LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA
Gintar÷ Simonavičiūt÷
CYATHOSTOMA IR STRONGYLUS SPP. ATSPARUMAS
IVERMEKTINUI IR FENBENDAZOLUI DUSETŲ
VALSTYBINIAME ŽIRGYNE
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: doc. dr. Mindaugas Šarkūnas
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: CYATHOSTOMA IR STRONGYLUS SPP. ATSPARUMAS IVERMEKTINUI IR FENBENDAZOLUI DUSETŲ VALSTYBINIAME ŽIRGYNE
1. Yra atliktas mano paties:
2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje:
3. Nenaudojau šaltinių, kurie n÷ra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.
2013 01 28 Gintar÷ Simonavičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ
UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos klaidos taisyklingumą atliktame darbe.
2013 01 28 Gintar÷ Simonavičiūt÷
(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO
VADOVO IŠVADOS DöL DARBO GYNIMO
2013 01 28 doc., dr. Mindaugas Šarkūnas
(data) (darbo vadovo vardas, pavard÷) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE 2012 01 28 prof. habil. dr. Saulius Petkevičius
(aprobacijos data) (katedros ved÷jo/jos vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS
(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavard÷) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų komisijos įvertinimas:
TURINYS
1. ĮVADAS ... 5
2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 6
2.1 Ciatostomų ir strongilų biologija ir svarbiausi epizootiniai duomenys ... 6
2.2 Žirgų užsikr÷timas ciatostomais ... 7
2.3 Žirgų užsikr÷timas didžiaisias strongilais... 7
2.4 Ciatostomų atsparumas ivermektinui ir fenbendazolui ... 9
2.5 Didžiųjų strongilų atsparumas ivermektinui ir fenbendazolui ... 10
3.1 Metodai ir medžiagos ... 12
3.1.1 Tiriamieji gyvūnai ir vieta ... 12
3.1.2 Tyrimo planas ... 12 3.1.3 Parazitologiniai tyrimai ... 13 3.2 Tyrimų rezultatai ... 15 3.3 Aptarimas ... 19 3.4 Išvados ... 20 4. LITERATŪROS SĄRAŠAS... 21
SUMMARY
Gintar÷ Simonavičiūt÷ has prepared the final Master’s thesis entitled CYASTHOMA and STRONGYLUS spp. Immunity to Ivermectin and Fenbendazole in National Stud Farm of Dusetos.
The researches were carried out in April – November 2010, at LUHS Veterinary Academy and UAB Sartų Žirgynas. All the horses under research were grouped: group I – a herd of rotary pasture mares with foals of Žemaitukai heavy type breed. Ages – mares of 3.5—14 years old, foals of 0—6 months old. Number of horses – 38 mares and 19 foals. Group II – a herd of two-year-old fillies and colts of Žemaitukai heavy type breed, held in stables. Number of horses – 18 (9 colts and 9 fillies). In overall there were 75 horses examined.
Supervisor: assoc. prof. Dr Mindaugas Šarkūnas. Lithuanian University of Health Sciences, Veterinary Academy, Department of Communicable Diseases.
The parasite eggs found in horse excrements and parasite immunity to medicine show that helminth control programme is not as effective as it was expected. Even when the horse owners take a good care of them, the horse breeders increasingly face the problem of treating the strongylus infection. The large horse strongyles are successfully exterminated, but the small strongyles easily accustom to anthelmintic medicine.
The aim of this research was to figure out the immunity of cyasthomas and some of the strongyles species to most frequently in Lithuania used anthelmintics: ivermectin and fenbendazole. The excrement samples were gathered at the same day before the dehelmintisation and in 14 days later. In order to identify the extent of infection, the strongyle eggs founded in the excrements were counted. The strongyle species were identified after the strongyle eggs were hatched. It was identified that the greatest contamination in both groups was with the small strongyles.
In summary, the results show that the strongyle, found in excrement samples of Žemaitukai heavy type breed of various ages in UAB Sartų Žirgynas, immunity to anthelintics Ivermectin® 1% and Panacur® was not identified.
1. ĮVADAS
Didieji ir mažieji strongilai (ciatostomai) – labiausiai paplitę arklių virškinimo trakto nematodai, galintys smarkiai sutrikdyti arklių virškinimą (Szell et al., 2002). Arklių užsikr÷timas virškinimo trakto parazitais Lietuvoje ilgą laiką nebuvo tirtas. Pasikeitus ekonomin÷ms sąlygoms atsirado daugiau privačių žirgynų, žirgai prad÷ti auginti sportui ir laisvalaikiui. D÷l to padaug÷jo arklių virškinimo trakto parazitinių susirgimų, atsirado būtinyb÷ užtikrinti veiksmingą virškinimo trakto parazitų kontrolę (Kaziūnait÷ V., 2005).
Mažieji strongilai arba ciatostomos yra labiausiai paplitę ir patogeniškiausi arklių parazitai visame pasaulyje. Tod÷l informacija, apie arklių užsikr÷timą strongilais, bei sąlygos lemiančios šių parazitų vystymąsi ir paplitimą, yra labai svarbi, norint parinkti efektyvias priemones, ir sumažinti arklių užsikr÷timą strongilais (Corning S., 2009).
Arkliai nuo parazitų bandomi apsaugoti įvairiomis priemon÷mis. Dažniausiai chemin÷mis, tai įvairiausiais antihelmetikais. Taip pat ne chemin÷mis, tai ganyklų higiena, ganyklų žol÷s pjovimas, rotacinis ganymas ir ganymas su kitais gyvuliais (Osterman Lind E., 2005).
Arkliai, gausiai su išmatomis skleidžiantys parazitų kiaušin÷lius, tiek parazitų atsparumas naudojamiems vaistams rodo, jog helmintų kontroliavimas n÷ra tiek optimalus kiek tikimąsi. Net ir tuomet, kai šeimininkai prižiūri savo arklius, augintojai vis dažniau susiduria su strongiliatozių gydymo problema. Arklių didieji strongilai s÷kmingai įveikiami, tačiau mažieji strongilai gana greitai pripranta prie antihelmetinių vaistų (Monah et al., 2000).
Lietuvos arklių augintojai stengiasi dehelmentizuoti arklius du kartus per metus, tai yra prieš ganyklinį sezoną ir po jo, ir pagal galimybes kaitalioti antihelmetikus. Deja, kai kur vienos grup÷s vaistai arkliams duodami penkerius metus ir ilgiau jų nepakeičiant kitos klas÷s antihelmintikais. Taigi neatmetama galimyb÷, kad tokiu atveju gal÷jo išsivystyti strongilų atsparumas (Vyšniauskas A. et al., 2003).
Šio darbo tikslas - ištirti ciatostomų ir Strongylus spp. atsparumą, dažniausiai Lietuvoje naudojamiems antihelmetikams, ivermektinui ir fenbendazolui, Dusetų valstybiniame žirgyne.
2. LITERATŪROS APŽVALGA
2.1 Ciatostomų ir strongilų biologija ir svarbiausi epizootiniai duomenys
Mažieji ir didieji strongilai yra labiausiai paplitę ir patogeniškiausi arklių parazitai (Corning S., 2009). Jie labai paplitę arklių populiacijoje, nepriklausomai nuo klimato ar valdymo skirtumų (Lyons E. et al.,1999, Deprez D. et al., 1999). Didieji ir mažieji strongilai turi tiesioginį vystimosi ciklą, tai reiškia, kad subrendę kiaušin÷liai su išmatomis pašalinami į aplinką, kur vystosi be tarpinio šeimininko (Lyons E. et al., 1999). Arkliai užsikrečia su ganyklų žole, kai į jų virškinimo traktą patenka invazin÷s L3 stadijos lervos, kurios peržiemoja ganyklose, ir pavasarį, esant palankiai oro temperatūrai ir dr÷gmei, tampa užsikr÷timo šaltiniu ganomiems gyvuliams. Vidutinio klimato zonos vasara ir ankstyvas ruduo, tai laikotarpis, kada ganyklų žol÷ būna labiausiai užteršta invazin÷mis L3 stadijos lervomis (Kuzmina T. A., 2006). Strongilai nuo kitų rūšių helmintų skiriasi tuo, kad dalis rudenį į arklių virškinimo traktą patekusių invazinių L3 stadijos lervų gali nustoti vystytis. Patekusios į virškinimo traktą jos prasiskverbia į storųjų žarnų gleivinę ir tampa hipobioz÷s būsenos (Proudman C. J., 2000).
Arklių užsikr÷timas helmintais ir jų sukeliamos ligos yra glaudžiai susijusios ir priklausomos nuo arklių amžiaus, lyties, ganyklų, klimato salygų, antihelmetikų taikymo gydymo metu bei vykdomos žem÷s ūkio sistemos tose teritorijose, kuriose yra laikomi žirgai. Tačiau žinoma mažai informacijos apie min÷tų veiksnių daromą įtaką arklių gydymui antihelmetiniais vaistais.
Iš 126 Brandenburgo ūkiuose ištirtų 1407 arklių, prieita išvados, jog vienerių metų arkliai ar kumeliukai su išmatomis skleidžia didesnį strongilų kiaušin÷lių kiekį nei kiti arkliai (Hinney, 2009). Sezoniškas ir mažiausias infekcijos sumaž÷jimas pastebimas nuo lapkričio iki sausio m÷nesio. Žemas infekcijos periodas sietinas su antihelmetikų vartojimu rudenį. Žiemos metu d÷l žemos temperatūros būdingas l÷tas ir sutrikęs kiaušin÷lių bei lervų vystimąsis. V÷si vasara ir šalta žiema sąlygoja lervos išgyvenimą. Kuomet žiemos temperatūra kelis m÷nesius išlieka žemiau 0°C, lervos išgyvenimas yra žymiai didesnis (Kornas S. et al., 2010).
2.2 Žirgų užsikr÷timas ciatostomais
Mažieji strongilai yra pagrindiniai patogeniniai arklių endoparazitai. Nepaisant klimato ar auginimo skirtumų, jos plačiai paplitusios arklių populiacijose ir vienodai gerai plinta tiek tropiniame klimate auginamuose arkliuose, tiek tarp gyvenančių šaltesn÷mis oro sąlygomis (Lyons E., 1999). Nustatyta, kad ciatostomų invazijos intensyvumas priklauso ir nuo gyvulio amžiaus (Dunsmore, Jue Sue, 1985). Jauniems arkliams dažniau būdinga ir ligos klinika (Love et al., 1985). Tuo tarpu senoki gyvuliai (>15 metų) helmintų turi mažiau (Ricci, Sabatini, 1992). Mažesnis senesniuose gyvuliuose randamų ciatostomų skaičius aiškinamas palaipsniui atsirandančiu imunitetu šiems parazitams (Baudena et al., 2003). Deja, imuninis atsparumas vystosi gana l÷tai ir yra silpnas, tod÷l ir senesnių gyvulių organizme parazituoja gana daug ciatostomų (Klei, Chapman, 1999), sukeliančių klinikinę ligos eigą bet kurio amžiaus arkliams, bet kuriuo metų laiku (Love et al., 1985).
Rūpestis d÷l ciatostomų pokyčio kontroliavimo kilo daugelyje aspektų, pradedant nuo did÷jančio jų atsparumo vaistams, baigiant ciatostomų lervų klinikinio vystimosi kontroliavimu. Iš žinomų daugiau kaip 50 ciatostomų rūšių, pasaulyje labiausiai paplitusių yra 10 (Collobert-Laugier C., 2002).
Dažniausiai, ciatostomomis apsikr÷tę būna dauguma apžiūr÷tų arklių (>70 proc., iki 100 proc.), o jų rūšys detalizuojamos tiriant pavienius arklius. Rūšių skaičius svyruoja nuo mažiausio iki 26, tačiau nepaisant geografin÷s pad÷ties, labiausiai paplitusias rūšis sieja akivaizdūs panašumai. Pavyzdžiui, Cyathostomum catinatum, Cylicocylus nassatus ir Cylicostephanus longibursatus - tai labiausiai paplitusios rūšys Prancūzijoje, Ukrainoje, US ir Australijoje.
Arklių parazitų sukelti simptomai yra prasta kūno kondicija, pilvo pūtimas, sul÷t÷jęs augimas, silpnumas ir sumaž÷jusi peristaltika. Nepilnas veiklos paj÷gumas ir arklių darbingumo sumaž÷jimas taip pat yra susijęs su ciatostomomų poveikiu (Heidi A. Brady et al., 2009).
2.3 Žirgų užsikr÷timas didžiaisias strongilais
Ganomi arkliai paprastai yra užsikr÷tę didžiaisiais strongilais svarbiausios rūšys: S. vulgaris, S. edentatus, S. equines (Urquhart G.M., et al., 1996) ( 1 pav.).
Pietryčių Lenkijoje 2006 – 2007 metais buvo atliktas tyrimas su 725 žirgais, tyrimo metu buvo atsižvelgta ne tik į žirgų užsikr÷timo gausumą didžiaisiais strongilais, bet ir dominuojančias didžiųjų strongilų rūšis. Strongilų buvo rasta 26,5% tirtų žirgų. Strongylus vulgaris buvo labiausiai dominuojantis nematodas, tai sudar÷ 22,8%, Strongylus edantatus 18,3% ir Strongylus equinus tik
1,7% iš visų tirtų žirgų. Rezultatai parod÷, jog mažiausias užsikr÷timas strongilais buvo sausio, vasario ir kovo m÷nesiais. Rezultatai rodo, kad didžiųjų strongilų paplitimas n÷ra labai didelis.
Didieji strongilai skiriasi savo morfologija, vystimosi ciklu, lokalizacijos vieta, patogeniškumo laipsniu ir atsparumu vartojamiems antihelmetikams. Iš visų nematodų didieji strongilai yra laikomi vieni iš patogeniškiausių. Didieji strongilai tur÷dami žiočių kapsulę (2 pav.) pažeidžia storųjų žarnų gleivinę ir įsisiurbdami iki kraujo, sukelia anemiją. Strongylus vulgaris viena patogeniškiausių rūšių, nes lervos migruodamos į kraujotakos sistemą sukelia arteriolių aneurizmą, emboliją, dieglius, Strongylus edantatus lervos migruodamos pilvapl÷ve sukelia jos uždegimus, migruodamos per kepenis stipriai jas pažeidžia, Strongylus equinus pažeidžia kepenis, sukeldamos kasos uždegimą.
Norint kontroliuoti žirgų užsikr÷timą didžiaisiais strongilais svarbu bendra parazitų kontrol÷s sistema (M. B. Studzińska et al., 2012).
1 pav. Didieji strongilai pagal rūšį: S. vulgaris, S. equinus,and S. edentatus (Studzińska M. B. et al., 2012).
2. pav. Didžiųjų strongilų žiočių kapsul÷ pagal rūšį: S. vulgaris, S. edentatus ir S. equines
2.4 Ciatostomų atsparumas ivermektinui ir fenbendazolui
Antihelmetinis arklių nematodų atsparumas buvo pasteb÷tas visame pasaulyje (Borgsteede et al., 1997; Kaplan, 2002). Piknaudžiavimas antihelmetikais pasirenkant vaistus įtakojo ciatostomų rezistentiškumą. Taip pat intensyvios antihelmetikų gydymo programos sukelia didelę tikimybę atsirasti pavojingam vaistų atsparumui.
Antihelmetiko efektyvumą parodo helmintų kiaušin÷lių skaičiaus sumaž÷jimo metodas (HKSS). Vertinant antihelmetikų poveikį vadovaujamąsi tokiais kriterijais: >90% – labai veiksmingi, 75 – 90% – veiksmingi, 50 – 75% – silpni, <50% – neveiksmingi. Tačiau įvairių autorių vertinimo kriterijai skiriasi (Marriner, Armour, 1985).
Šiuo metu dvi pagrindin÷s antihelmintikų klas÷s yra naudojamos tam, kad būtų kontroliuojami arklių nematodai: albendazole, fenbendazole, oxibendazole - benzimidazolų klas÷s dariniai ir avermectin, ivermectin, moxidectin - makrociklinių laktonų grup÷. Makrociklinių laktonų klas÷s vaistai, d÷l savo potencialumo, veikimo būdo ir saugumo, tampa vis plačiau vartojami visame pasaulyje. Tetrahydropirimidino (pyrantel druskos) naudojamos rečiau (Heidi. A. Brady et. al., 2009).
XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje arklių virškinamojo trakto nematodams dehelmintizuoti prad÷ti naudoti benzimidazolų klas÷s antihelmintikai. D÷l benzimidazolų didelio antihelmetinio poveikio šie junginiai žirgininkyst÷s pramon÷je imti naudoti ypač plačiai ir dažnai. Kurį laiką arklių dehelmetizavimas buvo atliekamas du kartus per metus. V÷liau, prad÷jus taikyti daugkartinį dehelmetizavimą, t.y. antihelmetiko duodant kas 8 savaites, buvo nustatyta, kad mažieji strongilai labai greitai pripranta prie benzimidazolų grup÷s antihelmetikų. Literatūroje aprašyta atvejų, kai atliekant dehelmetizavimą kas du m÷nesius, antihelmetikams atsparių ciatostomų aptinkama jau anksčiau nei po trijų metų (Drudge et al., 1983). Pastaraisiais metais v÷l grįžtama prie ankstesn÷s dehelmetizavimo schemos – dukartinio dehelmintizavimo per metus (rudenį ir pavasarį).
Ciatostomų atsparumas benzimadazolams Europoje pasteb÷tas: Austrijoje (Lippert, 1991), Belgijoje (Dorny, 1988; Geerts, 1988), Danijoje (Bjorn, 1991), Didžiojoje Britanijoje (Round, 1974), Prancūzijoje (Le Rasle, 1992), Vokietijoje (Bauer et al., 1986), Airijoje (Parr et al., 1993), Italijoje (Genchi et al., 1992), Olandijoje (Eysker et al., 1988), Norvegijoje (Helle, 1986), Lenkijoje (Ramisz ir Betlejewska, 1993), Škotijoje (Ryan et al., 1987). Lietuvoje taip pat pateb÷tas atsparumas bezimidazolams 2002 metais UAB „Vilniaus žirgynas“ ir UAB „Nemuno žirgynas“ (Vyšniauskas A. et al., 2003).
Manoma, kad atsparumas benzimidazolams nesumaž÷ja pra÷jus net keleriems metams po vaistų vartojimo, tod÷l atsparių šiems vaistams ciatostomų populiacijos atsiradimas yra keliapakopis procesas. Iš pradžių populiacijoje atsiranda heterozigotinių pagal atsparumo genus nematodų. Jie dar yra jautrūs didesn÷ms vaistų doz÷ms (Conder et al., 1995). Toliau atliekant atsparių vaistams helmintų selekciją homozigotinių nematodų daug÷ja. Tokiu atveju šių parazitų nebeveikia net ir didesn÷s vaistų doz÷s (Prichard, 1990; Sangster, 1999).
Pagrindiniai veiksniai, įtakojantys antihelmetikų rezistentiškumo did÷jimą, yra dažnas antihelmintinis gydymo taikymas bei prailgintas tos pačios klas÷s vaistų naudojimas. Kai kuriose šalyse, vykdant parazitų kontrolę, problema atsiranda sumaž÷jus veterinarų dalyvavimui taikomoje terapijoje. Vis dažniau nematodų atsiradimu ir jų kiekio kontroliavimu pasirūpina patys ūkininkai. Danija reagavo į šią problemą padarydama antihelmetinius vaistus prieinamus tik turint gydytojo receptą ir taip užkirsdama kelią jų „aklai“ naudojimo rutinai, profilaktiniam gydymui.
Šiuo metu n÷ra priimta vieninga gydymo antihelmetikais strategija, tačiau siekiant sustiprinti arklių sveikatingumą ir sumažinti sparčiai besivystantį atsparumą antihelmetikams, turi būti ribojamas pasikartojantis gydymas, naudojamas pastovus išmatų m÷ginių tyrimas ir stebimas gydomoje teritorijoje duodamų vaistų veiksmingumas (Heidi A. Brady et al., 2009).
2.5 Didžiųjų strongilų atsparumas ivermektinui ir fenbendazolui
D÷l žalingo ir dažnai mirtino didžiųjų strongilų migravimo per kraujagysles (3 pav.) šie parazitai įskaitant S. vulgaris, S. edantatus, S. equines yra laikomi vieni iš pavojingiausių arklių sveikatai. Tačiau d÷l didelio efektyvumo naudojamiems antihelmetikams prieš didžiuosius strongilus, daugiausia d÷mesio skirta sunkesnei ir komplikuotesnei problemai, tai ciatostomų kontrolei ir pašalinui. Kontroliuojant arklių didžiuosius strongilus labai svarbus aspektas yra bendra parazitų kontrol÷s sistema. Priežastis, kod÷l atsparumas benzimidazolamss n÷ra dažnai aptinkamas didiesiems strongilams priešingai nei pasteb÷tas ciatostomams n÷ra aiški, tačiau tai gali būti susiję su didžiųjų strongilų ilgesniu vystimosi periodu (Heidi. A. Brady et al., 2009).
Prad÷jus naudoti naujus antihelmetinius cheminius junginius, didžiųjų strongilų invazija ženkliai sumaž÷jo (Vyšniauskas A. et al., 2004)
3 pav. Didieji srongilai storosiose žarnose
3.1 Metodai ir medžiagos
3.1.1 Tiriamieji gyvūnai ir vieta
Tyrimo vieta - UAB „Sartų žirgynas“, esantis Didžiadvario kaime, Zarasų rajone. Tyrimo objektas- stambinto tipo žemaitukai - suaugę (veislin÷ banda) ir dvimečiai žirgai. Tyrimai buvo atliekami 2010m. balandžio – lapkričio m÷nesį.
Visi tiriamieji žirgai buvo suskirstyti į dvi grupes – I grup÷ - rotaciniu būdu ganoma stambintų žemaitukų motininių kumelių ir kumeliukų banda. Amžius - kumelių 3,5 - 15m., kumeliukų 0 6 m÷n. Žirgų skaičius 38 kumel÷s ir 19 kumeliukų. Žirgų svoris vidutiniškai suagusių 400 -450kg., o kumeliukų - iki 200 kg.; II grup÷ - dvimečių stambintų žemaitukų, kumelaičių ir eržiliukų, laikomų aptvaruose, banda. Žirgų skaičius 18 (9 eržiliukai ir 9 kumelait÷s); svoris vidutiniškai apie 300 kg. I grup÷s žirgai nuo rudens iki pavasario yra laikomi arklid÷se, šeriami šienu, šienainiu ir avižomis, o vasarą šios grup÷s žirgai ganomi nuo birželio iki lapkričio antros pus÷s. II grup÷s žirgai vasarą šeriami atvežama nupjauta ganyklos žole. Abiejų grupių tiriamieji žirgai kasmet dehelmintizuojami du kartus: pavasarį ir rudenį. Dehelmintizacijai paskutinius keletą metų naudotas Ivermectin® 1% injekcinis tirpalas per os.
3.1.2 Tyrimo planas
Tiriamojo darbo metu žirgai buvo dehelmintizuojami ivermektinu tokia tvarka: pavasarį I grup÷ 2010.04.27, o II grup÷ 2010.05.31 ir rudenį I grup÷ 2010.11.29, II grup÷ 2010.11.22. Taip pat tais pačiais 2010 metais dvimečiai žirgai buvo dehelmintizuoti Panacur® milteliais. Ivermectin tirpalas buvo sušvirkštas arkliui į burnos ertmę po 12ml suaugusiam apie 500 kg. sveriančiam arkliui. Panacur® dozavimas: 5g - 150kg kūno svorio arba 7,5mg - 1kg svorio, milteliai kiekvienam arkliui sušerti su nedideliu kiekiu avižų.
Išmatų m÷giniai rinkti prieš pavasarinę ir rudeninę dehelmintizaciją (0 dieną) ir pakartotinai, pra÷jus 14 parų po dehelmintizacijos. I grup÷s žirgų šviežių išmatų m÷giniai ryte imti individualiai kumelių ir kumeliukų nuo gardo grindų tvartiniu sezonu ir nuo žem÷s – pasirinktinai, ganymo sezonu, o II grup÷s žirgų išmatų m÷ginai imti visada ryte nuo žem÷s - pasirinktinai. Iki tyrimo m÷giniai buvo laikomi šaldytuve +4°C temperatūroje.
3.1.3 Parazitologiniai tyrimai
Helmintų kiaušin÷lių skaičių nustat÷me pagal McMasterio metodiką, modifikuotą S.A. Henriksen ir A. Aagaard (Henriksen, Aagaard, 1976), kurios jautrumas 20 kiaušin÷lių 1 grame išmatų.
Helmintų rezistentiškumui nustatyti buvo atlikta KSG sumaž÷jimo skaičiavimas (KSGS) prieš (0 dieną) ir 14 parą po dehelmintizacijos. KSGS apskaičiuotas pagal formulę: KSGS = (A–B)*100/A , čia A – kiaušin÷lių skaičius grame išmatų prieš dehelmintizavimą; B – kiaušin÷lių skaičius grame išmatų po dehelmintizavimo. Kiaušin÷lių skaičiaus nustatymas viename grame išmatų (KSG) paremtas flotacijos principu. Kiaušin÷liai skaičiuojami žinomame flotacinio tirplo kiekyje, kuriuo užpildomos abi Makmasterio kameros pus÷s.
Naudotos priemon÷s: 1. flotacinis tirplas; 2. plastmasiniai indeliai; 3. marl÷;
4. makmasterio kamera;
5. centrifūginiai m÷gintuveliai, pipet÷. Darbo eiga:
1. atsveriama 4g šviežiai paimtų išmatų 0,1g tikslumu ir įdedama į plastmasinį indelį; 2. ant išmatų užpilamas nustatytas vandens kiekis;
3. išmatos gerai išmaišomos vandenyje ir paliekamos stov÷ti 30 minučių;
4. mišinys pakartotinai išmaišomas ir filtruojamas per marlę į kitą plastmasinį indelį; 5. išmaišius filtratą, 10 ml netrukus pilami į centrifūginį m÷gintuv÷lį;
6. centrifuguojama 1200 aps./min. dažniu 7 minutes ir pipete nutraukiamas paviršinis skystis paliekant m÷gintuv÷lyje nuos÷das;
7. m÷gintuv÷lis su nuos÷domis papildomas flotaciniu tirpalu iki 4 ml;
8. gerai išmaišoma ir pipete netraukus užpildomos abi Makmasterio kameros pus÷s; 9. mikroskopuojama pra÷jus ne mažiau 2-3 minut÷ms, 50x padidinimu;
10. kiaušin÷lių skaičius 1-ame gr. išmatų = kiaušin÷liu sk. suma abiejose kameros pus÷se padauginta iš 20;
11. Makmasterio kamera išplaunama vandeniu ir kruopščiai nusausinama filtriniu popieriumi.
Siekiant gauti tikslesnius rezultatus skaičiavimai gali būti kartojami, tuomet nustatomas kiaušin÷lių skaičiaus vidurkis abiejose kamerose.
Atliekant šį tyrimo metodą labai svarbu gauti gerai homogenizuotą išmatų - vandens mišinį, gerai jį išmaišyti, kamera užpildyti nepalieknt oro burbulų. Tikslius tyrimo rezultatus galima gauti griežtai laikantis min÷tų nurodymų.
Siekiant nustatyti helmintų rūšis, kurių negalima diferencijuoti šiuo būdu, buvo ruošiamos lervų kultūros pagal Henriksen Sv. Aa., Korlsholm H., (1983).
Lervų auginimas išmatų kultūrose - taikomas siekiant išauginti jas iki L3 stadijos, ir surinkus jas Bermano metodu, nustatyti jų rūšį pagal morfologinius požymius, naudojant (Henriksen Sv. Aa., 1972) pateiktą metodinę medžiagą.
Išmatų kultūrų paruošimas: atsveriama 10g išmatų ir maišoma su 4g vermikulino. Gerai išmaišius įpilama 6 ml vandens. Indelis su išmatomis laikomas termostate kur sukuriama palanki terp÷ (24°C temperatūra, 80% dr÷gnumas ir pakankama aeracija) lervų augimui. Po dviejų savaičių kultivavimo, m÷giniai merkiami į Bermano taures, kuriuose būna vieną parą, per tą laiką lervos migruoja į vandens taur÷s dugną, kur nusiurbiamos ir mikroskopuojama. Strongilų L3 stadijos lervos diferencijuojamos pagal ląstelių skaičių ir kitus morfologinius požymius.
3.2 Tyrimų rezultatai
Pavasarin÷ dehelmentizacija
Ištyrus žirgyno išmatų m÷ginius prieš pavasarinę dehelmintizaciją, gauti rezultatai parod÷, kad visi žirgai II grup÷je buvo užsikr÷tę virškinimo trakto helmintais (N=18), I grup÷je ne visi žirgai buvo užsikr÷tę helmintais, rasta kad 3 kumeliukai netur÷jo helmintų (N=3).
Įvertinus gautus rezultatus, pateiktame grafike galima matyti, vidutinį kiaušin÷lių skaičių 1 g. išmatų, skirtingose žirgų grup÷se.
Atlikti tyrimai parod÷, kad vidutiniškai 1 grame išmatų rasta pas kumeles 630/KSG, kumeliukus 38/KSG, antramečius eržiliukus 837/KSG, antramet÷s kumelait÷s 863/KSG.
0 100 200 300 400 500 600 700 800 900 Vid.skč.KSG Kumel÷s Kumeliukai Antramet÷s kumelait÷s Antramečiai eržiliukai
4 pav. Vid. Kiaušin÷lių skaičius 1g. išmatų prieš žirgų pavasarinę dehelmentizaciją.
Taip pat iš išmatų buvo išaugintos lervų kultūros, duomenys suteik÷ informaciją, kurių strongilų rūšys dominavo skirtingose arklių grup÷se.
0 10 20 30 40 50 60 70
Kumel÷s Kumeliukai Antramet÷s kumelait÷s Antramečiai eržiliukai Cyathostoma S.vulgaris S.equinus S.edantatus
5 pav. Žirgų užsikr÷timas strongilais skirtingose grup÷se.
Vertinant gautus rezultatus nustatyta, kad visose keturiose grup÷se labiausiai paplitę Cyathostominae šeimos nematodai. Antramečių eržiliukų užsikr÷timas ciatostomais buvo didžiausias ir siek÷ 64%. Antramečių kumelaičių tarpe ciatostomai sudar÷ 52,3%, mažiausias ciatostomų kiekis buvo rastas pas kumeles, tai sudar÷ 42%. Strongylus vulgaris didžiausias kiekis nustatytas pas kumeliukus 12,3% ir kumeles 11,4%, mažiausiai rasta pas antrametes kumelaites 6,8%. Strongylus edantatus didžiausias kiekis nustatytas pas kumeles 16,2% ir antrametes kumelaites 14,8%. Strongylus equinus didžiausias kiekis taip pat nustatytas pas kumeles 30,4% ir antrametes kumelaites 26,1%.
Po atliktos dehelmintizacijos I grup÷s žirgų ivermektinu ir II grup÷s fenbedazolu pra÷jus 14 parų po dehelmentizacijos pakartotinai atlikti išmatų m÷ginių tyrimai. Abiejuose tirtose grup÷se išmatų m÷giniuose nebuvo rasta helmintų kiaušin÷lių. Abiejų naudotų antihelmetinių preparatų efektyvumas 100%.
Rudenin÷ dehelmentizacija
Ištyrus žirgyno išmatų m÷ginius prieš rudeninę dehelmintizaciją, gauti rezultatai parod÷, kad didžiausias kiaušin÷lių gausumas yra II žirgų grup÷je, kaip ir prieš pavasarinę dehelmentizaciją.
Atlikti tyrimai parod÷, kad vidutiniškai 1 grame išmatų rasta pas kumeles 180/KSG, kumeliukus 200/KSG, antramečius eržiliukus 432/KSG, antrametes kumelait÷s 516/KSG.
Įvertinus gautus rezultatus, pateiktame grafike galima matyti, vidutinį kiaušin÷lių skaičių 1g išmatų, skirtingose žirgų grup÷se.
0 100 200 300 400 500 600 KSG Kumel÷s Kumeliukai Antramet÷s kumelait÷s Antramečiai eržiliukai
6 pav. Vid. Kiaušin÷lių skaičius 1g išmatų prieš žirgų rudeninę dehelmentizaciją.
Kaip ir prieš pavasarinę dehelmentizaciją iš išmatų buvo išaugintos lervų kultūros, duomenys suteik÷ informaciją, kurių strongilų rūšys dominavo skirtingose arklių grup÷se.
0 10 20 30 40 50 60 70 80
Kumel÷s Kumeliukai Antramet÷s kumelait÷s Antrameciai eržiliukai Cyathostoma S.vulgaris S.equinus S.edantatus
7 pav. Žirgų užsikr÷timas strongilais skirtingose grup÷se.
Labiausiai paplitę Cyathostominae šeimos nematodai. Didžiausias užsikr÷timas ciatostomais nustatytas aptvaruose laikomiems antramečiams žirgams, kaip ir prieš pavasarinę dehelmentizaciją, pas antramečius eržiliukus 78,6%, o kumelaites 73,2%. Strongylus vulgaris didžiausias kiekis nustatytas pas kumeliukus 13,2% ir kumeles 12,1%. Strongylus equinus daugiausiai nustatyta pas kumeles 13,5% ir pas antrametes kumelaites 10,2%. Strongylus edantatus pas kumeles 23,1% ir antramečius eržiliukus 7,3%.
Po atliktos dehelmintizacijos ivermektinu pra÷jus 14 parų po dehelmentizacijos pakartotinai atlikti išmatų m÷ginių tyrimai. II grup÷s, laikomų aptvaruose žirgų išmatose kiaušin÷lių nebuvo rasta, HKSS 100%. I grup÷s kumelių išmatose taip pat nerasta kiaušin÷lių HKSS 100%, tačiau nustatyta kumeliukų išmatose HKSS 98,9%.
Antihelmetikas buvo labai veiksmingas, jeigu helmintų kiaušin÷lių skaičius išmatose sumaž÷jo (rodiklis HKSS) daugiau nei 98%. Šiuo atveju atsparumo naudojamiems antihelmetikams n÷ra.
3.3 Aptarimas
Dauguma helmintų su gyvūnų išmatomis į aplinką išskiria kiaušin÷lius, kurių skaičiaus nustatymas gali apibūdinti helmintų invazijos intensyvumą. Atlikus tyrimus abiejuose grup÷se žirgų buvo rasti strongilais užsikr÷tę žirgai. Panašių rezultatų ir buvo tikimąsi, nes šie helmintai yra labai plačiai paplitę (Peregrine AS, 2006). Arklių užsikr÷timą ir kiaušin÷lių skaičių išmatose įtakoja daugelis veiksnių: laikymo sąlygos, amžius, imunitetas, dehelmintizacijos dažnumas, antihelmetinių vaistų pasirinkimas ir jų įvairov÷. Tačiau tyrimai rodo, kad net nuolat gydant arklius antihelmetikais, ciatostomų invazija gana dažna (Love et.al., 1985; Collobert et al., 1996; Szell et al., 2002).
Tyr÷jai pažymi, kad dažniausiai arkliams diagnozuojama mišri strongilų invazija (Collobert H. – Laugier et al,. 2002). Suskirsčius tiriamuosius arklius į grupes buvo nustatyta, kad arklių virškinamajame trakte vyraujantys nematodai priklauso Ciathostominae pošeimiui (Nematoda, Strongylidea). Jų daugiausiai buvo rasta antramečių žirgų išmatose. Užsikr÷timo ciatostomais intensyvumas ir išmatose atsirandančių kiaušin÷lių dažnumas priklauso ir nuo gyvulio amžiaus, o didžiausias kiaušin÷lių skaičius ir trumpiausias kiaušin÷lių atsinaujinimo periodas (ERP) randamas vienerių metų amžiaus arkliuose (Dunsmore, Jue Sue, 1985). Labiausiai užsikr÷tę Ciathostominae pošeimio nematodais buvo antramečiai žirgai, o mažiausias jų skaičius nustatytas amžiaus pas kumeles ir kumeliukus. Tokį mažą užsikr÷timą vyrenio amžiaus žirgams galima būtų paaiškinti su metais susidariusiu imunitetu.
Arklių rūšies tipas ir taikomas ganyklos tvarkymo būdas tarp fermų labai skiriasi ir gali tur÷ti lemiamą įtaką: naudojimąsis ta pačia ganykla padidina užsikr÷timo riziką, o ganyklos valymas, žol÷s pjovimas, fekalijų surinkimas ir mišraus ganymo būdo propagavimas – sumažina riziką (Larsen et al., 2002). Tačiau antihelmintinių vaistų naudojimas yra dižiausias faktorius trukdantis išplisti užsikr÷timui ciatostomais. (Lind et al.,1999)
Dusetų valstybiniame žirgyne tirtoms dviems grup÷ms žirgų, atsparumas nenustatytas dažniausiai Lietuvoje naudojamiems antihelmetikams ivermektinui ir fenbendazolui. Parazitų rezistentiškumas žirgyne neišsivyte, nes žirgams paskutinius keletą metų naudotas Ivermectin® 1% injekcinis tirpalas per os., kuris efektyviausiai veikia tiek didžiuosius tiek mažuosius strongilus.
3.4 Išvados
Tiriamąjame UAB „Sartų žirgynas“, įvairaus amžiaus stambinto tipo žemaitukų veisl÷s išmatų m÷giniuose rastų strongilų atsparumo ivermektinui (Ivermectin® 1%) ir fenbendazolui (Panacur®, granul÷s) nenustatyta. Tirtame žirgyne taikomos strongilų kontrol÷s priemon÷s yra pakankamos, tod÷l vykdoma dehelmintizacija yra veiksminga.
4. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Barbara Hinney & Nicole Catherine Wirtherle &Moses Kyule & Norbert Miethe & Karl-Hans
Zessin & Peter-Henning Clausen Prevalence of helminths in horses in the state of Brandenburg,
Germany Parasitol Res (2011) 108:1083–1091
2. Baudena M. A., Chapman M.R., Horohov D.W., Klei R.T. 2003. Protective responses against cyathostome infections. The 19th international Conference of the WAAVP. P. 86
3. Chapman M., French D., Taylor H., Klei T. One season of pasture exposure fails to induce a protective resistance to cyathostomes but increases numbers of hypobiotic thirdstage larvae. Journal of Parasitology. 2002. 88:678-683.
4.Collobert C., Tariel G., Bernard N., Lamidey C. 1996. Prevalence and Pathogenicity of Cyathostome Larvae in Normandy: Retrospective study from 824 horses examined post-mortem. Recueil De Medecine Veterinaire. Vol. 172. P. 193–200
4. Collobert-Laugier C., Hoste H., Sevin C., Dorchies P. Prevalence, abundance and site distribution of equine small strongyles in Normandy. Vet Parasitol. France. 2002. 110:77-83.
5. Corning S. Equine cyathostomins: a review of biology, clinical significance and therapy. Parasites & Vectors. 2009. 2 (Suppl 2):S1
6. Deprez D., Vercruysse J. Diagnosis of larval cyathostominosis in Belgium. Vet Rec. 1999. 144:665-668.
7. Dunsmore J. D., Jue Sue L. P. Prevalence and Epidemiology of the major gastrointestinal parasites of horses in Perth, Western Australia. Equine Vet. J. 1985. 17. P. 208–213.
8. Heidi A. Brady, PhD, Dipl ACAP,a and Wade T. Nichols, PhD, PASb Drug Resistance in Equine Parasites: An Emerging Global ProblemJournal of Equine Veterinary Science _ Vol 29, No 5 (2009) 9. Henriksen S.A. and Aagaard, K. En enkel flotation og McMaster metode (A simple flotation and McMaster method). Nordisk Veteraermedicinae 1976. 23: 392-397.
10. Kaplan RM: Anthelmintic resistance in nematodes of horses. Vet Res 2002, 33:491-507.
12. Kaziūnait÷ V., Vyšniauskas A., Pereckien÷ A. Arklių ciatostomų rūšys ir jų atsparumas fenbendazolui. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas. 2005 T. 29 (51). DOI 10.1007/s00436-011-2362-z 13. Korna´s S., Cabaret J., Skalska M., Nowosad B. Horse infection with intestinal helminths in relation to age, sex, access to grass and farm system. Veterinary Parasitology 174 (2010) 285–291. 14. Kuzmina T.A.,:Epizootology of horse strongylidosis in Ukraine. Vet Med Ukraina. 2006. 2:10–12
15. Lyons E., Tolliver S., Drudge J. Historical perspective of cyathostomes: prevalence, treatment and control programs. Vet Parasitol. 1999. 85:97-112.
16.Love S., Murphy D., Mellor D. 1985. Pathogenicity of Cyathostome infection. Vet. Parasitol. Vol. 85. P. 113–121.
17. Osterman Lind E., Prevalence and control of strongyle nematode infections of horses in Sweden. SLU Service/Repro Uppsala. 2005.
18.Peregrine AS, McEwen B, Bienzle D, Koch T, Weese JS (2006): Larval cyathostominosis in horses in Ontario: An emerging disease? Canadian Veterinary Journal, 47, 80–82
19. Proudman C.J., Matthews J.B. Control of Intestinal Parasites in Horses. In Practice. 2000. 22:90-97 20. Ricci M., Sabatini A. 1992. Parasitic Helminths of the cecum and colon of equidae in Italy. Parasitologia. Vol. 34. P. 53–60.
21. Studzińska M.B & K. Tomczuk & M. Demkowska-Kutrzepa & K. Szczepaniak The Strongylidae belonging to Strongylus genus in horses from southeastern Poland Parasitol Res (2012) 111:1417–1421 DOI 10.1007/s00436-012-3087-3
22. Szell Z., Dobos-Kovacs M., Bakos Z., Kis Z., Varga I. 2002. Equine larval cyathostomosis. Short literature review and case report. Magyar Allatorvosok Lapja. Vol. 124. P.153–160
23. Traversa D ., Samson-Himmelstjerna von G, Demeler J.,Milillo P., Schürmann S., Barnes H., Otranto D, Perrucci S., Frangipane di Regalbono A., Beraldo P, Boeckh A., Cobb R. Anthelmintic resistance in cyathostomin populations from horse yards in Italy, United Kingdom and Germany. Parasites& Vectors 2009, 2 (Suppl 2):S2 doi:10.1186/1756-3305-2-S2-S
24. Urquhart G.M., Armour J., Duncan J.L., Dunn A.W., Jennings F.W., Veterinary Parasitology. Second Edition. Scotland: Blackwell Science. 1996. 42-47p.
25. Vyšniauskas a, Vida Kaziūnait÷, Asta Pereckien÷ Arklių strongilų atsparumo fenbenui ir pireliui lyginamasis įvertinimas in vivo ISSN 1392-2130. VETERINARIJA IR ZOOTECHNIKA. T. 23 (45). 2003
26. Vyšniauskas A., Kaziūnait÷ V., Pereckien÷ A., Petkevičius S. Arklių strongilų rezistentiškumas ir eliminacija dehelmintizuojant du kartus. Kaunas. 2004.T. 28 (50).
