KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS
Ieva Šidlauskaitė-Stripeikienė
LIETUVOS RAJONŲ
SUAUGUSIŲ GYVENTOJŲ
PSICHIKOS SVEIKATA IR JOS
SĄSAJOS SU SOCIALINIAIS
VEIKSNIAIS BEI RIZIKINGA
ELGSENA
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (10 B)
Disertacija rengta 2005–2009 metais Kauno medicinos universitete, Visuo-menės sveikatos mokslų fakulteto Profilaktinės medicinos katedroje.
Mokslinis vadovas
Doc. dr. Nida Žemaitienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)
Konsultantas
Prof. Jūratė Klumbienė (Kauno medicinos universitetas, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B)
TURINYS
SANTRUMPOS... 5
PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS... 6
ĮVADAS ... 8
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
2. LITERATŪROS APŽVALGA... 12
2.1. Psichikos sveikatos samprata ir jos vertinimo kriterijai... 12
2.2. Pagrindiniai psichikos sveikatos indikatoriai... 17
2.3. Psichikos sveikatos reikšmė visuomenės sveikatos kontekste.. 21
2.4. Psichikos sveikatos tyrimų kryptys ir metodologinės problemos... 24
2.4.1. Psichikos sveikatos netolygumai... 24
2.4.2. Depresijos ir depresiškumo tyrimų kryptys ... 27
2.4.3. Streso bei nerimastingumo tyrimų kryptys ... 29
2.4.4. Savižudiškų polinkių tyrimų kryptys ... 30
2.4.5. Socialinės paramos ir psichikos sveikatos sąsajos ... 33
2.4.6. Psichikos sveikatos ir rizikingos elgsenos sąsajos ... 35
3. TIRIAMIEJI IR TYRIMO METODIKA ... 37
3.1. Bendra tyrimo schema ir tiriamieji ... 37
3.2. Tyrimo procedūra... 38
3.3. Tyrimo instrumentai... 39
3.4. Statistinė duomenų analizė... 45
4. REZULTATAI... 49
4.1. Lietuvos rajonų suaugusių gyventojų psichikos sveikatos apibūdinimas ... 49
4.2. Psichikos sveikatos problemų ir socialinių demografinių rodiklių sąsajos... 57
4.2.1. Psichikos sveikatos problemų ir amžiaus sąsajos ... 57
4.2.2. Psichikos sveikatos problemų ir išsilavinimo sąsajos ... 60
4.2.3. Psichikos sveikatos problemų ir šeiminės padėties sąsajos... 63
4.3. Lietuvos rajonų suaugusių gyventojų savižudiškų polinkių
vertinimas... 66
4.4. Socialinė parama bei jos sąsajos su psichikos sveikatos problemomis... 76
4.4.1. Socialinės paramos ypatumai ... 77
4.4.2. Sąsajos tarp depresiškumo bei socialinės paramos ... 80
4.4.3. Sąsajos tarp nevilties bei socialinės paramos... 81
4.4.4. Sąsajos tarp nerimastingumo bei socialinės paramos ... 84
4.4.5. Sąsajos tarp streso bei socialinės paramos ... 86
4.5. Psichikos sveikatos problemų ir rizikingos elgsenos sąsajos.... 88
4.5.1. Psichikos sveikatos sunkumų ir priklausomybę sukeliančių medžiagų sąsajos... 88
4.5.2. Psichikos sveikatos ir elgesio problemų sąsajos ... 99
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 103
IŠVADOS... 122
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS... 124
PUBLIKACIJOS DARBO TEMA ... 126
LITERATŪRA ... 127
PRIEDAI... 143
1 priedas... 143
2 priedas... 144
SANTRUMPOS
PS – psichikos sveikata
CINDI – Tarptautinė lėtinių neinfekcinių ligų integruota
profilaktikos programa (angl. Countrywide Integrated
Noncommunicable Diseases Intervention programme)
ES – Europos Sąjunga
PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija TLK-10 – Tarptautinė ligų klasifikacija NST – Nacionalinė sveikatos taryba
sin. – sinonimas
Statistikos terminų santrumpos
GS – galimybių santykis
PI – pasikliautinis intervalas
SN – standartinis nuokrypis
p – reikšmingumas
χ2 – chi kvadrato kriterijus
n – atvejų/tiriamųjų skaičius grupėje
t – Stjudento kriterijus
PAGRINDINIAI TERMINAI IR SĄVOKOS
Psichikos sveikata (angl. mental health) – individualus, subjektyvią
gerovę stiprinantis gebėjimas sąveikauti su aplinka, grupe bei su pačiu savimi, optimalus vystymasis ir psichikos galimybių (kognityvinių, emocinių ir bendravimo) naudojimas; individualių ir visuomeniškų – atitinkančių teisingumą ir žmonių lygybę, tikslų siekimas ir saugojimas (PSO, 2009, 2005).
Psichikos ir elgesio sutrikimai (angl. mental and behavioral disorders)
suprantami kaip kliniškai stabilios ar periodiškai pasikartojančios būklės, charakterizuojamos pokyčiais mąstyme, nuotaikose (emocijose) ir/ar elgesyje; susiję su asmenine kančia ir/ar sumažėjusiu funkcionavimu vienoje ar keliose gyvenimo sferose (PSO, 2009; International Classification of Diseases (ICD); TLK–10, 1997).
Psichikos sveikatos problemos (sin. psichikos sveikatos sunkumai)
(angl. mental health difficulties, mental health problems) – tai pozityvios psichikos sveikatos galimybes mažinantys sunkumai, kylantys tarp individo, grupės ir aplinkos (PSO, 2009; Mental Health in the EU, 2008; Murray, 2003), kurie pasižymi sąlyginai lengvesne būsena, jų simptomai nėra patvirtinti psichiatriniais metodais ir turi tendenciją kisti (pvz.: sumažėti praėjus stresiniam gyvenimo įvykiui) (The state of Mental Health in the EU, 2004).
Depresija (angl. depression) apibrėžiama kaip emocinis sutrikimas,
kuriam būdinga prislėgta nuotaika, sulėtėjęs mąstymas, pasikeitęs aktyvu-mas (Paykel, 2005; TLK-10; 1997).
Depresiškumas (angl. depressiveness) – ikiklinikinė depresija,
depresi-jos simptomų pasireiškimas; psichikos būsenos, esančios kontinuume tarp depresijos simptomų nebuvimo ir klinikinės depresijos (Paykel, 2005; TLK-10, 1997).
Savižudybė (angl. suicide) – mirtis dėl savo paties veiksmų, kurių imtasi
su aiškiu arba numatomu ketinimu numirti (Silverman, 2007).
Savižudiški polinkiai (angl. suicide attitude) – tai įvairaus intensyvumo
mintys apie galintį mirtimi pasibaigti savęs žalojimą – savižudybę, gerai apgalvoti ir ne tokie konkretūs savižudybės planai ir/arba savižudiškas elgesys – veiksmai save žalojant ar žudant (Silverman, 2006).
Savižudybės rizika (angl. suicide risk) – veiksniai, liudijantys
savižudiš-ko proceso tikimybę. Aukštos savižudybės rizisavižudiš-kos grupei gali būti priski-riami dažnai apie savižudybę galvojantys, kūrę jos planus ar bandę žudytis asmenys (Žemaitienė, 2004, 2000).
Nerimas (angl. anxiety) apibūdinamas tuo pat metu pasireiškiančiais ir
fiziniais (gausus prakaitavimas, raumenų įtampa, sustingimas, negilus kvėpavimas, alpimas, padidėjęs kraujospūdis) ir psichologiniais (susijaudi-nimas, baimė, nuolatinės grėsmės pojūtis, irzlumas, dirglumas) simptomais (Andrea, 2004). Paprastai skiriamos dvi nerimo rūšys: situacinis nerimas (angl. state anxiety) ir nerimas kaip asmenybės savybė (angl. trait anxiety). Pastarasis lietuvių literatūroje dažniausiai vadinamas nerimastingumu.
Nerimastingumas atspindi padidintą individo polinkį nerimauti įvairiose
situacijose (Coles, 2010; Spilberger, 1983).
Stresas (angl. stress) – psichoemocinės įtampos būsena, žalingų aplinkos
ir vidaus veiksnių – stresorių sukeliama organizmo apsauginių reakcijų visuma, vientisa integruota organizmo ir psichikos reakcija į subjektyviai svarbų pokytį (Wang, 2009; Lazarus, 2000).
Neviltis (angl. hopelessness) – kognityvinių schemų visuma, vienijama
neigiamų lūkesčių ateities atžvilgiu (Downman, 2008; Beck, 1988).
Socialinė parama apibrėžiama kaip asmens turima bei suvokiama kitų
žmonių teikiama parama, pagalba ir palaikymas (Fleury, 2009; Cohen, 2004). Yra skiriami du socialinės paramos tipai: realiai turima ir subjekty-viai suvokiama. Realiai turima (dar vadinama socialiniu tinklu) – tai asme-niui pasiekiamų draugų ir artimų žmonių skaičius. Subjektyviai suvokiama
socialinė parama atspindi subjektyvų paramos tikimybės asmeniui artimoje
aplinkoje vertinimą, individo suvokimą apie kitų žmonių teikiamą paramą, pagalbą ir palaikymą (Fleury, 2009; Cohen, 2004).
Rizikinga elgsena – (angl. self destructive behavior, self defeating behavior) – tai specifinės elgesio formos, susijusios su padidėjusiu polinkiu
į tam tikrą sveikatos žalojimą (nesaikingas alkoholio vartojimas, rūkymas, narkotinių medžiagų vartojimas, bandymai žudytis, nesaugūs lytiniai santy-kiai, agresyvus elgesys su kitais ir pan.) (Jessor, 1991).
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Asmens savijauta bei psichikos sveikata – vieni
pa-grindinių šeimos, bendruomenės ir tautos gyvenimo kokybės rodiklių. Psi-chikos gerovė turi esminės įtakos asmens gyvenimo kokybei bei produkty-vumui, leidžia žmogui prasmingai, kūrybingai ir pilietiškai aktyviai gyventi (Europos psichinės Sveikatos apsaugos deklaracija, 2005). Gera psichikos sveikata pasižymintys individai sukuria dideliu socialiniu kapitalu pasi-žyminčią visuomenę, kurioje maži į save ir kitus nukreiptos prievartos, savižudybių ar kitokio destrukcinio elgesio rodikliai (WHO, 2009).
Visame pasaulyje daugėja mokslo duomenų, nurodančių, kad psichikos ir elgesio sutrikimai tampa vis didesniu visuomenės sveikatos rūpesčiu (WHO, 2009; Eaton, 2008; Hoffman, 2008; Herrman, 2005; WHO, 2004; Michelle, 2003). Taip pat ir Europoje yra stebimas psichikos sutrikimų dažnėjimas (European Pact, 2008; Alonso, 2007, 2004; Fryers, 2005a): psichikos sutri-kimais pasižymintys žmonės sudaro apie 40 proc. neįgalių asmenų, jų gydy-mui išleidžiama apie 20 proc. visų sveikatos lėšų (Europos psichinės Svei-katos deklaracija, apsaugos veiksmų planas, 2005). Psichikos sveikata pripa-žįstama viena iš svarbiausių dvidešimt pirmo amžiaus sveikatos dalių (Men-tal Health Declaration, 2005; Men(Men-tal Health Action Plan for Europe, 2005).
Pripažindama psichikos sveikatos problemų lemiamą įtaką individo ir visuomenės sveikatai bei gyvenimo kokybei (Kessler, 2009; Herrman, 2005; Jane-Lopis, 2005), Pasaulio sveikatos organizacija jau prieš dešimtmetį psi-chologinius sutrikimus įvardino kaip vieną problematiškiausių sveikatos sri-čių (Green paper, 2005; PSO, 2001). Problemos aktualumą rodo ir didėjantis Europos Sąjungos sveikatos politikos dėmesys: įvairios institucijos skelbia vis daugiau su psichikos sveikata susijusių dokumentų. Pripažįstama, kad sergamumas psichikos ligomis bei psichologiniais sutrikimais Europos Są-jungos šalyse didėja ir pabrėžiama, kad psichikos sveikatos politikoje yra reikalingi kiekybiškai ir kokybiškai nauji sprendimai (PSO, 2009; Nutt, 2007; Green paper, 2005; WHO, 2003).
Informacijos psichikos sveikatos klausimais kaupimą Pasaulio sveikatos organizacija įvardina kaip vieną iš prioritetinių veiksmų (Mental Health Action Plan for Europe, 2005). Mokslininkai yra kviečiami tirti fizinės būk-lės, psichikos sveikatos bei socialinių veiksnių tarpusavio ryšius bei šių ži-nių pagrindu rengti efektyvias prevencijos programas. Siekdami pagrįstai vykdyti psichikos sutrikimų prevenciją, mokslininkai visų pirma turėtų išsa-miai įvertinti visuomenės psichikos sveikatos būklę. Analizuodami pasku-tinio dešimtmečio mokslinę literatūrą, pastebėjome padidėjusį psichikos sveikatos tyrimų skaičių Vakarų Europos šalyse (Hamalainen, 2008;
Girola-mo, 2006; Joutsenniemi, 2006; Lundberg, 2005; Olsen, 2004; Jakobi, 2004, 2002; Hallstrom, 2003; Szadoczky, 2002; Spijker, 2001; Kringlen, 2001; Dubini, 2001; Lindeman, 2000; Graaf, 2000). Tuo pat metu yra pabrėžiama, kad Rytų Europos šalyse tokių tyrimų labai trūksta (Paykel, 2005; Lieb, 2005). Lietuva taip pat minima tarp šalių, kuriose tokių tyrimų stokojama: net keliuose apžvalginiuose psichikos sveikatos tyrimų straipsniuose nuro-doma, kad mūsų šalyje tokių studijų nepavyko rasti (Wittchen, 2005; Paykel, 2005).
Dvidešimto amžiaus pabaigoje, dėl sudėtingo pereinamojo laikotarpio, Lietuvos visuomenė patyrė stiprią psichikos sveikatos krizę, pasireiškiančią aukštais save ir kitus žalojančio socialinio elgesio (savižudybės, priklauso-mybę keliančių medžiagų vartojimas, prievarta ir smurtas) rodikliais. Nors psichikos sveikata 2005 metais Lietuvoje paskelbta prioritetine sveikatos sritimi, iki šiol save ir kitus žalojančio elgesio rodikliai mūsų šalyje išlieka blogi (NST 2009, 2007, 2004). Apibendrinant išsakytas mintis, galima kons-tatuoti, kad išsamesni gyventojų psichikos būklės tyrimai yra aktuali ir trūkstama Lietuvos mokslininkų darbų grandis.
Mokslinis naujumas. Lietuvoje suaugusių žmonių psichikos sveikata
mažai tyrinėta. Nacionalinės sveikatos tarybos metiniuose pranešimuose (NST 2009, 2007, 2004) nurodoma, kad Lietuvos gyventojų psichikos svei-katos būklė nėra gera ir kad iki šiol nėra atlikta nuoseklių ir išsamių epide-miologinių psichikos sveikatos tyrimų. Nėra aišku kokioms mūsų šalies visuomenės grupėms būdinga prastesnė psichikos sveikata, kokie psicholo-giniai, socialiniai veiksniai sąlygoja gerą psichikos sveikatą. Apžvelgus pastarojo dešimtmečio Lietuvoje atliktus tyrimus ir mokslines publikacijas, išsiaiškinome, kad nors ši problema aktuali ir ja domisi įvairių sričių specia-listai, šios srities tyrimų yra nedaug, juose pateikiami duomenys – frag-mentiški. Atliktuose moksliniuose tyrimuose dažniausiai pasirenkamos tam tikros, specifinių sunkumų turinčios, tiriamųjų grupės (pvz., išgyvenantys padidintą stresą ar sergantys tam tikromis ligomis). Kita vertus, tokio pobūdžio tyrimuose naudojamos skirtingos vertinimo metodikos, tyrimams pasirinktos imtys menkos ir dažniausiai atspindi didžiųjų miestų gyventojų ir specifinių sunkumų turinčiųjų populiaciją. Daugelis psichologinių tyrimų tyrinėja psichikos sveikatos sudedamąsias dalis (pvz., depresines būsenas). Atlikti tyrimai dažnai pateikia prieštaringus duomenis bei jų interpretacijas. Išvardinti trūkumai pagrįstai apsunkina galimybę, atsižvelgiant į atliktus mokslinius tyrimus, spręsti apie psichikos sveikatos situaciją Lietuvoje.
Kadangi dėl išvardintų trūkumų negalime vertinti Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos būklės, atliktas tyrimas yra labai reikalingas ir aktualus mūsų šalies mokslo raidai. Šio darbo naujumas grindžiamas dideliu šios srities tyrimų poreikiu, Lietuvos suaugusius rajono gyventojus atspindinčia
imtimi bei galimybe vienu metu vertinti ir analizuoti platų psichikos svei-katos rodiklių skaičių. Gauti rezultatai leido įvertinti Lietuvos rajonų su-augusių gyventojų psichikos sveikatos ypatumus, nustatyti reikšmingus vyrų ir moterų skirtumus bei sąsajas tarp įvairių psichikos sveikatos rodiklių ir socialinių, psichologinių, demografinių veiksnių. Kadangi atliktas tyrimas – vienas pirmųjų tokio pobūdžio darbų Lietuvoje, jo metu gauti rezultatai sukuria prielaidas tolimesnei mūsų šalies gyventojų psichikos sveikatos stebėsenai.
Praktinė reikšmė. Šio darbo praktinę reikšmę galima nusakyti keliais
aspektais. Visų pirma, tyrimo rezultatai suteikė galimybę išsamiai išanali-zuoti suaugusių Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos ypatumus, suteikė mokslinių žinių apie reikšmingus vyrų ir moterų skirtumus. Gilesnio Lietuvos rajonų suaugusių gyventojų psichikos sveikatos pažinimo iki šiol stokojame. Antra, tyrimo rezultatai atskleidė egzistuojančius psichikos svei-katos problemų netolygumus pagal socialines demografines charakteristikas ir tokiu būdu padėjo įvardinti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes. Šie rezultatai itin svarbūs planuojant ir įgyvendinant psichikos sveikatos sutrikimų prevencijos priemones.
Gauti rezultatai suteikia galimybę racionaliau ir tiksliau naudoti psichi-kos sveikatos rūpinimuisi skirtas lėšas ir turimus resursus, gali būti naudingi rengiant suaugusiųjų psichikos sveikatos gerinimo ar psichikos sunkumų prevencijos programas. Taip pat gali padėti šioje srityje dirbantiems prakti-kams tiksliau įvertinti suaugusiųjų psichikos sveikatos sunkumus ir pagal-bos jiems formas, ypatingą dėmesį skiriant socialinei paramai. Sukaupti duomenys gali būti naudojami studentų, psichologų, visuomenės sveikatos specialistų, bendrosios praktikos gydytojų švietimui. Taip pat tyrimas atskleidė problemas, kurias būtų vertinga giliau ir išsamiau patyrinėti.
Asmeninis indėlis. Įgyvendinant tyrimą disertacijos autorė,
konsultuo-damasi su moksline vadove bei konsultante, sudarė disertacinio darbo planą bei psichikos sveikatos tyrimo anketą. Siekdama įvertinti klausimyno tinka-mumą, Kauno rajono Garliavos poliklinikoje atliko bandomąjį tyrimą bei pakoregavo anketą. Autorė dalyvavo planuojant ir atliekant tyrimą, atliko Kupiškio, Kretingos, Kaišiadorių, Varėnos ir Joniškio rajonuose vykusias psichikos sveikatos apklausas, konsultavo tyrimo dalyvius, parengė kompiuterinės duomenų bazės dalį, skirtą psichikos sveikatos analizei. Disertantė savarankiškai atliko statistinę tyrimo duomenų analizę ir konsultuodamasi su darbo vadovu bei kitais mokslininkais interpretavo tyrimo rezultatus. Taip pat autorė pristatinėjo tyrimo rezultatus mokslinėse konferencijose, rengė publikacijas.
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tikslas:
Įvertinti Lietuvos rajonų suaugusiųjų gyventojų psichikos sveikatą ir jos sąsajas su socialiniais veiksniais bei rizikinga elgsena.
Uždaviniai:
1. Įvertinti suaugusiųjų Lietuvos rajonų gyventojų psichikos sveikatos būklę atsižvelgiant į lytį, amžių, išsilavinimą bei šeiminę padėtį. 2. Išanalizuoti depresiškumo, nerimastingumo, streso ir socialinės
pa-ramos ryšius.
3. Atskleisti savižudiškais polinkiais pasižyminčių asmenų psichikos sveikatos ir socialinės paramos ypatumus.
4. Ištirti psichikos sveikatos problemų ir rūkymo, alkoholio vartojimo bei elgesio sunkumų sąsajas.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Psichikos sveikatos samprata ir jos vertinimo kriterijai
Paskutiniame dešimtmetyje „psichikos sveikatos“ sąvoką dažnai sutinka-me tiek socialinių, tiek sveikatos mokslų tyrėjų darbuose. Tačiau šios sąvokos apibrėžimas išlieka svarbi problema, nes į ją telpa labai platus, žmogaus vidinį gyvenimą atspindinčių rodiklių skaičius: nuo emocinio gerbūvio (socialinių mokslų, dažniausiai psichologijos, tyrimų objekto), iki įvairaus lygio psichikos sutrikimų ir ligų (sveikatos mokslų, dažniausiai psichiatrijos, objekto). Pastarųjų metų psichologinėje ir filosofinėje litera-tūroje tebesitęsia ginčai apie psichikos sveikatos ir psichikos ligos (ar psi-chinių sutrikimų) apibrėžimo kriterijus (Alonso, 2007; Keyes, 2005; Fryers, 2005). Keliamas klausimas ar psichikos sveikatai nusakyti užtenka tik psi-chikos sutrikimų neturėjimo, ar būtini kiti kriterijai? Visuotinai pripa-žįstama, kad psichikos sveikata (toliau PS) yra daugiau nei tik sutrikimų nebuvimas (Fitzpatrick, 2010; Green paper, 2005; Keyes, 2005, 2002). Jau senokai pastebėta, kad žmonių PS lygis skiriasi, net jei jie neturi diagnozuotų, įvairiomis anomalių minčių, emocijų ir santykio su aplinkiniais kombinacijomis aprašomų psichikos sutrikimų (Seligman, 2005, 2002). Pavyzdžiui, gebėjimai dirbti ir mylėti yra labai svarbūs žmogaus psichologinio gerbūvio rodikliai (Vaillant, 2003). Tuo tarpu įvertinti psichikos ir elgesio sutrikimus daug lengviau, nes jie matuojami griežtai nurodytomis mąstymo, nuotaikų ir elgesio pokyčius apibūdinančiomis psichiatrinėmis kategorijomis ir nusakomi kaip kliniškai stabilios ar periodiškai pasikartojančios būklės (Internatonal Classification of Diseases (ICD), TLK–10, 1997).
Kadangi mokslininkai ir praktikai vis daugiau dėmesio skiria psichikos sveikatai (Fitzpatrick, 2010; WHO, 2009; WFMH, 2004), esantys sunkumai apibrėžti tokią daugiaprasmišką, plačią bei sunkiai matuojamą sąvoką, kaip „psichikos sveikata“, turi ir teorinių ir praktinių pasekmių: sunkumai atlikti, lyginti mokslinius tyrimus, nustatyti diagnozę, planuoti pagalbos teikimą. Siekdami spręsdami esamą neapibrėžtumą, įvairių teorinių krypčių atstovai pateikia psichikos sveikatos ir ligos (arba psichikos sveikatos normalumo) sampratos modelius. Pateiksime penkias pagrindines, mokslinėse diskusijo-se vyraujančias koncepcijas.
Psichiatrinės krypties mokslininkų pateikiama PS samprata vadinama „medicininiu modeliu“. Jame pagrindinis dėmesys skiriamas patologijos buvimui bei psichikos sutrikimų – ligų analizei, todėl laikomasi nuostatos, kad „psichikos sveikata yra tada, kai nėra patologijos“ (Saraceno, 2009;
Offer, 1980). Antroji koncepcija priklauso psichoanalitinės ir humanistinės psichologijos krypties atstovams (Offer, 1980). Remiantis šiuo požiūriu, normalumas yra utopija ir idealus funkcionavimas yra siektinas, bet nepasiekiamas. Trečiąjį požiūrį, paremtą statistine samprata ir normaliuoju skirstiniu, pateikia sociologai. Jie psichikos sveikatą aprašo kiekybinėmis sąvokomis. Šiame požiūryje „normalumas yra vidurkis“ arba vidurinis ran-gas, o kraštutinybės – nukrypimai nuo normos (Vaillant, 2003). Statistinio modelio taikymas kelia nemažai metodologinių problemų, nes esama daug elgesio formų, vidinio asmens gyvenimo reiškinių (pvz., nerimas, baimės), kuriuos kiekybiškai aprašyti labai sunku arba visai neįmanoma.
Dvidešimto amžiaus antropologijos tyrinėjimai atskleidė didžiulę socia-linių normų, skirtingų kultūrų papročių įvairovę ir svarbą, tuo parodydami, kad psichikos sveikatos samprata gali labai skirtis tiek atskirose kultūrose, tiek tos pačios kultūros skirtinguose visuomenės sluoksniuose. Šiais teiginiais besiremianti ketvirtoji koncepcija akcentuoja socialinių problemų ir kultūrinių veiksnių įtaką PS sampratai (Beiser, 2005; Dembinskas, 2002). Prie šio psichikos sveikatos modelio kūrimo prisidėjo filosofas Thomaso Szaszo, psichikos ligas aprašęs kaip nesugebėjimą ar nenorą gyventi pagal išorės pasaulio keliamus reikalavimus, arba kaip socialinių, politinių ir etinių normų laužymą. Szasco teigia, kad psichikos ligos kyla dėl stresų, socialinių sąveikų ir tarpasmeninių santykių įtampų (Matulionis, 2008).
Penktoji koncepcija vadinama sistemine teorija arba holistiniu (dar kar-tais normatyviniu) psichikos sveikatos modeliu. Jos atstovai – žymūs psichologai bei filosofai: E. Fromm, M. Jahoda, A. H. Maslow, R. May ir kiti. Šioje sampratoje pagrindinis dėmesys yra kreipiamas ne į PS problemas ar sunkumus, o į asmenį, žmogaus savirealizacijos procesą bei savo poten-cialo atskleidimą. Tokiu būdu į pirmą vietą iškyla pozityvioji, žmogaus ge-bėjimus bei galimybes analizuojanti psichikos sveikatos koncepcija. Pozity-viosios psichologijos pradininkė Jahoda nesutinka su teiginiu, kad „psichi-kos liga tėra tik ligos priešingybė“ ir pažymi, kad ligos nebuvimas yra būtinas, bet ne pakankamas psichikos sveikatos kriterijus. Jos nuomone, psichikos sveikatą galima apibrėžti kaip asmenybės vientisumą, adekvatų tikrovės suvokimą, elgesio normalumą, prisitaikymą prie aplinkos ir, savaime aišku, psichikos ligos nebuvimą (Keyes, 2005).
Prieš trisdešimt metų pradėta tyrinėti pozityvi psichikos sveikata, dar vadinama psichologiniu gerbūviu, paskutiniais dešimtmečiais susilaukia vis daugiau filosofijos ir psichologijos mokslininkų dėmesio (WHO, 2005). Pripažįstama, kad pozityvi psichikos sveikata pati savaime yra vertybė, subjektyvus gerbūvis, žmogaus sugebėjimas gyventi prasmingą ir kūrybišką gyvenimą, jausti vidinę ramybę bei pasitenkinimą, tai gebėjimai tinkamai suprasti ir įtakoti mus supančią aplinką, užmegzti sėkmingus socialinius
ryšius (Sturgeon, 2006), akcentuojamos sąsajos tarp pozityvios psichikos sveikatos ir geros savijautos (The state of Mental Health in the EU, 2004).
Tačiau, PS vertindami sunkiai pamatuojamais kokybiniais terminais, holistinio psichikos sveikatos modelio atstovai sulaukia pagrįstos kritikos dėl neapibrėžtumo ir neaiškumo. Nežiūrint to, šios koncepcijos pagrindiniai principai ir teiginiai dažnai taikomi moksliniuose tyrimuose. Taip pat ir Pasaulio sveikatos organizacija, apibrėždama psichikos sveikatą, taiko pagrindinius holistinio modelio principus. Pavyzdžiui, nuostatą, kad psichi-kos sveikata susideda iš įvairių, tarpusavyje sąveikaujančių sistemų, o nor-malų elgesį galime suprasti kaip kintančių, tarpusavyje sąveikaujančių, nuo aplinkos tipo bei vystymosi laiko priklausomų sistemų rezultatą (Keyes, 2005; Korkeila, 2003; Vaillant, 2003). Šia nuostata besivadovaujantys psi-chologai Jasnoski ir Schwartzas sukūrė sisteminės elgesio medicinos teoriją, kurios pagrindines mintis apibendrina biopsichosocialinis sveikatos modelis (Adler, 2009; Havelka, 2009; Tavakoli, 2009). Pagal jį kiekvienas mūsų būties lygmuo susideda iš posistemių ir kartu yra didesnės sistemos sude-damoji dalis (2.1.1 pav.).
2.1.1 pav. Biopsichosocialinio sveikatos modelio sudedamosios dalys
(sudaryta autorės, pagal Adler, 2009; Havelka, 2009; Tavakoli, 2009; Kalėdienę, 1999)
Asmenybė traktuojama kaip reiškinių visuma, t. y. kaip biopsichosocia-linė būtybė, kurios sveikata, elgesys ir psichikos reiškiniai yra biologinių, psichologinių ir socialinių veiksnių sąveikos rezultatas. Todėl, norėdami su-prasti nuo ko priklauso psichikos sveikata, turime žinoti, kaip biologinės, psichikos ir socialinės sistemos sąveikauja tarpusavyje. Sisteminės teorijos šalininkai mano, kad visos šios dalys stipriai tarpusavyje susijusios – įvykus
pokyčiui vienoje, pakinta ir kitos sistemos dalys, tokiu būdu bet kokią ligą, tame tarpe ir psichikos problemas, sukelia bendra visų šių tarpusavyje susi-jusių sistemų sąveika (Adler, 2009; Havelka, 2009; Tavakoli, 2009).
Holistinis psichikos sveikatos modelis įtraukia įvairių mokslų: antropolo-gijos, edukoloantropolo-gijos, psicholoantropolo-gijos, religijos ir sociologijos teorines perspek-tyvas bei remiasi mokslinėmis pagrindinių psichologijos šakų: asmenybės, socialinės, klinikinės, sveikatos ir vystymosi psichologijos, įžvalgomis. Vie-nas esminių šio modelio ypatumų – psichikos sveikata yra apibrėžiama savo sudėtinėmis dalimis (Vaillant, 2003; Secker, 1998), t. y. įvairiuose PS api-brėžimuose yra nurodomi psichikos sveikatos „komponentai“. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad psichikos sveikatos būklę nusakantys indikatoriai gali labai skirtis. Tai atsispindi ir Pasaulio sveikatos organizacijos inicijuo-jamų tyrimų dokumentuose pateikiami psichikos sveikatos apobrėžimai:
• tai emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį; tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte (The impact of Mental llness on Society, 2005);
• tai subjektyvi individo gerovė, savo galimybių realizavimas, suge-bėjimas susitvarkyti su normaliu gyvenimo stresu, dirbti produkty-viai bei įtakoti bendruomenę (Mental Health in the EU, 2008; WHO, 1999);
• tai dvasinė sveikata, kuri yra siejama su žmogaus emociniu stabilumu, vidine darna ir pusiausvyra, psichikos sutrikimų neturėjimu ir individo abstrakčiomis funkcijomis: emocijomis, mąstymu, orientacija, sąmone, pojūčiais, suvokimu, atmintimi bei protu (WHO, 2004);
• tai individualus, stiprinantis subjektyvią gerovę gebėjimas sąvei-kauti su aplinka, grupe bei su pačiu savimi, optimalus vystymasis ir psichikos galimybių (kognityvinių, emocinių ir bendravimo) nau-dojimas; individualių ir visuomeniškų – atitinkančių teisingumą ir žmonių lygybę, tikslų siekimas ir saugojimas (PSO, 2005). Psichiš-kai sveikas žmogus suvokia save Psichiš-kaip vieną visumą, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savaran-kiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Individo psichikos sveikata siejasi su visuomenės gerove ir sąlygoja tinkamą organiz-mo santykį su aplinka (Green paper , 2005).
Lietuvos valstybės PS strategijoje pateiktas toks psichikos sveikatos api-brėžimas: psichikos sveikata – tai geros savijautos pojūtis, emocinė ir dvasi-nė būsena, kuri leidžia žmogui džiaugtis gyvenimo pilnatve, bet taip pat išgyventi skausmą ir liūdesį. Gerą psichikos sveikatą rodo žmonių
sugebė-jimas užmegzti ir palaikyti asmeninius santykius, tvarkytis su sunkumais, išreikšti save tokiais būdais, kurie teikia malonumą pačiam individui ir aplinkiniams, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti (Valstybės psi-chikos sveikatos strategija, 2005; Puras, 2002).
Kaip matome iš pateiktų apibrėžimų, psichikos sveikata dažniausiai suprantama kaip kontinuumas tarp pozityvios psichikos sveikatos ir psi-chikos sutrikimų, kuriame individuali asmens psipsi-chikos sveikata gali įgauti daug skirtingų reikšmių. Prie teorinių bei praktinių psichikos sveikatos tyri-nėjimų žymiai prisidėjo Pasaulio sveikatos organizacijos 2003 metais inici-juotas penkiolikos Europos Sąjungos (15-EU) šalių ir Norvegijos tyrimas. Jo metu iš skirtingų Europos universitetų suburta ekspertų grupė rekomen-davo psichikos sveikatą vertinti trimis dimensijomis: pozityvia ir negatyvia, dar skirstoma į psichologinį distresą/PS problemas ir psichiatrinius sutriki-mus, psichikos sveikata (The state of Mental Health in the EU, 2004). Pozityvi psichikos sveikata jame suprantama kaip subjektyvus gerbūvis (2.1.2 pav.). Jai priešinga PS dalis – psichikos sutrikimai. Tai tam tikrų, mediciniškai diagnozuotų, psichiatrinėse klasifikacijose (TLK, 1997) apra-šomų bei griežtai apibrėžtų simptomų visuma arba liga, stipriai įtakojanti žmogaus kognityvines, emocines ir bendravimo galimybes (Wittchen, 2009; Kelly, 2009). Dažniausiai psichikos sutrikimai tiesiogiai siejami su psichia-trinio sutrikimo diagnoze.
2.1.2 pav. Psichikos sveikatos dalys
(sudaryta autorės pagal WHO, 2005; Murray, 2003)
Tuo tarpu tarp pozityvios PS ir psichikos sutrikimų esančios psichikos sveikatos problemos, dar vadinamos PS sunkumais, atspindi žmogaus turi-mas ikiklinikinio lygio probleturi-mas. Jas atskirti nuo psichikos sveikatos sutri-kimų nėra lengva, nes abiejų būsenų metu pasireiškia panašūs simptomai (dažniausiai būdingi depresijai ir nerimui). Yra siūloma psichikos sveikatos
problemas vertinti kaip sąlyginai lengvesnę būseną, kurios metu simptomai nėra patvirtinti psichiatriniais metodais ir toks asmuo neturi psichiatrinės diagnozės (The state of Mental Health in the EU, 2004). Neturėdamos tokių griežtų, lyginant su psichikos sutrikimais, įvertinimo kriterijų, psichikos sveikatos problemos yra apibrėžiamos kaip pozityvios psichikos sveikatos galimybes mažinantys sunkumai, kylantys tarp individo, grupės ir aplinkos (Murray, 2003). Psichikos sveikatos problemos dažniausiai yra tapatinamos su depresija ar nerimu susijusia psichologine kančia.
Taigi, „psichikos sveikatos“ sąvoka iki šiol tebėra gana skirtingai inter-pretuojama ir apibrėžiama. Ji apima labai plačią elementų visumą – nuo emocinio gerbūvio iki įvairaus lygio psichikos sutrikimų. Siekdami aišku-mo, mokslininkai skiria trys psichikos sveikatos dimensijas: su gera savijau-ta bei aukšsavijau-ta savigarba susijusią pozityvia psichikos sveikatą, su psicholo-giniu distresu susijusias psichikos sveikatos problemas bei psichiatrine diagnoze įvertinamus psichikos sutrikimus. Vietoje ankstesnio psichikos sveikatos, kaip individo vidinės charakteristikos, supratimo, šiuolaikiniuose mokslo tyrimuose vis dažniau ji suvokiama kaip vidinė jėga, įgalinanti individą bendrauti su grupėmis ir įtakoti aplinką. Todėl mokslinėse studijose naudojamoje „psichikos sveikatos“ sampratoje didėja išorinių jėgų svarbu-mo akcentavimas (socialinių ir ekonominių faktorių, savitarpio santykių, fizinės ir organizacinės aplinkos) (PSO, 2005; Wittchen, 2005). Holistiniu modeliu besiremdama Pasaulio Sveikatos Organizacija psichiką apibrėžė, kaip „su tarpgrupiniu patyrimu susijusią vidinę patirtį“ (PSO, 2005), kuri susideda iš tarpusavyje susijusių dalių: kognityvinės ir emocinės patirties bei susijusios su santykiais susijusios patirties.
Šiame darbe remsimės holistiniu psichikos sveikatos modeliu, pagrindinį dėmesį skirsime psichikos sveikatos problemoms, kurias vertinsime jų sudedamosiomis dalimis. Darbe naudosime Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktą PS apibrėžimą: psichikos sveikata – tai individualus, stiprinantis subjektyvią gerovę gebėjimas sąveikauti su aplinka, grupe bei su pačiu savimi, optimalus vystymasis ir psichikos galimybių (kognityvinių, emocinių ir bendravimo) naudojimas; individualių ir visuomeniškų – atitinkančių teisingumą ir žmonių lygybę, tikslų siekimas ir saugojimas (PSO, 2005).
2.2. Pagrindiniai psichikos sveikatos indikatoriai
Holistinio modelio pagrindiniais principais besiremiančios studijos psi-chikos sveikatą apibrėžia ir tiria vertindami jos sudėtines dalis (Korkeila, 2003). Nuo šių dalių, dar vadinamų rodikliais, komponentais ar indikatoriais
priklauso tiriamos visuomenės psichikos sveikatos būklės įvertinimas. Kadangi nėra nustatytų ir visuotinai priimtų PS rodiklių, atskiruose tyrimuose galime aptikti skirtingas psichikos sveikatos sudėtines dalis.
Atlikus Europos sąjungoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose atliktų dide-lių apimčių epidemiologinių visuomenės psichikos sveikatos tyrimų apžval-gą (Nutt, 2007; The state of Mental Health in the EU, 2004; Lavikainen, 2001; Andrade, 2000; Mental health: a Report of the Surgeon General, 1999) bei atskirų Europos šalių: Italijos (Girolamo, 2006; Dubini, 2001), Švedijos (Lundberg, 2005), Vokietijos (Jakobi, 2004, 2004), Vengrijos (Szadoczky, 2002), Olandijos (Spijker, 2001; Graaf, 2000), Norvegijos (Kringlen, 2001), Suomijos (Hamalainen, 2008; Joutsenniemi, 2006) bei Danijos (Olsen, 2004; Lindeman, 2000) vykdytų tyrimų analizę, galime teigti, kad psichikos sveikatos įvertinimui dažniausiai naudoti du informacijos šaltiniai: rutiniškai oficialių institucijų renkama statistika bei apklausų rezultatai.
Valstybės institucijos renka oficialią medicininę, pavyzdžiui, alkoholio, narkotikų bei psichotropinių vaistų vartojimo, įvykusių savižudybių, gyven-tojų, turinčių psichikos sutrikimus, statistiką. Pasinaudojant šia informacija galima vertinti psichikos sveikatos būklę tiriamojoje grupėje, tačiau, dau-gelio tyrėjų nuomone, oficiali medicininė statistika netiksliai ir nepilnai atspindi realią visuomenės psichikos sveikatos būklę (Vaillant, 2003; Gar-finkel, 2000; Secker, 1998). Dažniausiai valstybės institucijų renkami duo-menis įvertina psichikos sutrikimų paplitimą (pavyzdžiui, nurodo diagno-zuotų psichiatrinių ligų, stacionaruose gydomų žmonių, kilusių psichozių ir pan. skaičių). Tačiau tik iš šių duomenų spręsti apie kitas psichikos sveika-tos dalis: pozityvią psichikos sveikatą bei PS problemas beveik neįmanoma. Jokie oficialūs duomenis neatspindi pozityvios psichikos sveikatos. Taip pat daugeliu atveju statistika nevertina kokiai daliai visuomenės yra būdingi ikiklinikinio lygio psichikos ir elgesio problemos, apie kurių paplitimą gali-me spėti iš „paslėptos“ ar „iškreiptos“ informacijos: psichosomatinių ir neurologinių sutrikimų dažnumo medicininėje statistikoje; specialiųjų porei-kių ar mokyklos nelankančių vaikų ir jų šeimų skaičiaus švietimo institucijų duomenų bazėse; rizikos grupės šeimų, tėvų globos netekusių ar smurtą patyrusių vaikų, nepilnamečių teisėtvarkos pažeidėjų skaičiaus vaikų teisių apsaugos skyrių suvestinėse (NST, 2004).
Antras visuomenės psichikos sveikatos įvertinimui naudojamas informa-cijos šaltinis – epidemiologinių tyrimų ir populiainforma-cijos apklausų rezultatai. Šie darbai labai reikšmingi, nes valstybės įstaigų renkama statistika neat-spindi tam tikros visuomenės dalies – turinčiųjų lengvo ir vidutinio sunku-mo psichikos sveikatos problemų. Tyrimais atliekamas platesnis visuome-nės psichikos sveikatos vertinimas, tačiau jų organizavimas bei atlikimas kelia daug iššūkių. Visų pirma labai svarbu tiksliai apibrėžti tiriamą sąvoką
bei ją apibūdinančius rodiklius. Antra, svarbu tinkamai pasirinkti tyrimo instrumentus (klausimynus, anketas) bei suplanuoti reprezentuojantį tiriamą populiaciją ar jos grupę tyrimą. Visa tai sąlygoja apklausos rezultatų patiki-mumą bei tyrimo kokybiškumą.
Epidemiologiniuose tyrimuose psichikos sveikata dažniausiai tiriama tri-mis, skirtingai matuojamotri-mis, dimensijomis. Yra išskiriama pozityvi psichi-kos sveikata, psichipsichi-kos sveikatos problemos/sunkumai ir psichipsichi-kos sutriki-mai. Pozityvi psichikos sveikata ir psichikos sveikatos problemos dažniau-siai matuojami klausimynais ir anketomis; o psichikos sutrikimai – sutriki-mų psichiatrinėms klasifikacijoms artimais diagnostiniais instrumentais (Mental health: a Report of the Surgeon General, 1999). Kiekviena PS dalis apibūdinama skirtingais rodikliais, dažniausiai apjungiančiais kognityvinį (įeina suvokimas, mąstymo procesai), emocinį (įeina emocijos, nuotaikos, jausmai) komponentus bei su santykiais susijusią patirtį (būdas, kuriuo žmonės bendrauja tarpusavyje ir sąveikauja su aplinka).
Įvertinę pastarojo dešimtmečio psichikos sveikatos tyrimus, galime teigti, kad nors skirtinguose tyrimuose naudojami PS apibūdinantys komponentai nėra vienodi, tačiau daugeliu atveju – panašūs. Pagrindinis PS būklę apibū-dinantis rodiklis – depresiškumas arba depresija (Pandurangi, 2009; Ploubi-dis, 2009; MacDonald, 2009; Paykel, 2005; Olsen, 2004; Andrade, 2003; Hallstrom, 2003; Ayuso-Mateos, 2001; Dubini, 2001). Taip pat dažnai naudojamas rodiklis – nerimas arba nerimastingumas (Van Der Veen, 2009; Sharan, 2009; Zivin, 2009; Hoffman, 2008; EUROHIS, 2003). Skirtinguose psichikos sveikatos tyrimuose galima aptikti įvairių papildomų PS būklę vertinančių rodiklių.
Pavyzdžiui, Pensilvanijoje (JAV), įvertinant kaime gyvenančių moterų PS būklę, naudoti šie rodikliai: depresija, nerimas, psichosocialinis stresas ir pasitikėjimas savimi (Hillemeier, 2008). Šešių Europos šalių gyventojų apklausoje vertinti nuotaikos (depresiškumas) ir nerimo sutrikimai bei priklausomybė nuo alkoholio (Alonso, 2007; Fryers, 2005). Dirbančiųjų psichikos sveikatos būklė Kanadoje ir Olandijoje vertinta pagal streso bei depresijos (Shields, 2006; Olsen, 2004), Norvegijoje – pagal nerimo, depresijos bei alkoholio ir narkotikų vartojimo paplitimą (Kringler, 2001). Rytų Europos šalyse atliekamuose psichikos sveikatos tyrimuose labai dažnai vertinamas savižudiškų polinkių: savižudiškų minčių, bandymų ir įvykdytų savižudybių skaičius (Bromet, 2007; Nock, 2008). Atliekant PS tyrimų apžvalgą, nustatyta, kad Lietuvoje tokių darbų nėra daug. Panevėžio sveikatos priežiūros ir švietimo darbuotojų tyrime vertintas stresas, depresiškumas bei nerimas (Kuodytė-Kazielienė, 2007). Tiriant Vilniaus miesto dirbančiųjų savijautą, vertintos jų depresinės būsenos (Stanisla-vovienė, 2006).
Šešių Europos sąjungos šalių psichikos sveikatos tyrime dvidešimt ekspertų iš skirtingų Europos universitetų rekomendavo tirti visas tris PS dalis (2.1.2 pav.) ir kiekvieną vertinti skirtingais rodikliais: pozityvią psichikos sveikatą – savigarba, vidine kontrole, optimizmu, darnumo jaus-mu, sugebėjimu susitvarkyti su normalaus lygio stresu; psichologinį distre-są – nerimastingumu, nuotaikų sutrikimais (depresiškumu), dažnai siejamais su asmenine kančia, produktyvumo praradimu ir savižudiškais polinkiais; galimus psichikos sutrikimus – aukštu nerimo lygiu ir depresija; o esamus psichikos sutrikimus – nustatytomis psichiatrinėmis diagnozėmis (The state of Mental Health in the EU, 2004).
Dažnai nėra lengva atskirti psichikos sveikatos problemas ir psichikos sutrikimus, nes abiems būdingi panašūs, dažniausiai su depresija ir nerimu susiję, simptomai. Tyrėjų siūlymu, psichikos sveikatos problemas reiktų vertinti kaip sąlyginai lengvesnę būseną, kurios metu simptomai nėra patvirtinti psichiatriniais metodais ir turi tendenciją kisti (pvz.: sumažėti praėjus stresiniam gyvenimo įvykiui). Toks asmuo neturi psichiatrinės diag-nozės ir tyrimuose simptomams apibūdinti siūloma naudoti kitas, pavyz-džiui depresiškumo ir nerimastingumo, sąvokas (The state of Mental Health in the EU, 2004).
Šiame darbe turėjome galimybę analizuoti tiek psichikos sveikatos problemas, tiek pozityvią psichikos sveikatą, kurią atspindėjo pasitenki-nimas įvairiais gyvenimo aspektais. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas psi-chikos sveikatos problemoms, kurias analizavome pagal du pagrindinius: depresiškumą ir nerimastingumą, bei papildomus: neviltį, savižudiškus polinkius ir stresą, rodiklius. Kiekvienas jų atspindėjo tam tikrus specifinius asmens psichikos sveikatos sunkumus. Pavyzdžiui, depresiškumas yra sieja-mas su stipriu liūdesiu, sumažėjusiu aktyvumu bei energija. Sveikam žmo-gui patirti tiek teigiamas, tiek neigiamas (liūdesį, nusivylimą, sielvartą) emocijas visiškai normalu. Depresiją tyrinėjantys mokslininkai nurodo, kad ji nuo paprasto liūdesio skiriasi ir sunkumu, ir trukme: prislėgta, liūdna nuotaika, kartu su menkavertiškumu, bejėgiškumu, nevilties bei išsekimo jausmais gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar net metų (Lemme, 2003). Depresiškam žmogui ateitis atrodo niūri, o kasdieniai darbai tampa sunkia našta. Be to, kartu su depresija dažnai pasireiškia neri-mas, nepaaiškinama baimė, sutrikęs miegas bei apetitas, įvairūs nemalonūs jutimai kūne (TLK, 1997). Depresija apibrėžiama kaip liguistas emocijų sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta nuotaika, sulėtėjęs mąstymas, aktyvu-mas, o depresiškumas – įvairaus intensyvumo, varijuojančių simptomų ir skirtingos kilmės depresinės psichikos būsenos, esančios kontinuume tarp depresijos simptomų nebuvimo ir klinikinės depresijos (Paykel, 2005; Markevičiūtė, 2003). Antram pagal svarbą PS sunkumų rodikliui –
nerima-stingumui yra būdingi tuo pat metu pasireiškiantys ir fiziniai (prakaitavimas, raumenų įtampa, sustingimas, negilus kvėpavimas, alpimas, padidėjęs krau-jospūdis) ir psichologiniai (susijaudinimas, baimė, nuolatinės grėsmės pojū-tis, irzlumas, dirglumas) simptomai (Andrea, 2004).
Papildomi psichikos sveikatos problemų rodikliai: neviltis, stresas, savi-žudiški polinkiai taip pat vertina tam tikrus, specifinius asmens psichikos sveikatos sunkumus. Neviltis atspindi neigiamus tiriamųjų lūkesčius ateities atžvilgiu (Beck, 1988). Savižudiški polinkiai parodo žmonių turimas mintis apie savižudybę, kuriamus planus bei savižudišką elgesį, apibūdinantį savo noru atliekamus save žalojančius veiksmus, kai arba yra norima kitiems parodyti savižudiškus ketinimus arba yra ketinama nusižudyti (Silverman, 2006). Stresas apibūdina psichinės ir fiziologinės įtampos būseną, kuri, jei trunka ilgai, gali sąlygoti psichologinių bei somatinių negalavimų atsiradimą (Green paper, 2005; Grabauskas, 2003; Metcalfe, 2003).
Taigi, psichikos sveikatos būklę vertinama pasinaudojant dviem informa-cijos šaltiniais: valstybės institucijų renkama oficialia statistika bei populia-cijos apklausų, tyrimų rezultatais. Rutiniškai pateikiama statistika pateikia tik bendro pobūdžio informaciją. Atliekant tyrimus kyla sunkumai tinkamai pasirinkti psichikos sveikatą įvertinančius rodiklius. Dažniausiai pozityvios psichikos sveikatos apibūdinimui naudojamas pasitenkinimas gyvenimu; optimizmas, pasitikėjimas savimi, sugebėjimas susitvarkyti su normalaus lygio stresu; PS problemoms – nerimastingumas, depresiškumas, savižudiški ketinimai; tuo tarpu aukštas nerimo lygis, depresija rodo galimus psichikos sutrikimus.
2.3. Psichikos sveikatos reikšmė visuomenės sveikatos kontekste
Visuotinai pripažįstama, kad pagrindinės žmogaus gyvenimo dalys: fizinė, socialinė ir psichikos sveikata, yra stipriai tarpusavyje susiję. Ilgą laiką pagrindinis dėmesys ir svarba buvo skiriama fizinei žmogaus sveika-tai, tačiau XX amžiaus pabaigoje įvyko esminis lūžis, pakeitęs požiūrį į psichikos sveikatos svarbą visuomenės sveikatos politikoje.
Tradiciškai sutrikimų paplitimas buvo skaičiuojamas sergamumo ir mirtingumo rodikliais, kurie labai tinkami mirtį sąlygojančioms ligoms ar sutrikimams. Tuo tarpu psichikos ir elgesio sutrikimai dažniausiai sukelia ne ankstyvesnę mirtį, o negalią (nustatyta, kad psichikos sutrikimai sąlygoja 25 procentus visų negalių ir tik 1 procentą visų mirčių (Hu, 2006; Murray, 2000)). Visuotinėje sutrikimų naštos (angl. the Global Burden of Disease –
naujas kintamasis – negalia apsunkinti metai, arba DALY (angl. disability-adjusted life year) (WHO, 2006; Gavin, 2001, 2000; Garfinkel, 2000).
Paskelbtas bendras PSO, Pasaulio banko ir Harvardo universiteto tyrimas nurodė, kad bendroje negalavimų, vertinant juos pagal ekonominę naštą visuomenei ir valstybei, skalėje (skaičiuojant juos pagal negalia apsunkintus metus, arba DALY) pradeda vyrauti psichikos ir elgesio sutrikimai (European Pact, 2008; Strategy for PH, 2002; Murray, 2000). Pripažįstama, kad pasaulyje ir Europoje psichikos sutrikimų našta buvo labai nuvertinta (Hilton 2010; Fitzpatrick, 2010; Eaton, 2008; Kastrup, 2007). Pasaulyje psichikos ir neurologiniai sutrikimai 1990 metais sudarė 10,5 proc. visų susirgimų bendro DALY; 2000 metais – 12,3 proc.; o 2006 metais – 12 proc., prognozuojama, kad 2020 sudarys 15 proc. negalios apsunkintų metų (WHO, 2009; Michelle, 2003). Išsivysčiusiose šalyse šis procentas didesnis, pavyzdžiui, Europoje 2000 metais sudarė 20 proc. visų susirgimų bendro DALY. Nustatyta, kad iš dešimt dažniausiai negalią sąlygojančių susirgimų, net keturi priklauso psichikos sveikatos sričiai (Kastrup, 2007). Iš jų svarbiausias – depresija: nuotaikos sutrikimai sudaro 4,4 proc. visų negalios apsunkintų metų. Prognozuojama, kad 2020 metais depresijos našta padidės iki 5,7 proc. ir bus antroji pagal svarbą, po širdies ir kraujagyslių ligų, iš visų susirgimų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai (Kastrup, 2007; Sobocki, 2006; WHO, 2006).
Pripažįstama, kad psichikos sutrikimai daugelyje pasaulio šalių turi le-miamą įtaką individo ir visuomenės sveikatai bei gyvenimo kokybei (Kessler, 2009; Herrman, 2005; Jane-Lopis, 2005). Jau senokai Pasaulio sveikatos organizacijos pranešimuose psichologiniai sutrikimai įvardijami kaip viena svarbiausių sveikatos sričių (WHO, 2009; PSO, 2001).
Europos Sąjungos sveikatos politikoje stebima didėjanti psichikos svei-katos svarba. Įvairios Europos institucijos bei Pasaulio sveisvei-katos organiza-cija skelbia vis daugiau su PS susijusių dokumentų (priimtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Vaiko teisių apsaugos konven-cija, Europos konvencija dėl kankinimų ir bausmių prevencijos, Europos socialinė chartija, įvairios rezoliucijos ir deklaracijos (Green paper, 2005). Pasaulio sveikatos organizacijos 2002 metais priimta EB 109.R8 rezoliucija, kviečia valstybes nustatyti psichikos sveikatos strateginės veiklos kryptis, sukurti programas ir įstatyminę bazę, didinti investicijas į psichikos svei-katos priežiūrą (WHO, 2002). Europos regiono komiteto rezoliucijoje EUR/RC53/R4 išreikštas susirūpinimas dėl nemažėjančio sergamumo psi-chinėmis ligomis Europoje bei iškeltas reikalavimas psichikos sveikatos klausimams sveikatos apsaugos politikoje teikti prioritetą (Mental Health in WHO European Region, 2003). Europos ministrų konferencija priėmė Hel-sinkio deklaraciją, kurioje pabrėžiama, kad „sveikatos be psichikos
sveika-tos negali būti“. Joje pripažįstama, kad psichikos sveikasveika-tos ugdymas, sutri-kimų prevencija, ligonių gydymas, priežiūra ir reabilitacija yra prioritetinės ES sritys (Europos psichikos Sveikatos apsaugos deklaracija, 2005). Teigia-ma, kad psichikos sveikatos politika Europoje šiuo metu patiria esminius pokyčius, pripažįstama būtinybė sukurti visapusišką įrodymais pagrįstą psichikos sveikatos politiką, numatyti būdus ir priemones, padėsiančius įgyvendinti ir stiprinti ją atskirose šalyse. Taip pat pabrėžiama informacijos PS srityje kaupimo bei mokslinių tyrimų svarba (WHO, 2009; Fitzpatrick, 2010; Mental Health Action Plan for Europe, WHO, 2005). Europos Sąjungos komisija, atsiliepdama į Helsinkio konferencijoje iškeltus tikslus, 2005 metais išleido žaliąją knygą (Green paper, 2005), kurioje yra analizuojama Europos psichikos sveikata: 27 proc. suaugusių europiečių yra turėję bent vieną PS problemą, kasmet nusižudo apie 58 000 piliečių (daugiau nei miršta nuo AIDS ar žūsta keliuose). Apibendrinant teigiama, kad bloga PS būdinga kas ketvirtam piliečiui ir dėl to Europos Sąjunga kasmet netenka apie 3–4 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Žaliojoje knygoje taip pat pabrėžiama PS tyrimų finansavimo, jų išvadų įgyvendinimo sveikatos politikoje svarba (Green paper, 2005).
Lietuvoje per nepriklausomybės metus pradėta vystyti modernioji visuomenės sveikata, pasikeitė visuomenės sveikatos samprata. Remdamasi tarptautine patirtimi, mūsų šalis vykdo laipsnišką bei kryptingą visuomenės sveikatos priežiūros reformą, leidžiami įvairūs su psichikos sveikata susiję įstatymai. Tačiau nežiūrint išleistų įstatymų ir vykdomų programų, Nacio-nalinės sveikatos tarybos pranešimuose (NST 2009, 2007, 2004) teigiama, kad iki šiol Lietuvos psichikos sveikatos rodikliai išlieka labai blogi. Kons-tatuojama, kad Lietuvos sveikatos programoje iškelti su psichikos sveikata susiję tikslai: iki 2005 metų stabilizuoti sergamumą psichikos ligomis, iki 2010 metų sumažinti savižudybių kiekį ir sergamumą alkoholinėmis psichozėmis iki vidutinių Europos šalių rodiklių (savižudybių atžvilgiu – 25 iš 100 000 gyventojų, alkoholinių psichozių – 10 iš 100 000 gyventojų) nebuvo pasiekti (NST, 2009, 2007; Lietuvos sveikatos programa, 1998). Lietuvos psichikos sveikatos strategijoje nurodoma, kad Lietuvoje išlieka labai aukštas svarbių visuomenės psichikos sveikatos rodiklių (savižudybių, alkoholio vartojimo, prievartos santykiuose tarp individų) paplitimas. Kai kurie iš šių rodiklių patys aukščiausi Europoje (Valstybės psichikos sveika-tos strategija, 2005; Puras, 2002).
Tačiau, nežiūrint egzistuojančių sunkumų, Lietuvoje stebimas vis dides-nis siekis atkreipti visuomenės dėmesį į psichikos sveikatos problemas. Jau 2005 metais PS paskelbta prioritetine sveikatos sistemos dalimi, tarpdiscip-lininė lietuvių mokslininkų darbo grupė parengė Lietuvos psichikos sveika-tos strategiją bei veiksmų planą (Valstybės psichikos sveikasveika-tos strategija,
2005; Puras, 2002), kurioje pabrėžiama svarba sukurti tokią psichikos svei-katos priežiūros sistemą, kuri padėtų efektyviai ir racionaliai, vadovaujantis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis stiprinti visuomenės psichikos sveikatą ir teikti visapusišką pagalbą asmenims, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimus (Valstybės psichikos sveikatos strategija, 2005; Puras, 2002).
Apibendrindami galime teigti, kad visuotinai pripažįstama psichikos sveikatos svarba, tai kad psichikos sutrikimai turi lemiamą įtaką individo ir visuomenės sveikatai bei gyvenimo kokybei. Kadangi psichikos sutrikimų našta auga, psichikos sveikatos politika šiuo metu patiria pokyčius visame Europos regione. Psichikos sveikata yra paskelbta svarbiausia 21 amžiaus visuomenės sveikatos dalimi, reikalaujančia kiekybiškai ir kokybiškai naujų sprendimų. Lietuvoje taip pat vis daugiau dėmesio skiriama psichikos sveikatai: ji paskelbta prioritetine sveikatos sritimi, parengta valstybinė psichikos sveikatos strategija.
2.4. Psichikos sveikatos tyrimų kryptys ir metodologinės problemos 2.4.1. Psichikos sveikatos netolygumai
Epidemiologiniai tyrimai pateikia duomenis, kad psichikos sveikatos problemos skirtingose šalyse ar visuomenės grupėse paplitę nevienodai (WHO, 2000). Yra atlikta nemažai šiuos netolygumus nagrinėjančių tyrimų (Rosemary, 2007; Alonso, 2007; Dalgard, 2007). Minėtų studijų duomeni-mis atskleista, kad demografiniai rodikliai: lytis, amžius, išsilavinimas ir šeiminė padėtis turi nemažą poveikį psichikos sveikatai.
PS netolygumų tyrimuose didžiausias dėmesys ir svarba skiriama lyties sąlygojamiems skirtumams. Mokslinės literatūros apžvalga atskleidė, kad beveik visuose epidemiologiniuose psichikos sveikatos tyrimuose yra sie-kiama įvertinti ar skiriasi PS rodiklių išreikštumas vyrų ir moterų grupėse (Garde, 2007; Fryers, 2005; Alonso, 2004; Angst, 2002; Ayuso-Mateos, 2001). Daugelyje tyrimų, analizuojančių psichikos sveikatos netolygumus pagal lytį, galime aptikti duomenis, kad moterų psichikos sveikata yra blo-gesnė nei vyrų: joms būdingas didesnis depresiškumas, nerimastingumas (Alonso, 2007, 2004; Girolamo, 2006; Fryers, 2005; Jacobi, 2004; Dubini, 2001; Kringlen, 2001) bei stresas (Dalgard, 2007; Shields, 2006, 2004).
Depresijos ir depresiškumo tyrimuose lyties sąlygotų netolygumų anali-zei skiriamas ypatingas dėmesys. Duomenų, patvirtinančių, kad nėra reikš-mingų skirtumų tarp vyrų ir moterų išgyvenamos depresijos dažnumo, yra ženkliai mažiau (Hildebrandt, 2003), nei nurodančių moterų dažnesnį serga-mumą šiuo susirgimu (Filipavičiūtė, 2008; Alonso, 2007; Gravel, 2005;
Stewart, 2004; Cochran, 2003; Addis, 2003; Ayuso-Mateos, 2001). Siekda-mi giliau išanalizuoti vyrų ir moterų psichikos sveikatos rodiklių skirtumus, tyrėjai lygina skirtingų šalių studijų pateikiamus duomenis (Rosemary, 2007). Rosemary, apibendrindamas dvidešimt devynių pasaulio šalių tyri-mus, teigia, kad visuose juose moterų depresiškumo rodikliai didesni nei vy-rų (Rosemary, 2007). Dennerstein, apibendrindamas šešių Vakavy-rų Europos šalių tyrimų duomenis, nurodo, kad visose moterų depresiškumo rodikliai beveik du kartus didesni nei vyrų. Šią išvadą patvirtina ir kiti, tiek tarp-tautiniai (Garde, 2007; Fryers, 2005; Alonso, 2004, Angst, 2002), tiek atskirų Europos šalių tyrimai (Olsen, 2004; Dubini, 2001; Kringlen, 2001; Lindeman, 2000). Verta pastebėti, kad nors dažnesnį moterų sergamumą depresija patvirtina daugelis studijų, skiriasi šio dažnumo intensyvumas: vieni tyrimai nurodo, kad moterims depresijos simptomai yra būdingesni beveik šešis kartus dažniau nei vyrams, kitų tyrimų pateikiami depre-siškumo skirtumai pagal lytį daug mažesni (Rosemary, 2007; Patten, 2003). Vyrų ir moterų depresiškumo dažnumo skirtumų priežastys nėra iki galo aiškios. Su lytimi susiję depresinių sutrikimų netolygumai yra aiškinami įvairiai, tačiau klausimas ar psichologiniai ir socialiniai šių sutrikimų rizikos veiksniai vyrų ir moterų populiacijose yra tapatūs, tebėra atviras.
Nemažai diskusijų ir klausimų kelia suaugusių žmonių amžiaus ir psichi-kos sveikatos tarpusavio sąsajos. Didžioji dalis studijų pateikia duomenis, kad didesnis depresiškumas dažniau būdingas jauniems, 18-30 metų, suaugusiems (Alonso, 2004, 2007), o didėjant amžiui – depresiškumo lygis mažėja (Hamalainen, 2008; Spijker, 2001). Tačiau ne visi tyrėjai pateikia rezultatus, kad depresiškumas dažniau būdingas jaunesniems: galime aptikti duomenų, kad 35–50 metų žmonės yra jautriausi depresijai (Paykel, 2005; Dubini, 2001). Suomijos mokslininkai nurodo, kad jų šalyje didesnis depre-siškumas siejosi su vyresniu amžiumi (Lindiman, 2000). Tyrimų, analizuo-jančių suaugusiųjų nerimastingumo ir amžiaus sąsajas nėra daug, daugelyje jų pateikiami duomenys, kad tiek nerimas, tiek aukštesnis nerimastingumas dažniau būdingas jaunesniems (Hamalainen, 2008; Alonso, 2004).
Moksliniai duomenimis įrodyta, kad išsilavinimas – labai svarbus, tiek fizinę, tiek psichikos sveikatą įtakojantis veiksnys (WHO, 2003). Viena iš svarbesnių psichikos sveikatos netolygumų tyrimų krypčių yra išsilavinimo ir PS rodiklių ryšių analizė. Galime aptikti nemažai duomenų, kad tiek didesnis depresiškumas, tiek didesnis nerimastingumas siejasi su žemesniu išsilavinimu (Alonso, 2007; Fryers, 2005; Kalėdienė, 2008), o vidurinio išsilavinimo neturėjimas yra svarbus ateities psichikos sunkumų pranašas (Fryers, 2005; Michelle, 2003). Duomenų, kurie paneigtų šį ryšį, nepavyko rasti. Nustatytos sąsajos aiškinamos žemesnio išsilavinimo žmonėms būdinga mažiau privilegijuota socialine padėtimi, dažnesne bedarbyste ir
mažesniu uždarbiu (Fryers, 2005; Jacobi, 2004). Mokslininkai pabrėžia, kas išsilavinimas ne tik plečia turimų sveikatos žinių kiekį, bet ir ugdo tokias asmenines savybes kaip pasitikėjimas savimi, problemų sprendimų įgūdžiai, sugebėjimas užmegzti palaikymą teikiančius tarpusavio santykius (Michelle, 2003).
Dar viena svarbi psichikos sveikatos netolygumų studijų kryptis: šeimi-nės padėties ir PS rodiklių tarpusavio ryšių tyrimai. Nors psichikos sveika-tos ypatumus skirtingose šeiminės padėties grupėse analizuoja daug įvairių šalių mokslininkų, kartais pateikiami duomenys yra nevienareikšmiai bei prieštaringi (Alonso, 2007, 2004; Paykel, 2005). Didžioji dalis studijų kaip vieną svarbių PS sunkumų rizikos veiksnių nurodo buvimą nevedusiu (Alonso, 2007, 2004; Jakobi, 2004). Nustatyta, kad tiek moterų, tiek vyrų tarpe didelis depresiškumas dažniausiai yra būdingas našlių, išsiskyrusių ir vienišų: nevedusių bei netekėjusių žmonių grupėse (Alonso, 2007, 2004; Paykel, 2005). Apibendrindamas trisdešimties metų mokslinius tyrimus, mokslininkas Liu teigia apie didėjančius psichikos sveikatos netolygumus tarp ištekėjusių ir niekada neištekėjusių moterų: pastarosioms yra būdingi vis blogesni rodikliai (Liu, 2008). Tačiau mokslinės literatūros analizės metu aptikome šioms išvadoms prieštaraujančių duomenų: net kelių Euro-pos šalių studijų rezultatai nurodo, kad susituokusioms moterims yra būdin-ga aukštesnė depresija bei stresas nei nevedusioms (Paykel, 2005; Shields, 2004). Dalis tyrėjų mano, kad už šeiminę padėtį svarbesnis vienišumo, gyvenimo be artimų žmonių rodiklis, todėl jie lygina žmonių, kurie gyvena vieni ir kurie gyvena nevieni, psichikos sveikatos rodiklius (Hamalainen, 2008; Fryers, 2005). Tačiau skirtinguose tyrimuose vėl galime aptikti prieš-taraujančius duomenis: Hamalainen teigia, kad gyvenimas vienam yra labai svarbus depresiškumo veiksnys (Hamalainen, 2008), tuo tarpu Fryers tai neigia (Fryers, 2005). Šešių Europos šalių psichikos sveikatos sutrikimų ty-rimų apžvalgoje Fryers nurodo, kad penkiose šalyse šis rodiklis nebuvo su-sijęs su psichikos sveikatos sutrikimais, tik vienoje šalyje – Vokietijoje nu-statytas reikšmingas ryšys tarp depresiškumo ir gyvenimo vienam (Fryers, 2005).
Apibendrinant galime teigti, kad psichikos sveikatos netolygumų analizė-je pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų ir moterų PS skirtumams. Daugelyanalizė-je tyrimų, analizuojančių psichikos sveikatos netolygumus pagal lytį, galime aptikti duomenis, kad moterų psichikos sveikata yra blogesnė nei vyrų. Šių skirtumų priežastys nėra aiškios, greičiausiai lemiamos skirtingų socialinių, psichologinių veiksnių ar jų sąveikos, todėl tik gilesnis ir platesnis šių veiksnių sąsajų su PS rodikliais pažinimas padėtų geriau suprasti vyrų ir moterų psichikos sveikatos skirtumus. Taigi, nors psichikos sveikatos rodik-lių ir socialinių demografinių veiksnių ryšiui skiriama daug dėmesio, lieka
labai daug prieštaravimų: iki šiol diskutuojama kurio amžiaus ir kokios šeiminės padėties žmonės yra jautriausi PS sunkumams. Labiausiai tyrimų duomenimis pagrįstas ryšys tarp žemo išsilavinimo ir didesnio depresišku-mo bei nerimastingudepresišku-mo.
2.4.2. Depresijos ir depresiškumo tyrimų kryptys
Moksliniai tyrimai patvirtina vis didesnę psichikos ir elgesio sutrikimų, ypač su depresija susijusių sunkumų, svarbą visuomenės sveikatai (Eaton, 2008; The WHO World Mental Health survey consortium, 2004). Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis depresija yra dažniausias psichikos sutrikimas, prognozuojama, kad iki 2020 metų ji taps vienu iš dažniausių pasaulio susirgimų (Mental Health Action Plan for Europe, 2005; PSO Europos psichinės Sveikatos apsaugos deklaracija, 2005; Michelle, 2003). Per pastarąjį dešimtmetį Europos šalyse stebimas ryškus depresija sergančių žmonių skaičiaus didėjimas (European Pact for Mental health and Well-being, 2008; Alonso, 2007b; Fryers, 2005). Epidemiologiniai tyrimai patvirtina platų su depresija susijusių sunkumų paplitimą (klinikinės depresijos nuo 4 iki 6 proc., depresiškumo – apie 20 proc.) (Eaton, 2008; Alonso, 2007b; Fryers, 2005; Hasin, 2005). Todėl depresijos ir depresinių būsenų arba depresiškumo tyrimams skiriama vis daugiau dėmesio.
Mokslininkai, tirdami depresiją, susiduria su įvairiomis metodologinėmis problemomis. Dėl panašių simptomų dažnai nėra lengva atskirti depresiją (psichikos sveikatos sutrikimą), nuo įvairaus lygio su depresija susijusių problemų/sunkumų. Tyrėjų siūlymu, pastaruosius sunkumus reiktų vertinti kaip sąlyginai lengvesnę būseną, kurios metu depresijos simptomai nėra patvirtinti psichiatriniais metodais ir turi tendenciją kisti (pvz., sumažėti praėjus stresiniam gyvenimo įvykiui) (Report of the superior health council, 2006; Paykel, 2005). Toks asmuo neturi psichiatrinės depresijos diagnozės ir todėl tyrimuose simptomams apibūdinti siūloma naudoti kitas, pavyzdžiui depresiškumo ar depresijos simptomų sąvokas (The state of Mental Health in the EU, 2004). Tyrimuose šios būsenos dažniausiai yra vertinamos žmo-nių apklausų metu.
Metodologiniai depresijos ir depresiškumo atskyrimo sunkumai sąlygoja skirtingų šalių psichikos sveikatos tyrimų tarpusavio lyginimo ir įvertinimo problemas. Pavyzdžiui, galime rasti duomenis, nurodančius, kad atskirose Europos šalyse šis susirgimas yra būdingas nuo 6 iki 17 procentų žmonių (Paykel, 2005; Ayuso-Mateos, 2001). Kyla klausimas ar šis skirtumas yra sąlygojamas metodologinių atskirų tyrimų ypatumų ar vidinių šalies socialinių veiksnių.
Vis tik depresiškumo paplitimas atskirose šalyse labai skiriasi, todėl, sie-kiant paaiškinti netolygumų priežastis, svarbu ieškoti su depresija susijusių socialinių, psichologinių veiksnių (Williams, 2007; Green paper, 2005; Alonso, 2004; Patten, 2003; Meeks, 2000). Neabejotina, kad depresiją sąly-goja sudėtinga daugelio rizikos veiksnių sąveika, tačiau apie tai, kokią reikšmę depresijos išsivystymui turi atskiri rizikos veiksniai, tebėra diskutuojama. Ypatingai daug prieštaringų vertinimų ir diskusijų sulaukia socialinės aplinkos, išgyvenamo streso bei psichologinės savijautos reikš-mės depresijai problemos (Blackmore, 2007; Gravel, 2005; Stewart, 2004; Price, 2000; Cohen, 2000). Aukštesnius sergamumo depresija rodiklius ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse bandoma paaiškinti socialinių ryšių ma-žėjimu bei socialinės paramos trūkumu (Ayuso-Mateos, 2001; Cohen, 2000; Buss, 2000; Klerman, 1989). Daugėja įrodymų, kad socialinė parama, ypatingai asmens socialinis tinklas (artimų žmonių skaičius), yra reikšminga bendrai psichikos sveikatai, bei depresiškumo prevencijai (Cohen, 2004, 2000; Feldman, 2000). Keliami klausimai ar skirtingose šalyse ir visuome-nės grupėse nustatomos tos pačios depresiškumo ir įvairių psichologinių, so-cialinių bei demografinių veiksnių sąsajos, kaip skirtingi veiksniai sąveikau-ja tarpusavyje, ar psichosocialiniai veiksniai įtakosąveikau-ja depresijos atsiradimą, ar patys yra keliami depresijos.
Apibendrindami galime išskirti dvi pagrindines depresiškumo tyrimų kryptis: viena orientuota į socialinių, demografinių netolygumų analizę, kita – į nuo depresijos simptomų apsaugančių bei rizikos veiksnių paieškas.
Per pastarąjį dešimtmetį Vakarų Europos šalyse šioje srityje atliekama nemažai tyrimų (Hämäläinen, 2008; Girolamo, 2006; Jacobi, 2004; Szado-czky 2002; Dubini, 2001; Spijker, 2001), tačiau Rytų Europos šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, stebimas depresijai ir depresiškumui skirtų epidemiologi-nių studijų trūkumas (Paykel, 2005; Wittchen, 2005). Tačiau negalime saky-ti, kad Lietuvoje depresijos problematika visai netyrinėta. Per pastarąjį dešimtmetį mūsų šalyje yra atliekta atskirų visuomenės grupių depresijos būsenas įvertinančių studijų (Filipavičiūtė, 2008; Stanislavovienė, 2006; Valadkevičienė, 2004; Germanavičius, 2001). Tačiau remiantis turimais duomenimis sunku daryti apibendrinančias išvadas apie tai, kiek plačiai depresiškumas yra paplitęs tarp Lietuvos gyventojų, su kokiais psicholo-giniai, socialiniais, demografiniais veiksniais jis siejasi. Šiame darbe pagris-dinis dėmesys bus skiriamas depresiškumo sociodemografinių netolygumų bei sąsajų su socialiniais, psichologiniais veiksniais analizei.
2.4.3. Streso bei nerimastingumo tyrimų kryptys
Ekonominė pažanga, įvairių sričių laimėjimai keičia gyvenimo tempą, versdami žmogų gyventi vis greičiau ir greičiau, todėl pastebima, kad stre-sas ir nerimas tampa vis dažnesnėmis šiuolaikinės visuomenės psichikos sveikatos problemomis (Lazarus, 2000).
Europos šalyse plačiai tyrinėjami įvairūs psichosocialinio streso aspektai (Lazarus, 2000; Grabauskas, 2003; Metcalfe, 2003). Stresas – sudėtingas reiškinys, apsprendžiamas įvairių: kultūrinių, biologinių, psichologinių, si-tuacinių veiksnių. Šių veiksnių įvairovė nulemia skirtingus streso supra-timus. Vis dėlto dauguma autorių laikosi nuomonės, kad stresas yra vientisa integruota organizmo ir psichikos reakcija į subjektyviai svarbų pokytį (Lazarus, 2000). Stresas yra būtinas žmogaus išgyvenimui, nes skatina veik-lumą, išradingumą, kūrybiškumą. Tačiau ilgai trunkantis nekontroliuojamas stresas išsekina, gali sąlygoti psichologinių bei somatinių negalavimų atsira-dimą (Green paper, 2005). Dėl šių priežasčių stresas tampa ne tik kasdie-ninio gyvenimo reiškiniu, bet ir vis aktualesne visuomenės sveikatos proble-ma (Green paper, 2005; Lazarus, 2000). Daugėja įrodymų, kad sąveikauda-mas su kitais rizikos veiksniais stresas mažina žmogaus atsparumą negaty-viam aplinkos poveikiui ir didina fizinės bei psichikos sveikatos sutrikimų riziką (Mental Health Action Plan for Europe, 2005). Sudėtinga streso ir sveikatos sąveika plačiai tyrinėjama tiek socialiniuose, tiek biomedicininos moksluose (Ozbay, 2008; Ejaz, 2008; Metcalfe, 2003a; Lazarus, 2000). Mėginama išskirti rizikos ir apsauginius veiksnius, kurie daro įtaką asmens psichikos sveikatai, tačiau vis dar lieka daug neatsakytų klausimų, kodėl, pvz., vieni asmenys, patyrę trauminių stresorių poveikį, puikiai adaptuojasi, o kitiems kyla sveikatos problemų. Nėra iki galo aišku, su kokiais psicho-loginiais, socialiniais veiksniais stresas yra susijęs, kokiomis socialinėmis demografinėmis charakteristikomis pasižymintys yra jautresni streso išgyve-nimui ir t. t. Skiriamos šios pagrindinės streso tyrimų kryptys: atskirų stre-sorių, streso trukmės bei intensyvumo poveikio žmogaus psichikos sveikatai įvertinimas, rizikos ir apsauginių veiksnių analizė.
Dar vienas, svarbus, daugelyje tyrimų populiacijos psichikos sveikatai vertinti naudojamas rodiklis – nerimastingumas (Alonso, 2007; Wittchen, 2005; Lehtinem, 2005). Jam būdingi ir fiziniai (prakaitavimas, raumenų įtampa, sustingimas, negilus kvėpavimas, alpimas, padidėjęs kraujospūdis) ir psichologiniai (susijaudinimas, baimė, nuolatinės grėsmės pojūtis, irzlu-mas, dirglumas) simptomai (Andrea, 2004). Tyrimuose išskiriamos dvi rū-šys: situacinis nerimas (angl. state anxiety) ir nerimas kaip asmenybės savy-bė (angl. trait anxiety) (Andrea, 2004). Pastarasis lietuvių literatūroje dažniausiai vadinamas nerimastingumu. Tai asmens savybė arba asmenybės
bruožas, atspindintis padidintą individo polinkį nerimauti įvairiose situaci-jose (Coles, 2010; Spilberger, 1983). Dėl panašių nerimo ir nerimastingumo simptomų, mokslininkai dažnai susiduria su sunkumais atskirti šias dvi būsenas. Tyrėjų siūlymu, nerimastingumą reiktų vertinti kaip sąlyginai leng-vesnę būseną, kurios metu simptomai turi tendenciją kisti (pvz.: sumažėti praėjus stresiniam gyvenimo įvykiui) (Report of the superior health council, 2006; Paykel, 2005). Tyrimuose nerimastingumas dažniausiai yra vertina-mas žmonių apklausų metu.
Ilgalaikiai moksliniai tyrinėjimai rodo, kad nerimastingumo vertinimas negali būti atsiejamas nuo socialinių, demografinių rodiklių. Minėtos sąsa-jos tyrinėjamos labai įvairiai. Vieni tyrėjai analizuoja konkrečiai nerimastin-gumą ir ieško jo sąsajų su įvairiais veiksniais (Van Der Veen, 2009; Sharan, 2009; Zivin, 2009; Hoffman, 2008; Pajarskienė, 2005; Vanagas, 2005). Pavyzdžiui, Šiaurės Europos šalių (Danijos, Suomijos, Norvegijos ir Švedi-jos) tyrimas analizavo nerimo sutrikimų vyrų ir moterų skirtumus (Munk-Jorgensen, 2006). Kitos studijos nerimastingumą analizuoja kaip sudėtinę psichikos sveikatos dalį (Kuodytė-Kazielienė, 2007; Alonso, 2007; Witt-chen, 2005). Šiuose tyrimuose nerimastingumas yra vienas iš pagrindinių, visuomenės ar tam tikros grupės psichikos sveikatą atspindinčių rodiklių (Van Der Veen, 2009; Sharan, 2009; Zivin, 2009; Hoffman, 2008).
Taip pat labai svarbios nerimastingumo mokslinių studijų kryptys – tyrimai skirti analizuoti nerimastingumo sąsajas su įvairiais psichologiniais, socialiniais, ekonominiais ir kultūriniais veiksniais (Zivin, 2009; Sharan, 2009; Pajarskienė, 2005; Valakevičienė, 2004; EUROHIS, 2003).
Apibendrindami dviejų psichikos sveikatos problemų: streso bei nerimas-tingumo tyrimų apžvalgą, galime išskirti dvi pagrindines mokslinių tyrimų kryptis: viena orientuota į socialinių netolygumų, pavyzdžiui, probleminių, daug streso patiriančių visuomenės grupių (policininkai, sunkiai sergantys ir pan.) studijas, kita – į įvairių rizikos ir apsauginių veiksnių analizę.
2.4.4. Savižudiškų polinkių tyrimų kryptys
Savižudiški polinkiai – tai vienas iš svarbiausių psichikos sveikatos sunkumų rodiklių. Savižudiški polinkiai parodo žmonių turimas mintis apie savižudybę, kuriamus planus bei savižudišką elgesį, apibūdinantį savo noru atliekamus save žalojančius veiksmus, kai arba yra norima kitiems parodyti savižudiškus ketinimus arba yra ketinama nusižudyti (Silverman, 2006). Kadangi įvairiose šalyse atliktos studijos pateikia neabejotinų įrodymų, kad savižudiškos mintys ar bandymai žudytis yra galimo savižudiško elgesio reikšmingi požymiai, jų tyrimui skiriamas išskirtinis dėmesys (Burges, 2008, 2006; Hawton, 2002; Gailienė, 2005). Europoje atliekamuose
