LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
Viktorija Butkutė
MOTERŲ, KURIOMS ATLIKTA KRŪTIES VĖŽIO
OPERACIJA, KŪNO ĮVAIZDŽIO POKYČIŲ VERTINIMAS
TAIKANT RADIOTERAPIJĄ
Magistro darbas
Darbo vadovė Dr. D. Kriukelytė
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
SLAUGOS FAKULTETAS
SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA
TVIRTINU
Slaugos fakulteto dekanė prof. J. Macijauskienė
Parašas Data 2013-05-20
MOTERŲ, KURIOMS ATLIKTA KRŪTIES VĖŽIO
OPERACIJA, KŪNO ĮVAIZDŽIO POKYČIŲ VERTINIMAS
TAIKANT RADIOTERAPIJĄ
Klinikinės slaugos magistro baigiamasis darbas
Darbo vadovė: Dr. Daiva Kriukelytė
Data 2013-05-20
Recenzentė: Darbą atliko: Dr. Odeta Kučikienė Magistrantė Data 2013-05-20 Viktorija Butkutė
Data 2013-05-20 Kaunas, 2013
TURINYS
SANTRAUKA ...5
SUMMARY ...7
SUTRUMPINIMAI ...9
ĮVADAS ... 10
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12
1.1. Sergamumas onkologinėmis ligomis ... 12
1.2. Krūties vėžio gydymo būdai ... 15
1.2.1. Spindulinis (radioterapinis) gydymas ... 16
1.2.2. Chemoterapinis gydymas ... 17
1.2.3. Chirurginis gydymas... 18
1.3. Kūno įvaizdžio pokyčiai ... 20
1.3.1. Įvaizdis ir jo samprata... 20
1.3.2. Kūno įvaizdžio pasikeitimas po krūties vėžio operacijos ... 20
1.3.3. Gėda ir kaltė dėl pakitusio kūno įvaizdžio ... 23
1.3.4. Lytinis gyvenimas po krūties vėžio operacijos ... 24
1.4. Psichologinės reakcijos į onkologinę ligą bei gydymą ... 25
1.4.1. Psichoonkologija ir jos tikslai ... 25
1.4.2. Depresija ir nerimas ... 26
1.4.3. Išsekimas ... 27
1.4.4. Psichosocialinė sritis... 28
1.4.5. Psichoemocinės pagalbos svarba ... 29
1.5. Slaugytojos vaidmuo ... 30
2.1. Tyrimo organizavimas ir etiniai tyrimo aspektai ... 32
2.2. Tiriamųjų kontingentas ... 32
2.3. Tyrimo metodai ... 33
2.3.1. Naudoti klausimynai ... 33
2.3.1.2. Kūno įvaizdžio, po krūties vėžio operacijos, vertinimo anketa ... 33
2.4. Duomenų analizės metodai ... 35
3. TYRIMO REZULTATAI ... 36
3.1. Socialiniai - demografiniai duomenys ... 36
3.2. Kūno įvaizdžio charakteristikos ... 37
3.3. Kūno įvaizdžio charakteristikų tarpusavio sąsajos ... 43
3.4. Socialinių-demografinių rodiklių skirtumai vertinant kūno įvaizdžio charakteristikas ... 44
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 51
5. IŠVADOS ... 53
6. REKOMENDACIJOS ... 54
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 55
SANTRAUKA
Butkutė V. Moterų, kurioms atlikta krūties operacija, kūno įvaizdžio pokyčių vertinimas, magistrantės baigiamasis darbas/mokslinė vadovė dr. D. Kriukelytė; Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra - Kaunas, 2013. - apimtis 66 p.
Šio tyrimo tikslas - įvertinti moterų, kurioms atlikta krūties vėžio operacija, kūno įvaizdžio pokyčius, taikant radioterapinį gydymą.
Tyrimo metodika. Tyrimas atliktas LSMU Krūtų chirurgijos skyriuje 2012 m. sausio – 2013 m. vasario mėnesiais. Tyrimo metu buvo naudojamos kūno įvaizdžio po krūties vėžio anketa (BIBCQ) ir papildomai sudaryti klausimai sociodemografiniams duomenims išsiaiškinti. Anoniminėje anketinėje apklausoje sutikusios dalyvauti pacientės buvo informuotos apie tyrimą, jo tikslą ir eigą. Sutikusios pacientės dalyvauti tyrime, savo sutikimą patvirtino raštiškai, pasirašydamos informuotą sutikimą.
Rezultatai. Apklausoje dalyvavo 98 respondentės, kurių amžius svyravo nuo 30 – 74 metų. Respondenčių amžiaus vidurkis 50,9 m. (SN ± 12,09). Tyrimo rezultatai rodo, kad respondentės didžiausiais balų vidurkiais įvertino „pažeidžiamumo“, „gėdos jausmo dėl savo kūno“ ir „pašalinių žmonių žvilgsnių“ skales. Labai stipri sąsaja nustatyta tarp „gėdos jausmo dėl savo kūno“ su „pažeidžiamumo“, „susirūpinimo dėl savo kūno“ ir „pašalinių žmonių žvilgsnių“ skalėmis. „Pažeidžiamumo“ skalė taip pat labai stipriai susijusi su „susirūpinimu dėl savo kūno“ skale. Socialiniai-demografiniai rodikliai turėjo sąsajas su visomis šešiomis kūno įvaizdžio charakteristikomis. Nustatyta, kad didžiausi kūno įvaizdžio balų vidurkiai turėjo sąsajas su vaisingo amžiaus moterimis, ištekėjusiomis ar gyvenančiomis su gyvenimo draugu, turinčiomis spec. vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, dirbančiomis, gyvenančiomis mieste.
Išvados.
1. Vertinant kūno įvaizdžio charakteristikas, tarp moterų, kurioms buvo atlikta krūties vėžio operacija ir taikytas radioterapinis gydymas, išsiskiria trys skalės, surinkusios didžiausius balų vidurkius ir labiausiai pažeidžiančios moteris, tai „pažeidžiamumo“(63,3 proc.), „gėdos jausmo dėl savo kūno“ (59,1 proc.) ir „pašalinių žmonių žvilgsnių“ (54,4 proc.) skalės.
2. Labai stipri tarpusavio sąsaja nustatyta tarp „gėdos jausmo dėl savo kūno“ ir „pažeidžiamumo“ skalių, „gėdos jausmo dėl savo kūno“ ir „pašalinių žmonių žvilgsnių“ skalių, „gėdos jausmo dėl savo kūno“ ir „susirūpinimo dėl savo kūno“ skalių. Taip pat labai stipri sąsaja yra tarp „pažeidžiamumo“ ir „susirūpinimmo dėl savo kūno“ skalių.
3. Vertinant socialinių-demografinių rodiklių skirtumus visose šešiose kūno įvaizdžio anketos skalėse nustatyta, kad didesnis nepasitenkinimas pasikeitusia kūno išvaizda yra vaisingo amžiaus moterų, ištekėjusių ar gyvenančių kartu su savo gyvenimo draugu, kurių vaikai išvykę į užsienį ar kurios visai neturi vaikų, gyvenančių mieste, turinčių spec. vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą.
SUMMARY
Butkutė V. Women body image after breats cancer, master‘s thesis/supervisor Ph. d. D. Kriukelytė; Lithuanian University of Health Science; Faculty of Nursing, Department or Nursing and Care. – Kaunas, 2013, - s. 66.
The goal of the study is to evaluate women who underwent breast cancer surgery, body image changes with radiotherapy.
Methods. The study was conducted LSMUL Breast Surgery Department in 2012. January - 2013. February. The study has been used in body image after breast cancer questionnaire (BIBCQ) and additionally up questions to find out the socio-demographic data. Patients who agreed to participate in anonymous questionnaire survey, were informed about the study, purpose and progress. Patients consented to participate in the study by signing an informed consent.
Results. The survey involved 98 respondents whose ages ranged from 30-74 years. Respondents' average age of 50.9 years (SD ± 12.09). The results show that respondents rated the highest score averages "vulnerability" scale , "body stigma" scale and "transparency" scale. Very strong correlation is found between „body stigma“ with "vulnerability", "body concerns" and " transparency“ scales. "Vulnerability" scale has also very strong correlation with „body concerns"scale. Socio-demographic indicators had correlation to all six characteristics of the body image. It was found that the largest body image point averages had correlation to child-bearing age women, married or living with their common-low, having a secondary or higher education, working, living in the town.
Conclusions.
1. The assessment of body image characteristics, among women who underwent breast cancer surgery, during the treatment of radiotherapy, three different scales, collected the highest grade point average and the most harm women are "vulnerability" (63.3 percent), "body stigma” (59.1 percent) and “transparency” (54.4 percent) scales.
2. Very strong correlation was found between “body stigma” and" vulnerability "scales, “body stigma” and "transparency" scales, “body stigma” and “body concerns” scales. It is also a very strong correlation between the ”vulnerability” and “body concerns” scales.
3. Assessment of socio-demographic differences in all six body image questionnaire scales showed that greater dissatisfaction with the changed appearance of the body is of childbearing age women, married or living together with their common-low, whose children left the country or who have no children, living in the city also with secondary or higher education.
SUTRUMPINIMAI
1. PSO - pasaulio sveikatos organizacija,
2. LSMU KK - Lietuvos sveikatos mokslų universitetas Kauno Klinikos. 3. ES - Europos sąjunga. 4. PP – pašalinis poveikis . 5. p – reikšmingumo lygmuo. 6. proc. – procentai. 7. pav. – paveikslas. 8. m. – metai. 9. mėn. – mėnuo. 10. mln. – milijonas.
11. FACT ( Functional Assessment of Cancer Therapy) – funkcinis vėžio terapijos vertinimas. 12. NCCN (National Comprehensive Cancer Network) – nacionalinis visapusis vėžio tinklas.
ĮVADAS
Iš visų piktybinių ligų pasaulyje moterys dažniausiai suserga krūties vėžiu. Kiekvienais metais krūties vėžiu suserga apie 1 milijonas moterų. Per pastaruosius 10-20 metų labai sparčiai tobulėjo naujosios diagnostikos technologijos bei gydymo būdai, padedantys nustatyti krūties vėžį ankstyvoje stadijoje ir jį išgydyti. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, krūties vėžiu suserga net 8 - 9 proc. moterų. Lietuvoje kasmet užregistruojama per 1300 naujų krūties vėžio atvejų. Nors krūties vėžio atvejų daugėja, pacientės išgyvena ilgiau ir miršta vis rečiau [5].
Krūties vėžio gydymas yra kompleksinis ir susideda iš operacinio gydymo, spindulinės terapijos, chemoterapijos, hormoninio gydymo bei biologinės terapijos. Operacijos tikslas - radikaliai pašalinti naviką paliekant sveikus pjūvio kraštus ir pasiekti kuo priimtinesnį kosmetinį rezultatą, nustatyti sritinių limfmazgių būklę [13].
Juozaitytės A. ir kiti bendraautoriai (2004)analizavo sveikų ir susirgusių krūties vėžiu moterų savo sveikatos būklės įvertinimus ir nustatė, kad susirgusios moterys nepatenkintos savo seksualumu, fiziniu pajėgumu, kūno išvaizda. Pacientėms yra nustatomi dėmesio, minties paslankumo, regimosios atminties, informacijos apdorojimo greičio, motorinės funkcijos sulėtėjimas [13]. Didelei daliai moterų yra nustatomas nerimas ir depresija [7]. Krūties netektis paveikia moterų elgesį viešose vietose, ji būna priversta slėpti operuotą vietą, dažnai vengia fizinio kontakto ir slopina lytinį potraukį [45].
Krūties vėžiu serganti moteris pradeda į gyvenimą žiūrėti visai kitaip nei ją supantys žmonės. Sveikam žmogui sunku suvokti, kaip jaučiasi vėžiu sergantis žmogus.
Vėžys, kaip sunki, ilgalaikė ir daugeliui su mirtimi siejama liga, stipriai sukrečia žmogaus pasaulį ir požiūrį į gyvenimą. Žmonės skirtingai reaguoja į ligą, nevienodai prisitaiko prie ligos, prie gydymo, tad šiuo gyvenimo periodu ypatingai yra svarbus slaugytojos vaidmuo teikiant psichoemocinę pagalbą. Slaugytojai daugiausia kontaktuoja su pacientais ir pirmieji turėtų pastebėti pasikeitusius pacientų jausmus, nuotaikų išraiškas. Slaugytojas turi domėtis onkologine liga sergančiojo emocinėmis reakcijomis į ligą ir jos gydymą, ir suteikti psichologinę pagalbą pagal savo kompetenciją.
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
DARBO TIKSLAS
Įvertinti moterų, kurioms atlikta krūties vėžio operacija, kūno įvaizdžio pokyčius taikant radioterapiją.
DARBO UŽDAVINIAI
1. Įvertinti kūno įvaizdžio charakteristikas tarp moterų, kurioms buvo atlikta krūties vėžio operacija. 2. Nustatyti kūno įvaizdžio charakteristikų tarpusavio sąsajas.
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Sergamumas onkologinėmis ligomis
Lietuvoje onkologinė situacija yra panaši kaip ir kitose išsivyščiusio pasaulio šalyse. Pasaulio sveikatos organizacijos prognozės artimiausiems dešimtmečiams nėra optimistinės. Praėjusiais metais sergančiųjų vėžiu skaičius pasaulyje pasiekė 12 mln. naujų atvejų. Apie 20 mln. žmonių Žemės rutulyje šiandien gyvena sirgdami vėžiu [4]. Krūties vėžys pirmauja tarp visų piktybinių navikų, kuriais serga moterys, jis sudaro net 32 proc. visų moterų piktybinių navikų (1 pav.). Ypač šia liga serga 45-75 metų amžiaus moterys. Pasaulyje per metus šia liga suserga 57 iš 10000 moterų [29].
1 pav. Moterų sergamumas piktybiniais navikais pagal pagrindines lokalizacijas
Nacionalinės sveikatos tarybos teigimu, sergamumo vėžiu ir mirtingumo nuo šios ligos rodikliai ir jų kitimo tendencijos Lietuvoje nėra patenkinami – sergamumas piktybiniais navikais pastaraisiais metais
didėja. Kasdien beveik 50 žmonių išgirsta vėžio diagnozę, o naujų onkologinių susirgimų atvejų Lietuvoje pastaruoju metu kasmet diagnozuojama 17 tūkstančių [6].
Krūties vėžys yra dažniausia tarp moterų pasitaikanti vėžio forma ES ir Lietuvoje. Tuo metu, kai išgyvenančiųjų skaičius dėl naujų terapijos būdų ir pagerėjusio pradinio aptikimo padidėjo, krūties vėžio paplitimas didėja ir vis daugiau jauno amžiaus moterų serga šia liga. 2006 m. spalio 25 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl krūties vėžio susirgimų Europos Sąjungoje, kuria pabrėžia spartų krūties vėžio plitimą ir jo keliamą grėsmę žmonių gyvybėms. Lietuvos Vėžio Registro duomenimis, 2008 metais Lietuvoje krūties vėžys buvo nustatytas 1381 moteriai, iš jų 70,5 proc. nustatytas ankstyvųjų stadijų vėžys. Šiuo metu apie keturiolika tūkstančių moterų Lietuvoje serga krūties vėžiu. Krūties vėžys 2006 metais sudarė 17 proc. moterų piktybinių navikų [8].
Literatūroje nėra pateikiama svarių argumentų, paaiškinančių sergamumo krūties vėžiu padidėjimą per pastaruosius 20 metų. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, moterys pradeda sirgti krūties vėžiu nuo 20 metų. Krūties vėžio atvejų skaičius 45 – 49 metų amžiaus grupėje išauga, iki 64 metų išlieka daugiau ar mažiau stabilus, o pasiekus 75 metų amžių pradeda mažėti. Kitaip nei Lietuvoje, Europos Sąjungos šalyse bei JAV, dažniausiai diagnozuojama pirma krūties vėžio stadija. Pacienčių gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kada nustatoma diagnozė: penkerius metus išgyvena 80-90 proc. sergančiųjų I stadijos; 60-70 proc. – II; 40-50 proc. – III ir 10-15 proc. – IV stadijos krūties vėžiu. Pradėjus plačiau taikyti atrankinę mamografinę patikros programą, Lietuvoje tikimasi ankstyvo I stadijos krūties vėžio atvejų padidėjimo, kuris lemtų mirtingumo nuo krūties vėžio mažėjimą.
2 pav. Moterų onkologinių susirgimų ir mirčių atvejų skaičius (proc.) per metus.
Krūties vėžys užima pirmą vietą tarp onkologinėmis ligomis sergančių moterų mirtingumo rodiklių (2 pav.). Sergamumas Lietuvoje krūties vėžiu didėja, nors per paskutinius kelerius metus pastebėtas krūties vėžio sergamumo stabilizavimasis (2002 – 64,9 100 tūkst.; 2006 – 79,4 100 tūkst.; 2008 – 85 100 tūkst.; 2010 – 78,3 100 tūkst.). Mirtingumo nuo krūties vėžio rodikliai didėja (2002 - 29,9 100 tūkst.; 2006 – 28,9 100 tūkst.; 2008 – 39,9 100 tūkst.) [28].
Didžiausias mirštamumas 25-29 iš 100000 gyventojų yra Vakarų Europoje. Aktyviai diegiant profilaktines ir gydymo programas, situacija keičiasi į gerą, mirštamumas per pastarąjį dešimtmetį išsivysčiusiose šalyse ženkliai mažėja.
1.2. Krūties vėžio gydymo būdai
Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga. Dažniausiai šia liga serga 45 - 75 metų amžiaus moterys. Ligos pradžioje dažniausiai nepasireiškia jokie simptomai. Kartais galima pastebėti krūties formos ar simetrijos pokyčius, įtrauktą, įdubusį ar pasisukusį kita kryptimi spenelį, apčiuopti padidėjusius pažasties limfmazgius, sukietėjimus ar darinius krūtyje. Krūties vėžio atsiradimo priežastys nėra pilnai ištirtos ir aiškios, tačiau yra tiksliai žinoma, kad kai kurių moterų polinkis susirgti krūties vėžiu yra ryškiai didesnis. Vėžio esmę sudaro nenormalus ląstelių dauginimasis ir plitimas kūne. Tai nulemia ląstelių augimą reguliuojančių ląstelių genų mutacijos. Praktiškai kiekviename organizmo audinyje gali rastis vėžys, kai kuriuose net keletas skirtingų vėžio rūšių. Visgi, vėžys dažniausiai atsiranda ląstelėse, kurios dauginasi ir dalinasi greičiausiai. Vėžio ląstelės nepaklūsta įprastinei kontrolei ir dauginasi pagal savo individualų vidinį planą. Jos sugeba judėti iš vienos organizmo vietos į kitą, implantuotis atokiuose organuose ir ten formuoti auglius, kurie vadinami metastazėmis [18].
1.2.1. Spindulinis (radioterapinis) gydymas
Spindulinis gydymas - tai sudedamoji kompleksinio krūties vėžio gydymo dalis. Beveik visada tai – pooperacinė spindulinė terapija. Ji gali būti taikoma po radikalios ar krūties tausojamosios operacijos [15].
Spindulinė terapija kartu su chirurginiu gydymu bei chemoterapija yra pagrindiniai onkologinių ligonių gydymo metodai. Taikant spindulinę terapiją, galima išgydyti iki 20 proc. visų onkologinėmis ligomis sergančių ligonių, naudojant ją kartu su chirurginiu gydymu arba chemoterapija, galima 10–15 proc. pagerinti kompleksinio gydymo rezultatus [15].
Klinikinėje praktikoje vienam pacientui gydyti dažnai taikomos kelios spindulinės terapijos rūšys. Tai darnusis spindulinis gydymas. Gali būti derinami keli išorinės spindulinės terapijos būdai arba išorinė spindulinė terapija ir brachiterapija (vidinė radioterapija) [20].
Praktiškai nėra tokių vėžio gydymo metodų, kurie veiktų tik vėžio ląsteles. Gydymo metu pažeidžiami ir sveiki audiniai, ir sveikos ląstelės, todėl nepageidautinas šalutinis poveikis neišvengiamas. Pašaliniai poveikiai būna įvairūs. Jie priklauso nuo gydymo metodo ir intencyvumo, ir žinoma, nuo individualaus paciento organizmo jautrumo. Dažniausiai šalutinis poveikis pasireiškia dar gydymo kurso metu. Kokie šalutiniai poveikiai pasireikš, labai priklauso ir nuo to, kokie kūno vieta yra švitinama. Gydytojai planuoja gydymą taip, kad pašaliniai poveikiai būtų kuo mažesni.
Šalutiniai radioterapijos gydymo reiškiniai:
Odos reakcija. Švitinimo metu oda gali pasidaryti jautri ar net skausminga. Paprastai odos reakcija pasireiškia palaipsniui: visų pirma, oda atrodo rožinė, vėliau parausta; padidėja odos jautrumas, gali imti skaudėti ar niežėti.
Nuplikimas. Taikant spindulinį gydymą, tik toje vietoje, kuri pakliūna į švitinimo lauką, gali nukristi plaukai. Paprastai plaukai pradeda slinkti po 2-3 savaičių nuo gydymo kurso pradžios.
Nuovargis. Gydymo kurso metu greičiau pavargstama, jaučiamas mieguistumas, susilpnėja dėmesys.
Pykinimas, galvos skausmas. Labai retais atvejais gydymo kurso pradžioje žmones pykina ar skauda galvą.
Apetito praradimas. Galima pastebėti svorio kritimą, apetito praradimą. Labiausiai ligonis netenka riebalinio audinio, raumenų masės, keičiasi jų medžiagų apykaita.
Pakitimai kraujyje. Įvairūs žmogaus audiniai nevienodai atsparūs spindulių poveikiui. Jautriausi tie audiniai, kuriuose nuolat vyksta dalijimasis ir atsinaujinimas, ypač kraujodaros organų – kaulų čiulpų. Jonizuojantieji spinduliai slopina kaulų čiulpus, gaminančius kraujo kūnelius – leukocitus, eritrocitus, trombocitus. [55].
1.2.2. Chemoterapinis gydymas
Chemoterapija – tai piktybinių navikų gydymas vaistais nuo vėžio. Vaistai nuo vėžio veikia
piktybines ląsteles, stabdydami bei trikdydami jų dalijimąsi – navikas nebeauga, sunyksta. Vaistai nuo vėžio labiausiai veikia greit besidauginančias ląsteles [19]. Chemoterapiniai preparatai neatskiria piktybinių ląstelių nuo gerųjų, todėl jie tiesiog naikina visas augančias ir besidalijančias į naujas ląsteles. Navikinės ląstelės daug dažniau dalijasi ir dauginasi nei gerosios ląstelės, todėl daug didesnė tikimybė, kad jos bus sunaikinamos chemoterapija. Navikinės ląstelės nesugeba atsinaujinti taip kaip normalios ląstelės. Gerosios ląstelės gali atsinaujinti chemoterapijos metu [54].
Šiandien chemoterapija naudojama gydyti apie 20 – 30 proc. piktybinių navikų. Yra kelios chemoterapijos rūšys:
1. Neoadjuvantinė chemoterapija – skiriama prieš chirurginį gydymą ar spindulinę terapiją, norint
sumažinti naviko masę, sudaryti galimybę atlikti tausojančiąją krūties operaciją bei kontroliuoti sisteminę ligą;
2. Adjuvantinė chemoterapija – skiriama po operacijos ar spindulinės terapijos, siekiant sunaikinti likusias
po operacijos navikines ląsteles ir/ar užkirsti kelią mikrometastazėms išplisti;
3. Paliatyvioji chemoterapija – skiriama gydyti užleistiems navikams, kuriems netinka lokalūs gydymo metodai (chirurgija, spindulinė terapija);
4. Gydomoji chemoterapija –siekiama išgydyti piktybinę ligą [11].
Kokią chemoterapiją parinkti, priklauso nuo bendros ligonės būklės, gretutinių ligų, ligos išplitimo, naviko piktybiškumo laipsnio [19].
Kaip pažymi D. Baltušnikas, daugeliui krūtų vėžiu sergančių moterų chemoterapija yra naudinga. Vaistų deriniai geriau veikia negu monoterapja. Patariama 4 – 6 kursų chemoterapija, trunkanti 3 - 6 mėnesius. Papildomi kursai gali duoti daugiau žalos negu naudos [18]. Geresni rezultatai užfiksuoti taikant 6 pagalbinius kursus. Šiuo metu toks rėžimas laikomas standartiniu [19]. Nors 6 chemoterapijos kursai yra
standartas, tačiau pasitaiko atvejų, kai gydytojai paskiria 8 kursus ir daugiau. O tai prieštarauja gydytojo etikai, kuri sako, kad gydymo nauda turi būti didesnė už žalą.
Chemoterapija ne tik duoda teigiamą efektą, bet taip pat ir sukelia nepageidaujamų šalutinių reiškinių, tad prieš ją skiriant reikia apsvarstyti kelis klausimus: ar pacientą galima išgydyti, ar galima pailginti paciento gyvenimą, ar galima pagerinti paciento gyvenimo kokybę?
Pastaraisiais metais didelis dėmesys skiriamas pagalbiniam gydymui, galinčiam sumažinti šalutinių reiškinių, kuriuos sukelia citostatikai, intensyvumą ar visai jų išvengti. Kaip minėta, chemoterapija pažeidžia ne tik naviko, bet ir kitų audinių greitai besidalijančias ląsteles (pirmiausia kaulų čiulpų, virškinamojo trakto, gleivinės, plaukų folikulų) [25]. Taip pat labai svarbu tarp kursų daromos pertraukos, kurios leidžia atsikurti sveikiesiems audiniams, pažeistiems gydymo metu.
Chemoterapija yra sudėtingas, pavojingas ir brangus gydymas, reikalaujantis gilių onkologijos žinių, didelės specialistų kvalifikacijos, todėl turi būi atliekamas specializuotuose chemoterapijos skyriuose [20].
1.2.3. Chirurginis gydymas
Pirminis krūties vėžio gydymas yra chirurginis. Tai vienas pagrindinių metodų ankstyvųjų stadijų (lokaliems, neišplitusiems) piktybiniams navikams gydyti. Šio gydymo metodo efektyvumas labai priklauso nuo teisingos gydymo taktikos (gydymo metodų eiliškumo) parinkimo ir chirurgo kvalifikacijos. Šiuolaikinės onkologinės chirurgijos prioritetai – efektyvūs sudėtinio onkologinių ligonių gydymo rezultatai ir gera gyvenimo kokybė [20]. Ankstyvoje vėžio stadijoje atliekamos mažiausiai radikalios operacijos (pacientės pageidavimu), išlaikant krūties formą ar atliekant protezines operacijas.
Juozaitytė E. ir kt. (2004) pateikia šias krūties vėžio operacijų rūšis: 1. Krūtį tausojančios operacijos:
- tumorektomija (eksizinė biopsija) – pašalinamas tik pats navikas;
1. - lumpketomija – šalinamas navikas ir maždaug 2 cm sveikų audinių aplink naviką; 2. - kvadrantektomija – šalinamas ketvirtis krūties su naviku ir virš naviko esančia oda; 3. - hemimstektomija – šalinami du gretimi krūties kvandrantai su naviku.
- modifikuota radikali mastektomija – šalinama krūtis ir pažasties duobutės limfmazgiai; - paprastoji mastektomija – šalinama visa krūtis, tačiau paliekami pažasties limfmazgiai; - poodinė mastektomija – šalinama krūties liaukinis audinys kartu su areolės kompleksu ir pažasties duobės limfmazgiai;
- odą išsauganti mastektomija – išsaugomas spenelis ir laukelis [12, 23]. Po krūties operacijos būdingos šios komplikacijos:
trumpalaikis skausmas, jautrumas,
blogas žaizdų gijimas, kraujavimas
tirpimas, dilgčiojimas, sunkumas ištiesiant ranką [56].
Dažniausia komplikacija pašalinus limfmazgius yra edema arba rankos tinimas. Nors jis retai būna skausmingas, tačiau padidina infekcijos riziką. Limfoedema gali būti nežymi, trumpalaikė-praeinanti, bei didelio laipsnio:
Bežymi limfoedema gali atsirasti, praėjus kelioms dienos po krūties operacijos ir praeiti per 6-7 dienas. 50 proc. ligonių, kurioms atsiranda nežymi limfoedema, jaučia galūnės sunkumą, veržimą, tempimą.
Trumpalaikė – praeinanti limfoedema esti skausminga, pasireiškianti limfagyslių ar giliųjų venų uždegimu.
Didelio laipsnio limfoedema gali lemti vabzdžių įkandimas, drėskimas ar rankos sužalojimas. Gebėjimas įveikti infekciją ribotas, kadangi nežymūs sužeidimai gali sukelti uždegimą ir karščiavimą, net sepsį. Gali atsirasti streptokoko infekcija, tada rankos dalis paraudonuoja, ištinsta, tampa jautri, pakyla kūno temperatūra [21].
Operacijos metu reikia pašalinti ne tik naviką, bet ir užtikrinti, kad būtų geras kosmetinis vaizdas. Geras kosmetinis rezultatas pasiekiamas daugeliu atvejų, bet 15-20 proc. onkoplastikos rezultatas būna blogas [13]. Operuotos moterys nori turėti ne deformuotą, asimetrišką ir sutrauktą, bet dailią krūtį [9].
1.3. Kūno įvaizdžio pokyčiai
1.3.1. Įvaizdis ir jo samprata
Kol kas sunku yra konkrečiai atsakyti į klausimą, kas yra įvaizdis. Tai visiškai nauja sąvoka, ir tik dabar pradedama intensyviai apie ją diskutuoti ir nagrinėti. Retas literatūros šaltinis pateikia tikslų įvaizdžio apibrėžimą. Kodėl taip yra?
Yra daugybė įvaizdžio formų, su kuriomis mes susiduriame kasdieniniame gyvenime. Dažniausiai girdime kalbant apie įmonės įvaizdį, produkto, prekės ženklo įvaizdį, galiausiai apie politikų ar šalies įvaizdį tarptautinėje plotmėje. Tačiau rasti bendrą paaiškinimą, kuriuo galima būtų apibrėžti vieną vienintelį žodį „įvaizdis“ – sunku.
Įvaizdis (angl. image) - paveikslas, vaizdas, atspindys, vaizdinys, parodymas, panašumas, pavidalas,
nors tai negali iš esmės atskleisti visų šios sąvokos reikšmės atspalvių. Įvaizdis - tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje [14].
Moters įvaizdis pirmiausia formuojasi pačioje visuomenėje, požiūris į ją atitinkamai keičiasi istoriniu atžvilgiu. Reklama yra tik šiuolaikinės nuomonės, šiuolaikinio požiūrio į asmenybę ir, žinoma, į pačią moterį atspindys.
1.3.2. Kūno įvaizdžio pasikeitimas po krūties vėžio operacijos
Žmogaus kūno įvaizdis apibrėžiamas kaip fizinės išvaizdos ir fizinių funkcijų suvokimas [57]. B. Price teigia, kad kūno įvaizdis sudarytas iš 3 komponentų (4 pav.):
1. idealusis kūnas - protinis suvokimas, kaip kūnas turi atrodyti. Kartais mes galime turėti tam tikrus nusistatymus, kurie gali lemti mūsų požiūrį į kitų žmonių išvaizdą - „kaip jie turėtų atrodyti”. Idealiojo kūno suvokimas pastoviai keičiasi;
2. realusis kūnas – toks koks yra mūsų kūnas ištikrųjų;
3. kūno pateikimas – kaip mes savo kūną pateikiame visuomenėje (drabužiai, pozavimas, veikla). Mes galime kontroliuoti savo kūno pateikimą neperžiangiant tam tikrų ribų ir stebėti kaip tai priima kiti žmonės [43, 35].
Kūno įvaizdis yra svarbi mūsų kasdienio gyvenimo dalis ir šiuolaikinė visuomenė skiria labai didelę reikšmę patraukliam kūnui.
4 pav. Kūno įvaizdžio modelio principai: 1. Visą gyvenimą žmonės bando išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno įvaizdžio trijų komponentų. 2. Kai pasikeičia vienas iš tų trijų kompentų, prisitaikymas prie pokyčių vyksta per kitus du likusius komponentus. 3. Kūno įvaizdis nuolat kinta, esant sveikam, sergant ar traumos metu. 4. Retai pasitenkiname asmeniniu kū o įvaizdžiu – mes vaikomės svajonę [35].
Menkas kūno įvaizdis gali privesti prie depresijos bei kitų rimtų psichologinių ligų. Svarbiausia yra suvokimas, ką pakeisti galima, o ko – ne. Būtent todėl nepaprastai svarbu išmokti kai kurias išvaizdos savybes priimti tokias, kokios yra. Savęs nemylėjimas yra pagrindinė priežastis, lemianti menką kūno įvaizdį. Kartais, pernelyg analizuojant savo išvaizdos trūkumus, pamirštami jos privalumai ir asmenybė, kuri verta pagarbos ir meilės. Reikia pasistengti susikoncentruoti ties teigiamais savo kūno ir gyvenimo aspektais bei nepamiršti, jog tikrosios gyvenimo vertybės visiškai nepriklauso nuo fizinės išvaizdos. Nuoširdžių pastangų dėka, palaipsniui gerėja, tuo pačiu darydamas asmenybę laimingesnę, stipresnę ir labiau pasitikinčią [57].
Krūtis, tai seksualumo ir moteriškumo simbolis nuo civilizacijos pradžios. Moterims, kurioms diagnozuotas krūties vėžys, suprantama, kad ši liga paveiks jų kūno įvaizdį. Nesvarbu ar moteris, serganti krūties vėžiu, pasirinko pašalinti krūtį ar ją atstatyti, bet vėliau tenka susidurti su ilgu procesu- išmokti priimti savo kūną po operacijos ir išmokti jį mylėti [51].
Dėl kūno įvaizdžio pasikeitimo, kartais moteris apima nepasitikėjimo savimi jausmas. Daugeliui moterų reikia laiko, kad apsiprastų. Moterys ieško būdų, kaip greičiau prisitaikyti prie pasikeitimų. Kai kurios po operacijos išpradžių save apžiūri būdamos vienos, o kitos prašo artimųjų pagalbos, kai nori pirmą kartą po operacijos apžiūrėti save [32].
Idealusis kūnas
Yra daugybė atliktų tyrimų, nurodančių rekonstrukcinės operacijos naudą psichoemocinei savijautai. Kai kurie tyrimai skelbia, kad moterų, kurioms atlikta rekonstrukcinė operacija, požiūris į savo kūno įvaizdį yra teigiamesnis, geresnis nei moterų, kurioms nebuvo atlikta šita operacija [51].
Kartais gali būti sunku išreikšti jausmą, kad nebeesama moteriška, kūnui „išdavus“ ar netekus vienos ar abiejų krūtų. P. Fobair ir kt. (2006) savo atliktame tyrime nustatė, kad tarp seksualiai aktyvių moterų didelius kūno įvaizdžio pokyčius lėmė ne tik mastektomija ir galima krūties atstatymo operacija, taip pat plaukų slinkimas dėl taikomo chemoterapinio gydymo, nerimo dėl svorio didėjimo arba mažėjimo, dėl silpnos psichinės sveikatos, menkos savigarbos ir partnerio nesugebėjimo suprasti respondenčių jausmų [37].
Wozniewski, Chalczynska ir kiti apklausę moteris po mastektomijos, problemų jų kasdienėje veikloje neišskyrė. Apie 70 proc. moterų susidūrė su psichologiniais sunkumais. Namų ruoša ir kasdieninė veikla buvo mažiau produktyvios 80 proc. moterų po mastektomijos. Jos turėjo problemų su koncentracija, dirglumu ir miegu. Tačiau šios problemos neįtakojo šeimos santykių ir kontaktų su kitais žmonėmis. Tyrėjai pastebėjo pasikeitimus savęs vertinime, seksualumo, moteriškumo ir įvaizdžio suvokime [36].
Cohen, Hack ir kiti išanalizavę du tyrimus padarė išvadas, jog po mastektomijos moterų psichologinis prisitaikymas yra geresnis, nei tų, kurioms buvo atlikta krūtį išsauganti operacija [49].
Schover savo tyrime pažymėjo, kad 25 proc. moterų po radikalios mastektomijos pasireiškia pastebimas nerimas ir depresija. Taip pat ištyrė, kad krūties pašalinimas slegia ir sukelia nerimą, bet nesukelia žymių psichinių sutrikimų ar seksualinių disfunkcijų [55].
1.3.3. Gėda ir kaltė dėl pakitusio kūno įvaizdžio
Sergantieji onkologinėmis ligomis neretai atsiduria situacijose, kai jaučia gėdą ir kaltę dėl savo fizinių ir psichologinių trūkumų, susiduria su visuomenėje pasireiškiančia diskriminacija [17].
Susirgimas vėžiu daugiau kaip pusei ligonių sukelia neviltį ir depresiją. Šių ir ankščiau minėtų psichinių sunkumų priežastis – stresas patiriamas susirgus onkologine liga. Jo šaltiniai – netikrumas dėl ateities, situacijos kontrolės praradimas, skausmas, kūno irimo patyrimas, mirties baimė, negalėjimas patenkinti daugelio svarbių psichologinių poreikių [10].
Diagnozavus vėžį, moteris išgyvena didelį liūdesį ir sielvartą. Sielvartas gali tęstis net ir po to, kai praeina pirminis šokas [11]. Vėžio akistatoje, netektis suvokiama kaip dalinė savo asmenybės, savęs kaip sveiko žmogaus netektis.
Dėl krūties vėžio pašalinimo operacijos, pakinta kūno įvaizdis, tad kartais moteris apima gėdos, nepasitikėjimo savimi jausmas. Daugeliui moterų reikia laiko, kad apsiprastų. Moterys ieško būdų, kaip greičiau prisitaikyti prie pasikeitimų. Kai kurios po operacijos išpradžių save apžiūri būdamos vienos, o kitos prašo artimųjų pagalbos, kai nori pirmą kartą po operacijos apžiūrėti save [32].
Krūties netektis paveikia pacientės elgesį viešose vietose, ji būna priversta slėpti savo operuotą vietą, dažnai vengia fizinio kontakto ir slopina lytinį potraukį [52]. Kaip L.R. Schover savo atliktame tyrime nustatė, kad moterys, kurioms po lumpektomijos krūtys buvo asimetriškos, keturis kartus labiau gėdijosi savo kūno ir jautėsi izoliuotos, nei moterys, kurių krūtys atrodė simetriškos [48].
Susirgusi vėžiu pacientė gali patirti keturias netektis: funkcinę (netenkama fizinių jėgų), vaidmens (darbingumo praradimas), sisteminę (gyvenimo būdo pasikeitimas) ir troškimų neišsipildymo (tenka susitaikyti, kad daug ko jau niekada nebebus).
Norint geriau suprasti netekties išgyvenimo eigą, svarbu remtis gydytojos psichoterapeutės E. Kubler – Ross moksliniu darbu „Apie mirtį ir mirimą“, kuris davė pradžią suvokimui apie gedėjimo procesą. Savo darbe autorė aprašė individų reakcijas patyrus reikšmingą netektį arba suvokus artėjančią gyvenimo baigtį bei įvardijo šiuo metu jau klasikinėmis tapusias psichologines netekties išgyvenimo stadijas: neigimas ir izoliacija, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas [27]. Visos šios stadijos yra reikalingos. Pvz., neigimas, yra lyg apsauginis barjeras šoko metu, leidžia sukaupti jėgų ir apsiprasti su sunkia žinia ar netektimi. Kiekviena netekties patirtis susijusi su pokyčiais, nes kiekvienoje netektyje slypi žmogaus asmenybės augimo galimybės.
Pagal tai kaip žmogus pasitinka neišvengiamą likimą, o kartu su likimu ir jam skiriamą kančią, atsiskleidžia daugybė galimybių formuoti gyvenimą net sunkiausiomis aplinkybėmis [22].
1.3.4. Lytinis gyvenimas po krūties vėžio operacijos
Seksualumas – tai ne vien tik lytiniai santykiai, tai meilė, šiluma, fizinis artumas pasitikėjimas, savitarpio supratimas, pagarba. Svarbiausia, kad partneriai suprastų ir palaikytų vienas kitą [47].
Dauguma pacienčių, kurioms pašalinta krūtis, jaudinasi, kaip šis reikšmingas kūno pasikeitimas įtakos jų lytinį gyvenimą. Daugelis jaučiasi praradę patrauklumą ir baiminasi sutuoktinio reakcijos. P. Fobair ir S. Stewart (2006) savo atliktame tyrime nustatė, kuriame apklausė 360 seksualiai aktyvias moteris, iš 52 proc. apklaustų moterų 24 proc. įvardijo turinčios nedidelių problemų vienoje ar dviejose su seksualiniu gyvenimu susijusiose srityse. Kaip daugiausiai problemų seksualiniame gyvenime sukeliančios problemos, buvo įvardijamos šios priežastys: makšties sausumas, negalėjimas seksualiai susijaudinti, ištekėjusios moters statusas [37]. B. L. Anderson ir kitų (2007) bendraautorių atliktame tyrime nustatyta, kad didžiausios ir dažniausiai seksualinės problemos pasireiškė jauno amžiaus ištekėjusių moterų tarpe [31].
Nemaža dalis moterų po krūties pašalinimo operacijos visiškai atsisako lytinio gyvenimo dėl negalėjimo susitaikyti su pasikeitusiu savo kūno įvaizdžiu. Sutuoktinio dėmesys bei atviras ir nuoširdus pokalbis padeda išgelbėti mylimą žmogų iš šios slegiančios situacijos ir grąžinti pasitikėjimą savimi bei pasitenkinimą savo kūnu [41].
S. Fobair, S. Stewart ir kiti bendraautoriai nustatė (2006), kad du-trečdaliai moterų, po krūties operacijos, buvo lytiškai aktyvios. Dažniausiai minimos priežastys dėl lytinio neaktyvumo buvo: 28 proc. moterų nebuvo susidomėjusios lytiniais santykiais; 23 proc. moterų turėjo fizinių problemų, dėl kurių lytiniai santykiai buvo nemalonūs ar varginantys; 32 proc. moterų jautėsi pavargusios, taip pat buvo vardijamos tokios priežastys kaip, lytinio potraukio stoka, sunku susijaudinti, nesugeba atsipalaiduoti ir mėgautis lytiniais santykiais, sunku pasiekti orgazmą. Tačiau, iš L. R. Schover, R. Yetman ir kt. atliktas tyrimas parodė, kad buvo ir iš moterų partnerių pusės sumažėjęs seksualinis potraukis: 24 proc. jautė sumažėjusį seksualinį potraukį, 34 proc. – turėjo erekcijos sutrikimą, 9 proc. – partneriai turėjo fizinių problemų [50].
Labai svarbu sutuoktinį įtraukti į problemų sprendimo procesą ir prabilti apie kamuojančias baimes. Taip pat reikia pasiteirauti partnerio, kas jį slegia ir kelia nerimą. Su partneriu pravartu pasikalbėti apie savo poreikius ir fizinę bei dvasinę savijautą. Savitarpio supratimas – svarbią rolę vaidinantis veiksnys, vedantis susitaikymo su pasikeitusiu kūno įvaizdžiu link. Pašalinta krūtis neturi tapti seksualinio gyvenimo atsisakymo priežastimi [56]. Pasitikėjimas ir noras padėti vienas kitam yra stiprus pamatas, padedantis išsaugoti ir netgi sutvirtinti santykius su sutuoktiniu bei kitais šeimos nariais [57].
1.4. Psichologinės reakcijos į onkologinę ligą bei gydymą
1.4.1. Psichoonkologija ir jos tikslai
Siekiant išsiaiškinti psichologinės ar fiziologinės kilmės diskomforto priežastis, reikia plačiau panagrinėti terminą – psichoonkologija.
Psichoonkologijos istorija yra neatsiejamai susijusi su kancerologijos vystymosi istorija. Šios srities pradininkas Holland J. savo knygoje rašo, kaip šeštajame dešimtmetyje pirmųjų publikacijų pasirodymas sutapo su inovacijomis apie vėžio gydymą ir slaugą [40].
Psichologijos atsiradimą galime laikyti progreso onkologijoje vaisiumi. Tačiau nemažai laiko turėjo praeiti, kol buvo pripažinta onkologinės ligos psichologinė pusė. 1995 metais pasirodė pirmasis straipsnis šia tema. Šios srities vienas iš pradininkų yra prof. Jean Bernard, o jo pirmoji publikacija išvydo dienos šviesą 1956 metais. Nuo 1974 metų pradėti tyrimai, susiję su problemomis dėl ligonių informavimo, medicininių sprendimų etikos, susidomėta ligonių gyvenimo kokybės klausimais, prisitaikymo prie ligos procesais, sunkumais, su kuriais susiduria vėžiu susirgęs žmogus. Nemažai tyrimų atlikta, siekiant išaiškinti galimybes tiems sunkumams įveikti bei ligonio gyvenimo kokybei pagerinti [30].
Psichoonkologija – tai medicinos sritis, tirianti psichologinius ir onkologinius aspektus sergant
vėžiu, taip pat gydant, ir apima psichologinius ir psichosocialinius vėžio aspektus. Kartais dar vadinama psichosocialine onkologija arba elgesiu onkologijoje, nes ji susijusi su psichosocialiniais ir elgesio klausimais [15].
Psichoonkologija apima du aspektus:
1. psichologines reakcijas visų stadijų onkologinių pacientų ir jų šeimų narių;
2. psichologinius, socialinius ir elgesio faktorius, kurie prisideda prie vėžio proceso gydymo [27].
Psichoonkologija apima tokias disciplinas kaip chirurgija, radioterapija, epidemiologija, patologija, bioetika, palaikomasis gydymas, reabilitacija ir kt. Taip pat įeina medicinos personalo, dirbančio su onkologiniais ligoniais, psichologinis paruošimas ir apmokymas [30].
Nors psichoonkologija kaip mokslo sritis dar yra pakankamai jauna, gyvuoja dar tik apie 25 metus, bet per tą trumpą laiką pasiekta didelė pažanga. Kaip teigė Weiner, psichosomatinė medicina per tuos metus nuolatos aukojo visuminius principus medicinoje, psichoonkologija taip pat paaukojo panašius principus gydant vėžyį. Tad psichoonkologija taip pat yra labai svarbi moksliniuose tyrinėjimuose ir klinikinėje praktikoje. Kaip pasakė Greer 1994, "labai svarbi psichoonkologijos užduotis „užverti“ esančius tarpus tarp turimų žinių ir klinikinės pacientų priežiūros." [27].
1.4.2. Depresija ir nerimas
Diagnozė „krūties vėžys“ gali būti vienas iš labiausiai moterį paveikiančių veiksnių per visą gyvenimą. Atsiradęs sielvartas gali tęstis net ir po to, kai praeina pirminis šokas. Kai prasideda ilgai trunkantis gydymo procesas, moterys susiduria su naujomis problemomis. Viena iš jų - depresija.
Tyrimais nustatyta, kad nuo 20 iki 60 proc. sergančiųjų krūties vėžiu suserga depresija, kuri apsunkina dalyvavimą gydymo procese ir sumažina galimybes gauti pagalbą iš socialinės aplinkos. Kai kurios moterys tampa tokios priblokštos šio išmėginimo, kad atsisako chirurginės operacijos arba nutraukia gydymo kursą. To rezultatas – liga progresuoja [11].
Kita, gydymo metu pasireiškianti problema – nerimas. Nerimo priežastys ir objektai dažniausiai yra neaiškūs tiek pačiam ligoniui, tiek ir aplinkiniams. T. Rando ligonių išgyvenamą nerimą suskirsto į šias baimes: nežinomybės baimė, baimė prarasti šeimą ir draugus, baimė prarasti savikontrolę, baimė netekti kūno dalių ir tapti neįgaliu, kančios ir skausmo baimė, baimė prarasti tapatumą ir regresijos baimė [49].
C. Burgers ir kt. (2005) savo atliktame tyrime nustatė, kad beveik 50 proc. respondenčių pasireikškė depresija, nerimas arba abu kartu praėjus beveik metams po gydymo. Tai buvo susiję su jaunu respondenčių amžiumi, ilgiau užsitęsias gydymas, trūkumas intymumo santykiuose [33].
Todėl yra labai svarbu, kad ligoniai turėtų su kuo pasikalbėti apie juos kankinačias mintis, dvejones su gydytojais, slaugytojais, artimaisiais. Taip pat vertėtų pagalvoti apie profesionalaus psichologo, psichoterapeuto pagalbą.
1.4.3. Išsekimas
Išsekimas yra vienas iš dažniausių požymių, lydinčių vėžiu sergančius ligonius. Išsenka 78-96 proc. ligonių, sergančių vėžiu. Išsekimas yra įvairialypis reiškinys. Tai būsena, kuriai esant žmogus jaučia energijos stoką, o tai, savo ruožtu sukelia nuovargį ir mažina aktyvumą. Būdingi šio reiškinio požymiai gali būti fiziniai, psichologiniai ar socialiniai.
Tačiau šią organizmo būklę yra sunku apibūdinti, todėl sergantieji vėžiu sakosi jaučią nuovargį, silpnumą, skundžiasi esą išsekę, išvargę, išsisėmę, apsunkę, praradę ankstesnį žvalumą [53].
Išsekimas gali labai neigiamai paveikti ligonio gyvenimo kokybę. Jis gali turėti įtakos jo savijautai, kasdieninei veiklai ir santykiams su kitais žmonėmis, nulemti ar ligonis toliau gydysis. Nuo piktybinių navikų gydomi ligoniai kartais nebeina į darbą, atsiskiria nuo draugų, ilgiau miega, o kai kuriais atvejais yra taip išsekę, jog nebegali atlikti jokių veiksmų. Tai pailgina asmenybės diskomfortą, kuris pasireiškia per sutrikusią psichosocialinę adaptaciją [3].
Ne visada galima įvardinti veiksnius, sukeliančius onkologinių ligonių išsekimą. Tačiau apibūdinsiu keletą veiksnių, kurie turi įtakos atsirandant išsekimui. Tai yra:
1.Vėžio gydymas. Išsekimas yra dažnas simptomas, atsirandantis gydant navikus radioterapija ir
chemoterapija. Išsekimą taip pat gali lemti pykinimas, vėmimas, lėtinis skaumas bei svorio sumažėjimas. Paprastai išsekimas sumažėja užbaigus gydymą, nors ne visiems ligoniams pavyksta atgauti įprastinę būklę. Daugeliui vėžiu sergančių ligonių atliekamos diagnostinės ar gydomosios operacijos, po kurių atsiranda išsekimas, tačiau operacijos sukeltas išsekimas laikui bėgant praeina [53].
2.Emociniai veiksniai. Sergančių vėžiu išsekimo vystymuisi turi įtakos jų nuotaikos, tikėjimas, požiūriai
ir reakcija į stresą. Dažniausios išsekimą sukeliančios psichologinės priežastys yra nerimas ir depresija. Sergantiems depresija (interesų praradimas, sunku susikoncentruoti, protinis ir fizinis nuovargis, beviltiškumo jausmas) fizinių priežasčių sukeltas išsekimas būna sunkesnis ir ilgiau tęsiasi net išnykus pirminėms priežastims.
Nerimą ir baimę dažnai lemia vėžio diagnozė, jos poveikis žmogaus fizinei, protinei, socialinei gerovei, taip pat būna ir emocinio streso šaltinis.
3.Psichologiniai veiksniai. Su išsekimu dažnai siejasi sumažėjęs dėmesys, suvokimo ir mąstymo
sunkumai. Dėmesys neretai sutrinka navikų gydymo metu ar po gydymo. Jį padeda grąžinti fizinis krūvis ir poilsis po jo. Miegas taip pat sušvelnina dėmesio nesukaupimo problemas [53].
1.4.4. Psichosocialinė sritis
Daugelyje literatūros šaltinių, nagrinėjusių krūties vėžio problemą, nurodoma psichosocialinės pagalbos svarba koreguojant sudėtingus su diagnozės pateikimu, sudėtingu gydymu, bei ateities perspektyvomis susijusius aspektus [47].
Pateikiami dažniausi moterų, sergančių krūties vėžiu, psichosocialiniai išgyvenimai, susiję su liga. Ligos pasikartojimo baimė;
Fiziniai simptomai: nuovargis, nemiga, skausmas; Savo kūno vertės suvokimo žlugimas;
Seksualinė disfunkcija;
Įkyrios mintys apie ligą/nuolatinis nerimas; Komplikuoti santykiai su sutuoktiniu/partneriu; Pažeidžiamumas;
Egzistencinės mintys apie mirtį/ mirties baimė.
Po krūties vėžio diagnozės ir kai kuriais ligos gydymo etapais šie simptomai būdingi bene visoms moterims. Vis dėlto, moterys skirtingai išgyvena visus negalavimus, skirtingai su jais kovoja, skirtingai prisitaiko prie jų gyvenime, kadangi tai susiję su nežinomybe dėl ateities.
Susirgus onkologine liga keičiasi ne tik paciento įvaizdis ir statusas, bet keičiasi ir jo išvaizda. Moterys, ypač po radikalesnio gydymo (operacijos ar chemoterapijos), kai pablogėja išvaizda (suprastėja odos būklė, pakinta veido spalva, slenka plaukai, gali pakisti svoris ir kt.), jaučia didelį nerimą, kuris išlieka gana ilgai. Būtent šiuo periodu labai svarbi kvalifikuoto psichologo, psichiatro pagalba. Moteriai prarasti žavesį ir grožį, ypač gana jauno amžiaus, yra didžiulis emocinis, fizinis ir psichinis stresas.
Dėl fizinių ir psichologinių ligos ir gydymo sukeltų pasekmių keičiasi žmogaus vaidmuo šeimoje, keičiasi santykiai su draugais ir kitais žmonėmis.
Jaunesnės pacientės blogiau adaptuojasi prie ligos. Pasak Moro, jos suvokia ligą, kaip atėjusią „per anksti“, nukenčia jų „šeimos išlaikytojos“ vaidmuo šeimoje, bet to jos „turinčios ką prarasti“ (karjeros galimybės, galimybę pamatyti užaugusius vaikus) [46].
N. Pistrang ir C. Barker nustatė, kad moterims ypač svarbus yra artimiausios aplinkos palaikymas, gaunamas iš partnerių, draugių ar moteriškos lyties giminaičių [42]. Sutuoktinių pagalba labai svarbi moteriai suteikiant emocinę ir buitinę pagalbą.
Vėžiu sergantis žmogus, tikėtina, pradeda į gyvenimą žiūrėti visai kitaip nei jį supantys žmonės. Tad visiškai natūralu, jog socialinį atstumą gali didinti ir nesugebėjimas suprasti. Sveikam žmogui sunku suvokti, ką jaučia vėžiu sergantis žmogus, o vėžiu sergantysis gali manyti, kad sveikasis vis tiek jo nesupras.
Vėžys, kaip sunki, ilgalaikė ir su mirtimi siejama liga, stipriai sukrečia žmogaus pasaulį ir požiūrį į gyvenimą. Vis dėl to, pastebima, kad ne visi ligoniai vėžio diagnozės yra prislegiami vienodai. Žmonės skirtingai reaguoja į ligą, nevienodai prisitaiko prie ligos, prie gydymo.
1.4.5. Psichoemocinės pagalbos svarba
Kalbant apie psichoemocinės pagalbos teikimą onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams pirmiausia reikia akcentuoti holistinio požiūrio į pacientą svarbą.
Galima išskirti du pagrindinius gydytojo ir slaugytojo bendravimo su pacientu būdus:
1. Fokusuotas į sutrikimą; 2. Fokusuotas į pacientą;
Į sutrikimą fokusuotas bendravimas – tai bendravimas su pacientu apie jo ligą. Į pacientą fokusuotas bendravimas – tai darbas su pacientu, apimantis aktyvų klausymą ir leidžiantis pacientui išsakyti savo lūkesčius, jaumus bei nuostatas. Sprendimai priimami kartu, kartu aptariamas gydymo ar slaugos planas.
Psichoterapinės pagalbos tikslas – sumažinti sergančiųjų vėžiu psichologinį stresą, o išaugus jų nerimui ar atsiradus depresijai – tinkamai gydyti. Psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas
pirmiausia padeda moteriai susidoroti su emociniais pasikeitimais, padeda prisitaikyti prie neišvengiamai pasikeitusio gyvenimo būdo, bei išgyventi gydymo procesą, kuris neretai būna skausmingas ir traumuojantis.
Individuali psichoterapija yra palaikomojo pobūdžio. Ji nukreipta į vėžio psichologinius ir emocinius apsketus, tokius kaip depresija, baimė, nerimas, neigimas, gedėjimas ir kaltė. Pacientas skatinamas išreikšti savo jausmus. Be to, jam padedama spręsti ir sanktykių su artimaisiais problemas, iškylančias pradėjus vėžio gydymą.
1.5. Slaugytojos vaidmuo
Ypatingai yra svarbus slaugytojos vaidmuo teikiant psichoemocinę pagalbą. Slaugytojai daugiausia kontaktuoja su pacientais ir pirmieji turėtų pastebėti pasikeitusius pacientų jausmus, nuotaikų išraiškas. Slaugytojas turi domėtis onkologine liga sergančiojo emocinėmis reakcijomis į ligą ir jos gydymą, ir suteikti psichologinę pagalbą pagal savo kompetenciją [19].
Slaugos apibrėžime teigiama, jog slauga apima sveikatos ugdymą, stiprinimą ir išsaugojimą, ligų ir rizikos veiksnių profilaktiką, sveikų ir sergančių asmenų fizinę, psichinę ir socialinę priežiūrą. Taipogi, vieni iš slaugytojui būtinų patenkinti poreikių yra psichologinė priežiūra. Kaip visa tai slaugytoja gali užtikrinti, jei ji nematys, nepastebės, nesigilins į pacientų emocinius patyrimus?
Almas H., teigia jog bendravimas ypač svarbus tiems pacientams, kurie serga vėžiu ir tiems, kurie rūpinasi jais. Vėžiu sergantys pacientai linkę izoliuotis, ypač jei pakinta jų išvaizda. Tokia izoliacija gali būti įvairių laipsnių, pacientas gali užsisklęsti ir vengti kartu besigydančių pacientų ir sveikatos personalo, o kai kurie gali neleisti savo šeimai ir artimiems draugams jų lankyti. Užsisklendimas gali būti sunkus artimiesiems bei draugams, kurie nori kartu su jumis išgyventi šį sudėtingą periodą [59].
Bendraujant su paciente, sergančia krūties vėžiu, dažnai iškyla bendravimo problemos, kurios priklauso nuo pačios pacientės. Tai gali vykti sąmoningai, kai pacientės suvokia savo norus kaip nepriimtinus ir nesitiki, kad jie gali būti patenkinti. Slaugytojas turi gebėti pastebėti pacientės norą pasikalbėti su psichiatru, kunigu ar socialiniu darbuotoju. Slaugytojas turėtų stengtis išsaugoti paciento dvasinius poreikius, nuostatas gyventi, o ne mirti. Deja, neretai slaugytojai vengia kalbėtis šiomis temomis, bijodami, kad nesugebės atsakyti į pacientės klausimus, kad tokio pokalbio metu bus atskleista jų pačių mirties baimė. Pacientėms
svarbiausia yra pats bendravimas, jo gydomasis poveikis. Daug nekalbėdamas, bet aktyviai klausydamasis, slaugytojas gali padėti pacientei išreikšti tai, ką ji jaučia, ir atrasti atsakymą, kuris jai pačiai atrodo teisingiausias. Pastebėta, kad labai svarbus yra gydytojo ar slaugytojo požiūris į krūties vėžį. Slaugant onkologinį pacientą ir bendraujant su juo, labai svarbu jai ir jo artimiesiems padėti išlaikyti viltį, tačiau ne nerealius lūkesčius. Gydytojas ar slaugytojas neturi atimti vilties iš pacientės, o turi stengtis sukurti aplinką, padedančią pacientei sukurti viltį. Suteikti pacientei realią viltį, padėti ją išpildyti, išmokyti jį gyventi su savo liga – yra geros slaugos požymiai [8].
Anot A. Hallbjorg, slaugos kokybė priklauso nuo to, kaip slaugytoja susipažįsta su pacientu, jo šeima, su jų požiūriu į savo pačių problemas bei savo gyvenimo situaciją. Informacija yra galingas veiksnys, mažinantis paciento netikrumo jausmus ir padedantis kovoti su liga [40]. Informacijos teikimas, mokymas padeda onkologine liga sergantiems mažinti baimę ir kitas negatyvias reakcijas, grąžina savikontrolės ir autonomijos jausmus.
H. Graham (2005) savo straipsnyje rašė, kad moterims buvo labai svarbu, jog jos galėjo pasikalbėti su slaugytoja apie savo problemas, kad nebuvo paliktos vienos. Kitoms tiesiog užteko, kad jos buvo išklausytos, nes pradžioje buvo sunku ir baisu apie tai kalbėtis su savo namiškiais [39].
2. TYRIMO METODIKA
2.1. Tyrimo organizavimas ir etiniai tyrimo aspektai
Tyrimo objektas - moterų kūno įvaizdžio vertinimas po krūties operacijos. Tyrimo subjektas - moterys, kurioms atlikta krūties vėžio operacija.
Tyrimo metodas - anketinė apklausa. Tyrimas pradėtas gavus Lietuvos Sveikatos Mokslų
Universiteto Bioetikos centro vadovės prof. Z. Liubarskienės, Nr. BC-KS(M)-61 (žr. priedas nr. 1 ). Tiriamųjų anoniminė apklausa vygdyta 2012 sausio – 2013 metų kovo mėn., pagrindinis anketavimas buvo vykdytas LSMU krūtų chirurgijos skyriuje. Anoniminėje anketinėje apklausoje sutikusios dalyvauti pacientės buvo infromuotos apie tyrimą, jo tikslą ir eigą. Sutikusios pacientės dalyvauti tyrime, savo sutikimą patvirtino rastiškai, pasirašydamos informuotą sutikimą (žr. priedą nr. 2 ). Dalyvavimas apklausoje buvo savanoriškas. Tyrimo duomenys buvo panaudoti tik apibendrinti, išsaugant respondetų konfidencialumą.
2.2. Tiriamųjų kontingentas
Apklausoje sutiko dalyvauti 98 (77 proc.) respondetės iš 128 tinkamų respondenčių. Apklausoje nedalyvavusių 30 (23proc.) respondenčių charakteristika: jaunas respondenčių amžius, gyvena ne Kauno mieste, psichologinės problemos.
Pacienčių įtraukimo į tyrimą kriterijai:
Moterys, kurioms atlikta krūties vėžio pašalinimo operacija kartu pašalinant pažasties limfmazgius;
Moterys, kurios toliau gydomos, LSMU Krūtų chirurgijos skyriuje, taikant radioterapinį gydymą.
Suprantančios ir mokančios skaityti bei rašyti lietuviškai;
Perskaičiusios sutikimo formą ir pasirašiusios sutikimą dalyvauti tyrime.
Pacienčių neįtraukimo kriterijai:
Atsisakiusios dalyvauti apklausoje; Moterys, kurios nekalba lietuviškai; Moterys, kurioms pašalinta krūtis.
2.3. Tyrimo metodai
2.3.1. Naudoti klausimynai
Tyrimo metu naudoti klausimynai:
1. Kūno įvaizdžio vertinimo, po krūties vėžio operacijos, anketa (Body Image after Breast Cancer
(BIBCQ));
2. Papildomai sudaryti klausimai (sociodemografiniams duomenims įvertinti).
2.3.1.2. Kūno įvaizdžio, po krūties vėžio operacijos, vertinimo anketa
Anketa sukurta užsienio autorių (Baxter N. N., Goodwin P. J.). Leidimas naudoti anketą tyrimui gautas iš vienos jos autorių –Baxter N. N., Toronto universitetas, Kanada. Anketa iš anglų kalbos į lietuvių kalbą buvo versta dviejų nepriklausomų vertėjų. Gauti anketos vertimo rezultai palyginti ir suderinti tarpusavyje ir priimtas vienas variantas. Lietuviško vertimo, anketos testavimas buvo atliktas apklausiant 6 pacientes, siekiant įvertinti anketos suprantamumą. Pakoregavus kelis klausimus, buvo priimta galutinė anketos versija.
Kūno įvaizdžio vertinimo po krūties vėžio anketa BIBCQ (Body Image after Breast Cancer Questionnaire) (žr. priedas nr. 3). Ši anketa yra skirta tirti moterų, po krūties vėžio operacijos, kūno įvaizdžio vertinimui.
BIBCQ anketą pacientės pildo pačios. Anketą sudaro instrukcija ir 51 teiginys. Anketa suskirstyta į 6 skales su kiekvienai skalei priskirtais teiginiais (1 lentelė): „pažeidžiamumo“ skalė; „gėdos jausmas dėl savo kūno“ skalė; „veiklos apribojimo“ skalė; „susirūpinimo dėl savo kūno“ skalė; „pašalinių žmonių žvilgsnių jausmo“ skalė; „susirūpinimo dėl savo rankos“ skalė. Anketa sudaryta iš dviejų dalių. I dalis skirta įvertini ar moterys sutinka su anketoje pateiktais teiginiais, o II dalis – įvertinti kaip dažnai pasireiškia anketoje išvardinti teiginiai. Anketos I dalyje į pateiktus teiginius prašoma atsakyti pasirenkant iš duotų galimų atsakymų variantų : 1 - visiškai nesutinku, 2 – nesutinku,
3 – neturiu nuomonės, 4 – sutinku, 5 - visiškai sutinku. Pavyzdžiui: Mano oda išsausėjusi. (1 Visiškai nesutinku, jei jūsų oda riebi ,2 nesutinku, jei Jūsų oda dažniau riebi; 3 neturiu nuomonės, jei Jūsų oda
normali; 4 sutinku, jei Jūsų oda sausoka; 5 visiškai sutinku, jei Jūsų oda labai išsausėjusi). Anketos II dalyje į pateiktus teginius prašoma atsakyti pasirenkant iš duotų galimų atsakymų variantų: 1 –
niekada/beveik niekada, 2 – retai, 3 – kartais, 4 – dažnai, 5 – visada/beveik visada. Pavyzdžiui: Aš
normaliai jaučiu savo ranką (1 niekada, jei nepritariate šiam teiginiui; 2 retai, jei labiau nepritariate
šiam teiginiui; 3 kartais, jei kartais pritariate šio teiginio situacijai, 4 dažnai, jei pritariate šiam teiginiui; 5 visada, jei šis reiškinys dažnas). Kiekviena anketos skalė turi savo galimų balų skaičių (1
lentelė). Vis didesnis surinktų balų skaičius rodo didesnį nepasitenkinimą pasikeitusia kūno išvaizda ir
mažesnį susitaikymą su įvykusiais kūno pokyčiais. Anketoje skaičiuojama skalių balų sumų vidurkiai. Kūno įvaizdžio teiginių vidutinio patikimumo koeficientas Cronbach‘s alpha yra 0,85 [33].
Anketa tolimesniai analizei teikiama, kai atsakyta į visus anketoje pateiktus teiginius.
1 Lentelė. Tyrimo anketos struktūra.
Skalės Teiginiai Balai
Pažeidžiamumas 4, 7, 13, 15, 22, 32, 34, 38, 40, 41, 47, 50 12-60 Gėdos jausmas dėl savo kūno 1, 3, 9, 12, 18, 19, 21,26, 27, 29, 31, 36, 39 13-65
Veiklos apribojimas 5, 6, 17, 35 ,42, 43, 44, 48 8-40
Susirūpinimas dėl savo kūno 8, 10, 11, 16, 20, 23, 24, 25 8-40
Pašalinių žmonių žvilgsnių jausmas 28, 30, 33, 45, 49 5-25
Susirūpinimas dėl savo rankos 2, 14, 37, 46, 51 5-25
Kartu su šiuo klausimynu pacientėms yra pateikiami ir tyrėjos papildomai sudaryti klausimai siekiant įvertinti respondenčių sociodemografinius duomenis (amžių, lytį, išsilavinimą, gyvenamąją vietą, šeiminę padėtį, darbingumą) (žr. priedas nr. 4).
2.4. Duomenų analizės metodai
Anketos laikytos teisingomis ir panaudotos tolimesniai duomenų analizei, kai buvo atsakyta į visus anketoje pateiktus klausimus. Tyrimo duomenys analizuoti naudojant „MS Excel“ ir „SPSS for Windows 18.0“ statistinę programą. Tolydiesiems rodikliams apibūdinti buvo skaičiuojamas aritmetinis vidurkis ± standartinis nuokrypis (SN), kategoriniams (grupuotiems) rodikliams taikytas procentinis skirstinys.
Duomenų statistiniam palyginimui grupėse buvo taikomi šie statistiniai kriterijai: Stjudento t testas (vidurkiams palyginti dviejose grupėse, nurodant kriterijų t), dispersinė ANOVA analizė (vidurkiams palyginti trijose ir daugiau grupių, nurodant kriterijų F). Dviem tolydiesiems rodikliams palyginti taikytas Pirsono koreliacijos koeficientas r, kur r > 0,90 – labai stipri, r > 0,70 – stipri, r >0,50 vidutiniška koreliacija. Pasirinktas statistinio pasikliautinumo lygmuo 95 proc. (p < 0,05).
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Socialiniai - demografiniai duomenys
Tyrimo metu buvo apklausta 98 LSMU VšĮ Krūtų chirurgijos skyriuje besigydančios pacientės. Apklaustųjų pacienčių amžius svyravo nuo 30 iki 74 metų. Respondenčių amžiaus vidurkis 50,9 m. (SN ± 12,09). Pacientės vaisingo amžiaus grupėje nuo 30 metų iki 49 metų sudarė 42,9 proc. visų apklaustųjų, nevaisingo amžiaus moterys nuo 45 metų iki 74 metų sudarė 57,1 proc. Dauguma apklaustųjų pacienčių gyveno mieste (61,2 proc.), kaime gyvenančios pacinetės sudarė 38,8 proc. Pagal išsilavinimą apklausoje dominavo vidurinį išsilavinimą turinčios moterys 45,9 proc. (5 pav.).
29,6% 45,9% 7,1% 17,3% pradinis vidurinis spec. vidurinis aukštasis
5 pav. Pacienčių pasiskirstymas pagal išsilavinimą
Lyginant pagal darbingumą 60,2 proc. apklaustųjų sudarė dirbančios pacientės, o likusią dalį – 39,8 proc. sudarė nedirbančios pacientės. Net pusės tyrime dalyvavusių pacienčių (50,0 proc.) gyvena atskirai, 24,5 proc. tiriamųjų neturi vaikų, 13,3 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad jų vaikai gyvena kartu su jomis ir likusios dalies (12,2 proc.) vaikai gyvena užsienyje (5 PRIEDAS). Kaip matyti iš 6 pav. beveik lygias dalis sudaro moterys, kurios yra ištekėjusios (29,6 proc.), našlės (29,6 proc.) ir kartu gyvenančios su savo draugu (28,6 proc.), o 12,2 proc. moterų yra išsiskyrusios.
12,2% 29,6% 28,6% 29,6% išsiskyrusi ištekėjusi gyvena kartu našlė
6 pav. Pacienčių pasiskirstymas pagal šeiminę padėtį
3.2. Kūno įvaizdžio charakteristikos
Vienas iš šio darbo uždavinių buvo įvertinti kūno įvaizdžio charakteristikas tarp moterų, kurioms atlikta krūties vėžio operacija. Iš tyrimo gautų duomenų matyti (7pav.), kad didesni balų sumų vidurkiai gauti „pažeidžiamumo“ skalėje (63,3 proc.), „gėdos jausmo dėl savo kūno“ skalėje (59,1 proc.), „pašalinių žmonių žvilgsnių“ skalėje (54,4 proc.) ir „susirūpinimas dėl savo kūno“ skalėje (51,7 proc.), mažiausiai įvertinta „susirūpinimas dėl savo rankos“ skalė (37,0 proc.).
Iš sių skalių didelių balų vidurkių galima teigti, kad moterys nesijaučia saugiai, užtikrintai, yra lydymos minčių apie krūties vėžį, nėra patenkintos pasikeitusia kūno išvaizda ir joms yra labai sunku susitaikyti su įvykusiais kūno pokyčiais.
7 pav. Kūno įvaizdžio, po krūties vėžio operacijos, vertinimo anketos (BIBCQ) 6 skalių santykinės reikšmės (paskaičiuota kaip vidurkio ir maksimalios reikšmės santykis)
„Pažeidžiamumo“ skalė (2 lentelė). Šios skalės balų sumų vidurkis 37,9 (±10,9).Tyrimo metu
buvo prašoma pacienčių atsakinėjant į šiai skalei priskirtus 12 teiginių pasirinkti joms priimtiniausią atsakymo variantą, kuris buvo vertinamas balais ir vėliau skaičiuojama balų sumų vidurkis, į visus teiginius pacientės atsakinėjo priskirdamos didesnius vertinimo balus. Didesnius balų sumų vidurkius surinko šie teiginiai: „Man reikia užtikrintumo dėl savo sveikatos“ 4,02 (±0,885), „Aš jaudinuosi dėl plintančio auglio“ 3,69 (±1,213), „Jaučiu, kad vėl gali atsinaujinti onkologinė liga“ 3,49 (±1,077), „Aš jaučiuosi taip, lyg manyje yra „tiksinti bomba“ 3,44 (±1,236), „Jaučiu, kad krūties auglys pakenkė mano kūnui“ 3,35 (±1,219), „Aš galvoju apie krūties auglį“ 3,31 (±1,213), „Aš nerimauju dėl savo kūno 3,34 (±1,21)“. Įvertinus šiuos teiginius matyti, kad pacientės nesijaučia saugiai, užtikrintai, yra lydimos minčių apie krūties vėžį, kuris neleidžia visiškai.
2 lentelė. „Pažeidžiamumo“ skalės teiginių balų vidurkiai
Klausimas Minimumas Maksimumas Vidurkis SN
4. Aš jaučiuosi taip, lyg manyje yra „tiksinti
bomba“ 2 5 3,44 1,236
7. Jaučiu, kad vėl gali atsinaujinti onkologinė liga 1 5 3,49 1,077 13. Jaučiu, kad krūties auglys pakenkė mano kūnui 2 5 3,35 1,219
15. Jaučiuosi taip, lyg mano kūnas mane nuvylė 1 5 3,07 1,058
22. Jaučiu, jog kažkas ima valdyti mano kūną 1 4 2,88 1,008
32. Aš jaudinuosi dėl plintančio auglio 1 5 3,69 1,213
34. Aš galvoju apie krūties auglį 1 5 3,31 1,213
38. Aš nerimauju dėl savo kūno 1 5 3,34 1,121
40. Aš pykstu ant savo kūno 1 4 2,29 1,308
41. Man reikia užtikrintumo dėl savo sveikatos 3 5 4,02 0,885
47. Aš nerimauju dėl skausmo 1 3 1,95 0,563
50. Aš galvoju apie savo krūtį 1 5 3,15 1,230
Pateikiami skalės duomenų vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (SN).
„Gėdos jausmas dėl savo kūno“ skalė (3 lentelė). Šios skalės balų vidurkis 38,4 (±12,9).
Labiausiai išiskyrę teiginiai šioje skalėje buvo: „Aš stengiuosi slėpti savo kūną“ 3,14 (±1,035), „Aš vengiu žiūrėti į randus po krūties operacijos“ 3,13 (±1,181), „Jaučiuosi mažiau moteriška po krūties auglio operacijos“ 3,01 (±1,239), „Jaučiuosi taip, lyg dalis manęs turėtų būti slepiama“ 2,97 (±1,135), „Persirenginėdama slepiu savo kūną“ 2,91 (±0,826), „Vengiu fizinio intymumo“ 2,21 (±1,349), „Aš bijau liesti randus po krūties operacijos“ 2,83 (±1,158), „Lytinių santykių metu pridengiu savo krūtinę“ 3,47 (±0,899). Galima teigti, kad pacientės nėra dar susitaikiusios su pasikeitusia kūno išvaizda, yra mežesnis susitaikymas su įvykusiais kūno pokyčiais.
3 lentelė. „Gėdos jausmo dėl savo kūno“ skalės teiginių balų vidurkiai
Klausimas Minimumas Maksimums Vidurkis SN
1. Aš stengiuosi slėpti savo kūną 2 5 3,14 1,035
3. Aš vengiu žiūrėti į randus po krūties operacijos 2 5 3,13 1,181 9. Jaučiuosi mažiau moteriška po krūties auglio
operacijos 1 5 3,01 1,239
12. Jaučiuosi patogiai, persirenginėdama viešose
persirengimo kabinose 2 4 2,91 0,826
18. Jaučiuosi taip, lyg dalis manęs turėtų būti
slepiama 1 5 2,97 1,135
19. Aš bijau liesti randus po krūties operacijos 1 5 2,83 1,158 21. Aš vengiu artimo fizinio kontakto, pavyzdžiui
apkabinimų 1 4 2,66 1,035
26. Jaučiuosi patogiai, kai kiti mato mano krūtis 2 5 3,17 1,036 27. Mano krūtinės išvaizda gali trikdyti kitus
žmones 2 5 3,47 0,899
29. Vengiu fizinio intymumo 1 4 2,21 1,349
31. Persirenginėdama slepiu savo kūną 1 5 2,40 1,629
36. Kai esu nuoga, jaučiuosi seksuali 1 3 1,83 0,800
39. Lytinių santykių metu pridengiu savo krūtinę 1 5 2,50 1,594 Pateikiami skalės duomenų vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (SN).
„Veiklos apribojimo“ skalė (4 lentelė). Šios skalės balų vidurkis yra 18,8 (±4,2). Iš šios skalės
teiginių, kaip didžiausius balų vidurkius surinkusius, galima išskirti šiuos teiginius: „Dienos metu jaučiuosi mieguista“ 2,64 (±0,828), „Kiti asmenys turi periimti mano pareigas“ 2,74 (±0,790), „Man sunku susikoncentruoti“ 2,37 (±0,765), „Nuovargis trigdo mano gyvenimo ritmą“ 2,49 (±0,790). Kaip pacientės įvardijo, tam įtakos turi radioterapinis gydymas, kuris didina ir taip esantį menka kūno įvaizdį.
