LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA
Vitalija Ramažauskienė
SUAUGUSIŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ
MITYBA IR LIPIDŲ APYKAITOS
SUTRIKIMAI 1987–2007 METAIS
Daktaro disertacija
Biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata (09 B)
Disertacija rengta 2007–2011 metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijoje.
Mokslinis vadovas:
prof. dr. Janina Petkevičienė (Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademija, biomedicinos mokslai, visuomenės sveikata – 09 B)
Turinys
SANTRUMPOS ... 4
ĮVADAS ... 5
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 8
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 9
2.1. Mityba ir sveikata... 9
2.2. Gyventojų mityba ir jos pokyčiai ... 15
2.3. Socialiniai gyventojų mitybos skirtumai... 22
2.4. Mitybos ryšiai su gyvensenos veiksniais ... 25
3. DARBO APIMTIS IR TYRIMŲ METODAI ... 28
3.1. Tiriamasis kontingentas ... 29
3.2. Tyrimo metodai ... 30
3.2.1. Mitybos vertinimo metodai ... 30
3.2.2. Gyvensenos veiksnių vertinimas ... 33
3.2.3. Antropometriniai matavimai, biocheminiai kraujo tyrimai ir apolipoproteino E genotipo nustatymas ... 34
3.3. Statistinis duomenų vertinimas ... 35
4. REZULTATAI ... 37
4.1. Lietuvos rajonų gyventojų paros maisto davinio sudėtis, atsižvelgiant į lytį, amžių ir išsilavinimą ... 37
4.2. Skirtingų maisto produktų grupių vartojimas, atsižvelgiant į lytį, amžių ir išsilavinimą (24 valandų mitybos apklausos duomenys) ... 51
4.3. Lietuvos rajonų gyventojų mitybos įpročiai ... 80
4.4. Duomenų, gautų dažnuminio ir 24 valandų mitybos tyrimo metodais, palyginimas ... 93
4.5. Mitybos įpročių ir kitų gyvensenos veiksnių ryšiai ... 102
4.6. Mitybos ir apolipoproteino E genotipo bei mitybos sąveikos ryšiai su lipidų koncentracija kraujyje ... 107
4.7. Lietuvos rajonų gyventojų mitybos ir lipidų koncentracijos pokyčiai 1987–2007 metais ... 111
5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 122
IŠVADOS ... 135
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 137
AUTORĖS PUBLIKUOTŲ DARBŲ SĄRAŠAS ... 138
BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS ... 140
PRIEDAI ... 166
1 priedas ... 166
2 priedas ... 167
SANTRUMPOS
CINDI – Tarptautinė lėtinių neinfekcinių ligų integruota profilaktikos pro-grama (angl. Countrywide Integrated Noncommunicable Diseases Intervention programme)
PSO – Pasaulio sveikatos organizacija LNL – Lėtinės neinfekcinės ligos ŠKL – Širdies ir kraujagyslių ligos IŠL – Išeminė širdies liga
KMI – Kūno masės indeksas SRR – Sočios riebalų rūgštys PNRR – Nesočios riebalų rūgštys MNRR – Mononesočios riebalų rūgštys Ch – Cholesterolis
MTL-C – Mažo tankio lipoproteinų cholesterolis DTL-C – Didelio tankio lipoproteinų cholesterolis TG – Trigliceridai
APOE – apolipoproteinas E
KMO – Kaizerio-Mejerio-Olkino matas proc. – Procentai
SN – Standartinis nuokrypis p – Patikimumo lygmuo χ2 – Chi kvadrato kriterijus
ĮVADAS
Darbo aktualumas. Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai vykstantys
industrializacijos, urbanizacijos ir globalizacijos procesai labai paveikė žmonių gyvensenos įpročius, taip pat ir mitybą. Gyventojų maisto davinio energinė vertė didėja, daugiau energijos gaunama iš mažos maistinės vertės maisto produktų. Natūralūs maisto produktai, kuriuose gausu maistinių skai-dulų, mineralinių medžiagų, vitaminų, pakeičiami perdirbtais maisto pro-duktais, turinčiais daug riebalų ir lengvai pasisavinamų angliavandenių [1]. Padidėjus gyventojų perkamajai galiai, mažiau laiko skiriama maisto ga-minimui, dažniau valgoma ne namuose, užkandžiaujama greito maisto produktais. Išsivysčiusių šalių viešojo maitinimo įstaigose padidėjo pa-tiekalų porcijos, parduodami maisto produktai supakuoti didesniais kiekiais [2-4]. Vis dažniau vietoj vandens geriami saldinti gėrimai, daugiau valgoma saldumynų, mažėja ankštinių, vaisių ir daržovių vartojimas [1, 5-7]. Agresyvi nesveikų maisto produktų reklama daro didžiulį poveikį gyventojų, ypač vaikų, mitybos įpročių formavimuisi [8].
Gyventojų mitybos pokyčiai turėjo didelės reikšmės lėtinių neinfekcinių ligų (LNL) paplitimo padidėjimui. Nesveika mityba yra vienas iš svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL), piktybinių navikų nutukimo, cukrinio diabeto rizikos veiksnių [9-11]. Šios ligos, sukeliančios negalią ir priešlaikinę mirtį, palietė ne tik išvysčiusių, bet ir besivystančių šalių gy-ventojus [12]. Lietuvoje sergamumas ir mirtingumas nuo LNL yra vienas didžiausių Europoje. Jau daugelį metų gyventojų mirtingumo struktūroje pagrindine mirčių priežastimi išlieka ŠKL. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. nuo ŠKL mirė net 56,1 proc. visų mirusiųjų [13]. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, vienas iš svarbiausių ŠKL rizikos veiksnių yra lipidų apykaitos sutrikimai: per didelė bendro cholesterolio (Ch), mažo tankio lipoproteinų cholesterolio (MTL-C) bei per maža didelio tankio lipoproteinų cholesterolio (DTL-C) koncentracija kraujyje [14, 15]. Su maistu gaunamos sočios riebalų rūgštys (SRR), Ch didina MTL-C kon-centraciją, o nesočios riebalų rūgštys ją mažina [16, 17]. Be mitybos, lipidų apykaitą veikia ir genai [18]. Daugelyje tyrimų analizuojami apoli-poproteino E (APOE) genotipo ryšiai su lipidų koncentracija kraujyje [19-21]. Teigiama, kad genų įtaka priklauso nuo tam tikrų aplinkos veiksnių, todėl pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama tyrimams, kuriuose analizuojamas mitybos ir genų sąveikos poveikis lipidų apykaitai ir išeminės širdies ligos (IŠL) rizikai [22, 23].
Kitų šalių patirtis rodo, kad mitybos įpročiams tapus sveikesniais, LNL paplitimas mažėja. Sektinu pavyzdžiu laikoma Suomija, kur ženkliai suma-žėjus riebaus pieno ir sviesto vartojimui ir išaugus daržovių ir vaisių bei kitų sveikatai naudingų maisto produktų vartojimui darbingo amžiaus gyventojų mirtingumas nuo ŠKL sumažėjo net 80 proc. [24]. Pasaulio sveikatos orga-nizacija (PSO) ir kitos tarptautinės organizacijos daug dėmesio skiria gyventojų mitybos gerinimui. Pasaulio sveikatos asamblėja patvirtino Pasaulinę mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategiją, kuria vado-vaujasi valstybės, rengdamos nacionalines gyventojų mitybos gerinimo programas [25]. Lietuvoje 2003 m. buvo parengta Valstybinė maisto ir mitybos strategija ir jos įgyvendinimo priemonių 2003–2010 m. planas. Vie-nas iš šios strategijos uždavinių – siekti, kad Lietuvos gyventojų maisto davinio sudėtis atitiktų PSO maisto davinio sudėties rekomendacijas ir su-mažėtų su mityba susijusių LNL paplitimas [26].
Lietuva nuo nepriklausomybės atgavimo išgyveno sudėtingus politinius, ekonominius ir socialinius pokyčius. Visi šie pokyčiai paveikė gyventojų sveikatą ir gyvenseną [27]. Perėjus prie rinkos ekonomikos išaugo maisto produktų kainos. Dėl rinkos globalizacijos sumažėjo vietinių produktų var-tojimas. Iš kitos pusės, padidėjo ir sveiko maisto prieinamumas: augalinio aliejaus, neriebaus pieno produktų, daržovių ir vaisių. Gyventojų mitybą veikė reklama ir žiniasklaidos teikiama informacija apie mitybą ir sveikatą, kuri ne visuomet buvo paremta mokslinių tyrimų duomenimis ir klaidino vartotojus.
Lietuvos gyventojų mityba ir jos ryšiai su LNL nėra pakankamai ištirti. Pirmasis nacionalinis Lietuvos gyventojų mitybos tyrimas buvo atliktas 1997 m. ir pakartotas 2002 m. ir 2007 m. [28, 29]. Šiuose tyrimuose nebuvo vertinamas LNL rizikos veiksnių paplitimas ir jų ryšiai su mityba. Vykdant tarptautinę LNL integruotos profilaktikos programą (CINDI), kurios tikslas sumažinti bendrųjų LNL rizikos veiksnių paplitimą, tiriama Lietuvos rajonų gyventojų mityba. Šis darbas yra sudėtinė CINDI programos dalis.
Darbo mokslinis naujumas. Taikant standartizuotas tyrimų metodikas ir
tiriant atsitiktines imtis, įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos pokyčiai per dvidešimt metų, t.y. didelių ekonominių, politinių ir socialinių reformų laikotarpiu. Analizuojant Lietuvos gyventojų maisto davinio sudėtį, nusta-tytos maisto produktų grupės, iš kurių gaunama daugiausiai energijos ir maisto medžiagų. Nustatyti mitybos ryšiai su lipidų koncentracija kraujyje. Pirmą kartą įvertintas Lietuvos gyventojų mitybos pokyčių indėlis į lipidų koncentracijos kraujyje pokyčius per dvidešimt metų. Darbe pirmą kartą analizuojamos sąsajos tarp mitybos, APOE genotipo ir lipidų koncentracijos kraujyje.
Darbo praktinė reikšmė. Įvertinus Lietuvos gyventojų maisto davinio
sudėtį ir palyginus su PSO ir Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis, nustatytos svarbiausios gyventojų mity-bos klaidos, į kurias būtina kreipti dėmesį planuojant LNL profilaktikos programas. Nustatyti socialiniai mitybos skirtumai parodė, kurioms gyven-tojų grupėms pirmiausia turėtų būti taikomos profilaktinės priemonės. Atskleisti mitybos ryšiai su kitais gyvensenos veiksniais dar kartą patvirtino nuostatą, kad sveikatos ugdymo ir ligų profilaktikos programos turėtų būti kompleksinės, nukreiptos į sveikos gyvensenos formavimą, t.y. skatinančios sveiką mitybą, fizinį aktyvumą ir gyvenimą be žalingų įpročių. Nustačius, iš kurių maisto produktų Lietuvos gyventojai gauna daugiausia energijos ir maisto medžiagų, bus galima parengti tikslesnes maisto produktų vartojimu pagrįstas mitybos rekomendacijas. Įvertinus mitybos ryšius su lipidų kon-centracija kraujyje ir mitybos indėlį į lipidų koncentracijos sumažėjimą gyventojų kraujyje per 20 metų, nustatyta, kokie Lietuvos gyventojų mi-tybos pokyčiai turėtų būti skatinami, kad mažėtų dislipidemijos paplitimas ir ŠKL rizika. Mitybos ir APOE genotipo sąveikos poveikio lipidų koncen-tracijai kraujyje įvertinimas, patvirtino, kad nesveika mityba gali didinti Ch koncentraciją net ir esant sveikatai palankiam genotipui, todėl sveikai mai-tintis turi būti raginami visi gyventojai.
Remiantis gautais rezultatais gali būti kuriamos profilaktinės programos, metodinė medžiaga ir mokymo priemonės gyventojams, stokojantiems svei-kos mitybos įgūdžių. Be to, gauti rezultatai gali būti panaudoti sveikatos priežiūros specialistų rengimui ir tobulinimui.
Autorės indėlis. Dalyvavo 2007 m. atliekant sveikatos tikrinimus
skirtinguose Lietuvos rajonuose, atlikdama 24 valandų mitybos tyrimo me-todu gyventojų apklausą. Užkodavo 1999 m. ir 2007 m. gautus duomenis, suvedė į elektronines laikmenas, įsisavino matematinės statistikos metodus ir atliko statistinę tyrimo duomenų analizę. Tyrimo rezultatai buvo publi-kuoti recenzuojamuose Lietuvos ir užsienio žurnaluose, pristatyti Lietuvos ir tarptautinėse mokslinėse konferencijose.
1. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas:
Įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų mitybos ypatumus ir ryšius su li-pidų apykaitos sutrikimais 1987–2007 metais.
Darbo uždaviniai:
1. Įvertinti Lietuvos rajonų gyventojų maisto davinio sudėtį 2007 m., atsižvelgiant į lytį, amžių ir išsilavinimą.
2. Išanalizuoti 2007 m. Lietuvos rajonų gyventojų skirtingų maisto pro-duktų vartojimo ypatumus.
3. Nustatyti gyventojų mitybos įpročių ir kitų gyvensenos veiksnių są-sajas.
4. Nustatyti gyventojų mitybos ir apolipoproteino E genotipo bei mi-tybos sąveikos ryšius su lipidų koncentracija kraujyje.
5. Įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos ir lipidų koncentracijos kraujyje pokyčius per 20 metų.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1. Mityba ir sveikata
Apie mitybos įtaką sveikatai pradėta kalbėti maždaug prieš 1,5–2 tūkstančius metų, o graikų filosofo Sokrato posakis apie nuosaikumą tinka ir šiandienai: „Valgome tam, kad gyventume, o ne gyvename tam, kad val-gytume“.
Kiekvieno žmogaus motyvacija sveikai maitintis gali būti skirtinga. Tėvai rūpinasi, kaip užauginti sveikus vaikus, vyresnio amžiaus žmonės – kaip palaikyti gerą sveikatą ir išvengti ligų. Svarbu ne tik, ką valgome, bet ir kokį maisto kiekį suvalgome, kiek kartų per dieną valgome. Žemo ekono-minio išsivystymo šalyse dėl nepakankamos mitybos, vitaminų ir mine-ralinių medžiagų stokos sutrinka vaikų raida, atsiranda įvairios ligos. Ne tik nepakankama mityba, bet ir maisto perteklius turi neigiamos įtakos sveikatai. Pastaraisiais dešimtmečiais atliekama daug tyrimų, siekiant nustatyti mi-tybos įtaką lėtinių ligų atsiradimui.
Remiantis PSO duomenimis, LNL yra svarbiausias XXI amžiaus iššūkis visuomenės sveikatai. Joms priskiriamos tokios ligos kaip IŠL, insultas, ar-terinė hipertenzija, piktybiniai navikai, nuo insulino nepriklausomas cukrinis diabetas, nutukimas ir kt. Pasaulyje maždaug 60 proc. visų mirčių sąlygoja LNL [30]. Lietuvoje sergamumas ir mirtingumas nuo LNL taip pat labai didelis. Jau daugelį metų gyventojų mirtingumo struktūroje pagrindine mirčių priežastimi išlieka ŠKL. Statistikos departamento duomenimis, 0–64 m. amžiaus grupėje mirtingumas nuo ŠKL 2009 m. sudarė 122,3 mirusiųjų 100000 gyventojų, o to paties amžiaus Europos gyventojų mirtingumas nuo ŠKL buvo 2,7 karto mažesnis (45,0/100000 gyventojų) [31]. Lietuvos gy-ventojų mirties priežasčių skirstinys 2009 m. pateiktas 2.1.1 pav. [32].
Dažniausiai LNL vystymąsi skatina ne vienas rizikos veiksnys. Pagrin-diniai su mityba susiję rizikos veiksniai yra dislipidemija, arterinė hipertenzija, angliavandenių apykaitos sutrikimai ir nutukimas, kurie yra la-bai paplitę Lietuvoje [33, 34].
Ne vienas epidemiologinis tyrimas patvirtino, kad didelis bendro Ch, MTL-C ir mažas DTL-C kiekis kraujyje skatina ŠKL atsiradimą [14, 15, 35, 36]. Sumažėjus MTL-C koncentracijai kraujyje 1 mmol/l, miokardo infarkto ar IŠL rizika sumažėjo 23 proc. [37]. Kauno 35–64 m. amžiaus gyventojų kohortinio tyrimo rezultatai patvirtino ryšį tarp hipercholesterolemijos ir pa-didėjusio mirtingumo nuo ŠKL [34]. Būtent nesveika mityba ir yra vienas iš pagrindinių veiksnių, skatinančių dislipidemijos atsiradimą. Laikantis
svei-kos mitybos rekomendacijų, sumažėja bendro ir MTL-C koncentracija krau-jyje [38-42]. 18 21 46 4 13 65 18 ŠKL Piktybiniai navikai Išorines priežastys Kitos VYRAI MOTERYS 15
2.1.1 pav. Pagrindinės Lietuvos gyventojų mirties priežastys 2009 m. (proc.) Moksliškai įrodyta, kad SRR ir su maistu gautas Ch didina bendro ir MTL-C koncentraciją kraujyje [16, 17]. Erkki Vartiainen ir kolegų atliktas tyrimas pagrindė, kad SRR kiekis maisto davinyje yra tiesiogiai susijęs su IŠL atsiradimu SRR pakeitus į PNRR mažėja bendro ir MTL-C kiekis, o tuo pačiu ir ŠKL rizika [43, 44-46]. Arne Astrup su kolegomis nustatė, kad maisto davinyje 1 proc. energijos, gautos iš SRR, pakeitus PNRR, statistiškai reikšmingai sumažėjo MTL-C koncentracija. Šio pokyčio dėka sergamumas ŠKL sumažėjo 2–3 proc. [47]. Kito tyrimo rezultatai taip pat patvirtino, kad pakeitus SRR į PNRR patikimai sumažėjo MTL-C kon-centracija, tačiau sumažėjo ir DTL-C koncentracija kraujyje bei bendro ir DTL-C santykis [44]. SRR gali būti keičiamos ir MNRR. Tuomet mažėja MTL-C koncentracija ir mažai keičiasi DTL-C koncentracija, tačiau po-veikis ne toks ryškus kaip SRR pakeitus PNRR [48].
Pagrindiniai SRR šaltiniai yra riebūs mėsos ir pieno produktai [49]. Jungtinėse Amerikos Valstijose mitybos ir sveikatos kohortinio tyrimo, ver-tinusio ryšį tarp mirtingumo ir mėsos vartojimo, rezultatai parodė, kad gyventojų, kurių davinyje buvo didelis raudonos ir perdirbtos mėsos kiekis, mirtingumas nuo vėžio, ŠKL ir kitų ligų buvo statistiškai reikšmingai di-desnis nei tų, kurie mėsos valgė mažiau. Ir atvirkščiai, didelis baltos mėsos kiekis maisto davinyje buvo susijęs su nedideliu bendro mirtingumo ir mirtingumo nuo vėžio sumažėjimu [50, 51]. WHITHALL II studijos re-zultatai parodė, kad per 11 tyrimo metų tarp 39–62 m. amžiaus valstybės tarnautojų MTL-C koncentracija sumažėjo reikšmingai. Vienas iš veiksnių, sąlygojusių tokį MTL-C koncentracijos sumažėjimą, buvo išaugęs baltos mėsos ir sumažėjęs raudonos mėsos vartojimas [52]. Kohortinio tyrimo
re-zultatai parodė, kad tiriamieji, kurių dietoje buvo gausu daržovių, vaisių, ankštinių, žuvies, paukštienos ir rupaus malimo grūdinių produktų, turėjo 28 proc. mažesnę riziką numirti nuo ŠKL nei tie, kurių mityboje buvo gausu raudonos mėsos ir jos produktų, keptų bulvių, saldumynų ir grūdinių pro-duktų iš aukščiausios rūšies miltų [53]. Gyventojai, kurių mityboje vyravo augalinės kilmės maisto produktai, turėjo mažesnę ne tik IŠL, bet ir insulto riziką [54]. Buvo paskaičiuota, kad tikimybė turėti bent vieną iš ŠKL rizikos veiksnių padidėja 21 proc., jei penki proc. bendro riebalų kiekio pakeičiami riebalais, gaunamais iš mėsos [55]. Omega-3 PNRR, kurių gauname valgydami jūros žuvį ir žuvies taukus, apsaugo nuo IŠL [56]. Japonijos tyrėjai, įvertinę 40 m. ir vyresnio amžiaus žemės ūkio darbuotojų mitybą, nustatė, kad nuo 1958 iki 1999 m. energijos dalis, gauta iš baltymų, jų maisto davinyje padidėjo nuo 11 iki 18 proc., iš riebalų – nuo 5 proc. iki 20 proc., o energijos dalis iš angliavandenių sumažėjo nuo 84 proc. iki 62 proc. Šie pokyčiai buvo sąlygoti pasikeitusių mitybos įpročių. Per tiriamąjį lai-kotarpį sumažėjo vidutinis per dieną suvartojamas ryžių kiekis, išaugo mėsos ir pieno vartojimas. Taip pat išaugo ir suvalgytas per dieną vidutinis žuvies ir vėžiagyvių kiekis. Pasikeitus mitybos įpročiams ir maisto davinio sudėčiai, padidėjo ir bendro Ch koncentracija kraujyje, atitinkamai nuo 3,94 mmol/l 1958 m. iki 5,02 mmol/l 1999 m. [57].
Eksperimentinės ir epidemiologinės studijos patvirtino, kad ŠKL rizika mažėja, kai SRR sudaro apie 9 proc. maisto davinio energinės vertės, tačiau ryškus MTL-C kiekio sumažėjimas yra stebimas, kai energijos dalis, gauta iš SRR, sudaro mažiau nei 7 proc. maisto davinio energinės vertės [58]. Sie-kiant sumažinti SRR, kai kurie mokslininkai rekomenduoja dietą praturtinti maisto produktais, kuriuose gausu angliavandenių [49, 58]. Tačiau dieta, kurioje didelė energijos dalis susidaro iš angliavandenių, ypač iš paprastųjų, gali būti augančio antsvorio ir nutukimo paplitimo priežastimi. Esant tokiai dietai, padidėja Tg bei sumažėja DTL-C koncentracija kraujyje [59, 60]. Kito tyrimo duomenimis, mityba, kurioje buvo mažas angliavandenių kiekis, nebuvo statistiškai reikšmingai susijusi su padidėjusia ŠKL rizika [61]. Maistinės skaidulos taip pat turi poveikio lipoproteinų koncentracijai kraujyje [62]. Eksperimentiniuose tyrimuose palyginus skirtingų dietų po-veikį lipidų koncentracijai kraujyje, buvo nustatyta, kad efektyviausiai MTL-C koncentraciją veikė vegetarų ir veganų mityba, kuriai būdinga daug riešutų, sojos produktų ir didelis maistinių skaidulų kiekis. Laikantis dietos, kurioje buvo maži liesos mėsos kiekiai, taip pat buvo stebimas bendro ir MTL-C koncentracijos sumažėjimas, bet ne toks ryškus kaip valgant tik augalinės kilmės produktus [63].
Didelis su maistu gauto Ch kiekis taip pat gali skatinti aterosklerozės vystymąsi [64]. Esant dideliam maisto Ch kiekiui, didėja bendro Ch ir
DTL-C koncentracijų santykis ir IŠL rizika [65]. Tyrimai rodo, kad dietoje DTL-Ch kiekį padidinus 100 mg, kraujyje bendro Ch koncentracija padidėja 0,056 mmol/l [66].
Be mitybos, lipidų apykaitos reguliavimui didelę reikšmę turi ir genai [44, 67, 68]. Lipidų metabolizmui svarbus APOE genas [18]. APOE organizme atlieka daug funkcijų. Viena iš jų – Tg transporto į kepenų ląsteles reguliacija. APOE veikia kaip MTL receptorių, esančių ląstelėse, ligandas. Ligandui prisijungus prie receptoriaus, suaktyvinamas viduląstelinis lipoproteinų apykaitos mechanizmas [69]. APOE yra polimorfiškas. Jis turi tris pagrindines izoformas, užkoduotas trijų 19-tos chromosomos alelių (ε2, ε3 ir ε4) [70]. Epsilon 3 alelis yra labiausiai paplitęs, ε2 ir ε4 priskiriami retesniems aleliams. APOE sąveika su lipoproteino receptoriais priklauso nuo jo izoformos [71]. APOE2 silpnai jungiasi su ląstelių MTL receptoriais, todėl žmonėms, turintiems APOE2 genotipą, nustatoma mažesnė MTL-C koncentracija kraujyje ir didesnė Tg koncentracija [19-21]. APOE4 jungtis su ląstelių receptoriais yra stipri, todėl prisijungus APOE4 lipoproteinų metabolizmas ląstelėje suaktyvinamas. APOE4 genotipą turinčių žmonių MTL-C koncentracija kraujyje būna padidėjusi. Jie turi didesnę riziką susirgti ŠKL. Mokslinių tyrimų duomenimis, mityba gali turėti įtakos APOE poveikiui kraujo lipidams [66, 72, 73]. Atliekant eksperimentus, mitybos pokyčiai labiau veikė APOE4 genotipo žmonių lipidų koncentraciją kraujyje, t.y. maisto davinyje padidėjus riebalų, SRR ar Ch kiekiui, jų MTL-C koncentracija kraujyje taip pat didėjo [74-76]. Aterogeninis APOE4 genotipo poveikis dažniau nustatomas tose populiacijose, kurių maisto davinyje gausu SRR. Tačiau Kosta Rikos mokslininkai nustatė, kad jų populiacijoje, kuri gauna mažai energijos iš SRR, APOE2 genotipą turintiems žmonėms ŠKL rizika didėjo didėjant suvartojamam SRR kiekiui [77]. Kituose tyrimuose nenustatyta, kad mityba gali modifikuoti APOE poveikį lipidų koncentracijai kraujyje [78].
Kai su maistu gaunama daugiau energijos nei išeikvojama, didėja tikimybė nutukti. Remiantis epidemiologiniais tyrimais, nutukimas yra stiprus ir nepriklausomas cukrinio diabeto, insulto, IŠL ir kai kurių vėžinių susirgimų rizikos veiksnys [79, 80]. Pastaruoju metu sparčiai auga nu-tukusių žmonių skaičius. Įrodyta, kad kūno masės indeksas (KMI) tiesiogiai susijęs su padidėjusiu mirtingumu nuo įvairių ligų [81]. Kinijos populiacijos tyrimai parodė, kad maisto davinyje išaugus energijos, gautos iš riebalų, daliai nuo 15 proc. iki 20 proc. buvo stebimas kūno svorio padidėjimas [82]. Didelis ne tik riebalų, bet ir cukraus kiekis bei sėslus gyvenimo būdas, sąlygojo ryškų indžių KMI padidėjimą [83]. Remiantis NHANES studijos duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose tarp tiriamųjų, turinčių normalų KMI, sergančių arterine hipertenzija buvo 18 proc., o tarp
nutu-kusių (KMI≥30) – 52,3 proc.; cukrinis diabetas nustatytas, atitinkamai, 2,4 proc. ir 14,2 proc., o dislipidemija – 8,9 proc. ir 19,0 proc. tiriamųjų [84]. Didėjant tokių maisto produktų, kaip bulvių traškučiai, raudona mėsa ir sal-dinti gėrimai, vartojimo dažniui, reikšmingai didėja ir kūno svoris [85]. Ištyrus Karačio medicinos universiteto (Pakistanas) studentų mitybos įpročius, nustatyta, kad antsvorį turėjo studentai, kurie užkandžiavo greitu maistu ir kurių mityboje vyravo mažos mitybinės vertės maisto produktai [86]. Gyventojai, kurių davinyje maistinių skaidulų kiekis buvo mažesnis nei 1,5 g/MJ, o energijos dalis, gauta iš riebalų, buvo didesnė nei 35 proc., turėjo reikšmingai didesnę antsvorio ar nutukimo riziką nei gyventojai, kurių davinyje buvo didesnis maistinių skaidulų ir mažesnis riebalų kiekis [87].
ATTICA studija, tyrusi metabolinio sindromo ryšius su mityba, nustatė, kad tiriamieji, kurie dažniau valgė žuvį, daržoves, ankštinius, grūdinius pro-duktus ir vaisius, turėjo 13 proc. mažesnę metabolinio sindromo tikimybę [88].
Didelis druskos kiekis maiste didina arterinės hipertenzijos riziką. Eksperimentiniai tyrimai įrodė, kad sumažinus maisto davinyje druskos kie-kį, tiek sergančių arterine hipertenzija, tiek sveikų žmonių kraujo spaudimas sumažėjo statistiškai reikšmingai [89]. Jungtinių Amerikos Valstijų svei-katos departamento parengtose rekomendacijose su maistu gautas natrio kiekis neturėtų viršyti 2300 mg per parą. Gyventojai, kurie priklauso pa-žeidžiamai grupei (sergantys arterine hipertenzija, vidutinio ir senyvo amžiaus bei juodaodžiai gyventojai), neturėtų vartoti daugiau nei 1500 mg [90]. Paskaičiuota, kad suvartojamą per dieną druskos kiekį sumažinus iki 3 g (1200 mg natrio), visose amžiaus grupėse sumažėja rizika atsirasti nau-jiems IŠL, insulto ir miokardo infarkto atvejams [91]. Jungtinėse Amerikos Valstijose vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys, kurios vartojo liesus pieno produktus, turėjo reikšmingai mažesnę riziką susirgti hipertenzija nei mo-terys, kurios dažniau rinkosi riebius pieno produktus [92]. DASH dietoje, skirtoje sergantiems arterine hipertenzija, buvo mažas druskos, riebių mėsos ir pieno produktų kiekis bei didelis daržovių ir vaisių kiekis. Gyventojų, ku-rie laikėsi šios dietos, kraujo spaudimas, bendro Ch, MTL-C ir DTL-C kon-centracija kraujyje sumažėjo reikšmingai, o Tg kiekis nepadidėjo [93, 94].
Kaip buvo minėta anksčiau, pagrindiniai cukrinio diabeto rizikos veiksniai yra pilvinis nutukimas, sėslus gyvenimo būdas ir mityba, kurioje gausu SRR, paprastųjų angliavandenių, didelė bendra davinio energinė vertė ir mažas maistinių skaidulų kiekis [10, 95-97]. Sergantiems cukriniu diabetu pirmiausia yra keliamas uždavinys sumažinti MTL-C ir Tg koncentraciją kraujyje bei padidinti DTL-C koncentraciją, taip sumažinant ŠKL riziką. Pirmiausia rekomenduojama maisto davinyje sumažinant energijos, gautos
iš SRR, dalį [98]. SRR siūloma keisti PNRR ir MNRR, o su maistu gauto Ch kiekis neturėtų viršyti 200 mg [99]. Įvertinus ryšį tarp Viduržemio jūros dietos laikymosi ir rizikos susirgti diabetu, nustatyta, kad tiriamieji, kurie laikėsi šios dietos, turėjo reikšmingai mažesnę riziką susirgti cukriniu diabetu [100]. Riebalų kiekis ir kokybė įtakoja gliukozės toleranciją ir jau-trumą insulinui [101-103]. Rastas patikimas ryšys tarp suvartojamo trans riebalų rūgščių kiekio ir 2 tipo cukrinio diabeto [104]. Vyrai, kurių mityboje buvo gausu gyvūninių baltymų ir riebalų bei mažai angliavandenių, turėjo didesnę riziką susirgti 2 tipo cukriniu diabetu [105].
Įvairūs moksliniai tyrimai patvirtino ryšį tarp mitybos ir vėžio. Pasaulio vėžio tyrimų fondo ir Jungtinių Amerikos Valstijų vėžio tyrimų instituto parengtoje ataskaitoje pagrindiniais vėžio rizikos veiksniais yra įvardijami nutukimas, didelis maisto davinio energinis tankis, nepakankamas augalinės kilmės produktų vartojimas, per didelis raudonos mėsos, ypač perdirbtos, vartojimas, didelis druskos kiekis maisto davinyje, žindymas trumpiau nei 6 mėnesius, mažas fizinis aktyvumas ir alkoholinių gėrimų vartojimas [9]. Anne C.M. Thiébaut su kolegomis, įvertinusi pomenopauziniu periodu krūties vėžiu susirgusių moterų davinyje esantį riebalų kiekį, atrado, kad tarp moterų, kurių maisto davinyje energijos dalis, gauta iš riebalų, sudarė vidutiniškai 40,1 proc., invazinio vėžio atvejų skaičius buvo 11 proc. didesnis nei tarp moterų, kurių davinyje riebalai sudarė 20,3 proc. maisto davinio energinės vertės [106]. Vartojusieji daug perdirbtos raudonos mėsos turėjo 20 proc. didesnę riziką susirgti tiesiosios ir gaubtinės žarnos vėžiu nei vartojusieji jos mažai [107]. Kito tyrimo duomenimis, rizika susirgti tiesiosios ir gaubtinės žarnos vėžiu mažėjo, didėjant davinyje maisto skaidulų, gautų iš grūdų, kiekiui [108]. Moksliniai tyrimai patvirtino, kad augalinės kilmės maisto produktai apsaugo nuo vėžio [109]. Vartojantys daržovių ir vaisių bent 6 kartus per dieną, lyginant su vartojančiais vidutiniškai 1 kartą, turėjo maždaug 20–30 proc. mažesnę riziką susirgti tiesiosios ir gaubtinės žarnos vėžiu [110]. Lietuvoje atlikto atvejo ir kontrolės tyrimo duomenys parodė, kad skrandžio vėžio rizika mažėja, kai dažniau valgoma daržovių ir vaisių [111].
Kalcis yra reikalingas normaliam skeleto, dantų augimui ir kaulų mine-ralizacijai [112]. Tyrimai rodo, kad organizme esant per mažam kalcio kiekiui padidėja osteoporozės ir kaulų lūžių rizika [113-115]. Pakankamas kalcio kiekis yra svarbus pirmaisiais trimis dešimtmečiais ir aišku vėliau, siekiant palaikyti pakankamą kaulų masės tankį [116]. Pagrindinis kalcio šaltinis yra pieno produktai. Kadangi riebiuose pieno produktuose yra gausu SRR ir Ch, todėl rekomenduojama vartoti liesus pieno produktus. Luizianos (Jungtinės Amerikos Valstijos) gyventojai, kurių maisto davinyje buvo di-desnis pieno produktų kiekis, gavo didesnį mineralinių medžiagų bei
vitaminų kiekį [117]. Ne tik pieno produktai, bet ir žuvis teigiamai veikia kaulų tankį. Kinijos gyventojų, ypač vyrų, kurie žuvį valgė kasdien, kaulų tankio nykimo rizika buvo mažesnė nei vyrų, kurie žuvį valgė rečiau [118].
Vitaminas D yra svarbus augimui, kalcio absorbcijai [119]. Yra įrodyta, kad vitamino D stoka gali sąlygoti ir tam tikrų LNL atsiradimą [120]. Perspektyvinio kohortinio tyrimo rezultatai parodė, kad nepakankamas vitamino D kiekis buvo susijęs su padidėjusia insulto rizika tarp vyresnio amžiaus gyventojų bei padidėjusia 2 tipo cukrinio diabeto rizika tarp 30–65 m. amžiaus tiriamųjų [121, 122]. Pagrindiniai natūralūs vitamino D šaltiniai yra riebi žuvis, žuvies taukai ir saulės spinduliai. Taip pat vitamino D galima gauti ir iš maisto produktų, kurie yra praturtinti šiuo vitaminu: pieno produktai, margarinai, kai kurios sultys ir pusryčių dribsniai [123].
Jodo nepakankamumas gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų. Dažniausiai sutrinka skydliaukės veikla [124, 125]. Vienas iš būdų užtikrinti pakankamą jodo kiekį maisto davinyje yra joduotos druskos vartojimas.
Geležies stoka yra viena iš pagrindinių anemijos priežasčių [126]. Didžiausias anemijos paplitimas, atsiradęs būtent dėl geležies nepa-kankamumo, yra Pietų Azijos šalyse, tokiose kaip Indija, Bangladešas ir Pakistanas [127]. Moterims dažniau nustatomas geležies nepakankamumas nei vyrams [128]. Perspektyviojo kohortinio tyrimo rezultatai parodė, kad moterys, kurios valgė daugiau raudonos mėsos ir kurių maisto davinio energinė vertė, baltymų, vitaminų B12, C ir geležies kiekis buvo didesnis,
sergamumas anemija buvo patikimai mažesnis, lyginant su moterimis, kurių mityboje trūko šių medžiagų [129].
Apibendrinant galima teigti, kad nesveika mityba sąlygoja daugelio ligų atsiradimą. Per didelis gyvūninės kilmės maisto produktų, turinčių daug SRR ir Ch, vartojimas, didelis druskos ir cukraus kiekis maisto davinyje, per mažas daržovių, vaisių ir rupaus malimo grūdinių produktų vartojimas, per didelė maisto davinio energinė vertė yra susijusi su pagrindiniais LNL rizikos veiksniais – nutukimu, arterine hipertenzija, lipidų ir angliavandenių apykaitos sutrikimais. Lietuvoje stokojama tyrimų, analizuojančių mitybos ir LNL ryšius, todėl savo darbe kėlėme uždavinį įvertinti mitybos sąsajas su lipidų apykaitos sutrikimais suaugusių Lietuvos gyventojų populiacijoje.
2.2. Gyventojų mityba ir jos pokyčiai
2004 m. Pasaulio sveikatos asamblėjos patvirtintoje Pasaulio mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategijoje yra nurodoma, kokios maisto da-vinio sudėties turėtų siekti gyventojai, kad išvengtų LNL [25]. Remiantis šiomis rekomendacijomis, bendras riebalų kiekis gyventojų paros maisto davinyje neturėtų viršyti 30 proc., tačiau neturėtų būti ir mažesnis nei 15
proc.; iš SRR turėtų susidaryti ne daugiau 10 proc. maisto davinio energinės vertės. Iš PNRR reikėtų gauti 6–10 proc. paros energijos. Ch kiekis paros maisto davinyje turėtų būti ne didesnis 300 mg. Iš baltymų turėtų susidaryti 10–15 proc. Daržovių ir vaisių rekomenduojama suvalgyti ne mažiau 400 g per dieną, kad būtų gautas pakankamas maistinių skaidulų kiekis (25–30 g). Angliavandeniai turėtų sudaryti daugiau nei pusę visos maisto davinio ener-ginės vertės (55–75 proc.). Monosacharidų ir disacharidų galima suvartoti tiek, kad iš jų gautume ne daugiau 10 proc. maisto davinio energijos [10]. Esant tam tikriems sveikatos sutrikimams, kaip pavyzdžiui, sergant ŠKL, kai kurios mitybos rekomendacijos yra dar griežtesnės: SRR gali sudaryti ne daugiau 7 proc., trans riebalų rūgštys – mažiau nei 1 proc. maisto davinio energinės vertės [58].
Daugumos šalių gyventojų mityba neatitinka PSO rekomendacijų. Mitybos įpročių skirtumus, kurie nulemia ir gyventojų maisto davinio su-dėties skirtumus, veikia ekonominiai, socialiniai, kultūriniai, geografiniai ir kiti veiksniai. 2007 m. atlikto Lietuvos gyventojų mitybos tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos gyventojų mityba yra nesveika. Per didelė maisto davinio energijos dalis susidarė iš riebalų: vyrų – 44,9 proc., moterų – 41,9 proc. Ypač didelė energijos dalis gauta iš SRR: vyrų – 13,5 proc., moterų – 12,9 proc. Per mažai energijos susidarė iš angliavandenių – 38,9 proc. vyrų ir 42,9 proc. moterų maisto davinyje. Maistinių skaidulų kiekis buvo nepa-kankamas. Be to, su maistu gautas per didelis Ch kiekis [29].
Pagrindiniai riebalų šaltiniai yra mėsa, pienas ir jų produktai. Remiantis Europos mitybos ir sveikatos ataskaitoje pateikta informacija, mėsos ir jos produktų daugiausiai suvartojo Centrinės ir Rytų Europos šalių gyventojai, kiek mažiau Vakarų Europos šalių, o mažiausiai – Pietų Europos šalių gy-ventojai. Daugiausiai pieno ir jo produktų suvartojo Šiaurės, mažiausiai – Pietų Europos šalyse gyvenantys žmonės [130]. Gyventojų, kurie paprastai daugiau suvartoja mėsos ir pieno produktų, energijos dalis, gauta iš riebalų, būna taip pat didesnė, o pati riebalų sudėtis kokybės atžvilgiu būna pras-tesnė: daugiau SRR, mažiau PNRR. Pavyzdžiui, net 60 proc. austrų maisto davinyje, riebalai sudarė daugiau nei 35 proc. maisto davinio energinės ver-tės, net 17 proc. energijos buvo gauta iš SRR ir tik 24 proc. tirtųjų energijos dalis, gauta iš riebalų, atitiko rekomendacijas [131]. Panašius rezultatus gavo Belgijos ir Prancūzijos tyrėjai [132]. Ispanijos gyventojai priskiriami prie mažai vartojančių mėsos ir pieno produktų. Nors jų davinyje riebalai sudarė vidutiniškai 37,5 proc. maisto davinio energinės vertės, tačiau reikš-mingai mažiau nei kitose Europos valstybėse buvo gauta energijos iš SRR (12 proc.), MNRR sudarė 18,0 proc., PNRR – 7,5 proc. maisto davinio energinės vertės [139]. Norvegijos gyventojai suvartoja daug pieno ir jo produktų. Stea su kolegomis, ištyrę 18–25 m. amžiaus Norvegijos vyrų
maisto davinio sudėtį, nustatė, kad riebalai sudarė 36,3 proc. maisto davinio energinės vertės, iš SRR norvegai gavo 13,9 proc., iš PNRR – 8,7 proc., o iš MNRR – 10,8 proc. energijos [133]. Daugumoje Europos valstybių ener-gijos dalis, gauta iš PNRR, atitiko PSO rekomendacijas (6–10 proc.) [10]. Tačiau Norvegijos gyventojai suvartojo didesnį nei kitų šalių gyventojai omega-3 PNRR, kuris teigiamai veikia sveikatą, kiekį [131]. Arčiausiai rekomendacijų buvo 2007 m. Suomijos gyventojų maisto davinyje nustatytas riebalų kiekis: 31,2 proc. moterų ir 33,1 proc. vyrų davinio energinės vertės. SRR sudarė vidutiniškai 12 proc. maisto davinio energinės vertės [134].
Organizmas pats gamina Ch arba jį gauna su maistu. Ypatingai daug jo yra gyvūninės kilmės produktuose ir visai nėra vaisiuose, daržovėse ir grū-diniuose produktuose. Daugumos Europos valstybių gyventojų davinyje rastas Ch kiekis viršijo PSO rekomenduojamus 300 mg [130]. Didžiausias su maistu gautas Ch kiekis užfiksuotas Lenkijos, Lietuvos ir Vengrijos gy-ventojų maisto davinyje [135].
Daugiau nei pusę viso maisto davinio energinės vertės turėtų sudaryti angliavandeniai. Pagrindiniai angliavandenių šaltiniai – vaisiai, daržovės, ankštiniai, grūdiniai produktai. PSO Europos regioninio biuro informacinės sistemos duomenimis, daugiausiai vaisių ir daržovių skaičiuojant kilo-gramais vienam žmogui per metus suvartojo graikai (404,4 kg), armėnai (394 kg) ir izraeliečiai (317 kg). Didžiausias vidutinis vienam žmogui per metus tenkantis vaisių ir daržovių kiekis buvo senosiose Europos Sąjungos valstybėse (231,7 kg), kiek mažesnis – Vidurinės Azijos šalyse (196,2 kg), mažiausias – valstybėse, įstojusiose į Europos Sąjungą 2004 m. (186,9 kg) [136]. Vidutinis vaisių ir daržovių kiekis, tenkantis vienam Lietuvos gy-ventojui, 2007 m. buvo 187 kg. Lyginant su 1992 m., šis kiekis išaugo beveik dvigubai. Nors senųjų Europos Sąjungos valstybių gyventojai vartojo daugiau vaisių ir daržovių, tačiau grūdinių produktų vartojimas jose buvo mažiausias (118,8 kg). Didžiausią grūdinių produktų kiekį suvartojo Vidurinės Azijos (190,2 kg) ir Rytų Europos (161,2 kg) gyventojai. Vienas Lietuvos gyventojas per metus grūdinių produktų vidutiniškai suvartoja 149 kg, t.y. 29 kg mažiau nei 1992 m. [136].
Gyventojai, kurie vartoja daug daržovių ir vaisių bei grūdinių produktų, gauna didesnį maistinių skaidulų kiekį. Taip pat energijos dalis, gauta iš angliavandenių, būna reikšmingai didesnė, tačiau dažnai monosacharidų ir disacharidų kiekis viršija rekomenduojamą normą. Viena iš labiausiai atitinkančių rekomendacijas yra Suomijos gyventojų mityba. Moterų da-vinyje rastas angliavandenių kiekis buvo patikimai didesnis nei vyrų ir buvo arčiausiai PSO rekomendacijų, atitinkamai 50,2 proc. ir 47,1 proc. Maistinių skaidulų kiekis buvo reikšmingai didesnis vyrų (23,7 g) nei moterų (20,7 g)
davinyje, o vidutinė energijos dalis, gauta iš sacharozės, sudarė maždaug 10 proc. maisto davinio energinės vertės [134]. Austrai iš angliavandenių vidutiniškai gavo 45 proc. maisto davinio energijos. Daržovių ir vaisių vidu-tiniškai suvartojo mažiau nei rekomenduojama (330 g), todėl ir maistinių skaidulų kiekis buvo nepakankamas (20 g) [137]. Belgų davinyje rastas angliavandenių kiekis buvo taip pat mažesnis nei rekomenduojama (45,8 proc.), o dalis, gauta iš monosacharidų ir disacharidų, ženkliai per didelė (20,3 proc.) [138]. Ispanų ir prancūzų davinyje energijos dalis, gauta iš monosacharidų ir disacharidų, taip pat buvo du kartus didesnė nei rekomenduojama [132, 139]. Nacionalinio mitybos tyrimo duomenimis, monosacharidai ir disacharidai Lietuvos vyrų maisto davinyje sudarė 10,8 proc., moterų – 14,0 proc. maisto davinio energinės vertės [29]. Vengrijos tyrėjų duomenimis, bendras angliavandenių kiekis jų gyventojų davinyje buvo taip pat mažesnis nei rekomenduojama, tačiau monosacharidų ir disacharidų kiekis, skirtingai nei lietuvių, neviršijo PSO rekomenduojamo [140]. Paprastai moterys angliavandenių suvartoja daugiau nei vyrai, tačiau Ispanijai priklausančio Katalonijos regiono moterų maisto davinyje iš angliavandenių susidarė patikimai mažesnė energijos dalis (42,5 proc.) nei vyrų (44,6 proc.). Nors energijos dalis, gauta iš angliavandenių, buvo mažesnė nei rekomenduojama, tačiau maistinių skaidulų kiekis vyrų maisto davinyje buvo pakankamas (25,4 g), o moterų truputį mažesnis – 24,0 g. [139]. Pietų Kalifornijoje gyvenančių havajiečių davinyje angliavandeniai sudarė 47,2 proc. maisto davinio energinės vertės, tačiau vidutinis maistinių skaidulų kiekis siekė tik 20 g [141]. Airijos gyventojų maisto davinyje vidutinis maistinių skaidulų kiekis buvo panašus – 20,2 g, o vidutinis per dieną suvalgytas daržovių kiekis siekė 217 g, vaisių – 247 g [142]. Prancūzai vidutiniškai suvartoja 386 g daržovių per parą [132]. Palyginus devynių Europos valstybių (Suomijos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir visų trijų Baltijos valstybių) gyventojų daržovių vartojimą, nustatyta, kad daugiausiai kasdien valgančių šviežias daržoves buvo Suomijoje (50,1 proc.), mažiausiai – Latvijoje (29,1 proc.) ir Lietuvoje (30,8 proc.). Danijoje kasdien valgė šviežias daržoves 43,7 proc. apklaustųjų, Prancūzijoje – beveik du penktadaliai, kiek mažiau Vokietijoje (36,6 proc.) [143].
Baltymai yra svarbi maisto medžiaga, iš kurios vidutiniškai susidaro 15– 20 proc. Vakarų šalių gyventojų maisto davinio energinės vertės [144]. Pagal PSO, baltymai turėtų sudaryti 10–15 proc. maisto davinio energinės vertės [10]. Lietuvos gyventojų mitybos tyrimo duomenimis, energijos dalis, gauta iš baltymų, buvo didesnė nei rekomenduoja PSO [29].
Mineralinės medžiagos ir vitaminai yra gyvybiškai svarbios organizmui medžiagos. Daugiau kaip trečdalis viso pasaulio gyventojų kenčia dėl
mine-ralinių medžiagų ir vitaminų stokos. Dažniausiai tai paliečia vargingai gyvenančias šeimas, ypač moteris ir vaikus, neigiamai veikia visą visuomenę [145]. Tačiau ne tik stoka, bet ir kai kurių mineralinių medžiagų perteklius, neigiamai veikia žmogaus sveikatą. Per pastarąjį šimtmetį įvairūs epidemiologiniai tyrimai patvirtino ryšį tarp suvartojamo natrio kiekio ir arterinio kraujo spaudimo. Dauguma suaugusių gyventojų druskos vidu-tiniškai suvartoja daugiau nei 6 g per parą, o Rytų Europos ir Azijos šalių gyventojai net 12 g. Daugelio Europos šalių gyventojų davinyje rastas natrio kiekis taip pat viršijo rekomenduojamą [139, 146, 147]. Atsižvelgiant į mitybos įpročius ir tam tikrų maisto produktų vartojimo paplitimą, skyrėsi pagrindiniai natrio šaltiniai. INTERMAP studija, kur buvo apklausta 4680 40–59 m. Kinijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų, atskleidė, kad Kinijoje net 76 proc. viso natrio kiekio gaunama iš namie ruošto maisto. Japonijoje 20 proc. viso natrio kiekio gauta iš sojos, po 15 proc. iš perdirbtų žuvies ir jūros gėrybių bei sriubų ir 13 proc. iš konservuotų daržovių. Didžiosios Britanijos gyventojai net 95 proc., o Jungtinių Amerikos Valstijų – 71 proc. viso natrio kiekio gavo iš maisto pramonės pateiktų produktų [148].
Europos šalių gyventojų davinyje yra nepakankamas tam tikrų mineralinių medžiagų kiekis. Daugelyje šalių yra stebimas jodo nepa-kankamumas, kuris dažniausiai pasireiškia mažamečiams vaikams ir nėščioms moterims. Didesnis jodo nepakankamumo sukeltų susirgimų skaičius užfiksuotas besivystančiose šalyse [125, 149]. Lietuvos gyventojai su maistu gauna mažiau jodo nei rekomenduojama [29]. Nors nuo 1998 m. iki 2005 m. juoduotą druską vartojančių gyventojų dalis išaugo devynis kar-tus ir 2005 m. ją vartojo 67,8 proc. ištirtų gyventojų, tačiau pagal PSO rekomendacijas juoduotos druskos vartojimas turėtų siekti apie 90 proc. [150].
Lietuvos tyrėjų duomenimis, vidutinis kalcio kiekis vyrų maisto davinyje atitiko rekomendacijas, tačiau moterų davinyje buvo nepakankamas [29]. Ispanijos gyventojų su maistu gautas kalcio kiekis tiek vyrų, tiek moterų buvo panašus [139]. Prancūzijos vyrų maisto davinyje rastas vidutinis kalcio kiekis buvo reikšmingai didesnis nei moterų [151]. Pakankamai kalcio su maistu gavo Suomijos ir Vokietijos gyventojai. Daugelyje šalių pakankamas kalcio kiekis buvo tik vyrų davinyje [130].
Vitamino D kiekis daugelio Europos valstybių gyventojų davinyje buvo mažesnis nei rekomenduojama [139, 142, 152]. Lietuvos gyventojų maisto davinio sudėties tyrimas parodė, kad vitamino D vyrai vidutiniškai su mais-tu gavo pakankamai ir patikimai daugiau nei moterys. Rekomendacijas atitiko Norvegijos ir Lenkijos vyrų bei Suomijos ir Norvegijos moterų davinyje rastas vitamino D kiekis [130]. Be to, pastarojo vitamino kiekis
skyrėsi ir tarp skirtingo amžiaus gyventojų. Pavyzdžiui, Didžiojoje Bri-tanijoje vitamino D didžiausias kiekis rastas vyresnių nei 71 m. tiriamųjų maisto davinyje [153].
Rekomenduojamas folio rūgšties kiekis daugelyje šalių yra skirtingas. Paprastai didesnis kiekis rekomenduojamas vaisingo amžiaus moterims. Daugelyje Europos šalių gyventojų davinyje rastas folio rūgšties kiekis buvo mažesnis nei rekomenduojama [139]. Rekomendacijas atitiko tik Estijos ir Portugalijos moterų davinyje esantis folio rūgšties kiekis [130]. Airijoje vaisingo amžiaus moterys turėtų gauti 600 µg folio rūgšties per dieną. Tik 2,2 proc. 18–35 m. amžiaus moterų ir 5,2 proc. 36–50 m. amžiaus moterų davinyje folio rūgšties kiekis atitiko rekomendacijas [152].
Per pastaruosius dešimtmečius keitėsi žmonių mityba: išaugo maisto produktų prieinamumas, padidėjo jų įvairovė, daugiau suvartojama mažos mitybinės vertės maisto produktų. Jungtinių Amerikos Valstijų tyrėjų atas-kaitoje yra teigiama, kad per pastaruosius dešimtmečius išaugo vienam gyventojui tenkantis grūdinės kilmės maisto produktų, vaisių bei daržovių kiekis, tačiau taip pat reikšmingai padidėjo ir mėsos, papildomai dedamų riebalų, cukraus, saldumynų, pieno ir jo produktų kiekis [154]. 1989–2004 m. laikotarpiu Kinijos populiacijoje statistiškai reikšmingai išaugo suvartojamas mėsos ir kiaušinių kiekis, todėl padidėjo energijos, gautos iš riebalų, dalis (nuo 19 proc. iki 28 proc.) [155]. Airijos mokslininkai taip pat patvirtino, kad 1961–2007 m. laikotarpiu padidėjo energijos, gautos iš baltymų ir riebalų, dalis, sumažėjo iš angliavandenių gautos energijos dalis [156]. Panašūs pokyčiai stebimi daugelyje pasaulio šalių [10].
Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1996 m. sumažėjo vienam gyventojui per metus tenkantis vidutinis grūdų ir jų produktų bei bulvių kiekis, tačiau išaugo daržovių ir mėsos vartojimas [157]. Suomijoje nuo 1950 m. atliekamas namų ūkio biudžeto tyrimas parodė, kad per 60 m. laikotarpį sumažėjo pieno produktų, bulvių, cukraus ir saldžių gėrimų su-vartojamas kiekis, tačiau daugiau suvalgoma daržovių ir vaisių [158]. Nuo 1972 iki 2008 m. kasdien vartojusių šviežias daržoves vyrų dalis išaugo 2,5 karto, moterų – 2,7 karto. Vyrų, ant duonos tepusių sviestą, dalis sumažėjo nuo 66,0 proc. iki 5,0 proc., moterų – nuo 60,0 proc. iki 2,0 proc. [158]. Šie pokyčiai sąlygojo akivaizdžius maisto davinio sudėties pokyčius. Nuo 1982 iki 2007 m. vyrų maisto davinyje energijos dalis, gauta iš SRR, sumažėjo nuo 18,3 proc. iki 13,0 proc., moterų, atitinkamai, nuo 17,6 proc. iki 12,1 proc. Su maistu gautas Ch kiekis vyrų maisto davinyje sumažėjo nuo 516 mg iki 309 mg, moterų nuo 371 mg iki 204 mg. Be to, išaugo PNRR kiekis nuo 4,3 proc. iki 5,9 proc. vyrų ir iki 5,6 proc. moterų [159]. Prancūzijoje sumažėjus suvartojamam raudonos mėsos, duonos ir jos produktų, pieno ir sūrio kiekiui bei išaugus jogurtų ir varškės sūrio vartojimui, sumažėjo
energijos dalis, gauta iš baltymų ir angliavandenių, tačiau išaugo iš cukraus gautas energijos kiekis [160]. Kaimyninėje Rusijos Federacijoje nuo 1992 iki 2000 metų energijos dalis, gauta iš riebalų, sumažėjo nuo 39,6 iki 31,6 proc., baltymų nuo 14,3 iki 12,5 proc., o iš angliavandenių išaugo nuo 45,0 iki 54,0 proc. [161]. Mažiau ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje Tailande, įvertinus gyventojų mitybos pokyčius per 35 metus (1960–1995 m.), nustatyta, kad suvartojamas vidutinis mėsos (įskaitant paukštieną) kiekis išaugo 4 kartus, todėl ir energijos, gautos iš riebalų, dalis per tiriamąjį laikotarpį padidėjo nuo 8,9 proc. iki 22,2 proc. Energijos dalis, gauta iš angliavandenių, sumažėjo nuo 78,9 proc. iki 64,3 proc., tačiau išaugo suvartojamas cukraus bei daržovių ir vaisių kiekis [162].
Stebimi pokyčiai ir Lietuvos gyventojų mityboje. Nuo nepriklausomybės atkūrimo ženkliai išaugo gyventojų, vietoj taukų maisto gaminimui var-tojančių aliejų, dalis [163]. Suaugusių Lietuvos gyventojų gyvensenos tyrimo duomenimis, nuo 1993 m. iki 2010 m., reikšmingai išaugo gyventojų, vartojusių šviežias daržoves bent 3 kartus per savaitę, dalis: vyrų nuo 18 proc. iki 50 proc., moterų nuo 25 proc. iki 59 proc. Šviežių vaisių ir uogų vartojimas taip pat padidėjo. 1998 m. bent tris dienas per savaitę šviežius vaisius ir uogas valgė 25 proc. vyrų ir 41 proc. moterų, 2010 m., atitinkamai, 33 proc. ir 44 proc. [163]. Danijoje per tiriamąjį laikotarpį (1999–2006 m.) išaugo vidutinis per savaitę suvalgytas daržovių kiekis: vyrų nuo 487 g iki 515 g, moterų, atitinkamai, nuo 558 g iki 608 g [164]. Nuo 1960 m. iki 2005 m. Kretos 40–59 m. vyrų suvalgytas mėsos ir daržovių kiekis išaugo, tačiau vaisių kiekis sumažėjo [165]. Kitų tyrėjų duomenimis, Belgijoje, Pran-cūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Islandijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje per 10 tyrimo metų statistiškai reikšmingai sumažėjo studentų, kasdien valgiusių vaisius, dalis [166]. Italijoje nuo 1991 m. iki 2006 m. su-mažėjo suvartojamas daržovių ir mėsos kiekis [167]. Kitas Portugalijos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad nuo 1987 iki 1999 m. visose amžiaus grupėse išaugo gyventojų, valgiusių mėsą, pieno produktus, bulves ir ryžius, dalis [168]. Jungtinių Amerikos Valstijų tyrėjų duomenimis, per 16 metų, bendras mėsos, ypač raudonos mėsos, vartojimas padidėjo tarp vyrų, tačiau sumažėjo tarp moterų [169]. Kitų Jungtinių Amerikos Valstijų tyrėjų duomenimis, 18–24 m. amžiaus grupėje išaugo gyventojų, vartojusių daržovių ir vaisių 5 ir daugiau kartų per dieną, dalis [170].
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių padidėjo maisto davinio ener-ginė vertė. Jungtinėse Amerikos Valstijose ji išaugo nuo 1900 k/cal 1950 m. iki 2661 k/cal 2008 m. [171].
Apibendrinat galima teigti, kad daugelyje pasaulio valstybių gyventojų mityba nėra sveika. Per pastaruosius dešimtmečius stebimi tam tikri tei-giami mitybos pokyčiai šalyse, kuriose efektyviai vykdomos LNL
prevencinės programos: išaugo augalinių ir sumažėjo gyvūninių riebalų vartojimas, daugiau suvalgoma daržovių, mažėja druskos kiekis maisto davinyje. Lietuvoje vykdant suaugusių žmonių gyvensenos tyrimą, plačiau nagrinėti gyventojų mitybos įpročių pokyčiai nuo 1994 m. [163]. Pirmasis nacionalinis gyventojų maisto davinio sudėties tyrimas atliktas tik 1997 m. [28]. Disertaciniame darbe siekiama įvertinti Lietuvos gyventojų mitybos pokyčius per 20 m. – didžiausių politinių, ekonominių ir socialinių permainų laikotarpiu.
2.3. Socialiniai gyventojų mitybos skirtumai
Lėtinių ligų epidemija siejama su pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai vykstančiais industrializacijos, urbanizacijos, ekonomikos vystymosi ir glo-balizacijos procesais, kurie labai paveikė žmonių gyvensenos įpročius. Gyventojų mitybą ypač paveikė globalizacija – išaugo maisto produktų įvairovė ir prieinamumas, atsirado daug mažos maistinės vertės produktų, kurių vartojimą skatina agresyvi reklama.
Mitybos įpročiai priklauso nuo lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos, socialinės-ekonominės padėties ir kt. veiksnių [172, 173]. Jau vaikystėje yra stebimi mergaičių ir berniukų požiūrio į sveiką mitybą skirtumai. Tyrimai rodo, kad mergaitės dažniau nei berniukai laikėsi dietos ir manė, kad turi problemų dėl padidėjusio kūno svorio, nors antsvorio ir nutukimo pap-litimas buvo didesnis tarp berniukų [174, 175]. Įrodyta, kad sveikos mitybos įpročius sąlygoja žinios ir sugebėjimas pasirinkti sveikus maisto produktus. Mokslinių tyrimų duomenimis, moterys turi daug daugiau žinių apie sveiką mitybą [176]. Turimos žinios ir rūpinimasis kūno svoriu moterims labiau nei vyrams įtakoja maisto produktų pasirinkimą. Tyrimai, atlikti 23 valstybėse, atskleidė, kad moterys labiau nei vyrai stengėsi vartoti kuo mažiau riebalų turinčių maisto produktų, daugiau daržovių, vaisių ir maistinių skaidulų, riboti druską [177]. Jos dažniau nei vyrai rinkosi liesus pieno produktus, maisto ruošimui vartojo aliejų [178, 179]. Apklausus Prancūzijos ir Ispanijos studentus, buvo rasta, kad pieną, jogurtus ir sūrį dažniau rinkosi vaikinai, daržoves ir vaisius – merginos [180]. Baltijos šalyse vyrų, kasdien valgiusių mėsą ir jos produktus, buvo patikimai daugiau nei moterų, tačiau vaisių vartojimas, atvirkščiai, buvo populiaresnis tarp moterų [181]. 2002– 2003 m. apklausus 52 žemo ekonominio išsivystymo šalių gyventojus, buvo rasta, kad nepakankamai vaisių ir daržovių (mažiau nei 400 g arba mažiau nei 5 porcijas per dieną) valgė didesnė vyrų nei moterų dalis [182]. Palyginus amerikiečių ir prancūzų daržovių ir vaisių vartojimo dažnį buvo nustatyta, kad prancūzai vaisius ir daržoves valgė patikimai dažniau nei amerikiečiai, o moterys dažniau nei vyrai [183]. Paprastai vyrai suvartoja
didesnį maisto kiekį ir jų maisto davinio energinė vertė yra didesnė nei mo-terų. Katia Castetbon su kolegomis nustatė, kad vyrai daugiau nei moterys suvalgė mėsos, jūros gėrybių ir kiaušinių, taip pat didesnį kiekį riebalų (sviesto, aliejaus, margarino) [132]. Kitų tyrėjų duomenimis, nors moterys ir turi daugiau teorinių žinių apie sveiką mitybą, tačiau ne visada jomis naudojasi. Graikijoje įvertinus gyventojų mitybos atitikimą Viduržemio jūros dietos rekomendacijoms, nustatyta, kad vyrų mityba labiau atitiko rekomendacijas nei moterų [184].
Skiriasi vyrų ir moterų supratimas, kas yra idealus kūnas. Tai lemia pastaruoju metu sparčiai plintantis „modelio“ kultas, skatinantis jaunas moteris atitikti modeliams keliamus reikalavimus, nekreipiant dėmesio į sveikatą. Kauno ir Bilefeldo (Vokietija) studentų tyrimo duomenimis, 23 proc. lietuvių studenčių ir net 54 proc. vokiečių studenčių manė esančios per storos ir norėtų atrodyti lieknesnės [185]. Įvertinus jų kūno svorį, nustatyta, kad jis buvo per didelis tik 5 proc. Kauno ir 6 proc. Bilefeldo studenčių. Suaugusių žmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, dauguma Lietuvos gyventojų tinkamai vertino savo kūno svorį. Moterys dažniau negu vyrai manė, kad jų kūno svoris yra didesnis, o vyrai, atvirkščiai – mažesnis nei buvo iš tikrųjų [186]. Kiti tyrėjai gavo tokius pačius rezultatus: moterys dažniau nei vyrai įvardijo save kaip „per stora“ esant normaliam kūno svoriui [187]. Donald R. McCreary ir kolegų atliktame tyrime moterys buvo linkusios nurodyti mažesnį KMI nei vyrai [188].
Sveikos mitybos rekomendacijų laikymasis, tam tikrų maisto produktų vartojimas yra susijęs su amžiumi. Sylvia Y. Park su kolegomis ištyrė, kad didėjant amžiui mėsos vartojimas mažėjo, o vaisių, daržovių ir pieno pro-duktų didėjo [189]. Italijoje Viduržemio jūros dietos rekomendacijų laikėsi didesnė 55–64 m. nei jaunesnio amžiaus gyventojų dalis [167]. Vertinant mėsos vartojimą visose Baltijos šalyse ir Suomijoje, nustatyta, kad valgiusių mėsą bent tris kartus per savaitę gyventojų dalis, didėjant amžiui mažėjo, išskyrus Estiją, kur mėsos vartojimas su amžiumi nebuvo susijęs [190]. Ištyrus 20–69 m. Japonijos gyventojus, buvo nustatyta, kad daugiausiai dar-žovių suvalgė vyriausio amžiaus gyventojai, mažiausiai – 20–39 m. Didžiausia maisto davinio energinė vertė buvo nustatyta 40–59 m. moterų amžiaus grupėje. Didėjant amžiui tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų didėjo suvartojamas baltymų ir mažėjo riebalų kiekis [191]. Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti tyrimai parodė, kad didėjant amžiui patikimai didėjo vaisių ir daržovių vartojimo dažnis. 20–39 m. amžiaus prancūzai vaisius ir daržoves vidutiniškai valgė 3,1 karto per dieną, o 40–69 m. – 4,0 karto; amerikiečiai, atitinkamai, 2,6 ir 3,3 karto [183]. Didžiosios Britanijos nacionalinio sveikatos ir mitybos tyrimo, atlikto 2003–2006 m., duomenys parodė, kad yra patikimas ryšys tarp amžiaus ir kalcio kiekio
maisto davinyje. Didėjant amžiui, su maistu gauto kalcio kiekis mažėjo [153]. Maisto davinyje kalcio kiekio sumažėjimas vyresniame amžiuje buvo siejamas su sumažėjusia gaunama vidutine maisto davinio energine verte [192].
Daugelis mokslinių tyrimų patvirtino, kad turintys aukštesnį išsilavinimą, užimantys geresnę socialinę-ekonominę padėtį visuomenėje, turintys di-desnes pajamas žmonės turi sveikesnius mitybos įpročius [193-196]. Priklausantieji žemesnei socialinei-ekonominei klasei vartoja mažiau dar-žovių ir vaisių [197]. Didžiojoje Britanijoje, moterys, turinčios žemesnį socialinį-ekonominį statusą, mažiau vartojo vaisių ir daržovių, paukštienos ir žuvies [198]. Lietuvoje 2008 m. atliktame suaugusių žmonių gyvensenos tyrime, buvo rasta, kad šviežius vaisius ir uogas bent 3 kartus per savaitę valgė patikimai didesnė turinčių aukštąjį išsilavinimą nei nebaigtą vidurinį išsilavinimą gyventojų dalis, atitinkamai 59 proc. ir 32 proc. [199]. Eva Roos ir kolegų atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad didėjant suomių išsilavinimui patikimai didėjo ir gyventojų, kasdien vartojusių šviežias dar-žoves, dalis [143, 200]. Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo daugiau suvartojama ne tik daržovių ir vaisių, tačiau ir valgoma daugiau kartų per dieną [110]. Suomijoje ir visose Baltijos valstybėse, didėjant gyventojų išsi-lavinimui, reikšmingai didėjo maisto gaminimui naudojančių aliejų, dalis. Riebų pieną dažniau rinkosi žemo išsilavinimo gyventojai. Suomijos vyrai su žemesniu išsilavinimu dažniau valgė mėsą ir mėsos produktus bei tepė ant duonos sviestą. Estijoje, atvirkščiai – mėsą ir jos produktus dažniau rin-kosi aukštą išsilavinimą turintys vyrai. Lietuvoje aukštą išsilavinimą turinčios moterys patikimai mažiau valgė mėsos ir jos produktų nei turinčios žemą išsilavinimą. Fermentinis sūris populiaresnis buvo tarp turinčių aukštą išsilavinimą gyventojų tiek Suomijoje, tiek visose Baltijos valstybėse [201]. Remiantis ATTICA studijos duomenimis, turintieji aukštąjį išsilavinimą mažiau vartojo mėsos, pieno ir jų produktų. Maisto gaminimui jie dažniau rinkosi aliejų, rečiau margariną [202]. Taip pat ši studija atskleidė, kad tiriamieji, kurie priklausė aukštesnei socialiniai-ekonominiai grupei, turėjo 33 proc. mažesnes galimybes nutukti nei žemiausiai socialiniai-ekonominiai grupei priskirti tiriamieji [203]. Aukštesnis išsilavinimas ir didesnės pa-jamos buvo patikimai susijusios su didesne maisto davinio sudėties įvairove [204, 205]. 2007 m. įvertinus Suomijos gyventojų mitybą, nustatyta, kad moterų energijos dalis, gauta iš skirtingų maisto medžiagų, nuo išsilavinimo nepriklausė, išskyrus PNRR, kurių buvo patikimai daugiau turinčiųjų aukš-tąjį išsilavinimą maisto davinyje. Taip pat ir energijos dalis, gauta iš alkoholio, buvo patikimai didesnė turinčių aukštąjį išsilavinimą moterų grupėje. Analizuojant vyrų maisto davinio sudėtį, pastebėta, kad turintieji aukštąjį išsilavinimą didesnę energijos dalį gavo iš baltymų ir iš
angliavandenių, tačiau iš riebalų, SRR ir MNRR gavo patikimai mažiau energijos, atitinkamai 32 proc., 12,2 proc. ir 11,6 proc., lyginant su žemo išsilavinimo tiriamaisiais, kurių maisto davinyje riebalai sudarė 35 proc., SRR – 13,9 proc. ir MNRR – 12,7 proc. maisto davinio energinės vertės. To paties tyrimo rezultatai parodė, kad daržovių ir vaisių didesnį kiekį suvalgė aukštą išsilavinimą turintys gyventojai. Vyrų su aukštuoju išsilavinimu suvartotas vidutinis daržovių kiekis buvo 32 g, moterų – 53 g didesnis, lyginant su žemą išsilavinimą turinčiais gyventojais [206]. Jungtinėse Amerikos Valstijose 1999–2004 m. atliktas nacionalinis sveikatos ir mi-tybos tyrimas parodė, kad vyrai su aukštuoju išsilavinimu suvartojo mažiau mėsos nei turintys žemesnį išsilavinimą [169].
Gyventojų mitybos įpročiai priklauso nuo lyties, amžiaus ir išsilavinimo. Moterys daugiau vartoja daržovių, vaisių, lengvai pasisavinamų angliavandenių, vyrai – mėsos ir jos produktų. Didėjant amžiui, paprastai mitybos įpročiai tampa sveikesni, nors tarp vyresnio amžiaus tiriamųjų vis dar populiarūs riebūs pieno produktai. Turintiems aukštesnį išsilavinimą labiau būdingi sveikesni mitybos įpročiai: jie daugiau valgo daržovių, vaisių, mažiau mėsos ir jos produktų, todėl ir mažesnė energijos dalis susidaro iš SRR, didesnė iš PNRR. Tačiau turintieji aukštą išsilavinimą vartoja daugiau fermentinio sūrio, kuriame gausu SRR, lyginant su turinčiais žemą išsilavinimą tiriamaisiais.
2.4. Mitybos ryšiai su gyvensenos veiksniais
Suaugusių žmonių gyvensenos įpročiai yra vienas su kitu susiję [207, 208]. Ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino, kad reguliariai rūkantys buvo linkę dažniau rinktis nesveikus maisto produktus [209, 210]. Tyrimų duomenimis, reguliariai rūkantys daugiau vartojo mėsos, mažiau daržovių, vaisių ir pieno produktų [189]. Portugalijos nacionalinio sveikatos tyrimo rezultatai parodė, kad augant surūkomų per dieną cigarečių skaičiui statistiškai reikšmingai mažėjo suvalgomas daržovių sriubų, vaisių ir dar-žovių kiekis. Moterys, kurios per dieną surūkė ne mažiau 20 cigarečių, lyginant su nerūkančiomis, patikimai mažiau suvartojo duonos, bulvių, ma-karonų ir ryžių. Reguliariai rūkantys vyrai mažiau vartojo pieno produktų nei nerūkantys. Tačiau patikimo ryšio tarp mėsos vartojimo ir rūkymo nebuvo nustatyta [211]. Priešingus rezultatus gavo Ispanijos mokslininkai. Vyrai, surūkantys daugiau nei 20 cigarečių per dieną, dažniau rinkosi riebius mėsos ir pieno produktus, kiaušinius, greitą maistą, cukrų ir saldintus gėrimus [212]. Danijoje atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad gyventojai, kurie reguliariai rūkė, rečiau valgė daržovių [213]. Jungtinėse Amerikos Valstijose per pastarąjį dešimtmetį tarp nerūkančių moterų patikimai
padidėjo 5 ir daugiau kartų per dieną valgančių daržoves ir vaisius, dalis [170]. Atlikus Lietuvos suaugusių gyventojų mitybos įpročių ir gyvensenos veiksnių sąsajų vertinimą buvo rasta, kad reguliariai rūkantys dažniau valgė mėsą, kiaušinius ir bulves palyginus su nerūkančiais. Rūkantys vyrai turėjo 19 proc. mažesnius šansus valgyti daržoves, vaisius, vištieną ir žuvį bei 29 proc. – valgyti košes [214].
Emmanuelle Kesse su kolegomis teigė, kad vartojantys alkoholinius gėrimus dažniau valgė riebius produktus [215]. Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai, kurie rečiau rūkė ir vartojo alkoholinių gėrimų, dažniau valgė vaisius, liesus pieno produktus ir maisto produktus, kuriuose gausu mais-tinių skaidulų [216]. Vyrai, bent kartą per savaitę geriantys alų, turėjo statistiškai patikimai didesnius šansus valgyti daržoves, vaisius, vištieną, žuvį ir saldumynus, rečiau – košes, dribsnius, makaronus ir varškės sūrį. Moterų, kurios gėrė alų bent 2 kartus per mėnesį, maisto davinyje buvo rastas statistiškai reikšmingai didesnis mėsos, saldumynų ir mažesnis su-valgytas košių kiekis. Vyrai, kurie vartojo stiprius alkoholinius gėrimus, dažniau valgė mėsos, tačiau rečiau saldumynų ir košių. Moterys, atvirkščiai – dažniau rinkosi saldumynus nei nevartojančios stiprių alkoholinių gėrimų. Moterų vyno vartojimas bent 2 kartus per mėnesį buvo susijęs su didesniu daržovių, vaisių, žuvies ir vištienos valgymu, tačiau jos dažniau rinkosi ir saldumynus nei nevartojančios vyno. Vyrai, geriantys vyną bent 1 kartą per savaitę, dažniau valgė sveikus maisto produktus tokius kaip daržovės, vai-siai, vištiena, žuvis, košės ir dribsniai, tačiau dažniau valgė ir konditerijos gaminius [217]. Kitų mokslininkų duomenimis, mėgstantys vyną yra linkę valgyti daugiau daržovių [215].
Yra žinoma, kad fizinis aktyvumas mažina riziką susirgti ŠKL. Vertinant fizinio aktyvumo ryšius su mityba buvo nustatyta, kad fiziškai aktyvūs bent 3 kartus per savaitę reikšmingai daugiau vartojo daržovių, vaisių bei pieno produktų, tačiau mėsos vartojimas su fiziniu aktyvumu nebuvo susijęs [189]. Fiziškai pasyvūs žmonės dažniau rinkosi didelės energinės vertės maisto produktus, rečiau daržoves nei fiziškai aktyvūs [218, 219]. Norvegijos gy-ventojų, kurie buvo fiziškai aktyvūs bent 4 dienas per savaitę, vidutinis per dieną suvalgytas daržovių kiekis buvo statistiškai reikšmingai didesnis nei sportuojančių rečiau [220]. Fiziškai pasyvios moterys turėjo 20 proc. didesnius šansus valgyti saldumynus nei fiziškai aktyvios [214]. Graikų tyrėjai taip pat patvirtino, kad fiziškai pasyvūs respondentai dažniau rinkosi saldžius maisto produktus: vaisvandenius, cukrų, saldžius pieno produktus [221].
Žmonių gyvensenos įpročiai priklauso nuo demografinės, socialinės, ekonominės padėties ir kt. veiksnių. Žmonės, kurie rūpinasi savo sveikata, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, paprastai turi mažiau žalingų įpročių,
sveikiau maitinasi ir turi mažesnę LNL riziką. Skirtingų šalių mokslininkų tyrimų rezultatai rodo, kad gyventojų mitybos įpročiams tapus sveikesniems, sumažėja ir kitų nesveikos gyvensenos rizikos veiksnių. Rengiant in-tegruotas LNL profilaktikos programas būtina žinoti, kokios yra gyvensenos veiksnių sąsajos konkrečioje populiacijoje.
3. DARBO APIMTIS IR TYRIMŲ METODAI
Daktaro disertacija parengta dalyvaujant tarptautinėje LNL integruotos profilaktikos programoje CINDI (angl. the Countrywide Integrated Noncommunicable Diseases Intervention), kurios tikslas – sumažinti serga-mumą ir mirtingumą nuo LNL, kontroliuojant bendruosius rizikos veiksnius [222]. Vertinant LNL epidemiologinės situacijos pokyčius, buvo atsitiktinai atrinkta po vieną rajoną iš penkių Lietuvos regionų: Kauno (Kaišiadorys), Klaipėdos (Kretinga), Vilniaus (Varėna), Panevėžio (Kupiškis) ir Šiaulių (Joniškis) (3.1 pav.).
3.1 pav. Lietuvos rajonai, kuriuose buvo atliekamas tyrimas
2007 m. minėtose rajonuose gyveno apie 165065 gyventojų. Sveikatos patikrinimai buvo atlikti 1987 m., 1993 m., 1999 m. ir 2007 m. Taikyti standartiniai epidemiologinių tyrimų metodai: apklausa, naudojant stan-dartinį klausimyną, 24 valandų mitybos apklausa, matuotas arterinis kraujospūdis, registruota elektrokardiograma, atlikti biocheminiai kraujo ty-rimai ir antropometriniai (ūgio, svorio) matavimai. Tyty-rimai vykdyti lai-kantis CINDI programos protokolo ir rekomendacijų [222].
Sveikatos patikrinimams buvo suteiktas Lietuvos bioetikos komiteto leidimas (1 priedas).
3.1. Tiriamasis kontingentas
Tiriamąjį kontingentą sudarė 25–64 m. amžiaus atrinktų savivaldybių gyventojai. Kiekvienoje savivaldybėje iš pirminės sveikatos priežiūros cen-truose registruotų gyventojų sąrašų buvo sudaryta atsitiktinė stratifikuota pagal amžių ir lytį tiriamųjų imtis. Buvo atrinkta po 100 vyrų ir 100 moterų iš keturių amžiaus grupių: 25–34 m., 35–44 m., 45–54 m. ir 55–64 m.
Iš viso keturiuose tyrimuose dalyvavo 7833 gyventojai: 3482 vyrai ir 4351 moteris. Dalyvavusių gyventojų skaičius skirtingais tyrimo metais pa-teiktas 3.1.1 lentelėje.
3.1.1 lentelė. Gyventojų, dalyvavusių tyrime 1987–2007 m., skaičius.
Tyrimo metai Lytis Iš viso
Vyrai Moterys 1987 1244 1462 2706 1993 680 870 1550 1999 817 1021 1838 2007 741 998 1739 Iš viso 3482 4351 7833
3.1.2 lentelė. Gyventojų skirstinys (proc.), atsižvelgiant į amžių ir išsilavinimą 2007 m. Amžius Lytis Vyrai Moterys 25–34 14,0 17,2 35–44 26,0 25,2 45–54 27,3 26,6 55–64 32,7 31,0 Išsilavinimas Lytis Vyrai Moterys Pradinis 1,5 1,9 Nebaigtas vidurinis 18,2 12,0 Vidurinis 37,3 28,8 Aukštesnysis 28,6 37,8 Aukštasis 14,4 19,5
Šiame darbe plačiau analizuojami 2007 m. tyrimo duomenys. 3.1.2 len-telėje yra pateiktas 2007 m. tyrimo respondentų skirstymas pagal lytį, amžių ir išsilavinimą.
Kadangi tiriamųjų, turinčių pradinį išsilavinimą, buvo tik labai nedidelė dalis, todėl analizuojant duomenis jie buvo sujungti su turinčiais nebaigtą vidurinį išsilavinimą.
2007 m. 24 valandų mitybos apklausa atlikta 87,5 proc. visų tyrime dalyvavusių gyventojų. Į analizę neįtraukti 55 gyventojų praėjusios paros mitybos tyrimo duomenys, nes jų maisto davinio vertė neatitiko nustatytų ribų (žr. 3.2.1 skyrių). Paros maisto davinio sudėties analizė atlikta 1467 gyventojams (624 vyrams ir 843 moterims).
Lipidų koncentracijos kraujyje tyrimas 2007 m. atliktas 97,6 proc. ti-riamųjų (1697 asmenims, iš kurių 721 vyras ir 976 moteris). APOE geno-tipas nustatytas 1035 gyventojams (429 vyrams ir 606 moterims).
3.2. Tyrimo metodai
3.2.1. Mitybos vertinimo metodai
24 valandų mitybos tyrimo metodas. Šis mitybos tyrimo metodas buvo
taikomas siekiant išanalizuoti vidutinę gyventojų maisto davinio sudėtį. Tiriamieji buvo prašomi prisiminti, ką jie valgė per praėjusias 24 val. Buvo užrašomi visi suvalgyti maisto produktai ir patiekalai. Tiksliau apibūdinti suvalgyto maisto kiekį padėjo maisto produktų ir patiekalų atlasai, skirtingos talpos indai (lėkštės, puodeliai) bei vaškiniai maisto produktų ir patiekalų muliažai [223]. Apklausa buvo vykdoma visomis savaitės die-nomis, išskyrus sekmadienį. Apklausą atliko specialiai apmokyti asmenys. Maisto davinio energinė vertė ir maisto medžiagų kiekiai suskaičiuoti Access programa taikant Lietuvos maisto produktų ir patiekalų sudėties lenteles [224, 225]. Siekiant išvengti klaidų, atsiradusių dėl to, kad tiriamieji nepakankamai tiksliai apibūdino suvalgytą maisto kiekį arba jų tos dienos mityba nebuvo įprastinė, buvo nustatytos tam tikros maisto davinio ener-ginės vertės ribos, nustatančios, kuriuos duomenis galima laikyti patikimais. Šiame tyrime rėmėmės Walter Willet rekomendacijomis [226]. Jei moterų maisto davinio energinė vertė buvo mažesnė nei 500 kcal ir didesnė nei 3500 kcal, o vyrų – mažesnė nei 800 kcal ir didesnė nei 4500 kcal, jų duomenys į analizę nebuvo įtraukti. Tokių žmonių buvo 55.
Siekiant įvertinti skirtingų maisto produktų vartojimo ypatumus buvo remtasi Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) parengta maisto produktų grupių klasifikacija [227]. Šiame darbe iš daržovių grupės buvo atskirtos
daržovių sriubos, nealkoholinių gėrimų grupė padalinta į sulčių ir saldintų gaiviųjų gėrimų grupes, ir sudaryta 17 skirtingų maisto produktų grupių lentelė (3.2.1.1 lentelė). Grūdų ir jų produktų grupei priskirti visi produktai, pagaminti iš grūdų. Įvairūs konditerijos gaminiai, į kurių sudėtį įeina riebalai (pvz.: sausainiai, pyragai ir kt.), taip pat buvo įtraukti į šią grupę. Daržovių, riešutų ir ankštinių grupei priskirtos virtos ir žalios daržovės, išskyrus daržovių sriubas ir bulves. Vaisių grupę sudarė švieži, džiovinti ir konservuoti vaisiai. Daržovių ir vaisių sultims priskirti ir nektarai. Pieno ir jo produktų grupę sudarė įvairūs pieno gėrimai, jogurtai ir visi sūriai.
Dažnuminis mitybos tyrimo metodas. Tiriamųjų buvo klausiama apie
trylikos skirtingų maisto produktų įprastinį vartojimo dažnį: bulvių, košių ir dribsnių, šviežių daržovių ir vaisių (žiemą ir vasarą), virtų daržovių, fermentinio ir varškės sūrių, mėsos, dešrų, vištienos, žuvies, sulčių bei saldumynų (2 priedas). Galimi atsakymų variantai: „Kasdien“, „4–6 kartus per savaitę“, „2–3 kartus per savaitę“, „Kartą per savaitę“, „Kartą ar kelis per mėnesį“ ir „Rečiau ar niekada“. Analizuojant duomenis, atsakymai buvo apjungti į grupes. Buvo žiūrima, kokia gyventojų dalis vartojo daržovių ir vaisių kasdien; mėsos, dešrų ir saldumynų bent keturis kartus per savaitę (apjungiant vartojusius kasdien ir 4–6 kartus per savaitę); fermentinio sūrio bent 2 kartus per savaitę (kasdien, 4–6 kartus per savaitę ir 2–3 kartus per savaitę); žuvies bent vieną kartą per savaitę (kasdien, 4–6 kartus per savaitę, 2–3 kartus per savaitę ir kartą per savaitę).
Taip pat buvo klausiama, kokią riebalų rūšį Lietuvos rajonų gyventojai dažniausiai vartojo ruošdami maistą. Galimi atsakymų variantai buvo: aliejų, margariną, sviestą, taukus ir nevartoja jokių riebalų. Norint nustatyti, kokie riebalai buvo naudojami sumuštiniams sutepti, buvo pateiktas klausimas: „Kokius riebalus Jūs dažniausiai tepate ant duonos?“ Galimi atsakymų variantai: jokių, margariną, tepų riebalų mišinį, pagamintą iš sviesto ir augalinių riebalų, ir sviestą. Analizuojant duomenis, vartojantys tepų riebalų mišinį buvo sujungti su vartojančiais sviestą.
Taip pat tiriamųjų buvo klausiama, kokio riebumo pieną geria. Galimi atsakymų variantai: natūralų kaimišką karvės pieną, natūralų parduotuvėje pirktą pieną, vidutinio riebumo (2,5–3,2 proc. riebumo), liesą (1 proc. ir liesesnį) ir negeriu pieno. Analizuojant geriantys natūralų kaimišką ir natūralų pirktą parduotuvėje pieną buvo sujungti į vieną grupę.
