LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS Visuomenės sveikatos fakultetas,
Sveikatos vadybos katedra
Kristina Lementauskaitė
MEDICINOS PERSONALO PATIRIAMAS PROFESINIS STRESAS
REGIONINĖJE LIGONINĖJE
Magistro diplominis darbas (Visuomenės sveikatos vadyba)
Mokslinė vadovė Lekt. dr. Jurgita Vladičkienė
SANTRAUKA
Visuomenės sveikatos vadyba
MEDICINOS PERSONALO PATIRIAMAS PROFESINIS STRESAS REGIONINĖJE LIGONINĖJE
Kristina Lementauskaitė
Mokslinė vadovė lekt. dr. Jurgita Vladičkienė.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Visuomenės sveikatos fakultetas, Sveikatos vadybos katedra. Kaunas; 2015; 75 p.
Darbo tikslas. Ištirti regioninės ligoninės medicinos personalo patiriamą stresą darbe ir jį sąlygojančius veiksnius.
Uždaviniai. Išanalizuoti mokslinę literatūrą, susijusią su darbinio streso sąvoka, apžvelgiant mokslines įžvalgas, susijusias su medicinos personalo patiriamu stresu bei atskleisti turimų žinių deficitus pasirinkta tyrimo tema; ištirti regioninėje ligoninėje dirbančio medicinos personalo nuomonę apie darbe patiriamą stresą; išsiaiškinti medicinos personalui stresą darbe sukeliančius veiksnius bei jo įveikos būdus; įvertinti streso įveikos priemonių taikymą regioninėje ligoninėje vadybiniu aspektu.
Tyrimo metodika. Tyrimo objektas – medicinos personalo (gydytojų ir slaugytojų) patiriamas stresas ir jo valdymo priemonės. Tyrimo statistinė duomenų analizė buvo atlikta naudojant statistinės duomenų analizės „SPSS 17.0“ (Statistical Package for Social Sciences) ir „Microsoft Office Excel“ programų paketus. Statistinei kiekybinių duomenų analizei naudota aprašomoji statistika. Anketinės apklausos metu (anketa sudaryta remiantis Facet5 asmenybės tyrimo metodu ir projekcine tyrimo technika - sakinių užbaigimu) apklausta 123 regioninės ligoninės medicinos darbuotojų.
Rezultatai. Nustatyta, kad stipriausi tiriamųjų ryšiai yra tarp valios išraiškos ir pastangų atliekant darbą, taip pat tarp santykių su bendradarbiais ir saviraiškos darbe galimybėmis bei stresą sukeliančiais veiksniais; visi medicinos darbuotojai patiria stresą savo darbe, kurį įtakoja įvairios naujovės, informacinių technologijų valdymo problema, atlyginimas, netinkama personalo valdymo politika bei asmeninis atsiribojimas nuo kolektyvo, saviraiškos ir kūrybiškumo trūkumo darbe, per mažas atlygis už darbą, tačiau 86 proc. tiriamųjų yra patenkinti darbu, stresą priimdami, kaip neišvengiamą profesinę būklę.
Išvados. Tiriamiesiems dažniausiai stresą sukėlė tokie veiksniai: grasinimai, kad pablogės darbo sąlygos; netikėti, staigūs darbinių situacijų pokyčiai; bloga vadovavimo kokybė; netinkamas darbo organizavimas; per didelis darbo krūvis; nepagrįsta atsakomybė už nevaldomas situacijas darbe; darbas su sunkios būklės pacientais; konfliktai su pacientais; informacijos stoka apie pacientų būklę; didesnė dalis vyresnio amžiaus (nuo 55 metų) medicinos personalo patiria stresą ir “profesinį perdegimo” sindromą, kurių intensyvumas ir dažnis priklauso nuo tiriamųjų amžiaus, išsilavinimo
bei darbo vietos – ligoninės skyriaus. Personalas geba įvertinti savo patiriamo streso priežastis, tačiau regioninės ligoninės administracija neskiria ypatingo dėmesio darbuotojų būklės analizavimui ar darbo sąlygų gerinimui
Praktinės rekomendacijos. Su atliktos apklausos rezultatais supažindinti ligoninės darbuotojus ir administraciją; siūlyti anketą periodiškai naudoti ligoninės personalo skyriaus specialistams, kaip vidaus mikroklimato pažinimo, esamos situacijos fiksavimo instrumentą, tiriant darbuotojų fizinės ir psichologinės būsenos kokybę; pagal galimybes naudotis nepriklausomų stebėtojų paslaugomis, nustatant darbuotojų fizinės ir psichologinės būsenos kokybę; sudaryti darbuotojams (gydytojams ir slaugytojams) sąlygas jų reabilitacijai, poilsio zonų kūrimui, neformaliam bendravimui, psichologo pagalbai; ligoninės vadovybei pagal galimybes stengtis mažinti medicinos darbuotojams darbo krūvius, koreguoti darbo grafikus, įsigyti kuo dažniau naujos medicininės įrangos bei reikalingų priemonių slaugai, sukurti vidinę darbuotojų motyvavimo sistemą, įtakoti atlyginimų didinimo procesui.
Raktiniai žodžiai. Stresas, „profesinio perdegimo“, medicinos personalas, įveika, Facet5 - „Big5“ (Didžiojo penketo) teorija.
SUMMARY
Management of Public Health
MEDICAL PERSONNEL’S EXPERIENCED PROFESSIONAL STRESS IN A REGIONAL HOSPITAL
Kristina Lementauskaitė
Supervisor lekt. dr. Jurgita Vladickiene.
Lithuanian University of Health Science, Faculty of Public Health, Departament of Health Management. Kaunas; 2015; 75 p.
Big work load, constant critical – stressed situations, often physical endurance challenges accompany medical workers. Changes taking place in the sphere of health care (reforms and shake-ups) cause sufficiently intense experiences to working doctors and other medical personnel, having a negative effect on their work quality. These factors make the theme of the research especially actual, and the topic of the theme is defined by several themes: if medical personnel accredit themselves to the category of workers under stress; how a regional hospital carries out the examination of personnel’s stress; if possible measures of the impact are modeled; if medical workers are / are not able to cope with the consequences of stress, to model the measures of the impact.
The object of the research - medical personnel’s of a experienced professional stress and measures to control it.
The objective of the research – to examine medical personnel’s of a regional hospital experienced professional stress at work and factors influencing it.
The results of the research: using a questionnaire survey (the questionnaire was made using the method of personal research Facet5 and the projection research technique - open sentences) were interviewed 123 a regional hospital’s medical workers. It is stated that the strongest ties are between the expression of will and the efforts needed to do the job, between the relationship among the coworkers and the abilities of self-expression, and also factors causing stress; all workers experience stress at work which is influenced by various novelties, the problem of managing new technologies, salary, inappropriate policy of personnel management and dissociation from the team, the lack of self-realization and creativity at work, underpayment for work. However, 86 percent of workers are satisfied with their work, accepting stress as an inevitable professional condition.
The conclusions of the research: most often stress was caused by these factors: threats about worsening working conditions; unexpected and sudden changes in working situations; poor quality of management; inappropriate organisation of work; too big work load; motiveless responsibility for uncontrolled situations at work; work with patients in serious condition; conflicts with patients; lack of information about the patients’ condition; elderly (in mid fifties) medical personnel more often experience stress and the syndrome of “work burn-out”, the intensity and frequency of which
depend on the respondents’ age, education and place of work –the department of the hospital. The personnel is capable of defining the reasons of their stress, however the administration of the regional hospital does not pay enough attention to analyzing the workers’ conditions or improving their working conditions (it is also influenced by general policy of health care).
SANTRUMPOS
T.y. – tai yra
Pvz. – pavyzdys (-iai) Proc. – procentai T.t. – taip toliau Kt. – kita Pan. – panašiai VšI – Viešoji istaiga
VDI – Valstybinė darbo inspekcija n – tiriamuju skaičius
p – statistinis reikšmingumas SN – standartinis nuokrypis Lent. – lentelė
SĄVOKOS
Stresas - yra įtampos būsena, kuriomis žmogaus organizmas reaguoja į nepalankius veiksnius. „Profesinio perdegimo“ sindromas – būsena, kuri apibrėžiama, kaip nesugebėjimas suderinti tai, ko tikėjomės, su tuo, ką turime. Tai - procesas, vedantis prie fizinio, protinio ir emocinio išsekimo. Jeigu žmogus pradeda „perdegti“, atsitinka trys dalykai: jaučiamas lėtinis pervargimas; tampama ciniku; jaučiama, kad mažėja darbo efektyvumas.
Slauga – integruota sveikatos priežiūros dalis, apimanti sveikatos palaikymą, ligų profilaktiką, įvairaus amžiaus nepajėgių bei fiziškai ar protiškai sergančių žmonių priežiūrą visose sveikatos priežiūros įstaigose ir bendruomenėje.
Slaugytojas – asmuo, įgijęs slaugos baigimo diplomą, taip pat turintis bendrosios praktikos ir(ar) atitinkamą specialiosios slaugos praktikos slaugytojo profesinę kvalifikaciją.
Penkių didžiųjų faktorių modelis - penkios asmenybės bruožų dimensijos – neurotiškumas, ekstraversija, atvirumas patyrimui, sutariamumas ir sąžiningumas, kurios formuoja žmogaus elgesį bei gyvenimą.
Facet5 - „Big5“ (Didžiojo penketo) teorija paremtas asmenybės tyrimo metodas, kuriame išskirti penki pagrindiniai asmenybės aspektai kaip sudedamosios dalys, kurie būna pakankamai stabilūs bei pastovūs.
Įveika – taisyklingos darybos veiksmažodinis daiktavardis (įveikti – įveika, plg. veikti – veika, suveikti – sąveika; dar plg. įtaiga, įgija, įeiga, įranga). Fiksuojama vartosena medicinos srityje: streso įveika, ligos įveika, skausmo įveika, baimių įveika.
LENTELĖS
1 lentelė. Profesinio streso sąvokos teorinės apibrėžtys 2 lentelė. Pagrindiniai stresą liudijantys požymiai 3 lentelė. Respondentų demografinė charakteristika 4 lentelė. Tiriamųjų amžiaus ir teiginių sąsajos 5 lentelė. Tiriamųjų išsilavinimo ir teiginių sąsajos 6 lentelė. Tiriamųjų pareigų ir teiginių sąsajos
7 lentelė. Tiriamųjų darbo vietos (skyriaus) ir teiginių sąsajos 8 lentelė. Valios išraiškos darbe vertinimas
9 lentelė. Pastangų, įdedamų atliekant darbą, vertinimas 10 lentelė. Santykių su bendradarbiais vertinimas 11 lentelė. Saviraiškos galimybių darbe vertinimas 12 lentelė. Jausenos darbe vertinimas
13 lentelė. Stresą darbe sukeliančių veiksnių vertinimas 14 lentelė. Teiginių grupių koreliaciniai ryšiai
PAVEIKSLAI
1 pav. Reakcijos į stresą schema
2 pav. Prevencinių priemonių įveikiant profesinį stresą klasifikacija 3 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį (proc.)
4 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių, (proc.)
5 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal šeimyninę padėtį, (proc.) 6 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal išsilavinimą, (proc.)
7 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal užimamas pareigas, (proc.) 8 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo stažą, (proc.)
9 pav. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal ligoninės skyrius, (proc.)
10 pav. Tiriamųjų valios išraiškos darbe vertinimų vidurkiai pagal darbovietę 11 pav. Tiriamųjų pastangų darbe vertinimų vidurkiai pagal darbovietę
12 pav. Tiriamųjų santykių su bendradarbiais vertinimų vidurkiai pagal darbovietę 13 pav. Tiriamųjų saviraiškos galimybių darbe vertinimų vidurkiai pagal darbovietę 14 pav. Tiriamųjų jausenos darbe vertinimų vidurkiai pagal darbovietę
15 pav. Tiriamųjų stresą sukeliančių veiksnių darbe vertinimų vidurkiai pagal darbovietę 16 pav. Tiriamųjų pasitenkinimo darbu vertinimas (proc.)
17 pav. Tiriamųjų atlygio už darbą vertinimas (proc.)
18 pav. Tiriamųjų patiriamų būsenų darbe vertinimas (proc.) 19 pav. Tiriamųjų patiriamo streso darbe dažnumas (proc.)
20 pav. Tiriamųjų streso darbe įveikimo individualios strategijos turėjimas (proc.) 21 pav. Stresinių situacijų darbe išvengti padedantys veiksmai (proc.)
TURINYS
ĮVADAS ... 11
TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 13
I. LITERATŪROS ANALIZĖ ... 14
1.1. Profesinio streso sąvokos teorinės įžvalgos... 14
1.2. Medicinos darbuotojų (slaugytojų) patiriamo streso ir „perdegimo“ sindromo specifiškumo apibūdinimas ... 18
1.3. Profesinio streso valdymas, įveikos priemonės, prevencijos galimybės medicinos darbuotojų darbe ... 22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ... 29
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai... 29
2.2. Tyrimo imtis ir respondentų atranka ... 31
2.3. Duomenų analizės metodai ... 32
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ... 33
3.1. Tiriamųjų charakteristika pagal demografinius duomenis ... 33
3.2. Anketinės apklausos „Regioninės ligoninės medicinos darbuotojų nuomonės apie patiriamą stresą darbe ir jį sąlygojančius veiksnius tyrimas“ rezultatų analizė ... 38
IŠVADOS ... 62
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 63
LITERATŪRA ... 64
ĮVADAS
Stresas – šiais laikais viena iš dažniausiai pasitaikančių žmonių reakcijų į darbinę aplinką. Mokslininkai pateikia daug šio reiškinio sąvokų. Tai gali būti individo reakcija į pernelyg aukštus aplinkos reikalavimus, į reiškinius, kurie individualiai suvokiami, kaip pavojingi, neįveikiami. Labiausiai domimasi profesinio streso įtaka žmogaus gyvenimo kokybei, todėl pasirinkto tyrimo temos aktualumas yra akivaizdus, o šiuolaikinės mokslinės įžvalgos apie stresą visuomenėje, įstaigose bei statistiniai duomenys apie depresiją, savižudybes ir kt. leidžia manyti, kad ši tema tik aktualėja ir įgyja vis naujesnių požymių, paliečia organizacijos valdymą bei vadybinius procesus. Profesinio streso sukeliami padariniai pastaruoju metu organizacijose įvardijami kaip ekonomiškai nuostolingais, nes be fizinio ir psichologinio poveikio darbuotojų sveikatai, stresas darbe sukelia nemažas papildomas išlaidas organizacijai – tai darbuotojų kaita ir pravaikštos, sumažėjęs darbo efektyvumas, padidėjusi nelaimingų atsitikimų tikimybė, inovacijų trūkumas (Matteson, Ivancevich, 1989; Cox, Griffith, Rial - Gonzalez, 2002; Clarke, Cooper, 2004; Cranwell-Ward, Abbey, 2005). Profesinį stresą galima apibūdinti pagal darbe vykstančius procesus, kurie sukelia, arba yra potencialūs įtemptų situacijų sukėlėjai. Dažniausiai mokslinėje literatūroje stresoriai apibūdinami įvairiai, kaip ir streso sąvoka.
Pastaruoju metu profesinis stresas yra pripažįstamas pasauliniu mastu kaip pagrindinis iššūkis darbuotojų sveikatai ir jų organizacijų klestėjimui. Lietuvoje 51 proc. dirbančių asmenų darbą nurodo kaip pagrindinę sveikatos blogėjimo priežastį (Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra, 2001). 2011 m. atlikto tyrimo, kuriame buvo apklausti respondentai 27 ES šalyse, ataskaitoje daroma išvada, kad mažėjantis profesinių ligų skaičius ne visada rodo gerėjančias darbo sąlygas, neretai tai įvardijama kaip hipodiagnostika (Jankauskas, Pažėra, Venckienė, 2011). Akcentuojamas tiesiog gydytojų žinių apie profesines ligas trūkumas, pacientų baimė prarasti darbą, nepakankamas darbo medicinos gydytojų skaičius (Jankauskas, Pažėra, Venckienė, 2011). Vadinasi, visuomenė dažnai yra nepatenkinta bendravimu su medicinos darbuotojais, nepasitiki jų teikiamomis paslaugomis, rizikuodami savo sveikata, darbingumu. Šią situaciją bandoma paaiškinti tyrimais, kurių rezultatai skelbia, kad apie 40 proc. medikų išgyvena potrauminio streso sutrikimo simptomus dėl darbe patiriamų psichologinių traumų. Šis sutrikimas retai diagnozuojamas dėl to, kad gydytojai neieško pagalbos. Taip pat 40 - 80 proc. medicinos darbuotojų patiria „perdegimo“ sindromą. O juk mediko specialybės specifiškumas reikalauja visapusiškai pasiruošusių žmonių tiek profesine, tiek emocine bei psichologine prasme. Didelis darbo krūvis, nuolatinės kritinės - stresinės situacijos, neretai ir fizinės ištvermės išbandymai lydi medicinos darbuotojus. Sveikatos priežiūros srityje vykstantys pokyčiai (reformos ir restruktūrizacija) sukelia pakankamai stiprius išgyvenimus dirbantiems gydytojams, medicinos darbuotojams, personalui, neigiamai veikia darbo kokybę. Todėl ir Lietuvoje stresas tapo aktualia problema, kurią tyrinėja ne tik psichologai, bet ir darbo
medicinos specialistai, analizuoja įstaigų vadovai, vadybos specialistai. Atsižvelgiant į susidariusią problematišką padėtį, siekiama nusakyti magistro darbo tyrimo problemą:
- ar medicinos personalas (gydytojai ir slaugytojai) save priskiria prie stresą patyrusių darbuotojų kategorijos?
- kaip regioninėje ligoninėje vyksta personalo (gydytojų ir slaugytojų) patiriamo streso tyrimai/apklausos, ar modeliuojamos galimos poveikio priemonės?
- ar patys medicinos darbuotojai geba/negeba susidoroti su streso padariniais, modeliuoti galimas poveikio priemones?
Tyrimo objektu neatsitiktinai pasirinktas medicinos personalo patiriamas stresas ir jo valdymo priemonės, juk Lietuvoje streso tema atliktų tyrimų yra mažoka, ypač pastarąjį dešimtmetį. O tyrimų, nagrinėjančių slaugytojų stresą darbe, jo prevenciją beiįveikimo būdus atlikta dar mažiau. Sveikatos priežiūros specialistų patiriamą stresą darbe ir jo priežastis analizavo Vimantaitė (2007), Glumbakaitė, Kalibatas (2005), Kriukelytė, Vaškelytė, Žitinaitė (2005), Mikutienė, Kanapeckienė (2006). Mokslinėje literatūroje yra publikuojami keletas darbų, kuriuose atsispindi psichosocialiniai stresoriai darbe biomedicinos mokslų srityje (Pajarskienė, 1999), moterų stresas darbo aplinkoje (Valackienė, 2001, 2002), streso atpažinimas ir įveikimas psichologiniu aspektu (Pikūnas, Palujanskienė, 2005), psichologijos mokslų srityje atliktas tyrimas apie stresą ir elgesio savireguliaciją (Grakauskas, 2006; Grakauskas, Valickas, 2006). Vadybos mokslų kontekste atliktas streso valdymo priemonių identifikavimas, jų veiksmingumas (Bandzienė, 2009). Užsienio šalių autoriai vadybos mokslo srityje analizuoja darbo aplinkos veiksnius, įtakojančius stresą (Clarke, Cooper, 2004). Analizuojant profesinio streso sąvoką, išskiriami svarbiausi ir labiausiai mokslinėje literatūroje akcentuojami streso veiksniai, priežastys ir skiriamas ypatingesnis dėmesys specifinei profesijai – medikams, nes šiai sričiai skiriama mažai dėmesio, menka mokslinės literatūros pasiūla bei tyrimų duomenų.
Ginamieji teiginiai (hipotezės) – prognozuojama, kad medicinos personalas darbe patiria intensyvų stresą, kurį lemia tarpusavio santykiai, konfliktinės situacijos su pacientais ir jų artimaisiais bei netinkamas darbo organizavimas (grafikas, alga, darbo aplinka).
Darbo praktinė reikšmė ir aktualumas - šiuo magistriniu darbu prisidedama prie medicinos darbuotojų streso, profesinio „perdegimo“ sampratų mokslinio išplėtimo, sudaroma galimybė tyrime naudotą anketą taikyti medicinos įstaigose, diagnozuojant personalo savijautą, taip sudarant galimybę ligoninės administracijai efektyviau valdyti profesinio „perdegimo“ sindromą bei stresines situacijas, numatant prevencines priemones konkrečiu atveju.
TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Tyrimo tikslas - ištirti regioninės ligoninės medicinos darbuotojų patiriamą stresą darbe ir jį sąlygojančius veiksnius.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą, susijusią su darbinio streso sąvoka, apžvelgiant mokslines įžvalgas, susijusias su medicinos personalo patiriamu stresu bei atskleisti turimų žinių deficitus pasirinkta tyrimo tema.
2. Ištirti regioninėje ligoninėje dirbančio medicinos personalo nuomonę apie darbe patiriamą stresą.
3. Išsiaiškinti medicinos personalui stresą darbe sukeliančius veiksnius bei jo įveikos būdus.
I. LITERATŪROS ANALIZĖ
1.1. Profesinio streso sąvokos teorinės įžvalgos
Stresas šiuo metu yra labai aktuali socialinė ir sveikatą įtakojanti problema visose gyvenimo srityse. Tobulėjant technologijoms, populiarėjant informacinėms technologijoms, spartėjant gamybos ir konkurencijos tempams, augant informacijos srautams, mažėjant laiko racionaliems sprendimams priimti ir didėjant darbuotojo asmeninei atsakomybei darbe neproporcingai didėja intelektualinė, psichologinė ir emocinė įtampa, kuri lemia profesinį stresą. Sąvoka „stresas“ naudojama sielvarto, nuovargio ar jausmų, kurių nesugebame įveikti apibūdinimui (Pajarskienė, 1995). Lietuviška Medicinos enciklopedija nurodo, kad stresas (angl. stress – įtampa) – tai psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai – stresoriai (Medicinos enciklopedija, 1994).
Išanalizavus mokslinėje literatūroje siūlomas profesinio streso sąvokų apibrėžtis, apibendrintos streso traktuotės (žr. 1 lentelę):
1 lentelė. Profesinio streso sąvokos teorinės apibrėžtys
Autorius Profesinio streso sąvokos apibrėžtis
D. Seefeldt, 2000 Ilgai trunkanti, baimės jausmą sukelianti būsena; nemaloni įtampa,
kuri pasireiškia dėl per didelio psichinio aktyvumo, pernelyg didelio tempo, per didelio energijos sunaudojimo darbe.
Europaische Kommission, 2001 Visuma emocinių, kognityvinių, psichologinių bei darbuotojo
elgsenos reakcijų, pasireiškiančių dėl blogo darbo turinio, organizavimo bei nepasitenkinimą keliančių darbo aplinkos aspektų.
S. D. Shantinath, 2003 Darbuotojo išgyvenama negatyvi būsena, kai darbiniai reikalavimai
pranoksta jo gabumus.
B. Badura, T. Hehlmann, 2003 Emocinių, kognityvių (pažintinių) ir psichologinių reakcijų visuma į
nepalankius ir kenksmingus darbo aspektus, darbo organizavimą ir aplinką.
M. Lenert, 2005 Jausmų sukelta emocinė, su individo elgesiu susijusi bei fiziologinė
reakcija, į jam nepriimtinus ir sveikatai kenksmingus darbo, darbo aplinkos bei visos darbo organizacijos aspektus. Stresas apibūdinamas kaip didelio aktyvumo ir apkrovimo lygio sukelta būsena, dažniausiai sustiprinanti jausmą, jog situacijos valdyti nebeįmanoma.
G. Richter, 2005 Emocinė ir psichologinė reakcija į neigiamus ir kenksmingus darbo
aspektus, darbo aplinką ir organizacijos struktūrą.
J. Pikūnas, A. Palujanskienė, 2005 Organizmo būsena, kylanti dėl netikėtų nepalankių aplinkybių (stresorių), dezorganizuojančią darbinę veiklą, poveikio.
A. S. Wolf, 2006 Psicho – fiziologinė reakcija į kenksmingus arba varginančius darbo aplinkos bei visos organizacijos aspektus.
T. Konnerth, 2006 Disharmonija tarp keliamų darbo reikalavimų (darbo rezultatyvumas
ir laikas) ir galimybių šiuos reikalavimus įvykdyti.
Sudarė autorė.
Autorių pateiktos streso sąvokų apibrėžtys leidžia akcentuoti vieningą traktuotę, kaip emocinės, fiziologinės, kognityvinės darbuotojų reakcijas, kurias sukelia neigiamai
charakterizuojamų subjektyvių bei objektyvių, su darbine veikla siejamų elementų kompleksas, turintis dažniau negatyvų poveikį darbuotojui sveikatos ir darbo rezultatų atžvilgiu.
Mokslo apie stresą pradininkas H. Selje dar 1936 metais pateikė teorinę įžvalgą: stresas – tai žmogaus psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, atsirandanti dėl išorinių ir vidinių dirgiklių arba stresorių poveikio. Autorius išskyrė ir stresorių sąvoką, nes daug dažniau stresoriai kelia grėsmę žmogaus/darbuotojo visuomeninei padėčiai bei saugumui darbe, sveikatai ir gerovei. Į ilgesnį stresorių poveikį kūnas atsako savigynos reakcija. Skiriamos trys pagrindinės adaptacijos sindromo fazės (Jankauskas, Pajarskienė, 1998):
1) Nerimo fazė. Organizmas bando prisitaikyti prie naujos situacijos.
2) Priešinimosi fazė. Organizmas prisitaiko prie stresoriaus poveikio, kartu sumažėja jo atsparumas kitiems stresoriams.
3) Išsekimo fazė. Prisitaikymo mechanizmas nebepajėgia veikti, dėl to gali atsirasti negrįžtamų simptomų.
Stiprus arba užsitęsęs stresas gali turėti žalingų psichinių ar fiziologinių padarinių (Myers, 2000). Manoma, kad daugelis psichosocialinių darbo veiksnių, darbo sąlygos ar jų tarpusavio sąveika gali sukelti stresą - tam tikrą permainą, prie kurios tenka prisitaikyti.
Stresą gali sukelti ir fiziniai (karštis ir šaltis, triukšmas ir alkis), ir psichiniai (konfliktai, nesėkmės, nelaimės, nesklandumai darbe, nesutarimai šeimoje) bei kiti veiksniai. Įdomiausia, kad stresas ištinka ir neigiamas, ir teigiamas emocijas patiriantį žmogų, pvz., panašus stresas patiriamas vestuvių išvakarėse ir netekus darbo – tik būdus šioms būsenoms įveikti renkamės visiškai skirtingus. Stresas yra neišvengiamas gyvenimo reiškinys, galintis skatinti veiklumą, išradingumą, padedantis žmogui tobulėti (Šulienė, 2005). Deja, per stiprus, dažnai besikartojantis ar ilgai užsitęsęs stresas gali sukelti įvairias ligas. Nors labiausiai nukenčia nervų ir širdies kraujagyslių sistemos, stresas gali sukelti ir skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligę, migrenos priepuolį, kai kurias imuninės sistemos ligas. Nepaisant sąlygų, dėl kurių kyla stresas, žmogaus organizmas į jį reaguoja panašiai.
Pagrindinė streso priežastis - tai konfliktas tarp žmogaus poreikių bei vilčių ir realybės. Toks konfliktas gali kilti dėl neteisingos informacijos apie tikrovę, nerealių lūkesčių ar nepakankamo dėmesio kito žmogaus viltims (Jankauskas, Pajarskienė, 1998). Žmogaus kūnas reaguoja į stresines situacijas taip pat, kaip ir prieš milijonus metų, kai mūsų protėviai buvo medžiotojai. Tokiais atvejais žmogus pasirengia bėgti arba pulti. Trumpam laikui organizmas mobilizuoja visus rezervus, išsiskiria streso hormonai. Jie mobilizuoja energetinius rezervus, cukrų ir riebalus, padidina kraujo spaudimą, pulso dažnį ir pagreitina kvėpavimą. Kitos funkcijos sumažėja, pvz.: imuninė apsauga, virškinimas, slopinamos organizmo atstatymo funkcijos. Žinoma, darbo vietoje pasireiškiančios
fizikinės reakcijos neadekvačios žmogaus veiklai. Ilgai trunkantis stresas skatina organizmą vis naujam medžiagų apykaitos procesui.
1 pav. Reakcijos į stresą schema. Šaltinis: pagal „Stress am Arbeitsplatz und seine Folge“ Į stresą žmonės reaguoja įvairiai: pakitusia elgsena, tam tikrais emocijų, protinės veiklos ar fiziniais požymiais. Susisteminus įvairių autorių (E. Bamberg, Ch. Busch, A. Ducki, 2003; V. Lankauskas, 2001; J. Pikūnas, A. Palujanskienė, 2005; U. Debitzt, H. Gruber, 2003; Ch, Flemisch, 2006; M. Lenert, 2005; A. S. Wolf, 2006; L. Žukaitė, 2006) teiginius apie streso įtaką, visas su stresu susijusias reakcijas galima suskirstyti į 4 grupes:
1. Emocinės reakcijos: pyktis, susierzinimas, baimė, įtampa ir kt.
2. Fiziologinės reakcijos: padažnėja pulsas, pakyla kraujo spaudimas, padidėja hormonų ir cukraus kiekis kraujyje; įsitempia raumenys, išpila prakaitas, sudrėksta delnai.
3. Elgesio reakcijos: daugiau gestikuliuojame arba sustingstame, šaukiame arba nenatūraliai tylime ir kt. Į stresines situacijas reaguojama aktyviai arba pasyviai. Aktyvus reagavimas – agresija arba pasitraukimas iš situacijos, pasyvus reagavimas – laukimas, kol ta stresinė situacija pasibaigs. Įvairiose skirtingose situacijose abu šie reagavimo būdai gali būti adaptyvūs ir/ar neadaptyvūs.
4. Mąstymo pokyčiai: mintys stringa, įkyriai kartojasi, tampa sunkiai valdomos. Kadangi adaptacinė žmogaus energija nėra beribė, o prisitaikymo mechanizmai ne visada adaptyvūs, stiprus ilgalaikis ir chroniškai pasikartojantis stresas gali turėti įtakos psichosomatinių susirgimų pradžiai
arba vystymosi greičiui.
Sveikatos, darbingumo ir kūrybiškumo palaikymui svarbu išmokti išvengti nebūtinų stresinių situacijų ir valdyti savo psichinę reakciją bei fiziologinės gynybos mobilizaciją.
Šiandien dauguma tiek jaunų, tiek vyresnių žmonių neturi laiko arba mano jo neturintys. Jie jaučiasi skubinami nebaigtų darbų, įsipareigojimų, susitarimų ir nuolat jaučia įtampą. Skubantis nūdienos žmogus nebemoka „atpalaiduoti" nervų sistemos. Pagrindiniai stresą liudijantys požymiai yra: psichofiziologiniai, emociniai, kognityviniai ir elgsenos (žr. 2 lentelę).
2 lentelė. Pagrindiniai stresą liudijantys požymiai Streso požymiai
Psichofiziologiniai
Padažnėjęs pulsas ir pakilęs kraujospūdis. Pagreitėjęs kvėpavimas dėl padidėjusio deguonies suvartojimo.
Įsitempę raumenys - ypač šlaunų, klubų, nugaros, pečių, rankų ir veido.
Sutrikusi virškinamojo trakto organų ir galūnių kraujotaka.
Kūno prakaitavimas - pagreitėjusi
medžiagų apykaita aktyvina šilumos gamybą. Galvos, pilvo, nugaros, kaklo skausmas. Burnos
džiūvimas. Blogas matymas. Šleikštulys,
pykinimas. Apetito praradimas. Nemiga. Alergijos.
Emociniai Nerimas. Baimė. Depresija. Pyktis.
Panika. Įtampa. Frustracija. Irzlumas. Gailestis. Mintys apie savižudybę. Verkimas.
Kognityviniai Nedėmesingumas. Išsiblaškymas.
Nelankstus problemų sprendimas. Padidėjusi savikritika. Kiti pažintiniai sutrikimai.
Elgsenos Neproduktyvus darbas, kai dirbant daugiau,
padaroma mažiau. Persivalgymas. Per didelis
alkoholio vartojimas. Gausus rūkymas.
Medikamentų vartojimas. Nesirūpinimas savo išvaizda. Nemiga. Nenustygimas vietoje - judrumas. Mieguistumas. Koordinacijos sutrikimas.
Pakitęs seksualinis potraukis. Neįprastas
šiurkštumas. Pažeidžiamumas. Pasyvumas.
Sumažėjęs kalbumas, amo netekimas arba kalbėjimas pakeltu balsu.
Šaltinis: Andruškienė, 2007.
Natūralu, kad nei vienas, patiriantis stresą, nepasižymi visais šiais požymiais iš karto. Keleto požymių buvimas gali nieko nereikšti, tačiau jei nors vienas pasireiškia labai ryškiai, tuomet tai jau gali būti streso požymis (Miniauskienė, Urnikienė, 2006).
1) Streso, kaip natūralaus gyvenimo reiškinio, neįmanoma išvengti, tačiau galima išvengti neigiamų jo pasekmių sveikatai, arba jas sumažinti, padidinus atsparumą stresui. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, beveik vienas iš trijų darbuotojų Europoje (daugiau kaip 40 mln. žmonių) yra veikiami streso darbe. Stresas yra antroji po nugaros skausmo su darbu susijusi problema Europos Sąjungoje (ES).
Stresas sukelia daugiau nei ketvirtadalį visų su darbu susijusių fizinės ir psichinės sutrikimų, dėl kurių netenkama darbingumo dviem ir daugiau savaičių. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, ES šalys patiria dideles ekonominės išlaidas įveikiant stresą darbe. Tai apie 20 milijardų eurų per metus. Švedijoje - apie 45 mln. eurų. Tai sudaro 10 proc. visų draudimo išmokų už susirgimus darbe.
Įvairūs vadybos mokslo atstovai nagrinėja, kokiomis organizacinėmis priemonėmis galima mažinti stresą darbe. Apibendrinus mokslinėje literatūroje pateiktas teorines įžvalgas (Cox ir kt., 2002; Pilkington, Mullholland, Cowie, Graham, Hutchinson, 2001; Dewe, O‘Driscoll, 2001; Leka, Griffiths, Cox, 2003), išskiriamos šios trijų lygių priemonės:
1) streso darbe valdymo priemonės vertinamos kaip prevencinės; 2) gali būti tiek prevencinėmis, tiek reaguojančiomis priemonėmis; 3) tik reaguojančio pobūdžio.
Streso darbe valdymo priemonės gali būti orientuotos organizacijos ar grupės lygyje arba tik individualios darbuotojams (Le Fevre, Kolt, Matheny, 2006). Darbas yra viena iš penkių svarbiausių žmogaus gyvenimo sričių (šeima, sveikata, visuomeninis gyvenimas ir laisvalaikio užsiėmimai), nulemiantis jo gyvenimo kokybę (Brief, Schuler, van Sell, 1981). (Parent -Thirion, Macias, Hurley, Vermeylen, 2007). Todėl stresas tampa globalia problema ir įtakoja visus, todėl stresas ir streso valdymo priemonės tapo svarbūs moksliniuose tyrimuose bei organizacijų valdymo praktikoje (Kang, Singh, 2004). Pagal šiuo metu Lietuvoje pavirtintą tvarką stresas darbe yra pripažįstamas kaip kenksmingas darbo aplinkos veiksnys, toks pats kaip triukšmas, vibracija, pavojingos cheminės medžiagos. Tačiau tyrimų apie tai yra dar mažai arba gana paviršutiniški. Tai rodo, kad streso valdymas darbo metu yra pakankamai nauja tema. Vadinasi, būtina išsiaiškinti, kas yra stresas tyrimo objekto – medicinos personalo - aplinkoje.
1.2. Medicinos darbuotojų (slaugytojų) patiriamo streso ir „perdegimo“ sindromo specifiškumo apibūdinimas
Profesinis stresas - plačiai paplitusi problema sveikatos priežiūros sektoriuje, intensyvi sveikatos priežiūros sektoriaus reforma, restruktūrizacija, decentralizacija ir racionalizacija stipriai įtakoja darbo sąlygas ir darbuotojų sveikatą, o šiuo metu sveikatos sektoriuje vykstantys procesai gali dar labiau pabloginti situaciją. Sveikatos apsaugos darbo vietose pastebimas streso ir smurto augimas. Gydytojai, slaugytojos, ir socialiniai darbuotojai yra aukščiausiai tarp darbuotojų patiriančių stresą darbe, tuo tarpu psichologinis ir fizinis smurtas sveikatos priežiūros sektoriuje sudaro beveik ketvirtadalį viso smurto patiriamo darbe.
Slaugytojų darbas susijęs su daugybe stresą sukeliančių ir emociškai sekinančių situacijų su mirtimi, bendravimas su depresijos kamuojamais ligoniais, nuolatinis reikalavimas greičiau vykdyti
nurodymus kelia nuolatinę įtampą darbe (Andrašiūnienė, 2006), kai darbe būtina bendrauti su žmonėmis dėl konfliktinės įtampos. M. Skvarcevskajos ir A. Razbadausko (2006) atliktame tyrime apie slaugytojų patiriamą smurtą teigiama, kad jie rizikuoja patirti fizinį smurtą, o 97 proc. slaugytojai rizikuoja patirti emocinį smurtą. Trumpalaikis bendravimas su kitu asmeniu dažnai yra paviršutinis. Tikru konfliktu medicinos darbuotojo darbe gali tapti neužmegztas ryšys su pacientu ar konfliktinės situacijos, neigiamos pacientų ir darbuotojų emocijos. Jei darbas yra atliekamas pavojingomis sąlygomis, psichinis stresas didėja. Vertinant žmonių tarpusavio santykių sukeltą stresą, reikia prisiminti ir tai, kad darbas su žmonėmis gali būti ir labai pozityvus. Be darbinės situacijos stebėjimo, pokalbių su dirbančiaisiais ir kt. metodų, būtina taip įvertinti ir protinę įtampa, kylančią iš bendravimo su žmonėmis (Antinienė, 2000).
A. Galdikienės (2007) nuomone, profesinėje aplinkoje stresas dažniausiai atsiranda tarp tų profesijų, kur mažos savarankiškumo galimybės ir dideli fiziniai bei psichologiniai reikalavimai, o slaugytojo profesija ir yra viena iš tokių. Slaugytojo profesijoje stresą sukeliančių veiksnių yra daug ir įvairių. Atlikus slaugytojų patiriamo streso tyrimą, Hingley ir Cooper (1986) nustatė devynias pagrindines kategorijas, pagal kurias galimi stresą sukeliantys faktoriai yra:
1) darbo krūvis (labai didelis arba labai mažas),
2) ryšiai su vadovais, pranašesniais asmenimis (nesugebėjimas priimti sprendimą savarankiškai),
3) vaidmenų konfliktai ir dviprasmiškumas, 4) akistatos su mirtimi,
5) namų - darbo konfliktas (namų - darbo įtaka atliekant darbą bei darbo problemas bandant spręsti namie),
6) karjeros trukdžiai (trukdymas tobulėti, nemokėjimas priimti sprendimu be pranašesnio asmens),
7) tarpasmeniniai santykiai (su tėvais, giminaičiais, kolegomis), 8) fiziniai ištekliai (esminių resursų stygius ir prastos fizinės sąlygos),
9) įvairūs pokyčiai (sugebėjimas tobulėti savo profesinėje srityje ir prisitaikyti prie naujų technologijų).
Rimantienės A. (2005), Spichiger E. su bendraautoriais (2000) atliktuose tyrimuose apie slaugytojų ir pacientų bendravimo problemas, nustatyta, kad pagrindinės bendravimo problemos atsiranda dėl didelio slaugytojų darbo krūvio, per didelio pacientų srauto tenkančio vienai slaugytojai. Dėl to atsiranda išsiblaškymas, neįsiklausymas į pacientų pageidavimus, empatijos nebuvimas, tolerancijos stoka, kyla konfliktai.
Kitas požiūris – stresas naudingas, nes jis skatina aktyvumą. Nepakankamas emocinis krūvis ir kritinių situacijų stoka, taip pat gali sukelti asmeninių sunkumų. Daugeliui žmonių
reikalingas tam tikras krūvis, kad jie susidomėtų tuo, ką turi daryti: ne vienas darbe pasiekia svarbių rezultatų, susidūrę su sunkumais ir kliūtimis. Esama duomenų, rodančių, jog nepakankama įtampa blogina būseną, menkina darbo efektyvumą, kelia nepagarbą sau. Ideali situacija – pakankamai įtempta, kad skatintų aktyvumą, bet nekeltų pernelyg didelių reikalavimų (Bučelytė, 2007).
Analizuojant mokslinės literatūros įžvalgas apie stresą, pastebimos slaugytojų patirto streso, psichologinių reikalavimų darbe sąsajos su pasekmėmis. Nustatyta, kad stresas veikia daugelį organizmo sistemų ir funkcijų: širdies ritmą, kraujospūdį, kvėpavimą, tačiau veikia ir emocinę būseną. Kiekvienas žmogus kartkartėmis išgyvena depresinius jausmus, ypač netekties, nusivylimo ar įprasto gyvenimo pasikeitimo metu. Nustatyta, kad depresija dažnesnė tarp moterų, o depresijos buvimas mažina darbingumą, socialinį funkcionavimą (Goštautas, Pauliukevičiūtė, Goštautaitė - Midtn, Vaitkevičius, 2003). Vadinasi, slaugytojos/gydytojos moterys turi kur kas didesnę galimybę susirgti depresija. Apžvelgiant užsienio mokslinės literatūros duomenis, stresas statistiškai patikimai susijęs su psichosomatiniais sutrikimais (Santed, Sandin, Chorot, Olmedo, Garcia - Campayo, 2003). „Sudegimo“ sindromas – tai streso, kai žmogus netenka jėgų dėl ilgalaikių ar besikartojančių emocinių apkrovų, susijusių su nuolatiniu intensyviu rūpinimusi kitais žmonėmis, rezultatas (Vimantaitė, Šuškevičius, 2006). JAV mokslininkai, tirdami slaugytojų stresą darbe, nustatė, kad stresas statistiškai patikimai susijęs su sudegimo sindromo komponentų – sumažėjusiu asmeniniu pajėgumu (sumažėjęs pasitikėjimas savo jėgomis, kompetencija, sugebėjimu sėkmingiau dirbti) (Annmarie, 2005). Nustatyta, kad kuo didesni reikalavimai medikų darbe, tuo intensyvesnis stresas (Lindholm, 2006), kuo didesni reikalavimai darbe, tuo didesnį nuovargį patiria slaugytojai, dirbantys pirminės sveikatos priežiūros centruose (Iskra - Golec, 2002). Sugebantys įveikti stresą ir nedepresiški slaugytojai labiau patenkinti savo darbu (Ruggiero, 2005).
Patiriamas stresas priklauso nuo individualių darbuotojų savybių ir stresinės situacijos suvokimo. Visiškai apsisaugoti nuo streso ir jo pasekmių neįmanoma. Tai kelia jų psichinę įtampą ir sudaro pagrindą organizmo stresinei reakcijai. Dažnai tam sutelkiama daugiau vidinių jėgų ir energijos negu reikia, dėl to įtampa tęsiasi ir įvykiui praėjus (Pikūnas, Palujanskienė, 2002). Nepasitenkinimas darbu susijęs su distresu, kai stresoriai veikia nuolat, ilgai ar itin intensyviai, stresas gali peraugti į distresą (t.y. ilgai trunkantį stresą) (Siu, 2002). Kuo emocingesnis darbas, tuo dažniau slaugytojai patiria emocinę įtampą darbe, todėl rekomenduojama tirti slaugytojų emocinę būklę ir psichikos sveikatą (Mann, Cowburn, 2005).
Dar darbuotojai susiduria su „profesinio perdegimo“ problema. Aštuntajame dešimtmetyje vokiečių psichoanalitikas H. J. Freudenbergeris (1974) šią būseną apibūdino kaip „perdegimo sindromu“. „Perdegimo“ sindromą galima apibrėžti kaip sudėtingą procesą, susidedantį iš trijų sudedamųjų dalių: emocinio išsekimo (pasireiškiančio persidirbimu, fiziniu, psichiniu išsekimu, nesugebėjimu vykdyti keliamų reikalavimų); depersonalizacijos (pasireiškiančios atsainiu požiūriu į
atliekamą darbą, pareigas, abejinga ar negatyvia reakcija į aptarnaujamųjų kontingentą ) ir sumažėjusio veiksmingumo (atspindinčio nekompetentingumo, darbo pasiekimų bei efektyvumo trūkumu). Tai procesas, kuris vystosi ilgą laiką, pasireiškia individualiai, būna įvairaus intensyvumo ir pasižymi tiek psichinio, tiek fizinio pobūdžio simptomais (Vidmantaitė, Šeškevičius, 2006). Pikūnas ir Palujanskienė (2005) teigia, kad „sudegimo“ tyrinėjimų pradininkas H. J. Freudenbergeris prieina prie išvados, kad nuo „sudegimo“ kenčia tie žmonės, kurie įsipareigoja ir aukojasi kitiems, kol galiausiai juos slegianti našta tampa nebepakenčiama. Stresai, patiriami nuolat, nesėkmės, pernelyg dideli reikalavimai, nusivylimai, užsisklendimas savyje sugriauna visas iliuzijas, viskas praranda prasmę. Tuomet žmones viską meta, praranda iniciatyvą – vieni į tai reaguoja fizine negalia, kiti tampa šalti ir ciniški. Dauguma mokslininkų ir psichologų „perdegimo“ sindromą apibrėžia, kaip nesugebėjimą suderinti tai, ko tikėjomės, su tuo, ką turime. Remiantis Lažinskienės J. ir Privedienės G. (2008) įžvalgomis apie medicinos darbuotojų patiriamą stresą, „perdegimo“ sindromą, galima teigti, kad Lietuvoje vis daugiau gaunama pranešimų apie sveikatos priežiūros darbuotojų, ypač slaugos specialistų, pervargimą, emocinį išsekimą, neprofesionalumą, konfliktus darbo aplinkoje. Tokie reiškiniai rodo „perdegimo“ sindromo paplitimą tarp sveikatos priežiūros darbuotojų. Manoma, kad tai susiję su pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai progresuojančia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėlto didėjančiais reikalavimais, kvalifikacija, atsakomybe, didesniu slaugomų pacientų skaičiumi, darbo krūviu. Kad ir keista, perdegimo sindromas yra užkrečiamas. “Virusas” įsiskverbia į darbo kolektyvą ir jame įsivyrauja įtampa, dirglumas. Į “perdegėlių” kolektyvą atėjęs naujas darbuotojas norom nenorom “užsikrečia” tokiu darbo stiliumi ir ritmu. Taip “perdegimas” gali tapti nesibaigiančiu ciklu. Jei žmogus patenka į jį, labai sunku būna išsivaduoti - pajusti tikrą darbo ir asmeninio gyvenimo džiaugsmą. Nustatyta, kad 40 - 80 proc. medicinos darbuotojų patiria perdegimo sindromą. Tai jau tapo epidemija, kuri įgauna vis didesnį mastą ir paliečia vis jaunesnius specialistus (Lažinskienė, Privedienė, 2008). Yra tyrimų, nurodančių, kad apie 40 proc. medikų išgyvena potrauminio streso sutrikimo simptomus dėl darbe patiriamų psichologinių traumų. Šis sutrikimas retai diagnozuojamas dėl to, kad gydytojai neieško pagalbos. Perdegimo sindromas pasireiškia fiziniais, psichologiniais ir socialiniais simptomais. Tai išsekimo reakcija, pasireiškianti tuomet, kai ilgą laiką keliami tikslai arba reikalavimai viršija galimybes. Fiziniai simptomai - galvos bei nugaros skausmai, miego sutrikimai, nepaaiškinami skausmai įvairiose kūno vietose, sumažėjęs atsparumas infekcijoms, dažnesni peršalimai, padažnėjusios atsitiktinės traumos, kraujospūdžio pakilimas, metabolinis sindromas, išeminė širdies liga, vėžys. Psichologiškai perdegimas pasireiškia nenoru eiti į darbą, nuolatiniu nuovargio jausmu, sudirgimu ir pykčiu. Dažniau konfliktuojama su bendradarbiais, pacientais bei šeimos nariais. Vėliau gali pasireikšti apatija, interesų praradimas, sarkazmas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, nerimas,
depresija. Pasaulinės sveikatos organizacijos strategijoje „Sveikata visiems XXI amžiuje“ teigiama, kad psichinė žmonių sveikata pagerės, jeigu psichinių sveikatos problemų paplitimas bei jų neigiamas poveikis sveikatai gerokai sumažės, jei žmonės turės geresnių galimybių kovoti su stresiniais gyvenimo įvykiais. O kai gyvenimo ir darbo sąlygos bus pritaikytos visų amžiaus grupių žmonėms, padedant jiems palaikyti užtikrintumo jausmą, puoselėti socialinius santykius, kovoti su stresinėmis gyvenimo situacijomis ir įvykiais, bus pasiekti pagrindiniai tikslai (PSO, 1998).
Emocinio perdegimo ir išsekimo profilaktika prasideda nuo mokėjimo suvokti problemą ir padėti sau. Dirbant su žmonėmis reikia turėti specialų psichologinį pasirengimą. Vakaruose tokio neturinčiųjų niekas nepriims dirbti. Be to, būtina kartkartėmis apsilankyti pas psichologą - šios sistemos darbuotojai, norintys efektyviai dirbti ir nepervargti, be profesionalios pagalbos neišsivers.
1.3. Profesinio streso valdymas, įveikos priemonės, prevencijos galimybės medicinos darbuotojų darbe
Streso valdymas darbe apima prevenciją, jo mažinimą ir pašalinimą. Streso įveika – tai asmens pastangos įveikti keliamus reikalavimus, nesvarbu, ar šios pastangos yra sėkmingos, ar ne (Lazarus, 1993). Mažinant darbo streso lygį organizacijose svarbu kenksmingų darbo veiksnių kontrolė, geras darbo organizavimas ir vadyba. Įtampą darbe mažina bendras mikroklimatas, darbuotojų pasitikėjimas savimi, geri tarpusavio santykiai kolektyve. Streso darbe galima išvengti, jei veiksmai, kurių imamasi streso išvengimui, yra efektyvūs. Prevencijai svarbus rizikos vertinimas, kuris remiasi tais pačiais pagrindiniais principais ir metodais, kurie taikomi vertinant bet kuriuos kitus darbo vietos rizikos veiksnius. Svarbu darbuotojų ir jų atstovų dalyvavimas šiame procese, nes reikia klausti darbuotojų, kas jiems sukelia stresą, nustatyti kokios darbuotojų grupės yra veikiamos ir numatyti atitinkamas poveikio priemones. Stresą darbe tiriantys užsienio šalių mokslininkai pabrėžia, kad tobulėjant technologijoms, keitėsi darbo pobūdis, vadinasi, atsirado ir naujų, papildomų psichosocialinių streso veiksnių. Šių veiksnių identifikavimas ir jų poveikio dirbančiajam išaiškinimas išsivysčiusiose užsienio šalyse tapo labai aktualus jau šeštame šio šimtmečio dešimtmetyje. Praktiškai įvertinti ir registruoti psichosocialinius darbo veiksnius gana sudėtinga, tam reikia specialių žinių ir patirties. Sunkumų kyla dėl to, kad daugelio psichosocialinių darbo veiksnių sąvokas sunku tiksliai apibrėžti, be to, šie veiksniai taip pat priklauso nuo subjektyvaus dirbančiojo aplinkos suvokimo. Kaip teigia Jankauskas, Pajarskienė (1998), stresą
darbe sukeliantys veiksniai įvertinami objektyviais (eksperto atliktas įvertinimas - stebėjimas) ir subjektyviais tyrimo metodais (paties dirbančiojo įvertinimas - anketa). Darbą pagal standartinę formą, paprastai aprašo specialistas, remdamasis stebėjimu. Atsižvelgiant į darbo turinį ir organizavimą, įvertinami darbo reikalavimai. Higienos instituto Darbo medicinos centre pagal
Suomijoje naudojamą metodą parengtos metodinės rekomendacijos „Psichinį stresą sukeliančių darbo veiksnių įvertinimo metodas“ - aprašomojo metodo pavyzdys.
Mokslinėse streso studijose dažniausiai naudojami subjektyvūs tyrimo metodai. Manoma, kad subjektyvūs darbo sąlygų rodikliai nepakeičiami identifikuojant stresą darbe sukeliančius veiksnius, tad objektyvūs metodai netgi nereikalingi. Platesniuose streso tyrimuose stebėjimo ir anketinis metodai gali būti naudojami kartu. Tuo atveju, specialisto ir dirbančiojo darbo reikalavimų ir aplinkos vertinimai yra lyginami.
Metodo pasirinkimą dažnai lemia tiriamos grupės dydis. Jei tyrimo objektu yra suvokiama aplinka, tada stebėjimo metodas visiškai netinka, nes šiuo atveju informacijos šaltiniu gali būti tik suvokiantysis asmuo. Tada tenka rinktis tarp anketos ir interviu. Interviu galima surinkti smulkesnę informaciją, šis metodas jautresnis. Tiriant dideles grupes teoriškai pagrįsta ir patikrinta anketa - ekonomiškesnis ir greitesnis metodas. Anketa surinktus duomenis lengviau analizuoti kompiuteriu.
Lietuvoje iki šiol buvo pripažįstami tik objektyvūs darbo sąlygų įvertinimo metodai, tad daugiausia tyrinėti fiziniai (fizikiniai, cheminiai, biologiniai) darbo veiksniai, didžiausias dėmesys buvo skiriamas gamybinių profesijų atstovų sveikatos problemoms. Mokslinėje literatūroje išskiriami du būdai, kaip sumažinti streso sukeliamą žalą darbuotojų sveikatai: streso valdymas ir organizaciniai pokyčiai:
Streso valdymas. Darbdaviai organizuoja darbuotojų mokymą ir individualias konsultacijas, kad padidintų jų sugebėjimus patiems susitvarkyti su sudėtingomis situacijomis ir streso sukeliamomis problemomis. Įgyvendinamos streso valdymo programos formuoja asmeninius streso mažinimo įgūdžius, moko kaip planuoti laiką, atsipalaiduoti. Tokios programos greitai sumažina darbuotojų streso sukeltus simptomus tokius kaip nerimas ir miego sutrikimai. Tačiau yra du dideli šių programų trūkumai: poveikis ir nauda dažniausiai būna trumpalaikė, orientuota į individualų darbuotoją, todėl neveikia į stresą sukeliančią darbo aplinką.
Organizaciniai pokyčiai. Jų tikslas yra mažinti stresą darbo vietose, tiesiogiai veikiant į stresą sukeliančias darbo sąlygas: per didelį darbo krūvį, konfliktus sukeliančią aplinką ir kt. Tai nėra lengva, nes kartais dėl to reikia keisti organizacijos struktūrą, vadovų valdymo įpročius, gamybos planus ir apimtis.
Europos Komisija yra parengusi priemones, užtikrinančias darbuotojų saugą ir sveikatą. Dar 1989 m. Tarybos direktyvoje (89/391) išdėstytos pagrindinės sveikatos ir saugos darbe nuostatos bei numatyta, jog darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojai nepatirtų žalos dėl darbo, įskaitant stresą darbe. Visos Europos Sąjungos valstybės narės įgyvendino šią direktyvą nacionaliniuose teisės aktuose, o kai kurios parengė rekomendacijas dėl streso darbe prevencijos. Laikantis šios direktyvos nuostatų dėl streso darbe išvengimo arba sumažinimo, darbdaviai konsultuodamiesi su darbuotojais ir jų atstovais turi:
stengtis vykdyti streso darbe prevenciją;
įvertinti streso darbe riziką, analizuojant koks yra spaudimas darbe, galintis sukelti didelį ir ilgalaikį stresą, bei numatyti, kas gali būti tokio streso paveiktas;
imtis tinkamų veiksmų išvengti žalos.
Per pastaruosius tris dešimtmečius streso įveika sulaukė ypač didelio tyrėjų susidomėjimo. Tačiau realybė rodo, kad streso įveika yra prieštaringa ir daug diskusijų kelianti sritis (M. R. Somerfield, R. McCrae, 2000). Išanalizavus profesinio streso įveikos tyrėjų (H. W. Krohne, 2001; S. Folkman, J. T. Moskowitz, 2004; C. Aldwin, L. A. Yancura, 2004; R. S. Lazarus, 2006; M. Csikszentmihalyi, 2004; J. Monks, P. Reckinger, J. Strube, R. Plassman, 2002) pateiktus metodus, galima sudaryti prevencinių priemonių prieš profesinį stresą klasifikacijos schemą (žr. 2 pav.):
2 pav. Prevencinių priemonių įveikiant profesinį stresą klasifikacija. Sudarė: autorė
PREVENCINĖS PRIEMONĖS PRIEŠ PROFESINĮ STRESĄ DARBAS ir ORGANIZACIJA SVEIKAS GYVENIMO BŪDAS TEIGIAMOS EMOCIJOS NEIGIAMOS PRIEMONĖS SOCIALINĖ PARAMA
Darbo laiko forma; Darbinės veiklos
organizavimas; Darbuotojų ugdymas; Karjeros planavimas; Teigiamai veikiančių darbo sąlygų kūrimas.
Komandinis darbas; Konstruktyvūs santykiai su vadovybe; Konsultavimas; Bendradarbiavimas su kolegomis; Kolegų paramos grupių veikla; Psichologinė pagalba Vaistai; Narkotikai; Rūkymas; Alkoholis; Kitos priklausomybės Ramybės ir stabilumo kūrimas aplinkoje; Teigiamos problemų įžvalgos; Pasitenkinimas darbu, esama padėtimi; Religija Reguliarus poilsis; Relaksacijos būdai; Fizinio aktyvumo programos; Sveika ir reguliari mityba; Asmeninio ir profesinio gyvenimo balansas; Atostogos
Pats žmogus ar žmonių grupė gali paveikti stresinės situacijos ir reakcijos į stresą elementus, sumažinant neigiamą jų įtaką. Galima išskirti tokių elementų pokyčius (Streso samprata, 2007):
1. Realių aplinkybių pakeitimas. Materialioje aplinkoje stresą dažnai sukelia stimuliacija triukšmu, temperatūra ar apšvietimu, ir kai kada šiuos veiksnius galima reguliuoti. Kai negalima pakeisti materialios aplinkos struktūros, rekomenduotinos atskiros individualios apsaugos priemonės (garsą izoliuojančios priemonės, tinkami operacinės rūbai ir kt.). Socialinėje aplinkoje stresą skatina socialinis spaudimas, reikalavimai, keliami asmens elgesiui darbe ir namuose, taip pat vidinės priežastys – neatitikimas tarp asmens poreikių ir jų įgyvendinimo galimybių. Tokiu atveju galimas tarpasmeninių santykių reorganizavimas (psichiškai sergantį žmogų gydyti šeimoje, o ne izoliuotai; šeimos narių elgesio būdų keitimas, santykių gerinimas šeimos terapijoje), gyvenimo sąlygų pakeitimas, kad jos geriau tenkintų asmens poreikius (skyrybos, naujas darbas ar pan.).
2. Psichologinių asmens galimybių įveikti stresą pakeitimas. Vidinis sugebėjimas įveikti stresinę būseną gali keistis priklausomai nuo teigiamų veiksnių (mokymas ir auklėjimas) ir nuo kai kurių neigiamų faktorių (amžius, medikamentinių preparatų poveikis, liga ar trauma). Mokymas ir auklėjimas – nuo pagrindinių socialinių įgūdžių iki konkrečios profesijos įgijimo. Pavyzdžiui, yra ryšys tarp darbinių reikalavimų ir psichologinės galimybės dirbti. Darbuotojui senstant jam gali būti sunku susidoroti su darbe kylančiais sunkumais, naujais reikalavimais. Padėti susidoroti su stresu galima sumažinant jam krūvį arba suteikiant galimybę periodiškai kelti kvalifikaciją.
3. Kognityvinio įvertinimo pakeitimas. Galima pakeisti kiekvieno iš trijų kognityvinio įvertinimo elementų suvokimą: keliamos užduoties, sugebėjimo ją įgyvendinti ir jos įgyvendinimo svarbos suvokimą. Modifikacijas galima pasiekti kai kurių medikamentų ir narkotikų (trankvilizatorių, nikotino, alkoholio) pagalba, konsultacijų ir įvairaus tipo psichoterapinių poveikių pagalba, taip pat religinių įsitikinimų dėka:
- naudojant medikamentus rekomenduojama taip pat pašalinti ir streso šaltinį bei atsižvelgti į psichologinės ir fizinės priklausomybės išsivystymo galimybę;
- psichologiniai metodai leidžia pagerinti sugebėjimą realistiškiau vertinti problemines situacijas, kurti ar pakeisti savęs vertinimą, pasirinkti galimą stresinės situacijos įveikimo strategiją ir pakeisti prioritetus. Tačiau kai kuriose situacijose tinka ne visi šie metodai, pvz. realistiškesnis labai sudėtingos situacijos įvertinimas gali paskatinti dar sunkesnę stresinę būseną, jei asmuo iki tol neįvertino savo būklės sunkumo;
- religija siūlo išsilaisvinimą nuo streso keičiant asmens įsivaizdavimą apie jam keliamas užduotis ir apie jų atlikimo galimybę ir svarbą. Pvz. noras patekti į dangų gali būti svarbesnis nei sėkmė ar net gyvybė arba pagalba artimui, atsisakant savojo gerbuvio. Tačiau čia taip pat egzistuoja neigiamų elgesio pokyčių ir psichologinės priklausomybės galimybė.
4. Elgesio reakcijos į stresą pakeitimas. Intensyviai ir ilgai patiriant stresą elgesys tampa dezorganizuotu, įvyksta regresas: grįžtama prie senų elgesio formų, mąstoma nesiremiant logika – emocingai. Svarbu pagerinti žmogaus sugebėjimą susidoroti su streso šaltiniu mokant tam tikrų elgesio strategijų, ir palaikyti asmens elgesio būdus kitose srityse. Daugeliui žmonių automatizuotas gyvenimo būdas – natūrali gynybinė reakcija į ilgalaikį stresą, kuri gali būti ir efektyvi, jei sumažina keliamų reikalavimų ir emocinių išgyvenimų svarbą.
5. Fiziologinių reakcijų į stresą pakeitimas. Keičiant fiziologines reakcijas galima: a) pagerinti sugebėjimą įveikti stresą, ypač kai reikalinga didelė fizinė įtampa. Pavyzdžiui, išankstinis nedidelio gliukozės kiekio pavartojimas pagerina psichomotorinių testų atlikimą triukšmo sąlygomis. Sustiprinant fiziologines reakcijas padidinamas elgesio efektyvumas, tačiau tai savo ruožtu gali skatinti dar didesnį organizmo išsekimą. Kai galimos pasyvesnės, su aktyviu elgesiu nesusijusios, streso įveikimo formos, prasminga mažinti fiziologines reakcijas. b) galima sustabdyti patologinės būsenos, susijusios su per didele psichine įtampa, vystymąsi. Medikamentiniais preparatais galima sumažinti fiziologinę reakciją į stresą.
Apibendrinant, fizinės ir psichinės sveikatos atžvilgiu naudingiau mokytis išvengti nebūtinų stresinių situacijų ir valdyti savo psichinę reakciją bei fiziologinės gynybos mobilizaciją, nei griebtis bent laikinai įtampą mažinančių priemonių – cigarečių, vaistų ar pan. Stresą galima sumažinti arba patirti gerokai mažesnį, jeigu:
- žmogus įsitikinęs, kad gali keisti stresorių intensyvumą, - galvoja, kad gali iš anksto numatyti streso raidą,
- įsitikinęs, kad gali kontroliuoti situaciją,
- stresinės situacijos keliamų reikalavimų nelaiko sau reikšmingais, - anksčiau jau yra patyręs situacijas, kurias įveikė savo paties jėgomis.
Streso neįmanoma visai išvengti, nes niekas negali apsaugoti nuo nemalonumų, jaudulį keliančių įvykių, įtampos ir pavojų. Tačiau neigiamų pasekmių sveikatai galima išvengti arba jas sumažinti, padidinus atsparumą stresui. Anksčiau aptartos profesinio streso valdymo priemonės galėtų būti gretinamos su slaugytojo asmeninio gyvenimo gerinimu. Reikėtų keisti pasaulėžiūrą, įpročius, pradėti pozityviai mąstyti ir laikytis sveikos gyvensenos nuostatų, efektyviau organizuoti darbą ligoninės skyriuose. V. Žydžiūnaitė (2006) pabrėžia slaugytojų profesionalumo įtaką streso prevencijai, nes tuo atveju, kai slaugytojai turi kompetentingų psichologinių, vadybinių ir
edukologinių žinių, komandinis darbas medicinos įstaigose organizaciniu požiūriu daug efektyvesnis, vadinasi ir stresinių situacijų sumažėja. Komandinis darbas sukuria slaugytojams palankia darbo aplinka. Komandinis darbas suteikia entuziazmo, motyvacijos darbui, turi įtakos atsakingumui, įsipareigojimams. Kolegų parama lemia komandoje dirbančio personalo pasitenkinimą (Pearson, Porritt, Doran, 2006). Glumbakaitė E., Kalibatas J., Kanapeckienė V.,
Mikutienė D. (2006) rekomenduoja didinti slaugytojų sąmoningumą, užtikrinant jų dalyvavimą tobulinimosi programose, seminaruose, konferencijose. Streso sukeltos sveikatos problemos kyla dėl per ilgai besitęsiančio laukimo, neskiriant dėmesio susidariusiai problemai, nepalankios atmosferos darbe, esant nepalankiam kolektyvo mikroklimatui, neigiamai vadovų įtakai, todėl medicinos įstaigų vadovai irgi turėtų stebėti organizacijos klimatą ir reaguoti. Meggeneder O., Pelster K., Sochert R. (2005) rekomenduoja priemones, kurios teigiamai įtakotų organizacijos klimatą, padėtų stresinėse situacijose:
1) gerbti darbuotojų nuomonę, įsiklausyti į jų nuomonę;
2) rūpintis darbuotojų fizine savijauta, motyvuoti dirbančiuosius (rūpintis darbo aplinkos jaukumu, palaikyti tradicijas sveikinti, paminėti ir pan.);
3) skatinti darbuotojų pasitenkinimą priklausymu organizacijai, teikti kiekvieno atliekamam darbui prasmingumo;
4) skatinti kiekvieną darbuotoją individualiai pagal jo poreikius (alga, pagyrimas, dėmesys, nuopelnų sklaida ir kt.);
5) organizuoti komandinį darbą, vystyti padalinių, skyrių bendradarbiavimą;
6) plėtoti demokratiškus tarpusavio santykius (darbuotojams galioja vienodos vidaus taisyklės, teisės, sąlygos);
7) ugdyti bendravimą, skatinti darbuotojų tarpusavio diskusijas, pokalbius neformalioje aplinkoje, domėtis darbuotojų asmeniniais pomėgiais, veiklomis.
Vadinasi, ligoninėse turėtų būti aiškūs komandinio darbo prioritetai, todėl daugelis autorių, analizuojančių streso įtaką medicinos darbuotojų savijautai, profesionalumui, rekomenduoja sukurti aiškias bendradarbiavimo su kitais sveikatos priežiūros specialistais schemas.
Daugelis specialistų rekomenduoja laikytis tokių taisyklių, kurios padėtų valdyti stresą (Streso valdymas, 2004):
daugiau sportuoti: mankšta, fizinis darbas, vaikščiojimas, bėgiojimas ir kita fizinė veikla yra natūraliausias būdas „sudeginti“ streso metu organizme susikaupusias kenksmingas medžiagas, sustiprinti organizmą, nervų sistemą, pagerinti nuotaiką;
sveikai maitintis: vartoti daugiau vaisių ir daržovių, ypač produktų, kuriuose yra magnio, vengti riebalų, alkoholio ir kofeino, maitintis reguliariai ir saikingai;
išmokti džiaugtis saulės šviesa, draugyste ir tūkstančiu kitų dalykų, kurie dažnai nepastebimi prislėgus kasdieniniams rūpesčiams;
gebėti atsipalaiduoti: kelias minutes dienos metu skirti kvėpavimo pratimams, raumenų atpalaidavimui, autogeninei treniruotei, jogai, savitaigai. Mąstyti apie gerus dalykus;
sveikai ilsėtis: gerai išsimiegoti, nedirbti be pertraukų iki išsekimo, dažniau būti gryname ore, bendrauti su draugais;
pažinti save: įvertinti būdo netolygumus ir kitus trūkumus. Charakterio ypatybės duotos tam, kad jas žmogus įveiktų, todėl reiktų stengtis pasikeisti. Puoselėti gerąsias būdo savybes. Atlaidumas, kantrybė, pagarba, dėkingumas ir meilė gydo sielą, padeda darniai sugyventi su savimi ir kitais žmonėmis.
Vienas kuris nors metodas negali pilnai eliminuoti žalingo streso poveikio sveikatai visiems įstaigos darbuotojams, todėl efektyviausia yra, kuomet naudojamas abiejų metodų derinys: vykdomi organizaciniai pokyčiai (Laupei, 2006) ir organizuojami mokymai bei individualios konsultacijos, samdomi pagalbininkai iš išorės – mediatoriai, kurie aiškinasi problemas ir pateikia sprendimo būdus, tačiau neieško kaltųjų, neįtakojami nei vadovybės, nei kitų įtaką kolektyve turinčių narių (Baumann, 2006).
Apibendrinant, galima teigti, kad profesinis stresas ir „perdegimo“ sindromas medicinos darbuotojams gali pasireikšti ir persidirbimu bei socialiniu atsiribojimu, interesų susiaurėjimu. Tai kaip ydingas ratas - kuo blogiau jaučiasi, tuo daugiau dirba, nes tai vienintelis žinomas būdas pabėgti nuo savo jausmų. Todėl kenčia patys medicinos darbuotojai, jų artimieji bei pacientai. Taip pat įrodyta, kad išgyvenantys perdegimo sindromą gydytojai daro daugiau klaidingų sprendimų. Reiškia, kad būtinas visas kompleksas priemonių įvairiuose lygiuose: darbo organizavimo gerinimas, komandinio darbo bei komandos tarpusavio paramos įgūdžių formavimas, savęs pažinimas ir įvairių streso valdymo įgūdžių lavinimas. Svarbiausias žingsnis medikui - tai požiūrio į save keitimas. Medicinos darbuotojai turi mokytis pasirūpinti savimi ir savo sveikata. Trys dalykai visada padeda sunkiausiose situacijose: humoras, judėjimas ir geras bendravimas.
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
2.1. Tyrimo organizavimas ir metodai
Tyrimo objektas – medicinos personalo (gydytojų ir slaugytojų) patiriamas stresas ir jo valdymo priemonės;
Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Siekiant įvertinti medicinos personalo (gydytojų ir slaugytojų) patiriamą profesinį stresą, jo valdymo gebėjimą bei priemones, 2014 metais birželio/liepos mėnesiais atliktas tyrimas VšĮ regioninėje ligoninėje (toliau – ligoninė). Ligoninės administracija leido atlikti apklausą visuose skyriuose, buvo išdalintos anketos slaugytojams ir gydytojams. Anketas respondentai pildė apie 2 savaites.
Tyrimas vyko dviem etapais. Pirmame etape analizuota mokslinė literatūra, kuri leido aiškiau suvokti profesinio streso sąvoką, “perdegimo” sindromo apibrėžtį medicinos darbuotojų tarpe, veiksnius, susijusius su slaugytojų ir gydytojų streso darbe problema. Analizuoti tyrimui reikalingi arba labiausiai tinkantys esamai situacijai tyrimo metodai, apklausų modeliai. Pasirinkta apklausos metodas (anketinė) ir parengta anketa pagal Facet 5 asmenybės tyrimo metodą bei projekcinę tyrimo techniką - sakinių užbaigimas.
Antrame tyrimo etape buvo naudota anketinė apklausa, analizuojami gauti duomenys, sisteminami rezultatai.
Tyrime panaudoti keli kokybinio tyrimo metodai. Pirmasis yra Facet5 - „Big5“ (Didžiojo penketo) teorija paremtas asmenybės tyrimo metodas, kuriame išskirti penki pagrindiniai asmenybės aspektai kaip sudedamosios dalys, kurie būna pakankamai stabilūs bei pastovūs. Tiriant šiuo metodu, gauti rezultatai leidžia prognozuoti kaip tyrimo dalyvis reaguos susidarius atitinkamai situacijai, o stresas darbe įtakoja medicinos darbuotojų asmenybės savybių raidą. Informacija apie metodą, klausimyno sudarymo metodika naudotasi iš „Facet5“ oficialaus tinklapio http://www.facet5global.com/torq.html.
Facet5 įvertina 5 pagrindinius asmenybės veiksnius: Valią, Kontrolę, Empatiją, Energiją ir Emocingumą bei kiekvienam veiksniui priskiriamus tris/du subveiksnius. Facet5 suteikia informacijos apie: asmens individualius ir dominuojančius bruožus – jo asmenybės „paveikslą“; esmines kompetencijas ir veiksmingumą – ar asmuo gali efektyviai susidoroti su atsakomybe, kurią apima jo pareigos; potencialias tobulėjimo sritis – atrasti būdus ir priemones, kurios galėtų padėti asmeniui būti našiam tiek kasdieniame gyvenime, tiek profesinėje veikloje; asmens - darbo suderinamumą – ar asmuo tinka darbo pozicijai, kurioje šiuo metu yra (ar neturi sunkumų dėl vaidmenų sumaišties arba per didelės atsakomybės); dalykus, kurie asmenį motyvuoja ir
demotyvuoja – ar asmeniui patinka/tinka jo atliekamas darbas; konfliktų valdymo klausimus – kodėl kyla konfliktai su kolegomis ir kaip juos išspręsti; atskleidžia emocingumo lygį – asmens atsparumą stresui, reakciją į išorinius dirgiklius ir jų poveikį bendram asmens elgesiui ir savijautai. Šis metodas yra:
moksliškai pagrįstas ir patikrintas, sukurtas remiantis tiek asmenybės teorija, tiek vadovavimo praktika;
skirtas individualiam naudojimui, siekiant giliau save pažinti, įvertinti savo kompetencijas, susidūrus su iššūkiais darbe ar gyvenime, naudoti organizacijose, siekiant efektyvių ir realiai pamatuojamų rezultatų;
greitas ir patogus naudoti: klausimyno užpildymas internete trunka tik apie 20 minučių;
klausimai suformuluoti taip, kad nėra akivaizdžiai „teisingų“ arba „klaidingų“ atsakymų, todėl sumažėja melagingų atsakymų pateikimo galimybė;
ataskaitos iliustruotos grafiniais duomenimis, kurie padeda greičiau ir aiškiau suprasti rezultatus.
Klausimynas sudarytas remiantis tokiais teiginiais, kurie iliustruoja įvairias sudėtingas situacijas galinčias sukelti stresą respondentams.
Kitas kokybinio tyrimo metodas - tai projekcinė tyrimo technika - Sakinių užbaigimas, kai respondentams pateikiama išplėsta žodžių asociacijos koncepcija, kuri reikalauja, kad pastarieji pabaigtų sakinį, pirma atėjusia į galvą mintimi. Pasak V. Pranulio, A. Pajuodžio, S. Urbonavičiaus, R. Viršilaitės (1999), projekcinėse technikose yra pateikiamas neaiškus, nestruktūrizuotas objektas, veikla ar asmuo, kurį respondentas yra prašomas interpretuoti ar paaiškinti. Šis paaiškinimas būna paremtas žmogaus turima patirtimi, nuomonėmis ir vertybėmis. Kuo labiau neaiškus stimulas, tuo daugiau respondentas turi numatyti pats ir atstatyti užslėptus jausmus ir nuomones. Projekcinės technikos yra naudojamos, kai tikimasi, kad respondentas negali ar nenori protingai atsakyti į tiesioginius klausimus apie tam tikro elgesio ar nuomonių priežastis; tai, ką jiems reiškia produkto ar paslaugos pirkimo, turėjimo ar naudojimo veiksmas.
Klausimynas sudarytas (1 priedas) remiantis tokiais teiginiais, kurie iliustruoja įvairias sudėtingas situacijas galinčias sukelti stresą, bei šiems asmenybės veiksniams daro įtaką:
Valios išraiškai: ar žmogus ryžtingas, užtikrintas ir savarankiškas sprendžiant darbe iškilusias problemas.
Energingumo raiškai – kiek stresinės situacijos įtakoja entuziastingumą, visuomeniškumą, įsitraukimą į veiklą.
Asmenybės empatijai: ar stresinės situacijos įtakoja atvirumą, nuoširdumą, kilnumą.
