MOTERŲ, SERGANČIŲ KRŪTIES VĖŽIU, ADAPTACIJOS POREIKIŲ VERTINIMAS POOPERACINIU LAIKOTARPIU

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Vaida Dvilinskaitė

MOTERŲ, SERGANČIŲ KRŪTIES VĖŽIU, ADAPTACIJOS

POREIKIŲ VERTINIMAS POOPERACINIU LAIKOTARPIU

Magistratūros studijų programos ,,Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė dr. Daiva Kriukelytė

Parašas

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

MEDICINOS AKADEMIJA

SLAUGOS FAKULTETAS

SLAUGOS IR RŪPYBOS KATEDRA

Slaugos fakulteto dekanė Prof. dr. J. Macijauskienė

2013 m. ...mėn. ....d.

MOTERŲ, SERGANČIŲ KRŪTIES VĖŽIU, ADAPTACIJOS

POREIKIŲ VERTINIMAS POOPERACINIU LAIKOTARPIU

Magistratūros studijų programos ,,Klinikinė slauga“ baigiamasis darbas

Darbo vadovė Dr. Daiva Kriukelytė ...

2013m. ....mėn. ….d.

Recenzentas Darbą atliko

Dr. J. Gulbinienė ... magistrantė 2013m. ....mėn. ....d. Vaida Dvilinskaitė ...

2013m. ....mėn. ....d.

TURINYS

SANTRAUKA ... 5

SUMMARY ... 7

SANTRUMPOS ... 9

1. ĮVADAS ... 10

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI ... 11

3. LITERATŪROS APŽVALGA ... 12

3.1. Krūties vėžio chirurginis gydymas ... 12

3.2. Pooperaciniai laikotarpiai ... 13

3.3. Krūties vėžio susirgimai Lietuvoje bei pasaulyje ... 14

3.4. Adaptacijos samprata ... 15

3.5. C. Roy adaptacijos modelis ... 19

3.6. Fizinės adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos...20

3.7. Vaidmens funkcijų adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos ... 22

3.8. Tarpusavio ryšio adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos...24

3.9. Asmens tapatumo adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos...26

4. TYRIMO METODIKA...29

4.1. Tyrimo kontingentas...29

4.2. Tyrimo modelis...30

4.3. Naudoti klausimynai...30

4.3.1. Simptomų distreso klausimynas ...31

4.3.2. Vaidmens funkcijų klausimynas...32

4.3.3. Tarpusavio ryšio klausimynas...32

4.3.4. Beck A. D.depresijos klausimynas...33

4.3.5. Papildomi klausimai...33

4.4. Tyrimo organizavimas...33

4.5. Statistinės analizės metodika...34

5. REZULTATAI ...36

5.1. Respondenčių demografinės charakteristikos ... 36

5.2. Moterų, sergančių krūties vėžiu, fizinės adaptacijos poreikių palyginimas ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ... 37

5.3. Moterų, sergančių krūties vėžiu, vaidmens adaptacijos poreikių palyginimas ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ... 43

5.4. Moterų, sergančių krūties vėžiu, tarpusavio ryšio adaptacijos poreikių palyginimas ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ... 51

5.5. Moterų, sergančių krūties vėžiu, asmens tapatumo adaptacijos palyginimas ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu...63

6. REZULTATŲ APTARIMAS ... 67

6.1. Fizinės adaptacijos poreikių nustatymas ir palyginimas, sergant krūties vėžiu ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, remiantis C. Roy adaptacijos modeliu...67

6.2. Vaidmens funkcijų adaptacijos poreikių nustatymas ir palyginimas, sergant krūties vėžiu ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, remiantis C. Roy adaptacijos modeliu...69

6.3. Tarpusavio ryšio adaptacijos poreikių nustatymas ir palyginimas, sergant krūties vėžiu ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, remiantis C. Roy adaptacijos modeliu...70

6.4. Asmens tapatumo adaptacijos poreikių nustatymas ir palyginimas, sergant krūties vėžiu ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, remiantis C. Roy adaptacijos modeliu...72

7. IŠVADOS ... 73

8. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 74

9. PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ... 75

10. LITERATŪROS SĄRAŠAS...76

Priedas Nr. 2 ... 82 Priedas Nr. 3 ... 83

Dvilinskaitė V. Moterų, sergančių krūties vėžiu, adaptacijos poreikių vertinimas pooperaciniu laikotarpiu, magistranto baigiamasis darbas / mokslinė vadovė dr. D. Kriukelytė; Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Slaugos fakultetas, Slaugos ir rūpybos katedra. – Kaunas, 2013, - 83 p.

Krūties vėžys jau daugelį metų yra dažniausia moterų onkologinė liga bei opiausia ir aktualiausia jų sveikatos problema. Problemos aktualumą lemia vis didėjantys susirgimo mastai bei nepaliaujamas sergamumo krūties vėžiu augimas.

Atlikus darbą bus išsiaiškinta su kokiais adaptacijos poreikiais susiduria sergančios moterys 1- 4 parą po operacijos (ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu) ir išvykusios į namus (vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu). Išsiaiškinus adaptacijos poreikius, būtų galima greičiau bei efektyviau padėti pacientėms susidoroti su iškilusiomis adaptacijos problemomis.

Darbo tikslas - įvertinti ir palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu, adaptacijos poreikius ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu. Šiam tikslui pasiekti buvo naudojami 3 uždaviniai:

1. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu fizinės adaptacijos poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

2. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu vaidmens poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

3. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu tarpusavio ryšio poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

4. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu asmens tapatumo poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

Tyrimo objektas - 25 – 55 metų amžiaus pacientės, sergančios I – II stadijos krūties vėžiu, kurios buvo operuotos ir gydytos LSMU KK Krūties chirurgijos skyriuje.

Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tyrimas vyko dviem etapais. Tyrimo etapai:

 Pirmasis anketavimas buvo atliekamas ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, t.y. pirmą – ketvirtą dieną po operacijos.

 Antrasis anketavimas buvo atliekamas vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, t.y. 5 – 14 dieną po operacijos, kai pacientės grįžo į namus ir anketą pildė namuose. Ją užpildyti turėjo iki tol, kol nebuvo pradėta taikyti reabilitacija ar kitas gydymo metodas.

Tyrime naudoti klausimynai: McCorkle R. (1983) „Simptomų distreso klausimynas“ (Symptom Distress Scale), Spanier G. B. (1989) Pasitenkinimo santykiais klausimyno dalis (Dyadic Adjusment Scale) ir Beck A. D. (1993) Beck depresijos klausimynas (Beck Depression Scale).

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad:

1. Vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ypač ženkliai pagerėjo fizinės adaptacijos poreikių - pykinimo, nemigos, apetito, skausmo ir susikaupimo vertinimas lyginant su ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.

2. Buvo nustatyta, kad moters vaidmuo šeimoje statistiškai reikšmingai pagerėjo vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu lyginant su ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.

3. Tarpusavio ryšio adaptacijos poreikiai vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu pagerėjo praktiškai visose kategorijose: moterys su vyru pradėjo dažniau atvirai kalbėtis apie tarpusavio santykius, pagerėjo tarpusavio santykių vertinimas, moterys pradėjo mažiau užsisklęsti savyje, pagerėjo moteriškumo vertinimas, sumažėjo lytinių santykių baimė lyginant šias kategorijas su ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.

4. Vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu asmens tapatumo adaptacijoje sumažėjo depresija ir palengvėjo depresijos forma, lyginant su ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu.

SUMMARY

Dvilinskaitė V.

A breast cancer is the most common malignant disease of women and the most serious and relevant problem of their health. The actuality of this problem depends on the extent of this disease and continuous growth of the incidence of breast cancer.

Following the work will clarify what are the adaptation needs for women after 1 – 4 day from surgery (early postoperative period), and during the period of backing home (the late postoperative period). Clarifying the adaptation needs leads the faster and more efficient way to help patients cope with adaptation problems.

The objective of the work is to assess and compare the adaptation needs in the early and late postoperative period of the women with breast cancer.

To accomplish the object of work was used three tasks:

1. Compare physiological adaptation needs in the early and late postoperative period based on C. Roy adaptation model for women with breast cancer.

2. Compare the self-concept function of early and late postoperative period based on C. Roy adaptation model for women with breast cancer.

3. Compare the needs of interrelation in the early and late postoperative period based on C. Roy adaptation model for women with breast cancer.

4. Compare personal interdependence needs in early and late postoperative period based on C. Roy adaptation model for women with breast cancer.

The object of investigation - 25 - 55 year-old patients, suffering from I - II-stage breast cancer, which has been operated and treated at the LSMU KK Breast Surgery Department.

The used method of investigation is an anonymous questionnaire. The study was conducted in two sections.

Sections of the study:

• The first questionnaire was carried out in the early postoperative period – from first to fourth day after the operation.

• The second questionnaire was conducted in the late postoperative period – 5th-14th day after surgery, when the patients have returned home and filled in the questionnaire at home. It was completed before the rehabilitation or other treatment was started.

The questionnaires used at the study: McCorkle R. (1983) Symptom distress questionnaire (Symptom Distress Scale), Spanier G. B. (1989) The section of the questionnaire of the relations of the satisfaction (Dyadic Adjusment Scale), and Beck A. D. (1993), Questionnaire of the Beck Depression (Beck Depression Scale).

The results of investigation showed that:

1. In the late postoperative period significantly improved physical adaptation needs - nausea, insomnia, loss of appetite, pain and assessment of accumulation compared with the early postoperative period. 2. It was found that a woman's role in the family significantly improved in the late postoperative period compared with the early postoperative period.

3. The needs of interrelation in the late postoperative period improved in practically all categories: women has started to talk about relationships with her husband more openly, the evaluation of the interrelation has improved, women began to look inwards least, the assessment of femininity has improved, the sexual fear has decreased, in comparing these categories with the early postoperative period.

4. In the late postoperative period of personal identity adaptation decreased depression and the form of depression was easier, compared with the early postoperative period.

SANTRUMPOS

LSMU KK – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos VUOI – Vilniaus universiteto Onkologijos institutas

PSO – Pasaulinės sveikatos organizacija proc. – procentai

kt. – kiti (-as, -a)

p – statistinis reikšmingumas pav. – paveikslas

t.y. – tai yra žr. – žiūrėkite nr. – numeris n. – respondenčių skaičius psl. – puslapis pan. – panašiai pvz. – pavyzdys cm. – centimetrai mln. – milijonas m. - metai

1. ĮVADAS

Krūties vėžys jau daugelį metų yra dažniausia moterų onkologinė liga bei opiausia ir aktualiausia jų sveikatos problema. Problemos aktualumą lemia vis didėjantys susirgimo mastai bei nepaliaujamas sergamumo krūties vėžiu augimas.

Dažniausiai krūties vėžys gydyti pradedamas, atliekant krūties operaciją, t.y., chirurginiu būdu pašalinant piktybinį naviką. Krūties vėžio operacija neretai pakeičia moters išvaizdą. Adaptacija prie krūties vėžio diagnozės yra ilgas procesas, kuris prasideda nuo ligos simptomų pasireiškimo ir tęsiasi ligos gydymo metu.

Po krūties vėžio operacijos moterys susiduria su įvairiais adaptacijos sunkumais pooperaciniu laikotarpiu: pasikeitusiu kūno įvaizdžiu bei jo suvokimu, atsiradusia lytinių santykių baime, moteriškumo jausmo sumažėjimu dėl krūties trūkumų, izoliacija. Dėl šių priežasčių labai svarbu įvertinti moters adaptacijos poreikius ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, bei vėlyvuoju, kai išvyksta į namus, grįžta į šeimą, įsilieja į visuomenę.

Naudojant C. Roy adaptacijos modelį galima įvertinti moterų adaptacijos poreikius sergant krūties vėžiu. Adaptacijos poreikių nustatymui naudojami keturi pagrindiniai modelio konceptai: fiziologinis, tarpusavio ryšio, vaidmens funkcijų bei asmens tapatumo (Fitzpatrick J. J, 2008). Vertinant moterų po krūties vėžio operacijos adaptaciją pagal šiuos konceptus, jais galima išsiaiškinti visus adaptacinius poreikius, kurie tiesiogiai įtakoja moterų sveikatą, pooperacinę būklę, psichologinę būseną, bei tiesiogiai veikia jų elgesį, to pasekoje įtakoja jų prisitaikymą prie dabartinės situacijos.

Lietuvoje nėra nagrinėti adaptacijos poreikiai sergant krūties vėžiu, remiantis C. Roy adaptacijos modeliu. Taip pat C. Roy modelis nėra naudojamas ir pritaikytas Lietuvoje. Taigi, jis nėra plačiai žinomas tarp bendrosios praktikos slaugytojų.

Atlikus darbą bus išsiaiškinta su kokiais adaptacijos poreikiais susiduria sergančios moterys 1- 4 parą po operacijos (ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu) ir išvykusios į namus (vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu). Išsiaiškinus adapatacijos poreikius, būtų galima greičiau bei efektyviau padėti pacientėms susidoroti su iškilusiomis adaptacijos problemomis. Gydytojams ir slaugytojams, dirbantiems krūtų chirurgijos skyriuose, itin svarbu juos žinoti ir mokėti efektyviai jais pasinaudoti, suteikiant pacientėms fizinę, psichologinę bei socialinę pagalbą.

Atliekant šį mokslinį darbą siekiama įvertinti ir palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu, adaptacijos poreikius ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, tuo siekiant užtikrinti visapusišką pacienčių gydymą ir slaugą bei palengvinti gydytojų ir slaugytojų kasdienį darbą.

2. DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas

Įvertinti ir palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu, adaptacijos poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniais laikotarpiais.

Uždaviniai

5. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu fizinės adaptacijos poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

6. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu vaidmens poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

7. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu tarpusavio ryšio poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

8. Palyginti moterų, sergančių krūties vėžiu asmens tapatumo poreikius ankstyvuoju bei vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu remiantis C. Roy adaptacijos modeliu.

3. LITERATŪROS APŽVALGA

3.1. Krūties vėžio chirurginis gydymas

Dažniausiai krūties vėžys pradedamas gydyti atliekant krūties operaciją t.y. chirurginiu būdu pašalinant piktybinį naviką. Operacijos apimtis priklauso nuo ligos stadijos, krūties naviko dydžio bei jo vietos krūtyje (Aleknavičienė ir kt., 2008). Įvertinus šiuos veiksnius, atliekama krūties tausojamoji arba krūties pašalinimo operacija (Juozaitytė ir kt., 2004).

Krūties tausojamoji operacija. Šios operacijos tikslas yra lokaliai kontroliuoti ligą ir

išsaugoti krūties kosmetinį vaizdą (žr. 1 pav.). Paveiksle punktyrinės linijos rodo išpjautą krūties dalį su naviku, bei limfmazgius kurie gali būti pašalinti esant reikalui.

1 pav. Krūties tausojamoji operacija (Nacionalinis vėžio institutas, 2012)

Dažniausiai nurodoma indikacija krūties tausojamąjai operacijai - vienas, nedidelis (ne didesnis kaip 3,5 – 4 cm.) invazinis navikas (Vilniaus universiteto onkologijos institutas, 2012). Krūties tausojamoji operacija skirtoma į:

1. Tumorektomija - naviko pašalinimas;

2. Lumpektomija (naviko pašalinimas su sveikais audiniais). Šalinamas navikas ir maždaug 2 cm. sveikų audinių aplink naviką. Po šios operacijos lieka nedidelis randas ir nežymi įduba krūtyje. 3. Kvadrantektomija (kvadranto pašalinimas), šios operacijos metu pašalinama ketvirtoji krūties

dalis su naviku. Po šios operacijos randas didesnis, labiau pastebimas, ypač pastebimas, kai krūtys mažesnės;

4. Hemimastektomija – šalinami du gretimi krūties kvadrantai su naviku (Nadišauskienė, 2007). Krūties tausojamosios operacijos moterims sukelia mažiau psichologinių problemų, jos ženkliai mažiau patiria adaptacijos sunkumų t.y. fizinių problemų, vaidmens funkcijų pasikeitimų, tarpusavio santykių blogėjimo bei pačios moters savęs nuvertinimo.

Krūties pašalinimo operacija (mastektomija). Šios operacijos tikslas - užtikrinti ligos

pjūvio kraštus esant invaziniam krūties vėžiui. Mastektomijos indikacijos – atliekama pacientės valia bei tada, kai pacientė netinkama krūties tausojamąjai operacijai. Krūties pašalinimo operacijų metu gali būti pašalinami pažasties duobės limfmazgiai bei raumenys esantys po krūtimi (žr. 2 pav.). Paveiksle punktyrinė linija rodo pašalintą krūtį. Esant reikalui pažastiniai limfmazgiai taip pat gali būti pašalinami.

2 pav. Krūties pašalinimo operacija (Nacionalinis vėžio institutas, 2012)

Mastektomijos moterims sukelia didžiausią stresą, nepasitikėjimą savimi bei trukdo intymų gyvenimą (Juozaitytė, 2004; Nacionalinis vėžio institutas, 2012).

Apibendrinus galima teigti, kad mastektomija sukelia ženkliai didesnius adaptacijos sutrikimus lyginant su tausojamąja krūties operacija. Šiame tyrime bus apklausiamos moterys, kurioms buvo atliktos krūties tausojamosios arba krūties pašalinimo operacijos.

3.2. Pooperaciniai laikotarpiai

Knygoje ,,Bendroji chirurgija“ (1989) autorius T. Šiurkus išskiria šį pooperacinio laikotarpio apibrėžimą: ,, tai laikotarpis nuo operacijos pabaigos iki ligonio pasveikimo ir išvykimo iš ligoninės“.

Pooperaciniai laikotarpiai - tai sudėtingi periodai tiek patiems pacientams, tiek ir sveikatos priežiūros specialistams. Kiekviena operacija turi skirtingus pooperacinio laikotarpio periodus.

Visoms chirurginėms operacijoms dažniausiai išskiriami trys pooperaciniai laikotarpiai: 1. Pirmasis – ankstyvasis pooperacinis periodas. Jo trukmė nuo 1 iki 4 parų po operacijos; 2. Antrasis – vėlyvasis pooperacinis periodas. Jo trukmė nuo 5 iki 7 parų po operacijos;

3. Trečiasis – tolimasis pooperacinis periodas. Jo trukmė siekia nuo išvykimo iš stacionaro iki darbingumo atstatymo ar invalidumo grupės nustatymo.

Tačiau po krūties vėžio operacijos, neatsiradus komplikacijoms moterys penktą parą po operacijos yra išrašomos iš ligoninės, todėl vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, moterims po krūties vėžio operacijos, tampa tolimasis pooperacinis laikotarpis (Šiurkus, 1989).

3.3. Krūties vėžio susirgimai Lietuvoje bei pasaulyje

Lietuvoje tarp moterų piktybinių navikų krūties vėžys yra pati dažniausia onkologinė liga. 2010 metais buvo diagnozuota 1 532 nauji krūties vėžio atvejai. Tais pačias metais nuo jo mirė 622 moterys (Ostapenko, 2012). Lietuvos vėžio registro duomenimis, sergamumo rodikliai didėja. Lietuvoje palaipsniui didėja ankstyvųjų (I–II stadija) krūties vėžio stadijų procentas: 2009 metais pirmosios ir antrosios stadijos krūties vėžys sudarė 66 proc., o 1992 – 56 proc. (žr. priedas Nr. 1, 2 pav.) (Vėžio registras, 2009).

Lietuvoje 2006 metais užregistruota 1417 susirgimų krūties vėžiu atvejų. Pagal stadijas: I stadija – 26,0 proc., II stadija – 42,0 proc., III stadija – 16,4 proc., IV stadija – 4,4 proc. (Padaiga ir kt., 2008) . Pasaulyje krūties vėžys dažniausiai diagnozuojamas I stadijos (Vėžio registras, 2009).

Moterų sergamumas krūties vėžiu kinta priklausomai nuo amžiaus (žr. priedas Nr. 2, 3 pav.). Didėjant moterų amžiui, kinta ir sergamumo krūties vėžiu rodikliai. Daugiausia serga moterys, sulaukusios 55–74 metų, vėliau, didėjant amžiui, sergamumo rodikliai mažėja.

Nustatytas nevienodas sergamumas etnine įvairove pasižyminčiose šalyse. Krūties vėžiu dažniau serga netekėjusios ir negimdžiusios moterys, taip pat dažniau miesto moterys nei kaimo ir aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovės (Yankaskas, 2006).

Vertinant krūties vėžio išgyvenamumo rodiklius, dažniausiai yra naudojamas penkerių metų išgyvenamumo laikotarpis. Šiuo metu pasaulyje yra apie 3,7 mln. moterų, kurioms krūties vėžys diagnozuotas daugiau nei prieš 5 metus. Jau daugiau nei 20 metų yra stebimi gerėjantys krūties vėžio išgyvenamumo rodikliai Europoje. Vidutinis išgyvenamumo rodiklis nuo diagnozės nustatymo Europoje sudaro 79 proc., o Lietuvoje – 65 proc. (Parkin ir kt., 2001).

Kasmet pasaulyje krūties vėžiu suserga daugiau nei 1 300 000 moterų ir miršta nuo jo beveik 600 000 moterų. Krūties vėžys dažniausia moterų onkologinė liga Europos Sąjungos šalyse (2004 metais – 275 100 atvejų, 29 proc. visų moterų onkologinių ligų) ir pagrindinė mirties priežastis (2004 metais – 88 400 mirčių, 17,4 proc. visų atvejų) (Ostapenko, 2012).

2004 metais Europoje krūties vėžys buvo pati dažniausia vėžio lokalizacija. Diagnozuota apie 370 100 naujų atvejų, tai sudarė 27,4 proc. visų moterų onkologinių susirgimų (Ostapenko, 2012). Sergamumas ir mirtingumas nuo krūties vėžio Europos Sąjungos šalyse parodytas Priede Nr.1, 1pav. (Boyle, 2005).

Europos sveikatos organizacijos duomenimis, didžiausi sergamumo ir mirtingumo rodikliai yra vakarinėje ir šiaurinėje Europos dalyje: Olandijoje sergamumas krūties vėžiu siekia 166,9 atvejo 100 000 moterų, o mirtingumas – 29,9 atvejo 100 000 moterų; Danijoje atitinkamai – 153,2 ir 31,1; Suomijoje – 151,5 ir 21,8; Jungtinėje Karalystėje – 147,2 ir 27,8; Švedijoje – 146 ir 21,2.

2010 metais JAV buvo prognozuojama 207 000 invazinių krūties vėžio atvejų ir apie 40 000 mirčių nuo krūties vėžio.

Apibendrinant statistinius krūties vėžio rodiklius tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse galima teigti, kad krūties vėžys išlieka dažniausia onkologinė liga. Svarbu paminėti, kad krūties vėžys kasmet vis anksčiau nustatomas I – II stadijoje. Mano nuomone, tai priklauso nuo tinkamų gydymo priemonių bei ankstyvų profilaktinių priemonių.

3.4. Adaptacijos samprata

Žydžiūnaitė V. (2004) adaptaciją apibūdina kaip multidisciplininį konceptą, kuris aktualus įvairioms mokslo kryptims, pvz., biologijai, psichologijai, medicinai, sociologijai. Kiekvienas iš šių mokslų įneša savo indėlį į adaptacijos procesų analizę ir į bendrosios adaptacijos teorijos plėtotę. Tarptautinis žodžių žodynas (2001) adaptaciją apibūdina kaip žmogaus prisitaikymą prie kintančių aplinkos, gyvenimo sąlygų.

Bukšnytė L. (2001) teigia, jog adaptaciją galima traktuoti kaip siekimą išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų būsenų:

1) visiškos pusiausvyros tarp žmogaus ir jo aplinkos buvimo (kaip patenkinami visi žmogaus poreikiai);

2) visiškos pusiausvyros tarp žmogaus ir aplinkos nebuvimo, neleidžiančio asmeniui tobulėti bei tenkinti poreikius.

Taigi, galima daryti išvadą, jog adaptacija yra ne pastovi būsena, o kaitos procesas, apimantis pasikeitimą, perplanavimą, grįžtamąjį ryšį, o kartais tampa proceso rezultatu.

Tikslindamas adaptacijos sąvoką A. Juodraitis (2004) teigia, kad vienas iš esminių adaptacijos proceso požymių, lemiančių jo specifiką yra aktyvumas.

Leliūgienė I. (2003) teigia, jog adaptacija yra sudėtingas procesas, kuriame sąveikauja objektyviai ir subjektyviai veikiantys faktoriai, į kuriuos būtina nuolat atkreipti reikiamą dėmesį, siekiant išvengti negatyvaus jų poveikio arba bent sušvelninti galimas šio poveikio pasekmes. Moterų, po krūties vėžio operacijos, organizmas turi sugebėti prisitaikyti prie fiziologinių pokyčių: pasikeitusios kūno išvaizdos, krūties trūkumų, kūno svorio netekimo ir kitų. Esant šiems fiziologiniams pokyčiams, greta atsiranda ir psichologinės problemos, kintantis elgesys, bendravimo

sunkumai, baimė, tarpusavio santykių su vyru (pratneriu), vaikais blogėjimas. Visi šie vardinti pokyčiai sunkina moterų adaptaciją.

Norint tiksliai suvokti adaptaciją, jos skirstymą, ją analizuosime trimis aspektais (žr. 3 pav.):

3 pav. Adaptacijos skirstymas (sudaryta darbo autorės, remiantis analizuota moksline literatūra)

Stanaitienė L., Zambacevičienė P. (2001) teigia, kad asmeninė adaptacija kai kada suvokiama kaip laisvė nuo vidinių konfliktų. Dėl to asmeninė adaptacija charakterizuojama kaip savo paties suvokimas, kuris iš esmės nėra nutolęs ir nuo įsivaizduojamo savęs suvokimo. Adaptacijos sėkmė (arba nesėkmė) priklauso nuo kai kurių asmenybės savybių bei nuo socialinės aplinkos reikalavimų ir palaikymo. Atsižvelgiant į asmenybės savybes ir galimas jos reagavimo kryptis bei formas, galima teigti, kad kai kurios gynybinės reakcijos susiduria su asmeninėmis, o kitos su socialinės adaptacijos problemomis. Kaip moterys pačios save suvokia atsiradus fiziologiniams pokyčiams, kaip jos sugeba išvengti vidinių konfliktų, nuo to priklauso kaip pačios moterys palengvins savo asmeninę adaptaciją. Taip pat asmeninei adaptacijai svarbi ir pati asmenybė. Lekavičienė R ir kt. (2008) teigia, kad individas tampa asmenybe, kada jis efektyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Taigi, asmeninė adaptacija visada priklausys nuo pačios moters asmenybės savybių, savęs suvokimo, ją supančios socialinės aplinkos.

Kaip jau minėta, asmenybės savybės ypač svarbios vertinant moterų, sergančių krūties vėžiu, adaptaciją. Asmenybė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti viena asmenybės teorija, todėl tiksliau yra kalbėti apie asmenybės teorijų kryptis ir toms kryptims svarbius autorius.

Vienas iš šių teorijų kūrėjų – J. B. Rotter. J. B. Rotter (1999) teigia, kad, ,,asmens elgesys, poreikiai ir tikslai nėra savarankiški, jie sąlygojami funkciškai susijusių sistemų“. Šios teorijos tikslas – prognozuoti žmogaus elgesį. Teorija grindžiama vidinės elgesio kontrolės matavimu. Vidinės elgesio kontrolės lygio matavimas moterims, sergančioms krūties vėžiu, padeda įvertinti adaptacijos poreikius. Pasak J. B. Rotter, moterys, pasižyminčios aukštu vidinės kontrolės lygiu, jaučia savo paties ryšį su savo gyvenimo įvykiais – labiau pasitiki savimi, yra savarankiškesnės siekdamos tikslo ir prisiima atsakomybę už tai, kas su jomis vyksta. Žemo vidinės kontrolės lygio moterys linkusios tikėti, kad jų gyvenimas labiau priklauso nuo aplinkos veiksnių, pvz., atsitiktinumo, kitų žmonių elgesio, likimo ir pan. Taigi, moterų adaptaciją po krūties vėžio operacijos galima vertinti pagal J. B. Rotter

Adaptacija

Asmeninė

Psichologinė

socialinio išmokimo teorijos vidinės elgesio kontrolės lygio matavimą. Analizuojant adaptaciją pagal šią teoriją prieinama išvada, kad aukštos kontrolės lygio moterys lengviau adaptuojasi pooperaciniu laikotarpiu lyginant su žemo kontrolės lygio moterimis. Moterys, kurios turi žemą vidinės kontrolės lygį sunkiau prisitaiko prie ligos diagnozės, skiriamo chirurginio gydymo, dažniau konfliktuoja su aplinkiniais, dažniau izoliuojasi nuo socialinio gyvenimo, sunkiau bendrauja su artimaisiais, kitaip tariant sunkiau adaptuojasi lyginant su aukštu vidinės kontrolės lygiu.

Socialinę adaptaciją psichologijos žodynas (1993) apibrėžia, kaip “asmenybės

prisitaikymą prie socialinės aplinkos. Socialinės adaptacijos turinį sudaro asmenybės socialinių poreikių patenkinimo dinamika.“ Socialinės adaptacijos metu moteris tampa naujos socialinės aplinkos elementu. Pasikeitus aplinkai, tenka adaptuotis prie naujų sąlygų, naujos vietos, medicinos personalo. Sėkminga adaptacija priklauso nuo to, kiek tam tikras įvykis buvo numatytas ir kiek nenumatytas.

Socialinės kognityvinės krypties asmenybės teorijų autoriai laikosi požiūrio, kad žmogaus elgesį apsprendžia dviejų svarbių veiksnių – vidinių reiškinių (tame tarpe tikėjimo, savęs suvokimo, lūkesčių) ir aplinkos – sudėtinga sąveika.

Psichologinę adaptaciją įvairių psichologinių teorijų autoriai traktuoja skirtingai.

Neobihevioristai adaptaciją supranta kaip vidinę asmens būseną, kurioje:

- individualūs poreikiai ir aplinkos reikalavimai visiškai patenkinami. Tai harmonijos tarp individo ir socialinės aplinkos būklė;

- kaip procesą, kurio metu pasiekiama darna – harmonija tarp biologinių pakitimų žmogaus organizme ir kintančioje aplinkoje. Tai vyksta kintant asmens elgesiui, reakcijai į susidariusią situaciją.

Neobihevioristų adaptacijos sampratos kontekste vertinant moterų po krūties vėžio prisitaikymą visas dėmesys telkiamas į vidinę asmens būseną, kuri ir sudaro adaptacijos pagrindą.

Lekavičienė R. ir kt. (2008) teigia, kad bihevioristai kalba tik apie biologinius žmogaus pakitimus, jie neanalizuoja asmenybių pasikeitimų, būdingų individo adaptacijos procesui. Jie nekalba apie psichologinės adaptacijos svarbą. Bihevioristai daug dėmesio skiria grupių, o ne individo adaptacijai.

Sergant krūties vėžiu moterys susiduria su daugybe įvairių netekčių, neretai gydymo metu netenka sveikatos, svorio, kartais netenka artimųjų meilės, paramos bei supratimo. Adaptacijos procesas mokslininkų nėra plačiai tyrinėtas. Daugiau dėmesio krūties vėžiu sergančių moterų adaptacijos procesams skyrė užsienio šalių mokslininkai.

Bulotienė G., Ostapenko V., Veseliūnas J. (2006) moksliniame tyrime nagrinėjo pradinių stadijų krūties vėžiu sirgusių moterų psichologinės adaptacijos (nerimo ir depresijos) pokyčius per 9 mėnesius nuo nustatytos ligos ir buvo siekiama įvertinti socialinių veiksnių įtaką. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad nerimas ir depresija labiausiai pasireiškia visoms pacientėms priešoperaciniu periodu. Praėjus savaitei po operacijos sumažėjo moterų su kliniškai reikšmingu nerimu ir depresija.

Daugelio tyrimų rezultatai rodo, jog dalis asmenų, susidūrę su mirtina liga, pradeda intensyviau ir giliau ieškoti gyvenimo prasmės ir gali įžvelgti teigiamas ligos puses. Tačiau negalima teigti, jog visi sergantys asmenys sugebės pozityviai įprasminti savo gyvenimą. Manoma, kad tai lemia adaptacija ligos atveju, mažesnis emocinių reakcijų išreikštumas bei artimųjų palaikymas (Taylor, 1993). Dalis tyrimų taip pat rodo, kad pozityviau gyvenimą įprasmina jaunesni žmonės nei vyresni (Dirksen, 1995). Manoma, jog pagyvenę asmenys yra jau įgyvendinę svarbiausius gyvenimo tikslus ir turi mažesnę motyvaciją įveikti ligą, labiau susitaiko su galima mirtimi (Kornblith ir kt., 2001).

Taigi, galima teigti, jog tie asmenys, kurie sugeba pozityviai įprasminti savo gyvenimą susirgus, yra psichologiškai sveikesni nei tie, kurie į gyvenimą žiūri negatyviau (Dirksen, 1995). Lėtinės ligos diagnozė taip pat verčia susimąstyti, kas yra vertingiausia jų gyvenime. Tyrimų rezultatai rodo (Salmon, Manzi, 1996), jog nemažai onkologinėmis ligomis sergančių asmenų ligos atsiradimą apibūdina kaip teigiamą patirtį, kai jų gyvenimui buvo suteikta nauja prasmė ir tikslas. Onkologinėmis ligomis sergantys asmenys labiau nei kiti pradeda vertinti šeimą ir artimesnius ryšius su kitais žmonėmis (Livneh, 2000), dvasinius dalykus, tačiau mažiau nei kiti vertina sveikatos būklę (Greisinger, Lolimor, 1997). Tie asmenys, kurie suprato savo ligą kaip galimybę augti ir subręsti buvo laimingesni nei tie, kurie ligą suprato tik kaip ribojančią gyvenimo situaciją.

Vėžys, kaip sunki, ilgalaikė ir su mirtimi siejama liga, stipriai sukrečia žmogaus pasaulį ir požiūrį į gyvenimą. Vis dėlto, pastebima, kad ne visi pacientai, kuriems nustatoma vėžio diagnozė yra prislegiami vienodai. Žmonės skirtingai reaguoja į ligą, nevienodai prisitaiko prie jos ir skirto gydymo. Tai atrodo visai suprantama, žinant, kad vėžys paveikia skirtingas kūno dalis ar organus. Liga gali būti diagnozuojama esant nevienodai vėžio stadijai: vieniems vėžys diagnozuojamas vėliau, kitiems – anksčiau. Vėžio gydymo metodai taip pat skirtingi. Tačiau tai, kaip vėžys paveiks gyvenimo kokybę, priklauso ne tik nuo klinikinės situacijos. Gyvenimo kokybė gali būti įtakojama tokių veiksnių kaip demografinės savybės, socio-ekonominis statusas, socialinės charakteristikos bei asmeniniai lūkesčiai (Gil, Gibbonds, Jenison, Hopkins, Gruenigen, 2007).

Bendrieji sunkumai, su kuriais susiduria dauguma vėžiu sergančiųjų, vadinasi, ir įvairiomis vėžio formomis sergančios moterys, yra netikrumas, vaidmenų šeimoje ir darbe perkūrimas, finansiniai ir draudimo sunkumai, trumpalaikės ir ilgalaikės fizinės negalės, vėžio ligos pasikartojimo tikimybė, nepriklausomumo, autonomiškumo kūrimas iš naujo (Anderson, Lutgendorf, 1997). Ginekologiniu vėžiu sergančios moterys be minėtų sunkumų susiduria dar su keliais: seksualinis gyvenimas ir vaisingumas, kūno pokyčiai (Anderson, Lutgendorf, 1997).

Apibendrinant galima teigti, kad krūties vėžiu sergančių moterų adaptacijos procesas apima prisitaikymą prie pasikeitusio gyvenimo būdo, fizinės išvaizdos bei neretai susitaikymu su po operacijos iškilusiomis psichologinėmis problemomis. Adaptacijos laikotarpiu itin svarbi artimųjų parama ir supratimas.

Taip pat apie adaptaciją yra kalbama skirtingais aspektais, o norint į adaptaciją pažvelgti plačiąja prasme, kuri apimtų visus adaptacijos aspektus t.y. psichologinę, asmeninę bei socialinę adaptaciją reikia išanalizuoti C. Roy adaptacijos modelį, kuris ir apima visus minėtus komponentus.

3.5. C. Roy adaptacijos modelis

Andrews (1991) teigia, kad C. Roy adaptacijos modelyje žmogus apibūdinamas kaip holistinė adaptacijos sistema, nuolatos sąveikaujanti su aplinka. Roy (1984) adaptacinę sistemą apibūdina kaip adaptacijos būdų: fiziologinio funkcionavimo, savimonės, vaidmens funkcijų ir tarpusavio priklausomybės veikimo užtikrinimą. Taip pat kaip adaptacinės sistemos, žmonės ne tik sugeba veiksmingai prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos, bet ir patys gali jai turėti įtakos.

C. Roy adaptacijos modelis susideda iš keturių adaptacijos būdų, kuriuos sukūrė siekiant apibūdinti atskiro žmogaus sistemas, remiantis pacientų elgsenos analize. Keturi adaptacijos būdai turi būti vertinami atskirai kiekvienai moteriai, nes ji yra tarsi atskira sistema, kurią analizuojant elgesio kontekste išryškėja adaptacijos poreikiai ir jų sutrikimai. C. Roy teigimu, šių būdų pagrindinis poreikis yra fiziologinė, fizinė ir socialinė integracija (Andrews, 1991). Norint užtikrinti teigiamą moterų adaptaciją po krūties vėžio operacijos, ypač svarbu esama moters būklė bei socialinės gerovės buvimas, tuo pačiu teigiamos aplinkos bei gerų tarpusavio santykių skatinimas.

Kiekvienas žmogus turi individualią adaptacinę zoną, kuri apibūdina jo gebėjimą reaguoti į stimulą. Moterims, po krūties vėžio operacijos stimulu tampa atlikta operacija, bei krūties vėžio diagnozė. Kiekviena moteris individualiai bei skirtingai supranta bei reaguoja į šį stimulą. Taigi ir kiekvienos moters adaptacija po krūties vėžio operacijos – skirsis.

Šio modelio pagrindinis tikslas – ugdyti moterų po krūties vėžio operacijos adaptacijos galimybes, padidinti prisitaikymo galimybes ir sumažinti neigiamos neefektyvios adaptacijos reakcijas, kurios atima iš moterų daug energijos. Kalibatienės D. (2008) teigimu, C. Roy adaptacijos modelis siekia nustatyti realų ir potencialų paciento elgesį, atpažinti netinkamo elgesio priežastis.

Visi žmonės turi kokius nors poreikius ir juos stengiasi patenkinti. Demskytė J. ir kt. (2008) rašo, kad ,,poreikį galima apibūdinti kaip ko nors reikiamybę. Jis skatina žmogaus norą veikti ir pasiekti tikslą. Visi žmonės turi tuos pačius poreikius, tačiau jie yra nevienodo intensyvumo“. C. Roy suskirstė žmonių poreikius į keturias kategorijas, kurios yra susijusios su keturiais, jau minėtais adaptacijos būdais: fiziologiniu, savimonės, vaidmens funkcijos ir tarpusavio priklausomybės.

Asmens elgesys gali būti stebimas keturiose kategorijose: fizinėje būsenoje; tarpusavio ryšio būsenoje; vaidmenų funkcijų būsenoje ir asmens tapatumo būsenoje. Būtent analizuojant visas šias

keturias būsenas galima nustatyti ryšį su aplinka bei įvertinti adaptacijos proceso ypatumus ir sunkumus, nustatyti adaptacijos poreikį (Andrews, 1991).

Taigi, moterų adaptacijos poreikiams po krūties vėžio nustatyti naudojami keturi modelio konceptai, kuriuos plačiau analizuosiu kituose skyriuose. Juos įvertinus galima nustatyti, kuriame koncepte sutrikusi adaptacija bei padėti moterims, po krūties vėžio operacijos, adaptuotis. Todėl ypač svarbu C. Roy modelyje glaustai išanalizuoti visus keturis konceptus, nes netgi mažiausias elgesio pokytis, ar adaptacinio poreikio netekimas skatina viso koncepto adaptacijos sutrikimą, kadangi jie ypač glaudžiai susiję.

3.6. Fizinės adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos

Fizinė adaptacija siejasi su organizmo kaip sistemos struktūra ir funkcionavimo būdu. C. Roy pateikia devynis pagrindinius fiziologinius poreikius: veikla ir poilsis, mityba, tuštinimasis, skysčių ir elektrolitų pusiausvyra, oksigenoterapija, temperatūros reguliavimas ir endokrininė sistema (Fitzpatrick J. J, 2008). Šių pagrindinių fiziologinių poreikių užtikrinimas garantuoja teigiamą moterų adaptaciją pooperaciniu laikotarpiu.

Krūties vėžio operacija neretai pakeičia moters išvaizdą, netenkama dalies ar netgi visos krūties, todėl jaučiamas kompleksas dėl savo išvaizdos. Analizuojant adaptacijos procesą po krūties vėžio operacijos svarbus vaidmuo tenka prisitaikymui prie fizinių moters kūno pokyčių. C. Roy adaptacinis modelis pristato asmenį kaip holistinę sistemą sąryšyje su išorine ir vidine aplinka. Pagrindinis žmogiškosios sistemos tikslas yra valdyti prisitaikymą prie aplinkos kintamųjų. Slaugos pagrindinis tikslas – užtikrinti sėkmingą adaptaciją (Philips, 2010).

Pasak D. Kalibatienės (2008) fiziologiniai poreikiai siejasi su organizmo kaip sistemos struktūra ir funkcionavimo būdu. Slaugytojas, kuris prižiūri pacientes po krūties vėžio operacijos turi turėti pakankamai žinių apie kūno sandarą ir funkcijas, jų normas ir standartus, gerai išmanyti veiksnius, galinčius turėti įtakos organizmo fiziologinėms funkcijoms.

Prisitaikymas prie krūties vėžio diagnozės yra ilgas procesas, kuris prasideda nuo ligos simptomų pasireiškimo ir tęsiasi visos ligos metu ir reaguoja į ligos situacijos pasikeitimus. Po krūties vėžio operacijos moteriai tenka priimti tam tikrų funkcijų netekimą, įgyti naujų įgūdžių bei pakeisti jau nusistovėjusią kasdienę rutiną (Bagder, 2004).

Vėžys sukelia daug įvairių fizinių negalavimų. Vienas dažniausių – skausmas. Skorupskienė (2004) nurodo, jog vėžio diagnozės nustatymo metu skausmą kenčia 20 – 50 proc. pacientų, o ligai išplitus, skausmą kenčiančių pacientų skaičius padidėja iki 75 – 80 proc. Skausmas gali atsirasti dėl paties naviko, jo augimo ir dėl to atsirandančio kaulinių struktūrų spaudimo; dėl

priešvėžinio gydymo (pvz.: pooperacinių randų skausmas); dėl ligos sukeltų neįgalumų (pvz.: pragulos dėl priverstinės gulimos padėties); dėl kitų gretutinių ligų (pvz.: migrena) (Skorupskienė, 2004).

Kitas vienas dažniausių vėžio ligos simptomų – nuovargis: jį jaučia nuo 70 proc. iki 90 proc. pacientų (Vėžio registras UK, 2006). Vėžio tyrimų duomenimis, vėžiu sergančių žmonių nuovargis skiriasi nuo nuovargio, kurį patiria sveiki žmonės. Onkologiniai pacientai negali atsikratyti nuovargio jausmo netgi tuomet, kai skiria pakankamai laiko poilsiui. Dauguma žmonių, sirgusių vėžiu, nuovargio nebejaučia tik praėjus pusei metų ar metams po gydymo. Nuovargį onkologiniai ligoniai apibūdina kaip neįprastą, pernelyg didelį, apimantį visą kūną, nesusijusį su tuo, kiek mažai ar daug dirbama; nepadeda nei miegas, nei kitoks poilsis.

Vėžiu sergantiems pacientams, taigi ir moterims po krūties vėžio operacijos, taip pat būdinga nemiga: tarp vėžiu sergančių žmonių ji paplitusi maždaug dvigubai dažniau nei visoje populiacijoje (Kvale, 2005). Šiuos ir kitus neigiamus, nepageidaujamus simptomus sukelia ne tik pati liga, bet ir jos gydymui naudojamos priemonės, taikomi metodai. Pavyzdžiui, jaučiamam skausmui malšinti paprastai skiriami įvairūs opioidai. Jie sukelia tokius šalutinius poveikius kaip obstipacijos, pykinimas, vėmimas, kvėpavimo centro slopinimas, rečiau – neurotoksinis poveikis (traukuliai, kliedesys, haliucinacijos, hiperalgezija) (Skorupskienė, 2004).

Gana dažnai moterys po krūties vėžio operacijos jaučia pykinimą ir vėmimą. Atlikta nemažai tyrimų, kuriais siekta išsiaiškinti kas sukelia minėtus negalavimus. Muhrbeck ir kt. (2002) atliko tyrimą, kurio metu siekė nustatyti pykinimo ar vėmimo atsiradimo priežastis pooperaciniu laikotarpiu. Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad taikytas anestezijos būdas t.y. kai kurie medikamentai skirti nejautrai, sukelia minėtus fizinius negalavimus.

Dar viena fizinė problema su kuria susiduria moterys po krūties vėžio operacijos - tuštinimosi sutrikimai. Jų atsiradimui įtakos turi opioidų vartojimas bei judėjimo funkcijos laikini sutrikimai (pvz.: gulimas režimas), kurie taip pat gali sukelti tuštinimosi sutrikimus (Skorupskienė, 2004).

Operacijos, kuriomis siekiama pašalinti piktybinius auglius, sukelia nepageidaujamų pasekmių. Pavyzdžiui, Kwan, Jackson, Weir, Dingee ir kt. (2002) atliko tyrimą, kuriuo siekė įvertinti, kokias neigiamas pasekmes patiria krūties vėžiu sergančios moterys po operacijos. Atliktame tyrime nustatyta, kad beveik pusė moterų po operacijos patiria rankos ir peties problemas: limfoedemą, skausmą, rankos sustingimą, nutirpimą. Šiuos simptomus moterys, po krūties vėžio operacijos, gali jausti netgi iki trijų metų laikotarpio nuo gydymo pradžios.

Krūties vėžys ne tik palieka žymių ant moters kūno, bet ir sukelia pavojų jos gyvybei, sunaikina moterį kaip asmenybę, palaužia jos pasitikėjimą. Moteris vienu metu susiduria su daugybe netekčių – netenka krūties ar jos dalies, netenka sveikatos, dažnai netenka pajamų bei meilės, prarandamas ryšys su draugais ir artimaisiais.

Taigi, pagrindiniai sunkumai, su kuriais susiduria moterys po krūties vėžio operacijos yra skausmas, nemiga ir nuovargis. Šių problemų atsiradimas skatina visos fizinės adaptacijos sutrikimą, o kadangi fizinė adaptacija glaudžiai siejasi su kitomis adaptacijos dalimis t.y. asmens tapatumu, vaidmens funkcijomis bei tarpusavio ryšio adaptacija, - neretai stebimi adaptacijos sutrikimai ir šiose dalyse, įtakoti fizinės adaptacijos sutrikimų.

3.7. Vaidmens funkcijų adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos

Vaidmens funkcijų adaptacijos poreikiai – tai žmogaus siekimas psichosocialinio vientisumo, kuris reikalingas tam, kad individas sėkmingai atliktų savo vaidmenį visuomenėje ir šeimoje (Fitzpatrick J. J, 2008). Vakarų šalių mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, jog moters veikla yra susijusi su privačiu gyvenimu – namais ir šeima (Jankauskaitė, 1999). Moterys, po krūties vėžio operacijos linkusios izoliuotis, nukenčia tokios vaidmens funkcijos kaip ,,žmona“, ,,mama“. Tai pagrindiniai moters vaidmenys šeimoje. Visuomenėje, dirbanti moteris užima ,,darbuotojos“, ,,direktorės“ ir kitas vaidmens funkcijas, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Sutrikus vaidmens funkcijoms gali nukentėti santykiai su vyru, vaikais, giminėmis. Dirbančios moterys, po krūties vėžio operacijos, neretai palieka darbo vietą dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Tai skatina vieno iš pagrindinių moters vaidmenų netekimą (žr. 4pav.) Toks vaidmens netekimas gali paskatinti finansinį nestabilumą šeimoje. Taip pat gali skatinti tarpasmeninius konfliktus, blogą emocinę būklę, stresą, liūdesį. Dėl šių priežasčių sutrinka vaidmens funkcijų poreikių adaptacija.

4 pav. Moters vaidmens funkcijos (sudaryta darbo autorės, remiantis analizuojama literatūra)

Vaidmens funkcijos būsena apima asmens individualius ir grupės vaidmenis. Pagrindinis tikslas yra suvokti asmens socialinį integralumą, siekiant suvokti kokį vaidmenį atlieka kiekvienas asmuo ir kaip elgtis su tokiu asmeniu (Roy, 2009). Taigi, reikia nustatyti, kokius vaidmenis moteris atlieka visuomenėje bei šeimoje, tai gali padėti kitiems asmenims koordinuojant savo elgesį.

Moters vaidmens funkcijos

Po krūties vėžio operacijos neretai pasikeičia moters ne tik fizinė ir psichologinė būklė, bet ir socialiniai vaidmenys. Krūties vėžys ir jo operacija turi įtakos moters gyvenimui. Dažnai pokyčiai šeimoje ir socialinėje aplinkoje yra kardinalūs ir sukelia moterims nepatogumų, moterys patiria sunkumus atlikdamos savo vaidmenis šeimoje, joms sunku atlikti namų ruošos darbus, joms reikia pagalbos auklėjant ir prižiūrint vaikus, sunku susikaupti atliekant tam tikras užduotis. Tokia priklausomybė nuo kitų žmonių verčia moteris jaustis nepilnavertėmis, moterys jaučia, jog praranda savikontrolę (Meighan, Wood, 2005).

Michael L. Y. su bendraautoriais (2001) atliko tyrimą, kuris siekė nustatyti socialinio integralumo įtaką gyvenimui po krūties vėžio. Tyrimo rezultatuose teigiama, kad socialinė atskirtis įtakoja mažesnes, silpnesnes vaidmens funkcijas moterų gyvenime po krūties vėžio operacijos. Vadinasi, moterų socialinė atskirtis skatina vaidmens funkcijų sutrikimus visuomenėje ir šeimoje.

Žmonės, yra socialiniai subjektai, kurie turi priimti ir vykdyti tam tikrus vaidmenis ir pareigas. Vaidmenys suteikia prasmę ir vertę gyvenimui. Vaidmenys gali transformuotis sergant ir persirgus vėžiu. Daugelyje šeimų, ,,mamos“ vaidmuo užima reikšmingą globos vaidmenį (Fich, Bunston, 1999). Po krūties vėžio operacijos neretais atvejais transformuojamas ,,mamos“ vaidmuo, kuris perleidžiamas sutuoktiniui (partneriui) ar netgi vaikams. Taigi, ,,mamos“ vaidmuo po krūties vėžio operacijos neretai sutrinka.

Sharon K. , Scott L. L. su bendraautoriais (2001) atliko kokybinį, žvalgomąjį tyrimą, kuriuo siekė ištirti krūties vėžio poveikį ,,moters“ vaidmeniui, tarpusavio santykiams su vyru, šeimai. Atlikus tyrimą buvo išskirti 4 teiginiai:

1. Po krūties vėžio diagnozės nustatymo bei atliktos operacijos atsirado bendravimo problemos su vyru, vaikais ir pykčiai, kurių nebuvo iki operacijos;

2. Siekiant apsaugoti moterį, vyrai bendraujant tarpusavyje tapo uždaresni, bijodami jaudinti moterį, buvo jaučiamas pokytis sprendžiant iškilusias problemas;

3. Moterys tapo pažeidžiamesnės, ir tai skatino blogėjančius tarpusavio santykius; 4. Po krūties vėžio operacijos moterys tapo uždaresnės, nukentėjo lytiniai santykiai.

Sergančiųjų onkologinėmis ligomis šeimos nariams taip pat tenka sunkus emocinis krūvis. Dažnai iškyla klausimas, kaip elgtis su sunkiai sergančiu šeimos nariu ar artimuoju, kaip elgtis su savo emocijomis, kaip jas valdyti, ar geriau emocijas parodyti, ar slėpti, sakyti teisybę ar ją nutylėti, apie ką kalbėti su paciente (Rudalevičienė, Narbekovas, 2005). Ši autorių išsakyta mintis papildo Sharon K. su bendraautoriais atlikto tyrimo antrą teiginį.

Dažnai sergančios moters šeimos nariai ar artimieji turi priprasti prie kasdienės priežiūros, jų vaidmens šeimoje pasikeitimo. Jie taip pat turi priprasti prie pasikeitusios gyvenimo prasmės ir tarpusavio santykių suvokimo. Artimieji priversti derinti fizinius priežiūros pokyčius su praktiniais kasdienio gyvenimo sunkumais, kartu privalėdami valdyti savo emocijas, susijusias su

pacientės priežiūra bei nerimu dėl ateities (Rudalevičienė, Narbekovas, 2005). Taigi, moters vaidmenys dėl ligos perleidžiami kitiems asmenims.

Šeimos nariai patenka į dviprasmišką situaciją, nes, viena vertus, jie nori teikti ir teikia paramą, o, antra vertus, paramos reikia jiems patiems. Artimieji, matydami kančias, gali patirti psichologinį skausmą ir kaltę, jeigu jie negali suteikti paguodos ar pasirūpinti reikalinga medicinos pagalba, kuri palengvintų kančias (Kübler – Ross, 2003).

Manoma, kad vienas svarbiausių vėžiu segančio žmogaus turimų resursų ligos įveikai, yra socialinė parama. Tai vienas pagrindinių išteklių, padedančių įveikti ligą ir pagerinančių gyvenimo kokybę (National Breast Cancer Centre, National Cancer Control Initiative, 2003). Tačiau ne visi pacientai gauna taip reikalingą paramą. Dėl fizinių ir psichologinių ligos ir gydymo sukeltų pasekmių keičiasi žmogaus vaidmuo šeimoje, keičiasi santykiai su draugais ir kitais žmonėmis. Vėžiu sergančio žmogaus galimybės palaikyti socialinius santykius stipriai sumažėja, nes jis gali neturėti tam fizinių jėgų (dėl skausmo, nuovargio, pykinimo ir pan.), nes jaučia psichologinį diskomfortą dėl to, kaip jį priims kiti (dėl pasikeitusio kūno: nukritęs svoris, blyškumas ir kt.). Jei prieš ligą buvę santykiai su draugais ir išlieka, naujus užmegzti gali būti sudėtinga. Vėžio diagnozė ir gydymas įtakoja savęs vertinimą, kūno pokyčius – tai neišvengiamai įtakoja naujų santykių užmezgimą (National Breast Cancer Centre, National Cancer Control Initiative, 2003).

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad krūties vėžio diagnozė sutrikdo moters vaidmenis šeimoje ir visuomenėje. Taipogi moters vaidmenys perleidžiami kitiems asmenims (šeimos nariams, bendradarbiams). Neretai, dėl sergančios moters vaidmens pasikeitimo nukenčia tarpusavio santykiai, lytinis gyvenimas.

3.8. Tarpusavio ryšio adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos

Tarpusavio ryšio adaptacijos poreikiai – tai siekimai pusiausvyros tarp visiško savarankiškumo ir didelės priklausomybės nuo kitų. Priklausomybė parodo ryšį su kitais žmonėmis, jų paramą ir pritarimą. Šių adaptacijos poreikių užtikrinimas ypač svarbus (Roy, 2009). Moterims, po krūties vėžio operacijos itin reikalinga artimųjų parama, pritarimas bei supratimas. Šie aspektai leidžia moterims greičiau adaptuotis susidariusioje situacijoje.

Tarpusavio ryšio adaptacijos esminis bruožas yra nepriklausomi ryšiai. Analizuojamame C. Roy adaptacijos modelyje akcentuojami ryšiai susiję su pagarbos, meilės ir vertės suteikimu ir parodymu. Pagrindinis šios adaptacijos poreikis yra užtikrinti asmens saugumą bei suteikti asmeniui reikalingą paramą (Roy, 2009).

Kalibatienė D. (2008) nurodo, kad tarpusavio ryšio adaptacijos būsenoje yra siekiama pusiausvyros tarp visiško savarankiškumo ir didelės priklausomybės nuo kitų. Priklausomybės parodo ryšį su kitais žmonėmis, jų paramą ir pritarimą. Savarankiškumas reiškia sprendimų priėmimą, tikslo siekimą, gebėjimą savarankiškai veikti. Tarpusavio ryšio arba kai kurioje literatūroje vadinama abipusė priklausomybė yra pusiausvyra tarp dviejų priešingybių – gavimo ir davimo.

Kalbant apie tarpusavio ryšio adaptacijos poreikius, krūties vėžiu sergančioms pacientėms, neretai iškyla didelių tarpusavio santykių išbandymų, ypatingai seksualiniame gyvenime. Frye – Lee B. (2009) teigia: ,,ar tai būtų ilgai trunkanti santuoka ar tik nauja meilė, tačiau krūties vėžio diagnozė gali paveikti kiekvienus intymius santykius.“ Vienišoms moterims, sergančioms krūties vėžiu, kurioms buvo atlikta operacija sunkiau susirasti antrąją pusę. Jos pradeda nerimauti dėl to, kad vyras gali pajusti krūties trūkumus. Moterys, kuriuos gyvena santuokoje, nerimauja dėl savo ateities, bendro gyvenimo, poroje pradeda vyrauti nerimas ir stresas (Frye - Lee, 2009).

Manee S. L. (2006) teigia, kad moterys, sergančios krūties vėžiu neturi likti nuošalyje. Jos turi išlikti socialiai aktyvios. Deja, neretais atvejais moterys ima užsisklęsti savyje bei tampa socialiai pasyviomis.

Tarpusavio bendravimas ypač svarbus moterims, kurios serga krūties vėžiu ir kurioms buvo atlikta operacija. Manne S. L. (2006) su bendraautoriais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 147 moterys ir jų partneriai (127 vyrai). Tyrimo rezultatai parodė, kad konstruktyvus bendravimas yra susijęs su mažesniu stresu ir geresniu bendravimo pasitenkinimu su antrąja puse sergant krūties vėžiu.

Guay D., Mondon M. ir kitų (2005) atliko tyrimo rezultatai parodė, kad susidūrimas su sunkia liga sustiprina tarpusavio santykius. Tyrime nustatyta, kad daugiau negu 40 proc. apklaustų porų teigė, kad krūties vėžys suartino juos, pagerino tarpusavio santykius. Taip pat buvo teigiama, kad skyrybų skaičiui krūties vėžio diagnozė įtakos neturėjo.

Nepriklausomai nuo to, ar moteriai skiriama chemoterapija, spindulinis gydymas ar operacija - intymus gyvenimas gali tapti nerimo šaltiniu. Vėžio išgyvenamumo rodiklių (2007) atliktame tyrime buvo pateikti rezultatai, kad iš 550 apklaustų moterų (22 – 50 metų amžiaus) maždaug pusė jautė sumažėjusią savigarbą, bei jaudinosi dėl krūties pokyčių po operacijos. Tas pats tyrimas pranešė, kad 28 proc. lytiškai aktyvių moterų susidūrė su seksualinėmis problemomis (baime turėti lytinių santykių, nesėkmingomis partnerio paieškomis).

Spiegel A. (2003) atlikti tyrimai įrodė, kad krūties vėžiu sergančioms moterims šeimyninės problemos bei šeimyniniai santykiai gali padidinti psichosocialinių problemų ir prisitaikymo prie jų riziką. Pati liga ir krūties vėžio operacija gali neigiamai paveikti moters santykius su artimaisiais, šeimos nariais, kolegomis darbe. Alinantis pooperacinis laikotarpis neretai sukelia ir pacientės artimųjų stiprias emocijas: liūdesį, pyktį, kaltę, baimę. Taip pat dėl ligos mažėja ir krūties vėžio operaciją patyrusių moterų socialinis ratas, vengiama bendrauti su aplinkiniais (Spiegel, 2003).

Nemaža dalis moterų, kurios išgyvena krūties vėžio diagnozę ir operaciją dažnai patiria bendravimo sunkumus bei socialinę izoliaciją. Jos ima vengti bendravimo su artimais žmonėmis bei šeimos nariais, dažnai užsisklendžia savyje, patiria depresiją. Toks neadekvatus bendravimas gali sukelti didelį stresą tiek pacientei, tiek jos artimiesiems (Amstrong, 2001).

Verta paminėti, kad traumuojantis vėžio operacijos patyrimas reikalauja nemažai dėmesio pacientės emociniams poreikiams. Nemaža dalis krūties vėžio operaciją patyrusių moterų išgyvena sunkias nerimo problemas, tokias kaip panikos priepuolis ar neapibrėžtas rūpestis, gydymo fobijos, streso reakcijos (Harter, 2001).

Onkologinė liga dažniausiai yra išbandymas sutuoktiniams, atsiranda daug neapibrėžtumo, nepagrįstos baimės, neretai prarandamas stabilumas. Taip pat vėžys atima sergančiųjų galimybę jaustis saugiai. Onkologine liga sergančios moterys, kurių vyrai labiau jas palaiko, turi mažiau prisitaikymo sukeliamų sunkumų, kuriuos įtakoja liga, taip pat išgyvena mažesnį psichologinį stresą (Birbilaitė, 2007).

Apibendrinant galima teigti, kad krūties vėžio operacijos padariniai turi įtakos moters socialiniam gyvenimui, bendravimo ir socialinių ryšių puoselėjimui, neretai moterys užsisklendžia, atsiriboja nuo jas supančio pasaulio, taip skatinamos tarpusavio santykių problemos.

3.9. Asmens tapatumo adaptacijos poreikiai po krūties vėžio operacijos

Asmens tapatumo adaptacijos poreikiai siejasi su žmogaus savivoka ir apima protinę veiklą bei jausmų raišką. Savimonė suskirtyta į dvi dalis: fizinis ,,Aš“ ir ,,Elgesio normos“ (Kalibatienė, 2008). Fizinis ,,Aš“ rodo, kaip moterys realiai suvokia savo jausmus, pojūčius, išvaizdą, fiziologines funkcijas. ,,Elgesio normos“ savimonės dalis glaudžiai susijusi su idealais, morale ir etika. Dažniausiai moterims problemų kyla, kai pradeda vyrauti ,,netekimo jausmai“ dėl krūties pašalinimo. Tokiais atvejais moterys pradeda jausti depresiją, nerimą, bejėgiškumą, kaltę. To pasekoje sutrinka asmens tapatumo poreikių adaptacija.

Svarbi vėžio ligos pasekmė – grėsmė identitetui. Žmonės turi savo identitetą, jie turi savo suvokimą apie tai, kas jie nori ir turi būti. Kai šio įsivaizdavimo nepavyksta pasiekti, patiriamas stresas ir kančia. Sužinojus vėžio diagnozę pacientai susiduria su daugybe iššūkių: aktyvumo ir savarankiškumo išlaikymas; gydymo šalutinių pasekmių įveika; vėžio priėmimas ir pozityvaus požiūrio išlaikymas; medicininės informacijos paieška ir supratimas; jausmų, susijusių su vėžio patyrimu, valdymas; paramos siekimas; streso valdymas (White ir Macleod, 2002) – visos šios naujos užduotys gali sugriauti žmogaus suvokimą apie tai, kas jis turi būti (Zebrack, 2000).

Tyrimai, kurie atlikti analizuojant vėžiu sergančius žmones, rodo, kad nuo to priklauso adaptyvus ar mažiau adaptyvus ligos įveikimas. Lėtinė liga gali būti suprantama kaip iššūkis – tokiu atveju sergantis žmogus naudos aktyvias ir adaptyvias ligos įveikimo strategijas – dažniausiai tai bus į problemą ar jos įveikimą orientuota strategija, informacijos paieška ar kontrolė, konfrontuojantis įveikimas ar „kovojanti dvasia“ (Livneh, 2000). Taip pat liga gali būti suprantama kaip priešas – vidinių ar išorinių jėgų įsikišimas į sergančiojo gyvenimą. Tokiu atveju asmuo jaučiasi bejėgis prieš ligą ir stebimi nerimo, depresijos bei priešiškumo jausmai. Autoriai teigia, jog ligos supratimas kaip bausmės, silpnumo ar galimybių praradimas dažniausiai siejamas su gėdos jausmais, kontrolės praradimu gyvenimo ir ligos atžvilgiu, depresija (Luker, Beaver ir kt., 1996). Manoma, jog tai yra mažiausiai adaptyvios strategijos ligos atžvilgiu.

Tačiau autoriai mini ir pozityvų ligos supratimą, kuris siejamas su ligos įprasminimu (Luker, Beaver ir kt., 1996). Liga suprantama kaip atsipalaidavimas – tarsi atsitraukimas nuo kasdieninių gyvenimo reikalavimų, taip pat kaip vertybė – liga ir kentėjimas suprantami kaip duotybė ir sergantis asmuo stengiasi įžvelgti pozityvią prasmę. Išskiriamas ir ligos supratimas kaip strategija – dažniausiai tai traktuojama kaip antrinė ligos nauda. Tai siejama su saugumo, pagalbos ar dėmesio iš artimųjų gavimu.

Taigi, ligos supratimas yra vienas svarbiausių komponentų pozityviam gyvenimui susirgus įprasminime. Taylor (1993) atliktas tyrimas rodo, kad žemesni gyvenimo prasmės įvertinimai onkologinės ligos atveju siejami su stresu, patiriamu dėl simptominių ar gydymo veiksnių, socialine priklausomybe, laiku, kuris yra praėjęs po gydymo proceso. Prisitaikymas prie ligos tiesiogiai koreliuoja su aukšta gyvenimo prasme ir aukštesne gyvenimo kokybe (Taylor, 1993).

Žinojimas ar įtarimas sergant vėžiu suvokiamas kaip sveikatos, įprasto gyvenimo ar net gyvybės praradimas, netektis. Todėl žmogus, išgirdęs onkologinės ligos diagnozę ar tik įtarimą ja sergant, gali reaguoti taip, kaip netekties atveju pradedant nuo neigimo ir baigiant susitaikymu.

Andersen L. B. ir kt (2004) teigia, kad depresijos pasireiškimas moterims, sergančioms krūties vėžiu yra trečias pagal dažnumą, lyginant su kitų lokalizacijų vėžiu. Stresas, neigiami gyvenimo įvykiai – tai depresijos pasireiškimo simptomai (Andersen ir kt., 2004). Vėžio diagnozė yra apibūdinama kaip labiausiai stresą žmogaus gyvenimui iššaukianti diagnozė (McDaniel J. S, 1997).

Jasee R., Fann M. D. Ir kt. (2008) atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti depresijos pasireiškimą po krūties vėžio operacijos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad dažniausiai depresija nėra gydoma, nors depresijos pasireiškimas tiesiogiai veikia fizinę moters sveikatą, trapusavio santykius (žr. 5 pav.).

5 pav. Krūties vėžio sukeltos depresijos įtaka moters gyvenimui (Jasee R., Fann M. D. I.,

2008)

Vėžio diagnozė skaudžiai paveikia kiekvieną moterį. Patiriamas šokas, depresija, nerimas, baimė, nežinomybė. Ligos progresavimas, chemoterapijos, operacijos ir kiti gydymo metodai atima daugybę jėgų. Vėžys stipriai sutrikdo žmogaus susikurtą pasaulį, nes ši liga paprastai siejama su skausmu, energijos praradimu, išsekimu – visu tuo, dėl ko žmogus nebegali gyventi iki ligos gyvento gyvenimo. Jam tenka iš naujo kurti save ir savo santykius su aplinkiniais bei pasauliu. Žmogui, kuriam diagnozuotas vėžys, tenka atlikti naujas užduotis, su kuriomis jam niekada anksčiau neteko susidurti. Tai reikalauja pastangų, energijos, informacijos, laiko ir kitų vidinių bei išorinių resursų. Vėžys įneša ne tik fizinių kančių, bet ir psichologinių. Mirties baimė, skausmas, trūkinėjantys socialiniai santykiai, nesugebėjimas dirbti, finansinis nesaugumas – visa tai rodo, kad vėžio gydymas nėra vien tik piktybinių ląstelių ir fizinių simptomų pašalinimas. Vėžys nėra ta liga, kuri paveikia tik fizinį gyvenimą. Nuo šios ligos kenčia bendras gyvenimo suvokimas, savo gyvenimo kokybės vertinimas.

Taigi, po krūties vėžio operacijos moterys jaučiasi išsekintos – pirmiausia vėžio, po to – gydymo ir stiprių emocinių išgyvenimų. Jaučiamą palengvėjimą, kad vėžys pašalintas, lydi pyktis, kad tai atsitiko tau; pasididžiavimą, kad nugalėjo ligą, seka jos atsinaujinimo baimė; vienu metu moteris gali jaustis labai stipri, tačiau kitą akimirką gali jaustis tiesiog suniokota.

KRŪTIES VĖŽYS DEPRESIJA Gydymo būdas: - operacija - spindulinis gydymas - chemoterapija Psichosocialinės savybės: - asmenybė - socialinis gyvenimas Blogėja šeimos tarpusavio santykiai Blogėja savipriežiūra Fiziologiniai simptomai: - nemiga - nuovargis - skausmas - ankstyva menopauzė - susilpnėjęs imunitetas

Pažintinių funkcijų blogėjimas:

- dėmesio sutelkimo - atminties

4. TYRIMO METODIKA

Tyrimas vykdytas 2012 m. lapkričio mėn. – 2013 m. kovo mėn., gavus LSMU Bioetikos centro komisijos leidimą Nr.BEC – KS(M) – 74 (žr. priedas Nr. 3).

4.1. Tyrimo kontingentas

Tyrimo kontingentą sudarė 25 – 55 metų amžiaus moterys, sergančios I – II stadijos krūties vėžiu, kurios buvo operuotosir gydytos LSMU KK Krūties chirurgijos skyriuje.

Tyrimo metodas – anoniminė anketinė apklausa. Tyrimas vyko dviem etapais. Tyrimo etapai:

 Pirmasis anketavimas buvo atliekamas ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, t.y. pirmą – ketvirtą dieną po operacijos. Buvo išdalintos 67 anoniminės anketos. Sugrįžo – 66 anketos. Atsako dažnumas pirmojo anketavimo metu – 98 proc..

 Antrasis anketavimas buvo atliekamas vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, t.y. 5 – 14 dieną po operacijos, kai pacientės grįžo į namus ir anketą pildė namuose. Ją užpildyti turėjo iki tol, kol nebuvo pradėta taikyti reabilitacija ar kitas gydymo metodas. Antrojo anketavimo metu buvo išdalintos 66 anketos. Sugrįžo 46 anketos. Atsako dažnumas antrojo anketavimo metu - 69 proc.. Statistinei duomenų analizei buvo panaudotos 92 anketos.

Anketos buvo koduotos, kad suvedant duomenis būtų galima palyginti tos pačios moters anketą ankstyvuoju ir vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu. Dvidešimt moterų neužpildė anketos vėlyvuoju pooperaciniu laikotarpiu, todėl jos į tyrimą nebuvo įtrauktos.

Tiriamųjų įtraukimoį tyrimą kriterijai pirmojo anketavimo metu:

- 1 – 4 diena po operacijos; - 25 – 55 metų amžiaus pacientės;

- gydomos LSMU KK Krūties chirurgijos skyriuje;

- perskaičiusios sutikimo formą bei pasirašiusios sutikimą dalyvauti tyrime; - pacientės, kurios supranta ir kalba lietuvių kalba;

Tiriamųjų įtraukimo į tyrimą kriterijai antrojo anketavimo metu:

- gydytos LSMU KK Krūties chirurgijos skyriuje; - pacientės, kurios dalyvavo pirmojoje apklausoje;

- pacientės, kurioms dar nepradėtas taikyti kitas gydymo būdas arba reabilitacija;

- perskaičiusios sutikimo formą bei pasirašiusios sutikimą dalyvauti tyrime pirmojo anketavimo metu;

4.2. Tyrimo modelis

Tyrimo modelis sudarytas remiantis C. Roy adaptaciniu modeliu ir literatūros analize (žr. 6 pav.).

6 pav. Tyrimo modelis (sudaryta darbo autorės, remiantis analizuota moksline literatūra)

4.3. Naudoti klausimynai

Klausimynai parinkti naudojant analizuotą literatūrą. Autorių Barone S. H., Roy C. L., Frederickson K. C. (2008) buvo atliktas tyrimas ir nustatyti instrumentai, kurie ypač tinkami analizuojant C. Roy adaptacinį modelį.

C. Roy adaptacijos modelis

fizinės adaptacijos poreikių nustatymas

vaidmens funkcijų adaptacijos poreikių nustatymas

McCorkle R. (1983) „Simptomų distreso klausimynas“;

Darbo autorės sudarytas klausimynas, kuris parengtas remiantis analizuota moksline literatūra

tarpusavio ryšio adaptacijos

poreikių nustatymas asmens tapatumo adaptacijos poreikių nustatymas

Beck A. T. (1993) „Beck depresijos klausimynas“;

Spanier G. B. (1989) „Pasitenkinimo santykiais klausimyno dalis“;

Darbo autorės sudarytas klausimynas, kuris parengtas remiantis išanalizuota moksline literatūra;

Naudojami klausimynai:

1. Moterims, po krūtiems vėžio operacijos fiziniams adaptaciniams poreikiams nustatyti buvo naudotas McCorkle R. (1983) „Simptomų distreso klausimynas (Symptom Distress Scale)“. 2. Moterims, po krūties vėžio operacijos vaidmens funkcijų adaptaciniams poreikiams nustatyti

buvo naudotas autorės sudarytas klausimynas, kuris parengtas remiantis išanalizuota moksline literatūra.

3. Moterims, po krūties vėžio operacijos tarpusavio priklausomybės adaptaciniams poreikiams nustatyti buvo naudotas Spanier G. B. (1989) „Pasitenkinimo santykiais klausimyno dalis (Dyadic Adjusment Scale)“ bei papildomi autorės sudaryti klausimai, remiantis analizuota moksline literatūra.

4. Moterims, po krūties vėžio operacijos asmens tapatumo adaptaciniams poreikiams nustatyti buvo naudotas Beck A. D. (1993) „Beck depresijos klausimynas (Beck Depression Scale) “;

Prieš pradedant atlikti anoniminę anketinę apklausą - atliktas anketos žvalgomasis tyrimas. Buvo apklausta 6 pacientės, kurioms atlikta krūties vėžio šalinimo operacija, bei kurios buvo gydomos LSMU KK Krūties chirurgijos skyriuje. Apklausta kiekviena, žvalgomojo tyrimo metu dalyvavusi pacientė, siekiant išsiaiškinti:

a) ar sunku atsakyti į anketoje pateiktus klausimus; b) ar klausimai suprantami ir aiškūs;

c) ar klausimuose yra žodžių, kuriuos sunku suprasti; d) ar pateikti atsakymų variantai yra suprantami.

Atlikus žvalgomąjį tyrimą buvo pakoreguoti keli klausimai bei nustatytas anketos patikimumas (Cronbach‘s alpha).

4.3.1. Simptomų distreso klausimynas

Tiriamųjų fizinės adaptacijos poreikiams įvertinti buvo naudotas McCorkle (1983) „Simptomų distreso klausimynas (Symptom Distress Scale)“. Leidimas naudotis šiuo klausimynu buvo gautas iš autorės. Simptomų distreso klausimynas buvo išverstas iš anglų kalbos dviejų nepriklausomų vertėjų, palyginus vertimus tarpusavyje – priimtas klausimyno lietuviško vertimo variantas. Atliktas lietuviško varianto žvalgomasis tyrimas.

Klausimyno tikslas – įvertinti fizinės adaptacijos poreikius. Jį sudaro 11 teiginių, apimančių fizinės būklės įvertinimą: pykinimą, skausmą, apetitą, nemigą, nuovargį, kosulį, kvėpavimą, tuštinimąsi, susikaupimą, išvaizdą, požiūrį. Atsakymai į teiginius vertinami pagal 5 balų Likerto skalę: