Magistro baigiamasis darbas Darbo vadovas

(1)

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

GRETA ARMONAITĖ

Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amžiaus pradžioje,

turinio analizė

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovas

Doc. Dr. V. Gudienė

Konsultantas

(2)

2 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

FARMACIJOS FAKULTETAS

VAISTŲ TECHNOLOGIJOS IR SOCIALINĖS FARMACIJOS KATEDRA

TVIRTINU:

RECEPTŲ, UŽREGISTRUOTŲ VILNIAUS UNIVERSITETO VAISTINĖJE XIX AMŽIAUS PRADŽIOJE, TURINIO ANALIZĖ

Magistro baigiamasis darbas

Konsultantas Darbo vadovas

Recenzentas Darbą atliko Magistrantas (-ė)

Greta Armonaitė, Data Data

(3)

3

TURINYS

SANTRAUKA ... 4 SANTRUMPOS ... 8 1. ĮVADAS ... 9 Darbo tikslas ... 9 Darbo uždaviniai: ... 9 2. LITERATŪROS APŽVALGA ... 10

2.1 TIRIAMOJO OBJEKTO APRAŠYMAS ... 14

3. TYRIMO METODIKA ... 16

4. REZULTATAI ... 17

4.1. ŠALTINIO DATOS INDENTIFIKAVIMAS, ĮVERTINUS GYDYTOJŲ PRAKTIKOS IR PEDAGOGINĘ VEIKLĄ ... 17

4.2. VAISTŲ SUDEDAMOSIOS DALYS ... 21

4.3. CHEMINIAI JUNGINIAI ... 22

4.4. AUGALINĖS MEDŽIAGOS ... 27

4.5. GYVŪNINĖS KILMĖS MEDŽIAGOS ... 34

4.6. VAISTŲ FORMOS ... 37

5. REZULTATŲ APTARIMAS ... 40

6. IŠVADOS ... 42

7. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ... 42

(4)

4

SANTRAUKA

G. Armonaitės magistro baigiamasis darbas/ Receptų, užregistruotų Vilniaus universiteto vaistinėje XIX amžiaus pradžioje, turinio analizė. Mokslinė vadovė doc. Dr. V. Gudienė; Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedra.- Kaunas.

Darbo tikslas: Įvertinti, kokius vaistus XIX a. pradžioje gamino VU vaistinės vaistininkai.

Tyrimo objektas ir metodika: Tiriamasis objektas - XIX a. pradžios Vilniaus Universiteto vaistinės receptų knyga yra VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas dokumentas. Knygoje nurodomas recepto numeris, koks gydytojas išrašė receptą, kam skirtas vaistas, taip pat pateikta esminė informacija - vaisto sudėtinės dalys, vaisto ruošimo etapai ir eiga, vaisto vartojimas. Receptų sudėtinės dalys rašomos lotynų kalba, o vaisto gamyba ir jo vartojimas lenkų kalba. Galima receptų knygos pildymo data nustatoma, atsižvelgus ir palyginus gydytojų, kurie išrašydavo receptus, darbo VU laikotarpį bei jų gimimo, mirties datas. Atliekant tyrimą analizuoti pirminio šaltinio VU receptų knygos duomenys ir literatūra - mokslinės publikacijos panašia tema. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įvertinti, kokie vaistai vyravo XIX a., kokios buvo receptų sudėtinės dalys, kokios vaistinės medžiagos (augalinės ar cheminės) buvo išrašomos Vilniaus ir jo apylinkių gyventojams.

Rezultatai: Išanalizuoti 828 septynių gydytojų receptai. Apibendrinus gautus VU receptų knygos cheminių komponentų analizės duomenis, galima teigti, jog Vilniaus gydytojai skirdavo XIX amžiaus pradžioje populiariausius cheminius junginius: gyvsidabrio druskas, eterį, magnio, natrio, stibio druskas. Daugiausiai jų į savo receptus įtraukdavo gydytojas chirurgas J. Briotė. Dažniausiai Vilniaus gyventojams skiriamos vaistinės augalinės žaliavos buvo svilarožės šaknys (Rad. Altheae), šeivamedžio žiedai ir žolė (Flos. Sambuci) bei rabarbarų šaknys (Rad. Rhei). Daugiausiai skiriami gyvūninės kilmės ingredientai buvo bebrų sruoglių milteliai, pleistrai, kurių sudėtyje buvo ispaniškosios muselės miltelių bei medus, o dažniausiai išrašomos vaistų formos buvo mikstūros, arbatų mišiniai, milteliai.

Išvados: VU receptų knyga pildyta dvejus metus. Tiksliai nustatyti šaltinio datos nepavyko. Gydytojų, išrašiusių receptus, praktikos VU analizė atskleidė, kad šaltinio data gali būti kažkurie dveji metai nuo 1800 - 1816 metų. Gamybai buvo naudojama virš 120 skirtingų vaistinių medžiagų ir vaistų sudedamųjų dalių. Daugiau, nei pusė visų vaistų ingredientų yra augalinės ir gyvūninės kilmės ir tik nedidelė visų komponentų dalis yra mineralinės ir cheminės medžiagos. Iš cheminių vaistų populiariausi buvo gyvsidabrio druskos, stibio druskos bei magnio ir natrio druskos. Populiariausios

(5)

5 vaistinės augalinės žaliavos buvo: svilarožės, šeivamedžio žolė, rabarbaro šaknys, opiumas, ramunėlių žiedai, mėtų žolė bei valerijono šaknys. Gyvūninės kilmės medžiagų (bebrų sruoglių, ispaniškosios muselės bei medaus) receptuose registruota mažiausiai.

(6)

6

SUMMARY

Master thesis „Analysis of the contents of the prescribed medications registered at the Vilnius University Pharmacy in the beginning of the XIX century“, written by Greta Armonaitė, supervised by doc. V. Gudienė; Lithuanian University of health sciences, Academy of Medicine, Faculty of Pharmacy, Cathedral of drug technologies and social pharmacy – Kaunas.

Aim of research: To estimate, what drugs were manufactured in VU pharmacy during early nineteen century.

Object and methods of research: Object of research – Vilnius university recipe book, written in early nineteen century, which is being kept at VU library, scroll section. Recipe number, which doctor prescribed the recipe, whom was it adressed to, as well as core information – drug ingredients, phases of preparing the drug, how to use the drug are listed in the book. Parts of recipes are written in latin language, while instructions how to manufacture and consume are written in polish. Preliminary recipe book filling date is determinated considering and comparing the doctrors, who were prescribing recipes, work term in VU and their dates of born and death.

During research, scientific publications released in Vilnius University and related to main object of research, were also analysed. Data, collected during research allows to estimate, which drug was common in nineteen century, what were ingredients of the recipe, what pharmaceutical components (vegetative or chemical) were prescribed to Vilnius and its surroundings residents.

Results of research: 828 recipes, written by seven doctors, were analized. Summarizing chemical compound analysis data, acquired from VU recipe book, it is possible to state, that the most common chemical compounds prescribed by doctors in Vilnius were: mercury salts, ether, magnium, sodium, antimony salts. In recipes they were mostly included by doctor surgeon J. Briotė. Most common medical herbs prescribed to Vilnius residents were roots of marsh mallow (Rad. Altheae), bloom of black elder (Flos. Sambuci), roots of rhubarb (Rad. Rhei). Most commonly prescribed ingredients of animal origin were powder of dried beaver's glands patches, consisting spanish fly powder as well as honey. Most common for drug were mixtures, tea and powder.

Conclusion of research: Books possible date of filling is 1800-1816 year. More than 120 different medical compounds were used while manufacturing. More than a half of drugs ingredients were herbal or animal origin and only a small part was mineral and chemical compound. From chemical compounds, the most common were mercury, antimony, magnium and sodium salts. The

(7)

7 most popular herbs were: marsh mallow, black elder, rhubarb, opium, camomile blooms, mint grass and roots of valerian. Ingredients of animal origin were registered the least, from which the most common were powder of dried beaver's glands,spanish fly and honey.

(8)

8

SANTRUMPOS

VU - Vilniaus universitetas RK - receptų knyga

VMD - Vilniaus medicinos draugija Ac. - rūgštis Aq. - vanduo Tinct. - tinktūra Dec. - nuoviras Extr. - ekstraktas Gutt. - lašai Cort. - žievė Infus. - ištrauka Ol. - aliejus Pill. - piliulės Rad. - šaknys Sol. - tirpalas Hb. - žolė Spir. - spiritas Liq. - skystis Syr. - sirupas F. - fondas Ap. - apyrašas B. - byla

(9)

9

1. ĮVADAS

Receptų knygų turinio tyrimų yra atlikta nedaug, tačiau tokie tyrimai yra labai svarbūs ir informatyvūs, nes padeda atsakyti į vieną svarbiausių klausimų - kokiais vaistiniais preparatais žmonės buvo gydomi įvairiais istoriniais periodais. Receptų knygų analizė yra labai svarbi istoriniu požiūriu, nes tyrimo metu galima sužinoti, kokie vaistai buvo skiriami pacientams gydyti. Siekiant sužinoti, kokiais vaistais buvo gydomi Lietuvos gyventojai, remiamasi vienu iš ir seniausių žinomų šaltinių - vaistinės receptų knyga, kurioje Vilniaus Universiteto (toliau - VU) vaistinės vaistininkas turėjo registruoti visus receptus, pagal kuriuos buvo gaminami vaistai. Ši dvejus metus rašyta knyga galėjo būti pildyta nuo 1800 - 1816 metų. VU vaistinės receptų knyga saugoma VU bibliotekos Rankraščių skyriuje. Analizuojamasis šaltinis vertingas ne tik todėl, kad yra vienas seniausių žinomų tokio pobūdžio dokumentų, tačiau jis atskleidžia, kokius vaistus skyrė žymiausi to meto Vilniaus universitete dirbę gydytojai praktikai, profesoriai. Atliekant tyrimą bandoma išsiaiškinti, kokiais medikamentais XIX amžiuje Vilniaus mieste buvo gydomi jo gyventojai. Atlikus analizę sužinota, jog XIX amžiaus pradžioje dažniausiai Vilniaus gyventojams skirti vaistai, kurių sudėtyje dominavo augalinės medžiagos, o cheminių ir gyvūninės kilmės medžiagų skiriama nedaug. Lyginant analizės rezultatus su vėlesnių metų receptų knygomis, stebima, kaip kito medikamentinis gydymas.

Darbo tikslas: Įvertinti, kokius vaistus XIX a. pradžioje gamino VU vaistinės vaistininkai.

Darbo uždaviniai:

1. Tiriamojo šaltinio datos identifikavimas, apžvelgiant VU dirbusių gydytojų biografijas. 2. Nustatyti vaistų sudedamąsias dalis.

(10)

10

2. LITERATŪROS APŽVALGA

Lietuvoje yra išlikusios kelios vaistinės receptų knygos, saugomos įvairiuose šalies muziejuose ir archyvuose. Vienas seniausių ir dar netirtų tokių šaltinių - tai 1788 metų Pažaislio vienuolių kamandulių užrašų knyga, kurioje surinkti įvairūs receptai. Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje saugomi Viekšnių vaistinės receptų knygų rinkiniai, kurių pildymo laikotarpis buvo XIX amžiaus antroji pusė, o Kaune esančiame Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje saugoma 1830 metų Telšių vaistinės knyga. Tačiau viena seniausių žinomų Lietuvoje vaistinės receptų knygų - tai analizuojamoji 1800 - 1816 metų VU vaistinės receptų knyga, kuri saugoma Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Receptų knygos ir jų tyrimai trumpai apžvelgiami šiame skyriuje.

Kauno apygardos archyve yra saugoma Pažaislio vienuolyno, vienuolių kamandulių receptų knyga, kurioje vienuoliai registruodavo iš įvairių šaltinių surinktus receptus. Šioje knygoje receptai rašyti 1788 metais. Knyga dar nebuvo nagrinėta ir jos analizė taip pat nebuvo atlikta. Šioje knygoje receptai rašomi lotynų kalba, o vartojimas rašomas vokiečių kalba. Receptų turinys ir vaistinių medžiagų asortimentas nėra gausus, daugiausia tai - augalinės žaliavos. Pagrindinės žaliavos - tai augalų dalys: žiedai, vaisiai, lapai, žolė ir šaknys, jie skiriami arbatų, užpilų, nuovirų ir ekstraktų formomis. Aptikta ir gyvūninių vaistų sudedamųjų dalių, dažniausiai tai - medus, kuris galėjo būti skirtas kaip skonį koreguojanti, gerinanti medžiaga. Cheminių sudedamųjų dalių rasta labai mažai, daugiausiai tai - įvairios amonio druskos. Kaip minėta anksčiau, vaistų formų įvairovė taip pat labai negausi - arbatos, užpilai, ekstraktai, mikstūros. Šis šaltinis nuo kitų skiriasi tuo, kad jis buvo pildomas vienuolių, todėl vaistai buvo skirti vienuoliams (receptai su prierašu Kamandulla), tikriausiai jie juos įsigydavo nemokamai, nes visoje receptų knygoje nėra užrašytų vaistų kainų, todėl vaistai greičiausiai buvo skiriami tik vienuolyno reikmėms, o Vilniaus universiteto receptų knygoje registruoti vaistai skirti Vilniaus miesto ir apylinkių gyventojams [1].

V. Gudienės ir Z. Šimaitienės parengtoje publikacijoje ,,Vaistai, gaminti Telšių vaistinėje (Lietuvos Vilniaus gubernija) 1830 m. Receptų knygos analizė" rašoma apie Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fonduose saugomą Telšių vaistininko T. Goeldner 1830 m. receptų knygą. Ši knyga atskleidžia pokyčius vaistų skyrime: ,,Greta augalinių ir gyvūninės kilmės vaistų, populiarūs tampa įvairūs cheminiai junginiai bei naujai atrastos substancijos - organinės rūgštys, alkaloidai". Ši receptų knyga susideda iš 574 puslapių. Kiekvienas puslapis padalintas į šešias skiltis,

(11)

11 kuriose nurodytas vaisto numeris, vaisto gamybos mėnuo, diena, vaisto komponentai, jų kiekis, kaina, gydytojo pavardė bei paciento pavardė. Vaisto sudėtis parašyta lotynų kalba, o gamybos būdas dažniausiai nurodytas lotyniškai, kartais lenkų ir vokiečių kalbomis. Knygoje užregistruota 25 skirtingų gydytojų receptų. Vidutiniškai per mėnesį Telšių vaistinė pagamindavo vaistų pagal 310 gydytojų receptus, daugiausia jų pagamindavo spalio mėnesį, o mažiausiai - kovą, liepą ir rugpjūtį. Vaistai buvo išrašomi įvairiems žmonėms, dažniausiai nurodant paciento pavardę ir užimamas pareigas, pavyzdžiui, kunigas, daktaras ar studentas, žydo dukra ir panašiai. Ligos, kuriomis dažniausiai sirgo žmonės buvo karščiavimas, peršalimas, įvairūs skausmai.

Skirtingi gydytojai savitai komponuodavo vaisto sudėtį: vieni dažniau skirdavo vienkomponenčius, paprastų kombinacijų vaistus, pavyzdžiui, laisvinančius ricinos aliejų arba rabarbarą. Kiti gydytojai mėgo skirti sudėtingus, daugiakomponenčius vaistus. Dažnai skiriamas opijus, eteris. Dažniausiai receptų knygoje minima vaistų forma - vaistažolių mišiniai. Vienam pacientui būdavo skiriami 2 - 4 vaistai, skirti naudoti ir į vidų, ir išoriškai. Dauguma receptų buvo sudaryti iš augalinių žaliavų: žiedų, šaknų, vaisių, sėklų, sakų ir iš jų pagamintų įvairių formų vaistų - ekstraktų, aliejų, eliksyrų, tinktūrų, užpilų, nuovirų, balzamų. Populiarus buvo opijaus preparatas, ypač spiritinis opijaus tirpalas (Laudanium Liq.). Taip pat vartoti ir gyvūninės kilmės vaistai iš ispaniškų muselių, bebro sruoglių, bičių produktų. Naudotos ir įvairios neorganinės bei organinės rūgštys: sieros, azoto rūgštis, vyno rūgšties druskos, dažniausiai minimi natrio nitratas ir magnio karbonatas. Vaistų formos vidiniam vartojimui dažniausiai būdavo milteliai, piliulės, globulės, mikstūros, sirupai, tinktūros, o išoriniam vartojimui - tepalai, aliejai, balzamai. Vidiniam vartojimui populiariausia vaisto forma buvo mikstūros - kelių komponentų skystas mišinys. Taip pat labai dažnai buvo išrašomi augalų mišiniai, iš kurių pats pacientas turėjo pasigaminti užpilus, nuovirus ar arbatas.

Vidutinė vaisto kaina buvo apie 1,6 rublio, pigiausias vaistas kainavo 0,3 rub, o brangiausias buvo parduotas už 13,19 rub. Tyrimu atskleidžia, jog Lietuvos Vilniaus guberniją pasiekdavo ir Europoje plačiai vartojami vaistai, vaistinėje buvo gausus ir įvairus žaliavų asortimentas, gydymui naudotos ir neseniai Europoje atrastos substancijos, pavyzdžiui, jodo, chinino druskos, vis dažniau išrašomi cheminiai junginiai. Šis receptų knygos tyrimas parodo, jog gydymas keitėsi, vaistų asortimentas gausėjo, vis daugiau buvo skiriama cheminių vaistų [2].

Kitas Lietuvoje atliktas receptų knygos tyrimas - tai Kristinos Mitrikevičiūtės magistro baigiamasis darbas ,,Batakių vaistinės 1923 m. receptūros žurnalo analizė", parašytas 2007 m. Palyginus šį tyrimą su Vilniaus universiteto vaistinės receptų knyga, galima įvertinti, kaip kito medikamentinis gydymas per šimtmetį, kaip kito medikamentų asortimentas. Darbe nagrinėjama vaistinės receptų knyga, kurioje užregistruota 811 receptų per 107 dienas. Receptai knygoje parašyti

(12)

12 lotyniškai, medžiagų pavadinimai sutrumpinti, o kiekiai nurodyti granais, drachmomis. Šiame žurnale dažniausiai buvo išrašomi vaistai iš 3 - 4 sudėtinių dalių, o vienos ligos gydymui vienam pacientui buvo skiriami 2 - 3 vaistai. Vaistinių preparatų gamybai buvo naudojami daugiau, nei 150 skirtingų pavadinimų vaistinių medžiagų. Dažnai skiriami vaistai buvo mineralinės rūgštys, druskos ir sintetiniai junginiai. Plačiausiai buvo naudojami kalio ir natrio jodidai. Taip pat dažnai skiriamos amonio druskos. Magnio, aliuminio ir kalcio druskos dažnai skiriamos skrandžio rūgštingumui ir kitoms virškinamojo trakto ligoms gydyti. Taip pat XX a. pradžioje skiriami ir gyvsidabrio preparatai odos, akių ligų ir kitoms infekcijoms gydyti. Plačiai skiriami sintetiniai vaistai, pavyzdžiui, salicilo rūgštis, antipirinas, piramidonas ir kiti, skirti uždegimui gydyti. Skiriant vaistą buvo numatomas ne tik jo tiesioginis poveikis organizmui, bet ir šalutiniai poveikiai bei pasisavinimas, todėl atsižvelgiant į tai buvo parenkamos pagalbinės medžiagos.

1923 m. Batakių vaistinėje vaistų gamybai naudojamos panašios medžiagos, kurios minimos ir VU receptų knygoje. Skiriami galeniniai preparatai: tinktūros, ekstraktai, užpilai ir nuovirai. Dažnai skiriami chininmedžio medžių žievė (Cort. Chinnae), činčibero preparatai (Strychni), malšinantys karščiavimą, stimuliuojantys virškinimo traktą. Taip pat dažnai išrašomi ingredientai - ipekakuana (Rad. Ipecacuana), anyžius (Fruct. Anysi), putokšlė (Hb. Polygala), galėję būti skirti kvėpavimo takų ligoms gydyti. Mažiau skiriama svilarožės (Rad. Altheae), kuri XIX amžiuje buvo vienas populiariausių ingredientų. Taip pat dažnai skiriamas valerijonas, ruošiamas skirtingais metodais - tinktūros, ekstraktai, tepalai. 1923 metais trečdalio vaistų sudėtyje yra narkotinių ar stipriai veikiančių vaistų - opijaus preparatų, širdį veikiančių glikozidų. Skiriami skalsių preparatai, kurie galėjo būti skirti raumenų tonusui padidinti, migrenai gydyti, kraujavimams stabdyti. Dažnai aptinkami nedideli kiekiai rusmenės, adonio preparatų. Gyvulinės kilmės vaistų aptikta labai mažai - tai kiaulių taukai, lanolinas, skirti tepalų pagrindams, taip pat nedaug rasta receptų su ispaniškosios muselės ingredientais, kurie XIX amžiuje buvo populiarūs. Narkotinių medžiagų, tokių kaip opijus, morfinas, kodeinas, buvo skirta nemažai, jomis buvo slopinami skausmai, gydomas kosulys.

Receptų knygoje paminėtos tokios vaistų formos: skysčiai, milteliai, tepalai, piliulės, žvakutės, tabletės, arbatos ir pastilės. Daugiau nei pusę jų sudaro skysčiai, ketvirtadalį milteliai, tepalams tenka tik dešimtoji vaistų dalis, o kitos vaistų formos yra tik pavieniuose receptuose. Vaistų įvairovė gali būti nedidelė dėl to, kad gydytojai daugiausiai dėmesio skyrė tuo metu labiausiai paplitusioms vaistų formoms. Nors vaistai buvo brangūs, tačiau vaistinės klientai pirko daug pagal individualius receptus pagamintų preparatų. Pajamos už receptinių vaistų gamybą sudarė maždaug trečdalį šios vaistinės apyvartos [3].

(13)

13 Danų farmacijos istorijos tyrinėtojai P.R. Kruse ir E. Kruse atlikto tyrimą, kurio metu buvo analizuota 1790 metų vaistinės knyga (Aalborg Swan) ir buvo bandoma nustatyti, kokiais vaistais tuo metu buvo gydomi pacientai. Ši knyga buvo pildyta 1794 - 1806 metais ir joje buvo registruojami visi receptai, kurie buvo gaminami vaistinėje. Tai seniausia Danijoje žinoma receptų knyga. Knygoje yra užregistruota 1232 receptų, konkrečiau - 2200 komponentų 568 pacientams, į vaistinę atvykusiems įsigyti vaistų iš visos Šiaurės Jutlandijos, kurioje buvo daugiau, nei 80 tūkstančių gyventojų. Daugiausiai užregistruotų receptų buvo išrašyti Jutlandijos gydytojo Knud Nikolai Carstensen. Dauguma receptų buvo rasti tuo metu galiojančioje, 1772 metais išleistoje, Danijos Farmakopėjoje. Trečdalis visų išrašytų vaistų buvo randami šioje Farmakopėjoje, o dalis jų buvo sukomponuota pačio gydytojo. Tai parodo, jog tuo metu gydymas buvo individualizuojamas, nes daugelis receptų parašyta konkrečiam pacientui yra skirtingi.

Vaistų kainos buvo didelės, vidutinė - 22 danų kronos, tai prilygo vidutiniam dienos darbo užmokesčiui. Receptų knygoje buvo galima aiškiai išskirti konkrečius pacientus, jų lytį, amžių, padėtį visuomenėje. Tyrimas rodo, jog vaistai buvo išrašomi ne tik dvarininkams, tačiau ir aptarnaujančiam personalui. Didžiąją daugumą pacientų sudarė žemvaldžiai (36,4 %) bei dvasininkai (29,9 %). Mažiau pasiturintys pacientai (ūkininkai, smulkūs amatininkai ir kiti darbininkai) sudarė tik 1,9 % visų pacientų. Tai įrodo, jog gydymasis išrašytais vaistais buvo brangus, todėl ne visiems gyventojams jie buvo prieinami. Įdomus tyrimo aspektas tai, jog tuo metu Danijoje buvo priimtas Epidemijos aktas, kurio laikydamiesi žmonės turėjo nedelsiant pranešti infekcinių ligų atvejus. Lyginant pacientų pasiskirstymą pagal lytį, daugiau nei pusė pacientų buvo vyrai, o moterų ir vaikų procentali dalis yra panašios. Šis tyrimas atskleidė tik nedidelės dalies visos Šiaurės Jutlandijos gyventojų gydymo metodus ir vaistus. Danų mokslininkai savo tyrime išanalizavo pacientų socialinę padėtį, dažniausiai gydytojų skiriamus vaistus, ar gydymas buvo individualizuotas, jie norėjo atsakyti į klausimą, ar išrašyti vaistų komponentai buvo minimi danų Farmakopejoje [4].

Tyrimas, atliktas Šveicarijoje - tai Bazelio Universiteto mokslininkės, Ursulos Hirter-Trüb 2011 metais apginta disertacija, kurioje buvo nagrinėjama 1850 metų Šveicarijoje esančio Hirch miesto vaistinės knyga. Mokslininkė nustatė, jog šioje knygoje esantys receptai beveik visiškai nesiskiria nuo receptų, išrašytų senesniais amžiais. Tiriamasis objektas yra Šveicarijos visuomenės vaistinės receptų knyga. Išanalizavus ją buvo padarytos išvados, jog XIX a. vidurio receptai buvo labai primityvūs ir paprasti, pagrindinės vaistinės medžiagos - augalai ir jų dalys, o cheminių vaistinių medžiagų naudota labai mažai. Tačiau pastebėta, kad tobulėjant pramonei ir prekybai, vaistai taip pat tobulėjo, iš paprastų tapo sudėtingesni [5].

(14)

14 Apžvelgus visus šiuos receptų knygų tyrimus, galima pastebėti tam tikrus vaistų išrašymo dėsningumus, taip pat palyginti vaistų ingredientų asortimento, kainų, vaisto formų ir gydymo panašumus ir pokytį per tam tikrą laikotarpį bei palyginus Vilniaus Universiteto 1800 - 1816 metų receptų knygos analizės rezultatus su šių tyrimų rezultatais, padaryti tam tikras išvadas apie medikamentinio gydymo pokytį XIX amžiuje.

2.1 TIRIAMOJO OBJEKTO APRAŠYMAS

Vilniaus Universiteto vaistinės receptų knyga yra VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas dokumentas, kurį sudaro maždaug A4 formato, storais viršeliais įrišti lapai. Knygą sudaro 480 sunumeruotų lapų, tačiau tikslus skaičius nėra žinomas, nes daugelis lapų yra išplėšta. Knygos lapai yra pageltę, dalis lapų yra pažeisti, tai yra, išlikusi tik jų dalis, todėl ne visuose lapuose esanti informacija yra įskaitoma. Kiekvienas knygos puslapis yra suskirstytas į tris skyrius: pirmame nurodomas recepto numeris, antrame - koks gydytojas išrašė receptą, kam skirtas vaistas. Taip pat pateikta esminė informacija - vaisto sudėtinės dalys, vaisto ruošimo etapai ir eiga, vaisto vartojimas. Trečiajame skyriuje nurodoma vaisto kaina, tačiau dauguma vaistų kainų nėra nurodyta arba parašyta ,,reg". Šis įrašas gali reikšti, jog pinigai už vaistą nebuvo sumokėti ir tai bus padaryta vėliau. Receptų sudėtinės dalys rašomos lotynų kalba, o vaisto gamyba ir jo vartojimas lenkų kalba. Vaistą sudarančių vaistinių medžiagų pavadinimai dažnai yra trumpinami kitaip, nei trumpinami dabar, pavyzdžiui, Linimentum Volatile trumpinama Liniment. Vol., dabar rašoma Lin. Volatile, arba Herba Altheae trumpinama Herb. Altheae, o dabar- Hb. Altheae. Taip pat trumpinamos ir pacientų, kuriems yra skirtas vaistas, pavardės, pavyzdžiui, "Dom. Stank.", "Pani Jelensk". Gydytojų, kurie išrašė receptą, pavardės niekuomet netrumpinamos, o prieš jų pavardes visada yra prierašas ,,M. D. Prof.", reiškiantis - medicinos daktaras, profesorius. Vaistinių medžiagų kiekiai nurodyti senaisiais matavimo vienetais - granais, drachmomis, skrupulais. Granai yra trumpinami, rašant ,,gr.", o šalia romėniškas skaitmuo. Jeigu reikalingas dar mažesnis kiekis, nei vienas granas, tuomet yra naudojamos trupmenos, pavyzdžiui, pusė grano žymima gr. ½. Yra naudojami ir stambesni matavimo vienetai: dvidešimt granų sudaro vieną skrupulą, trys skrupulai sudaro vieną drachmą, o trys drachmos - vieną unciją. Recepto pavyzdį galima matyti paveiksle (paveikslas 1).

(15)

15

Pav. 1 Recepto pavyzdys: M. D. Prof. Szpicnagiel, Rp.: Extr. Castor, Laud. Liq. [6]

Knyga pradėta pildyti gegužės 21 dieną, tačiau pirmasis puslapis sugadintas, todėl pildymo metus galima nuspėti tik iš knygoje rastų dviejų papildomų dokumetų: lapelio, kuriame įrašyta sunkiai įskaitoma data gali būti 1813 arba 1803 metai ir laiškas vaistininkui, kuriame yra prašymas išduoti Pulv. Digestini miltelių, nes prieš metus juos pacientui buvo išrašęs gydytojas F. Špicnagelis. Šio laiško data taip pat sunkiai įskaitoma, tačiau gali būti, jog jis rašytas 1803 ar 1903 metais. Galima receptų knygos pildymo data gali būti 1800 - 1816 metai, atsižvelgus ir palyginus gydytojų, kurie išrašydavo receptus, darbo VU laikotarpį bei jų gimimo, mirties datas. Kada knyga baigta pildyti, taip pat nėra aišku, nes paskutiniai puslapiai yra visiškai nuplėšti. Pagal mėnesius, užrašytus knygoje, galima daryti prielaidą, jog knyga pildyta dvejus metus. Kada receptų knyga iš tikrųjų pradėta pildyti ir kada baigta, nėra aišku. Iš viso šioje knygoje yra apie 2599 receptų, kuriuos įmanoma įskaityti, dar nemaža dalis likusi sugadintuose puslapiuose. Receptų knygos pildymo data, spėjama, gali būti nuo 1800 m. iki 1816 m.

(16)

16

3. TYRIMO METODIKA

Naudotas istorinių duomenų tyrimo metodas. Atliekant tyrimą analizuoti pirminio šaltinio VU receptų knygos duomenys ir literatūra - mokslinės publikacijos panašia tema. Tyrimui buvo naudojami dviejų rūšių duomenys: pirminiai ar tiesioginiai, tai VU vaistinės receptų knygoje pateikta informacija ir papildomi arba netiesioginiai - tai įvairūs straipsniai ir panašūs tyrimai. Rengiant darbą buvo remiamasi: 1) rašytiniais dokumentais; 2) moksliniais publikuotais leidiniais panašia tema. Pirminio šaltinio, tai yra, receptų knygos, duomenys yra dominuojantys ir reikšmingiausi, jie yra užfiksuoti asmenų, betarpiškai dalyvavusių juos kaupiant bei yra svarbūs temos aiškinimui ir interpretavimui. Darbe atliekami VU receptų knygos duomenų tyrimai, jų turinio analizė ir palyginimas su kitais, anksčiau V. Gudienės, Z. Šimaitienės bei K. Mitrikevičiūtės atliktais receptų knygų tyrimais. Visų pirma, buvo atlikta tiriamojo objekto (receptų knygos) receptų analizė: skaitomi, šifruojami ranka surašyti receptai bei visa ši informacija (vaistą išrašęs gydytojas, vaisto sudėtis, kam skirta, vaisto kaina, recepto numeris, lapo numeris) suvedama į Microsoft Excel programą. Po šio žingsnio, atlikta suvestų duomenų analizė, atliekant palyginamuosius skaičiavimus su Microsoft Excel programa. Atlikus duomenų analizę, pateikiamos interpretacijos. Tyrimo metu surinkti duomenys leidžia įvertinti, kokie vaistai vyravo XIX a. pradžioje, kokios buvo receptų sudėtinės dalys, kokios vaistinės medžiagos (augalinės ar cheminės) buvo išrašomos Vilniaus ir jo apylinkių gyventojams. Duomenų analizei naudotos Microsoft Excel ir Microsoft Word programos.

(17)

17

4. REZULTATAI

4.1. ŠALTINIO DATOS INDENTIFIKAVIMAS, ĮVERTINUS GYDYTOJŲ

PRAKTIKOS IR PEDAGOGINĘ VEIKLĄ

Vienas iš tyrimo uždavinių - nustatyti tiriamojo šaltinio galimą pildymo datą. Šaltinio datos nustatymas yra labai svarbus ir nelengvas uždavinys. Įvertinus, kokiais metais rašyta VU vaistinės receptų knyga, galima platesnė interpretacija. Nustačius laikotarpį, būtina atsižvelgti į tai, kas tuo metu vyko pasaulyje - įvairios epidemijos, karo metai - visa tai gali išskirtinai įtakoti tyrimo rezultatus. Tiriamajame šaltinyje užregistruoti 23 skirtingų gydytojų receptai, tačiau atsižvelgus į gydytojų detalius istorinius duomenis, iš jų pasirinkti 7 žymiausi gydytojai, kurie aktyviai užsiėmė moksline veikla bei buvo Vilniaus medicinos draugijos (VMD) nariai, taip pat informacija apie šiuos gydytojus buvo prieinama [7].

Daroma prielaida, jog receptų knyga pildyta apie 1800 - 1816 m., tuo metu ypatingai daug dėmesio pradėta skirti gamtos mokslams, nors vis dar populiari buvo humoralinės patologijos doktrina, kuri rėmėsi tam tikrų kūno skysčių atstatymu ir pusiausvyros sugrąžinimu. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje susiformavo ryškios gamtamokslinės kryptys - chemija, biologija, fiziologija, medicina, VU dirbo to meto garsenybės - Andrius ir Jonas Sniadeckiai, Jonas Petras ir Juozapas Frankai. XIX a. pradžioje, ne vieno amžininko liudijimu, VU prilygo pažangiausiems Europos universitetams. Universitete buvo suburta nemažai įvairių medicinos sričių specialistų ir įkurtos septynios katedros Medicinos fakultete: anatomijos, patologijos, farmakologijos, terapijos, chirurgijos, akušerijos ir veterinarijos. Po kelių metų kūrėsi naujos katedros: higienos, teismo medicinos, farmacijos ir farmakologijos, chirurginės klinikos, akušerinės klinikos ir t.t. Medicinos fakultete būrėsi gausus kolektyvas mokslininkų, kurie be pedagoginės ir praktinės gydomosios veiklos rašė ir mokslo darbus [8].

Viena labiausiai išplėtotų medicinos specialybių universitete buvo anatomija, kurią iki 1820 m. dėstė profesorius Jonas Andrius Lobenveinas (1758 - 1820 m.), pradėjęs dirbti Vilniuje nuo 1787 m. Profesorius daug prisidėjo prie anatomijos mokslo plėtojimo kaupdamas normaliosios ir patologinės anatomijos preparatus, tačiau mokslo darbų jis nėra daug palikęs. Vertingas jo darbas - straipsnis ,,Apie šalutinių momentų būklę gimdymo metu", taip pat išlikęs jo rankraštis ,,Apie lengvą būdą atverti stuburkaulį kaltu ir mediniu plaktuku". J. A. Lobenveinas anatomiją siejo su kitomis mokslo šakomis, ypač fiziologija. Per paskaitas savo dėstomą informaciją iliustruodavo įvairiais

(18)

18 preparatais, lavonų skrodimu, į darbą stengdavosi įtraukti ir studentus [9]. Šio profesoriaus recepto pavyzdį galima matyti 2 paveiksle.

Pav. 2 M. D. P. Lobenwein, Rp.: Extr. Valeriana, Extr. Gentiana, Extr. Rhei, Extr. Castorei, Hb. Chammomillae, M. fiat pill. [10]

Su anatomijos mokslu VU glaudžiai susijusi buvo chirurgija. Po 1803 m. chirurgiją tebedėstė pirmasis jos profesorius Jokūbas Briotė (1746 - 1819 m.), kuris taip pat vadovavo chirurgijos katedrai. Jis į Vilnių dėstyti mediciną atvyko iš Prancūzijos, o grįžęs iš mokslų Europoje dėstė jos praktiką. J. Briotė dirbo prozektoriume demonstratoriumi. Jis labai kruopščiai ruošdavo anatomijos preparatus, kurie vėliau sudarė anatomijos kabineto pagrindą. Per paskaitas demonstruodavo vaizdines priemones - dirbtinius nervus, į žmogaus kūno dalis įpreparuotus spalvotus siūlelius. 1787 m. profesorius gavo medicinos ir chirurgijos daktaro laipsnį. Jis stengėsi pakelti primityvų chirurgijos praktikos lygį, savo paskaitose kalbėdavo apie kraujo nuleidimą, smegenų sutrenkimus, kaukolės trepanaciją ir netgi apie vėžines ligas. J. Balkevičiaus teigimu, tai buvo labai talentinga asmenybė, pasiekusi mokslo aukštumas dideliu darbštumu ir stropumu, išugdė daugybę gabių ir gerų mokinių [11].

Vienas talentingiausių J. Briotė mokinių buvo vilnietis Janas Friderikas Niškovskis (1774 - 1819 m.). Baigęs mokslus, jis tapo chirurgijos profesoriaus padejėju, o po disertacijos gynimo toliau tobulinosi Berlyne bei Paryžiuje. Grįžęs į gimtąjį miestą profesorius pradėjo plačią medicinos veiklą, ėmė skaityti teorinės chirurgijos paskaitas, kurį laiką vadovavo 1809 m. atidarytai chirurgijos klinikai. J. F. Niškovskis pats pirmasis Lietuvoje išmoko šalinti akmenis iš šlapimo takų. Kadangi pats medikas buvo silpnos sveikatos ir anksti mirė, todėl paliko tik kelis mokslo darbus [12].

Vidaus ligų arba terapijos katedroje daugiausia pasiekė vienas žymiausių XIX a. pradžios mokslininkų - Jozefas Frankas (1771 - 1842 m.). Jis studijavo ir tobulinosi kitose Europos šalyse (Getingene, Pavijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Vienoje), tačiau ilgai, beveik 20 metų, gyveno ir dirbo Vilniuje [13]. Tiriamajame objekte jo išrašytų receptų neaptikta. Jam išvykus, fiziologijos discipliną perėmė Augustas Liudvikas Bekiu (1771 - 1824 m.). Šis profesorius atvyko iš Gardino, mokslus baigęs Vilniuje, iki 1824 metų jis dėstė ir bendrąją patologiją. Be poros dalykų apie vakcinaciją nuo

(19)

19 raupų, daugiau spausdintų darbų jis nepaliko. Daug reikšmės teikė aplinkos veiksniams, buvo vienas iš higienos mokslų pradininkų universitete, rūpinosi raupų vakcinacija, kurios buvo mokęsis pas garsųjį anglų mokslininką Edvardą Dženerį (1749 - 1823 m.). Jis taip pat dalyvavo Vilniaus medicinos draugijos veikloje kartu su kitais žymiais Vilniaus universiteto profesoriais. Jis taip pat buvo pirmasis higienos ir policijos medicinos dėstytojas. A. L. Bekiu laikomas vakcinacijos kūrėju Lietuvoje. Profesorius ne tik parengė ir išleido teorinį veikalą ,,Apie vakciną arba vadinamuosius karvių raupus", bet pirmasis ėmėsi šio pobūdžio praktinės veiklos ir skiepų populiarinimo, buvo vienas iš Vakcinacijos instituto kūrėjų.

Viena seniausių disciplinų Vilniaus universitete buvo akušerija, kurią nuo 1803 metų dėstė jaunas profesorius Andrius Matusevičius (1760 - 1816 m.). Jis ne tik dėstė studentams, tačiau ir vadovavo naujai akušerijos katedrai. A. Matusevičius mokslinių darbų paliko nedaug - 1805 m. žurnale ,,Dziennik wilenski" išspausdintas straipsnis ,,Apie gerklės uždegimą", žinoma jo paskaita ,,Apie tikrą ir neatskiriamą chirurgijos mokslo ryšį su medicinos mokslu". Profesorius išplėtė akušerijos dėstymą, skaitė ir patologinę akušeriją, o 1815 m. įsteigė akušerijos kliniką, kurioje buvo galima priimti 7 pacientes.

Dvi artimos disciplinos buvo farmacija ir farmakologija. Vienas dėstytojų buvo chemikas Andrius Sniadeckis (1768 – 1838 m.), kuris 25 metus dėstė chemiją, vėliau tapo terapijos katedros ir klinikos vedėju. 1798 - 1803 m. jis dėstė farmacijos kursą lenkų kalba, nagrinėjo farmacinių preparatų ir vaistų formų gamybą [14]. Profesorius skelbė naujas pažiūras biologijos, chemijos moksluose, parašė vieną svarbiausių savo veikalų - ,,Organinių kūnų teoriją", kuriame teigė, jog gyvybė yra negyvų ir gyvų organizmų sąveikos rezultatas. Chemijos mokslo atsiradimas Vilniuje susijęs su A. Sniadeckio vardu. Krokuvoje jis studijavo mediciną, tęsė mokslus Italijoje, Anglijoje, Austrijoje. Nuo 1817 m. vadovavo Chemijos katedrai Vilniuje. Buvo pirmasis chemikas ir fiziologas Vilniuje. A. Sniadeckis buvo originalus mokslininkas, jis pirmasis pastebėjo ir aprašė kalomelio diuretinį veikimą, savo darbais padėjo pamatus patofiziologijos ir biochemijos mokslams, jis taip pat dominėjosi antropologija, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

Kartu su A. Sniadeckiu farmacijos ir farmakologijos kursą medicinos studentams dėstė ir Ferdinandas Špicnagelis (1760- 1826 m.). Profesorius dėstė gydomųjų medžiagų kursą (Materia medica), nes farmakologija buvo laikoma mokslu apie paprastuosius vaistus, jų kilmę, pažinimą, laikymą, vaistų atskyrimą nuo falsifikatų, o farmacija - mokslu apie sudėtingus vaistus, jų gamybą ir ruošimą, vaistų poveikį organizmui. Visa tai buvo nagrinėjama Materia medica kurse, kurį dėstė šis profesorius. Be to, farmakologijos ir farmacijos katedra prisidėjo prie vaistininkų rengimo Lietuvoje [15]. Visų gydytojų veiklos VU laikotarpiai atsispindi 1 lentelėje. Galimi receptų knygos pildymo

(20)

20 metai, manoma, galėjo būti anksčiausiai nuo 1800 m., nes šiais metais VU pradėjo dėstyti iki tol čia nedirbęs profesorius A. Matusevičius, o vėliausi knygos pildymo metai galėjo būti 1816-ieji, nes tuomet šis profesorius mirė. Tais pačiais metais mirė ir gydytojas J. A. Niškovskis. Taigi, remiantis gydytojų, kurių receptai randami receptų knygoje, darbo metais Vilniaus universitete, receptų knygos galimi pildymo metai - nuo 1800 m. iki 1816 m.

Lentelė 1. Gydytojų darbo VU laikotarpiai.

Gydytojo vardas, pavardė Gimimo - mirties metai Darbas VU

Andrius Sniadeckis 1768 – 1838 m. 1797 – 1832 m. VU chemijos profesorius.

1768 - 1838 m. dėstė chemiją. Jonas Andrius Lobenveinas 1758 - 1820 m. 1815 - 1817 m. buvo VU

vicerektorius. Nuo 1787 m. dėstė anatomiją.

Augustas Liudvikas Bekiu 1771 - 1824 m. Iki 1824 m. dėstė bendrąją patologiją.

Andrius Matusevičius 1760 - 1816 m. Nuo 1800 m. dėstė akušeriją, teorinę chirurgiją.

Ferdinandas Špicnagelis 1760 - 1826 m. 1804 - 1821m. dėstė bendrosios terapijos kursą. Jonas Frydrichas Niškovskis 1774 - 1816 m. Kartu su J. Briote nuo 1811 m.

dėstė chirurginę praktiką ir atlikdavo operacijas.

Jokūbas Briotė 1746 - 1819 m. Dėstė chirurginę praktiką,

(21)

21

4.2. VAISTŲ SUDEDAMOSIOS DALYS

Svarbiausia ir informatyviausia receptų knygos dalis yra pats receptas, kuriame nurodyti vaisto ingredientai bei jų kiekiai, vartojimas, kartais randamas ir trumpas gamybos aprašymas. Recepto sandara skiriasi nuo dabartinių receptų rašymo taisyklių. Tiriamojoje knygoje recepto sudedamosios dalys rašomos lotyniškai, tačiau naudojami kiek kitokie, nei dabar yra priimti, vaistinių augalinių žaliavų lotyniški sutrumpinimai. Lotyniški sutrumpinimai, naudoti Vilniaus universiteto receptų knygoje, pateikiami lentelėje, kurioje visi pilni žodžiai parašyti vardininko linksniu, o šalia pateikti šių žodžių sutrumpinimai, kurie yra naudojami tiriamajame objekte ir toliau bus naudojami šiame darbe (2 lentelė).

Lentelė 2. Lotyniškų sutrumpinimų vertimas į lietuvių kalbą

Acidi – Ac. (rūgštis) Olei– Ol. (aliejus) Aquae– Aq. (vanduo) Pillulae– pill. (piliulės) Tincturae- Tinct. (tinktūra) Radici– Rad. (šaknys) Decocti– Dec. (nuoviras) Solutio– Sol. (tirpalas) Extracti– Extr. (ekstraktas) Spiriti– Spir. (spiritas) Guttae– Gutt. (lašai) Liquae– Liq. (skystis) Corticae- Cort. (žievė) Syrupi– Syr. (sirupas) Infusi– Infus. (ištrauka)

Vaistinių medžiagų pavadinimai nėra trumpinami, užrašomas visas veikliosios ar kitos sudėtinės medžiagos pavadinimas. Trumpinami tik žodžiai, nurodantys vaisto formą ar vaistinės augalinės žaliavos rūšį. Kai kurie vaistų ingredientų pavadinimai nebuvo aiškiai įskaitomi arba tiesiog nebuvo žinomi, todėl šių medžiagų galimam poveikiui nustatyti, buvo pasitelkta H.Hagerio knyga ,,Vaistininko praktinis vadovas", kuria remiantis buvo bandoma sužinoti galimus medžiagų farmakologinius veikimus.

Tiriamajame objekte pagal gydytojų išrašytus receptus gamybai buvo naudojama virš 120 skirtingų vaistinių medžiagų ir vaistų sudedamųjų dalių. Visus šiuos vaistų ingredientus galima suskirstyti į kelias grupes:

1. Mineralinės rūgštys, druskos, cheminiai junginiai; 2. Augalinės kilmės vaistinės medžiagos;

(22)

22 3. Gyvūninės kilmės komponentai;

Pav. 3 Vaistų ingredientų kilmė ir juos išrašę gydytojai

Ši diagrama (paveikslas 3) parodo, jog daugiau, nei pusė visų vaistų ingredientų yra augalinės ir gyvūninės kilmės ir tik nedidelė visų komponentų dalis yra mineralinės ir cheminės medžiagos. Taip pat išskiriama ir dalis kitų medžiagų, kurios nebuvo priskirtos nei augalinėms - gyvūninėms, nei mineralinėms medžiagoms arba tos, kurių kilmė buvo nežinoma. Tokių ingredientų rasta nedaug. Visos šios medžiagų grupės aptariamos tolimesniuose skyriuose.

4.3. CHEMINIAI JUNGINIAI

Atsižvelgiant į išrašymo dažnumą, cheminiai junginiai sudaro tik trečdalį, tai yra, vidutiniškai maždaug 32,08% visų komponentų. Atlikus skaičiavimus gauta, jog mažiausiai įvairių mineralinių medžiagų, palyginus visus gydytojus tarpusavyje, išrašydavo F. Niškovskis, o daugiausiai jų skirdavo J. Briotė, A. Matusevičius bei F. Špicnagelis. Gydytojas A.L. Bekiu mažai šių medžiagų galbūt skyrė todėl, jog jis specializavosi patologijos srityje ir šioje srityje gydymui dažniau buvo taikomos augalinės medžiagos. Kadangi nemažai cheminių junginių skyręs J. Briotė buvo chirurgas, galbūt jam daugiau teko susidurti su įvairiomis vidaus ligomis, kurioms gydyti buvo skiriami cheminiai junginiai, įvairios rūgštys, nes jos turėjo stipresnį poveikį. A. Matusevičius buvo vienas iš jauniausių tuo metu Vilniaus universitete dirbusių gydytojų, todėl jis galėjo labiau domėtis naujomis gydymo tendencijomis ir metodais bei naujesnius vaistų komponentus pradėti taikyti savo praktikoje. Žemiau

0 50 100 150 200 250 300 350 400 450 500 Ingredientų skaičius Augalinės- gyvūninės medž. Mineralinės medž. Kitos

(23)

23 pateiktoje lentelėje (3 lentelė) nurodyta, keliuose tam tikrų gydytojų receptuose rasti išvardinti cheminiai komponentai.

Lentelė 3. Gydytojų išrašyti cheminiai junginiai

A.L. Bekiu

A.

Sniadeckis

A.Matusevičius J.A.Lobenveinas F.Špicnagelis F.Niškovskis J. Briotė Receptų skaičius 123 175 127 185 121 50 47 Gyvsidabris 2 3 3 0 2 3 2 Eteris 12 10 6 4 1 0 1 Stibis 4 13 11 5 12 2 4 Magnis 5 13 11 12 10 4 3 Natris 10 5 11 30 11 4 6 Sieros rūgštis 0 3 0 0 0 0 0 Cinko sulfatas 3 7 1 6 2 1 3

Viena populiariausių XIX amžiaus pradžios cheminių medžiagų buvo sunkusis metalas gyvsidabris ir jo junginiai. Tuo metu gyvsidabris ir jo junginiai galėjo būti skiriami sifiliui gydyti, kaip priemonės nuo karščiavimo ir infekcinių ligų. Gyvsidabris yra sunkusis metalas, kuris kaupiasi žmogaus organizme, ypač smegenyse, kepenyse, jis paveikia inkstus, virškinamąjį traktą, pažeidžia skrandžio sieneles, gali sukelti vėmimą ir labai aštrius skausmus, o blogiausiu atveju - mirtį [16]. Pagal atliktos analizės duomenis, šioje skritulinėje diagramoje ( paveikslas 4) galima matyti, jog daugiausiai gyvsidabrio ir jo junginių skirdavo J. Niškovskis ir J. Briotė, o kiti gydytojai jį skyrė rečiau.

Gydytojai skirdavo gyvsidabrio chloridą, kitaip vadinamą kalomeliu (Calomel), ne tik išoriniam, bet ir vidiniam vartojimui įvairiems uždegimams, karštinėms, sifiliui gydyti. Dažnai kalomelis buvo skiriamas miltelių pavidalu kartu su cukrumi, magnio ir natrio druskų milteliais.

(24)

24

Pav. 4 .Receptų, kuriuose išrašytas gyvsidabris, kiekis procentais

Daugiausiai jo skyręs gydytojas chirurgas J. Niškovskis kalomelį išrašydavo ir kartu su stipriai veikiančiais ingredientais, pavyzdžiui, Adonio ekstraktu (Extr. Adonidi) [17] ir chirurgas A. L. Bekiu, skirdamas kalomelį su drignės ekstraktu bei bebro sruoglių milteliais [18]. Įdomu tai, jog buvo rastas tik vienas chemijos profesoriaus A. Sniadeckio paskirtas receptas, kurio sudėtyje buvo kalomelio. Gryno gyvsidabrio nemažai savo pacientams išrašydavo akušeris ir chirurgas A. Matusevičius. Gydytojas šio sunkiojo metalo druskas įtraukdavo į mikstūrų sudėtį, kuriose be gyvsidabrio būdavo įvairių augalinių ekstraktų: saldymedžio, valerijonų, rabarbarų. Šios misktūros galėjo būti vartojamos į vidų įvairiems uždegimams gydyti. Bendrąją terapiją dėstęs F. Špicnagelis savo pacientams skyrė gyvsidabrio acetatą (Ac. hydrargyri), kuris išrašytas kartu su stipriai veikiančia medžiaga - opiumu ir greičiausiai skonio pagerinimui skirtu rožių vandeniu.

Būtina paminėti, jog gydytojai J. Niškovskis bei A.L. Bekiu savo pacientams skyrė tam tikrą tepalą - Ung. Neapolis, į kurio sudėtį įėjo gyvsidabris ir terpentinas. Šis tepalas galėjo būti skiriamas žaizdoms gydyti, kraujavimams stabdyti.

Dar vienas cheminis junginys, dažnai aptinkamas XIX amžiaus pradžios receptų knygoje - eteris ir jo spiritiniai mišiniai. Eterio skyrimo pasiskirstymas tarp gydytojų matomas diagramoje ( paveikslas 5).

Diagramoje matoma, jog daugiau eterio skirdavo trys gydytojai - chemikas A. Sniadeckis, A. Matusevičius bei A. L. Bekiu, o kiti gydytojai eterio skyrė mažiau. Eteris galėjo būti priklausomai nuo dozės skiriamas nervų ligoms gydyti, skausmui malšinti ar kaip raminamoji priemonė.

A.L. Bekiu 9% A.Sniadeckis 10% A. Matusevičiu s 14% F. Špicnagelis 9% J. Niškovskis 34% J.Briotė 24%

(25)

25

Pav. 5 . Receptų, kuriuose išrašytas eteris, kiekis procentais

Dažniausiai išrašoma buvo spiritinė eterio tinktūra (Liq. Anodini). A.L. Bekiu šią eterio tinktūrą derindavo labai įvairiai: dažniausiai skirdavo ją su opijumi, įvairių augalų ekstraktais (valerijonų, mėtų), į visų vaistų sudėtį įeina cukraus sirupas (Syr. simplicis). Tai patvirtina, jog eteris vartojamas, kaip raminamoji, atpalaiduojamoji priemonė, nes derinama su nervų sistemą veikiančiomis augalinėmis vaistinėmis žaliavomis [19]. Eterį su kitomis medžiagomis panašiai derino ir likę gydytojai - A. Sniadeckis eterio tinktūrą derina su mėtų, rabarbarų ekstraktais, opijumi, tačiau beveik nei viename recepte nerastas cukraus sirupas, o A. Matusevičiaus receptuose šį sirupą keičia medus. Eteris beveik visada skiriamas vartoti į vidų.

Dar viena toksiška medžiaga, dažnai aptinkama analizuojamuosiuose receptuose - tai stibis ir jo junginiai. Stibis vartotas į vidų, kaip emetikas, skatinantis vėmimą vaistas. Stibio oksido ir sulfido mišinys - tai raudonos spalvos stipriai nuodingi, vėmimą sukeliantys milteliai [20]. Skritulinėje diagramoje (paveikslas 6) matoma, jog stibį visi gydytojai skyrė panašiais kiekiais.

Tiriamojoje receptų knygoje stibis išrašomas sulfato (Kerm. mineral) arba tartrato pavidalu. Stibio sulfatas skiriamas kartu su kitomis cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui, magnio, natrio druskomis, skonio pagerinimui dedama cukraus.

A.L. Bekiu 39% A.Sniadeckis 23% A. Matusevičius 19% J.A. Lobenveinas 8% F. Špicnagelis 3% J.Briotė 8%

(26)

26

Pav. 6. Receptų, kuriuose išrašytas stibis, kiekis procentais

Taip pat stibio druskos maišomos su augaliniais ekstraktais, dažnai su krapų, kmynų vaisiais, formuojamos emulsijos su migdolais bei akacijų sakų gleivėmis (Gummi arabici) [21]. Į miltelių sudėtį dažnai įeina ir kitos stipriai veikiančios, dirginančios virškinimo traktą medžiagos - mėlynosios kurpelės ekstraktas, senos lapai, rabarbarų šaknys.

Dar vienas sunkusis metalas, dažnai aptinkamas receptuose - švino pleistrai. Šių pleistrų skirta labai nedaug. Švino pleistrų (Empl. Diachylon) receptų aptikta tik pora - A. Matusevičiaus ir F. Špicnagelio. Šie pleistrai buvo skiriami odos sudirginimams, žaizdoms gydyti.

Taip pat Vilniaus universiteto medicinos profesoriai savo pacientams skirdavo magnio, natrio druskų, sieros junginių. Natris skiriamas milteliuose, derinamas su augalinėmis žaliavomis (svilarožės šaknų milteliais), skiriamas kaip organizmo stiprinimo priemonė. Magnio druskas gydytojai skirdavo daug dažniau: su stibio druskomis, cinku, geležies druskomis, rabarbarų šaknų milteliais, siera organizmui stiprinti [22].

VU gydytojai sieros rūgšties savo pacientams neišrašydavo, išskyrus chemiką A. Sniadeckį - buvo rasti net gi trys vaistų receptai, į kurių sudėtį įėjo sieros rūgštis. Tuo metu ji buvo skiriama vartoti į vidų mikstūrų pavidalu. Į šių mikstūrų sudėtį be minėtos rūgšties įėjo cinko sulfatas (Extr. Vitrioli), rabarbarų sirupas, taip pat mėtų ir aguonų vandenys [23]. Literatūroje randama, jog sieros rūgštis aktyvina kraujotakos sistemą, mažina karščiavimą, gydo opas, o cinko sulfatas į vidų vartojamas retai, nes sukelia stiprų vėmimą, todėl galėjo būti vartojamas nerviniams priepuoliams, isterijoms gydyti, tačiau dažniausiai jis buvo skiriamas tepalų bei lašų sudėtyje vartoti išoriškai [24]. Cinko sulfatas randamas tarp visų gydytojų receptų, daugiausiai jo skyrė chemikas A. Sniadeckis (rasti 7 receptai su šia druska) bei J.A. Lobenveinas (identifikuoti 6 receptai). Extr. Vitrioli dažniausiai išrašomas su

A.L. Bekiu 7% A.Sniadeckis 17% A. Matusevičius 20% J.A. Lobenveinas 6% F. Špicnagelis 22% J. Niškovskis 9% J.Briotė 19%

(27)

27 sieros rūgštimi, tačiau taip pat skiriamas ir kartu su augaliniais komponentais - rožių vandeniu bei svilarožių sirupu. Gydytojas J. A. Lobenveinas zinko sulfatą derino su kitais cheminiais junginiais, pavyzdžiui, natrio ir magnio druskomis [25].

4.4. AUGALINĖS MEDŽIAGOS

Gausiausia vaistinių medžiagų dalis yra augalinės kilmės medžiagos. Šios medžiagos skiriamos ir kaip veikliosios, pagrindinės vaisto dalys, ir kaip kvapą ar skonį gerinantys kompenentai. Dažniausiai augaliniai vaistai skiriami užpilų, nuovirų, arbatų bei mikstūrų pavidalais. Įdomu tai, kad dauguma augalinių žaliavų yra importuotos iš svečių šalių, dauguma jų nebuvo auginami Lietuvoje.

Populiariausi vaistų komponentai yra tam tikros augalų dalys, pavyzdžiui, šaknys, žiedai, žolė, vaisiai, sėklos, lapai. Iš jų gaminamos prieš tai minėtos vaistų formos - įvairūs užpilai, mikstūros ir nuovirai, kuriuos gamino vaistininkas arba pacientas turėjo pasiruošti pats, užpildamas augalinį mišinį karštu vandeniu ir pavirdamas nurodytą laiką. Vaistažolių mišiniai visų gydytojų buvo skiriami ganėtinai panašūs, sudėtis įvairavo nedaug, o vidutinis ingredientų skaičius receptuose buvo 3 - 4. Žemiau pateikta lentelė parodo, keliuose gydytojų receptuose išrašyti tam tikri augaliniai komponentai.

Dažniausiai minimas ir gausiai išrašomas augalas - svilarožė ( Althea officinalis). Skritulinėje diagramoje (paveikslas 7) galima matyti, jog visi gydytojai svilarožę skyrė panašiai, išskyrus chemiką A. Sniadeckį, kurio receptuose svilarožė buvo paminėta tik kelis kartus.

(28)

28

Lentelė 4. Gydytojų išrašytų augalinių preparatų skaičius

A.L. Bekiu

A.

Sniadeckis

A.Matusevičius J.A.Lobenveinas F.Špicnagelis F.Niškovskis J. Briotė Receptų skaičius 123 175 127 185 121 50 47 Svilarožė 17 5 23 37 25 11 4 Šeivamedis 19 4 25 28 23 3 1 Rabarbaras 14 35 14 21 9 3 7 Opijus 17 28 28 20 11 3 5 Kamparas 10 15 6 7 4 1 4 Mėta 9 20 16 11 10 4 2 Avietė 5 0 1 7 0 1 1 Ramunėlė 4 4 6 22 14 2 0 Valerijonas 9 10 11 11 4 0 0 Melisa 0 0 1 4 0 0 0 Rusmenė 1 6 0 0 0 0 0 Aguonos 3 19 23 22 6 2 3 Drignė 2 6 9 8 2 2 1 Akacijų sakai 5 13 14 18 13 0 7

Vaistų gamybai buvo naudojami svilarožės žolė, žiedai, šaknys, iš kurių buvo gaminamos į vidų vartojamos vaistų formos - arbatos, mikstūros, sirupai, užpilai ir išorėje įtrinimams naudojami tepalai bei pastos. Tai parodo, jog ši augalinė žaliava gydymo tikslams buvo pritaikoma įvairiai: buvo vartojama ne tik į vidų, tačiau ir išoriškai. Šis plačiai vartojamas augalas buvo priskiriamas gleivių susidarymą skatinantiems (mucilaginosa) vaistams, kuriais gydomas kosulys, skatinamas atsikosėjimas, o išoriškai galėjo būti naudojama, kaip priešuždegiminė priemonė [26].

Dažniausiai svilarožę galima rasti mišiniuose su kitais augalais: rasta nemažai receptų su šalaviju (Hb. Salviae), kiaulpiene (Hb. Taraxaci), kurie komponuojami su medumi ar cukrumi. Taip pat dažnai į vaisto su svilarože sudėtį įeina natrio druska.

(29)

29

Pav. 7. Receptų, kuriuose išrašyta svilarožė, kiekis procentais

Gydytojas A. Matusevičius svilarožę derina kitaip, nei likę gydytojai: jis šio augalo žolės miltelius skiria su aguonų sėklomis, tūbės žole (Hb. Verbasci) bei rabarbarų šaknimis (Rad. Rhei) [27]. Taip pat skiriama ir su valerijonų žaliavomis bei stipriai veikiančiais augalais - drignėmis. J. A. Lobenveinas šį populiarų augalą skirdavo kartu su šalaviju, islandine kerpena, ramunėlėmis bei šeivamedžiu, todėl greičiausiai šis augalų mišinys turėjo gelbėti pacientą nuo peršalimo simptomų, kvėpavimo takų uždegimo [28].

Kitas itin populiarus ir dažnai skiriamas augalas įvairiuose mišiniuose - tai šeivamedis (Sambucus), kuris buvo priskiriamas rūgštingumą reguliuojantiems (acria), dujų išsiskyrimą žarnyne mažinantiems (carminativa), diuretiškai veikiantiems (diuretica), raminantiems (hypnotica), prakaitavimą sukeliantiems (diaphoretica) vaistams ir naudojamas, kaip skausmą ir uždegimą malšinantis augalinis komponentas vartoti į vidų ekstraktų, užpilų, miltelių ir sirupų pavidalu. Kaip vaistinė augalinė žaliava naudojami šeivamedžio žiedai, žolė, vaisiai ir šaknys. Šeivamedžio skyrimą galima matyti diagramoje (paveikslas 8).

Diagrama parodo, jog, kaip ir svilarožės vaistinę žaliavą, gydytojai panašiais kiekiais išrašydavo šį augalinį komponentą, išskyrus A. Sniadeckį ir J. Briotę, kurių receptuose šeivamedžio indentifikuota nedaug. Panašiai, kaip ir svilarožė, šeivamedis skiriamas mišiniuose kartu su kitomis augalinėmis žaliavomis, pavyzdžiui, ramunėlių žiedais, rabarbarų šaknimis, taip pat jis yra maišomas kartu su medumi, svilarožės augaline žaliava. Taip pat dažnai šeivamedžio augalinė žaliava (žiedai, žolė) yra sumaišoma į Elect. Lenitivi košelės sudėtį, į kurios sudėtį be šeivamedžio įeina ir neorganinių druskų mišiniai. A.L. Bekiu 13% A.Sniadeckis 3% A. Matusevičius 17% J.A. Lobenveinas 19% F. Špicnagelis 19% J. Niškovskis 21% J.Briotė 8%

(30)

30

Pav. 8 . Receptų, kuriuose išrašytas šeivamedis, kiekis procentais

Dar vienas dažnai skiriamas augalinis vaistų komponentas - tai rabarbaras (Rheum), kuris buvo aptiktas vidutiniškai 11,72% visų receptų sudėtyje. Kaip ir prieš tai minėtas augalines žaliavas, taip ir rabarbarą gydytojai skirdavo ir derindavo su kitais komponentais. Vaistų gamybai panaudojamos rabarbaro antžeminės dalys (žolė, lapai) ir šaknys. Šis augalas buvo priskiriamas liuosuojantiems (laxantes), sutraukiantiems ir sekreciją bei kraujavimus stabdantiems (adstringentia), kartumynams (amara), antiparazitiniams (anthelminthica) vaistams. Rabarbaras skiriamas vartoti į vidų, esant vidurių užkietėjimui, kitiems virškinimo trakto sutrikimams gydyti, jis įėjo į įvairių miltelių, tinktūrų, sirupų sudėtį, randami keli košelių receptai su rabarbaru jų sudėtyje [29]. Į košelių sudėtį rabarbarą įtraukdavo A. Sniadeckis, kurio receptuose rabarbaras minimas daugiausiai, palyginus su kitais gydytojais.

Receptų sudėtyje dažnai aptinkamas komponentas - tai grynas opijus (Opium) ir spiritinis opijaus tirpalas (Liq. Laudani). Opijaus skyrimo pasiskirstymą tarp visų gydytojų galima matyti diagramoje (paveikslas 9). Diagramoje matoma, jog opijų visi gydytojai skyrė panašiais kiekiais. Opijus buvo priskiriamas prieštraukuliniams (antispasmodica), širdį veikiantiems (cardiaca), nervų sistemą veikiantiems (nervina), stimuliuojantiems (stimulantia) vaistams.

Opiumas skiriamas vartojimui į vidų skausmui malšinti, kosuliui slopinti, esant karščiavimui, taip pat vartojamas, kaip raminamoji priemonė įvairiems nerviniams sutrikimams gydyti, tai buvo vienas populiariausių XIX amžiaus vaistų.

(31)

31

Pav. 9. Receptų, kuriuose išrašytas opiumas, kiekis procentais

Grynas opijus buvo išrašomas triskart rečiau, nei Liq. Laudani. Gydytojai A.L. Bekiu ir A. Sniadeckis opijų dažnai skirdavo kartu su ipekakuanos šaknų milteliais. Ipekakuana - tai iš užsienio atvežtas augalas, kuris yra nuodingas ir dažnai yra randamas vimdančių vaistų sudėtyje. Į opijaus ir ipekakuanos miltelių mišinį taip pat įeidavo ir cukrus, kuris galėjo būti dedamas tam, kad pagerintų vaisto skonį [30]. J. A. Lobenveinas, F. Špicnagelis ir kiti gydytojai visada opijų skirdavo mišiniuose su augalinėmis žaliavomis, pavyzdžiui, melisa, šeivamedžiu, svilarože. Šie mišiniai galėjo būti skiriami karščiavimui, kosuliui malšinti [31].

Pav. 10 Recepto pavyzdys: M. D. P. Becu, Rp.: Mucilag. Gummi arabici, Laudani liq., Syr. Althea

Spiritinė opijaus tinktūra skiriama ir viena, kaip pagrindinė veiklioji medžiaga, tačiau dažniau - mišiniuose su kitomis medžiagomis. Ši tinktūra komponuojama su augalinėmis žaliavomis - mėtomis, valerijonais. Recepto pavyzdį su spiritine opijaus tinktūra ir augaliniais komponentais galima matyti paveiksle (paveikslas 10). Gydytojas A.L. Bekiu dažnai opijaus tinktūrą skyrė kartu su spiritiniu eteriu - Liq. Anodini. Taip pat prie jų kartu išrašoma ir dirginančiai ir stimuliuojančiai veikiančių komponentų - ipekakuanos šaknų miltelių, bebro sruoglių miltelių. Įdomūs deriniai aptinkami A. Sniadeckio, A. Matusevičiaus bei J.A. Lobenveino receptuose: jie opijų derina su medumi, cinamonu,

(32)

32 cukrumi, alyvuogių aliejumi bei kamparu, neorganinėmis druskomis [32]. Aptinkami receptai ir su ispaniškosios muselės milteliais, bebrų sruoglių milteliais. Šie vaistai turėjo veikti stipriai dirginančiai, turėti stiprų kvapą ir skonį, tačiau gali būti, jog visa tai buvo bandoma sušvelninti medaus, cukraus ir aliejų pagalba. Reikia pabrėžti tai, jog buvo skiriamas ne tik iš aguonų išskirtas opijus, tačiau taip pat dažnai, kaip vaistinė medžiaga, išrašomas aguonų sirupas Syr. Diacodi. Šis sirupas galėjo turėti panašų į opijaus poveikį ir būti vartojamas, kaip raminamoji priemonė [33]. Aguonų sirupas buvo išrašomas dažnai: gydytojo A. Matusevičiaus receptuose šis komponentas rastas net 23 kartus, J. A. Lobenveino - 22-uose receptuose, o A. Sniadeckio - 19-oje receptų. Kiti gydytojai šį sirupą skirdavo rečiau. Syr. Diacodi buvo skiriamas kartu su kitomis augalinėmis žaliavomis vartoti į vidų, pavyzdžiui, opijumi, valerijonų ekstraktu ir bebro sruoglių ekstraktu [34]. Aguonų sirupas ne tik skiriamas vartoti į vidų, jis taip pat išrašomas ir pleistro pavidalu - Empl. Diacodi.

Dauguma receptų sudedamųjų dalių yra pagalbinės medžiagos, kurios pagerina skonį, kvapą arba padeda suteikti tam tikrą konsistenciją, pavyzdžiui, migdolų aliejus padeda susidaryti stabilesnei emulsijai, o akacijų sakai arba kitaip, gumiarabikas (Gummi arabici), galėjo būti naudojamas, kaip tirštiklis. Viena pagrindinių skonį gerinančių medžiagų, dažnai minimų receptuose, yra cukrus. Tuo metu cukrus buvo importuojama medžiaga, todėl jo kaina, palyginus su kitomis importuojamomis medžiagomis, galėjo būti nemaža. Cukrus daugiausia buvo dedamas į mišinius, kuriuose buvo opijaus, ipekakuanos miltelių ir neorganinių druskų - magnio, natrio, stibio, todėl galėjo būti norima pašalinti kartų šių druskų skonį.

Kamparas labai dažnai aptinkamas visų gydytojų receptuose. Ši medžiaga buvo priskiriama antiseptiniams (antiseptica), raminantiems (sedativa) vaistams. Kamparas galėjo būti skiriamas, kaip antibakterinė, dezinfekuojamoji priemonė, kuri padėjo malšinti skausmą. Įdomu tai, jog kamparas skiriamas ne tik išoriškai, tačiau ir į vidų. Kamparas įėjo į tepalų sudėtį, nes pasižymėjo skausmą malšinančiu, antibakteriniu poveikiu, todėl buvo vartojama įvairiems įtrynimams. Gydytojas A. L. Bekiu kamparą pridėdavo į Neapolio tepalo (Ung. Neapoli) sudėtį, kuriame yra gyvsidabrio druskų bei terpentino. Jei kamparas skiriamas vartoti į vidų, tai į jo sudėtį taip pat dažnai įeidavo alyvuogių aliejus, valerijonų ekstraktas bei chininmedžio žievė (Cort. Peruvian).

Taip pat dažnai dedama augalinių žaliavų kvapiųjų vandenų, kurie suteikdavo malonų kvapą ir skonį - tai mėtų, rožių, melisų vandenys. Jie įmaišomi į tinktūras, kuriose yra augalinių medžiagų, turinčių aitrų, kartų ar kitokį nemalonų skonį - gydytojas A. Matusevičius mėtų vandenį išrašo kartu su valerijonų, drignių ekstraktais bei bebro sruoglių milteliais [35], o F. Špicnagelis tą patį vandenį derina su kamparu, valerijonais. Labai malonų skonį ir kvapą turėjo suteikti apelsinų žievelių milteliai arba jų sirupas (Syr. Cort. Auranti), kurį į savo receptus įtraukdavo ne vienas gydytojas. Šis aromatingas

(33)

33 sirupas naudojamas kartu su eteriu, karčiomis augalinėmis žaliavomis (kmynais, drignėmis, rabarbarais) bei bebrų sruogliais. Visi gydytojai šias skonį ir kvapą gerinančias medžiagas skirdavo panašiu santykiu.

Be šių, dažniausiai minimų augalinių žaliavų, taip pat skiriamos ir kitos: karščiavimą mažinančių, prakaitavimą skatinančių (diaphoretica) ir diuretiškai (diuretica) veikiančių aviečių lapų (Fol. Rubi idaei) bei iš jų paruoštų sirupų. Įdomu tai, kad gydytojai A. Sniadeckis ir F. Špicnagelis nei karto į savo receptų sudėtį neįtraukė aviečių. Kiti gydytojai šį nesunkiai prieinamą augalą skirdavo kartu su svilarožėmis, kiaulpienėmis, rabarbarais. Gydytojas A. L. Bekiu aviečių šaknis skyrė kartu su iš Jungtinių Amerikos Valstybių atvežta augalo Smilax officinalis lapais, kurie receptų knygoje įvardijama, kaip Sarsaparilla. Manoma, kad šių augalų derinys galėjo būti skiriamas sifiliui gydyti [36]. Gydytojas A. Matusevičius avietes visada skyrė kartu su liepų žiedais (Flos. Tilia), galbūt šį mišinį skirdavo karščiuojantiems žmonėms, nes abu šie augalai veikia panašiai - skatina prakaito išsiskyrimą.

Įvairių žolelių deriniuose, kaip raminanti (sedativa), prieuždegiminė priemonė naudojami ramunėlių žiedai ir žolė (Hb. Chammomillae). Žymiai daugiau, nei kiti gydytojai, šios augalinės žaliavos skyrė J. A. Lobenveinas ir F. Špicnagelis. Pirmasis gydytojas dažniau ramunėles komponavo kartu su stipriai veikiančiomis medžiagomis - opijumi, neorganinėmis druskomis, bebrų sruogliais, drignėmis bei eteriu [37], o bendrąją terapiją universitete dėstęs F. Špicnagelis - dažnai su šeivamedžiu, rečiau su valerijonais, šalavijais (Hb. Salviae) bei kadagių uogomis (Fruct. Juniperi). Raminančiai ramunėlės veikia ne taip stipriai, kaip valerijono šaknys (Rad. Valerianae). Šis stipraus kvapo ir poveikio augalas ganėtinai dažnai aptinkamas visų gydytojų receptuose. Valerijono šaknys išrašomos labai įvairių kombinacijų vaistuose: vienas miltelių pavidalu, į vidų vartojamuose mišiniuose su kitais raminantį poveikį turinčiais augalais (mėtomis, melisomis, ramunėlėmis) ir su stipriai veikiančiomis įvairios kilmės medžiagomis (bebro sruogliais, eteriu, opijumi). Šalia valerijono dažnai galima rasti ir cukraus sirupą, apelsino žievelių sirupą, medų, kurie turėjo pagerinti aitrų valerijonų kvapą ir skonį. Gydytojas J.A. Lobenveinas buvo vienintelis, skyręs melisą (Hb. Melissae). Ji dažnai įeina į arbatų sudėtį, tačiau rastas vienas receptas, kuriame melisos vanduo išrašomas mikstūroje kartu su opijumi ir svilarožės sirupu [38].

Rečiau receptuose galima aptikti stipriai širdį ir nervų sistemą veikiančias (cardiaca, nervina) augalines žaliavas - rusmenės lapus (Fol. Digitalis purpurea), drignės šaknis (Rad. Hyosciamus). A. Sniadeckis rusmenę beveik visada skirdavo kartu su cukrumi ir derindavo su islandine kerpena (Lichen islandicum) bei gegužraibės šakniagumbiais (Tuber Salep). Drignė (Hyosciamus niger) ne kartą yra skiriama kartu su rusmene, nors šie augalai yra priskiriami stipriai veikiantiems. Drignė galėjo būti

(34)

34 skiriama kosuliui slopinti, jos žaliava derinama labai įvairiai - su valerijonais, bebrų sruogliais, gyvsidabrio junginiais.

Importuota augalinė žaliava - chininmedžio žievė šaltinyje aptinkama retai. Ši žaliava XIX amžiuje buvo populiari, tačiau alkaloidas chininas, išskirtas 1820 metais, tiriamuoju laikotarpiu nebuvo žinomas. Chininmedžio žievę (Cort. Chinnae) skyrė tik gydytojai A. Sniadeckis bei J. Briotė, galimai, nuo aukštos temperatūros, karščiavimui slopinti, vaistas buvo priskiriamas kartumynams (amara). Pirmasis gydytojas šią žaliavą skiria kartu su kamparu, geležies druska ir valerijonų šaknimis miltelių pavidalu, o J. Briotė ją skyrė netgi trijuose receptuose: dviejuose su rožių vandeniu ir aguonų, apelsinų žievelės sirupais, o trečiąjame su gencijono šaknimis bei apelsinų žievelės sirupu. Galima spręsti, jog chininmedžio žievė šiuose receptuose atliko veikliosios medžiagos funkciją, o rožių vanduo ir sirupai turėjo paslėpti stipriai kartų žievės skonį [39].

4.5. GYVŪNINĖS KILMĖS MEDŽIAGOS

Gyvūninės kilmės medžiagos - tai medžiagos, kurios yra gyvūnai, jų dalys arba tai yra gyvūnų pagaminti produktai, pavyzdžiui, medus. XIX amžiaus pradžioje gyvūninės medžiagos buvo labai populiarios, o jų poveikis dažnai netgi mistifikuojamas. Receptų skaičiai, kurių sudėtyje yra gyvūninės kilmės medžiagų, kiekiai pateikti lentelėje (5 lentelė).

Lentelė 5. Gydytojų išrašyti gyvūninės kilmės preparatai

A.L. Bekiu

A.

Sniadeckis

A.Matusevičius J.A.Lobenveinas F.Špicnagelis F.Niškovskis J. Briotė Receptų skaičius 123 175 127 185 121 50 47 Bebrų sruogliai 7 12 18 23 19 3 8 Ispaniškoji muselė 3 5 2 3 3 0 0 Medus 12 19 19 16 4 7 1

Labai dažnai išrašomas ingredientas yra bebrų sruoglių (pauodeginės liaukos) milteliai (Pulv. Castoreum), kurių skyrimą galima matyti diagramoje (paveikslas 11).

(35)

35

Pav. 11 . Receptų, kuriuose išrašyti bebrų sruogliai, kiekis procentais

Diagramoje matoma, jog gydytojai šį komponentą skyrė panašiais kiekiais. Bebrų sruogliai pasižymi aitriu kvapu, nervų sistemą dirginančiu poveikiu, jie buvo priskiriami afrodiziakams (aphrodisiaca), galėjo būti vartojami, kaip antispazminė priemonė, esant galvos svaigimui, įvairioms neurozėms, "isterijoms" gydyti. Ši medžiaga daugiausiai buvo skiriama miltelių ir ekstraktų pavidalu, tačiau randama ir bebro sruoglių eliksyrų bei tinktūrų. Ši aitri ir stimuliuojanti medžiaga skiriama vartoti į vidų. Gydytojas J. Briotė bebrų sruoglių skyrė daugiausiai - buvo išrašoma kartu su augalinėmis žaliavomis (rabarbarais, valerijonais) bei su mineralinėmis magnio, natrio druskomis, cukrumi. Dažnai bebrų sruogliai skiriami su opijaus spiritine tinktūra (Laud. liq.) [40].

Kitas įdomus gyvūninis komponentas, tai ispaniškųjų muselių milteliai (Pulv. Cantharidae), kurie buvo populiarus vaistas. Šie milteliai retai kada buvo skiriami vieni - dažniau jie buvo išrašomi pleistro pavidalu (Empl. Vesicatoriae), kuomet minėti milteliai sumaišomi su pleistro pagrindu ir tepami ant lininio audinio. Toks pleistras pasižymėjo dirginančiu poveikiu, buvo dedamas ant skausmingų vietų, taip pat skiriamas galvos skausmui malšinti, esant įvairiems uždegimams, sumušimams, kosuliui malšinti.

Skritulinėje diagramoje (paveikslas 12) pavaizduotas ispaniškosios muselės skyrimas parodo, jog visi gydytojai, išskyrus J. Niškovskį ir J. Briotę, šį komponentą skyrė panašiai (Ispaniškoji muselė sudaro apie 2,19% visų komponentų).