Visuomenės sveikatos fakultetas Profilaktinės medicinos katedra
Eglė Milušauskienė
SUAUGUSIŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ PIENO PRODUKTŲ
VARTOJIMO VERTINIMAS IR SUMAŢĖJUSĮ LAKTAZĖS
AKTYVUMĄ TURINČIŲ ŢMONIŲ MITYBOS YPATUMAI
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikata ir mityba)
Mokslinė vadovė Prof. Janina Petkevičienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikata (Visuomenės sveikata ir mityba)
SUAUGUSIŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ PIENO PRODUKTŲ VARTOJIMO VERTINIMAS IR SUMAŢĖJUSĮ LAKTAZĖS AKTYVUMĄ TURINČIŲ ŢMONIŲ MITYBOS YPATUMAI
Mokslinė vadovė prof. Janina Petkevičienė
Kauno medicinos universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Profilaktinės medicinos katedra. Kaunas; 2009. 58 p.
Darbo tikslas: įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų pieno ir pieno produktų vartojimo ypatumus ir ţmonių, kurių laktazės aktyvumas yra sumaţėjęs, mitybą.
Uţdaviniai: įvertinti Lietuvos gyventojų pieno ir pieno produktų vartojimo daţnį bei ryšį su socialiniais veiksniais; ištirti ţmonių, turinčių sumaţėjusį laktazės aktyvumą, pieno ir jo produktų vartojimo įpročius; įvertinti paros maisto davinio sudėtį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Tyrimo metodika. Tyrimą sudarė dvi dalys. Pirmojoje buvo vertinami suaugusių Lietuvos ţmonių pieno ir jo produktų vartojimo ypatumai. Tiriamąjį kontingentą sudarė 3000 20-64 m. amţiaus Lietuvos gyventojų, atsitiktinai atrinktų iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų. Jiems paštu buvo siunčiamas klausimynas, kurį uţpildė 1763 gyventojai. Buvo analizuojamas pieno produktų vartojimo daţnis. Antrojoje dalyje buvo vertinama ţmonių, turinčių sumaţėjusį laktazės aktyvumą, mityba. Tiriamąjį kontingentą sudarė asmenys, kurie kreipėsi į KMUK konsultacinės poliklinikos gastroenterologą dėl virškinimo sistemos sutrikimų. Taikant greitąjį laktazės testą, jiems buvo nustatytas laktazės aktyvumas, atlikta 24 val. mitybos ir anketinė apklausa. Tyrime dalyvavo 54 ţmonės.
Rezultatai. Ketvirtadalis tiriamųjų (22,7 proc. vyrų ir 26 proc. moterų) atsakė, kad negeria pieno. Didelė gyventojų dalis (35 proc. vyrų ir 28,1 proc. moterų) gėrė natūralų kaimišką pieną. Liesą pieną gėrė labai maţa gyventojų dalis (6 proc.). Ketvirtadalis gyventojų teigė visai nevalgantys fermentinio sūrio, pusė gyventojų atsakė nevartojantys varškės sūrio. Natūralų kaimišką pieną reikšmingai daţniau vartojo vyrai nei moterys, vyresnio amţiaus moterys nei jaunesnio, ţemesnio išsilavinimo ţmonės nei aukštesnio, kaimo gyventojai nei miesto. Fermentinio sūrio vartojimas nuo amţiaus nepriklausė, o varškės sūrį daţniau vartojo
vyresnio nei jaunesnio amţiaus moterys. Visose amţiaus grupėse bent tris dienas per savaitę varškės sūrį vartojo daugiau moterų nei vyrų.
Didelė dalis pacientų, kurių laktazės aktyvumas buvo labai sumaţėjęs, retai gėrė pieną, kefyrą, jogurtą ir valgė varškę. Tuo tarpu fermentinį ir tepamą sūrį jie vartojo daţniau nei tie, kurių laktazės aktyvumas buvo normalus arba vidutiniškai sumaţėjęs. Pacientų, turinčių sumaţėjusį laktazės aktyvumą, maisto davinyje buvo per daug riebalų, per maţai angliavandenių, nepakankamas kalcio ir folio rūgšties kiekis, o moterims ir geleţies bei vitamino D kiekis.
Išvados. Lietuvos gyventojai nepakankamai vartoja pieno produktų. Daţnai geriamas riebus pienas. Pieno vartojimo įpročiai susiję su gyventojų lytimi, amţiumi, išsilavinimu ir gyvenamąja vieta. Pacientų, kurių laktazės aktyvumas buvo sumaţėjęs, mityba neatitiko sveikos mitybos reikalavimų. Jų maisto davinyje buvo nepakankamas kalcio, o moterims ir vitamino D kiekis, todėl jų osteoporozės rizika buvo didelė
SUMMARY
Public health (Public health and nutrition)
CONSUMPTION OF MILK PRODUCTS IN LITHUANIAN ADULT POPULATION AND DIET OF PATIENTS WITH LACTOSE INTOLERANCE
Academic supervisor Prof. Janina Petkevičienė
Kaunas University of Medicine, Faculty of Public Health, Department of Preventive Medicine Kaunas; 2009. 58 pages.
Aim: to evaluate the consumption of milk and milk products among Lithuanian adult population and the diet of patients with lactose intolerance.
Objectives: to assess the frequency of consumption of milk and milk products among Lithuanian adult population in relation to social factors; to analyze the habits of milk and milk products consumption as well as mean daily energy and nutrient intake of the patients with lactose intolerance.
Methods: for evaluation of the consumption of milk and milk products a national random sample of 3000 inhabitants of Lithuania aged 20-64 has been taken out of National Population Register. The questionnaires were mailed to selected persons. 1763 persons filled in the questionnaire. Second part of the study was carried out in Kaunas University Hospital. Fifty four patients with dyspeptic symptoms underwent upper gastrointestinal endoscopy. Quick lactose test was used for assessment of hypolactasia. Diet was evaluated using 24 h recall and food frequency questionnaire.
Results: One fourth of respondents (22.7 percent of men and 26 percent of women) reported that they do not consume milk at all. High-fat milk was consumed by 35% of men and 28% of women. Only 6% of respondents indicated the usage of low-fat milk. High-fat milk was more often consumed by men, if compared to women; by older women, if compared to younger ones; by low educated people, if compared to high educated; by city inhabitants, if compared to rural ones. A quarter of the inhabitants did not use ferment cheese, a half of them said not to be using curd cheese. The usage of ferment cheese did not depend on age, and curd cheese
was more often used by older than younger women. In all age groups, at least three days a week, more women than men consumed curd cheese.
According to quick lactose test, half of the patients have mild hypolactasia. The prevalence of severe hypolactasia was 25.9%. A significant number of patients with severe hypolactasia consumed milk, kefir, cottage cheese and some other dairy products less than once a week. Only fermented cheese was used more often by the persons with severe hypolactasia. The diet of patients with hypolactasia was characterized by high fat and low carbohydrates intake. Calcium and folate intake was only 50% of recommended daily intake. Diet of women lacks iron and vitamin D.
Conclusions: Consumption of milk products was insufficient in Lithuanian adult population. A high proportion of inhabitants used high-fat milk. The consumption of milk products was related to gender, age, education and living place. Diet of patients with lactose intolerance did not correspond to the recommendations of healthy nutrition. Because of low intake of milk products, their diet had too little calcium and vitamis D, so these people are at risk of osteoporosis.
SANTRUMPOS
KMI – kūno masės indeksas
KMUK – Kauno medicinos universiteto klinikos PSO – Pasaulinė sveikatos organizacija
TURINYS
ĮVADAS...8
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI...9
2. LITERATŪROS APŢVALGA. ...10
2.1. Pieno ir pieno produktų poveikis sveikatai...10
2.2. Pieno ir pieno produktų vartojimo ypatumai...14
2.3. Laktozės netoleravimas...16
3. DARBO APIMTIS IR METODIKA...20
3.1 Suaugusių Lietuvos ţmonių pieno ir jo produktų vartojimo tyrimas...20
3.1.1 Tiriamasis kontingentas...20
3.1.2 Tyrimo metodai...20
3.2 Sumaţėjusį laktazės aktyvumą turinčių ţmonių mitybos vertinimas...21
3.2.1 Tiriamasis kontingentas...21
3.2.2 Tyrimo metodai...21
3.2.2.1 Laktazės aktyvumo tyrimas...22
3.2.2.2 Anketinė apklausa...22
3.2.2.3 Mitybos tyrimas...22
3.2.2.4 Antropometriniai matavimai...23
3.3 Statistinis duomenų vertinimas...23
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS...24
4.1 Suaugusių Lietuvos ţmonių pieno ir jo produktų vartojimo ypatumai...24
4.2 Ţmonių, kuriems nustatytas sumaţėjęs laktazės aktyvumas, mitybos vertinimas..33
4.2.1 Laktazės aktyvumo įvertinimas...33
4.2.2 Tiriamųjų pieno ir pieno produktų vartojimo įpročiai, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą...34
4.2.4 Tiriamųjų maisto davinio energinė vertė ir maisto medţiagų sudėtis, atsiţvelgiant į laktozės aktyvumą...41
IŠVADOS...53
REKOMENDACIJOS...54
LITERATŪRA...55
ĮVADAS
Pienas ir jo produktai labai svarbūs ţmonių mitybai. Nustatyta, jog piene yra daugiau kaip 200 įvairių medţiagų, naudingų ţmogaus organizmui: baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medţiagų, vitaminų, organinių rūgščių, fermentų, imuninių medţiagų. Pienas – svarbiausias kalcio šaltinis. Kalcis reikalingas kaulams ir dantims formuotis. Jei kalcio maiste trūksta, organizmas būna priverstas pasiimti jo iš skeleto ir tada atsiranda įvairių skeleto pakitimų, vystosi osteoporozė [1,2]. Be to, su pieno produktais gaunamas vitaminas D, kuris reguliuoja kalcio, fosforo, magnio apykaitą ir yra svarbus osteoporozės profilaktikai.
Visame pasaulyje ţmonės vartoja pieną ir jo produktus, tačiau suvartotas kiekis skiriasi tarp skirtingų šalių [3]. Pienas populiariausias Šiaurės Europos šalyse. Tuo tarpu dauguma Afrikos ir Azijos valstybių labai maţai vartoja pieno [4].
Su pienu gaunamas pieno angliavandenis laktozė. Laktozė yra ne tik svarbi kaip energijos šaltinis, bet ir gerina kalcio absorbciją ţarnyne. Stingant laktazės arba sumaţėjus jos aktyvumui, laktozė plonojoje ţarnoje nesuskyla į monosacharidus, todėl beveik nesirezorbuoja. Sutrinka ir kitų maisto medţiagų virškinimas [5]. Plonojoje ţarnoje iš išgerto pieno maţiau pasisavinama baltymų, riebalų, kalcio, magnio ir fosforo, todėl gaunama 14% maţiau kalorijų negu esant normaliam virškinimui. Susikaupus didesniam disacharido kiekiui apatinėje plonosios ţarnos dalyje ir storojoje ţarnoje, susidaro palankios sąlygos rūgimo bakterijoms, kurios išplinta ir pakeičia normalų ţarnyno bakterijų santykį. Intensyvėjant rūgimo procesui, ţarnų turinyje susikaupia daug pieno rūgšties, riebalų rūgščių ir dėl to sumaţėja turinio pH. Rūgimo produktai (pieno, acto rūgštys ir anglis dvideginis) dirgina ţarnų gleivinę, todėl pasireiškia sumaţėjusio laktazės aktyvumo simptomai: ţarnų gurgėjimas, pilvo pūtimas, spazminis ar tempiantis pilvo skausmas, viduriavimas skystomis, putotomis bei rūgščiomis išmatomis, didelio bekvapių dujų kiekio išsiskyrimas [6]. Manoma, kad laktazės aktyvumo sumaţėjimą sąlygoja daugelis veiksnių: genetiniai, epigenetiniai ir mus supančios aplinkos veiksniai: infekcijos, maistas, stresas ir kt.[7,8].
Sumaţėjusio laktazės aktyvumo paplitimas skiriasi tarp įvairių šalių: Skandinavijos šalyse jis pasireiškia 1–3 proc. gyventojų, o daugelyje Pietryčių Azijos valstybių - beveik 100 proc. gyventojų. Lietuvoje tikslių duomenų apie šios problemos paplitimą nėra. Kai kurių tyrimų duomenimis, kas trečias Lietuvos gyventojas daugiau ar maţiau netoleruoja laktozės [9]. Taip pat trūksta duomenų apie gyventojų, kurių laktazės aktyvumas yra sumaţėjęs, mitybos ypatumus.
1. DARBO TIKSLAS IR UŢDAVINIAI
Darbo tikslas: Įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų pieno ir pieno produktų vartojimo ypatumus ir ţmonių, kurių laktazės aktyvumas yra sumaţėjęs, mitybą.
Darbo uţdaviniai:
1. Įvertinti Lietuvos gyventojų pieno ir pieno produktų vartojimo daţnį. 2. Nustatyti pieno ir pieno produktų vartojimo ryšį su socialiniais veiksniais.
3. Ištirti ţmonių, turinčių sumaţėjusį laktazės aktyvumą, pieno ir jo produktų vartojimo įpročius.
4. Įvertinti paros maisto davinio sudėtį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumo sumaţėjimo laipsnį.
2. LITERATŪROS APŢVALGA.
2.1. Pieno ir pieno produktų poveikis sveikatai.
Sukaupta gana daug mokslinių tyrimų duomenų, pagrindţiančių ryšį tarp mitybos ir sveikatos. Netinkama mityba turi įtakos įvairių ligų, tarp jų ir osteoporozės, atsiradimui. Kaulų tankiui didelę reikšmę turi kalcio kiekis maiste. Karvės pienas yra pagrindinis kalcio šaltinis, suteikiantis daugiau kaip 70 proc. kalcio iš maisto [10].
Pienas ir jo gaminiai yra būtini subalansuotos mitybos produktai. Pagal sudėtį pienas uţima išskirtinę vietą tarp gyvūninių maisto produktų. Piene yra daugiau kaip 200 įvairių medţiagų, reikalingų ţmogaus organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti [11].
Pienas buvo geriamas nuo seniausių priešistorinių laikų. Jis buvo sukurtas gamtos kaip maistas jauniems gyvūnams. Dėl didelės maistinės vertės jis labai reikalingas ne tik veršeliams, bet yra puikus maistas maţiems vaikams ir suaugusiems. Pieną sudaro vidutiniškai apie 88 proc. vandens, 3-6 proc. riebalų, 2,5-3,5 proc. baltymų, 4-5 proc. laktozės (pieno cukraus), 0,7 proc. mineralinių medţiagų ir vitaminų. Į pieno sudėtį įeina beveik visi mitybos poţiūriu svarbūs komponentai, reikalingi organizmui augti, vystytis, atsinaujinti: visaverčiai baltymai, vertingi riebalai, angliavandeniai, mineralinės medţiagos, mikroelementai (kalcis, magnis, fosforas, kalis, cinkas, varis, jodas, fluoras, geleţis, kobaltas, molibdenas), vitaminai ir kitos biologiškai aktyvios medţiagos – fermentai, organinės rūgštys, hormonai, imuninės medţiagos [11,12]. Pieno kokybė priklauso nuo tokių veiksnių kaip karvės veislė, sezoniškumas ir maistas. Pavyzdţiui, ţiemą piene yra tik 2/3 vitamino A, palyginus su vasaros pienu. Kol pienas patenka iki vartotojo jame gali būti sumaţėti vitamino C. Piene nėra maistinių skaidulų, krakmolo, tačiau didelis angliavandenio laktozės turi didelę reikšmę mitybai [13].
Pienas yra emulsija, todėl iš jo lengvai pasisavinamos maisto medţiagos. Riebalų pasisavinimas iš pieno yra daug geresnis nei iš kitokio gyvūninės kilmės maisto. Daugiausia piene yra sočiųjų riebalų rūgščių (68 proc. visų riebalų). Polinesočiosios riebalų rūgštys sudaro tik 3 proc. Svarbiausi pieno baltymai yra kazeinas, kuris yra aktyvus rūgštinėje terpėje, laktalbuminas (0,12 proc.) ir laktoglobulinas (0,3 proc.). Pieno angliavandenis yra disacharidas laktozė, arba pieno cukrus [13,14]. Ji hidrolizuojama ir yra pasisavinama
ţarnyne. Nesuvirškintos dalys patenka į storąją ţarną, ten prasideda jų fermentacija, kuri skatina bakterijų metabolizmą [13].
Laktozė yra vienintelis cukrus, kurį išskiria ţinduoliai. Jam būdingas nedidelis saldumas palyginti su kitais cukrais [13]. Pienas yra vienintelis laktozės šaltinis gamtoje [14]. Laktozės pasisavinimas priklauso nuo fermento laktazės, kuris yra išskiriamas plonajame ţarnyne.
Pieno mineralinės medţiagos gali būti kaip mineralinės druskos arba kaip sudėtinė organinių medţiagų dalis. Jauni veršeliai iš pieno gauna visus mineralinius elementus, reikalingus gyvūnui uţaugti [13]. Jis yra puikus kalcio ir fosforo šaltinis, šių elementų reikia, kad išsivystytų kaulai ir dantys. Pienas ir jo produktai suteikia 75 proc. kalcio, reikalingo ţmogui. Piene yra natrio, kalio, cinko ir šiek tiek geleţies. Pienas gali būti svarbus jodo šaltinis [14]. Mineralinių medţiagų kiekis piene priklauso ir nuo sezoniškumo, pvz. ţiemą piene jodo yra 8 kartus daugiau nei vasarą.
Vitaminai A ir D randami pieno riebaluose. Vitaminų kiekis piene yra didţiausias vasarą, kai karvės gauna daug ţolės ir saulės[13]. Tačiau jų kiekis piene gali priklausyti ir nuo to, kur laikomas pienas. Pavyzdţiui, laikant pieną stikliniuose induose, riboflavino gali sumaţėti iki 50 proc. per dvi valandas [14]. Vitamino A kiekis piene yra susijęs su karotino kiekiu, kuris pienui suteikia spalvą. Piene yra vitamino B2, vitamino C, niacino, vitamino B1, tačiau kiekiai, kurie pasiekia vartotoją, labai priklauso nuo pieno perdirbimo. Vitaminas C ir tiaminas, sunyksta veikiant karščiui. Šviesos poveikiui neatsparus riboflavinas ir C vitaminas. Švieţio pieno riebumas turi būti maţiausiai 3 proc., o kai kurių rūšių net ir 4 proc. Vis daugiau ţmonių naudoja nugriebtą pieną, jo maistinė sudėtis yra tokia pati kaip ir riebaus pieno, išskyrus maţesnį riebalų ir juose tirpių vitaminų kiekį. Nugriebtame piene būna 0,1 proc. riebalų. Toks pienas yra naudingas ţmonėms, norintiems sumaţinti riebalų suvartojimą, tačiau jis nerekomenduotinas vaikams iki 2 metų [13]. Pagal sveikos mitybos rekomendacijas patariama vartoti liesą pieną, liesus ir nesūrius pieno produktus [15]
Pienas yra toks turtingas maistinių medţiagų, jog tai yra ideali terpė mikroorganizmams daugintis. Net jei pienas gaunamas iš švarios ir sveikos karvės, jame būna bakterijų. Bakterijos patenka į pieną nuo karvės odos, nuo talpos, į kurią jis melţiamas, nuo melţėjos, melţimo aparato, oro, kuriame yra palankios sąlygos jų dauginimuisi. Nesveikų karvių piene gali būti bakterijų, kurios sukelia įvairias ligas, iš kurių pavojingiausia tuberkuliozės bakterija. Praeityje nuo šitų mikroorganizmų ţūdavo tūkstančiai ţmonių ir karvių. Yra ir daugiau ligas sukeliančių bakterijų, kurios gali patekti į pieną, pavyzdţiui, skarlatinos, bruceliozės sukėlėjai. Pasterizuojant pieną, veikiant jį aukšta temperatūra, pavojingi mikroorganizmai yra sunaikinami. Aukšta temperatūra ne tik išnaikina kenksmingus mikroorganizmus, bet ir
ţymiai pailgina pieno vartojimo laiką, kadangi yra sunaikinama bakterija, kuri sukelia pieno rūgimą. Pieno pasterilizavimas vyksta uţkaitinant pieną ne maţiau kaip iki 72°C, taip kaitinant trumpiau kaip 15 sekundţių. Po to jis yra staigiai atšaldomas iki 10°C. Daugiau kaip 99 proc. bakterijų, kurios buvo piene, yra sunaikinamos, nors produktas netampa visiškai sterilius. Karščiui atsparūs organizmai, kurie nesunaikinami kaitinant pieną, yra sunaikinami staigiai jį atšaldţius. Temperatūros, naudojamos pieno sterilizavimui, nėra tokios aukštos, kad sukeltų pieno struktūros pokyčių. Kai kuriais atvejais pasterizuotas pienas gali turėti kitokį skonį nei švieţias, tačiau tai gali atsitikti netinkamai pasterilizavus pieną. Dėl pasterizacijos šiek tiek sumaţėja maistingumas. Labiausiai sumaţėja vitamino C ir tiamino kiekiai. Tačiau pienas nėra pagrindinis šių vitaminų šaltinis.
Iš pieno gaminama įvairių produktų. Vienas iš jų - beveik kasdien mūsų mityboje naudojama grietinė. Grietinė kaip ir pienas yra vandeninė emulsija. Gali būti pagaminama skirtingų riebumų grietinė - nuo 12 iki 75 proc. riebumo. Grietinė gali būti apdorota įvairiais būdais: pasterizuota, sterilizuota ir paveikta aukšta temperatūra.
Gana daţnai vartojamas jogurtas. Jis gaminamas iš pakaitinto ir homogenizuoto pieno, sumaišyto su kultūra, turinčia Streptococcus thermophilus ir Lactobacillus bulgarucus bakterijų. Tos bakterijos veikia laktozę, paversdama ją pieno rūgštimi. Tuo pačiu metu atsiranda acetaldehidas, kuris suteikia savitą skonį jogurtui. Fermentacijos procesas yra tęsiamas, kol neatsiranda nuo 0,8 iki 1,8 proc. pieno rūgšties, ir produktas sutirštėja. Kiekvienas jogurtas turi gyvų bakterijų. Jų gali nebūti tuomet, jeigu jis bus paveiktas aukšta temperatūra po fermentacijos. Jogurtas yra maistingas ir lengvai virškinamas maistas, bet jis neturi stebuklingų gydomųjų savybių, kaip buvo manoma šio amţiaus pradţioje. Maistingumas jogurto yra panašus kaip ir pieno.
Sviestas, taip pat kaip ir pienas, yra sudėtinga koloidinė sistema. Kaip jį gaminti, ţinoma nuo senovės, tačiau nėra visiškai ištirtas sviesto susidarymo mechanizmas. Sviestas yra gaminamas iš grietinės ją mušant. Naudojama grietinė, turinti 35-42 proc. riebalų. Gali būti naudojama švieţia arba parūgusi grietinė. Rūgimo metu laktozė verčiama į pieno rūgštį. Po pasterizacijos grietinė yra atšaldoma ir mušama. Per mušimą grietinė vis tirštėja ir tampa sviestu. Svieste yra vidutiniškai 82 proc. riebalų, 0,4 proc. baltymų, 15 proc. vandens, 2 proc. druskų, vitaminų A ir D. Vitaminų kiekis kinta nuo sezoniškumo. Vasarą gali turėti net dvigubai daugiau vitaminų negu ţiemą.
Dar vienas gana paplitęs ir garsėjantis savo gamybos tradicijomis pieno produktas yra sūris. Sūrių yra daugiau kaip 400 rūšių, tačiau pagrindinis gaminimo principas išlieka tas pats. Pienas yra koaguliuojamas. Susiformavusi masė yra supjaustoma maţais gabaliukais, kad
galėtų išdţiūti išrūgos. Kai varškė išdţiūsta, sūris spaudţiamas ir leidţiama jam bręsti. Palyginus su pienu, sūryje gali būti 40 proc. maţiau vandens. Vandens praradimas priklauso nuo trijų veiksnių: temperatūros, vandens kiekio, varškės supjaustymo. Vandens maţėjimas yra labai svarbus, nes nuo jo priklauso sūrio kietumas ir laikymo charakteristikos. Gaminant sūrį, po savaitės visa laktozė pavirsta pieno rūgštimi. Baltymai gaminimo metu skyla į maţesnes molekules, tokias kaip peptidai ir pabaigoje į amino rūgštis. Sūrio skonis priklauso nuo daugelio veiksnių. Sūriai skirstomi į minkštuosius ir kietuosius. Kietieji sūriai yra presuojami, juose yra maţai drėgmės. Vienas iš kiečiausių sūrių yra permazano sūris, minkščiausias maskarponės sūris. Sūris yra labai maistingas, nes iš pusės litro pieno galima pagaminti tik 50 g. sūrio. Kietasis sūris susideda iš ketvirtadalio baltymų, trečdalio riebalų ir trečdalio vandens. Jame yra daug kalcio, fosforo ir vitamino A, taip pat kitų maistinių medţiagų. Tai daug labiau koncentruotas maistas negu pienas. Minkštuose sūriuose yra daug didesnė vandens dalis, bet maţiau maistinių medţiagų. Sūriai, kurie gaminami iš grietinės, turi daug daugiau riebalų, bet maţiau kalcio, fosforo ir vitamino A. Vitaminų kiekis sūriuose gali labai skirtis, nes priklauso nuo pieno kokybės. Kietieji sūriai daţniausiai būna be priedų, nebent pridedama spalvinių priedų. Kartais naudojamas konservantas - sodos nitratas. Sūris - nokintas arba nenokintas, minkštas arba puskietis, kietas arba labai kietas - pagal pasirinkimą ir skonį turėtų būti augančio, turinčio labai didelį protinį bei fizinį krūvį ţmogaus mitybos racione [11]. Be abejo, reikėtų nepamiršti, kad riebiuose sūriuose yra daug sočių riebalų rūgščių ir druskos. Didelis šių maisto medţiagų kiekis maisto davinyje didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką [13].
Kalcis, kurio pagrindinis šaltinis yra pieno produktai, ţmogaus organizmui būtina mineralinė medţiaga. Kalcio druskos sudaro pagrindinę kaulų bei dantų masę. Kalcis yra svarbus normaliam kaulų metabolizmui [16]. Jo trūkstant atsiranda osteoporozė [11]. Kalcis reikalingas medţiagų judėjimui per ląstelių membranas, veikia kapiliarų ir ląstelių membranų laidumą [17]. Kalcis apsaugo membranas nuo suirimo, stabdo audinių senėjimą ir kitus paţeidimus [18]. Kalcis dalyvauja griaučių ir širdies raumenų susitraukimo ir atsipalaidavimo procese. Šis mineralas būtinas nervų sistemos veiklai, visų endokrininių ir egzokrininių ląstelių sekrecinei veiklai, vandens ir druskų rezorbcijai. Kalcio reikia neuromediatoriams išskirti sinapsėse. Jis dalyvauja kraujo krešėjimo procese [17]. Organizmas kalcio pats negali pasigaminti, todėl jo reikia gauti su maistu arba papildomai vartoti šio mineralo preparatus. Ţmonės, kurie vartoja maţai pieno produktų, kalcio gauna daug maţiau nei reikėtų. Jeigu kalcio maiste trūksta, organizmas jį ima vartoti iš savo atsargų, todėl per ilgesnį laiką gali suminkštėti kaulai, atsirasti kitų poţymių, būdingų kalcio apykaitos sutrikimams. Skandinavų
mokslininkai įrodė, kad ţmonės, kurie su maistu gauna daugiau kalcio, rečiau serga storosios ţarnos vėţiu [19]. Amerikos tyrimų duomenimis pieno ir pieno produktų vartojimas maţina osteoporozės, antsvorio, dantų ėduonies ir kai kurių vėţių rūšių riziką [10].
2.2. Pieno ir pieno produktų vartojimo ypatumai.
Pienas – tradiciškai vartojamas maisto produktas. Pienas ir pieno produktai sudaro vieną iš pagrindinių maisto produktų grupių. Įvairių šalių gyventojai suvartoja skirtingą pieno kiekį. [3]. Pienas populiariausias Šiaurės Europos šalyse (Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje). Prancūzai ir šveicarai suvartoja daug pieno sūrių gamybai. Dideli pieno kiekiai suvartojami JAV, Australijoje. Tuo tarpu dauguma Afrikos ir Azijos valstybių labai maţai vartoja pieno. Lietuvos Statistikos departamentas kasmet pateikia informaciją apie Lietuvos gyventojų aprūpinimą pienu ir pieno produktais [4]. Nuo 1990 m. iki 1999 m. Lietuvos gyventojų aprūpinimas pienu ir pieno produktais maţėjo – nuo 479 kg iki 190 kg vienam ţmogui per metus, o nuo 2000 m. pradėjo didėti. 2007 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui buvo pateikiama 275 kg pieno ir jo produktų.
479 273 259 283 296 287 283 281 272 208 190 203 220 244 296 325 340 320
0
100
200
300
400
500
600
1990
1992
1994
1996
1998
2000
2002
2004
2006
2.2.1 pav. Lietuvos gyventojų aprūpinimas pienu ir pieno produktais, skaičiuojant vienam gyventojui kilogramais per metus (Lietuvos statistikos departamento duomenys)Suaugusių Lietuvos ţmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, nuo 1994 m. maţėja nenugriebto karvės pieno vartojimas. 2002 m. natūralų karvės pieną vartojo 28,6 proc., o 1994 m. 46,8 proc. respondentų [20]. Natūralų karvės pieną 2002 m. rečiau vartojo jaunesnio, negu vyresnio amţiaus moterys [21]. Per tiriamąjį laikotarpį lieso pieno vartojimas nepakito, jį gėrė maţa Lietuvos gyventojų dalis (2002 m. 3,5 proc. vyrų ir 5,3 proc. moterų). Sumaţėjo per dieną išgeriamo pieno kiekis [20].
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelio šalių gyventojai daţniau renkasi liesesnius pieno produktus, siekdami išvengti širdies ir kraujagyslių ligų. Suomijos gyventojai sumaţino riebių pieno produktų vartojimą– 1972 m. riebų pieną gėrė 83 proc. Suomijos vyrų ir 75 proc. moterų, o 1997 m. ir dabartiniu metu – tik 6-7 proc. [22].
Pieno vartojimas skiriasi ir tarp skirtingo išsilavinimo ţmonių. Natūralaus kaimiško karvės pieno vartojimas ypač sumaţėjo tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių Lietuvos gyventojų. 1994 m. šios rūšies pieną rinkosi 30,6 proc. vyrų ir 35,9 proc. moterų. 2004 m. vartojančių kaimišką pieną dalis sumaţėjo iki 20 proc. tarp aukštojo išsimokslinimo vyrų ir iki 21,5 proc. tarp moterų [23]. Aukštąjį išsilavinimą turintys Lietuvos vyrai daţniau valgė riebų fermentinį sūrį palyginti su nebaigto vidurinio išsilavinimo [24]. Olandijos gyventojai, uţimantys aukštesnę socialinę padėtį, vartojo maţiau pieno, tačiau daugiau fermentinio sūrio negu ţemesnės ekonominės padėties gyventojai [23]. Suomijos gyventojai, turintys aukštesnį išsimokslinimą, rečiau vartojo riebų pieną, tačiau daţniau nei ţemesnio išsimokslinimo valgė fermentinį sūrį [25]. Per pastaruosius 10 metų visų išsimokslinimo grupių Prancūzijos gyventojai pradėjo vartoti daugiau lieso pieno produktų [26]. Aukštesnio išsilavinimo amerikiečiai daţniau rinkosi liesą pieną palyginti su ţemesnio išsimokslinimo. Panašūs duomenys buvo gauti lyginant sūrio vartojimą dešimtyje Europos valstybių. Daugelio šalių aukštesnio išsilavinimo ţmonės vartojo daugiau sūrio negu ţemesnio išsilavinimo [27].
Pieno ir jo produktų vartojimas tarp miesto ir kaimo gyventojų taip pat skiriasi. Nacionalinės sveikatos tarybos metiniame pranešime skelbiama, kad 2002 m. miesto gyventojai, palyginti su gyvenančiais kaime, patikimai maţiau gėrė pieno, tačiau miestiečiai daţniau valgė fermentinį sūrį [28, 23]. Suomijos miestų gyventojai du kartus, Estijos – 3, Latvijos – 10 kartų rečiau vartojo didelio riebumo karvės pieną, lyginant su kaimo gyventojais [23].
Skiriasi pieno vartojimas ir tarp skirtingo amţiaus gyventojų. Norvegijos 60 m. ir vyresni gyventojai du kartus daţniau vartojo riebų pieną, lyginant su 16-29 m. amţiaus ţmonės. Kiti tyrėjai nustatė, kad išgeriamas pieno kiekis tarp įvairaus amţiaus grupių nesiskyrė, tačiau
skyrėsi pasirinkto pieno rūšis. Jaunesni ţmonės daţniau rinkosi liesą pieną, vyresni – riebų. Skirtingi duomenys buvo gauti Austrijoje, kur riebaus pieno vartojimas maţėjo su amţiumi. Vyresni ţmonės daţniau gerdavo liesą pieną. Vyriausio amţiaus (50-64m.) Lietuvos gyventojai daţniau gėrė natūralų pieną. Fermentinio sūrio vartojimas tarp vyrų amţiaus grupių nesiskyrė, jaunesnės moterys rečiau valgė fermentinį sūrį nei vyresnio amţiaus moterys [23].
Pagal sveikos mitybos rekomendacijas per parą reikėtų suvartoti 2-4 porcijas pieno ir jo produktų [29,51]. Analizuojant kalcio šaltinius nustatyta, kad iš pieno ir pieno produktų, vaikai gauna 83 proc. kalcio, suaugę 65-72 proc. Pasiekti reikiamą kalcio kiekį būtų labai sunku, nenaudojant pieno produktų. Deja, dauguma ţmonių naudoja nepakankamai pieno produktų. Amerikos tyrimų duomenimis, 9 iš 10 moterų ir 7 iš 10 vyrų trūksta kalcio. Tiktai 4-5 proc. vyresnių nei 50 metų moterų suvartoja reikiamą kalcio kiekį. Ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad trūksta kalcio paaugliams. Jų skeletas greitai auga, todėl jiems ypač pavojingas kalcio trūkumas. Maţas pieno vartojimas siejamas su kitų gėrimų, kurie išstumia pieną, populiarumu. Tyrimų duomenimis, 1945 m. amerikiečiai suvartodavo daugiau pieno nei kitų gėrimų, o 1998 m. jie vartojo 2,5 karto daugiau kitų gėrimų nei pieno. Tyrimų duomenimis, osteoporozė vystosi dėl maţo pieno vartojimo, vaisių ir darţovių vartojimo stokos ir dideliais kiekis vartojamų gėrimų, kuriuose maţai kalcio. Taip pat tyrimai parodė, kad tik tiems vaikams, kurie per priešpiečius išgerdavo pieno, kalcio kiekis atitiko rekomenduojamas normas, o vaikams, kurie rinkosi kitus gėrimus, nustatytas kalcio deficitas. Vartojant pieno ir jo produktų bent tris kartus per dieną, galima sulėtinti kaulų retėjimą ir gauti daug kitų reikalingų maisto medţiagų. Anksčiau JAV buvo rekomenduojama išgerti 2-3 stiklines pieno, tačiau atlikus tyrimus nustatyta, kad toks pieno kiekis yra nepakankamas. Šiuo metu JAV siūloma išgerti 3-4 stiklines pieno arba suvalgyti atitinkamą kiekį pieno produktų [10].
2.3 Laktozės netoleravimas.
Su pienu ir jo produktais gaunamas angliavandenis laktozė. Laktozė (pieno cukrus) yra pagrindinis angliavandenių šaltinis jaunų ţinduolių mityboje. Evoliuciniu ir biologiniu poţiūriu, laktozė yra unikalus cukrus, kuris piene egzistuoja kaip laisva molekulė [30]. Laktozė plačiai naudojama maisto pramonėje, mėsos, vaisvandenių, duonos gamyboje, farmacijoje [31]. Laktozę plonojoje ţarnoje skaido laktazė (β – galaktozidazė) į gliukozę ir galaktozę [5]. Laktazė - tai fermentas, integruotas plonosios ţarnos absorbcinių epiteliocitų
mikrogaureliuose. Laktazė yra labai svarbi kūdikystės laikotarpiu, kai pienas būna vienintelis maisto produktas. Augant laktazės aktyvumas maţėja. Tačiau dėl pieno ir jo produktų vartojimo tradicijų bei didėjančio laktozės panaudojimo maisto pramonėje laktazės aktyvumo svarba išlieka visais gyvenimo tarpsniais [32]. Hipolaktazija pirmą kartą aprašyta 400 m. pr. Kr., tačiau šio sutrikimo simptomai apibūdinti tik prieš 50 metų [31]. Daugumos ţmonių laktazės fermentinis aktyvumas sumaţėja iki vieno dešimtadalio ankstyvojo kūdikystės laikotarpio laktazės fermentinio aktyvumo. Tai pirminė suaugusiųjų hipolaktazija, paveldima autosominiu recesyviniu būdu. Ši organizmo būklė pasireiškia pieno cukraus netoleravimu dėl fiziologinio laktazės fermentinio aktyvumo sumaţėjimo. Ji būdinga 75% pasaulio populiacijos [32,33]. Antrinė hipolaktazija yra susijusi su kitų ligų atsiradimu, ţarnyno infekcijomis, tam tikrų vaistų vartojimu, kai laikinai sumaţėja gebėjimas suskaidyti pieno cukrų [32]. Įgimtas laktazės nepakankamumas yra retai pasitaikantis [34].
Kai plonosios ţarnos gleivinė negamina ar per maţai gamina laktazės, praėjus 1-2 val. po pieno, pieno produktų su laktoze vartojimo, nehidrolizuotas ir nerezorbuotas pieno cukrus susikaupia plonojoje ţarnoje. Susikaupus didesniam disacharido kiekiui apatinėje plonosios ţarnos dalyje ir storojoje ţarnoje, susidaro palankios sąlygos rūgimo bakterijoms, kurios išplinta ir pakeičia normalų ţarnyno bakterijų santykį. Intensyvėjant rūgimo procesui, ţarnų turinyje susikaupia daug pieno rūgšties, riebalų rūgščių ir dėl to sumaţėja turinio pH [35]. Pacientas pajunta pilvo pūtimą, spazminį skausmą, pablogėja jo bendra savijauta, gali pykinti, prasideda viduriavimas [36]. Tyrimų metu nustatytas hipolaktazijos daţnis atskirose etninėse grupėse: lenkų – 44 proc., rusų – 34,2 proc. 1984-1994 m. D. Kalibatienės atlikto epidemiologinio hipolaktazijos tyrimo duomenimis, sumaţėjęs plonosios ţarnos fermento laktazės aktyvumas nustatytas 34 proc. praktiškai sveikų šalies gyventojų arba 32 proc. lietuvių, 42 proc. lenkų ir 21 proc. rusų [37]. Literatūros duomenimis, maţiausias hipolaktazijos paplitimas (iki 10 proc.) yra Vakarų Europos teritorijoje prie Baltijos ir Šiaurės jūrų [38,39]. Vokietijoje hipolaktazijos daţnis svyruoja nuo 6-9 proc. šiaurės vakaruose iki 22-23 proc. rytuose ir 41,7 proc. šiaurės rytuose [40]. Lenkijoje šio rodiklio vidurkis 37,5 proc. [27].
Sumaţėjęs fermento laktazės aktyvumas riboja pieno, vieno iš svarbiausių sveikos ir subalansuotos mitybos komponentų, vartojimą, o kartu gali sutrikdyti organizmui svarbių mikroelementų absorbciją [34]. Pieno ir pieno produktų vengimas turi neigiamą poveikį kalcio ir vitamino D gavimui [33]. Apie 70 proc. patenkančio į organizmą kalcio kiekio yra gaunama iš pieno ir jo produktų, todėl tikėtina, kad hipolaktazijos atveju šio mikroelemento
absorbcija gali būti labiausiai veikiama [34]. Sumaţėjęs pieno produktų vartojimas turi didelės įtakos kalcio trūkumui organizme, dėl ko gali atsirasti kaulų osteoporozė.
Laktozės kiekiai produktuose labai skiriasi: svieste randami tik pėdsakai, o nugriebto pieno milteliuose 53 g/100ml. Liesame piene jos yra 4,8 proc., pusriebiame - 4,7 proc., riebiame - 4,6 proc. Liesoje grietinėje laktazė sudaro 2,2 proc., riebioje grietinėje - 1,7 proc. Fermentuose sūriuose laktazės praktiškai nėra, o varškės sūryje jos yra 3,3 proc., tepamajame sūrelyje - 7,3 proc., paprastame jogurte - 4,7 proc., vaisiniame jogurte – 4 proc., leduose - 4,7 proc.
Pirminė hipolaktazija yra gydoma visai pašalinat arba labai sumaţinant laktozės kiekį maiste. Antrinės hipolaktazijos atveju gydoma ją sukėlusi liga ir kartu skiriama hipolaktozinė dieta. Laikantis hipolaktozinės dietos, rekomenduojama vengti daug laktozės turinčio maisto: gryno pieno, pieniško šokolado, varškės sūrio. Rekomenduojama rinktis pieno produktus, kutriuose laktozės yra maţai: kefyrą, fermentinį sūrį su maţu laktozės kiekiu, sviestą. Fermentinių sūrių ar sviesto gamybos metu laktozė patenka į išrūgas ar pasukas. Kefyre, rūgusiame piene, jogurte pieno rūgšties bakterijos dalį laktozės suskaldo, todėl jos būna maţiau [36].
Ţmonės, kuriems apribojamas maisto produktai su laktoze vartojimas, turėtų atidţiai rinktis maisto produktus, kruopščiai skaityti etiketes, nes laktozės gali būti pridėta į duonos ir pyrago gaminius, saldainius, ledus, mėsos gaminius [36]. Dieta turi būti reguliariai perţiūrima, kad pacientas gautų tinkamą kiekį baltymų, riebalų ir kitų būtinų maisto medţiagų. Ilgesnį laikotarpį nevartojant pieno ir jo produktų, gali sumaţėti kalcio kiekis organizme, padidėti osteoporozės, kaulų lūţių rizika. Tyrimų metu nustatyta, kad iš 30 pacientų, kuriems buvo apribotas laktozės vartojimas dvejiems metams, penkiolikai sumaţėjo kaulų mineralų tankis. Siekiant padidinti kalcio kiekį maisto davinyje, gali būti rekomenduojami kalcio papildai. Kalcio karbonatą ir kalcio citratą patariama vartoti su maistu, turinčiu maţiau geleţies. Pacientams, kurių labai blogai toleruoja pieno produktus, reikia papildomai vartoti ir atitinkamą vitamino D kiekį, ypač moterims po menopauzės. Kalcio yra ir kituose maisto produktuose: ţuvyje su kaulais, špinatuose, brokoliuose, petraţolėse ir kitose tamsiai ţaliose lapinėse darţovėse, riešutuose, dţiovintuose vaisiuose, ankštiniuose produktuose [41]. Apribojus pieną, šių maisto produktų reikėtų vartoti daugiau.
Šiuo metu vis plačiau pradedami vartoti fermento laktazės preparatai laktaidas ir laktrazė. Vartojant šiuos preparatus, laktozės kiekis sumaţėja nuo 70 proc. iki visiško laktozės suskaldymo iki monosacharidų [36]. Laktozės hidrolizei vartojamos mielių, kitų grybelių beta galaktozidazės. Jų dedama į pieną ir inkubuojama 40 laipsnių temperatūroje 24-72 val.
Hidrolizuojasi 70-90 proc. laktozės [41]. Taip pat yra pakaitalų, kurie dedami į pieną. Juos galima įsigyti jau paruoštus su pieno produktais. [30].
Pieno pramonėje laktazės suvartojimas nuolatos plečiasi. Laktazė, ß-galaktozidazė, inicijuoja ß-galaktozės jungties hidrolizę ir laktozės molekulė suskyla į gliukozę ir D-galaktozę. Suskaldţius laktozę, galutinis produktas pasiţymi keletu papildomų funkcinių savybių: laktozei netolerantiški ţmonės gali nesibaimindami vartoti tokius pieno produktus; laktaze apdorotos išrūgos yra tinkamesnės sausų vaikų mišinių gamybai; produktas būna saldesnis, todėl galima sutaupyti naudojant maţiau saldiklių [42].
Dauguma JAV ir vakarų Europos supermarketų prekiauja pieno produktais, kuriuose yra sumaţintas laktozės kiekis. Lietuvoje taip pat yra galimybė pasirinkti tokių pieno produktų. AB Pieno ţvaigţdės siūlo pieną su sumaţintu laktozės kiekiu [43]. Suomijos kompanija “Valio” - pirmoji pasaulyje pieno perdirbimo įmonė, pradėjusi gaminti pieno produktus be laktozės. Šios kompanijos produktuose laktozė pašalinama 100 proc. Jo skonis – kaip įprasto pieno. Apdorotas ultra aukšta temperatūra, jis ilgai išlieka švieţias, nesuyra jame esantys vitaminai. Tokį pieno gėrimą galima ne tik gerti, bet ir naudoti pieniškų patiekalų ruošimui [44].
Apibendrinant galima teigti, kad pasaulyje yra sukaupta nemaţai mokslinių tyrimo duomenų apie sumaţėjusį laktazės aktyvumą ir šio sutrikimo sukeltas ţmonių mitybos ir sveikatos problemas. Deja, Lietuvoje sumaţėjusiam laktazės aktyvumui nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Viena iš prieţasčių – nebuvo patikimo metodo šiam sutrikimui nustatyti. Nėra duomenų apie ţmonių, kurių laktazės aktyvumas yra sumaţėjęs, mitybą. Todėl šiame darbe ir buvo siekiama įvertinti, kaip maitinasi ţmonės, kuriems patikimu metodu buvo įvertintas laktazės aktyvumo sumaţėjimas, ir nustatyti, ar jų mityba atitinka sveikos mitybos rekomendacijas.
3. DARBO APIMTIS IR METODIKA.
Mokslinį tiriamąjį darbą sudarė 2 dalys. Pirmojoje dalyje buvo vertinamas suaugusių Lietuvos gyventojų pieno ir jo produktų vartojimas, dalyvaujant 2008 m. Suaugusių Lietuvos ţmonių gyvensenos tyrime. Antrojoje dalyje buvo vertinama sumaţėjusį laktazės aktyvumą turinčių ţmonių mityba. Tyrimas buvo atliktas kartu su KMUK Gastroenterologijos klinikos dietologais. Tyrimams atlikti buvo gauti Bioetikos komiteto leidimai (priedas 1 ir 2).
3.1 Suaugusių Lietuvos ţmonių pieno ir jo produktų vartojimo tyrimas.
3.1.1 Tiriamasis kontingentas
Tiriamąjį kontingentą sudarė 3000 20-64 m. amţiaus Lietuvos gyventojų. Tiriamieji buvo atsitiktinai atrinkti iš Lietuvos gyventojų registro sąrašų. 2008 m. balandţio mėn. atrinktiems ţmonėms paštu buvo išsiųsti klausimynai su prašymu juos atsiųsti atgal per 2 savaites. Ţmonėms, iš kurių nesulaukta atsakymo, buvo pakartotinai išsiųsti laiškai su klausimynu. Klausimyną uţpildė 737 vyrai ir 1026 moterys. Nustatyta, kad 96 ţmonės negalėjo dalyvauti tyrime. Taigi į klausimus atsakė 59,2 proc. galėjusių dalyvauti tyrime ţmonių. Atsakiusieji pagal lyties, amţiaus, tautinę struktūrą, miesto ir kaimo gyventojų santykį nesiskyrė nuo visos Lietuvos suaugusių ţmonių populiacijos.
3.1.1.1 lentelė. Gyvensenos tyrime dalyvavusių Lietuvos ţmonių skirstymas (procentais) pagal lytį, amţių, išsilavinimą ir gyvenamą vietą.
Vyrai Moterys Iš viso
Amţius 20-34 30,0 28,8 29,3
35-49 40,5 37,2 38,6
50-64 29,5 34 32,1
Išsilavinimas Nebaigtas vidurinis 11,7 4,5 7,5
Vidurinis 60,8 52,5 56,0 Aukštasis 27,5 43,0 36,5 Gyvenamoji vieta Kaimas 13,0 14,6 13,9 Rajono centras 41,6 35,0 37,7 Miestas 45,4 50,4 48,4 3.1.2 Tyrimo metodai.
Apklausai naudotas standartinis tarptautinio tyrimo klausimynas (priedas 3). Į klausimyną buvo įtraukti klausimai apie tiriamųjų gimimo datą, išsilavinimą ir gyvenamąją
vietą. Amţius skaičiuotas iš gimimo datos atimant tyrimo datą. Klausimas apie gyventojų išsilavinimą turėjo kelis galimų atsakymų variantus, iš kurių reikėjo pasirinkti vieną: „pradinis“, „nebaigtas vidurinis“, „vidurinis“, „aukštesnysis” ir „aukštasis (kolegija)“, „aukštasis (universitetinis)“. Pagal išsilavinimą tiriamieji buvo suskirstyti į nebaigto vidurinio (pradinis ar nebaigtas vidurinis), vidurinio (vidurinis ir aukštesnysis) ir aukštojo išsilavinimo grupes. Gyvenamoji vieta priskirta miestui, rajono centrui ar kaimui pagal Lietuvos Statistikos departamento teritorijos administracinio skirstymo taisykles.
Norint įvertinti pieno vartojimą, tiriamieji buvo klausiami, kokį pieną jie daţniausiai geria. Galimi atsakymų variantai: natūralų kaimišką karvės pieną, natūralų parduotuvėje pirktą pieną, vidutinio riebumo (3,2-2,5 proc.), liesą (1 proc. ir liesesnį), negeriu pieno. Taip pat buvo klausiama, kiek kartų per praėjusią savaitę tiriamieji valgė fermentinį ir baltą sūrį. Galimi atsakymų variantai: 6-7 kartus per savaitę, 3-5 kartus per savaitę, 1-2 kartus per savaitę, nevalgiau.
3.2 Sumaţėjusį laktazės aktyvumą turinčių ţmonių mitybos vertinimas. 3.2.1 Tiriamasis kontingentas.
Tiriamąjį kontingentą sudarė asmenys, kurie kreipėsi į KMUK konsultacinės poliklinikos gastroenterologą dėl dispepsinių sutrikimų: vidurių pūtimo, viduriavimo, pilvo skausmo. Jiems buvo pasiūlyta dalyvauti tyrime, kurio metu buvo nustatomas laktazės aktyvumas, atliekami antropometriniai matavimai, 24 val. mitybos apklausa ir pildomas šiam tyrimui parengtas klausimynas. Tyrime dalyvavo 54 ţmonės: iš jų 32 (59,3%) vyrai ir 22 (40,7%) moterys. Tiriamųjų amţiaus vidurkis – 38,1 (12,3) metų.
3.2.2 Tyrimo metodai.
3.2.2.1 Laktazės aktyvumo tyrimas
Fermento laktazės aktyvumas buvo nustatomas naudojant laktozės netoleravimo greitąjį testą (Lactose intolerance quick test) [45]. Kiekvienam tiriamajam endoskopinio tyrimo metu iš plonosios ţarnos buvo imamas biopsijos mėginys. Jis buvo dedamas ant testo į tam skirtą vietą, uţlašinami du lašai substrato tirpalo, uţklijuojama etiketė ir testas suplakamas. Jis buvo laikomas 15 min. kambario temperatūroje (20-25o
C). Po to buvo uţlašinamas 1 lašas chromo tirpalo bei du lašai reagento, testas suplakamas ir laikomas 5 min. kambario temperatūroje. Laktazės aktyvumas vertintas pagal testo spalvas: balta – labai
sumaţėjęs laktazės aktyvumas, ţydra – vidutiniškai sumaţėjęs laktazės aktyvumas, tamsiai mėlyna – normalus laktazės aktyvumas.
3.2.2.2 Anketinė apklausa.
Buvo parengtas „Ligonių, sergančių pirminiu laktazės nepakankamumu, tyrimo klausimynas“, kurį sudarė kelios dalys: socialinė padėtis (šeiminė padėtis, išsilavinimas ir kt.), sveikatos būklė, šeiminė anamnezė, gretutinės ligos, ţalingi įpročiai ir mitybos įpročiai. Buvo klausiama apie pieno, kefyro, jogurto, varškės, sūrių ir kitų pieno produktų vartojimo daţnį (priedas 4). Taip pat buvo teirautasi apie mitybos pokyčius ir iš gydytojų gautus patarimus apie sveiką mitybą. Anketą pildė tyrėjas, apklausdamas pacientą pirminio vizito į KMUK Gastroenterologijos kliniką metu.
3.2.2.3 Mitybos tyrimas.
24 valandų mitybos apklausa buvo atliekama pirminio vizito į KMUK Gastroenterologijos kliniką metu ir pakartotinai po 3 savaičių telefonu. Prieš apklausą tyrėjas buvo apmokomas, kaip tinkamai atlikti apklausą, t.y. kaip uţduoti klausimus, naudotis maisto produktų ir patiekalų atlasais, muliaţais bei tinkamai apibūdinti maisto porcijas apklausiant telefonu.
Tiriamajam buvo paaiškinta apie tyrimo svarbą. Tiriamieji buvo prašomi prisiminti, ką jie valgė per praėjusią parą nuo ryto iki vakaro. Buvo fiksuojami visi suvalgyti maisto produktai ir patiekalai. Tiksliau apibūdinti suvalgyto maisto kiekį padėjo maisto produktų ir patiekalų atlasai. Juose pateiktos skirtingos maisto produktų ir patiekalų porcijos, įvertintos gramais. Tiriamasis pasirinkdavo variantą, kuris labiausiai atitiko jo suvalgyto maisto kiekį.
Surinkti duomenys buvo parengti statistinei analizei, t.y. kiekvienam maisto produktui ir patiekalui buvo suteikiamas kodas pagal Respublikinio mitybos centro parengtas maisto produktų sudėties lenteles ir skaičiuojamas suvalgytas kiekis. Patiekalų kodai ir jų kiekiai buvo suvesti į kompiuterį, taikant Excel kompiuterinę programą. Maisto medţiagų ir energijos kiekiai maisto davinyje skaičiuoti, naudojant Respublikinio mitybos centro parengtas maisto produktų sudėties lenteles. Skaičiavimai atlikti Access kompiuterine programa.
3.2.2.4 Antropometriniai matavimai.
Antropometriniai tiriamųjų matavimai buvo atlikti pirminio vizito į KMUK Gastroenterologijos kliniką metu. Buvo matuotas ūgis nusiavus batus, naudojant medicininę matuoklę 0,5 cm tikslumu. Pacientai, nusiavę batus ir nusirengę viršutinius drabuţius, buvo pasverti 100,0 g tikslumu medicininėmis svarstyklėmis, kurioms buvo atlikta metrologinė patikra. Apskaičiuotas pacientų kūno masės indeksas (KMI) - svoris (kg)/ūgis(m2
). Liemens ir klubų apimtis išmatuota naudojant centimetrinę matuoklę 0,5 cm tikslumu. Liemens apimtis matuota per ploniausią liemens vietą, po šonkaulių lanku kvėpavimo pauzės metu. Klubų apimtis matuota plačiausioje klubų vietoje.
3.3 Statistinis duomenų vertinimas.
Statistinė duomenų analizei atlikti buvo naudojama SPPS programos 13 versija. Buvo skaičiuojami kiekybinių poţymių vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai, kurie tekste pateikti skliausteliuose. Skirtumai tarp grupių vertinti taikant ANOVA ir Bonferonio kriterijų. Vertinant kokybinių poţymių statistinį ryšį, taikytas 2
, Z ir tikslusis Fišerio testas. Statistiškai reikšmingu laikytinas rezultatas, kai paklaidos tikimybė p<0,05.
Lyginant pieno produktų vartojimo įpročius tarp gyventojų grupių, sudarytų atsiţvelgiant į išsilavinimą ir gyvenamąją vietą, atlikta vartojimo daţnių tiesioginė standartizacija pagal amţių, standartu pasirinkus Lietuvos 20-64 m. gyventojų struktūrą.
4. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
4.1 Suaugusių Lietuvos ţmonių pieno ir jo produktų vartojimo ypatumai.
Suaugusių Lietuvos ţmonių gyvensenos tyrimo duomenimis, didţiausia dalis gyventojų (38,1 proc.) daţniausiai rinkosi vidutinio riebumo pieną. Liesas pienas nebuvo populiarus nei tarp vyrų, nei tarp moterų. Jį daţniau rinkosi moterys (7,7 proc.) negu vyrai (4,3 proc.). Natūralų kaimišką pieną reikšmingai daţniau vartojo vyrai (35 proc.) nei moterys (28,1 proc.). Pienas yra vienas pagrindinių kalcio šaltinių, tačiau 22,7 proc. vyrų ir 26 proc. moterų nurodė negeriantys pieno (4.1.1 pav.).
35.0 28.1* 38.038.2 4.37.7* 22.726.0 0 10 20 30 40 50 60 % Natūralus Vidutinio riebumo Liesas Negeria Vyrai Moterys *p<0,05 lyginant su vyrais
4.1.1 pav. Vyrų ir moterų skirstymas, atsiţvelgiant į vartojamo pieno rūšį.
Analizuojant natūralaus pieno vartojimo ryšį su gyventojų amţiumi, nustatyta, kad vyriausio amţiaus (50-64 m.) moterys reikšmingai daţniau gėrė riebų pieną nei jauniausio (20-34 m.) (4.1.2 pav.). Jauniausios ir vidurinės amţiaus grupės vyrai natūralų pieną rinkosi daţniau nei tų pačių amţiaus grupių moterys. Maţiausias šios rūšies pieno vartojimas buvo nustatytas tarp moterų, priklausančių jauniausiai amţiaus grupei (21,5 proc.).
33.7* 21.5 33.8* 26.1 38 36.1** 0 10 20 30 40 50 60 % 20 - 34 m. 35 - 49 m. 50 - 64 m. Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su moterimis; **p<0,05 lyginant su 20-34 metų moterimis 4.1.2 pav. Gyventojų, vartojančių natūralų pieną, dalis, atsiţvelgiant į amţių.
44.8** 42.7** 35.8* 28.6 24.8 22.2 0 10 20 30 40 50 60 70 %
Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su moterimis; **p<0,05 lyginant su aukštąjį išsilavinimą turinčiais gyventojais
4.1.3 pav. Gyventojų, vartojančių natūralų pieną, dalis, atsiţvelgiant į išsilavinimą.
Natūralų pieną daţniausiai vartojo gyventojai, turintys nebaigtą vidurinį išsilavinimą (43,7 proc.). Tarp aukštojo išsilavinimo vyrų ir moterų geriančių riebų pieną buvo beveik du
kartus maţiau (4.1.3 pav.). Natūralų pieną rinkosi 35,8 proc. vyrų ir 28,6 proc. moterų su viduriniu išsilavinimu.
Kaimo gyventojai daţniau gėrė natūralų pieną nei miesto. Beveik pusė kaimo vyrų (58,6 proc.) ir 43 proc. moterų atsakė, kad geria riebų pieną (4.1.4 pav.). Didţiuosiuose miestuose natūralų pieną geriančių ţmonių buvo 2,3 karto maţiau.
25.8** 18.5** 37.9 33.0 58.6* 43.0 0 10 20 30 40 50 60 %
Didieji miestai Miestas Kaimas Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su moterimis; **p<0,05 lyginant su kaimo vyrais ir moterimis 4.1.4 pav. Gyventojų, vartojančių natūralų pieną, dalis pagal gyvenamąją vietą.
Didţioji dalis gyventojų (48,7 proc.) fermentinį sūrį vartojo 1-2 dienas per praėjusią savaitę (4.1.5 pav.). Penktadalis ţmonių jį valgė 3-5 dienas per savaitę. Beveik kasdien fermentinį sūrį vartojo labai maţa gyventojų dalis, nesiekianti 7 proc. tirtųjų. Apie ketvirtadalį vyrų ir moterų šio sūrio nevalgė Tarp vyrų ir moterų fermentinio sūrio vartojimo daţnumas per praėjusią savaitę patikimai nesiskyrė.
6.9 5.3 19.3 20.8 47.9 49.7 25.9 24.2 0 10 20 30 40 50 60 70 %
6-7 dienas 3-5 dienas 1-2 dienas Nevartoja Vyrai Moterys
4.1.5 pav. Gyventojų skirstymas, atsiţvelgiant į fermentinio sūrio vartojimo per praėjusią savaitę, daţnį.
Fermentinio sūrio vartojimas nuo amţiaus nepriklausė. Bent 3 dienas per savaitę šį sūrį vartojo 27,8 proc. jauniausios grupės gyventojų, 26,1 proc. – vidurinės ir 24,6 proc. - vyriausios (4.1.6 pav.). 26.6 29.1 25.8 26.4 26.5 22.8 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 % 20 - 34 m. 35 - 49 m. 50 - 64 m. Vyrai Moterys
4.1.6 pav. Gyventojų, vartojančių fermentinį sūrį bent 3 dienas per savaitę, dalis, atsiţvelgiant į amţių.
Išsilavinimas taip pat neturėjo reikšmės fermentinio sūrio vartojimui. Nors tarp aukštojo išsilavinimo vyrų buvo 1,6 karto daugiau vartojančių fermentinį sūrį bent 3 dienas per savaitę nei tarp nebaigto vidurinio išsilavinimo vyrų, tačiau skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas, tikriausiai dėl maţo nebaigto vidurinio išsilavinimo vyrų skaičiaus (4.1.7 pav.). Didesnė dalis moterų (28,2 proc.), turinčių nebaigtą vidurinį išsilavinimą, valgė sūrį ne rečiau nei 3 kartus per savaitę, lyginant su to paties išsilavinimo vyrais (18,4 proc.).
18.4 28.2* 25.2 24.7 29.4 28.7 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 %
Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su vyrais
4.1.7 pav. Gyventojų, vartojančių fermentinį sūrį bent 3 dienas per savaitę, dalis, atsiţvelgiant į išsilavinimą.
Didţiųjų miestų moterys fermentinį sūrį valgė daţniau nei kaimo moterys (4.1.8 pav.). Bent tris kartus per praėjusią savaitę jį vartojo 29,8 proc. miestiečių moterų ir 20,7 proc. kaimo moterų. Vyrų sūrio vartojimas su gyvenamąja vieta nebuvo susijęs.
27.8 29.3* 22.7 25.3 31.5 20.7 0 5 10 15 20 25 30 35 40 45 %
Didieji miestai Miestas Kaimas Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su moterimis, gyvenančiomis kaime
4.1.8 pav. Gyventojų, vartojančių fermentinį sūrį bent 3 dienas per savaitę, dalis, atsiţvelgiant į gyvenamąją vietą.
2.8 3.5 8.4 16.2* 38.4 38.6 50.6 41.7* 0 10 20 30 40 50 60 %
6-7 dienas 3-5 dienas 1-2 dienas Nevartoja Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su vyrais
4.1.9 pav. Gyventojų skirstymas, atsiţvelgiant į varškės sūrio vartojimo per praėjusią savaitę, daţnį.
Pusė vyrų ir 41,7 proc. moterų atsakė, kad per praėjusią savaitę jie nevalgė varškės sūrio (4.1.9 pav.). Kasdien vartojusių šį produktą buvo tik maţa dalis (maţiau kaip 4 proc.). Moterų, 3-5 dienas per savaitę valgiusių varškės sūrį, buvo patikimai daugiau (16,2 proc.), negu vyrų (8,4 proc.). Be to, moterų, nevalgančių varškės sūrio, buvo maţiau nei vyrų.
Kiekvienoje amţiaus grupėje moterų, vartojančių varškės sūrį bent 3 kartus per praėjusią savaitę, dalis buvo didesnė nei vyrų. Daugiausia vartojančių varškės sūrį bent 3 dienas per savaitę buvo tarp vyriausio amţiaus vyrų (18,1 proc.) ir moterų (26,5 proc.) (4.1.10 pav.). 5.2* 11.4 10.4* 20.6 18.1* 26.5** 0 5 10 15 20 25 30 % 20 - 34 m. 35 - 49 m. 50 - 64 m. Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su moterimis, p**<0.05 lyginant 20-34m. moteris
4.1.10 pav. Gyventojų, vartojančių varškės sūrį bent 3 dienas per savaitę, dalis, atsiţvelgiant į amţių.
Varškės sūrio vartojimas nebuvo susijęs su išsilavinimu. Kiekvienos išsilavinimo grupės moterys varškės sūrį valgė daţniau nei vyrai (4.1.11 pav.).
13.37 22.16 9.56* 16.88 11.85* 21.25 0 5 10 15 20 25 30 35 40 %
Nebaigtas vidurinis Vidurinis Aukštasis Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su moterimis
4.1.11 pav. Gyventojų, vartojančių varškės sūrį bent 3 dienas per savaitę, dalis, atsiţvelgiant į išsilavinimą
Kaimo moterys valgė varškės sūrį šiek tiek daţniau nei didţiųjų miestų, bet skirtumas nebuvo statistiškai reikšmingas (4.1.12 pav.).
9.2* 17.3 11.8* 20.5 11.1* 22.9 0 5 10 15 20 25 30 35 %
Didieji miestai Miestas Kaimas Vyrai Moterys
*p<0,05 lyginant su moterimis
4.1.12 pav. Gyventojų, vartojančių varškės sūrį bent 3 dienas per savaitę, dalis, atsiţvelgiant į gyvenamąją vietą.
Taigi trečdalis Lietuvos gyventojų (31,5 proc.) gėrė riebų karvės pieną. Lyginant su ankstesnių tyrimų duomenimis, riebaus pieno vartojimas Lietuvoje maţėja. 1994 m. natūralų pieną gėrė net 46,7 proc. Lietuvos gyventojų [46]. Mūsų kaimyninėse Baltijos šalyse riebų pieną geria maţesnė gyventojų dalis nei Lietuvoje: Latvijoje - 20 proc., Estijoje - 17,5 proc. [47,48]. 2006 m. tyrimo duomenimis, Suomijoje riebų pieną gėrė tik maţa gyventojų dalis - 2,7 proc.[49]. Liesą pieną vartojančių ţmonių dalis nuo 1994 m. iki 2008 m. išsaugo du kartus, tačiau nepaisant to, šios rūšies pieną geria labai maţa gyventojų dalis - 6 proc. Suomijoje maţo riebumo pieną gėrė net 27,1 proc. gyventojų, Latvijoje - 10,4 proc., Estijoje - 2 proc. gyventojų [47,48,49].
Fermentinio sūrio vartojimas Lietuvoje didėja. 2008 m. beveik pusė Lietuvos gyventojų fermentinį sūrį vartojo 1-2 dienas per savaitę. 1998 m. tokiu daţnumu jį vartojo 34,4 proc. Lietuvos ţmonių [50]. Varškės sūrio vartojimas išliko panašus. 2008 m. varškės sūrį 1-2 kartus per savaitę valgė 38,5 proc., o 1998 m. - 37,4 proc. gyventojų [50].
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos gyventojai nepakankamai vartoja pieno produktų, daţnai renkasi riebų pieną. Pieno produktų vartojimas susijęs su socialiniais veiksniais
4.2 Ţmonių, kuriems nustatytas sumaţėjęs laktazės aktyvumas, mitybos vertinimas.
4.2.1 Laktazės aktyvumo įvertinimas.
Vertinant laktozės netoleravimo greitojo testo rezultatus, vidutiniškai sumaţėjęs laktazės aktyvumas nustatytas pusei tiriamųjų, t.y. 27 ţmonėms, arba 43,8 proc. vyrų ir 59,1 proc. moterų (4.2.1.1 pav.). Labai sumaţėjęs laktazės aktyvumas diagnozuotas 14 tiriamųjų (25,9 proc.), daţniau vyrams (31,3 proc.) nei moterims (18,2 proc.).
24.9 22.7 43.8 59.1 31.3 18.2 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 % Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs Vyrai Moterys
4.2.1.1 pav. Vyrų ir moterų skirstymas pagal laktazės aktyvumo laipsnį.
4.2.1.1 lentelė. Tiriamųjų amţiaus vidurkiai, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumo laipsnį Laktazės
aktyvumas
Vyrai Moterys Iš viso
Vidurkis SN Vidurkis SN Vidurkis SN
Normalus 30,8 7,5 34,4 9,0 32,2 7,6
Sumaţėjęs 39,0 15,1 38,6 11,3 38,8 13,1
Labai sumaţėjęs 40,6 11,9 46,0 16,3 42,1 12,9
Iš viso 37,4 12,8 39,0 11,8 38,1 12,3
Pacientų, kurių laktazės aktyvumas buvo labai sumaţėjęs, amţiaus vidurkis buvo didţiausias, nors reikšmingo amţiaus skirtumo tarp skirtingą laktazės aktyvumą turinčių ţmonių nenustatyta, tikriausiai, dėl maţo tiriamųjų skaičiaus (4.2.1.1 lentelė).
Apie 70% pasaulio populiacijos turi pirminį laktazės nepakankamumą. Tačiau ši dalis gali skirtis priklausomai nuo etninės klasės, mitybos bei nuo individualaus genetinio faktoriaus, kuris įtakoja galimybę pasisavinti laktozę [27]. Tyrimų duomenimis, Lietuvoje pirminis laktazės aktyvumas diagnozuojamas daugiau nei trečdaliui gyventojų [33].
Pacientų buvo klausiama kaip jie vertina savo sveikatą. Didţioji dalis vyrų ir moterų, kurių laktazės aktyvumas yra normalus, savo sveikatą vertino gerai ir labai gerai (4.2.1.2 pav.). Pacientai, kurių laktazės aktyvumas buvo labai sumaţėjęs, savo sveikatą vertino daug blogiau. Tik 31,8 proc. moterų ir 40 proc. vyrų teigė, kad jų sveikata gera ir labai gera.
75.0 42.8 40.0 60.0 30.8 31.8 0 20 40 60 80 100 % Vyrai Moterys
Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.1.2 pav. Tiriamųjų, vertinančių savo sveikatą gerai ir labai gerai, dalis, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Laktozės netoleravimu besiskundţiantys ţmonės gana daţnai jaučia įvairius virškinimo sutrikimus: pilvo skausmus, pykinimą, dujų susikaupimą ţarnyne, pilvo pūtimą, kartais jie viduriuoja, todėl ir savo sveikatą jie vertina blogiau [33].
4.2.2 Tiriamųjų pieno ir pieno produktų vartojimo įpročiai, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Norint įvertinti pacientų mitybos įpročius, buvo lyginami tiriamųjų pieno ir pieno produktų vartojimo daţniai, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą. Nustatyta, kad vyrai ir moterys, turintys labai sumaţėjusį fermento aktyvumą, pieną vartojo patikimai rečiau nei
turintys normalų laktazės aktyvumą (4.2.2.1 pav.). Beveik pusė pacientų, kurių laktazės aktyvumas yra normalus, pieną gėrė 1-3 kartus per savaitę. Tuo tarpu didţioji dalis (57,2 proc.) tų, kurių fermento aktyvumas buvo labai sumaţėjęs, pieną gėrė rečiau negu kartą per savaitę. Tik 7,1 proc. pacientų, turinčių labai sumaţėjusį laktazės aktyvumą, pieną vartojo 4 kartus per savaitę ir daţniau.
23 25.9 7.1 46.2 33.3 35.7 30.8 40.7 57.2* 0 10 20 30 40 50 60 70 80 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs *p< 0,05 palyginti su tiriamaisiais, turinčiais normalų laktazės aktyvumą.
4.2.2.1 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal pieno vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Didţioji dalis pacientų (71,5 proc.), kurių laktazės aktyvumas buvo labai sumaţėjęs, gėrė kefyrą rečiau nei kartą per savaitę (4.2.2.2 pav.). Tarp pacientų su normaliu ir vidutiniškai sumaţėjusiu laktazės aktyvumu retai geriančių kefyrą buvo šiek tiek maţiau. Trečdalis pacientų, kurių laktazės aktyvumas buvo normalus ar vidutiniškai sumaţėjęs, ir tik penktadalis pacientų, turinčių labai sumaţėjusį laktazės aktyvumą, gėrė kefyrą 1-3 kartus per savaitę.
0.0 3.8 7.1 38.5 34.6 21.4 61.561.6 71.5 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.2 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal kefyro vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą. 38.3 25.9 0.0 23.1 37.0 57.1 38.6 37.142.9 0 10 20 30 40 50 60 70 80 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.3 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal jogurto vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Daugiau nei pusė (57,1 proc.) pacientų, kuriems nustatytas labai sumaţėjęs laktazės aktyvumas, gėrė jogurtą 1-3 kartus per savaitę, kita dalis (42,9 proc.) pacientų šį produktą vartojo rečiau kaip kartą per savaitę (4.2.2.3 pav.). Daugiau nei trečdalis pacientų su normaliu
laktazės aktyvumu ir ketvirtadalis su vidutiniškai sumaţėjusiu aktyvumu vartojo jogurtą bent 4 kartus per savaitę. Taip daţnai vartojančių jogurtą ir turinčių labai sumaţėjusį laktazės aktyvumą asmenų nenustatyta.
Apie pusė tiriamųjų vartojo grietinę 1-3 kartus per savaitę (4.2.2.4 pav.). Palyginti su kitomis tiriamųjų grupėmis maţiau pacientų su vidutiniškai sumaţėjusiu laktazės aktyvumu atsakė, kad valgo grietinę bent 4 kartus per savaitę.
38.5 24.2 42.9 53.8 48.7 50.0 7.7 27.1 7.1 0 20 40 60 80 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau
Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.4 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal grietinės vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Pacientai, kurių laktazės aktyvumas buvo labai sumaţėjęs, valgė varškę rečiau nei kiti tiriamieji (4.2.2.5 pav.). Didţioji dalis pacientų (64,3 proc.), kuriems nustatytas labai sumaţėjęs laktazės aktyvumas, atsakė, kad valgo varškę rečiau nei kartą per savaitę. Beveik pusė turinčiųjų normalų ir vidutinį fermento aktyvumą (46,2 proc. ir 44,5 proc. atitinkamai) ir tik penktadalis pacientų su labai sumaţėjusiu laktazės aktyvumu valgė varškę 1-3 kartus per savaitę.
7.7 11.1 14.3 46.1 44.4 21.4 46.2 44.5 64.3 0 10 20 30 40 50 60 70 80 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.5 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal varškės vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Varškės sūreliai buvo valgomi retai. Juos panašiai vartojo visų trijų grupių tiriamieji (4.2.2.6 pav.). 15.4 3.7 7.1 23.1 44.4 35.7 61.5 51.9 57.2 0 10 20 30 40 50 60 70 80 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.6 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal varškės sūrelių vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą
Pacientai, kuriems nustatytas labai sumaţėjęs laktazės aktyvumas, fermentinį sūrį valgė daţniau nei kitus pieno produktus (4.2.2.7 pav.). Penktadalis jų atsakė, kad valgo
fermentinį sūrį 4 kartus per savaitę, pusė – 1-3 kartus per savaitę. Pacientai, turintys normalų ar vidutiniškai sumaţėjusį laktazės aktyvumą, fermentinį sūrį vartojo rečiau.
0.0 3.7 21.4 46.2 55.6 50.0 53.8 40.7 28.6 0 10 20 30 40 50 60 70 80 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.7 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal fermentinio sūrio vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą. 7.7 7.4 7.1 7.7 18.5 42.9 84.6 74.1 50.0 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.8 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal tepamų sūrelių vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Tiriamieji, turintys labai sumaţėjusį laktazės aktyvumą, tepamus sūrelius taip pat valgė daţniau nei kiti pacientai (4.2.2.8 pav.). Beveik pusė jų (42,9 proc.) nurodė, kad tepamus sūrelius valgo 1-3 dienas per savaitę. Tarp pacientų su normaliu laktazės aktyvumu taip valgančių tepamus sūrelius buvo tik 7,7 proc., o tarp turinčiųjų vidutiniškai sumaţėjusį fermento aktyvumą – 18,5 proc. Tepamo sūrelio vartojimas bent 4 kartus per savaitę nesiskyrė tarp visų tiriamųjų.
Ledus vasarą daţniausiai valgė pacientai su normaliu laktazės aktyvumu (53,8 proc.). Bent keturis kartus per savaitę juos valgė 42,8 proc. pacientų, turinčių labai sumaţėjusį laktazės aktyvumą. Rečiau kaip kartą per savaitę vasaros metu valgančių ledus, su sumaţėjusiu fermento aktyvumu buvo nedaug apie 14 proc. (4.2.2.9 pav.).
53.8 18.5 42.8 23.1 66.7 42.9 23.1 14.8 14.3 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.9 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal ledų vartojimo daţnį vasaros metu, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Konditerijos gaminius su grietinėle bent 4 kartus per savaitę valgė trečdalis tiriamųjų nepriklausomai nuo laktazės aktyvumo laipsnio (4.2.2.10 pav.). Vieną – tris kartus per savaitę juos valgė du kartus daugiau pacientų, turinčių normalų nei sumaţėjusį laktazės aktyvumą pacientų.
30.8 33.3 28.6 61.5 33.3 35.7 7.7 33.4 35.7 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 %
Bent 4 kartus/sav. 1-3 kartus/sav. Rečiau Normalus Vidutiniškai sumaţėjęs Labai sumaţėjęs
4.2.2.10 pav. Tiriamųjų skirstymas pagal konditerijos gaminių su grietinėle vartojimo daţnį, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Apibendrinant galima teigti, kad pacientai, kuriems buvo nustatytas labai sumaţėjęs fermento laktazės aktyvumas, rečiau vartojo pieną nei tie, kurių laktozės aktyvumas buvo normalus. Kai kurie kiti pieno produktai: kefyras, jogurtas, varškė, taip pat buvo rečiau vartojami pacientų su labai sumaţėjusiu laktozės aktyvumu. Kita vertus, fermentinį ir tepamą sūrį daţniau valgė pacientai, kurių laktazės aktyvumas buvo labai sumaţėjęs. Šiam pasirinkimui galėjo turėti įtakos maţas laktozės kiekis sūriuose.
4.2.4 Tiriamųjų maisto davinio energinė vertė ir maisto medţiagų sudėtis, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą.
Vertinant vyrų mitybą, atsiţvelgiant į laktazės aktyvumą, nustatyta, kad vidutinė vyrų su normaliu laktazės aktyvumu, paros maisto davinio energinė vertė buvo 2643,7 kcal, atitinkamai, vidutiniškai sumaţėjusį laktazės aktyvumą turinčių vyrų - 1905,6 kcal bei labai sumaţėjusį - 1978,5 kcal (4.2.4.1 lentelė). Didėjant laktazės nepakankamumui, vyrų maisto davinyje maţėjo baltymų ir angliavandenių kiekis. Suvartotų riebalų kiekis taip pat buvo didţiausias vyrų su normaliu laktazės aktyvumu. Visi vyrai cholesterolio suvartojo per daug (rekomenduojama ne daugiau 300 mg per parą). Vyrų su normaliu laktazės aktyvumu cholesterolio kiekis buvo 1,3 karto didesnis, su vidutiniškai sumaţėjusiu 1,1 karto, su labai
