OŽKŲ AMŽIAUS IR LAKTACIJOS MöNESIO ĮTAKA PIENO KIEKIUI, SUDöČIAI IR SOMATINIŲ LĄSTELIŲ SKAIČIUI

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

Inga Kirsnauskait÷

OŽKŲ AMŽIAUS IR LAKTACIJOS MöNESIO

ĮTAKA PIENO KIEKIUI, SUDöČIAI IR SOMATINIŲ

LĄSTELIŲ SKAIČIUI

Magistro darbas

Darbo vadovas: lekt. dr. Aldona Šimkien÷

LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTöS KATEDRA

Magistro darbas atliktas 2007 – 2009 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje.

Magistro darbą paruoš÷ : Inga Kirsnauskait÷

(parašas)

Magistro darbo vadovas: lekt. dr. Aldona Šimkien÷

(LVA Gyvulininkyst÷s katedra) (parašas)

Recenzentas:

TURINYS

ĮVADAS ... 3 psl.

1. LITERATŪROS AŽVALGA ... 5 psl.

1.1.Ožkų kilm÷, biologin÷s ir ūkin÷s savyb÷s ... 5 psl.

1.2.Ožkininkyst÷ Lietuvoje ... 7 psl.

1.3. Pieninių ožkų veisl÷s ... 10 psl.

1.4. Ožkų pieno chemin÷ sud÷tis ir įtakos turintys veiksniai ... 13 psl.

1.5. Ožkų pieno somatinių ląstelių skaičius ... 22 psl.

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA ... 26 psl.

3. TYRIMŲ REZULTATAI ... 27 psl.

3.1. Ožkų amžiaus įtaka pieno kiekiui, sud÷čiai ir SLS ... 27 psl.

3.2. Ožkų laktacijos m÷nesio įtaka pieno kiekiui, sud÷čiai ir SLS ... 31 psl.

4. IŠVADOS ... 35 psl.

5. SUMMARY ... 36 psl.

ĮVADAS

Ožka – viena iš pirmųjų prijaukintų gyvulių. Jų prijaukinimo ženklai, rasti iškasenose Jericho Neolito gyvenviet÷je, datuojami 7000 metų prieš Kristų. Statistiniai duomenys rodo, kad dabartinę ožkų pasaulinę populiaciją sudaro 520,38 mln. iš kurių 28,17 mln. yra išsivysčiusiose šalyse ir kur kas daugiau besivystančiose šalyse – 491,91 mln. (Mowlen A., 1994; Zapasnikien÷ B., 1992).

Lietuvos statistiniai duomenys rodo, kad 2004 metais mūsų šalyje buvo laikoma beveik 27 tūkstančiai ožkų. Atrodytų, skaičius ne toks mažas, bet verslininkų ožkininkyst÷s ūkių Lietuvoje suskaičiuotume tik kelis. Didžiausias ir bene seniausias ožkininkyst÷s ūkis gyvuoja Jonavos rajone.

Ožkininkyst÷ Lietuvoje išgyvena tam tikrą stagnaciją. Tie, kas sugeb÷jo išlaikyti didesnes ar mažesnes ožkų bandas, pieną realizuoja „savo keliais“, nes jis gana populiarus. Trečia grup÷ žmonių, kurie atsisako karvių, bet nor÷dami tur÷ti pieno, savo reikm÷ms įsigyja ožkų. Tod÷l bendras ožkų skaičius šalyje gana nemažas (Jagait÷ R., 2005).

Ožkų pienas – vadinamas balzamas, grąžinantis prarastas j÷gas, išgydantis daugelį ligų. Jis vertinamas daugelyje pasaulio šalių. Pavyzdžiui, Šveicarijoje (pieninių ožkų t÷vyn÷je) buvo sanatorijos, kuriose įvairios ligos buvo gydomos tik ožkų pienu ir kalnų oru (Zapasnikien÷ B., 2002).

Ožkos piene, lyginant su karv÷s pienu rasime daugiau kalio, kalcio, fosforo. Kalis yra svarbus elementas širdies darbui. Maž÷jant organizme kalio prasideda sen÷jimo požymiai. Ožkos pienas mažiau turtingesnis nei karv÷s pienas geležimi, kobaltu, bei folio rūgštimi, kurie dalyvauja hemoglobino sintezei. Tačiau ožkų pienas turi mažiau natrio, tod÷l jis tinka sergantiems inkstų ligomis, turintiems padid÷jusį arterinį spaudimą. Ožkų piene gausu vitaminų B1 ir B2, kurie gydo nemigą ir virškinimo trakto sutrikimus (Liutkevičius A., Lazdauskien÷ J., 2005; Zapasnikien÷ B., 2002).

Šis gyvulys geriau perdirba pašarų karotiną į vitaminą A (Urbien÷ S., 2005), kurio yra ožkos piene 2 – 3 kartus daugiau nei karv÷s piene, tod÷l toks pienas būtinas naujagimiams, kurių dar ne visiškai išsivysčiusi skydliauk÷ ir sunkiai įsisavinamas karotinas.

Įrodyta, kad nuo karv÷s pieno organizme gaminasi daug gleivių, o geriant ožkų pieną to nebūna.

Karv÷s pieno reakcija silpnai rūgštin÷, o ožkos pieno – šarmin÷, taigi jos pienu galima išgydyti padid÷jusį skrandžio rūgštingumą ( Zapasnikien÷ B., 2002).

Ožkos pienas turi visų maisto medžiagų, kurių reikia organizmui: augti, vystytis, funkcionuoti. Tod÷l šviežias pienas ir iš jo pagaminti produktai turi didelę reikšmę žmonių mitybai. Ožkos piene didžiąją dalį sudaro vanduo, taip pat daug yra riebalų, baltymų, laktoz÷s, mineralinių druskų, bei mikroelementų, A, D, E, C, P, K ir B grup÷s vitaminų (Zapasnikien÷ B., 2003).

Lieratūroje nurodoma, kad ožkų pieno kiekį lemia daugelis veiksnių, tai visa eil÷ genetinių ir technologinių faktorių. Tai ir paskatino renkantis šio darbo temą.

Darbo tikslas:

Ištirti kokią įtaką daro ožkų amžius ir laktacijos m÷nuo jų pieno kiekiui, sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui piene.

Darbo uždaviniai:

Remiantis ožkų ūkio duomenimis (ožkos amžius, ožkiavimosi laikas, pieno kiekis), VĮ Pieno tyrimai duomenimis (pieno riebumas, baltymingumas ir somatinių ląstelių kiekis piene) ištirti pirmaožkių, antraožkių, trečiaožkių ir vyresnių ožkų amžiaus ir laktacijos m÷nesio įtaką pieno kiekiui, sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui piene.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Ožkų kilm÷, biologin÷s ir ūkin÷s savyb÷s

Ožka - vienas iš pirmųjų dar prieš kelis tūkstančius metų pr.m.e. žmogaus prijaukintų gyvulių. Namin÷s ožkos kilusios iš laukinio bezoarinio ir sraigtaragio ožių, anksčiau gyvenusių Vidurin÷s ir Centrin÷s Azijos kalnuose, Kaukaze, Artimųjų Rytų šalyse.

Šiuo metu laukin÷s ožkos mišrinamos su namin÷mis. Jų palikuonys gyvybingi ir vislūs. Tai Kaukaze gyvenantys dviejų rūšių laukiniai ožiai: Kaukazo, arba Kuban÷s, kalnų ožys ir Dagestano, arba Rytų Kaukazo, kalnų ožys. O Mongolijos, Pietų Sibiro, Vidurin÷s Azijos, Afganistano, Šiaur÷s ir Vakarų Indijos, Tibeto, Šiaur÷s ir Vakarų Kinijos kalnuose gyvena Sibiro kalnų ožys (Zapasnikien÷, 1996).

Istorijos šaltiniuose minima, kad antrojo tūkstantmečio pr. m. erą viduryje Lietuvos teritorijoje tuometiniai gyventojai jau augino ožkas. Tačiau tiksliai pasakyti, kada, kiek ir kokių buvo laikoma, sunku. Šiek tiek apie bandose laikomų gyvulių rūšis sužinome iš XVI a. dvarų inventoriaus dokumentų. Tuo metu ožkos sudar÷ vidutiniškai apie 6 proc. dvaruose auginamų gyvulių (http://www.zum.lt/agroweb/Tekstai/FAO_ataskaita.pdf. Prieiga per internetą 2008 m. lapkričio 10 d.).

Senov÷je žmon÷s paprastai nelaikydavo nežinomų gyvulių. O ožkų net vengdavo d÷l nepaaiškinamų vertingų savybių. Panaikinus baudžiavą, siaur÷jo kaimo ganyklos, buvo draudžiama ganyti po miškus, nes gyvuliai pridarydavo daug žalos jaunuolynams. Tod÷l sparčiai nyko ir ožkos. Ypač mažai imta jų laikyti dvaruose. Daugiausia ožkas augino žydai ir neįstengiantys karv÷s išlaikyti valstiečiai (Zapasnikien÷ B., 2002).

Ožkų pieno pasaulyje priskaičiuojama apie 400 mln. ožkų ir iš jų pagaminama apie 3 proc. pieno nuo bendros jo gamybos. Ožkininkyst÷ paplitusi Šveicarijoje, Prancūzijoje, Balkanuose ir daugelyje pasaulio regionų, ypač kalnuotose vietov÷se, kur auginti galvijus yra netikslinga.

Vidutinis ožkų pieningumas 700–800 kg per laktaciją. Rekordinink÷s atskirų veislių ožkos duoda iki 2189–2496 kg per laktaciją (http://www.lva.lt/data/es-projektai/files1_mod

ulis.pdf . Prieiga per internetą 2007m. gruodžio 18 d.).

Pienin÷s ožkos laikomos daugelyje pasaulio kraštų. Jos nereiklios ir atsparios, gerai aklimatizuojasi. Ožkos pienas vertingas maisto produktas, iš kurio gaminamas sviestas, ke-fyras, varšk÷, sūris ir kiti produktai. Be to, ožkų pieno ir jo produktų virškinamumas yra pats

didžiausias - 94-98 proc. Ypač populiarus iš ožkų pieno pagaminti fermentiniai sūriai, kurie daugelyje pasaulio šalių vertinami kaip delikatesiniai smaližių produktai.

Apie 24,2 mln. žmonių išsivysčiusiose valstyb÷se suvartoja 73,3 proc. ožkų pieno, o 75,6 mln. žmonių besivystančiose šalyse - tik 26,7 proc. Tokį didelį skirtumą sąlygoja tai, kad pastarosios šalys neturi gerai išpl÷totos pieno pramon÷s. Tarptautin÷ pienininkyst÷s federacija skatina ožkų auginimą šiuose kraštuose, rūpinasi, kad stipr÷tų ožkų pieno perdirbimo pramon÷, kad iš jo būtų gaminami įvairūs produktai. Kai kuriose šalyse ožkų pienas sudaro didelę dalį viso gaminamo pieno, pavyzdžiui, Indonezijoje jam tenka 58 proc., Kipre - 35 proc., Turkijoje - 28 proc. Atskirose Europos šalyse pienin÷s ožkininkyst÷s pl÷tra buvo labai nevienoda. Antai Viduržemio jūros regione (Portugalijoje, Ispanijoje, Graikijoje) tradiciškai gaminama daug ožkų pieno bei jo produktų (Zapasnikien÷ B., 2002).

Pieninių ožkų vertingi ir kailiai. Jie labai stiprūs, elastingi, lengvi ir gerai dažosi. Iš vienų ožkenų siuvami kailiai, iš kitų gaminama vertingų rūšių oda - ševro, zomša ir tymas.

Bet kokių veislių ožkos m÷są galima vartoti maistui. Tiesa, specializuotų pieninių veislių ožkų m÷sa prastoka. Tačiau pagal skonį ir maistines ypatybes ožkiena yra panaši į avieną. Geriausia m÷sa gaunama iš 7-10 m÷nesių jaunų kastratų. Ožkiena šviesesn÷ negu aviena, joje mažiau riebalų.

Pienin÷s ožkos ūkyje laikomos apie 6-8 metus. Su mažais ožkiukais mielai žaidžia ir vaikai, tod÷l, bent jau d÷l jų, verta įsigyti šių keturkojų mekenančių draugų.

Austrijos ir Vokietijos sociologai teigia, kad pats mažiausias vaikų mirtingumas ten, kur daugiau auginama ožkų. Nuo mažens vartoję ožkos pieną žmon÷s dažniausiai neserga jo-kiomis ligomis ir sulaukia garbaus amžiaus (Zapasnikien÷ B., 2002).

Pagal zoologinę klasifikaciją namin÷s ožkos priklauso žinduolių klasei, porakanopių būriui, atrajotojų pobūriui, dykaragių šeimai, ožkaavių pošeimei, ožkų genčiai.

Ožkos labai ištvermingos, turi stiprias kojas, tvirtas nagas.

Jos gali ganytis stačiuose šlaituose ir pagrioviuose bei virškinti pašarus, kuriuose yra net iki 64 proc. ląstelienos.

Ožkos kūnas sausas ir kampuotas, ji turi barzdą, trikampio formos ragus, iškilią kaktą, tiesų ir smailų snukutį, judrias lūpas ir aštrius kaplius, kuriais gali trumpai nukąsti žolę ir surinkti nuo žem÷s smulkiausius lapelius bei šakeles.

Suaugusi ožka turi 32 dantis, gyvena 10-18 metų, lytiškai subręsta 5-7 m÷nesių, bet poruojama tik 10-18 m÷nesių amžiaus. Ožkingumas trunka 5 m÷nesius.

Sveikų ožkų kūno temperatūra būna 38 - 40 0C, pulso dažnumas 65 - 80 kartų per minutę, įkv÷pimų dažnumas 13 - 20 kartų per minutę (Ероxин А. И., 2001).

Vieni ožkų augintojai tvirtina, kad pienas - savotiškas jaunyst÷s eleksyras (Zapasnikien÷ B., 1994), nes jame esantys natūralūs antibiotikai naikina organizmo puvimo bakterijas, kurios yra pagrindin÷ sen÷jimo priežastis. Kiti nurodo, kad ožkų piene esančios medžiagos padeda iš organizmo pašalinti cholesterolio perteklių.

Ožkų pienas:

• pagal cheminę sud÷tį daug maistingesnis nei karv÷s,

• sud÷tyje turi daug vitaminų B1, B2, B, C, A, D, Ca, K, P, Fe, kobalto, albuminų, folio rūgšties, omega-3 rūgščių,

• rekomenduojamas vaikams sergantiems rachitu, distrofija bei sveikimo laikotarpiu po sunkių ligų,

• naudingas sergant skrandžio ir dvylikapiršt÷s žarnos opalige, egzema, bronchų astma, migrena, kolitu, enteritu, esant kepenų ir tulžies pūsl÷s ligoms, bei stresų sukeltai nemigai.

• Didesnis kalcio kiekis naudingas ligoniams sergantiems artritu, osteoporoze.

Nustatyta, kad beveik visi suaugę ir vaikai alergiški karv÷s pienui, gerai toleruoja ožkų pieną. Jo sud÷tyje yra daug aminorūgščių, o cholesterolio penkis kartus mažiau nei karv÷s piene.

Tyrimai parod÷, kad ožkų piene yra daug lizocimo, kuris ardo bakterijų ląstel÷se esančius baltymus ir aktyvina antikūnių gamybą (http://www.lsveikata.lt /index.php?page_id

=48&s=1529. Prieiga per internetą 2009m. sausio 05 d.; http://www.kontrastai.lt/?p=276

Prieiga per internetą 2009m. sausio 08 d.).

1.2. Ožkininkyst÷ Lietuvoje

Lietuvos vietinių pieninių ožkų prot÷viu gal÷jo būti ir Sibiro kalnų ožys, o v÷liau – Rusijos pienin÷s ožkos, paplitusios iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Ivanovo, Jaroslavlio ir kitų sričių. Lietuvos vietin÷s ožkos sveria 35 – 45 kg, jų kūnas apaugęs ilgais šiurkščiais plaukais, dažnai turi barzdą ir “ auskarus “, didesnius ar mažesnius ragus. Būna juodų, baltų, pilkų, rusvų, margų. Jos veda po 2 –3 ožkiukus, duoda 1 –3 kg pieno, nereiklios ir atsparios, gerai prisitaiko prie laikymo sąlygų. Tokių ožkų dar galima rasti atokesniuose vienkiemiuose pas pavienius gyventojus.

Nuo 1990 m. prad÷tas užsieninių veislių ožių įvežimas ir vietinių ožkų gerinimas. D÷l to iškilo realus pavojus grynaveislių vietinių ožkų išnykimui. Šiuo metu dominuoja pagerintos vietin÷s ožkos. Ožkų produktyvumo kontrol÷ vykdoma nuo 1992 metų. Ją vykdo VĮ “ Gyvulių produktyvumo kontrol÷” ir VĮ “ Pieno tyrimai” specialistai bei Valstybin÷ gyvulių veislininkyst÷s priežiūros tarnyba prie LR ŽŪM. Tyrimų duomenis apdoroja Kaimo verslo pl÷tros ir informacijos centras. 2006 m. kontroliuojama 367 vietinių ožkų. Vieningas ožkų ženklinimas prad÷tas 2001 metais, tačiau kol kas nebaigtas. VKK niekada nebuvo vedamos, tačiau 2001 06 29 d. įsakymu Nr. 220 patvirtinti “ Ožkų kilm÷s knygos vedimo nuostatai”, pagal juos VKK tur÷s tvarkyti pripažinta ožkų veislininkyst÷s institucija – Lietuvos ožkų augintojų asociacija, kuri įkurta 1994 metais. Veislinių ožkų bandose yra sudaromi veisimo planai, ožkos kergiamos natūraliai, tačiau sperma nekaupiama ir nešaldoma. Vienoje bandoje buvo bandyta ožkas s÷klinti.

Šiandieninių vietinių ožkų veisl÷s būklę galima laikyti nepatikimai stabilia, orientuota į pieningumo didinimą (http://www.zum.lt/agroweb/Tekstai/FAO_ataskaita.pdf. Prieiga per internetą 2008 m. lapkričio 10 d.).

1 lentel÷. Kontroliuojamų ožkų skaičius ir jų produktyvumo dinamika (www.vic.lt. Prieiga per internetą 2007 m. gruodžio 18 d.).

Vidutinis produktyvumas pieno riebalų

Metai Vid. kontr.

ožkų skaičius pieno, kg % kg 1996 - 1997 478 787 3,94 31 1997 - 1998 524 761 4,03 31 1998 - 1999 510 790 4,02 32 1999 - 2000 521 799 4,09 33 2000 – 2001 574 800 3,88 31 2001 - 2002 951 715 3,79 27 2002 – 2003 628 709 3,97 28 2003 – 2004 551 639 4,04 26 2004 – 2005 378 762 3,65 28 2005 - 2006 367 746 3,91 24

Lietuvoje veisiamos Lietuvos vietinių, Zaneno, Vokietijos baltųjų, margųjų, Togenburgo, rusų baltųjų, čekų veislių ožkos. Didžiausią veisiamų ožkų dalį sudaro Lietuvos vietin÷s ožkos.

Svarbiausias vaidmuo gerinant vietines ožkas tenka bandoms, kontroliuojančioms ožkų produktyvumą (www.vic.lt. Prieiga per internetą 2007m. gruodžio 18 d.).

Poslinkius gyvulininkyst÷je pastaruoju laikotarpiu labai efektyviai reguliuoja ES parama. Ožkų laikytojams ji nenumatyta. Tuo viskas ir pasakyta. 2001-aisiais šalyje dar buvo 23 tūkst. šių smulkiųjų raguočių, o dabar ketvirtadaliu mažiau.

Pakilimas ožkininkyst÷je baig÷si, tačiau jis nepra÷jo be p÷dsakų. Liko atkakliausi, gerą patyrimą sukaupę augintojai. Turima kur kas daugiau veislių: pieningosios Čekijos baltosios ir Zaneno, išsaugotos ir vietin÷s. Kiemui paįvairinti tinka Vokietijos bei Rusijos baltosios, Togenburgo ožkel÷s.

LVA Gyvulininkyst÷s instituto mokslinink÷s dr. Birut÷s Zapasnikien÷s teigimu, geriausios mūsų ožkos nenusileidžia pasauliniams pavyzdžiams.

Kauno rajono ūkinink÷s L. Liutkevičien÷s viena Čekijos baltoji (III lakt.) dav÷ 1376 kg 3,11 proc, o Zaneno (V lakt.) - 1301 kg 3,77 proc. riebumo pieno. Širvintų rajono ožkinink÷s D. ömužyt÷s Čekijos baltųjų banda - ne tik pieninga, bet ir ilgaamž÷. Viena dvyliktos laktacijos ožka dav÷ per tūkstantį kilogramų pieno! Gerą genetinį potencialą turi Lietuvos vietin÷s ožkos. Jų laikytojas M. Petravičius Jurbarko rajone iš produktyviausios savo ožkos (I lakt.) primelž÷ 966 kg 3,63 proc. riebumo pieno.

Profesionalių ožkų augintojų gretos n÷ra plačios. Laikytojų skaičius nemenkas - daugiau kaip 3,6 tūkst., tačiau beveik 87 proc. savininkų laiko vos po 1-2 ožkas - tik savo šeimos reikm÷ms. Rinkoje jų kaip ir n÷ra. Iki 20 ožkų turi 14, iki 50 gyvulių - 4, o 100 - 300 ožkų bandas - 3 ūkininkai. Jie jau įsitvirtinę gamyboje, turi produkcijos realizavimo nišą. Panašus j÷gų pasiskirstymas ožkininkyst÷je veikiausiai išliks, tačiau šioks toks pagyv÷jimas tik÷tinas. Prognozuodama ožkininkyst÷s ateitį, dr. B. Zapasnikien÷ siūlo veikti dviem kryptimis: selekcinio darbo, veislinių savybių gerinimo ir vartotojų švietimo.

Mokslinink÷ mano, jog tikslinga gerinti Lietuvos vietines ožkas, gerinti pieningumo bei pieno baltymingumo ir riebumo savybes. Dabar augintojai tam skiria nedaug reikšm÷s. Nekoordinuojamas veislinio prieauglio platinimas. Mažai kontroliuojamų ožkų (367). Vidutinis jų produktyvumas (paskutinę laktaciją - 746 kg 3,9 proc. riebumo pieno), palyginti su ankstesnių kelerių metų duomenimis, įvairuoja, pieningumo did÷jimo tendencijų nematyti (http://eko.laei.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=528&Itemid=36. Prieiga per internetą 2007m. gruodžio 18 d.).

1.3. Pieninių ožkų veisl÷s

Lietuvoje veisiamos Lietuvos vietinių, Zaneno, Vokietijos baltųjų, margųjų, Togenburgo, rusų baltųjų, čekų veislių ožkos. Didžiausią veisiamų ožkų dalį sudaro Lietuvos vietin÷s ožkos (http://www.vic.lt:8101/pls/default_www/WBDB.WEB_apyskaita.a69_. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

Vietin÷s ožkos. Jų Lietuvoje laikoma daugiausia. Šios ožkos sveria 30-45 kg. Jų kūnas apaugęs ilgais šiurkščiais plaukais, dažnai turi barzdą ir "auskarus", didesnius ar mažesnius ragus. Būna juodų, baltų, pilkų, rusvų, margų. Iš jų kasdien primelžiama po 1-3 kg pieno (nors kartais pasitaiko net iki 7 kg), laktacija trunka 7-10 m÷nesių. Vietin÷s žilabarzd÷s atveda po 2-3 (neretai ir 4) ožkiukus. Jos nereiklios ir atsparios, gerai prisitaiko prie laikymo sąlygų.

Rusijos ožkos. Jų Lietuvoje yra nedaug. Panašios į mūsų vietines ožkos. Pas mus paplito iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Ivanovo, Jaroslavlio ir kitų sričių. Per laktaciją primelžiama 400-1000 kg, 4,5-5 proc. riebumo pieno, veda po 2-3 ožkiukus. Suaugusios ožkos sveria 40-50 kg, o ožiai - 55-70 kg. Gyvuliai raguoti, ilgaplaukiai, baltos, juodos, pilkos, rusvos spalvos.

Čekų baltosios. Jų gimtin÷ - Čekija. Šios vietin÷s ožkos baltos spalvos, trumpaplauk÷s, berag÷s. Veislei pagerinti buvo naudojamos Zaneno ir kitos šveicarų ožkos. Per laktaciją iš čekiškosios ožkos primelžiama iki 2000 kg, 3,8-4,5 proc. riebumo pieno. Suaugusios ožkos sveria iki 70 kg, ožiai - iki 90 kg (Zapasnikien÷ B. Ožkų ūkis., 2002).

Vokietijos baltosios. Ši veisl÷ oficialiai susiformavo dar 1928 m. Ožkos greitai bręsta, vislios (veda ne mažiau kaip po 2 ožkiukus), ilgaamž÷s, tvirtos konstitucijos, gerai prisitaiko prie įvairiausių laikymo sąlygų. Daugiausia jų auginama Šlezvige-Golšteine, Vestfalijoje, Reinlande, Gesene ir Badene-Viurtemberge. Per 300 dienų laktaciją primelžiama apie 2000 kg, 3,7 proc. riebumo pieno. Ožkų spalva balta, kartais - balta su šviesiai kreminiu atspalviu. Suaugusios ožkos sveria apie 60 kg, ožiai - 75 kg.

Vokietijos margosios. Šios veisl÷s ožkos gerinamos su Bursko m÷siniais ožiais (jie baltos spalvos, su žala galva ir balta žvaigždute ant kaktos, atsparūs, ištvermingi, gerai išnaudoja prastą pašarą ir greitai bręsta). Pagerintos Vokietijos margosios ožkos veda po 2-3 ožkiukus, kurie per parą iki 2 m÷n. amžiaus priauga po 320 g. Per laktaciją primelžiama vidutiniškai 1100 kg, 3,6 proc. riebumo pieno (http://www.ontariogoatmilk.org/FRAMES.

Zaneno ožkų gimtin÷ – Šveicarija, Zaneno sl÷nis Berno kantono pietuose. D÷l gerų pieninių savybių Zaneno veisl÷s ožkos veisiamos beveik visose pasaulio šalyse. Jos baltos spalvos, kartais su juodais taškais ar d÷m÷mis ant tešmens ir ausų, berag÷s, dažnai turi barzdą ir „auskarus“, plaukai trumpi. Suaugusios ožkos sveria 60 kg, ožiai – 85 kg. Per 300 dienų laktaciją primelžiama iki 2000 kg, 3,8 – 4,5 proc. riebumo pieno (per dieną iki 6 kg). Veda po 2 – 3 ožkiukus. Zaneno ožiais yra gerinamos ir mūsų vietin÷s ožkel÷s (Zapasnikien÷ B. Ožkų ūkis., 2002).

Pieno kiekio pasaulin÷ rekordinink÷ yra Zaneno ožka iš Australijos Osory Snow Goose 7,714 svarų (3499 litrų) per metus. Augintojai, kurie augina trijų arba keturių veislių ožkas, mano kad Zaneno ožkos yra geriausiai prisitaikančios. Jos gerai jaučiasi ganomos lauke ir yra nepralenkiamos pieno produkcijoje, kai šeriamos aukštos kokyb÷s šienu ir koncentratais. Zaneno ožkos laikomos pieninių ožkų holšteinais.

Alpių ožkos – yra vidutin÷s pagal Šveicarų veisl÷s ožkas, kurios buvo pirmos importuotos į Kaliforniją 1922 metais. Jos yra atsparios ir prisitaikę klest÷ti bet kokiame klimate. Alpių ožkos yra antros pagal populiarumą lyginant su Nubijos, Kanados ir JAV. Jos labai stiprios genetiškai, išvestos iš kelių

veislių: Britų, Oberhaslių ir Rock Alpių ožkų

(http://www.ontariogoatmilk.org/FRAMES.H TM. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6

d.). Panašios į Togenburgo ožkas, tik trumpaplauk÷s. Būna rusvos, juodos, pilkos spalvos, jų kailis blizga. Per laktaciją primelžiama 600 – 1200 kg, 3,4 – 3,8 proc. riebumo pieno. Suaugusios ožkos sveria apie

50 kg, ožiai – 65 kg. Auginamos JAV, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje ir kitur (Zapasnikien÷ B. Ožkų ūkis, 2002).

Togenburgo ožkos. Jos kilusios iš šv. Galeno kantono Šveicarijoje, iš kur buvo eksportuojamos į visą pasaulį. Jų yra

Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje, JAV ir kitur. Gyvuliai šviesiai rudos bei pilkos spalvos su baltomis blauzdomis ir baltu lopu apie uodegą bei charakteringomis baltomis juostel÷mis ant galvos. Suaugusios ožkos sveria 60 kg, ožiai - 75 kg. Kai kurios ožkos ant šlaunų turi ilgų plaukų "kelnes". Per laktaciją primelžiama iki 1200 kg, o per dieną - iki 4 kg 3,6-4,2 proc.

riebumo pieno, atveda po 2-3 ožkiukus (Zapasnikien÷ B. Ožkų ūkis., 2002).

Lamanšo ožkų veisl÷ pl÷tojama Kalifornijoje, jas atgabeno ispanų misionieriai ir kolonistai. Lamanšo ožkų veisl÷ buvo gerinama su šveicarų grynaveisl÷mis. Amerikos pieninių ožkų asociacija prad÷jo kilm÷s knygą šiai veislei, ir pirma Lamanšos ožka buvo užregistruota 1958 metais.

Lamanšo ožkos yra žinomos, kaip pienin÷s, nejaudraus temperamento ožkos. Jos yra pl÷tojamos Anglijoje, kryžminant vietines britų su Indijos Jumna Pari ir Egipto Zariby. Šios ožkos yra pl÷tojamos kaip pieno ir m÷sos. Lamanšo ožkos d÷l karščio tolerancijos buvo naudojamos intensyviai gerinant vietines ožkas tropin÷se šalyse (http://www.ontariogoatmilk.

org/FRAMES.HTM Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

Nubijos ožkos. Jos sveria apie 70 kg, o ožiai apie 100 kg. Šios veisl÷s gyvuliams būdinga rom÷niškas snukis ir didel÷s nukarusios ausys. Yra įvairių spalvų. Per laktaciją primelžiama 800 – 900 kg, per dieną – iki 3 kg, 5,0 – 8,0 proc. riebumo pieno. Veda po 3 – 4 ožkiukus. Auginamos JAV, Anglijoje, Egipte, Afrikoje ir kitose šalyse.

Nors daugiausia pieno duoda Zaneno, Togenburgo ir kitų veislių ožkos, bet riebiausias pienas yra Nubijos ožkų (iki 8 proc.). Be to, jos yra pačios visliausios, veda po 3 – 4 ožkiukus (Zapasnikien÷ B. Ožkų ūkis., 2002). Jų jaunikliai pasirenkami pirk÷jų, kurie perka m÷sai, nes jie pasižymi didene skerdienos išeiga, nei kitų veislių jaunikliai.

Nubijos ožkos yra labai balsingos su ilgu ir atkakliu mekenimu (http://www.ontariogoatmilk.

Org/ FRAMES. HTM. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

1.4. Ožkų pieno chemin÷ sud÷tis ir įtakos turintys veiksniai

Pienas – daugiakomponent÷ nepastovios sud÷ties ir sud÷tinga sistema, kurios dispersin÷je terp÷je, t.y. vandenyje yra ištirpusi ir nevienodai pasiskirsčiusi dispersin÷ faz÷, t. y. sausosios pieno medžiagos. Pieno sausųjų medžiagų svarbiausieji komponentai yra lipidai, baltymai, angliavandeniai, mineralin÷s medžiagos ir biologiškai aktyvios medžiagos (vitaminai, fermentai, hormonai, imunin÷s medžiagos ir kt.) (Gudonis, 2002).

Lietuvoje reglamentuojamas tik ožkų pieno riebumas, kuris turi būti ne mažesnis kaip 3,2 proc. Kitose šalyse reikalavimai griežtesni. Pavyzdžiui, Ispanijos ožkų pieno standarte nurodoma, kad jame turi būti ne mažiau kaip 3,3 proc. riebalų, 4,0 proc. baltymų ir 8,4 proc. neriebalin÷s sausosios medžiagos. JAV dokumentuose nurodomas būtinas riebalų kiekis - ne mažiau kaip 3,25 proc. ir neriebalin÷ sausoji medžiaga - ne mažiau kaip 8,25 proc. Daugelyje šalių superkamo ožkų pieno kaina priklauso nuo baltymų ir riebalų kiekio. Norvegijoje nustatytas bazinis riebalų ir baltymų kiekis - 6,2 proc.: riebalų turi būti - 3,3 proc., baltymų - 2,9 proc.

Toks griežtas pieno sud÷ties reglamentavimas sudaro ožkų augintojams daug nepatogumų. Mat ožkų pieno sud÷tis labai priklauso nuo metų laiko bei laktacijos periodo. Ožkoms būdinga sezonin÷ ruja, tod÷l visos bandos laktacijos stadija būna panaši, taigi panaši ir pieno sud÷tis. Nedidel÷se bandose sunku suvienodinti ožkų pieno sud÷tį. Norint išvengti sezoniškumo, ožkas būtina s÷klinti dirbtinai (Zapasnikien÷ B., 2002).

Labai svarbus ožkos pieno rodiklis yra jo sud÷tis bei savyb÷s. D÷l šios priežasties dažniausiai ir pasirenkamas ožkos, o ne karv÷s pienas. Skirtingų ožkų pieno sud÷tis labai skiriasi. Pirmiausia tai lemia veisl÷, laktacija, š÷rimo, melžimo laikas, bei klimato sąlygos. Vietinių veislių ožkų pieno riebumas ir baltymų kiekis dažniausia būna daug didesni, negu įvežtų veislinių ožkų. Lietuvoje auginamų ožkų pieno sud÷tis taip pat labai nevienoda. Lietuvos maisto instituto pieno technologijos laboratorijos atliktų tyrimų rezultatų duomenimis pieno riebalai ožkų piene svyruoja nuo 2,7 proc. iki 4,3 proc., o baltymai nuo 2,7 iki 4,2 proc. Riebumo vidurkis sudaro 3,42 proc., o baltymų – 3,22 proc. Ožkų pienas nuo karvių pieno skiriasi dažniausiai mažesniu baltymų kiekiu. Tačiau nebaltyminio azoto junginių ožkų piene žymiai daugiau. Skiriasi ir pagrindinio pieno baltymo – kazeino sud÷tis.

Ožkų piene mažiau α-kazeino, o daugiau β-kazeino, kurio yra daugiau ir kūdikį maitinančios motinos piene. Ožkų piene baltymų dalel÷s yra mažesn÷s, tod÷l ožkų pienas lengviau virškinamas nei karvių (http://www.vet.lt/lt/pages/view/?id=350. Prieiga per internetą 2008 m. lapkričio 10 d.).

Ožkos pienas pagal sud÷tį ir savybes panašus į karv÷s pieną. Pienas yra saldoko skonio ir turi malonų aromatą be pašalinio aromato (http://www.lva.lt/data/es-projektai/files/lmodulis.

pdf. Prieiga per internetą 2008 m. gruodžio 18 d.).

Ožkų pienas skiriasi kai kurių mineralinių medžiagų kiekiu, pvz: kalio, chloro daugiau, bet ožkų piene yra žymiai mažiau geležies, būtinos hemoglobino sintezei, folin÷s rūgšties bei vitamino B12. Vartojant tik ožkų pieną ir nepapildant geležies atsargų su kitais produktais gali

atsirasti anemija (http://www.ontariogoatmilk.org/FRAMES.HTM. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.; http://www.kontrastai.lt/?p=276. Prieiga per internetą 2009m. sausio 8 d.).

Kaip žinoma, daugiausia ožkų laikoma kalnuotose šalių vietov÷se, tod÷l nuo seno jų pienas ir jo produktai tradiciškai vartojami Viduržemio jūros šalyse. Graikijoje beveik net ketvirtadalį viso primelžiamo pieno sudaro ožkų pienas. Iš ožkų pieno gaminami sūriai ir Prancūzijoje, Norvegijoje bei kituose regionuose.

2 Lentel÷. Palyginamoji ožkų, avių, kumelių ir karvių pieno sud÷ties lentel÷ (http://www.vet.lt/lt/pages/view/?id=350. Prieiga per internetą 2008 m. lapkričio 10 d.).

Rodikliai

Ožkų

pienas Avių pienas

Kumelių

pienas Karvių pienas Maistingumas 66,7kcal 109,7kcal 39,5kcal 58,0kcal

Baltymų: 3,0 g 5,6 g 2,2 g 88,4 g Vanduo: - - - 2,9 g Riebalų: 4,2 g 7,7 g 1,0 g 3,2 g Angliavandenių: 4,5 g 4,8 g 5,8 g 4,7 g Mono ir di sacharidų: - - - 4,7 g Organinių rūgščių: - - - 0,1 g Pelenų: - - - 0,7 g Vitamino A: 0,1 mg 0,06 mg 0,05 mg 0,02 mg Vitamino B1: 0,04 mg 0,06 mg 0,03 mg 0,04 mg Vitamino B2: 0,1 mg 0,3 mg 0,04 mg 0,2 mg Vitamino B3: 0,3 mg 0,4 mg 0,3 mg 0,4 mg Vitamino B6: 0,05 mg - 0,03 mg 0,05mg Vitamino B9: 1,0 µg 2,0 µg 1,0 µg 5,0 µg Vitamino B12: 0,1 µg 0,5 µg 0,3 µg 0,4 µg

Vitamino C: 2,0 mg 5,0 mg 9,4 mg 1,3 mg Vitamino D: 0,06 µg - - 0,05µg Vitamino E: 0,09 mg 0,2 mg 0,07 mg 0,09 mg Vitamino H: 3,1 µg 8,1 µg 1,0 µg 3,2 µg Vitamino PP: 0,3 mg 0,3 mg 0,1 mg 0,1 mg Folio rūgšties: 14,2 mg 30,0 mg 23,5 mg 23,6 mg Geležies: 0,010mg 0,09 mg 0,07 mg 0,1 mg Kalio: 145,0mg 198,0 mg 64,0 mg 146,0mg Кalcio: 143,0mg 178,0 mg 89,0 mg 120,0mg Маgnio: 14,0 mg 11,0 mg 9,0 mg 14,0 mg Natrio: 47,0 mg 26,0 mg 30,0 mg 50,0 mg Siеros: - - - 29,0 mg Fosforo: 89,0 mg 158,0 mg 54,0 mg 90,0 mg Chloro: 89,0 mg 76,0 mg - 110,0mg Аliuminio: 35,0 mg - 56,0 µg 50,0 µg Jodo: 22,0 µg 2,0 µg - 0,9 µg Коbalto: 2,0 µg 3,0 µg 1,4 µg 0,8 µg Маnganas: - 11,0 µg 3,0 µg 6,0 µg Vario: 17,0 µg 13,0 µg 22,0 µg 12,0 µg Моlibdeno: 20,0 µg 8,0 µg - 5,0 µg Alavo: 7,0 µg - - 13,0 µg Seleno: - 13,0 µg - 2,0 µg Floro: - - - 20,0µg Stroncio: - 20,0 µg - 17,0 µg Chromo: - - - 2,0 µg Cinko: - 220,0 µg 210,0µg 400,0µg

Ožkos piene didžiąją dalį sudaro vanduo, taip pat daug yra riebalų, baltymų, laktoz÷s, mineralinių druskų, bei mikroelementų, A, D, E, C, P, K ir B grup÷s vitaminų (Zapasnikien÷ B., 2003). Ožkų pieno sud÷tis (sausųjų medžiagų kiekis piene) labai skiriasi. Ji priklauso nuo metų laiko, aplinkos temperatūros, ožkų veisl÷s, amžiaus, laktacijos laikotarpio, produktyvumo ir mitybos (Japertien÷ R., Japertas S., 2004).

Ožkos pienas tinka alergiškiems žmon÷ms, nes jo sud÷tyje n÷ra tų kazeino dalelių, kurios gali sukelti organizmo jautrumą pieno baltymams. Šį pieną patariama gerti sergant egzema, bronchų astma, migrena, kolitu, skrandžio opa, kepenų, tulžies ligomis, esant vidurių užkiet÷jimui (http://www.ve.lt/?rub=1065924821&data=2003-04-05&pried=2003-04-01&id

=1049126140. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

Vieną pieno baltymų molekulę gali sudaryti nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių amino rūgščių. Ožkos pieno baltymai, kaip daugelis gyvulinių baltymų (kiaušinių, m÷sos, žuvų) laikomi visaverčiais, kadangi savo sud÷tyje turi visų žmogaus organizmui reikalingų nepakeičiamų amino rūgščių. Tai leucinas, lizinas, valinas, izoleucinas, fenilalaninas, treoninas, metioninas ir triptofanas (Liutkevičius A., Lazdauskien÷ J., 2005). Skimundris V., (1993) aprašo, kad daugiausia pieno baltymų sintetina pieno liaukoje ir tik nedidel÷ jų dalis patenka iš kraujo.

Sud÷tingą pieno baltymų sistemą sudaro dvi pagrindin÷s šių medžiagų grup÷s:

• Kazeinas

• Išrūgų baltymai (laktoalbuminai, kraujo serumo albuminas, imunoglobulinai, proteozopeptonai).

Kazeinas ožkos piene sudaro 75 proc., albuminas tik 25 proc., tod÷l toks pienas vadinamas kazeininiu. Šviežiai pamelžtame piene kazeinas yra kazeino micelių, kurios susideda iš kazeino submicelių, pavidalu. Micel÷s – tai tarpusavyje sukibusios dalelių agregatai, dažniausiai rutul÷lių formos. Jų dydis 0,03 – 0,3 mikrono.

Išrūgų baltymai turi didelę reikšmę, kadangi čia daug nepakeičiamų amino rūgščių, antimikrobiškai veikiančių medžiagų.

Dalį pieno baltymų sudaro fermentai. Tai biokatalizatoriai, susidarantys bet kurioje gyvoje ląstel÷je, kurių d÷ka organizme vyksta biochemin÷s reakcijos (Skimundris V., 1993).

Riebalai. Būdingiausios ožkos pieno savyb÷s yra gaunamos iš lipidų dalies. Riebumas yra panašus kaip ir kitų atrajojančių gyvulių, gal truputi ožkos pienas yra riebesnis nei karv÷s.

Rūgštingumas priklauso nuo trigliceridų, kuriuos turi atrajojantys gyvūnai. Procentas neprisotinamojo rūgštingumo nieko nesiskiria nuo karv÷s pieno. D÷l šios priežasties ožkos pienas n÷ra geresnis nei karv÷s. Didžiausias skirtumas tarp karv÷s ir ožkos pieno riebumo yra trumpos pieno rūgščių grandin÷s. Ožkos turi daug daugiau kaprio, kapricilo ir kaprono rūgščių. Nuo šių rūgščių priklauso ožkos pieno skonis ir kvapas.

Taip pat karv÷s pienas nuo ožkos pieno skiriasi d÷l cholesterolio kiekio. Karv÷s pienas dažniausiai turi apie 14-17 mg/100g cholesterolio, o ožkos pienas dažniausiai yra 11-25 mg/100g (http://www.goatworld.com/articles/goatmilkcomposition.shtml. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

Riebalai – tai ne tik geras energijos šaltinis, riebaluose tirpių vitaminų perneš÷jas, bet ir šaltinis esminių RR (riebiųjų rūgščių), kurių žmogaus organizmas nesugeba pasigaminti ir jas būtinai turi gauti su maistu. Pieno riebaluose yra apie 60 proc. sočiųjų riebalų rūgščių ir apie

40 proc. nesočiųjų riebalų rūgščių. Iš sterolių piene būna cholesterolio (0,01 proc.) ir ergosterolio, kuris, veikiamas ultravioletinių spindulių, virsta ergokalciferoliu – vitaminu D. Pieno riebaluose ištirpusios pigmentin÷s medžiagos suteikia riebalams gelsvą spalvą.

Riebiosios rūgštys skirstomos į dvi grupes: sočiosios ir nesočiosios. Prie pirmųjų priskiriama oleino rūgštis, o prie antrųjų – linolio, linoleno, arachido rūgštys. Pastarosios turi didel÷s reikšm÷s madžiagų apykaitos procesuose (Skimundris V., 1993). Riebalai viena iš svarbiausių pieno sud÷tinių dalių. Šviežame, šiltame ar pašiltintame piene jie yra skysti, pieno plazmoje pasiskirstę mažais lašeliais ir sudaro emulsiją. Šaltame piene riebalai kieti, pieno plazmoje pasiskirstę riebalų rutul÷lių pavidalu ir sudaro suspensiją. Pieno riebalų žmogaus organizmas pasisavina 97 – 99 proc., nes jų lydymosi temperatūra žema – 28 – 33 0C, o riebalų rutul÷lių skermuo 2 – 6 mikrometro (Skimundris V., 2004). Kadangi riebalai lengvesni už pieno plazmą, tod÷l jie iškyla į paviršių, sudarydami grietin÷s sluoksnį (Liutkevičius A., Lazdauskien÷ J., 2005). Pagrindiniai pieno riebalų pradmenys yra acetatai, propionatai ir butiratai, kurie iš kraujo pereina į tešmens liaukinio audinio epitelio ląsteles. Daugiausia pieno riebiųjų rūgščių (iki 75 proc.) susidaro iš acetato (Skimundris V., 1993).

Laktoz÷ (pieno cukrus) – tai specifinis ir pagrindinis pieno angliavandenis, sudarantis 90 proc. visų piene esančių angliavandenių. Mastitu sergančių ožkų piene laktoz÷s gerokai sumaž÷ja (Skimundris V., 1993). Tai disacharidas, susidedantis iš galaktopiranoz÷s ir gliukopiranoz÷s. Viena svarbiausių laktoz÷s savybių yra ta, kad veikiama pienarūgščio rugimo bakterijų virsta pieno rūštimi, o kazeinas, paveiktas pieno rūgšties, koaguliuoja - pienas surūgsta. Lyginant su kitais cukrumis, laktoz÷ ne tokia tirpi ir saldi. Žmogaus organizmas pasisavina 98 proc. laktoz÷s. Tai dar viena savyb÷, d÷l ko yra vertinamas ožkos pienas (Liutkevičius A., Lazdauskien÷ J., 2005). Kaip Skimundris V., (2004) teigia, kad laktoz÷s biosintez÷ vyksta tik tešmens liaukinio epitelio ląstel÷se iš kraujo plazmoje esančios gliukoz÷s. Čia susidaro apie 80 proc. laktoz÷s. Apie 20 proc. šiose ląstel÷se gali būti sintetinama iš propionatų, kurie į ožkos pieno liauką patenka iš kraujo. Skiriami du laktoz÷s biosintez÷s etapai:

• Iš gliukoz÷s susidaro galaktoz÷;

• Iš gliukoz÷s ir galaktoz÷s sintetinama laktoz÷.

Mineralin÷s medžiagos piene susidaro apie 50 įvairių elementų. Bendras jų kiekis yra apie 0,1 %. Piene jos yra organinių ir neorganinių druskų pavidale, kurios į jį patenka iš gyvulių kraujo. Dalis šių medžiagų susidaro gyvulio organizme, dalis pereina iš pašarų.

Dalis mineralinių medžiagų piene yra visiškai ištirpusios ir yra tikrojo tirpalo būkl÷s. Kita dalis – kalcio fosfatai yra dalinai tirpūs, dalis jų yra koloidin÷s būkl÷s. Šios būkl÷s yra didžioji dalis neorganinių fosfatų ir citratų. Jonų būkl÷s pokyčiai pereinant iš tirpios i koloidinę, arba atvirkščiai, priklauso nuo pieno pH dydžio, temperatūros ir kitų veiksnių (Urbien÷ S., 2005).

Makroelementų piene yra daugiau kaip 1 mg/100g (Urbien÷ S., 2005). Šių mineralinių medžiagų kiekis priklauso nuo individualių gyvulio savybių, kaip laktacijos ir metų laiko, ožkos veisl÷s, raciono (Skimundris V., 1993). Makroelementų pokyčiai laktacijos pradžioje ir pabaigoje labai ryškūs. Krekenose ypač daug kalcio, fosforo, magnio, natrio, lyginant su normaliu pienu. Paskutin÷mis laktacijos savait÷mis v÷l padid÷ja kalcio, fosforo, chloridų kiekiai. Sergančių ožkų piene daug natrio, chloridų, mažiau kalio. Šios mineralin÷s medžiagos turi didelę reikšmę pieno baltymams, ypač jų stabilizavimui (Liutkevičius A., Lazdauskien÷ J., 2005). Ypač svarbus kalcis, nuo pastarojo jonų priklauso kazeino micelių dydis. Kuo mažiau kalcio, tuo kazeino dalel÷s yra mažesn÷s, tuo tarpu, kalcio jonų perteklius gali būti ne tik kazeino dalelių padid÷jimu, bet ir jų koaguliacijos priežastimi. Vidutiniai makroelementų kiekiai bei jų kitimo ribos pateikiamos 3 lentel÷je (Urbien÷ S., 2005).

3 lentel÷. Vuditiniai makroelementų kiekiai ir svyravimo ribos (Urbien÷ S., 2005). Makroelementai nugriebtame piene

Makroelementai

Vidurkis Svyravimų ribos

Na 47 35 – 45 K 145 135 – 150 Ca 143 130 – 145 Mg 13 10 – 15 P 92 75 – 110 Cl- 110 80 – 140 SO42- 10 - HCO3 20 - Citratai 175 -

Mikroelementų bendras kiekis piene sudaro ne daugiau kaip 1 mg/100g. Tai būtų geležis, varis, cinkas, aliuminis, selenas, jodas, molibdenas, fluoras, silicis, alavas, stroncis. Naujaisiais tyrimais nustatyta, kad piene įvairių mikroelementų piene yra 30, tačiau tikslus jų kiekis n÷ra nustatytas (Mowlen A., 1994). Jame kiekis svyruoja nuo ožkos raciono, laktacijos stadijos, sveikatos būkl÷s, dirvos chemin÷s sud÷ties, pieno laikymo, jo apdorojimo sąlygų ir kitų veiksnių (Urbien÷ S., 2005).

Urbien÷ S., (2005) teigia, kad mikroelementai piene yra biologiškai aktyviuose junginiuose – fermentuose ( Fe, Mo, Mn, Zn, Cu). Mikroelementai taip pat yra junginiuose su

baltymais ir kitomis pieno sud÷tin÷mis dalimis. Šių elementų pasiskirstymas tarp pieno komponentų n÷ra tiksliai ištirtas. Vieni mikroelementai piene yra junginiuose su riebalų rutul÷liais dengiančiomis baltymų – lecitino pl÷vel÷mis (Fe, Cu, Zn), kiti – su kazeinu ir pieno serumu, arba išrūgų baltymais (Fe, Cu, Zn, I, Mn, Al, Se ir kt.). Taigi mikroelementai taip pat sąlygoja pieno maistinę ir biologinę vertę (Skimundris V., 1993).

Ožkų piene yra žymiai mažiau geležies, būtinos hemoglobino sintezei, folin÷s rūgšties bei vitamino B12. Vartojant tik ožkų pieną ir nepapildant geležies atsargų su kitais produktais

gali atsirasti anemija, liaudyje vadinama mažakraujyste (http://www.kontrastai.lt/?p=276. Prieiga per internetą 2009m. sausio 08 d.).

Kitų elementų kaip kalcis, fosforas kiekis yra randamas didesnis ožkos piene nei karv÷s piene. Dažniausiai pieno maistingumas yra vertinamas d÷l kalcio ir fosforo kiekio, ir kad jų kiekis panašus tiek karv÷s piene, tiek ožkos piene. Didžiausias skirtumas yra chlorido kiekyje, kuris yra didesnis ožkos piene nei karv÷s. Tai gali padidinti pieno druskingumą. Taip pat ožkos piene yra randama daugiau kalio, natrio ir magnio.

Cheminių elementų įvairumas buvo randamas tiriant tuos pačius gyvulius kelis kartus per dieną, ar net skirtingus gyvulius toje pačioje bandoje (http://www.goatworld.com/

articles/goatmilkcomposition.shtml. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

Fermentai - tai biologiniai katalizatoriai, pasižymintys specifiškumu ir katalitiniu aktyvumu. Pagal cheminę sud÷tį jie yra baltymai, tačiau dydžioji jų dalis sudaryti ne tik iš baltymin÷s dalies. Į jų sud÷tį įeina nebaltymin÷s kilm÷s mažos molekulin÷s mas÷s medžiagos, vadinami kofermentais. Piene esantys fermentai skirstomi: oksidoreduktaz÷s, transferaz÷s, hidrolaz÷s, liaz÷s, izomeraz÷s, ligaz÷s (Urbien÷ S., 2005).

Liutkevičius A., Lazdauskien÷ J., (2005) nagrin÷dami pieno sud÷tį, išskyr÷ ir šiuos fermentus: lipaz÷, (pieno riebalus skaldantis fermentas), laktaz÷ (katalizuoja pieno cukrus – laktoz÷s skaldymą į gliukozę ir galaktozę), fosfataz÷ (aptinkama tik šviežiame piene, kadangi pasterizavus pieną, ji sunaikinama), peroksidaz÷ ir kt.

Ožkos ir karv÷s pieno fermentai yra panašūs, nors yra randami keli skirtumai. Šarmin÷s fosfataz÷s kiekis yra mažesnis, bet jis gali išsilyginti, kai pienas yra pasterizuotas. Peroksido judrumas yra mažesnis ožkos piene (http://www.goatworld.com/articles/goatmilkcomposition.

shtml. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

Vitaminai - tai dažniausiai nedidel÷s santykin÷s mas÷s organin÷s medžiagos, būtinos normaliai organizmo būklei palaikyti. Ožkos piene yra beveik visi vitaminai. Jų kiekis piene svyruoja priklausomai nuo laiko, laktacijos periodo, š÷rimo raciono, gyvulio veisl÷s. Piene

esantys vitaminai skirstomi į tirpstančius vandenyje (B1, B2, B3, B6, B12, PP, C, H, P ir kt.) ir

tirpstančius riebaluose (A, D, E, F, K). Ožkos piene yra daugiau nei karv÷s piene vitamino C, B1, B2, tačiau šis pienas pasižymi ypač dideliu kiekiu vitamino A, jo randama 2 – 3 kartus

daugiau nei karv÷s piene (Zapasnikien÷ B., 2002). Vitamino A kiekis padaro ožkos pieną baltesnes spalvos.

Ožkos piene yra mažiau vitamino B12 nei karv÷s piene. B6 kiekis n÷ra tiksliai

užfiksuotas. Šie vitaminai yra reikalingi naujagimiams (http://www.goatworld.com/articles/

goatmilkcomposition.shtml. Prieiga per internetą 2008 m. birželio 6 d.).

Hormonai – tai medžiagos, išskiriamos vidin÷s sekrecijos liaukų, kurios dalyvauja organizmo apykaitos procesuose, taip pat stimuliuoja pieno susidarymo ir išskyrimo procesus. Ožkos piene yra daug hormonų: adrenalino, insulino, tiroksino, prolaktino, oksitocino ir kt., taip pat aptinkama imuninių medžiagų, dalyvaujančių apykaitos procesuose bei palaikančių organizmo atsparumą infekcijoms bei ligoms (Urbien÷ S., 2005).

Ožkų pieno sud÷tis labai skirtinga ir priklauso nuo gyvulio veisl÷s, klimato sąlygų, laktacijos periodo, pašarų kokyb÷s, melžimo laiko ir kitų veiksnių. Nuo veisl÷s labiausiai priklauso riebalų ir baltymų kiekis.

Ožkų pieno sud÷tis priklauso ir nuo klimato sąlygų. Pavyzdžiui, tropinio klimato kraštuose atlikti eksperimentai parod÷, kad importuotų veislių (Zaneno, Alpių) ožkų pieno sud÷tis buvo gerokai prastesn÷ negu tų pačių veislių ožkų, augintų vidutinio klimato zonoje (Zapasnikien÷ B., 2002).

Kala S. N. ir Prakash B. (1990) nurodo, kad veisl÷, metai, sezonas, ožkingumas ir laktacijos periodas veikia ožkų pieno sud÷tį. Laktacijos eigoje pieno baltymingumas ir riebumas did÷ja, o laktoz÷s kiekis maž÷ja. Nustatyta neigiama koreliacija tarp riebalų, baltymų kiekio ir laktoz÷s kiekio ožkų piene.

Lietuvoje auginamų ožkų pieno sud÷tis taip pat labai nevienoda. Lietuvos maisto instituto Pieno technologijos laboratorijoje 1996 m. buvo tiriama mūsų šalyje auginamų ožkų pieno sud÷tis, fizikin÷s-chemin÷s ypatyb÷s bei pieno mikrobiologinis užterštumas. Nuo kovo iki gruodžio m÷nesio buvo ištirta 102 pieno bandiniai. Nustatyta, kad riebalų kiekis ožkų piene svyravo nuo 2,7 iki 4,3 proc., o baltymų kiekis - nuo 2,7 iki 4,2 proc. Lietuvoje auginamų ožkų piene riebalai sudaro vidutiniškai 3,42 proc., baltymai - 3,22 proc.

Trečias veiksnys, turintis įtakos ožkų pieno sud÷čiai, yra laktacijos periodas. Laktacijos pradžioje (pirmąsias 3-5 savaites) riebalų bei baltymų piene būna daugiau, t. y. riebalų 4,0-4,3 proc., baltymų - 3,7-3,9 proc., viduryje tiek riebalų, tiek baltymų kiekis sumaž÷ja atitinkamai

iki 2,9-3,2 ir 2,8-3,3 proc. Laktacijos pabaigoje (30-33 savaitę) riebalų v÷l padaug÷ja iki 3,6-4,0 proc., o baltymų - iki 3,7-4,2 proc. Panašiai per laktaciją keičiasi ir sausųjų medžiagų kiekis. Laktoz÷s rodiklis visą laiką nesikeičia.

Ketvirtasis veiksnys, nuo kurio priklauso ožkų pieno sud÷tis, - racionas. Ožkos dažniausiai šeriamos žole arba šienu, o papildomai duodama koncentruotųjų pašarų. Ožkų pašarą papildžius koncentratais, daugiau primelžiama, o pienas būna baltymingesnis, nors riebalų kiekis nekinta. Norint padidinti pieno riebumą, patariama į koncentruotuosius pašarus prid÷ti riebalų arba aliejaus. Tačiau tuo nereikia piktnaudžiauti. Jeigu riebalų (ypač aliejaus) pašaruose yra daugiau kaip 7-10 proc., pieno primelžiama mažiau ir liesesnio. Iki šiol n÷ra vienos nuomon÷s, ar vitaminų bei mineralinių medžiagų kiekis ožkų piene priklauso nuo šių medžiagų kiekio pašaruose.

Pasteb÷ta, jog pieno sud÷ties bei primilžio rodiklius laktacijos pradžioje galima gerokai padidinti, duodant ožkoms geresnio pašaro paskutin÷mis ožkingumo savait÷mis. Pavyzdžiui, 58 kg sveriančiai Alpių veisl÷s ožkai paskutines 6 savaites prieš ožkavimąsi duodant papildomai prie šieno ne 150 g kaip anksčiau, o 600 g koncentruotųjų pašarų (grūdų, s÷lenų, aliejaus, mineralinių medžiagų), pirmąsias 8 laktacijos savaites pieningumas padid÷jo 2,6 proc., o riebalų kiekis - 11 proc.

Ožkų pieno sud÷čiai didel÷s įtakos turi ir melžimo laikas. Nustatyta, jog rytinio melžimo pienas yra 0,3-0,5 proc. liesesnis ir jame būna 0,1-0,2 proc. mažiau baltymų negu vakarinio melžimo piene. Be to, pirmose pieno čiurkšl÷se yra labai mažai riebalų, o paskutin÷se - labai daug. Tod÷l ožką būtina visuomet labai kruopščiai išmelžti (Zapasnikien÷ B., 2002).

Lietuvos maisto instituto darbuotojai ištyr÷ ožkų pieną ir nustat÷ kai kuriuos rodiklius (4 lentel÷je).

4 lentel÷. Ožkų pieno fizikiniai ir cheminiai rodikliai (Zapasnikien÷ B., 2002).

Rodikliai lndividualių ožkų pienas Nestacionarinio punkto pienas Rodikliai lndividualių ožkų pienas Nestacionarinio punkto pienas Tankis, kg/m3: maksimalus minimalus vidurkis 1031 1025 1027 1033 1026 1028 Riebalų kiekis, %: maksimalus minimalus vidurkis 5,40 2,70 3,42 4,30 2,90 3,41 Rūgštingumas, T0: maksimalus minimalus vidurkis 22 14 16 22 13 17 Baltymų kiekis, %: maksimalus minimalus vidurkis 5,10 2,75 3,22 4,00 2,76 3,08

Vadinasi, individualių ožkų ir surenkamo nestacionariniame punkte pieno fizikinių ir cheminių rodiklių vidutin÷s reikšm÷s mažai skiriasi. Be to, Lietuvoje auginamų ožkų pienui būdingas mažas tankis. Nustatyta, kad 19 proc. m÷ginių tankis buvo 1026 kg/m3, 27 proc. m÷ginių - 1027 kg/m3, taip pat 27 proc. - 1028 kg/m3, 13 proc. - 1029 kg/m3, 14 proc. m÷ginių 1030 kg/m3 ir daugiau. Pasteb÷ta, kad mažas pieno tankis dažniausiai būna laktacijos pradžioje bei viduryje (3-24 savaitę). Laktacijos pabaigoje (30-33 savaitę) tankis ima did÷ti.

Nuo laktacijos periodo priklauso ir titruojamasis ožkų pieno rūgštingumas. Pirmąsias 25 laktacijos savaites ožkų pieno titruojamasis rūgštingumas buvo 14-16 0T, o laktacijos periodo pabaigoje padid÷jo iki 22 °T Pieno aktyvusis rūgštingumas buvo 6,60-6,65 (pH). Titruojamojo rūgštingumo padid÷jimą rudenį gali sąlygoti sezonin÷ ožkų ruja. Be to, titruojamasis rūgštingumas gali pakilti ir d÷l padid÷jusio baltymų kiekio. Nes didelio rūgštingumo (21-22 °T) pieno m÷giniuose baltymų rasta 4,4-5,1 proc., o laktacijos pradžioje bei viduryje jų kiekis buvo sumaž÷jęs iki 2,75-3,6 proc.

Be to, baltymų kiekis piene priklauso nuo ožkų veisl÷s, aplinkos sąlygų, š÷rimo kokyb÷s, metų laiko ir kitų veiksnių.

Atskirų veislių ožkų pieno riebalų kiekio skirtumai yra ženklesni negu baltymų.

Maisto institute nustatytas Lietuvoje auginamų ožkų pieno riebumas siek÷ 2,7-5,4 proc. ir priklaus÷ nuo to, kiek buvo primelžta pieno. Ankstyvą pavasarį (kovo-balandžio m÷nesiais), kai pieno primelžiama mažiau, jis esti riebesnis (3,6-5,4 proc.), o vasarą daugiau primelžiant, riebaus pieno sumaž÷jo ( Zapasnikien÷ B., 2002).

1.5. Somatinių ląstelių skaičius ožkų piene

Kaip ir kiti produktai, taip ir ožkų pienas turi būti geros kokyb÷s, malonaus kvapo, saugus vartoti, jame neturi būti somatinių ląstelių bei bakterijų. Kuo mažiau pienas užterštas mikroorganizmais, tuo geresn÷ paties pieno ir iš jo pagamintų produktų kokyb÷.

Tinkama ožkų priežiūra turi daugelį aspektų, bet svarbiausias iš jų - apsaugoti pieną nuo cheminių bei mikrobiologinių teršalų. Kenksmingos medžiagos į ožkų pieną gali patekti per gyvulio organizmą arba iš kai kurių išorinių šaltinių jau po to, kai pienas pamelžtas.

Lengviausia išvengti, kad pienas nebūtų užteršiamas iš aplinkos. Tam tereikia visada griežtai laikytis švaros ir higienos reikalavimų. Dažniausi iš aplinkos patenkančių teršalų šaltiniai: ožkos speneliai, tešmuo, šonai, ore esančios bakterijos ir dulk÷s, pašaras, m÷šlas, vabzdžiai, blogai išplauti indai, žmon÷s (ypač tie, kurie melžia rankomis) ir kt.

Jeigu ožka sveika, švari ir gerai prižiūr÷ta, tai geras ir jos pieno kvapas. Idealus pieno kvapas apibūdinamas kaip salstel÷jęs arba surstel÷jęs be pašalinių stiprių kvapų. Pašaliniai kvapai piene gali atsirasti d÷l kelių priežasčių. Turbūt daugiausia rūpesčių kelia ir dažniausiai ožkų piene pasitaiko gaižus, sudvisęs, vadinamasis ožkos kvapas. Tai stiprus muskusinis kvapas, panašus į tą, kurį ožiai skleidžia kergimosi metu. Kai kuriose šalyse, darant tam tikrų rūšių ožkų sūrius, šis kvapas yra stiprinamas, tačiau Lietuvoje tai n÷ra populiaru (Zapasnikien÷ B., 2002).

Somatin÷s ląstel÷s - tai kraujo forminiai elementai, daugiausia leukocitai (šie sudaro 85 proc.) bendro somatinių ląstelių kiekio ir iš tešmens audinio atskilusios ląstel÷s.

Somatinių ląstelių skaičius lemia ir pieno kokybę, Lietuvos normatyviniuose dokumentuose nurodyta šių ląstelių riba - 400 tūkst./ml.

Somatinių ląstelių skaičius priklauso nuo gyvulių sveikatos būkl÷s, laktacijos periodo, amžiaus, veisl÷s, metų laiko, š÷rimo, laikymo sąlygų. Nustatyta, kad padid÷jus somatinių ląstelių skaičiui, sumaž÷ja pieno riebumas, laktoz÷s kiekis ir primilžiai, bet padid÷ja baltymingumas (Skimundris V., 1997).

Šiugždait÷s J., Žilinsko H. ir kt. (2005) straipsnyje teigiama, kad ištyrus 205 ožkų pieną laktacijos periodu, padid÷jęs somatinių ląstelių skaičius (SLS) nustatytas 34,2 proc. atvejų. Mokslininkų tyrimų duomenys parod÷, kad tirtose privačiose ožkų fermose pagrindiniai slaptojo mastito suk÷l÷jai yra stafilokokai. Didžiausių nuostolių ožkų augintojams daro šios genties atstovas – S. aureus. Kontaginių mikroorganizmų plitimą predisponuoja užkr÷stos plovimo pašluost÷s, melžimo aparatai ar melžimo įrenginiai, melž÷jų rankos.

Ožkoms slaptąjį ir klinikinį mastitą dažniausiai sukelia Staphylococcus genčių mikroorganizmai. Gyvulių registro duomenimis, Lietuvoje 2005 metų sausio 1 dieną registruotos 6 819 ožkos, iš jų 3 495 ožkaved÷s (www.vic.lt. Prieiga per internetą 2007 gruodžio 18d.). Literatūros šaltinių duomenimis, kontaginiai mikroorganizmai iš Staphylococcus genties mūsų šalyje sukelia nuo 29,03 proc. iki 54,84 proc. mastitų (Šiugždait÷, Ambrozien÷, 1999; Laurinavičiūt÷ ir kt., 2003). Išskyrus mastito suk÷l÷jus ir juos identifikavus, būtina nustatyti atsparumą antimikrobin÷ms medžiagoms (Franklin, 1999; Olsen, 1999; Wawron et al., 2000; Oppegaard, 2000). Iš Staphylococcus genties mikroorganizmų daugiausia problemų ožkų augintojams kelia Staphylococcus aureus (Schelegova, Šeidiva, 1999; White, Hinckley, 1999; Amen, Tari, 2000). Šio mikroorganizmo sukeltoms infekcijoms gydyti iki 1950 metų buvo taikomas penicilinas G. Pasteb÷ta, kad nuo 1950 metų Staphylococcus aureus atsparumas šiam antibiotikui padid÷jo (Olsen, 1999).

Priežastis – Staphylococcus aureus padermių gaminamas fermentas beta laktamaz÷. Ją (penicilazę) gaminantys stafilokokai jautrūs tik meticilino (oksacilino) grup÷s arba kitiems penicilinams, jeigu jie naudojami su beta laktamazių slopintojais (klavulano rūgštimi, tazobaktamu) (Huovinen, 1999; Franklin, 1999). 1959 metais pavyko susintetinti penicilino (meticilino) darinius, atsparius beta laktamaz÷s hidrolizei. Deja, prad÷jus naudoti meticiliną gydymui, Staphylococcus aureus paderm÷s tapo atsparios meticilinui (MASA) (Huovinen, 1999; Alborzi et al., 2000). Mokslin÷s literatūros šaltiniuose nurodoma, kad atsparumo priežastis ne beta laktamaz÷s gamyba, o bakterijoje esantis mecA genas (Udo et al., 2001; Japoni et al., 2004). Manoma, kad MASA paderm÷s atsirado d÷l jų sukeltų infekcijų gydymo, kadangi antimikrobinių medžiagų pasirinkimas limituotas. MASA paderm÷s atsparios makrolidams ir tetraciklinams (Chopra, Roberts, 2001).

Ožkos, sergančios slaptuoju mastitu, antibiotikais dažniausiai gydomos laktacijos pabaigoje, prieš užtrūkimą. Tačiau S. aureus infekcijoms bandoje išnaikinti ožkos gydomos ir laktacijos metu (Šiugždait÷ J., Žilinskas H. ir kt., 2005). Išskirtos iš ožkų mastitinio pieno S. aureus paderm÷s jautrios vankomicinui – 100 proc., cefalotinui – 96 proc., atsparios – peniciliniui nuo 39,2 proc. iki 96,1 proc., ampicilinui – 88,2 proc., oksacilinui – 3,4 proc., tetraciklinui – 10,8 proc. (Vierira–Da– Motta et al., 2000). E. coli paderm÷s, išskirtos iš mastitinio pieno, jautrios norfloksacinui – 96,96 proc., gentamicinui – 78,78 proc., atsparios – amoksacilinui (Schelegova, Šeidiva, 1999). Sergančių ožkų gydymas tur÷tų būti tikslus – gydyti reikia tomis antimikrobin÷mis medžiagomis, kurioms jautrios grynos mikroorganizmų kultūros. Pagal antibiogramos duomenis turi būti parenkamas tinkamas gydymas, nes kitu atveju skatinamas atsparių antimikrobin÷ms medžiagoms padermių vystymasis. Nepasveikusias ožkas, kad neplatintų kontaginių mikroorganizmų, greitai plintančių bandoje, reikia išbrokuoti (Šiugždait÷ J., Žilinskas H. ir kt., 2005).

Ožkų slaptąjį mastitą rodo somatinių ląstelių skaičius (SLS) piene. Grup÷ mokslininkų tyrimais nustat÷, kad antrą laktacijos m÷nesį SLS piene padid÷jo 38,32 proc., penktą – 42,85 proc, laktacijos pabaigoje – 74,19 proc. tirtų ožkų. Antrą ir penktą laktacijos m÷nesį SLS Zaneno veisl÷s ožkų piene did÷jo dažniau (atitinkamai 32,14 proc. (p<0,05) ir 17,85 proc. (p<0,05) atvejų) negu vietin÷s veisl÷s (Laurinavičiūt÷ ir kt., 2003).

Histopatologinis ožkų tešmenų su dideliu SLS tyrimas parod÷, kad n÷ra mastitinių sąlygų, o sveikų ožkų tešmenyse esantis didelis SLS yra normalus. Laktacijos etapas visada įtakoja SLS piene. Priešingai tyrimams su karvių pienu, pavienis SLS tyrimas su ožkų pienu yra mažai reikšmingas, nebent įtraukiamas laktacijos etapas ir analogija. Gyvulių poravimosi

metas irgi gali padidinti SLS piene, bet trūksta pilnų tyrimų su ožkomis. SLS ženkliai skiriasi ožkų pieno pavyzdžiuose prieš, per ir po melžimo. Melžimas rankomis gali sukelti didesnį SLS piene, nei melžimas mechanizuotai, tačiau tyrimai n÷ra galutiniai. Keletas tyrimų d÷l SLS poveikio ožkų pieno, sūrio ir jogurto produktyvumui nebuvo išbaigti, dalinai tod÷l, kad subklinikinių ir klinikinių infekcijų procentas ožkų tešmenyse yra mažesnis nei karvių, tod÷l mažesn÷ ir antibiotinio užterštumo rizika. SLS siūlytos skirtingos ribin÷s vert÷s, tačiau tešmenų infekcijų prognozuojama reikšm÷ labai skirtinga (George F., Haenlein W., 2002).

Zeng S. S. and Escobar E. N.(1996) atliko trijose komercin÷s pienininkyst÷s fermose (A, B, C). Buvo pasirinkta nuo šešių iki aštuonių melžiamų ožkų, neturinčių mastito (Alpių ir Nubijos veisl÷s) iš kiekvienos fermos. Pieno pavyzdžiuose tirtas somatinių ląstelių skaičiui (SLS), riebalų, baltymų, laktoz÷s procentas. Gauti bendri rezultatai: 9,3x105 SLS ml-1, 4,08 proc. riebalų, 3,20 proc. baltymų, 4,41 proc. laktoz÷s. Rūšis ar melžimo būdas didesnio poveikio SLS netur÷jo. Bendras laktacijos m÷nesinio SLS augo, laktacijai žengiant į priekį. Viso laktacijos laikotarpio metu, 51 proc. pieno pavyzdžių sud÷tyje buvo apie 1 milijonas SLS ml-1. Tačiau šio didelio SLS pavyzdžiuose aptikti tik su mastitu susijusių patogenų p÷dsakai (mažiau nei 5 ml-1).

Pieno pavyzdžiai buvo renkami iš 28 fermų, m÷nesiniais intervalais visą gamybos laikotarpį (gruodžio-rugs÷jo m÷n.). Tuo pačiu metu visų fermerių klausin÷ta apie specialias higienos-sanitarines sąlygas fermoje. Pagerinus šias sąlygas, pager÷jo (p<0,05) tiek bakterijų skaičius (165000 bakterijų/ml prieš 379000 bakterijų/ml pavyzdžiuose, paimtuose iš rezervuaro), tiek somatinių ląstelių skaičius (SLS; 1564000 ląstelių/ml prieš 2354000 ląstelių/ml). Fermose, kur buvo mažiau gyvulių (<100 gyvulių) ir buvo melžiama rankomis, buvo geresn÷s higienin÷s ir sanitarin÷s sąlygos. M÷nuo veik÷ ir SLS, koncentracijai esant mažiausiai gruodžio ir kovo m÷nesiais (1510000 ląstelių/ml), o didžiausiai – rugpjūčio ir rugs÷jo m÷nesiais (3379000 ląstelių/ml). SLS keit÷si ir kintant laktacijos etapui; jis did÷jo į pabaigą. SLS pademonstravo teigiamą santykį (p<0,01) su proc. riebalų (r=0,21) ir proc. baltymų (r=0,49). Nepasteb÷ta jokio ryšio tarp bakterijų skaičiaus ir SLS. Daroma išvada, kad tinkamų higieninių ir sanitarinių sąlygų sukūrimas fermose pagerino bakteriologinę kokybę ir leido SLS nukristi žemiau rekomenduojamos ribos (M. Delgado-Pertiñez et al., 1999).

2. DARBO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA

Mokslinis - tyriamasis darbas buvo atliktas 2007–2008 metais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkyst÷s katedroje. Darbe panaudota, konkretaus ūkio melžiamų ožkų pieno produkcijos duomenys.

Tyrimui buvo naudojami Zaneno veisl÷s ožkų duomenys. Ištirta kokia įtaką daro ožkų amžius ir laktacijos m÷nuo jų pieno kiekiui, sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui piene.

Tyrimams pieno kiekio duomenys imti iš kontroliuojamų ožkų bandos kontrolinių melžimų. Kontroliuojamų ožkų bandose kiekvieną m÷nesį pagal nustatytą grafiką buvo atliekamas kontrolinis melžimas. Produktyvumo kontrol÷s metu buvo atliekamas kontroliuojamo gyvulio pieno primilžio nustatymas (kg). Kontrolinio melžimo metu buvo paimamas kontrolinis pieno m÷ginys: riebalų (proc.), baltymų (proc.), somatinių ląstelių skaičiui (tūkst./ml) nustatyti.

Pieno m÷giniai buvo tiriami akredituotoje pieno tyrimų laboratorijoje VĮ „Pieno tyrimai“, patvirtintais tyrimo metodais.

Pieno riebalai ir baltymai buvo nustatomi infraraudonosios spinduliuot÷s vidurin÷s srities spindulių absorbcijos metodu (LST ISO 9622), prietaisu „LactoScope FTIR“ (FT1.0. 2001; Delta Instruments, Olandija), somatinių ląstelių skaičius piene nustatomas fluorooptoelektroniniu metodu (LST EN ISO 13366-3), prietaisu „SomaScope“ (CA-3A4, 2004).

Siekiant ištirti laktacijos ir laktacijos stadijos įtaką ožkų pieno kiekiui ir sud÷čiai tyrimui imti konkretaus ūkio ožkų laktacijos, apsiožkiavimo ir užtrūkimo 2004 - 2007 duomenys.

Įvertinta, kaip kintant laktacijai ir laktacijos m÷nesiui, kito pieno riebumas ir baltymingumas, bei somatinių ląstelių skaičius.

Statistin÷ duomenų analiz÷ buvo atlikta „R“ statistiniu paketu

(http://www.r-project.org/). Buvo apskaičiuoti požymių aritmetiniai vidurkiai (X ), jų paklaidos (±mX) bei sklaidos charakteristikos – vidutiniai kvadratiniai nuokrypiai (SD) ir variacijos koeficientai (Cv). Įvertintas požymių aritmetinių vidurkių skirtumo statistinis patikimumas (p).

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Ožkų amžiaus įtaka pieno kiekiui, sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui

Tikslu nustatyti ožkų amžiaus įtaką jų pieno kiekiui buvo analizuoti pirmos, antros trečios, ketvirtos penktos ir vyresnių laktacijų ožkų produktyvumas.

5 lentel÷. Bandos ožkų pieningumas kg, priklausomai nuo laktacijos

Laktacija n X ±X SD Cv I 32 1024,69 58,42 233,67 22,8 II 28 1049,79 61,24 229,15 21,83 III 24 1115,83 47,17 163,39 14,64 IV 18 1131,67 64,68 194,05 17,15 V ir vyresn÷s 28 1126,36 58,24 217,9 19,35

Iš penktos lentel÷s duomenų matome, kad analizuojamame ūkyje tirimuoju laikotarpiu, daugiausia buvo pirmos laktacijos ožkų – 24,6 proc., antros laktacijos ožkos sudar÷ – 21,5 proc., trečios - 18,5 proc., ketvirtos – 13,8 proc., penktos ir vyresnių 21,5 proc. ožkų.

Lyginant atskirų laktacijų ožkų pieningumą nustatyti sekantys skirtumai. Antros laktacijos ožkų produktyvumas per laktaciją buvo 25,1 kg, arba 2,45 proc. (p>0,05) didesnis nei pirmos laktacijos ožkų. Iš trečios laktacijos ožkų primelžta 66,04 kg pieno, arba 6,29 proc. (p>0,05) per laktaciją daugiau nei iš antros laktacijos ožkų. Ketvirtos laktacijos ožkų primelžta 15,84 kg pieno, arba 1,42 proc. (p>0,05) per laktaciją daugiau nei trečios laktacijos. Penktos ir vyresnių laktacijų ūkio ožkų pieningumas per laktaciją buvo 5,31 kg arba 0,47 proc. (p>0,05) mažesnis nei ketvirtos laktacijos ožkų.

Didžiausias pieno kiekio per laktaciją kvadratinio nuokrypio koeficientas nustatytas pirmos laktacijos ožkų ir maž÷ja iki trečios laktacijos. Penktos ir vyresnių laktacijų ožkų produktyvumo kvadratinio nuokrypio koeficientas v÷l nustatytas didesnis, nei ketvirtos laktacijos ožkų.

Didžiausias pieno kiekio per laktaciją įvairavimas nustatytas pirmos laktacijos ožkų ir maž÷ja iki penktos laktacijos. Penktos ir vyresnių laktacijų ožkų produktyvumo įvairavimo koeficientas v÷l nustatytas didesnis, nei ketvirtos laktacijos ožkų.

Lyginant atskirų laktacijų ožkų pieno riebumą procentais nustatyti sekantys skirtumai (6 lentel÷). Pirmos laktacijos ožkų pieno riebumas buvo 0,08 proc. (p>0,05) didesnis nei antros laktacijos ožkų. Trečios laktacijos ožkų pieno riebumas 0,19 proc. didesnis nei antros ir 0,1 proc. (p>0,05) negu ketvirtos laktacijos ožkų. Penktos ir vyresnių laktacijų ožkų pieno riebumas buvo 0,04 proc. (p>0,05) didesnis nei ketvirtos laktacijos.

6 lentel÷. Ožkų pieno riebumas proc., bei riebalų kiekis kg, priklausomai nuo laktacijos

Riebumas, %

Pieno riebalų kiekis per laktaciją, kg Laktacija n X ±X SD Cv X ±X SD Cv I 32 3,77 0,12 0,5 13,16 38,60 2,89 11,55 31,48 II 28 3,69 0,11 0,41 10,98 38,73 2,2 8,23 21,45 III 24 3,88 0,15 0,52 13,54 43,29 1,94 6,73 15,61 IV 18 3,78 0,18 0,53 14,11 42,77 2,49 7,48 17,7 V ir vyresn÷s 28 3,82 0,15 0,55 14,38 43,02 2,02 7,55 17,73

Lyginant atskirų laktacijų ožkų pieno riebalų kiekį kilogramais, gautą per laktaciją nustatyti sekantys skirtumai. Iš antros laktacijos ožkų pieno riebalų buvo gauta 0,13 kg arba 0,33 proc. (p>0,05) daugiau nei iš pirmos laktacijos ožkų pieno. Iš trečios laktacijos ožkų pieno riebalų buvo gauta 4,56 kg arba 10,53 proc. (p>0,05) daugiau nei antros ir 0,52 kg arba 1,21 proc. (p>0,05) nei iš ketvirtos ir 0,27 kg arba 0,62 proc. daugiau pieno riebalų nei penktos ir vyresnių laktacijų ožkų pieno.

Pirmos laktacijos ožkų pieno riebumo procentais kvadratinis nuokrypis nustatytas didesnis, nei antros laktacijos ožkų. Didžiausias ožkų pieno riebumo kvadratinis nuokrypis nustatytas penktos ir vyresnių laktacijų ožkų.

Didžiausias pieno riebalų kiekio kilogramais per laktaciją kvadratinis nuokrypis nustatytas pirmos laktacijos ožkų ir maž÷ja iki trečios laktacijos. Penktos ir vyresnių ožkų pieno riebalų kiekio per laktaciją kilogramais kvadratinis nuokrypis nustatytas didesnis, nei ketvirtos laktacijos ožkų.

Pirmos laktacijos ožkų pieno riebumo įvairavimo koeficientas nustatytas didesnis, nei antros laktacijos ožkų, bet nuo antros laktacijos did÷ja iki penktos ir vyresniu ožkų laktacijų.

Didžiausias ožkų pieno riebumo įvairavimo per laktaciją nustatytas penktos ir vyresnių laktacijų ožkų.

Didžiausias pieno riebalų kiekio per laktaciją įvairavimo koeficientas nustatytas pirmos laktacijos ožkų ir maž÷ja iki trečios laktacijos. Penktos ir vyresnių laktacijų ožkų pieno riebalų kiekio kilogramais įvairavimo koeficientas nustatytas didesnis, nei ketvirtos laktacijos ožkų.

7 lentel÷. Ožkų pieno baltymingumas proc. ir baltymų kiekis kg, priklausomai nuo laktacijos

Baltymingumas, %

Pieno baltymų kiekis per laktaciją, kg Laktacija n X ±X SD Cv X ±X SD Cv I 32 2,86 0,06 0,23 7,99 29,28 1,67 6,46 21,38 II 28 2,94 0,04 0,15 5,18 30,84 1,79 6,69 21,7 III 24 2,94 0,07 0,23 7,76 32,80 1,67 5,8 17,64 IV 18 2,87 0,08 0,23 8,03 32,47 1,81 5,42 17,1 V ir vyresn÷s 28 3,00 0,06 0,24 7,85 33,79 1,8 6,72 19,96

Ištyrus atskirų laktacijų ožkų pieno baltymingumą procentais (7 lentel÷je), nustatyti sekantys skirtumai. Pirmos laktacijos ožkų pieno baltymingumas buvo 0,08 proc. (p>0,05) mažesnis nei antros laktacijos ožkų. Trečios ir antros laktacijų ožkų pieno baltymingumas vienodas, bet pieno baltymų per trečiąją laktaciją gauta 1,96 kg arba 5,97 proc. (p>0,05) daugiau nei per antrą. Penktos laktacijos ožkų pieno baltymingumas 0,13 proc. (p>0,05) didesnis nei ketvirtos laktacijos tiriamojo ūkio ožkų pienas.

Iš penktos laktacijos ožkų gauta per laktaciją 1,32 kg arba 3,90 proc. (p>0,05) pieno baltymų daugiau nei iš ketvirtos laktacijos ožkų. Analizuojant lentel÷s duomenis galima teigti, kad did÷jant ožkų amžiui, gaunamas didesnis baltymų kiekis per laktaciją.

Pirmos laktacijos ožkų pieno baltymingumo procento kvadratinis nuokrypis nustatytas didesnis, nei antros laktacijos ožkų, bet nuo antros laktacijos did÷ja iki penktos ir vyresnių ožkų laktacijų. Didžiausias ožkų pieno riebalų procento kvadratinis nuokrypis per laktaciją nustatytas penktos ir vyresnių laktacijų ožkų.

Pirmos laktacijos ožkų pieno baltymingumo įvairavimo koeficientas nustatytas didesnis, nei antros, trečios laktacijų ožkų. Didžiausias ožkų pieno baltymingumo procentais įvairavimo koeficientas nustatytas ketvirtos laktacijos ožkų.

Antros laktacijos ožkų pieno baltymingumo įvairavimas nustatytas didesnis nei pirmos laktacijos ožkų ir maž÷ja iki ketvirtos laktacijos. Penktos ir vyresnių laktacijų ožkų pieno baltymingumo įvairavimo koeficientas nustatytas didesnis, nei ketvirtos laktacijos ožkų.

1 grafikas. Somatinių ląstelių skaičius (SLS) ožkų piene, priklausomai nuo laktacijos

Lyginant somatinių ląstelių skaičių (SLS) atskirų laktacijų ožkų piene (1 grafikas) nustatyti sekantys skirtumai. Antros laktacijos ožkų piene SLS buvo 289 tūkst. (p<0,05) didesnis nei pirmos laktacijos ožkų. Trečios laktacijos ožkų piene SLS 51,22 tūkst. didesnis nei antros laktacijos ožkų (p<0,05). Ketvirtos laktacijos ožkų piene SLS nustatytas didžiausias, jis buvo 648,57 tūkst. didesnis nei trečios laktacijos ožkų. Penktos ir vyresnių laktacijų ožkų piene nustatytas nežymus SLS sumaž÷jimas.

SLS ožkų piene priklausomai nuo laktacijos

0 500 1000 1500 2000 2500 I II III IV V ir vyresn÷s

Laktacija

3.2. Ožkų laktacijos m÷nesio įtaka pieno kiekiui, sud÷čiai ir somatinių ląstelių skaičiui

8 lentel÷. Bandos ožkų pieningumas kg, priklausomai nuo laktacijos m÷nesio

M÷nuo n X ±X SD Cv II 125 120,14 3,116 21,131 17,588 III 130 137,39 3,206 21,741 15,824 IV 130 144,22 3,474 23,561 16,337 V 129 150,07 3,518 23,857 15,898 VI 123 138,89 3,169 21,491 15,473 VII 118 108,04 5,487 36,810 34,070

Lyginant ožkų pieno kiekį gautą per atskirą laktacijos m÷nesį (8 lentel÷), nustatyti sekantys skirtumai. Per trečiąjį laktacijos m÷nesį ožkos sintezavo 17,25 kg, arba 14,36 proc. (p<0,05) pieno daugiau nei per antrąjį laktacijos m÷nesį. Pieningumas did÷jo iki penktojo laktacijos m÷nesio. Per penktą laktacijos m÷nesį ožkų pieno kiekis buvo didžiausias lyginant su ketvirtu laktacijos m÷nesiu 5,85 kg arba 4,06 proc. (p>0,05), didesnis nei šeštą laktacijos m÷nesį 11,18 kg arba 8,05 proc. (p<0,05) ir septintą laktacijos m÷nesį 42,03 kg arba 38,9 proc. (p<0,01).

Didžiausias ožkų pieningumo kvadratinio nuokrypio koeficientas nustatytas septintą laktacijos m÷nesį.