LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Jūratė Dereškevičiūtė
Kačių ūmaus ir lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo atvejų 2018–2019 metais analizė ,,X“ veterinarijos
klinikoje
A retrospective analysis of cat acute and chronic renal failure cases during 2018–2019 in the ,,X” veterinary clinic
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. dr. Aidas Grigonis
Kaunas, 2019
2 DARBAS ATLIKTAS LSMU VA DR. L. KRIAUČELIŪNO SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ
KLINIKOJE
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Kačių ūmaus ir lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo atvejų 2018-2019 metais analizė ,,X“ veterinarijos klinikoje“
.1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE
Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os) vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1)
2)
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
TURINYS
SANTRUMPOS ... 4
SANTRAUKA ... 5
SUMMARY ... 6
ĮVADAS ... 7
1. LITERATŪROS APŽVALGA ... 8
1.1. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas ... 8
1.1.1. LIN apibrėžimas ir etiologija ... 8
1.1.2. LIN rizikos veiksniai ... 9
1.1.3. LIN patofiziologija ... 9
1.1.4. LIN klasifikacija ... 10
1.1.5. LIN simptomai ir diagnostika ... 11
1.1.6. LIN gydymo būdai ... 12
1.2. Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas ... 15
1.2.1. ŪIN apibrėžimas ir etiologija ... 15
1.2.2. ŪIN patofiziologija ... 17
1.2.3. ŪIN klasifikacija ... 18
1.2.4. ŪIN simptomai ir diagnostika ... 19
1.2.6. ŪIN gydymas ... 20
1.2.7. ŪIN prognozė ... 21
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS ... 22
2.1. Laboratoriniai tyrimai ... 22
2.2. Specialieji tyrimai ... 22
2.3. Statistinė duomenų analizė ... 23
3. TYRIMO REZULTATAI ... 24
4. REZULTATŲ APTARIMAS ... 36
IŠVADOS ... 40
LITERATŪROS SĄRAŠAS ... 41
4
SANTRUMPOS
ŪIN – ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas LIN – lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas GFG – glomerulų filtracijos greitis
FIV – kačių imunodeficito virusas FHV–1 – kačių herpes virusas 1 FCV – kačių kalicivirusas
FePV – kačių panleukopenijos virusas
CRFK – Crandell Rees kačių inkstų ląstelių linija RAAS – renino–angiotenzino–aldosterono sistema IRIS – International Renal Interest Society
CREA – kreatininas UREA – šlapalas
SKS – sistolinis kraujo spaudimas SDMA – simetrinis dimetilargininas
NVNU – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo P – fosforas
K – kalis
Ca – kalcis
5 Kačių ūmaus ir lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo atvejų 2018–2019 metais analizė ,,X“
veterinarijos klinikoje Jūratė Dereškevičiūtė Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Darbo tikslas – pateikti detalią ūmaus ir lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo atvejų analizę tirtoje kačių populiacijoje (n=32). Šis tiriamasis darbas buvo atliktas ,,X” veterinarijos klinikoje.
Duomenys buvo rinkti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Tyrimo metu buvo analizuojamos 32 kačių ligos istorijos. Visoms katėms buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas. Katės buvo įvairaus amžiaus, mišrūnės ir grynaveislės, patelės ir patinai, laikomos namuose ir gyvenančios lauke. Buvo surinkta išsami anamnezė apie kiekvieną pacientą, atliktas klinikinis tyrimas, kraujo morfologinis ir biocheminiai bei šlapimo tyrimai. Kai kurioms katėms atliktas ultragarsinis ir/arba rentgeninis tyrimai.
Išanalizavus atlikto tyrimo rezultatus buvo nustatyta, kad katės lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu sirgo 4 kartus dažniau negu ūminiu. Ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu daugiau sirgo patinai (88,33 proc.), lėtiniu tiek patelės, tiek patinai sirgo vienodu dažnumu.
Analizuojant kačių veislės predispoziciją inkstų funkcijos nepakankamumo pasireiškimo atžvilgiu, buvo nustatyta, kad daugiausiai sirgo mišrūnės katės, jos sudarė 68,8 proc. visų tirtų atvejų. Ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu daugiausiai sirgo jaunesnės nei 5 m. katės, o lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu daugiausiai sirgo vyresnės nei 10 m. katės. Ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą dažniausiai sukėlė inkstinės ir poinkstinės priežastys – po 50 proc. atvejų.
Raktažodžiai: inkstai, ūmus nepakankamumas, lėtinis nepakankamumas, katė
6 A retrospective analysis of cat acute and chronic renal failure cases during 2018–2019 in the ,,X”
veterinary clinic Jūratė Dereškevičiūtė
Master‘s Thesis
SUMMARY
The aim of the study is to provide a detailed analysis of acute and chronic cases of renal failure in the studied cat population (n=32). This research work was carried out at ,,X‘‘ veterinary clinic.
Data have been collected from 2018 September till 2019 September. The study analyzed medical history of 32 cats, diagnosed with renal failure. Cats were of all ages, crossbreeds and purebreds, females and males, kept at home and living outside. For each cat, a detailed anamnesis, clinical examination, and blood morphological, biochemical, and urine tests were performed. Some cats underwent ultrasound and/or radiography.
The results of the study showed that cats were 4 times more likely to have chronic renal failure than acute. Acute renal failure was more common in males (88.33 %), chronic renal failure affected both females and males equally. Analyzing the predisposition of the cat breed for the occurrence of renal insufficiency, it was found that 68.8 % of cats were crossbreeds. Acute renal failure was predominantly in cats younger than 5 years old and chronic renal failure was predominantly in cats older then 10 years old. Acute renal failure was mainly caused by renal and post-renal causes, accounting for 50 % for each cause.
Keywords: renal, acute failure, chronic failure, cat
7
ĮVADAS
Žinduolių inkstai yra struktūriškai kompleksiškas organas. Funkcinis inkstų vienetas yra nefronas, kuris atlieka daug svarbių funkcijų palaikant tinkamą organizmo homeostazę. Pagrindinės funkcijos yra medžiagų apykaitos šalutinių produktų išskyrimas, druskos ir vandens pusiausvyros reguliavimas organizme, tarpląstelinio skysčio tūrio palaikymas, rūgščių–šarmų pusiausvyros palaikymas ir pašalinių medžiagų, tokių, kaip vaistai, bei jų skilimo produktų pašalinimas. Taip pat inkstai atlieka ir endokrininę funkciją išskirdami reniną, prostaglandinus, eritropoetiną, kalcitriolį (27). Inkstų funkcijos nepakankamumas yra vienas iš pagrindinių susirgimų, diagnozuojamų katėms, ypač vyresniame amžiuje (38). Remiantis O’Neill et al. (2015) atliktu tyrimu Didžiojoje Britanijoje, inkstų ligos yra viena iš pagrindinių gaišimo priežasčių katėms, vyresnėms nei 5 m. (47). Tiek žmonių, tiek veterinarinėje medicinoje gydyti nuo inkstų ligų gali būti itin sunku (9). Šis sindromas katėms yra klastingas ir kuo anksčiau jis yra diagnozuojamas, tuo geresni rezultatai yra pasiekiami užkertant kelią ligos progresavimui (22). Bendrai inkstų funkcijos nepakankamumas yra klasifikuojamas į ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą (ŪIN) ir lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą (LIN) (27). ŪIN ir LIN turėtų būti diferencijuojami, nors abu sindromai gali pasireikšti ir vienu metu (41). Taip pat verta paminėti, kad remiantis naujausiais tyrimų rezultatais žmonių medicinoje yra manoma, kad ŪIN ir LIN yra vienas su kitu susiję sindromai, kurie vienas kito atžvilgiu yra rizikos veiksniai (8). Bendrai LIN vertinamas, kaip progresuojantis ir sukeliantis negrįžtamus inkstų pažeidimus sindromas, o ŪIN sindromas sukeliantis inkstų pažeidimus, kurie gali būti grįžtami (41). Abu šie sindromai yra dažnai sutinkami veterinarinėje medicinoje ir reikalauja, kad veterinarijos gydytojai nuolatos atnaujintų žinias apie šių susirgimų etiologiją, rizikos veiksnius, naujausius diagnostikos ir gydymo būdus.
Darbo tikslas: pateikti detalią ūmaus ir lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo atvejų tirtoje kačių populiacijoje analizę
.Darbo uždaviniai:
1. Išanalizuoti, kokios priežastys dažniausiai sukelia kačių ūmų ir lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą.
2. Išnagrinėti, kokie simptomai lydi kačių ūmų ir lėtinį inkstų funkcijos nepakankamumą.
3. Išanalizuoti metodus, kurie taikomi ūmiam ir lėtiniam inkstų funkcijos nepakankamumui diagnozuoti.
4. Išnagrinėti gydymo metodikas, taikomas gydymui nuo ūmaus ir lėtinio inkstų funkcijos
nepakankamumo.
8
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas
1.1.1. LIN apibrėžimas ir etiologija
Žmonių medicinoje LIN yra apibrėžiamas, kaip ilgalaikis (⩾3mėn.) glomerulų filtracijos greičio (GFG) sumažėjimas. Taip pat, LIN yra diagnozuojamas, kai yra aptinkamas inkstų struktūrinis ar funkcinis pakitimas išsivystęs per ilgą laiko tarpą. LIN sukelti pakitimai yra dažniausiai negrįžtami, o pats sindromas gali progresuoti. Veterinarinėje medicinoje šis sindromas neturi tikslaus apibrėžimo, bet panašūs principai turėtų būti taikomi, kaip ir žmonių medicinoje (30,47).
Katėms nėra tiksliai žinoma LIN sindromo etiologija, tačiau yra manoma, kad sindromo išsivystymui įtakos turi genetika, aplinka ir individualūs faktoriai (26,32). Žmonių medicinoje pagrindinės priežastys, kurios sukelia LIN yra antro tipo cukrinis diabetas ir ilgalaikė hipertenzija.
Tačiau diabetinė nefropatija nėra paplitusi kačių tarpe (32). Atlikus histologinį tyrimą dažniausiai
matomas lėtinis tubulointersticinis nefritas ir fibrozė. Priežastys, kurios galėtų sukelti tokius
pakitimus yra toksinis insultas, hipoksija, lėtinis glomerulonefritas, lėtinis pielonefritas, viršutinių
šlapimo takų obstrukcija ar retrovirusai, morbilivirusai. Kitos galimos priežastys amiloidozė, inkstų
policistozė, limfoma, hiperkalceminė nefropatija ar įgimti sutrikimai (47). Finch et al. (2016) atlikto
tyrimo metu buvo nustatyta, kad LIN katėms neturi veislės predispozicijos, nors pagal senesnių metų
tyrimus buvo teigiama, kad šiuo sindromu yra labiau linkusios sirgti Abisinijos, Rusų melsvosios,
Siamo, Burmos, Meino meškėnų veislių katės (16). To pačio tyrimo metu buvo atrastas ryšys tarp
burnos infekcijos ir LIN. Katėms sirgusioms gingivitu, periodontitu po tam tikro laiko išsivystydavo
LIN. Tai gali būti siejama su lėtine infekcija, kuri sukelia nedidelį, tačiau ilgą laiko tarpą trunkantį
inkstų kraujotakos sutrikimą. Taip pat dėl bakterinės infekcijos nuolatos išskiriami citokinai bei kiti
uždegiminiai faktoriai, kurie turi neigiamos įtakos inkstų veiklai (16). LIN išsivystymui gali turėti
įtakos ir dieta. Katėms, kurios buvo šertos ekonominės klasės pašaru, kuris pasižymėjo padidintu
baltymų kiekiu ir sumažintu kalio kiekiu, laikui bėgant išsivystė LIN (16). Anksčiau minėto tyrimo
metu buvo atrasta ne tik ryšys tarp burnos infekcijos ir LIN, bet ir tarp vakcinacijos ir LIN. Buvo
atrasta, kad katės su kačių imunodeficito virusu (FIV) turėjo didesnę riziką susirgti LIN. Vakcinos
virusai – kačių herpes virusas 1 (FHV–1), kalicivirusas (FCV) ir panleukopenijos (FePV) virusas yra
kultivuojami naudojant Crandell Rees kačių inkstų (CRFK) ląstelių liniją. Kultivavimo metu CRFK
ląstelių baltymai gali patekti į vakcinas, skirtas katėms. Suleidus tokias vakcinas dėl antigeninio
atsako į svetimus CRFK ląstelių baltymus gali išsivystyti imuninis atsakas. Taip pat CRFK ląstelės
yra susijusios su endogeniniu inkstų audiniu, todėl kačių imuninė sistema gali pradėti gaminti
9 autoantikūnus. Visų šių procesų sekoje inkstai gali būti pažeidžiami dėl organizmo autoimuninio atsako (16,52). Todėl yra būtini tolimesni tyrimai šioje srityje, nes pagrindinė LIN sindromo etiologija katėms išlieka nežinoma (30).
1.1.2. LIN rizikos veiksniai
Kai kurios katės, kurioms pasireiškia LIN sindromas išgyvena vos kelis mėnesius, kuomet kitos išgyvena ne vienerius metus (2). Prie pagrindinių LIN rizikos faktorių yra priskiriama: vyresnis amžius, sumažėjusi kūno masė (per 6–12mėn.), dehidratacija, bendroji anestezija, periodontitas, cistitas. Taip pat sisteminė hipertenzija ir širdies ligos (21). Šis sindromas yra daugiau būdingas vyresnio amžiaus katėms ir dažniausiai jis diagnozuojamas tik vėlesnėse stadijose, kuomet pažeidimai yra negrįžtami (6,32). Statistiškai LIN diagnozuojamas >30–40 proc. kačių, kurios yra vyresnio, nei 10 m. amžiaus (26). Taip pat vertėtų paminėti faktorius, kurie lemia ne tik LIN atsiradimą, bet ir progresavimą. Prie jų būtų priskiriama renino–angiotenzino–aldosterono sistemos (RAAS) aktyvacija, proteinurija, hiperfosfatemija, hipoksija, oksidacinis stresas (26). Žemas hematokritas taip pat yra laikomas LIN progresavimo požymiu. Anemija kilusi dėl LIN yra daugiafaktorinė, tačiau pagrindinė priežastis yra sutrikusi eritropoetino produkcija. Šis hormonas yra gaminamas inkstų žievės peritubuliarinių fibroblastų. Anemija apsunkina inkstų hipoksiją, todėl sustiprėja intersticinė fibrozė (6).
1.1.3. LIN patofiziologija
Sveikų inkstų stromą sudaro fibroblastai ir dendritinės ląstelės, įterptos į tarpląstelinę medžiagą,
sudarytą iš kolageno (I, III, VII), fibronektino ir glikoproteinų (26). Katėms, kurioms pasireiškė LIN
sindromas dažniausiai nustatoma lėtinis tubulointersticinis nefritas ir inkstų fibrozė (32). Inkstų
fibrozė dažniausiai prasideda nuo vietinio uždegimo ir mezenchiminių ląstelių aktyvacijos. Abu šie
procesai yra aktyvuojami, kai inkstus veikia vienokio arba kitokio pobūdžio žalingi faktoriai. Tuomet
yra išskiriami uždegimo ir fibroziniai mediatoriai, kurie skatina fibroblastus išskirti jungiamojo
audinio elementus, augimo faktorius, diferencijuotis į miofibroblastus veikiant TGF-β. Šio augimo
faktoriaus produkciją stimuliuoja RAAS, proteinurija, oksidacinis stresas, hipoksija, hiperglikemija
ir kiti veiksniai. Visų šių procesų eigoje suaktyvėja fibrozinio audinio gamyba ir susidaro pertekliniai
šio audinio kiekiai. O fibrozinis audinys naikina normalų inkstų audinį (26). Dėl negrįžtamo,
progresuojančio inkstų pažeidimo sumažėja GFG, todėl yra sulaikomi medžiagų apykaitos šalutiniai
produktai, tokie, kaip kreatininas (CREA) ir šlapalas (UREA). Ne visi inkstų pažeidimai yra
negrįžtami. Uždegimas, edema ir inkstų kanalėlių epitelio pažeidimas gali būti atstatyti (32). Žmonių
medicinoje žinoma, kad GFG sumažėja su amžiumi dėl struktūrinių inkstų pakitimų ir dėl
sumažėjusio funkcionuojančių nefronų skaičiaus. Šis faktas kelia debatus, kad galbūt suprastėjusi
10 inkstų funkcija vyresnio amžiaus pacientams rodo ne ligos progresavimą, o normalų senėjimo procesą, kadangi LIN dažniausiai diagnozuojama vyresnėms nei 10 m. amžiaus katėms. Taip pat žmonių medicinoje yra naudojamas terminas kardiorenalinis sindromas apibūdinantis ryšį tarp širdies ir inkstų. Abu šie organai turi panašius homeostazinius mechanizmus, kas ir lemia jų glaudų tarpusavio ryšį. Širdies ūminis ar lėtinis nepakankamumas gali sukelti inkstų disfunkciją bei atvirkščiai. Veterinarinėje medicinoje šis sindromas dar nėra plačiai ištyrinėtas (26).
1.1.4. LIN klasifikacija
LIN stadija katėms yra nustatoma, norint pritaikyti tinkamą ir tikslingą gydymą. Pagal IRIS (angl. International Renal Interest Society), rekomendaciją iš pradžių LIN stadija nustatoma neėdusiai stabilios būklės katei, tiriant CREA koncentraciją kraujo serume/plazmoje bent du kartus. Tuomet pagal proteinuriją ir sistolinį kraujo spaudimą (SKS) katė yra priskiriama į LIN pogrupį. Žinant katės LIN stadiją ir pogrupį galima pritaikyti tikslingą gydymą ir remiantis klinikine patirtimi, numatyti galimą atsaką į gydymą (25).
1 lentelė. IRIS pateikta kačių LIN skirstymo į 4 stadijas klasifikacija, pagal kreatinino koncentraciją kraujo serume/plazmoje
Stadija Kraujo kreatinino konc. Komentaras
Rizikos grupė <140 μmol/l
<1,6 mg/dl
Pagal anamnezę matoma, kad gyvūnui padidėjusi rizika susirgti LIN dėl daugelio veiksnių
(nefrotoksinių vaistų vartojimas, veislė, didelis infekcinių ligų paplitimas rajone, senatvė).
I <140 μmol/l
<1,6 mg/dl
Neazotemiškas. Pasireiškusi kita inkstų patologija
(nekoncentruotas šlapimas, nenormali inkstų forma ar dydis, proteinurija, patologinis inkstų biopsijos mėginys).
II 140–250 μmol/l
1,6–2,86 mg/dl
Lengva azotemija. Klinikiniai LIN požymiai silpni arba jų nėra.
III 251–440 μmol/l
2,9–5,0 mg/dl
Vidutinė azotemija. Pastebimi klinikiniai LIN požymiai.
IV >440 μmol/l
>5,0 mg/dl
Sunki azotemija. Ryškūs LIN požymiai. Didelė ureminės krizės rizika.
IRIS nuo 2015 m. pripažino, kad simetrinis dimetilargininas (SDMA) yra vienas iš tiksliausių biožymenų nustatant ankstyvą ir pažengusį inkstų nepakankamumą katėms ir šunims (44). Remiantis IRIS pateiktais duomenimis jei SDMA tam tikrą laiko tarpą pakilęs virš 14 μg/dl, o CREA <1,4 ar
<1,6 mg/dl katė priskiriama LIN 1 stadijai. Jei katei, kuriai buvo nustatyta LIN 2 stadija, nustatomas
11 SDMA ≥25 μg/dl, ji yra priskiriama LIN 3 stadijai, kadangi šiuo atveju inkstų funkcijos sutrikimas buvo nepakankamai įvertintas. Jei LIN 3 stadijos katei buvo nustatytas SDMA ≥45 μg/dl tai greičiausiai jai, taip pat, buvo nepakankamai tiksliai įvertinta inkstų disfunkcija ir ją reikėtų priskirti LIN 4 stadijai (25).
Pogrupis, sudarytas atsižvelgiant į sistolinį kraujo spaudimą ir proteinuriją. Katės, sergančios LIN, yra suskirstomos į pogrupius pagal proteinuriją ir SKS. SKS matuojamas kelis kartus, skirtingomis dienomis, nors tyrimą galima atlikti ir tą pačią dieną, tačiau tarp matavimų turi būti ne mažesnis nei 2 val. tarpas. Inkstų proteinurija nustatoma atmetus priešinsktines ir poinkstines proteinurijos priežastis. Taip pat dėl standartinio juostelinio biocheminio šlapimo tyrimo gali atsirasti klaidingai teigiamas rezultatas, todėl veterinarijos gydytojai turėtų apsvarstyti galimybę atlikti tikslesnius laboratorinius šlapimo tyrimus (25).
2 lentelė. IRIS suskirstymas į pogrupį priklausomai nuo sistolinio kraujo spaudimo pagal rizikos laipsnį
1.1.5. LIN simptomai ir diagnostika
Pagrindiniai kačių LIN simptomai yra sumažėjęs apetitas ir svoris, vėmimas, polidipsija, poliurija (2). Daugeliui, bet ne visoms katėms pasireiškia šie simptomai (1). Poliurija ir polidipsija atsiranda dėl sutrikusios vandens homeostazės, kurią organizme palaiko inkstai. Taip pat, kartu su pagrindiniais LIN simptomais gali pasireikšti ir anoreksija, hialitozė, opinis stomatitas, gastroenterito simptomai. Vertėtų paminėti, kad palpacijos metu inkstai gali būti maži, nelygūs bei skausmingi (1).
Vyresnio amžiaus katės turėtų būti dažniau ir detaliau ištiriamos, dėl galimai sutrikusios inkstų funkcijos. Šeimininkai klinikinius simptomus dažnai pastebi, kai LIN jau būna 3 ar 4 stadijos.
Amerikos kačių gydytojų asociacija siūlo reguliarius sveikatos patikrinimus atlikti kas 6 mėn. katėms, kurios yra vyresnės nei septyni metai. Tyrimus turėtų sudaryti: bendra klinikinė apžiūra, hematologiniai tyrimai, šlapimo tyrimai. Jei katei pasireiškia klinikiniai LIN požymiai (svorio kritimas, pakitęs inkstų dydis ar forma, dehidratacija, poliurija, polidipsija, hipertenzija ar itin žemas santykinis šlapimo tankis) reikia atlikti detalesnius tyrimus. Nors nėra lengvai atliekamo biožymens, kuris tiksliai apibūdintų inkstų funkciją, klinikinėje praktikoje pakilęs serumo CREA ir/ar UREA su žemu santykiniu šlapimo tankiu padeda diagnozuoti LIN (47).
Sistolinis kraujo spaudimas mmHg
Kategorija Rizika
<140 Normalus Minimali
140–159 Prehipertenzija Žema
160–179 Hipertenzija Vidutinė
≥180 Sisteminė hipertenzija Aukšta
12 Dažniausiai naudojamas biožymuo nustatant kačių inkstų veiklą yra plazmos CREA koncentracija kraujyje (6). Tačiau reikia atsiminti, kad plazmos CREA koncentracija kraujyje gali priklausyti ir nuo kitų faktorių, pvz., raumenų masės ar dietos, taip pat, šis rodiklis yra nepakankamai jautrus biožymuo ankstyvam LIN diagnozavimui (4,37). Tiksliausias rodiklis nusakantis inkstų veiklą yra GFG, tačiau veterinarinėje medicinoje šis rodiklis yra retai tiesiogiai nustatomas. Norint nustatyti GFG reikalinga speciali įranga, pats mėginių paėmimo būdas yra sudėtingas, todėl šie veiksniai ir apsunkina šio rodiklio pritaikymą kasdieninėje veterinarinėje praktikoje (6,9).
Žmonių medicinoje SDMA yra gana tikslus biožymuo nustatant GFG, taip pat jis yra jautresnis biožymuo nei CREA (37). CREA pakyla virš normos, kuomet GFG sumažėja apie 75 proc., o SDMA pakyla virš normos, kuomet GFG sumažėja apie 40 proc. (39). SDMA atsiranda po amino rūgšties arginino metilinimo fermentu metiltransferaze ir yra paleidžiamas į bendrą kraujo sistemą po proteolizės, o iš organizmo pašalinamas dažniausiai dėl inkstų ekskrecijos (4). Plazmoje jis nėra surištas su baltymais, todėl laisvai filtruojamas glomerulų ir nėra reabsorbuojamas inkstų kanalėlių (22,37). Todėl būtent SDMA yra laikomas idealiu endogeniniu biožymeniu vertinant GFG (4). Taip pat dar nėra nustatytas joks neinkstinės kilmės faktorius, kuris turėtų įtakos plazmos SDMA koncentracijai (39).
Serumo cistatinas C žmonių medicinoje yra pripažintas, kaip vertingas biožymuo nustatant inkstų veiklą. Cistatinas C yra cisteino proteinazės inhibitorius, kurį gamina visos branduolį turinčios ląstelės. Jis yra absorbuojamas ir katabolizuojamas proksimalinių inkstų kanalėlių ląstelėse. Nedidelis cistatino C kiekis šlapime yra normalu, tačiau dėl kanalėlių pažeidimo sumažėja jo reabsorbcija, dėl to padidėja jo kiekis šlapime. Cistatino C koncentracija nepriklauso nuo raumenų masės ar kitų neinkstininės kilmės faktorių (9). Šis biožymuo veterinarinėje medicinoje nėra plačiai ištirtas, todėl trūksta duomenų, dėl jo patikimumo nustatant inkstų veiklos sutrikimus katėms (42).
1.1.6. LIN gydymo būdai
Kačių, sergančių LIN, gydymas yra skirstomas į simptominį ir palaikomąjį. Pagrindiniai gydymo tikslai: pagerinti kačių gyvenimo kokybę ir sustabdyti ligos progresavimą. LIN sindromas yra lėtinis, reikalaujantis nuolatinio stebėjimo, todėl svarbu tinkama veterinarijos gydytojo ir šeimininko komunikacija (47).
Vienas iš geriausių intervencijos būdų, stabdančių tolimesnį LIN progresavimą yra mitybos
pakeitimas (2). Skiriamos specialios dietos, kuriose mažai baltymų ir fosforo, taip pat padidintas
kaloringumas bei ribotas natrio kiekis. Papildomai šiose dietose yra kalio, B grupės vitaminų,
antioksidantų ir omega–3 riebalų rūgščių papildų. Specialioje dietoje esantis sumažintas fosforo
kiekis palengvina uremijos simptomus ir prailgina kačių gyvenimo trukmę. Yra manoma, kad
13 baltymų apribojimas gali padėti sumažinti uremijos sukeltus simptomus, tačiau yra per mažai įrodymų, kad tam tikras baltymų kiekis turi įtaką LIN progresavimui (47,50). Dietos, pritaikytos inkstų ligomis sergančioms katėms, yra kur kas prastesnio skonio nei įprastos dietos (dėl sumažinto baltymų kiekio). Tai gali lemti blogą šių dietų toleravimą. Naują pašarą reikia pradžioje sumaišyti su senu palaipsniui didinant jo kiekį iki kol pašarą sudarys vien tik naujasis pašaras. Visas šis pereinamasis laikotarpis turi trukti 4–8 sav. Nors nėra nustatyta, kada dietos pakeitimas duoda geriausius rezultatus, bet manoma, kad dietinis šėrimas turėtų būti pradėtas kuo anksčiau 2–ojoje LIN stadijoje, kol dar gyvūno apetitas nėra paveiktas ligos (47).
LIN yra siejamas su kintama priverstine diureze, todėl katėms, ypač LIN 3 ir 4 stadijose, gali išsivystyti dehidratacija. Dėl šios priežasties gali prireikti kates stacionarizuoti, skiriant intravenines skysčių terapijas, dažniausiai naudojant Ringerio laktato tirpalą. Reikia atkreipti dėmesį į galimą rūgščių–šarmų ir elektrolitų pusiausvyros sutrikdymą. Stabilizavus gyvūno būklę, skysčiai turėtų būti skiriami dar 2–3 dienas palaipsniui mažinant jų kiekį (29,47).
Katės, sergančios LIN, visada turi turėti prieigą prie švaraus vandens. Vienas iš būdų norint padidinti suvartojamų skysčių kiekį, yra kačių šėrimas šlapiu pašaru. Vanduo taip pat gali būti skiriamas per maitinimo vamzdelį. Šis variantas yra labiau tinkamas ilgalaikiam naudojimui. Taip pat, tinkamam hidratacijos lygiui palaikyti gali būti naudojama poodinė skysčių terapija. Šis terapijos būdas gali būti naudojamas tiek ambulatoriškai, tiek namuose pačių šeimininkų (75–150 ml 1–3 d. iš eilės) (11).
Kuomet LIN ima progresuoti, padidėja fosforo kiekis kraujo serume. Vien tik dietos su sumažintu fosforo kiekiu gali neužtekti, tam papildomai tenka naudoti intestinalinias fosforą surišančias medžiagas. Keli pavyzdžiai veterinarinėje medicinoje katėms naudojamų šių medžiagų:
aliuminio hidroksidas, kalcio karbonatas, kalcio acetatas. Naudojant fosforą surišančias medžiagas, kurių sudėtyje yra kalcio, reikia sekti kalcio koncentraciją kraujo serume, nes gali pasireikšti hiperkalcemija (47).
Katėms, kurioms diagnozuotas LIN, gali pasireikšti perdėta kaliurezė. Ją dar labiau gali apsunkinti vėmimas, sumažintas kalio kiekis dietoje bei tarpląsteliniai poslinkiai. Hipokalemija gali sukelti letargiją, konstipaciją, raumenų silpnumą, acidozę. Todėl, kalio koncentracija kraujo serume turėtų būti nuolatos tikrinama katėms, sergančioms LIN. Jei kalio koncentracija kraujo serume yra
<3,5 mmol/l, rekomenduojama skirti kalio gliukonato (arba citrato), naudojant pradinę 1–4 mmol kalio dozę katei, per 12 val., koreguojant šią dozę pagal tai kaip pasireiškia atsakas į medikamentą.
Verta paminėti, kad hipokalemija nėra laikoma, kaip ligos progresavimo ar baigties rizikos veiksnys
(6,47).
14 Gyvūnams, sergantiems LIN, gali išsivystyti metabolinė acidozė. Katėms jos išsivystymas yra daugiafaktorinis ir pasireiškia daugiau nei pusei kačių sergančių LIN. Siekiant to išvengti pritaikoma speciali dieta, stengiamasi palaikyti gerą hidratacijos lygį. Papildomo gydymo reikia retai, tačiau, jei kraujo bikarbonatų ar bendrojo CO
2koncentracija yra <16 mmol/l, galima naudoti geriamuosius kalio citrato papildus (pradinė dozė 40–75 mg/kg, kas 12 val.), siekiant palaikyti bikarbonato arba bendrojo CO
2kiekį kraujyje 16–24 mmol/l (47).
Padidėjęs sisteminis kraujo spaudimas gali sukelti pažeidimus inkstuose (50). Hipertenzija yra paplitusi tarp 19–40 proc. kačių, sergančių LIN. Patogenezė nėra pilnai aiški, bet manoma, kad tai gali būti susiję su RAAS aktyvacija ar su tuo faktu, kad kai kurioms katėms kartu su LIN diagnozuojamas autonominis hiperaldosteronizmas. Hipertenzija diagnozuojama, kuomet kačių SKS>160–180 mmHg. Aukštas kraujo spaudimas labiausiai paveikia akis, širdį, cerebrovaskulinį audinį ir inkstus. Pagrindinis gydymo tikslas sumažinti SKS iki <150–160 mmHg. Gydymui yra naudojami kalcio kanalų blokatoriai (amlodipinas), angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai (benazeprilis), angiotenzino II receptorių blokatoriai (telmisartanas), beta adrenoreceptorių blokatoriai (atenololis, propanololis) (11). Angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai ne tik mažina spaudimą, bet ir proteinuriją, sukeldami dvigubą teigiamą efektą LIN sergančioms katėms (50).
Anemija nustatoma 30–65 proc. kačių sergančių LIN. Šią būklę sukelia sumažėjusi eritropoetino gamyba inkstuose, o šis hormonas skatina eritrocitų gamybą kaulų čiulpuose.
Pagrindinis gydymo tikslas yra padidinti hematokritą iki minimalios normos, tam, kad audiniai būtų aprūpinami pakankamu deguonies kiekiu. Tam yra naudojamas žmonių epoetinas alfa arba darbepoetinas alfa. Nors dažnai gydymas yra sėkmingas, tačiau vieno tyrimo metu > 40 proc. kačių, sergančių anemija ir LIN, neturėjo jokio teigiamo ar ilgalaikio atsako į gydymą. Taikant tokį gydymo būdą yra svarbu reguliariai matuoti sisteminį kraujo spaudimą, nes pagrindinis šalutinis šio gydymo poveikis yra hipertenzija, kuri pasireiškia net iki 50 proc. kačių (7,47).
Sergant LIN, dėl prarasto inkstų audinio, gali atsirasti kalcitriolio (aktyvaus vitamino D) trūkumas. Literatūroje minima, kad žmonėms ir šunims kalcitriolio papildai gali sumažinti hiperparatiroidizmą, kurį sukėlė LIN. Tačiau nėra įrodyta, kad katėms kalcitriolio papildai turėtų tokį patį efektą, todėl terapija kalcitrioliu nėra rekomenduojama katėms (14).
Katėms, sergančioms LIN, dėl ureminių toksinų poveikio gali atsirasti pykinimas, vėmimas, apetito stoka. Visi šie simptomai turi įtakos katės gyvenimo kokybei, bei apsunkina sveikatos būklę.
Antiemetikai, centralizuotai veikiantys vėmimo centrą, tokie, kaip maropitantas, turėtų būti įtraukti į
15 gydymo schemą. Įdomu, kad antidepresantas mirtazapinas (geriamas 3 savaites iš eilės) sumažino vėmimą, taip pat padidino apetitą ir svorį katėms, sergančioms LIN 2–3 stadija (43).
Bakterinės šlapimo takų infekcijos katėms, sergančioms LIN, pasireiškia kur kas dažniau, nei katėms, nesergančioms LIN. Vyresnio amžiaus patelėms rizika susirgti šlapimo takų infekcija yra didesnė. Dažniausiai šlapimo takų infekcija pasireiškia be klinikinių požymių. Daugiausiai išskiriama bakterija Escherichia coli, kuri sudaro 60–75 proc., kitos aptinkamos bakterijų gentys: Enterococcus spp., Streptococcus spp., Staphylococcus spp., Enterobacter spp., Pseudomonas spp. ir Klebsiella spp. Gydant šlapimo takų infekcijas reikėtų remtis statistiniais antibioterapijos duomenimis, pasirenkant antibakterinius vaistus, pagal atliktą antibiogramą. Taip pat antibakterinė medžiaga turėtų nepakitusi išsiskirti su šlapimu ir pasižymėti plačiu terapiniu indeksu (47,51).
Žmonių medicinoje inkstų transplantacija yra gerai žinomas gydymo būdas, taikomas galutinės stadijos inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams. Ši procedūra veterinarinėje medicinoje yra diskutuotina, kadangi iškyla daug etinių, gyvūnų gerovės bei finansinių klausimų. Tačiau kai kuriose šalyse inkstų transplantacija katėms išlieka, kaip vienas iš galimų gydymo būdų (12,23). Nors transplantacijos nauda recipientui yra akivaizdi, gyvų donorų naudojimas yra ginčytinas, dėl nežinomų ilgalaikių pasekmių, susijusių su vienpuse nefrektomija. Būtent dėl šios priežasties yra reikalingi tolimesni tyrimai įvertinantys gyvų donorų naudojimo riziką (53).
1.2. Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas
1.2.1. ŪIN apibrėžimas ir etiologija
ŪIN tai staigus inkstų veiklos susilpnėjimas, kurio sekoje pakinta GFG, šlapimo produkcija.
Šie pakitimai lemia skysčių, elektrolitų, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme, dėl to išsivysto azotemija. Šis sindromas yra svarbus tiek žmonių, tiek veterinarinėje medicinoje (34,46).
Pasireiškus ŪIN katėms tikslios priežastys dažnai išlieka nežinomos, tačiau reikia įdėti visas pastangas stengiantis jas nustatyti, kadangi priklausomai nuo priežasties gali pasikeisti gydymo protokolas ir prognozė. Pati dažniausia priežastis yra toksinai, ši priežastis apima daugiau nei 50 proc.
visų ŪIN katėms sukėlusių priežasčių. Katės gali susidurti su įvairiomis nefrotoksinėmis medžiagomis iš kurių dažniausios: lelijos, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), etilenglikolis, aminoglikozidai, doksorubicinas, vitaminas D, taip pat kai kurie maisto teršalai, kaip melaminas ir cianuro rūgštis. Kitos galimos priežastys sukeliančios ŪIN katėms yra viršutinių šlapimo takų uždegimas (pielonefritas), neoplazijos, užsitęsusi šlapimo takų obstrukcija, sepsis (34).
Lelijos, dekoratyviniai namų augalai, galintys sukelti proksimalinių inkstų kanalėlių nekrozę.
Apsinuodijus šiuo augalu sukeliama sunki azotemija. Kraujo plazmoje stipriai pakyla CREA
koncentracija, taip pat pasireiškia izostenurija, glikozurija, proteinurija, o mikroskopiškai tiriant
16 šlapimą galima aptikti hialino cilindrus. Prie visų šių požymių gali pasireikšti ir gastrito simptomai.
Katėms apsinuodijus lelijomis prognozė dažniausiai yra bloga. Apsinuodijus lelijomis priešnuodžio nėra, o taikomas gydymas yra tik simptominis (34).
NVNU nepalankus poveikis inkstams yra paremtas tuo, kad NVNU slopina fiziologiškai svarbius prostaglandinus, kurie dalyvauja įvairiose inkstų veiklos funkcijose. Skiriant tinkamas NVNU dozes, hemodinamiškai normalioms katėms, kurioms nėra sutrikusi inkstų funkcija, GFG nėra paveikiamas. Tačiau katėms, kurioms yra susilpnėjusi inkstų kraujotaka, prostaglandinai atlieka svarbų vaidmenį palaikydami tinkamą GFG. Prostaglandinai E
2ir I
2sukelia inkstų kraujagyslių vazodilataciją, palaikydami normalią inkstų kraujotaką. Tad NVNU vartojimas katėms su sutrikusia inkstų funkcija yra kontraindikuotinas. Taip pat remiantis atliktais tyrimais pakartotinas meloksikamo vartojimas katėms gali sukelti ŪIN (19,20,48).
Etilenglikolis itin nefrotoksiška medžiaga, randama aušinimo skystyje ir kituose pramoniniuose tirpikliuose. Katės yra jautresnės nei šunys šiai medžiagai ir 1,4 ml/kg dozė gali sukelti mirtiną inkstų pažeidimą. Etilenglikolis yra metabolizuojamas kepenyse į toksiškus metabolitus, kaip glikoaldehidą, glikolatą, oksalatą ir kitus. Šie toksinai tiesiogiai pažeidžia inkstus, o oksalato kristalai nusėda inkstų kanalėliuose. Apsinuodijus etilenglikoliu prognozė dažniausiai yra bloga (10,49).
Aminoglikozidai yra antibiotikai, kurie pagrinde iš organizmo yra šalinami inkstų pagalba.
Proksimaliniai inkstų kanalėliai kaupia aminoglikozidus pinocitozės būdu. Patekę į kanalėlių ląsteles antibiotikai koncentruojasi lizosomose, ilgainiui lizosomos trūksta ir jų turinys pasiskleidžia po ląstelės citoplazmą, sukeldamas ląstelės nekrozę. Kad išvengti toksinio poveikio inkstams, aminoglikozidai turėtų būti skiriami kartu su skysčių terapija ne ilgiau nei 5–7 d. (34).
Šlapimo takų obstrukcija gali sukelti ŪIN, o ją sukelia akmenys (pvz., kalcio oksalatai), kraujo krešuliai, gleivių kamščiai, striktūros, neoplazijos. Tuo metu kai organizme sutrinka šlapimo nutekėjimas, sumažėja GFG, vystosi uždegiminė reakcija, edema. Dėl visų šių procesų išsivysto inkstų kanalėlių atrofija, fibrozė, ląstelių apoptozė. Jei yra pažeidžiamas tik vienas inkstas, kitas gali hipertrofuoti kompensuodamas pažeisto inksto funkciją. Šiuo atveju simptomai gali ir nepasireikšti (3).
Pielonefitas yra viena iš dažnesnių priežasčių, sukeliančių ŪIN katėms. Taip yra todėl, nes katės turi didesnę riziką susirgti šlapimo takų infekcija. Pielonefritas dažniausiai yra antrinis dėl kylančios apatinių šlapimo takų infekcijos, tačiau bakterijos į inkstus gali patekti ir hematogeniniu būdu.
Escherichia coli ir Enterococcus spp. bakterijos yra dažniausiai šlapimo takų infekcijas katėms
sukeliantys mikroorganizmai (34).
17 1.2.2. ŪIN patofiziologija
Inkstų funkcijos sutrikimas, kuris atsiranda dėl ŪIN yra daugiafaktorinis. Tai sukelia susilpnėjusi inkstų kraujotaka ir ląstelių pažeidimas. Patofiziologinis ŪIN procesas susideda iš 4 stadijų: iniciacijos, pratęsimo, palaikymo, gijimo (45).
Iniciacijos stadija. Ši fazė gali trukti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Per šį laikotarpį GFG sumažėja, bet simptomų dar nebūna. Priežastys dėl ko kilo inkstų insultas gali būti įvairios, tačiau visų šių priežasčių rezultate inkstų kanalėlių ląstelės patirs tiesioginę žalą ir ischemiją. Toliau seka hipoksija dėl adenozino trifosfato išsekimo. Viena iš aprašytų procesų pasekmių yra struktūrinis inkstų kanalėlių pakitimas. Pakinta ląstelės poliariškumas dėl Na
+/K
+siurblių vietos pasikeitimo.
Padidėja natrio pernešimas į tankiąją dėmę distaliniuose inkstų kanalėliuose. Vanduo juda į ląsteles ir sukelia jų išsipūtimą, sukeldamas kanalėlių obstrukciją (34,45).
Pratęsimo stadija. Šioje fazėje pirminiai inkstų pažeidimai sunkėja dėl besitęsiančios išemijos.
Ši fazė gali trukti 1–2 d. ir jos metu inkstų kanalėlių ląstelės yra paveikiamos nekrozės arba apoptozės, GFG toliau mažėja. Nekrozė - patologinis procesas, kurio metu audinių ląstelės miršta. Nekrozei būdingas ląstelių išsipūtimas, plazmos membranos vientisumo praradimas, metabolinių procesų ląstelėje sustojimas. Suirus ląstelei, iš jos išsiskiria proteolitiniai fermentai, kurie aktyvina uždegiminį organizmo atsaką. ŪIN metu kanalėlių nekrozė išsivysto dėl išemijos ir toksinės žalos. Tačiau apoptozės procesas, taip pat, yra stebimas prie ŪIN. Apoptozė tai užprogramuota ląstelių mirtis, kurios sekoje uždegiminis atsakas nėra aktyvuojamas, kadangi išlieka ląstelės plazmos membranos vientisumas. Skirtingo lygio išemijos gali sukelti arba apoptozę, arba nekrozę. Sunki išemija sukelia nekrozę, o lengva apoptozę. Apoptozė dažniausiai aktyvuojama dėl endotoksinų, gentamicino, ciklosporino poveikio (34,45).
Palaikymo stadija. Trunka apie 1–2 savaites. Šioje stadijoje GFG stabilizuojasi ir daugiau nemažėja. Šiuo periodu apoptozės procesas toliau tęsiasi, bet inkstų kraujotaka normalizuojasi ir prasideda regeneraciniai procesai. Sustiprėja inkstų kanalėlių ląstelių proliferacija ir migracija, ląstelių poliariškumas ir vientisumas pradeda grįžti į įprastą. Ureminiai pakitimai labiausiai pastebimi šioje stadijoje (34,45).
Gijimo stadija. Pakyla GFG, dar labiau suaktyvėja regeneraciniai procesai. Priklausomai nuo
inkstų pažeidimo sunkumo, GFG gali visiškai arba tik dalinai atsistatyti. Šioje stadijoje yra būdinga
poliurija trunkanti kelias savaites ar mėnesius. Yra svarbu šiuo laikotarpiu nesukelti papildomos žalos
inkstams (34,45).
18 1.2.3. ŪIN klasifikacija
IRIS klasifikuoja ŪIN į 5 stadijas pagal neėdusio gyvūno CREA koncentraciją kraujyje ir klinikinius požymius. Remiantis IRIS klasifikavimo schema galima tinkamai nustatyti prognozę katei, sergančiai ŪIN (24).
3 lentelė. IRIS ŪIN klasifikavimas pagal kraujo kreatinino koncentraciją kraujo serume/plazmoje Stadija Kraujo kreatinino
koncentracija Klinika
I <1,6 mg/dl
<140 μmol/l
ŪIN, kai nepasireiškia azotemija:
a. ŪIN patvirtinimas anamneze, klinikiniu tyrimu, laboratoriniais duomenimis ar specialiais tyrimais.
b. Progresyvus kreatinino konc. kraujo serume padidėjimas per 48 val.; ≥0,3 mg/dl (≥26,4 μmol/l) c. Oligurija (<1 ml/kg/val.) ar anurija per 6 val.
II 1,7–2,5 mg/dl
141–220 μmol/l
Lengvas ŪIN:
a. Patvirtintas ŪIN su neprogresuojančia ar progresuojančia azotemija.
b. Progresyvus kreatinino konc. kraujo serume padidėjimas per 48 val., esant azotemijai; ≥0,3 mg/dl
(≥26,4 μmol/l)
c. Oligurija (<1 ml/kg/val.) ar anurija per 6 val.
III 2,6–5,0 mg/dl
221–439 μmol/l
Vidutinio sunkumo arba sunkus ŪIN:
a. Patvirtintas ŪIN su sunkėjančia azotemija bei funkciniu inkstų nepakankamumu.
IV 5,1–10,0 mg/dl
440–880 μmol/l
V >10,0 mg/dl
>880 μmol/l
I stadija. Apibūdina neazotemiškus gyvūnus, kuriems anamnezės duomenys, simptomai, laboratorinių ir vaizdinės diagnostikos tyrimų rezultatai indikuoja ŪIN. Taip pat šiai stadijai priskiriami gyvūnai, kuriems per 48 val. pasireiškė progresyvus kreatinino koncentracijos kraujo plazmoje/serume didėjimas ir oligurija/anurija.
II stadija. Šiai stadijai priskiriami gyvūnai, kuriems pasireiškė vidutinio sunkumo azotemija.
Taip pat gyvūnai, kuriems nustatomi būdingi ŪIN anamnezės duomenys, simptomai, laboratorinių ir vaizdinės diagnostikos tyrimų rezultatai. Taip pat, šiai stadijai, kaip ir I-ąjai, priskiriami gyvūnai, kuriems per 48 val. pasireiškė progresyvus kreatinino koncentracijos kraujo plazmoje/serume didėjimas ir oligurija/anurija.
III, IV, V stadijos. Apibūdina gyvūnus su progresuojančiu, sunkiu struktūriniu ir funkciniu
inkstų pažeidimu (24).
19 1.2.4. ŪIN simptomai ir diagnostika
ŪIN gali sukelti mažai specifiškus klinikinius požymius. Gyvūnas gali būti apatiškas, jam gali pasireikšti tachikardija (dėl hipovolemijos ar skausmo) ar bradikardija (dėl hiperkalemijos). Taip pat galima aptikti įvairaus laipsnio dehidrataciją (36). Tolimesnėse ligos stadijose galima hialitozė, opos burnoje. Gali pasireikšti ir melena bei hematemezė, dėl antrinio virškinimo trakto išopėjimo ir kraujavimo. Retais atvejais galimi ir traukuliai. Palpuojant inkstai gali būti be pakitimų arba jie būna padidėję, skausmingi (35).
Diagnozuojant ŪIN reikėtų orientuotis į sukėlusios priežasties nustatymą bei pažeidimo lygio įvertinimą. Pirmiausiai turėtų būti surinkta detali anamnezė apie tai, kada pasireiškė pirmieji simptomai, apie anksčiau taikytas terapines priemones ir medikamentus bei galimą apsinuodijimą toksinais (35).
Bendras kraujo tyrimas yra nespecifinis ir gali rodyti uždegiminę ar stresinę leukogramą.
Neregeneruojanti anemija yra būdinga katėms sergančioms LIN, tačiau ji gali būti pastebėta ir prie ŪIN (35).
Biocheminiai kraujo tyrimų rezultatai gali būti normos ribose arba rodyti kylančią CREA koncentraciją kraujo plazmoje, bei azotemiją ir hiperfosfatemiją. Hiperkalemija būdinga katėms, kurioms pasireiškė oligurija/anurija, tačiau, kalis gali padidėti ir dėl neinkstinių susirgimų (pvz., šlapimo takų obstrukcijos, šlapimo pūslės plyšimo), todėl šis rodiklis nėra specifiškas ŪIN (35).
Analizuojant šlapimą izostenurija yra dažniausiai aptinkama patologija katėms, sergančioms ŪIN. Tačiau kiti šlapimo rodikliai gali būti naudingi nustatant susirgimą sukėlusią priežastį, todėl svarbu atlikti detalius šlapimo tyrimus (35).
Bakteriologinis tyrimas ir antibiograma prieš gydymą antibiotikais rekomenduojamas visiems pacientams, kurių ŪIN priežastis nežinoma. Deja, bet neigiamas bakteriologinis tyrimas neatmeta pielonefrito galimybės, todėl pakartotinas tyrimas yra rekomenduojamas. Jei klinikiniai požymiai rodo pielonefrito galimybę, taikyti gydymą naudojant antibiotikus yra būtina (35).
Pilvo rentgeninis ir ultragarsinis tyrimai gali būti itin naudingi nustatant ŪIN priežastį ir pažeidimo sunkumą. Rentgeninis tyrimas yra naudingas nustatant inkstų dydį, formą bei identifikuojant rentgenokontrastiškus urolitus šlapimo takuose. Ultragarsinis pilvo tyrimas gali būti naudingas identifikuojant neoplazijas, pieonefritą, šlapimo takų obstrukciją. Taip pat, nustatant laisvą skystį pilvo ertmėje dėl šlapimo pūslės plyšimo (11).
Inkstų biopsija ir histopatologinis tyrimas yra retai atliekami pacientams su ŪIN.
Histopatologinis tyrimas gali būti naudingas nustatant pažeidimo sunkumą ir prognozę. Tačiau šis
tyrimas daugiau naudojamas identifikuojant neoplazijas (35).
20 1.2.6. ŪIN gydymas
Smulkių gyvūnų veterinarinėje medicinoje kačių ŪIN yra visuotinai pripažinta problema. O šiai problemai spręsti yra reikalinga greita ŪIN diagnostika ir selektyvus gydymas. ŪIN gydymas yra orientuotas į sukėlusios priežasties pašalinimą, bei uremijos sukeltų pažeidimų kontroliavimą (46).
Gydymas turėtų būti pradėtas iškart nustačius ŪIN. Taip pat, yra svarbu žinoti, kuris gydymo būdas yra veiksmingiausias kiekvienai ŪIN stadijai (35).
Pagrindinė priemonė gydant ŪIN yra skysčių terapija. Dažniausiai šiai procedūrai pasirenkamas Ringerio laktatas, PlasmaLyte A, Normosol–R tirpalai. Įprastas 0,9 proc. natrio chlorido tirpalas gali būti naudojamas katėms su sunkia hiperkalemija, tačiau reikia skirti ypatingą dėmesį pacientams, kuriems sutrikęs rūgščių ir šarmų balansas dėl galimo organizmo parūgštėjimo.
Laikas, per kurį tam tikras skysčių kiekis turi būti skiriamas, priklauso nuo širdies būklės ir ŪIN sukėlusios priežasties (35). Apytiksliai reikalingas skysčių kiekis turi būti aplikuojamas per 4–12 val.
Po pirminės skysčių terapijos, jie ir toliau turėtų būti tęsiami tam, kad būtų atstatyti galimai toliau prarandami skysčiai ir būtų stimuliuojama diurezė (45).
Katėms, sergančioms ŪIN dažnai sutinkamas elektrolitų disbalansas. Dažniausiai pasireiškia hiperfosfatemija ir hiperkalemija (45). Hiperfosfatemija atsiranda dėl sumažėjusio fosforo išskyrimo per inkstus. Į gydymą įeina skysčių terapija ir fosforą surišančių medžiagų skyrimas, siekiant sumažinti fosforo įsisavinimą žarnyne. Hiperkalemija yra metabolinės acidozės ir oligurijos/anurijos pasekmė. Dėl padidėjusio kalio kiekio miokardo ląstelės nesugeba repoliarizuotis, dėl to gali išsivystyti bradikardija, skilvelių virpėjimas ar plazdėjimas, asistolija. Gydymas turėtų būti paremtas elektrokardiogramos duomenimis. Gydymui gali būti skiriami intraveniniai kalcio gliukonato tirpalai.
Jie sumažina membranos ramybės potencialą ir momentaliai pagerina elektrokardiogramos pokyčius.
Katėms, kurioms nustatyta hiperfosfatemija ir yra pakitusi inkstų funkcija, reikia skirti ypatingą dėmesį dėl galimos minkštųjų audinių mineralizacijos (13,35).
Dažnai katėms, sergančioms ŪIN, gali pasireikšti metabolinė acidozė dėl sumažėjusio gebėjimo reabsorbuoti ir perdirbti bikarbonatą bei dėl sumažėjusio vandenilio jonų išskyrimo.
Galimas gydymas natrio bikarbonatu, tačiau daugeliu atvejų tokio gydymo neprireikia, kadangi tinkama diurezė dažnai padeda išspręsti acidozės problemą (35,45).
Katėms, sergančioms ŪIN, kilpinis diuretikas furozemidas yra pirminė priemonė norint sukelti
diurezę. Padidintas išskiriamo šlapimo kiekis yra reikalingas tam, kad būtų galima tęsti intraveninę
skysčių terapiją, siekiant ištaisyti rūgščių–šarmų ir elektrolitų pusiausvyros sutrikimus. Tačiau reikia
atminti tai, kad furozemidas, skatindamas diurezę, nepadidina GFG (45).
21 Manitolis yra osmosinis diuretikas, kuris sveikoms katėms pagerina inkstų kraujotaką. Be to, manitolis pasižymi laisvųjų radikalų sulaikymo savybėmis ir sumažina ląstelių edemą. Tačiau nėra atlikta jokių tyrimų, įrodančių, kad manitolis turi teigiamą poveikį katėms, sergančioms ŪIN.
Anaiptol, manitolis gali turėti žalingą poveikį, nes prisideda prie organizmo skysčių tūrio perkrovos (35).
Gyvūnams, sergantiems ŪIN, vėmimas yra vienas iš labiausiai pasireiškiančių požymių.
Vėmimo priežastis yra daugialypė. Ureminiai toksinai centriškai veikia chemoreceptorių trigerinę zoną, o lokaliai vėmimą sukelia ureminis gastritas. Gyvūnams, kuriems sutrikusi inkstų veikla, pasireiškia hipergastrinemija, kuri pasunkina ureminį gastritą. Todėl šiuo atveju gali būti naudingi vaistai, slopinantys skrandžio rūgšties gamybą, įskaitant histamino receptorių antagonistus, tokius, kaip famotidinas, ir protonų siurblio inhibitorius, tokius, kaip omeprazolis. Pačiam vėmimo slopinimui geriausiai vartoti antagonistinį poveikį centrinei sistemai turinčius antiemetikus, pvz., maropitantą ar metoklopramidą (45).
Paskutinėse ŪIN stadijose skysčių terapija ir medikamentinis gydymas dažnai yra neefektyvūs ir gyvūnas gali gaišti dėl uremijos sukeltų pakitimų, nespėjus atsistatyti inkstų funkcijai. Inkstų pakaitinė terapija, pvz., dializė, gali atstatyti elektrolitų, skysčių, rūgščių ir šarmų balansą. Taip pat pašalinti ureminius toksinus, perteklinį organizmo skysčių kiekį, endogeninius ir egzogeninius toksinus (15,46). Yra dvi pagrindinės dializės rūšys: hemodializė ir peritoninė dializė. Hemodializė tai toks gydymo metodas, kuomet toksinės medžiagos pro pusiau pralaidžią membraną yra šalinamos į dializei naudojamą tirpalą. Peritoninės dializės metu toksinių medžiagų ir skysčių perteklius iš kraujo šalinamas pro pilvaplėvę į dializei naudojamą tirpalą, esantį pilvo ertmėje. Pasak Segev et al.
(2013) atlikto tyrimo, 42 proc. kačių, kurioms buvo taikyta hemodializė dėl ŪIN, kurį sukėlė įvairios priežastys, išgyveno bent 30 d. be pakartotinės dializės. Tačiau 28 proc. kačių po procedūros nugaišo, o 30 proc. buvo eutanazuotos dėl vienokių ar kitokių priežasčių (15).
1.2.7. ŪIN prognozė
Katėms sergančioms ŪIN prognozė dažniausiai yra bloga, o gaištamumas gali siekti 50–60
proc. Manoma, kad didelio mirtingumo priežastis dažniausiai yra nepakankamai jautrūs diagnostiniai
testai, dėl ko ŪIN yra nustatomas pavėluotai (9). Pasak Lee et al. (2012) atlikto tyrimo, prasti kačių
ŪIN prognostiniai faktoriai yra žemas hematokritas, leukopenija, anemija, maža laktato
dehidrogenazės, albuminų, kraujo gliukozės koncentracija. Taip pat, žema kūno temperatūra ir
vyresnis amžius. Verta paminėti, kad pagal šį tyrimą kraujo serumo UREA ir CREA koncentracijos
nebuvo statistiškai patikimi prognostiniai faktoriai nustatant kačių gaištamumą nuo ŪIN (31).
22
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGOS
Šis tiriamasis darbas buvo atliktas X smulkių gyvūnų veterinarijos klinikoje. Duomenys buvo rinkti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Tyrimo metu buvo analizuojami 32 kačių, kurioms buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas, ligos istorijų duomenys. Diagnozė buvo nustatyta remiantis anamnesis vitae et morbi, klinikiniu tyrimu, laboratoriniais ir specialiaisiais tyrimais. Pacientai buvo įvairaus amžiaus, mišrūnai ir grynaveisliai, patelės ir patinai, laikomi namuose ir gyvenantys lauke. Buvo surinkta išsami anamnezė apie kiekvieną pacientą, atliktas klinikinis tyrimas bei kraujo morfologinis ir biocheminiai tyrimai. Taip pat visiems tirtiems pacientams buvo atliktas šlapimo biocheminis ir mikroskopinis nuosėdų tyrimas, išmatuotas šlapimo santykinis tankis. Kai kuriems pacientams atliktas ultragarsinis ir/arba rentgeninis tyrimas.
2.1. Laboratoriniai tyrimai
Kraujas tyrimams buvo imamas iš priekinės kojos paviršinės venos (lot. vena cephalica), naudojantis vakuumine kraujo paėmimo sistema arba vienkartine adata. Atliekant kraujo paėmimo procedūrą, buvo laikomasi visų aseptikos ir antiseptikos taisyklių. Morfologiniam kraujo tyrimui kraujas buvo surenkamas į mėgintuvėlius su EDTA (etilendiamino tetraacto rūgšties natrio druska), biocheminiams kraujo tyrimams kraujas buvo surenkamas į mėgintuvėlius su ličio heparinu.
Morfologiniam kraujo tyrimui atlikti buvo naudojamas IDEXX ProCyte Dx hematologinis analizatorius, o biocheminiams kraujo tyrimams – IDEXX Catalyst Dx biocheminis analizatorius.
Atliekant biocheminius kraujo tyrimus, kraujas buvo centrifuguojamas EPENDORF MiniSpin plus centrifuga 90 s 13400 aps./min greičiu. Po centrifugavimo atsiskyrusi plazma buvo naudojama biocheminiams kraujo tyrimams atlikti.
Atliekant šlapimo tyrimą, šlapimas buvo surinktas cistocentezės būdu, lokalizuojant šlapimo pūslę ultragarsine įranga. Šlapimo tyrimas buvo atliekamas per 10–30 min nuo surinkimo.
Biocheminiai šlapimo tyrimai buvo atliekami IDEXX VetLab UA analizatoriumi. Santykinis šlapimo tankis buvo matuojamas E–Line VET optiniu refraktometru. Mikroskopinio šlapimo nuosėdų tyrimo metu pirmiausiai šlapimas buvo centrifuguojamas EPENDORF MiniSpin plus centrifuga 90 s 13400 aps./min greičiu. Tada iš mėgintuvėlio vienkartine pipete buvo nusiurbiamas viršutinis šlapimo sluoksnis, o likęs kiekis apie 0,5 – 1 ml su nuosėdomis mikroskopuojamas.
2.2. Specialieji tyrimai
Kai kuriems pacientams papildomai buvo taikytas ultragarsinis ir/arba rentgeninis tyrimai.
Ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas naudojantis MINDRAY DC–30 ultragarsine įranga. Tyrimo
metu gyvūnas buvo guldomas ant nugaros, nuskutami plaukai nuo pilvo. Tyrimui parengta vieta buvo
23 nupurškiama MANUSEPT BASIC antiseptiniu tirpalu, o ultragarsinis daviklis padengiamas specialiu geliu ultragarsiniams tyrimams. Atliekant ultragarsinius tyrimus buvo įvertinama abiejų inkstų anatominė padėtis, dydis, struktūra, echogeniškumas, žievinė ir šerdinė dalis.
Kai kuriems pacientams buvo atliktas rentgeninis tyrimas, naudojant ZooMax White rentgeno aparatą. Buvo atliktos pilvo latero lateralinės ir dorsoventralinės projekcijos rentgenogramos. Tyrimo metu gyvūnas buvo guldomas ant šono ir ant pilvo, fiksuojamas savininko ir pagalbinėmis pozicionavimo priemonėmis.
Atlikus specialiuosius ir/arba laboratorinius tyrimus kiekvienam gyvūnui individualiai buvo pritaikytas gydymas.
2.3. Statistinė duomenų analizė
Statistinei duomenų analizei naudota „IBM SPSS Statistics 23“ ir „Microsoft Excel 2016“
programos.
Pacientai sugrupuoti pagal:
• amžių: išskirtos 3 amžiaus grupės – <5 m. (n=5), 5–10 m. (n=12), >10 m. (n=15)
• inkstų funkcijos nepakankamumo tipą: ūminis (n=6), lėtinis (n=26);
• LIN stadiją : I stadija CREA <140 µmol/L ir/arba SDMA >14 µg/dL (n=2), II stadija CREA 140–250 µmol/L ir/arba SDMA <24 µg/dL (n=0), III stadija CREA 251–440 µmol/L ir/arba SDMA <43 µg/dL (n=6), IV stadija CREA >440 µmol/L ir/arba SDMA ≥45 µg/dL (n=18);
• ŪIN stadiją: I stadija CREA <140 μmol/L (n=0), II stadija CREA 141–220 μmol/L (n=1), III stadija CREA 221–439 μmol/L (n=1), IV stadija CREA 440–880 μmol/L (n=1), V stadija CREA >880 μmol/L (n=3).
Buvo apskaičiuoti gautų duomenų aritmetiniai vidurkiai (x), vidurkių paklaidos (m), minimalios (Min) ir maksimalios (Max) reikšmės, patikimumas (p), koreliacijos koeficientai (r).
Rezultatai buvo laikomi patikimais, kai p<0,05.
24
3. TYRIMO REZULTATAI
1 pav. pateiktas kačių, gydytų X gydykloje 2018–2019 m. sergamumas šlapimo išskyrimo sistemos ligomis. Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. 103 katėms buvo diagnozuotos skirtingos etiologijos šlapimo išskyrimo sistemos ligos, iš kurių 32 buvo ūminis ir lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas.
1 pav. Kačių sergamumas šlapimo išskyrimo sistemos ligomis 2018–2019 m.
Iš 32 kačių, kurioms buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas, LIN pasireiškė 26 katėms, o ŪIN sirgo 6 katės. LIN buvo diagnozuotas 4 kartus dažniau nei ŪIN (2 pav.).
2 pav. Kačių sergamumas LIN ir ŪIN 31 proc.
69 proc.
Inkstų funkcijos nepakankamumas Kitos ligos
Ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas
19 proc.
Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas
81 proc.
25 Iš viso inkstų funkcijos nepakankamumu sirgo 18 patinų (56,3 proc.) ir 14 patelių (43,8 proc.).
ŪIN dažniau sirgo patinai (83,33 proc., p<0,05), o LIN – tiek patelės (50 proc., p>0,05), tiek patinai (50 proc., p>0,05) sirgo vienodai (3 pav.).
3 pav. Skirtingų lyčių kačių sergamumas ŪIN ir LIN
Iš 32 kačių, kurioms buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas, 68,8 proc. buvo mišrūnės ir 31,2 proc. grynaveislės. Bendrai inkstų funkcijos nepakankamumu mišrūnės sirgo 2,2 karto dažniau nei grynaveislės. ŪIN mišrūnės ir grynaveislės katės sirgo vienodai (50 proc.). LIN dažniau sirgo mišrūnės ir sudarė 73,08 proc. visų buvusių susirgimų (4 pav.).
4 pav. Skirtingų veislių kačių sergamumas ŪIN ir LIN
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18
Patinas Patelė
5
1 13
13
Kačių skaičius, vnt.
ŪIN LIN
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
Bengalijos katės Mišrūnės Persų ilgaplaukės katės Siamo katės Britų trumpaplaukės Rusų mėlynosios katės
Kačių skaičius, vnt.
LIN ŪIN
26 Visos tirtos katės buvo suskirstytos į 3 grupes pagal amžių: katės <5 metų, katės 5–10 metų ir
>10 metų amžiaus. Visų tirtų kačių, sergančių inkstų funkcijos nepakankamumu, bendras amžiaus aritmetinis vidurkis buvo 9,47±4,79. Ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu sirgusių kačių amžiaus aritmetinis vidurkis buvo 6,67±4,72 (p>0,05). Lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu sirgusių kačių amžiaus aritmetinis vidurkis buvo 10,12±4,65 (p>0,05). Jauniausia sirgusi katė buvo 2 m., jai diagnozuotas ŪIN, o vyriausia 18 m. amžiaus, jai diagnozuotas LIN. Dažniausiai ŪIN buvo diagnozuotas jaunesnėms nei 5 m. katėms (50 proc. p>0,05), rečiau sindromas diagnozuotas vyresnėms nei 10 m. katėms (33,33 proc. p>0,05), rečiausiai ŪIN sirgo 5–10 m. katės (16,67 proc.
p>0,05). Dažniausiai LIN buvo diagnozuotas vyresnėms nei 10 m. katėms (50 proc. p>0,05), rečiau sindromas diagnozuotas 5–10 m. katėms (42,31 proc. p>0,05), rečiausiai LIN sirgo jaunesnės nei 5 m. katės (7,69 proc. p>0,05) (5 pav.).
5 pav. Skirtingo amžiaus kačių sergamumas ŪIN ir LIN
Ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą katėms dažniausiai sukėlė inkstinės (50 proc.) ir poinkstinės priežastys (50 proc.). Prie inkstinių priežasčių buvo priskiriamas nesaikingas NVNU naudojimas, apsinuodijimas etilenglikoliu ir kitais toksinais. Prie poinkstinių priežasčių buvo priskiriamas cistitas ir šlapimo takų obstrukcija, kurią sukėlė urolitiazė. Ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą sukėlusių priešinkstinių priežasčių nebuvo nustatyta (6 pav.).
ŪIN LIN
0 2 4 6 8 10 12 14
<5 m. 5-10 m. >10 m.
3
1 2
2
11
13
Kačių skaičius, vnt.
ŪIN LIN
27 6 pav. Ūminį inkstų funkcijos nepakankamumą sukėlusios priežastys
Remiantis IRIS pateiktais duomenimis, visos tirtos katės buvo suskirstytos į ŪIN stadijas remiantis kreatinino koncentracija kraujo plazmoje. Tirtoms katėms daugiausiai pasireiškė V sindromo stadija ir tai sudarė 50 proc. (p>0,05) visų ŪIN sirgusių kačių. II, III, IV sindromo stadijos nustatytos po 16,67 proc. (p>0,05) sirgusiųjų kačių. V ŪIN stadija nustatyta 3 kartus dažniau negu kitos ŪIN stadijos. O I stadija nebuvo nustatyta nei vienai iš tiriamųjų kačių (7 pav.)
7 pav. Ūminio inkstų funkcijos nepakankamumo stadijų pasireiškimas
Remiantis IRIS pateiktais duomenimis, visos tirtos katės buvo suskirstytos į LIN stadijas remiantis kreatinino ir SDMA koncentracija kraujo plazmoje. Katėms, kurioms buvo diagnozuotas
0
1 1 1
3
0 0.5 1 1.5 2 2.5 3 3.5
I stadija II stadija III stadija IV stadija V stadija
Kačių skaičius, vnt.
0 0.5 1 1.5 2 2.5 3
Priešinkstinės Inkstinės Poinkstinės
0
3 3
Kačių skaičius, vnt.
28 lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, daugiausiai nustatyta IV sindromo stadija (69,23 proc.
atvejų, p<0,05). Rečiau diagnozuota III LIN stadija (23,08 proc., p<0,05) ir I sindromo stadija (7,69 proc., p<0,05) o II stadija nebuvo nustatyta nei vienai iš tiriamųjų kačių (8 pav.)
8 pav. Lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo stadijų pasireiškimas
Visoms katėms, kurioms buvo diagnozuotas ŪIN, buvo anoreksija (100 proc.), katės dažnai vėmė (83,33 proc.). Vienai katei buvo neurologinių reiškinių (16,66 proc.). Katėms, kurioms buvo diagnozuotas LIN, dažniausi simptomai buvo anoreksija (84,62 proc.), vėmimas (73,08 proc.), polidipsija ir poliurija (76,92 proc). Pusei tirtų kačių pasireiškė halitozė (50 proc.) (9 pav.)
9 pav. Klinikiniai požymiai, pasireiškę katėms, sirgusioms ŪIN ir LIN
5
1
6
0 0 0
19
1
22
13
20
20
0 5 10 15 20 25 30
Vėmimas Neurologiniai sutrikimai
Anoreskija Halitozė Polidipsija Poliurija
Kačių skaičius, vnt.
ŪIN LIN
2
0
6
18
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
I stadija II stadija III stadija IV stadija
Kačių skaičius, vnt.
29 SDMA koncentracija kraujo plazmoje buvo ištirta 9 katėms, kurioms buvo diagnozuotas LIN.
Buvo analizuojama, kokie simptomai pasireiškia priklausomai nuo SDMA koncentracijos kraujo plazmoje. SDMA norma katėms 0–14 µg/dL. Pakilus SDMA koncentracijai >17 µg/dL kraujo plazmoje, katėms pasireikšdavo vėmimas, anoreksija, polidipsija, poliurija. Dažniausiai pasireikšdavo vėmimas ir anoreksija, šie simptomai pasireiškė 7 iš 9 tirtų kačių (77,78 proc., p<0,05).
Rečiausiai pasireiškė polidipsija ir poliurija, šie simptomai buvo aptikti 3 iš 9 tirtų kačių (33,33 proc., p<0,05). Analizuojant duomenis pastebėta, kad polidipsija ir poliurija pasireikšdavo tik tuomet, kada SDMA koncentracija kraujyje pasiekdavo 21 µg/dL, o vėmimas ir anoreksija pasireikšdavo tuomet, kada SDMA koncentracija kraujyje pasiekdavo 17 µg/dL (10 pav.).
10 pav. Simptomų pasireiškimas, priklausomai nuo SDMA koncentracijos kraujo plazmoje
22 katėms iš 32, kurioms buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas, buvo taikyti
vaizdinės diagnostikos metodai. Šioms 22 katėms daugiausiai buvo taikomas ultragarsinis tyrimo
metodas, jis buvo taikytas 4 kartus dažniau negu rentgeninis tyrimo metodas (11 pav.)
30 11 pav. Inkstų funkcijos nepakankamumo diagnozavimui taikyti vaizdinės diagnostikos metodai
Ultragarsinis tyrimo metodas buvo taikytas katėms sergančioms tiek LIN, tiek ŪIN.
Ultragarsinio tyrimo metu buvo vertinama abiejų inkstų anatominė padėtis, dydis, struktūra, echogeniškumas, žievinė ir šerdinė dalis.
Ultragarsinis tyrimas buvo taikytas 3 katėms, sirgusioms ŪIN. Dažniausi pokyčiai, kurie buvo aptikti ultragarsinio tyrimo metu katėms, sirgusioms ŪIN, buvo padidėjęs inkstų žievinės dalies echogeniškumas ir padidėję inkstai. Šie pakitimai pasireiškė 2 iš 3 kačių. Rečiau pasitaikydavo nefrokalcinozės, jos buvo aptiktos 1 iš 3 kačių (4 lentelė).
Ultragarsinis tyrimo metodas katėms, sirgusioms LIN, buvo taikytas kur kas dažniau negu katėms, sirgusioms ŪIN. Jis buvo atliktas 4,3 karto dažniau katėms, sirgusioms LIN, negu katėms sirgusioms ŪIN. Dažniausi pokyčiai, kurie buvo aptikti ultragarsinio tyrimo metu, katėms sirgusioms LIN, buvo padidėjęs inkstų žievinės dalies echogeniškumas, išnykusi riba tarp žievinės ir šerdinės dalies, šie pakitimai pasireiškė 8 iš 13 tirtų kačių. Rečiau pasitaikęs pakitimas buvo sumažėję inkstai, šis pokytis pastebėtas 7 iš 13 kačių. 2 katėms iš 13 buvo diagnozuota policistinė inkstų liga. Rečiausiai aptiktas pakitimas ultragarsinio tyrimo metu buvo nefrokalcinozė, ji pasireiškė 1 iš 13 tirtų kačių (4 lentelė).
Rentgeninis tyrimo metodas buvo taikytas tik toms katėms, kurioms buvo įtariama šlapimo takų obstrukcija dėl urolitiazės. Rentgeninis tyrimo metodas buvo taikytas 4 katėms, iš kurių 3 (75 proc.) buvo nustatyta šlapimo takų obstrukcija dėl struvitinių urolitų šlapimo takuose. Vienai (33,33 proc.) katei, sirgusiai ŪIN, buvo taikytas ultragarsinis ir rentgeninis tyrimas, kuomet atlikus rentgeninį tyrimą nebuvo aptikta jokių urolitų. Kadangi ne visi urolitai yra rentgenokontrastiški, papildomai šiai katei buvo taikytas ir ultragarsinis šlapimo sistemos tyrimas, tačiau jokių pakitimų nebuvo aptikta.
80 proc.
20 proc.
