką galima pateikti grafiškai.(žiūrėti 1 paveikslą) (83). Daugelis šiuolaikinių vadybos sistemų veikia Demingo rato principu: planuok – įgyvendink – tikrink – veik (t.y. koreguok). Tai dar vadinama prevencijos ir nuolatinio gerinimo principu. Ši nuostata tinka bet kokiai (tiek kokybės, tiek aplinkos apsaugos, tiek darbuotojų saugos ir sveikatos) vadybos sistemai ir užtikrina šių sistemų integravimo galimybę. Todėl, įdiegus įmonėje vieną planavimo – įgyvendinimo – patikrinimo – koregavimo principu veikiančią sistemą, ją galima panaudoti visose vadybos srityse, atsižvelgiant į kiekvienos srities specifiką (10).
Kaip matyti grafike, pirmiausia vadovai planuoja, t. y. apibrėžia tam tikrus tikslus ir parenka priemones tiems tikslams pasiekti. Tai glaudžiai susiję su tuo, kad vadovai paskirsto ir suderina darbus, valdžią, išteklius, kad būtų pasiekti organizacijos tikslai, t. y. organizuoja darbą. Organizavimo funkcijos priklauso, kaip sėkmingai bus užtikrintas planavimo funkcijos įgyvendinimas. Tuo tikslu yra kuriamos valdymo struktūros, kurių paskirtis užtikrinti efektyvų darbą ir nustatyti tolimesnės plėtros perspektyvą (86). Vadovai taip pat turi nukreipti, veikti, motyvuoti darbuotojus, siekdami svarbiausių tikslų, o taip pat ir kontroliuoti atliekamus darbus, t. y. įsitikinti, kad organizacija juda užsibrėžtų tikslų link. Yra 3 pagrindinės kontrolės funkcijos, tai stebėjimas, tikrinimas ir veiklos proceso plėtojimas (60). Šiuo valdymo ratu vyksta ir psichosocialinių rizikos veiksnių valdymas, kurį vykdo įstaigos vadovo paskirti įgaliotieji asmenys, t.y. Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos ( DSS ) bei kitų skyrių specialistai. Profesorius Zakarevičius P. (2004) valdymą vertina kaip procesą, kurio siekdama pabrėžti, jog visi vadovai, nepaisant jų sugebėjimų ar įgūdžių, imasi tam tikrų tarpusavyje susijusių veiksmų (funkcijų ), kad įgyvendintų norimus tikslus (96).
1 pav. Valdymo proceso sudedamųjų dalių tarpusavio ryšiai.
Šaltinis: James A.F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R. Gilbert, Jr., (1999).
DSS tarnybos paskirti atsakingi asmenys organizuoja rizikos vertinimą įstaigoje, nustato kontrolės tvarką įstaigoje, ruošia įstaigos darbuotojų saugaus darbo instrukcijas, teikia įstaigos vadovui pasiūlymus įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos gerinimo priemones (43; 10).
Todėl, norint darbe išvengti arba sumažinti psichosocialinių rizikos veiksnių neigiamą poveikį darbuotojų sveikatai, darbdaviams rekomenduojama, pasikonsultavus su darbuotojais ir jų atstovais: stengtis vykdyti psichosocialinių rizikos veiksnių darbe prevenciją; įvertinti psichosocialinių rizikos veiksnius, analizuodami koks yra šių veiksnių poveikis darbe, galintis sukelti didelius ir ilgalaikius sveikatos sutrikimus , bei numatyti, kas gali būti tokių rizikos veiksnių paveiktas bei imtis tinkamų veiksmų žalai išvengti.
KONTROLĖ
Vadovai įsitikina, kad organizacija juda užsibrėžtų
tikslų link.
VADOVAVIMAS
Vadovai nukreipia, veikia, motyvuoja darbuotojus, siekdami svarbiausių tikslų.
PLANAVIMAS
Vadovai,remdamiesi logika irmetodais, iškelia tikslus ir numato veiksmus.
ORGANIZAVIMAS
Vadovai paskirsto ir suderina darbus, valdžią, išteklius,kad būtų pasiekti organizacijos
